Holodomoras: kaip Stalinas marino badu Ukrainą, o Putinas stengiasi tai pakartoti
Kiek potencialių gyvenimo metų praranda Lietuvos gyventojai dėl psichikos sveikatos?
Virusinės nanostruktūros –universalus įrankis vakcinoms kurti
Žmogaus evoliucija ir kūno pokyčiai – kaip atrodysime ateityje?
Kuri karta drabužius perka tvariausiai?
Rusijos informacinis karas Lotynų Amerikoje: kokie naratyvai populiariausi?
Vaikų vėžys Lietuvoje – diagnozuoti sunku, bet išgyvena 80 proc. pacientų
Miškingumo didinimas Lietuvoje: kas trukdo pasiekti užsibrėžtą tikslą?
Septyni iš dešimties Lietuvos paauglių yra susidūrę su smurtu –daugiausia psichologiniu
Kaip nėščiosios mityba veikia vaisiaus nervų sistemos vystymąsi?
Biologiniai jutikliai – nuo vaistų testavimo iki elektros srovės generavimo
Neuromarketingo tyrimai leidžia pažvelgti į vartotojų pasąmoningai priimamus sprendimus
Ateities vizija: po 30 metų dirbsime perpus mažiau, socialinės teisės bus tokios pat svarbios kaip ir pilietinės
Vertimo cenzūra sovietmečiu: kaip tirti, ką praradome?
Ateities mokytojų asistentai – robotai humanoidai ir dirbtinis intelektas
Julija Šakytė-Sarapė Vilniaus universitetas
Vienas iš baisiausių nusikaltimų žmoniškumui buvo komunistų diktatoriaus Josifo Stalino sukeltas badas Ukrainoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, žinomas kaip Holodomoras. Beveik po šimtmečio kitas Rusijos autokratas bando pakartoti istoriją.
Pasak Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto doktorantės istorikės Tetianos Boriak, kuri prasidėjus karui Ukrainoje atvyko į Lietuvą ir tęsia savo doktorantūros tyrimus Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Putinas efektyviai kuria Holodomorą 2.0, tačiau šį kartą tai veikia ne tik Ukrainą, bet ir visą pasaulį.
Dvi Ukrainos vėliavos spalvos –mėlyna ir geltona – simbolizuoja mėlyną dangų ir šalies kviečių laukus. Grūdai Sovietų Sąjungai tapo ginklu, kuris yra naudojamas ir šiandieninės Rusijos. Kremliaus vykdoma Ukrainos uostų blokada jau pakėlė pasaulines maisto kainas ir gresia katastrofišku maisto stygiumi kai kuriuose pasaulio kraštuose, taip pat ir Ukrainoje.
„Dabartinis badas gali paveikti milijo nus žmonių. Matome, kad badas tapo ginklu, kuris buvo naudojamas Sovietų Sąjungos dar XX amžiuje ir yra naudo jamas šiuo metu. Grūdų blokavimas Ukrainos sandėliuose – tai Kremliaus bandymas atšaukti pasaulio jiems tai komas sankcijas ir grįžti į „civilizuotą pasaulį“, – sako T. Boriak.
Tačiau norėdami geriau suprasti, kas vyksta šiandien, turime atsigręžti į istoriją, o tiksliau – prisiminti tylias prieš šimtmetį įvykusias ukrainiečių žudynes – Holodomorą.
Žodinės istorijos svarba
Holodomoras – tai 1932–1933 m. sovietų Ukrainoje sukeltas badas, pra žudęs milijonus ukrainiečių. Daugiau kaip dvi dešimtys pasaulio valstybių šį badmetį pripažino genocidu, kurį vykdė diktatorius, norėjęs išlaikyti Ukrainą savo kontrolėje.
Dar gerokai prieš tai, kai mokslinin kai atkreipė dėmesį į 1932–1933 m. badą Ukrainoje, jį išgyvenusieji pra dėjo pasakoti istorijas, kas jiems atsi tiko Stalino laikais. Iš tiesų žodinė isto rija – pirminis T. Boriak tyrinėjimų šal tinis – šiandien istorikams turi didžiulę
reikšmę. Ji tampa dar svarbesnė tyri nėjant totalitarinius režimus.
„Totalitarinė valstybė bandė kontro liuoti ne tik įvykius ir žmonių gyveni mus, bet ir atmintį. Tam jie naikino rašytinius archyvus, duodami žodi nius nurodymus, kurių niekur nebuvo įmanoma užfiksuoti. Taigi, jei bandy site tyrinėti Holodomorą naudoda miesi oficialia dokumentacija, paju site, kad kažkas 1932 m. pabaigoje nutiko ne taip. Galima buvo tik pasa kyti, kad žmonės badavo, bet prie žastys nebuvo aiškios. Oficialiai buvo uždrausta kalbėti apie badą. Pavyz džiui, mano senelis buvo nubaustas dešimčia metų kalėjimo koncentraci jos stovyklose už badmečio paminė jimą“, – pasakoja T. Boriak.
Nuo devintojo dešimtmečio pabai gos Holodomoro tyrinėjimai smarkiai pasikeitė. T. Boriak teigia, kad ledus žodinėje šio įvykio istorijoje pralaužė pirmasis Ukrainos komunistų partijos sekretorius Volodymyras Ščerbyckis, kuris 1987 m. gruodžio 25 d. pripažino priverstinio bado praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje faktą.
negimusių vaikų. Badas buvo sukeltas turtingose grūdus auginančiose pietų Ukrainos provincijose, kuriose gyveno maždaug trečdalis iš 26 milijonų šalies piliečių. Tai paveikė ir kaimo, ir miesto gyventojus. Dauguma aukų buvo ukrainiečiai.
Grūdų rekvizavimo politika ir ekspor tas, neatsižvelgiant į badaujančius ukrainiečius šalyje, buvo Didžiojo bado ir vėliau sukeltų badų priežas tys. Tokiais veiksmais buvo siekiama kovoti su Ukrainos sukilimais prieš sovietų valdžią.
„1922 m. Leninas, tik spaudžiamas tarptautinės bendruomenės, pri pažino, kad badas tęsiasi, nors žmonės jau mirdavo daugiau nei metus, – pasakoja T. Boriak. – Pasibai gus pirmajam badui ir nuslopinus bet kokį pasipriešinimą, sovietų valstybė paskelbė naująją ekonominę politiką, prieštaraujančią komunistinei ideolo gijai. Vis dėlto tai buvo būtina norint išgyventi.“
„Tai buvo laikas, kai Ukrainos valstiečiai labai praturtėjo, tačiau sovietų reži mui tai buvo tik priverstinis žingsnis atgal“, – aiškina istorikė.
Badas kaip ginklas kovoje su sukilimais
1932–1933-ųjų badas nebuvo pirmasis, kurį patyrė Ukraina. Po 1917 m. Ukrai nos revoliucijos, pralaimėjusi nepri klausomybės karus, šalis tapo Sovietų Sąjungos, o jos vakarinė dalis – Len kijos valstybės dalimi. Nepaisant to, T. Boriak teigimu, ukrainiečių paža bojimo klausimas tebebuvo aktualus. Pirmasis iš trijų badų sovietų Ukrainoje kilo 1921–1923 m. Jis kainavo 900 000 ukrainiečių gyvybių ir maždaug 1 mln.
Kam Stalinui reikėjo kolūkių?
„Sovietų lyderiai buvo apsėsti komunis tinės revoliucijos idėjos, siekė atnešti komunizmą visam pasauliui“, – pri mena mokslininkė. Kad ir ką Stalinas būtų daręs, jo galvoje kirbėjo ši įkyri mintis. Be to, tuo metu Ukraina gyven tojų skaičiumi buvo antra pagal dydį Sovietų Sąjungos respublika. Ji turėjo didžiulius žmogiškuosius išteklius.
„Kai Leninas užkariavo Ukrainą, atvi rai pasakė, kad Rusija be ukrainie tiško cukraus, grūdų ir kitų atsargų
Badas tapo ginklu, kuris buvo naudojamas Sovietų Sąjungos dar XX amžiuje ir yra naudojamas šiuo metu.
neišgyvens“, – pasakoja istorikė T. Boriak.
Kaip teigia ukrainiečių istorikė, Stali nas baiminosi (ar bent jau taip spren džiama iš tiriamų dokumentų), kad ukrainiečiai, esantys Lenkijos teri torijoje, rengs sukilimus. Dėl šių nuo gąstavimų totalitarinio režimo lyderis paskelbė priverstinės industrializacijos politiką. Tačiau neoficialiai tai buvo militarizacijos politika.
„Jo tikslas buvo užkariauti pasaulį. Kad tai padarytų, reikėjo pagaminti daug karinės ginkluotės. Tačiau žmo nėms buvo skelbiama, kad tai indus trializacijos politika. Tais metais buvo vykdoma ir priverstinė kolektyviza cija. Kam Stalinui prireikė kolūkių? Tam, kad būtų lengviau išvilioti grū dus – nereikėtų prekiauti su vals tiečiais, nereikėtų švaistyti pinigų ir pan.“, – aiškina T. Boriak. Tačiau ši politika sulaukė pasiprie šinimo. Ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje įvyko daugiau nei 12 tūkstančių didelių organizuotų
sukilimų. Ukrainoje jų buvo daugiau nei keturi tūkstančiai. Įdomu tai, kad trečdalis visų Sovietų Sąjungos suki limų įvyko Ukrainoje.
„Tai iš tiesų buvo dideli sukilimų mas tai“, – sako T. Boriak.
Baimė prarasti Ukrainos kontrolę
Prieš Holodomorą taip pat buvo ste bėtinai daug Ukrainos valstiečių pasi priešinimo. 1932 m. pirmąjį pusmetį Ukrainoje kolūkius paliko daugiau nei 41 tūkst. valstiečių ūkių. Stalinas tai vertino kaip grėsmę.
XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje Rusijos istorikai paskelbė svarbius dokumentus, padėjusius suprasti Holodomoro priežastis. Šie doku mentai – tai susirašinėjimas su Sta lino kolega Lazariu Kaganovičiumi. 1932 m. vasarą Stalinas buvo Sočyje. Vadinasi, Kaganovičius buvo atsa kingas už valdžios palaikymą Sovietų Sąjungoje. 1932 m. rugpjūčio 11 d. Sta linas parašė laišką būtent jam, vienam iš pagrindinių savo bendražygių.
„Situacija Ukrainoje kelia nerimą, ypač ideologiniu požiūriu“, – rašė jis. Jis niršo ant Ukrainos komunistų parti jos. Tuo metu partija buvo orientuota į savarankiškumą ir nepriklausomybę –jie turėjo savo viziją, kaip turėtų vysty tis Ukraina kaip Sovietų Sąjungos dalis. Ši vizija nebuvo tokia pati kaip Stalino. Jis išreiškė nepasitenkinimą saugumo tarnybomis. Tada padarė išvadą: jei situacija ir toliau rutuliosis ta pačia kryptimi, jie gali prarasti Ukrainą. Ir tai jis kartoja keletą kartų: „Galime pra rasti Ukrainą, jei nesiimsime veiksmų.“ Po kelių mėnesių prasidėjo Holodomo ras“, – apie laišką pasakoja T. Boriak.
Kasmet ketvirtąjį lapkričio šeštadienį Ukrainoje minima Nacionalinė Holodo moro ir pilietinių represijų aukų atmi nimo diena. Kai kurie istorikai teigia, kad Holodomoro metu žuvo maždaug 3,9 milijono gyventojų. Kiti sako, kad skaičius daug didesnis. Holodomoro
Kai Leninas užkariavo Ukrainą, atvirai pasakė, kad Rusija be ukrainietiško cukraus, grūdų ir kitų atsargų neišgyvens.
atminimo diena, anot T. Boriak, yra galingas įrankis, padedantis susido roti su traumos padariniais. Tačiau tai yra trauma, kuri yra palikusi gilią ilgalaikę žaizdą 44 milijonų ukrainiečių tautai ir kurią tenka patirti dar kartą.
„Tai, kad žmonės matė, kaip miršta jų artimieji, tėvai ar vaikai, ir negalėjo pagerbti jų atminimo, buvo traumuo jantis įvykis“, – sako T. Boriak. Anot jos, istorikai sutaria, kad tai, kas įvyko, vadinama Stokholmo sindromu. Šis sindromas – tai nesąmoningai žmo nių naudojamas tvarkymosi su žmo gaus sukeltomis traumomis mecha nizmas. Ukrainos situacijoje tai buvo rusų peršamas ir ukrainiečių priimtas nevisavertiškumo jausmas. Istorikai teigia, kad tai turėjo įtakos Ukrainos visuomenės atomizacijai ir padidino nepasitikėjimą bet kokiais autoritetais.
„Akivaizdžiausias Holodomoro pada rinys – tradicinės valstiečių kultūros sunaikinimas. Būta įvairių signalų, kad ukrainiečių kalba yra pavojinga. Taigi ukrainiečių kalba valdžios buvo priskirta „tamsiems kvailiems valstie čiams“. Sovietų režimas labai daug dirbo, kad įtikintų, jog sovietų intelek tualai kalba rusiškai, nes ta kalba ir kultūra esančios aukštesnės. Dabar vėl apie tai iš naujo diskutuojama“, –aiškina Ukrainos istorijos tyrėja.
Ji pabrėžia, kad, kalbant apie traumas, jaučiamas ir viktimizacijos jausmas, kuris buvo labai stiprus šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį, kai Ukrainos par lamentas priėmė įstatymą dėl Holo domoro (2006 m.). To dešimtmečio viduryje, kai vyko intensyvi kampa nija už teisę žinoti istoriją, buvo pasta tyta daug paminklų bado aukoms. Tuo tarpu pirmieji jų atminimo ženklai
atsirado jau devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Istorikės manymu, viktimizacija –kelias į niekur. Anot jos, ukrainiečiai turi atminti aukas, bet judėti į priekį: „Viktimizacija nėra tinkamas tautos kūrimo kelias. Manau, kad Ukrainos visuomenė jau susitvarkė su tomis traumomis iš dalies dėl to, kad galiau siai įamžino bado aukų atminimą ir turėjo galimybę gedėti prie jų pamin klų. Bet dabar Ukrainos valstybę ir visuomenę vėl iš naujo traumuoja iš esmės ta pati imperija.“
Tuo tarpu Vladimiras Putinas, Stalino gerbėjas (dabartinėje Rusijoje vadi namas „veiksmingu vadovu“), labai stengėsi reabilituoti šį žinomiausią lyderį Rusijos istorijoje. Blokuodamas
Ukrainos uostus ir neleisdamas išplaukti laivams su grūdais, jis efek tyviai projektuoja Holodomorą 2.0, tačiau šį kartą tai turi pasaulinį poveikį. Ukrainos importo stabdymas didina maisto kainas, o šalis, jau susi duriančias su maisto trūkumu, verčia badauti.
Iki liepos mėnesio Ukrainos sandė liuose buvo užblokuota beveik 22 mln. tonų grūdų. Be to, rusai vogė grūdus iš okupuotų Ukrainos regionų ir bandė juos parduoti kaip „rusiškus grūdus“. Ukrainos jūrų uostų blokada nėra vienintelis ekonominis kovos būdas –rusai tyčia degina Ukrainos grūdų lau kus taip, kad užgesinti liepsnos būtų neįmanoma.
„Pagrindinis skirtumas tarp Rusijos bandymų pavogti grūdus dabar ir XX amžiuje yra tas, kad pasaulis yra atviresnis ir skaitmenizuotas, – sako T. Boriak. – Nors tai naudinga viešumo požiūriu, problemos neišsprendžia.
Kas nepasikeitė, tai Rusijos valstybės požiūris į Ukrainą.“
Stalinas bandė „išspręsti“ Ukrainos suverenumo klausimą surežisuoda mas badą. Taip pat ir šiandieninė Rusija neigia Ukrainos teisę egzis tuoti ir atmeta ukrainiečių teisę į savo kalbą, į savo kultūrą bei istoriją. Tai, ką matome, yra bandymas „išspręsti“ Ukrainos suvereniteto klausimą dar kartą.
„Jei norime sustabdyti karą, Rusijos valstybė turi pagaliau patvirtinti, kad mūsų kalba egzistuoja ir mūsų žemės negalima užkariauti. Mes norime gyventi savo žemėje. Bet jie kėsinasi į ją ir į mūsų maistą. Grūdai ir maistas tapo ginklu“, – apibendrina T. Boriak.
Blokuodamas Ukrainos uostus ir neleisdamas išplaukti laivams su grūdais, jis efektyviai projektuoja 2.0, tačiau šį kartą tai turi pasaulinį poveikį.
Amanda Jurevičiūtė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Gera psichikos sveikata yra vienas svarbiausių visaverčio ir ilgamečio gyve nimo veiksnių, o jos pablogėjimas sukelia sunkias ligas, tokias kaip šizof renija, depresija ir pan. Sveikatos politikoje pastaruosius 20 metų psichi kos sveikatai skiriama daugiau dėmesio nei įprastai ir pradedama suprasti, kad ji nė kiek ne mažiau svarbi už fizinę sveikatą. Žvelgiant į mirtingumo dėl blogos psichikos sveikatos sukeliamų ligų duome nis Lietuvoje, nepastebima jų gausumo, tačiau, Vilniaus universiteto moks lininkų doc. Daumanto Stumbrio ir prof. Dainiaus Pūro teigimu, šie duome nys neatspindi tikrosios padėties. Todėl mokslininkai, norėdami išsiaiškinti realią situaciją, atliko tyrimą, kuriuo pabandė įvertinti demografinius nuos tolius, kylančius dėl prastos psichikos sveikatos plačiąja prasme.
sveikata
Psichikos problemos sprendžia mos savižala
Medicinos fakulteto profesoriaus D. Pūro teigimu, dėl psichikos sutri kimų patiriami nuostoliai yra didesni nei dėl fizinių, kadangi psichikos sutri kimai dažnai užklumpa ne tik vyresnio, bet ir vidutinio amžiaus žmones, vai kus, paauglius ir jaunimą.
Vienas iš pagrindinių Lietuvos gyven tojų mirtingumo modelio ypatumų –didelis mirtingumas dėl su psichikos sveikata susijusių mirties priežasčių: savižudybių, psichikos sutrikimų, mir čių dėl alkoholio vartojimo ir kitų išori nių mirties priežasčių.
Patiriamą psichosocialinį stresą ir psi chologinius sunkumus dalis Lietuvos gyventojų yra linkę spręsti su alkoholio „pagalba“. „Psichikos sveikata, ypač Lietuvoje, dažnai susijusi su alkoho lio vartojimu. Nors pastaruoju metu situacija gerėja, mes vis dar susidu riame su labai dideliu mirtingumu dėl alkoholio vartojimo, todėl patiriame
didelių demografinių nuostolių“, –teigia Filosofijos fakulteto docentas D. Stumbrys.
Su alkoholio vartojimo problemo mis dažniausiai susiduria vidutinio amžiaus žmonių grupė, kurią sudaro darbingi ir vaikų turintys arba galintys susilaukti žmonės. Sociologo teigimu, žmonės nežino, kaip efektyviai spręsti savo psichikos problemas arba nuslo pinti kylančią įtampą, stresą. Alkoho lis, kuris yra gana lengvai prieinama priemonė, laikinai padedanti pamiršti apie problemas, sumažina patiriamą įtampą.
Savižudybių rodikliai Lietuvoje jau kelis dešimtmečius yra vieni didžiau sių pasaulyje. Didžiausia savižudy bių rizika – tarp 40–60 metų amžiaus gyventojų, kurie gimė ir augo sovie tmečiu ir jaunystėje patyrė perėjimą iš totalitarinės į demokratinę vals tybę. Nors savižudybių aukomis daž niau tampa vyrai, tačiau Lietuva pasižymi vienu didžiausių moterų savižudybių rodiklių visoje Europoje.
Vienas iš pagrindinių Lietuvos gyventojų mirtingumo modelio ypatumų – didelis mirtingumas dėl su psichikos sveikata susijusių mirties priežasčių.
„Nusižudžius jaunai moteriai demo grafinė našta ir nuostoliai traktuo jami kaip dar didesni, nes mažėja ne tik gyventojų skaičius, bet ir potencia lūs gimstamumo rodikliai“, – pabrėžia doc. D. Stumbrys.
Tyrimo metu buvo apskaičiuota demo grafinė našta, kurią atneša mirtys, susijusios su psichikos sveikata. Moks lininkai nustatė, kiek prarandama potencialių gyvenimo metų, kuriuos, gavęs tinkamą pagalbą, žmogus galėjo nugyventi. Buvo apskaičiuota prarasta potencialių gyvenimo metų dalis ne tik žmogui nusižudžius, mirus nuo alkoholio ar psichikos ir elgesio sutrikimų, bet ir dėl išorinių priežas čių (1 pav.).
Išorinės mirties priežastys taip pat buvo įtrauktos į tyrimą, nes didelė dalis jų siejama su psichikos svei kata, aukštu psichosocialinio streso lygiu visuomenėje, alkoholio varto jimu. Svarbu pažymėti, kad ne visos išorinės mirties priežastys yra susi jusios su psichikos sveikata. Vis dėlto anksčiau Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad net 56,8 proc. mirčių nuo išorinių priežasčių buvo susijusios su alkoholio
vartojimu. Skrodimų duomenimis, 72,4 proc. asmenų, kurie užspringo, 66,7 proc. asmenų, kurie sušalo, ir 58,8 proc. asmenų, kurie pasikorė, kraujyje rasta alkoholio. Bendra dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pra rastų potencialių gyvenimo metų dalis sudarė tik 0,5 % tarp vyrų ir 0,7 % tarp moterų. Kur kas daugiau potencialių gyvenimo metų buvo prarasta dėl kitų su psichikos sveikata susijusių mirties priežasčių. Dėl savižudybių Lietu vos vyrai prarado 4,3 %, o moterys –1,5 % visų prarastų potencialių gyve nimo metų. Dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo Lietuvos vyrai prarado 4,7 %, o moterys – 3,9 % visų prarastų poten cialių gyvenimo metų.
Tarp rizikos grupių – vieniši, mažiau išsilavinę
Nors su psichikos sveikatos sunku mais gali susidurti bet kuris asmuo, su didesne savižudybių rizika susidu ria žemesnio socialinio-ekonominio sluoksnio, vieniši, gyvenantys atskir tyje, žemesnio išsilavinimo žmonės. Pasak doc. D. Stumbrio, norint kuo efektyviau sumažinti psichikos svei katos problemas, dėl kurių žmonės miršta ir taip didina prarastų poten cialių gyvenimo metų rodiklius bei mažina vidutinės tikėtinos
Net 56,8 proc. mirčių nuo išorinių priežasčių buvo susijusios su alkoholio vartojimu.
trukmės rodiklius, daugiausia dėme sio reikėtų skirti būtent šiai rizikos gru pei. „Žinant tikslinę auditoriją taiko mos prevencinės priemonės pasieks didžiausius teigiamus rezultatus. Be to, jeigu nukreipsime tam tikras prie mones į jaunesnio ar vidutinio amžiaus gyventojų grupes, tikėtina, kad ne tik tose grupėse sumažinsime mirtin gumą arba praradimus dėl psichi kos sveikatos, bet ir ateityje turėsime mažesnius vyresnių amžiaus grupių mirtingumo rodiklius“, – sako Vilniaus universiteto sociologas. Mokslininkų teigimu, norint suma žinti prastos psichikos sveikatos pro blemą ir jos padarinius, naudingiausia būtų didinti psichikos sveikatos pas laugų prieinamumą, mokslinių duo menų rinkimą ir tyrimų šia tema vyk dymą, mažinti asmenų su psichikos
sutrikimais stigmatizaciją ir alkoholio prieinamumą.
Pasak psichiatro prof. D. Pūro, vienas svarbiausių, bet sunkiausiai įgyven dinamų tikslų yra sveikatos sistemos modernizavimas ir jos pakeitimas iš biomedicininio modelio, kai žmonių psichikos sveikatą bandoma gydyti tik vaistais ir atskyrimu nuo visuome nės, į visuomeninį, tarpusavio santykių modelį, kai apie patiriamas problemas ir sunkumus išsipasakojama aplinki niams, šeimos nariams, psichologams, psichiatrams.
Lietuvoje mažėja vyrų mirtingumas dėl svaigalų vartojimo Vilniaus universiteto mokslininkai palygino vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės duomenis visose trijose
Baltijos šalyse, nes jos yra panašios savo istorine, ekonomine, politine, demografine raida. Estijoje vidutinės gyvenimo trukmės rodiklis yra kele riais metais didesnis nei Lietuvoje ir Latvijoje, o šių dviejų šalių rodikliai yra panašūs.
Nuo 2007 m. iki pandemijos pradžios vidutinės tikėtinos gyvenimo tru kmės rodikliai Baltijos šalyse augo, o dėl savižudybių prarastų potencialių gyvenimo metų skaičius mažėjo.
Prof. D. Pūras, diskutuojant apie vyrų norą gerinti savo psichikos svei katą, įžvelgia paradoksą: vyrų krei pimosi pagalbos į specialistus skai čiui augant, manoma, kad šio tipo problemų daugėja, tačiau, profeso riaus teigimu, jų visuomet tiek buvo.
Būtent Lietuvoje 2020 m. prasidėjęs pandeminis laikotarpis leido žmonėms
suprasti, kad psichikos problemų gali turėti ne tik išskirtiniai žmonės, bet ir jų draugai, vaikai, šeimos nariai ir jie patys.
Pastaraisiais metais mūsų visuome nėje yra jaučiamas noras atsikra tyti egzistuojančios smurto kultūros, kuri prasideda nuo vaikystėje pati riamo „auklėjamojo“ smurto ir tęsiasi mokykloje bei darbe, kai jaučiamas ir demonstruojamas galios ir valdžios pranašumas, klesti patyčios.
„Pradedant nuo moksleivių ir baigiant iniciatyvių Lietuvos piliečių grupių judėjimais, pastebimas didžiulis poky tis savižudybių ir patyčių prevencijos srityje. Noras atsikratyti smurto kul tūros paskatino daugelį gerų inicia tyvų, pavyzdžiui, „Vaikų liniją“, „Tėvų liniją“, – sako profesorius. Noro gerinti ir prižiūrėti savo psichikos sveikatą esama tiek tarp visuomenės
narių, tiek tarp politikos formuotojų. Svarbiausia, prof. D. Pūro teigimu, susidūrus su nesunkiomis psicholo ginėmis problemomis medikamentinį gydymą keisti psichologine ar psicho terapine pagalba ir kurti bei išlaikyti sveikus tarpusavio santykius.
Vaikų linija
Pagalbos moterims linija Silver Line (senjorams)
Jaunimo linija
Paskambinus bendruoju numeriu 1809, jums bus suteikta nemokama emocinė pagalba
Dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo Lietuvos vyrai prarado 4,7 %, o moterys –3,9 % visų prarastų potencialių gyvenimo metų.
Eglė Krištopaitytė Vilniaus universitetas
Virusinėmis nanostruktūromis paremtos vakcinos yra pranašesnės už įpras tas „klasikines“ vakcinas dėl savo saugumo ir itin švelnaus šalutinio povei kio. Nors kol kas tokių patvirtintų vakcinų nėra daug, jas tikimasi panau doti pasaulyje itin paplitusios ir pavojingos hospitalinės bakterijos Acineto bacter baumannii prevencijai, teigia Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkės doc. Julija Armalytė, dr. Aliona Avižinienė ir dr. Rasa Petraitytė-Burneikienė.
Virusinės nanostruktūros – virusų pavienių baltymų spontaniškai sufor muotos erdvinės struktūros. Jas galima išgauti atskirai sintetinant tikrų virusų baltymus, pavyzdžiui, bakterijose, mielėse ar kitose bal tymų raiškos sistemose, pasakoja dr. A. Avižinienė.
„Kai susintetinama daug virusinių bal tymų, jie spontaniškai vienas su kitu sąveikaudami gali suformuoti erdvi nes nanostruktūras. Dažniausiai savo morfologija (išvaizda) jos primena natyvų virusą“, – teigia ji. Mokslininkė pabrėžia, kad virusinė nanostruktūra nėra tolygi virusui, nes nanostruktūroje nėra genetinės viruso medžiagos, todėl į organizmą pateku sios tokios nanostruktūros, skirtingai nei virusai, negali sukelti infekcijos ir yra saugios.
„Patekusios į organizmą, jos suke lia imuninį atsaką, nes yra pana šios į virusą ir jas sudarantys balty mai tvarkingai pasikartoja struktūros paviršiuje. Nors nemodifikuotos virusi nės nanostruktūros gali būti ir jau yra naudojamos vakcinoms kurti, tačiau
jų pritaikymas moksle gali būti padidi namas prie nanostruktūrų paviršiaus papildomai prijungiant patogenų bal tymus ar jų dalis, prieš kuriuos norima sukurti vakciną. Taigi pavieniai balty mai ar jų dalys, pateikti ant nanos truktūrų paviršiaus, taip pat tampa imunogeniški“, – sako dr. A. Avižinienė. Pasak dr. R. Petraitytės-Burneikienės, virusinėje nanostruktūroje galima daug kartų pakartoti prie jų prijungtą peptidą.
„Tokie peptidai yra tvarkingai išsidėstę erdvėje tam tikru atstumu, kuris imu ninei sistemai palengvina darbą, nes ji yra pratusi prie tvarkingų struktūrų, pavyzdžiui, kaip prieš virusą aktyvuoti savo atsaką“, – tvirtina mokslininkė. Doc. J. Armalytė pažymi, kad vien patogenų baltymus taip pat būtų galima naudoti kaip vakciną.
„Tačiau uždėjus juos ant viruso imu ninė sistema reaguoja geriau. Pavie nis baltymas gali būti imuninės siste mos nepastebėtas, o pateiktas ant virusinės nanostruktūros jis geriau atpažįstamas kaip „priešas“. Taip
sukuriamas stipresnis imuninis atsa kas, negu būtų sukurtas prieš atskirą baltymą“, – sako Gyvybės mokslų centro docentė.
Pranašesnės vakcinos
Pasak dr. A. Avižinienės, virusinėmis nanostruktūromis paremtos vakcinos yra pranašesnės už daug metų nau dojamas įprastas vakcinas, nes su pastarosiomis į organizmą suleidžiami inaktyvuoti arba susilpninti virusai.
„Visada išlieka tikimybė, kad ruošiant vakciną virusas bus nevisiškai susil pnintas ar nevisiškai inaktyvuotas. Nors tokios vakcinos yra efektyvios, tačiau nėra visai saugios, nes susil pnintas virusas gali tapti virulentiškas arba vakcinos paruošimo metu viruso cheminis inaktyvinimas gali būti įvyk dytas ne iki galo. Tuo tarpu vakcinos, paremtos virusinėmis nanostruktūro mis, yra laikomos saugiomis ir efekty viomis“, – sako ji.
Doc. J. Armalytės teigimu, per COVID-19 pandemiją naudotų RNR vakcinų dažnai bijoma, nes su
jomis į organizmą patenka genetinė medžiaga. Vis dėlto tikimybė, kad tai galėtų neigiamai paveikti žmogų, yra labai maža. O nanovirusinių struk tūrų vakcinose genetinės medžiagos nėra – tik baltymas, kuris niekaip negali paveikti žmogaus genomo.
Dr. R. Petraitytė-Burneikienė sako, kad RNR vakcinos daugumai žmonių sukėlė šalutinių poveikių, pavyzdžiui, karščiavimą. Tuo tarpu baltyminės vakcinos šalutinis poveikis paprastai tėra skausmas dūrio vietoje.
Anot dr. A. Avižinienės, pasaulyje susi domėjimas virusinėmis nanostruktū romis yra didelis, tačiau šiuo metu tokių Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintų vakcinų – vos kelios, įskai tant vakcinas nuo žmogaus papilomos viruso, hepatito B viruso, maliarijos ir Kinijoje naudojamą vakciną nuo hepa tito E viruso.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkės vykdo tyrimą, kuriuo bandoma išsiaiškinti, ar viru sinėmis nanostruktūromis paremtos vakcinos galėtų apsaugoti nuo bakte rijos Acinetobacter baumannii.
Tai – oportunistinis patogenas, puo lantis nusilpusią imuninę sistemą turinčius asmenis, sako doc. J. Arma lytė. Kartu tai yra ir hospitalinis pato genas, užpuolantis ligoninėje gulinčius žmones. Jis neatsinešamas iš aplinkos, bet juo galima užsikrėsti nuo kateterio, prisilietus prie ligonio paliestų užuo laidų ir pan. Ši bakterija problemiška ir tuo, kad sunkiai „žūsta“ – priešingai nei dauguma kitų bakterijų, A. bau mannii labai ilgai neišdžiūsta ore. Patekusi į nusilpusio žmogaus orga nizmą, ši bakterija dažniausiai sukelia plaučių uždegimą ir jo komplikacijas ar net sepsį – kraujo užkrėtimą. Pate kus į ligoninę dėl vienos priežasties, mirties priežastimi gali tapti A. bau mannii bakterija.
„Todėl ji yra ypač pavojinga lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, kurie atsigula į ligoninę. Šis patogenas yra labai atsparus antibiotikams, o neran dant tinkamų antibiotikų, žmonių su
Patekus į ligoninę dėl vienos priežasties, mirties priežastimi gali tapti A. baumannii bakterija.
nusilpusia imunine sistema gydymas tampa dar sudėtingesnis. Tokiu atveju alternatyva antibiotikams gali tapti vakcinos“, – sako mokslininkė.
Ji priduria, kad vakcinuoti sergantį ir jau ligoninėje esantį asmenį gali būti sudėtinga. Tačiau jei žmogus žino, kad jam ligoninėje bus atliekamos nuola tinės procedūros, jis galėtų nuspręsti skiepytis iš anksto ir taip apsisaugoti nuo hospitalinių infekcijų.
Lietuvoje bakterija A. baumannii plačiai paplitusi
Dr. A. Avižinienė pažymi, kad 2017 m. Pasaulio sveikatos organizacija įvar dijo A. baumannii patogeną kaip vieną pavojingiausių žmogaus sveikatai. O 2019 m. Europos šalyse atliktas tyri mas parodė, kad Lietuva yra tarp septynių šalių, kuriose šios bakteri jos paplitimas yra didžiausias ir siekia endeminį lygį.
Doc. J. Armalytės teigimu, sunku pasakyti, kodėl ši bakterija Lietuvoje yra taip plačiai paplitusi. Tai galėjo nulemti nepakankamai griežtai regu liuojamas antibiotikų išdavimas. Kai jie išrašomi be rimtos priežasties ar žmo nės nebaigia vartojimo kurso, antibio tikams atsparios bakterijos įsitvirtina kūne, gali įsitvirtinti ir populiacijoje.
„Jei ši bakterija įsitvirtina ligoninėje, gali būti labai sunku ją išnaikinti. Lie tuvos medikai į problemą žiūri itin rim tai, stebi A. baumannii plitimą, imasi labai griežtos dezinfekcijos. Tačiau jei ligoninės yra perpildytos, bakterijos plitimo neįmanoma suvaldyti“, – pri duria ji.
Mokslininkė tvirtina, kad labai svarbu antibiotikus vartoti atsakingai, pavyz džiui, negydyti jais gerklės skausmo:
„Kol yra tikimybė, kad tai – virusas, antibiotikai visiškai neturi prasmės. Jei žmogus yra sveikas, jis gali sau leisti nevartoti antibiotikų.“
Kuriama vakcina nuo pavojingos bakterijos
Vilniaus universiteto mokslininkės vykdo Lietuvos nacionalinės mokslo programos „Sveikas senėjimas“ tyrimą „Vakcinos prieš hospitalinį patogeną
Acinetobacter baumannii kūrimas“, kurio metu bando pagaminti saugią vakciną panaudodamos tam tikrus A. baumannii patogeno baltymus. Ankstesnių Gyvybės mokslų cen tro Biomokslų insituto laboratorijoje atliktų tyrimų metu dr. Jūratė Skerniš kytė ieškojo įvairių A. baumannii bal tymų, lemiančių bakterijos gebėjimą kolonizuoti žmogaus organizmą.
„Jūratė rado baltymą adheziną, atsa kingą už bakterijos prilipimą prie paviršių. Pasirodo, kad jis yra labai konservatyvus, aptinkamas visose A. baumannii bakterijos variacijose. Kuriant vakcinas naudingi paviršiniai baltymai, kad imuninė sistema grei tai atpažintų ir sunaikintų bakteriją. Todėl tyrimams buvo paimtas pavir šinio adhezino baltymo fragmentas.
Tyrimų metu dr. J. Skerniškytė nustatė, kad šis fragmentas pelėms suteikia dalinį atsparumą infekcijai – 60 proc. pelių sugebėjo išgyventi. Tačiau tai nėra 100 proc., todėl stengiamės tobulinti šio baltymo gabalėlį: imti įvairius jo fragmentus ir eksponuoti ant virusinių dalelių. Tikimės, kad taip susidarys stipresnis imunitetas ir visos pelės sugebės išgyventi infekciją“, –pasakoja doc. J. Armalytė.
Mokslininkės teigimu, dalis pelių jau buvo imunizuotos ir joms susidarė imunitetas. Preliminarūs tyrimai rodo, kad vakcinacija padeda joms išgy venti infekciją.
Gretė Gerulaitytė Vilniaus universitetas
Žmogaus evoliucija dažnai byloja apie individo prisitaikymą prie gyvena mosios aplinkos sąlygų siekiant išlikti, o įvairios ateities prognozės leidžia numatyti, kaip žmogaus kūnas keisis toliau. Netolimos ateities pokyčius mokslininkai jau gali aiškiai matyti, o vėlesni pokyčiai vis dar kelia daug klausimų. Ar žmogus liks gyventi Žemėje, o gal persikels į Marsą? Galbūt grįšime į vandenynus, o gal leisimės į požemius dėl Žemės paviršių sukaus čiusios branduolinės žiemos? Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakul teto mokslininko dr. Andrejaus Suchomlinovo, dėl, tikėtina, besikeičiančios žmogaus gyvenamosios aplinkos keisis ir žmogaus kūno, plaukų spalva, ūgis ir svoris, adaptuosis vidaus ir išorės organai. EVOLIUCIJA
Mažės žydraakių ir šviesiaplaukių
Pasak dr. A. Suchomlinovo, dėl žmo gaus organizme esančių recesyvinių bei dominuojančių genų ir intensyviai vykstančių globalizacijos procesų arti miausi žmogaus kūno pokyčiai bus matomi jau po 50–100 metų. Domi nuojantys tamsesnės odos, rudų akių ir tamsesnių garbanotų plaukų genai lems šių fiziologinių savybių viršenybę. Bet nei žydros akys, nei lygūs ar švie sūs plaukai visiškai neišnyks. „Žydra akių spalva ateityje bus retesnė, nes genas, nulemiantis mėlyną akies rainelės spalvą, nėra dominuojan tis. Evoliucijos metu mažės ir žmo gaus žandikaulis, ir dantų skaičius, dėl to turėtų keistis ir veido proporci jos. Tačiau šiems virsmams reikės jau kelių dešimčių tūstančių metų“, – sako mokslininkas.
Kalbėdamas apie dantis dr. A. Suchomlinovas teigia, kad jau dabar protiniai dantys yra nereika lingi ir ateityje išnyks pirmieji. Keičiasi ir iltinių dantų forma, jie tapo pana šūs į kandžius, nes vykstant evoliuci jai pasikeitė jų funkcija. Tačiau dau gelį kitų pokyčių tiksliai įvardyti sunku, nes juos lemia gyvenimo aplinkybės. „Jei įsivaizduotume, kad niekas aplin koje nesikeis, ateityje neišvengtume įvairių mutacijų. Nors šis žodis dažnai turi neigiamą reikšmę, mutacija yra vienas iš būdų organizmui prisitaikyti. Pavyzdžiui, labai svarbi prieš maž daug 10 tūkst. metų įvykusi atsitiktinė laktozės toleravimo mutacija. Būtent dėl jos didelė dalis Europos gyven tojų gali vartoti pieno produktus visą gyvenimą, nors gamtoje tai visiška anomalija – pienas yra tik žinduolių
kūdikių, vaikų maistas“, – pasakoja mokslininkas. Svarbų vaidmenį ateityje vaidins ir nuolat progresuojanti genų inžinerija, tačiau šioje srityje kyla daugybė etinių klausimų, į kuriuos dar reikia atsakyti: „Skiepai suteikia galimybę išvengti ligų, bet jei bus galima pasirinkti vaiko akių, plaukų spalvą, ateitį sunkiai galėsime prognozuoti. Kas nutinka, kai galima pasirinkti lytį, iš dalies matėme Kini joje, kai buvo vykdoma vieno vaiko politika. Tai lėmė dažnesnius abortų atvejus laukiantis mergaitės ir pasirin kimą gimdyti, jei laukiamasi berniuko. Įvyko didžiulis kelių kartų poslinkis į vyriškos lyties dominavimą, kuris nėra naudingas nei žmonijai, nei valstybei.“
Žmogaus ūgis ir svoris – smarkiai kintantys rodikliai
Nors kai kurie evoliuciniai žmogaus kūno pokyčiai, kaip jau minėtas žan dikaulio mažėjimas, dar vyksta, kiti kol kas yra sustoję. Vienas tokių – ūgis: „Žmogus ėmė labai sparčiai augti XX a. pirmoje pusėje, o Vakarų pasau lyje šis augimas jau kelis dešimtme čius yra sustojęs. Todėl, nors mūsų tėvai yra aukštesni už mūsų senelius, o mes aukštesni už tėvus, mūsų vaikai greičiausiai nebus aukštesni už mus. Dabar manoma, kad priėjome tam tikrą ūgio ribą.“
Tačiau, anot dr. A. Suchomlinovo, žmo gaus ūgis nėra dėsningai ar proporcin gai evoliucijos metu besikeitęs rodiklis. Pavyzdžiui, geležies amžiaus žmonės buvo aukštesni nei viduramžių gyven tojai. Yra ir išskirtinių pavyzdžių, tokių kaip prieš kelis dešimtmečius Indone zijoje, Floreso saloje, atrasti žmonių
palaikai. Šių netiesioginių dabartinio žmogaus protėvių ūgio vidurkis buvo 100–120 cm. Vis dėlto vienas iš pasta ruoju metu nuolat augančių rodiklių yra kūno masės indeksas (KMI).
„Įdomu tai, kad KMI ribos teoriškai nėra. Kai kuriose šalyse, kur antsvoris smar kiai paplitęs, KMI vidurkis viršija 30, kai norma yra iki 25. Manome, kad šis augimas gali tęstis ir toliau ne tik dėl epigenetinių ir kitokių veiksnių, bet ir dėl to, kad niekada anksčiau nebuvo galimybių gauti daug kalorijų labai paprastu būdu. Nutukimas tarp žmo gaus protėvių buvo itin retas, jis atsi rado tik kai išsiskyrė aukštuomenės sluoksniai“, – sako Medicinos fakul teto mokslininkas.
Kalbant apie kūno masę, kuriai didelę įtaką turi žmogaus mityba, galimos įvairios variacijos: kaip žmogaus kūnas ir organizmas ilgainiui galėtų pasikeisti, jei mūsų mityba nepakistų, arba priešingai – jeigu įsigalėtų šiuo metu vis populiarėjantis veganų, vege tarų ar žaliavalgių gyvenimo būdas. Pirmuoju atveju dėl vis labiau apdo rojamo maisto ir tobulėjančios pramo nės po dešimčių tūkstančių metų, tikė tina, žmogaus virškinamasis traktas sutrumpėtų.
„O jeigu darytume prielaidą, kad visi žmonės atsisakys mėsos ir žuvies, virš kinamasis traktas turėtų tapti ilges nis, kadangi augalinėms medžia goms įsisavinti reikia daugiau laiko. Nors mėsos pramonė yra kenksminga aplinkai, tačiau būtent mėsos var tojimas tapo pradiniu žmogaus evo liucijos postūmiu, nes dėl to mažėjo ir žandikaulis, ir kramtomieji rau menys, keitėsi kaukolės forma, taigi
Evoliucijos metu mažės ir žmogaus žandikaulis, ir dantų skaičius, dėl to turėtų keistis ir veido proporcijos.
Dėl atsitiktinės laktozės toleravimo mutacijos didelė dalis Europos gyventojų gali vartoti pieno produktus visą gyvenimą, nors gamtoje tai visiška anomalija.
greičiau didėjo kaukolės talpa, leidusi augti ir smegenims (1 pav.)“, – sako dr. A. Suchomlinovas.
Apendiksas – svarbus imuninis organas
Nors tam tikri požymiai žmogaus rai doje nunyko, pavyzdžiui, didelis kūno plaukuotumas, tam tikros fiziologi nės reakcijos liko. Viena tokių – žąsies oda vadinamas refleksas, kai baimės ar streso atveju maži lygieji raume nys odoje pakelia kūno plaukelius: „Ši reakcija būdinga ir kitiems gyvūnams, pavyzdžiui, katėms – jos pasišiaušia, atrodo didesnės, o tai iškilus pavojui padeda apsiginti. Tačiau mums tai nebereikalinga rudimentinė reakcija.“ Daug tokių rudimentų (savo pirminę funkciją evoliucijos metu praradusių organų), anot mokslininko, žmogaus
organizme nėra, nors kartais manoma ir kitaip: „Gal prieš 50 metų manyta, kad apendiksas yra rudimentas. Todėl astronautams prieš skrydžius į kos mosą ar Arkties ekspedicijų dalyviams juos išoperuodavo iš anksto. Bet dabar žinoma, kad tai svarbus imuninis orga nas. Kaip ir uodegikaulis – uodegos liekana, kuri yra stuburo dalis, labai svarbi dubens funkcijoms.“ Įvairių nuomonių esama ne tik dėl evo liucijos metu įvykusių, bet ir dėl atei tyje laukiančių pokyčių. Pavyzdžiui, manoma, kad daug laiko su išmaniai siais telefonais praleidžiančių žmo nių pirštai deformuosis, taps ilgesni. Tačiau dr. A. Suchomlinovas pabrėžia, kad tokiems pokyčiams reikia kur kas daugiau laiko, o daugumai jų moksli nio pagrindimo, bent jau kol kas, nėra.
„Manau, kad išmanusis telefonas bus vienos ar dviejų kartų naudojama
technologija. Jos vystosi labai spar čiai ir vargu ar po tūkstantmečių, kurių prireiktų žmogaus rankų pirš tams pasikeisti, mes vis dar naudo sime tokius pačius įrenginius. Taip pat ir tokie dalykai kaip ausų spene lių nunykimas, plėvės tarp pirštų – tik spėlionės, nes viskas priklausys nuo to, kur žmogus gyvens. Ar persikelsim gyventi į vandenyną, ar į Marsą, ar po branduolinio karo gyvensime visai kitokiomis sąlygomis, o gal bus labai aukšta temperatūra dėl klimato atši limo“, – svarsto mokslininkas.
Apie Marso planetą, kaip žmonių gyve namosios vietos alternatyvą ateityje, svarstoma gana intensyviai. Dėl ten atliekamų mokslinių tyrimų ir kitų vyk domų kosmoso misijų jau žinoma, kad
per 6–9 mėn. trukmės kelionę į Marsą žmogaus kūnas pasikeistų. Per tiek laiko gali susilpnėti širdis, atsiranda didesnė kraujo krešulių tikimybė, plo nėja ir retėja kaulai, mažėja raumeni nis audinys. Be to, žmogus kosmose paauga – per metus esant nesvarumo būsenos kosminėje stotyje ūgis padi dėja apie 5 cm.
„Pirmas Marso kolonizacijos etapas vyktų žmonėms persikėlus gyventi į požeminius bunkerius, todėl iki išli pant į Marso paviršių žmogaus ūgis mažėtų, o išlipus – didėtų, nes gravi tacija Marse kur kas silpnesnė. Tačiau į planetos paviršių žmogus išliptų ne anksčiau nei po šimto tūkstančių metų – kai įvyks planuojamas Marso planetos formavimas. Todėl kyla klau simas, ar tie žmonės Marso paviršiuje vis dar bus tokie kaip mes“, – svarsto dr. A. Suchomlinovas.
Mokslininko teigimu, jeigu dalis žmo nių liktų gyventi Žemėje, o dalis išsi keltų į Marsą, ilgainiui atsirastų tiek skirtumų, kad jie tarpusavyje kryž mintis nebegalėtų. Kaip ir žmogus su beždžione – turime tą patį protėvį, bet esame per daug skirtingi, kad galėtume tarpusavyje kryžmintis. Tai reiškia, kad egzistuotų dvi skirtingos žmonių rūšys. Tie skirtumai, manoma, būtų ir fiziniai – be didesnio ūgio, mar siečių oda greičiausiai būtų tamsesnė ir turėtų oranžinį atspalvį. Kadangi
Marse Saulės aktyvumas kur kas didesnis, o dėl retos atmosferos saulės šviesai sugerti nebeužteks pigmento melanino, tą funkciją atliks ir karati noidai – pigmentas, kurio gausu mor kose, lemiantis oranžinę odos spalvą. „Daug klausimų kyla ir dėl žmogaus mitybos Marse, kuri taip pat turi įtakos organizmui, kūno pokyčiams. Tačiau bet kokiu atveju greičiausiai Žemės žmonės kontakto su Marso žmonė mis ateityje nebeturėtų – vyrautų skirtingos ligos, bakterijos“, – svarsto dr. A. Suchomlinovas.
Mokslinė fantastika ir galima realybė
Kalbant apie tolimesnę ateitį, visais laikais buvo bandoma nuspėti įvai rius galimus jos scenarijus. Mokslinėje fantastikoje svarstoma ir apie ateities žmogaus gyvenamąją vietą. Yra teo rijų, kad, norėdami persikelti į labai tolimą planetą už Saulės sistemos ribų, žmonės dešimtis ar net šimtus tūkstančių metų gyventų kosminiame laive. Tačiau šiam skrydžiui pasiruošti būtina gerai išplėtota genų inžinerija. „Galvojant ne apie fantastinius, o apie mokslinius dalykus, keliami klausi mai dėl radiacijos, kurios dozė tokio ilgo skrydžio metu būtų didžiulė. Tam reikėtų veiksmingų DNR taisymo mechanizmų, puikių fiziologinių
Žmogus kosmose paauga – per metus esant nesvarumo būsenos kosminėje stotyje ūgis padidėja apie 5 cm.
rodiklių. Manoma, kad tokios kelio nės metu, kai laive gims vis naujos žmonių kartos, Žemė galiausiai taps mitu – kaip mūsų dabar suvokiamas rojus, o Žemėje likę žmonės – kaip Ieva ir Adomas, tarsi protėviai, nes laivo gyventojai nebus matę mūsų plane tos“, – pasakoja dr. A. Suchomlinovas. Kitas ateities scenarijus – grįžimas į vandenyną. Kaip ir kadaise iš sausu mos į vandenį grįžusių žinduolių, žmo gaus galūnių kaulai ir kūno propor cijos turėtų gerokai pasikeisti: „Kaip atrodytume, reikėtų žiūrėti į vandens žinduolius – delfinus, banginius. Jų galūnių kaulai – visai kaip mūsų, tik kitokių proporcijų. Mūsų kūnas taip pat turėtų būti aptakesnis, panėšėti į sferą.“
Dar vienas galimas scenarijus – gyve nimas žemėje po branduolinio karo. „Teko skaityti, kad net įvykus tokiam karui, kai panaudojama visa turima pasaulio ginkluotė, maža dalis žmo nių vis tiek išgyventų. Žinoma, būtų
labai ilga branduolinė žiema, smar kiai pasikeistų klimatas – įvyktų atša limas, ištiktų badas. Žmogaus kūnas prisitaikytų prie išteklių trūkumo ir susitrauktų. Dėl aukštos radiaci jos tikėtinas didelis kiekis mutacijų, kurios, jei suteiktų pranašumo, būtų perduotos ateities kartoms“, – sako dr. A. Suchomlinovas.
Egzistuoja ir daugiau galimų atei ties scenarijų – kad žmonės išsiskirs į dvi rūšis, kurių viena gyvens žemės paviršiuje, kita – po žeme (nors tai nėra rimta teorija). Galbūt, žmonėms išnykus ar persikėlus į kitą planetą, per keletą milijonų metų iš beždžionių išsivystys nauji žmonės: „Nors visuose scenarijuose yra kažkiek potencialo, šių įvykių trukmė – be galo didelis laiko tarpas, todėl kuriuo keliu žmo nija nueis, šiandien atsakyti negalime. Tačiau tokia proto mankšta su fantas tikos elementais – įdomus ir naudin gas būdas mokslininkams atsikvėpti.“
Dr. Danguolė Oželienė Vilniaus universiteto Verslo mokykla
Pagal rūbą sutinkame, pagal protą palydime, sako patarlė. Drabužiai ne tik saugo žmogaus kūną nuo aplinkos poveikio, bet ir yra saviraiškos prie monė, įvaizdžio dalis, socialinį statusą atspindintis elementas. Jie išreiškia žmogaus charakterį, polinkius, atskleidžia nuotaiką. Mados industrija yra svarbi pasaulio ekonomikos dalis – jos vertė viršija 2,5 trilijono JAV dolerių, joje dirba daugiau nei 75 milijonai žmonių. Pastarai siais dešimtmečiais šis sektorius smarkiai augo – 2000–2014 m. drabužių gamyba padvigubėjo. Nors 2014 m. žmonės pirko 60 proc. daugiau drabu žių nei 2000 m., tačiau juos dėvėjo dvigubai trumpiau.
85 proc. tekstilės gaminių išmetami nepanaudoti
Mados industrija yra viena taršiau sių ir didelį neigiamą poveikį aplin kai darančių sričių. 2019 m. Europos aplinkos agentūros duomenimis, teks tilės vartojimas ir mados industrija yra pripažintos ketvirtąja labiausiai aplinką teršiančia gyvenimo būdo sri timi Europos Sąjungoje po energijos vartojimo namų ūkiuose, transporto ir maisto vartojimo. Mados indus trija sukuria 10 proc. pasaulio anglies dioksido emisijos. 20 proc. pramoni nių nuotekų taršos visame pasaulyje sudaro drabužių gamybos procese susidarę teršalai, o tai yra daugiau nei visi tarptautiniai skrydžiai ir jūrų laivyba kartu sudėjus (Ženevos aplin kos tinklas, 2021). Tarša susidaro ne tik gamyboje, bet ir namų ūkiuose. Skalbiant kai kurių rūšių drabužius į vandens telkinius patenka nemažai mikroplastiko, kuris kenkia vandenynų bioįvairovei. Be to, 2018 m. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos duomenimis, kasmet 85 proc. visų tekstilės gaminių išmetami į sąvarty nus ar sudeginami kaip nepanaudoti ar neparduoti drabužiai.
Mados industrija kelia ir socialinių joje dirbančių žmonių problemų: tai sveikatos problemos, vaikų darbas, mažas darbo užmokestis. Šiame sek toriuje daugiausia dirba moterys, dažnai jos būna priverstos dirbti ilgas darbo valandas moderniosios vergo vės sąlygomis, kai pažeidžiamos žmo gaus teisės, nesilaikoma darbo sau gos reikalavimų.
Augantis žmonių skaičius reikalauja spartinti drabužių gamybą. Norime pirkti gražius, kokybiškus drabužius pigiai, perkame juos dažnai ir nebū tinai esant poreikiui, dažniau tiesiog
nuotaikai pagerinti, drabužių pirkimas tampa malonia laisvalaikio leidimo forma. Intensyvų drabužių vartojimą paskatino greitosios mados industrija, nuolaidų siekiantis vartotojas ir pato gus bei greitas apsipirkimas elektroni nėse parduotuvėse.
Pandemijos metu mažėjo išlaidos drabužiams
Naujų drabužių pirkimą skatina ir išorinė aplinka. Gyvename pertekli nio vartojimo amžiuje, ir tai ypač aki vaizdu mados industrijoje. „Greito sios mados“ reklaminės kampanijos skatina vartotojus nuolat pirkti nau jus drabužius. Naujos kolekcijos į rinką patenka vis sparčiau, daugelis jų – už itin žemą kainą. Kita vertus, rinkodara ir baimė ką nors praleisti skatina var totojus, ypač Z kartos, nuolat ieškoti naujų prekių ir dažniau pirkti. Įpro čių keitimas yra ilgas procesas. Lon dono universiteto koledžo psichologė dr. Phillippa Lally teigia, kad naujas įprotis susiformuoja per 18–254 die nas, t. y. vidutiniškai per 66 dienas –du mėnesius.
Tačiau pandemija paveikė mados industriją ir vartotojų drabužių pirkimo elgseną per labai trumpą laiką. Judė jimo ribojimai pakeitė vartotojų įpro čius ir kasdienę rutiną. Įvedus griež tus judėjimo ribojimus ir uždarius fizi nes parduotuves, nebeliko galimybės savaitgalius leisti prekybos centruose, dalyvauti renginiuose, susitikti su draugais. Per COVID-19 ribojimus var totojai gerokai sumažino savo išlaidas drabužiams ir greitai pripažino drabu žius, avalynę ir mados aksesuarus ne pirmo būtinumo vartojimo prekėmis. Pandemijos metu jie rinkosi patogią ir minimalistinę aprangą ir buvo linkę labiau nei anksčiau mokėti daugiau už
tvariai pagamintus drabužius. Be to, atsirado ir vadinamasis slob chic sti lius, kai vartotojai pradėjo „puošti“ tik viršutinę kūno dalį, kuri buvo matoma kompiuterio ekrane per pokalbius ar susitikimus.
Tvaru – pirkti dėvėtus arba kokybiškus drabužius
Vienas iš darnaus vystymosi tikslų yra tvari gamyba ir vartojimas. Kadangi mados vertės grandinės yra globalios, o ši industrija daro didelį poveikį Jung tinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimui, svarbu skatinti tvarią madą. Pastaraisiais metais verslas ir vartotojai vis daugiau galvoja apie biologinės įvairovės nykimą, klimato kaitą ir savo atsakomybę keisti aplinką. Todėl tvarumas tapo bene dažniau siai vartojama sąvoka, net savotiškai madingu dalyku. Siekdamos būti kon kurencingos rinkoje, maisto, gyvenimo būdo ir mados industrijos įmonės ėmė keisti gamybą ir produktus, kad ati tiktų vartotojų poreikius.
Tvarūs drabužiai – tai drabužiai, kurie kuriami, gaminami, parduo dami, dėvimi aplinkai nekenksmingais būdais. Tvarus drabužis yra pagamin tas iš organinių medžiagų (medvilnės, lino, vilnos, šilko, bambuko, kanapių ir kt.), gamybos procese naudojami biologiškai suyrantys dažai, balikliai ir kitos cheminės medžiagos, atsinau jinantys energijos ištekliai, siekiama mažinti vandens suvartojimą. Jei dra bužis nebedėvimas, jis turi būti len gvai perdirbamas, t. y. nenukeliauti į sąvartyną, arba lengvai suyrantis. Gaminant tvarius drabužius siekiama mažinti atliekų kiekį, atsisakyti plas tikinių pakuočių, o vietoje jų naudoti perdirbtas arba biologiškai skaidžias pakavimo medžiagas. Tvaru yra ir
pirkti dėvėtus ar kokybiškus ir bran gesnius drabužius, tinkamai juos pri žiūrėti, kad jie tarnautų kaip galima ilgiau.
Pastebėta, kad po COVID-19 pande mijos vartotojai ėmė geriau suvokti tvarumą ir greitosios mados poveikį aplinkai, todėl mažiau drabužių pirko greitosios mados prekių ženklų par duotuvėse. Be to, vartotojai buvo labiau motyvuoti dažniau nei prieš pandemiją peržiūrėti jau turimus drabužius, vienų atsisakyti ar pado vanoti, kitus atnaujinti, persiūti ar kitaip sumodeliuoti ir prikelti antram gyvenimui.
Kojinės iš plastiko butelių Pasauliui vis garsiau kalbant apie kli mato kaitą, tvarumas tampa dauge lio mados įmonių veiklos pagrindu.
Įvairūs mados prekių ženklai, įmonės ir dizaineriai deda daug pastangų, kad taptų tvaresni. Daugelis žinomų pre kių ženklų, tokių kaip „Gucci“, „Dolce & Gabanna“, „Hermes“, „Armani“ ir „Versace“ (lėtoji mada), „Zara“, „H&M Group“, „Mango“, „Alcott“, „Pull & Bear“, „Promod“ ir „Topshop“ (grei toji mada), „Nike Inc“, „Adidas“ ir „Puma SE“, pasirašė Mados paktą, kuriuo patvirtino savo įsipareigojimą iki 2050 m. pasiekti nulines anglies dioksido emisijas, iki 2030 m. vartoti 100 proc. atsinaujinančią energiją, atsisakyti plastiko ir panaikinti mikro plastiko taršą. Įmonės ėmėsi pokyčių, kad, taikydamos tvarią praktiką, užti krintų trigubą rezultatą (Planet, Peo ple, Profit – planeta, žmonės, pelnas). Tai reiškia pokyčius, susijusius ne tik su gamyba, ženklinimu ir pakavimu ar galutiniu produktu, bet ir su darbo
sąlygomis gamyklose, mažmeninės prekybos parduotuvėse, komunikacija su vartotojais po pirkimo. Siekdami labiau tausoti aplinką, didieji mažmenininkai perėjo prie popierinių maišelių, skirtų apsipirkti parduotuvėse, ir plastiko neturinčių dėžučių, skirtų apsipirkti internetu, o kai kurios bendrovės skatina naudoti tik ekologiškus maišelius. „H&M grupė“ netgi įdiegė galimybę internetu užsa kymus gavusiems klientams popieri nes pakuotes grąžinti į „H&M“ parduo tuves, kad jos būtų perdirbtos. Kom panija „Zara“ įsipareigoja iki 2025 m. naudoti 100 proc. tvarią ir (arba) per dirbtą medvilnę, liną. Džinsus gami nanti „Levi's“ kompanija ėmėsi 80 proc. sumažinti vandens naudojimą ir 25 proc. sumažino išmetamųjų šiltna mio efektą sukeliančių dujų kiekį. Be to, ši kompanija pristatė naują Water
Pirko iš dėvėtų
Keitėsi drabužiais šeimos kitomis
Pirko drabužius iš perdirbtų medžiagų arba tokių, kurios perdirbtos
Persiuvo savo dėvėtus drabužius
Naudojosi
Pirko drabužius, kurie buvo pagaminti tvariu
Less džinsų kolekciją, kad vartotojai galėtų rinktis ir puoštis tvariai paga mintais džinsais.
Tvarios praktikos pavyzdžių galima rasti ir Lietuvoje. Prekės ženklas „Ūkai“ gamina kojines iš plastiko butelių ir perdirbtos medvilnės. Startuolis „The Knotty Ones“ įdarbina moteris iš mažų miestelių ir kaimiškų vietovių megzti madingus megztinius, kurių 95 proc. yra parduodami užsienio rinkose.
Atliktas skirtingų kartų drabužių vartojimo tyrimas
Siekdama išsiaiškinti Lietuvos moterų ir merginų sprendimus renkantis ir per kant tvarius drabužius, 2021 m. lapkri čio – 2022 m. birželio mėnesiais Vil niaus universiteto Verslo mokyklos mokslininkė dr. Danguolė Oželienė atliko kiekybinį tyrimą.
Apklausoje dalyvavo 422 responden tės – 1945–2005 m. gimusios mote rys, kaip tikslinė auditorija pasirinktos todėl, kad jos dažniausiai perka dra bužius bei aksesuarus ne tik sau, bet ir savo vaikams ar partneriams.
Tyrime dalyvavo 94 responden tės, gimusios 1945–1964 m. ( baby boomer karta), 133 gimusios 1965–1980 m. (X karta), 89 gimusios 1981–1994 m. (Y karta) ir 106 gimusios 1995–2005 m. (Z karta). 45 proc. res pondenčių yra įgijusios magistro laipsnį, 20 proc. – vidurinį išsilavinimą, 15 proc. – bakalauro laipsnį, 12 proc. –daktaro laipsnį ir 8 proc. – profesi nio bakalauro laipsnį. Pagal sociali nį-ekonominį statusą 60 proc. respon denčių yra samdomos darbuotojos, 24 proc. – studentės, 7 proc. – sava rankiškai dirbančios ir tiek pat sen jorių, 1,2 proc. – namų šeimininkės, 0,5 proc. – ieškančios darbo ir 0,7 proc. – išėjusios vaiko priežiūros atostogų. 93 proc. visų apklaustųjų gyvena mieste, 7 proc. – kaime. Savo žinias apie drabužių gamybos ir vartojimo poveikį aplinkai (skalėje nuo 1 – žinau labai nedaug iki 7 – žinau labai daug) daugiausia (27 proc.) respondenčių įvertino 5 balais. Anali zuojant duomenis pagal kartas, dau giausia žinių yra įgijusios X kartos (gim. 1965–1980 m.) atstovės.
Pusei respondenčių tvarumas – svarbus
Iš tyrimo paaiškėjo, kad 33 proc. res pondenčių drabužius perka mažes nėse parduotuvėse ir butikuose, esan čiuose netoli gyvenamosios ar darbo vietos, arba mažesnėse elektroninėse parduotuvėse, kurios nėra plačiai žinomos. Jose yra palyginti pasto vus ir pakankamas kokybiškų prekių pasirinkimas. Ypač tai būdinga baby boomer kartai. 25 proc. responden čių (ypač X kartos) drabužius perka dėvėtų drabužių parduotuvėse, tur guose ir (arba) interneto platformose. Drabužiai yra bazinės kokybės, juos anksčiau dėvėjo kas nors kitas arba jie yra visiškai nauji ir nedėvėti, tačiau priklauso ankstesnių metų kolekci joms ir todėl siūlomi už mažesnę kainą. 23 proc. (Z karta) prioritetą teikia didiesiems drabužių prekybos tin klams, dažnai keičiantiems asor timentą. Dizainas yra svarbus, kokybė – įvairi, o medžiagos kilmė nėra pagrindinis veiksnys. Juose apsi perkančios moterys dažnai išeina iš parduotuvės su daugybe drabužių,
kuriuos dėvi tik kelis kartus arba nedėvi niekada.
Nors beveik pusei (46 proc.) respon denčių svarbu, kad drabužiai nekenktų aplinkai, tačiau priimdamos spren dimą įsigyti naujų drabužių į galimą savo veiksmų poveikį aplinkai atsižvel gia tik 17 proc. apklaustųjų.
Iš tyrimo rezultatų galima matyti, kad 42 proc. respondenčių tvarius drabu žius perka kartais, o 9 proc. – dažnai ir labai dažnai. Dėvėtų drabužių par duotuvėse dažnai ir labai dažnai perka 26 proc. tyrimo dalyvių. Drabužių sko linimosi ar nuomos paslaugomis nie kada arba beveik niekada nesinaudojo 64 proc. respondenčių (1 pav.).
drabužius, o ne įprastus. Tačiau dau guma atsakiusiųjų už drabužį, sertifi kuotą kaip tvarų, mokėtų ne daugiau kaip 10 proc. (43 proc. X ir Z kartos) ar 20 proc. (40 proc. baby boomer ir Z kartos), o daugiau negu 30 proc. pasi ryžusios mokėti tik 4 proc. (daugiausia X kartos) respondenčių (2 pav.).
28 proc. respondenčių, ypač X kartos, pirkdamos drabužius kreipia dėmesį, kad jie būtų tvarūs.
Tvarumas labiausiai rūpi X kartai 26 proc. apklaustųjų nurodė, kad turi pakankamai finansinių išteklių ir galėtų rinktis tvarius drabužius, 35 proc. yra pasiryžusios pirkti šiuos
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad visų kartų moterys nurodė ketinančios pirkti tvarius dra bužius, tačiau faktinė elgsena rodo, kad tvariausiai drabužius dėvi X karta, turinti pakankamai žinių ir finansinių galimybių, taip pat baby boomer karta (3 pav.). Labiausiai susirūpinusi mados industrijos poveikiu aplinkai yra Z karta, tačiau šis rūpestis kukliai atsispindi priimant praktinius spren dimus dėl drabužių pirkimo.
Tekstilės
vartojimas ir mados industrija yra pripažintos ketvirtąja labiausiai aplinką gyvenimo būdo sritimi Europos
Dr. Ieva Giedraitytė Benas Putrimas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
Beveik kas sykį suprastėjus santykiams su Vakarais, dažniausiai su JAV, Rusijos atstovai paskelbia aktyvinantys santykius su valstybėmis, esan čiomis JAV kaimynystėje – Lotynų Amerikoje. Ne išimtis ir 2022-ieji, kai dar tik kaistant situacijai Ukrainos pasienyje pasigirdo kalbų, kad Rusija neat meta galimybės įkurti karines bazes tradicinėse Rusijos partnerėse Kuboje ir Venesueloje. Nors daugelis Lotynų Amerikos valstybių į Rusiją žiūri atsargiai, tačiau regi one šios šalies politiniai ir kariniai viražai sulaukia daugiau palaikymo nei Vakaruose. Dauguma Lotynų Amerikos valstybių palaikė Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją ir pasmerkė Rusiją dėl karo Ukrainoje, bet didžiosios regi ono valstybės Meksika ir Brazilija susilaikė balsuojant dėl Rusijos pašali nimo iš JT Žmogaus teisių tarybos. Regione, norinčiame diversifikuoti savo prekybinius ryšius, spręsti socialines problemas ir atsigauti po COVID-19 pandemijos, sankcijos Rusijai sulaukia dar mažiau palaikymo. Taigi Rusi jai Lotynų Amerika yra puiki vieta pademonstruoti quid pro quo (paslauga už paslaugą) principą. Jei Rytų Europa myli JAV, kodėl Lotynų Amerikos valstybės negalėtų mylėti Rusijos?
Vakarų šalims nusprendus blokuoti Rusijos žiniasklaidą, ypatingą svarbą informaciniame kare įgijo ir šios valstybės atstovybių tinklas.
„Russia Today“ – vienas populiariausių naujienų apie Ukrainą šaltinių
Rusija neturi didelių ekonominių svertų savo įtakai Lotynų Amerikoje didinti, bet jos informaciniai kanalai, įsteigti regione, plečiami labai sparčiai ir efektyviai. Rusijos informacinės prie monės „Russia Today (RT) Español“ ir „Sputnik Mundo“, Rusijos diplomati nių atstovybių ir jai prijaučiančių poli tikų, akademikų, nuomonės formuo tojų ir netikrų interneto vartotojų tin klas smarkiai prisideda prie to, kaip Lotynų Amerikos gyventojai mato glo balią politiką.
„RT Español“, įkurtas 2009 m., šiuo metu yra vienas populiariausių nau jienų apie Ukrainą šaltinių – būtent šios informacinės priemonės kuriama informacija apie karą Ukrainoje itin dažnai dalijamasi socialiniuose tin kluose. „RT Español“ turi daugiau nei 18 mln. sekėjų Facebook'e – beveik penkis kartus daugiau nei anglakalbė versija. Vakarų žiniasklaidos kanalai ispanų kalba taip pat atsilieka – CNN turi apie 15 mln., BBC apie 7 mln., „Deutche Welle“ apie 3 mln. sekėjų.
Twitter'yje RT ir „Sputnik“ negali pasigirti itin dideliu sekėjų skaičiumi, tačiau jų kuriama informacija inten syviai dalijasi tiek tikri interneto var totojai, tiek trolių fabrikų darbuoto jai. Prie šių didelių („oficialių“) infor macijos priemonių reikia pridėti ir mažas „nepriklausomas“ naujienų kūrėjų paskyras, tokias kaip „Don bass Media“. Vien situacijai Don base „nušviesti“ (arba, kaip patei kiama paskyros aprašyme, „sulau žyti informacinę Donbaso blokadą“) skirta ispanakalbė Twitter'io paskyra itin aktyviai pasakoja apie ukrainie čių nusikaltimus civiliams ir Rusijos Federacijos karių humanitarinę veiklą. Tik 2022 m. vasarį sukurta paskyra jau paskelbė daugiau nei 800 žinu čių ir turi beveik 32 tūkstančius sekėjų. Tiesa – neaišku, kiek iš jų tikrų, nes patiktukų, komentarų ir pasidalijimų skaičiai yra nedideli.
Vakarų šalims nusprendus blokuoti Rusijos žiniasklaidą, ypatingą svarbą informaciniame kare įgijo ir šios vals tybės atstovybių tinklas. Ambasa dos dalijasi RT informacija, pateikia originalią medžiagą ar dalijasi kitų
ambasadų žinutėmis. Jų sekėjų tinklas – itin didelis. Pavyzdžiui, Rusijos amba sados Meksikoje paskyrą seka beveik 62 000 sekėjų (perpus mažiau nei JAV ambasados paskyrą, bet dvigubai daugiau nei Kinijos ir trigubai daugiau nei Ispanijos). Rusijos ambasada Ispa nijoje turi beveik 33 tūkstančius sekėjų (palyginimui – JAV ambasada turi 43 tūkstančius). Diplomatinių atstovy bių kuriama informacija gausiai dali jamasi – pavyzdžiui, žinute apie tai, kad krizė Ukrainoje prasidėjo daug anksčiau nei prieš 4 dienas ir kad 2014 m. Odesoje Ukrainos naciona listai sudegino 48 žmones ir niekas nebuvo nubaustas, buvo pasidalyta daugiau nei 4000 kartų, ji sulaukė beveik 7000 patiktukų.
Prie egzistuojančių oficialių informa cijos šaltinių reikia pridėti ir itin didelį netikrų paskyrų aktyvumą. Pavyzdžiui, Youtube'o paskyra „Ricardo Meru ano“ vardu, besinaudojanti žinomo Čilės komiko Ricardo Meruano nuo trauka ir iki 2020 m. tik protarpiais besidalijusi muzikiniais vaizdo įrašais, 2022 m. balandį pratrūko nesustab domu prorusiškos informacijos apie Ukrainą srautu.
Kalti visi, bet ne Rusija
Visi šie informacijos sklaidos šaltiniai dalijasi vieni kitų sukurtomis žinutė mis ar perspausdina oficialius Rusi jos užsienio reikalų ministerijos ir poli tikų pranešimus. Nors žinučių daug, galima išskirti kelis platesnius temi nius naratyvus, kuriuos Rusija siekia įteigti Lotynų Amerikos visuomenėms: „Vakarų kaltės“, „Ukrainos kaltės“, „rusofobijos“ ir „Vakarų veidmainystės“. Šis skirstymas nėra griežtas, be to, naratyvai nebūtinai yra susiję vienas su kitu. Tačiau jie vienas kitą papildo, taip kurdami nepasitikėjimą Ukraina bei jos partneriais ir pateikdami Rusiją kaip tikrąją Vakarų auką. Vienas pirmųjų aiškinimų vadinamajai „specialiajai operacijai“ pateisinti buvo „Vakarų kaltės“ naratyvas, t. y. žinutės apie „agresyvią NATO plėtrą“, amžiną „Vakarų imperializmą“ ir Ukrainą kaip Vakarų marionetę. NATO plėtra buvo vienas anksčiausiai pasirodžiusių
Vienas pirmųjų aiškinimų vadinamajai „specialiajai operacijai“ pateisinti buvo „Vakarų kaltės“ naratyvas. karas
karinės intervencijos aiškinimų. Viena populiariausių RT politinės saty ros laidų ispanų kalba jau mėnesį iki invazijos aktyviai aiškino apie „rau donąsias Rusijos linijas“. Nuo pat karo pradžios įvairios Rusijos ambasados Lotynų Amerikoje periodiškai dali josi trumpomis dažniausiai Sergejaus Lavrovo žinutėmis apie tai, kad karo tikslas – neleisti Vakarams (arba JAV) sukurti vienpolio pasaulio ar sustab dyti JAV dominavimą. Šis „Vakarų kal tės“ naratyvas dažniausiai apskritai ignoravo Ukrainą. Pavyzdžiui, tik pra sidėjus karui Rusijos ambasada Meksi koje pasidalijo S. Lavrovo žinute apie tai, kad Rusija bandė derėtis su Vaka rais, tačiau sulaukė tik „melo ir apga vysčių“. Dažnai kalbėdama apie konf liktą Rusijos žiniasklaida pabrėždavo JAV paramą ar JAV imperialistinius kėslus.
Kartais šis naratyvas apie Rusijos ir Vakarų susidūrimą įgyja ir isto rinę dimensiją, kai karas Ukrainoje pateikiamas kaip Antrojo pasaulinio ar Šaltojo karo tęsinys. Dažniausiai taip nutinka naratyvą taikant Lotynų Amerikos kairiesiems – tokiais atve jais Rusija pateikiama kaip Sovietų Sąjungos, kovojančios su imperialis tiniais Vakarais, tąsa. Ryškiausiu šio naratyvo simboliu tapo vieno vaizdo įrašo senolė, pasitikusi ukrainie čių kareivius su SSRS vėliava. Rusija efektyviai išnaudojo šios moters įvaizdį – „Z Babushka“ tapo tikra pasipriešinimo ikona. Vaizdo įrašas ir su juo susiję paveikslėliai itin aktyviai
plito internete su prierašais, skatinan čiais kovoti ir likti išdidiems užkariau tojų akivaizdoje. Kita istorinė detalė, kurią dažnai išnaudoja Rusijos prie monės, yra nacių įvaizdis. Tiek oficia liose šios šalies diplomatų paskyrose, tiek nišiniuose TikTok'o ar Youtube'o vaizdo įrašuose Vakarai kaltinami rėmę nacius ir nacionalistus, infiltruo tus į Ukrainos politines ir karines struk tūras, finansavę karines ar cheminio ginklo laboratorijas ir drauge su Ukrai nos nacionalistais siekę, kad ši šalis taptų placdarmu kovai su Rusija. Taip Vakarų kaltės naratyvas pinamas ir siejamas su kitu, pabrėžiančiu Ukrai nos kaltę.
Pastarasis naratyvas susideda iš keleto kaltinimų. Dar neprasidėjus karui, Rusijos ambasada Meksikoje pasidalijo žinute apie tai, kad dėl įtampos Rusijos ir Ukrainos pasienyje kalta pastaroji, nes nesilaikė Minsko susitarimų. Be Minsko susitarimų nesi laikymo, dažnai minimi ir Ukrainos karių nusikaltimai civiliams Donecko regione. Įdomu tai, kad Rusijos kalti nimai Ukrainai itin dažnai it veidro dis atspindi kaltinimus, mestus jos kariams – po informacijos apie Bučos žudynes paviešinimo internete pra dėjo plisti vaizdai apie Ukrainos karių nusikaltimus, nustatytus Rusijos „išva duotose“ teritorijose. „Nepriklausomi“ žurnalistai itin noriai dalijasi informa cija apie Rusijos karius sveikinančius vietinius gyventojus.
Viena nuosekliausiai perduodamų žinučių yra ukrainiečių ir nacių sąsaja – naciais vadinama Ukrai nos vyriausybė ir jos kariuomenė, tei giama, kad antisemitizmu ir naciona lizmu yra persisėmusi visa Ukrainos
(ir Rytų Europos apskritai) visuomenė.
Tam ypač aktyviai pasitelkiami realūs užsienio studentų iš Afrikos ar Vidu rio Rytų vargai Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, Rytų Europos nenoras pri imti pabėgėlius iš Vidurio Rytų ir jų diskriminacija.
Rusijos kanalų ribojimas –galimybių netekimas?
Dar vieną naratyvą, kuris tapo itin svarbus Vakarų vyriausybėms nusprendus uždrausti Rusijos infor macijos priemones, galima pavadinti „istorinės rusofobijos“. Tiek Rusijos atstovybės, tiek jos finansuojamos informacijos priemonės ir troliai itin aktyviai dalijosi žinutėmis apie perse kiojamus rusakalbius, naikinamą Rusi jos kultūrą, Vakarų karą su viskuo, kas rusiška. Pabrėžiama, kad uždraudus Rusijos žiniasklaidą Vakarų gyventojai netenka galimybės išgirsti Rusijos įvy kių versijos. Itin įdomiu tokio naratyvo sklaidos atveju galima laikyti buvu sią „RT Español“ portalo redaktoriaus pavaduotoją ir populiarios Lotynų Amerikoje politinės satyros laidos vedėją Inną Afinogenovą. Tik prasidė jus karui, ji griežtai pasmerkė RT ir kitų Rusijos žiniasklaidos kanalų ribojimą. Vėliau dingo iš eterio ir po daugiau nei mėnesio tylos pasirodė jau nuo savame Youtube'o kanale. Kalbėdama iš Ispanijos ji teigė nenorinti palaikyti jokio karo, kuriame žūsta civiliai, todėl palikusi RT ir Rusiją. Kartu ji patarė netikėti tuo, kad Ukraina yra nekalta auka, pareiškė negalinti pasakyti, ar RT skelbė propagandą, ar ne, tačiau patvirtino, kad propaganda užsiima visa Vakarų žiniasklaida. Vaizdo įrašo
Dezinformacijos kampanijos yra daug veiksmingesnės, kai jų esmė yra galinga tiesa ir kai ta tiesa naudojama diskusijoms nukreipti.
pabaigoje Inna priminė savo klausy tojams, kad rusų kanalų draudimas atima iš jų galimybę geriau suprasti Rusijos įvykių versiją. Šiuo metu I. Afi nogenova jau rado darbą Ispanijoje, kur bendradarbiauja kuriant politi nės satyros laidą ir rašo dienraštyje „Publico“. Nors ji pareiškė daugiau nebekomentuosianti Rusijos ir Ukrai nos karo, itin aktyviai dalijasi žinutė mis apie „neteisingą“ Rusijos žinias klaidos draudimą ir persekiojimą, isto rinius Ukrainos nusikaltimus ar kainą, kurią Europa turės sumokėti už Rusi jos boikotą.
Paskutinis ryškesnis naratyvas, kurį galima išskirti, yra „Vakarų hipokri tiškumo“ naratyvas, glaudžiai susi jęs su vadinamuoju whataboutism'u. Paminėjus Ukrainą išsyk primenamos kitos Vakarų intervencijos, pirmiausia Irako ir Afganistano karai, ar Europos atsakas į pabėgėlių krizę. Svarbu tai, kad primenama nesiekiant suprasti nė vieno iš šių konfliktų. Tokio lyginimo tikslas – pasakyti, kad JAV yra tikra sis pasaulio užkariautojas, ir pateikti Rusijos veiksmus kaip priešinimąsi šio hegemono priespaudai. Tam itin daž nai naudotas NATO operacijos Jugos lavijoje pavyzdys. Itin išpopuliarėjo serbų režisieriaus Emiro Kusturicos pasisakymai – jis tvirtina, kad dabar tinis konfliktas dėl Ukrainos iš esmės
yra 1999 m. NATO įvykdyto Jugosla vijos bombardavimo padarinys, ir kal tina Vakarus besitęsiančia rusofobija ir panieka tarptautinei teisei. Rusijos ambasados Lotynų Amerikoje dali josi Belgrado bombardavimus išgy venusios žurnalistės istorija, lyginda mos jos patirtį su Donbaso gyventojų išgyvenimais.
Kodėl pasirinkti tokie naratyvai? Rusijos pasirinkti naratyvai ir jų susi pynimai nėra atsitiktiniai – jie atliepia Lotynų Amerikos ir apskritai vadina mųjų Globaliųjų pietų valstybių skau dulius. Įtempti santykiai su JAV, mėgi nimas pasitraukti iš jos šešėlio ir noras kurti tarptautinę sistemą, kurioje JAV ir kitų buvusių kolonijinių galių vaidmuo būtų apribotas, skatina ieškoti alter natyvų. Kalbėdama Lotynų Amerikai Rusija dažniausiai švelnina savo impe rialistinį toną, pabrėžia realius Vakarų valstybių veidmainiškumo atvejus ir primena tamsiausius santykių su JAV epizodus. Be to, efektyviai užkabina mas egzistuojantis nepasitikėjimas dažnai oligarchų rankose esančia žiniasklaida. Galiausiai skirtingi nara tyvai taikomi kairiųjų (antiimperializ mas) ir dešiniųjų (nacionalizmas, sti pri ranka, Rusijos / Putino kaip vyriš kos, mačistinės galios įvaizdis) pažiūrų
informacijos gavėjams. Taigi kurian tieji šias žinutes itin gerai išmano tiks linę auditoriją ir žino, kokio poveikio galima tikėtis.
Sunku įvertinti, ar Rusijos pastangos yra sėkmingos, ar ne. Vis dėlto augan tis RT populiarumas rodo, kad jos bent jau žadina smalsumą. Kaip teigia Lon done įsikūrusio tyrimų centro „Demos“ Socialinės žiniasklaidos analizės cen tro direktorius Carlas Milleris, „dezin formacijos kampanijos yra daug veiks mingesnės, kai jų esmė yra galinga tiesa ir kai ta tiesa naudojama disku sijoms nukreipti. Tikrovė yra tokia, kad daugelyje pasaulio vietų antipatija Vakarams yra gili, o simpatijos Rusi jai – realios.“ Pasak analitiko, tokio mis aplinkybėmis informacinės įta kos operacijos dažnai būna veiksmin gos. Taigi, nors negalima sakyti, kad Lotynų Amerika myli Rusiją, pastaroji tikrai skiria dėmesio jai rašomiems meilės laiškams.
Aušra Čebatoriūtė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Suaugusiems ir vaikams diagnozuojamos onkologinės ligos skiriasi tuo, kad vaikų ligai atsirasti išoriniai veiksniai turi labai mažai įtakos. Tad šiuo atveju nėra galimybės užbėgti ligai už akių, imtis tam tikrų prevencinių priemonių, kurios užkirstų kelią vėžiui. Tačiau, kaip sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė prof. Jelena Rascon, nors kasmet diagnozuojama apie 80 naujų vaikų onkologinių susirgimų, didžiąją dalį jų pavyksta pagydyti.
Pasak prof. J. Rascon, onkologinio proceso atsiradimą lemia organizme vykstančios genų mutacijos: „Vaikai dažniausiai serga leukemija (kraujo vėžiu). Ji sudaro apie trečdalį–ketvir tadalį visų atvejų Lietuvoje ir yra gydoma tik Santaros klinikose. Taip pat dažnai aptinkami centrinės nervų sistemos (CNS) navikai, piktybiniai simpatinės nervų sistemos navikai. Dažniau vaikų vėžys vystosi iš primi tyvių ląstelių, kurios atsiranda vai kui vystantis, formuojantis dar iki jo gimimo. Tačiau kur jų ieškoti – niekas nežino. Jeigu vaiko organizme tam tikra ląstelė tampa piktybinė, sveika imuninė sistema turi ją atpažinti kaip svetimą ir sunaikinti. Jeigu tai
neįvyksta, tuomet pradeda formuotis onkologinis procesas.
Mokslininkės teigimu, didesnė rizika susirgti onkologine liga yra susijusi ir su paveldimo vėžio sindromu bei kitais sindromais. Pavyzdžiui, Dauno sindromu sergantis vaikas turi 20 kartų didesnę tikimybę susirgti leu kemija. Be to, vaikų onkologinę ligą nėra lengva atpažinti. Taip yra todėl, kad, pavyzdžiui, CNS navikai pasi reiškia tokiais simptomais kaip gal vos skausmas, pykinimas ar vėmimas. Taigi gydytojai visų pirma įtaria, kad negalavimų priežastis yra susijusi su nervų sistemos ar virškinamojo trakto pažeidimais, ir tik tuomet, kai šie įtari mai nepasitvirtina, ima įtarti piktybinę patologiją. Juo labiau kad, pavyzdžiui,
Prof. Jelena RasconVaikai dažniausiai serga leukemija (kraujo vėžiu). sudaro apie trečdalį–ketvirtadalį visų atvejų Lietuvoje.
Bandome išsiaiškinti, kaip galėtume pritaikyti kuo mažiau toksišką gydymą, kuris leistų pacientams ateityje mokytis, neturėti atminties problemų, nesusidurti su iššūkiais susilaukiant vaikų.
Tikimasi pažangią imunoterapiją taikyti ir Lietuvoje
Prieš 14 metų įkurtas Vilniaus univer siteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centras šiandien yra neabejotinas lyderis tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse. Jis ne tik laikomas lygiaverčiu partneriu tų Europos vals tybių, kurios mokslinius vaikų onkolo gijos tyrimus atlieka jau daugiau nei 50 metų, bet ir lenkia kai kuriuos kitus vaikų onkologijos centrus savo kompe tencija, aktyvumu ir laboratorinėmis galimybėmis. Prof. J. Rascon teigimu,
Vaikų onkohematologijos centre tai komi diagnostikos ir gydymo būdai nėra išskirtiniai, jie tokie pat kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tiki masi, kad ateityje centras turės gali mybę onkologinėmis ligomis ser gančius vaikus gydyti naudodamas pažangiausią imunoterapiją ir skirda mas genetiškai modifikuotus T limfo citus. Šis gydymo metodas taikomas tiems pacientams, kuriems atsinau jina leukemija. „Iš paciento paimama kraujo. Pasitelkiant genų inžineriją, į jame esančias imunines ląsteles – lim focitus – yra inkorporuojamas recep torius, gebantis atpažinti piktybines ląsteles, kurių nepavyksta sunaikinti chemoterapijos, transplantacijos metu ar kitais būdais. Jis palengvina
sukibimą su piktybinėmis ląstelė mis ir organizmo imuninė sistema ligos likutį sunaikina“, – pasakoja prof. J. Rascon. Tai nėra panacėja, bet būtent šia kryptimi judama ieš kant onkologinių ligų gydymo būdų. Imunoterapija Lietuvoje nėra taikoma, todėl pacientai, kuriems gali padėti šis gydymo būdas, siunčiami į užsienį. „Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos valstybėje, pacientui yra užtikrinamas gydymo išlaidų padengimas kitose ES valsty bėse tuo atveju, jei toks gydymo meto das pas mus nėra taikomas. Pirmą kartą vadinamajai ląstelių terapijai mūsų centro pacientą į Oslą išsiun tėme 2021-aisiais“, – pasakoja pašne kovė ir priduria, kad tuo tarpu į Vilnių
atvyksta tokie pacientai iš Latvijos, kuriems reikalinga kraujodaros kamie ninių ląstelių transplantacija. Šiuo metu Latvijos vaikams Lietuvoje atlie kama iki ketvirtadalio visų kraujoda ros kamieninių ląstelių transplanta cijų. Tai reiškia, kad kolegoms kaimy ninėje valstybėje, kurioje šis gydymo metodas netaikomas, Vilniaus univer siteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centras yra tapęs pastoviu ir patikimu partneriu.
Mažėja gimstamumas, bet ne vėžio atvejų
„Manęs dažnai klausia: onkologi nių ligų atvejų tarp vaikų daugėja ar mažėja? Nors vaikų vėžio atvejų mąžta, bet tai susiję ir su drastiškai mažėjan čiu vaikų skaičiumi Lietuvoje. Kitaip tariant, sergamumas išlieka pana šus, tačiau diagnozuojamų atvejų skaičius mažėja proporcingai mąž tančiam vaikų skaičiui šalyje“, – sako prof. J. Rascon.
Kasmet vaikams diagnozuojama apie 80 naujų onkologinės ligos atvejų, dažnai labai skirtingų. Pasak Vaikų onkohematologijos centro vadovės, siekiant parinkti tinkamą gydymo metodą, reikia surinkti pakankamą panašių atvejų imtį, o gydant retas ligas, tai padaryti įmanoma tik valsty bėms bendradarbiaujant tarpusavyje. „Mūsų centras bendradarbiavimą su Skandinavijos valstybėmis leukemija sergančių vaikų gydymo srityje pra dėjo daugiau nei prieš 15 metų ir tai padėjo pasiekti proveržį. Šiandien toks bendradarbiavimas leidžia įgy vendinti gydymo vienovę ir užtikrinti, kad vaikas, sergantis vėžiu, Vilniuje bus gydomas taip pat kaip Stokholme, Kopenhagoje ar Osle. Atliekame tuos pačius tyrimus, skiriame tokį pat gydymą“, – tikina mokslininkė. Jos teigimu, visi vaikai, kuriems yra diagnozuota onkologinė liga, yra ano nimiškai įtraukiami į bendrą Šiaurės šalių mokslinę duomenų bazę, kurioje vyksta nuolatinė duomenų pokyčių
analizė. „Joje visi vaikų onkohema tologijos centrai yra po padidina muoju stiklu. Tai tarsi griežta kokybės kontrolė. Jeigu, pavyzdžiui, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas mili metras į vieną ar kitą pusę nėra kon troliuojamas, priklausymas minėtai Šiaurės šalių grupei šiuos milimetrus padaro matomus, o jų korekcija lemia pažangą“, – sako prof. J. Rascon ir priduria, kad mokslinio bendradar biavimo nauda atsispindi konkre čiose situacijose, kai gydytojai išsau goja vaiko gyvybę. Jei tebebūtume to paties akademinio lygio, kuris vyravo prieš 15 metų, šiandien gydytojai gal būt to padaryti nebūtų pajėgūs. Panašios pažangos gydant vaikų soli dinius navikus (ne kraujo vėžį) tikimasi įgyvendinant „Horizon 2020“ progra mos finansuojamą projektą „Vaikų, sergančių solidiniais navikais, išgy venamumo pagerinimas per mokslinį bendradarbiavimą ir mokymąsi“. Jo metu, bendradarbiaudami su Euro pos vaikų onkologijos srities mokslo
Išgyvena 80 proc. vėžiu sergančių vaikų
„Aktyviai įsitraukę į tarptautines moks lines iniciatyvas vaikų kraujo vėžio srityje, tikimės, kad ateityje tapsime tokių tarptautinių grupių nariais, kurios leis efektyviau gydyti smegenų, inkstų, kaulų ir kitus navikus. Tačiau klinikinio mokslo plėtojimas – didžiulis, daugybę laiko užimantis biurokratinis darbas: klinikiniai tyrimai ir gydymas yra griežtai reglamentuoti įvairių tei sės aktų, todėl reikia gauti daugybę leidimų, pereiti daug aprobacijos pro cedūrų. Juo labiau kad tokia mokslinė veikla yra gydytojų vykdoma laisvu nuo darbo metu ir dažnai nėra apmo kama“, – sako prof. J. Rascon. Tačiau mokslininkai pastangų negaili, o viso
to padarinys – pagerėję gydymo rezultatai ir išgelbėtos vaikų gyvybės. Nors Lietuva – maža šalis, kurioje ta pačia vėžio rūšimi sergančių mažųjų pacientų būna mažai, dirbti didžiulį biurokratinį darbą verta ir dėl vieno onkologine liga sergančio vaiko. „Šiuo metu Lietuvoje onkologinėmis ligo mis sergančių vaikų išgyvenamu mas siekia 80 proc. Kitais 20 proc. atvejų nesame pajėgūs padėti. Viena iš priežasčių – onkologinės ligos atsinaujinimas, išsivystantis antras navikas“, – sako prof. J. Rascon.
Vis dėlto pašnekovė prisipažįsta tikinti, kad ateityje bus atrastos nau jos gydymo formos, kurios leis dar tiksliau orientuotis į personalizuotą gydymą, išsamų konkretaus paci ento naviko ištyrimą. „Tokia gydymo galimybė leistų pasiekti 90 proc. ar net 100 proc. išgyvenamumą“, – tei gia Santaros klinikų Vaikų onkohema tologijos centro vadovė ir priduria, kad ši pažanga vyksta lėtai. Todėl besiti kintiems pamatyti aukštyn kylančią
vaikų, sergančių onkologinėmis ligo mis, išgyvenamumo kreivę gali pri reikti laukti ištisus dešimtmečius. Mokslininkės teigimu, vienas iš svar biausių Vaikų onkohematologijos cen tro tikslų – padaryti vaikams taikomą gydymą kuo mažiau kenksmingą: „Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių, kuriems vaikystėje teko įveikti onkologinę ligą, jų amžiaus vidurkis –apie 27 metus. Turime užtikrinti, kad tolimesnis pasveikusių vaikų gyveni mas būtų kokybiškas. Pavyzdžiui, šiuo metu mūsų vykdomi moksliniai tyri mai remiasi anksčiau atliktų tyrimų gerąja patirtimi. Bandome išsiaiškinti, kaip galėtume pritaikyti kuo mažiau toksišką gydymą, kuris leistų pacien tams ateityje mokytis, neturėti atmin ties problemų, nesusidurti su iššūkiais susilaukiant vaikų.“
Straipsnyje panaudotos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto nuotraukos.
Irena Smetonienė, Marius Smetona, Kristina Rutkovska Tai jau trečioji Vilniaus uni versiteto Filologijos fakul teto mokslininkų monografija, besiremianti J. Bartminskio ir jo mokinių Liubline sukur tos etnolingvistinės mokyklos metodologija. Visos trys sąvo kos yra susipynusios. Duona yra susijusi ir su žeme, ir su motina: žemė globoja grūdą, vėliau daigą, nokina javus, tačiau be motinos jie nevirsta duona – ši garbė ir privilegija skirta tik moteriai motinai. Štai kodėl monografiją autoriai pavadino „Žemė. Motina. Duona“. Skaitant nuosekliai matyti, kad vienos sąvokos analizė reikalauja tyrimo nuo pradžios iki pabaigos, tada kitas konceptas pratęsia pirmojo mintį.
Algis Mickūnas, Žilvinas Svigaris
Viena iš knygos filosofinių užduo čių – atverti techniškų bei funk cinių diskursų slepiamą neišven giamą žmogaus arche. Pamiršę žmogaus arche, šiuolaikiniai „filo sofai“ neberanda paties žmogaus, jie kalba tik apie jo funkcijas arba geidulius. Žmogus atsidūrė pavo jingose sankryžose tarp retorinių įvaizdžių ir pagundos gyventi vien dėl malonumo akimirkos. Žmogus ne tik sto koja darnos, jis prarado atsakomybę sau ir savo pasauliui. Knygoje parodoma, kad žmogus neatsiejamas nuo savo aplinkos, kurią naikindamas naikina save. Knygoje kelia mas ir ugdymo transformavimo klausimas, kuris padėtų grąžinti žmogui prasmingą mąstymą ir patį žmogiškumą.
Mantas Martišius Monografijoje siekiama nustatyti ir aptarti propagandos sklaidos procesą bei pagrindinius jo vei kėjus. Plačiame kontekste pažvel giama į propagandą ir masinės komunikacijos vaidmenį. Sie kiama sistemingai parodyti, kodėl yra propaganda, kas lemia jos įtakingumą, aptarti svarbiausius propagandos apibrėžimus ir formas, pristatyti propagandos proceso veikėjus ir aplinkybes, kuriomis propaganda skleidžiama, pažvelgti, kaip ir kodėl propaganda užvaldoma informa cinė erdvė, galiausiai visa tai padaryti platesniame masi nės komunikacijos priemonių ir socialinių tinklų kontekste.
Sudarė Paulius Kavaliauskas, Dovilė Krupickaitė, Genovaitė Kynė
Tai pirmasis tokios didelės apim ties įvairių geografijos sričių ter minų žodynas lietuvių kalba. Iki šiol tokio išsamaus, lietu vių kalbos reikalavimus atitinkančio ir atitikmenis anglų, vokiečių ir rusų kalbomis pateikiančio geografijos terminų žodyno nebuvo. Į jį sudėti 3405 svarbiausi ir dažniausiai vartojami geografijos šakų terminai, atitinkantys dabartinį šio mokslo sistemos lygį. Žodynas išsiskiria savo sistemine sandara pagal svarbiausias geografijos sritis, suteikiančia jam specifinę edukologinę paskirtį.
Jovita Dikmonienė
Anagnorisė antikinėje literatūroje yra personažo nežinojimo pakeiti mas žinojimu. Ji yra veiksnys, ska tinantis tam tikrą herojų veiklą, suteikiantis jai kryptingumo, nulemiantis jų veiklos tikslą. Knygoje analizuojama, kaip antikinėse dramose panaudo jama anagnorisė, aptariamos Aristotelio „Poetikos“ vertimo problemos, susijusios su atpažinimo rūšių apibrėžčių inter pretacija, aprašomi ir lyginami ne tik Aristotelio „Poetikoje“ pateikti atpažinimo pavyzdžiai, bet ir kitos atpažinimų rūšys, taikytos Aischilo, Sofoklio, Euripido, Senekos tragedijose, Menandro, Plauto ir Terencijaus komedijose. Ši tema Lietu voje išsamiai tyrinėjama pirmą kartą.
Tai knyga apie pirmuosius kino tea trus, tuo metu vadintus kinemato grafais, jų atsiradimą Lietuvoje, istorines ir politines kino gyvavimo aplinkybes, tuo metu vyravusią kino filmų tematiką bei pirmąsias kino kronikas Lietuvoje iki 1915 m. Besidomintys kino istorija čia ras daug faktų ir datų, pavadi nimų ir vietovių, istorijų ir gyvenimo, kinematografų ir pasako jimų, technikos ir mokslo, žmonių ir nespalvotų vaizdų, ugnies ir celiulioido kvapo.
Ši knyga – tai japonų raštijos panorama nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio. Kiekvienas į antologiją įtrauktas kūrinys pri statomas trumpu straipsniu ir papildomas išsamiais komenta rais. Kadangi orientuojamasi ne tik į plačiąją auditoriją, bet ir į būsimuosius vertėjus japonologus, knygoje galima rasti klasikinės japonų gramatikos santrauką, terminų sąvadą, žodyninių straipsnelių, kitų priedų. Visi tekstai versti iš ori ginalo kalbos, didžioji dauguma lietuviškai publikuojami pirmą kartą.
Parengė Paulius Bagočiūnas, Vir ginija Galvanauskaitė, Valentina Karpova-Čelkienė, Inga Liepaitė Šiuo leidiniu siekiama apiben drinti 2015–2021 m. vykdytą projektą, kurio metu aplankyti 38 Lietuvos miestai ir miesteliai. Leidinyje pateikiami visų jų bendruomenėms renginiuose eksponuotų ir pristatytų kultūros ir mokslo paveldo objektų sąrašai. Jį papildo vertingiausių Vilniaus universiteto bibliote koje saugomo regionų kultūros paveldo vertybių iliustracijos, renginių akimirkas atspindinčios nuotraukos. Publikuojami įvadiniai straipsniai ir pagal dalies kviestinių pranešėjų ren giniuose perskaitytus pranešimus parengti mokslo populia rinamieji straipsniai.
Gintaras Švedas, Jonas Prapiestis, Andželika Vosyliūtė, Darius Prapiestis
Monografijoje pateikiamas kom pleksinis Lietuvos Respublikos bau džiamojo kodekso Specialiosios dalies sistemiškumo (vientisumo, suderinamumo ir nuose klumo) vertinimas. Ištyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Specialiąją dalį, baudžiamąją teisėkūrą, Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinos vertinimus ir pasiūlymus, Lie tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietu vos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų jurisprudencijos taikant baudžiamuosius įstatymus tendencijas, taip pat tarptau tinės ir Europos Sąjungos teisės, tarptautinių teismų ir teis minių institucijų jurisprudencijos įtaką Lietuvos baudžiamo sios teisės specialiosios dalies institutams, padaroma išvada, kad būtina rengti naują Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies redakciją.
Sudarė Arūnas Sverdiolas
Ši knyga – tai Algirdo Juliaus Greimo interviu rinkinys. Joje publikuojami interviu, pirmą kartą surinkti iš mokslinės ir populiario sios periodikos, radijo laidų bei kitų garso įrašų, parengti jų ver timai iš 6 kalbų. Pokalbiuose su A. J. Greimu atsiskleidžia platus jo mokslinių, kultūrinių ir visuomeninių interesų bei darbų spektras – nuo dabar tinės lietuvių kultūros ir kultūros istorijos iki jo sukurtos ir pasaulyje paplitusios Paryžiaus semiotikos mokyklos teori nių principų bei mitologijos tyrimų, taip pat visų šių dalykų dinamika nuo 1956 iki 1990 m. Knyga atveria plačią ir vien tisą A. J. Greimo gyvenimo, intelektinės autobiografijos ir visuomeninių, kultūrinių interesų panoramą.
Knygas įsigyti galima knygynas.vu.lt ir mūsų partnerių knygynuose („Akademinė knyga“, „Eureka!“, „Versmė“, humanitas.lt, patogupirkti.lt, knygos.lt, vaga.lt, mintis.eu ir kt.).
Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje
Kinematografas, kino kronikos ir kitos istorijos Lietuvoje iki 1915
MIŠKŲ APSAUGA
Julija Šakytė-Sarapė Vilniaus universitetas
Miškai palaiko mūsų pasaulio pusiausvyrą. Vykstant planetos fotosintezei jie iš atmosferos paima anglies dioksidą ir išskiria deguonį. Jie suteikia buveines daugybei augalų ir gyvūnų rūšių. Lietuvoje miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų, tenkinantis ekologines, ekonomines ir socialines visuomenės reikmes, o klimato kaitos akivaizdoje – galbūt ir šansas išsigelbėti. Tačiau tinkama Lietuvos miškų ir juose esančių gamtinių vertybių apsauga nėra užtikrinama. Nepasiekti numatyti miškingumo tikslai, daugėja pažeistų medžių, vėluojama nustatyti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, parodė Valstybės kontrolės atliktas auditas. Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis sako, kad Lietuvoje turime gerai prižiūrimus miškus, tačiau didelė problema – prastai įgyvendinama aplinkosaugos politika.
ir mažinti anglies dioksido kiekį, 2030 m. šalies miškingumas turi siekti 35 proc.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje miško žemė užėmė 18–20 proc. šalies ploto, šiandien – 33,7 proc. Vadinasi, minimu laikotarpiu Lietuvos miškų plo tai padidėjo 700–800 tūkst. hektarų. Aplinkos apsaugos strategijoje numa tyta, kad, siekiant užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir mažinti anglies diok sido kiekį, 2030 m. šalies miškingumas turi siekti 35 proc., arba 2286 tūkst. hektarų. Tačiau Valstybės kontrolės atlikto audito metu nustatyta, kad per 2016–2020 m. jis didėjo vidutiniškai vos 0,04 proc., arba 3 tūkst. hektarų, per metus. Jeigu miškingumas ir toliau didės tokiais tempais, išsikeltas tikslas bus pasiektas tik 2047-aisiais.
„Mes, pagal visus ambicingus poli tikų šūkius, siekius ir pagal rengiamą Nacionalinį miškų susitarimą, norime miškų plotą dar padidinti – nuo 35 iki 40 proc. iki 2050-ųjų. Tai reiškia, kad pernai, šiemet ir kitais metais turime įveisti ne mažiau kaip po 8 tūkst. hek tarų naujų miškų“, – sako Vilniaus uni versiteto mokslininkas doc. A. Gaižutis.
Prie miškingumo tikslų įgyvendinimo prisideda ir natūrali miškų plėtra. Lie tuvoje yra 15,5 tūkst. hektarų medžių savaiminukų, kurių vidutinis amžius siekia daugiau kaip 20 metų. Juos būtina laiku įtraukti į Miškų valsty bės kadastrą kaip miško plotą, kad jis būtų tinkamai prižiūrimas, apsau gotas ir kad tokio miško kirtimas būtų ribojamas.
„Vis dar mažinami savaime užaugusių miškų žemės ūkio paskirties žemėse plotai. Kad suprastume problemos mastą – Aplinkos ir Žemės ūkio minis terijų specialistai ne kartą yra prasi tarę, jog miškų naudmenų žemės ūkio
paskirties tikslinėje žemėje yra pri skaičiuojama apie 50 tūkst. hektarų. Tai yra didžiuliai plotai. Iš jų apie 16 tūkst. hektarų jau yra vyresni kaip 20 metų, tačiau iki šiol nėra įteisinti ir įra šyti į Miškų valstybės kadastrą kaip miškas, nors tai padaryti priklauso pagal Lietuvos Respublikos miškų įsta tymą. Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybės skiria savininkams bau das ir didesnius mokesčius už „blogą agrarinę būklę“ ir „apleistą žemę“, kadangi formaliai tie plotai – žemės ūkio paskirties, nors auga savaiminiai miškai. Tokiu atveju baudžiama ir ver čiama juos iškirsti. Nors, kita vertus, tokie medžiai dažnai patenka į sau gomų kategoriją. Tada aplinkosau gininkai baudžia žemės savininkus, jeigu šie nesutvarko formalumų prieš išvalydami plotus nuo savaiminukų“, –pasakoja doc. A. Gaižutis.
Mokslininkas nepalankiai vertina ini ciatyvas reformuojant žemės valdymą ir naudojimą. Esą Žemės ūkio ministe rija siūlė mechanizmą – jeigu savival dybėje keičiamas daugiau nei 1 proc. žemės ūkio paskirties žemės, reika linga sumokėti visą tos žemės rinkos kainą kaip įmoką į valstybės biudžetą. „Jeigu žemės savininkas nuspręstų įveisti mišką ir jeigu jo plotas nepa tektų į tą vieną procentą keičiamų –vadinasi, jis turėtų pirmiausia valsty bei susimokėti visą tos žemės rinkos kainą, patirti išlaidų įveisiant mišką, o kartu dar ir prižiūrint jį. Todėl tokios iniciatyvos tikrai nėra motyvuojan čios. Gerai, kad Seimas įsiklausė į išsakomas pastabas ir numatė 2022 m. birželio 30 d. patvirtintame naujos redakcijos Lietuvos Respu blikos žemės įstatyme išimtį, kad
įveisiant mišką nereikėtų mokėti šios žemės paskirties keitimo įmokos“, –sako doc. A. Gaižutis.
Aplinkosaugos įgyvendinimo šešėliai
Miškai su savo išskirtine gamtine sis tema sudaro daugelio sausumoje ran damų augalų ir gyvūnų buveines. Tam, kad šios buveinės ir jose esanti biolo ginė įvairovė būtų išsaugota ateities kartoms, įsteigtas vientisas Europos saugomų teritorijų ekologinis tinklas „Natura 2000“. Į jį įtraukiamos saugo mos, nykstančios, pažeidžiamos, retos arba turinčios išskirtinai Europos regi onui būdingų bruožų augalų ir gyvūnų rūšys bei jų buveinės. Lietuvoje į šį tinklą įtraukta tik 26 proc. numatyto miško buveinių ploto, o papildomai turėtų būti įtraukta dar per 100 tūkst. hektarų saugotinų miško buveinių. Aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbą įgyvendinant „Natura 2000“ tiks lus neseniai ištyrė Valstybės kontrolė. Atliktas auditas parodė, kad nepa darytų darbų tikrai nemažai. Net 93,8 proc. Aplinkos ministerijos nusta tytų teritorijų apsaugos tikslų yra abs traktūs, o ir jų įgyvendinimo stebėsena nėra vykdoma. Taip gali būti praran damos retos, nykstančios ar pažei džiamos paukščių, gyvūnų, augalų ar buveinių rūšys.
„Tai rodo ne blogą rūpinimąsi miš kais, bet žlugusią aplinkosaugos politiką“, – komentuoja doc. A. Gaižutis.
Pasak Vilniaus universiteto moksli ninko, Lietuvoje kurta saugomų teri torijų sistema yra labai savita ir paini,
neatitinka Pasaulinės gamtos apsau gos organizacijos nustatytų krite rijų saugomoms teritorijoms. Anot jo, turima saugomų teritorijų sistema daugiausia skirta ne gamtinių verty bių, bet kultūrinių ir kraštovaizdžio ver tybių apsaugai. Šiek tiek panašią sis temą turi tik Jungtinė Karalystė. „Galbūt dėl to visuomenei pateikiant saugomų teritorijų statistiką yra tei giama, kad „ypač saugomų“ terito rijų sistema užima per 1,2 mln. hek tarų, t. y. apie 18 proc. šalies ploto. O visos kitos pagal Saugomų teritorijų įstatymą įsteigtos teritorijos „pamirš tamos“? Beje, dar vienas paradok sas, kad Lietuvoje ES svarbos „Natura 2000“ teritorijų statusas formaliai yra žemesnis už nacionalinių saugomų teritorijų. Jos traktuojamos kaip sau gomos teritorijos tik tuo atveju, jei patenka į jau esamas nacionalines saugomas teritorijas (nors suvar žymai ir apribojimai „Natura 2000“
teritorijose dažnai netgi didesni nei nacionalinėse saugomose teritori jose)“, – aiškina doc. A. Gaižutis.
Ar visoje teritorijoje reikalingi natūralaus vystymosi eksperimentai?
Kas yra kraštovaizdis? Mokslininko teigimu, tai – žmogaus veiklos per šimtmečius suformuotas landšaftas, kuris iki šiol dažnai buvo vertinamas vadovaujantis principu „gražu“ arba „negražu“. Steigiant Lietuvoje sau gomų teritorijų sistemą buvo laiko masi požiūrio, kad įprasta ūkinė vei kla, įskaitant medžiapjūtę, nedarko kraštovaizdžio. Juk todėl į steigiamas saugomas teritorijas buvo įtraukti didžiuliai masyvai ūkinių miškų ir tvir tinta, kad ūkininkavimas nuo to juose nepasikeis. Tačiau, pasak doc. A. Gai žučio, per pastarąjį dešimtmetį įvyko drastiškas aplinkosaugininkų požiū rio pasikeitimas – nuo šiol laikomasi
nuostatos, kad vykdoma miškininkys tės veikla kenkia kraštovaizdžiui. Vis dėlto, anot jo, tvarus miškininkavimas yra ne problema, o daugelio problemų sprendimas – tiek aplinkosaugoje, tiek mažinant klimato kaitos poveikį.
„Milijonus metų gamta gyvena su žmo gumi. Augalai ir gyvūnai prisitaikė prie žmogaus veiklos. Pavyzdžiui, gandrai kuriasi prie sodybų. Jiems reikia mai tinimosi erdvės, kurios jie neprižiūri moje teritorijoje ar tankiame miške neras. Tuo tarpu plėšrieji paukš čiai kuriasi greta kirtaviečių, nes ten atsiveria plotai, kuriuose jie gali medžioti“, – pavyzdžius vardija mokslininkas.
Doc. A. Gaižučio teigimu, buvei nių apsaugai svarbioms teritorijoms nustatyti nekonkretūs, neaiškūs, neišmatuojami apsaugos tikslai (tai pabrėžė Valstybės kontrolės atlikta analizė) liudija, kad iki šiol aplinko sauga buvo orientuota į kvadratinių
Lietuvoje miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų, tenkinantis ekologines, ekono mines ir socialines visuomenės reikmes. O klimato kaitos akistatoje miškai tampa tik dar reikšmingesni. Tačiau tinkama Lietuvos miškų ir juose esančių gamtinių vertybių apsauga nėra užtikrinama.
2016–2020 m. skirta miš kams ir saugomoms terito rijoms, neįskaitant privačių miško savininkų lėšų miškų priežiūrai.
ha inventorizuota natūralių miško buveinių, kurios užima 12,6 proc. Lietuvos miškų.
Miškų apsauga 941 mln. Eur 266,7 tūkst. 665
„Natura 2000“ teritorijos yra atrinktos Lietuvoje: 580 svar bios buveinių ir rūšių apsau gai ir 85 paukščių apsaugos saugomos teritorijos.
CO2 18 mln. t
anglies dioksido kasmet absorbuojama vien tik stiebų medienoje, realios absorbcijos apimtys medžių šakose, šaknyse ir kt. yra daug didesnės.
*Medynų ploto dalis pagal medžių rūšis.
buveinių apsaugai svarbių teritorijų nustatyti nekonkre tūs, neaiškūs, neišmatuojami apsaugos tikslai.
pastarąjį šimtmetį didėjo - nuo 19,7 proc. 1948 m. iki 33,8 proc. 2022 m.
Spygliuočiai
Lietuvos miškingumas 93,8 proc. kt. veiksniai)
Nauji miškų pažeidimai 2020 m. 11,7 tūkst. ha plote Ligos 13 % 49 %
Sklypinės ir nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys, Valstybinė miškų tarnyba, Aukščiausioji audito institucija, Aplinkos ministerija
„Ten jau pusę amžiaus nenaudoja mas buvęs išskirtinis, brandus, labai geros kokybės pušynas su eglių prie maiša. Dabar ten yra šabakštynas, kur dominuoja lazdynai. Taip atsitiko todėl, kad spygliuočius užpuolė kini varpos, medžiai žuvo, jų niekas nepri žiūrėjo. Tokius natūralaus vystymosi eksperimentų rezultatus turime rezer vatuose, jų galime turėti ir daugiau. Bet ar to tikrai nori Lietuvos visuomenė visoje teritorijoje? – klausia miškų eks pertas. – Jei nėra galimybių nuvykti į Dubravos rezervatinę apyrubę, vilnie čiai gali nesunkiai pamatyti skirtumą tarp žmogaus prižiūrimo Vingio parko ir sostinės ribose esančių netvarkomų kraštovaizdžio draustinių miškų.“
Kodėl ligotus ir pažeistus medžius svarbu laiku pašalinti?
Pagal idealų scenarijų, siekiant apsaugoti miškus ir juose esančią biologinę įvairovę, miško valdyto jas turi laiku pastebėti pažeidimą, o Valstybinė miškų tarnyba – nustatyti pažeidimo priežastis, įvertinti masi nio išplitimo židinių susidarymo riziką, rekomenduoti profilaktines ar naiki namąsias priemones. Numatyta, kad pažeistų medžių skaičius 2020 m. neturėtų viršyti 16 proc., tačiau per penkerius metus miško ligų, kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skai čius padidėjo beveik ketvirtadaliu –pasiekė 23,1 proc., atliktame audite
pažymi Valstybės kontrolė. Doc. A. Gaižutis pasakoja, kad ūki niuose miškuose ligotą ar kenkėjų užpultą medį stengiamasi pašalinti, kol ten nesusidarė židinys ir neišplito į didesnę teritoriją. Taip išsaugomi sveiki greta esantys medžiai, ugdomi atsparesni išoriniams poveikiams miškai.
„Natūraliai atsikuriančiame miško plote užsisėja keliasdešimt tūkstan čių vienetų medelių hektare, iš jų, iki medynas pasiekia brandą, išlieka apie 800–1200 didesnių medžių. Miškinin kystės mokslas sako: paimk medį, kol jis dar nežuvo, ir ką nors naudinga su juo padaryk, atverdamas greta augantiems šiek tiek erdvės“, – aiš kina docentas.
Punios šilas – pavyzdys to, kas nutinka, kai nesilaikoma „miškinin kystės dėsnių“, teigia doc. A. Gaižutis. Pasak jo, šilas buvo įsteigtas kaip sau goma teritorija pačių miškininkų inici atyva pirmiausia dėl to, kad ten auga labai vertingi pušies ir eglės genetiniai medynai. Tačiau tam, kad šie unikalūs miškai išsilaikytų toje pat natūralioje augavietėje, juos reikia atnaujinti, nes, pavyzdžiui, šviesiamėgės pušys po susivėrusiomis senųjų medžių lajomis ir esant storai miško paklotei sunkiai atsikuria savaime. Tad arba žmogus turi įsikišti, arba tektų neapibrėžtai laukti, kol audros ar gaisrai atsitikti nai atvers erdvę jaunuolynui įsitvirtinti.
daro didelę žalą miškui. Mokslininko teigimu, atskirose Lietuvos miškų teri torijose kanopinių gyvūnų yra 5–6 kartus daugiau, negu leidžia tų teri torijų natūralus gamtinis talpumas. Taip atsitiko dėl pakitusių medžioklės sąlygų ir taisyklių. Daugelyje vieto vių nebeįmanoma atkurti naujų miškų, nes žvėrys tiesiog juos nugraužia. Briedžiai, elniai nuėda jaunų medelių ūglius, nulaupo žievę, o medeliai per žaizdas vėliau užsikrečia grybinėmis augalų ligomis.
„Užsikrėtusių ir pažeistų medžių mūsų šalies miškuose padaugėjo kone iki ketvirtadalio – tai yra didelė pro blema, nes gamta išsibalansuoja“, –sako doc. A. Gaižutis.
Gaisras – būdas išsaugoti gamtos įvairovę?
Siekiant išsaugoti gamtinę įvairovę, jau kurį laiką visame pasaulyje aplin kosaugininkų iniciatyva pasitelkiami valdomi miškų gaisrai. Šis metodas sulaukė aplinkosaugininkų dėmesio ir Lietuvoje.
Pasak Vilniaus universiteto docento, pavyzdžiui, Danijoje įgyvendinamos mūsų požiūriu keistos aplinkosau ginės iniciatyvos, kai ištisi anksčiau žmogaus įveisti miškų plotai yra išker tami ir sudeginami, o kitur medžiai net sprogdinami imituojant žaibo pažei dimus, ir tai laikoma veiksmingu būdu sukurti didesnę biologinę įvairovę. Žaibo sukelti miškų gaisrai daugelį metų buvo toks natūralus ir dažnai pasitaikantis gamtos reiškinys, kad kai kurios gyvūnų rūšys prie jų pri sitaikė ir ugnis pasidarė reikalinga dalies šių rūšių išlikimui. Pavyzdžiui, dėl gaisrų susiformavę atviri viržynų proc. Aplinkos ministerijos nustatytų apsaugos tikslų yra abstraktūs, o ir jų įgyvendinimo stebėsena nėra vykdoma.
Medžius pažeidžia ir gyvūnai Antras pavyzdys, anot doc. A. Gaižu čio – elninių žvėrių gausa miškuose, kuri galbūt džiugina gyventojus savo grožiu, tačiau mažai kalbama apie tai, kad per didelės gyvūnų populiacijos
plotai reikalingi tokiems paukščiams kaip tetervinai ar kurtiniai. Valsty bėms pradėjus aktyviai įgyvendinti gaisrų prevenciją miškuose, daliai gyvūnų ir augalų rūšių iškilo pavojus išnykti. Todėl užsienio šalių gamto tvarkoje jau kelis dešimtmečius nau dojamas savaiminis gaisrų imitacijos metodas – vadinamieji kontroliuoja mieji gaisrai.
Kontroliuojamajam deginimui kruopš čiai ruošiamasi: parenkamas plotas, laukiama tinkamų oro sąlygų, o pats deginimas vykdomas gamtai mie gant, t. y. šaltuoju metų laiku, kol nėra sniego.
Seniems medžiams klimato kaita – pražūtinga
Nors dar yra kur pasitempti sie kiant išsaugoti tiek Lietuvos miš kus, tiek turtingą bioįvairovę juose, doc. A. Gaižutis yra įsitikinęs –2050-aisiais gyvensime žalioje, šva rioje ir gražioje Lietuvoje. Vis dėlto, anot mokslininko, kokius ir kokios kokybės miškus turėsime, labai pri klausys ir nuo visuomenės savimonės. Tiesa, jo teigimu, mūsų šalį tikrai pri vers keistis karas Ukrainoje, kadangi keičiasi pasaulio prekybos srautai: „Mes Lietuvoje, be 7 milijonų kietme trių žaliavinės medienos, kurią pasi gaminame patys, dar apie 3–3,5 mili jono kietmetrių kasmet įsiveždavome iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Tai yra didelis kiekis. Turime pradėti raci onaliau naudoti savo išteklius, pavyz džiui, apsirūpindami biokuru.“ Keistis privers ir klimato kaita, kuri šiuo metu yra spartesnė, todėl prie jos nespėja prisitaikyti seni medžiai. Pasak docento, jam teko susipažinti su suomių atliktu tyrimu, kuris parodė, kad, pavyzdžiui, jaunos eglės, besi formuodamos dabartinėmis sąlygo mis, yra pakankamai atsparios kli mato kaitos poveikiui, nes paprasčiau prie jo prisitaiko. Tačiau brandiems medžiams pasikeitęs klimatas dažnai būna pražūtingas. Taigi mums reikia sudaryti sąlygas miškams atsinau jinti – ir natūraliai, ir sodinant tas rūšis, kurios yra atsparesnės, geriau prisi taiko prie klimato kaitos.
Per penkerius metus miško ligų, kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius padidėjo beveik ketvirtadaliu.
Liudmila Januškevičienė Vilniaus universitetas
71 proc. 12–16 metų amžiaus Lietuvos paauglių per savo gyvenimą patyrė bent vienos rūšies smurtą. Beveik pusė apklaustųjų nurodė, kad patyrė psichologinę prievartą, kas trečias paauglys patyrė fizinę prievartą, kas penktas – nepriežiūrą – atskleidė didelės apimties tęstinis streso ir atsparumo paauglystėje tyrimas, kurį prieš trejus metus pradėjo vykdyti Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro mokslininkės dr. Paulina Želvienė ir dokt. Ieva Daniūnaitė. Rezultatai ne tik parodė didelį prievartos paplitimą tarp Lietuvos paauglių, bet ir patvirtino ankstesnių tyrimų duomenis, kad smurtas yra viena iš labiausiai traumuojančių patirčių per visą gyvenimą. Jis daro didelę įtaką vaiko psichosocialiniam vystymuisi, psichikos sveikatai, o padarinių sunkumas priklauso nuo patirtos prievartos stiprumo ir kiekio. STRESO TYRIMAS
Vaikystėje patirtas smurtas du kartus padidina riziką susirgti depresija paauglystės ar ankstyvosios suaugystės laikotarpiu.
Dažniausiai patiriama psichologinė prievarta
Psichotraumotologijos centro moksli ninkės, vykdančios trauminių patirčių ir potrauminio streso tyrimus, paste bėjo, kad vaikų ir paauglių tyrimų šioje srityje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra labai nedaug. Dažniau nagrinė jamos jau suaugusių žmonių traumi nės patirtys, o apie vaikų psicholo ginę savijautą ir jų patiriamas trau mas duomenų labai trūksta.
„Tyrinėti paauglių psichologinę svei katą ir trauminę patirtį labai svarbu, nes iš ankstesnių tyrimų aišku, kad suaugusių žmonių psichosocialinės problemos yra susijusios su jų anks tyvąja traumine patirtimi. Kuo anks čiau pastebimi vaikų patiriami sun kumai, tuo tikslingiau galima imtis prevencinių priemonių“, – sako dokt. I. Daniūnaitė.
Viename pirmųjų paauglių streso ir jo poveikio tyrimų Lietuvoje daly vavo beveik 1300 paauglių. Psicholo gių tikslas visų pirma buvo suprasti, kokia yra šalies paauglių psicholo ginė savijauta, su kokiomis nepalan kiomis patirtimis jie susiduria ir kaip šios patirtys gali paveikti jų sveikatą, psichologinį atsparumą ir potrauminio streso reakcijas.
„Gauti duomenys kelia susirūpinimą, bet kartu atveria platesnį vaizdą apie tai, kaip paaugliai jaučiasi ir kokių patirčių turi. 71 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad yra patyrę kokios nors rūšies smurtą ar turėję kitą trauminę patirtį. Daugiausia – beveik pusė res pondentų nurodė patyrę psicholo ginę prievartą, daugiau kaip 30 proc. yra patyrę fizinę prievartą ir tiek pat yra susidūrę su netinkamu seksuali niu elgesiu internete (1 pav.)“, – tyrimo duomenis pristato doktorantė. Pasak mokslininkių, šis tyrimas išskirti nis ir tuo, kad tai vienas pirmųjų tyrimų pasaulyje, paremtų naujausia Pasau lio sveikatos organizacijos patvirtinta Tarptautinės ligų klasifikacijos (11 lei dimo) versija, kuri apima atnaujintą potrauminio streso sutrikimo (PTSS) ir naują kompleksinio potrauminio streso sutrikimo (KPTSS) diagnozę. Tyrimo metu surinkti duomenys leido
patvirtinti, kad naujos diagnostinės kategorijos yra tinkamos ir reikalingos paauglių, išgyvenusių trauminius įvy kius, psichologinei būsenai apibūdinti. Atliktas tyrimas padėjo kurti naujus potrauminio streso matavimo instru mentus ir leis tikslingiau planuoti bei diegti pagalbos būdus, tinkamus vai kams ir paaugliams.
Nepriežiūra susijusi su tėvų nuostatomis
Nemaža dalis mūsų šalies paau glių (22,7 proc.) pažymėjo patirian tys nepriežiūrą – tai reiškia, kad jų pagrindiniai baziniai poreikiai (drabu žių, maisto, rūpinimosi) yra nepaten kinti gana ilgą laikotarpį. Pavyzdžiui, maždaug vienas iš dešimties paau glių dažnai namuose jautėsi bevertis (13,2 proc.) arba nemylimas (9,7 proc.).
Paprastai nepriežiūra yra neatsiejama psichologinio ar kitokio smurto prieš vaikus dalis. Dažnai ji būna tapati nama su skurdu, tačiau, pasak dokt. I. Daniūnaitės, tokios sąsajos nėra teisingos. Psichologė pabrėžia, kad nepriežiūros problema labiausiai susi jusi su tėvų socialinių įgūdžių stoka, jų nuostatomis ir supratimu apie vaikų priežiūrą ir santykius su vaikais.
„Paprastai, jei tėvai skiria vaikams mažiau laiko, kažko dėl jų nepadaro, bet dėl to yra susirūpinę ir stengiasi tą trūkumą kompensuoti bei kitaip elg tis, tai nelaikoma nepriežiūra. Neprie žiūra laikomas toks tęstinis suaugu siojo, atsakingo už vaiką, elgesys, kai jis nepasirūpina vaiko baziniais poreikiais: vaikas dažnai būna alka nas, neturi ką apsirengti pagal sezoną, nenuvedamas pas gydytojus, kai serga ar turi sutrikimą“, – paaiškina dokt. I. Daniūnaitė.
Nesirūpinimas vaiko pagrindiniais poreikiais gali turėti poveikį vaiko sau gumo, savivertės jausmui, jam gali būti sunku pasitikėti kitais žmonėmis ir pačiu savimi, kreiptis pagalbos į kitus.
Doc. P. Želvienė pabrėžia, kad, kal bant apie vaikus ir paauglius, tar pasmeninės traumos, tokios kaip fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas, juos paveikia labiausiai ir sudaro didžiausią riziką patirti įvairių
psichologinių sunkumų tiek paauglys tėje, tiek suaugus.
Didžiausi sunkumai – patyrus daug ir įvairaus smurto
Mokslininkės paauglių patirtį tyrė pasitelkusios novatorišką metodą –latentinių klasių analizę ir tiriamuo sius, kurie nurodė patyrę bent vienos rūšies smurtą, suskirstė į keturias gru pes pagal patiriamos prievartos kiekį ir stiprumą. Pirmoji ir didžiausia grupė (69,3 proc.) buvo tokių, kurie patyrė įvairių rūšių, bet nedidelį kiekį smurto. Antroji grupė (16,9 proc.) – patyrę daug netinkamo seksualinio elge sio iš bendraamžių ir internete. Tre čioji – patyrę seksualinę suaugusiųjų prievartą (6,7 proc.). Ketvirtoji grupė tyrimo dalyvių (7,1 proc.) buvo patyrę daug įvairių rūšių smurto.
Tyrėjos nustatė, kad paauglių, kurie patyrė daug rūšių ir stipraus smurto, psichologiniai sunkumai buvo didžiausi – jiems kilo daugiausia elgesio, emocinių, dėmesio sukau pimo, socialinių ryšių kūrimo sunkumų. Taip pat, palyginti su mažiau smurto
patyrusia grupe, didesnių psicholo ginių sunkumų turėjo ir tie paaugliai, kurie buvo susidūrę su bendraamžių ar suaugusiųjų seksualiniu smurtu. Tačiau net ir rečiau patiriamas smur tas reikšmingai siejosi su psichosocialiniais sunkumais.
„Tai, ką ir kokiu mastu patiriame vaikys tėje, didina priklausomybių, polinkio į depresiją, nerimo sutrikimų, akade minių sunkumų, didesnio agresyvumo, nusikalstamumo, destruktyvaus ir savižudiško elgesio, žemesnės gyve nimo kokybės ir socialinio funkciona vimo riziką“, – galimus padarinius var dija doc. P. Želvienė.
Kad smurtas prieš vaikus yra susi jęs su įvairiais sveikatos sutrikdy mais, patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacijos surinkti duomenys. Jie rodo, kad vaikystėje patirtas smur tas du kartus padidina riziką susirgti depresija paauglystės ar ankstyvosios suaugystės laikotarpiu. Be to, patir tas smurtas padidina tikimybę išsivys tyti nerimo ir valgymo sutrikimams, du kartus sustiprina bandymų nusižudyti riziką, gali sukelti potrauminio streso sutrikimą, didina piktnaudžiavimo
alkoholiu ir narkotinėmis medžiago mis riziką, gali lemti su mokymusi susi jusius sunkumus, padidina riziką smur tauti ar tapti smurto auka ateityje. Visuomenės lygmeniu smurtas prieš vaikus taip pat turi ilgalaikių ir bran giai valstybei kainuojančių padari nių, tokių kaip padidėjusios sveikatos priežiūros išlaidos, žmonių socialinės gerovės, produktyvumo, darbingumo sumažėjimas. Pavyzdžiui, Jungti nių Valstijų mokslininkai apskaičiavo, kad su smurto padariniais siejamos išlaidos siekia 428 milijardus dolerių kasmet.
Traumos skirtingos, bet sutrikimų rizika panaši Šis tyrimas ne tik atskleidė mūsų šalies paauglių trauminių patirčių mastą, bet ir leido rezultatus palyginti su situ acija tokiose šalyse kaip Norvegija ir Japonija, kuriose paaugliai atsakė į panašius klausimus apie traumines patirtis.
„Lietuvoje paaugliai nurodė turin tys daugiau trauminių patirčių ir jos buvo daugiau tarpasmeninės, tuo
Pasak jos, nuo rudens planuojama tęsti Lietuvos jaunuolių tyrimą. Jo metu bus tiriami prieš trejus metus pir mojo etapo tyrime dalyvavusių paau glių, dabar jau įžengusių į jauno suau gusiojo amžiaus tarpsnį, savijauta.
Mokslininkės analizuos, kokia yra paauglių, kurie anksčiau nurodė turėję daugiau smurtinių patirčių, psicholo ginė savijauta po kelerių metų, kokias rizikas ir padarinius jie patiria.
Pandemija neigiamai paveikė ne visus
Mokslininkės turėjo progą įvertinti ir COVID-19 pandemijos bei su ja susi jusių ribojimų poveikį Lietuvos paau glių psichosocialiniam funkcionavi mui. Nuotoliniu būdu per karantiną apklausus 331 paauglį, paaiškėjo, kad daugumai pandemijos metu kilo didesnių psichologinių sun kumų. Paaugliai smarkiai nerimavo
dėl mokymosi apribojimų ir santykių su bendraamžiais, minėjo neigiamą COVID-19 pandemijos poveikį psichi kos sveikatai, mokymuisi, draugystei ir šeimos santykiams. Svarbu suprasti, kaip su pandemija susiję veiksniai gali paveikti jaunus žmones, kadangi jau ankstesniais tyrimais buvo nustatyta, jog anksčiau patirti psichologiniai sunkumai, prievartos istorija, gyveni mas mažas pajamas gaunančioje ar žemą išsilavinimą turinčioje šeimoje, priklausymas etninei mažumai, netin kami santykiai šeimoje ir mokykloje gali padidinti psichologinių sunkumų pandemijos metu riziką.
„Nors atliekant tyrimą buvo nustaty tas reikšmingas neigiamas COVID-19
Jungtinių Valstijų mokslininkai paskaičiavo, kad su smurto padariniais siejamos išlaidos siekia 428 milijardus dolerių kasmet.
pandemijos poveikis daugumos (70 proc.) tyrime dalyvavusių paau glių emocinei savijautai, lėmęs nerimo padidėjimą, dėmesio sukaupimo pro blemas, elgesio bei socialinio bendra vimo sunkumus, tačiau buvo ir tokia grupė paauglių (9,7 proc.), kurių ben dravimo su bendraamžiais proble mos sumažėjo ir jie kaip tik pande mijos metu turėjo daugiau prosocia laus bendravimo. Tai rodo, kad daliai paauglių pandemija padėjo atsi traukti nuo jiems stresą keliančių situ acijų“, – pasakoja dokt. I. Daniūnaitė.
Kaip apsaugoti jaunus žmones nuo trauminių, smurtinių patirčių, kad jie galėtų gyventi visavertiškesnį ir svei kesnį psichosocialinį gyvenimą atei tyje? Tai turėtų rūpėti artimiausiai juos supančiai aplinkai, bet kartu ir tapti prioritetiniu klausimu valstybei. „Visų pirma, svarbu užtikrinti pro bleminės situacijos stebėjimą, duo menų, kaip situacija keičiasi metams bėgant, kokie iššūkiai mūsų laukia, rinkimą. Taip pat svarbus ir šalies tei sinės sistemos reguliavimas. Švedija dar 1979 m. priėmė įstatymą, drau džiantį smurtą prieš vaikus. Ten, kaip
ir Lietuvoje, vyko daug diskusijų, tačiau priėmus įstatymą labai smar kiai sumažėjo sukrėsto kūdikio sin dromo (papurtymo) atvejų. Sistemin gai atlikti tyrimai atskleidė, kad kei tėsi ir tėvų požiūris į vaikų auklėjimą.
95 proc. jaunų tėvų Švedijoje teigia, kad bet koks smurtas prieš vaikus yra nepriimtinas. Šie pokyčiai šalyje vyko 40–50 metų. Mes tokį įstatymą priė mėme tik 2017-aisiais“, – primena doc. P. Želvienė.
Dokt. I. Daniūnaitė priduria, kad svar bus yra ir įvairaus lygio švietimas, ir kuo didesnis pagalbos prieinamu mas. Svarbu, kad žmonės būtų akty vūs saugodami savo vaikus, nes vai kai su žalingu elgesiu gali susidurti tiek namuose, tiek bet kurioje kitoje aplinkoje. Jei tėvai ir vaikai bus labiau apsišvietę, vaikai rečiau paklius į tokias situacijas ir geriau žinos, kaip jose elgtis.
„Kai visuomenės nuomonė yra tokia, kad negalima skriausti kito, mažesnio, silpnesnio, kad reikia kalbėtis pagar biai, ieškoti kitų auklėjimo būdų, tai vis daugiau žmonių suklūsta ir atkrei pia dėmesį į tai, kaip jie elgiasi su savo vaikais. Svarbi ir nuostata, kad jaustis blogai ir kreiptis pagalbos į psicholo gus yra visiškai normalu“, – įsitikinusi psichologė dokt. I. Daniūnaitė.
Daliai paauglių pandemija padėjo atsitraukti nuo jiems stresą keliančių situacijų.
Žiedūnė Kiznytė
Vilniaus universitetas
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Neurobiologijos ir biofizikos katedros mokslininkės dr. Urtės Neniškytės doktorantė Gintarė Urbonaitė kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorante gydytoja Guoda Laurinavičiūte ir Edinburgo universiteto doktorante Agne Knyze liene aiškinasi, kokią įtaką palikuonių nervų sistemos vystymuisi turi netin kama motinos mityba. Pasak G. Urbonaitės, daug riebalų turinti besilaukiančios moters dieta ir šios dietos sukeltas sisteminis uždegimas bei žarnyno mikrobiotos pasikeitimas gali turėti įtakos jos palikuonių neurovystymuisi ir būti susiję su tokiomis ligomis kaip autizmo spektro sindromas, šizofrenija, depresija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD), glaukoma ir kitomis.
Biomedicina
Vertinami ir labai ankstyvi neurovystymosi pokyčiai
Siekiant nustatyti motinos riebaus maisto dietos poveikį jos palikuonių smegenų vystymuisi, buvo atlikti įvai riapusiški ikiklinikiniai tyrimai. Tam mokslininkės pasitelkė ne tik didelės skyros smegenų audinių vaizdinimo bei visų smegenų skenavimo metodus, bet ir ultragarsinių vokalizacijų anali zės sistemą.
„Ultragarsinių vokalizacijų metodu galima įvertinti labai ankstyvus neu rovystymosi pokyčius, kurie ateityje
gali lemti emocijų ir socialumo sutri kimus. Ultragarsinės vokalizacijos –tai žmogui negirdimi graužikų sklei džiami garsai. Manoma, kad pakitęs kūdikių verksmo pobūdis gali būti sie jamas su smegenų vystymosi sutriki mais. Naudodami šį metodą pastebė jome, kad motinos riebi mityba turėjo didesnę įtaką vyriškos lyties pelių pali kuoniams. Šie peliukai skleidė mažiau vokalizacijų“, − pasakoja G. Urbonaitė. Itin smulkiems ir sunkiai pastebi miems smegenų pokyčiams tirti reikalinga specifinė įranga, kuria
mokslininkės gali pasinaudoti Edin burgo universitete.
„Mūsų vykdomas tyrimas apie moti nos riebios mitybos poveikį palikuonių neurovystymuisi apima tiek gamtos mokslų, tiek transliacinės medicinos sritį, todėl jame dalyvauja gydytoja oftalmologė Guoda Laurinavičiūtė, kuri prisideda prie akių tinklainių tyrimo. Edinburgo universiteto moks lininkė Agnė Knyzelienė yra atsakinga už smegenų skenavimą ir uždegimo procesų įvertinimą, o aš tiriu elgseną ir žarnyno mikrobiotą bei jos pokyčių
įtaką palikuonių neurovystymuisi“, − tyrėjų komandą pristato G. Urbonaitė.
Motinos mityba skirtingų lyčių palikuonius veikia nevienodai Kaip pasakoja G. Urbonaitė, pradė jus ikiklinikinius pelių patelių tyrimus joms buvo taikoma riebalų gausi dieta ir po to įvertintas jų metabolinis statu sas. Tirta, ar įvyko svorio pakitimų, ar išsivystė gliukozės ir insulino toleran cija. Paskui pelės buvo suporuotos ir tolesni tyrimai atliekami jau su pelių palikuoniais, kuriems buvo taikoma įprasta dieta.
Dalis surinktų smegenų audinių buvo tiriami imunohistocheminiais meto dais, vertinamas jų neurouždegimas ir ląstelių morfologija. Kita dalis sme genų audinių buvo paruošti magne tinio rezonanso tomografijos (MRT) skenavimui ir išsiųsti į Edinburgo uni versitetą, kur juos toliau tyrė šio uni versiteto mokslininkė A. Knyzelienė.
„Šio tyrimo metu Edinburge buvo sukurtas ir optimizuotas pelių MRT smegenų skenavimo protokolas. Gauti vaizdai leis pamatyti subtilius sme genų dalių dydžio pokyčius, įvertinti, kaip tam tikros smegenų dalys yra susijusios, ar nėra prarasti ryšiai tarp atskirų smegenų dalių“, − pasakoja G. Urbonaitė.
Pirmieji skenuotų smegenų vaizdai atskleidė smegenų regionų dydžio skirtumus tarp lyčių. Šiuo metu tęsiama analizė ir nekantriai laukiama rezultatų. Mokslininkės sieks nusta tyti, ar motinos riebi mityba gali lemti palikuonių smegenų dydžio ar jų ryšių pokyčius ir kaip skiriasi galimi pakiti mai tarp skirtingų lyčių.
„Prieš tai atlikti elgsenos testai parodė aiškius nuo lyties priklausomus skir tumus, pavyzdžiui, motinai pritai kius daug riebalų turinčią dietą buvo nustatytas padidėjęs tik vyriš kos lyties palikuonių judrumas, kurį galima įvardyti kaip hiperaktyvumą.
Tirdami pateles priešingai – pastebė jome sumažėjusį aktyvumą ir karto tinį elgesį, kuris gali būti siejamas su depresinių požymių turinčiu elgesiu. Labai įdomu, kaip šie elgsenos skirtu mai gali būti susiję su smegenų poky čiais“, − teigia G. Urbonaitė.
Smegenų tyrimuose naudojama ir akių tinklainė
Ankstesni moksliniai tyrimai rodė pokyčius pelių, kurioms buvo taikoma riebalų gausi dieta, akyse, bet nėra žinoma, ar tai gali turėti poveikį pali kuoniams ir jų tinklainei. Būtent tai dabar atliekamo tyrimo metu bando išsiaiškinti Vilniaus universiteto dok torantė oftalmologė G. Laurinavičiūtė.
„Yra žinoma, kad graužikų, kuriems buvo taikoma daug riebalų turinti dieta, akių tinklainėje padidėja užde gimas, atsiranda fotoreceptorių pažei dimų, lipidų sankaupų ir kitų pakitimų, kurie gali būti siejami su akių ligomis,
Jeigu dėl riebaus maisto dietos pasikeičia besilaukiančios motinos mikrobiota, tai gali turėti įtakos ir palikuonių neurovystymuisi.
pavyzdžiui, glaukoma“, – teigia Gyvy bės mokslų centro doktorantė. Mokslininkės siekia įgyti naujų žinių ir įžvalgų, kad ateityje akių tinklainės tyrimus būtų galima panaudoti kaip neinvazinį būdą smegenims tirti. Akys yra centrinės nervų sistemos dalis ir pasižymi panašiomis kaip ir smegenų struktūromis. Be to, tinklainės vaizdi nimas jau dabar gali būti atliekamas neinvaziniais metodais, tokiais kaip optinė koherentinė tomografija (OCT).
„Jeigu rasime pokyčių pelių akių audi niuose ir juos pavyks susieti su sme genų pokyčiais, tai leis daryti prie laidą, kad smegenis galima tirti nau dojant akių tinklainę. Kaip žinome, žmonių smegenų tyrimus atlikti labai sunku, nes negalime paimti
smegenų audinių, tad tai prisidėtų prie nemenko proveržio smegenų tyri muose“, − pasakoja G. Urbonaitė.
Mitybos pokyčiai lemia procesus smegenyse
G. Urbonaitė kartu su studentais atliko žarnyno mikrobiotos tyrimus − išskyrė bakterijų genetinę medžiagą ir atliko ribosomų 16S RNR sekoskaitą. Yra žinoma, kad žarnyne gyvenančios bakterijos sąveikauja su smegenimis per autonominę nervų sistemą (pavyz džiui, nervą klajoklį), imuninę sistemą, bakterinius metabolitus ar neuroak tyvias molekules. Vienas iš veiksnių, galinčių keisti žarnyno mikrobiotą, yra dieta. „Jeigu dėl riebaus maisto
dietos pasikeičia besilaukiančios moti nos mikrobiota, tai gali turėti įtakos ir palikuonių neurovystymuisi ar net būti siejama su tokiomis ligomis kaip autizmo spektro sindromas, šizofre nija, depresija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD) ir kitomis“, − pasakoja tyrėja. Mokslininkės nustatė, kad dėl moti nos riebaus maisto dietos pasikeičia palikuonių žarnyno mikrobiota, o tai gali skatinti uždegiminės aplinkos susidarymą.
„Bakterijos sintetina medžiagas, tokias kaip trumposios riebalų rūgštys (angl. short-chain fatty acids, SCFA), kurių sumažėjimas prenatalinio vystymosi metu gali būti siejamas su neurovys tymosi sutrikimais. Be to, tokia dieta
didina žarnų sienelių ir placentos lai dumą, todėl tiek motinos kūne, tiek vaisiuje gali padaugėti uždegimi nių citokinų ar endotoksinų lipopo lisasharidų (LPS), lemiančių uždegi minę aplinką vystymosi metu“, − teigia G. Urbonaitė.
Vienas riebaus maisto vartojimo padarinių – hiperaktyvumas Palikuoniai gali ir tiesiogiai paveldėti pakitusią žarnyno mikrobiotą, kuri dažniausiai pasižymi bakterijų įvai rovės sumažėjimu ir jų kiekio disba lansu. Pasak mokslininkės, sumažėju sias palikuonių naudingąsias bakte rijas galima atkurti dietą praturtinant tiek probiotinėmis bakterijomis, tiek
prebiotikais, tokiais kaip skaidulinės medžiagos, kurios sukuria aplinką, tin kamą gerosioms bakterijoms daugin tis žarnyne.
„Anksčiau atlikti moksliniai tyrimai su pelėmis parodė, kad vienas iš moti nos riebios mitybos padarinių pali kuoniams – padidėjęs jų hiperakty vumas. Tad nustačius žarnyno mikro biotos pokyčius būtų galima pelėms skirti probiotikus ar prebiotikus ir tirti, ar keičiasi jų elgsena“, − pasakoja G. Urbonaitė.
Žmonės, taip pat ir reprodukcinio amžiaus moterys, kasmet vartoja vis daugiau riebaus maisto, todėl tikimasi, kad šio tyrimo rezultatai suteiks dau giau žinių apie tai, kaip motinos riebi
mityba gali sutrikdyti palikuonių nervų sistemos vystymąsi.
,,Mes siekiame sujungti įvairių sričių ir kompetencijų mokslininkų žinias ir pritaikyti naujausius tyrimų metodus tam, kad galėtume visapusiškai įver tinti motinos mitybos įtaką jos pali kuoniams. Tikimės, kad šio tyrimo rezultatai prisidės prie naujų sme genų tyrimų ir bus naudingi kuriant naujus gydymo metodus, kuriuos bus galima taikyti tiek nėštumo metu, tiek jau gimusiems vaikams“, − sako G. Urbonaitė.
Straipsnyje panaudotos Gyvybės mokslų centro mokslininkių archyvo nuotraukos.
BIOLOGINIAI JUTIKLIAI Dr. Inga Gabriūnaitė Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultetas
Biologiniai jutikliai yra dažniausiai visai nepastebimi prietaisai, kurie naudojami, pavyzdžiui, nustatant gliukozės kiekį kraujyje, aptinkant įvairias širdies ir kraujagyslių ligas ar onkologinius susirgimus. Todėl nenuostabu, kad susidomėjimas šia sritimi per pastaruosius 10 metų smarkiai išaugo. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto chemikai taip pat prisideda prie biologinių jutiklių tyrinėjimo ieškodami pažangių būdų, kaip juos taikant aptikti toksinus ir šitaip diagnozuoti bakterijų sukeliamas ligas.
Vilniaus universiteto chemikų suformuotos membranos savo savybėmis mažai kuo nusileidžia ant auksinių paviršių suformuotoms membranoms ir netgi pranoksta jas stabilumu.
Biologinius jutiklius galima apibūdinti kaip prietaisus, skirtus kiekybiniam arba kokybiniam biologinės medžia gos nustatymui – analitei. Tai gali būti bet kokia biologinė struktūra (pavyz džiui, baltymas, antigenas, mikroor ganizmas ar kt.). Tiriant tokias biolo ginės kilmės analites labai svarbu, kad jos neprarastų savo aktyvumo. Todėl, siekdami atsižvelgti ir į kuriamo juti klio struktūrą bei jo sudedamąsias dalis, mokslininkai dažnai renkasi kurti visiškai biologiškai suderinamas sis temas. Tokios sistemos pavyzdys yra dvisluoksnė fosfolipidinė membrana, imituojanti ląstelės plazminės mem branos struktūrą.
Pagrindinė ląstelės plazminės mem branos sudedamoji dalis yra fosfoli pidai, tačiau joje taip pat yra ir įvairių baltymų, cholesterolio ir glikolipidų. Fosfolipidai – tai dipolinės medžia gos, turinčios hidrofilines (vandenį „mylinčias“) galvutes ir hidrofobines (vandens „bijančias“) uodegas. Dėl tokios molekulinės struktūros fosfoli pidai vandenyje išsidėsto į dvisluoksnę sferinę struktūrą taip, kad hidrofili nės galvos būna atsuktos į vandenį, o hidrofobinės uodegos – į sferos vidų, sudarydamos vienasluoksnę micelę arba daugiasluoksnę vezikulę (lipo somą) (1 pav.).
Vienas tokių mums gerai pažįstamų pavyzdžių yra kosmetikos pramo nėje naudojamas micelinis van duo. Jis labai gerai surenka įvairius nešvarumus nuo paviršių. Šie sferiniai dariniai – micelės yra pasklidusios vandeninėje terpėje, o jų centre yra
riebalinė terpė, į kurią lengvai įsiter pia riebalinės kilmės nešvarumai. Tad micelinis vanduo „surenka“ ant veido esančius nešvarumus, kuriuos yra sunku nuplauti tiesiog vandeniu, o tokį veikimo principą galima pritaikyti ne tik riebalinės kilmės, bet ir kitoms medžiagoms aptikti.
Už atradimą – prestižinis apdovanojimas
Dar 1962 m. mokslininkas Pau las Muelleris su bendradarbiais
parodė, kad plazminės membra nos struktūrą (juodoji lipidinė mem brana, angl. black lipid membrane) galima ertmėje suformuoti in vitro 10 mm2, ir ištyrė jos elektrines savybes. Vėliau, 9-ajame dešimtmetyje, sie kiant sukurti praktiškesnes membra nas, buvo ištirti ir aprašyti savitvarkiai monosluoksniai – dariniai iš organi nių molekulių, prikimbantys prie kieto paviršiaus ir ant jo suformuojantys tvarkingą sluoksnį. Dėl labai plačių pritaikymo galimybių modifikuojant paviršius ir kuriant biologinius jutiklius
šio atradimo bendraautoriai Jacobas Sagivas, Ralphas G. Nuzzo, Davidas L. Allara ir George‘as M. Whitesidesas 2022 m. buvo apdovanoti prestižine Kavli premija.
Savitvarkiai monosluoksniai mokslui yra svarbūs tuo, kad galima keisti jų sudėtį ir suformuoti mišrų savitvarkį monosluoksnį iš ilgesnių ir trumpes nių molekulių. Parinkus monosluoksnio sudėtį taip, kad ilgagrandės moleku lės išsidėstytų ant paviršiaus tolygiai ir pakankamai retai, jie panaudojami kaip inkarai ir suformuojamas pri kabintas fosfolipidinis dvisluoksnis (2 pav.). Tokios sandaros membrana yra tinkama imobilizuoti įvairius mem braninius baltymus, kurie išlaiko visą savo funkcionalumą ir nepraranda natūralių savybių. Daugelis jos funk cijų veikia taip pat, kaip ir gyvose ląs telėse, taigi laboratorijoje imituojamas gyvos ląstelės veikimas ir ji yra pritai koma įvairiausiems tyrimams atlikti.
Siekiama sukurti jutiklį virusams nustatyti
Apskritai kurdami tokias paviršiuje pri kabintas membranas mokslininkai gali tyrinėti ląstelių plazmines membranas, o dėl to ir pačių ląstelių veiklą ir atsa kyti į klausimus, kaip keičiant mem branos sudėtį galima keisti jos funk cijas. Be to, ištyrus suformuotą pavir šiuje prikabintą membraną, galima ją pritaikyti formuojant sistemas, jun giančias biologinės ir ne biologinės kilmės medžiagas. Tai leidžia sukurti sistemas, veikiančias panašiai kaip ir gyvojoje gamtoje randamos sistemos, ir jas geriau pritaikyti žmonių porei kiams tenkinti.
Vienas iš tokio pritaikymo pavydžių –dirbtinio augalo lapo suformavimas ant elektrodo: jis gebėtų surinkti sau lės energiją ir ją paversti elektros ener gija, kurią jau būtų galima panaudoti, pavyzdžiui, ja įkrauti išmaniuosius laikrodžius. Kitas pavyzdys – minia tiūrizuotų žmogaus organų sistemų kūrimas nedidelio ploto (iki kelių cm2) mikrokanalų sistemose. Šios sistemos padeda tirti įvairių vaistų poveikį žmo gaus organizmui, neatliekant ban dymų su žmonėmis arba gyvūnais.
Be to, Vilniaus universiteto chemikai, pasitelkdami taip suformuotus biolo ginius jutiklius savo tyrimams, ieško būdų, kaip nustatyti bakterijų arba vabzdžių ir roplių nuoduose esančius toksinus, kurie, patekę į žmogaus ar kito gyvūno organizmą, prisitvirtina prie ląstelių plazminės membranos ir suformuoja porą, taip pažeisdami ląs telės gyvybines funkcijas, tad ląstelė žūsta. Kadangi toksinas membraną pažeidžia fiziškai, galima užfiksuoti membranos laidumo pakitimus nau dojant elektrinio laidumo matavimo metodus.
Svarbu ir tai, ant kokio paviršiaus for muojamos fosfolipidinės membra nos. Vilniaus universiteto mokslinin kams pavyko pasiekti, kad jos būtų formuojamos ant metalinių ar metalo oksidinių paviršių, tokių kaip alavo oksidas, titanas ar aliuminis. Iki šiol daugelis atliktų eksperimentų patvir tino ant auksinio paviršiaus kuriamų biologinių jutiklių jautrumą, tačiau auksas dėl savo kainos yra ne visada paranki medžiaga. Vilniaus universi teto chemikų suformuotos membra nos savo savybėmis mažai kuo nusi leidžia ant auksinių paviršių suformuo toms membranoms ir netgi pranoksta jas stabilumu, o atliekant tyrimus jos buvo sėkmingai panaudotos toksinui, išskiriamam stafilokokinės infekcijos metu, ir toksinams, randamiems vabz džių arba gyvačių nuoduose, nusta tyti. Be to, minėti metalai yra pigesni už auksą, todėl yra daug patrauklesni siekiant komercinio pritaikymo.
Papildomas metalo oksidinių paviršių privalumas yra tas, kad juos galima pagaminti kaip skaidrius elektrodus. Taigi tokias sistemas būtų galima pri taikyti ne tik biologiniams jutikliams formuoti, bet ir kuriant šviesos ener giją sugeriančias sistemas, generuo jančias elektros srovę. Remdamiesi savo tyrimų rezultatais, Vilniaus uni versiteto chemikai toliau ieškos kitų membranos pritaikymo būdų, pavyz džiui, bandys išsiaiškinti, kaip sufor muoti biologiškai suderinamą fermen tinį kuro elementą arba imunojutiklį, skirtą SARS-CoV-2 ar kitiems virusams nustatyti.
1 pav. Vezikulės (liposomos) modelis (kairėje) ir micelės modelis (dešinėje). Azucena Gonzalez Gomez, Zeinab Hosseinidoust, „Liposomes for Antibiotic Encapsulation and Delivery“, ACS Infectious Diseases, 2020, Nr. 6 (5), p. 896–908
2 pav. Duncan J. McGillivray, Gintaras Valincius, David J. Vanderah, Wilma Febo-Ayala, John T. Woodward, Frank Heinrich, John J. Kasianowicz, Mathias Lösche, „Molecularscale Structural and Functional Characterization of Sparsely Tethered Bilayer Lipid Membranes“, Biointerphases, 2007, Nr. 2, p. 21–33
Miniatiūrizuotų organų sistemos padeda tirti įvairių vaistų poveikį žmogaus organizmui, neatliekant bandymų su žmonėmis arba gyvūnais.
Indrė Razbadauskaitė-Venskė
Vilniaus universiteto Verslo mokykla
Žmogus per dieną sąmoningai ir pasąmoningai užfiksuoja apie 6000–10 000 marketingo stimulų. Rinkos ir vartotojų tyrimų įmonės „Statista“ duomenimis, 2021 m. vidutinis žmogus Europoje praleido 108 minutes, arba 6480 sekundžių, per dieną naršydamas socialiniuose kanaluose. Įdomus faktas, kad mūsų nykštys kasdien „nukeliauja“ 388,8 metro telefono ekrane. Per metus nykštys gali „nukeliauti“ 141,912 kilometro – tai prilygsta maždaug 3,4 maratono distancijos. Visi šie skaičiai tik dar kartelį primena, kad gyvename perteklinės informacijos eroje, kai vartotojai yra nuolat bombarduojami reklaminėmis žinutėmis apie prekinius ženklus. Vartotojų dėmesio išlaikymas, geresnis jų sprendimų priėmimo suvokimas ir įdomus aktualaus turinio pateikimas tampa iššūkiu planuojant kasdienius marketingo veiksmus.
Reklamai naudojama antireklamos taktika
Kai kurie verslai, stengdamiesi išsiskirti ir kuo įdomiau pateikti informaciją apie savo produktą ar paslaugą, nau doja antireklamos (angl. anti-adverti sing) taktikas, kurios primena atvirkš tinės psichologijos žinutes. Pavyzdžiui, pažinčių programėlė „Hinge“ skelbė, kad ją galima ištrinti. Programėlė, pasak jos reklamuotojų, yra būdas padėti surasti gyvenimo meilę ir aki vaizdu, kad tam tikru momentu ją surasite, tad šios paslaugos tiesiog nebereikės (1 pav.).
Antireklaminė kampanija „Kitas lygis“ (angl. Another level) teigė, kad reklama be logotipo – kitas lygis. Ši „Doritos“ kampanijos idėja buvo pagrįsta tuo, kad Z kartai nepatinka įkyrus priminimas apie prekės žen klus. Tai buvo įmanoma įgyvendinti, nes kampanija reklamoje naudojo stiprias prekės ženklo asociacijas, tarp jų ir trikampius – prekės ženklo formos – traškučius (2 pav.). Ši forma ir vartojami raktažodžiai yra prekės ženklo sukurtos atminties struktūros. Ir nors atsisakyti logotipo daugelio
prekių ženklų reklamose nėra reko menduojama, šis pavyzdys parodo, kad svarbu pirmiausia galvoti apie auditoriją ir apie tai, kaip ji nori ben drauti su prekės ženklais ir kokiais būdais su ja galima sukurti stipresnį emocinį ryšį.
Rinkoje galėjome pastebėti ir dar įdo mesnių sprendimų, padedančių aps kritai išvengti reklamos, pavyzdžiui, pasirodė specialūs akiniai (angl. IRL glasses), kurie blokuoja nereikalingą informaciją ir visus ekranus su ja. Galiausiai, kad ir kiek kovotumėme su reklamomis ir didėjančiu informacijos srautu, vis dėlto turime sugrįžti prie vartotojo elgsenos pagrindų, iš kurių kyla neuromarketingo tyrimų porei kis ir auganti būtinybė marketingo specialistams dar geriau suprasti var totojo pasirinkimus.
Kodėl sunku ištirti vartotojų elgseną?
Neuromarketingas nėra labai nauja marketingo šaka. 2002 m. neuromar ketingo terminą pristatė olandų rin kodaros profesorius Ale'as Smidtsas,
tačiau šios srities tyrimų galima rasti ir anksčiau. Didžiosios įmonės pra dėjo naudoti neuromarketingo įran kius dar 1990 m. Vieną pirmųjų neu romarketingo eksperimentų 2003 m. atliko neurologijos profesorius Rea das Montague, panaudodamas funk cinį magnetinį rezonansą. Šis tyri mas buvo 1975 m. atlikto aklo ekspe rimento, kurio metu dalyviai vertino „Pepsi“ ir „Coca-Cola“ skonį, tęsinys. Tyrimas parodė, kad skirtingos sme genų dalys aktyvuojamos priklauso mai nuo to, ar tiriamieji žino, kokį pre kės ženklą vartoja, ar ne. Deja, tradicinės marketingo tyrimų priemonės nepajėgia atskleisti visų svarbių įžvalgų apie vartotojo elgesį, kadangi daugelis sprendimų priė mimo etapų vyksta vartotojo pasą monėje. Tai patvirtina Harvardo pro fesorius Geraldas Zaltmanas, kuris teigia, kad „95 proc. pirkimo motyvų kyla pasąmoningai“. Naudojant tra dicines apklausos metodikas daly vio atsakymai gali būti neobjektyvūs arba iškreipti – sąmoningai ar nesą moningai – dėl stereotipų, kognity vinių paklaidų, emocijų, socialinių ir
Neuromarketingo tyrimai pasiekia pasąmoningos informacijos, o tradiciniai tyrimai – sąmoningos informacijos sluoksnį.1 pav. Pažinčių programėlės „Hinge“ taikytos antireklamos taktikos pavyzdys. Businessinsider nuotr.
Be to, svarbu pabrėžti, kad mes, kaip vartotojai, negalime racionalizuoti
kiekvienos patirties ir paaiškinti, kodėl perkame. Nors žmonijos evo liucija, kalbant apie ekonomikos sritį, prasideda nuo Homo economicus sampratos – visapusiškai raciona laus, viską žinančio, išmintingo pir kėjo, kuris ilgainiui priima naudingus
sprendimus, daugelis vartotojų porei kių, norų ir lūkesčių kyla nesąmonin gai arba pasąmoningai, todėl juos sunku išsakyti žodžiais. Neuromoks las įrodė, kad Homo economicus teo rija priimant pirkimo sprendimus iš tikrųjų yra neteisinga, nes vartotojus
Neuromoksliniai metodai
Metodai, registruojantys smegenų fiziologinį aktyvumą (centrinės nervų sistemos, CNS)
Elektroencefalografija (EEG)
Magnetoencefalografija (MEG)
Nekintamos būsenos topografija (SST)
Funkcinio magnetinio rezonanso tyrimai (fMRI)
Pozitronų emisijos tomografija (PET)
Metodai, registruojantys kitą fiziologinį aktyvumą (periferinės nervų sistemos, PNS)
Elektrokardiograma (EGG)
Galvaninis odos atsakas (GSR)
Veido elektromiografija (FEMG)
Veido nuskaitymas / kodavimas (FC)
Kiti elgesio ir elgesio registravimo būdai
Žvilgsnio sekimas (ET)
Netiesioginio atsako testas (IRT)
Srauto sekimas vidaus padėties nustatymo metodai
2 pav. Aromatizuotų tortilijų traškučių prekės ženklas „Doritos“ savo antireklamos kampanijoje „Kitas lygis“ atsisakė logotipo naudojimo. Businessinsider nuotr. 3 pav. Reklamos tyrimuose taikomi neuromoksliniai metodai. Sudarė autorė pagal www.bitbrain.comNeuromarketingo tyrimai (EEG, biosensoriai, žvilgsnio sekimo technologija, netiesioginio atsako testai)
Tradicinės rinkodaros tyrimai (interviu, focus grupės, apklausos)
Stebėsenos tyrimai (etnografija, procesų stebėsena, didieji duomenys)
veikia ir emocijos. Tad atsirado kitas terminas – Homer economicus, kuris teigia, kad mes – neracionalūs, neži nantys ir kartais tikrai mažai galvo jantys apie ateitį. Visa tai turint ome nyje, ieškoma būdų, kaip būtų galima geriau suprasti vartotojų motyvaciją, emocijas ir sprendimų priėmimą. Neu romarketingas ir jo įrankiai yra vienas iš atsakymų.
Vienas dažniausiai praktikoje nau dojamų įrankių yra žvilgsnio sekimo technologija, kuri leidžia matuoti bei registruoti akių judesius ir nagrinėti „karščio ir fokuso žemėlapius“ (angl. heat and focus maps). Žvilgsnio tech nologija sparčiai tobulėja ir prisitaiko prie kiek įmanoma natūralesnių var totojo patirčių – mobiliųjų ekranų bei kitų įrenginių. Pavyzdžiui, tyrimų dalyviai gali vaikščioti pro parduotu vės lentynas dėvėdami akinius, kuriais sekama, kur ir kiek laiko žiūri vartoto jas matydamas tam tikrus produktus. Kitas įrankis – veido kodavimas, kuris leidžia matuoti ir registruoti valingus ir nevalingus veido raumenų judesius nenaudojant jutiklių. Taikoma ir galva nometrijos technologija, kuri įvertina galvaninį atsaką arba odos prakaita vimą. Šiuo metodu matuojami ir regis truojami nedideli odos laidumo reak cijos pokyčiai. Galiausiai naudojama
elektroencefalografija (EEG), kuri suteikia vertingos informacijos apie smegenų veiklą. Universaliu elektro encefalografu galima išmatuoti emo cinį valentingumą (jei stimulas suvo kiamas kaip teigiamas arba neigia mas), įsiminimo tikimybę, dėmesio laipsnį ir įsitraukimą (asmeninį aktu alumą). Funkcinis magnetinis rezo nansas (fMRI) matuoja ir atvaizduoja smegenų veiklą, aptikdamas poky čius, susijusius su kraujotaka. Apskri tai neuromarketingo tyrimų spektras apima tyrimus nuo etikečių ir pakuo čių dizaino vertinimo, vaizdo ir spau dos reklamų testavimo iki prekių išdės tymo lentynose ir vartotojo kelionės prekybos centruose (3 pav.).
Dažnai diskutuojama, ar neuromar ketingo tyrimai gali atstoti tradici nius rinkos tyrimus. Šiuo klausimu nusistovėjo tvirta nuomonė, kad jie abu vienas kitą papildo, nes pasie kia skirtingus vartotojo informa cijos sluoksnius: neuromarketingo tyrimai – pasąmoningos informaci jos, o tradiciniai tyrimai – sąmoningos informacijos sluoksnį.
Norėdami geriau suprasti šį teiginį, turime žinoti, kodėl vartotojai elgiasi
taip, kaip elgiasi. Tai padaryti padeda supaprastintas žmogaus elgesio modelis, kuris pereina visas fiziolo gines fazes ir procesus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pavyzdžiui, pir kimu. Vartotojo veiksmus neuromar ketingą tiriantys mokslininkai skirsto į tris fazes: nesąmoningą, sąmoningą ir stebimąją. Nesąmoningoje fazėje mes iš pradžių apdorojame ir filtruojame informaciją, kilusią iš mūsų pojūčių, o po to automatiškai ją įvertiname, kad nustatytumėme jos reikšmę ar emo cinę vertę. Sąmoningoje fazėje stimulą vertiname vidiniu racionaliu dialogu: kodėl man patinka šis produktas? Paskutiniame etape priimame spren dimą ir pagal jį veikiame (4 pav.).
Vienas iš populiariausių praktiškai pri taikytų žvilgsnio sekimo tyrimų yra susijęs su sauskelnių reklama, kurioje pavaizduotas kūdikis, žvelgiantis tie siai į vartotoją. Tyrimas parodė, kad kūdikio žvilgsnis prikausto vartotojo dėmesį ir šalia esantis tekstas lieka nepastebimas. Tyrėjai nukreipė kūdi kio veidą į tekstinę dalį ir taip buvo pasiektas norimas rezultatas. Varto tojo dėmesys buvo sutelktas į tekstą, ten pat, kur žiūrėjo ir kūdikis. Garsiai
4 pav. Vartotojo sprendimų priėmimas. Sudarė autorė pagal www.bitbrain.com informaciją Informacijos apdorojimas Reikšmės ir emocinės vertės nustatymas Analizė Veiksmasnuskambėjo ir „Lays“ produkto tyri mas, kuris atskleidė, kad matinė pakuotė, palyginti su blizgia, varto tojui yra priimtinesnė, suteikia dau giau pozityvo, mažiau erzina.
Net ir maža detalė, pavyzdžiui, kur žiūri herojus ant sausų pusryčių dribs nių pakelio, yra labai svarbi. Kornelio universiteto tyrimas, apėmęs 65 dribs nių pakuotes, atskleidė, kad vaikams parduodamų dribsnių dėžučių veikėjų žvilgsnis krypsta žemyn (jie žiūri į vai kus), o skirtose suaugusiems jie žiūri beveik tiesiai į priekį (5 pav.). Neuro marketingo metodai taip pat sėkmin gai gali būti taikomi ir el. prekyboje. Dažniausiai jie remiasi pagrindiniais žmogaus psichologijos dėsniais ir praktikoje pastebimais įtakos princi pais, pvz., ribota pasiūla, socialiniu patvirtinimu ir kt.
Neuromarketingo tyrimai atskleidžia vis platesnį jo įrankių pritaikomumą.
Kasmet leidžiamoje knygoje „Neu romarketing Year Book“ galime rasti tyrimų, kurie apima muzikos, UX, vide ožaidimų, nuotolinio mokymosi, alko holinių gėrimų, viešų kampanijų (pvz., Getting Britain Back on the Bus) ir spalvų psichologijos reklamas.
Daugiau kalbama ir apie tai, kad neuromarketingo įrankiai gali padėti suprasti, ką skirtingos gyventojų grupės galvoja apie tvarumą ir kaip
įgyvendina tvarumo iniciatyvas savo kasdienėse veiklose.
Neuromarketingo iššūkiai – etika ir patikimumas
Vienas aktualiausių iššūkių, kylančių neuromarketingo tyrimuose – etikos klausimas dėl vartotojų apsaugos. Dažnai literatūroje galima aptikti skambių frazių, kad neuromarketingas manipuliuoja vartotojais ir visus mus pavers „zombiais“ arba atskleis, kur yra mygtukas „pirkti“ mūsų smege nyse. Todėl svarbu, kad neuromarke tingo tyrimai būtų atliekami skaidriai, o procesai teisiškai kontroliuojami. Tyrėjai turėtų informuoti vartotojus apie tyrimo tikslą ir apie tai, kokie duomenys bus renkami. Yra nuomonių, kad neuromarketingas neturėtų būti naudojamas politinėse kampanijose, propagandos tyrimuose ar kituose visuomenei jautriuose kontekstuose. Kita kliūtis, su kuria neuromarketin gas susidūrė bėgant metams, yra jo efektyvumas. Dažnai eksperimen tus atlieka įmonės, kurioms trūksta resursų arba žinių, kaip interpretuoti gautą informaciją. Verslas ne itin noriai dalijasi tyrimų metodikomis, tad šią informaciją dar sunkiau pasiekti. Nors technologiškai neuromarketingo įrankiai sparčiai tobulėja (kai kurie
integruojami su dirbtiniu intelektu, kai kurie tampa vis mobilesni ir drau giškesni vartotojui) ir darosi lengviau prieinami kiekvienam verslui, tačiau tebelieka duomenų interpretavimo ir subjektyvaus rezultatų vertinimo klaidų tikimybė.
„Žiūriu, kaip toli mokslas pažengė per pastaruosius 15 metų, ir stebiuosi, –sako Stanfordo universiteto psicho logijos ir neuromokslų profesorius Brianas Knutsonas. – Mes nuėjome taip toli taip greitai. Ir tikrai jau čiu, kad mes tik braižome paviršių. Tikiu, kad neuromarketingas keisis ir prisitaikys prie etikos reikalavimų, tačiau vis dėlto mums, marketingo specialistams, išliks poreikis kuo geriau suprasti savo tikslines audito rijas, jų motyvacijas ir pasąmoninius sprendimo priėmimo procesus. Ir nuo to mes toli nepabėgsime.“
Doc. Jekaterina Navickė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Prognozės yra nelabai dėkinga sritis, nes paprastai remiasi praeities duomenų projektavimu į ateitį, todėl yra netikslios, dažnai ir neišsipildo. Tačiau žvelgiant į dabartinius socialinės politikos iššūkius matomos dvi svarbios tendencijos, kurios per ateinančius keletą dešimtmečių galėtų smarkiai pakeisti Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Jeigu išsipildys palankiausios demografinės ir technologinės plėtros prognozės, galbūt jau po 30 metų visi dirbsime tik 20 val. per savaitę, socialinės teisės bus tokios pat įprastos kaip ir politinės ar pilietinės, o vyriausybė ir darbdaviai daugiau investuos į žmogų – pagrindinį šalies turtą. Vis dėlto norint įgyvendinti šią viziją reikėtų įveikti Lietuvai svarbius iššūkius.
Pirmas Lietuvos laukiantis iššūkis – tai mažėjanti Lietuvos populiacija. Mūsų šalyje demografinė kreivė ypač smar kiai ėmė ristis žemyn nuo 2000 m. (nuo 3,5 mln. gyventojų iki mažiau nei 2,8 mln. 2022 m.) dėl mažėjančio gimsta mumo, didėjančio mirtingumo ir dide lių emigracijos apimčių. 2020 m. įvy kusio mirčių dėl COVID-19 pandemijos šuolio nekompensavo nei padidėjusi imigracija, nei sumažėjusi emigracija iš šalies. O reproduktyvaus amžiaus moteriai tenkantis vidutinis vaikų skai čius mūsų šalyje tesiekia 1,48 vaiko. Atsižvelgiant į šias demografines ten dencijas ir 2019 m. „Eurostat“ duome nis, prognozuojama, kad Lietuvoje po 30 metų gyvens apie 2,1 mln. gyven tojų. Socialinėje politikoje demografi nis klausimas aktualus tuo, kad mums svarbu, ar bus kam dirbti, t. y. koks bus darbingo amžiaus žmonių san tykis su išlaikomo amžiaus žmonė mis (vaikais ir senyvo amžiaus žmo nėmis), nes šiuo metu mūsų socialinės apsaugos sistema daugiausia remiasi
įmokomis iš darbo – mūsų įmokomis „Sodrai“. Iš jų mokamos pensijos, kitos socialinės išmokos. Prognozuojama, kad 2050 m. vos 600 tūkst. produktyviausio amžiaus (25–49 metų) gyventojų turės išlai kyti likusią – vaikų ir senyvo amžiaus žmonių – visuomenės dalį. Todėl gan akivaizdu, kad tokia sistema, kuri yra paremta įmokomis iš darbo, sugrius, neveiks arba labai sunkiai veiks, jei nebus pakankamai dirbančiųjų. Tačiau socialinės apsaugos finansa vimo šaltiniai ir apskritai nepakanka mas socialinės srities finansavimas mūsų šalyje yra ne ateities problema, o liga, nuo kurios mes nepasveikstame nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų iki pat šių dienų.
Ar nebus darbo?
Kitas, galima sakyti, priešingas mūsų laukiantis iššūkis – daug žmonių gali likti be darbo dėl automatizacijos, robotizacijos ir technologinės plėtros. Lietuvoje darbo klausimas yra ypač
jautrus dar ir dėl to, kad neseniai per ėjome iš visiško užimtumo visuome nės, kur dirbo visi. Todėl galvoti, kad nemaža žmonių dalis galbūt nedirbs, yra truputį baisu.
Šiuo metu nyksta ir toliau nyks įvai rūs darbai – iš pradžių buvo manoma, kad robotai žmones pakeis elementa riuose, rutininiuose, techniniuose dar buose, bet dabar jau kalbama, kad dirbtiniu intelektu bus galima pakeisti net ir medicinos, akademinį perso nalą. Ši tendencija išsiplės taip, kad turbūt nebeliks tokio sektoriaus, kurio ji nepalies.
Manoma, kad per ateinančius 15–20 metų dėl sparčios technologinės pažangos pasaulyje nebeliks nuo 2 iki 5 milijardų darbo vietų. Techno logijų paskatintas nedarbas, atrodo, yra neišvengiamas. Bent jau perei namuoju laikotarpiu, kai nemažai darbo jėgos daliai reikės persikvalifi kuoti tam, kad įsitvirtintų technologiš kai pažangesnėse, didesnę pridėtinę vertę kuriančiose darbo vietose. Tik kyla klausimas: iš ko tuo metu gyvens
Vienas galimų sprendimų – darbo perskirstymas
Akivaizdu, jog ateityje dėl vis mažėjan čios Lietuvos ir technologinių pokyčių teks persvarstyti ir pertvarkyti šalies socialinės apsaugos sistemą taip, kad žmonės turėtų iš ko gyventi, kad galė tume užtikrinti jų gerovę. Ypač tuo lai kotarpiu, kai reikės persikvalifikuoti, norint koja kojon žengti su sparčiai tobulėjančiomis technologijomis. Pro blemą būtų galima išspręsti pasitel kus perskirstymo principą. Kadangi problema kyla dėl darbo, tai darbus ir reikėtų perskirstyti.
Ekonomistai jau XIX a. pradžioje, pastebėję augančio produktyvumo ir nuosekliai mažėjančio darbo valandų
skaičiaus per savaitę tendencijas, pasakė, kad esant tokiam produkty vumui žmonės XXI a. pradžioje dirbs po 15 val. per savaitę. Bet mes kaip dirbome 40 val. per savaitę, taip ir dir bame. Tačiau jei sakome, kad darbų mažės, tai gal žmonėms ateityje reikės tiesiog mažiau dirbti? Gal pasitelkę naujausias technologijas galėsime dirbti 20 val. per savaitę, o pagaminti tiek pat? Trumpinant darbo savaitę atsiras daugiau darbo vietų. Be to, dir bant mažiau atsirastų daugiau laiko, o tai galėtų padėti išvengti perdegimo darbe, siekti geresnės psichologinės ir fizinės sveikatos, šeimos politikos, savirealizacijos ir aukštesnės gyve nimo kokybės.
Automatizacijos ir robotizacijos paplitimas darbovietėse gali lemti ne tik didėjantį nedarbą, bet ir didesnį skurdą, socialinę ir ekonominę nely gybę visuomenėje, todėl gali tekti per skirstyti ne tik darbus, bet ir valstybės
turimus išteklius vis didesniam skai čiui žmonių. Kodėl kalbame būtent apie perskirs tymą? Indijos ekonomistas ir filosofas Amartya Senas, parašęs daug knygų apie socialinį teisingumą, skurdą, nedarbą, badą, išplėtojęs sociali nio pasirinkimo teoriją (už kurią gavo Nobelio premiją), yra pasakęs, kad kraštutinis skurdas – badas – niekada nebuvo maisto trūkumo problema, tai buvo ir yra maisto paskirstymo pro blema. Mūsų visuomenės jau dabar pagamina pakankamai maisto, bet pasaulyje vis dar kyla maisto krizės. Taigi klausimas yra tai, kaip maistas ir kiti resursai yra paskirstomi. Tas pats principas galioja ir fiskalinei politi kai, ir vakcinacijos politikai, ir darbo politikai.
Idėja, kad valstybė kiekvienam pilie čiui turi garantuoti minimalias univer salias bazines pajamas – tam tikrą pinigų sumą, kurią besąlygiškai kas mėnesį išmokėtų visiems savo pilie čiams – nėra nauja. Vakarų pasau lyje ją aktyviai imta svarstyti poka riu. Geriausiai žinomas to laikotarpio
veikalas, kur iškeliama ir pagrindžiama socialinių teisių idėja, yra 1949 m. britų sociologo Thomo Humphrey Marshallo esė „Pilietybė ir socialinė klasė“. Bazinės pajamos reiškia, kad šalies gyventojai visą gyvenimą šiuos pinigus gautų nepriklausomai nuo jų uždarbio, tad bazinės pajamos būtų mokamos ir nedirbantiems gyvento jams. Be to, jų dydis turėtų leisti žmo gui oriai pragyventi. Iškovojome pirmosios kartos pilieti nes ir politines teises, o antrosios kar tos teisės bus socialinės. Tačiau kal bos apie minimalias bazines pajamas dar daug kam kelia nuostabą. Galbūt mus tai stebina taip pat, kaip anks čiau stebino ir politinės teisės, pavyz džiui, moterų balsavimo teisė? Galbūt tai yra tik evoliucinės raidos procesas, kuris pamažu taps visiškai įprastas?
Kiek tam prireiks metų, sunku pasa kyti, bet akivaizdu, kad toks laikas dar tikrai neatėjo. Jeigu dabartinį Lietu vos socialinei apsaugai finansuoti skirtą biudžetą išmokėtume bazinė mis pajamomis, tai kiekvienam žmo gui tektų apie 100 eurų per mėnesį, bet neliktų jokių kitų išmokų ar pen sijų. Vargu ar su tokia suma kas nors galėtų oriai pragyventi.
Investuosime į žmogų – didžiausią šalies turtą
Vis dėlto įvairios šalys, aktyviai eks perimentuodamos su bazinių pajamų idėja, tai mato kaip svarbų socia linės apsaugos modernizavimo ir investavimo į žmogų mechanizmą. 2017 m. Suomija pradėjo vykdyti plataus masto bazinių pajamų
eksperimentą, kurio tikslas – išsiaiš kinti bazinių pajamų poveikį užimtu mui ir žmonių gerovei. Per dvejų metų laikotarpį pavyko nustatyti teigiamą poveikį žmonių gerovei ir nebuvo nustatytas neigiamas poveikis užim tumui. Tyrėjai mano, kad tokiam rezul tatui įtakos turėjo tai, kad dalis žmonių, gavusių bazines pajamas, nepradėjo aktyviau negu kontrolinė eksperi mento grupė iš karto ieškotis darbo, bet intensyviau mokėsi. Todėl tikėtina, kad ilgesnėje perspektyvoje jų įsidar binimo galimybės bus geresnės. Ateityje turbūt ir mes sparčiau judė sime socialinių teisių idėjos link, o socialinė apsauga bus paremta min timi, jog esame pakankamai produk tyvūs ir turtingi, kad galėtume užti krinti kiekvienam piliečiui orų pragyve nimą ar bent jau minimalius gyvenimo
Sistema, kuri yra paremta įmokomis iš darbo, sugrius, neveiks arba labai sunkiai veiks, jei nebus pakankamai dirbančiųjų.
standartus. Ir kartu nesame tokie tur tingi, kad galėtume švaistyti pagrin dinį mūsų turtą – žmogiškąjį kapitalą. Lietuva jau žengė žingsnį link tokių bazinių visuotinių pensijų, kokias turi Skandinavijos šalys. Tai buvo pada ryta 2018–2019 m. bazinės dalies pen sijų finansavimą perkėlus iš „Sodros“ biudžeto į bendrą valstybės biudžetą. Tuomet apie pusę pensijų sumos pra dėta finansuoti ne tik iš darbo įmokų, bet ir kitais mokesčiais iš bendro biu džeto. Tais pačiais metais Lietuvoje įvesti nepriklausomai nuo šeimos pajamų mokami vaiko pinigai taip pat yra tam tikra universalių bazinių pajamų vaikams forma, kuri jau leido sumažinti vaikų skurdo lygį šalyje. Tikėtina, kad po 30–50 metų į socia linę apsaugą pradėsime žiūrėti pana šiai kaip į sveikatos apsaugą ar švie timą, t. y. ne kaip į neproduktyvias išlaidas, bet kaip į investiciją į žmogų, kuris mažėjant populiacijai turėtų tapti pagrindiniu mūsų turtu.
Efektyviai perskirstę darbus ir resur sus, pasukę mokesčių sistemą nuo darbo apmokestinimo prie turto, kapi talo, pelno apmokestinimo, sumažinę šešėlinės veiklos apimtis, įvedę pro gresyvesnę mokesčių sistemą, turė sime iš ko daugiau investuoti į žmogiš kąjį kapitalą – Lietuvos piliečius.
Prof. Nijolė Maskaliūnienė Ingrida Tatolytė
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų institutas
Terminas „cenzūra“ jau pats savaime kelia neigiamas asociacijas kaip tam tikrų dalykų draudimas, dažnai prievartinis, pažeidžiantis žmogaus teises.
Vis dėlto nėra šalies, kurioje neveiktų tam tikri apribojimai, draudimai ar saugikliai, skirti užtikrinti vadinamąjį viešąjį interesą, apsaugoti visuome nės narių jausmus, įsitikinimus, tradicijas, įprastą gyvenimo būdą.
Tačiau kuo tų draudimų daugiau, tuo sunkiau atskirti, kada išties siekiama apsaugoti viešąjį interesą, o kur prasideda manipuliavimas ir sąmoningas nuomonės formavimas, kitaip tariant, valstybės aparato panaudojimas ideologiniams tikslams pasiekti. Būtent tokio tipo cenzūra, kai ją vykdo pati valstybė, joje steigiamos specialios institucijos, kurių užduotis – stebėti, tikrinti, vertinti ir leisti ar drausti bet kokio tipo informacijos sklaidos kanalus, pradedant kasdiene žiniasklaida ir baigiant originaliosios ir verstinės lite ratūros leidyba ir jos pateikimu, domina sovietmečio kultūros lauką tirian čius Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkus.
Kartais tam tikrus draudimus demo kratinėse valstybėse sunku įvardyti kaip cenzūrą. Tarkime, reikalavimas vaikams skirtose publikacijose neap rašinėti smurtinių scenų, nevartoti siaubo leksikos ar keiksmų arba tele vizijos reportažuose įspėti, jog „kai kurios scenos gali šokiruoti“, visuo menei gali atrodyti visai pagrįstas ir priimtinas, nors iš tiesų tai taip pat lai kytina cenzūra.
Tačiau totalitarinėse valstybėse cen zūra paprastai būna ypač glaudžiai susijusi su ideologija, kad ir kokia ide ologija jose vyrautų. Ne vienas tyrė jas pažymi, kad ir labai skirtingo tipo diktatūrose, kurių ideologija nėra panaši, netgi priešinga, cenzūros praktika iš esmės nesiskiria: pavyz džiui, Sovietų Sąjungos totalitarinės valstybės cenzūra palygintina su Ispanijos Francisco Franco ar Italijos Benito Mussolini režimais, o Čekoslo vakijos socialistinės sistemos cenzūros praktika – su cenzūra Portugalijos António de Oliveiros Salazaro dik tatūroje. Visose totalitarinėse vals tybėse cenzūra pirmiausia įvedama kaip laikina priemonė: tvarkai atkurti po didelių permainų, vykstant karui ar netrukus po jo, jaunai darbininkų ir
valstiečių valstybei ginti nuo vidaus ir išorės priešų po revoliucinio perversmo. Būtent šiuo argumentu grindžiamas ir Lenino 1917 m. dekretas, skelbiantis, kad sovietinę valstybę būtina apsau goti, todėl „laikinai“ įvedama spaudos cenzūra. Kaip žinome, dekretas nie kada nebuvo atšauktas, taigi cenzūra yra teisiškai pagrįsta, vadinasi, tei singa. Šiai valstybės politikai įgyven dinti įsteigiamos atitinkamos instituci jos: pvz., cenzūros valdybos Portuga lijoje, Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba „Glavlit“ Sovietų Sąjungoje ir kitos.
Kaip teigia čekų tyrėjas Jaroslavas Špirkas, liūdnai pagarsėjęs Portuga lijos diktatoriaus Salazaro teiginys, kad „politiniu požiūriu egzistuoja tik tai, ką visuomenė žino egzistuojant“, aiškiai suponuoja, kad dalis informa cijos visuomenei turėtų būti atitinka mai pateikiama (paprastai tuo rūpi nasi propagandos tarnybos), o kita dalis – nuo jos nuslepiama (tai cen zūros tarnybų darbas). Todėl vykdant cenzūros tyrimus, ypač siekiant išsi aiškinti jos poveikį šalies kultūrai, rei kia turėti galvoje ir tiriamuoju laiko tarpiu vyravusias politines nuostatas, nes būtent jos daugiausia lemia, kas paklius į cenzūrą vykdančių institu cijų dėmesio lauką kaip nepriimtina ir
slėptina nuo visuomenės. Per 30 atkurtos Lietuvos nepriklauso mybės metų sovietinei cenzūrai Lietu voje jau skirta nemažai darbų. Atlikti įvairūs tyrimai apie jos poveikį origi naliajai literatūrai, teatrui, kinui, dai lei ir fotografijos menui, tačiau į šių tyrimų lauką ilgai nepateko vertimai iš užsienio kalbų. Pirmiausia dėl to, kad nustatyti vertimų cenzūros faktą gana sunku. Be specialaus tyrimo archy vuose, sovietmečiu išleistos versti nės literatūros bibliografijos analizės, pagaliau be originalo ir vertimo tekstų palyginimo tai apskritai neįmanoma.
Draudžiamų autorių sąraše – per 400 kūrėjų
Vertimų cenzūros tipologija gana sudėtinga, nes cenzūrą galime suprasti plačiau ir siauriau. Vis dėlto vertimų cenzūros tyrimuose dažniau siai kalbama apie prevencinę, repre sinę ir autocenzūrą kaip dažniausiai praktikuojamas užsienio literatūros vertimų cenzūros formas. Prevencinė cenzūra – tai išankstinė priimtinų (paprastai vadintų „rekomenduoja mais“) autorių ir jų kūrinių atranka. Būtent ji lemia tai, kad vertimų cen zūrą sovietmečiu taip sunku įrodyti. Pavyzdžiui, Daniele Monticelli rašo,
Spaudos metraštis: Lietuvos TSR valstybinės bibliografijos organas, 1960, Nr. 9, rugsėjis. Ėjo kartą per mėnesį. Rengė Lietuvos TSR knygų rūmai. Leido Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuotrauka iš projekto „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis“ tyrimų archyvo
E. Hemingvėjus, Atsisveikinimas su ginklais, Nobelio premijos laure atų serija, vertė G. Bekerytė ir R. Lankauskas, redaktorius Vyt. Petrauskas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. Knygos viršelis. Knyga saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuotrauka iš projekto „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis“ tyrimų archyvo
kad Estijoje sovietmečiu draudžiamų autorių sąraše buvo per 400 kūrėjų. Tikėtina, kad tiek pat autorių drausta ir Lietuvoje – būtent šis, o ne cenzū ruotų knygų skaičius rodo, kad cen zūra buvo labai griežta. Represinė cenzūra, t. y. viso išleis tos knygos tiražo išėmimas iš pre kybos, buvo taikoma gana retai dėl ekonominių priežasčių. Žinodamos „žaidimo taisykles“, leidyklos sten gėsi apsidrausti ir leido tik priimti nas knygas, kad nepatirtų nemenkų finansinių nuostolių. Galiausiai autocenzūra – tai vertėjo ar redak toriaus savikontrolė iš baimės ar kitų paskatų, nesant tiesioginio instituci nio spaudimo. Mat visa sistema veikė taip, kad žmogus pats save kontro liuotų vien iš nuojautos, kas yra ar nėra priimtina.
Tomas Venclova dar 1979 m. pateikė savo įžvalgas, kokių autorių kūri niai Sovietų Sąjungoje buvo nelei džiami (tad ir neverčiami). Jis išskyrė
8 grupes: 1) autoriai disidentai, emi grantai (pvz., Josifas Brodskis, Vla dimiras Nabokovas); 2) antikomu nistinių darbų autoriai (pvz., Arthu ras Koestleris, George'as Orwellas; 3) Vakarų šalyse gyvenę socialistai, vėliau pakeitę savo pažiūras (pvz., André Bretonas, André Gide'as); 4) autoriai, smerkę sovietinę politiką dėl žmogaus teisių ir pan. (pvz., Günthe ris Grassas); 5) katalikai arba misti kai (Georges'as Bernanosas, Paulis Claudelis); 6) nihilistų, reakcionierių ar supermodernistų reputaciją turin tys autoriai (Franzas Kafka, Virginia Woolf); 7) rašytojai, susiję su ekstre mistiniais dešiniaisiais judėjimais (Ezra Poundas, Giovanni Papini); 8) seksua linėmis temomis rašę rašytojai (Geor ges'as Bataille'is, D. H. Lawrence'as). Tai gana tikslus apibūdinimas, bet ir šią klasifikaciją reikėtų vertinti atsar giai, nes archyvų ir fondų medžiaga rodo, kad draudimai leisti kai kuriuos autorius vėliau būdavo panaikinami,
vienų autorių kūryba drausta visa, kitų – tik atskiri kūriniai. Net ir draustų autorių vienas kitas kūrinys kartais būdavo išverčiamas ir pasiekdavo skaitytojus. Žinoma, tokiu atveju būdavo atrenkamas priimtiniausias kūrinys, dažnai ne pats reikšmingiau sias rašytojo biografijoje, ir formuo jama skaitytojų nuomonė, nesutam panti su autoriaus reputacija Vaka ruose. Kita vertus, sistemos kritikai negalėjo sakyti, kad autorius uždraus tas, jei bent vienas kūrinys išverstas. Leidžiamo autoriaus recepciją dažnai formavo ir knygose spausdinti lydi mieji straipsniai (vadinamieji „žaibolai džiai“): jie piršo autoriaus įvaizdį, rodė, kas kūrinyje priimtina ir kaip tai vertin tina. Bet kaip juos priimdavo skaityto jai ir kiek jie iš tiesų formavo skaitytoją, duomenų nėra. Galimas dalykas, kad išsilavinę, knygų skaitę žmonės gebėjo įvertinti kūrinyje keliamas idėjas taip, kaip buvo numatęs jos autorius, net ir be papildomo „paaiškinimo“. Bet jie
Net ir labai skirtingo tipo diktatūrose, kurių ideologija nėra panaši, netgi priešinga, cenzūros praktika iš esmės nesiskiria.
galėjo tai daryti tik tiek, kiek jiems leis davo parinktas kūrinys.
Iš neverstinų autorių sąrašo galime spręsti, koks turinys Sovietų Sąjun goje buvo nepageidaujamas. Galime išskirti bent tris stambias temines grupes. Pirmąją grupę sudarytų poli tinės cenzūros atvejai. Pažymėtina, kad politinė cenzūra taikyta ir sovie tinei nomenklatūrai visiškai priimti niems autoriams, pavyzdžiui, Ernestui Hemingway’ui. Visi jo kūriniai buvo išversti į rusų ir kitų sovietinių respu blikų kalbas, analizuojami mokyklose, bet „Kam skambina varpai“ 1972 m. vertime nerasime ištraukų su Ispani jos komunistų partijos kritika, apie jos pirmininkę Dolores Ibárruri – didelę Maskvos kolegų bičiulę, apie rusų
karininko meilužę ir kitų. Tokios temos buvo tiesiog nepriimtinos. Jei knyga leidžiama, cenzūruojant politiškai nepriimtinos teksto vietos paprastai iškarpomos.
Kitą grupę sudarė religiniai tekstai ar jų intarpai, kurie buvo adaptuojami ar taip pat iškarpomi. Bene garsiau sias religinės cenzūros atvejis – Har riet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ vertimas. Biblija ir reli giniai motyvai šioje knygoje reiš kia labai daug, tačiau ji iškarpyta tiek, kad tikroji knygos prasmė visiš kai ištrinta, belikęs turinio atpasa kojimas, akcentuojant sovietmečiu labai priimtiną juodaodžių išnaudo jimo JAV temą. Todėl ypač apmaudu, kad net ir nepriklausomoje Lietuvoje iš naujo leidžiama ir tiražuojama ta pati cenzūruota knygos versija, o
Bene garsiausias religinės cenzūros atvejis – Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ vertimas. Knyga iškarpyta tiek, kad tikroji jos prasmė visiškai ištrinta.
visõs originalios knygos vertimo vis dar neturime.
Toks pats likimas ištiko ir Danie lio Defoe „Robinzoną Kruzą“, religi nių intarpų neliko Hanso Christiano Anderseno pasakų vertimuose ir kitose vaikams skirtose knygose, nes Baž nyčią atskyrus nuo valstybės Biblija ir bibliniai siužetai sovietiniam žmo gui buvo užginti. Turint galvoje, kad didžioji Vakarų literatūros ir meno apskritai dalis grindžiama bibliniais siužetais, visa skaitytojų karta buvo pasmerkta verstinės literatūros nesu prasti arba neteisingai interpretuoti jos turinį.
Seksualinėmis temomis rašiusių rašy tojų cenzūra priskirtina vadinama jai moralinei cenzūrai. Vieni autoriai dėl skandalingo kūrinių turinio buvo apskritai draudžiami, kitus verčiant buvo naudojamos dvi taktikos: arba švelninama leksika, vartojami eufe mizmai, neutralūs posakiai, arba atviresnės scenos apskritai neverčia mos, praleidžiamos. Toje pačioje kny goje galima aptikti abi taktikas, bet dažniau būdavo švelninama. Taip elgiasi Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčių“ vertėjas Povilas Gasiulis, Jacko Kerouaco „Kelyje“ išvertusi Irena Balčiūnienė. Pavyzdžių labai daug, o polemika, kaip elgtis su šoki ruojančiu turiniu verčiant, tęsiasi ir dabar.
Dažnai cenzūra buvo nematoma net vertėjui
Net ir peržiūrėjus dalį archyvinės medžiagos, tiesioginio išbraukymo ar kitokių vertimo cenzūros apraiškų, priešingai nei nagrinėjant origina liąją lietuvių autorių leidybą, randama
nedaug. Dažnai tokius taisymus sunku atskirti nuo įprasto redaga vimo. Galimas dalykas, kai kur netei singai išversta dėl nepakankamo kal bos mokėjimo ir informacijos šaltinių trūkumo (interneto juk nebuvo), todėl gali kilti mintis, kad vertimai apskri tai nebuvo cenzūruojami. Net apklau siami kai kurie vertėjai teigia, kad jų vertimų niekas necenzūravo ir nedavė nurodymų, kaip ką versti.
Toks vertinimas – viena priežasčių, kodėl atlikti vertimų cenzūros ana lizę sudėtinga: susiformavusi mūsų kolektyvinė atmintis, mums sakanti, kad cenzūra buvo, kartais kontras tuoja su individualiais prisiminimais, kurie gali skirtis dar ir dėl to, kad cen zūra vyko keliomis pakopomis ir skai tytojams buvo nematoma. Dažnai ji būdavo nematoma ir vertėjui, kuris kuo sąžiningiausiai vertė jam skirtą versti kūrinį, neturėjo jo iškarpyti ar kaip kitaip pakeisti, nes tai jau būdavo padaryta ankstesniame etape, pavyz džiui, atrenkant autorių ir kūrinį arba vertimui pateikiant Maskvoje išleistą jau kupiūruotą originalą.
Skaitant įvairių kultūros lauko daly vių prisiminimus į akis krinta dar viena detalė – jie keičiasi tolstant vertina majam laikotarpiui: nepriklausomy bės pradžioje paskelbti prisiminimai ir vertinimai atrodo objektyvesni, kritiškesni, vėliau apie tuos pačius dalykus jau rašoma kiek kitaip. Net ir archyvų bei fondų medžiaga taip pat yra nepilna ir galutinių atsakymų nepateikia.
Autocenzūros atvejus apskritai sunku nustatyti, apie juos galima tik svars tyti. Nes, pirma, jie galėjo rodyti tam tikrą internalizuotą ideologiją ir inter nalizuotą cenzūrą; bet sykiu vertėjai,
kaip ir autoriai, galėjo daryti tam tikrus sprendimus dėl to, kad manė, jog jų pasirinkimas atitinka kultūros normas, jų individualius moralinius įsi tikinimus, skonį ir t. t. Tad tie individu alūs sprendimai remiasi visu rinkiniu įvairiausių vertybių ir įsitikinimų, todėl autocenzūrą dėl valstybinės cenzūros sunku atskirti nuo autocenzūros dėl kitų sociokultūrinių veiksnių. Galime tik konstatuoti patį šiandien nepriim tino keitimo vertime faktą, bet ne jo priežastį.
Vykdant tyrimą griaunami ir kai kurie mitai. Vienas jų – kad verstiniai kūri niai pirmiausia būdavo išleidžiami Maskvoje ir tik tada juos buvo galima versti į kitų sovietinių respublikų kal bas. Yra ne vienas atvejis, kai knyga buvo pirmiau išversta Lietuvoje ar Estijoje ir tik vėliau sąjunginėse lei dyklose (pvz., J. Kerouaco „Kelyje, M. Yourcenar „Adriano memurai“, S. Alegrios „Pasaulis platus ir sveti mas“). Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai knyga, išversta kitose Sovietų Sąjun gos leidyklose, neleidžiama Lietuvoje (pvz., E. M. Remarque’o „Juodasis obeliskas“). Todėl akivaizdu, kad ver timų cenzūros laukas visoje Sovietų Sąjungoje nebuvo visiškai tolygus –skirtingais laikotarpiais atskirose res publikose buvo elgiamasi skirtingai. Kitas mitas – kad dauguma knygų buvo verčiamos per tarpinę – rusų –kalbą. Mūsų parengta bibliografinė sovietmečio vertimų rodyklė rodo, kad didžioji vertimų iš Vakarų kalbų dalis – vertimai iš originalo, o verti mai per tarpinę kalbą – nebūtinai iš rusų kalbos. Dalis knygų mus pasiekė kaip vertimai iš lenkų ir net prancūzų kalbos.
Vertimo cenzūraDažnai cenzūra būdavo nematoma ir vertėjui, kuris neturėjo kūrinio iškarpyti ar kaip kitaip pakeisti, nes tai jau būdavo padaryta ankstesniame etape.
Linas Aidokas Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutas
Šiandien dauguma vis dar įsivaizduoja robotus kaip neintelektualias, gremėzdiškas mašinas, esančias kažkur gamyklose, kur žmogaus akys jų nemato. Tačiau situacija nuolat keičiasi. Robotika, kaip daugiadalykė sritis, dėl technologinės pažangos sparčiai tobulėja. Pingančios skaitmeninės kameros, integruoti elektronikos grandynai ir elektronikos elementai, spartesnis interneto ryšys, vis mažėjantys ir tobulėjantys jutikliai – visa tai lemia, kad robotai tampa mažesni, spartesni, pigesni ir protingesni. Naujausi mokslo ir technologijų pasiekimai dirbtinio intelekto srityje leido robotams geriau pažinti juos supančią aplinką, greičiau ir efektyviau priimti sprendimus naudojantis dirbtiniu intelektu. Dėl technologijų robotai žingsnis po žingsnio palieka gamyklų zonas ir veržiasi į mūsų visų kasdienį gyvenimą. Jau ir šiandien galime pamatyti daugybę bandymų įdarbinti robotus aptarnavimo sektoriuje: kavinėse, prekybos centruose, bankuose, medicinos įstaigose ir kitur.
Panašu, kad dabar yra tinkamas lai kas spartesnei robotizacijai. Dėl glo balios pandemijos daugelis įmonių patiria milžinišką darbuotojų trū kumą. Jau ir dabar kai kuriose įmo nėse robotai yra nepakeičiami pagal bininkai sandėliuose, pakuojant ir pristatant prekes. Robotus siekiama apmokyti dirbti kurjeriais ir pristatyti prekes įprastiniais būdais. Tą jau daro robotai artimoje Lietuvos kaimynys tėje – Estijoje.
Jau bandome šiuos pagalbininkus pasitelkti ir švietimo srityje. „Jeigu šiandien mokysime moksleivius taip, kaip mokėme juos vakar, iš jų pavog sime rytojų“, – sakė amerikietis Johnas Dewey dar 1944-aisiais. Šian dieninis modernus mokymosi scenari jus galėtų atrodytų taip: Rasa mokosi informatikos kartu su savo asmeni niu robotu Ozobot. Kartu su Ozobot
ji keliauja mokyklos koridoriais ir taip bežaisdama išmoksta programa vimo pagrindų. Ozobot yra robotu kas, sukurtas pagelbėti moksleiviams mokytis įvairių dalykų: nuo matema tikos iki menų. Tuo tarpu Jonas eina į lietuvių kalbos pamokas ir mokosi sąveikauti su robotu Pepper, kuris yra humanoidas ir labai primena žmogų: jis turi dvi rankas, veidą, žmogaus figūrą ir visas yra sukurtas taip, kad atrodytų kaip mielas ir draugiškas žmogus. Pepper Jonui dėsto Antano Smetonos laikų Lietuvos istoriją. Jis kalba be jokio akcento ir pakartoja tas vietas, kurių Jonas nesuprato. Pats robotas gali mokyti ir daugiau dalykų, kalbėti daugiau kaip 27 kal bomis, geba atpažinti Jono nuotaiką ir emocijas, be to, tuo pat metu gali dirbti ir su kitais moksleiviais.
Vienas naujausių mokymo ir moky mosi technologijų pasiekimų yra
Jeigu šiandien mokysime moksleivius taip, kaip mokėme juos vakar, iš jų pavogsime rytojų.„SoftBank Robotics“ robotas Pepper, dirbantis „Pegaso“ knygyne Vilniuje
tol. Robotai gali padėti sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje moksleiviai yra įsitraukę ir susidomėję naudoja momis robotikos technologijomis.
Moksleivis gali kontroliuoti moky mosi tempą
Pastarojo meto pažanga nuotolinio mokymosi srityje leidžia moksleiviams mokytis savarankiškiau. Užuot mokęsi tik klasėje su mokytoju, vis daugiau moksleivių gali mokytis nuotoliniu būdu skaitmeninėje erdvėje. Mokyda miesi savarankiškiau patys mokslei viai gali kontroliuoti mokymosi inten syvumą ir tempą.
Tačiau nuotoliniu būdu besimokan tiems vaikams dažnai trūksta moty vacijos, sąveikos su kitais žmonėmis, jie jaučiasi izoliuoti. Tokio savaran kiško nuotolinio mokymosi sėkmės ar
dalyko užbaigimo tikimybė gali būti labai maža, kartais siekia vos 5 proc. Šias problemas jau netolimoje atei tyje galėtų padėti išspręsti edukaci niai robotai. Robotika turi milžinišką potencialą pakeisti švietimo sritį ir daryti įtaką moksleivių mokymosi procesui. Kai kuriose šalyse eduka ciniai robotai padeda mokytojams mokyti programavimo, dirbti naudo jantis robotais ir kartu su jais, įkvėpti ir motyvuoti moksleivius, mokyti spręsti iškilusias problemas ir paskatinti savarankišką mokymąsi. Edukaciniai robotai jau dabar tam tikrą pamokos ar paskaitos dalį gali perimti iš moky tojų, o tai suteikia mokytojams dau giau laisvės, jie turi daugiau galimybių konsultuoti moksleivius individualiai ar duoti asmeninių patarimų sprendžiant uždavinius. Toks robotų pritaikymas, kai žmonės nėra pakeičiami robotais,
Robotai gali padėti sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje moksleiviai yra įsitraukę ir susidomėję naudojamomis robotikos technologijomis.Robotas Telenoid (socialinis robotas, skirtas bendrauti), Hiroshi Ishiguro laboratorija, Japonija
bet robotai tampa naujaisiais žmo nių asistentais, yra būtina ir neišven giama visuomenės skaitmenizavimo dalis. Nors mokytojo ir roboto vaidme nys mokymo procese pasikeis, moky tojai bus reikalingi ir ateityje.
Pirmasis socialinis robotas sukur tas prieš 14 metų
Edukaciniai robotai – tai visi robo tai, kurie gali būti naudojami moky mosi procese. Atsižvelgiant į sąveiką su žmonėmis, jie skirstomi į įrankius ir socialinius agentus. Robotai įran kiai yra skirti mokyti moksleivius tech ninių ir programavimo dalykų. Šiai robotų kategorijai priskiriami ir pla čiausiai pritaikomi LEGO robotai arba „Microbit“ robotai. Yra keletas ir sudė tingesnių robotų platformų, kurios techninėmis galimybėmis lenkia LEGO robotus. Tokios yra „Arduino“ arba „Raspberry Pi“ pagrindu kuriamų robotų platformos. Šios platformos
yra skirtos mokyti moksleivius robo tikos ir programavimo, nors gali būti naudojamos ir mokant kitų dalykų. Socialiniams agentams priskiriami robotai, kurie mokymosi procese yra bendradarbiai. Jie pagelbėja sąvei kaudami socialiai – verbaliai ir never baliai – ir gali būti panaudojami mokant kelių dalykų vienu metu. Tokie robotai yra „SoftBank Robotics“ robo tas NAO V6 arba profesoriaus Hiroshi Ishiguro robotai Geminoid.
Apie 2008 m. „Aldebaran Robotics“ (dabar „SoftBank Robotics“) sukūrė pirmą visiškai integruotą robotą humanoidą NAO. Nuo to laiko robotai daugiau nebėra tik detalių, blokelių ir jutiklių rinkiniai, bet iškart funkci onuojantys visiškai surinkti ir darbui paruošti robotai. Labai greitai tai tapo mokslininkų standartine platforma naudojant robotus švietimo srityje. Nors NAO pritaikytas mokyti robo tikos, jis labai sėkmingai gali vaikus
mokyti ir, pavyzdžiui, užsienio kalbos. Apie 2014-uosius buvo išleistas pato bulintas NAO pagrindu sukurtas robo tas Pepper. Jis gali atpažinti žmogaus emocijas, turi integruotą planšetę ir gali sąveikauti su keletu žmonių tuo pačiu metu.
Socialiniai robotai – kantrūs dėstytojai
Socialiniai robotai galėtų būti efek tyviai pritaikomi ir dėstymui. Tai būtų naudingiausiai, bet ir sudėtingiau siai švietimo srityje pritaikomi socia liniai robotai. Robotas dėstytojas gali skirti individualų dėmesį studentui ir imituoti dėstytojo funkcijas. Jis gali padėti besimokantiems, kurie atsilieka nuo grupės, arba netgi duoti sudėtin gesnes užduotis ypač gabiems vai kams, kad netrikdytų visos klasės ar kurso mokymosi tempo. Robotai pasi žymi begaline kantrybe ir niekada nekritikuoja mokinio ar studento, o
Robotas HIL-4 (socialinis robotas, pritaikytas dėstyti), Hiroshi Ishiguro laboratorija, Japonijatai galėtų padėti jam nejausti nerimo ir baimės klaidingai atsakyti į užduo damus klausimus.
Robotas dėstytojas gali prisitaikyti prie besimokančiojo, jų sąveika gali tęstis ir už klasės ribų. Taigi robotas gali tapti ne tik moksleivio mokytoju, bet ir draugu, o tai gali pagerinti jo mokymosi rezultatus. Tačiau nėra taip lengva socialinius robotus plačiai pri taikyti dėstytojų ar mokytojų darbui atlikti. Pagrindinės problemos yra pri vatumo įstatymai, negalėjimas užti krinti klasės drausmės ir technologi niai trūkumai.
Sukurti labai gerą robotą dėstytoją yra ypač sudėtinga. Daugelis moks lininkų tyrimų patvirtino hipotezę, kad robotą sukūrus kuo panašesnį į žmogų – jam suteikus žmogui būdingą elgseną ir išvaizdą – besimokančiojo rezultatai nebūtinai pagerėja, o žmo giškas elgesys klasėje gali netgi truk dyti robotui dirbti savo darbą. Socia linė elgsena turi būti pasitelkiama sai kingai ir tik tada, kai tai padeda atlikti roboto mokymo funkcijas. Pavyzdžiui, gestai ir kalba gali būti labai efektyvūs
socialiniai ženklai, tačiau panaudoti netinkamu laiku išblaško klausytoją arba gali netgi perteikti skirtingą žinią.
Kas paprasta žmogui – robotui sudėtinga
Nors daug vilčių yra dedama į gali mybes socialinius robotus pritaikyti švietimo srityje, mes vis dar esame labai ankstyvoje stadijoje. Dabartinė technologinė pažanga nėra pakan kama, kad robotas galėtų patenki namai dirbti pakeisdamas mokytoją klasėje. Netgi esant proveržiui dirb tinio intelekto srityje, šiuolaikiniams kompiuteriams ir robotams vis tobulė jant ir geriau atpažįstant kalbą, žmo nių emocijas, priimant vis geresnius sprendimus ir tobulėjant kitose srityse, kurios reikalingos socialiniams robo tams veikti autonomiškai, robotai ir kompiuteriai vis dar negali susidoroti su užduotimis, kurias žmonės puikiau siai geba atlikti. Moraveko paradok sas vis dar galioja ir šiandien: bet kas, kas atrodo sudėtinga atlikti žmonėms, yra lengva atlikti mašinai ir bet kas, kas atrodo sudėtinga mašinai, yra
labai paprasta atlikti žmogui. Galima sukonstruoti robotus, kurie žais šach matais daug geriau nei patys geriausi pasaulio šachmatininkai, tačiau iki šiol neįmanoma sukonstruoti roboto, kuris suprastų sakinius geriau nei dvejų metų vaikas.
Nėra įprasta įsivaizduoti, kad robo tai kada nors galės pakeisti mokyto jus, tačiau to ir nesiekiama. Mokyto jai dažnai gali išmokyti daug daugiau nei robotas. Robotas gali išdėstyti siaurą temą, perimti tam tikrus tech ninius veiksmus ir įvertinti moksleivių gebėjimus, tačiau jis yra bejėgis susi vokti, kas vyksta aplink jį. Be to, robo tas negali reaguoti į įvairius sociali nius iššūkius, tokius kaip muštynės, patyčios ar įtampa tarp moksleivių. Mokytojai išmano šiuos dalykus ir, skirtingai nuo robotų, gali reaguoti į įvairius socialinius scenarijus klasėje. Šiuo metu robotai mokymo procese negali pasiūlyti to, ką gali pasiūlyti mokytojas.
Straipsnyje panaudotos autoriaus nuotraukos.
Robotas Erica (socialinis robotas, viena iš funkcijų – dėstyti), Hiroshi Ishiguro laboratorija, Japonija
SPECTRUM, 2022 rugsėjis, Nr. 2 (36)
Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė
Dizaineris Tadas Razmas
Iliustratorė Skaistė Mičiulytė-Bukienė
Viršelyje vaizduojamas žmogaus lipdymas iš molio – evoliucijos metu atsirandantys kūno pokyčiai. Skaistės Mičiulytės-Bukienės iliustracija
Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius
Tel. (8 5) 236 6053, http://naujienos.vu.lt/spectrum
Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt Leidinys platinamas nemokamai Spausdino uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „KOPA“ Tiražas 1000 egz. ISSN 1822-0347
© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2022
Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina
