Kremlius propagandai kurti ir skleisti išleidžia 1,5 milijardo dolerių per metus
Sukurti naują vaistą trunka trečdalį mokslininko karjeros laiko
Kaip pasaulio politiniai lyderiai kalbėjo su tauta per COVID-19 pandemiją? 2
Kremlius propagandai kurti ir skleisti išleidžia 1,5 milijardo dolerių per metus 8
Palaukite... plastikas gali būti naudingas aplinkai? 14
Sukurti naują vaistą trunka trečdalį mokslininko karjeros laiko 20
Programišių diskusijų forumuose įsitraukiama net į globalius geopolitinius procesus 26
Vidutinių pajamų spąstai ir Baltijos šalys: įstrigs, prašoks, o gal jau prašoko? 32
Pokyčiai vaiko priežiūros srityje: kokią įtaką jie turės karjeros ir šeimos derinimui? 38
Finansinio prisotinimo teorija – nauja galimybė sprendžiant ekonominių krizių problemas 44
Ar reikia (de)kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą? 50
Dirbtinio intelekto panaudojimas sprendžiant su klimato kaitos poveikiu sveikatai susijusias problemas 56
Diskriminacija darbe Lietuvoje – kaip gintis? 62
Už ar prieš abortus – kokiomis nuostatomis vadovaujamės XXI amžiuje? 68
Kodėl mes priimame ne visada racionalius finansinius sprendimus ir kaip to išvengti? 74
Refleksija darbe: kodėl svarbu reflektuoti profesinę patirtį? 80
Dėmesį pritraukiančios Antano Kmieliausko freskos Vilniaus universitete 86
Doc. Liudmila Arcimavičienė
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas
COVID-19 pandemija tapo tikru išbandymu politiniams lyderiams ir jų valdymo strategijoms. Politiniai lyderiai skubėjo priimti sprendimus, kurie prisidėtų prie daugelio prigimtinių laisvių ribojimo. Viena iš tokių pareiškimo formų buvo pirmasis kiekvienos šalies vadovo kreipimasis į tautą, siekiant užtikrinti žmonių palankumą ir vykdant visuomenės sveikatos politikos uždavinius krizės metu. Ar pavyko politiniams lyderiams įtikinti savo rinkėjus, kad jų laisvės ribojimai per COVID-19 pandemiją yra tinkamiausias būdas spręsti rimtas su visuomenės sveikata susijusias problemas?
Kaip tai buvo padaryta?
1
Lyderių kalbose – populistinės metaforos
Vakarų žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose atkreiptas dėmesys į sėkmingo moterų valdymo pavyzdžius. Garsiame „The New York Times“ žurnalo 2020 m. gegužės 15 d. straipsnyje jo autorė Amanda Taub jau pačiame pavadinime iškėlė klausimą: „Kodėl šalims, vadovaujamoms moterų, sekasi geriau?“
Metaforos analizės tyrimu buvo bandoma atsakyti į šį klausimą. Tyrimo metu analizuota 16 pasaulio (Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Škotijos, Švedijos, Kanados, Kinijos, Argentinos, Rusijos, Indijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Vokietijos, Suomijos, Lietuvos, Ukrainos, ES) lyderių – 11 vyrų ir 5 moterų – kalbų, skirtų pirmajam nacionalinio karantino paskelbimui per COVID-19 pandemiją (nuo 2020 m. vasario iki balandžio mėn.). Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į pasikartojančias metaforines sąvokas ir jų populistines reikšmes. Konceptualiosios metaforos analizė politinių lyderių kalbose pasirinkta neatsitiktinai – jos įtaigumo ir
emocinio poveikio svarba pastebima ne tik šiuolaikinės kalbotyros darbuose, bet ir neurologijos bei psichologijos mokslų tyrimuose. Konceptualiosios metaforos fenomenas yra siejamas su žmogaus smegenų struktūra ir neuronų aktyvumo veikla, kurią lemia pasikartojančių žodžių dažnis ir tankis konkrečioje situacijoje. Pasikartojantys žodžiai, keliantys asociacijas su klausytojui reikšminga patirtimi, turi didesnį poveikį įsisavinant informaciją. Be to, pasikartojančių metaforinių pasakymų analizė leidžia nustatyti kalbėtojo įsitikinimus ir požiūrį į įvairius reiškinius.
Išryškėjo skirtumai tarp vyrų ir moterų lyderių kalbų
Tyrimo metu konkrečiose vyrų ir moterų kalbose buvo lyginamas nustatytų metaforinių pasakymų skaičius visos pasakytos kalbos žodžių kontekste. Trumpiau tariant, metaforinių pasakymų dažnis (arba kitaip –metaforinis tankis) konkrečiose lyderių kalbose. Metaforų analizė aiškiai parodė, kad moterys ir vyrai renkasi skirtingas įtikinimo strategijas.
pav. Metaforinio tankio intervalo pasiskirstymas tarp lyčių. Diagramoje pateikiami rezultatai, remiantis intervalais nuo mažiausio iki didžiausio metaforinių pasakymų tankio vyrų ir moterų kalbose. Tankiui apskaičiuoti buvo pasitelkta NVivo 12.0 programinė įranga
Abiejų lyčių atstovai rinkosi konceptualiąsias „karo“, „vienybės“, „judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforas siekdami skirtingų strateginių tikslų.
Moterys Expon. (Vyrai)
Įdomiausia, kad abiejų lyčių atstovai rinkosi konceptualiąsias „karo“, „vienybės“, „judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforas siekdami skirtingų strateginių
tikslų. Abiejų lyčių lyderiai kūrė skirtingą santykį su klausytojais ir taip pabrėžė nacionalinio karantino priemonių svarbą ir legitimumą (1 pav.).
„Judėjimo“ ir „karo“ metaforos abiejų lyčių kalbose buvo vartojamos
dažniausiai. Moterys dažniau nei vyrai vartojo „vienybės“ ir „judėjimo“ metaforas, o vyrų kalbose dažniau nei moterų buvo galima išgirsti „karo“ ir „grėsmės“ metaforas.
Kokiu tikslu pasitelkta „karo“ metafora?
„Karo“ metaforos ideologinės reikšmės poveikis dažnai aiškinamas
kaip tautos mobilizavimo priemonė, kuri padeda sunkiu laikotarpiu vienyti tautą, siekiant bendrų nacionalinių tikslų. Šia metafora vyrai siekia politinių tikslų, apeliuodami į populistinį sentimentą per supriešinimo naratyvą, kai priešu tampa „nematomas virusas“. Analizuojant pastebėta, kad vyrų „karo“ metafora pasižymi leksine įvairove (pvz., „priešas“, „kova“, „kovotojai“, „pajėgos“, „pulti“,
Alberto Fernandez Ursula von der Leyen
„Koronavirusas puola mus visus“
„Noriu pagerbti moteris ir vyrus, vadovaujančius šiai kovai“
Boris Johnson Nicola Sturgeon
„Bet galime neabejoti, kad kiekvienas iš mūsų yra tiesiogiai įtrauktas į kovotojų sąrašą (...) pražūtingas šio nematomo žudiko poveikis“
Narendra Modi
„Esu įsitikinęs, kad kiekvienas indas ne tik sėkmingai įveiks šią sudėtingą situaciją, bet ir iškovos pergalę“
Xi Jinping
„Prasidėjo žmonių karas už epidemijų prevenciją ir kontrolę“
2 pav. „Karo“ metafora vyrų ir moterų kalbose
„nugalėti“, „laimėti“). Tuo tarpu moterys vieningai vartoja tik „kovos“ metaforinį pasakymą bendrame „karo“ metaforos kontekste (2 pav.).
„Karo“ metaforos analizė leidžia aptikti kelis skirtumus, vertinant vyrų ir moterų politinę lyderystę. Metaforos leksinė įvairovė tarp vyrų byloja apie šios metaforos ideologinę svarbą bandant suvaldyti pandemijos sukeltas problemas. Įdomu, kad „karo“ metafora vyrų kalbose parodo konkurencingumo svarbą (pvz., „susidoroti“, „nugalėti“, „laimėti“ ir pan.). Konkuravimas kaip „stiprios“ lyderystės požymis yra neatsiejamas nuo „lyderio kaip griežto tėvo“ naratyvo. Tai
„Kovoje su šiuo virusu“
Jacinda Ardern
„Padės mūsų sveikatos priežiūros sistemai kovoti“
Angela Merkel
„Veiksmingiausia priemonė kovoje su per greitai plintančiu virusu“
galima pastebėti vyrams bandant kalbėti apie kontrolę ir kuriant vertikalią santykių hierarchiją (Dievas > valdžia > žmonės). Populistiškai skamba vyrų „kolektyvinio aš“ pozicionavimas kalbant apie santykį su „išoriniu priešu“. Skirtingai nuo vyrų, moterys vieningai vartojo bendrą metaforinį pasakymą „kova su virusu“, neįtraukdamos „kolektyvinio aš“ į šios „kovos“ naratyvą.
„Vienybės“ metafora – tautai mobilizuoti?
Populistiškai skamba ir „karo“, ir „vienybės“ metaforų junginys vyrų kalbose. Vyrų žinutė „vienytis, kad
„Karo“ naratyvas yra vienas dažniausių retorinių mechanizmų siekiant visuotinio susivienijimo ir tautos pritarimo krizės metu.
nugalėtume“ yra bandymas mobilizuoti tautą kovoje su aiškiai nusakomu priešu, siekiant populistinės priešpriešos tarp „kolektyvinio aš“ ir „kolektyvinio kito“ (3 pav.).
Skirtingai nuo moterų, vyrai bandė „mobilizuoti“ tautą „kovoje su bendru priešu“ – „šios pandemijos virusu“.
Tokiame kontekste visos karantino priemonės buvo pristatomos kaip vienas būtiniausių „karo ginklų“. Tautai atiteko „kolektyvinio aš“ vaidmuo, ji turėjo „kovoti“ su „kolektyviniu kitu – virusu“ ir „nugalėti kovoje“. „Karo“ naratyvas yra vienas dažniausių retorinių mechanizmų siekiant visuotinio susivienijimo ir tautos pritarimo krizės metu.
„Judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforos – bandymas gąsdinti, įspėti ar užjausti?
Kitas svarbus skirtumas vyrų ir moterų kalbose – „judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforų vartosena. Abiejų metaforų kontekste vyrai skiria dėmesio „pavojaus“ naratyvui, kuris netiesiogiai skatina neapibrėžtumo ir baimės pojūtį. Neapibrėžtumo jausmas perteikiamas kalbant apie viruso plitimo „greitį“ ir ekonomikos „judėjimo vingius“ (4 pav.). Taip susidaro įspūdis, kad minimos problemos (viruso plitimo ir ekonomikos) yra beveik nesuvaldomos ir prilygsta gamtos dėsniams. Neapibrėžtumo jausmas padidėja, kai tokie pasakymai vartojami priešinant „kolektyvinį aš“ (tautą ir valdžią) ir „kolektyvinį kitą“ (virusą, Kiniją).
Vyrai ir moterys pasitelkia „judėjimo“ metaforą, kad nukreiptų klausytojų dėmesį į skirtingus esamos problemos aspektus. Vyrai pabrėžia viruso plitimo ir užkrėtimo „greitį“, tuo tarpu moterys kalba apie greičio suvaldymą ir dažniau vartoja pasakymus, orientuotus į „sulėtinimą“. Taip probleminė situacija atrodo labiau valdoma arba aiškiai demonstruojami bandymai spręsti problemas.
Panašius skirtumus rodo ir „grėsmės“ metaforos analizė. Tarp vyrų dominuoja du požiūriai į susiklosčiusią situaciją: emocinis ir pragmatinis. Vartodami „grėsmės“ metaforą, vyrai sutelkia dėmesį į „pavojaus“ sąvoką, taip bandydami racionalizuoti jų siūlomą veiksmų planą ir mobilizuoti tautos atsaką. Pavyzdžiui, tuometinis
Alberto Fernandez
„Vieninga Argentina, kuri susidoros su šiuo iššūkiu“
Narendra Modi
„Privatus sektorius šiuo svarbiu metu visu pajėgumu stovi petys į petį su bendrapiliečiais“
Gitanas Nausėda
„Tik veikdami išvien, vengdami rizikos sustabdysime ligos plitimą“
Donald Trump
„Turime atidėti politiką į šalį, sustabdyti partiškumą ir vienytis kaip viena tauta ir viena šeima“
Ursula von der Leyen
„Turime dirbti glaudžiau nei bet kada anksčiau (...) Darykime teisingą dalyką kartu – viena didele širdimi, o ne 27 mažomis“
Nicola Sturgeon
„Kovoje su šiuo virusu“
Sanna Marin
„Bendras koordinavimas ir bendri veiksmai (...) plačiai bendradarbiauti ir kartu ieškoti sprendimų“
Jacinda Ardern
„Jūsų veiksmai bus labai svarbūs mūsų kolektyviniams gebėjimams (...) Mums reikia, kad jūs palaikytume vieni kitus“
„Susivienijo plačios žmonių masės“
Stefan Löfven
„Jūs parodote, kad sunkiausiais laikais mūsų vienybė yra stipriausia“
pav. „Vienybės“ metafora vyrų ir moterų kalbose
„Galime priimti esamus apribojimus ir stovėti vienas šalia kito“
Justin Trudeau Ursula von der Leyen
„Ekonominis šios pandemijos poveikis keičiasi kas valandą (...) Covid-19 visame pasaulyje plinta dar sparčiau“
„Galime sulėtinti viruso plitimą (...) skleisti viltį visoje Europoje"
Donald Trump Sanna Marin
„Bandymų ir testavimo galimybės sparčiai plečiasi (...) Mes žengėme gyvybę gelbstintį žingsnį, iš anksto imdamiesi veiksmų prieš Kiniją“
„Mums taip pat pavyko sulėtinti ligos progresavimą“
Xi Jinping Jacinda Ardern
„Būtina paspartinti atsirandančio vartojimo potencialo išlaisvinimą“
„Tačiau šios naujos priemonės gali sulėtinti viruso plitimą"
Scott Morrison Angela Merkel
„Kai mūsų ekonomika pradeda šokinėti ir grįžta atgal“ „Kol taip yra, galime padaryti tik vieną dalyką – sulėtinti viruso plitimą, ištempti jį mėnesiais ir taip laimėti laiko“
4 pav. „Judėjimo“ metafora vyrų ir moterų kalbose
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas sakė, kad „tai yra didžiausia grėsmė, su kuria ši šalis susidūrė, tikrojo pavojaus akimirka“. O Lietuvos prezidentas kalbėjo taip: „Šiandien pasaulis susiduria su bene didžiausia krize nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.“
Susiklosto panaši situacija, kaip ir su „judėjimo“ metafora – baimės ir neapibrėžtumo jausmas įsivyrauja ir leidžia įtampai tarp klausytojų augti. Moterys, skirtingai nuo vyrų, visą dėmesį sutelkia į „apsaugos nuo grėsmių“ sąvoką, kuri yra vartojama bendruomeniškumo ir užuojautos kontekste. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ramino: „Federalinė vyriausybė ir valdžia stengiasi apsaugoti visus mūsų bendruomenės narius“, o Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon pabrėžė: „Tai skirta kiekvieno iš jūsų, jūsų artimųjų, bendruomenės ir mūsų nacionalinės sveikatos tarnybos apsaugai.“
Taip „grėsmės“ metafora skatino teigiamą požiūrį ir didesnį klausytojų palankumą, o moterų kalbose parodė emocinio intelekto, empatijos svarbą.
Kodėl vyrų lyderių kalbos veikė neigiamai?
Analizuojant pasikartojančius metaforinius pasakymus vyrų kalbose, išryškėjo neigiamo populistinio sentimento požymiai, aktyvuojantys visus keturis neigiamo populizmo konceptus: (1) „kolektyvinio aš“, (2) „kolektyvinio kito“, (3) antagonizmo ir (4) neapibrėžtumo jausmą. Tuo tarpu moterų kalbose vyravo „kolektyvinio aš“ naratyvas, kuriame buvo nuosekliai skatinamas bendruomeniškumo jausmas, tarpusavio pagalba ir kuriamas tarpusavio ryšys. Atrodytų, kad moterys lyderės atstovauja lyderystės krypčiai, kuri grindžiama emociniu intelektu ir horizontalia santykių hierarchija. Tuo tarpu vyrai aiškiai pademonstravo konkurencingumu grįstą požiūrį į problemos sprendimą, remdamiesi populistiniu sentimentu, kuris galėjo turėti didesnę neigiamą įtaką informacijos priėmimui.
Ar būtų galima teigti, kad moterys labiau pavergė klausytojų širdis? Tikriausiai tokios analizės nepakanka norint atsakyti į šį klausimą.
Kita vertus, remiantis metaforų ir jų
ideologinės reikšmės analize, galima drąsiai teigti, kad moterys parodė brandesnės lyderystės pavyzdį krizės laikotarpiu.
Milda Vibrantytė
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
„Europoje žmonės tokioje prastoje situacijoje, kad valgo šunų maistą, o Vokietijoje – net šildosi žvakėmis“, – tokios ir panašios užsienio naujienos yra pateikiamos Rusijos gyventojams. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2022 m. pavasarį priėmė įstatymą, kad visi rengiami pranešimai, prieštaraujantys Rusijos vyriausybės įvykių versijai, bus laikomi nusikaltimu. Toks įstatymas daugelį nepriklausomų žiniasklaidos priemonių paskatino palikti šalį, o likusioms už Rusijos prezidento režimo nepalaikančios informacijos skleidimą šioje šalyje gresia laisvės atėmimas iki 15 metų.
Nuo pat 2014 m. Kremlius kuria galingą melagingos informacijos struktūrą, atspindinčią norimą Rusijos prezidento ir jo režimo įvaizdį. Dezinformacijos analizės centro DebunkEU.org, veikiančio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, analitikai Aleksandra Michałowska-Kubś ir Jakubas Kubśas atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad Rusija dezinformacijai ir propagandai kurti ir skleisti per metus apytiksliai išleidžia 1,5 mlrd. JAV dolerių. Komunikacijos fakulteto profesorius Andrius Šuminas prognozuoja, kad Rusijos valstybės kuriamõs ir skleidžiamos propagandos metodai tobulės, o su skleidžiama dezinformacija kovoti bus vis sudėtingiau.
Prasidėjus karui Ukrainoje, Rusijos biudžeto išlaidos žiniasklaidai išaugo trigubai
„Rusijos propaganda yra viešosios galios įrankis, kuriuo naudojantis atsiranda reali galimybė paveikti Vakarų Europos šalis“, – sako prof. A. Šuminas. Rusijos propagandos veikimo kryptys yra dvi: išorinė ir vidinė. Vidinė propaganda skirta V. Putino režimui palaikyti – formuoti teigiamą visuomenės nuomonę apie jo sukurtą režimą, visuotinai pripažinti karą Ukrainoje ir psichologiškai paruošti Rusijos visuomenę šaliai taikomoms sankcijoms iš Vakarų. Išorinė propaganda yra skirta užsienio auditorijai, jos tikslas – faktų iškraipymas, užsienio auditorijos blaškymas, klaidinimas ir gąsdinimas. Tyrimo apie Rusijos išleidžiamus pinigus finansuojant vietinę žiniasklaidą autoriai A. Michałowska-Kubś ir J. Kubśas išsiaiškino, kad per pastaruosius dešimt metų Rusijoje nuolat didėjo žiniasklaidos finansavimas iš valstybės biudžeto. „Nors tyrimą apsunkino tai, kad labai sudėtinga gauti tikslią informaciją dėl finansinio skaidrumo stokos, vis dėlto pavyko išsiaiškinti, kad žiniasklaidai skiriamas
valstybės finansavimas Rusijoje nuolat didėja“, – teigia J. Kubśas. Nuo 2011 iki 2022 m. biudžetas išaugo 30 proc., piko metu – beveik padvigubėjo (1 pav.).
Anot tyrimo autorių, Rusijos vyriausybės žiniasklaidai skiriamų lėšų didinimas praėjusių metų sausio–kovo mėnesiais atspindi išaugusį poreikį manipuliuoti viešąja nuomone dėl karo Ukrainoje. „2022 m. sausio–kovo mėnesiais Rusijos valstybės biudžeto išlaidos žiniasklaidai išaugo daugiau nei trigubai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai“, – teigia A. Michałowska-Kubś. Tyrimo autoriai pažymi, kad kovo mėnesį, kai vyko karo veiksmai Ukrainoje, žiniasklaidai iš biudžeto buvo skirta 11,9 mlrd. rublių – dvigubai daugiau nei sausio ir vasario mėnesiais kartu sudėjus (5,5 mlrd. rublių).
Okupavus Krymą 2014 m. Rusijos žiniasklaidos finansavimas išaugo dvigubai
„Rossiya Segodnya“ (rus. « Россия сегодня ») yra Rusijos vyriausybei priklausanti informacijos agentūra, įkurta 2013 m. gruodžio 9 d.
„valstybinės žiniasklaidos efektyvumui didinti“. Agentūros pirmininku buvo paskirtas televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas. Kadaise laikytas vienu gerbiamiausių ir patikimiausių Rusijos žurnalistų, 2012 m. D. Kiseliovas virto aršiu propagandistu, o nuo 2014 m. dėl to, kad palaiko Rusijos invaziją Ukrainoje, jam taikomos individualios Europos Sąjungos sankcijos.
Informacijos agentūrai „Rossiya Segodnya“ priklauso ir Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ – vienas pagrindinių Kremliaus propagandos kanalų visame pasaulyje, taip pat „inoSMI“ agentūra ir „RIA Novosti“, kuri 2022 m. buvo viena iš trijų daugiausia cituojamų ir įtakingiausių naujienų agentūrų Rusijoje.
Nuo įkūrimo agentūrai „Rossiya Segodnya“ valstybės skiriamas finansavimas nuolat didėjo, o 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą ir pradėjo karą Donbase, suma padvigubėjo (2 pav.). Tai reiškia, kad 2014 m. pradėjus karą Ukrainoje kilo poreikis intensyviau kurti ir skleisti propagandą, o žiniasklaidai skiriamo valstybės finansavimo šoktelėjimas yra akivaizdžiai susijęs su Krymo
2 pav. Rusijos vyriausybei priklausančios informacijos agentūros „Rossiya Segodnya“ finansavimas 2007–2022 m. Sudarė tyrėjai
okupacija ir karo Donbase pradžia. „Tai, kad „Rossiya Segodnya“ ir kitoms propagandinės žiniasklaidos priemonėms finansavimas kasmet didinimas, yra aiškus šių agentūrų dalyvavimo informaciniame kare ženklas. Finansavimo padidėjimas įvyko nepaisant staigios rublio devalvacijos ir gilios ekonominės krizės Rusijoje 2014–2016 m., kuri paveikė valstybės ekonomiką“, – sako tyrimo autorius J. Kubśas.
Dauguma pagrindinių propagandos transliavimo šaltinių susiję tarpusavyje
Anot tyrimo autorių, 2020 m. sausį Levados centro atliktos apklausos duomenimis, net 73 proc. rusų teigia, kad televizija jiems yra pagrindinis naujienų šaltinis (52 proc. jų sako pasitikintys televizijos naujienomis), o 39 proc. rusų pagrindinis šaltinis yra internetas. Taigi didžioji dauguma informaciją gauna iš televizijos, todėl formuojant visuomenės požiūrį
Visos Rusijos valstybinė televizijos
ir radijo transliavimo bendrovė (rus. Всероссийская государственная телевизионная и радиовещательная компания , VGTRK) yra galingas režimo įrankis.
VGTRK yra didžiausia Rusijos valstybinės žiniasklaidos kontroliuojančioji bendrovė, kuri taip pat aktyviai finansuojama Rusijos. 1990 m. įkurta Maskvoje, VGTRK valdo penkis nacionalinius televizijos kanalus: „Rusija-1“ (Россия-1), „Rusija-24“ (Россия-24), „Rusija-K“ (Россия-К) ir du tarptautinius tinklus, penkias radijo stotis ir daugiau nei 80 regioninių televizijos ir radijo tinklų. VGTRK taip pat valdo ir informacijos agentūrą „Rossiya Segodnya“. Pasak tyrimo autorių, Kremlius VGTRK vadovybei ir redaktoriams diktuoja, kaip turi būti pateikiamos naujienos apie karą Ukrainoje, kokiais raktiniais žodžiais diskredituoti Kijevą ir kokius ekspertus kviesti į studiją.
„Rusija turi pseudoekspertų, pseudokomentatorių ir mokslininkų, kurie įtikinamai patvirtina skleidžiamą dezinformaciją, kurie nuolat kviečiami į radijo, televizijos laidas, kad turinys
„Europoje žmonės tokioje prastoje situacijoje, kad valgo šunų maistą, o Vokietijoje – net šildosi žvakėmis“, – tokios ir panašios užsienio naujienos yra pateikiamos Rusijos gyventojams.
3 pav. Žiniasklaidos priemonių, skirtų dezinformacijai skleisti užsienio ir Rusijos vidaus auditorijoms, finansavimas 2010–2022 m. Sudarė tyrėjai
atrodytų patikimesnis“, – tyrėjams antrina prof. A. Šuminas. Pasak jo, Rusija kuria informacinį chaosą ir tai daro sėkmingai: „Jie neigia viską: autoritetus, mokslą, istoriją, jų tikslas – viską paneigti ir tada visame tame informaciniame triukšme žmonės pradeda abejoti, kas yra tiesa, o pasėjus abejones, kai žmonės tampa neužtikrinti, Rusijai pasidaro daug lengviau veikti skleidžiant propagandą.“
nei tris kartus viršijo RT finansavimą, nuo 2015 m. lėšų VGTRK ir RK buvo skiriama panašiai, o nuo 2020 m. užsienio auditorijai skirto turinio kūrimo ir transliavimo agentūra RT gauna didžiausią valstybės finansavimą iš visų žiniasklaidos agentūrų Rusijoje. Anot tyrimo autorių, tai reiškia, kad Kremlius pastaraisiais metais daugiausia yra susikoncentravęs į užsienio auditorijai skiriamos dezinformacijos kūrimą ir sklaidą.
Pastaruoju metu Rusijos propaganda daugiausia skiriama užsienio auditorijai
RT (buvusi „Russia Today“) yra Rusijos žiniasklaidos agentūra ir politinės įtakos įrankis, skirtas skleisti dezinformaciją užsienio auditorijai. RT yra visiškai valstybės kontroliuojamas daugiakalbis televizijos stočių, svetainių ir socialinės žiniasklaidos kanalų tinklas. Šiuo metu RT naujienos publikuojamos šešiomis kalbomis: anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių, arabų ir rusų. Nors 2010 m. VGTRK skirtos lėšos daugiau
Šiuo metu RT yra daugiausia valstybės finansuojama žiniasklaidos agentūra ir jai skiriamas biudžetas nuo 2011 m. kasmet tik auga. Per pastaruosius 12 metų agentūrai skirtos lėšos išaugo beveik trigubai. Pasak tyrimo autorių, sprendžiant iš 2022 m. biudžeto, šiais metais RT turėtų gauti 25 proc. visų žiniasklaidos priemonių lėšų, o tai reiškia, kad užsienio auditorijai skirtas kanalas dabar yra Rusijos propagandos prioritetas (3 pav.).
Vilniaus universiteto tyrėjas prof. A. Šuminas teigia, kad Rusijos kuriamos propagandos turinys priklauso ne tik nuo to, ar jis skiriamas Rusijos
gyventojų, ar užsienio auditorijoms, bet ir nuo to, kuriai šaliai informacija kuriama. „Turinys, kuriamas Rusijos gyventojams ir užsienio auditorijoms, skiriasi kardinaliai. Taip pat skiriasi ir pagal šalį. Mus, Lietuvą, pasiekia vienoks turinys, Vokietiją, Prancūziją, Ukrainą – visai kitoks. Pavyzdžiui, tam tikroms šalims Rusija skleidžia žinią apie tai, kad NATO kelia didelę grėsmę ir nuo jos reikia gintis. Lietuvos auditorijai Rusijos kuriamas turinys apie tą pačią NATO – kad organizacija yra silpna, nieko verta, neturi jokio autoriteto ir jokios galios. Priklausomai nuo tikslo, siekio, jų skleidžiamos propagandos naratyvas nuolat kinta“, –pasakoja prof. A. Šuminas.
Rusija į propagandą gali investuoti daugiau pinigų ir sumanumo
Rusija jau seniai stiprina savo informacinius pajėgumus, rengia cenzūros reglamentus ir kuria valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos tinklą, su kuriuo kovoti yra sudėtinga. „Melagingo turinio
kūrimas Rusijoje vyksta mikrolygiu. Nėra vieno didelio naratyvo, bet yra daug mikronaratyvų, kurie yra skleidžiami skirtingoms auditorijoms ir patys yra nuolat kintantys. Tada ir pasidaro sudėtinga su visa Rusijos propaganda kovoti. Jei tai būtų vienas naratyvas – būtų paprasčiau. O kai yra daug mažų, kurie net ir vieni kitiems prieštarauja – situacija tampa daug sudėtingesnė“, – sako prof. A. Šuminas. Jis priduria, kad didelė bėda yra ir akivaizdus žmonių informacinio raštingumo stygius, kuris pastebimas ir Lietuvoje. „Atsirenkant tikrus faktus žmonėms trūksta suvokimo, kaip veikia žiniasklaida, kaip galima patikrinti informacijos patikimumą, jos šaltinius“, – teigia profesorius.
Tyrimo apie Rusijos propagandai kurti ir skleisti skiriamus pinigus autoriai A. Michałowska-Kubś ir J. Kubśas sako, kad, remiantis jų atliktu tyrimu, galima manyti, jog dėl Rusijos invazijos į Ukrainą „propagandos mašina“ Rusijoje kuriant ir skleidžiant melagienas ir toliau veiks sėkmingai, o finansavimas jai – ir toliau didės.
Prof. A. Šuminas prognozuoja, kad taip pat tobulės ir Rusijos propagandos kūrimo bei sklaidos būdai: „Metodai sudėtingėja, ir nors socialinės platformos ir šalių vyriausybės bando su tuo kovoti, žmogui tokiame dideliame informaciniame chaose nepasimesti yra labai sudėtinga. Deja, ateityje Rusija atras dar daugiau naujų būdų, kaip kurti ir skleisti propagandą.“
Kremlius redaktoriams diktuoja, kaip turi būti pateikiamos naujienos apie karą Ukrainoje, kokiais raktiniais žodžiais diskredituoti Kijevą ir kokius ekspertus kviesti į studiją.
Vilniaus universitetas
Plastikinio šiaudelio pakeitimas popieriniu ar metaliniu tik truputį prisideda prie aplinkos taršos mažinimo. O tariamai ekologiškas medžiaginis pirkinių
maišelis aplinkai kenkia labiau nei įprasti plastikiniai maišeliai – nebent jį pakartotinai naudosite šimtus kartų. Kitaip tariant, daugelis mūsų įsivaizdavimų apie plastiką ir aplinką yra neteisingi ir trukdo kovoti su visuotiniu klimato atšilimu.
Žymus chemikas, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto
Polimerų chemijos katedros vedėjas prof. Ričardas Makuška sako, kad šiuo metu nėra geresnio pakavimo medžiagų pasirinkimo kaip plastikas. Alternatyvios medžiagos – drobiniai ar popieriniai maišeliai, pakuotės iš popieriaus ar bioskaidaus plastiko – kur kas labiau teršia aplinką ir didina šiltnamio efektą. Dėl to, kad Žemė ir vandenynai daug kur užteršti plastiku, kaltos ne medžiagos, o netinkama žmogaus veikla.
Plastikas kaupiasi visur
XX a. mokslininkai atrado, kaip pagaminti polimerus, kurie yra pagrindiniai plastiko komponentai. Šios medžiagos sukėlė technologinę revoliuciją, kuri lėmė stulbinamą mūsų gyvenimo kokybės pažangą. Plastikiniais vamzdžiais tiekiamas švarus geriamasis vanduo, o plastiku izoliuotais laidais – elektra. Plastikines pakuotes naudojame tam, kad apsaugotume maistą nuo mikrobiologinės taršos ir oksidacinių procesų, ir taip pratęsiame maisto produktų, kurie turi pasiekti prekybos centrų lentynas, vartojimo laiką. Tačiau būtent plastikinės pakavimo medžiagos kelia priešiškas visuomenės reakcijas.
„Pasklido mitų, kad plastikas kaupiasi visur: ir gatvėse, ir paplūdimiuose, ir jūrose bei vandenynuose. Taigi sukūrėme problemą, kurios gamtoje nebuvo, kenkiame ir gamtai, ir sau“, –teigia profesorius.
Nors gaminių iš plastiko daug, viešojoje erdvėje dažniausiai „teisiami“
plastikiniai maišeliai, jiems priskiriamos ir esamos, ir nesamos „nuodėmės“. Yra siūlymų net visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių, jas pakeisti neva „žalesnėmis“ popierinėmis, drobinėmis ar pagamintomis iš bioskaidžių medžiagų. Chemikai jau seniai dalijasi argumentais, paneigiančiais medvilninių maišelių ar bioskaidžių pakuočių „žalumą“, tačiau plačiosios visuomenės jie nepasiekia. Tam tikras lūžis įvyko visai neseniai, pasirodžius Chriso DeArmitto knygai „The Plastics Paradox“ (Phantom Plastics LLC, 2020), kurioje labai vaizdingai ir emocingai parodoma, kad plastikai be reikalo ir be mokslinių argumentų buvo apkaltinti kaip labiausiai gamtą teršiančios medžiagos. Prof. R. Makuška sako, kad ši knyga ir jam padėjo „sustyguoti“ mintis ir „sukrauti į lentynėles“ argumentus, įrodančius, kad plastikinių pakuočių nėra kuo pakeisti.
kenkia aplinkai. Tačiau aplinkai kenkia ir bet kokio kito produkto, plastikinio ar popierinio, gamyba, todėl produkto poveikį aplinkai reikėtų vertinti kompleksiškai.
Tai buvo padaryta maždaug prieš dvidešimt metų pradėjus naudoti gyvavimo ciklo vertinimo (angl. Life Cycle Assessment, LCA) metodą. LCA yra įrankis, leidžiantis įvertinti, kas iš tikro yra „žalia“. Jis padeda nustatyti, kiek teršiama aplinka produktą gaminant ir naudojant, įskaičiuojant žaliavas, energiją, atliekas, šalutinius produktus, transportavimą, regeneravimą ir utilizavimą. Paprastai vertinamas energijos suvartojimas, šiltnamio dujų (anglies dioksido ir metano) emisija ir 6 papildomi teršalai: lakiosios organinės medžiagos, anglies monoksidas, azoto oksidai, sieros oksidai, didelės kietosios dalelės (didesnės kaip 10 mikronų) ir mažos kietosios dalelės (mažesnės už 2,5 mikrono).
Siekiant tvarumo, plastiko pakuotės pastaruoju metu dažnai keičiamos popieriaus ir kartono pakavimo priemonėmis. Popieriniai maišeliai yra daug storesni nei plastikiniai, jų gamybai sunaudojama daug daugiau energijos ir vandens. Norint pakeisti 1 kg plastiko, reikia 3–4 kg kitų medžiagų, tiek pat kartų daugiau susidaro ir atliekų. Pavyzdžiui, vienam A4 formato popieriaus lapui pagaminti reikia maždaug 20 litrų vandens, o vienam plastikiniam PET buteliukui – tik 5,3 litro. Popieriniai maišeliai mechaniškai nepatvarūs, neatsparūs drėgmės poveikiui, lengvai ir negrįžtamai susitepa, be to, dėl jų gamybos naikinami miškų plotai. „Tai kur tokių maišelių nauda?“ – klausia profesorius.
Mąstymą pakeitęs gyvavimo ciklo vertinimas
Pašnekovas sutinka, kad plastiko atliekos, jeigu jomis tinkamai nepasirūpinta,
O kaip dėl medvilnės? LCA parodė, kad medvilniniai maišeliai yra dar kenksmingesni aplinkai, o pagaminti iš ekologiškos medvilnės – ypač kenksmingi. Tokį maišelį, skirtingų tyrimų duomenimis, reikia naudoti daugiau negu 100–170 kartų – tik tada pagal neigiamą poveikį aplinkai jis prilygtų šiandien naudojamiems vienkartiniams plastikiniams maišeliams.
Tariamai ekologiškas medžiaginis pirkinių maišelis aplinkai kenkia labiau nei įprasti plastikiniai maišeliai.
Kai prekybos centre prie kasos tenka rinktis – popierinis ar plastikinis maišelis, galite nedvejodami imti plastikinį, nes toks pasirinkimas, kaip rodo LCA tyrimai, bus labiau tausojantis aplinką. Tik tą plastikinį maišelį vėliau reikėtų nešiotis rankinėje ir naudoti pirkiniams daug kartų. Taip pataria ir pats daro prof. R. Makuška.
„Aš paprastai nešiojuosi savo plastikinį maišelį. Kartais tenka nusipirkti užmiršus, bet popierinių maišelių aš nepripažįstu. Nėra logiško paaiškinimo, kodėl reikėtų rinktis jį“, – sako Vilniaus universiteto profesorius.
Problemų kyla dėl plonų plastikinių
maišelių
O kaip dėl labai lengvų (plonų) plastikinių maišelių, į kuriuos krauname visus sveriamus produktus: obuolius, agurkus ir bulves? Kai kurios ES šalys yra įvedusios mokestines priemones, skatinančias žmones atsinešti savo maišelius ir juos naudoti daug kartų. Nuo šiol ir Lietuvoje kainuos namo
parsinešti tokį plastikinį maišelį. Prof. R. Makuška sako, kad toks Seimo sprendimas – sveikintinas, nes lengvų plastikinių maišelių apmokestinimas gali priversti žmones susimąstyti, ar tikrai reikia dėti kekę bananų ar cukiniją į maišelį.
Bet kuo labai lengvi plastikiniai maišeliai skiriasi nuo plastikinių pirkinių maišelių? Pirkinių maišeliai yra
storasieniai, jų sienelių storis dažniausiai yra 40 arba 50 mikronų. Prekių maišelius atliekose lengva atskirti, paprastai jie būna mažai sutepti, todėl didžioji jų dalis yra perdirbama. Labai lengvi plastikiniai maišeliai, kurių storis yra mažiau kaip 15 mikronų, sveria vos keletą gramų, o dedant maisto produktus paprastai yra sutepami riebalais, baltymais ir kitomis medžiagomis. Kaip pasakoja profesorius, norint tokius maišelius pakartotinai perdirbti, juos reikia išplauti. Tam naudojamos plovimo priemonės, tada nuo teršalų valomas jiems plauti panaudotas vanduo. Ir visa tai dėl kelių gramų. Klausimas – ar verta? Tikriausiai perdirbdami tokius maišelius užteršime gamtą labiau nei gamindami iš naujo.
Prieš 10–20 metų buvo manoma, kad, siekiant išgelbėti planetą, gera išeitis būtų tradicinį plastiką pakeisti bioskaidžiu plastiku. Bioskaidūs plastikai – tai tokie plastikai, kurie gamtinėmis arba kompostavimo sąlygomis suyra greitai, pagal kai kuriuos standartus – per pusę metų. Bioskaidūs (skaidomi mikroorganizmų) plastikai gali būti gamtinės kilmės (pvz., perdirbto krakmolo dariniai), gauti iš atsinaujinančių šaltinių naudojant biotechnologinius ir cheminius metodus (pvz., polilaktidas iš krakmolo arba
cukraus) arba net sintetiniai (pvz., polikaprolaktonas).
Deja, bioskaidaus plastiko naudojimas nėra išsigelbėjimas. Pirmiausia, bioskaidžių plastikų gamyba yra brangesnė, labiau teršianti aplinką ir didinanti šiltnamio efektą. Antra, grįžtamasis bioskaidžių plastikų perdirbimas yra sunkiau įgyvendinamas, kadangi jie labiau linkę suirti. Trečia, bioskaidūs plastikai greitai ir visiškai nesuyra, tam reikalingos specialios kompostavimo sąlygos, kai slėgis yra padidintas, o temperatūra siekia 50–60 ºC. Pagaliau kokia prasmė leisti suirti bioskaidiems plastikams kompostavimo sąlygomis, išskiriant anglies dioksidą ir kai kuriais atvejais metaną, taip didinant šiltnamio efektą ir utilizacijos metu nesukuriant jokios pridėtinės vertės?
„Todėl bioskaidūs plastikai nėra problemos sprendimas“, – tikina profesorius.
Bioplastikas nesiskiria nuo įprasto plastiko?
Svarbiausieji buitinės paskirties plastikai yra polietilenas (PE), polipropilenas (PP) ir polietilentereftalatas (PET). Tačiau egzistuoja ir dar viena plastikų kategorija – bioplastikai. Tai plastikai, kurie pagaminti naudojant žaliavas iš visiškai arba iš dalies atsinaujinančių šaltinių. Kitaip sakant, jie pagaminti ne iš naftos perdirbimo produktų, o iš, pavyzdžiui, cukraus ar krakmolo. Iš krakmolo galima gauti etanolį, o
pastarąjį naudoti ir PE, ir PET gamybai. Šie PE ir PET gamybos būdai yra brangesni ir labiau teršiantys aplinką, o juos naudojant gauti plastikai vadinami bioPE ir bioPET.
Pasak prof. R. Makuškos, bioPE visomis savybėmis niekuo nesiskiria nuo PE, o bioPET – nuo PET. Nesiskiria ir jų bioskalumas, t. y. jie nesprendžia jokių aplinkosauginių problemų. Kai kurie stambieji vaisvandenių gamintojai pabrėžia savo „žalumą“ nurodydami, kad jų produkcijai išpilstyti naudojami PET buteliai, pagaminti iš 30 ar 50 proc. žaliavų iš atsinaujinančių šaltinių. Deja, kaip rodo LCA, bioPET gamyba labiau didina šiltnamio efektą negu analogiško PET gamyba.
Kaip teisingai atsikratyti plastiko atliekomis?
Mokslininkas pritaria, kad reikia mažinti plastikinių pakuočių kiekį, nes tai veda didesnio tvarumo link: mažiau reikės gaminti, mažiau teršime aplinką.
Teisingas žingsnis buvo atsisakyti vienkartinių indų ir kitų vienkartinio naudojimo plastikinių priemonių. Žiūrint iš šių dienų mokslo pozicijų, alternatyvios pakuotės, kuri turėtų mažesnę įtaką šiltnamio efektui negu tradiciniai plastikai, nelabai ir gali būti, nes PE ir PP yra pačios paprasčiausios struktūros polimerai, taigi jų gamyba pigiausia ir mažiausiai kenksminga aplinkai.
Tačiau, pasak profesoriaus, didesnė problema yra plastiko atliekų rūšiavimo sistema. Ją reikėtų tobulinti –atskirti labai lengvus plastikinius maišelius ir maisto produktais suteptas pakuotes nuo storasienių plastikinių maišelių ir kitų švarių plastikinių pakuočių. Tai galėtų daryti ir gyventojai, jei būtų sukurta aiški plastiko atliekų rūšiavimo sistema ir sudarytos galimybės atsikratyti plastiku efektyviai.
„Kai bus aiški rūšiavimo sistema, tik tada bus galima pasiekti, kad didesnė dalis plastiko būtų pakartotinai perdirbama, o plastikas, kuris netinkamas perdirbti, sudeginamas“, – įsitikinęs prof. R. Makuška.
Plastiko deginimo nereikėtų bijoti, sako profesorius. Žinoma, negalima
užsiimti saviveikla ir deginti plastiko atliekų krosnyse ar prie namų. Tam yra kogeneracinės jėgainės. Tokių Lietuvoje net trys – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šiose jėgainėse neperdirbamos plastiko atliekos deginamos ne žemesnėje kaip 850 oC temperatūroje, todėl susidaro mažiau kietųjų dalelių ir kitų kenksmingų medžiagų, be to, reikalui esant, išlakose esančios kenksmingos medžiagos „sugaudomos“. Taip deginant plastiko atliekas susidaro anglies dioksidas, kuris didina šiltnamio efektą, tačiau maždaug tiek pat anglies dioksido išsiskirtų ir plastikui suyrant natūraliai. Plastiko atliekas deginant kogeneracinėse jėgainėse, gaunama ir šiluminė energija, ir gaminama elektra, taip tenkinama dalis miesto energetinių poreikių. Reikia pažymėti, kad plastiko atliekos yra labai kaloringos, t. y. joms degant išsiskiria maždaug toks pat energijos kiekis, kaip deginant dyzeliną ar mazutą.
„Bijoti, kad deginant plastikus bus užteršta aplinka, nereikia. Duomenis apie anglies dioksido ir kitas kenksmingas išlakas seka ne tik pati jėgainė, bet ir aplinkos apsaugos tarnybos, kurios kontroliuoja oro užterštumą“, – sako prof. R. Makuška.
Sprendimas – atliekų tvarkymo sistemos optimizavimas
„Plastiko problemos sprendimas – ne geresnio bioplastiko sukūrimas ar grįžimas prie popierinių pakuočių, o atliekų tvarkymo sistemos optimizavimas, nukreiptas į efektyvų plastiko atliekų surinkimą, rūšiavimą, grįžtamąjį perdirbimą ir deginimą“, – sako Vilniaus universiteto chemikas.
Kad plastikai būtų perdirbami naudoti pakartotinai, labai svarbu, kad gaminiai būtų gaminami iš vieno polimero.
Todėl reikėtų atsisakyti daugelio plastiko rūšių ir palikti pagrindinius – polietileną, polipropileną ir polietilentereftalatą, kuriuos lengviausia perdirbti, atskirti ir plačiai naudoti buityje, sako prof. R. Makuška. Gaminiai turi būti patvarūs, tada juos galima perdirbti keletą kartų, taip mažinant vienkartinių plastikinių gaminių ir pakuočių naudojimą.
„Tradiciniai plastikai – optimalus variantas tiek ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu: pigūs, jų pakuotės gerai apsaugo gendančius maisto produktus, santykinai mažina atliekų kiekį, prisideda prie ciklinės ekonomikos ir žaliavų taupymo. Plastikų atliekos net ir irdamos neišskiria jokių nuodingų medžiagų. Vienintelis blogas dalykas –jie nesuyra labai ilgai, todėl netvarkingai išmesti daro žalą aplinkai. Tačiau tai yra ne plastiko, o netinkamo žmogaus elgesio su plastiku problema“, –sako Vilniaus universiteto profesorius R. Makuška.
Plastikinius maišelius keičiant popieriniais:
3 kartus padidėtų atliekų masė
Būtų sunaudojama 2,7 karto daugiau energijos
Reikėtų 1,6 karto daugiau vandens Į atmosferą būtų išskiriama 1,6 karto daugiau anglies dioksido
Apskaičiuota, kad ES pakeitus plastikinius maišelius per metus reikėtų iškirsti 2,2 mln. daugiau medžių ir prireiktų tiek vandens, kiek sudaro 60 000 olimpinių plaukimo baseinų.
Pakuočių atliekos pagal medžiagas kilogramais vienam gyventojui. ES, 2019 m.
O plastiko perdirbama vis dar per mažai
Kiek kar tų reikia naudoti plastikinį, popierinį ar medžiaginį maišelį, kad jis taptų „žaliausiu“ pasirinkimu?
Atliekų perdirbimas pagal medžiagas kilogramais vienam gyventojui. ES, 2019 m.
Pasiūlymai, kaip sumažinti plastiko atliekų:
Keisti žmonių požiūrį į atliekų tvarkymą
Mažinti plastikinių pakuočių naudojimą
Mažinti vienkartinių plastikinių gaminių naudojimą
Geriau organizuoti atliekų tvarkymą
Skatinti grįžtamąjį plastikų perdirbimą
Mišrių plastikų ir kompozitų atliekas deginti
Šaltiniai: „Eurostat“ ir Chriso DeArmitto knyga „The Plastics Paradox“
Liudmila Januškevičienė
Vilniaus universitetas
Kasmet farmacijos rinką papildo vidutiniškai apie 50 visiškai naujų vaistinių molekulių. Kodėl tiek mažai? Todėl, kad naujam vaistui sukurti ir tyrimams atlikti gali prireikti net 10–15 metų. Tai sudaro maždaug 1/3 visos mokslininko profesinės karjeros laiko. O vaisto sukūrimo, vystymo, testavimo sąnaudos prieš jam patenkant į rinką siekia apie 950 milijonų eurų (1 mlrd. JAV dolerių). Tai suma, prilygstanti 1293 mokslo darbuotojų įdarbinimui
Lietuvoje 30 metų laikotarpiui už maždaug 24 500 eurų metinį atlyginimą.
Pirminis šio brangaus ir ilgai trunkančio proceso etapas prasideda laboratorijose. Su liga siejamo baltymo gamyba ir jį slopinančio vaisto kandidato paieška vykdoma ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre. Šio centro mokslininkės dr. Joanos Smirnovienės teigimu, Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriaus laboratorijoje, taikant pažangius biocheminius ir biofizikinius metodus, identifikuojami perspektyviausi cheminiai junginiai, kurie ateityje galėtų būti panaudoti įvairioms ligoms diagnozuoti ir gydyti.
Šiuo metu dr. J. Smirnovienė su komanda kuria naujus vaistus nuo vėžio.
Tiriami su skirtingomis ligomis susiję baltymai
Kaipgi mokslininkai sužino apie vieno ar kito naujo vaisto poreikį? Pasak dr.
J. Smirnovienės, viena vertus, tas poreikis ateina iš vartotojo (ar iš farmacinės kompanijos), kai pastebima, kad esami vaistai tai ligai gydyti veikia nepakankamai efektyviai, yra brangūs arba turi daug šalutinių poveikių. Bet taip pat ryškėja tendencija, kad farmacinės kompanijos vis dažniau žvalgosi į mokslines laboratorijas ar į startuolius, kurie vykdo aktualius mokslinius tyrimus, ir perka jau sukurtą technologiją iš jų. Tačiau, aišku, dažniau finansuojami naujų vaistų, gydančių dažnesnes ligas, nei retų ligų vaistų tyrimai.
Tyrėja pasakoja, kad šiuolaikinių vaistų kūrimas laboratorijose prasideda nuo baltymų, susijusių su liga, identifikavimo ir cheminių junginių, kurie smogtų tam konkrečiam baltymui, paieškos. Kad mokslininkai galėtų pradėti tyrimus, pirmiausia jiems reikia pasirinkti baltymus, su kuriais bus dirbama, ir
pasigaminti juos tokius pačius, kokie yra žmogaus organizme. Kai kuriuos baltymus galima išskirti iš žmogaus seilių, kitus iš kraujo ar žinduolių ląstelių. Mokslininkai net gali priversti bakterijas pagaminti žmogaus organizme egzistuojančiam analogišką baltymą, tokį, kokio reikia tyrimui.
„Mūsų laboratorijoje ilgą laiką tyrinėjame baltymų grupę, kuri yra sudaryta iš 12 tarpusavyje labai panašių narių, tačiau kiekvienas jų susijęs su skirtinga liga (pvz., glaukoma, nutukimu, vėžiu). Tarp šių šeimos narių yra keli baltymai, kurie būtini žmogaus organizmui. Todėl mūsų tikslas yra surasti minimalius skirtumus tarp šių šeimos narių, nes reikia padaryti taip, kad vaistas slopintų tik tą vieną baltymų grupės narį, kuris aptinkamas išskirtinai tik vėžinėse ląstelėse ir yra susijęs su naviko vystymusi, bet neveiktų visų kitų vienuolikos“, – pasakoja mokslininkė.
Ji paaiškina, kad ligą sukeliantis baltymas pasižymi savu aktyvumu, kuris
susijęs su ligos vystymusi. Todėl Gyvybės mokslų centro mokslininkai ieško cheminių medžiagų, kurios užslopintų konkretaus su vėžio liga susijusio baltymo aktyvumą ir sustabdytų ligos vystymąsi.
Tiriamas naujo vaisto nuo vėžio efektyvumas
Pasirinkus ir ištyrus baltymus, su kuriais bus dirbama, atliekama galimai efektyviausių cheminių junginių –vaistų kandidatų, slopinančių ligos baltymo aktyvumą, paieška ir atranka, žiūrima, kaip jie sąveikauja su laboratorijoje pasigamintu baltymu. Potencialių vaistų ieškoma remiantis natūraliais, gamtoje randamais cheminiais junginiais arba bandoma sukurti naujas medžiagas pasitelkiant cheminės sintezės, kompiuterinio modeliavimo ir kristalografijos metodus.
„Esame atradę keletą veiksmingų cheminių junginių, tarp jų – tokių, kurie sąveikauja išskirtinai su tuo baltymu,
Pirmas etapas – sintetinami cheminiai junginiai Trečias etapas – atliekami klinikiniai tyrimai su žmonėmis
etapas – atliekami ikiklinikiniai tyrimai su gyvūnais
1 pav. Vaistų kūrimo etapai
esančiu tik vėžinėse ląstelėse. Mūsų atradimu susidomėjo Amerikos mokslininkai, kurie toliau plėtoja su šiais junginiais susijusius tyrimus. Jie prie mūsų atrastų molekulių prijungė šviečiančią žymę (kuri šviečia ją apšvietus tam tikra įranga) ir pritaikė kaip nešiklį. Jį būtų galima taikyti vėžinių auglių operacijų metu, kai reikia atskirti ir pažymėti vėžines ląsteles tam, kad būtų galima tiksliai išpjauti auglį“, – pasakoja jaunoji tyrėja.
Na, o Vilniaus universiteto mokslininkai dabar atlieka ikiklinikinius šio vaisto kandidato tyrimus ir tikrina jo veiksmingumą pelių organizmuose. Vėžiu sergančioms pelėms yra švirkščiami
potencialūs vaistai ir matuojamas
auglio dydis, stebima, ar jis mažėja, rezultatai lyginami su kitų sergančių pelių, kurios vaisto negavo, rezultatais.
Ikiklinikinių tyrimų metu bandymai
gali būti atliekami tiek gyvūnų organizmuose (in vivo), tiek su ląstelėmis,
gautomis iš žmonių ar gyvūnų, Petri lėkštelėje (in vitro). Tačiau dažniau pirmenybė teikiama tyrimams in vivo, nes jie leidžia stebėti poveikį visam gyvam organizmui, o ne izoliuotoms jo ląstelėms.
Tik 2 proc. vaistų kandidatų išbandoma su žmonėmis
Vaisto kūrimo pradžioje būna susintetinama apie 10 000 cheminių junginių, iš jų atrenkama apie 250 vaistų kandidatų, kurie keliauja į antrąjį tyrimų etapą, kur su jais atliekami ikiklinikiniai tyrimai. Tik 5 iš šių 250 vaistų kandidatų toliau gali būti išbandomi su žmonėmis ir tik vienas iš penkių sėkmingai pereina klinikinių tyrimų etapą ir būna patvirtinamas (1 pav.).
„Mūsų laboratorijoje buvo susintetinta daugiau nei tūkstantis cheminių junginių, bet į ikiklinikinių tyrimų etapą pateko tik penki. Paprastai
pasaulio laboratorijose būna tiriama šimtai tūkstančių junginių, iš kurių apie dešimt patenka į kitą tyrimų etapą – bandymus su gyvūnais – ir tik vienetai – į klinikinius tyrimus su žmonėmis. Bet vis tiek turime susintetinti tuos šimtus tūkstančių junginių, kad atrinktume tinkamiausius“, – pasakoja dr. J. Smirnovienė.
Pasak jos, pirmajame klinikinių tyrimų etape vaisto saugumo bandymai atliekami su sveikais savanoriais. Antrajame vaistą gauna nedidelės, 10–100 tam tikra liga sergančių žmonių grupės. Jiems duodama saugi vaisto dozė ir tiriama, ar nepasireiškia šalutiniai poveikiai. Jei viskas gerai, tai vaistai tiriami jau didesnėje (iki 100 000) žmonių grupėje, padalytoje į sveikus ir sergančius, į gaunančius vaistą arba placebą. Žmogus nežino, ką gauna – ar vaistą, ar placebą. Šio tyrimo metu gauti duomenys ir lemia, ar vaistas bus įteisintas ir įregistruotas
Esame atradę keletą veiksmingų cheminių junginių, tarp jų – tokių, kurie sąveikauja išskirtinai su baltymu, esančiu tik vėžinėse ląstelėse.
Europos vaistų agentūroje (European Medicines Agency, EMA).
Jei toks tyrimas parodo, kad vaisto nauda nusveria žalą (pvz., šalutinis poveikis pasireiškia tik vienam iš 100 000 arba vaistas teigiamai veikia daugiau nei 70 proc. tiriamųjų), jis gali patekti į rinką. Atliekant šį tyrimą, kuris trunka iki 8 metų, gauti duomenys ir nulemia, ar vaistas bus įteisintas. Vėliau EMA pateikiamas prašymas su visa reikiama informacija dėl naujojo vaisto registracijos. Vidutiniškai dar pusantrų metų užtrunka informacijos patikrinimas.
Tačiau, pasak pašnekovės, pandemija parodė, kad naujo vaisto ar vakcinos sukūrimas gali sutrumpėti iki vos dvejų metų, bet tik su sąlyga, kad yra sutelkti reikiami finansiniai bei žmogiškieji resursai ir sukaupta daug mokslinių žinių apie koronavirusus, kuriuos mokslininkai tyrinėjo jau dešimtmetį prieš epidemiją.
kitoms ligoms gydyti?
Nepaisant ilgai trunkančių, kruopščių ir griežtai reglamentuotų naujų vaistų molekulių tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis, mokslininkai ir medicinos
specialistai vis aiškiau suvokia, kad kiekvienam žmogui ligos vystosi skirtingai. Pacientų populiacijos nevienalytiškumas reiškia, kad tam tikri vaistai gali būti veiksmingi tik tam tikriems pacientams, o kitiems gali sukelti sunkių šalutinių poveikių.
„Istorijoje buvo tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, rinkoje atsidūrę vaistai nuo artrito buvo ir naudingi, ir nešė „Merck“ farmacinei kompanijai milijardines pajamas, bet, nustačius padidėjusią miokardo infarkto ir insulto riziką, vaistų gamyba turėjo būti sustabdyta dėl per didelės žalos“, – prisimena mokslininkė.
Tačiau nutinka ir atvirkščiai, kai ikiklinikinių ar klinikinių tyrimų metu nustačius vaisto šalutinį poveikį atrandama, kad tą patį vaistą galima panaudoti ir kitai ligai gydyti. Pavyzdžiui, Frankfurto Goethe's universiteto tyrėjų grupė prieš dvejus metus nustatė, kad vaistas nuo viduriavimo (loperamido hidrochloridas) gali sukelti specifinių ląstelių žūtį ir tai gali būti panaudota gydant retą, bet agresyvią ir mirtiną smegenų vėžio formą – glioblastomą.
„Epilepsijai gydyti skirto vaisto (topiromato) klinikinių tyrimų metu buvo pastebėta, kad jis sukelia šalutinį
Tik 5 iš 250 vaistų kandidatų toliau gali būti išbandomi su žmonėmis ir tik vienas iš penkių sėkmingai pereina
poveikį – svorio mažėjimą, todėl būtų galima jį pritaikyti ir kitai ligai – nutukimui – gydyti. Vaisto molekulė turi tokį struktūros elementą, kuris leidžia jai prisijungti prie mūsų laboratorijoje tyrinėjamos baltymų šeimos. Nustatėme, kad šis vaistas ypač smarkiai sąveikauja su vienu iš 12 tikslinės baltymų grupės narių, kuris galėtų būti atsakingas už nutukimą. Gyvybės mokslų centre kolegos tiria, kaip tą patį COVID-19 RNR vakcinos technologijos principą būtų galima panaudoti individualizuotam vėžio ir kitų ligų gydymui pakeitus informacinę RNR, kuri nurodo organizmui, kokį su liga siejamą baltymą gaminti“, – paaiškina biotechnologė.
Svarbu nesuklysti pirmajame etape
Prognozuojama, kad vaistų sukūrimo trukmė, sudėtingumas ir kaina galėtų mažėti dėl sparčios modernių automatizuotų biocheminių ir biofizikinių
metodų plėtros, dirbtinio intelekto pažangos ir sukaupiamų vertingų mokslinių žinių.
„Siekdami pagreitinti ir atpiginti vaisto sukūrimo procesą, molekulių lygmeniu analizuojame mechanizmus, kaip su liga siejamas baltymas atpažįsta vaistą kandidatą. Labai svarbu pradiniame vaisto kūrimo etape (mėgintuvėliuose) atrinkti tinkamiausią molekulę, kuri keliautų į tolesnius ikiklinikinius ir klinikinius tyrimus. Jei į šiuos etapus patenka ir yra testuojama netinkama molekulė, prarandama ypač daug finansų ir laiko“, – pabrėžia dr. J. Smirnovienė.
Maryja Šupa
Vytautas Kaktinas
Eglė Stankevičiūtė
Rūta Rimkevičiūtė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Justina Mandravickaitė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas
2022 m. sausį, nutekėjus „CityBee“ klientų duomenų bazei, daugelis Lietuvos gyventojų sužinojo ne tik apie duomenų saugumo problemas, su kuriomis gali susidurti bet kuri įmonė, bet ir apie vietas, kur tokie duomenys gali būti paviešinti – programišių forumus internete. Keletą dienų po šio įvykio vartotojai iš Lietuvos masiškai jungėsi prie „RaidForums“ (2022 m. balandį uždaryto žymaus programišių forumo, kurio viena iš specializacijų buvo nutekintų duomenų mainai). Kol vieni įsitraukė į diskusiją apie neetišką pažeidėjų elgesį ir grasino kreiptis į teisėsaugą, kiti patys siuntėsi ir analizavo nutekintą duomenų bazę. Šis pavyzdys parodė, kad programišių forumai internete – globalios diskusijų erdvės, kuriose atstovaujama skirtingoms vertybėms, kultūroms ir nacionaliniams interesams, o vartotojai iš Lietuvos gali savo arba ne savo noru patirti šių bendruomenių veiklos įtaką.
Programišių forumuose – penki bendruomenių tipai
Kartu su Kembridžo universitetu atlikome tyrimą apie globalią programišių bendruomenių veiklą ir analizavome šimtus tūkstančių forumuose publikuotų pranešimų apie programišių
naudojamus įrankius, daromus pažeidimus ir vartojamą kultūrinę produkciją. Duomenys surinkti iš programišių forumų pranešimų duomenų bazės „CrimeBB“, kurioje saugoma informacija iš daugiau nei 20 populiariausių ir didžiausių angliškų, ispaniškų, rusiškų ir kitų kalbų programišių forumų nuo jų įkūrimo iki 2021 m.
Programišių forumai pasižymi didele struktūros ir turinio įvairove. Vieni siaurai specializuojasi keliose informacinio saugumo temose, kiti aprėpia daug skirtingų temų, susijusių ne tik su informaciniu saugumu, bet ir su bendrąja kompiuterija, socialinėmis ir kultūrinėmis diskusijomis, prekyba ir uždarbiu. Šių temų įvairovė ir pasiskirstymas lemia tai, kokios bendruomenės formuojasi konkrečiuose forumuose ir kiek juose yra suteikta galimybių diskutuoti apie akivaizdžiai nelegalią veiklą arba ją vykdyti. Diskusijos informacinio saugumo temomis savaime nenurodo veiklos teisėtumo – ta pati informacija gali būti panaudota ir sistemoms apsaugoti, ir spragoms aptikti, ir neteisėtai prieigai. Kita vertus, dalyje forumų yra skiltys, skirtos konkretiems pažeidimams aptarti, pavyzdžiui, apie mokėjimo kortelių duomenų gavimą, apsaugos nuo sukčiavimo įveikimą žaidimuose, nutekintų duomenų dalijimąsi ir panaudojimą, galimai nelegalų dalijimąsi autoriniais kūriniais. Skirtingi forumai skirtingomis
proporcijomis aprėpia technines ir su technologijomis nesusijusias temas, o pastarosios yra svarbios bendruomenės kūrimo ir narių bendravimo erdvės. Mūsų atlikta forumų analizė parodė, kad yra penki programišių bendruomenių tipai – baltosios skrybėlės, juodosios skrybėlės, senoji mokykla, universalieji ir neprisirišusieji. Baltųjų skrybėlių bendruomenės nariai susitelkę išskirtinai į sistemų saugumo ir bendresnes kompiuterijos temas. Paprastai šiuose forumuose renkasi informacinio saugumo profesionalai, juose mažai turinio kitomis temomis. Juodosios skrybėlės, palyginti su kitais forumais, pasižymi didele informacinio saugumo temų įvairove, tačiau šalia yra diskusijų erdvės, skirtos socialinėms ir kultūrinėms temoms aptarti, prekybos vietos, kuriose forumų nariai gali pirkti ir parduoti prekes bei paslaugas – nutekintas duomenų bazes, įvairius įrankius ir jų konfigūracijas. Šiuose forumuose kultūrinės ir socialinės diskusijos pasitelkiamos bendruomenei kurti, narių reputacijai gerinti ir tarpusavio pasitikėjimui skatinti. Juose itin svarbus administratorių vaidmuo – jie ne tik užtikrina turinio moderavimą, bet ir sprendžia prekybos vietose kylančius konfliktus, nepageidaujamos reklamos ir sukčiavimo problemas, kurios gali turėti įtakos forumo reputacijai.
Baltųjų ir juodųjų skrybėlių skirtį atspindi angliški terminai white hats ir black hats , nuo XX a. pabaigos vartojami etiškai veikiančių ir įstatymus pažeidžiančių programišių veiklai atskirti. Senosios mokyklos bendruomenėse dominuoja gilinimasis į kitas kompiuterijos temas, tačiau yra
aptariamas ir informacinis saugumas, ir su technologijomis nesusijusios temos. Neprisirišusieji – tai forumai, kuriuose informacinio saugumo ir kompiuterijos temos yra gana svarbios, tačiau vyrauja dėmesys socialinėms ir kultūrinėms diskusijoms, taigi šios bendruomenės yra neprisirišusios prie technologinių temų. Tuo tarpu universalieji forumai aprėpia didžiausią temų įvairovę ir jungia į bendruomenes labai skirtingomis temomis besidominčius narius bei nares.
Kokiuose kontekstuose minima Lietuva?
Vienas iš klausimų, kol kas dar mažai nagrinėtų programišių forumų tyrimuose – kokiuose kontekstuose yra minimos skirtingos valstybės? Nors internetiniai nusikaltimai vykdomi virtualiai ir globaliu mastu, jų poveikis yra lokalus – nukentėjusieji gyvena realius gyvenimus skirtinguose pasaulio kampeliuose, o skirtingos valstybės
skirtingu mastu ir intensyvumu patiria šių veiklų padarinius.
Nagrinėjant valstybių paminėjimo kontekstus forumų skiltyse, kurios tiesiogiai susijusios su informaciniu saugumu ir programišių veikla, buvo nustatyta, kad dažniausiai minimų valstybių dvidešimtuke yra anglakalbės valstybės – JAV, Jungtinė Karalystė, Australija, Kanada, taip pat daug gyventojų turinčios Indija, Kinija, Rusija, Meksika, Japonija, Brazilija, didesnės Europos Sąjungos šalys (1 pav.).
Lietuva ir kaimyninės valstybės –Latvija bei Estija – programišių forumuose figūruoja palyginti retai.
Sudėjus kartu, jų paminėjimai sudaro mažiau nei 1 proc. visų valstybių paminėjimų. Reti Lietuvos paminėjimai dažniausiai susiję su diskusijomis apie konkrečias nelegalias veiklas, kurias įmanoma nepastebimai vykdyti Lietuvoje, nepritraukiant teisėsaugos ir skaitmeninių paslaugų teikėjų dėmesio, taip pat pranešimai apie konkrečių lietuviškų įmonių saugumo spragas, prašymai padėti neautorizuotai prieiti prie konkrečių lietuviškų sistemų, pavyzdžiui, elektroninio dienyno, diskusijos apie lokalų kenkėjiškos programinės įrangos platinimą. Tuo tarpu duomenų nutekėjimo atvejai – tokie kaip „CityBee“ ir kiti vėliau žiniasklaidos priemonėse paviešinti atvejai –yra pavieniai ir, palyginti su globaliu kontekstu, gana nedideli ir nedažni. Visos išvardytos Lietuvos paminėjimo situacijos susijusios su atvejais, kai pažeidėjų motyvai yra arba finansiniai, pavyzdžiui, kenkėjiškos programinės įrangos tinklų kūrimas, nutekintų duomenų pardavimas, arba susiję su asmeninių problemų sprendimu, pavyzdžiui, pažymių keitimu elektroniniame dienyne arba kerštu. Be to, globalus interneto paplitimas suteikia programišiams dar vieną su geografija susijusį veikimo motyvą – įsitraukimą į geopolitinius procesus. Vienas tokio įsitraukimo pavyzdžių – Rusijos karas Ukrainoje.
Haktyvizmas, „Anonymous“ ir karas Ukrainoje
Prasidėjus Rusijos puolimui Ukrainoje, tą pačią dieną apie savo veiklą paskelbė „Anonymous“ grupuotė, priskirianti save haktyvistams – programišiams, kurie informacinių sistemų saugumą apeina ir sistemomis manipuliuoja siekdami politinių tikslų. „Anonymous“ pasisako prieš cenzūrą, laisvo informacijos dalijimosi bei žmogaus teisių suvaržymą ir per pastaruosius 20 metų atliko daug atakų, kurių metu pabrėžė savo pasipriešinimą ginant išvardytas vertybes.
2022 m. vasario 24 d. vienoje iš savo Twitter paskyrų kolektyvas paskelbė apie oficialiai pradedamą kibernetinį karą prieš Rusijos vyriausybę, o po kelių dienų pažymėjo: „Nė viena tauta
nenusipelno būti užpulta užsigeidus pamišėliui. Nė vienas žmogus nenusipelno gyventi varžomas cenzūros, negalėdamas pasakyti tiesos valdžiai. Kaip aktyvistai, mes visada kovosime už engiamuosius. Mes esame #Anonymous #OpRussia“ (Twitter, @YourAnonNews, vasario 28 d.). Šios operacijos metu „Anonymous“ viešino Rusijos vyriausybės duomenis ir slaptą informaciją, vykdė įsilaužimus į Rusijos tinklalapius, technikos priemones–pavyzdžiui, kameras ir vyriausybės kontroliuojamus televizijos kanalus, kurių metu trikdė jų veiklą, skelbė specialias žinutės arba vaizdus apie Rusijos veiksmus Ukrainoje.
Auditorijos reakcija į šiuos „Anonymous“ pranešimus socialinėje žiniasklaidoje buvo ypač teigiama. Komentaruose išreiškiamas dėkingumas grupuotei už įsitraukimą ir palaikymas už pilietinį budrumą ir aktyvumą (angl. vigilantism), o daliai komentarų būdingas išskirtinai agresyvių veiksmų skatinimas, kvietimai bausti visus Rusijos
piliečius, prisidedančius prie karo. Tuo tarpu rečiau pasitaikantys kritiški komentuotojai abejojo, ar kare tokie veiksmai daro reikšmingesnę įtaką, pažymėjo, kad atakos yra nesudėtingos ir atliekamos pavėluotai. Jie taip pat kėlė klausimus apie tai, ką „Anonymous“ veiksmai lėmė iki šiol ir kokia buvo jų nauda, ypač kalbant apie paviešintus duomenis.
Haktyvizmo pavyzdys parodo, kad programišiai gali įsitraukti į globalius geopolitinius procesus ir aktyviai apie tai komunikuoti. Nors jų veiksmai teisiškai gali niekuo nesiskirti nuo tos nelegalios veiklos internete, kuri organizuojama iš finansinių paskatų, šis fenomenas susilaukia visuomenės palaikymo, o ne pasmerkimo. Net ir tais atvejais, kai veikla nebuvo palaikoma, abejonių kėlė jos rezultatai, o ne priemonės. Taigi tada, kai politinės nuostatos ir vertybinės pažiūros sutampa, ne tik išnyksta skirtumai, bet ir atsiranda selektyvus programišių veiksmų vertinimas. Geopolitinės
preferencijos, kuriomis vadovaujamės kasdieniame gyvenime, lemia ir veiklos (ne)legalumo suvokimą.
Programišiai – genialūs moksliukai ar žmonės, panašūs į mus?
Žiniasklaidos priemonėse ir medijose, ypač filmuose, programišiai dažnai stereotipizuojami, vaizduojami kaip genialūs moksliukai, maištautojai arba atsiskyrėliai, o pastaruoju metu – kaip galingų valstybių užnugarį turintys pasaulio gelbėtojai. Todėl atlikdami savo tyrimą taip pat aiškinomės, kuo pasižymi diskusijos laisvų temų ir kitose kultūrinėse skiltyse ir ką jos parodo apie programišių forumų narių kultūros vartojimo ypatumus. Forumų nariai diskutuoja apie pačių įvairiausių žanrų filmus, muziką, hobius, o tai padeda jiems susipažinti ir liudija įsigilinimą į globalią popkultūrą. Programišių forumų dalyviai neretai renkasi sau pseudonimus su aliuzija į tam tikrus masinio vartojimo kultūrinius
produktus, pavyzdžiui, filmų bei serialų personažų vardus, arba dalijasi populiariomis dainomis, kurios geriausiai atspindi jų pseudonimus tame forume. Toks internetinės tapatybės konstravimas įprasmina pozityvų santykį su dominuojančia kultūra.
Didelė dalis pranešimų laisvų temų skiltyse atlieka socialinių klijų funkciją – tai pasisveikinimai, padėkos ir pagyrimai, teigiamų ir neigiamų emocijų raiška. Be to, forumų nariai dalijasi savo kūryba (ypač muzikine), klausia nuomonių, prašo kritikos ir rekomendacijų. Nors forumų nariai dažniausiai vieni kitų nepažįsta (arba pažįsta tik tą virtualią jų tapatybę, kuri reprezentuojama), bet tai yra svarbi referentinė grupė, kuriai jie nori pateikti ir savo kurtus produktus, kurios nuomonę ir pasiūlymus vertina. Šių diskusijų temos tarp skirtingų forumų dažniausiai kartojasi – tai sportas,
religija ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.
Programišių forumai internete pasižymi didele veiklos ir turinio įvairove, o diskusijos netechninėmis temomis veikia kaip papildoma bendruomenės kūrimo priemonė. Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad būtų aktualūs ir tolesni programišių geografijos, geopolitinių nuostatų ir kultūrinio vartojimo tyrimai. Nors socialinė veikla internete dažnai suprantama kaip globali, nuotolinė ir anonimiška, kiekvienas programišius ir programišė gyvena realų gyvenimą specifinėje geografinėje, politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Taip pat ir internetinė veikla turi padarinių konkretiems žmonėms konkrečiose lokaliose aplinkose. Sužinojus daugiau apie šias aplinkas galima įgyti geresnį supratimą apie forumų narių veiklos tikslus, motyvus, aplinkybes ir perspektyvas.
dalyviai neretai renkasi sau pseudonimus su aliuzija į tam tikrus masinio vartojimo kultūrinius produktus, pavyzdžiui, filmų bei serialų personažų vardus.
Marius Kalanta
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto podoktorantūros stažuotojas
Jau kuris laikas vietos ir užsienio politikai (-ės) ir ekspertai (-ės) diskutuoja apie Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims kylančią vidutinių pajamų (VP) spąstų grėsmę. Ši grėsmė siejama su nerimu, kad Baltijos šalims nepavyks ekonomiškai pasivyti pažangių Vakarų Europos šalių ir jos ilgam laikui liks vidutiniokėmis – tik vidutiniškai turtingomis šalimis. Nors ir bus dedamos pastangos auginti ekonomiką, tačiau tarytum kažkokios nematomos lubos neleis pasiekti Vakarų Europos šalių išsivystymo ir gerovės lygio.
Kai kurie iš ekspertų kalba apie grėsmę Baltijos šalims VP spąstuose įstrigti, tarsi darytų prielaidą, kad ši grėsmė kol kas dar tik ateityje. Kiti gi sako, kad Baltijos šalims gali nepavykti iš VP spąstų ištrūkti, tarsi darytų priešingą
prielaidą – kad jos į VP spąstus jau yra patekusios ir deda pastangas iš jų ištrūkti. Kokią – realią ar tik menamą grėsmę VP spąstų fenomenas iš tiesų
kelia Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonominei raidai?
VP spąstai kaip įstrigimas vidutiniame išsivystymo lygyje
VP spąstų terminas pirmą kartą paminėtas 2007 m. dviejų ekonomistų –Indermito Gillo ir Homi Kharaso knygoje „An East Asian Renaissance: Ideas for Economic Growth“. Pradžioje labiausiai susitelkta į ekonominius VP spąstų aspektus, tačiau vėliau skirta dėmesio ir politiniams jų veiksniams. Vis dėlto per tuos 10 metų gana intensyvių mokslinių tyrinėjimų nebuvo prieita prie bendro VP spąstų apibrėžimo, tad iki šiol egzistuoja kelios jų sampratos. Dar daugiau, nepasiekta netgi vieningo sutarimo, ar VP spąstai išties egzistuoja.
Mokslines pastangas apibrėžti
VP spąstus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmą grupę sudaro empiriniai apibrėžimai. Čia prieiga gana paprasta ir aiški. Jei VP spąstai reiškia vidutinį išsivystymo lygį, kurį šalims sunku „prašokti“, vadinasi, turėtume gebėti konkrečiai įvardyti bendrojo vidaus produkto (BVP)
vienam gyventojui diapazoną, į kurį patekus šalims iškyla grėsmė įstrigti. Tyrimai atskleidė, kad išties tokį diapazoną galima identifikuoti. 2011 m. studijoje Michaelas Spence‘as šį BVP vienam gyventojui diapazoną
įvardija kaip esantį tarp 5000 ir 10 000 JAV dolerių pagal 2005 m. kainų lygį. Jo vertinimu, nuo 1975 m. tik kelioms šalims pavyko iš šio diapazono ištrūkti. Shekharas Aiyaras su bendraautoriais 2013 m. tyrime pasitelkdami kitą metodą nustatė, kad VP spąstų diapazonas yra tarp 2000 ir 15 000 JAV dolerių 2005 m. kainomis, nes būtent šiame diapazone išauga tikimybė, kad šalių BVP augimo tempas sulėtės. Dar kitame, 2014 m. Barry Eichengreeno ir kolegų atliktame tyrime nustatyta, kad tikėtina, jog esama ne vieno, bet dviejų VP spąstų slenksčių, kuriuos pasiekus šalių BVP vienam gyventojui augimas linkęs lėtėti: vieno – šalies pajamoms pasiekus 10 000–11 000 JAV dolerių, o kito – pasiekus 15 000–16 000 JAV dolerių (abiem atvejais 2005 m. kainomis). Tad šie empiriniai
VP spąstų apibrėžimai įvardija konkretų BVP vienam gyventojui slenkstį, esantį maždaug tarp 10 000 ir 16 000 tūkst. JAV dolerių (matuojant 2005 m. kainomis), kurį pasiekus išauga tikimybė, kad šalys praras ekonominio augimo greitį ir ilgus metus nesugebės šio lygio viršyti, tad taip ir nepasieks aukštų pajamų šalių statuso.
VP spąstai kaip išsivysčiusių šalių nepavijimas
Antroji apibrėžimų grupė mato VP spąstus kaip konvergencijos (artėjimo) su išsivysčiusiomis šalimis nesėkmę. Manoma, kad šalis laikytina patekusia į VP spąstus, jei jos artėjimas prie išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, JAV ar kokios kitos, BVP vienam gyventojui lygio sustoja. Šiuo atveju kyla dvigubas iššūkis. Vidutinių pajamų šalis, kad išvengtų VP spąstų grėsmės, turi ne tik augti, bet ir augti sparčiau už išsivysčiusias šalis, nes tik tokiu atveju artėjimas prie pastarųjų
EE BVP/gyv., % nuo išsivysčiusių šalių LT BVP/gyv., % nuo išsivysčiusių šalių
Išsivysčiusių ekonomikų BVP/gyv.
1 pav. Baltijos šalių BVP vienam gyventojui (perkamosios galios standartu) dalis nuo išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusių šalių vertė apskaičiuota kaip 3 kvartilis nuo ES ir ELPA (Europos laisvosios prekybos asociacijos)
šalių BVP vienam gyventojui. „Eurostat“ duomenys
Pastebėta, kad šalys savo vystymosi pradžioje dėl sparčios urbanizacijos ir industrializacijos, kai nenašų žemės ūkį vis labiau keičia našesnė pramonė, gana sparčiai auga, išauga žemų pajamų šalies statusą ir gerokai priartėja prie išsivysčiusių šalių lygio. Tačiau šis artėjimas yra linkęs lėtėti, kai pigios darbo jėgos resursai išsenka ir šalys pasiekia vidutinį išsivystymo lygį. 2013 m. Pasaulio banko atlikta studija parodė, kad 1960 m. pasaulyje buvo 101 vidutinį išsivystymo lygį pasiekusi šalis, tačiau 2008 m. iš jų tik 13 buvo pavykę reikšmingai sumažinti pajamų atotrūkį nuo JAV ir prasiveržti į išsivysčiusių šalių grupę.
VP spąstai kaip konkurencingumo sumažėjimas
Trečias būdas apibrėžti VP spąstus labiau orientuotas ne į konkrečios kiekybinės VP spąstų ribos identifikavimą, bet į priežastis, kokios struktūrinės ir politinės charakteristikos ima trukdyti tolesniam vidutinį išsivystymo lygį pasiekusių šalių vystymuisi. Šiuo atveju mokslininkai VP spąstus apibrėžia kaip šalių negebėjimą pereiti iš pigia darbo jėga ir intensyviu resursų naudojimu grįstos ekonomikos į aukštais įgūdžiais ir inovacijomis grįstą ekonomiką. Šalys pasiekia vidutinį išsivystymo lygį vis labiau didindamos turimų gamybos veiksnių – darbo ir kapitalo panaudojimo efektyvumą, tad gerai išmoksta pigiai ir kokybiškai gaminti žemo kompleksiškumo produktus, pavyzdžiui, drabužius ar baldus, arba atlikti aukšto kompleksiškumo produktų, pavyzdžiui, automobilių ar išmaniųjų telefonų, surinkimą. Tačiau mažėjant darbo jėgos pasiūlai ir augant pragyvenimo lygiui darbo kaštai auga ir šalys ima prarasti gebėjimą su kitomis besivystančiomis šalimis konkuruoti pigia darbo jėga, bet dar neįgyja gebėjimo konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis aukštų įgūdžių reikalaujančiomis inovacijomis ir savo technologijomis bei produktais.
Šiuo požiūriu VP spąstai kaip tik ir žymi gamybos veiksnių maksimizavimu grįstos augimo strategijos, kuri sėkmingai atvedė į vidutinį išsivystymo lygį, išsisėmimą ir šalių negebėjimą suformuoti
naują augimo strategiją, geriau atitinkančią pasikeitusias konkrečios šalies struktūrines charakteristikas.
Baltijos šalys laikomos aukštų pajamų šalimis
Taikant empirinį apibrėžimą atsakymą rasti paprasta, nes tereikia palyginti dabartinį Baltijos šalių BVP vienam gyventojui lygį su minėtuose tyrimuose pateiktu VP spąstų slenksčiu, kuris, vertinant skirtingais metodais, yra tarp 10 000 ir 16 000 JAV dolerių (2005 m. kainomis). Groningeno universiteto sudarytos duomenų bazės „Penn World Table“ duomenimis, 2019 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui, išreikštas 2005 m. kainomis, buvo apie 26 000 JAV dolerių, Estijos – 27 000 JAV dolerių, Latvijos – 24 000 JAV dolerių. Tad pagal empirinius VP spąstų apibrėžimus Baltijos šalys jau gerokai peržengė VP spąstų slenkstį ir yra laikytinos aukštų pajamų šalimis, kurioms VP spąstai grėsmės nebekelia. Beje, Pasaulio bankas savo pasaulio šalių pajamų lygio klasifikacijoje Baltijos šalis jau daugiau nei 10 metų taip pat priskiria aukštų pajamų šalių grupei. VP spąstų grėsmę Baltijos šalims pagal kitą, konvergencijos, apibrėžimą padeda įvertinti Baltijos šalių BVP vienam gyventojui (perkamosios galios standartu) dalis nuo išsivysčiusių šalių (1 pav.).
Šiuo metu Baltijos šalių BVP vienam gyventojui, pakoreguotas pagal kainų skirtumus, yra priartėjęs prie Europos išsivysčiusių šalių lygio, kuris daugmaž atitinka Vokietijos BVP vienam gyventojui lygį. Iš diagramos matyti, kad per visą stebimą laikotarpį trijų Baltijos šalių konvergencija buvo sparti, nors ir neapsieita be duobių, kaip kad 2009 m. pasaulinės finansų krizės metu. Pradėjusios nuo 20–30 proc. išsivysčiusių šalių BVP vienam gyventojui lygio 1995 m., 2021-aisiais Baltijos šalys jau viršijo daugiau nei 60 proc. lygį. Tarp visų trijų kol kas sparčiausia konvergencija fiksuota Lietuvoje, pasiekusioje 73,5 proc. išsivysčiusių šalių lygio, ir Estijoje, pasiekusioje 70,4 proc. Diagrama taip pat leidžia spręsti, kad visose šalyse konvergencijos tempas
išlieka gana spartus, tad aiškiai matomos grėsmės jai sustoti, ką ir žymėtų VP spąstai, kol kas nėra.
Baltijos šalių problema – našumas
Vis dėlto, net jei iki šiol Baltijos šalių konvergencija su išsivysčiusiomis šalimis buvo sparti, tai nebūtinai reiškia, kad ji tokia išliks ir ateityje. Tad čia jau patenkame į trečiosios VP spąstų apibrėžimų grupės lauką. VP spąstų tyrimų kontekste Baltijos šalių situacija yra unikali tuo, kad jos, nors jau ir pasiekė aukštų pajamų šalių statusą, kai kuriomis savo ekonominėmis charakteristikomis dar gana smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių grupės senbuvių. Viena tokių charakteristikų –našumas. Nors nuo 1995 m. visose trijose šalyse našumas nuosekliai augo, tačiau 2021 m. jis siekė tik apie 30 proc. išsivysčiusių šalių lygio Lietuvoje bei Latvijoje ir 36 proc. Estijoje (2 pav.).
Gana žemo Baltijos šalių ekonomikų našumo priežastys yra įvairios. Jas galima lengviau suprasti į šių šalių ekonomikas pažvelgus iš globalių vertės grandinių perspektyvos. Šiuolaikinėje globalioje ekonomikoje šalys, o konkrečiai – jose veikiančios įmonės, negamina produktų nuo pradžios iki pabaigos, kaip buvo įprasta prieš keliasdešimt metų. Šiuolaikinės komunikacijos, ryšio ir transporto technologijos, taip pat globali konkurencija paskatino išsivysčiusių šalių įmones optimizuoti gamybos procesą taip, kad jos pačios atliktų tik sudėtingiausias, brangiausias ir pelningiausias technologijų ir produktų kūrimo operacijas, tuo tarpu paprastesnės ir mažiau pelningos produktų gamybos ir surinkimo operacijos būtų atliekamos šalyse, kuriose tai kainuoja pigiau. Geras to pavyzdys yra vokiškas automobilis. Automobilio projektavimas, naujų transporto technologijų kūrimas
Lietuva jau nebėra pigios darbo jėgos ar žemų gamybos kaštų šalis, tačiau pajėgumas lygiavertiškai konkuruoti su Vakarų šalimis taip pat dar nėra didelis.
ir sudėtingų pagrindinių komponentų projektavimas ir gamyba yra vykdomi pačioje Vokietijoje ar kitose išsivysčiusiose šalyse, tuo tarpu žemo sudėtingumo komponentus gamina ir pačius automobilius surenka Vidurio ir Rytų Europos, Lotynų Amerikos ar Rytų Azijos šalyse įsikūrusios įmonės. Panašias vertės grandines galima identifikuoti ne tik pramonės, bet ir paslaugų sektoriuje, pavyzdžiui, informacinių technologijų programinės įrangos gamyboje.
Į VP spąstus nepatenkame, bet grėsmių yra
Remdamiesi šiuo požiūriu galime teigti, kad nors Baltijos šalys intensyviai dalyvauja globaliose vertės grandinėse, ką parodo aukšti eksporto ir tarptautinių investicijų rodikliai, bet jose atlieka žemesnio kompleksiškumo komponentų gamybos ir galutinių produktų surinkimo vaidmenį. Dar kitaip tai vadinama kontraktine gamyba. Kadangi šios operacijos yra mažiau
sudėtingos ir reikalauja mažiau žinių ir technologijų, jų kuriama pridėtinė vertė žemesnė. Tai savaime nebūtinai turėtų būti vertinama kaip problema, jei ne kylantis Baltijos šalių pajamų lygis ir augantys gamybos kaštai, lemiantys tai, kad vykdyti kontraktinę gamybą Baltijos šalyse tampa vis brangiau ir brangiau.
Atrodytų, kad tokios problemos sprendimas paprastas – kurti daugiau savo technologijų ir produktų, pačioms inicijuoti vis daugiau savo globalių vertės grandinių ir jas valdyti. Vis dėlto tai Baltijos šalyse dar gana reta. Kodėl? Pagrindinės priežastys, dėl ko jos nelabai pajėgios tai daryti – žemas inovatyvumas ir technologinis išsivystymas, nepakankamos investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, per maža aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūla, nepakankama investicinių finansų pasiūla ir kt. Žiniasklaidoje verslo atstovai ir ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad Lietuva jau nebėra pigios darbo jėgos ar žemų gamybos kaštų šalis, tačiau
pripažįsta, kad pajėgumas lygiavertiškai konkuruoti su Vakarų šalimis taip pat dar nėra didelis.
Ar žvelgdami į VP spąstus kaip į esamos augimo strategijos išsekimą ir naujos trūkumą galime tvirtinti, kad Baltijos šalys jau yra į juos patekusios? Jokiu būdu ne. Kaip teigta anksčiau, Baltijos šalių ekonomikos auga ir toliau vejasi išsivysčiusias šalis. Bet žvelgiant iš šios VP spąstų sampratos perspektyvos akivaizdžiai matyti, kad Baltijos šalių ekonomikų transformacija į technologiškai pažangesnes ir inovatyvesnes dar nebaigta ir būtinybė ją įgyvendinti išlieka didelė. Tad grėsmių yra. Dar daugiau, šios grėsmės gali kilti ne tik iš to, kaip šalims pavyks šią transformaciją įgyvendinti, bet ir iš to, kaip jų politiniams ir ekonominiams elitams pavyks pripažinti, kad esama augimo strategija išsisėmė, ir mobilizuoti resursus bei paramą naujai augimo strategijai.
Nuo 2023 m. sausio 1 d. pasikeitė vaiko priežiūros atostogų tvarka ir trukmė. Nustatoma, kad atostogų laiką mamos turės dalytis su tėčiais ir kiekvienas bent po du mėnesius prižiūrėti savo mažylį, o likusį laiką pasidalyti pagal šeimos poreikius. Šiais pokyčiais siekiama lyčių lygybės užtikrinimo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, vyrų įtraukimo į šeimos gyvenimą, moterų išlikimo darbo rinkoje. Šiuo klausimu visuomenė susiskaldžiusi: vieni palankiai vertina pokyčius, kiti nepatenkinti, kad valstybė pernelyg kišasi į privatų jų gyvenimą.
Apie tai, ką nustato naujas įstatymas ir kokią įtaką jis turės moterų ir vyrų karjeros ir šeimos derinimui, pasakoja Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros vedėja doc. Daiva Skučienė.
Pirmas žingsnis žengtas, bet svarbi problema liko neišspręsta
„Mano požiūriu, žengtas svarbus žingsnis, galintis padėti pakeisti nusistovėjusią situaciją, kai tik moterys prižiūri vaikus. Įstatymų pasikeitimas turi svarbią reikšmę, nes per tam tikrą laiką jis formuoja normas, kas teisinga ir kaip turi būti. Nors dabar šis žingsnis gali atrodyti gana priverstinis, ilguoju laikotarpiu, remiantis institucionalizmo teorija, tai turėtų tapti visuomenei priimtina praktika. Tarp abiejų tėvų pasidalyta vaiko priežiūra taps norma, o tai savo ruožtu turės teigiamą įtaką lyčių lygybei, moterų karjerai ir užimtumui“, – sako doc. D. Skučienė. Vis dėlto mokslininkė kritikuoja kitą pakeitimą – ilgėjančią vaiko priežiūros atostogų trukmę nuo 12 iki 18 mėnesių. Pasak jos, tradiciškai vaikus prižiūrinčioms moterims kartu su ilgėjančiomis atostogomis ilgėja ir nedalyvavimas darbo rinkoje. Todėl moterų užimtumui, jų karjerai ir pensinėms teisėms būtų
parankesnės trumpesnės, bet dosnios vaiko priežiūros atostogos. „Suprantu, kad toks žingsnis žengtas dėl vaiko priežiūros paslaugų viešajame sektoriuje trūkumo. Tačiau šiuo atveju nemanau, kad sprendimas ilginti atostogas yra teisingas. Vis dėlto gyvename dviejų dirbančiųjų visuomenėje. Turint galvoje, kad Lietuvoje moterys labai išsilavinusios, neretai siekiančios karjeros, pasitraukimas iš darbo rinkos, kai vėliau turi pasivyti kolegas po ilgų atostogų, joms nėra naudingas. Be to, visi karjeros sulėtėjimai turi reikšmės sulaukus senatvės pensijos, kai dėl žemesnio darbo užmokesčio rodiklių gaunama mažesnė pensija. Jei negalime užtikrinti vaiko priežiūros paslaugų, turėtume skirti išmokas joms įsigyti rinkoje“, – įsitikinusi doc. D. Skučienė. Nuošalyje likusią vaiko priežiūros paslaugų trūkumo problemą pašnekovė siūlo spręsti ne familiarizuota vaiko priežiūra, o subsidijavimu. Tačiau užuot
subsidijavus paslaugų teikėjus –privačius darželius, reikėtų mokėti išmokas tiesiai individui. Tai galėtų palengvinti prieinamumą prie ugdymo paslaugų privačiame sektoriuje, kad vaikai galėtų gauti jiems reikalingą ugdymą, o tėvai turėtų galimybę dirbti.
Gerovės valstybė: lyčių lygybė ir ugdymas ankstyvame amžiuje Mokslininkei su kolegomis atlikus tyrimą „Mokamos vaiko priežiūros atostogos ir vaiko priežiūros bei darbo derinimas Lietuvoje“ (angl. „Paid Parental Leave and Reconciliation of Childcare and Work in Lithuania“) paaiškėjo, kad Lietuvoje moterys dažniau renkasi likti namuose, o vyrai tęsia darbą dėl finansinės naudos – vyrai dažnu atveju uždirba daugiau. Tai – puiki iliustracija, kaip Lietuvoje šeimos finansinė situacija ir moterų ir vyrų pajamų nelygybė koreliuoja su tradiciniu lyčių vaidmenų pasiskirstymu.
„Dėl užmokesčio skirtumo vaiko priežiūros atostogų išeinanti moterų dauguma tik parodo, kad mama namuose tėra internalizuota norma. Šiandien, ir tai minėjo tyrimo dalyvės, iškristi iš darbo rinkos dvejiems metams –tikrai per ilgas laiko tarpas. Daugelis tėvų tiesiog negali sau leisti atlikti tik vieną vaidmenį, o turi suderinti kelis – darbuotojo, karjeros žmogaus ir įvairius kitus socialinius įsipareigojimus. Tai nelengva, todėl gerovės valstybė turėtų įvairiais būdais padėti šeimai, suprasdama šiuolaikinę situaciją, kad žmonėms reikia dirbti didinant savo finansinę gerovę“, – teigia doc. D. Skučienė.
Pašnekovė aiškina, kad nūdienos gerovės valstybėje į visuomenę žvelgiama iš socialinio investavimo perspektyvos: „Ji apima ne tik šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimą, bet ir vaikų ugdymą institucijose ankstyvajame amžiuje. Ne mažiau reikšminga ir moterų emancipacija, dalyvavimas darbo rinkoje, jų finansinė nepriklausomybė ir gerovė. Taip pat tėčio įsitraukimas, turintis teigiamą įtaką vaiko raidai, vystymuisi ir ryšiui su tėvu, be to, ir paties
tėčio pasitenkinimui atliekant savo vaidmenį.“
Neigiamam darbdavių požiūriui reikalinga kolektyvinė atsvara
Darbdaviai – labai svarbi grandis siekiant derinti šeimą ir karjerą. Deja, ankstesni tyrimai rodo, kad su šia grandimi ne viskas gerai. Remiantis tyrimo dalyvių atsakymais, darbdavių lankstumas darbuotojų, turinčių vaikų, atžvilgiu dažniausiai buvo susijęs su asmenine patirtimi. Vaikų turintys darbdaviai rodė daugiau supratingumo ir pozityviai žvelgė į lankstesnį darbo grafiką, kurio neretai prireikia vaikų turintiems darbuotojams.
„Darbdavių klausimas ilgai nespręstas, o darbuotojai paprastai būna prisitaikę. Remiantis interviu duomenimis, darbuotojai iš darbdavių tikisi supratimo ir atjautos. Tačiau tai ne tik emocinis, bet ir juridinis klausimas – individuali teisė, kurios reikalauti turėtų būti normalu“, – pabrėžia tyrėja.
Jos nuomone, tokios darbdavių kultūros priežastis – kolektyvinės atsvaros tokiam elgesiui trūkumas.
Profsąjungų atstovavimas sprendžiant
šį klausimą – per mažas, o kai nėra kolektyvinės paramos, individas su savo šeimos ir darbo derinimo poreikiais lieka vienas. Prie to prisideda ir nevienodas darbdavio ir dirbančiojo galios santykis. Todėl taip svarbu, kad profsąjungos, kaip kolektyvinė jėga, keltų šią problemą. Galiausiai šios teisės turi būti užtikrinamos, įgyvendinamos ir stiprinamos per valdžios institucijų dialogą su darbdaviais.
Pozityvūs tėvystės pavyzdžiai ir moterų saugumas
Žvelgdama į ateitį doc. D. Skučienė mato teigiamas tendencijas: „Neperleidžiamos tėvystės atostogos –svarbus pirmasis žingsnis. Nors kai kuriuose visuomenės sluoksniuose tai kelia pasipriešinimą, laikui bėgant ši norma prigis. Žinoma, vien tik įstatymais šito nesureglamentuosi, norint laipsniškai keisti kultūrinę terpę reikalingos ir minkštosios priemonės. Tad įveikiant stereotipus turėtų būti pasitelkiamos pozityvios praktikos ir
patirtys, jos turi būti transliuojamos televizijos eteryje ar socialiniuose tinkluose.“
Vis dėlto pašnekovė mano, kad pagrindiniai mūsų valstybės uždaviniai –užtikrinti vaiko priežiūros paslaugas, atverti karjeros galimybes, didinti finansinę gerovę: „Tik taip būtų stiprinamas moterų saugumas, mažinama baimė ir nerimas susilaukti vaikų. Galiausiai tai turėtų prisidėti siekiant kito tikslo – gimstamumo didinimo. Skandinavijos valstybių pavyzdys rodo, kad moteris turi turėti galimybių realizuoti save kaip mamą, kaip darbuotoją, siekti mokslo aukštumų. Kol viso šito neturėsime, gimstamumas nedidės.“
Moterų užimtumui, jų karjerai ir pensinėms teisėms
būtų parankesnės trumpesnės, bet dosnios vaiko priežiūros atostogos.
Austrų ekonomikos mokykla ir jos poveikis ekonominės minties raidai.
I dalis
Remigijus Čiegis
Austrų ekonomikos mokykla 2021 m. minėjo 150 metų jubiliejų. Šios mokyklos atstovai, pradedant austrų ekonomikos mokyklos įkūrėju, Vienos universiteto politinės ekonomijos profesoriumi Carlu Mengeriu, ilgą laiką formavo dabartinį rinkų kaip ekonominių procesų supratimą. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto profesorius Remigijus Čiegis supažindina skaitytojus su pagrindinėmis austrų ekonomikos mokyklos pradininkų ekonominėmis idėjomis ir jų poveikiu šiuolaikinių ekonomikos teorijų ir moderniosios ekonominės politikos formavimuisi.
Sudarytojas Boguslavas
Gruževskis
Knygoje aptariami ir apibūdinami pagrindiniai darbo rinkos politikos elementai: gyventojų užimtumas, nedarbo problemos, darbo ekonominė ir sociologinė samprata, socialinio dialogo principai, darbo rinkos politikos priemonių analizė ir kt. Darbo rinkos politika sudaro prielaidas tam tikrais veiksmais ir priemonėmis daryti įtaką šalies ekonominei ir socialinei raidai, todėl nuo XX a. pradžios ji vis labiau lemia paskiros šalies vystymosi eigą. Supažindinama su teoriniais darbo rinkos politikos aspektais ir pateikiama praktinių pavyzdžių, atskleidžiančių skirtingus darbo rinkos valdymo būdus, jų naudojimo prielaidas ir padarinius.
Knygoje aptariama Visuomenės sveikatos katedros raida nuo 1922 iki 2022 m., supažindinama su strateginėmis mokslinės ir akademinės veiklos kryptimis, prisidedančiomis prie šiuolaikinės visuomenės sveikatos problemų valdymo. Dabartinis Visuomenės sveikatos katedros kolektyvas pristato joje tęsiamas ir plėtojamas naujas mokslinių tyrimų bei praktinės veiklos sritis. Jubiliejinį leidinį pagyvina absolventų atsiliepimai ir įsimintinų įvykių nuotraukos.
Sociolingvistinė Lietuvos panorama: gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys
Mokslinė redaktorė Meilutė
Ramonienė
Remiantis projekto „Lietuvos gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys“ (2020–2021) duomenų analizės rezultatais, knygoje pristatoma sociolingvistinė Lietuvos situacija, atskleidžiama trečiojo XXI a. dešimtmečio pradžios kalbų bei tarmių mokėjimo, vartojimo, kalbinių nuostatų panorama.
Adama Mickiewicza.
Tom pierwszy
Sudarytoja Reda Griškaitė
Tai naujas debiutinio Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinio leidimas lenkų ir lietuvių kalbomis. Leidinyje galima susipažinti su originaliu lenkišku XIX a. A. Mickevičiaus tekstu ir pirmą kartą skelbiamu visos šios knygos vertimu į lietuvių kalbą. A. Mickevičiaus poezijos vertimą į lietuvių kalbą kartu su moksliniais komentarais parengė profesionali vertėja dr. Regina Koženiauskienė. Leidinyje pateikiami dr. Brigitos Speičytės, dr. Redos Griškaitės, dr. R. Koženiauskienės moksliniai tekstai, kurie pagilina žinias apie knygos sukūrimo ir išleidimo aplinkybes 1822 m., pačios knygos istoriją. Ne mažiau svarbi knygos dalis – dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos, sukurtos būtent A. Mickevičiaus baladėms. Šie autoriniai kūriniai yra tarsi raktas, leidžiantis geriau suprasti savitą poeto pasaulį.
Vilniaus imperatoriškasis universitetas mokslinės informacijos gniaužtuose (1803–1832)
Arvydas Pacevičius
Knygoje nagrinėjami Vilniaus imperatoriškojo universiteto (1803–1832) mokslinės informacijos poreikiai, tyrimų infrastruktūra, represinės cenzūros apraiškos ir bendruomenės lūkesčiai atveriant Europos mokslo žiniją. Imperinę visa apimančios kontrolės realybę, kurioje XVIII a. pabaigoje atsidūrė Vilniaus universitetas, atspindi „informacijos gniaužtų“ terminas. Kartu skaitytojas knygoje ras publikuojamą archyvinį šaltinį, atskleidžiantį knygų ir kitų mokymo priemonių dovanojimų tipologiją ir dinamiką, aktualizuojantį atminties institucijose saugomas senojo Vilniaus universiteto vertybes.
Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės profesoriaus Augustino Normanto 70-mečiui.
Niccolò Buccella: inkvizicijos kalinys, karaliaus medikas. Heterodoksija, medicina ir italų egzilis XVI a. antrojoje pusėje
Dainora Pociūtė
Tai knyga apie XVI a. italų mediką Niccolò Buccellą (m. 1599), nuo 1576 m. ėjusį Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stepono Batoro, vėliau – Zigmanto Vazos pagrindinio gydytojo pareigas. Monografijoje analizuojamas medicinos studijų pobūdis Europoje lyderiavusiame Paduvos (Venecijos respublika) universitete, medikų vaidmuo Italijos evangelizmo sąjūdyje, Venecijoje vykęs inkvizicinis N. Buccellos procesas, emigracija į Transilvaniją, gyvenimas ir veikla Lenkijoje ir Lietuvoje, po Stepono Batoro mirties plėtota medicininė N. Buccellos polemika su kitu valdovo gydytoju – italu Simone Simoni.
Sudarytojai Valdas Stanislovas
Laurinavičius, Vygintas Bronius
Pšibilskis
Tai knyga apie mokslinį ir pedagoginį darbą aktyviai dirbusius Vilniaus universiteto bendruomenės narius, kuriems, dėl pensinio amžiaus pasibaigus darbo ryšiams su universitetu, už ypatingus nuopelnus buvo suteiktas profesoriaus emerito vardas (statusas). Universitetas ir jo Profesorių emeritų klubas, norėdami sukaupti ir išsaugoti duomenis apie šiuos nusipelniusius žmones, pateikia svarbiausias žinias apie 70 asmenų.
Darbo teisė visiems
Daiva Petrylaitė, Vida Petrylaitė
Leidinyje skaitytojai supažindinami su pačiais aktualiausiais darbo teisės klausimais, iškylančiais darbo santykiuose. Leidinio autorės aptaria esminius Darbo kodekso taikymo aspektus, pateikia konkrečių pavyzdžių bei rekomendacijų. Ši knyga pirmiausia yra skirta darbuotojams, siekiantiems geriau suprasti savo darbo teises ir pareigas, tačiau pateikiama informacija bus naudinga ir darbdaviams, socialinių partnerių atstovams, studentams ir galbūt moksleiviams bei jų mokytojams, kurie galės ją naudoti kaip mokomąją priemonę gilindamiesi į darbo santykių teisinio reguliavimo Lietuvoje ypatumus.
Prof. Stasys Girdzijauskas Partn. doc. Marius Dubnikovas
Vilniaus universiteto
Kauno fakultetas
Nuo seno ekonomikos specialistus kamuoja klausimas, kuria kryptimi turėtų būti plėtojamas ekonomikos mokslas: ar gamtos mokslus reikėtų vertinti kaip ekonomikos teorijos modelį, ar ekonomika turėtų būti grindžiama savais, tik jai būdingais tyrimų standartais? Šį klausimą sustiprina problema, kad ekonomikos teorija nepajėgi paaiškinti kai kurių gyvenimiškų situacijų, ypač susijusių su netolygia ekonomine raida, ekonominėmis krizėmis ir pan. Galbūt dabartinė ekonomikos būklė yra nulemta iš esmės naujų aplinkybių, rodančių „fizikinio“ mokslo modelio nepritaikomumą ekonomikos teorijai? Galbūt ekonomika yra ne tiek mokslas, kiek menas, filosofija ar net tikėjimas (religija)?
Prisotinimas susijęs su ekonomikos
augimo riba
Atsirado manančių, kad jei prisotinimas yra toks svarbus gamtos moksluose ar technologijų srityje, tai jis turėtų būti reikšmingas ir ekonomikoje, ypač finansuose. Biologai jau
XIX a. suprato, kad begalinis populiacijų augimas neegzistuoja, todėl savo modeliuose apribojo augimą ir gana sėkmingai prognozavo to augimo rezultatus vidutiniu ir netgi ilguoju laikotarpiu.
Visuotinai sutariama, kad ekonomika auga, bet esama situacijų, kai pasiekiama jos augimo riba ir pasireiškia prisotinimas. Tarkim, kad ir potencialusis bendrasis vidaus produktas (BVP).
Žinome, kad potencialusis BVP yra
šalies ūkio galimybių riba, kuri pasiekiama tada, kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas, optimaliai panaudojamas kapitalas ir kiti gamybos veiksniai. Galų gale dar XIX a. prisotinimu rėmėsi ir maržinalistai, kurių skelbiamas mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis buvo grindžiamas vartojimo prisotinimu. Deja, vyraujanti ekonominė paradigma visapusiškai įvertinti ekonominį prisotinimą pasirodė esanti nepajėgi.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Pasaulio banko ekspertai pristatė išplėstą ekonomikos finansinio gylio koncepciją. Ekonomikos finansinis gylis yra jos prisotinimas pinigais, finansinėmis priemonėmis ir finansinėmis institucijomis.
Kuo labiau išsivysčiusi ir sparčiau auganti šalis, tuo didesnis jos finansinis gylis. Tačiau paaiškėjo, kad ir šis prisotinimas turi ribas – pasiekus tam tikrą finansinį gylį ekonomikos augimas sutrinka, finansų sektoriaus išsivystymo lygis tampa per didelis. Tai kartu ir signalas finansų technologijų (FinTech) revoliucionieriams – vaistas nėra maistas, FinTech priemones reikia diegti pamatuotai.
Remiantis Pierre‘o François Verhulsto (1804–1849) logistiniu augimo modeliu, 2002 m. Vilniaus universitete buvo sukurti prisotinimo procentai (kartais vadinami bendraisiais ar logistiniais procentais arba palūkanomis). Paaiškėjo, kad iki šiol naudoti sudėtiniai ar paprastieji procentai yra prisotinimo procentų modelių aproksimacijos.
Be to, svarbu ne pačios prisotinimą modeliuojančios priemonės (prisotinimo procentai), bet jas pasitelkiant surasti naujieji reiškiniai. Vienas jų, gal net pats svarbiausias – prisotinimo (soties) paradoksas, gaunamas diskontuojant pinigų srautus (t. y. perskaičiuojant ateities pinigus į dabartinę vertę) ir tam naudojant prisotinimo procentus (1 pav. a). Tai apribotos sistemos (pavienės rinkos ar visos ekonomikos) savybė didinti augimo intensyvumą (augimo normą) stiprėjant sistemos užpildymo laipsniui, t. y. didėjant prisotinimui – paradoksalus reiškinys, nes įprastais atvejais augimo ribojimas suprantamas kaip augimo trikdis, silpninantis ir augimo intensyvumą.
Vienas svarbiausių finansinio prisotinimo teorijos akcentų yra tai, kad ji remiasi naujo tipo rinkos pusiausvyros modeliu, turinčiu specifinę pasiūlos funkciją (sudarytą prisotinimo fenomeno pagrindu), leidžiančią įvertinti rinkos talpą ir modeliuoti pusiausvyrą uždarose (prisotinamose) rinkose (1 pav. b). Modelio specifika ta, kad pasiūlos funkcija (S) yra ribojama didžiausio (vertine išraiška) siūlomų produktų kiekio Qp, o agreguotų rodiklių atveju – potencialiojo BVP. Dėl to
kintant rinkos talpai Qp keičiasi pasiūlos kreivės padėtis (iš dalies ir forma), taip pat ir kaina PE. Tai leidžia analizuoti kainos struktūrą, apčiuopti fundamentaliąją kainą ir ekonominių burbulų ištakas. Nustatyta, kad rinkos prisotinimas formuoja deficitinę rinką, generuoja burbulus, o kartu ir krizes.
Kaip susidaro ekonominiai burbulai?
Naujasis rinkos (ekonomikos) pusiausvyros modelis leidžia identifikuoti ekonominius burbulus. Išskiriami trys burbulų tipai: kainų, finansinis-rezonansinis ir infliacinis (2 pav.). Kiekvienas burbulo tipas turi savo specifiką ir skiriasi nuo kitų. Infliacinis burbulas yra makroekonominis fenomenas, finansinis-rezonansinis burbulas yra mikroekonominis (pavienių rinkų) reiškinys, o kainų burbulas yra retų ir labai paklausių prekių savybė.
Kainų burbulai apima retas prekes –archeologinius ar kolekcinius objektus,
unikalius meno kūrinius, retus deimantus ir pan. Pavyzdžiui „Sotheby‘s“ aukcione 2017 m. 59,6 karato deimantas „Rožinė žvaigždė“ (Pink Star) buvo parduotas už rekordinę 71,2 mln. JAV dolerių sumą, Alberto Giacometti modernistinė bronzinė skulptūra „Rodantis žmogus“ (Homme qui pointe) „Christie‘s“ aukcione 2015 m. parduota už 141,285 mln. dolerių. Ir tai nėra pačios brangiausios retos prekės. Be to, dauguma jų saugomos muziejų ar privačių kolekcijų seifuose ir apskritai nėra parduodamos. Ar žinoma, kiek kainuoja Jungtinės Karalystės karūnos su rečiausiais pasaulio deimantais?
O karališkasis skeptras su 530 karatų deimantu „Kulinanas I“ (Cullinan I)?
Kainų burbulas remiasi tuo, kad pasiūloje paprastai dalyvauja vienintelė prekė. Dėl to rinkos pusiausvyros modelyje pasiūlos funkcija (S) tampa vertikalia tiese, o kainą lemia paklausos stiprumas.
Finansiniam-rezonansiniam burbului būdinga tai, kad jis atsiranda tik
Rinkos prisotinimas formuoja deficitinę rinką, generuoja burbulus, o kartu ir krizes.
finansiškai prisotinus rinką. Nustatyta, kad rinkos prisotinimas paverčia ją deficitine rinka. Tokioje rinkoje kiekviena investicija dėl soties fenomeno poveikio sukelia naują augimą skatinantį impulsą. Sužadinti augimo lūkesčiai, veikiami grįžtamojo ryšio, stiprina paklausą. Nauja investicija pakartoja ankstesnį kainos augimo ciklą. Reguliarus intensyvus investavimas sukelia kainos augimo rezonansą – finansinį burbulą.
Apskritai investavimas yra chaotiškas procesas, tačiau didelis investavimo intensyvumas pasireiškus minios efektui ir autosinchronizacijai sukuria kvazirezonansinį reiškinį.
Infliacinis burbulas gali būti vertinamas dvejopai – tiek mikroekonominiu, tiek makroekonominiu požiūriu. Žiūrint iš mikroekonominės perspektyvos, galima teigti, kad nei kainų, nei finansinis burbulas pavieniui infliacijos nesukuria. Infliaciją sukuria tokių burbulų visuma. Todėl infliacinis burbulas bus tuomet, kai finansiniai-rezonansiniai burbulai pasireikš daugelyje šalies ekonominių rinkų vienu metu. Tada agreguojant pavienius finansinius-rezonansinius burbulus atsiranda
infliacinis burbulas ir kartu paklausos sukelta infliacija.
Pasitelkus visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos sąvokas infliacinį burbulą galima nagrinėti ir makroekonominiu požiūriu. Tokia galimybė egzistuoja todėl, kad tiek kapitalas rinkoje, tiek bendrasis produktas šalies ekonomikoje modeliuojami tomis pačiomis priemonėmis – paprastaisiais, sudėtiniais ar prisotinimo procentais (palūkanomis). Tik modeliuojant visos ekonomikos procesus naudojami agreguotieji rodikliai. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju vietoj potencialiojo kapitalo naudojamas potencialusis BVP.
Taigi neproporcingai padidėjęs finansinis gylis, pernelyg didelis užimtumas, ekonomikos perkaitimas, finansinis prisotinimas ir galiausiai kiti tarpusavyje susiję veiksniai sudaro prielaidas infliaciniam burbului susiformuoti. Infliacinių burbulų pavyzdžius mes matome ir šiandien. Štai 2022 m. JAV, Vokietija ir Didžioji Britanija fiksavo didžiausią infliaciją per pastaruosius 40 metų. Rezonansinę infliaciją sukėlė periodiškas pinigų įliejimas į rinkas. Tokio perteklinės paklausos skatinimo padarinys – ne tik ekonomikos pakilimas, bet ir itin dideli infliacijos procesai.
Ekonominio rezonanso atveju labai svarbi yra vartotojų ir investuotojų elgsena. Tik čia ji yra gana racionali, jei nemanysime, kad pelningas investavimas taip pat yra tam tikra lošimo forma su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Nesugebėjimas laiku sustabdyti perteklinį investavimą ir sprogdina finansinius (spekuliacinius) burbulus. Viskas vyksta panašiai, kaip lošiant kazino, tik čia kiti mastai ir daug sunkesni padariniai.
Paklausos infliacija – ekonomikos kaitimo padarinys
Naujasis rinkos pusiausvyros modelis ir juo remiantis atlikta ekonominių burbulų analizė leidžia giliau pažvelgti į infliacijos priežastis (3 pav.). Nustatyta, kad paklausos sukelta infliacija yra ekonomikos kaitimo padarinys, o ne priežastis.
Nei kainų, nei finansinis burbulas pavieniui infliacijos nesukuria.
Infliaciją sukuria tokių burbulų visuma.
Atlyginimų, žaliavų ir importo kainų augimas, nauji mokesčiai
augimas Natūrali infliacija
Sąnaudų infliacija
Stagfliacija Savikainos
Paklausos infliacija
Palengvintas finansinių išteklių prieinamumas, rinkų finansinis prisotinimas, kainų augimo lūkesčiai
Ekonomikos pusiausvyros modelis paaiškina ir Filipso kreivės susiformavimo prielaidas – kreivėje atspindėtas prisotinimo dėsningumas pagrįstas hiperboliniu augimu. Rinkos pusiausvyros modelis sukonkretino ir iš dalies pakeitė laisvosios rinkos sampratą: rinka laikytina laisvąja tik esant rinkos pusiausvyrai ir nesant pastebimo prisotinimo. Tuo tarpu kaistanti arba deficitinė rinka turi būti valdoma, nes pati savaime susireguliuoti ji yra nepajėgi.
Dėl finansinio prisotinimo įvyksta prekių ar paslaugų deficito virsmas: esant pakankamam finansiniam prisotinimui susiformuoja komercinis (spekuliacinis) deficitas, lydimas ekonominio augimo ir paklausos infliacijos, o jei prisotinimas yra nepakankamas (sakome, kad prisotinimo nėra), gali atsirasti vartojimo deficitas (produkcijos trūkumas) ir dėl to kilti ekonominė recesija bei sąnaudų infliacija, kuri yra pagrindinė stagfliacijos prielaida. Pati stagfliacija susiformuoja
Valiutos devalvacija
dėl klaidingų vyriausybės veiksmų, kai paklausa skatinama sąnaudų infliacijos sąlygomis.
Ką daryti, kad ekonomika nepatirtų krizių?
Taigi finansinio prisotinimo teorija laisvąją rinką transformuoja, perkelia į normomis ir taisyklėmis grįstos rinkos sritį ir priartina prie „fizikinių“ objektų, kurie nevaldomi apskritai veikti negali.
Tos taisyklės turėtų riboti rinkų prisotinimą, valdyti investavimą, o kartu kontroliuoti rinkų kaitimą ir burbulų pūtimąsi, mat pastarieji ir yra esminė nestabilumo ir krizių priežastis. Kitaip tariant, laisvoji rinka, ją prisotinus, praranda savireguliacijos ypatybę, nesusidoroja su daugeliu kylančių iššūkių, todėl būtina įsikišti iš išorės. Reikia nepamiršti, kad panašių savybių (su stipriu grįžtamuoju ryšiu) techniniai įrenginiai nuo seno turi našumo valdiklius, dėl to veikia stabiliai ir yra gana efektyvūs. Štai kad ir
Rinkų kaitimas ir infliacinis burbulas Infliacija pagal Filipso kreivę
Hiperinfliacija
automobiliai – jų greitis yra ribojamas ne tik valdant variklio galingumą ar naudojant stabdžius, bet ir eismo taisyklėmis bei kitais reikalavimais. Perfrazuodami ekonominę idiomą galėtume konstatuoti: laissez-faire (pranc. „leiskite veikti“ – tai laisvosios rinkos sinonimas) automobiliams net lenktynių metu netaikoma – veikia griežtos varžybų taisyklės. Neįsivaizduojama situacija, kai miesto gatvėmis laksto automobiliai galingais varikliais be tinkamo vairo ir stabdžių ir dar reikalauja laissez-faire (netrukdykite važiuoti).
Taigi prisotinimo procentų pagrindu sukurta nauja finansinio prisotinimo teorija rodo, kad ekonomikos mokslo vieta – greta kitų „fizikinių“ mokslų, ir kartu atveria galimybes sukurti tokias taisykles, kurių laikantis auganti ekonomika nepatirtų didelių sukrėtimų ar krizių.
Doc. Gintautas Sakalauskas
Vilniaus universiteto Teisės fakultetas
Svaiginimasis nėra šių dienų išradimas, jis lydi mus per visą žmonijos istoriją. Pirmosios svaiginamosios medžiagos greičiausiai buvo grybai, paskui alus, tabakas, stiprusis alkoholis, kanapės, opiumas, kokainas, heroinas, sintetiniai narkotikai. Leidžiamais ar draudžiamais pripažįstami svaiginimosi būdai nuolat keitėsi priklausomai nuo kultūrinės tradicijos ir jos raidos. Šiuo metu Lietuvoje kilus diskusijoms dėl nedidelio kiekio narkotinių medžiagų ar tik kanapių turėjimo savo reikmėms dekriminalizavimo, girdime daug įvairių ir netgi kardinaliai priešingų nuomonių tarp medicinos, kriminologijos ir teisės srities ekspertų. Diskusija yra ne tik svarbi ir būtina, ji yra neišvengiama – visose demokratinėse šalyse priimant sprendimus šiuo klausimu jų būta, jos tebevyksta. Ar tikrai baudžiamoji atsakomybė
už mažo kiekio narkotikų turėjimą savo reikmėms yra veiksminga prevencinė priemonė?
Demokratinėje ir teisinėje valstybėje kriminalizuojamas gali būti tik toks elgesys, nuo kurio turi būti apsaugoti kiti asmenys arba visa visuomenė, o reaguojant į tokį elgesį taikomos priemonės turi atitikti proporcingumo kriterijus – jos turi būti būtinos, tinkamos ir adekvačios. Vis dėlto netgi Europos šalyse kriminalizuoto elgesio katalogai iš dalies yra skirtingi, įskaitant skirtingai reglamentuotas ir praktikoje taikomas sankcijas už tokį elgesį. Tas pat pasakytina ir apie nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimo kriminalizavimą.
Svarbu suprasti, kad tam tikro elgesio kriminalizavimas nereiškia, kad, jį uždraudus ir už jį numačius sankcijas, jo iš viso nebelieka. Kriminalizavimas sukuria teisėtą, bet ganėtinai netobulą įrankį socialiniams santykiams stabilizuoti ir atkurti. Nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimo nusikalstamų veikų sudėtys formuluojamos kaip abstrakčios grėsmės sudėtys, kuriose nėra konkrečios grėsmės, t. y. jos neturi tiesioginių aukų.
Baudžiamoji atsakomybė – neveiksminga prevencinė priemonė
Tam tikro elgesio kriminalizavimu, t. y. baudžiamosios atsakomybės už jį numatymu ir taikymu, iš esmės siekiama dviejų tikslų – bendrosios prevencijos, kai gresiančiomis sankcijomis ir konkrečių asmenų nuteisimu parodomas siektinas konformistinis, tam tikras normas atitinkantis elgesys (nebūtinai vien tik negatyviai bauginant, bet ir pozityviai skatinant tokį elgesį). Baudžiamąja atsakomybe taip pat siekiama, kad nusikaltę asmenys daugiau nebenusikalstų (specialioji prevencija).
Tačiau praktikoje ir bendrosios, ir specialiosios prevencijos veiksmingumas yra labai ribotas. Bendrosios prevencijos požiūriu abstrakčiai gresiančios sankcijos turi tik labai nedidelį poveikį žmonių elgesiui, daug didesnę įtaką turi kiti individualūs, socialiniai ir situaciniai veiksniai. Žmonės nenusikalsta ne todėl, kad už tam tikrą elgesį gresia baudžiamoji atsakomybė. Jų elgesį pirmiausia lemia internalizuotos, t. y. savo vidumi pripažįstamos, bendros
Tam tikro elgesio kriminalizavimas nereiškia, kad, jį uždraudus ir už jį numačius sankcijas, jo iš viso nebelieka.
1 pav. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnį registruotų nusikalstamų veikų, kaltintų ir nuteistų asmenų absoliutus skaičius Lietuvoje 2004–2022 m. Nusikalstamų veikų žinybinio registro ir Nacionalinės teismų administracijos duomenys
elgesio normos. Ir nusikalsta, nepaisydami to, kad tokia atsakomybė gresia (dėl kilusių emocijų, kriminalinės energijos, įvairių potraukių, kitų įtakos, nežinojimo, tikėjimosi, kad nebus nubausti, ir pan.).
Specialiosios prevencijos poveikis taip pat nedidelis, nes formaliomis teisinėmis sankcijomis sunku pakeisti žmonių gyvenimus teigiama linkme. Kaip
taikliai yra pasakęs olandų kriminologas Loukas Hulsmanas, baudžiamoji teisė yra prastas instrumentas socialinėms problemoms spręsti, o norvegų kriminologas Nilsas Christie pagrįstai teigė, kad nusikaltimų kontrolės pramonė veikia pagal savo uždarą logiką ir iš esmės siekia tik patenkinti savo siaurus interesus.
Iš kriminologinių tyrimų žinoma, kad baudžiamoji atsakomybė netgi turi didelį šalutinį poveikį – ji stigmatizuoja, desocializuoja, be to, yra selektyvi.
Pavyzdžiui, 2010 m. kolegių Aušros
Pocienės ir Margaritos Dobryninos atliktas nuosprendžių už narkotikus tyrimas atskleidė, kad už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kaltinimai dažniausiai pateikiami jauniems, žemo išsilavinimo ir mažas pajamas gaunantiems jaunuoliams. Aukštesnio nei vidurinio išsilavinimo, dirbantiems ir anksčiau neteistiems asmenims dažniau paskiriamos baudos ir kur kas rečiau laisvės atėmimas ar areštas. Nedirbantys, anksčiau teisti, žemo išsilavinimo kaltinamieji kur kas dažniau nuteisiami laisvės atėmimu ar areštu.
Populiariausias narkotikas Lietuvoje – kanapės
2021 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD)
užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 4,5 proc. (arba maždaug 82 tūkst.)
15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų per pastaruosius 12 mėnesių bent kartą vartojo bent vieną iš nelegalių narkotikų. Tų pačių metų duomenimis, bent kartą gyvenime nelegalių narkotikų yra vartoję 14,1 proc. lietuvių. Tuo tarpu bent kartą gyvenime nelegalių narkotikų teigė vartoję 29 proc. europiečių.
Europoje Lietuva priskirtina prie šalių, kuriose apskritai gyventojai mažai vartoja nelegalių narkotikų, tačiau jų vartojimo paplitimas tarp mokyklinio amžiaus asmenų (maždaug 19 proc.) beveik siekia Europos šalių vidurkį. Dažniausiai vartojamas nelegalus narkotikas visose amžiaus grupėse yra kanapės – 2021 m. NTAKD apklausos duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių jas 15–64 metų amžiaus gyventojų grupėje Lietuvoje bent kartą vartojo 1,9 proc. moterų ir 6,9 proc. vyrų. Iš mokslinių
sveikatai nekelianti medžiaga, tačiau jos nėra kenksmingesnės už alkoholį ar tabaką ir nėra ta medžiaga, kuri savaime veda prie sunkesnių narkotikų vartojimo. Jų žalingumas priklauso nuo vartojimo intensyvumo – nuolatiniai vartotojai labiau rizikuoja tapti nuo jų priklausomi.
Kodėl niekas nesiūlo dekriminalizuoti kyšininkavimo ir papirkimo?
Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 259 straipsnio
2 dalį už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti gresia viešieji darbai
iki 240 valandų, bauda nuo 750 iki 25 000 eurų, laisvės apribojimas nuo
3 mėnesių iki 2 metų arba areštas nuo 10 iki 45 parų. Taip pat galimas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės įvairiais pagrindais, pritaikant baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones, kurių turinys susijęs su įvairiais elgesio apribojimais, įpareigojimais ir draudimais. Be to, pirmą kartą paskirtos arešto bausmės vykdymą galima atidėti laikotarpiui nuo 3 iki 12 mėnesių, asmeniui paskiriant elektroninį stebėjimą. Tai, koks narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis laikomas nedideliu, dideliu ar labai dideliu, nustatoma sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Pavyzdžiui, kanapių nedidelis kiekis yra iki 5 gramų, amfetamino ar kokaino – 0,2 gramo, heroino – 0,02 gramo. Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalis taikoma, kai randamas narkotinių ar
psichotropinių medžiagų kiekis viršija nustatytą nedidelį kiekį, už tai gresia maksimali laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų.
Pagrindiniai pagal Baudžiamojo
kodekso 259 straipsnio 1 ir 2 dalį registruoti baudžiamojo persekiojimo rodikliai per pastaruosius beveik 20 metų padidėjo maždaug tris kartus (1 pav.). Šis padidėjimas žymesnis buvo 2017 m., naujajame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse panaikinus galimybę už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą taikyti administracinę atsakomybę ir palikus taikyti tik baudžiamąją. Taigi pastaraisiais metais maždaug 2000 asmenų registruoti kaip įtariamieji padarę tokio pobūdžio nusikalstamą veiką.
Apytikslis asmenų, bent kartą per pastaruosius 12 mėn. vartojusių nelegalių narkotikų, skaičius, NATKD apklausų duomenimis
2 pav. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnį registruotų kaltintų asmenų absoliutus skaičius Lietuvoje 2004, 2008, 2012, 2016 ir 2021 m. (Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenys) ir bent kartą per pastaruosius 12 mėn. nelegalių narkotikų vartojusių 15–64 metų asmenų skaičius (NATKD atliktų apklausų duomenys; absoliučiais skaičiais perskaičiuota autoriaus pagal buvusį gyventojų skaičių atitinkamų metų pradžioje)
Šiuos baudžiamojo persekiojimo
rodiklius palyginus su minėtais nelegalių narkotikų vartojimo rodikliais, akivaizdu, kad baudžiamąja tvarka persekioti vos keli procentai atvejų
(2 pav.). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apklausti buvo tik 15–64 metų
gyventojai ir kad nemaža jų dalis greičiausiai nelegalių narkotikų įsigijo ir juos laikė ne vieną kartą, taigi disproporcija iš tiesų yra dar didesnė.
Žvelgiant į šiuos rodiklius, galima
klausti: kokia prasmė baudžiamąja
tvarka persekioti tik kelis procentus prasižengusiųjų? Ir jei toks elgesys yra
ganėtinai plačiai paplitęs, ar jį reikia kriminalizuoti? Kokia šio persekiojimo reikšmė (bendrosios prevencijos požiūriu) ir veiksmingumas? Ar reikėtų baudžiamąja tvarka bausti ir už kanapių vartojimą, kai jos dalyje Europos šalių jau vartojamos ir medicininiais tikslais? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.
Pavyzdžiui, 2010 m. Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, net 34 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų teigė bent kartą davę kyšį per pastaruosius 12 mėnesių, o tais metais buvo registruota šiek tiek mažiau nei 1 tūkstantis korupcinių nusikalstamų veikų, tačiau niekas nesiūlė dekriminalizuoti kyšininkavimo. 2021 m. taip teigė 10 proc. gyventojų, o registruota buvo tik pusė tūkstančio korupcijos atvejų.
skirtinga
Europos šalyse, jau nekalbant apie visą pasaulį, nėra vienodos baudžiamosios politikos dėl nedidelio kiekio
narkotikų turėjimo (savo reikmėms) kriminalizavimo. Už tai nėra baudžiama Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje.
Labai įdomus yra Vokietijos atvejis. Šios šalies baudžiamosios teisės teorija turi didelę įtaką daugumai Europos šalių. 1994 m. Vokietijos Konstitucinis Teismas nagrinėjo klausimą, ar kanapių turėjimo savo reikmėms kriminalizavimas neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai. Teismas nutarė, kad nėra tokios žmogaus teisės kaip teisė svaigintis, tad įstatymų leidėjas
turi teisę tokias veikas kriminalizuoti, bet svaiginimosi kanapėmis draudimas nereiškia diskriminacijos alkoholio ar nikotino atžvilgiu, nes pastarųjų vartojimas tradiciškai įsišaknijęs. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad jei tam tikros medžiagos žalingumas nėra iki galo akivaizdus, siekiant užtikrinti lygybės ir proporcingumo principus, baudžiamosios bylos, iškeltos už narkotinių medžiagų savo reikmėms turėjimą, turėtų būti nutraukiamos. Kitaip tariant, narkotikų turėjimas savo reikmėms Vokietijoje formaliai yra draudžiamas, tačiau už jį nėra persekiojama.
Kita vertus, pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija ir Jungtinė Karalystė laikosi griežtos politikos. Tačiau įdomiausia yra tai, kad nelegalių narkotikų vartojimo rodikliai ir įvairūs kiti dėl vartojimo kylantys padariniai iš esmės nepriklauso nuo valstybės politikos griežtumo ar liberalumo. Nėra jokių įrodymų, kad griežtesnės atsakomybės taikymas, prevencinių programų organizavimas ir netgi gydymo prieinamumas mažintų vartotojų ar priklausomų asmenų skaičių.
Kaip taikliai pažymi vienas iš jaunųjų Vilniaus universiteto mokslininkų Mindaugas Lankauskas, sprendimai šioje srityje priklauso ir nuo socialinio kultūrinio konteksto, ir nuo interesų grupių, ir nuo turėtos patirties. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas gali ir turi nustatyti teisinę atsakomybę, siekdamas apsaugoti kitus asmenis ar visą visuomenę. Akivaizdu ir tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos gali turėti žalingą poveikį ir sukelti priklausomybę, prekyba tokiomis medžiagomis turi būti draudžiama. Tačiau ar proporcinga už tokių medžiagų turėjimą savo reikmėms taikyti paskutine priemone laikytiną griežtą baudžiamąją atsakomybę, žinant, kad ji labai selektyviai pritaikoma tik labai nedidelei daliai asmenų ir neturi jokio esminio poveikio narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimui ir su juo siejamų padarinių mastui?
Baudžiamoji atsakomybė netgi turi didelį šalutinį poveikį –ji stigmatizuoja, desocializuoja, be to, yra selektyvi.
56
VISUOMENĖS
Prof. Natalja Istomina
Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimas
Jungtinių Tautų priimtoje darnaus vystymosi darbotvarkėje, nustačiusioje darnaus vystymosi tikslus iki 2030 m., siekiama gerinti ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius rezultatus, kad būtų užtikrinta žmonių ir visos planetos gerovė. Tačiau kurti nacionalinę ekonominę politiką, kuri padėtų siekti pažangos įgyvendinant konkrečius darnaus vystymosi tikslus, trukdo sudėtinga kelių sektorių ekonomika ir dažnai viena kitai prieštaraujančios politikos kryptys. Atlikus tyrimus siūloma projektavimo sistema, galinti padėti politikos formuotojams „persijoti“ sudėtingą, nelinijinę šių sektorių politikos erdvę ir nustatyti veiksmingus politikos priemonių krepšelius, kuriuose būtų suderinti ekonominiai, socialiniai ir aplinkosaugos tikslai. Sistemoje derinamas visos ekonomikos tvarumo modeliavimas ir dirbtiniu intelektu pagrįsta, objektyvi kelių darnaus vystymosi tikslų politikos
paieška bei ugdymas. Rezultatai rodo, kad integruotos politikos strategijos gali padėti pasiekti tvarų vystymąsi, o kartu subalansuoti ir mažinti neigiamą ekonominį, socialinį ir politinį reformų poveikį.
Dirbtinio intelekto panaudojimas sveikatai gerinti
Dirbtinis intelektas yra viena iš šiuolaikinių medicinos ir sveikatos mokslų technologijų tyrimų ir jų panaudojimo sričių. Medicininis ir sveikatos dirbtinis intelektas turi dvi pagrindines veiklos formas: virtualiąją ir fizinę. Manoma, kad dėl dirbtinio intelekto plėtros sveikatos priežiūros sistemoje gerės paslaugų teikimo lygis, ji taps pažangesnė. Virtualus dirbtinis intelektas dažniausiai suprantamas kaip pati iš savęs besimokanti programa, į kurią mes krauname bazines žinias, taikydami tam tikrą algoritmą. Kuo dažniau naudojamės programa, tuo daugiau žinių ji turi. Toks dirbtinis intelektas gali būti pasitelkiamas diagnostikai
intelektas jau ir operuoja, ir dirba slaugytojo darbą: prižiūri sunkiai sergantį pacientą, varto jį nustatytu laiku ar atlieka kitas sudėtingas funkcijas.
pagal simptomus arba tam tikroms būklėms vertinti pagal nuotrauką. Kuo daugiau nuotraukų pateikia gydytojai, tuo tiksliau dirbtinis intelektas įvertina būklę. Tačiau dirbtinis intelektas gali ne tik tai. Jis jau ir operuoja, ir dirba slaugytojo darbą: prižiūri sunkiai sergantį pacientą, varto jį nustatytu laiku ar atlieka kitas sudėtingas funkcijas. Tikimasi, kad dirbtinio intelekto technologijos padės įveikti dabartinius asmens sveikatos priežiūros išteklių paskirstymo apribojimus ir sumažinti spaudimą, susijusį su aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų gavimu. Nagrinėjant dirbtinio intelekto panaudojimą visuomenės sveikatos srityje, nustatyta, kad jis gali pagerinti sveikatos priežiūros institucijų gebėjimą stiprinti visų žmonių sveikatą visose bendruomenėse. Norint sėkmingai išnaudoti šį potencialą ir pasitelkti dirbtinį intelektą visuomenės sveikatos veikloms stiprinti, visuomenės sveikatos organizacijoms svarbu parengti argumentuotas dirbtinio intelekto diegimo strategijas. Kad visuomenės sveikatos organizacijos sėkmingai naudotų dirbtinio intelekto technologijas, išskiriami keli prioritetai: šiuolaikinis
duomenų valdymas; investicijos į modernizuotą duomenų ir analitinę infrastruktūrą bei procedūras; darbo jėgos įgūdžių trūkumo šalinimas; strateginių bendradarbiavimo partnerysčių plėtojimas; gerosios dirbtinio intelekto praktikos naudojimas siekiant skaidrumo ir atkuriamumo; aiškus dėmesys teisingumui ir šališkumo mažinimui.
Klimato kaitos pabėgėlių problema
Vienas iš toli siekiančių klimato kaitos padarinių yra priverstinis žmonių persikėlimas iš gyvenamosios vietos. Klimato sukelta migracija yra labai sudėtinga problema. Niujorko deklaracijoje dėl pabėgėlių ir migrantų pažymima, kad migracijos priežastys yra įvairios: ginkluoti konfliktai arba karai, skurdas, maisto trūkumas, persekiojimas, terorizmas, žmogaus teisių pažeidimai, klimato kaita ir stichinės nelaimės. Nors jau 1990 m. buvo pripažinta, kad didžiausias klimato kaitos padarinys gali būti žmonių migracija, prireikė dešimtmečių, kad į klimato poveikio reguliavimo dokumentus būtų įtrauktas gyventojų judumo ir migracijos klausimas.
Dirbtinis intelektas ne tik stebi ir laiku praneša apie gresiančius pavojingus meteorologinius pokyčius ar kitas galimas nelaimes, bet ir rekomenduoja veiksmų planą.Visuomenės sveikata
Pirmieji tyrimai klimato kaitos pabėgėlių srityje atsirado dar 2012-aisiais. Tuvalu (Ramiojo vandenyno regionas) gyventojai jau prieš dešimtmetį buvo laikomi tiesioginiu įrodymu ir pavyzdžiu, kaip klimato kaitos krizės veikia tam tikrų regionų gyventojus. Manoma, kad dėl klimato kaitos ir įvykusių didelių stichinių nelaimių Bangladešo kaimo vietovėse gyvenantys žmonės yra vieni pažeidžiamiausių pasaulyje. Ir nors potvyniai neturėjo tiesioginio poveikio migracijai, su potvyniais nesusijęs žemės nualinimas ir derlingumo sumažėjimas padarė didelę įtaką judumui. Būtina, taikant dirbtinio intelekto galimybes, sukurti alternatyvą stichinių nelaimių sukeltos migracijos problemoms spręsti. Tai reiškia, kad dirbtinis intelektas ne tik stebi ir laiku praneša apie gresiančius pavojingus meteorologinius pokyčius ar kitas galimas nelaimes, bet ir rekomenduoja veiksmų planą: kada palikti teritoriją, kuria kryptimi vykti arba kaip spręsti artėjančias problemas, susijusias su prastesne derliaus kokybe ar kiekybe.
Dar vienas klimato kaitai būdingas reiškinys – ekstremalūs karščiai arba karščio bangos, kurios daro didelį poveikį žmonių sveikatai, o senėjimas, skurdas ir lėtinės ligos dar labiau apsunkina situaciją. Kadangi pasaulio visuomenė dėl klimato kaitos turės kovoti su dar karštesniais orais ateityje, būtina geriau suprasti, kokias veiksmingiausias prevencijos ir reagavimo priemones galima panaudoti, ypač mažai išteklių turinčiose šalyse. Visapusiškas šiluminės aplinkos pažinimas ir karščio bangų numatymas, taikant dirbtinį intelektą, padeda įgyvendinti daugybę tvarių galimybių, pavyzdžiui, iš anksto numatyti vėsinimo aplinkas ir būdus, pasiruošti pakankamai išteklių konkrečiam laikotarpiui, ypač – vandens. Būtina taikyti optimalias intervencines priemones tokiose vietose kaip senelių globos namai, lūšnynai, pabėgėlių stovyklos ir darbo, masinių susibūrimų, fizinio aktyvumo vietose. Šios informacijos
dangos ir kitus pokyčius gali būti naudojami užkrečiamųjų ligų protrūkiams prognozuoti.
integravimas į gerai parengtus karščio bangų prevencijos veiksmų planus, griežta priežiūra ir stebėsena yra labai svarbūs siekiant sumažinti neigiamus dabartinių ir būsimų ekstremalių karščių padarinius sveikatai.
Imamasi globalių iniciatyvų
2018 m. paskelbtoje ataskaitoje „The Lancet Countdown on Health and Climate Change“ pažymima, kad sveikatos priežiūros specialistai ir sveikatos organizacijos vis dažniau svarsto apie klimato kaitos poveikį sveikatai ir į jį reaguoja: geresnis klimato kaitos padarinių sveikatai supratimas leidžia geriau jiems pasiruošti, padeda didinti visuomenės atsparumą, prisitaikyti prie klimato kaitos ir nustatyti prioritetus planuojant jos švelninimo intervencijas, kurios apsaugo ir skatina žmonių gerovę. Pasaulio sveikatos organizacija parengė Pasaulinę sveikatos, aplinkos ir klimato kaitos strategiją, kurioje raginama taikyti integruotą požiūrį į visuomenės sveikatos ir aplinkos mokslą, kad būtų suintensyvintas pirminės prevencijos darbas ir vykdoma politika, padedanti šalinti pagrindines aplinkos grėsmių sveikatai priežastis.
Padidėjusios infekcinių ligų rizikos problemos sprendimas
Politikai ir mokslininkai ieško būdų, kaip sumažinti su klimato kaita susijusią padidėjusią užkrečiamųjų ligų riziką. Daugiausia dėmesio skiriama ankstyvojo nustatymo ir prevencijos strategijoms. Siūlomos naujos kartos priežiūros strategijos, skirtos su klimatu susijusių infekcinių ligų protrūkių prognozavimui ir ankstyvajam
nustatymui gerinti. Rizikos modeliuojamos pasitelkiant dirbtinį intelektą ir įvykiu pagrįstą stebėseną, kuriai naudojami atvirojo interneto duomenys, neseniai patobulinti dirbtinio intelekto programomis, pavyzdžiui, mašininiu mokymusi (angl. machine learning). Kadangi klimato atšilimas, klimato nepastovumas ir ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai lemia uodų ir kitų vabzdžių platinamų ligų dažnėjimą ir intensyvumą, išsiaiškinus
su tuo susijusius orų dėsningumus galima iš anksto nuspėti, kada tam tikram regionui gresia pavojus. Laiku gauta informacija apie artėjantį ligos protrūkį gali padėti įgyvendinti prevencines vabzdžių kontrolės priemones ir informuoti apie riziką dar prieš prasidedant protrūkiui.
Palydovinės nuotraukos gali suteikti duomenų apie aplinkos ir klimato veiksnių, darančių įtaką uodų ir erkių platinamoms ligoms, paplitimą. Duomenys apie temperatūros, drėgmės, žemės dangos ir kitus pokyčius gali būti naudojami užkrečiamųjų ligų protrūkiams prognozuoti. Šiuo metu stengiamasi padidinti šio metodo patikimumą ir efektyvumą remiantis kelių palydovų perduodama informacija ir taikant naujoviškus mašininio mokymosi ir dirbtinio intelekto metodus, skirtus didiesiems duomenims apdoroti.
Apibendrinant galima pagrįstai teigti, kad dirbtinis intelektas gali ir turi būti efektyviai naudojamas tokiose srityse kaip klimato kaitos poveikio asmens ir visuomenės sveikatai mažinimas, įskaitant klimato kaitos pabėgėlių srautų reguliavimą, kovą su karščio bangų sukeltais pavojais sveikatai ir padidėjusios užkrečiamųjų ligų rizikos mažinimą.
Dėl klimato kaitos ir įvykusių didelių stichinių nelaimių Bangladešo kaimo vietovėse gyvenantys žmonės yra vieni pažeidžiamiausių pasaulyje.
Lygybė yra pirminė, prigimtinė teisė, tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste, kylanti iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1, 2 ir 7 straipsnių nuostatų. Pamatinis žmogaus teisių deklaravimo principas – visų žmonių lygiateisiškumo pripažinimas. Tad skirtingas prigimtinių žmogaus teisių aiškinimas ir nevienodas taikymas atskiroms asmenų kategorijoms yra neleistinas. Žmogaus teisė būti lygiam su kitais saugo žmogaus laisvės sritį – iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais.
Kada teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama?
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta asmens teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą, kuri reiškia galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą ar verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant.
Žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis
reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas įpareigoja darbdavį gerbti darbuotojo šeiminius įsipareigojimus.
Diskriminaciją darbe draudžia Darbo kodeksas
Asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti skirtos Darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nuostatos. Darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, sveikatos būklės, ketinimo turėti vaiką (vaikų), įvaikį (įvaikių), globotinį (globotinių), rūpintinį (rūpintinių), santuokinės ir šeiminės padėties, priklausymo politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ir
asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais.
Darbo teisės subjektų lygybės principas reiškia vienodą požiūrį į darbuotojus dėl jų subjektyvių savybių. Šiuo požiūriu ypač svarbus Darbo kodekso
26 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojų lyčių lygybę ir nediskriminavimą kitais pagrindais, asmenų lygiateisiškumo principą perkeliantis į darbuotojo ir darbdavio teisinius santykius.
Diskriminacijos darbo teisėje draudimas apima tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją, kurių turinį atskleidžia Lygių galimybių įstatymo nuostatos. Tiesioginę diskriminaciją įstatymas apibrėžia kaip elgesį su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus. Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas
Daugiau nei 50 proc. respondentų iš Lietuvos teigė, kad būtų nepatenkinti, jeigu aukščiausią renkamą politinį postą užimtų romų tautybės žmogus, translytis, interseksualus, homoseksualus ar biseksualus asmuo.
lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Labiausiai diskriminuojama dėl romų tautybės ir seksualinės orientacijos
Taigi turime Konstituciją, Europos Sąjungos ir kitus tarptautinius teisės aktus, išplėtotą Konstitucinio Teismo ir kitų teismų praktiką lygybės užtikrinimo srityje, atitinkamus įstatymus, kurie mums garantuoja lygiateisiškumą įgyvendinant teisę į darbą. O kaip šios teisės įgyvendinamos praktiškai?
2019 m. Europos Komisija paskelbė specialiosios „Eurobarometro“ apklausos Nr. 493 „Diskriminacija Europos Sąjungoje“ rezultatus. Daugiau nei 50 proc. apklausoje dalyvavusių mūsų šalies respondentų nurodė,
kad Lietuvoje yra plačiai paplitusi diskriminacija dėl romų tautybės, etninės kilmės, odos spalvos, seksualinės orientacijos. Daugiau nei 50 proc. respondentų iš Lietuvos teigė, kad būtų nepatenkinti, jeigu aukščiausią renkamą politinį postą užimtų romų tautybės žmogus, translytis, interseksualus, homoseksualus ar biseksualus asmuo. 34–42 proc. respondentų pripažino, kad nesijaustų gerai dirbdami kartu su translyčiu ar interseksualiu asmeniu, romų kilmės asmeniu, seksualinių mažumų atstovais. 34–51 proc. respondentų manė, kad įsidarbinant Lietuvoje yra atsižvelgiama į kandidato amžių, negalią, tautybę, išvaizdą. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, tik 26 proc. respondentų Lietuvos pastangas įveikti visas diskriminacijos formas laiko efektyviomis.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra atliko lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių ir interseksualių asmenų (LGBTI) lygybės tyrimą ir 2020 m. paskelbė jo rezultatus. Šio tyrimo duomenimis, net 41 proc. LGBTI asmenų Lietuvoje visada arba dažnai vengia tam tikrų vietų, nes bijo priekabiavimo ar išpuolių. Pusė ar daugiau
respondentų bijo atskleisti savo tapatybę artimoje aplinkoje, viešose vietose, trečdalis ar daugiau – švietimo įstaigoje, darbovietėje, sveikatos paslaugų įstaigose.
Didžiausia lyčių lygybė – Švedijoje
Europos lyčių lygybės institutas 2021 m. paskelbė šeštąjį lyčių lygybės indeksą, kuriuo matuojama moterų ir vyrų lygybė Europos Sąjungos šalyse pagal skalę nuo 1 iki 100 balų. 100 balų rezultatas reikštų, kad šalis pasiekė visišką moterų ir vyrų lygybę. Balai nustatomi atsižvelgiant į skirtumus tarp moterų ir vyrų padėties ir į skirtingų lyčių pasiekimus šešiose pagrindinėse srityse: darbo, pinigų, žinių, laiko, galios ir sveikatos. Papildomai žiūrima į smurto prieš moteris rodiklius šalyje ir tarpusavyje susijusių formų nelygybę (nagrinėjama, kaip moterų ir vyrų gyvenimą nulemia negalia, amžius, išsilavinimo lygis, šeimos tipas ir kiti aspektai). Lietuva 2021 m. surinko 58,4 balo ir buvo viena iš dviejų ES valstybių, padariusių didžiausią pažangą (+2,1 balo) nuo 2020 m. Prie simbolinės pažangos
labiausiai prisidėjo šiek tiek padidėjęs moterų skaičius Vyriausybėje ir didžiausių bendrovių valdybose. Bendras Europos Sąjungos vidurkis – 68 balai. Didžiausia lygybė fiksuojama Švedijoje (83,9 balo).
Lietuvoje didelis atotrūkis nustatytas lyginant moterų ir vyrų darbo užmokesčio rodiklius. 2020 m. šis atotrūkis buvo 12,1 proc. ir, palyginti su 2019 m., sumažėjo 0,3 proc. Pats didžiausias atotrūkis, net 33,8 proc. moterų nenaudai, buvo finansų ir draudimo įmonėse. Viešajame sektoriuje atotrūkis sumažėjo nuo 14 iki 11 proc., o privačiajame išaugo nuo 14,4 iki 15,7 proc. Nors bendras rodiklis pagerėjo, jis neatskleidžia to, kokioje ekonominėje padėtyje atsidūrė moterys koronaviruso pandemijos metu. Darbo užmokesčio atotrūkio sumažėjimas sietinas su viešojo sektoriaus, kuriame dirba daugiau moterų, atlyginimų augimu. Nepaisant to, minėtu laikotarpiu moterys, „Sodros“ duomenimis, susidūrė su didesniais užimtumo sunkumais: per metus nuo karantino pradžios daugiau moterų nei vyrų neteko darbo, o vėliau daugiau vyrų nei moterų darbą susirado.
Taigi faktiniai duomenys rodo, kad esame toli iki realaus lygiateisiškumo užtikrinimo įgyvendinant teisę į darbą.
Daugiausia kreiptasi dėl diskriminacijos lyties pagrindu Konstitucijoje ir teisės aktuose įtvirtinta lygybė užtikrinama asmeniui sudarant sąlygas savo pažeistas teises ginti teisme ar naudojantis institucijų pagalba. Čia galime išskirti teisminį ir neteisminį gynimo mechanizmus.
Lygioms galimybėms užtikrinti įsteigta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Tai mišraus tipo lygybės institucija, paraleliai vykdanti kvaziteisminę ir lygybės sklaidos veiklą.
2021 m. skundų ir kreipimųsi į tarnybą skaičius perkopė 1000 (tai didžiausias skaičius per visą tarnybos gyvavimo istoriją). 2021 m. į tarnybą daugiausia kartų buvo kreiptasi dėl galimos diskriminacijos lyties pagrindu – 203, o tai sudaro 20 proc. visų kreipimųsi, negalios pagrindu – 125 (12 proc.),
amžiaus pagrindu – 110 (11 proc.). Dėl galimos diskriminacijos kitais pagrindais kreiptasi kur kas mažiau: dėl socialinės padėties ir įsitikinimų ar pažiūrų – po 51 kartą, dėl tautybės –49 kartus, dėl lytinės orientacijos – 44 kartus, dėl pilietybės – 18 kartų. Beveik 4 proc. kreipimųsi pernai buvo gauta dėl daugialypės diskriminacijos, t. y. dėl diskriminavimo daugiau nei vienu pagrindu.
2021 m. daugiausia tarnybos tyrimų atlikta dėl galimų pažeidimų vartotojų teisių apsaugos srityje (18). Antrą vietą pagal tais metais atliktų tyrimų skaičių užima tyrimai dėl diskriminacijos darbo santykių srityje (9). Į tarnybą kreiptasi dėl apribojimų įsidarbinant, skirtingų darbo sąlygų asmenims su negalia sudarymo, tinkamo darbo vietos, laiko, kitų darbo sąlygų nepritaikymo, priekabiavimo dėl negalios. Kiek per 2021 m. išnagrinėta civilinių bylų (pirmosios instancijos teisme), susijusių su diskriminacija darbo ir profesinės veiklos srityje dėl rasės, lyties, religijos, politinių įsitikinimų, socialinės
kilmės? Statistika sako, kad dvi bylos. O kiek gauta naujų bylų? Nulis. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu atlikto Neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių kokybinio tyrimo duomenimis, pagrindinė priežastis, dėl kurios nepranešama apie neapykantos incidentus, yra įsitikinimas, kad pažeidėjai nebus nubausti. Neretai asmenys nežino, kur kreiptis pagalbos, nepasitiki teisėsaugos institucijomis, jaučia neigiamas teisėsaugos pareigūnų nuostatas ir kompetencijų trūkumą, dėl kurių įvyksta antrinė viktimizacija. Svarbu ir tai, kad tam tikros socialinės grupės, susidūrusios su neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba, jų nelaiko dėmesio vertais incidentais dėl paplitimo masto.
Kiek priteisiama už diskriminaciją darbe?
Kol nepradėsime mąstyti ir veikti kitaip, tol esminių pokyčių nebus. Reikėtų pradėti nuo savęs, nuo šeimos,
nuo švietimo, nuo pilietiškumo ir nuo pagarbos teisinės valstybės principui. Įstatymų leidėjas taip pat turėtų būti principingas ir greitas – priimti teisės aktus, užtikrinančius lygiateisiškumą ir sudarančius sąlygas efektyviai apginti lygiateisiškumo principą.
Lygiateisiškumo turinys ilgainiui kinta, atsiskleidžia įvairios diskriminacijos rūšys, kurios būna nevienodai aktualios tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, šiuo metu yra itin aktualios pabėgėlių, karo temos ir su tuo susijusi diskriminacija.
Labai svarbus vaidmuo užtikrinant lygiateisiškumą tenka teismams ir advokatams. Nesilaikydami teisės viršenybės, teisės į teisingą teismą principų nieko nepasieksime. Kai trūksta sąmoningumo ir kultūros, teisė iškyla į pirmą vietą.
Asmuo, patyręs diskriminaciją darbe, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą įstatymų nustatyta tvarka.
Kokios sumos priteisiamos Lietuvoje už nustatytą diskriminaciją darbo aplinkoje? 500–5000 eurų. Neskamba juokingai?
Kalbant apie teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra ne baudinio, o kompensacinio pobūdžio. Tačiau pinigų už neturtinę žalą paskirtis gali būti siejama su baudimu, kai jais labiau siekiama ne pagerinti nukentėjusiojo būseną, o padaryti poveikį už žalą atsakingam asmeniui bei visuomenei. Lygybės užtikrinimas arba diskriminacinių pažeidimų prevencija galėtų būti orientyrai sprendžiant dėl pinigų sumos dydžio (ir pagrindas ją didinti). Literatūroje ir teismų praktikoje neretai pasisakoma už ribotos apimties išimtis – garbės ir orumo, teisės į privatų gyvenimą pažeidimo bylose, kada pinigai galėtų būti priteisiami visų pirma vadovaujantis prevencine jų paskirtimi ir įvertinant jų prevencinį poveikį. Kodėl tokios išimties nepadarius diskriminacijos bylose?
Lietuvoje didelis atotrūkis nustatytas lyginant moterų ir vyrų darbo užmokesčio rodiklius.
Prof. Virginija Jurėnienė Doc. Giedrė Purvaneckienė
Vilniaus universiteto
Kauno fakultetas
Vienas iš esminių lyčių lygybės klausimų – požiūris į abortus. Jis gali būti absoliučiai neigiamas, kai reikalaujama besąlygiško uždraudimo ar labai griežto apribojimo, tačiau į abortą gali būti žiūrima ir kaip į tam tikrais atvejais neišvengiamą būtinybę ar kaip į moters teisę priimti sprendimus
dėl savo kūno. Praktikoje nesame susidūrusios su nuomone, kad abortas yra gėris, nors tokius kaltinimus feministėms esame girdėjusios iš abortų priešininkų.
Dabar, įteisinus medikamentinį abortą, visuomenėje padaugėjo diskusijų apie tai, kokie bus šio sprendimo padariniai. Labai dažnai tokių dalykų prognozės neišsipildo, ypač jei prognozuotojai remiasi tik savo nuomone, o ne moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, buvo garsiai šaukiama, kad uždraudus abortus Lenkijoje padidės gimstamumas. O kas atsitiko? Gimstamumas sumažėjo ir negrįžta į ankstesnį lygį iki šiol. Tai gal dabar, kai abortai bus saugesni, sulauksime gimstamumo padidėjimo?
Užklupus neplanuotam nėštumui, dauguma gimdytų
2021 m. mes pradėjome tirti Lietuvos gyventojų požiūrį į abortus. Su nuostata, kad nėščia moteris turi turėti teisėtą galimybę padaryti abortą, jeigu dėl kokios nors priežasties nutaria negimdyti, sutiko 60 proc. Lietuvos moterų ir 51 proc. vyrų. Tik 6 proc. moterų ir 4 proc. vyrų tam nepritarė, kiti buvo neapsisprendę. 1994 m. su šia nuostata nesutiko daugiau gyventojų – 14 proc.
Vaisingo amžiaus respondentų klausėme, ką moterys darytų, jei nenumatytai pastotų, ar ką patartų vyrai, jei jų partnerės nenumatytai pastotų. Daugumos gyventojų – ir moterų, ir vyrų – nuomone, reikėtų gimdyti vaiką. Padaryti abortą siūlytų 12 proc. moterų ir 3 proc. vyrų. Apie ketvirtadalį gyventojų – 17 proc. moterų ir 24 proc. vyrų – nežinotų, kaip pasielgti. Vis dėlto daugiau moterų (12 proc.) nei vyrų (3 proc.) siūlytų padaryti abortą, o šiek tiek daugiau vyrų – gimdyti. Taigi vaisingo amžiaus Lietuvos žmonės, patekę į neplanuoto nėštumo situaciją, yra nusiteikę gimdyti vaiką.
Abortai Lietuvoje legalūs, tačiau beveik visą nepriklausomybės laikotarpį buvo siūlymų juos uždrausti arba labai apriboti. Todėl Lietuvos moterų ir vyrų klausėme nuomonės apie abortų draudimą. Šiuo klausimu nuomonės neišreiškė 13 proc. vyrų ir 6 proc. moterų. Didžiausia dalis moterų (42 proc.) ir vyrų (44 proc.) laikosi moters teisės į abortą (feministinės) pozicijos, nemaža dalis moterų (39 proc.) ir vyrų (31 proc.) galvoja, kad abortų uždrausti nereikia, bet reikia šviesti gyventojus, propaguojant įvairius šeimos planavimo būdus. Už besąlygišką abortų draudimą pasisako tik
3 proc. moterų ir 4 proc. vyrų, o už jų griežtą apribojimą – 11 proc. moterų ir 8 proc. vyrų.
Ankstesniuose tyrimuose pastebėjome, kad požiūris į abortų draudimą priklauso nuo žmonių religingumo. Religingais laikėme tuos žmones, kurie bent kartą per mėnesį lanko bažnyčią ar religinius susirinkimus, išskyrus vestuves, laidotuves ar krikštynas. Kaip
ir reikėjo tikėtis, tarp religingų žmonių daugiau palaikančių abortų draudimą ar apribojimą nei tarp nereligingų, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad religingi žmonės palaiko abortų draudimą, o nereligingi – ne. Absoliuti dauguma religingų Lietuvos gyventojų (73 proc.) taip pat nepalaiko abortų draudimo. Savo ruožtu tarp nereligingų – gerokai daugiau palaikančių feministinę poziciją, kuri išreiškia moters teisę pasirinkti abortą.
Ar nuostatos turi ryšį su abortų statistika?
Pažvelkime, kaip nuo 1994 m. keitėsi Lietuvos gyventojų požiūris į abortų draudimą. 1994-aisiais už besąlygišką abortų uždraudimą ar labai smarkų apribojimą pasisakė 27 proc. gyventojų. 2000-aisiais tokiai nuomonei pritarė 20 proc. Lietuvos gyventojų. 2009 m. už abortų uždraudimą ar apribojimą pasisakė 19 proc. gyventojų, o 2022 m. – 13 proc. Nepritariančių abortų draudimui ar apribojimui dalis išliko beveik nepakitusi iki 2009 m.: 1994-aisiais taip manė 70 proc., 2000-aisiais – 71 proc., o 2009-aisiais – 72 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo tarpu 2022 m. šios nuostatos laikėsi didesnė dalis – 78 proc. respondentų. Galime konstatuoti, kad požiūris į abortų draudimą labiau keitėsi laikotarpiu nuo 2009 iki 2022 m. – toliau mažėjo palaikančių abortų draudimą ar apribojimą skaičius, padaugėjo tam nepritariančių, gerokai padaugėjo ir vyrų, besilaikančių feministinės pozicijos.
Svarbu žinoti aplinkybes, kuriomis Lietuvos gyventojai pateisina abortus, o kuriomis – ne. Remdamiesi respondentų atsakymais galime labai aiškiai atskirti priežastis, dėl kurių Lietuvos gyventojai pateisina abortus, o dėl kurių – ne. Per visą nepriklausomybės laikotarpį absoliuti dauguma (visais atvejais daugiau nei 80 proc.) Lietuvos moterų ir vyrų pateisino abortus tais atvejais, kai motinos sveikatai gresia pavojus, kai moteris pastojo ne savo valia ar yra didelė tikimybė, kad vaikas gims nevisavertis. Kai susituokusi pora nenori turėti daugiau vaikų, kai moteris tuo metu nenori turėti vaikų ar kai
Kai susituokusi pora nenori turėti
daugiau vaikų, kai moteris tuo metu nenori turėti vaikų ar kai moteris netekėjusi –Lietuvos gyventojams tokios priežastys nėra pakankamos daryti abortą.
moteris netekėjusi – Lietuvos gyventojams tokios priežastys nėra pakankamos daryti abortą.
O dabar pažiūrėkime, ar šios gyventojų nuostatos siejasi su abortų statistika. Ją išnagrinėję matome, kad nepriklausomybės pradžioje padidėjęs abortų skaičius vėliau nuosekliai
mažėjo. Abortų mažėjo absoliučiais
skaičiais: nuo 28 tūkst. 1990 m. iki
2,7 tūkst. 2021 m., t. y. daugiau kaip
10 kartų. Tačiau svarbesnis rodiklis yra abortų skaičiaus santykis su gyvai
gimusiais, kadangi jam neturi įtakos
gyventojų, ypač vaisingo amžiaus, skaičiaus mažėjimas dėl emigracijos (1 pav.).
Per nepriklausomybės laikotarpį abortų skaičius labai smarkiai sumažėjo, o požiūris į abortus – liberalėjo.
Taigi matome priešingas tendencijas. Remdamiesi tyrimų duomenimis, galime daryti išvadą, kad ne draudimai ar ribojimai mažina abortų skaičių, tačiau negalime daryti išvadų apie abortų skaičiaus mažėjimo priežastis. Galime tik numanyti, kad tokią milžinišką įtaką abortų skaičiaus sumažėjimui padarė visuomenės švietimas
ir tobulesnės šeimos planavimo priemonės.
Kokios priežastys lėmė nelegalius abortus XX a. Lietuvoje?
Dirstelėkime į XX a. abortų istoriją Lietuvoje. Įvertinkime, kiek dabartinė Lietuvos visuomenė tapo modernesnė, palyginti su Pirmąja Lietuvos Respublika. Svarbiausias skirtumas – tarpukariu abortai buvo uždrausti, tačiau daromi nelegaliai neretai baigdavosi moterų mirtimis. Spauda ne tik pasakojo apie nelegalių abortų žalą moteriai, visuomenei, bet ir siūlė priemones, kaip pagerinti sunkią moterų padėtį. „Abortai, pavainikių gimdymas (...) visai madon įėjo“, – rašė 1925 m. dienraštis „Lietuva“ (Ambraziejūtė-Steponaitienė, „Aborta“, Lietuva, 1925, Nr. 36).
Mokslinių tyrimų šiuo klausimu tuo metu niekas neatliko, todėl tenka pasikliauti tuometine spauda ir teisės dokumentais. Iš jų galima išskirti kelias pagrindines priežastis.
• Sunki materialinė padėtis. 90 proc. Lietuvos moterų dirbo sunkų fizinį
darbą fabrikuose, žemės ūkyje ir buvo pagimdžiusios 3–5 vaikus. Joms „tenka uždirbti duonos kąsnį ir vaikams, ir šeimos galvai. Tokios moterys turėtų pagalvoti apie laukiamo šeimos nario atsiradimą“ (A. Vaitiekavičius, „Abortai ir kova su jais“, Teisė, 1935, Nr. 30, p. 166).
• Gausios šeimos. Spauda rašė: „Juk biednuomenėj, kur dažnos krikštynos, ten dažnos ir laidotuvės. Kokia nauda šeimai ir visuomenei iš tokių krikštynų? Ar ne geriau tokiai moteriai leidus apsisaugoti nuo naujo kūdikio?“
(J. Jarašius, „Persileidimai (abortai) svetur ir Lietuvoje“, Medicina, 1926, Nr. 5–7, p. 257–268).
• Tragiška netekėjusių moterų padėtis. Jų laukė pažeminimas, panieka, „paskenduolės“ likimas, nes tai „benkartai“: „Visuomenė vengia tokių moterų, užuot joms moraliai padėjusi.“
• Ekonominis faktorius. Nėščios moterys buvo nepageidaujamos darbdavių. Nėštumas mažina moters – tarnautojos darbingumą. „Motinystė Lietuvoje neapsaugota“ (J. Jarašius, p. 265).
•
Neišsilavinimas. Į teismus dėl nelegalių abortų patenka „neapsišvietusi visuomenės dalis“ (Socialdemokratas, 1933, Nr. 23, birželio 10, p. 4).
Kasmet – per 10 000 abortų
Žurnalas „Medicina“ mirgėjo žinutėmis apie nelegalius abortus ir jų padarinius moterims. 1924 m. spauda rašė: „Dabar kaimą ir miestą, lietuvį ir Lietuvos kitatautį pagavo vaikų baimė –vienas, antras vaikas dar pakenčiami, o toliau – šeima stengiasi jų apsisaugoti“ (A. Vaitiekavičius, p. 166).
1931–1933 m. Kauno policijoje buvo užregistruoti tokie nelegalių abortų
skaičiai: 1931 m. – 70, 1932 m. –108, 1933 m. – 128 (A. Vaitiekavičius, p. 163). Palyginti su Latvija, abortų buvo mažiau. 1929 m. Latvijos sveikatos departamento direktorius Petersonas nurodė, kad šalyje kasmet atliekama apie 10 000 abortų, iš kurių net 9000 nelegalūs. 1931 m. Latvijos moterų judėjimo ir visuomenės veikėja
Klara Kalniņa pažymėjo, kad abortų iš tiesų buvo gerokai daugiau, net 27 000. Prielaidos, kad per dvejus metus abortų skaičius Latvijoje išaugo beveik 3 kartus, turimi šaltiniai neleidžia patvirtinti (A. Vaitiekavičius, p. 163).
Tikėtina, kad panaši situacija buvo ir Lietuvoje, nes pramonė vystėsi lėčiau ir skurdo buvo daugiau nei kaimyninėje valstybėje. Visuomenėje vyravo klaidinga nuomonė, kad dažniausiai abortus daro netekėjusios moterys dėl jų „nepavydėtinos padėties visuomenėje“. Tačiau skelbti 1923 m. duomenys byloja priešingai: 1920–1923 m. į Kauno Raudonojo Kryžiaus akušerijos skyrių kreipėsi 354 moterys, iš kurių 323 buvo ištekėjusios ir 31 netekėjusi. 1923 m. Latvijoje buvo užregistruota 1918 abortų, juos pasidarė 1357 ištekėjusios moterys ir 141 netekėjusi (A. Vaitiekavičius, p. 163). Dauguma nelegalių abortų baigdavosi mirtimi: 1920–1922 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje mirė 9 moterys, o jau 1930 m. spauda rašė, kad „Lietuvoje kasmet gimsta apie 65 000 kūdikių ir padaroma apie 15 000 abortų. Dėl abortų kasmet miršta apie 700 moterų“ (A. Vaitiekavičius, p. 166).
Lietuvos valdžia, norėdama paskatinti gimstamumą, teigė, kad vyrai „turi prievolę tarnauti Tėvynei, o moterys turėtų turėti prievolę gimdyti vaikus“ (J. Jarašius, p. 260). Tokiu argumentu rėmėsi ne tik valdžios atstovai, bet ir kovos su abortais švelninimo priešininkai. Spaudoje buvo teigiama, kad dėl nelegalių abortų šalyje mažėja gimstamumas. 1930 m. Lietuvoje 1000 gyventojų gimė 12 naujagimių (Lenkijoje – 17, SSRS – 19) (A. Vaitiekavičius, p. 165).
1923 m. Lietuvoje gimė 6 kartus daugiau naujagimių, nei buvo padaryta abortų, o 1928 m. – jau tik 2,3 karto („Abortai“, Rytas , 1930, birželio 11, Nr. 130, p. 5). Iš pateiktų faktų galima
daryti prielaidą, kad per 5 metus abortų (legalių ir nelegalių) sparčiai daugėjo. Manytina, kad tai lėmė ne tik ekonominė Lietuvos padėtis, bet ir kitų Europos valstybių įtaka. Pvz., Prancūzijoje kasmet buvo padaroma apie 500 000 (Paryžiuje apie 70 000), o Vokietijoje – apie 800 000 abortų (A. Vaitiekavičius, p. 165). Vokietijoje buvo reikalaujama švelninti įstatymą, nes kiekvienais metais tiek pat moterų tapdavo nusikaltėlėmis. Lietuvos spauda mirgėjo nerimastingais straipsniais dėl gyventojų prieauglio mažėjimo: „Jei Lietuvos prieauglis mažės, tai yra rimto pavojaus, kad gali mus nušluoti slavai“ („Abortai“, p. 5). Statistikos departamento duomenimis, valstybėje tuo metu gyveno apie 2 400 000 gyventojų.
Susirūpinusi demografinės problemos sprendimu, tuometinė spauda
apeliavo į moters sąžinę, primindama jai pareigas visuomenei ir valstybei: „Kiekviena jauna moteris turėtų žinoti savo svarbiausią pareigą, būtent gimdyti (...) Deja, mūsų laikais ištekėjusios ir netekėjusios moterys (...) daro nelegalius abortus. Mes matome, kad pavainikiai vaikai daugiausiai gimsta liaudyje. Mūsų inteligentės ir turtingos ponios randa sau pagalbą pas gydytojus, akušeres, bobutes, kurios padaro abortus. Apie nelegalius abortus mes visi gerai žinome“ (A. Vaitiekavičius, p. 166).
Tarpukario visuomenei abortų klausimas buvo skaudi problema. Spaudoje buvo išsakomos įvairios nuomonės dėl bausmių už nelegalius abortus, tačiau ir abortų priešininkai, ir šalininkai sutarė, kad abortą galima daryti, jei moters gyvybei gresia pavojus ar ji serga širdies ligomis, džiova arba jos vyras – sifiliu ir dvasios ligomis. Kitu atveju Baudžiamojo kodekso 464–467 straipsniai numatė bausmę ne tik moteriai, bet ir aborto darytojui bei jo pagalbininkams.
Visuomenėje buvo plačiai diskutuojama apie sunkią moterų padėtį,
vyrų nebaudžiamumą ir visuomenės pakantumą jiems. O kaipgi „paskenduolės“, kurios dėl „mergos“ statuso negalėjo pasipriešinti šeimininkui ir labai dažnai būdavo savo šeimos paniekinamos ir išvaromos iš namų –juk ji „namams gėdą užtraukusi“? O drįsusioms gimdyti pavainikius vaikus dedami gėdos lankai bažnyčiose?
O kur ūkininkų ir jų sūnų atsakomybės klausimas? Jie buvo turtingi ir todėl įstatymų neliečiami. Ne mažiau sunki padėtis buvo tarnaičių, kurių ne viena parsivežė kūdikį nuo šeimininko. Kokios buvo jų teisės tuometinėje visuomenėje? Kodėl jų negynė įstatymas ir visuomenė?
Tai daugybė klausimų, kurie kyla svarstant abortų problemą tarpukariu. Vis dėlto XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių visuomenė ėmė modernėti ir tai rodė vykusios viešos diskusijos apie abortus.
Tačiau lyginti abiejų visuomenių (tarpukario ir dabartinės) šiuo vertybiniu požiūriu negalima, nes skyrėsi abortų teisinis statusas ir pačios visuomenės. Juk XXI a. visuomenė yra žinių ir informacijos, o tarpukario – mažai raštinga ir teturinti privalomą pradinį švietimą, realiai įgyvendintą valstybėje nuo 1928 m. Negalime lyginti
ir statistikos, nes nelegalūs abortai patenka į statistiką tik tada, kai dėl jų pradedamas baudžiamasis procesas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad abortų skaičius tarpukariu buvo labai didelis. Negalime lyginti ir su tarybiniu laikotarpiu, kai abortai ne tik buvo legalūs, bet ir nekalbėta apie jų uždraudimą. Iš to laikotarpio paveldėjome labai didelius abortų skaičius, tačiau pagrindinės priežastys buvo, matyt, lytinio ugdymo ir prieinamų moters sveikatai nekenksmingų apsaugos priemonių nuo nėštumo nebuvimas. Ką reikėtų daryti, kad abortų skaičius toliau mažėtų? Remiantis istorinio tyrimo ir apklausos duomenimis, galima padaryti tik vieną išvadą – ne draudimai mažina abortų skaičių, o geriausios priemonės būtų lytinis ugdymas ir didesnis apsaugos nuo nėštumo priemonių prieinamumas jauniems žmonėms.
Prof. Jekaterina Kartašova Vilniaus universiteto Verslo mokykla
Tradicinė finansų teorija nagrinėja individų finansinę elgseną, darydama prielaidą, kad rinkos ir jose dalyvaujantys žmonės bei institucijos veikia racionaliai, nešališkai, maksimizuodami savo pelną. Tarsi priešprieša jai iškyla elgsenos finansai (angl. behavioral finance), tiriantys investuotojų finansinius sprendimus, emocinius aspektus ir jų poveikį akcijų rinkos kainoms. Elgsenos finansai yra naujas požiūris į finansų rinkas, atsiradęs kaip atsakas į sunkumus, su kuriais susiduria tradiciniai finansai. Šis mokslas, jungiantis psichologijos, sociologijos, kitų socialinių mokslų ir finansų teorijos žinias, teigia, kad finansų reiškiniai gali būti geriau suprantami naudojant modelius, kuriuose rinkos dalyviai nėra visiškai racionalūs.
Elgsenos finansai – ne atskira finansų šaka, o kitoks požiūris
Finansinės elgsenos ištakos yra įvairūs psichologiniai, socialiniai, emociniai ir pažinimo veiksniai (1 pav.). Susijungę kartu jie formuoja investuotojo elgseną, kuri gali būti tiek racionali, tiek iracionali. Nuo šių veiksnių priklauso investuotojo priimami sprendimai, kurie ne tik atsispindi rezultatuose, tokiuose kaip investicijų grąža, gautas pelnas ar patirti nuostoliai, bet ir daro poveikį rinkai, jos stabilumui, rinkos kainoms, išteklių paskirstymui, net finansų rinkų anomalijų formavimuisi ir t. t. Todėl būtų galima daryti prielaidą, kad finansinės elgsenos klaidų supratimas leistų priimti kokybiškesnius sprendimus ir siekti geresnių finansinės veiklos rezultatų.
Olandų mokslininko Nico Van der Saro teigimu (2014), elgsenos finansai nėra atskira finansų šaka – tai tik bandymas į finansų rinkas pažvelgti kitaip, pasinaudojus jau žinomomis klasikinėmis teorijomis. Daugelis atliktų tyrimų parodė, kad iracionali investuotojų elgsena daro įtaką jų priimamiems sprendimams.
Elgsenos finansų mokslo tėvais laikomi du psichologai – Danielis Kahnemanas ir Amosas Tversky, pradėję dirbti kartu XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje (2002 m. D. Kahnemanas gavo ekonomikos Nobelio premiją už elgsenos finansų plėtojimą). Jų dėka daugelis ekonomistų atsisakė racionalumo prielaidos. Didžiulį įnašą padarė ir ekonomistas Richardas Thaleris,
kuris sujungė ekonomikos ir finansų žinias su psichologija ir aprašė mentalinę apskaitą ir kitus klasikinės finansinės elgsenos nukrypimus.
Apibendrinant pagrindinius elgsenos finansų tyrimus, būtų galima išskirti du finansinės elgsenos blokus, tokius kaip kognityviniai nukrypimai, arba mąstymo klaidos (angl. cognitive biases), ir arbitražo apribojimai (angl. limits of arbitrage).
Kognityviniai nukrypimai yra susiję su žmonių mąstymu, o arbitražo apribojimai apima vertinimą, kokiomis aplinkybėmis arbitražas bus efektyvus, o kokiomis – ne.
Kognityvinės klaidos, vedančios prie nenaudingų pasirinkimų
Kognityvines klaidas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: euristikos, emocijų, rėminimo. Norėdami išspręsti savo problemas žmonės dažniausiai naudojasi tam tikromis supaprastintomis taisyklėmis arba euristika. Galėdami rinktis iš daugelio alternatyvų, jie nepasveria visų pasirinkimų pranašumų ir trūkumų, bet pašalina dalį alternatyvų, neatitinkančių tam tikrų charakteristikų, ir pasirenka iš likusių. Victoras Ricciardi (2004) sudarė išsamų elgesio nukrypimų nuo racionalaus pasirinkimo modelio sąrašą. Buvo atrasti net 133 nukrypimai.
Vienas iš jų – pasitvirtinimo klaida (angl. confirmation bias). Žmonėms yra būdinga kruopščiai atsirinkti informaciją, kreipiant dėmesį į tokią,
1 pav. Finansinės elgsenos grandinė. Sudarė teksto autorėGalima daryti prielaidą, kad finansinės elgsenos klaidų supratimas leistų priimti kokybiškesnius sprendimus ir siekti geresnių finansinės veiklos rezultatų.Psichologiniai, socialiniai, emociniai, pažinimo veiksniai Finansų elgsena Priimami sprendimai
kuri patvirtina jų spėjimus ar nuomonę, bet ignoruojant arba racionaliai paaiškinant visą kitą informaciją. Tai dažnai verčia priimti neteisingą sprendimą, kadangi informacija yra ne visa ir neatspindi realios situacijos. Kitas kognityvinės klaidos pavyzdys –šablonai (angl. framing), kai sprendimai priimami pagal tai, kaip pateikta informacija. Dėl to rizikuojama pasirinkti nuostolingas investicijas ir atsisakyti pelningų.
Klasikinė elgsenos teorija – racionalūs sprendimai
Remiantis klasikiniu požiūriu, žmogus, priimantis ekonominius sprendimus –Homo economicus – vadovaujasi laukiamo naudingumo teorija, jei įvykio tikimybės žinomos, o jei ne – subjektyvia laukiamo naudingumo teorija. Šios dvi teorijos suponuoja racionalų pasirinkimą esant rizikai ar neapibrėžtumui (2 pav.).
Homo economicus renkasi geriausią iš galimų alternatyvų ir supranta kiekvieno sprendimo padarinius. Ieškodamas investavimo galimybių jis apsvarsto visas tinkamas vertybes ir apskaičiuoja bendrą grąžą, įvertindamas kiekvieną grąžą atskirai. Individas gali apdoroti didžiulį kiekį duomenų, turi labai gerus skaičiavimo gebėjimus ir gali spręsti sudėtingiausias problemas.
Jis taip pat gali remtis tikimybių teorija ir keisti savo įsitikinimus atsiradus naujai informacijai, siekia maksimizuoti savo naudą, vertindamas tik pinigus ir vartojimą.
Kuo skiriasi elgsenos finansais grįstas sprendimų priėmimas?
Remiantis klasikine sprendimų priėmimo teorija, investuotojai laikomi racionaliais, siekiančiais padidinti savo pelną, rinkos yra efektyvios ir niekas negali pasinaudoti jų judėjimu, o elgsenos finansų teorija, priešingai, teigia, kad rinka nėra efektyvi, o investuotojai nėra racionalūs (3 pav.).
Pagal elgsenos finansų teoriją sprendimo priėmėjas kardinaliai skiriasi nuo Homo economicus. Jis neturi neribotų
Sprendimų priėmėjas
Daugialypis pasirinkimas, atviras pokyčiams
Jautrus aplinkai
Veikiamas emocijų
Remiasi perspektyvų teorija
Siekia pasitenkinimo
3 pav. Investuotojo „portretas“ pagal elgsenos finansų teoriją. Sudarė
teksto autorė pagal Robertą Olseną
pažinimo galimybių, jo smegenys neveikia kaip kompiuteris, individas siekia ne optimizavimo, bet pasitenkinimo, jo pasirinkimas visiškai atviras pokyčiams, gali keistis net sprendimo priėmimo momentu, be to, gali būti veikiamas aplinkos ir emocijų. Šios prielaidos yra daug artimesnės realiai rinkos situacijai nei Homo economicus teorija.
Sprendimo priėmimas yra sudėtingas procesas, kuriam įtakos turi vidiniai ir išoriniai veiksniai
Šio straipsnio autorė atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti ryšį tarp Lietuvos individualių investuotojų asmeninių savybių – patirties, amžiaus, lyties, specialybės – ir jų priimamų sprendimų akcijų rinkoje (4 pav.). Tyrimas parodė, kad vyrai labiau linkę rizikuoti nei moterys, tačiau pastarųjų sprendimai priklauso nuo nuotaikos. Vyrams, kaip ir vyresnio amžiaus žmonėms, dažniausiai būdinga pasitvirtinimo klaida, kai juos smarkiai veikia išorinė informacija, dėl kurios jie labiau linkę abejoti priimtais sprendimais. Investavimo srities naujokai patiria daugelio veiksnių įtaką ir yra linkę priimti impulsyvius sprendimus. Tuo tarpu žmonėms, turintiems finansinių žinių (ar finansų specialybę), būdingas
didesnis pasitikėjimas savimi, perdėtas optimizmas.
Kaip sumažinti klaidingo pasirinkimo tikimybę?
Daugelis tyrimų parodė, kad iracionali investuotojų veikla neigiamai veikia investicijas, dėl to nuolatos ieškoma būdų, kaip išvengti šių klaidų ar jas sumažinti. Markusas Glaseris ir Martinas Weberis atliko tyrimą, siekdami nustatyti, kokią įtaką priimant investavimo sprendimus turi patirtis, ir išsiaiškinti, ar investavimo patirtis ir mokymasis padeda išvengti iracionalios investuotojų elgsenos. Investuotojai, turintys ilgametę patirtį, geriau, tiksliau įvertina savo praeities rezultatus ir mažiau linkę pervertinti savo dabartinius veiksmus. Lei Feng ir Markas Seasholesas nagrinėjo dispozicijos efektą ir patvirtino, kad patirtis padeda kovoti su nenoru pripažinti nuostolius. Tą pačią išvadą priėjo ir Amitas Seru, Tyleris Shumway’us ir Noah Stoffmanas, ištyrę daugiau negu 20 milijonų sandorių Suomijoje nuo 1995 iki 2003 m. Autoriai nustatė, kad mokymasis daro teigiamą įtaką ir šalina dispozicijos efektą. Taip pat buvo nustatyta, kad patirtis koreliuoja su portfelio apyvarta ir kad investuotojai mokosi iš perdėtos savikliovos
klaidos. Investuotojams iš visų klaidų lengviausia pastebėti perdėtą prekybinę veiklą ir jos išvengti.
Bernard’as Dumas ir kt. (2006) bandė išsiaiškinti, kokia pardavimų strategija leis investuotojams užsidirbti iš tokių klaidų kaip perteklinė prekyba ir klaidų, susijusių su nuotaika. Autorių teigimu, optimalaus portfelio strategija yra ne tik pagrįsta kainų nuokrypiu, bet ir atsižvelgia į iracionalaus elgesio modelį bei jų sąveiką. Turi būti numatyta apsauga tam atvejui, jei prognozės nepasitvirtins. Autorių nustatyta, kad ilgalaikės obligacijos padeda išvengti klaidų, susijusių su investuotojo nuotaika, tačiau trumpuoju laikotarpiu racionaliam investuotojui beveik neįmanoma optimaliai pasinaudoti rinkos nepastovumu.
Nuo klaidingų sprendimų apsaugo patirtis
Apibendrinant galima teigti, kad investuotojo sprendimai priklauso nuo įvairių veiksnių, kurie ne visada turi racionalų pagrindą. Pagal klasikinę teoriją sprendimas priimamas racionaliai, atsižvelgiant į laukiamo naudingumo teoriją, investuotojas turi neribotas pažinimo galimybes ir nėra veikiamas nuotaikos. Tačiau ši teorija sulaukia daug kritikos dėl prielaidų, neatitinkančių realios situacijos. Todėl elgsenos finansų teorija, grįsta visiškai kitokiu, daugialypiu sprendimų priėmimu, kai individas siekia ne tik optimizavimo, bet ir pasitenkinimo, autorės nuomone, reikšmingai praplečia klasikinę teoriją ir labiau atitinka realybę. Žinoma, nukrypimai nuo racionalios elgsenos nelieka be padarinių. Atlikti tyrimai parodė, kad didžioji jų dalis kenkia investuotojui, mažina jo portfelio vertę ir lemia prastesnius rezultatus. Bet nuo klaidų gali apsaugoti patirtis ir saugūs sprendimai, numatyti tam atvejui, jeigu prognozės nepasitvirtins.
Liudmila Januškevičienė Vilniaus universitetas
Darbo aplinkoje žmonės yra daug dažniau skatinami veikti produktyviai ir greitai, parodyti gerus rezultatus, nei skirti laiko sustoti ir apmąstyti darbo rezultatus bei įgytą patirtį. Tačiau Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorius Remigijus Bubnys įsitikinęs, kad refleksija yra tai, ką gyvenime ir darbe turėtume daryti nuosekliai ir dažnai.
„Joks žmogus atlikdamas savo funkcijas organizacijoje negali išlikti netobulėdamas. O tobulėjimo procesas yra neįmanomas be reflektavimo, kuris leidžia įsivertinti, kiek turime patirties, ją apibendrinti, suprasti, kaip konkreti kompetencija buvo įgyta. Refleksija ne tik padeda pasiekti asmeninius ir organizacijos tikslus, bet ir sumažina konkurencijos bei padidina empatijos jausmą kolektyve. Reflektavimas kaip vienas iš terapijos būdų turi teigiamą poveikį ir darbuotojo psichikos sveikatai“, – naudas vardija profesorius.
Apmąstymai skirti tik filosofams?
Refleksija yra sąmoningas gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti asmeninės ar bendruomeninės patirties analize. Paprasčiau tariant, ji suprantama kaip praeityje sukauptos patirties apibendrinimas, analizavimas ir pasidalijimas su kitais. Apmąstydami asmeninę arba grupinę patirtį mes veikiame ir judame į priekį prasmingesniu ir labiau apgalvotu būdu.
Refleksijos reikšmę jau antikos laikais suprato ir nagrinėjo Sokratas, Aristotelis. Tuomet tai buvo vien tik filosofų naudojamas metodas. XVI a. su Ignacu Lojola refleksija atėjo į ugdymo įstaigas. Šiuo metu refleksija yra ne tik filosofijos ar ugdymo kontekste vartojamas terminas, bet ir saviugdos metodas, taikomas psichologijoje ir daugelio sričių profesinėje aplinkoje. „Refleksijos tema iki šiol nepraranda savo aktualumo ir svarbos dėl dviejų priežasčių. Pirma, refleksija yra metodas, padedantis prisitaikyti prie greitai kintančios mus supančios aplinkos. Antra, reflektavimas padeda mums įgyti tokias kompetencijas, kurios leidžia atrasti efektyvesnius būdus, kaip sėkmingai atlikti savo funkcijas institucijoje palaikant nuolatinį santykį
su žmonėmis, kaip efektyviau spręsti problemas“, – sako ugdymo ekspertas. Refleksija yra svarbi žmogaus patirties dalis, išskirianti mus iš kitų gyvų būtybių. Ji yra viena esmingiausių žmogaus augimo ir tobulėjimo sąlygų, ypač padedanti vystyti aukštesnei psichikai priskiriamas funkcijas, arba kitaip – „minkštąsias“ kompetencijas, tokias kaip kritinis mąstymas, problemų sprendimas, sprendimų priėmimas, darbas komandoje, tikslų kėlimas, laiko planavimas. Be jų mažai tikėtina, kad žmogui seksis profesiniame ir asmeniniame gyvenime.
Reflektuojant svarbios ir emocijos
Pasak prof. R. Bubnio, net jei refleksija kaip atskiras metodas nedažnai sąmoningai praktikuojama organizacijose, ji vis tiek yra viena esminių daugelio jų veiklos metodų, technikų ir strategijų sudedamųjų dalių.
Mokymosi per patirtį cikle išskiriami trys pagrindiniai refleksijos etapai. Visų pirma atsiranda vidinio diskomforto jausmas. Tai vadinamasis nemalonių jausmų ir minčių etapas, kai dėl išgyvenamos patirties atsiranda poreikis spręsti tuos išgyvenimus
Joks žmogus atlikdamas savo funkcijas organizacijoje negali išlikti netobulėdamas.
O tobulėjimo procesas yra neįmanomas be reflektavimo.
sukėlusią problemą. Jis kyla iš supratimo, kad tam tikroje situacijoje pritaikytų žinių nepakanka.
Tolesnis etapas – kritinė ir konstruktyvi problemos ar konkrečios situacijos ir savo jausmų analizė, apimanti turimas ir naujas žinias, reikalingas problemai spręsti.
Ir galiausiai kuriamas naujas požiūris į situaciją, numatant galimus veikimo būdus konkrečiose ateities situacijose. Šiame etape vyksta emociniai ir
kognityviniai pasikeitimai, kurie veda prie elgesio pokyčių (1 pav.). Apibendrinant daugelio mokslininkų pateiktus modelius, refleksiją galima pavaizduoti kaip nuoseklų ciklą. Tam tikrose situacijose vieni etapai praleidžiami, kiti užtrunka ilgiau, bet svarbiausia atsakyti į klausimą, ko mes pasiekėme, išmokome ir pan.
Mokslininkas pabrėžia, kad efektyviam refleksijos procesui organizacijoje visų pirma reikia, kad darbuotojai
turėtų sukaupę profesinės patirties, skirtų laiko apmąstymui, kurį kas nors moderuotų, ir kad būtų sukurta pasitikėjimo aplinka, tinkama emociniam darbuotojų atsivėrimui.
„Nors dalis mokslininkų teigia, kad refleksija turėtų būti vien tik pažintinis procesas, kai atsiribojama nuo išgyventų jausmų ir reflektuojama remiantis faktais, mano nuomone, emocijos yra labai svarbios ir nuo jų atsiriboti praktiškai net nėra įmanoma,
Idėjų ir naujų sprendimų išbandymas veikiant / naujo požiūrio formavimas
Konkreti patirtis Diskomforto / nemalonių jausmų išgyvenimas dėl neapibrėžtumo
Turimi įpročiai ir gebėjimai neveikia
Problemos / tikslo / užduoties identifikavimas ir išsiaiškinimas
Alternatyvų / alternatyvių strategijų numatymas Veiksmų planas
Naujos informacijos priėmimas ir analizė
Situacijos / sąlygų įvertinimas ir analizė
Įtaką darančių veiksnių apsvarstymas
Kritinė žinių ir jausmų analizė
nes viskas, ką mes darome bendraudami su kitais žmonėmis, kelia emocijas. Tačiau vedant žmones tobulėjimo keliu moderatoriui svarbu ne tik pažinti žmones ir mokėti juos paskatinti emociškai atsiverti, bet ir gebėti tas emocijas suvaldyti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Darbo apmąstymas gerina produktyvumą
Mokslininko teigimu, reflektuoti galima keliais būdais. Psichologai refleksiją įvardija kaip savižinos, savimonės procesą, savo veiksmų permąstymą – tai, kas yra būdinga savirefleksijai, t. y. asmeninės patirties apie save patį analizei. Tačiau kalbant apie organizaciją, kur neišvengiamas komandinis darbas, bendradarbiavimas, į refleksijos procesą būtina įtraukti ir patirties pasidalijimą su kitais komandos nariais. Užsienio mokslininkų tyrimas parodė, kad naudojant abu šiuos metodus ketvirtadaliu didėja darbuotojų produktyvumas.
Harvardo verslo mokyklos ir Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai atliko tyrimą su vienos verslo įmonės, įsikūrusios Indijoje, darbuotojais, kurie buvo padalyti į tris grupes: kontrolinę, refleksijos ir patirties dalijimosi. Tyrimas parodė, kad ta tiriamųjų grupė, kuri dienos pabaigoje skyrė 15 minučių tam, kad apmąstytų tą dieną atliktus darbus, ir kita grupė, kuri skyrė 15 min. refleksijai ir dar papildomai 5 min.,
kad pasidalytų patirtimi ir paaiškintų savo pastabas kolegoms, po mėnesio labiau pasitikėjo savo kompetencijomis, buvo labiau motyvuotos ir vėliau dirbo našiau negu kontrolinė grupė, kuri visą dieną tik dirbo ir nereflektavo. Refleksijos grupė paskutinį tyrimo testą atliko 22,8 proc. geriau nei kontrolinė grupė, o dalijimosi grupė – 25 proc. geriau nei kontrolinė grupė.
„Kartu su Ispanijos Žironos universiteto mokslininkais mes taip pat atlikome tyrimą, kad palygintume studentus, kurie nuo pirmo kurso buvo mokomi aktyviai reflektuoti, ir tuos, kurie mokymosi procese netaikė šio metodo. Studentai, kurie nuo pirmo kurso analizavo savo mokymosi patirtį, aukštesniuose kursuose geriau suprato, kas jiems padeda efektyviau mokytis, kaip jiems pavyko pasiekti geresnį produktyvumą, gavo daugiau grįžtamojo ryšio ir didesnį supratimą, kaip ateityje galima patobulinti savo veiklą“, –rezultatais dalijasi tyrėjas.
Kodėl sunku pradėti taikyti refleksiją darbe?
Nuo aktyvaus refleksijos metodo taikymo organizacijose dažnai atbaido tam tikri mitai, susiformavę apie šį metodą. Vienas tokių – kad refleksija yra ne visiems tinkamas būdas veikti: vieni linkę reflektuoti, kiti ne.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad egzistuoja impulsyvios ir reflektyvios asmenybės. Iššūkis yra integruoti visus darbuotojus į patirties apmąstymo procesą, kad visi gautų naudos.
Tačiau refleksijos būdų yra be galo daug ir labai skirtingų, todėl jie gali būti pritaikomi kiekvienam žmogui, atsižvelgiant į jo asmenines savybes.
„Vienam refleksijos dienoraščio rašymas yra efektyvi ir prasminga priemonė, bet kitam rašymas gali būti tikrai per daug pastangų reikalaujantis darbas. Jei ekstravertą pasodinsime rašyti dienoraščio, jam tai gali pasirodyti neįveikiama užduotis. Jam geriau būtų pasiūlyti diskusijos, komandinio darbo formatą refleksijos procese. Jei refleksijos metodo nepritaikome prie žmogaus, tai jam gali atrodyti neprasmingas laiko švaistymas“, – tikina profesorius.
Kalbant apie refleksiją darbe, dar vienas gajus mitas yra tas, kad patirties apmąstymams nėra laiko. Tačiau, pasak profesoriaus, jei vadovui, moderatoriui refleksija yra svarbus darbo metodas, tai jis tikrai numatys ir suplanuos tam laiko. O jeigu vis dėlto gilesnei ir ilgesnei refleksijai nerandama laiko, šio metodo elementus galima panaudoti ir per bendrus pietus, susirinkimą ar projektų rezultatų aptarimą. To net nebūtina daryti fizinėje erdvėje.
„Pavyzdžiui, Austrijoje refleksija vyksta ant popieriaus lapo. Žmonės praeidami ant jo užrašo savo mintis, problemas, kiti jas perskaitę ten pat spontaniškai reflektuoja, o paskui visi susirenka ir trumpai apibendrina. Toks minčių bankas, neformaliai sukviečiantis žmones pasidalyti mintimis, irgi gali būti sėkmingai valdoma refleksijos priemonė, neatimanti daug laiko. Jei tai daroma tikslingai, ir trumpa refleksija bus naudinga“, –sako ekspertas.
Vis dėlto dabartinis mokslininko atliekamas tyrimas rodo, kad kai refleksija vyksta tikslingai ir nuosekliai, ji tikrai būna rezultatyvesnė nei spontaniškas reflektavimas.
Sunku analizuoti nesėkmes, atsiverti
Pasak pašnekovo, norint, kad refleksija duotų efektyvių rezultatų, žmogus turi atsiverti, išdrįsti kalbėti apie tobulintinas savo savybes arba neigiamas patirtis, sunkumus ar nesėkmes, o tai yra labai sunku. „Be to, jis turi norėti keistis, turėti tam motyvacijos. Noras keistis taip pat yra sunkiai pažadinamas, nes gyvenimas neišlipant iš komforto zonos, nekeliant sau naujų tikslų ir iššūkių visada yra patogesnis“, –sako pašnekovas.
Atlikdamas tyrimą švietimo įstaigoje, kurioje jau yra susiformavusi stipri reflektavimo kultūra, mokslininkas pastebėjo, kad tyrimo dalyviams pradedant reflektavimo veiklas labiausiai trukdė nenoras atsiverti ir labai stipri, jautri reakcija į tai, ką apie juos kalba kiti žmonės. Pokyčių priėmimo, asmeninių ribų įveikos procesas ir yra sunkiausias, kol to išmokstama ir jis tampa įpročiu.
Kaip refleksiją paversti įpročiu?
Norėdami gauti visapusišką naudą, apmąstymą turite paversti įpročiu. Bet tai nėra paprasta.
Visų pirma pradedantiesiems kyla klausimas, ką jie turėtų apmąstyti, kokios patirtys yra vertingos norint tobulėti. Dažnai atrodo, kad geriausias pamokas išmokstame iš klaidų, tai galbūt vertingiau yra reflektuoti netikėtas, nuviliančias ar nesėkmingas patirtis? Bet prof. R. Bubnys pataria nepamiršti pasimokyti ir iš sėkmių.
„Anksčiau ciklinis refleksijos procesas buvo suprantamas kaip mokymosi iš klaidų patirtis. Tačiau pastaraisiais metais pozityvus požiūris įgauna didesnę vertę, vis dažniau kalbama, kad turime reflektuoti ir gerąją patirtį. Negatyvi išgyventa patirtis yra svarbi, bet ji refleksijoje neturėtų būti esminė. Nes tuomet organizacija praras galimybę įvertinti savo sėkmes ir nežinos, kurie veikimo būdai buvo sėkmingi“, –paaiškina profesorius.
Pasak jo, pradžioje refleksija turėtų būti labai struktūruotas procesas su tam tikrais konkrečiais klausimais, kurie išprovokuotų dalijimąsi svarbia
patirtimi. Tokie klausimai kaip „Kas jums labiausiai patiko?“, „Kokia jūsų patirtis?“, „Ką sužinojau apie save patį ir kitus?“ dažnai yra pernelyg bendro pobūdžio, kad būtų naudingi. Todėl profesorius pataria pradėti nuo tikslesnių klausimų: „Kas atsitiko?“, „Kodėl aš elgiausi būtent taip?“, „Kokie esami ar galimi padariniai?“, „Ar galėjau geriau išspręsti problemą, išanalizuoti situaciją?“, „Kas darė įtaką veiksmams ir sprendimams?“, „Kaip ši patirtis pakeitė jau turėtas praktikos žinias ar veiksmus?“, „Ką daryčiau, jei dar kartą tai įvyktų?“ – ir svarbiausia: „Ko pasimokiau iš šio įvykio (patyrimo)?“
Mokslininkas yra pastebėjęs, kad pradedantieji iš karto sau susiformuoja labai plačias, dideles problemas ar tikslus, kuriuos jie nori pasiekti reflektuodami. „Šiame procese labai svarbi moderatoriaus užduotis yra sukonkretinti sritį, į kurią norima tam tikrą laiką kreipti daugiau dėmesio. Kuo konkrečiau susiformuluojame, apie ką kalbėsime, tuo sėkmingesnis reflektavimo procesas“, – sako mokslininkas.
Anot jo, kai refleksija tampa profesinės veiklos dalimi, darbuotojai patys jaučia, kada nori pasidalyti patirtimi, ir suplanuoja laiką patys. Tačiau atsitinka ir taip, kad dalis darbuotojų sunkiai susitaiko su reflektavimo procesu ir susiranda kitą organizaciją, kur refleksija nėra pagrindinis kompetencijų tobulinimo būdas.
„Nors visas mūsų gyvenimas negali būti vien refleksija, bet jei ją traktuotume kaip tam tikrą mąstymo išraišką, tai nebūna tokių situacijų, kai mes nemąstome, tik galime tai daryti impulsyviai, intuityviai arba sąmoningai ir struktūruotai. Tai nereiškia, kad turime visiškai atsisakyti spontaniškumo, nes jis irgi gali atnešti daug pozityvių potyrių ir prisidėti prie žmogaus augimo“, – mano mokslininkas.
Apmąstydami asmeninę arba grupinę patirtį mes veikiame ir judame į priekį prasmingesniu ir labiau apgalvotu būdu.
Greta Kačergiūtė
Vilniaus universiteto muziejaus edukatorė
Vilniaus universiteto centriniai rūmai – architektūrinė aplinka, leidžianti apčiuopti susisluoksniavusią kelių šimtmečių istoriją ir kultūrinio konteksto kaitą. Tai galima ne tik išskaityti rašytiniuose šaltiniuose ar literatūroje, bet ir išvysti atidžiau analizuojant centrinių rūmų architektūrą ir interjerą. Šiuo požiūriu viena iš svarbiausių datų yra 1979-ieji – universiteto 400 metų jubiliejus. Ta proga sukurtų elementų, atliktų darbų galima aptikti tiek centrinių rūmų eksterjere, tiek interjere. Vieni žymiausių – Antano Kmieliausko freskos knygyne „Littera“ ir Rektoriaus auloje. Abi freskos atsirado Filologijos fakultete dirbusio universiteto metraštininko, Lietuvos partizano Albino Kentros iniciatyva.
Už nuopelnus Vilniaus miestui ir gyvenimo kūrybą A. Kmieliauskas pagerbtas Šv. Kristoforo statulėle, o už Rainių koplyčios freskas jam suteikta Lietuvos nacionalinė premija. Menininkas Vilniaus mieste kūrė skulptūras, religinės tematikos paveikslus, jau minėtas freskas ir grafikos darbus, saugomus Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šios keturios dailės šakos: skulptūra, tapyba, monumentalioji dailė ir grafika – aprėpė visą A. Kmieliausko kūrybą.
Menininko darbuose – daug religinių motyvų
Galima susidaryti įspūdį, kad jau nuo jaunų dienų A. Kmieliausko kūryba buvo pastebėta ir įvertinta.
Viename iš interviu jis dalijasi prisiminimais iš vaikystės, juos siedamas su kūrybinio kelio pradžia. Dailininkas pasakoja, kad į jų mokyklą ateidavęs kunigas dėstyti tikybos. Kartą klasei jis uždavęs darbą – nupiešti prakartėlę. Antanas, susiradęs religinį laikraštį, kurį turėjo bobulė, nukopijavo prakartėlės atvaizdą ir jį parodė klasei. Žinoma, susidomėjimo sulaukė ir iš kunigo, ir iš klasės draugų, šie net paprašė nupiešti prakartėlę kiekvienam iš jų.
Religinių motyvų ir siužetų
A. Kmieliausko kūryboje gausu. Antanas Andrijauskas dailininką pristato kaip vieną iš nedaugelio nuoseklių religinės dailės atstovų sovietmečio aplinkoje, kurio kūryboje religinei jausenai atiteko išskirtinis vaidmuo.
„Kaip religingas žmogus tiki Dievą ir jam meldžiasi, taip ir dailininkas, piešdamas ar kaldamas akmenį, tarytum meldžiasi, kalbasi su Dievu, su Gamta, su paslaptimi“, – taip apibūdino pats menininkas savo kūrybos percepciją.
Žinoma, A. Kmieliausko kūriniuose galima aptikti ne tik religinių motyvų, bet ir abstrakčių filosofinių, poetinių minčių, mitologijos, lietuvių tautodailės bei istorinių įvaizdžių.
Už Šv. Kristoforo skulptūrą – pašalintas iš Dailininkų sąjungos
Menininko religinės tematikos darbų galima rasti Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje Šv. Kazimiero bažnyčioje. Barokinei aplinkai, didžiajam altoriui 1993 m. buvo sukurti paveikslai „Kristaus prisikėlimas“, „Šv. Kazimieras“, o šoniniams altoriams – „Šv. Andriejus Bobola“, „Šv. Ignacas Lojola“, „Neregio pagydymas“, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“.
Dar vienas ypatingas kūrinys, tęsiantis religinės tematikos liniją, yra šv. Kristoforo skulptūra (1957–1959 m.), iki šiol tebestovinti Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Pats menininkas apie ją sakė: „Padariau skulptūrą nemokėdamas skulptūros iš akmens granito.“
Tai buvo jo pirmasis iš akmens savarankiškai iškaltas kūrinys. Paprašytas skulptoriaus Vytauto Šerio, pirmiausia jis kūrė šią skulptūrą kaip paminklą, skirtą Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebono antkapiui Rasų kapinėse.
Kaip religingas žmogus tiki Dievą ir jam meldžiasi, taip ir dailininkas, piešdamas ar kaldamas akmenį, tarytum meldžiasi, kalbasi su Dievu, su Gamta, su paslaptimi.
Tačiau negavus leidimo kunigo Česlovo Krivaičio iniciatyva skulptūra buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme. Joje vaizduojamas šv. Kristoforas, ant peties laikantis kūdikėlį Jėzų. Kaip iš legendos žinoma, šv. Kristoforas buvęs labai aukštas ir stiprus, gyvenęs prie upės ir per ją nešiojęs keleivius. Kartą vienas berniukas paprašęs perkelti jį per upę, tačiau šventajam benešant vaikas pasidaręs toks sunkus, kad Kristoforas suabejojęs, ar pavyks jį sėkmingai perkelti. Pasiekus krantą berniukas atskleidė esąs Jėzus, su savimi nešantis viso pasaulio sunkumus.
A. Kmieliauskas šv. Kristoforą pavaizdavo stipriai laikantį, beveik prie skruosto glaudžiantį Jėzų, kurio rankoje – valdžios obuolys. Skulptūroms būdinga klasikinė anatominė modeliuotė, primenanti antikines ar renesansines figūras. Atrodo, lyg šventasis eina prieš vėją – taip įkūnijama sunkumams ir išbandymams besipriešinanti laisva Lietuva.
Sovietmečiu religiniai atvaizdai buvo draudžiami, o dailininkams, priėmusiems bažnyčios užsakymus, grėse būti išmestiems iš Dailininkų sąjungos.
Taip dėl šv. Kristoforo skulptūros nutiko ir A. Kmieliauskui. Prisiminimuose menininkas pasakoja, kad oficialiai buvo išmestas dėl to, kad nedalyvavo parodose, kitu atveju toks pašalinimas būtų traktuojamas kaip nusikaltimas. Išmesto iš Dailininkų sąjungos
A. Kmieliausko darbų pradėjo nebepriimti į parodas, tad savo kūrybinę energiją jis nukreipė kurdamas antkapines skulptūras pagal užsakymus.
Knygyno freskoje įamžintos universitetui ir Lietuvai svarbios asmenybės
Tik pabaigęs tapybos studijas
A. Kmieliauskas jau gaudavo užsakymų tapyti freskas. Pirmoji – Daugų
bažnyčioje (1985 m.) – buvo tapyta kiek
neįprastai – ant medinių lentų. Freskų menininkas ėmėsi kaip savamokslis, šios technikos mokęsis skaitydamas profesinę literatūrą, konsultuodamasis su kolegomis ar šios srities specialistais. Kūrybinių laimėjimų sienų
tapyboje jis pasiekė jau brandžios kūrybos etape, tuo metu buvo kurta ir knygyno „Littera“ freska. Čia ryškiai atsiskleidžia menininko pamėgta renesansinė maniera bei klasikiniai estetikos principai, pastebimi ir kituose jo darbuose. Įkvėpimo jis žvalgėsi Michelangelo, Raffaellio, Rembrandto kūryboje ir tai paveikė jo neoklasikinį stilių. Tartum visiškai įsijaučiant į atgimimo epochos atmosferą, beveik visos menininko freskos atliktos renesanso meistrų ištobulinta buon fresco technika, kai tapoma ant šlapio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais.
Knygyne „Littera“, prieš prasidedant freskos kūrimo darbams, pirmiausia iškilo architektūros ir dailės sintezės problema – lubos freskai buvo per žemos. Sprendimo ieškota žeminant grindis – menininkas kartu su A. Kentra nukasė apie 30 cm žemių sluoksnį, atidengdami autentišką grindinį, kad knygynui numatyta patalpa nebūtų panaudota kitais tikslais. Galima numanyti, kad dar vienas sprendimas erdvei paaukštinti buvo patalpos skliautuose tapant pasitelktas iliuzinis perspektyvos efektas – kvadratūra, taip pat soto in su rakursas (kada figūros vaizduojamos tarsi žiūrint į jas iš apačios), taip suteikiant vizualų gilumos įspūdį. Skliautuose galima aptikti dinamiškas, besipinančias žmonių figūras, kurių kiekviena užsiėmusi sava veikla arba gestikuliuodama komunikuoja su šalia esančiomis. Šiose scenose A. Kmieliauskas įamžino senuosius mokslus ir menus, pasitelkdamas simbolius, mokslinius, matavimo prietaisus ar kitus objektus, figūras. Vaizduojamos teologija, filosofija, fizika, astronomija, istorija, literatūra, biologija, dailė, architektūra ir kt. „Kai man užsakė sukurti freskas Vilniaus universitetui, aš prieš tapydamas perskaičiau Lietuvos istoriją, man svarbu, kaip kas ir kada buvo, iš to kyla įvairiausių minčių. Kai tapiau freskas, man buvo svarbiausia Lietuvos istorija“, –prisiminė dailininkas. Buvusiame knygyne galima rasti ne tik Lietuvai svarbias istorines asmenybes, bet ir tuometines meno, kultūros personalijas:
Freskų menininkas ėmėsi kaip
savamokslis, šios technikos mokęsis skaitydamas profesinę literatūrą, konsultuodamasis su kolegomis.
tai pats A. Kmieliauskas, pavaizdavęs save kaip grafiką, tepantį dažus voleliu ant klišės, pirmas asmuo jam iš dešinės – A. Kentra, laikantis popieriaus lakštą, antrasis iš dešinės – Justinas Mikutis, dailininko bičiulis, visapusiškai išsilavinęs žmogus, dalyvaudavęs neformaliuose menininkų susitikimuose, kur būdavo diskutuojama apie literatūrą, filosofiją, menus. Piliorių ir skliautų burių segmentuose nutapyti Vilniaus universiteto istorijai svarbių asmenybių portretai. Čia vaizduojami Valerijonas Protasevičius, Martynas Počobutas, Abraomas Kulvietis, kiti ryškesni universiteto profesoriai ar auklėtiniai. Du iš jų – Albertą Vijūką Kojalavičių ir Simoną Stanevičių dailininkas pavaizdavo užsidengusius veidus, nes nerado tikslių šių asmenybių portretų. Atkreiptinas dėmesys ir į raketų išradėjo Kazimiero Simonavičiaus, kuris sovietmečiu nebuvo pageidaujamas asmuo, portretą.
Tai leidžia manyti, kad A. Kmieliauskas bandė pabrėžti istorinės tiesos aspektą. Prisiminus laisvos Lietuvos alegoriją šv. Kristoforo skulptūroje, Lietuvos istorijos momentų, asmenybių vaizdavimą renesansine maniera
A. Kmieliausko kūryboje, kyla klausimas: ar tai galėtų būti interpretuojama kaip atgimstančios nepriklausomos Lietuvos nuojauta?
Dailininkas išpuošė ir Rektoriaus aulą, skirtą kameriniams susitikimams
Šalia religinių siužetų, istorinių motyvų, renesansinės manieros A. Kmieliausko kūryboje įžvelgiama ir lietuvių liaudies meno tradicija. „Liaudies menas turėjo reikšmės mūsų [dailininkų] kūrybinėms nuostatoms. Tuomet kažkaip supratome, kad mūsų kūryba be lietuviškos dvasios pasauliui yra nieko verta. Galbūt todėl ne vienas dailininkas, net ir
eksperimentuodamas, siekė išlaikyti kūrybos savitumą, bet drauge ir tam tikrą lietuviškumą“, – sakė menininkas. Lietuvių liaudies dvasią galime aptikti ir Rektoriaus auloje. Freska buvo kuriama kone dešimtmetį, nors pati sienų tapyba užtruko dvejus metus, o didžioji laiko dalis buvo skirta įvairiems patalpos remonto darbams, kuriuos atliko pats menininkas. Teigiama, kad šioje vietoje XVIII a. per du aukštus buvo įrengta akademijos koplyčia. Vėliau, 1780 m., pritaikant patalpas fizikos kabinetui, koplyčios erdvė buvo padalyta į dvi dalis. Galiausiai antrame aukšte pagal Jono Zibolio projektą įrengta rektoriaus kabineto erdvė, o galinėje salėje – Rektoriaus aula, skirta kameriniams susitikimams. Dinamiškų figūrų apsuptyje galima atpažinti kasdienius žmogaus gyvenimo, buities darbų siužetus: tai medžioklė, grybavimas, medaus sukimas, žvejyba, kalvystė, duonos
Menininkas kartu
su A. Kentra
nukasė apie 30 cm
žemių sluoksnį, atidengdami
autentišką
grindinį, kad knygynui
numatyta patalpa
nebūtų panaudota
kitais tikslais.
kepimas, ligonių gydymas, vestuvės, malimas girnomis, javų kūlimas, dainavimas, pasakų sekimas. Menininkui norėjosi parodyti, kad žmonės paprasčiausius darbus dirba labai nuoširdžiai, su didele meile. Scenos tartum įrėmintos pusapvaliuose plotuose, kuriuos skiria kolonas imituojantys medinių liaudiškų skulptūrų atvaizdai. Tamsaus, pilko kolorito klostuotos figūros suteikia patalpai emocinio sunkumo įspūdį. Darbų scenose galima įžiūrėti nelyginant stačiakampio formomis subraukytą piešinį – tai dažnai atsikartojantis elementas A. Kmieliausko kūryboje, būdingas jo grafikos darbams. Menininkas Ezopo kalba prabyla poskliautėse. Nugesinto kolorito, tarsi rūke vaizduojamos mūšių scenos – Durbės, Vorsklos, Žalgirio, XIX a. sukilimų. Skliautuose – pagonių tikėjimo, meilės gamtai, saulei, jūrai temos ir karo dievai.
Freskos – ne vienintelis A. Kmieliausko kūrybos palikimas Vilniaus
universitete. Dailininko kurti grafikos lakštai yra saugomi universiteto bibliotekoje, Grafikos kabinete. Nemažai dėmesio jis skyrė estampams ir ekslibrisams, išbandė įvairias grafikos technikas, jas savaip modifikavo. Vienas tokių kūrinių, skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, vaizduoja universiteto centrinių rūmų ansamblį.
A. Kmieliausko freskose atsispindi pagrindiniai jo kūrybos bruožai, jungiantys ne vieną dailės šaką. Čia į bendrą kūrybinį katilą sukrenta religiniai motyvai, alegorijos, neoklasikinės ypatybės, liaudies meno tradicijos, istorinės nuorodos. Dailininkas nesekė valdžios nustatytais principais, o daugiau dėmesio skyrė savoms intencijoms, asmeninei meninei išraiškai. Įdomu, kad šalia vaizduojamų žinomų istorinių personažų (pvz., knygyno „Littera“ freskoje) jis įpina ir savo paties atvaizdą ar su savo asmeniniu gyvenimu susijusius žmones – tartum istorinėje atkarpoje pažymėdamas ir asmeninį atskaitos tašką.
SPECTRUM, 2023 kovas, Nr. 1 (37)
Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė
Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė
Dizaineriai Tadas Razmas, Agnė Legeckaitė
Iliustratorius Edgaras Žukauskas
Viršelyje vaizduojama medžiaginių ir popierinių pirkinių maišelių gamybos žala
gamtai, kuri gali būti didesnė nei įprastų plastikinių maišelių. Edgaro Žukausko
iliustracija
Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius
Tel. (8 5) 236 6053, http://naujienos.vu.lt/spectrum
Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt
Leidinys platinamas nemokamai
Spausdino uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „KOPA“
Tiražas 1000 egz. ISSN 1822-0347
© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2023
Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina
