įžanga
„Visos kelionės turi slaptų vietų, apie kurias keliautojas nenutuokia.“ Martinas Buberis (1878–1965)
Mieli skaitytojai,
Ž
monėms, kurie gyvena žemynuose, visuomet įdomios salos. Jose kvepia paslaptimis ir nuotykiais, laukinė gamta ten žadina pažinimo troškulį. Tačiau ir salų būna visokių: vienos ramiai stūkso jūros vidury, kitos išsibarsčiusios įlankoje šalia pakrantės, o trečios – kažkur bekraščio vandenyno tolybėse – vilioja atskalūnišku laukiniu gyvenimu. Kiekviena turi savo paslaptį: į salą nepateksi tiesiog žengęs žingsnį... Visos jos tokios skirtingos ir gali tapti ypač vertingos – kelionių – kolekcijos dalimi. Keliauti į salas ir jas pažinti neabejotinai renkasi tie, kurie ieško unikalių dalykų, mažai civilizacijos paliestų gamtos lobių. Tai puikus pasirinkimas visiems, pasi-
ilgusiems ypatingo harmonijos su gamta jausmo ir norintiems pabėgti nuo įprasto didmiesčių šurmulio. Jei renkantis kelionių kryptį raktiniu žodžiu Jums tapo būtent „sala“, nemanykite, kad krypties pasirinkimo galimybės dėl to smarkiai susiaurės. Šiame „Žvilgsnis į pasaulį“ numeryje surinkome Jums išskirtinę kelionių po salas kolekciją. Indonezija, Madagaskaras, Kuba, Mauricijus, Islandija, Naujoji Zelandija, Ibisa, Tenerifė, Alandų, Balearų salos... Visos jos tokios savitai egzotiškos, kad išties sunku apibūdinti vienu žodžiu. Linkime, kad šis žurnalo „Žvilgsnis į pasaulį“ numeris Jums suteiktų įkvėpimo tyrinėti, nes tik pasiryžę ieškoti galime tikėtis anksčiau ar vėliau atrasti savąją salą. Gera naujiena ta, kad šiuo atveju tokia paieška jau pati savaime tarsi apdovanojimas. Tebūna šis numeris Jums atradimas!
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
3
14
22
50
56 ŽVILGSNIS Į PASAULĮ ISSN 2538-6662 © 2017 visos teisės saugomos UAB „VESTEKSPRESS“
28
70
Turinys
Redaktorė ir kūrybos vadovė Goda Šleinytė-Mlinkauskienė Žurnalistai / rašytojai Ieva Elvyra Kazakevičiūtė Giedrius Drukteinis Nida Degutienė Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis Aistė Jasinskaitė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė Sigita Pūkienė Greta Akcijonaitė Dizainerė Evelina Vitkauskienė Kalbos redaktorė Aira Niauronytė Perspausdinti bet kurį žurnalo „Žvilgsnis į pasaulį“ straipsnį galima tik gavus rašytinį UAB „VESTEKSPRESS“ sutikimą. Žurnale panaudotos Shutterstock, straipsnių autorių ir herojų asmeninių albumų nuotraukos, gavus jų sutikimą.
ATRASTI SAVĄJĄ SALĄ 6 Kas yra sala? 8 Keliautojo kalendorius 2017: salų pažinimo metai 12 Kelionių ekspertai: keliauti – vadinasi, gyventi! 14 Indonezija jums po kojomis 28 Madagaskaras – nebijantiems kontrastų ir netikėtumų 32 Dviese rojuje: vestuvės Mauricijuje 38 Tenerifės magija 42 Pažintis su aligatoriaus formos sala – Kuba 46 12 Lietuvos salų, apie kurias galbūt nežinojote KELIONIŲ ETIKETAS 17 Indoneziečių gyvenimo ypatumai
32
76
46
42 67
83
KELIONĖ ILGAM 50 Įsimylėti Islandiją 56 Kelionė į... save
PAŽINTINĖS KELIONĖS 76 Kruizai upėmis 80 Izraelis – (ne)atrasti gamtos šedevrai
MADA 22 Kelionių aksesuaras – sarongas 25 Kuo kvepia Aisčio Mickevičiaus kelionės
KELIAUTOJO MENIU 83 Kelionių skoniai namuose
HOBIS 60 Dviračiais po Alandų salas 65 Balearų salos – nuo jachtos denio 67 Nuotykiai keliaujant automobiliu 70 Naujoji Zelandija. Malonumas klajoti be tikslo
PRAMOGOS 88 Filmai, kurių veiksmas vyksta salose 89 Skaityti + keliauti = atrasti daugiau 90 Ar viską žinote apie pasaulio salas?
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
5
atrasti savąją salą
KAS YRA SALA? IŠ PIRMO ŽVILGSNIO ATSAKYTI PAPRASTA: TAIP VADINAME ŽEMĖS PLOTĄ, IŠ VISŲ PUSIŲ APSUPTĄ VANDENS. TAČIAU JEI LEIDŽIAME MINTIMS KELIAUTI TOLIAU, SALA ĮGAUNA DAUGIAU REIKŠMIŲ. VIENIEMS TAI KITAS EGZOTIKOS VARDAS. KITIEMS KASDIENĖ KELIONĖ NAMO KELTU AR VALTIMI. NELAIMĖS ATVEJU SALA GALI TAPTI PRIEGLOBSČIU AR IŠSIGELBĖJIMU. SALOS IDĖJA MUMS DOVANOJO IR ROBINZONO KRUZO NUOTYKIUS. ANGLŲ POETĄ JOHNĄ DONNE’Ą PRISIMENAME UŽ ŽODŽIUS, KAD JOKS ŽMOGUS NĖRA SALA VISI ESAME KIENO NORS DALIS. TAČIAU VARGU AR REIKIA GINČYTIS, KAD VISIEMS, KURIE SU PASAULIU SUSIPAŽĮSTA LIETUVIŲ KALBA, ŽODIS „SALA“ ŽYMI KAŽKĄ EGZOTIŠKO, ROMANTIŠKO, TOLIMO IR GRAŽAUS.
R
asti visuotinai patvirtintą salų skaičių Žemėje yra praktiškai neįmanoma, tačiau tikrai žinoma tai, kad salose gyvena apie 10 % pasaulio populiacijos. Pradėjus vardyti įdomybes apie salas, verta žinoti ir kelis terminus: pagrindinės salų rūšys yra penkios – tai žemyninės, vulkaninės, upinės, koralinių rifų (dar vadinamos atolais) bei dirbtinės salos, o susijusių salų grupė vadinama salynu arba archipelagu.
Didžiausia sala Žemėje – Danijai priklausanti Grenlandija, kurios plotas siekia 2 175 600 km2. Sutarti, kurią salą galima vadinti mažiausia, yra neįmanoma, kadangi nepavyksta rasti vieno priimtino apibrėžimo, ką iš tikrųjų vadiname sala. Norėdami suskaičiuoti visas mūsų planetos salas, turėtume įtraukti.net ir trumpam jūroje išnyrančius uolų ir smėlio lopinėlius. Pasaulyje yra ir tokio dydžio salų, kur vos telpa tik švyturys – tokia Vyskupo uola (Bishop Rock) Didžiojoje Britanijoje, pripažinta mažiausia pasaulio sala. Pirmą kartą šis švyturys įsižiebė 1858-ųjų rugsėjo 1 dieną. Dar nuotaikingiau atrodo, kai salelėje vos telpa vienas nedidelis vasarnamis – tokių pavyzdžių galima rasti Skandinavijos šalyse. Panašių įdomybių, kalbant apie pasaulio salas, netrūksta – pavyzdžiui, atokiausiu visoje Žemėje laikomas Tristano da Kunjos salynas. Vienintelė nuolatos gyvenama jo sala vadinama tuo pačiu Tristano da Kunjos vardu ir maždaug 240 joje gyvenančių žmonių „pasidalinę“ vos septynias skirtingas pavardes... Ne mažiau įdomios ir negyvenamos salos, tiksliau – priežastys, dėl kurių jos liko tuščios. Didžiausia negyvenama vandenų apsupta sausuma – Kanadai priklausanti Devono sala –
6
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
yra 27 pagal dydį bendrame pasaulio salų sąraše. Šiltasis sezonas ten trunka apie 40 dienų ir „džiugina“ daugiausia 10 °C temperatūra, o likusį laiką trunkančią žiemą atšąla net iki –50 °C. Tuo tarpu Rytų Timorui priklausanti Džako (Jaco) sala negyvenama dėl to, kad vietiniai ją laiko šventa žeme. Visgi turistams ten pastatyti nedideli paprastučiai nameliai šiaudiniais stogais, kuriuose galima pernakvoti. Šiaurinė Brolio sala, esanti Niujorko Rytų upėje, atrodo tarsi tobula vieta kurti siaubo filmui – negyvenama, apleista, „pasipuošusi“ apleistomis ligoninėmis, į kurias nuo 1885-ųjų metų buvo siunčiami įvairiomis užkrečiamomis ligomis sergantys ligoniai. Vėliau pastatai naudoti kaip narkomanų reabilitacijos centrai, o šiandien, anot pasakojimų, juose lankosi tik čia gyvenusių ir skausmingai mirusių ligonių vaiduokliai. Be to, dabar į salą draudžiama keliauti, kadangi čia peri mieli paukštukai, vadinami naktikovais. Kitas negyvenamos salos pavyzdys – Japonijai priklausanti Okunošima, kurios vieninteliai gyventojai yra triušiai – jų ten pulkai. Jie – buvę cheminių ginklų gamyklos laboratorijos gyventojai, kurie paleisti į laisvę gamyklą uždarius. Nuo 1929 iki 1945 metų gamykla japonų imperatoriškajai armijai tiekė nuodingas dujas. Vėliau ilgą laiką Japonija šios salos istoriją slėpė, tačiau nuo 1988-ųjų čia veikia Okunošimos nuodingųjų dujų muziejus, kurį turistai gali aplankyti persikėlę keltu. Visgi atrodo, kad draugiški vietos triušiai dažnai sulaukia daugiau dėmesio nei muziejus. Jei kalbėtume apie įdomiausią salų statistiką, verta paminėti Bahamas – šiai šaliai priklauso net 700 salų. Daugiausia šalių, esančių vienoje saloje, susitinka Borneo, arba Kalimantane, esančiame Malajų salyne. Šią salą dalijasi net trys valstybės – Brunėjus, Indonezija ir Malaizija. Žemėje atsiranda vis daugiau dirbtinių salų. Tai nepakartojami žmonijos projektai. Kai kurios jų nepasižymi ypatingomis šiuolaikinėmis technologijomis, tačiau kitos – tikri technikos šedevrai. Juolab kad salas galima suformuoti ne tik į vandens telkinius supylus didžiulį smėlio kiekį – kartais projektuojamos ir plūduriuojančios salos. Bene įspūdingiausiomis ir išradingiausiomis pripažintos Dubajuje (JAE) esančios dirbtinės „Pasaulio“ ir palmės formos „Džumeiros Palmė“ (Palm Jumeirah) salos bei Bahreine Amvadžo dirbtinių salynų projektai. Kad ir kaip būtų, žmogus prieš gamtą bejėgis – spėjama, kad šios dirbtinai supiltos salos po truputį skęsta. O kas Jums yra sala?
atrasti savą savąją vąją ją salą sal aląą
KELIAUTOJO KALENDORIUS 2017:
SALŲ PAŽINIMO METAI RENKANTIS KELIONĖS KRYPTĮ NERETAI SPRENDIMĄ SĄLYGOJA METŲ LAIKAS. BE TO, JEI DAR NEAPSISPRENDĖTE, KUR NORITE KELIAUTI, ŠIS IDĖJŲ KALENDORIUS TAPS PUIKIU KELRODŽIU PLANUOJANTIEMS ATOSTOGAS. „WEST EXPRESS“ KELIONIŲ EKSPERTAI KAS MĖNESĮ REKOMENDUOJA APLANKYTI BŪTENT TAS SALAS, KURIOS TUO METU GERIAUSIAI ATSISKLEIDŽIA JAS LANKANTIEMS KELIAUTOJAMS. TAIGI SKELBIAME 2017UOSIUS SALŲ PAŽINIMO METAIS!
1
Sausis
Maldyvai Keliaudami čia sausį galite būti ramūs, kad dangus visada bus žydras, o vanduo – ramus it stiklas. Maldyvai – įsimylėjėlių rojus! Idiliškos romantika alsuojančios atostogos šiose salose garantuotos. Be to, sausį čia galite pamatyti unikalų reginį: kasmetinę Hajj piligrimų kelionę, kai šalies musulmonai iškeliauja į Meką Saudo Arabijoje. Tai – didžiausia tokia piligriminė kelionė visame pasaulyje. Taip pat sausį rekomenduojame Ispanijos Gran Kanariją arba egzotiškąją Karibų jūros salą-valstybę Dominiką.
2
Vasarį rekomenduojame ir Penango salą Malaizijoje, o ieškantiems egzotiškų atostogų Europoje – Tenerifę (apie tai, ką verta šioje saloje pamatyti, skaitykite 38–41 p.).
4 3
Vasaris
Jamaika Saugu lažintis, kad išgirdę žodį „Jamaika“ daugelis prisimena legendinį regio dievą Bobą Marley. Būtent jo gimtadienis švenčiamas ištisą pirmąją vasario savaitę, o visas mėnuo skirtas regiui, tad saloje gausu gyvo garso pasirodymų, koncertų, net paskaitų apie šį muzikos stilių ir jo atlikėjus. Ar gali būti geresnis būdas pajusti tikrąją Jamaikos dvasią?
Balandis
Filipinai Tai tobula kelionės kryptis banglentininkams, jėgos aitvarų ir nardymo aistruoliams. Taip pat trokštantiems pasinerti dar ir į vietinių gyvenimo šurmulį, mat balandį Filipinuose vienas kitą veja įvairūs vietos festivaliai. Minint pačias įvairiausias progas netrūksta paradų, gatvės šokių, galimybių sudalyvauti tautiniuose žaidimuose bei paragauti vietos patiekalų. Rengiamas net masinis kopimas į didžiausią Filipinų vulkaną Majoną (Mayon), demonstruojami įvairūs vietiniai ritualai.
Kovas
Barbadosas Dėl tobulo oro abejoti neverta, be to, kovo mėnesį šioje Vest Indijos saloje-valstybėje minimi net du puikūs festivaliai. „Holders Season“ – tai didžiausias Karibų kultūros festivalis, kurio metu kasmet rengiami puikūs teatro, operos, komedijų ir kiti pasirodymai, sutraukiantys publiką iš viso pasaulio. Beje, festivalio vietoje – Holders rūmuose – kas savaitę vyksta ir ūkininkų turgeliai. Kitas renginys – tai Oistinso žuvų festivalis, kuris skirtas pažymėti šio žvejų kaimelio indėliui į visos salos vystymąsi. Festivalio metu rengiamos žvejybos, laivybos ir net žuvų valymo varžybos, o svečiai linksminasi mugėje, koncertuose, ragauja vietines gėrybes. Kovo mėnesį puikiai praleisite ir Kanarų salynui priklausančioje Ispanijos saloje Atlanto vandenyne – Lansarotėje, o norintiems pasinerti į atradimų kupiną kelionę rekomenduojame UNESCO saugomais kultūros ir gamtos lobynais garsėjančią salą Indijos vandenyne – Šri Lanką.
Rekomenduojame ir Mergelių salas Karibų jūroje, o nebijantiems kontrastų ir netikėtumų – Madagaskarą (daugiau apie šią unikalią salą skaitykite 28–31 p.).
5
Gegužė
Japonija Nebereikia įrodinėti, kad pažintis su Japonija yra tarsi vartai į kitą pasaulį, kitą mąstymą ir kultūrą. Tačiau jei pažinti Japoniją pasirinksite gegužės pradžioje, spėsite pamatyti, ką reiškia tikroji sakurų žydėjimo magija. Patikėkite, Jūsų įspūdžiai ir nuotraukos bus neprilygstami!
Taip pat rekomenduojame saulėčiausią tašką visoje Europoje – Portugalijos Faro salą, o norintiems atsidurti unikaliame gamtos kampelyje – Žaliojo Kyšulio (arba dar kitaip vadinamas Druskos) salas Atlanto vandenyne, vakarinėje Afrikos pusėje.
6
Birželis
Madeira Birželis reiškia daugybę švenčių šioje Portugalijos ugnikalnių saloje, kuri, tiesa, yra arčiau Afrikos krantų nei Europos. Salos gyventojai žinomi dėl pomėgio švęsti, o birželį progų pašėlti čia ypač daug. Viena svarbiausių naktų – Joninės, tačiau ir be jų vyksta daugybė mugių, šokių, viduramžių švenčių, eisenų ir kitų linksmybių. Dar rekomenduojame prabanga ir egzotika alsuojančias Karibų jūros Kaimanų salas, o dievinantys kalnus, neaprėpiamą kraštovaizdį, aktyvų bei itin turiningą poilsį turėtų vykti į Islandiją (skaitykite įkvepiantį pasakojimą apie šią šalį 50–54 p.).
8
Rugpjūtis
Korsika Tai ypač geografiškai turtinga Prancūzijai priklausanti sala Viduržemio jūroje. Kartais net gali pasirodyti, jog keliauji po atskirą miniatiūrinį žemyną – įveikę vos pusės valandos atstumą, galite pamatyti ne tik saulėje tviskančius paplūdimius, bet ir dantytus uolynus, tankius miškus ir užburiančius kaimelius kalnuose. Be to, rugpjūtį čia gausu švenčių ir festivalių, koncertų, vietos amatininkų mugių, švenčiamas net riešutų ir kitų miško gėrybių derlius.
SHUTTERSTOCK nuotr.
Rugpjūtis – idealus laikas ir poilsiauti Kretoje (Graikija), o mėgstantiems itin aktyvias keliones ir trokštantiems pažinti kito pasaulio krašto civilizaciją rekomenduojame rinktis Indoneziją (apie tai, kokius neišdildomus įspūdžius galite patirti keliaudami po Indonezijos salas, skaitykite 14–20 p.).
7
Liepa
Fidžis Džiunglės, kalnai, kriokliai, paplūdimiai... Ne vienas, buvęs Fidžio saloje, pasakoja, kad, be pasakiškos gamtos bei povandeninio pasaulio, čia sužavi ir vietinių žmonių svetingumas. Liepą vykstantis „Bula“ festivalis (pavadinimas fidžiečių kalba reiškia „Labas“) yra ideali proga pažinti tikrąją salos kultūrą ir pašėlti.
Puikiai liepą pailsėsite ir Graikijos Rodo saloje. Svajojantieji patirti neapsakomų įspūdžių plaukiodami su delfinais ar stebėdami banginius galėtų rinktis Ekvadorui priklausiančias Galapagų salas.
atrasti savąją salą
9
Rugsėjis
Malta Maltoje niekada nepajusite skubėjimo, tačiau čia visada yra ką nuveikti ir patirti. Nuo poilsio puikiuose paplūdimiuose ar pasiplaukiojimo jachta Viduržemio jūroje iki pažinties su istorine architektūra – kiekvienoje iš septynių šio archipelago salų galėsite mėgautis išties kokybišku poilsiu. Taip pat rugsėjį rekomenduojame rinktis poilsį Koso arba Maljorkos salose, priklausomai nuo to, kuri – graikų ar ispanų – kultūra jus traukia labiau (daugiau apie Maljorką bei kitas Balearų salas skaitykite 56–59, 64–66 p.).
Spalis
Fuerteventūra Vos 100 km nuo Afrikos nutolusi sala savo kultūra iš tiesų artimesnė jai nei žemyninei Ispanijai. Tačiau būtent spalio mėnesį šioje spalvingoje saloje švenčiamos net dvi svarbios progos – mėnesio pradžioje minima sostinės Puerto del Rosario šventosios globėjos šventė, kurią palydi tikra ispaniška fiesta. Mėnesio viduryje švenčiama nacionalinė šventė, kurią žymi daugybė renginių įvairiose salos vietose. Spalį dar rekomenduojame Seišelius Indijos vandenyne, o jei ieškote ko nors Europoje, atraskite abejingų nepaliekančią Italijos salą Viduržemio jūroje – Siciliją.
12
Gruodis
Puketas Nereikia nė sakyti, kad Tailande net gruodį šilumos netrūksta. Be to, kasmet šis mėnuo prasideda tradiciniu jūrų gėrybių festivaliu ir unikaliu šilko festivaliu, žyminčiu šį tradicinį amatą pirmąją gruodžio savaitę. Be to, gruodį Pukete ir Karaliaus taurės regata – viena didžiausių ir svarbiausių visoje Azijoje. Taip pat rekomenduojame rinktis poilsį Kipre, o trokštantiems pajusti subtropikų klimatą – romantika alsuojantį Mauricijų (daugiau apie šią salą skaitykite 32–36 p.).
11
Lapkritis
Kozumelis Pamiršusi turistines suvenyrų parduotuvėles ši Meksikos sala alsuoja autentiškumu ir tikrumu. Be to, lapkritį, be poilsio, čia galima sudalyvauti net keliose ypatingose šventėse. Mėnesio pradžioje saloje pagal visas meksikietiškas tradicijas švenčiamos Visų šventųjų ir Vėlinių dienos, mėnesio viduryje visa savaitė skiriama Kozumelio kultūros renginiams. Be to, čia galima atšvęsti net amerikiečių Padėkos dieną. Nesuklysite lapkritį pasirinkę ir pasakišką kruizą po Karibų jūroje nusidriekusius Bahamus. Galite skristi pasimėgauti saule ir arčiau – Graikijos Mikono saloje.
10
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
SHUTTERSTOCK nuotr.
10
atrasti savąją salą
KELIONIŲ EKSPERTAI: KELIAUTI – VADINASI, GYVENTI! PRIEŽASČIŲ KELIAUTI GALI BŪTI ĮVAIRIŲ. VIENI KELIAUJA TAM, KAD PABĖGTŲ NUO KASDIENYBĖS, KITI DARBO REIKALAIS, O TRETI GALBŪT IEŠKODAMI POKYČIŲ. TAČIAU AIŠKU VIENA: IŠVYKIMAS SVETUR JAU YRA NAUJAS POTYRIS. NET IR VYKDAMI Į TAS PAČIAS VIETAS „WEST EXPRESS“ KELIONIŲ EKSPERTAI PRISIPAŽĮSTA KASKART PATIRIANTYS AR ATRANDANTYS KĄ NORS NAUJO. TAIGI, POTYRIŲ ĮVAIROVĖ KIEKVIENO GYVENIMUI SUTEIKIA SPALVŲ. ŠĮKART EKSPERTŲ KELIONIŲ KOMPASAS KRYPSTA SALŲ LINK.
KĘSTUTIS GERBUTAVIČIUS „West Express“ Vilniaus centrinio biuro vadovas SINGAPŪR AS – SALA, Į KURIĄ VISADA NORIU SUGRĮŽTI „Kai keliauji, jauti, kad gyveni! Kelionės dovanoja teigiamų emocijų, vidinės energijos, įspūdžių, naujų pažinčių, be to, kelionės – puiki galimybė labiau pažinti pasaulį: naujas kultūras, tradicijas, architektūrą ir gamtą. Teko lankytis ne vienoje saloje: Maltoje, Airijoje, Penange, Honkonge, Koh Samui saloje, Singapūre, Saremoje, Nordkape… Būtent apsilankymas Nordkapo saloje, Norvegijoje, paliko man didžiausią įspūdį. Tai šiauriausias taškas Europoje, ir kai užkopęs ant didžiulio skardžio prieš save matai tik Barenco jūrą, jautiesi lyg stovėtum ant pasaulio krašto… O sala, į kurią visada noriu sugrįžti, – tai Singapūras – švaros ir tvarkos oazė. Ir gamta ten nuostabi. Salos tuo ir nepaprastos, jog jas supa vanduo, jose sutikti žmonės, jų kraštovaizdis skiriasi nuo to, ką tenka matyti žemyninėje dalyje. Trumpai tariant, žodis „sala“ man pirmiausia asocijuojasi su jūra, palmėmis ir daug gražių merginų. Linkiu svajoti, planuoti ir keliauti, o paskui vėl viską pradėti iš naujo!“
12
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NAMIDA PETKEVIČIENĖ „West Express“ Kauno biuro vadovė SARDINIJA IR TENERIFĖ – JOMS SUNKU ATSISPIRTI „Keliauti – vadinasi, gyventi! Keliaudamas pamiršti kasdienybę, atrandi nuostabių naujų dalykų, susipažįsti su kitomis kultūromis, tradicijomis... Grįžęs dar ilgai gyveni patirtų įspūdžių prisiminimais. Salos – mano mėgstamiausia kelionių kryptis. Neišdildomą įspūdį paliko Sardinija, į ją norėčiau sugrįžti dar ne kartą. Būtent Sardinijoje bet kuriuo metų laiku galima mėgautis nuostabiausiais paplūdimiais Europoje. Aktyvaus poilsio mėgėjai taip pat neturės kada nuobodžiauti: puikios galimybės žygiams pėsčiomis serpantinais, jodinėjimui žirgais, o dar burlentės, nardymas… Rasite ir įdomių istorinių objektų, pavyzdžiui, ypatinguosius nuragus. Taip vadinami akmeniniai bokštai, kurių forma panaši į kūgį nupjauta viršūne. Šių statinių atsiradimą gaubia paslaptis. Gurmanams čia irgi rojus – rekomenduočiau paragauti avių pieno sūrio pecorino. Tačiau jei tektų kada rinktis, kur gyventi, – manau, toji sala būtų Tenerifė. Ji „neišsemiama“, kad ir kiek joje būtum, atrodo, kad vis tiek visko neaprėpi. Didingo Teidės vulkano magija tiesiog traukte traukia. Salos man visada asocijuojasi su atostogomis keliaujant automobiliu, pro kurio langus atsiveria nuostabūs vaizdai. Išsinuomojus automobilį patogu apvažiuoti nedideles salas, dažniausiai net nereikia keisti viešbučių, gali likti tame pa-
čiame. O po žemynų valstybes dažnai keliauji „ant lagaminų“, per sudėtinga apkeliauti apsistojus toje pačioje vietoje: reikės detalesnio kelionės maršruto, didesnio pasiruošimo. Linkiu atrasti pasaulyje savąją salą, į kurią norėtųsi sugrįžti!“
VAIDAS ŠEPETYS „West Express“ lėktuvų bilietų rezervavimo procesų vystymo vadovas
SVETLANA PAVLOVA „West Express“ konferencijų ir renginių užsienyje organizavimo skyriaus vadovė MANOJI SALA – PARYŽIUJE „Kelionės – gyvenimo ar net mąstymo būdas. Pirmiausia jos tiesiogiai susijusios su mano darbu: kasdien konsultuoju klientus ir įgyvendinu jų sumanymus. Dažnai leisdamasi į verslo ar poilsio keliones patirtus įspūdžius sugretinu su konkrečių užsakovų galimais poreikiais. Tarkim, šį restoraną privalau parekomenduoti klientui „A“, o tas viešbutis idealiai tinka klientui „B“; o klientui „C“ bendraujant su anuo gidu užtikrintai atsirastų „chemija“. Skaitydama knygas ar žiūrėdama meninius filmus pagaunu save nesąmoningai identifikuojančią aprašomas ar rodomas vietas su savo organizuojamų kelionių ir renginių scenarijais. Mintys apie keliones mano galvoje sukasi nuolat: kai valgau, kai matuojuosi naują rūbą, kai bandau naujus kvepalus... Todėl, matyt, dažnos asociacijos, mintys, pojūčiai realizuojasi įgyvendinant kelionių projektus ir vice versa! Manoji sala yra ta, iš kurios lengva pasiekti žemyno krantą. Viena jų – Île de la Cité Senos upėje, Paryžiuje. Ši sala tarsi kelionės fragmentas, o už jos ribų verda kitas gyvenimas didmiestyje. Paryžius – vienas mėgstamiausių mano miestų, nes laisvai kalbu prancūziškai ir mėgstu bendrauti, be to, ten tvyro kosmopolitinė aplinka, kuriai teikiu pirmenybę. Sala man – tai privatumas, pabėgimas, „escape“, atostogos. Teko lankytis Rode, Kipre, Santorino ir Mikono, Azorų salose, Kapryje, Naujojoje Zelandijoje ir daugelyje kitų salų. Dažnai sakau, kad esu apkeliavusi daugiau nei pusę pasaulio šalių, tarp jų ir salas. Be abejo, dalis mano kelionių iki šiol turi virtualios kelionės statusą. Nuo impulso, kurį suteikia iš kliento gauta užklausa, kelionės turinys rūpestingai brandinamas tol, kol virsta realiu laiku įgyvendinamomis paslaugomis. Per darbą, kurį įdedu rengdama keliones, kryptis tampa tokia reali, artima ir ištyrinėta, kad dažnai susidaro įspūdis, jog iš tikrųjų ten pabuvojau. Svajokime, planuokime, keliaukime drauge!“
MĖGSTU TYRINĖTI ISPANIJOS SALAS „Išgirdęs žodį „sala“, iškart prisimenu vaikystės dainą „Čiunga čianga – vasara pas mus“, o jei rimtai – salą sieju su šiluma, atostogomis ir įdomiomis patirtimis. Esu poilsiavęs Kose, Rode, Maltoje, tačiau didžiausią įspūdį paliko Kreta, Maljorka ir Tenerifė. Šiose salose nuostabi gamta, istorinis paveldas, galimybės kasdien leistis į žygius, atrandant vis kažką naujo ir įdomaus. Man labai patinka ispanų kultūra, tradicijos, žmonės, maistas, tad Tenerifė ir Maljorka – salos, į kurias visada norisi grįžti. Tenerifė ypatinga dar ir tuo, kad jei labai nori, ryte gali būti ten, kur beveik 0 °C, o po pietų – ten, kur +25 °C. Kelionės – tai pabėgimas nuo kasdienės rutinos, pažintis su vietiniais papročiais. Kaskart papildai turimą žinių bagažą. Visiems keliautojams linkiu atostogaujant atitrūkti nuo rūpesčių ir iš tikrųjų pailsėti!“
VIOLETA PAULIUKAITĖ-ŽUKIENĖ „West Express“ vyr. turizmo vadybininkė LABIAUSIAI JAUDINA SANTORINO SALA „Kai rytas pavirsta vakaru, o dienos netenka atspalvių – pabėgti iš užburto rato, tarsi įkvėpti šviežio oro ar tiesiog pamaitinti akis ir dūšią naujumu... Kaskart vis iš naujo, kaskart vis kitaip... Ir taip – kiekvienoje kelionėje. Nors aplankiau daug salų, „savosios“ dar neišsirinkau, nepatyriau tokio jausmo lyg būčiau namuose. Žinau, kad mane traukia Sicilija, gera buvo ir Sardinijoje, Tenerifė taip pat sužavėjo, bet labiausiai sujaudino Santorino sala. Salos tikrai skiriasi nuo žemyninių krypčių. Visada jaučiau, kad salų gyventojus vienija stiprus išskirtinumo jausmas. Kad ir kuriai valstybei sala priklausytų, jos gyventojai visada save vertina aukščiau nei kontinento gyventojai. Salų žmonės stipresni, nes jiems išgyventi visada sudėtingiau. Jie įprastai valingi, išdidūs. Beje, keliaudami į salas prisiminkite – pėstute negrįšite. Linkiu patirti Kelionės laimę! Kuo daugiau, tuo dūšiai geriau. Tai liga, kuria sirgti gera.“ ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
13
atrasti savąją salą
INDONEZIJA
JUMS PO KOJOMIS „KELIONĖ PO INDONEZIJĄ TAI IŠSKIRTINĖ IR INTENSYVI IŠVYKA, KURIOS METU TIKRAI PRAPLĖSITE AKIRATĮ“, SAKO „WEST EXPRESS“ IŠSKIRTINIŲ KELIONIŲ DEPARTAMENTO VADOVĖ ALMA STANULIONIENĖ. JEIGU MĖGSTATE AKTYVIAS KELIONES, ESATE SMALSUS KELIAUTOJAS, NORITE PAŽINTI CIVILIZACIJĄ KITAME PASAULIO KRAŠTE, DOMITĖS VISKUO NUO VEIKIANČIŲ UGNIKALNIŲ IKI VIETINIŲ GENČIŲ GYVENIMO IR SVAJOJATE PAGLOSTYTI ORANGUTANGĄ, TUOMET INDONEZIJA JUMS PO KOJOMIS! BEVEIK 20 METŲ PATIRTIES TURIZMO SRITYJE TURINTI A. STANULIONIENĖ PATARIA, KĄ VERTA IŠVYSTI, PATIRTI IR ATRASTI KELIAUJANT PO INDONEZIJĄ UNIKALIĄ SALŲ VALSTYBĘ AZIJOS PIETRYČIUOSE.
I
ndonezijos salynas, lyginant su kitomis pasaulio salomis, išskirtinis. Ten Jūsų laukia platus spektras įspūdžių ir potyrių. Indonezijos archipelagas yra pusiaujyje, todėl keliaudami iš vienos salos į kitą jį kirsite ne kartą. Iš viso Indonezijoje priskaičiuojama apie 17 tūkst. salų. Pagal plotą tai šešiolikta valstybė pasaulyje, o pagal gyventojų skaičių – ketvirta (net 240 mln. gyventojų), tačiau apgyvendintos tik 6 tūkst. salų. Kiekviena jų dėl skirtingų kalbų, skirtingų genčių kultūrų, tradicijų yra tarsi atskira maža šalis. Kelionė į Indoneziją tikrai neskirta tingiam poilsiui – ją vertėtų rinktis aktyviam žmogui, norinčiam pamatyti kiek įmanoma daugiau. Dažnai tenka skraidyti iš vienos salos į kitą, be to, net pasiekus salą užtrunka, kol nukeliauji į trokštamą vietą. Keliai Indonezijoje geri, tačiau eismas visur – labai intensyvus ir dažnai tenka užtrukti spūstyse. Kol pavyksta pasiekti norimą tašką, kartais kelyje gali tekti praleisti net iki dvylikos valandų. Indonezijos perliukai neišsimėtę kas porą metrų – jiems pasiekti neretai reikia ir ištvermės. Dėl to planuojant kelionę verta pasvarstyti, ar geriau keliauti traukiniais, ar automobiliais.
14
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
SHUTTERSTOCK nuotr.
JAVOS SALA. ARCHITEKTŪRINIS PAVELDAS IR ŽYGIAI Į UGNIK ALNIUS Pagrindinė Indonezijoje yra Javos sala – joje įsikūrusi ir sostinė Džakarta, kurioje net apie 12 mln. gyventojų. Jei Balio sala vadinama rojaus kampeliu mėgstantiems poilsį, tai Java yra tarsi be perstojo pulsuojanti Indonezijos širdis: čia daugiausia gyventojų, tad sutelkta ir visa salyno pramonė. Javos saloje vertėtų apžiūrėti architektūrinį paveldą – Prambananą (didžiausias induistinių šventyklų kompleksas Indonezijoje) ir Borobudurą (didžiausia budistų šventykla Pietryčių Azijoje). Šie įspūdingi architektūros stebuklai, 1991 metais įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, yra Džokjakartoje– mieste, kuris vadinamas Indonezijos kultūros sostine. Iš ten maršrutas Javos saloje neabejotinai turėtų krypti ugnikalnių link – veikiančių Indonezijoje apie 150, iš kurių vieni įspūdingiausių būtent Javoje esantys Bromo ugnikalnis ir Idženo krateris. Nepamirškite, kad Indonezija yra ugnies žiede, tad žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai ten nuostabos nekelia. Nors didelių išsiveržimų, kurie rimtai sutrikdytų gyvenimą, dėl kurių neskristų lėktuvai, reta, tačiau tokią tikimybę keliautojai turėtų įvertinti. Ir jei net nestiprus žemės virpėjimas verčia Jus jaustis nejaukiai, atostogoms būtų ramiau rinktis kitą šalį, kitas salas. Į ugnikalnius paprastai keliauja tiek turistai pasižvalgyti, tiek ir patyrę, kopti į kalnus mėgstantys žygeiviai. Neretai organizuojami ir naktiniai kopimo žygiai. Tai – puikus pasirinkimas tiems, kurie kelionėje nori išvysti ne tik miestus ir kultūrinį paveldą, bet ir kuo daugiau laiko praleisti gamtoje bei patirti fizinio krūvio. NAUJOJI GVINĖJA. PAPUASŲ K ASDIENYBĖ IŠ ARTI Naujoji Gvinėja (dar vadinama Papua) yra Indonezijos provincija, užimanti didžiąją dalį Indonezijai priklausančios Naujosios Gvinėjos salos (kita salos teritorija priklauso Papua Naujajai Gvinėjai). Kadangi Naujoji Gvinėja sąlygiškai neseniai atsiskyrusi nuo Australijos žemyno, jos augalija ir gyvūnija artima australiškajai. Didžiąją salos dalį apima atogrąžų miškai, kuriuose net iki 11 000 augalų rūšių, 600 rūšių unikalių paukščių, 400 rūšių roplių, 455 drugelių rūšys, daug įvairių žinduolių. Šioje saloje beveik nėra kelių, daug vietų – sunkiai pravažiuojamos. Turistams čia siūlomi žygiai pėsčiomis džiunglėse, jie trunka apie keturias valandas – taip keliaujant galima iš arti pamatyti, kaip gyvena ypatingos papuasų gentys. Kai kurios iš jų šioje saloje jau 40 000 metų! Be to, čia ir nardytojų rojus – į Papua esančias Keturių Karalių salas iš viso pasaulio traukia nardymo ir povandeninės fotografijos mėgėjai. Manoma, kad būtent čia yra didžiausia biologinė įvairovė po vandeniu. Šiose vietose iki šiol randama naujų augalų ir gyvūnų rūšių.
Indonezijoje veikiančių ugnikalnių yra apie 150, iš kurių vieni įspūdingiausių būtent Javoje esantys Bromo ugnikalnis ir Idženo krateris.
Į Papua esančias Keturių Karalių salas iš viso pasaulio traukia nardymo ir povandeninės fotografijos mėgėjai.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
15
atrasti savąją salą
BORNEO ARBA K ALIMANTANO SALA. PAŽINTIS SU OR ANGUTANGAIS Pagal plotą tai trečia sala pasaulyje. Bene didžiausi turtai, dėl kurių Borneo sala minima tarp keliautojų – tai fantastiški atogrąžų miškai ir saloje gyvenantys orangutangai. Šie primatai yra didžiausi pasaulyje medžiuose gyvenantys gyvūnai, o jų pavadinimas kilęs iš indonezietiškų žodžių, reiškiančių „miško žmogus“. Dabar pasaulyje išlikę vos 30 tūkst. orangutangų. Prie jų išsaugojimo stipriai prisideda lietuvių kilmės antropologė Birutė Galdikas, Borneo saloje įrengusi orangutangų stebėjimo ir reabilitacijos centrą, kuriame rengiami įspūdingi turai, supažindinantys su šiais nuostabiais gyvūnais. O jei kada nors svajojote apie žygius drėgnuose atogrąžų miškuose, kuriuos matome įspūdinguose nuotykių filmuose, – Borneo sala šią svajonę tikrai išpildys. Kalbant apie kitą – civilizacijos paliestą – Borneo veidą, saloje gyvena 19,8 mln. žmonių, o daugiakultūrinė visuomenė atsiskleidžia religijų, papročių, kalbų įvairove ir skirtingomis virtuvėmis.
Jei kada nors svajojote apie žygius drėgnuose atogrąžų miškuose, kuriuos matome įspūdinguose nuotykių filmuose, – Borneo ir Sumatros salos šią svajonę tikrai išpildys.
SUMATR A. ATOGR ĄŽŲ MIŠKŲ GROŽIS Sumatroje turistus vilioja UNESCO saugomas nacionalinis parkas, be to, šioje saloje yra išlikusių orangutangų, kurie čia tikrai jau seniai pripratę prie lankytojų. Tačiau jei kelionei džiunglėse įrengta trasa skirsite apie 4–5 valandas, išvysite nemažai ir kitų rūšių beždžionių – gibonų bei makakų, pamatysite dramblių, Sumatros povų, skraidančių voverių ir daugybę egzotiškų paukščių. Ne vienas, keliaudamas į Sumatrą, svajoja pamatyti ir ypač retą dūminį leopardą. Šios plėšriosios katės gyvena po vieną ir daugiausia vaikšto medžių šakomis. Įspūdingas ir saloje esantis Tobos ežeras – didžiausias vulkaninės kilmės ežeras pasaulyje. Liūdna, kad salos miškai deginami ir kertami, dideli džiunglių plotai ruošiami sodinti palmėms, iš kurių spaudžiamas aliejus pardavimui. Dėl to nyksta ir gyvūnija. SULAVESIO SALA IR TOR AJŲ GENTIS Sulavesio sala yra vulkaninės kilmės, pagal plotą 11-oji pasaulyje. Šiaurinę jos dalį kerta pusiaujas, toje klimato juostoje visus metus gausiai lyja. Dėl tokių oro sąlygų salą dengia drėgnieji atogrąžų miškai. Jei norite pamatyti tai, ko neįmanoma rasti jokioje kitoje vietoje, – tai torajų genties žmonės. Ypač unikalios jų laidojimo tradicijos. Ritualus gali stebėti ir keliautojai. Su mirtimi susijusios apeigos šios genties žmonėms ypač svarbios, kiekvienas kaimas turi savas atsisveikinimo su mirusiuoju tradicijas. Visgi vyraujanti tvarka tokia: žmogui mirus būtina paskersti dvidešimt jaučių ir pakviesti per tūkstantį žmonių – kol velionio giminės to nepadaro, tol jis nėra laidojamas. Velioniai gali net metus ar kelerius kabėti kur nors namuose ir būti džiovinami sausame ore... KOMODAS, KUR KNIBŽDA „DR AKONAI“ Turistai iš viso pasaulio keliauja į Komodo nacionalinį parką, kuris nuo 1991 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio gamtos paveldo objektų sąrašą. Pagrindinė parko paskirtis – saugoti savitą tik Komodo saloje gyvenančių roplių rūšį – Komodo varanus, didžiausius driežus pasaulyje. Saloje jų apie 1 700. Šie gyvūnai dar vadinami Komodo „drakonais“. Juos apžiūrėti leidžiama tik keliaujant su patyrusiu reindžeriu. Nors ir didžiuliai, Komodo driežai labai vikrūs. Jie gana pavojingi. Komodo ir kitos artimos salos paprastai aplankomos laivu, jame ir nakvojama. Sustojus prie laukinių paplūdimių, galima pramogauti – nardyti, maudytis. Salose išlipama stebėti „drakonų“ gyvenimo arba leistis į įvairaus sudėtingumo ir trukmės žygius. Vos 35 km ilgio ir 15 km pločio saloje gyvena apie 2 000 žmonių, ir visi jie susispietę vienintelėje visos salos gyvenvietėje – Komodo žvejų kaimelyje.
16
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
atrasti savąją salą
SHUTTERSTOCK nuotr.
BALIS. SALA, Į KURIĄ VISADA NORISI SUGRĮŽTI Balio salos pavadinimas daugeliui lietuvių tarsi burtažodis. Tai išties išskirtinė sala – šalyje įsivyravus islamui, daug induistų persikraustė į Balio salą, todėl keliautojas čia gali pasijusti tarsi Indijoje. Saloje daugybė induistų šventyklų. Balis nedidelis, tačiau įdomus tiek gamta, tiek šventyklomis. Aišku, visos salos apžiūrėti iš karto nepavyks (ir nebūtina stengtis), nes transporto spūstys čia neįtikėtinos. Kartais išvykę į ekskursiją kelyje galite užtrukti net apie dešimt valandų (nors atstumai nėra milžiniški). Kalbant apie šventyklas, labiausiai rekomenduojama pamatyti Tanah Lot, Uluwatu, Motinos šventyklą arba Besakih ir Ulan Danu Bratan šventyklas. Balis garsus ir karštosiomis versmėmis – ypač šiaurinė salos dalis. Balyje yra įspūdingų krioklių, ryžių terasų, kurias pamatyti tiesiog būtina! Atskiro pasakojimo vertas Ubudas – Balio kultūros sostinė, vis dažniau atrandama ir lietuvių. Būtent čia pirmiausia vertėtų apsilankyti, jei planuojate atostogas Balyje. Ubude iš arti susipažinsite su vietinių gyventojų amatais, būsite sužavėti ir čia pat kaimeliuose galėsite įsigyti amatininkų sukurtų sidabro, medžio, batikos, tapybos ir tekstilės dirbinių. Tai rojus meno mėgėjams! Ubude, apsuptame kalvų, ryžių terasų ir atogrąžų miškų, galėsite mėgautis karštosiomis versmėmis. Čia rasite ir puikių viešbučių, SPA centrų, kuriuose siūloma mėgautis ajurveda, joga, masažais ir grožėtis puikia gamta. Iš Ubudo patogu planuoti ekskursijas į kitas Balio vietas. Mieste praleidę porą dienų, leiskitės žemyn – į paplūdimius. Jaunimo ypač mėgstamas yra Kutos paplūdimys, kur gausu parduotuvių, naktinių klubų. Tai labai dinamiškas, aktyvus kurortas, tačiau ten beveik nėra viešbučių ant jūros kranto. Jei jau viešbutis turi privatų paplūdimį, nenustebkite – jis gana brangus. Samuras – kitoje Balio dalyje esantis paplūdimys ir vienas seniausių Balio kurortų. Jame gausu puikių viešbučių, restoranėlių, kavinių, dažni gyvos muzikos ir šokių vakarai. Tai europiečių itin mėgstamas kurortas. Nusa Dua – vienas brangesnių Balio kurortų. Jei norite atsidurti laukiniame paplūdimyje, tokį rasite šiaurinėje salos dalyje, Kandidasoje. Tačiau dėl vulkanų išsiveržimų ten smėlis nebe toks baltas... Gurmanams rekomenduoju Džimbarano paplūdimį, pasižymintį nuostabiomis kavinėmis – pašiūrėmis ant jūros kranto, kuriose į valias prisiragausite išties išskirtinių jūrų gėrybių patiekalų. K Ą DAR SVARBU ŽINOTI VYKSTANTIEMS Į INDONEZIJĄ Iš patirties galiu pasakyti, kad klimatas šiame salyne sparčiai kinta, tad sudėtinga įvardyti geriausią sezoną keliauti. Nors sausasis periodas trunka nuo balandžio iki spalio, vis dažniau lietinguoju sezonu keliaujantys žmonės taip pat gali mėgautis sausu oru.
Balyje yra įspūdingų krioklių, ryžių terasų, kurias pamatyti tiesiog būtina!
Nepamirškite saugumo – kiekvieno keliautojo atsakomybė pasirūpinti savo sveikata, prieš kelionę laikytis gydytojo nurodymų, keliauti atsakingai. Rizika sveikatai Indonezijoje panaši kaip ir visose kitose šalyse, kur aukšta temperatūra ir drėgna. Čia turi būti laikomasi higienos, reikėtų plauti valgomus vaisius ir – dažnai – rankas. Vykstant į Naująją Gvinėją privaloma gerti tabletes nuo maliarijos. Uodų platinamo Dengė viruso vengiama naudojant purškalus.
Indonezija daugeliui siejasi su Balio sala, tačiau Balis nėra viso archipelago, esančio ties pačiu Žemės pusiauju, atspindys. Indonezija labai marga, ji stebina įvairialypiu kultūriniu paveldu, gamtos įvairove. Šiandien kelionių maršrutai leidžia pamatyti Papua Naująją Gvinėją, Sumatros, Javos, Borneo, Sulavesio ir kitas salas. Vienos kelionės metu pusiaują kirsite nuo kelių iki keliolikos kartų! Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
kelionių etiketas
INDONEZIEČIŲ GY VENIMO YPATUMAI
INDONEZIJA YRA VIENA IŠ TŲ NEDAUGELIO PASAULIO ŠALIŲ, KURIAS LABAI SUNKU APIBŪDINTI VIE NU ŽODŽIU. TOKS DALYKAS KAIP „VIENINGA INDONEZIJA“ NET NEEGZISTUOJA. ŠALIS IŠSIMĖČIUSI PER 17 TŪKSTANČIŲ SALŲ. INDONEZIEČIŲ NACIJĄ SUDARO ŠIMTAI ETNINIŲ GRUPIŲ, KALBANČIŲ 700 KALBŲ O TAI DEŠIMTADALIS VISŲ GYVŲ PASAULIO KALBŲ. VALSTYBĖJE PENKIOS OFICIALIOS RELI GIJOS LABIAUSIAI PAPLITUSI ISLAMAS. NE VELTUI HERBE ĮRAŠYTAS DEVIZAS BHINNEKA TUNGGAL IKA „ĮVAIROVĖS VIENYBĖ“. TURBŪT „ĮVAIROVĖ“ IR YRA TIKSLIAUSIAS ŽODIS ŠIAI KULTŪRINE PRASME NEĮTIKĖTINAI DIVERSIFIKUOTAI ŠALIAI APSAKYTI. Tačiau, nors Indonezija ir musulmoniška šalis, ji nė iš tolo neprimena nei Irako, nei Irano – greičiau Filipinus. O šalies provincija panaši į Kinijos periferiją. Nepaisant dialektų gausos, egzistuoja ir valstybinė kalba – Bahasa Indonesia („Indonezijos kalba“), turinti malajų, hindi, persų, sanskrito, olandų, portugalų, anglų, arabų, kinų kalbų ir vietinio Javos salos gyventojų dialekto savybių. Kalba graži ir netgi nesudėtinga, tačiau ją vartoti reikėtų atsargiai – žodelis, reiškiantis „ačiū“, Sumatros saloje taip pat reiškia „šiknius“ vakarinėje Javos dalyje. Tiesa, nesudėtinga susikalbėti ir angliškai.
TEKSTAS – etiketo žinovo, rašytojo Giedriaus Drukteinio
N
uo islamiškų miestų iki pagoniškųjų džiunglių, nuo moterų uždengtais veidais vakaruose iki visiškos nuogybės rytuose – tai Indonezija. Čia akivaizdus Arabijos, Indijos ir Kinijos kultūrinis palikimas. Iriano bei Kalimantano salose indoneziečiai primena Australijos aborigenus, o būtent Kalimantane dar galima užtikti net ir kanibalų (beje, Jūsų riebi mėsa po balta oda jiems tikras delikatesas!). Sulawesi sala primena Kinijos pramoninį rajoną, nes yra išvagota kasyklų, kuriose dirba daugiausia kinai. Dauguma Ambono gyventojų – krikščionys, ir kryžių gausa čia prilygsta mūsų Kryžių kalnui. Bali ir Bunakeno salos – tai, žinoma, turistai ir induistai. Raja Ampat sala – tikras zoologijos sodas po atviru dangumi, nes floros ir faunos čia daugiau nei Didžiajame barjeriniame rife netoliese (o ir pati Indonezija yra antra ekosistema pasaulyje po Amazonijos pagal gyvūnijos įvairovę). Ir šalies sostinė Džakarta – nevienalytė. Šiaurinėje miesto dalyje gyvena pasiturintys induistai ir arabai. Vakarinė Džakarta – kinų viduriniosios klasės – verslininkų ir valdininkų teritorija (ten, beje, pigiausia apsipirkti). Centrinė ir pietinė Džakarta – turistinės zonos.
18
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
„R AMIAI IR PALENGVA“: K Ą PRIVALU ŽINOTI KELIAUJANT PO INDONEZIJĄ Indoneziečių priskaičiuojama apie 250 milijonų. Nors skaičius didelis, šalis vis dėlto neturi nei garsių rašytojų, nei žymių dailininkų, fi losofų ar mokslininkų (apskritai žmonės čia nelabai išsilavinę). Nepopuliari čia net aktoriaus profesija, o atletais Susi Susanti ir Alanu Budikusuma, laimėjusiais aukso medalius 1992 metų olimpinėse žaidynėse, čia didžiuojamasi it Antikos išminčiais. Indonezijoje retai užtiksite meno parodą, o bibliotekų šalyje yra kur kas mažiau nei šventyklų. Tačiau mokytojas gerbiamas labiau nei bet kuris milijonierius. Šiuo tapti irgi nesudėtinga – Indonezijoje sunkiau parduotuvėje rasti kečupo (iš šios šalies kečupas, beje, ir yra kilęs) nei pradėti verslą. O ir darbo skelbimų čia daugiau nei norinčiųjų dirbti. Nes Indonezija – poilsio, relaksacijos šalis. Čia, skirtingai nei JAV, žmonės nesipuikuoja savo turtais ir nešvaisto pinigų materialiems daiktams. Skirtingai nuo Singapūro, Indonezijoje žmonės nesiveržia į universitetus ir neidealizuoja karjeros valstybinėse įstaigose. Čia niekas nesiplėšo darbe kaip japonai. Ir niekam nerūpi, kokio dailumo Jūsų drabužiai ar makiažas, kaip Pietų Korėjoje. Turbūt galima sakyti, kad indoneziečių gyvenimo prasmė – tiesiog gera nuotaika. Pirma, kas Indonezijoje krinta į akis bet kuriam atvykėliui iš „drąsių žmonių“ šalies Lietuvos, tai gausybė šypsenų. Šypsosi ne tik elgetos ar praeiviai, bet ir imantys baudą policininkai ar smulkus kišenvagis, traukiantis piniginę iš užsižiopsojusio turisto kišenės. Tiesa, Indonezijoje patariama šypsotis ir atsiprašinėti visada ir visur, kad ir kokia kritiška būtų situacija. Į isteriją puolantis asmuo niekada nenusipelnys pagarbos, o pakeltas balsas reiškia tik viena – agresiją, su kuria ten tebekovojama. Agresijos apraiška laikomos ir įspręstos į šonus rankos (ypač Javos saloje). Didžiausias įžeidimas – net jeigu Jums ir įprasta – vyrą ar moterį pavadinti šunimi / kale (indonezietiškai andžing), nes, musulmonų požiūriu, tai pats šlykščiausias apibūdi-
kelionių etiketas
BENDRAVIMO ETIKETAS: TAI, KĄ ĮVERTINS INDONEZIEČIAI Perprasti indoneziečių mentaliteto per trumpą laiką neįmanoma, kaip ir visiškai suvokti jų elgesio motyvaciją. Tačiau jei jau esate lietuviai ir tuo didžiuojatės, parodykite „šiek tiek klasės“, ir bet kuris indonezietis tai įvertins. Pirmiausia, su vyresniaisiais bendraukite kuo oficialiau. Pa-
Tačiau niekada nieko neimkite ir neduokite kairiąja, nes Indonezijoje, kaip ir visuose musulmoniškuose kraštuose, ta ranka siejama su „purvinais darbais“. Norėdami prasibrauti, šiek tiek ištieskite nuleistą ranką ir sakykite permisi („atsiprašau“). Jei į ką nors rodysite (į daiktą, vietą ar asmenį), verčiau naudokite nykštį, o ne įprastą smilių, kuris Indonezijoje laikomas nepadoraus gesto atributu. Jei norite atkreipti kieno nors dėmesį, pamojuokite visais žemyn nuleistais pirštais. Ir – dėmesio! – niekada nelieskite indoneziečio viršugalvio (pvz., užsinorėję patapšnoti vaikui per galvą), nes būtent viršugalvis laikomas švenčiausia kūno dalimi. Ir, žinoma, niekada neužmirškite, kad esate musulmoniškoje šalyje. Kai kur teks nusiauti batus (netgi kai
stebėsite, kad vietiniai vaikai senius sveikina pirštais lengvai prisiliesdami sau prie kaktų (tai vadinasi salim), tačiau užsieniečiui to daryti nebūtina. Bet būtina paspaudus ranką savąją pridėti prie krūtinės – tai reiškia „imu Tavo pasveikinimą į širdį“. Labai mandagu kreipiantis į vyrą vardu pridurti žodelį Bapak („ponas“), į moterį – Ibu, į jaunuolį – Mas, o į merginą Mbak. Visada sveikinkitės su praeiviais net pirmą kartą juos matydami, ypač Javos saloje. Ranką spausti įprasta ir kartais net būtina.
kuriose įstaigose), turistai taip pat iš anksto įspėjami kai kuriose šventose bei formaliose vietose nevilkėti permatomų arba atvirų drabužių, neavėti šlepečių, nesegėti trumpų sijonų ir pan. Nuoširdūs ir draugiški indoneziečiai vis dėlto turi daugiau aprangą varžančių taisyklių nei europiečiai. Indonezietės nevilki atvirų drabužių. Žinoma, turistės ir turistai visada turi privilegiją juos vilkėti. Niekas Jūsų nepuls kumščiais kaip Saudo Arabijoje, tačiau keistų žvilgsnių susilauksite. Kaip patys išvysite, indoneziečiams
SHUTTERSTOCK nuotr.
nimas, reiškiantis „nešvarų nežmogų“. Indoneziečiai nesikeikia ir nesiskundžia. Jie dideli optimistai, žinantys, kad semua bisa diatur („viskas išsprendžiama“), ir tokios nuostatos laikosi jau daug amžių. Ir teisūs jie, nes panika – bloga patarėja. Dažnai šalyje vartojama frazė lemah lembut, reiškianti „ramiai, palengva“.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
19
kelionių etiketas
priimtina maudytis vilkint marškinėlius ir šortus, o dviejų dalių bikinius galima pamatyti tik turistams skirtuose paplūdimiuose. Na, o jei į šią šalį vykstate švęsti medaus mėnesio, vis dėlto venkite atvirų bučinių ar glamonių gatvėje – čia ne Tailandas. Ir lankydamasis pas indonezietę nenustebkite, jei ji paprašys Jūsų sėdėti terasoje, o ne viduje, ir jokiu būdu ne už uždarų durų, idant būtų išvengta nereikalingų apkalbų ir insinuacijų (tai irgi labai svarbu būtent Javos saloje). GARDŽIOJI INDONEZIJOS VIRTUVĖ, ARBA „SKUBĖK VĖLAI“ Indonezietiška virtuvė – tiksliau, virtuvės – yra atskira plati tema. Būtina žinoti, kad maistas visoje šalyje labai skanus (tik atsargiau Kalimantano genčių teritorijose – ten galite gauti ir žmogienos! O manadonėzai vis dar valgo šunieną ir šiksnosparnieną). Indonezija visame pasaulyje garsėja užpilamais makaronais „Indomie“, o štai 2011 metais CNN.com skaitytojai skaniausiu pasaulio patiekalu išrinko indonezietišką jautieną „Rendang“, antras buvo taip pat indonezietiškas „Nasi Goreng“. Daugiau informacijos apie šiuos valgius rasite internete, bet nepamirškite, kad privalote jų dar ir paragauti. Ir moraliai pasiruoškite gerti kuo daugiau itin saldžios arbatos – čia ji populiaresnė už kavą. Nenustebkite, kad Indonezijoje įprasta valgyti rankomis. Tai, beje, visai smagu. Be abejo, yra ir stalo įrankių. Tačiau dažniausiai tai tik šakutė ir šaukštas. Šakutė laikoma kairėje rankoje ir yra skirta maistui sukrauti į dešinėje laikomą šaukštą, kuriuo daugiausia viskas ir valgoma. Valgydami indoneziečiai sėdi ant žemės, susikryžiavę kojas, moterims rekomenduojama sėdėti jas parietus po savimi (arba, jei užsiimate joga, sėdėkite jums pažįstama „deimanto“ poza). Nebijokite suklysti – indoneziečiai atlaidūs. Tiesą sakant, matydami europietį jie žino, kad turistui priklauso elgtis šiek tiek kitaip, ir to iš Jūsų tikisi. Galite būti pavadintas Bule gila – tai reiškia „kvailas baltasis žmogus“. Tai gali būti netgi draugiškas jūsų elgesio įvertinimas. Jus gali paaukštinti iki Bule gaul – „savo baltojo žmogaus“ – jei nesibodėsite valgyti kartu su jais, išklausyti jų ar pats jiems ką nors papasakosite. Žemiausia turistų kasta – Bule kere – „neturtingas baltasis žmo-
20
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
gus“, nesumokantis tiek, kiek iš jo tikėtasi. Derėtis čia būtina dėl visko, bet reikia ir atminti, kad kolektyvizmo jausmas Indonezijoje kur kas stipresnis nei Lietuvoje, tad jei ir permokėsite keletą rupijų, jos greičiausiai bus skirtos bendruomenės arba šeimos reikmėms – žmonės čia įpratę viskuo tarpusavyje dalintis. Nes bendruomenė Indonezijoje – dalykas šventas. Didelės kompanijos labai puoselėjamos, ir visi jose turi ką pasakyti ir kada įsiterpti. Svarbiausia, čia niekas niekur neskuba (nesipiktinkite, jei ir į susitikimą indonezietis pavėluos – jam karet – „skubėk vėlai“ – šis bendras Pietų pusrutulio pasaulėžiūros principas gajus ir Indonezijoje). Kaip čia sakoma, „metai trumpi, bet dienos ilgos“. Taigi atsipalaidavimas yra Indonezijos kultūros dalis – o ko, tiesą sakant, Jūs ten važiuojate ir pats? Visi susėdę kalba apie viską, bet tas „viskas“ netrunka pavirsti verslo reikalais ir draugyste. O į Jus, kaip į užsienietį, bus kreipiama itin daug dėmesio, tad nenustebkite, jei Jūsų klaus, ką valgėte pusryčiams, ir gyvai domėsis, ką veikiate vakarais toje savo Lietuvoje. Iš esmės tai arabiškas ir kiniškas palikimas – kolektyvizmo ir hierarchijos jausmai tarp indoneziečių labai stiprūs. Viena, ko tikrai negausite Indonezijoje, – tai privatumas. Žmonių čia daug, ir jie visą laiką yra šalia Jūsų, virš Jūsų ir po Jumis, ypač miestuose. Eiti gatve nėra taip paprasta – kelią nuolat užkerta tai religinės procesijos ar vaikų būriai, tai elgetos, patrakę vairuotojai, gatvės muzikantai ar prekijai. Moraliai nusiteikite didelei nešvarai, nes šiukšlinti čia įprasta. Esti bjaurių vietų, tokių kaip viešieji tualetai ar turgūs. O šokančios beždžionės su kaukėmis – Topeng monyet – mane, pavyzdžiui, visada baugino. Nors tai ir laikoma didele turistų atrakcija. Ilgiau čia pagyvenus darosi aišku, kad būtina vengti vietinių indonezietiškų oro linijų, pradeda ryškėti iš pirmo žvilgsnio nepastebima vietinių malajų nesantaika su kinais. Pakanka čia melagių, tinginių ir vagių, o ir korupcija valstybinėse įstaigose milžiniška. Indonezija – chaotiška šalis. Tačiau joje yra visko, ko tik širdis geidžia. Čia galima daug ką nuveikti. Galima išgirsti daug istorijų, papasakoti daug istorijų ir daug jų sukurti. Čia nebus nuobodu. Nes nežinojimas, kokia galimybė pasitaikys po kelių akimirkų, yra sudedamoji gyvenimo Indonezijoje dalis.
SHUTTERSTOCK nuotr.
Čia niekas niekur neskuba (nesipiktinkite, jei ir į susitikimą indonezietis pavėluos – jam karet – „skubėk vėlai“ – šis bendras Pietų pusrutulio pasaulėžiūros principas gajus ir Indonezijoje).
mada
Kelionių aksesuaras – EGZOTIŠKAI SKAMBANTIS SARONGAS GERIAUSIAI PAŽĮSTAMAS DVIEM ŽMONIŲ KATEGORIJOMS MA DOS MYLĖTOJAMS IR TIEMS, KURIE RUOŠIASI IŠVYKTI AR DAŽNAI KELIAUJA EGZOTIŠKOSE ŠALYSE. NE NUOSTABU, KAD ŠIOS DVI GRUPĖS PERĖMĖ NEMAŽAI IDĖJŲ VIENA IŠ KITOS: NE VIENAS STILIAUS GURU ŠĮ PIETŲ IR PIETRYČIŲ AZIJOS DRABUŽĮ SKONINGAI PRITAIKO IR KASDIENĖJE APLINKOJE, O DAŽNAS KELIAUTOJAS ŠIĄ DIDELĘ SKARĄ TAIP PAT JAU IŠMOKO PAVERSTI NE TIK PRAKTIŠKU, BET IR STILINGU KELIONĖS AKSESUARU. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
S
arongas – tai didelis margas audinys ar skara, kurią šiandien matome pritaikomą pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Pasaulis pirmiausia jį pažino kaip tradicinį malajų vyrų drabužį, tačiau kitose kultūrose jį dažnai dėvi ir moterys. Nors vienur sarongas vis dar laikomas šventiniu aprėdu, dėvimu išskirtinai pamaldų metu, tačiau tokiose šalyse, kaip Brunėjus, Indonezija, Malaizija, Singapūras ar Šri Lanka, sarongas yra įprastinis kasdienis drabužis visų religijų vyrams ir moterims. Be to, dėl savo daugiafunkciškumo ir paprastumo šios margos skaros užsitarnavo ir keliautojų Rytuose meilę.
IDĖJOS, KAIP PANAUDOTI SARONGĄ Lengva suknelė
Jei jau egzistuoja šimtai būdų užsirišti skarelę ant kaklo, tik pagalvokite, kaip plačiai galima panaudoti daugiau nei dviejų metrų ilgio margą sarongą! Pradėkime nuo to, kad daugeliui keliautojų ir poilsiautojų jau tapo savaime suprantama keliaujant iš kambario į paplūdimį prisidengti ne viršutiniais drabužiais ar rankšluosčiais, o būtent dailiai surišta skara. Moterys sarongą gali išnaudoti dar kūrybiškiau – rišamas ne ant klubų, bet nuo pečių ir krūtinės, o gal net papuoštas derančiais aksesuarais sarongas gali kuo puikiausiai „apsimesti“ atostogine suknia. Jos ilgis bei stilius priklausys ne tik nuo sarongo dydžio, bet ir nuo Jūsų kūrybingumo rišant, kaišant ar kitaip formuojant jo klostes.
22
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
mada
Galvos apdangalas
Sarongais galima vadinti ir daug plonesnes skaras. Tokias galima paversti ypač stilingais turbanais ir užsirišti ant galvos arba laisvai apsisiausti galvą saugantis nuo saulės ar (tikėkimės, ne per dažnai) lietaus.
Paplūdimio pagalbininkas
Bet kurioje egzotiškoje šalyje jau tapo savaime suprantama margąjį sarongą pasitiesti čia pat, paplūdimyje – be to, jis ypač praverčia tada, kai susiklosto tobulos aplinkybės netikėtai iškylai. Jei tik turite gėrybių, kurių nekantraujate paragauti, patiestas sarongas leis prisėsti visur, kur tik randate akiai malonių vaizdų.
Kultūrinis elementas
Neretai sarongai gelbsti poilsiautojus ne tik paplūdimyje. Kadangi vakariečiai karštomis dienomis pratę gelbėtis dėvėdami kuo mažiau kūno dengiančius drabužius, tai kartais sukelia nesklandumų norint patekti į religinius ar kitus kultūrinius objektus. Dažniausiai taip nutinka norint užsukti į šventyklą – ten reikalaujama prisidengti ir pečius, ir kojas, tad tokiu atveju apsisiautimas sarongu tampa Jūsų bilietu į šias lankytinas vietas. Jei jo dar neturite, jis tikrai turėtų tapti pirmuoju Jūsų pirkiniu bet kurioje egzotiškoje šalyje!
Netikėti, nenumatyti atvejai
Dažnai kelionių iki smulkmenų nesuplanuosi, o jei atsitinka kas nors nenumatyto, sarongas taip pat gali pagelbėti ir kitais būdais, ne tik virsdamas drabužiu ar patiesalu. Tikėkimės, šio patarimo Jums neprireiks, tačiau esant būtinybei jį galima panaudoti ir norint parišti ir imobilizuoti sužeistą galūnę ar aptvarstyti žaizdą. Be to, nemažai keliaujančių mamų pastebi, kad sarongą patogu naudoti kaip kūdikio nešyklę – tiek ant nugaros, tiek ir ant pilvo. Priklausomai nuo Jūsų kelionės tipo, tokias skaras galima naudoti ir buityje – jei abejojate dėl čiužinio švarumo savo nakvynės vietoje, patiestas sarongas leis pasijusti kiek jaukiau. Be to, norėdami romantiškos vakarienės kelionėje, sarongą puikiai panaudosite ir kaip staltiesę. Taip pat sarongą galima paversti ir patogiu bei talpiu vasarišku krepšiu.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
23
mada
MADINGI RIŠIMO BŪDAI
1 2
Petį apnuoginanti suknelė. Apsigaubkite sarongu visu ūgiu. Vieną petį palikite nuogą, ant kito suriškite mazgelį. Riškite dar vieną mazgelį iš sarongo kraštų ties klubu.
3 4
Suknelė su šoniniu skeltuku. Laikykite sarongą vertikaliai po rankomis, už nugaros. Suriškite viršutinį mazgelį virš krūtinės, palikdamos pečius nuogus. Antrą mazgelį riškite ties bamba, tačiau sarongo neįtempkite. Pasukite antrąjį mazgelį į šoną nuo bambos link klubo.
5 6
Vasariška palaidinė. Suriškite sarongo kampus ant sprando taip, kad priekyje jis persikryžiuotų. Pagaukite juosmens lygyje likusius kampus ir suriškite juos iš nugaros ties juosmeniu.
Turbanas. Laikykite sarongą horizontaliai už nugaros, ties pakaušiu. Sukryžiuokite ir suriškite jo galus į mazgą priekyje. Apsuktus galus veskite nugaros link, ten suriškite dar vieną mazgą.
Haremo stiliaus kombinezonas. Sarongas gali virsti net kelnėmis! Laikykite jį vertikaliai priekyje, riškite mazgą iš nugaros. Pečius palikite nuogus. Priekyje likusį audinį traukite tarp kojų į nugarą, o tada jo kampus apvyniokite aplink liemenį, kad jie susitiktų priekyje. Riškite mazgą ties juosmeniu.
Suknelė su iškirpte. Laikykite sarongą vertikaliai prieš save, jo kampus suriškite į mazgą iš nugaros, ant sprando. Apsukite sarongą priekyje, kad ant krūtinės „atsivertų“ iškirptės kilpa. Pagaukite sarongo kraštus iš nugaros ir suriškite juos į mazgą ties juosmeniu.
KAIP EFEKTINGAI SUSIRIŠTI TURBANĄ
Priekyje surišusi mazgą, abu sa- Tokią virvutę suraitykite taip, kaip rištumėte rongo galus susukite į virvutę. balerinos kuodelį, tik kaktos viršuje.
Būkite stilingos ir išradingos, nesvarbu kur keliautumėte!
24
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
mada
Kuo kvepia Aisčio Mickevičiaus kelionės PARFUMERIS, „FUMPARFUM“ KVAPŲ LINIJOS KŪRĖJAS, O DABAR IR RA ŠYTOJAS KNYGOS „KVEPALAI: AROMATŲ MAGIJA, ARBA OLFAKTORI NĖS ISTORIJOS“ AUTORIUS AISTIS MICKEVIČIUS GYVENIME TURI DVI DIDELES AISTRAS KVAPUS IR KELIONES. TAI KUR KAS DAUGIAU NEI „PLIUSIUKŲ“ DĖLIOJIMAS, PAMAČIUS AR ATRADUS KAŽKĄ NAUJO. NET NAMAI JAM TĖRA TARPINĖ STOTELĖ NUO VIENOS KELIONĖS IKI KITOS. TAI KUO GI KVEPIA A. MICKEVIČIAUS KELIONĖS? TEKSTAS – Aistės Jasinskaitės NUOTRAUKOS – iš herojaus asmeninio albumo
Iš kiekvienos kelionės žmogus sugrįžta vis kitoks. Vadinasi, jei trokšti pokyčių – išorinių ar vidinių, – būtina keliauti? Nežinau, kaip yra kitiems, bet man kelionės – labai svarbi gyvenimo dalis. Jei neturėčiau galimybių keliauti, būtų nepaprastai sunku matyti daugiau pozityvių dalykų. Gyvename išties mažoje, uždaroje, konservatyvioje bendruomenėje, kurios ribotumas ilgainiui ima slėgti. Prie to prisideda ir klimato ypatumai. Todėl stengiuosi pasinaudoti kiekviena pasitaikiusia proga kur nors pabėgti. Visos kelionės – didelės ir mažos – „įkrauna“ žmogų naujos energijos, padeda pažvelgti į save ir savo aplinką iš šalies, daug ką pergalvoti ir, žinoma, dovanoja neįkainojamos patirties. Todėl, mano manymu, kelionės būtinos, kaip oras. Visiems.
Mane kažkodėl labiausiai vilioja tolimas Madagaskaras. Jam tiktų kokia nors egzotiška, niekad anksčiau neuosta aromatų kombinacija.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
25
mada Ispanijos šiaurėje esantis Cadaques miestelis, kurio pašonėje kadaise kūrė ir gyveno siurrealizmo genijus Salvadoras Dalí, man kvepia sodriu pušų sakų ir jūros brizo aromatu.
Kaip semiatės įkvėpimo – tingiai ilsėdamasis ar visgi aktyviai kaupdamas įspūdžius ir naujus pojūčius? Iš kelionių visada grįžtu pilna galva idėjų. Galbūt todėl, kad kelionėse išnyksta ta buitinė rutina, kuri ilgainiui gali „nužudyti“ bet kokį kūrybiškumą. Tad keliauju aš dažnai, turiu savo mėgstamas vietas, bet visada mielai leidžiuosi atrasti naujų miestų, sutikti naujų draugų, pasitikti naujų patirčių. Būtent įvairios patirtys yra esminis mano kelionių momentas. Todėl gulėjimas paplūdimyje – ne man, „pliažinis“ poilsis atsibosta per pirmas dvi dienas, nors jūra beprotiškai patinka... Man reikia „įkrauti“ smegenis, todėl mano kelionės dinamiškos: lėktuvais, traukiniais, autobusais, laivais. Mane domina įvairiausios kultūrinės patirtys, todėl lankau muziejus, įdomias vietas, daug vaikštau pėsčiomis, ragauju vietinį maistą. Taip užsimezga pažintys – būtent dėl jų net patį turistiškiausią pasaulio kampelį galima pamatyti visai kitomis akimis. Dažnai keliaudami žmonės susidėlioja privalomų aplankyti vietų sąrašą – tai tarsi dizainerių diktuojamas „must have“ naujam sezonui. Ką apie tai manote? Aš irgi prieš kiekvieną kelionę domiuosi, ką toje vietoje galima įdomaus nuveikti, ką pamatyti. Visada pasidomiu muziejais, galerijomis, parodomis, ypač jeigu keliauju į kokį nors kultūrinį centrą. Jei būsimasis kelionės tikslas dar niekad nelankytas, pasižymiu visus lankytinus objektus. Be to neapsieisi. Pirmai pažinčiai turistiniai objektai labai tinka. Sulig kiekvienu kitu kartu jau galima gilintis į niuansus. Todėl mėgstu sugrįžti į tas pačias vietas vėl ir vėl. Kokios tai šalys, kokie miestai? Kas traukia ten sugrįžti? Visada norisi sugrįžti į Paryžių. Tas miestas kiekvienąkart sugeba nustebinti, nors skrendu ten bent tris kartus per metus ir, rodos, po tiek kartų jau esu išvaikščiojęs jį skersai išilgai. Man nesuprantamas tas vadinamasis pliusiukų dėliojimas, nes pažinti šalį, miestą, kultūrą gali tik nuosekliai tyrinėdamas – po žingsnelį, po kruopelytę. Neužtenka tik nusifotografuoti prie labiausiai lankomo objekto. Tas pats ir su knygomis, fi lmais, spektakliais... Vieno karto dažniausiai nepakanka. Kita mano meilė – Ispanija. Ji tokia didelė ir įvairi! Jau ne pirmus metus ten keliauju ir vis dar iki galo jos nepažinau. Tas pats ir su Italija, Prancūzija. Tai šalys, kuriose labai ryškus regioniškumas, kiekviena jų turi savitą istori-
26
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Paryžius kvepia gastronomija, prabangia parfumerija, taip pat pelėsiu, kartais drėgme, net šlapimu. ją, kultūrinį paveldą. Tai tyrinėti yra nepaprastai įdomu. Tik tokiomis akimirkomis supranti, kad šios planetos iki galo pažinti neįmanoma, net jei skraidai skersai išilgai, nes detaliam pažinimui reikia laiko, o jis, deja, nėra begalinis. Daug kur norėtųsi, bet, būdamas realistas, „degu“ tik tais maršrutais, kurie atrodo įdomiausi. Štai šiuo metu nepaprastai noriu į Pietų Ameriką. Kažkas mane, matyt, ten šaukia (šypsosi).
mada
SHUTTERSTOCK 2 nuotr.
Įvardykite, kuo kvepia Jūsų pamėgti miestai ir šalys? Sunku įvardyti miesto ar šalies kvapą, nes paprastai kuo daugiau kultūrinės „mišrainės“, tuo daugiau kvapų. Daug kas priklauso nuo asmeninių patirčių, metų laiko, aplinkybių. Bet kartais iš tiesų koks nors regionas ar vietovė turi ryškų, įsimenantį aromatą. Štai, pavyzdžiui, Ispanijos Šiaurėje esantis Cadaques miestelis, kurio pašonėje kadaise kūrė ir gyveno siurrealizmo genijus Salvadoras Dalí, man kvepia sodriu pušų sakų ir jūros brizo aromatu. Karštą vasarą tas kvapas ten tiesiog tvyro ore. O štai Portugalijos pakrantėje įsikūręs žvejų miestelis Penišė tąkart kvepėjo jūros dumblu ir šviežia žuvimi. Paryžius kvepia gastronomija, prabangia parfumerija, taip pat pelėsiu, kartais drėgme, net šlapimu. O iš visų mano mylimo Vilniaus kvapų labiau patinka pavasarinis – po lietaus – ir dar vasaros kvapas, kai žydi liepos. Jeigu kurtumėte Lietuvos kvapą – koks jis būtų? Su Lietuvos kvapu susijusi labai įdomi istorija. Prieš daugelį metų viešėjau pietinėje Prancūzijoje, Grase, kur individualaus seminaro vienoje iš seniausių parfumerijos kompanijų metu lektorė pasiteiravo manęs apie jau egzistuojantį „Lietuvos kvapą“. Įsiplieskė įdomi diskusija, mat ideologiniu požiūriu šis projektas, mano nuomone, toli nuo tobulybės. Lektorė niekaip negalėjo suprasti tokių mano minčių priežasties. Mano manymu, prancūzų parfumeriams, kūrusiems aromatą, tiesiog pritrūko konkretesnio įsivaizdavimo, koks yra tas lietuviškas kvapo identitetas. Mano kvietimu po pusmečio lektorė atvyko į Lietuvą skaityti paskaitos vietiniams parfumerijos entuziastams. Aklai degustuojant parfumerines esencijas visi tiksliausiai identifikavo mums iš tiesų puikiai pažįstamą čiobrelį. Ir tą akimirką lektorė sušuko man: „Dabar aš supratau! Čiobrelis – štai kas yra tikrasis Lietuvos kvapas!“ Taigi, nėra geresnio būdo šalies kvapui identifikuoti, kaip paklausti tų, kurie čia gyvena. O po to jau galima ir oficialų aromatą kurti. Todėl prieš keletą metų su savo komanda pradėjome įdomų parfumerinį projektą ironišku pavadinimu – „LOOK: #lithuanians“ (išvertus iš anglų kalbos – „Žiū, #lietuviai“). Visų pirma, socialiniuose tinkluose organizavome apklausas, kad sužinotume, su kokiais kvapais vietiniams ir užsieniečiams asocijuojasi mūsų šalis. Atsakymai nenustebino. Tai, ką dažniausiai uodžiame savo aplinkoje, ir yra mūsų šalies kvapas. Mes išleidome seriją to paties pa-
vadinimo difuzorių, kurių pakuotė („lietuvio išgyvenimo svetur rinkinys“) 2015 m. laimėjo Gero Dizaino apdovanojimą ir apvažiavo ne vieną tarptautinę parodą.
Mane domina įvairiausios kultūrinės patirtys, todėl lankau muziejus, įdomias vietas, daug vaikštau pėsčiomis, ragauju vietinį maistą. Daugelio svajonių atostogų maršrutas veda į kokią nors salą – tai savotiškai mistinis žemės lopinėlis, apsuptas vandens platybių. Kokios asociacijos iškyla apie tai pagalvojus? Tiesą sakant, iš salų esu lankęsis tik ūkanotame Albione, t. y. Didžiojoje Britanijoje, tad sunku ką nors detalizuoti. Bet ateityje norėčiau aplankyti dar ne vieną – Madeirą, Jamaiką, Balį, Velykų salą ir Madagaskarą. Manau, kad iš tiesų sala – tai visada ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai ypatinga vieta. Mane kažkodėl labiausiai vilioja tolimas Madagaskaras. Iš įvairių šaltinių žinau, kad tai – absoliučiai unikali vieta su niekur kitur nesutinkama augalija ir gyvūnija. Ir nors ši sala yra šalia pietinių Afrikos žemyno krantų, vietiniai gyventojai visiškai nepanašūs į tradicines afrikiečių tautas. Juk tai labai įdomu! Toks absoliučiai savitas pasaulis. Jam tiktų kokia nors egzotiška, niekad anksčiau neuosta aromatų kombinacija. Žmogaus atmintis unikali: ji pamena ne tik lankytas vietas, išgyventus jausmus, bet ir... kvapus. Kokie kvapai primena vieną ar kitą šalį? O namai? Kuo jie kvepia? Anksčiau, kai išvažiuoti į svečias šalis buvo ne itin daug galimybių, labiausiai įsiminęs iš kelionių kvapas buvo tas, kuris būdingas daugelio Vakarų Europos didmiesčių parkams. Ten auga pas mus nesutinkami medžiai – platanai. Jie skleidžia specifinį, tiems parkams būdingą kvapą. Ir būtent tas kvapas man ilgą laiką asocijavosi su Vakarais. Užuodi jį ir supranti, jog esi laisvoje Europoje. Mano namai – tik tarpinė stotelė tarp kelionių. Dažnai juos vėdinu, tad paprastai jie kvepia gaiva. Bet kartais iškvėpinu namus ambros smilkalais, o vonios kambarį nuolat kvėpinu savo paties sumaišytu kedro ir čiobrelio aromatu, kuris sukuria malonų SPA efektą.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
27
atrasti savąją salą
Madagaskaras – nebijantiems kontrastų ir netikėtumų „KIEKVIENA KELIONĖĖ LYG NUOTYKIS: GALIMA VISKĄ IKI SMULKMENŲ SUPLANUOTI, TAČIAU VISADA SLY PI INTRIGA ATIDĖTAS SKRYDIS, SUTIKTI ŽMONĖS, PARAGAUTAS VIETOS OS MAISTAS. MAI AIST STAS AS. KIEKVIENA KIEK KI EKVI VIEN ENA A KELIONĖ, KELI KE LION ONĖĖ, KAD IR TRUMPIAUSIA, PAKRAUNA GERA ENERGIJA, KARTAIS UGDO IŠTVERMĘ IŠTVE VERMĘ AR TOLERANCIJĄ IR VISADA ILGĄ PALIEKA ŽYMĘ TAVO VIDUJE“, SAKO VILNIETĖ RASA INDILAITĖ. IL ILG GĄ LAIKĄ DIRBUSI TURIZMO SRITYJE MOTERIS DIDŽIĄJĄ GYVENIMO DARBAS, IR LAISVA MOTERI RISS SAKO, SAKO SA KO KAD KAD KELIONĖS KELI KE LION ONĖS ĖS APĖMĖ APĖ PĖMĖ MĖ D IDŽIĄJĄ DALĮ GYV ID YVEN ENIM IMO TAI BUVO IR JOS DARBAS LAIKIS. „BET KUO DAUGIAU KELIAUJI, TUO GERIAU SUPRANTI, KIEK MAŽAI TEAPLANKEI, O NORŲ SĄRAŠAS TIK ILGĖJA“, ŠYPTELI RASA. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės NUOTRAUKOS – keliautojos asmeninio albumo ir Shutterstock
u Rasa susitikome pakalbėti apie vieną išskirtiniausių jos kelionių – pažintį su Madagaskaru, valstybe Indijos vandenyno saloje netoli rytinio Afrikos kranto.
S
Papasakokite apie kelionę į Madagaskarą. Kodėl pasirinkote būtent šią salą? Koks buvo Jūsų kelionės tikslas? Kelionę į Madagaskarą išskiriu iš visų aplankytų kraštų. Kaip sakoma – kartais tereikia panorėti, ir norai kažkaip realizuojasi. Tad norėjau tikrai išskirtinės kelionės, galbūt į Aziją, tačiau kalbant su artimu draugu visai netikėtai paaiškėjo jo planai vykti į Madagaskarą, ir aš pažadėjau jį ten aplankyti. Taigi po kelių mėnesių teko pažadą tesėti ir su kelių draugų kompanija išvyko-
28
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
atrasti savąją salą
me. Kelionės planavimas buvo sudėtingas pirmiausia dėl kalbos barjero, kadangi Madagaskare viena iš valstybinių kalbų yra prancūzų. Taip pat trukdė ir prastas informacinis tinklas, skurdoka informacija internete, taigi palikome labai daug vietos improvizacijai.
SHUTTERSTOCK 2 nuotr.
Kokių įspūdžių parsivežėte? Kokiems žmonėms, ko ieškantiems keliautojams patartumėte vykti būtent ten? Madagaskaras yra didžiulė sala, izoliuota ir mažai paliesta šiuolaikinės civilizacijos ir technologijų, nepaprastai žavinti išskirtine ir nesudarkyta gamta. Pirmiausia šią šalį rekomenduočiau gamtos mylėtojams, neieškantiems prabangių kurortų (žinoma, Madagaskare yra ir tokių, tačiau mes juose nesilankėme). Taip pat žmonėms, nebijantiems kontrastų ir netikėtumų. Ką būtent aplankėte Madagaskaro saloje, kam skyrėte daugiausia laiko kelionėje? Madagaskare praleidome dvi intensyvaus keliavimo automobiliu savaites, tačiau net ir taip aplankėme tik dalį salos, kelis nacionalinius parkus, porą dienų praleidome prie jūros. Pagrindinis tikslas buvo pamatyti kuo daugiau. Madagaskaras apima kelias klimato juostas, nuo kalnuotų subtropikų iki pusdykumių, tad keliaujant automobiliu kraštovaizdis kasdien kardinaliai keičiasi, ir tai pakeri. Kiek šioje saloje likę autentikos, kiek ją palietusi civilizacija? Kas labiausiai nustebino, o gal nuvylė? Visa sala autentiška – nuo augalų ir gyvūnų rūšių iki ten gyvenančių genčių su savo tradicijomis ir kalbomis. Kelias dienas praleidome sostinėje Antananaryve, kuris taip pat pilnas kontrastų, su likusiais kolonijiniais prancūziško stiliaus namais ir senais automobiliais. Kiek netikėta buvo tai, kad ne bet koks bankomatas išduoda pinigus, faktiškai neveikė nė vienas mobilaus ryšio operatorius, nebuvo net interneto ryšio.
Kuo gyvena vietiniai, kiek artimai Jums teko pajusti, susipažinti su jų kasdienybe? Madagaskaras – agrarinė šalis, regionuose atsižvelgdami į gamtines sąlygas žmonės augina ryžius, kukurūzus, užsiima gyvulininkyste, pajūryje – žvejyba. Tačiau viskas labai primityvu, laukai dirbami rankomis ar buivolais, derlius nuimamas rankomis. Teko sustoti pakelės kaime, apsilankyti vietinių raudono molio trobelėje, kurioje gyvena 8 asmenų šeima – sąlygos ten šokiruoja... Tačiau nuostabiausia tai, kad žmonės geranoriški ir stengėsi priimti svečius pagal išgales, siūlė vaišintis arbūzu. Reikėtų pabrėžti, kad šis apsilankymas nebuvo iš anksto planuotas, tiesiog stabtelėjome ir gido padedami pabendravome su vietiniais. Kaimelio vadas mūsų prašė drabužių, o moterys pasakojo, kad ne kiekvienas vaikas leidžiamas į mokyklą. Nameliai ten moliniai, maistas verdamas lauke, laužavietėje. Be abejo, nėra elektros ir kitų mums savaime suprantamų dalykų. Bet žavi tai, kad žmonės smalsūs, nebijo žiūrėti į akis, žvilgsniuose nesimato agresijos.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
29
atrasti savąją salą
Madagaskaras apima kelias klimato juostas, nuo kalnuotų subtropikų iki pusdykumių, tad keliaujant automobiliu kraštovaizdis kasdien kardinaliai keičiasi, ir tai pakeri.
Kur keliaudama apsistojote, ką neįprasto ragavote? Išvykę iš sostinės kasdien apsistodavome vis kitoje vietoje, atitinkamai pagal nuvažiuotą atstumą. Vietinė agentūra ir mūsų vairuotojas-gidas dienos metu kaskart suorganizuodavo nakvynę ir vakarui atėjus jau būdavo aišku, kuriame viešbutyje miegosime. Visgi nakvynės vietą siūlyčiau susiplanuoti iš anksto, nes kitaip sudėtinga. Prabangos neieškojome, tiesiog standartinių patogumų – šilto vandens ir tinklelio nuo uodų. Maistas ten nėra labai įspūdingas, pagrindą sudaro ryžiai ir vištiena, o prabangesniuose restoranuose gaminami prancūziškos virtuvės patiekalai. Tačiau labiausiai žavėjo vaisių įvairovė – stengėmės nuolat valgyti daug vietinių sezoninių vaisių, nes jų skonis nepalyginamas su tų, kurie įvežami į Lietuvą.
30
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
atrasti savąją salą
SHUTTERSTOCK 4 nuotr.
Ar Madagaskaras – saugi vieta keliauti? Gal patyrėte kokių netikėtų, juokingų situacijų ar nuotykių? Keliaujant po šalį tikrai nesijautėme nesaugiai, tačiau sostinėje reikia būti apdairiam. Kaip ir visuose dideliuose miestuose, ten yra visokių žmonių. Be to, tuo metu, kai lankėmės, sostinėje vyko politiniai neramumai, tačiau galbūt užsienio spaudos jie buvo nušviesti ryškiau, nei viskas buvo iš tikrųjų. Vykstantiems į Madagaskarą rekomenduojama vartoti vaistus nuo maliarijos, tačiau maliarijos židinių yra tik keliuose regionuose, taigi jei ten nesilankysite, vaistų vartoti nebūtina. Kaip minėjau, Madagaskaras nėra mums įprasta moderni šalis, todėl reikia nusiteikti, kad ten ne visada bus elektra, nebus telefono ryšio ar interneto, kad iš čiaupo bėgs rusvas, geležies prisotintas vanduo, o geriamą reikės pirkti. Tačiau po kelių dienų pripranti, belieka tik mėgautis ir nebekreipti dėmesio į ant restorano sienos vaikštančius tarakonus ar kambaryje tupinčius driežiukus geco (nusijuokia).
Ar galėtumėte sakyti, kad pažinusi Madagaskarą „atradote savą ją salą“? Tikrai galiu pasakyti, kad labai norėčiau sugrįžti į šią nuostabią šalį, nes dar liko labai daug nelankytų vietų, o gamta ir klimatas ten tiesiog nuostabūs!
NAUDINGA ŽINOTI: Madagaskaras – ketvirta pagal dydį pasaulyje sala po Grenlandijos, Naujosios Gvinėjos ir Borneo. Nuo rytinės Afrikos pakrantės sala nutolusi 400 km, nuo Afrikos ją skiria Mozambiko sąsiauris. Madagaskaro Respublika nepriklausomybę po prancūzų kolonizacijos atgavo 1960 m. Šiandien tai pusiau prezidentinė demokratinė respublika. Valstybinės kalbos – malagasių ir prancūzų. Gyventojų – beveik 25 mln., iš jų apie 35 % gyvena miestuose. Valiuta – Madagaskaro ariaris (MGA), padalintas į 5 iraimbilanjas. Tai – vienas iš dviejų nedešimtainių piniginių vienetų pasaulyje. 1 euras lygus 3 508,15 ariarių. Gyventojai – azijiečių ir afrikiečių tautų mišinys, įskaitant polineziečius, kurie pirmieji apgyvendino salą. Tik Madagaskaro saloje gyvena daugiau nei ketvirtis milijono gyvūnų bei augalų, iš kurių net 75 % būdingi tik šiai salai ir niekur daugiau pasaulyje jų neišvysite. Lemūras ir baobabas – pagrindiniai salos simboliai. Unikalia augalija bei gyvūnija ši sala pasižymi dėl vyraujančio ypatingo rausvo dirvožemio. Madagaskaras dar vadinamas Didžiąja Raudonąja sala.
Į šią neatrastą, nepažintą, užburiančią salą kviečiame keliauti su grupe ir vadovu iš Lietuvos. Čia nerasite prabangių vilų, puikių kelių 31 ŽVILGSNIS Į PASAULĮ Madagaskarą, ir gurmaniškų restoranų, tačiau gamtos turtai, floros ir faunos įvairovė nustebins net ir daug ko mačiusius. Ištyrinėjus pailsėti galima smaragdiniu vandeniu ir baltais paplūdimiais garsėjančioje Bė (Nosy Be) saloje. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
atrasti savąją salą
Dviese rojuje: vestuvės Mauricijuje JAUN JAUNAVEDŽIŲ UNAVEDŽIŲ ROJUS YRA TEN, KUR PORA GALI BŪTI DRAUGE IR MĖGAUTIS NUOSTABIU GAMTOVAIZ GAMTOVAIZ Z DŽIU, ROMANTIŠKA RO OMA MANT NTIŠ IŠKA KA APLINKA APL PLIN INKA KA IR IR VIENAS VIEN VI ENAS AS KITU. KIT ITU U. MAURICIJUS MAU AURI RICI CIJU JUS SALA, SALA SA LA,, SKENDINTI SKEN SK ENDI DINT NTII ŽALUMOJE, ČIA VIEŠBU VIEŠ VI EŠBU ČIŲ TERITORIJOS DIDELĖS IR SVAJINGOS, O BEKRAŠČIAI PAPLŪDIMIAI IDEALŪS ILGIEMS PASIVAIKŠČIO JIMAMS. VIEŠBUČIŲ PASLAUGŲ PALETĖ PLATI IR SKIRTA TIK TAM, KAD POILSIS BŪTŲ NERŪPESTINGAS NEPAMIRŠTAMAS. IR N EPAM EP AMIR IRŠT ŠTAM AMAS AS. MAURICIJUS MAUR MA URIC ICIJ IJUS US NUO NUO PANAŠIŲ PAN ANAŠ AŠIŲ IŲ SALYNŲ SAL ALYN YNŲ Ų SKIRIASI SKIR SK IRIA IASI SI TUO, TUO UO, KAD, KAD KA D, TARKIME, TAR ARKIME, MALDYVUOSE MALDYVUO UOSE SE GALIMOS TIK SIMBOLINĖS VESTUVĖS, O ŠTAI ČIA PAGRINDINIS PRIVALUMAS, LEMIANTIS PORŲ PASIRIN KIMĄ, OFICIALI SANTUOKA, GALIOJANTI IR LIETUVOJE.
S
usipažinkite: JI – Inesa, beveik aštuonerius metus dirbanti surdopedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. „Kelionės man – labai svarbi patirtis. „Nesugebu“ gulėti po palmėmis ir gurkšnoti kokteilius, turiu lėkti, aplankyti miestus, ypatingas vietas, ragauti įvairų maistą. Patirti neišdildomų įspūdžių ir dalintis jais su artimaisiais kartu kuriant prisiminimų albumus.“ JIS – Vytautas, projektų vadovas kylančioje IT įmonėje. „Laisvalaikiu mėgstu sužinoti kažką naujo, domiuosi mokslo pažanga, astronomija, filosofija. Keliones pamėgau dar vaikystėje, kai su tėvais keliavome po visą Europą. Nuo to laiko stengiuosi aplankyti kuo daugiau pasaulio šalių.“ JIE ABU mėgsta žiūrėti fantastinius serialus bei filmus, bendrauti su draugais, žaisti kompiuterinius, stalo žaidimus, keliauti ir svajoti. Susipažino Vilniuje prieš septynerius metus, bendrų draugų gimtadienio vakarėlyje. Susituokė 2016-ųjų birželį Mauricijuje, vienoje įspūdingiausių Indijos vandenyno salų.
32
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NUOTRAUKOS – iš jaunavedžių albumo
Papasakokite, kaip kilo idėja susituokti būtent Mauricijuje? Kas paskatino aukso žiedus sumainyti ne Lietuvoje, o svetur? Nuo pat draugystės pradžios kalbėdami apie santuoką svajojome, kad tai būtų išskirtinė, tik mūsų diena kažkur tolimame rojaus kampelyje. Todėl naršydami internete ieškojome vietos su stulbinančio grožio kraštovaizdžiu – koraliniais rifais, balto smėlio paplūdimiais, neįprasta augalija. Domėjomės, ar nėra nuodingų roplių ir voragyvių. Be to, kad nuostabus Mauricijaus klimatas leidžia planuoti vestuves bet kuriuo metų laiku, svarbiu prioritetu renkantis salą buvo ir tai, jog joje oficialiai susituokus santuoka galiotų ir Lietuvoje. Ar sudėtinga buvo surengti vestuves svečioje šalyje? Iš pradžių bandėme visą kelionę ir vestuves planuoti patys. Tačiau susidūrę su įvairiais sunkumais nusprendėme, kad atėjo laikas kreiptis į kelionių agentūrą „West Express“. Nebenorėjome gaišti laiko ir atidėlioti šios ypatingos dienos, tad bandėme suderinti artimiausią įmanomą datą (dokumentus
SHUTTERSTOCK nuotr.
TEKSTAS – Godos Šleinytės-M.
atrasti savąją salą
Pirmą vestuvinį šokį sušokome ant tiltelio, apšviesti mėnesienos – toli toli, pasaulio pakrašty, tik dviese... 33 ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
atrasti savąją salą
Kraštovaizdis tiesiog stulbina žaluma, tropinių augalų, gėlių ir vaisių įvairove, kalnais, vulkaninėmis uolomis.
34
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
atrasti savąją salą
SHUTTERSTOCK 2 nuotr.
Mauricijaus metrikacijos skyrius turi gauti ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki atvykimo į šalį dienos). Formalumus sutvarkėme per porą savaičių. Ilgai rinkomės tinkamiausią viešbutį. Visus kitus sprendimus priėmėme greitai. Trumpai tariant, su ypatingais iššūkiais susidurti neteko, nes profesionaliai suplanuoti vestuves ir operatyviai išspręsti kilusius klausimus padėjo „West Express“ turizmo vadybininkė Karolina Grigaliūnienė. Kiek laiko truko vestuvinė kelionė? Kelintą viešnagės dieną vyko ceremonija? Koks buvo Didžiosios dienos scenarijus? Mauricijuje praleidome dvi savaites. Vestuvių ceremonija vyko 6-ąją viešnagės dieną. Apie šią dieną galima būtų parašyti knygą... Tiek emocijų, tiek įspūdžių dar nebuvo tekę patirti! Ryte išsimiegojome, niekur neskubėdami mėgavomės pusryčiais (maistas Mauricijuje išties labai gardus). Buvome atsipalaidavę, neslėgė jokie planavimo rūpesčiai. Viešbučio administratoriai maloniai rūpinosi visomis smulkmenomis. Pasivaikščiojome po balto smėlio paplūdimį, nostalgiškai prisimindami visas mūsų gražios draugystės akimirkas. Apžiūrėjome, kuriose vietose viešbučio teritorijoje norėsime fotografuotis. Tą dieną mums skyrė atskirus kambarius pasiruošimui. Tai mums buvo svarbu, nes laikėmės tradicijos – nematyti jaunosios suknelės iki ceremonijos. Dėl šukuosenos ir makiažo su viešbučio grožio salono meistrėmis sutarėme gerokai prieš ceremoniją, todėl jokių nemalonių staigmenų nebuvo. Nuotakos puokštę ir jaunikio butonjerę taip pat sukūrė pagal mūsų pageidavimą, pristatė laiku. Jaunajai susiruošti padėjo viešbučio vestuvių planuotoja. Ji nuoširdžiai jaudinosi ir stengėsi patarti. Pasipuošę susitikome jau prie ceremonijos vietos. Pamačius vienas kitą apėmė neapsakomas jaudulys ir džiaugsmas vienu metu. Džiugino ir tai, kad viskas buvo įgyvendinta iki smulkmenų: pageidauti papuošimai, jokių pašalinių žmonių, žiedai kriauklytėje, skanus tortas, muzika. Visą ceremoniją filmavome dviem kameromis, o tėvai tiesiogiai stebėjo per „Skype“. Tą dieną iš ryto lijo, tačiau visos ceremonijos ir fotosesijos metu švietė saulė, buvo labai šilta, vėsino nestiprus vėjas. Iškart po vestuvių ceremonijos leidomės į valandos kelionę su fotografu po
visą viešbučio teritoriją. Po fotosesijos turėjome laiko atsikvėpti, pailsėti, suvokti, kad tai įvyko – mes jau vyras ir žmona! Saulei nusileidus, paplūdimyje mūsų laukė vakarienė žvakių šviesoje. Pirmą vestuvinį šokį sušokome ant tiltelio, apšviesti mėnesienos – toli toli, pasaulio pakrašty, tik dviese... Kaip išsirinkote vestuvių fotografą? Rinktis nelabai turėjome galimybę, bet ir nebuvo tokio poreikio, nes viešbutis siūlo savo fotografą, kurio paslaugos yra įskaičiuotos į vestuvinį paketą, ir mums viskas tiko. Norintieji užsisakyti kito fotografo paslaugas fotosesiją turėtų įgyvendinti ne viešbučio teritorijoje.
Nuo pat draugystės pradžios kalbėdami apie santuoką svajojome, kad tai būtų išskirtinė, tik mūsų diena kažkur tolimame rojaus kampelyje.
Kaip leidote laiką po vestuvių dienos? Ar keliavote po salą? Rytą po vestuvių kėlėmės 5.30 val., nes 7.00 jau turėjome plaukti kateriu į kitą salos dalį – plaukioti su delfinais. Ekskursijos organizatoriai 100 % užtikrino, kad pamatysime delfinus, o jei ne – grąžins pinigus. Mes juos pamatėme ir su jais plaukiojome. Nuostabi patirtis! Buvimas taip arti gamtos leidžia pajusti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Vėliau aplankėme zoologijos sodą. Jis nė kiek neprimena mums įprasto – su narvais, aptvarais, gardais. Keturračiais leidomės į safarį, kur laisvai bėgiojo įvairūs laukiniai gyvūnai: zebrai, stručiai, didieji sausumos vėžliai ir kt. Aplankėme liūčių ir tigrų narvus. Gyvūnai leidosi glostomi, fotografuojami. Išties neapsakomas jausmas: ir bijai, ir džiaugiesi vienu metu, jausmas, kaip prieš vestuvių ceremoniją (šypsosi). Zoologijos sodas yra be galo gražioje vietoje, kalno viršūnėje, apsuptas palmių ir kitų žydinčių tropinių augalų.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
35
atrasti savąją salą
Rytą po vestuvių kėlėmės 5.30 val., nes 7.00 jau turėjome plaukti kateriu į kitą salos dalį – plaukioti su delfinais.
Aplankėme keletą Mauricijaus miestų, kuriuose juntama savita nuotaika: vietiniai turgeliai, malonūs prekeiviai, viliojantys leisti pinigus, turistų gausa. Labiausia sužavėjo augalija – vešintys bananmedžiai, ananasai, papajos. Taip pat stebino beždžionės – jų visur pilna, jos labai piktos ir įkyrios – atiminėja maistą iš turistų ( juokiasi). Induistų šventykloje stebėjome vietinių religines apeigas. Matėme didžiulę Šivos statulą. Chamarel miestelyje ragavome tradicinių salos patiekalų, degustavome įvairių skonių romą. Matėme vadinamąją spalvotą žemę. Tai vidury miškų iškilę keisti žemės klodai, kurių spalvų paletė – nuo gelsvos iki rausvos. Grožėjomės nuostabių peizažų apsuptais aukštais kriokliais. Keliaudami po salą žavėjomės vis gražesniais panoraminiais vaizdais. Gal teko ragauti ką nors neįprasto? Ragavome įvairių vaisių, jų skonis visiškai skiriasi nuo parduodamų Lietuvoje – paprasčiausias bananas buvo visai kitokio skonio. Nekalbant apie egzotinius vaisius – papajos, pasifloros neapsakomai skanios... Taip pat nustebino šviežios žuvies patiekalai – tunas tiesiog tirpte tirpo burnoje. O ką tik pagautų jūrų gėrybių, iškeptų ant grilio, skonis fantastiškas, tiesiog negali atsispirti!
Ką patartumėte poroms, svajojančioms susituokti Mauricijuje? Klimatas Mauricijuje tinkamas planuoti vestuves bet kuriuo metų laiku. Tačiau žiemos sezonu diena sutrumpėja ir temsta apie 18.30 val. Priklausomai nuo sezono, reikėtų pasirinkti tinkamą salos pusę, pasidomėti, kur pučia stiprus vėjas, o kur ramiau, kur ne taip karšta ir pan. Jei nekalbate / neskaitote vokiškai, siūlome iš anksto pasidomėti ekskursijomis kitomis kalbomis. Vokiečių turo operatoriaus atstovai nesistengia paaiškinti, pasiūlyti ar patarti anglų kalba. Negailėkite arbatpinigių, gausite geresnę aptarnavimo kokybę ir papildomų paslaugų (žmonės linkę tartis). Mėgaukitės vestuvių diena ir visa kelione – tai neišdildomi įspūdžiai visam gyvenimui!
NAUDINGA ŽINOTI SVAJOJANTIEMS TUOKTIS MAURICIJUJE: Mauricijuje galima susituokti simboliškai, rinktis civilinę santuoką ar ceremoniją pagal katalikų apeigas. Mauricijuje įvykusi civilinė santuoka oficialiai galioja ir Lietuvoje. Tinkamas terminas pradėti planuoti vestuvinę kelionę – prieš 6 mėnesius. Galima ir vėliau, svarbiausia nepavėluoti pristatyti dokumentų. Anksčiau suplanuotos kelionės privalumai: didžiausias viešbučių pasirinkimas, gali būti taikomos išankstinės nuolaidos, o svarbiausia – pora jaučiasi ramesnė. Santuokai reikalingi dokumentai turi būti išversti į anglų kalbą, patvirtinti notaro ir su URM apostilėmis. Vertimu, notaro patvirtinimu ir apostilėmis gali pasirūpinti ir vertimų biurai. Tai užtrunka vos 2 dienas. Oficialiai santuokai reikalingi dokumentai turi būti nusiųsti likus mažiausiai 8 savaitėms iki atvykimo į šalį dienos (terminai gali būti įvairūs, priklausomai nuo viešbučio). Privalu atkreipti dėmesį, kad dokumentai turi būti išversti ne anksčiau nei prieš 3 mėnesius, todėl nereikėtų jų ruošti per anksti. „West Express“ kelionių ekspertai mielai pateiks detalų reikalingų dokumentų sąrašą, pagelbės ir pakonsultuos asmeniškai. Padės suplanuoti jūsų tobulas vestuves ne tik Mauricijaus, bet ir kitose egzotiškose pasaulio salose!
SHUTTERSTOCK 2 nuotr.
Kas šioje saloje Jus sužavėjo labiausiai (kalbant apie kraštovaizdį, žmones ir pan.)? Žmonės labai malonūs, paslaugūs, domisi, siekia, kad viešnagė taptų įsimintina. Paplūdimiai sutvarkyti, nerasi jokių šiukšlių. Kraštovaizdis tiesiog stulbina žaluma, tropinių augalų, gėlių ir vaisių įvairove, kalnais, vulkaninėmis uolomis. Įspūdį tikrai palieka baobabai, baltieji paplūdimiai, povandeninis pasaulis, koralinis rifas. Mauricijus – ne tik jaunavedžių, bet ir nardytojų rojus!
Ši sala vadinama jaunavedžių rojumi žemėje. Akyse raibuliuojanti žaluma, turkio spalvos vandenynas, galybė krioklių ir vietos gyventojai kreolai sukuria neeilinės salos įspūdį. Čia lengva vairuoti automobilį, nors kelio ženklų beveik niekur nėra. Jaukiuose salos kaimeliuose būsite priimti tikrai svetingai. Pažinus Mauricijų galima aplankyti ir gretimą La Reunjono salą, kurios ugnikalnis – tikra vietos įžymybė. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
Norint puikiai pailsėti, nebūtina keliauti toli...
Viešbutis „Vanagupė“ Vanagupės g. 31 LT–00169 Palanga
Tel. (8 460) 41199 reservation@vanagupe.lt www.vanagupe.lt
atrasti savąją salą
TENERIFĖS MAGIJA FOTODART.LT FOTOGRAFAI DIANA IR DARIUS TOMAŠEVIČ JAU 20 METŲ PORA IR PUSĘ JŲ KAR TU PRALEISTO LAIKO LYDI PROFESIONALI FOTOGRAFIJA. ŠIEMET JIE FOTOGRAFAVO 9TĄJĮ VESTU VIŲ SEZONĄ. PASAK FOTOGRAFŲ, VESTUVIŲ FOTOGRAFIJA JIEMS ATVĖRĖ DURIS Į PLATESNĮ PASAU LĮ, MAT SULAUKIA UŽSAKYMŲ FOTOGRAFUOTI VESTUVES IR UŽSIENYJE. VIENA ĮSIMINTINIAUSIŲ D. IR D. TOMAŠEVIČ DARBO KELIONIŲ TENERIFĖJE ĮAMŽINTOS VESTUVĖS. ŠI PROGA JIEMS SUTEIKĖ GALIMYBĘ ATRASTI SAVĄJĄ SALĄ, Į KURIĄ FOTOGRAFAI ŽADA SUGRĮŽTI DAR NE KARTĄ.
Ar pritartumėte, kad užfiksuoti momentai, iš kelionių parsivežtos fotografijos ir kitus įkvepia svajoti ir keliauti? Turbūt apskritai kalbant kelionės ir fotografija – neatsiejami dalykai? Tikime, kad fotografija įkvepia žmones ne tik keliauti, bet ir šypsotis bei mylėti. Nėra protinga kelionės vaizdus matyti vien tik pro fotoaparato ieškiklį: būtina apdovanoti akis ir sielą neaprėpiamais toliais, o tik tada imti fotoaparatą į rankas ir užfiksuoti gražiausius vaizdus. Be abejo, grįžus namo, kad ir kokie spalvingi būtų pasakojimai, įspūdžius
38
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NUOTRAUKOS – Fotodart.lt
sustiprina parsivežtos nuotraukos, jos grąžina prisiminimus ir įkvepia mus vėl svajoti apie dar vieną ypatingą gyvenimo kelionę. Ar dažnai keliaujate? Kokių emocijų, išgyvenimų, patirčių Jums suteikia kelionės? Su šeima mėgstame leistis į poilsines-pažintines keliones. Tačiau dėl didelio darbų krūvio, vaiko užimtumo jos nebūna labai dažnos. Džiaugiamės, kad vestuvių fotografija leidžia mums neapsiriboti Lietuva – sulaukiame kvietimų fotografuoti šventes ir svetur.
SHUTTERSTOCK 1 nuotr.
TEKSTAS – Godos Šleinytės-M.
atrasti savąją salą
Tuomet stengiamės kelionę suplanuoti taip, kad turėtume galimybę pailsėti ir labiau pažinti šalį. Kelionės – tai gyvenimo variklis. Keliaudami augame kaip asmenybės, pastebime savyje ir kitame gebėjimą stabtelti, nustebti, žavėtis. Kelionėse viską išjaučiame ir išgyvename daug stipriau. Suvokiame pasaulio grožį, jaučiame dėkingumą už galimybes tą grožį matyti, be to, vienas prieš kitą apnuoginame savo sielas. Tai ne tik pasaulio, bet ir vienas kito pažinimas. Su šeima esame aplankę daugelį Europos šalių, o kalbant apie salas – Maljorką, Fuerteventūrą, Lanzarotę ir Tenerifę. Būtent pastaroji įsiminė labiausiai – ne tik dėl to, kad fotografavome vestuves, bet kaip sala, kuri turi kažką magiško. Kuo įsiminė fotografuotos vestuvės? Kur vyko fotosesija? Kiek laiko šioje saloje praleidote? Vestuvės Tenerifėje įsiminė ne tik ypatingais vaizdais, bet ir kitokia santuokos ceremonija, kurią vedė pastorius. Ceremonija vyko įspūdingoje vietoje, sakytume, net rizikingoje – jaunieji amžiną meilę vienas kitam prisiekė ant fantastiško skardžio Amarilla Bay, Costa del Silencio, kurį netrukus po ceremonijos skalavo vandenyno bangos. Jaunavedžių fotosesijai skyrėme visą dieną, tad mūsų fotografavimo trasa driekėsi per Masca kaimelį, užsukome prie švyturio, nepraleidome uolėtų paplūdimių, miestelių, Chinyero miškų, observatorijos ir įstabaus Teidės vulkano, kuris tądien skendo debesyse. Po šventės likome saloje porai savaičių – norėjosi atsipūsti ir pažinti Tenerifę iš arčiau.
Mūsų fotografavimo trasa driekėsi per Masca kaimelį, nepraleidome uolėtų paplūdimių, Chinyero miškų ir įstabaus Teidės vulkano, kuris tądien skendo debesyse.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
39
atrasti savąją salą
Tenerifė įsiminė labiausiai ne tik dėl to, kad fotografavome vestuves, 40 sala, ŽVILGSNIS PASAULĮ bet kaip kuri Įturi kažką magiško.
atrasti savąją salą
Būtina apdovanoti akis ir sielą neaprėpiamais toliais, o tik tada imti fotoaparatą į rankas ir užfiksuoti gražiausius vaizdus. Ką aplankėte laisvu metu? Ar keliavote po salą? Kaip leidote laiką? Kas paliko didžiausią įspūdį? Keliaudami visada nuomojamės automobilį. Tai leidžia nukeliauti į atokesnes vietas bei savarankiškai planuoti išvykas. Darkart aplankėme Masca kaimelį, įsikūrusį kalnų tarpeklyje, „Siam“ vandens pramogų parką, kurortinį miestelį Los Cristianos, Teidės ugnikalnio nacionalinį parką, Chinyero ugnikalnį, ypatingą aurą turintį Garachico miestelį, gausybę juodojo smėlio paplūdimių. O didžiausią įspūdį paliko paplūdimys Playa de Benijo. Ką patartumėte keliaujantiems į Tenerifę? Patarimai būtų bendri, vieniems tinkantys, kitiems galbūt mažiau. Mes rekomenduojame išsinuomoti automobilį, tingų poilsį derinti su aktyviu, neužsibūti tik viešbutyje ir šalia esančiame paplūdimyje. Ragaukite daug vietinio maisto, Garachico miestelyje paskanaukite ledų, turėkite patogią avalynę. Galite vykti į salą bet kuriuo metų laiku. Svarbiausia – nenustoti mėgautis ir žavėtis. Tenerifė turi būti Jūsų lankytinų vietų sąraše! Ar galėtumėte pasakyti, kad Tenerifė yra ta vieta, į kurią norėtumėte sugrįžti dar ne kartą? Drąsiai teigiame, kad į Tenerifę ne tik norime sugrįžti, bet dar tikrai sugrįšime. Viską kartosime ir aprėpsime dar nelankytas vietas, Pragaro tarpeklį, plauksime į netoli esančią La Gomeros salą, kilsime į Teidę, o didžiausia svajonė – atsidurti Tenerifės Santa Kruso karnavalo šurmulyje.
NAUDINGA ŽINOTI Tenerifė – Ispanijos vulkaninė sala, didžiausia iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, prie Afrikos krantų. Tenerifės Santa Krusas (Santa Cruz de Tenerife) – svarbiausias salos miestas ir sostinė. Jame kasmet vyksta tradicinis Tenerifės karnavalas, mažai kuo nusileidžiantis Rio de Žaneiro (Brazilija) ar Venecijos (Italija) karnavalams. Salos centre stūkso 20 km skersmens, 3 718 m aukščio, trečias pagal dydį pasaulyje Teidės vulkanas. Tikruosiuose Tenerifės paplūdimiuose smėlis tamsiai pilkos arba juodos spalvos. Geltonieji paplūdimiai – dirbtiniai, supilti iš laivais atgabento Sacharos smėlio. Miestelis Lagūna – Tenerifės ir visų salų kultūrinis centras. Tai pirmasis ispanų įkurtas miestas Kanarų salose. Lagūnoje išlikusi pati gražiausia ir seniausia architektūra visoje saloje. Tenerifėje auga seniausias pasaulyje drakonmedis. Būtinai užsukite į Ikodo miestelį jo aplankyti. Nors vadinamas tūkstantmečiu, šiam augalui iš tikrųjų gali būti nuo 600 iki 800 metų. Drakonmedžio aukštis – 16, o kamieno apimtis – 20 m. Tradiciškiausias Kanarų salų patiekalas – raukšlėtosios bulvės su raudonuoju ir žaliuoju mocho padažais. Jų rasite veik visuose baruose ir restoranuose. Pietinėje ir šiaurinėje Tenerifės dalyse vyrauja skirtingas klimatas, kuriam įtakos turi Atlanto vandenynas bei salos reljefas. Šiaurinėje dalyje labiau vėjuota ir iškrenta daugiau kritulių, tačiau augmenija gerokai vešlesnė ir turtingesnė. Pietinę dalį nuo lietaus apsaugo per salą besidriekiantis kalnų masyvas. Tad jei į Tenerifę keliaujate žiemą, rinkitės pietinę salos dalį.
Ši vulkaninės kilmės sala užburia besikeičiančia gamta: nuo tingiai vėjyje svyruojančių palmių iki bekraštės akmeninės dykumos ir 41 ŽVILGSNIS PASAULĮ grėsmingojo Teidės ugnikalnio. Serpantinai verčia aikčioti, stoti kiekviename posūkyje ir amžinai įsiminti priešĮ akis atsiveriantį vaizdą. Jaukiai apsupta kitų Kanarų salų Tenerifė nustebins savo grožiu ir gamtos didybe. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
atrasti savąją salą
PAŽINTIS SU ALIGATORIAUS FORMOS SALA – KUBA KOKIAS ASOCIACIJAS JUMS KELIA KUBA? TURBŪT PIRMIAUSIA Į GALVĄ ATEINA SAULĖTOS GATVĖS, JOSE RIEDANTYS SENI AMERIKIETIŠKI AUTOMOBILIAI, CIGARŲ DŪMAI, SALSOS RITMAI IR NEPAAIŠ KINAMAI SOCIALIZMU PATENKINTI VIETOS GYVENTOJAI. NORS KUBIEČIAI GEDI NESENIAI ANAPILIN IŠKELIAVUSIO REVOLIUCIJOS LYDERIO FIDELIO CASTRO, NORIME ATSKLEISTI KIEK KITOKIĄ KUBĄ KAIP NEPAPRASTO KRAŠTOVAIZDŽIO KARIBŲ JŪROS SALĄ, KUPINĄ UNESCO SAUGOMŲ OBJEKTŲ IR KITŲ TIK JAI BŪDINGŲ ĮDOMYBIŲ. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
UNIKALŪS ATRADIMAI Ispaniškai Kuba dažnai vadinama El Cocodrilo, o tai reiškia „aligatorių“ – būtent tokią formą sala primena žvelgiant į ją iš viršaus. Tai didžiausia Karibų jūros sala, kuri išsiskiria nepaprastai įvairiu kraštovaizdžiu, atspindinčiu visą Karibų jūros geografiją. Dėl gamtos įvairovės Kuba yra tiesiog ideali vieta turistams. Vienas įspūdingiausių jos traukos objektų – tai beveik 6 km ilgio pakrantės ruožas, kuriame gausu įvairių paplūdimių pagal kiekvieno poreikius. Visi jie traukia smulkaus balto smėlio pakrantėmis, kurias bėgant metams suformavo bangų mūša. Kuba yra ir viena iš vietų prie Karibų jūros, kur atplaukę jūrų vėžliai deda kiaušinius. Pakrantėje vanduo labai švarus ir šiltas – gamta sudarė visas sąlygas veistis jūros florai ir faunai. Saloje vyrauja atogrąžų klimatas, tačiau itin aukštų temperatūrų čia nebūna, nes orą vėsina švelnūs pasatai. Yra du metų laikai, lietingasis gegužės–spalio mėn. Tačiau paplūdimiai – toli gražu ne vienintelis šios salos perlas. Kuboje šeši nacionaliniai parkai ir įspūdingas Soledado botanikos sodas. Kuboje stulbina turtinga augalijos įvairovė – Soroa orchidėjų sode galima pamatyti net apie 700 rūšių orchidėjų. Saloje auginama arba randama apie 10 000 rūšių kvapiųjų augalų bei prieskonių. Kuboje gausu įvairiausių rūšių reptilijų. Į savo planus Kuboje vertėtų įtraukti apsilankymą Zapatos kyšulyje esančioje krokodilų fermoje. Nepraleiskite progos aplankyti ir Santisima Trinidad de Cuba miestą, kuris įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Trinidadas – tarsi sustingęs laike miestas, kuris keri ne tik aikštėmis, gerai išsilaikiusiais neoklasicistiniais ir barokiniais pastatais, gatvėmis, kurios vis dar alsuoja tradicijomis ir legendomis, bet ir jūros bei kalnų artumu. Norintys geriau pažinti turtingą Kubos gamtovaizdį nedvejodami turėtų rinktis kelionę per Pinar Del Rio provinciją. Ji pačioje tolimiausioje vakarinėje salos dalyje ir joje yra net dvi teritorijos, UNESCO paskelbtos pasauliniais biosferos draustiniais. Šią ilgą ir siaurą Kubos dalį daugelis laiko Kubos gamtos šventykla, ji UNESCO paskelbta kultūriniu žmonijos paveldu, čia auga geriausias pasaulyje juodasis tabakas. Vienas iš šešių salos nacionalinių parkų įsikūręs Vinjaleso slėnyje. Kalnuose esanti Sierra de los Órganos vietovė pasižymi kalvomis ir plokščiomis viršūnėmis – čia driekiasi ir vaizdingiausi Kubos slėniai. Svarbiausi raktiniai žodžiai čia – nuostabi Indėno uola, Didžioji šv. Tomo uola, gydomieji San Visentės šaltiniai ir milžiniška „priešistorinė“ freska.
42
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NAUDINGA ŽINOTI Kuboje egzistuoja vienos partijos režimas, o valdančiosios Komunistų partijos galios įteisintos Konstitucijoje. Keliaudami į Kubą dėl oro galite būti ramūs – vienintelį kartą čia snigo 1857-ųjų kovo 12-ą. Visus metus vidutinė temperatūra čia svyruoja tarp 21 ir 28 °C, o saulė šviečia 330 dienų per metus. Galbūt šį trūkumą pastebėsite ne iš karto, tačiau daugelį turistų maloniai nustebina tai, kad šalyje visiškai nėra komercinės reklamos – jokių afišų, pakelės stendų, jokios reklamos TV eteryje, spaudoje ar viešajame transporte. Tik kai akis pripras, galėsite įvertinti, kokioje visa apimančioje reklamos apsuptyje iš tiesų gyvename. Vieninteliai dalykai, kurie visgi ten plačiai reklamuojami – tai Revoliucijos laimėjimai bei žalingas JAV embargo (ekonominių, komercinių ir finansinių santykių apribojimų – red. past.) sukeliamas efektas. Pats Fidelis Castro užsiaugino barzdą todėl, kad būtent dėl šio embargo buvo uždraustas skutimosi peiliukų eksportas iš JAV į Kubą. Žymusis politikas, kurio visa pavardė – Fidel Alejandro Castro Ruz, mirė 2016-ųjų lapkričio 25 dieną. Nesitikėkite Kuboje rasti ir greitojo maisto restoranų ar atsigaivinti „Coca Cola“. Šokiai – ypač svarbi Kubos kultūros dalis. Šioje saloje gimė salsa, mambo, čia čia čia ir bolero. Tad nepraleiskite progos tiesiog gatvėje pajudėti temperamentingu rimtu! Žvelgiant į nuotraukas iš Kubos kasdienybės, daugeliui į akis krenta įspūdingi senoviniai automobiliai gatvėse. Kubos gyventojams gali priklausyti tik tos mašinos, kurios buvo pagamintos iki 1959-ųjų, – visus vėliau pagamintus automobilius nacionalizavo šalies valdžia, kuriai jie priklauso iki pat šiandien. Daugelis tų automobilių pagaminti JAV. Nusiteikite, kad Kuboje nebus paprasta rasti interneto ryšį – necenzūruojama ir laisva interneto prieiga šalyje gali naudoti tik 5 % gyventojų.
Daugeliui į akis krenta įspūdingi senoviniai automobiliai gatvėse. Kubos gyventojams gali priklausyti tik tos mašinos, kurios buvo pagamintos iki 1959-ųjų, – visus vėliau pagamintus automobilius nacionalizavo šalies valdžia, kuriai jie priklauso iki pat šiandien.
atrasti savąją salą
Kuba – didžiausia Karibų jūros sala, kuri išsiskiria nepaprastai įvairiu kraštovaizdžiu, atspindinčiu visą Karibų jūros geografiją.
Nors pavojingų vabzdžių ir gyvūnų įkandimų tikimybė Kuboje maža, tačiau maudytis neparuoštame paplūdimyje gali būti nesaugu. Jūros dugnas neretai pilnas aštrių koralų nuolaužų, jūrų ežių ar medūzų. Didžiausią pavojų sveikatai Kuboje kelia saulė – ten įdegti galima net apniukusią dieną. Be to, nerekomenduojama gerti vandens iš čiaupo. Atsiminkite, kad Kuboje įstatymais draudžiama fotografuoti karinę techniką, pramonės įmones, kariškius bei policiją. Jei Kuboje lankysitės Naujųjų metų naktį, nenustebkite dėl vietos papročio deginti lėles – tai simbolizuoja, kad blogos dienos turi likti užmarštyje, o ateityje laukia tik tai, kas gera. Galiausiai – Kuboje galima aplankyti daugiau nei 200 įlankų ir daugiau nei 250 paplūdimių, tad kelionės metu negailėkite kremo nuo saulės. KELIONĖ, ĮKVĖPTA E. HEMINGWAY’AUS Vilniaus centrinėje bibliotekoje dirbanti Rima Gražienė laisvalaikį skiria dviem savo pomėgiams: knygoms ir kelionėms. „Iš kiekvienos kelionės grįžtu pažinusi kažką naujo, su teigiamomis emocijomis. Kelionės praplečia akiratį, pažindamas pasaulį, skirtingų šalių žmones ir jų gyvenimo būdą supranti, kad pasaulis yra labai gražus. Esu jau nemažai keliavusi, bet dar norėtųsi aplankyti ne vieną šalį“, – pasakoja moteris. Rima neseniai grįžo iš kelionės po šalį, kuri domino nuo paauglystės. „Galbūt Kuba patraukė todėl, kad apie ją buvo žinoma labai mažai. Laisvės sala, Fidelis Castro, revoliucija – tai tebuvo paslaptingi žodžiai“, – atskleidžia pašnekovė. Kubos trauką sustiprino ir tai, kad joje nemažai laiko praleido vienas mėgstamiausių moters rašytojų – Ernestas Hemingway’us.
„Didelį įspūdį paliko Havana – tik gaila, kad labai daug nuostabių pastatų tiesiog prašosi restauracijos. Aplankėme pagrindines aikštes, romo, tabako muziejus ir, be abejo, viešbutį „Ambos Mundos“, kuriame gyveno E. Hemingway’us. Čia net radau rašytojo knygą lietuvių kalba „Senis ir jūra“. Be to, kubiečiai labai vaišingi. Visur buvome vaišinami romu, kokteiliais. Man didžiausią įspūdį paliko tabako gaminių fabrikas. Cigarų gamyba, pasirodo, itin kruopštus, atsakingas ir varginantis darbas, kadangi ten tikrinama kiekvieno cigaro kokybė. Aplankėme Sjenfuegoso ir Trinidado miestus. Pastarasis įkurtas ispanų kolonistų, išties labai gražus“, – įspūdžiais dalijasi R. Gražienė. Ar saugu keliauti po šią šalį? „Kuba man pasirodė tikrai saugi šalis. Žmonės nuoširdūs, linksmi ir draugiški. Beje, Kuboje vis dar veikia socializmas, tačiau kubiečiai labai juo didžiuojasi ir kitokios santvarkos neįsivaizduoja. Jie buvo pripratę daug ką gauti iš Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių. Nutrūkus paramai – nelabai moka, o gal ir nenori dirbti. Važiuojant per kaimo vietoves akis užkliūva už nedirbamos žemės, vietinių gyventojų buitis labai skurdi. Kuboje vis dar naudojami maisto talonai pagrindiniams produktams, blogai funkcionuoja viešasis transportas. Tačiau mokslas nemokamas, gera sveikatos apsauga. Turistams Kuboje taip pat nieko netrūksta – čia aukštos kvalifikacijos gidai, puikūs autobusai. Nuostabi gamta, gražūs žmonės, puiki muzika ir šokiai – visa tai vilioja ir žavi. O poilsis Varadere, ant Atlanto vandenyno kranto, deda dar vieną didžiulį pliusą visai kelionei. Būtinai pamatykite Kubą. Kiekvienam ji pasirodys skirtinga, bet labai šilta, nuoširdi ir žavinga. Tebūna ši visapusiškai egzotiška sala Jums atradimas!“
Bekraštės kavos plantacijos, užburianti gamta, pramogos, miestai, menantys kolonijinius laikus... Aistringi šokiai, cigarai ir vienas gar44 ŽVILGSNIS Į PASAULĮ siausių pasaulyje kokteilių „Cuba Libre“... Visa tai kuria Kubos magiją, suviliojusią Ernestą Hemingway’ų, ir kviečiančią turistus iš viso pasaulio. Siūlome pažintinius turus, apgyvendinimą vietinių gyventojų namuose, keliones po salą senoviniais automobiliais. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
atrasti savąją salą
12 LIETUVOS SALŲ, apie kurias galbūt nežinojote
KIEKVIENAS NĖ NEMIRKTELĖJĘS IŠVARDYTŲ DAUGIAU NEI DEŠIMT ŽINOMIAUSIŲ PASAULIO SALŲ. O JEI PAKLAUSTUME, KOKIAS SALAS ŽINOTE LIETUVOJE?.. KEBLU? TIKRA TIESA, MŪSŲ ŠALIS NEGALI PASIGIRTI SALŲ KIEKYBE IR DYDŽIU, BET GALI DIDŽIUOTIS JŲ KOKYBE VISOS SAVITAI ŽAVIOS, TURINČIOS ĮDOMIĄ ISTORIJĄ IR, BE ABEJONĖS, VERTOS JŪSŲ APSILANKYMO. TAIGI PRIEŠ JUS IDĖJOS KELIONĖMS PO SAVOJO KRAŠTO SALAS. pamatų liekanos. Praėjus 30 metų, 1974-aisiais, greta senojo pastatytas naujas tiltas. Juo į salą pradėjo keliauti žuvininkystės profesionalai ir mėgėjai, ichtiologai, ornitologai, gamtos ir etininės kultūros tyrinėtojai ir tie, kurie mėgsta ramybę prie vandens. Šiandien į Rusnę bei iš jos keliauja tūkstančiai žmonių – rusniškiai, turistai ir kiti smalsuoliai. Daug kas apsilanko pavasarį – stebėti potvynio, per kurį dažnai nepravažiuojamai užliejamas kelias iš Šilutės į Rusnę. Atvykę į salos miestelį pasivaikščiokite sutvarkyta Atmatos krantine, pasisveikinkite su Indijos tautos tėvu Mahatma Gandhi ir jo bendražygiu Rusnės sūnumi Hermanu Kalenbachu – paminklas jiems pastatytas pernai. Būtinai užsukite į Uostadvarį ir nepatingėkite užkopti prie senojo švyturio. Iš čia atsiveriantis nuostabus vaizdas tikrai išliks ilgam.
J. Kalinsko nuotr.
Keliauti po savąjį kraštą rekomenduoja Valstybinio turizmo departamento Vietinio turizmo poskyrio vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė 1. RUSNĖ Tai pati didžiausia Lietuvos sala. Ji Šilutės rajone, Nemuno deltoje – tarp Atmatos ir Skirvytės upių. Čia rasite ir miestelį – vienintelį Lietuvoje, esantį saloje. Rusnę pasieksite tiltu per Atmatą. Rusnės kilmė siekia XIII a. vidurį, kai Vokiečių ordinas pradėjo įsitvirtinti pajūryje ir Kuršių marių regione. 1366 m. itin svarbūs Rusnei, nes tada miestelio ir salos vardas pirmą kartą paminėtas raštuose, pasakojant apie Vorusnės kaimą ir Rusne vadinamą Nemuno atšaką. Jau 1448 m. rusniškiai linksminosi pirmojoje miestelio smuklėje, o 1583 m. jų provaikaičiai keliavo į pirmąją salos mokyklą. XV a. Rusnėje ėmė sparčiai kurtis smuklės, krautuvėlės, literatūros mėgėjai skaitinių ieškodavo bibliotekoje ir knygynuose, vietiniai darbavosi lentpjūvėje ir malūne. Ypatingų švenčių proga vietos gyventojai atsigaivindavo žymiu salos punšu. XVI a. Rusnėje šurmuliuodavo savaitgalio turgūs, o nuo 1792 m. jie buvo rengiami oficialiai. XVIII–XIX a. Prūsijos valstybė ne kartą rusniškius įtraukė į mūšius. XX a. ėmė keisti Rusnės veidą. Miestelyje gyventi liko vos keletas vokiečių, anksčiau sudariusių daugumą. 1914 m. per Atmatos upę nutiestas Peterso tiltas tapo pagrindiniu keliu visiems, norintiems pasižvalgyti saloje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tiltas susprogdintas. Išliko tik jo
46
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Tiltas į Rusnę. Šilutės TIC archyvo nuotr.
atrasti savąją salą
2. BRIEDŽIŲ SALA Briedžių sala, dar vadinama Šv. Elenos, yra netoli Rusnės, taip pat Nemuno deltoje, – negyvenama, kaip ir dar keletas salelių šalia. Ją apžiūrėti galima plaukiant laivu. Briedžių sala ypatinga tuo, kad tai pats pietvakariausias Lietuvos taškas. 3. NEMUNO SALA Nemuno salą, dar vadinamą Karmelitų, tikrai teko aplankyti turbūt kas penktam Lietuvos gyventojui – juk čia esančioje vienoje didžiausių arenų Lietuvoje – Žalgirio arenoje (atidarytoje 2011 m.) nuolat vyksta didžiausi koncertai ir, žinoma, krepšinio varžybos. Į salą šiuo metu galima patekti net keturiais tiltais. Iki Pirmojo pasaulinio karo sala buvo tuščia, o 1917 m. kaizerinė Vokietija čia įkūrė Žiemos uostą, kuriame laivai turėjo būti apsaugoti nuo ledonešio. Tarpukariu uostas plėstas: saloje pastatytos papildomos geležinkelio atšakos, sandėliai, remonto dirbtuvės. Pietinėje pusėje įkurta poilsio-sporto zona, veikė paplūdimys ir vieša miesto maudykla. Čia pradėta rengti įvariausias šventes, pavyzdžiui, 1936 m. vyko iliuminuotų valčių karnavalas, į kurį susirinko net 30 tūkst. žmonių. Apie 1970-uosius Žiemos uostas iškeltas į Vilijampolę, o sala tapo miesto poilsio parku. 4. PILIES SALA Pilies sala garsiausia iš visų septynių Platelių ežero salių, nes XV a. joje stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę iki šių dienų. Ši sala – antra pagal dydį. Jos plotas 5,5 ha. Saloje auga vešlus paupinio jonpaparčio sąžalynas, pavasarį gausiai pražysta Lietuvos Raudonosios knygos augalas – tuščiaviduris rūtenis. Šioje saloje žinoma vienintelė Lietuvoje tikrojo žvynbaravykio augavietė. 5. VERŠIŲ SALA Trečia pagal dydį Platelių sala. Pasakojama, kad senovėje pavasarį vietiniai valtimis suplukdydavo veršius, kurie saloje ganydavęsi iki vėlyvo rudens.
Plateliai. K. Narkutės-Beniušienės nuotr.
6. PLIKSALĖ Kadaise ši pietinėje Platelių ežero dalyje esanti sala buvo plika, neapaugusi medžiais. Iš to, manoma, ir kilo salos pavadinimas. Kalbama, kad Pliksalėje būdavo plakami nusikaltę baudžiauninkai. Dabar čia prieglobstį randa daug įvairių gyvūnų, paukščių. 7. GAIDSALĖ Keliaudami dviračiu palei pietinę Platelių ežero dalį iškart pamatysite Gaidsalę. Tai viena mažiausių ežero salų, tik 0,3 ha. Pasakojama, esą plateliškiai atplukdydavę ir paleisdavę į salą vištas su gaidžiais, kad šie miestelyje neiškapstytų kaimynams daržų. Nuo ankstyvo ryto saloje girdėdavosi gaidžių giedojimas. 8. UBAGSALĖ Šiaurinėje Platelių ežero dalyje, netoli nuo kranto, yra Ubagsalė. Pasakojama, kad senais laikais vargetos („ubagai“), grįždami iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų, nubrisdavę į salą ir ten netrukdomi puotaudavę. Iš to ir kilęs salos pavadinimas. Kai ežeras nusenka, į salą galima patekti sausuma.
Ko jau ko, bet salų giliausiam ir didžiausiam ežerui Žemaitijoje – Plateliams – tikrai netrūksta. Čia jų net septynios. Ežerą juosia žiedinė 24 km dviračių trasa, tad tai pats geriausias būdas apkeliauti šį Žemaitijos pasididžiavimą. Jei neturite dviračio, galite išsinuomoti Platelių miestelyje – kelionę pradėti ir užbaigti siūlome būtent čia. Privažiavę apžvalgos aikštelę išvysite nuostabią panoramą su Pilies, Veršių, Pliksalės salomis, Šventorkalnio pusiasaliu ir Plokštinės miškais. Vasarą iki šių salų galima nuplaukti vandens dviračiais, o šaltą žiemą – nukeliauti ežero ledu.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Platelių ežero salos. G. Norvaišo nuotr.
47
didžiausių Lietuvos ežerų panorama. Dubingių pilis – svarbus XIV–XVIII a. Lietuvos kultūros, pramonės, gynybos centras. Sala mena karą su Kryžiuočių ordinu, reformaciją – reikšmingus mūsų istorijos tarpsnius. Pilis susijusi su Vytauto Didžiojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės ir kitų žymių asmenų gyvenimu ir veikla. Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorijos. Nuo 2012 m. piliavietėje lankytojų laukia išlikę eksponavimui paruošti, gaubtu uždengti Radvilų rūmų fragmentai ir buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vieta su Radvilų panteonu.
Trakų pilies sala
9. TRAKŲ PILIES SALA Galvės ežeras Trakuose irgi turtingas salų, bet labiausiai žinoma, be abejo, Pilies sala. Joje įsikūrusi garsioji Trakų pilis, kuri ypatinga ne tik istorine reikšme. Ji – vienintelė pilis saloje visoje Rytų Europoje! Ši pilis – Lietuvos valstybės sostinės gynybinio komplekso dalis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valia turėjusi būti jo sosto vieta su jo iždu ir insignijomis. Salos pilies statybai XIV a. pasirinktos trys salos, tarpai tarp jų užpilti 1,6–1,7 m grunto. Tyrimų metu nustatyta, kad vandens lygis pilies statybos metu buvo 1,6–1,8 m aukščiau negu dabar. Dėl tokio nestabilaus statybų aikštelės paviršiaus rūmus supanti gynybinė siena vėliau ėmė svirti, irti, o donžono sienos – skilti. Dabar pilyje įsikūręs muziejus labiausiai lankomas Lietuvoje. Pilį su miestu pietinėje salos pusėje jungia du tiltai. Tarp tiltų yra vadinamoji Karaimų, arba Karvinės, sala. Pilimi galima grožėtis ir po ežerą plaukiojant jachta, valtimi, vandens dviračiais ar dabar taip madingomis irklentėmis. Beje, tai vienintelė vieta Europoje, kur tokią didingą istorinę pilį galima stebėti plaukiant aplink ją net naktį – žygiai irklentėmis rengiami ne tik dieną. Žiemą rekomenduojame išbandyti ledroges – grožėkitės apsnigta pilimi pasikinkę vėją.
„Dubingių žirgyno“ archyvo nuotr.
11. LIETUVOS FORMOS SALA Mūsų šalies mylėtojams tikrai patiks Molėtų rajone „Dubingių žirgynui“ priklausanti Lietuvos formos sala, Dubingių ežere suformuota dirbtinai. Ypač gražiai atrodo iš paukščio skrydžio. Prieš šešerius metus sukurtoje unikalios formos saloje šiuo metu gyvena danieliai, dovydo elniai ir muflonai, kuriuos gali pamatyti kiekvienas.
10. DUBINGIŲ PILIES SALA Dubingių pilis irgi stovėjo saloje – Asvejos ežere. Lankydamiesi Asvejos regioniniame parke būtinai užlipkite į Dubingių piliavietę. Eidami pažintiniu taku iš buvusios salos, dabar pusiasalio, galėsite grožėtis ilgiausio, vieno giliausių ir
Obuolių sala. Molėtų TVIC archyvo nuotr.
Dubingių pilies sala. J. Danausko nuotr.
48
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
12. OBUOLIŲ SALA Jei Lietuvoje norite pasijusti salos gyventojais – važiuokite link Molėtų, į Obuolių salą Grabuosto ežere. Čia įsikūręs keturių žvaigždučių kempingas bei poilsiavietė, vyksta daug įvairiausių renginių. Sako, kad gražiausia šioje ypatingoje vietoje pavasarį, kai sninga čia augančių gausybės obelų žiedais…
kelionė ilgam
ĮSIMYLĖTI
ISLANDIJĄ ŠIRVINTOSE GIMUSI IR TUOMETĖJE VILNIAUS AUKŠTESNIOJOJE PREKYBOS MOKYKLOJE KOMER CIJOS SPECIALYBĘ ĮGIJUSI JURGITA STATKEVIČIUS ŠIANDIEN LABAI DĖKINGA SAVO ŠEŠTAJAM JAUSMUI: VOS PAJUTUSI KIRBANTĮ TROŠKIMĄ KELIAUTI, AKADEMINES ATOSTOGAS JI PASIRINKO PRALEISTI VOKIETIJOJE, DIRBDAMA PAGAL „AU PAIR“ PROGRAMĄ. UŽTEKO VIENERIŲ METŲ, KAD LIETUVON GRĮŽUSI MOTERIS SUPRASTŲ ČIA JI NEUŽSILIKS. BAIGUSI MOKSLUS PASINAUDOJO PIR MA GALIMYBE IR PAGAL TĄ PAČIĄ PROGRAMĄ IŠVYKO Į ISLANDIJĄ. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
N
ors planuose buvo kitos šalys – Švedija arba Norvegija, Jurgita sako, kad turbūt pats likimas jai pirmiausia pasiūlė būtent Islandiją „Sutikau tuoj pat ir niekada nesigailėjau! – pasakoja J. Statkevičius. – Čia įsimylėjau ne tik šalį, bet ir dabartinį savo vyrą Svajūną, kuris jau buvo atvykęs studijuoti ir dirbti metais anksčiau. Háskóli Íslands (HÍ) universitete studijavau vokiečių kalbą ir literatūrą, taip pat turizmą. Auginame du sūnus – dvylikametį Simoną Eliasą ir šešiametį Mattiasą Aroną. Metus padirbusi aukle gavau darbą darželyje ir pamažu, vaikų padedama, išmokau islandų kalbą, tada įsidarbinau kelionių agentūroje, kurioje dirbau šešerius metus. 2013-aisiais metais įkūriau savo kelionių agentūrą ir jau trejus metus or-
50
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
gan ganizuoju ga keliones į Islandiją lietuviams ir ne tik,“ – apie savo sav sa v kelią į Islandiją pasakoja Jurgita. Atrodo, kad Islandiją pamilote iškart. Ar pasakytuAt t mėte, m mė ė kad „atradote savąją salą“ – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis? Islandijoje patekau į tikrų keliautojų k ke e šeimą: per metus su jais daug keliavau po šalį ir taip palaipsššei še ei niui niu ni u užsikrėčiau kelionių bakterija, įsimylėjau nuostabią Isgamtą ir žmones. Kaip islandai pasakytų – ji mane llandijos la an prisijaukino. Esu išmaišius salą skersai išilgai: įkopiau į patį pri pr i aukščiausią Islandijos kalną Hvannadalshnjúkur (2110 m), au a uk kuris k ku ur yra ant Öræfajökull ledyno, 7 dienas su kuprine keliavau po Islandijos viduryje esantį draustinį Thjosaver, pabuvojau po daugelyje aplink Islandiją esančių salų. Mane tiesiog sužavėjo da d a au u kelionės, gamta, ramybė, salos unikalumas, islandų ramumas ke k el atsipalaidavimas. Kai susilaukėme pirmojo sūnaus, mums irr a tapo tta ap aišku, kad norime čia būti ir auginti savo vaikus.
SHUTTERSTOCK nuotr.
kelionė ilgam
Mane tiesiog sužavėjo kelionės, gamta, ramybė, salos unikalumas, islandų ramumas ir atsipalaidavimas.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
51
kelionė ilgam
Jurgita Statkevičius su šeima. „Čia įsimylėjau ne tik šalį, bet ir dabartinį savo vyrą Svajūną. Auginame du sūnus – dvylikametį Simoną Eliasą ir šešiametį Mattiasą Aroną.“
Kuo Jus taip sužavėjo Islandija? Paprastai lietuviai ieško kraštų, kurie būtų šiltesni ir egzotiškesni nei Lietuva, tad kodėl pasirinkote šiaurę? Šilumą aš mėgstu, bet juk jokia problema porą ar trejetą kartų per metus nuskristi ten, kur saulėta ir šilta. Esame buvę Kuboje, Balyje, Floridoje ir Graikijoje... bet gyventi ten, kur ištisus metus plieskia saulė, tikrai nenorėčiau. Man patinka, kai keičiasi metų laikai, kai stiprus gaivus islandiškas vėjas išvėdina ir atšviežina mintis, kai lietus perkošia kiaurai, nes lyja horizontaliai, kai saulės apšviesti kalnai verčia iš kojų savo kontrastais ir spalvomis, kai Šiaurės pašvaistės šoka tavo kieme, kai sninga, o tu mėgaujiesi vandens voniomis lagūnoje, šiltoje versmėje kalnuose ar sūkurinėje vonioje vasarnamyje; kai žiemą dėl šilumos energijos pertekliaus na-
52
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
muose atidaryti langai, o mieste šaligatviai žiemą sausi, nes šildomi... Kai saugu išleisti vaiką vieną, palikti automobilį neužrakintą, kai žinai, kad šioje šalyje nėra vaikų namų! Galėčiau vardinti ir vardinti privalumus, kuriuos šiame beprotiškame bėgime bei politinių nesutarimų krečiamoje Europoje jau mažai kur berasi. Ar pajutote ką nors, kuo gyvenimas saloje iš esmės skirtųsi nuo žemyno ar nuo Lietuvos, kitų Jūsų pažintų šalių? Islandija yra ganėtinai atsiskyrusi nuo žemyno ir tai jaučiama kasdieniame gyvenime. Pirmiausia – tai kainų ir prekių asortimento skirtumas. Tai labai brangi šalis, ir reikia tikrai gerai apgalvoti, kokią prekę verta importuoti į šalį. Taigi, kad būtų sukurta ir pagaminta kuo daugiau
kelionė ilgam
Siūlyčiau į kelionės planą įtraukti ir Landmannalugar kalnus, Vakarų fjordus, maudynes karštosiose versmėse kalnuose ir, žinoma, Vestmannaeyjar salą.
SHUTTERSTOCK nuotr.
Ypač juntamas islandų ryšys su gamta. Įkvėpti jos grožio, jie kuria gražiausias dainas, filmus, muziką, tapo paveikslus.
islandiškos produkcijos, itin remiami jauni prekių kūrėjai ir dizaineriai. Ypač juntamas islandų ryšys su gamta. Įkvėpti jos grožio, jie kuria gražiausias dainas, filmus, muziką, tapo paveikslus. Čia labai stiprus šeimos ir vienybės jausmas. Įsivaizduokite – juk visą tą laiką būdami nykštukine tauta (šiandien Islandijoje gyvena apie 360 000 gyventojų ) jie sugebėjo išsaugoti kalbą, kultūrą, papročius, o juk galėjo pasiduoti danų ar norvegų įtakai. Tokiu atveju ši tauta būtų jau seniai išnykusi. Kokie Jums pasirodė vietiniai žmonės, jų kultūra, tradicijos, virtuvė? Islandai – labai šilti ir malonūs žmonės. Užtrunka laiko, kol jie pradeda tavimi pasitikėti, bet kai žmogus jau patikrintas laiko, bendravimas tampa tikrai nuoširdus. Aišku, dabar Islandija – nebe tokia uždara sala, kokia buvo prieš 16 metų. Vietiniai tapo atsargesni, nes at-
važiuoja visokių žmonių – ir su gerais ketinimais, ir nelabai, taigi galima sakyti, kad mes patys ir išmokėme juos būti budresnius. Tradicijų čia yra išties įdomių ir keistų – kad ir vietiniai Kalėdų seneliai. Jų Islandijoje yra net 13! Čia vaikai tiki, kad jeigu per Kalėdų šventę nebūsi apsirengęs naujais, gražiais šventiniais drabužiais, tave pavogs ir suės didelis juodas Kalėdų katinas, kuris su baisia ragana gyvena kalnuose. Tai galbūt skamba juokingai, bet visi tuo tiki ir vaikai per šventes būna pasidabinę naujutėlaičiais drabužiais. Yra visokių žvejų tradicijų, nes Islandija – žvejų kraštas. Ūkininkai irgi turi savų tradicijų. Vasario mėnesį čia skerdžiamos avys, o mėsa ruošiama pagal senas viduramžių tradicijas. Virta rūkyta avies galva, kurios skaniausia dalis – akys, bei marinuotos avino sėklidės čia delikatesai. O kur dar kraujinė bei kepeninė dešros, lauke džiovinta žuvis… ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
53
Vietiniai itin mėgsta baseinus. Nesvarbu, ar aktyviau sportuojantys, ar tiesiog ateinantys pailsėti ir atsipalaiduoti. Baseinas čia – kaip bažnyčia Lietuvoje. Ir visa tai vasario mėnesį galima įsigyti visose maisto prekių parduotuvėse. Ta proga yra užsakomos ir kolektyvų šventės, kur aidi dainos ir skanaujami visi delikatesai. Populiariausias maistas, aišku, žuvis. Islandijoje jos rasite, kiek tik norite, ir tikrai labai šviežios. O dar avienos patiekalai... ir viskas, kas pasiskolinta iš Amerikos ar Europos. Koks Jūsų laisvalaikis Islandijoje, kuo užsiima vietiniai gyventojai? Ar į savo draugiją jie lengvai įsileidžia užsieniečius? Kadangi mes Islandijoje jau įleidę šaknis, turime savo draugų ratą, kurį sudaro beveik vien islandai, tad ir laisvalaikis būna labai įvairus. Su vaikais ir jų draugais einame į baseinus, važiuojame į gamtą, savaitgaliui išvažiuojame į draugų vasarnamį, rudenį uogaujame, grybaujame; atėjus Velykų atostogoms važiuojame į Islandijos šiaurę slidinėti, einame į kiną. Mes su vyru kartą į mėnesį stengiamės nueiti į teatrą, koncertą, spektaklį ar filmą. Su draugų kompanija susirenkame pavakaroti, paruošiame skanią vakarienę, skanaujame islandišką alų (esu tikrai didelė alaus mėgėja). Mūsų šeima mėgsta keliauti, tad kokius 4-5 kartus per metus keliaujame po Europą. Vietiniai itin mėgsta baseinus. Nesvarbu, ar aktyviau sportuojantys, ar tiesiog ateinantys pailsėti ir atsipalaiduoti. Baseinas čia – kaip bažnyčia Lietuvoje. Sūkurinėse voniose gali vykti politiniai debatai, čia žmonės susipažįsta, sužino visas naujienas. Kitas islandų mėgstamas užsiėmimas – tai lengvas žygis ar kopimas į kalnus. Orui leidžiant, didelė dalis žmonių aktyviai poilsiauja gamtoje. Tarp islandų labai populiarus yra golfas. Golfo laukai čia puikūs, ir jis žaidžiamas tol, kol neužsninga. Islandai daug skaito, kuria, jie – tikrai daininga ir muzikali tauta. Veikia daug chorų, grupių, kolektyvų. Kada geriausia aplankyti ir pažinti Islandiją? Ką būtinai siūlytumėte įtraukti į kelionės planą ir maršrutą? Kiek laiko reikėtų norint tinkamai susidaryti pirmą įspūdį apie šalį? Kaip žmogus, gyvenantis šioje šalyje, ir kaip kelionių organizatorė į Islandiją patarčiau važiuoti vasarą. Tai – pats gražiausias ir aktyviausias, palankiausias turizmui metų laikas. Bėda ta, kad dabar Islandija jau daro-
si įperkama daugeliui, be to, ir susisiekimas paprastesnis nei prieš 10–15 metų. Manau, kad turistų vasarą čia būna jau net per daug... Sunku rasti nakvynę, visose populiariose vietose (tokiose, kaip Gullfoss krioklys ar geizeris) per dieną apsilanko keli tūkstančiai, o gal ir kelios dešimtys tūkstančių turistų. Nebeliko privatumo ir tos laisvės pojūčio, kokį aš dar labai gerai atsimenu. Pati savo VIP klientams patariu vengti pačių populiariausių vietų ir sudėlioju maršrutą taip, kad jie galėtų kaip galima daugiau pabūti unikaliose vietovėse ir pajusti tikrąją Islandiją. Be to, man Islandija labai egzotiška žiemą! Pavyzdžiui, SPA kelionė su Šiaurės pašvaistėmis, šilti baseinai, gera knyga ar koncertas, skanus maistas... visa tai labai romantiška, jauku, gera. Manau, kad tai atitraukia žmogų nuo visų rūpesčių, problemų, bėgimo, o grįžus iš tokios kelionės pasijunti kaip naujai gimęs. Kai žmogus atvažiuoja į Islandiją pirmą kartą, jam įdomu viskas, ir nesvarbu, kad aplinkui – tūkstančiai kitų turistų. Bet kai žmogus lankosi Islandijoje jau antrą, trečią kartą, tada jau ieško kokybės, ramybės, laisvės, harmonijos... Tokią programą sudarinėti įdomiausia: ieškoti atokesnių vietų, ne tokių judrių, bet pravažiuojamų kelių, pasislėpusių krioklių bei ramybės. Pažinti šalį visada rekomenduoju per 10–12 dienų, bet savaitės irgi pakanka. Tada tempas didesnis, bet daugeliui tai netrukdo. Konkretaus must see („privaloma pamatyti“ – angl.) Islandijoje, sakyčiau, ir nėra. Kaip minėjau, pirmą kartą atvažiavus kiekvienas kalnas, kiekvienas krioklys, ledynas ar geizeris yra tiesiog wow! Tai – nepaprastai graži ir egzotiška šalis. Visgi tarp turistų populiariausias Auksinis ratas: Thingvellir nacionalinis parkas, geizeris, Gullfoss krioklys, taip pat – Ledynų lagūna, Mývatno teritorija, juodieji paplūdimiai, paukšteliai mormonai, krateriai bei Žydroji lagūna. Aš siūlyčiau į kelionės planą įtraukti ir Landmannalugar kalnus, Vakarų fjordus (tai – mano mylimiausia vieta Islandijoje), maudynes karštosiose versmėse kalnuose ir, žinoma, Vestmannaeyjar salą. Dar norėčiau pridurti tai, kad važiuojant į Islandiją tokias problemas kaip puikybė ar skubėjimas reikėtų palikti namuose. Ši sala labai „jaučia“ žmones ir juos tiesiog išgrynina. O jei Jūs viską darysite bėgte ir tiesiog žymėsitės pliusiukus, ką jau matėte ir kur buvote, tada geriau atidėkite kelionę kitam kartui, kai būsite tam pasiruošę. Jūs nepatirsite tokio malonumo, kokį atrastumėte, atvykę su mintimis viskuo mėgautis, medituoti, grožėtis ir neskubėti. Tada jūsų atostogos Islandijoje bus tikrai neužmirštamos!
SHUTTERSTOCK nuotr.
kelionė ilgam
Spalvos šioje saloje neįtikėtinos – nuo žalumos ir mėlynumo raibsta akys, o orą galima tiesiog „valgyti“. Miestų architektūra kūrybiškai ŽVILGSNIS ĮirPASAULĮ priderinta54 prie gamtos neatsiejama nuo jos, o žmonės svetingi, visada pasiruošę padėti. Tai žvejų, geologų ir fotografų rojus, po kurį kviečiame keliauti nuomojamu automobiliu ar kartu su grupe. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
kelionė ilgam
KELIONĖ Į... SAVE POKALBIS SU ASMENINIŲ POKYČIŲ KONSULTANTE LEONORA BE YOU (LEONORA BLEKAITYTE) NEEILINIS. GYVENIMĄ AUKŠTYN KOJOMIS APVERTUSI MOTERIS ŠIANDIEN SUPRANTA, KAD SVARBIAUSIA YRA ATRASTI SAVE IR LEISTIS BŪTI VEDAMAM NE SAVO BAIMIŲ AR PYKČIO, BET MEILĖS IR SVAJONIŲ. ŠIANDIEN MOTERIS DŽIAUGIASI SAVĄJĄ SALĄ ATRADUSI IR TIESIOGINE, IR PERKELTINE PRASME SAVO GYVENIMĄ JI KURIA IR KITIEMS PADEDA TAI DARYTI IBISOJE. KVIEČIAME SUSIPAŽINTI SU MOTERIMI, PA KEITUSIA JAU NE VIENO ŽMOGAUS GYVENIMĄ. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
Kaip pati save pristatytumėte nepažįstamam žmogui, tarkim, sutiktam kur nors keliaujant ar kavinėje? Esu Leonora Be You, asmeninių pokyčių konsultantė. Nors mano specializacija – moteriškumas, moteriškumo išlaisvinimas, moteriška energetika, tačiau dirbu ir su vyrais. Kodėl tai darau? Įgytas teisininkės ir psichologės išsilavinimas neįkvėpė manęs visą gyvenimą darbuotis tiksliai pagal specialybę. Galbūt kažkoks iš vidaus einantis išminties resursas atvedė mane iki čia, iki to, ką darau dabar. Ir sekasi puikiai, labai natūraliai. Tikiu, kad tai ir yra mano gyvenimo tikslas bei kelionė – padėti žmonėms susijungti patiems su savimi. Kokį kelią pati nuėjote, ieškodama savęs? Kokie įvykiai lėmė, kad šiandien esate būtent čia ir būtent tokia? Buvo labai daug momentų, kurie mane vedė
56
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NUOTRAUKOS – iš herojės asmeninio albumo
link savęs ir to, ką iš tiesų turėčiau daryti. Aišku, daug klaidžiojau – bandžiau būti teisininke, 8 metus vadovavau verslui, sėkmingai veikusiam ir tarptautiniu mastu, – taigi, sėkmės socialiniame gyvenime man netrūko. Bet vidinis balsas visada kapstė daug giliau ir pasaulis ar gyvenimas, kokį gyvenau, į tuos klausimus man negalėjo atsakyti. Man visada buvo įdomu, kas yra žmogus, kodėl jis gyvena, kam mes atėjome gyventi, kas yra prasmė, kas yra siela. Aišku, esminiai momentai, kurie labai stipriai mane privertė įsiklausyti, buvo mano didžioji dvasinė kelionė, mano pirmieji mokytojai, vidinio pasaulio pamokos... ir patirta klinikinė mirtis, prabudinusi mane gyvenimui ir realiai žmogaus prasmei. Aišku, niekas neateina už dyką, ir teko labai daug nuveikti, kol atsistojau ant kojų ir suvokiau, kad turiu eiti būtent šiuo keliu.
kelionė ilgam Papasakokite apie Jūsų organizuojamas keliones – patyriminius mokymus moterims Ibisoje: kaip kilo mintis užsiimti šia veikla? Viskas prasidėjo žymiai anksčiau, dar prieš man pradedant vesti mokymus Ibisoje. Pradžia rutuliojosi Niujorke, kur buvau po klinikinės mirties. Įvairūs prasmės klausimai pradėjo stipriai belstis į mano širdį ir sielą, dėl to po truputį pradėjau stabdyti savo verslą ir realiai ieškoti, kas esu ir ką daugiau galėčiau nuveikti – ne tik uždirbti pinigus. Dažna mūsų skaitoma išminčių ar patarimų knyga skatina sekti gyvenimo ženklus. O mes to klausome kaip pasakos, kaip kažkokios mūsų neliečiančios istorijos... Tačiau aš pradėjau sekti tuos ženklus ir nutariau, kad man galiausiai reikia išvykti į jau ne kartą sapnuotą Niujorką. Ten ir pradėjau vesti pirmuosius mokymus moterims. Grįžusi kurį laiką tuo užsiėmiau Lietuvoje, tada – Maroke. Ir tik tuo metu, kai jau buvau įgyvendinusi nemažai pokyčių savo gyvenime, mane įsileido Ibisos sala, – tik po metų gyvenimo ten pradėjau vesti mokymus. Turėjau pasisemti labai daug gyvenimiškos patirties ir išminties, kad galėčiau pradėti pirmuosius mokymus būtent čia. Kokioms moterims skirtos šios kelionių programos? Su kokiomis keliautojomis tenka susidurti? Ką jos siekia atrasti tokiose kelionėse? Tai apibrėžti sunku. Džiaugiuosi, nes, kalbant apie dalyvių amžių, per visus mokymus esu dirbusi su moterimis nuo 17-os iki 67-erių metų. Įvairaus amžiaus, įvairių įsitikinimų, įvairių tikėjimų, visokių odos spalvų, gyvenimo būdų, mitybos įpročių... Vienintelis dalykas, kuris mus, tokias skirtingas moteris, gali vienyti, tai ir yra tas moteriškumas, tas seseriškumas – suvokimas, kad, be to, kokios esame skirtingos ar panašios, mes esame Moterys. Neapibrėžiu jokio standarto, kokioms moterims čia reikėtų atvykti į
kanka tiesiog iškeliauti svetur? Nieko panašaus. Sakyčiau, tokį stereotipą reikėtų keisti. Žmogus nuo savęs gali bėgti, kur nori, tačiau nepabėgs – gali keisti aplinkas, gali keisti partnerius, drabužius, bet nuo savęs vis vien nepabėgsi. Tas pats ir su kelionėmis – kažkiek laiko mes galime pasidžiaugti išorine aplinka, bet vidus nesikeičia, jeigu mes jo nekeičiame. Žinoma, aplinkos pakeitimas labai naudingas, bet nesutinku, kad tai pats svarbiausias dalykas. Galbūt šis veiksnys padeda ir įkvepia, bet pokyčio tikrai neskatina. Svarbiausia yra motyvacija ir tai, kas sklinda iš vidaus. Jei žmogus pats nuspręs ir norės, jis tikrai viską galės padaryti. Dėl to žmonės ir ieško profesionalų pagalbos – kad galėtų eiti drąsiau, tvirčiau, pasitikėdami savimi. Kiek gali užtrukti kelionė į save? Nuo ko tai priklauso? Mano kelionė į save prasidėjo prieš 10 ar daugiau metų, ir ji tęsis – tikiuosi – visą gyvenimą (šypteli). Bet tai nereiškia, kad savęs paieškos yra blaškymasis ir pasimetimas gyvenime. Sakyčiau, kad žmogus, kuris ieško savęs, pirmiausia tiesiog domisi savimi, o kartu ir pasauliu. Tai sąmoningo žmogaus pasirinkimas. Kai žmogus pradeda suvokti savo emocijas, jausmus, taip pat ką jaučia kiti žmonės, – pradeda darytis labai įdomu. Tiesa, dažnai galvojama, kad jei norime susitvarkyti su savo vidumi, gerokai suprastės finansai... Nieko panašaus – juk viskas eina iš vidaus į išorę, visa tai yra susiję. Iš savo praktikos galiu pasakyti: jeigu žmogus sako: „Aš noriu tiesiog pagerinti savo vidinę būseną, asmeninį gyvenimą“, – t. y. nori kažką gauti glaustai ir greitai, kad vėliau turėtų jėgų judėti į priekį, – tokiu atveju siūlau profesionalius mokymus, vadinamus „1, 2, 3“. Tai trys stambūs etapai, trijų savaičių mokymai, padalinti į pakopas. Pir-
„Dažniausiai moterys atvyksta tada, kai pasako sau: suprantu, kad atgal eiti nebegaliu, kaip judėti į priekį – nežinau.“
mokymus, nes atvažiuoja ir labai laimingų, ir labai pavargusių moterų, taip pat moterų, kurių finansinės galimybės ir laimės lygiai labai skirtingi. Aš tikiu, kad vienas iš bruožų, kuris tas moteris vienija, – tai pokyčiai, ant kurių slenksčio jos yra. Priešingai, nei daugelis gali pamanyti, jos nebūtinai labai nelaimingos, viską praradusios ar ieškančios, kaip išsigelbėti. Ne. Dažniausiai moterys atvyksta tada, kai pasako sau: suprantu, kad atgal eiti nebegaliu, kaip judėti į priekį – nežinau, tačiau jaučiu, kad man reikia įkvėpimo ar atspirties taško, o gal žinių ar tiesiog padrąsinimo. Tai moterys, kurios nori pokyčių, kurios ruošiasi jiems arba jau gyvena tam tikrais pokyčiais. Sakoma, kad siekiant didelių pokyčių gyvenime reikia iškeliauti, kardinaliai pakeisti aplinką ir pan. Ar tam, kad atgautume dvasinę pusiausvyrą, pa-
ma pakopa skirta tam, kad žmogus apsičiuoptų ir susivoktų, kur jis yra, ko jam trūksta, ko jam nereikia, ką turi ir ko ne, – leistų sau pailsėti ir sužinotų daugiau apie save iš šalies. Antras etapas skirtas tvirčiau atsistoti ant kojų ir pradėti veikti taip, kaip nori, o trečias – susiformuluoti strategiją ir užpildyti ją savo gyvenimo įpročiais. Tad jei žmogus skuba ir jam reikia stiprios paramos, pusantrų metų su trimis koncentruotomis mokymų savaitėmis gali padėti pasistatyti puikų dvasinį pamatą po kojomis. Taip žmogus atras įrankius, kuriuos vėliau galės naudoti visą likusį gyvenimą. Per vieną kartą niekas radikaliai nepasikeičia, nors pokyčiai iš tiesų vyksta. Sakoma, kad tam, jog stovėtume vietoje, reikia bėgti iš visų jėgų – taigi tam, kad išlaikytume tai, ką aptikome, ir pačiam reikia nemažai padirbėti. Tačiau per pusantrų metų žmogus gali pasidėti sau puikų pamatą.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
57
kelionė ilgam lytis, rašyti, kurti, daryti, burtis ir t. t. Net gavau vietos savivaldybės kvietimą kartu organizuoti daugiau tokių mokymų moterims, kad salos įvaizdis pasaulyje po truputį keistųsi. Bet, tiesą sakant, pati esu dėkinga būtent tai vakarėlių salos kaukei (šypteli)... Pati buvau šou verslo atstovė, turėjau savo prodiusavimo agentūrą, ir viena iš salų, kurioje daug dirbau, buvo Ibisa. Rengiau laidas su įžymybėmis, didžėjais, dirbau su daugybe puikių, talentingų žmonių, tad ir salą pažinau per triukšmingąją jos pusę, vakarėlius, garsenybes. Tačiau kol tai dariau, manyje visada kirbėjo vidinis klausimas: nejaugi darbas ir karjera – tai viskas? Ar už to yra dar kas nors, kas nors daugiau? Ir taip sala kuo toliau, tuo daugiau man pateikdavo atsakymų. Čia sutikau pačius įdomiausius žmones, čia daugybė įvairiausių herojų. Dėl to, kai baigiau savo šou verslo karjerą ir nutariau pasukti nauju keliu, sala tarsi pati mane pasikvietė. Tada atvykau čia trumpam, vos dėl kelių susitikimų, tačiau likau visam laikui (nusijuokia). Pasirodo, kad ir aš esu vienas iš tų įdomių žmonių, ir man čia yra erdvės, kur kvėpuoti, kurti, rašyti knygas, įkvėpti žmones!
Neslėpsiu, kad savęs paieškos Ibisoje skamba prieštaringai – ši sala garsėja triukšmingais vakarėliais, o gal tai – tik mitas? Kaip, kada atradote šią salą? Ši sala ypatinga – apipinta nenusakomos magijos. Čia esanti Es Vedros uola yra trečia pasaulyje vieta pagal magnetinį stiprumą po Šiaurės ašigalio ir Bermudų trikampio. Ibisa, sakyčiau, užsimaskavusi tomis legendomis apie vakarėlius, bet jie sudaro gal tik 20–25 % salos gyvenimo. Visa kita salos gyvenimo dalis, be vakarėlių, – tai daugybė gydytojų, mokslininkų, rašytojų, poetų, dailininkų. Čia vyksta daug konferencijų. Pasikapstę po Ibisos ir Formenteros istoriją rasite daug svarbių įvykių ir garsių pavardžių – būtent čia garsieji bitlai kūrė savo pirmuosius albumus, o rašytojai rašė apie magiškąsias Balearų salas. Taigi, kai vakarėliai baigiasi – sala lieka hyleriams, žmonėms, kurie atvažiuoja gydytis, kurie atvyksta va-
Ibisoje esanti Es Vedros uola yra trečia pasaulyje vieta pagal magnetinį stiprumą po Šiaurės ašigalio ir Bermudų trikampio.
58
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Papasakokite, kaip šiandien atrodo Jūsų kasdienis gyvenimas saloje? Dažnai čia atvažiavusios moterys manęs klausia – ar tu taip gyveni visada, ar tai vyksta tik tą savaitę, kai mes čia būname (nusijuokia)? Atsakau, kad aš negalėčiau viso to daryti, kurti tos magijos, jei taip negyvenčiau nuolat. Žinoma, kasdien netrūksta ir būtinųjų darbų, kuriuos reikia atlikti. Tačiau gyvenu ant jūros kranto, ant uolų, tad visada klausau žuvėdrų, pamedituoju, pasportuoju, įšoku į jūrą. Būtinai leidžiu sau spontaniškai nuveikti kažką, ko tądien neplanavau, visada tokiam savo spontaniškumui pasilieku laiko: galbūt išeisiu pasivaikščiočti, gal rašysiu knygą kur nors gamtoje, o gal tiesiog susitiksiu kokį nors įdomų žmogų ar išmoksiu tai, ko niekada nesimokiau. Mėgstu skanų maistą, o čia yra daugybė nuostabių restoranų – man labai patinka mėgautis jų patiekalais (šypsosi). Taip pat gera muzika čia skamba net žiemą, o šokti labai mėgstu. Tiesa, ne klubuose, o dalyvaudama dideliame judėjime „Extatic Dance“, kurį planuoju pristatyti ir Lietuvoje. Tai yra šokiai, kurie pažadina sielą, ku-
kelionė ilgam
Tikiu, kad tai ir yra mano gyvenimo tikslas bei kelionė – padėti žmonėms susijungti patiems su savimi. rie nereikalauja alkoholio, aukštakulnių ar gražių drabužių, – tai yra laisvės šokiai ir kol naktiniai klubai nepradeda sezono, visa sala šoka būtent taip. Kas šioje saloje Jus labiausiai žavi? Kokiose vietose verta apsilankyti? Ką labiausiai vertėtų aplankyti iš magiškų vietų – tai Es Vedrà uolą, prie jos esantį Calador pliažą. Bet geriau siūlyčiau bet kuriam žmogui paieškoti, pasisukinėti mažais keliukais ir apžiūrėti Es Vedrà iš pačios uolos pusės, t. y. iš skardžio pusės. Ši uola, į kurią žmonės iš viso pasaulio suvažiuoja gydytis, paleisti pykčius, išsivalyti, – ji be galo magiška. Čia visada gražu palydėti saulę, pabūti romantiškai su savo pora ar tyloje su kompanija. Daug kas ten kelia net vestuves. Aišku, yra ir slaptesnių, ir viešesnių vietų, ir iš visų pusių Es Vedrà atrodo vis kitaip. Kita labai charakteringa salos vieta – Las Dalias hipių turgus (jį rasite šiaurinėje salos dalyje, pravažiavę San Carles miestelį). Jis garsėja spalvingais Ibisos personažais, muzikantais, dainininkais, ateities skaitytojais bei visais vietos produktais. Būtent čia galima įsigyti unikalių kūrinių, sukurtų Ibisos gyventojų, – visi jie daug keliauja po pasaulį, o tada sugrįžę į salą kuria. Charakteringa Ibisos vieta yra jos senamiestis su labai gražia katedra, pilimi, menančia įspūdingą istoriją, mažomis gatvelėmis, kuriose – daugybė parduotuvėlių ir mažyčių restoranėlių, daug istorinių vietų. Tame senamiestyje tarsi pamiršti, kad išvis esi Ibisoje, – viskas ten taip autentiška. Piratų uolą tiesiog būtina aplankyti – ji skaičiuoja jau daugiau kaip milijoną metų. Istorijose minimi čia senovėje gyvenę piratai – kalbama, kad saloje iki dabar yra paslėpta labai daug aukso ir brangakmenių. Todėl Ibisa dažnai vadi-
nama Piratų sala. Viena iš piratų uolų yra San Migelio miestelyje, salos šiaurės rytuose. Sala nedidelė, todėl tikrai verta pasistengti po ją pasivažinėti kuo daugiau. Playa De Bosa paplūdimyje gausu vakarėlių ir klubų, tačiau ten reikia tiksliai žinoti, kur nuvykti. Tai ir yra Ibisos magija – čia atvykęs, geriausias jos vietas sužinai tik iš lūpų į lūpas. O pabendravę su vietiniais čia galite rasti tokių šokių ir vakarėlių, kokių nepamatysite niekur kitur pasaulyje. Tuo Ibisa ir traukia – unikalumu, autentiškumu, labai skirtingų charakterių žmonėmis. ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
59
hobis
DVIRAČIAIS PO
Alandų salas
VILNIETĖ AUŠ AUŠRA ŠRA MIKELIO MIKELIONĖ ONĖ Ė GALI GALI TIK DŽIAUGTIS: Ž VIENAS IŠŠ JOS HOBIŲ DRABUŽIŲ Ų MODELIAVIMAS MO TAPO ŠIOS MOTERS PROFESIJA, O KITAS KELIONĖS DVIRAČIAIS DOVANOJO PAŽINTĮ PAŽ ŽIN INTĮ SU S DABARTINIU SUTUOKTINIU. SUTU SU TUOK OKTI TINI NIU U. „DABAR „DA DABA BAR R NESUDĖTINGŲ NESU NE SUDĖTINGŲ Ų KELIONIŲ Ų DVIRAČIAIS DVIRA AČI ČIAI AISS PO LIETUVĄ LIE IETU TUVĄ VĄ SU SU VYRU VYR VY RU IŠ ANKSTO ANKS NET NEBE PLANUOJAME. TIESIOG SUGALVOJI IR VAŽIUOJI“, ŠYPTELI PAŠNEKOVĖ. TAČIAU SAVAITGALINIAI PASIVA ŽINĖJIMAI TOLI GRAŽU NE VISKAS. SUTUOKTINIAI KASMET IEŠKO IR KELIONIŲ DVIRAČIAIS UŽSIENYJE AUŠROS VYRAS TAIP YRA IŠMAIŠĘS NET MONGOLIJOS DYKUMAS. TAČIAU ŠĮKART SU AUŠRA KALBAMĖS APIE PASIVAŽINĖJIMĄ, KURĮ JI PATI VADINA POILSINIU TAI KELIONĖ DVIRAČIAIS PO SUOMIJAI PRIKLAUSANČIAS ALANDŲ SALAS. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
Kada ir kuo Jus taip sužavėjo kelionės dviračiais? Dviračiai – mano aistra jau maždaug dešimtmetį. Per tokias keliones susipažinau ir su savo vyru. Dabar dažniausiai keliaujame kartu, nors jam įdomesnės kelionės, kuriose daugiau iššūkių. Keliaudamas automobiliu taip nepajusi šalies kraštovaizdžio, mėgstu sakyti – neužuosi kelionės, kaip važiuodamas dviračiu. Tuo labiausiai ir žavi kelionės minant. Dviračiu greičiau nei žygiuoti pėsčiomis. Ir privažiuoti gali visur, stabtelėti ir pabūti toje dvasioje, žvalgytis kiek patinka, surengti iškylą, net ir vyno paragauti. Be to, nebelieka automobilio parkavimo problemos ir visi daiktai nuolat su tavimi. Tokiu būdu jau apvažiavome daug Lietuvos kampelių. Paprastai tokiose kelionėse 50 km per dieną yra normalus krūvis, o jei oras geras ir kelias lygus – galima numinti dar daugiau. Pavasarį savaitę dviračiais keliavote po Suomijos Alandų salas. Kodėl nusprendėte vykti būtent ten? Alandai jau kurį laiką sukosi mintyse, nes ne kartą girdėjome ten viešėjusių žmonių puikių atsiliepimų. Dabar net galiu sakyti, kad norėčiau ten važiuoti kasmet ir aplankyti vis kitas salyno vietas. Turime bičiulį, kuris organizuoja išvykas dviračiais Lietuvoje ir užsienyje, tad jis ir pasirūpino kelionės planavimu. Susirinko 16 žmonių grupė. Visi kartu valgydavome rytais ir vakarais. Kelionės organizatorius pasirūpino ir autobusiuku su priekaba, kurioje keliavo
60
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NUOTRAUKOS – iš keliautojos asmeninio albumo
Labai įsiminė originalios vietos gyventojų pašto dėžutės. Paprastai jos pastatytos toliau nuo namų, arčiau kelio, ir kiekviena kažkaip savaip papuošta.
SHUTTERSTOCK (1) nuotr.
mūsų daiktai, taigi rūpintis nereikėjo beveik niekuo – buvo parinktas ir maršrutas, ir nakvynės vietos – geriau jau vargiai begalėtų būti (šypsosi). Papasakokite daugiau – kaip atrodė Jūsų savaitė Alandų salose? Kokia paprastai būdavo dienos programa? Nuo ryto keliaudavome, kur patys norėdavome – sutardavome grupės susitikimo vietą ir laiką vakare arba susitikdavome prie kelto į kitą salą. Kiek esu keliavusi dviračiais su grupe, žmonės dažnai natūraliai išsibarsto. Tiesiog kiekvienas turi savo individualų važiavimo tempą, skirtingus interesus, kas kam įdomu, kas kur nori sustoti ir ką pamatyti. Paprastai gidas pataria, ką toje distancijoje verta aplankyti, ir visi keliauja savo greičiu. Dabar jau beveik visi turi navigaciją, bet kartais neprireikia ir to, užtenka vadovautis kelio ženklais ir nuorodomis. Taigi važiuodami galime ramiai pasidairyti, apžiūrime lankytinus objektus. Per dieną nuvažiuodavome įvairias distancijas, nuo 30 iki 50 km. Kiekvienas gali rinktis – tarkim, važiuojant tiesiai susidaro 30-ies kilometrų atstumas, bet kas nori apsižvalgyti, gali rinktis ilgesnį maršrutą. Nakvodavome stovyklavietėse, palapinėse. Valgydavome stovyklos sąlygomis, tačiau visuomet būdavo pasirūpinta karštu maistu pusryčiams ir vakarienei. Dienos metu keliautojai maitinasi atskirai, todėl užsukdavome į vietos parduotuves, turėdavome iš namų pasiėmę atsargų pakramsnoti. Tiesa, tokia kelionė neskirta lankyti restoranams ar kavinėms. Aišku, sostinėje yra kur pavalgyti ir maitinimo įstaigose, tačiau mažose salose – ne, ten patenki į pačią tikriausią gamtos apsuptį. Kelionės metu dažnai „šokinėjome tarp salų“ – t. y. pervažiuoji vieną salą, sulauki kelto, persikeli, važiuoji toliau. Kai kurie persikėlimai trunka vos 15 minučių, kiti – truputį ilgiau, tačiau visur yra bevielis internetas ir kiti patogumai, tad laikas tikrai neprailgsta. Toks „šokinėjimas“ iš salos į salą su-
teikia kelionei žavesio. Kai kurios salelės mažos, vos kelių kilometrų, – jas pervažiuodavome greitai, o didžiausioje saloje, kurioje įsikūrusi ir Alandų sostinė Mariehamna, jau nuvažiavome apie 70 km. Ar toks keliavimo būdas nevargina? Ar po savaitės tokių atostogų nereikėjo papildomo poilsio? Ką jūs... Alanduose puikūs, lygūs keliai, automobilių ten mažai. Nė karto neteko važiuoti net žvyrkeliu, o kai keliai tokie puikūs, tai ir nuovargio nesijaučia. Ne veltui tos salos vadinamos žvejų ir dviratininkų rojumi! Visą kelionę lydėjo puikus oras, graži gamta, iš abiejų pusių – vanduo, tad jautiesi kaip mažame žemės rojuje, kažkur pasaulio pakraštyje... Keliavome paskutinę gegužės savaitę, tad šalta tikrai nebuvo, kasdien – giedra. Tokia kelionė būtų lengvai įveikiama ir dviratininkams mėgėjams – su jokiais dideliais iššūkiais nesusidūrėme. O dėl to, kad ten nėra įprasto žmonių šurmulio, Alandų salos pasirodė kaip tikra ramybės oazė. Tiesa, galbūt tokia kelionė labiau subalansuota suaugusiems, bet manau, kelią lengvai būtų galima įveikti ir su vaikais, ypač jei jie noriai miega palapinėse. Kokia gamta vyrauja Alandų salyne? Kiek ji paliesta civilizacijos? Šios salos man priminė tikrus skandinaviškus trolių kelius iš pasakų – daug akmenų, uolų, ant kurių užlipus atsiveria puikiausios panoramos. Juokiausi, kad viskas man ten atrodė kaip nykštukų sala. Tarkime, vietos pušys tokios neaukštos, tarsi viskas būtų dirbtinai sumažinta... Jos tokios nedidukės, kad net nuo vėjo nenulinksta. Dominuoja uolos, galbūt dėl to augmenija žemaūgė. Be to, kas mėgsta žvejoti, čia taip pat atras ką veikti – pora vaikinų iš mūsų grupės turėjo meškeres, kurias kelionės metu labai sėkmingai naudojo. Sužavėjo ir paukščių gausa: pabudę ryte stovyklavietėje išgirsdavome visą simfoniją. Matėme ir nemažai briedžių. Visa ta gyvūnija ten atrodė daug arčiau, nei ją matai Lietuvoje. Gal dėl to, kad neapleidžia tas ypatingas sumažintos aplinkos įspūdis: mažos pušelės, maža sala, – apima malonus jaukumo jausmas. Smėlio paplūdimių ten nėra. Sakyčiau, pliažai panašūs į tokius, kokius Lietuvoje turime prie ežerų. Kai kur jūra tarp salų tokia sekli, kad ten supilti nedideli pylimai pravažiavimui, nes keltas ten neplauktų. Tokie vaizdai – tikrų tikriausias poilsis akims. Iš visų pusių vanduo, žydras dangus, žaluma – visa tai tiesiog užliūliuoja.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
61
Kelionės metu dažnai „šokinėjome tarp salų“ – t. y. pervažiuoji vieną salą, sulauki kelto, persikeli, važiuoji toliau. Per dieną nuvažiuodavome nuo 30 iki 50 km. Radome ir daug puikių bažnyčių. Visos labai senos ir gražios, todėl pakeliui stengdavomės neaplenkti nė vienos. Dažniausiai jos atidarytos – tikrai itin jaukios ir mielos. Bičiuliai, užsukę į tokią bažnytėlę, sutiko kunigą, kuris jiems net varpais paskambino, o vėliau aprodė savo auginamas avis ( juokiasi). Matosi, kad avininkystė ten – populiarus užsiėmimas. Rodėsi, pats kunigas irgi džiaugėsi lankytojais – matyt, ne taip dažnai jų sulaukia... Iš tiesų, mažesnėse salose kartais nepamatydavome nė vieno žmogaus. Didesnėse matėme įrengtų namukų – ten savaitgaliais poilsiauti mėgsta skandinavai. Labai įsiminė originalios vietos gyventojų pašto dėžutės. Paprastai jos pastatytos toliau nuo namų, arčiau kelio, ir kiekviena kažkaip savaip papuošta – stengiausi nufotografuoti beveik kiekvieną, kurią pamatydavau (šypsosi). Ar galėtumėte pasakyti, kad atradote savąją salą – tiesiogine ar perkeltine prasme? Tai tikrai yra vieta, į kurią mielai sugrįžčiau. Taip pagalvojau vos peržengusi namų
slenkstį. Tie, kas myli gamtą, kas mėgsta aktyvų poilsį ir ramybę, kam reikia ne urbanistinio keliavimo ar papildomo adrenalino, tiems tokia kelionė ideali. Salose persmelkia ypatingas saugumo, ramybės jausmas. Matėme, kaip vaikai iš namų iki autobusų stotelių atvažiuoja dviračiais, juos numeta čia pat, stotelėje, ir autobusiuku toliau keliauja į mokyklą. Vakare jie grįžta, susirenka tuos dviračius iš ten, kur palikę, ir mina namo (juokiasi). Keliaujant po Alandų salas baimintis dėl saugumo tikrai neverta. AR ŽINOJOTE, KAD... Alandai (šved. Åland, suom. Ahvenanmaa) – Suomijai priklausančios salos Baltijos jūroje. Salas nuo Švedijos skirianti Baltijos jūros dalis dar vadinama Alandų jūra. Iš ~6 500 salų – gyvenamų tik apie 80. Nors salos priklauso Suomijai, gyventojų daugumą sudaro švedai. Salose itin dažnai atsiskaitoma Švedijos kronomis. Dauguma salų uolėtos, sudarytos iš granito. Didžiausios salos – Alandas, Lemlandas, Ekerė (Eckerö), Fėglė (Föglö). Administracinis centras – Mariehamna (Marianhamina).
SHUTTERSTOCK 2 nuotr.
hobis
62 ŽVILGSNIS Tai salos, tokios artimosĮ PASAULĮ ir lengvai pasiekiamos ieškantiems ramybės ir tikro buvimo gamtos apsuptyje. Čia lengva pamiršti spartų gyvenimo tempą, telefonus ir facebooką. Čia norisi gerti ramybę. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
Turku Marihamnas
Helsinki Helsinkis
Kapellskar Talinas Tallinn Stokholmas
Vilnius
Išskleisk sparnus.
Pasirink kelionės tikslą. IŠPLAUKIMAI KASDIEN:
NEPAMIRŠTAMA KELIONĖ SU „VIKING LINE“ LAIVAIS
TALINAS - HELSINKIS 8 ir 18 val., o vasarą papildomai ir 14 val.
Suomija patraukli visais metų laikais. Helsinkis traukia jaukiomis kavinėmis, parduotuvėmis bei daugybe kultūrinių renginių. O žiemą nepamirškite aplankyti Kalėdų senelio bei paslidinėti netoli Helsinkio esančiuose kurortuose.
HELSINKIS - STOKHOLMAS 17:30 TURKU - STOKHOLMAS 8:45 ir 20:55
Vasarą griebkite dviratį ir plaukite „Viking Line“ laivais įspūdingojo Alandų salų archipelago link. Čia smagu keliauti, žvejoti, pasimėgauti spa. www.westexpress.lt
hobis
BALEARŲ SALOS NUO JACHTOS DENIO KARTAIS ŽMOGUI, GYVENANČIAM INTENSYVIU RITMU, DAUG DIRBANČIAM, BEATODAIRIŠKAI SIEKIAN ČIAM TIKSLŲ, NATŪRALIAI KYLA KLAUSIMAS KAIP ILSĖTIS IR PRALEISTI ATOSTOGAS? DAUGUMA MANO: UŽSISAKYSIU KELIONĘ AUKŠČIAUSIOS KLASĖS VIEŠBUTYJE SU „VISKAS ĮSKAIČIUOTA“ TAI JAU PAILSĖSIU... TAČIAU NE KARTĄ TEKO IŠGIRSTI NUSIVYLIMŲ, KAD VIS DĖLTO NEPAILSĖJO, NES PERSIVALGĖ, PER DAUG LINKSMINOSI VAKARĖLIUOSE, PATYRĖ DAUG NENUMATYTŲ IŠLAIDŲ. TODĖL AŠ ESU UŽ VISAI KITOKĮ POILSĮ: AKTYVŲ, ĮKVEPIANTĮ DVASINE IR SAVĘS ATRADIMO BEI PAŽINIMO PRASME. TEKSTAS Godos Šleinytės-M.
P
oilsis jachtoje, Viduržemio jūroje, ypač derinant kelionės maršrutą su pasivažinėjimu automobiliu po Maljorkos salą, yra būtent toks, kuris įkvepia ir suteikia atostogoms nepakartojamo žavesio. Tiesa, prieš pradėdami kelionę po didžiąsias Balearų salas, pirmiausia turite kai ką žinoti apie poilsį liukso klasės jachtoje. Neapsigaukite, žodis liukso nereiškia, kad tai bus komfortiškas poilsis su „viskas įskaičiuota“. Laive nepatirsite didelės prabangos ar iš-
64
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
NUOTRAUKOS Nerijaus Januškos skirtinio aptarnavimo, bet poilsis be streso ir įpareigojančios aplinkos – garantuotas. KAIP MĖGAUTIS POILSIU JACHTOJE Poilsiaudami jachtoje žmonės atsipalaiduoja, pasijunta laimingesni, nes patiria naujų įspūdžių. Plaukdami visiškai pakeisite aplinką, lankysite įdomias vietas, visą poilsio laiką praleisite gryname ore – ant vandens, vandenyje, mėgaudamiesi saule ir lengvu vėjeliu laivo denyje. Jachtoje galėsite patys ruošti valgį iš vietiniame turguje įsigytų šviežių produktų
hobis ir galiausiai daug dėmesio skirti vieni kitiems. Juk buvimas kartu nedidelėje laivo erdvėje, maisto ruošimas ir bendras laiko planavimas žmones dar labiau suartina. Iškeitę tradicinį viešbutį į poilsį laive, net ir per trumpą laiką pažinsite salą (ar salas) visai iš kitos – iš jūros pusės, be to, pagardinsite savo atostogas tikru romantikos prieskoniu. Pusryčiausite stebėdami tekančią saulę, vakarieniausite prie žvakių šviesos po atviru dangumi pasakiškai gražiose įlankose, skaičiuosite danguje nusėtas žvaigždes, plaukdami stebėsite nuolat besikeičiantį kraštovaizdį, galiausiai mėgausitės vandens pramogomis ar šersite žuveles tiesiai nuo laivo borto... Taigi, poilsiauti liukso klasės jachtoje patiks tiems, kurie vertina individualumą, myli gamtą, jūrą ir nori patirti tikrąją romantiką. Žinoma, jei renkatės poilsį laive, turėtumėte mėgti vandenį ir jo nebijoti... Atvykę į Maljorkos Palmą rasite net kelis uostus, kuriuose galėsite teirautis dėl patinkančio laivo nuomos. Iš Palmos patogiausia planuoti įvairius kruizų maršrutus po Balearų salas. Laive apsistojusiems kelias dienas rekomenduojama apiplaukti Maljorkos pakrantes – su galimybe lankytinas vietas pasiekti iš jūros. Taip pat patogu poilsį laive derinti su pasivažinėjimu automobiliu po salą. Įprastai vienos dienos kruizas trunka apie 8 valandas, tačiau viskas priklauso nuo individualių poreikių, galimybių ir maršruto. Norintiems aplankyti kitas Balearų salas atostogas laive reikėtų planuoti mažiausiai savaitei ar dviem, priklausomai nuo to, kiek laiko kuriose salose norite praleisti.
SHUTTERSTOCK 1 nuotr.
KUO ŽAVI MALJORKA? LANKYTINOS VIETOS Maljorka – vienas seniausių ir populiariausių Europos kurortų. Žymę Maljorkos istorijoje paliko finikiečiai, graikai, romėnai, bizantiečiai ir arabai. XIII a. į salą atsikėlė katalonų naujakuriai ir atsinešė kalbą, kuria čia kalbama iki šių dienų. Didžiausios Balearų salos sostinė Maljorkos Palma įsikūrusi didžiulėje 25 km ilgio ir 20 km pločio įlankoje. Joje gausu istorinių paminklų, yra keli muziejai. Senamiestyje – dvi pilys: Belverio, pastatyta prieš 600 metų, ir Maljorkos Karalių pilis, kurioje dabar yra muziejus. Dar vienas dėmesio vertas objektas – gotikinė Šv. Eulalijos bažnyčia. Valdemosa – senovinis Maljorkos miestelis. Jame yra išlikusių XV–XVIII a. statinių. Verta aplankyti Kartiaziano vienuolyną, kurį pasistatė salos karalius. Dabar vienuolyne įkurtas muziejus, kuriame galima susipažinti su vienuolių buitimi. Valdemosoje gyveno rašytoja George Sand ir kompozitorius Frédéricas Chopinas. 3 km nuo Valdemosos yra Deijos miestelis. Iš apžvalgos aikštelės galima pamatyti jūroje stūksančią Sa Foradados uolą. Castell d’Alaro – maurų laikais statytos pilies griuvėsiai, esantys ant kalvos 800 m aukštyje virš jūros lygio. Nuo kalvos viršūnės atsiveria puiki panorama. Formentoras – kalnuotas pusiasalis salos šiaurėje. Į jį iš Polencijaus uosto veda kelias per kalnus. Tai tarytum Tramuntanos kalnų tąsa su įspūdingais skardžiais ir tankiais pušynais. Šis vaizdas žydro vandens fone ypač puikiai atsiveria iš apžvalginio Es Colomer bokšto. Nusileidus nuo kalnų galima pailsėti jaukiame idiliškame Formentoro paplūdimyje. Čia tinkamiausia vieta tiems, kam pabodo miesto pramogos, kas vertina ramybę laukinių kalnų prieglobstyje, kur tylą perskrodžia tik žuvėdrų klyksmai ir jūros ošimas.
Iškeitę tradicinį viešbutį į poilsį laive, net ir per trumpą laiką pažinsite salą visai iš kitos – iš jūros pusės, be to, pagardinsite savo atostogas tikru romantikos prieskoniu.
gą receptą gaminamo vietinio džino ir užsisakyti šviežių moliuskų tapas – tai puikiai prie džino skonio derantis užkandis. Menorka garsėja unikalia gamta, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, kvapą gniaužiančio grožio paplūdimiais nuostabiose įlankose. Visu tuo galėsite gėrėtis poilsiaudami jachtoje...
MENORKA – KVAPĄ GNIAUŽIANTI GAMTA Menorka (Menorca) – antra pagal dydį Balearų sala. Nors sala visai šalia Maljorkos, peizažas čia visiškai kitoks. Pirmiausia, nėra aukštų kalnų (aukščiausia vieta – vos 357 m). Be to, Menorka lenkia visas Balearų salas paplūdimių skaičiumi – jų čia net 120, o bendras paplūdimių pakrančių ilgis – 220 km. Būtina aplankyti Menorkos sostinę – Mahoną. Šis miestas mena maurų didybę. Langus nuo saulės čia dengia ryškiai žalios langinės, o senos tavernos, kurių rasite šalia uosto, nukels į tuos laikus, kai salą valdė anglai. Ši sala garsėja jūrų gėrybių patiekalais. Čia mėgsta pietauti ir Ispanijos karalius. Rekomenduojame paragauti pagal ypatinŽVILGSNIS Į PASAULĮ
65
Kiekvienas skuba į paplūdimius palydėti saulės, o Jums niekur skubėti neprireiks – įspūdingu saulėlydžiu galėsite mėgautis tiesiog laivo denyje.
K ABRER A – BALEARŲ PERLAS Ne mažiau įspūdžių kupinas kruizas – vienos dienos ar kelių valandų išvyka į Kabrerą (Cabrera). Kabreros archipelagas iš tiesų yra keleto didesnių ir keliolikos mažyčių salelių grupė – iš viso 19. Šiai salų grupei 1991 m. suteiktas nacionalinio parko statusas, taigi čia saugoma gamta, ribojama laivyba, draudžiama žvejyba. Vis dėlto gavus specialų leidimą archipelagą galima apiplaukti motorine jachta, gėrintis unikalia augalija, gyvūnija, gamtovaizdžiu. IBISA – NESIBAIGIANTI FIESTA! Ibisa (Ibiza) – pasaulinės reikšmės kurortinė vieta, dar vadinama Baltąja sala. Ji garsėja šviesaus smėlio paplūdimiais, stilingiausiais Europos kurortais, vakarėliais ir naktiniais klubais. Ibisa šiandien – triukšmingų, linksmų atostogų ir pabėgimo nuo rūpesčių sinonimas. Net Ibisos pavadinimas susijęs su salos linksmybių dvasia – dar 654 m. pr. Kr. čia įsikūrę finikiečiai pavadino salą Ibossim, muzikos ir šokių deivės Bes garbei. Nors Ibisa labiau garsėja savo barais, naktiniais klubais, čia yra ir nuostabių gamtos kampelių. Saloje esantis Ses Salineso nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Negyvenamų salelių Es Vedrà, es Vedranell i los Illots de Ponent draustinis – ramus užutėkis, kur gyvena saugomų paukščių rūšys. O povandeninis salelių pasaulis vilioja nardytojus. FORMENTER A – VIDURŽEMIO „K ARIBAI“ Nepaisant to, kad Formentera yra tik 6 km į pietus nutolusi nuo garsiosios pramogų sostinės Ibisos, – tai ideali
66
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
vieta trokštantiems ramybės ir tikro poilsio. Planuodami kruizą Ibisos link, būtinai pakeliui užsukite į šią salą, kur driekiasi smėlio kopos ir laukiniai paplūdimiai. Ji dėl įstabaus grožio ir vyraujančio atogrąžų klimato dar vadinama Viduržemio „Karibais“. Formentera – vos 19 km ilgio, ją, grožėdamiesi gamta ir mėgaudamiesi vandens pramogomis, lengvai apiplauksite liukso klasės jachta. Nors saloje vyrauja švelnus Viduržemio jūros klimatas, apie penktą valandą vakaro oro temperatūra staiga nukrinta. Praėjus kuriam laikui kiekvienas skuba į paplūdimius palydėti saulės, o Jums niekur skubėti neprireiks – įspūdingu saulėlydžiu galėsite mėgautis tiesiog laivo denyje. Kerintis reginys... Ar pasiruošę visa tai išvysti savo akimis?
TRUMPAI APIE BALEARŲ SALAS Balearai (isp. Islas Baleares) – salynas, esantis netoli Ispanijos krantų, Viduržemio jūroje. Jį sudaro net 151 sala. Didžiosios ir bene žinomiausios – Maljorka, Menorka, Ibisa, Kabrera ir Formentera. Maljorka garsėja kaip daugiausia istorinių ir kultūrinių vertybių turinti sala ir vienas seniausių Europos kurortų, Menorka – savo laukine gamta ir mažai civilizacijos paliestomis pakrantėmis, Kabrera – nacionaliniu parku ir saugomu gamtovaizdžiu, Ibisa – triukšmingu ir spalvingu naktiniu gyvenimu, o Formentera – ramybės oazėmis ir smėlio kopomis.
hobis
NUOT YKIAI KELIAUJANT
AUTOMOBILIU
VILNIETIS E. V., „WEST EXPRESS“ KELIAUTOJAS, DIDELĘ GYVENIMO DALĮ PRALEIDŽIA AUTOMOBILYJE. PA ŠNEKOVAS DAUG KELIAUJA DARBO REIKALAIS, O JO LAISVALAIKIS PAŠVĘSTAS AUTOMOBILIŲ SPORTUI. ILGAI KELIAUJANT AUTOMOBILIU IŠ ARTI PAŽINTI ŠALĮ PER ATOSTOGAS DAUGELIUI NEĮPRASTA, TAČIAU E. V. PAAIŠKINA, KAD TOKS BŪDAS VISAI NAUDINGAS: „RINKDAMASIS AUTOMOBILĮ DARBO KELIONĖMS SIEKIAU VIEN PATOGUMO IR LAIKO OPTIMIZAVIMO.“ JIS DALIJASI ILGŲ KELIONIŲ ŠIA TRANSPORTO PRIE MONE PATIRTIMI. ANOT JO, „KELIONĖJE REIKIA BŪTI PASIRUOŠUSIAM NETIKĖTUMAMS IR ŽINOTI: ĮDO MIAUSIUS DALYKUS PAMATYSITE TIK IŠSUKĘ IŠ PAGRINDINIO KELIO.“
SHUTTERSTOCK nuotr.
TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
Kodėl įpratote į darbo keliones leistis automobiliu? Automobiliai mano gyvenime pirma buvo darbas, vėliau – ir sportas. Darbo reikalais tenka daug keliauti po užsienį, lankytis įvairiuose tiekėjų filialuose. Gaila, iš Vilniaus vis dar gana idiotiškai organizuojamas susisiekimas su kitomis šalimis. Jei reikia apvažiuoti apie 10 Europos valstybių, kelionė lėktuvu atkrinta automatiškai – juk neskrisi į Varšuvą, kad iš jos skristum į Slovakiją, o iš ten – į Čekiją, kai atstumas gali būti tik keli šimtai kilometrų. Tada logiškiausiai kelionė susidėlioja būtent pasirinkus automobilį. Į poilsines ar pramogines keliones tokiu būdu nesileidžiu, na, bet jei jau nuvažiavai iki Graikijos, tai laisvą laiką po darbų vis tiek išnaudosi savo malonumui ir kažko pamatysi. Galų gale net ir namo grįžti gali per tokias šalis kaip Bulgarija ar Rumunija, kur kelionės metu pamatysi tikrai visko. Ką reikėtų iš anksto apgalvoti tiems, kurie svarsto apie ilgą kelionę automobiliu? Pirmiausia – ar esate pasiruošę nukrypti nuo kelionės plano? Keliaujant
automobiliu tokia galimybė lygi 50 %. Techniniai netikėtumai, spūstys ir kita gali koreguoti planus. Ir jei žmogus užsibrėžia tikslą, kad vakare būtinai turi būti vietoje X, įmanoma, kad jis ten atsidurs tik paryčiais. O atvažiavęs į kokį įdomesnį viešbutį ten gali sužinoti, kad tas uždarytas nakčiai, ir pagal taisykles durys vėl bus atidarytos tik nustatytu laiku ryte. Pats keliauju griežtai neplanuodamas, ir jei po darbo lieka laisvo laiko, lendu gūglinti ir ieškau, ką toje vietoje galėčiau pamatyti. Taip ir nukeliauji iki Drakulos pilies Rumunijoje ar kitos įdomios vietos. Susiplanuoti kelionę automobiliu ir laikytis to plano tikrai labai sunku, ir aš to niekam nerekomenduoju. Kokių konkrečių patarimų turėtumėte tokią kelionę planuojantiems žmonėms? Kiekvieno žmogaus vairavimo būdai labai individualūs. Kalbant apskritai – nuovargis priklauso nuo laiko, kurį praleidžiate automobilyje, nesvarbu, kokiu greičiu važiuojate. Tarkim, jei stojama tik kolonėlėse, iki Berlyno šiandien galima nuvažiuoti maždaug per 8 valandas.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
67
hobis
Tačiau tada jau reikia minti greitai. O jei galite sau leisti vairuoti ramiau, patarčiau pailsėti Varšuvoje. Tada kelionė susidarytų iš poros atkarpų po 4 valandas. Nors mane tokios pauzės tik išmuša iš vėžių (šypteli). Pats be sustojimų ir be miego daugiausia esu nuvažiavęs 2 500 km. Tačiau tai labai individualus dalykas. Kur tokiose kelionėse slypi didžiausi netikėtumai? Ieškant nuotykių ir norint pajusti tikrąjį šalies kvapą, reikėtų važiuoti nemokamais keliais – būti pasiruošusiam pasėdėti kamščiuose ir kitiems netikėtumams. Tokia kelionė sunkiau prognozuojama. Šiandien geriausias pagalbininkas kelyje – „Google Maps“, tik reikia iš anksto pasirūpinti prieiga prie interneto užsienyje. Kiekvienos šalies grožis savitas: vienoks Rusijoje, kitoks – Ukrainoje. O važiuojant į Graikiją gali rinktis – vykti per Rumuniją, kur galbūt strigsi baisiuose kalnų keliuose, ar per Juodkalniją, palei jūrą... Kai jau važiuoji palei jūrą – vietoje dairaisi, kur gali sustoti ir pamirkyti kojas (šypteli).
kupiūrų nepriima. Rumunija irgi išsiskiria: ten normalu tiesiog stovėjimo aikštelėse išsiskleisti palapinę, susikurti laužą. O kad artėji prie aikštelės, gali suprasti pagal dažnėjančias kraujo dėmes ant asfalto – jų daugėja, nes ne visiems benamiams šunims ar kitiems gyvūnams pasiseka išvengti automobilių ratų... Beje, retkarčiais įdomu pakeliauti keltais, tarkime, į Suomiją. Patogu, nes išplaukiama vakare ir, nors kelionės trukmė gal tik keturios valandos, leidžiama išsimiegoti iki ryto.
Ar ištikus bėdai, kai užsienyje keliaujate automobiliu, lengva rasti pagalbos? Visiškai be šansų. Jei skambini pagalbos telefonu Vokietijoje, retai kas kalba angliškai. Prancūzijoje apskritai nelabai kas nori su tavimi kalbėti. Jauniausiose Europos šalyse tokios paslaugos išvis neteikiamos, tad turi pasitikėti savo jėgomis arba pakeleivių pagalba. Kartais tikrai galima viltis, kad pakeleiviai padės susiskambinti ir susitvarkyti tokius reikalus. Kartą buvau gerokai nustebintas Lenkijos mokamuose keliuose. Ten nuolat matai užrašus su nemokamais pagalbos Nors pats automobiliu keliaujate turėdamas aiš- numeriais. Ir kai kažkada man iš tiesų prireikė pagalbos, kų tikslą ir tik darbo reikalais, galbūt esate pa- skambinau tuo telefonu – na, gerai bent tiek, kad kalbu tyręs tokių „netyčinių“ išklydimų iš kelio? „Ne- lenkiškai. Po ilgų diskusijų apie tai, kas man galėtų patyčiukų“ – ne, tačiau jei turiu laiko, tada tikrai išsuku iš dėti tame kelyje, paaiškėjo: tas pagalbos telefonas skirtas mokamo kelio, kad galėčiau vatik tokiam atvejui, jei turi probžiuoti vadinamuoju šunkeliu. Ten lemų mokėdamas už kelius... O pamatai keistų ir juokingų dalypasiekti, kad tave kas nors tiesiog Kartą, pamenu, į Graikiją už kų. Tarkime, Rumunijoje išvažianutemptų nuo kelio, sudėtinga. Sivęs į mažesnį keliuką neretai patuacija turi būti pripažinta kone savęs tempėme valtį. Sustojome matai karvės tempiamą vežimą, avarine, tik tada policija tuo rūparkinge Rumunijos kalnuose. Iš turintį registracijos numerį. Išpinsis. Taip ir nesupratau, ką dakažkur išlenda vietinis senučiukas kart norisi stoti ir fotografuoryti. Jie pasiūlė skambinti į prisu dalgiu ir mums kažką aiškina. ti... Kartą, pamenu, į Graikiją už vačią įmonę ir tartis dėl pagalbos. savęs tempėme valtį. Sustojome Tačiau paaiškėjo, kad trumpaparkinge Rumunijos kalnuose. Iš sis numeris, skambinant iš lietukažkur išlenda vietinis senučiuviško, neveikia... Tokie tad kančių kas su dalgiu ir mums kažką aiškina. Nei mes rumuniš- keliai. Visada daug lengviau, kai iš anksto nusiteiki taip, kai suprantame, nei jis kaip nors kitaip kalba, ir tik ges- kad kelionėje gali nutikti visko – o kartais gal net teks aptais išsiaiškinome, kad senukas niekaip nesupranta – ką sisukti ir grįžti. mes čia, kalnuose, su ta valtimi veikiame? Žmogus gal net jūros gyvenime nematęs: aplink viską tuoj užklos sniegas, o čia kažkas valtį paskui tamposi (nusijuokia)... Tokių dalykų gali patirti tik išsukęs iš pagrindinio kelio, ir panašiai bus beveik kiekvienoje valstybėje. Gali pasirinkti, ar važiuosi greitkeliu spausdamas iki 120–150 km per valandą ir visą laiką matysi tokius pat sunkvežimius ir mašinas aplink, ar išvažiuosi į neprognozuojamą vingiuotą kelią, o ten dar netyčia užsirausi ir ant kokios vyninės ar restoranėlio, kuriame niekas su tavimi angliškai nekalbės, ir turėsi eiti į virtuvę išsirinkti, ką ten valgysi... Svarbiausia būti pozityviai nusiteikusiam. Tarkime, nuvažiavęs į Pietų Ameriką turi nusiteikti, kad aptarnavimo ten nerasi jokio, tave apgaudinės ant kiekvieno kampo, o jei paliksi arbatpinigių – to jie liks nesupratę. „Kaip čia taip? Mes nuo jų ką tik nulupome daugiau, nei iš ko nors esame nulupę, o jie mums dar arbatpinigių paliko...“ ( juokiasi). Visa tai patiri tik išsukęs iš pagrindinio kelio.
O kuriose šalyse kyla daugiausia bėdų keliaujant automobiliu? Ukraina išsiskiria tuo, kad ten labai dažnai stabdo policija, bet jei įpranti būti pasiruošęs smulkių pinigų, greit paleidžia. Baltarusijoje ir Rusijoje jau nebėra kelių policijos – ten stovi greičio matuokliai, o jei tavo numeriai lietuviški, gali važiuoti praktiškai bet kokiu greičiu (nusijuokia). Iš keisčiausių vietų vairavimui paminėčiau Paryžių – ten išvis neaišku, nei kur, nei kaip parkuotis. Ir kai už parą stovėjimo miesto centre tenka sumokėti 80 eurų, tada pagalvoji: kažkas ten tikrai ne taip... Be to, nors sumokėti reikia 80 eurų, parkomatai stambių
68
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
hobis
„Jei net patiems brazilams prasitari buvęs Fernando de Noronja saloje, iš dažno išgirsti, jog ten nukeliauti – jo svajonė.“
SHUTTERSTOCK nuotr.
Vadinasi, ilsėtis keliaujate be automobilio? Taip. Automobiliu dažniausiai vykstu nebent į tikslinę kelionę, tarkim, apsipirkti. Tada jis labai praverčia, nes žinai, kad galėsi visko prisikrauti. Sakyčiau, visiems, ką domina apsipirkimas, šiandien artimiausias taškas yra Berlynas – susisiekimas automobiliu puikus, ir tikrai rasite tokių daiktų, kokių Lietuvoje visai nebūna. Gerai apsipirksite – kad ir prieš Kalėdas. Grįžtant prie poilsinių kelionių, pirmiausia į galvą atėjo Brazilijos sala – Fernando de Noronja. Būtent dėl to, kad ten nėra privačių automobilių. Važinėjama tik bagiais arba tave vežioja viešbučio automobiliu. O tie bagiai verčia pasijusti tarsi prieškaryje (nusijuokia). Juo nuvažiuosi kur nori, tačiau iš už bet kurio krūmo gali išlįsti vietinis ir pradėti aiškinti, kad čia koks nors nacionalinis parkas, ir norėdamas važiuoti toliau turi susimokėti kokių 10 centų. Mačiau, kaip turistai bandė ginčytis – neva, kas čia dabar darosi, – bet supranti, kad tokiu atveju paprasčiau sumokėti tuos grašius, pamatyti prašančiojo šypseną, išklausyti padėkų ir važiuoti sau ramiai toliau. Sala maža, o iš kiekvienos jos pusės – vis kita jūra. Viename paplūdimyje gali čiuožti banglentėmis, kitame – įbristi į vandenį iki kelių ir pasivaikščioti tarp mažų rykliukų, o trečiame – nardyti ar atrasti dar ką kita. Jei net patiems brazilams prasitari buvęs Fernando de Noronja saloje, iš dažno išgirsti, jog ten nukeliauti – jo svajonė. Na, tai pakelia nuotaiką (šypteli). Skamba beveik ironiškai – automobiliu dažnai keliaujantis žmogus geriausiai pailsėjo saloje, kurioje jų išvis nėra... Iš tiesų. Tikriausiai jei jau važiuoji pailsėti, reikia ilsėtis nuoširdžiai ir nuo visko. Papasakokite apie šią salą daugiau. Kuo ji sužavėjo? Tai buvo pirmoji mano matyta sala, kuri grynai turistinė, bet tokiam užsieniečių turizmui visiškai nepa-
siruošusi. Tu prašai vieno, o gauni visai ką kita... Prašai žuvies – tau atneša mėsos arba visai nesupranta, ko iš jų nori. Jeigu tu tam nusiteikęs ir sugebi viską įvertinti kaip pokštą, tada tvarka. Bet jeigu tikiesi, kad ten visi šokinės aplink, – tai ne vieta tavo atostogoms. Kalbant apie nuotykius, patirtus dėl vietinių gyventojų nepasirengimo turizmui, įsiminė štai toks... Nuėjau į vietos diskoteką. Na, jų diskoteka – tai trys muzikantai ir baras. Užsisakiau romo ir kolos, mane patikino, kad tuoj viską gausiu. Vietoje kolos sulaukiu kito gaivaus gėrimo. Mėginu vėl – sulaukiu dar kitokio, bet tai vis tiek nėra kola. Iš trečio karto jie man prisipažįsta užsakymą supratę, tačiau kolos tiesiog neturi... Taigi ten visada ko nors gausi, tik nebūtinai tai, ko norėjai. Man smagu, kai tokie pokštai eina tiesiog vienas po kito. Tas salos paprastumas, neišvystyta aptarnavimo sritis – tikrai savotiškai žavu, net negalėčiau to su niekuo palyginti. Aišku, pasirinkę teisingą viešbutį, aptarnavimą gausite gerą, bet tai baigsis jums vos išėjus iš viešbučio teritorijos. Kokio poilsio galima tikėtis šioje saloje? Kiek laiko ten ilsėjotės pats? Praleidau keturias dienas. Tačiau ieškantys veiklos gali praleisti ir kelias savaites – vandens pramogų siūloma nemažai: banglentės, burlentės, nardymas ir visa kita. Tik pateikimas gerokai neįprastas. Dažniausiai ten visur ir viskam gauni seną įrangą, turi nusiteikti, kad saloje keliausi išties senu bagiu, kurio stabdžiai gal veiks gerai, o gal ir ne, ir jo tau tikrai niekas neskubės keisti kitu – tiesiog toks kliuvo! Jei keliauji tikėdamasis, kad už sumokėtus pinigus gausi penkioms žvaigždutėms prilygstantį aptarnavimą, – tada ši sala tau nepatiks. Dauguma vietinių gyventojų dirba turizmo srityje – turi kavinukę ar nuomoja banglentes. Gatvės maistas ir jo patiekimas atitinka visas vietos tradicijas – gali būti patiekiama skirtingose lėkštėse, o svečiai sodinami ant tokių kėdžių, kokias pavyko rasti, – absoliučiai į viską ten žiūrima paprastai.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
69
hobis
NAUJOJI ZELANDIJA. MALONUMAS KLAJOTI BE TIKSLO „ŽINAU, KAD SAVAITGALĮ BUVAI TIKI TOUR“, SAKO MANO DRAUGĖ KIVĖ TAIP SAVE VADINA NAU JOSIOS ZELANDIJOS GYVENTOJAI ALISA. „TIKRAI? NET NEŽINOJAU, KAD TAI DARIAU“, ATSAKAU JUOKDAMASI IR Į „GOOGLE“ PAIEŠKOS LAUKELĮ ĮVEDU ŠĮ TERMINĄ. TIKI TOUR NAUJOSIOS ZELANDI JOS ŽARGONU REIŠKIA: 1. VIETŲ LANKYMAS BE KONKRETAUS TIKSLO; 2. VAIZDINGO KELIO PASI RINKIMAS KUR NORS VAŽIUOJANT; 3. KLAJOJIMAS BE TIKSLO. PRIE VISŲ ŠIŲ PAAIŠKINIMŲ PRIDĖJUSI METŲ GYVENIMO NAUJOJOJE ZELANDIJOJE PATIRTĮ DARAU IŠVADĄ, KAD TIKROJI ŠIO TERMINO REIKŠMĖ ŽAVĖJIMASIS ŠALIES GAMTA, NORAS KUO DAUGIAU LAIKO PRALEISTI GRYNAME ORE IR DŽIAUGSMAS, KAI ŠALIES GROŽĮ ĮVERTINA ATVYKĖLIAI. TEKSTAS IR NUOTRAUKOS – keliautojos Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis
V
iskas Naujojoje Zelandijoje sukasi apie gamtą, vandenį ir sportą“, – sako meno kritikas ir antikvaras Jamesas, sklaidydamas devintojo dešimtmečio laikraštį ir rodydamas to meto straipsnius. – Kiviai žygiuoja, kiviai buriuoja, kiviai žaidžia regbį, kiviai žiūri regbį, kiviai eina į Tiki Tour… Laiko leidimas gryname ore nuo seno įaugęs mums į kraują.“
70
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
hobis
Didieji žygiai“ – tai devyni maršrutai įspūdingiausiomis šalies vietovėmis. Kiekvienam jų įveikti reikia mažiausiai trijų dienų.
DIDIEJI ŽYGIAI „Vyresnėse klasėse mokiniai turi tam tikrą skaičių valandų praleisti žygiuose ir savanoriaudami. Tada gauna ordiną ir patvirtinimą, kad yra „tikri“ kiviai, nes laiko leidimas gamtoje ir yra tai, ką daro „tikri“ kiviai“, – aiškina Anabelė. Mergina savo vaikystės savaitgalius prisimena taip: atsikeldavo anksti ryte, nuvažiuodavo iki startinio taško, užsidėdavo kuprinę ir kartu su visais artimaisiais eidavo, dažniausiai visą dieną. Vakare ant laužo kepdavo zefyrus, o naktį praleisdavo palapinėje. Kitą dieną vėl eidavo. „Ir taip kiekvieną savaitgalį, – juokiasi mergina, vardydama „Didžiuosius žygius“, kuriuos įveikė dar vaikystėje. – Manau, tada man didžiausia motyvacija buvo tie zefyrai...“ „Didieji žygiai“ (Great Walks) – tai devyni maršrutai įspūdingiausiomis šalies vietovėmis. Kiekvienam jų įveikti reikia mažiausiai trijų dienų. Kiekvieną jų sudaro apie 50 km, jie nemokami, o nakvynę arba transportą reikia užsisakyti iš anksto. Tie žygeiviai, kurie netingi neštis palapinę, miega stovyklavietėse miške ar ant kalno šlaito. Kiti – valstybei priklausančiose trobelėse, kur lovos dažniausiai viena šalia kitos, kaimynas knarkia, bet iš terasos atsiveria nuostabus vaizdas. Vietų skaičius čia ribotas, o paklausa – didžiulė. Lapkritį Kalėdų laikotarpiui bandžiau rezervuoti namelį, esantį vieno iš įspūdingiausių žygių Pietinėje saloje, Milfordo įlan-
koje (Milford Sound), distancijoje. Pamačiau, kad artimiausia galima data yra balandžio mėnesį! Kiviai tikrai mėgsta gamtą… Aistringiausi gamtos mylėtojai gali žygiuoti „Te Araroa“ maršrutu (pavadinimas maorių kalba, reiškiantis „Ilgą kelią“). 3 000 km nuo šiauriausio Naujosios Zelandijos taško Šiaurinėje saloje – Reingos kyšulio (Cape Reinga) – iki piečiausio šalies taško Pietinėje saloje – Blafo. Toks žygis trunka keturis–penkis mėnesius, kasmet jį įveikia per 150 žygeivių. TONGARYRO PERĖJA Tiems, kas nesiryžta arba neturi laiko taip ilgai žygiuoti, Naujoji Zelandija gali pasiūlyti šimtus trumpesnių maršrutų („NZ Walks Info“ puslapis pateikia 2 930 maršrutų). Populiariausias, gražiausias ir greičiausiai įveikiamas (nors ir ne lengviausias) vienos dienos žygis Šiaurinėje Naujosios Zelandijos saloje, be abejo, yra Tongaryro (Tongariro) perėja. Jį pasirinkome pirmą iš „Didžiųjų žygių“, nepraėjus nė mėnesiui po to, kai atvykome į šalį... Trijų vulkanų grandinė matosi iš toli: Ruapehu (2 797 m), Ngauruhojė (2 287 m) ir Tongaryras (1 968 m). Kaip ir beveik kiekviena aukštikalnė šalyje, šie vulkanai maorių kultūroje yra šventos vietos, o iš šlaito kylantys garai primena, kad jie dar ir aktyvūs. ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
71
Paskutinis didelis Ruapehu išsiveržimas įvyko 2007 metais ir rimtai sužalojo namelyje ant šlaito miegojusį žygeivį. Tas namelis tebestovi ir yra vienintelė poilsio vieta, o kambarys su kiauryme stoge bei lovos kojūgalyje yra paliktas kaip vaizdinė priemonė, parodanti vulkaninės uolienos smūgio galią. Tongaryro perėja 19,5 km ilgio. Ją būtina pamatyti dukart: žiemą, kai aukštikalnės apgaubtos sniego, ir vasarą, kai Tongaryro „vizitinė kortelė“ – smaragdiniai tvenkiniai – pozuoja visu grožiu. Vulkaninių uolienų fone geltona, salotinė, žydra ir mėlyna atrodo siurrealistiškai ir primena, kad nėra talentingesnio menininko už… gamtą. KARŠTIEJI VANDENYS Visi esame girdėję apie natūralius karšto vandens baseinus. Bet ar kada įsivaizdavote, kad tokį baseiną įmanoma išsikasti ir pačiam... paplūdimio viduryje? Viskas vyksta taip: reikia važiuoti į Fitiangą (Whitianga), 100 km į pietryčius nuo Oklando, palaukti atoslūgio, kol vanduo nuo kranto pasitraukia kelis šimtus metrų, vaikščioti palei vandenį ir ieškoti vietos, kur kaista pėdutės. Tada pasiskolinti
72
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
iš šalia mirkstančių kaimynų kastuvą ir žiūrėti, kaip prieš akis atsiveria duobė su karštu vandeniu. Jei per karšta, čia pat yra didesnis šalto vandens „baseinas“, t. y. Ramusis vandenynas. Tačiau mirkti galima vos valandą ar dvi, nes kylantis vanduo greitai užlieja duobę. Reikia spėti susirinkti drabužius ir sprukti. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad negalima statyti mašinos netoli naujai išsikasto baseino. Girdėjau istoriją, kaip kažkas į tuščią paplūdimį per atoslūgį atvažiavo atšvęsti ką tik nusipirktos mašinos. Vyrukai gėrė alų ir užsivėlino. Vanduo pradėjo kilti, automobilis užklimpo, netrukus visas atsidūrė po vandeniu ir buvo nepataisomai sugadintas. Jei nenorite lenktyniauti su kylančiu vandenynu, galite išsimaudyti karštoje upėje. Tai mūsų mėgstamiausia Rotorua miesto atrakcija. Čia į nedidelę upę įteka karšta srovė. Šaltas vanduo maišosi su karštu, tad povandeninės srovės temperatūra čia svyruoja nuo nepakeliamai karštos iki vos pakenčiamai šaltos, bet dažniausiai vanduo maloniai šiltas. Tie kontrastai (arba atsivežto alaus kiekis) užlaiko žmones vandenyje visą dieną ir… naktį. Sutirpusių žvakių likučiai byloja apie romantiškus vakarojimus karštoje upėje po žvaigždėtu dangumi.
SHUTTERSTOCK 2, JULIAN APSE (visuals.newzealand.com) nuotr.
hobis
hobis
ROB SUISTED (visuals.newzealand.com) nuotr.
Populiariausias, gražiausias ir greičiausiai įveikiamas (nors ir ne lengviausias) vienos dienos žygis Šiaurinėje Naujosios Zelandijos saloje yra Tongaryro perėja.
MAORIAI Karšti požeminiai vandenys yra viena priežasčių, kodėl prieš aštuonis šimtus metų Rotorua įsikūrė pirmoji maorių gyvenvietė. Šiandien čia 35 % populiacijos vis dar maoriai (iš viso Rotorua gyvena 60 tūkst. gyventojų), tad šiame mieste maorių populiacija didžiausia Naujojoje Zelandijoje. Kita miesto atrakcija, be vandens, – maorių kultūros pažinimas. Tai vyksta labai „turistiškai“: nusiperkate bilietą ir gaunate ekskursiją po tradicinį kaimą, pasirodymą su dainomis ir šokiais bei vakarienę su kumara – saldžiosiomis bulvėmis, išvirtomis hangi būdu (tradicinis maorių maisto gaminimo būdas, kai mėsa ir daržovės verdamos garuose po žeme). Autentišką maorių kultūrą šiomis dienomis galima patirti nebent atsidūrus tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Taip atsitiko mums, kai užtikome kartą metuose vykstantį Kapa Haka konkursą Rotorua mieste. Čia rungėsi vietinės mišrios maorių komandos su keliasdešimčia narių, kurių amžius siekė nuo kelių mėnesių (tokius dalyvius mamos laiko nešyklėse) iki nebesuskaičiuojamai ilgo. Komandos atlieka tradicines dainas, per kurias talentus parodo visi: moterys suka poi kamuoliukus, o vyrai šoka haka.
Haka – tai karo šokis, kurio tikslas išgąsdinti, pasveikinti arba pagerbti priešą, draugą, svetį. Kariai (šiais laikais dažniausiai regbio žaidėjai) maorių kalba šaukia: Ka mate! Ka mate! Ka ora! Ka ora! Pažodžiui tai reiškia: „Tai mirtis, tai mirtis. Tai gyvenimas, tai gyvenimas“. Tikroji reikšmė – „buvome kare, bet dabar jau vėl stojo taika“. Tolimesnės eilutės kalba apie stiprų lyderį, komandinį darbą ir šviečiančią saulę. Baigdama karo šokį komanda išmeta paskutinį kozirį – parodo pukana – veido išraišką su išsprogdintomis akimis ir iškištu liežuviu (balti akių obuoliai švieste šviečia tatuiruotame veide). Priešas arba pabėga, arba bent jau nugurkia seilę suprasdamas, kad kova bus nelengva. Dabar haka dažniausiai šokama prieš nacionalines regbio varžybas arba kitas ypatingas progas. „YouTube“ pilna panašių vaizdo įrašų: pabroliai šoka haka per draugo vestuves, beveik du tūkstančiai moksleivių atlieka šį šokį į paskutinę kelionę išlydėdami savo mylimą mokytoją ir panašiai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad beveik kiekviename tokiame įraše šoka maoriai ir… kiviai, t. y. baltieji.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
73
hobis
Karekare – garsiojo filmo „Pianinas“ filmavimo aikštelė; Piha – banglentininkų rojus; Betelio paplūdimys išsiskiria milžiniškomis smėlio kopomis; Murevai pliažas garsėja paukščių kolonijomis.
VAKARINĖS PAKRANTĖS PAPLŪDIMIAI Turėdami laisvą pusdienį visada važiuojame į šiaurės vakarus nuo Oklando, Tasmanijos jūros juodo smėlio pakrantės link, kur gražiausi šalies paplūdimiai. Karekare – garsiojo filmo „Pianinas“ filmavimo aikštelė; Piha – banglentininkų rojus; Betelio paplūdimys išsiskiria milžiniškomis smėlio kopomis; Murevai pliažas garsėja paukščių kolonijomis. Šioje pakrantėje daugybė trumpų bush walks (liet. takų per krūmokšnius – taip vadinama žema augalija prie jūros) ir vienas įspūdingiausių šalies treko maršrutų – 80 km ilgio „Hillary“ takas. Mano vyras Aurimas šiuo kalvotu taku kas savaitgalį nubėga po 20–30 km ir planuoja kada nors įveikti visą maršrutą. Aurimą įkvepia kitas Naujojoje Zelandijoje gyvenantis lietuvis – Andrius Ramonas, kuriam, beje, priklauso šios trasos rekordas (pagerintas dukart!) – 80 km per 8 val. 23 min. Profesionalus sportininkas savo feisbuke fanų puslapyje apie vakarinės pakrantės paplūdimius rašo: „14 tūkst. kilometrų kranto visoje šalyje, o aš negaliu atsidžiaugti tais kelias uolėtais kilometrais palei vakarinę Oklando pakrantę.“ Užteks pagyrų Naujajai Zelandijai. Maorių patarlė byloja: Kāore te kumara e kōrero mō tōna ake reka. O tai reiškia: „kumara nesigiria, kokia ji saldi“.
NAUDINGA ŽINOTI Aotearoa – Naujosios Zelandijos pavadinimas maorių kalba. Naująją Zelandiją sudaro dvi pagrindinės salos – Šiaurinė ir Pietinė. Sostinė – Velingtonas (Wellington). Iš viso gyvena 4 mln. žmonių. Oficialios kalbos – anglų ir maorių. Piniginis vienetas – NZ doleris. PATARIMAI VYKSTANTIEMS Į NAUJĄJĄ ZELANDIJĄ: Geriausias laikas keliauti – vasara, t. y. gruodžio–vasario mėnesiai. Būtina frazė Nr. 1 – Kia Ora. Išvertus iš maorių kalbos reiškia „labas“. Šitą frazę, kartu su anglišku Hello matysite visose valstybinėse institucijose ir girdėsite oficialiuose priėmimuose. Vietiniai gyventojai, maoriai ir kiviai, apsidžiaugs, kai pasisveikinsite jų kalba. Būtina frazė Nr. 2 – sweet as. Pažodinis vertimas „saldus kaip“, o reikšmė gana plati. Ši frazė vartojama pritariant ir reiškia: „gerai, puiku, jėga“. Naujosios Zelandijos gyventojai save vadina kiviais. Kiviai taip pat yra nacionaliniai paukščiai. Valgomi kiviai (vaisiai) vadinami kiwi fruit. Būtų mandagu šitų sąvokų nepainioti. Nacionaliniai patiekalai: kumara (saldžiosios bulvės), Fish and chips (aliejuje virta žuvis ir bulvės), hangi – tai tradicinis maorių būdas troškinti mėsą ir daržoves: jie tai daro garuose po žeme. Nacionalinis sportas – regbis. Per tarptautines varžybas šalyje sustoja laikas, barai atidaromi 6 val. ryto. Būtina turėti kremą nuo saulės. Dėl reto ozono sluoksnio čia spinduliai itin aktyvūs ir kenksmingi.
Gamtos fantazija čia neturi ribų: žali slėniai, galingi ledynai, pulsuojantys geizeriai, fjordai, nacionaliniai parkai. Kruizai, žygiai pėsčiomis, pažintis su „draugiškais žmogėdromis“ – maoriais – visa tai siūlome patirti kelionės į šią stulbinamą salą metu. Padėsime susiplanuoti keliones individualiai ar su grupe ir vadovu iš Lietuvos. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
pažintinės kelionės
KRUIZAI UPĖMIS NORS KRUIZAI JŪROMIS JAU DAUG KAM PUIKIAI ŽINOMAS KELIONĖS BŪDAS, UPINIAI KRUIZAI VIS DAR SKAMBA KAIP NAUJIENA. „WEST EXPRESS“ KELIONIŲ EKSPERTAI TEIGIA, KAD UPĖMIS POILSIAUTOJUS PLUKDANTYS LAIVAI NĖ IŠ TOLO NEPRILYGSTA MILŽINIŠKIEMS JŪRŲ KRUIZINIAMS LAIVAMS. UPĖMIS IR KANALAIS GRAKŠČIAI PLAUKIA DAUG MAŽESNI, ELEGANTIŠKI, SKONINGI LAINERIAI, O JUOSE SIŪLOMAS POILSIS KIEK KITOKS, NEI PLAUKIANT JŪRA.
KADA VERTA RINKTIS KRUIZĄ UPĖMIS Ilgą laiką vyravo stereotipas, jog kruizai – tinkamas kelionės būdas tik sulaukus garbaus amžiaus, tačiau didžiulė jūrinių kruizų įvairovė tokį įvaizdį jau paneigė. Kalbant apie upinius kruizus, teisingiau būtų teigti, kad jie skirti visiems, norintiems ramios, atpalaiduojančios kelionės, nesiekiant kiekvieną minutę patirti vis naują atrakciją. Kruizai upėmis nėra skirti tiems, kuriuos vilioja baseinai, ledo arenos, alpinizmo sienelės ar jausmas, jog plauki uždaroje valstybėje. Jie labiau subalansuoti žmonėms, kurių tikslas pažintinis, kultūrinis. Jie patiks keliautojams, mėgstantiems stebėti besikeičiantį gamtovaizdį, jausti netolimą krantą, grožėtis naktinių miestų šviesomis, o dienomis tyrinėti ir pažinti. Vienas pagrindinių jūrinių ir upinių kruizų skirtumų – tai laivų dydis. Upėmis plaukiantys yra gerokai mažesni, juose gali keliauti nuo 20 iki 180 keliautojų. Skiriasi ir tokiuose laivuose siūlomos pramogos – upiniuose kruizuo-
76
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
se jų mažiau, tokios kelionės labiau orientuotos į poilsį gėrintis vaizdais, o jūriniuose laivuose visada gausu pramogų (vyksta įvairūs pasirodymai, veikia ledo arenos, kazino, žaidimų kambariai, baseinai ir t. t.). KUR VYKDOMI UPINIAI KRUIZAI Kruizai jau siūlomi daugelyje laivybai tinkamų pasaulio upių ar kanalų. Lietuvių geriausiai žinomi upiniai kruizai Nilu Egipte. Kruizas Dunojaus upe yra vienas iš labiausiai „prisodrintų“ kultūros ir gamtovaizdžio prasme. Jį galima padalyti atkarpomis ir plaukti nuo 5 iki 12 dienų. Dar galima rinktis plaukti Prancūzijos kanalais, upėmis Portugalijoje, Ispanijoje, centrinėje ir šiaurinėje Europoje. Pasiūla toli gražu neapsiriboja vien Europa – maršrutų įvairovė tikrai patenkins bet kokio keliautojo skonį: siūlomi egzotiški maršrutai ir Volgos upe, taip pat Peru, Mekonge ar Pietų Afrikoje. Daug kas vertina ir tai, kad per kruizus upėmis laivai švar-
pažintinės kelionės tuojami miestų centruose – daugelis jūrinių kompanijų laivų nuo miestų centrų nutolsta ir per 50 ar 80 km. Be to, mažuosiuose laivuose visos kajutės su langais, tad prisišvartavus miesto centre ne vienas renkasi pamedituoti viduje ir nelipa iš laivo. Kitas privalumas tas, kad upiniai kruizai menkai pavaldūs metų laikams. Vienus kruizus keičia kiti, dažnai organizuojami teminiai plaukimai. Siūlomi kruizai keliautojams, mėgstantiems žygius pėsčiomis ar važinėti dviračiu, taip pat – vertinantiems išskirtinį maistą ar galimybę patiems nurinkti vynuogių derlių, dalyvauti vyndarystės procese ar tiesiog norintiems Naujuosius metus sutikti kitaip. Įsigyjant kelialapius išpardavimų metu, jūriniai kruizai gali kainuoti nuo 319 eurų. Už panašią kainą galima tikėtis įsigyti ir kruizą upėmis, kadangi šiuo atveju taip pat rengiamos akcijos, kai dviem žmonėms siūloma plaukti už vieno kainą. Jei perkama ne išpardavimų kainomis, kelionė upėmis gali kainuoti šiek tiek brangiau. Visgi upinių kruizų laivuose ragausite išskirtinės kokybės maisto, visi gėrimai įskaičiuoti į kruizo kainą, daugelyje laivų yra nemokama interneto prieiga. KELIONĖ SKIRTA VISIŠKAI ATSIPALAIDUOTI Upinį kruizą išbandęs vilnietis Apolinaras Čepulis pasidalijo dar šviežiais įspūdžiais iš spalį vykusios kelionės Senos upe Prancūzijoje. „Plaukėme kruizu iš Paryžiaus į Honfleurą – miestą, esantį netoli Atlanto vandenyno įlankos. Su žmona tiesiog panorome kur nors išlėkti ir ieškojome geriausių variantų. Negalvojome konkrečiai apie kruizą, tačiau sudomino pats keliavimo formatas ir idėja, kuri pasirodė tikrai nestandartinė. Tiesa, kruizus jau esame išbandę – plaukėme Karibuose, Kinijoje, Vietname, o panašiausias variantas – kruizas upe – mūsų išbandyta savaitės kelionė Nilu.“
Kruizai upėmis patiks keliautojams, mėgstantiems stebėti besikeičiantį gamtovaizdį, jausti netolimą krantą, grožėtis naktinių miestų šviesomis, o dienomis tyrinėti ir pažinti.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
77
pažintinės kelionės
Galima rinktis plaukti Prancūzijos kanalais, upėmis Portugalijoje, Ispanijoje, centrinėje ir šiaurinėje Europoje.
Kokius ryškiausius jūrinių ir upinių kruizų skirtumus pajutote? Aišku, pramogų skaičius nepalyginamai didesnis jūriniuose kruizuose, kadangi ten plauki 15– 16 aukštų laive, kuris talpina ir iki 3 000 žmonių. Tačiau būtent upinis kruizas padovanojo puikią nuotaiką. Plaukėme rudeniop, gėrėjomės gražia gamta. Kartu laive plaukė kompanija iš Šveicarijos, Kanados, Skandinavijos, keliavo ir prancūzų. Visi žmonės buvo vyresnio amžiaus, labai
Upinių kruizų laivuose ragausite išskirtinės kokybės maisto, visi gėrimai įskaičiuoti į kruizo kainą, daugelyje laivų yra nemokama interneto prieiga.
draugiški. Kelionės pabaigoje vos ne bučiavomės išsiskirdami ( juokiasi). Kruizas truko penkias dienas, nors galima rinktis ir 7 dienų variantą. Plaukiant pirmyn ir atgal iš viso susidarė 700 km atstumas. Į laivą patekome vakarėjant, ir už poros valandų jau sėdome vakarienės. Būtent šiame kruize maitinimas tikrai buvo gurmaniškas, parinkti geri prancūziški vynai, šefas ir visa komanda tikrai dirbo labai atsakingai ir su meile. Visuomet jautėmės globojami, dėmesio tikrai netrūko. Pirma vakarienė vyko dar plaukiant Paryžiuje, jau sutemus Senos upe praplaukėme po visais tiltais, galėjome grožėtis visomis pakeliui esančiomis miesto įžymiomis vietomis. Kaip vėliau klostėsi kelionė? Kokias pramogas buvo galima rinktis plaukiant? Kruizas siūlo ir ekskursijas autobusu, kurios gali trukti net apie penkias valandas, o tiek laiko praleidęs sausumoje beveik nebespėtum pajusti plaukimo malonumo. Todėl nutarėme tiesiog mėgautis plaukimu ir grožėtis gamta iš laivo. Stebėjome pakrantėse esančius miestelius, pilis, ruduo dovanojo saulėtas, gražias dienas. Taigi visą antrą kelionės dieną mėgavomės plaukimu. Upinio kruizo formulė – viskas įskaičiuota, pusryčių tipas buvo švediškas stalas, o pietūs ir vakarienės – „baltos staltiesės“ tipo. Kiekvieną vakarą laivo įgula virsdavo artistais ir rengdavo vis naują šou, taigi laikas laive neprailgo. Po antros nakties jau pasiekėme Honfleurą, vieną gražiausių Normandijos miestelių. Ten turėjome ir vakarinę ekskursiją. Vėlai vakare vėl grįžome į laivą, kur laukė vakarienė ir kelionė atgal. Ryte atplaukėme į Ruaną, Normandijos sostinę, kur kažkada buvo sudeginta Žana d’Ark. Kitą rytą grįžome į Paryžių, taigi iš viso kelionė truko keturias naktis ir penkias dienas“, – kruizo eigą pristatė A. Čepulis. Kas tokiame kruize sužavėjo labiausiai? Mane sužavėjo pats plaukimas, gamta, tiesiog pats kelionės pojūtis. Tie, kas keliauja, mane supras. Rekomenduočiau tokią kelionę bent kartą gyvenime. Tai – poilsinė kelionė, skirta absoliučiam atsipalaidavimui!
Kruizinės kelionės, kaip patrauklus atostogų variantas, puikiai vertinamas daugelio keliautojų – tai unikali galimybė vienoje kelionėje ir 78 ir pažinti ŽVILGSNISnaujas Į PASAULĮvietoves, svečias šalis. „West Express“ atstovauja daugeliui pasaulio kruizų bendrovių, siūlo plaukti jūromis pramogauti, ar upėmis, mažais ir didžiausiais pasaulyje laivais. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
pažintinės kelionės
IZRAELIS–
(ne)atrasti gamtos šedevrai GALIMYBĖ NUKELIAUTI Į IZRAELĮ TAI PROGA PASINERTI Į GYVYBINGĄ KULTŪRINĮ ŠALIES GYVENIMĄ, PAŽINTI ITIN PLAČIĄ VIETOS GASTRONOMINĘ PANORAMĄ IR PATYRINĖTI KELIŲ KARTŲ, KULTŪRŲ IR TRADICIJŲ SĄVEIKAS. ŠĮKART SIŪLOME APSILANKYTI NE VIEN IZRAELIO DIDMIESČIUOSE, BET IR ATRASTI TIK IZRAELYJE ESANČIŲ UNIKALIŲ GAMTOS ŠEDEVRŲ. TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
A
pie tai, kokius (ne)atrastus gamtos lobius siūlo Izraelis, dalijasi ten nuo 1973-iųjų gyvenantis išeivis iš Lietuvos, neseniai karjerą bankininkystės srityje baigęs MICHAEL RAFAEL. Šiuo metu jis su žmona, taip pat išeive iš Lietuvos, džiaugiasi bene maloniausiu „darbu“ – laisvalaikiu su keturiais anūkais. „Pabėgti nuo šurmulio Izraelyje – nelengva užduotis. Šalis nemilžiniška, o didesnė jos teritorijos dalis plačiai nepritaikyta turizmui“, – sako M. Rafaelis. Tačiau netrukus vienas po kito atsiskleidžia vis daugiau šalies perlų, kurie tikrai turėtų atsirasti kiekvieno gamtos mylėtojo planuose ir kelionių žemėlapyje. GALILĖJA IR KINERETO EŽERAS „Kai vaikai buvo maži, keliaudavome dažnai, paprastai – į šalies šiaurę, kur daug vadinamųjų cimerių – nedidelių nuomojamų butukų“, – pasakoja M. Rafaelis. Nors šiaurinė Izraelio dalis – Galilėja – daugeliui kelia religines asociacijas,
80
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Dėl unikalių kraštovaizdžių Galilėja kartais net vadinama Izraelio Toskana ar Provansu.
pažintinės kelionės
Negyvoji jūra teigiamai veikia organizmą, ypač tiems, kas turi stuburo problemų. Be to, ta aplinka padeda stiprinti ir nervų sistemą.
Shutterstock nuotr.
tačiau čia tikrai verta apsilankyti ne tik maldininkams. Regionas ribojasi su Libanu ir yra skirstomas į aukštutinę ir žemutinę Galilėją. Neretai ši vieta vadinama gražiausiu Izraelio gamtos kampeliu: kvapą užima Galilėjos kalvos ir uoliniai kalnai, daugybė upokšnių, visžalių miškų, slėnių bei ežerų, tad regionas yra puikus pasirinkimas mėgstantiems intensyvius žygius pėsčiomis ar tiesiog ilgus pasivaikščiojimus gamtoje. Dėl unikalių kraštovaizdžių Galilėja kartais net vadinama Izraelio Toskana ar Provansu. Verta apžiūrėti čia esančius gamtos rezervatus, be to, būtina nukeliauti ir iki Galilėjos jūros, kuri dar vadinama Tiberiados, arba Kinereto, ežeru. „Vasarą jo pakrantės perpildytos. Daug kas ilsėtis prie vandens renkasi čia“, – teigia M. Rafaelis. Šis didžiausias gėlo vandens ežeras Izraelyje yra net 213 metrų žemiau jūros lygio, ir tai jam suteikia dar vieną titulą – žemiausiai pasaulyje esančio gėlo ežero. Ežerą maitina daug požeminių versmių ir upės, atitekančios iš Golano aukštumų, – anot p. Michaelo, ten vykstama ir slidinėti. Tiesa, Golano aukštumose esanti Hermono slidinėjimo zona yra vienintelė vieta visame Izraelyje, kur apskritai galima slidinėti. NEGYVOJI JŪRA „Dabar labiausiai mėgstame važiuoti prie Negyvosios jūros. Pastebėjome, kad ta vieta teigiamai veikia organizmą, ypač tiems, kas turi stuburo problemų. Be to, ta aplinka padeda stiprinti ir nervų sistemą“, – pasakoja p. Michaelas. Pašnekovas šypteli: toks poilsis jaunimui galėtų pasirodyti per daug pasyvus, kadangi Negyvosios jūros apylinkėse vakarinių pramogų ar naktinio gyvenimo nėra. Tarp Izraelio ir Jordanijos esanti Negyvoji jūra (nors iš tikrųjų tai ežeras) visame pasaulyje žinoma dėl didelio druskingumo (įprastai jūros vandenyje druskų koncentracija siekia 3 %, o Negyvosios jūros vandenyje druskos sudaro net 27 %). Telkinio druskos dažnai naudojamos ir gydymo tikslais arba kosmetikai gaminti. Negyvoji jūra telkšo net 420 metrų žemiau jūros lygio – jos pakrantė yra žemiausias pasaulio sausumos taškas. M. Rafaelio šeimos pastebėta vietovės nauda sveika-
tai patvirtinta ir moksliškai – magnis, kalis, kalcio chloridas ir bromidai, esantys vandenyje, jaunina odą, gerina nervų sistemos veiklą, aktyvina kraujo apytaką, stiprina kaulus ir nagus, atpalaiduoja raumenis ir kartu suteikia kūnui energijos, jėgų, stiprina imunitetą. Nerimą kelia tai, kad Negyvoji jūra po truputį senka, todėl ir jos krantai primena seniai nusekusio vandenyno dugną...
EILATAS „Eilatas – visai kitas dalykas, čia jaunimas rastų daug veiklos“, – pasakoja p. Michaelas. „Patarčiau čia atvykti žiemą – tada nėra karščių, o jūros temperatūra ištisus metus siekia +23–25 °C“, – dėsto pašnekovas. Eilatas – piečiausias Izraelio kurortinis uostamiestis, įsikūręs šiauriausiame Raudonosios jūros taške, Eilato įlankoje. Šis tropikų ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
81
pažintinės kelionės
Eilatą ypač mėgsta nardymo entuziastai, kadangi povandeninis Raudonosios jūros pasaulis tiesiog pritrenkiančio grožio. miestas priklauso Negevo dykumos pietiniam regionui, tad vasaromis temperatūra dažnai viršija +44 °C. Žiemomis būna +20 °C – ne veltui šis miestas laikomas karščiausiu šalyje. Šį kurortą ypač mėgsta nardymo entuziastai, kadangi povandeninis Raudonosios jūros pasaulis tiesiog pritrenkiančio grožio. Ne ką prastesnis ir kraštovaizdis sausumoje – plyti nuostabūs kalnai, dykumų ir oazių panoramos. Jei pabostų gulėti paplūdimyje, miesto svečiams siūloma apsilankyti įspūdingame Eilato botanikos sode ar nukeliauti iki fantastinio filmo vaizdus primenančio Raudonojo kanjono, kuriame į dangų iškilusios maždaug 30 metrų aukščio rausvos spalvos uolos, supančios iš abiejų pusių. ARAVOS STEPĖ Nors skamba neįtikėtinai, Aravos stepėse, kurių didžioji dalis yra tiesiog dykuma, net 90 % gyventojų kuo puikiausiai ūkininkauja! Sugebėję išnaudoti druskingą dirvą, vandenį ir kepinančią saulę, Aravos ūkininkai sėkmingai augina pipirus, datules, figas, pomidorus, melionus, gėles, vynuo-
ges ir kitas gėrybes. „Aravos dykumoje yra nemažai ūkių, kurie naudodami naujausias technologijas augina labai aukštos kokybės ekologiškas daržoves“, – patvirtina ir M. Rafaelis. Be to, nemažai tokių Aravos ūkių kviečia apsistoti ir keliautojus, kurie nori iš arti susipažinti su vietinių gyvenimu. „Tikrai verta pabuvoti kibucuose (ūkiai, kuriuose visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė; kibucai organizuoti bendro darbo ir bendro vartojimo pagrindu – aut. past.), kur vis dar galima pajausti, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti bendruomeninis gyvenimas“, – pataria p. Michaelas. „Izraelyje kiekvienas randa kuo žavėtis. Sutikau turistų, kurie važiuodami į Eilatą tiesiog įsimylėjo kalnus. Kitiems labai patiko apsilankyti ortodoksų žydų centruose – Bnei Brak ir Jeruzalėje. Izraelio įvairovė tikrai stulbina, lyginant su Lietuvos homogeniškumu“, – kalba M. Rafaelis. Važiuodamas iš šiaurinio Izraelio į pietus pamatai net kelias klimato juostas, nuo kalnuoto ir kalvoto šiaurės peizažo, vidurio Izraelio lygumų iki dykumos pietuose. Ir viskas telpa vos į 500 kvadratinių kilometrų“, – šalies unikalumą pabrėžia M. Rafaelis, nepalikdamas abejonių, kad Izraelyje laiko verta skirti toli gražu ne tik didmiesčiams. Keliauti po Izraelį rekomenduojama spalio pabaigoje ir lapkritį, taip pat nuo kovo pabaigos ir balandį. Anot M. Rafaelio, planuojant kelionę vertėtų atsižvelgti ir į žydų švenčių kalendorių – jos kasmet vis kitu metu, o švenčių dienomis beveik niekas nedirba.
Nors skamba neįtikėtinai, Aravos stepėse, kurių didžioji dalis yra tiesiog dykuma, net 90 % gyventojų kuo puikiausiai ūkininkauja!
Izraelis – neabejotinai „West Express“ vizitinė kortelė. Keliones į šią šalį agentūra organizuoja jau daugiau nei 20 metų. Intensyvūs pa82 ŽVILGSNIS Į PASAULĮ žintiniai maršrutai, poilsio ir sveikatingumo programos, maldininkų kelionės – įvairius poreikius tenkinantys pasiūlymai kruopščiai parengti ir patikrinti laiko. Daugiau informacijos www.westexpress.lt arba tel. 1312.
keliautojo meniu
KELIONIŲ SKONIAI
NAMUOSE
„KULINARIJA IR KELIONĖS PAČIOS DIDŽIAUSIOS MANO AISTROS, PAPILDANČIOS VIENA KITĄ“, SAKO PATYRUSI KELIAUTOJA, TINKLARAŠTININKĖ, KULINARĖ IR MAISTO FOTOGRAFĖ NIDA DEGUTIENĖ. DIDELIO POPULIARUMO SULAUKUSIŲ KULINARIJOS KNYGŲ „IZRAELIO SKONIAI: ŠVENTĖS IR KAS DIENA“ IR „ŽUVIS PASAULIO VIRTUVĖSE“ AUTORĖ DALIJASI KELIONIŲ ĮKVĖPTAIS PATIEKALAIS, KURIUOS LENGVAI PASIGAMINSITE NAMIE.
RECEPTAI IR NUOTRAUKOS – Nidos Degutienės
Izraelio salotos 6–8 asm.
Šios spalvingos salotos puikiai žinomos visame Artimųjų Rytų regione. Tiesa, kiekviename krašte jos vadinasi vis kitaip. Izraeliečiai jas vadina „Izraelio“ salotomis, palestiniečiai – „Arabiškomis“, turkai – „Turkiškomis“. Todėl dažnai Izraelio užeigose tenka suktis iš padėties, nenorint įžeisti nei vienų, nei kitų. Sakoma, kad „saugiausia“ tokiu atveju salotas vadinti tiesiog „vietinėmis“. „Izraelio salotas“ išpopuliarino kibucų gyventojai – žemės ūkio darbus dirbantiems žydams nuolat po ranka būdavo šviežių produktų: tai sultingi agurkai, prinokę pomidorai, saldžios paprikos, švelnaus skonio svogūnai, kvapnios mėtos ir vitaminais trykštančios petražolės. Šlakelis gero alyvuogių aliejaus, citrinų sulčių – ir salotos jau paruoštos! Izraeliečiai šias salotas patiekia bene su kiekvienu patiekalu, net pusryčiams, o dubuo spalvingų daržovių karštą vasarą tampa lengvais ir sveikais pietumis. Svarbiausia „Izraelio salotų“ sėkmės paslaptis – turėti kantrybės supjaustyti daržoves kuo smulkiau ir kuo lygiau!
6–8 švieži trumpavaisiai agurkai 5–6 švieži prinokę pomidorai 1–2 šviežios saldžiosios paprikos 1 nedidelis raudonasis svogūnas ½ stiklinės kapotų šviežių petražolių 1/3 stiklinės kapotų šviežių mėtų lapelių 3 šaukštai šviežių citrinų sulčių 3 šaukštai alyvuogių aliejaus ½ šaukštelio druskos
Agurkus supjaustykite smulkiais kubeliais. Perpjaukite pomidorus pusiau, išvalykite sėklas. Minkštimą supjaustykite mažais kubeliais. Paprikas perpjaukite pusiau, išvalykite, gerai išplaukite. Supjaustykite smulkiais kubeliais. Raudonąjį svogūną supjaustykite kuo mažesniais kubeliais. Dideliame dubenyje sumaišykite visas pjaustytas daržoves, suberkite kapotas petražoles ir mėtas, supilkite citrinų sultis ir alyvuogių aliejų, pagal skonį įberkite druskos. Viską išmaišę palikite salotas pasimarinuoti bent 10–15 minučių. Izraeliečiai šias salotas valgo su šviežia balta duona, dažnai pasigardina sezamų pastos – tachini – padažu.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
83
keliautojo meniu
Tailandietiška kepta žuvis su saldžiu imbieriniu padažu 4 asm.
Keliaudama po Tailandą ne kartą pastebėjau, kad kepdami žuvį ar jūrų gėrybes tailandiečiai jų beveik negardina prieskoniais. Dažniausiai tik pasūdo, išvolioja miltuose ir skrudina karštuose riebaluose. Už tai patiekdami pasiūlo aromatingą padažą, kuris ir suteikia patiekalui ypatingą skonį.
1 kg išvalytų nedidelių jūrinių ešerių 2 kupini šaukštai miltų 2 kupini šaukštai krakmolo ½ šaukštelio smulkios druskos 1 stiklinė (250 ml) aliejaus (skrudinti)
Imbieriniam padažui: ½ stiklinės (125 ml) rudojo cukraus ¼ stiklinės (60 ml) ryžių acto ½ stiklinės (125 ml) smulkiai supjaustytų marinuotų japoniškų imbierų 1 šaukštas sojų padažo ½ stiklinės (125 ml) vandens ½ šaukštelio krakmolo
84
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Papuošti: 1 aitrioji paprika, supjaustyta plonais šiaudeliais svogūnų laiškų, supjaustytų plonomis juostelėmis Nuplaukite ešerius, apžiūrėkite, ar neliko žvynų. Nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Abiejuose žuvų šonuose aštriu peiliu padarykite negilias įpjovas. Į nedidelį dubenėlį suberkite miltus, krakmolą ir druską, įpilkite šiek tiek šalto vandens, kad gautumėte skystą tešlą. Pagaminkite padažą. Sumaišykite visas sudedamąsias dalis nedideliame puode ir užkaiskite. Kai skystis užvirs, maišydami virinkite ant vidutinės ugnies apie 5 minutes. Išjunkite ugnį ir palikite šiltai. Gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų. Kiekvieną ešerį su visa galva ir uodega pamerkite į paruoštą tešlą, išėmę truputį nuvarvinkite ir dėkite į karštą aliejų. Gražiai apskrudinę iš abiejų pusių išimkite ir riebalų perteklių sugerkite popieriniu rankšluosčiu. Patiekite ešerius karštus, pabarstę aitriųjų paprikų šiaudeliais ir svogūnų laiškų juostelėmis, pašlakstę trupučiu imbierinio padažo. Likusį padažą patiekite atskirai, kad svečiai valgydami galėtų pamirkyti žuvies gabalėlius ar ją pasišlakstyti.
keliautojo meniu
Ėrienos šonkaulių kepsnys su žalėsių plutele 4 asm.
Izraelyje, kaip ir kaimyninėse Artimųjų Rytų šalyse, itin mėgstama aviena. Jei kada į svečius Jus pasikvies Izraelio arabai, galite net neabejoti, kad ant stalo puikuosis milžiniškas ėrienos kumpis, lėtai orkaitėje kepamas tol, kol mėsa ima kristi nuo kaulo. Moderniose žydų virtuvėse dažnai ruošiami ėrienos patiekalai pagal naują Europos kulinarijos madą. Vienas tokių patiekalų – ėrienos šonkaulių kepsnys, pagardintas traškia žolelių plutele. 1 kg ėrienos šonkaulių juosta 1 šaukštas alyvuogių aliejaus Marinatui: 2 skiltelės česnakų 1 šaukštelis šviežių rozmarinų ½ šaukštelio rupios druskos ½ šaukšto alyvuogių aliejaus šviežiai grūstų juodųjų pipirų Žalėsių plutelei: 2 šaukštai smulkiai kapotų šviežių petražolių 4 šaukštai baltos duonos džiūvėsių 1 šaukštas Dižono garstyčių 1 šaukštelis smulkintų česnakų 1 šaukštelis nutarkuotos citrinos žievelės 1 šaukštas alyvuogių aliejaus žiupsnelis druskos šviežiai grūstų juodųjų pipirų
Pasigaminkite marinatą: susmulkinkite arba sutrinkite česnakų skilteles ir jas sumaišykite su kapotais rozmarinais, druska, aliejumi, pagal skonį pagardinkite juodaisiais pipirais. Ėrienos šonkaulius nuplaukite ir nusausinę popieriniu rankšluosčiu gerai įtrinkite marinatu iš abiejų pusių. Įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite pasimarinuoti mažiausiai dviem valandoms, jei kambario temperatūroje (arba per naktį šaldytuve). Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C. Pasigaminkite masę žalėsių plutelei: sumaišykite smulkiai kapotas petražoles, džiūvėsius, garstyčias, susmulkintus česnakus, nutarkuotą citrinos žievelę, alyvuogių aliejaus. Įberkite truputį druskos ir šviežiai grūstų juodųjų pipirų. Viską gerai išmaišykite ir atidėkite į šalį. Didelėje gilioje keptuvėje įkaitinkite šaukštą aliejaus. Peiliu nubraukite prieskonių marinatą nuo ėrienos šonkaulių ir nusausinkite mėsą popieriniu rankšluosčiu. Dėkite ėrienos šonkaulius mėsinga dalimi į apačią ir kepinkite ant didelės ugnies 2–4 minutes, arba kol nutirps riebalai ir mėsa lengvai apskrus. Apverskite šonkaulius ir apkepinkite kitą pusę. Sudėkite apkepintus šonkaulius į didelę kepimo skardą mėsinga dalimi į apačią ir kepkite įkaitintoje orkaitėje 10 minučių. Išimkite, apverskite taip, kad viršuje būtų mėsingoji pusė, ir ant jos sudėkite paruoštus žalėsių trupinius, šaukšteliu prispausdami, kad priliptų prie mėsos. Pašaukite į orkaitę ir kepkite dar 15–20 minučių (pusžalė mėsa) arba ilgiau, kol iškeps visai. Baigę kepti išimkite ėrienos kepsnį ant pjaustymo lentutės ir palaikykite uždengę aliuminio folijos lakštu 5 minutes. Supjaustykite porcijomis – po 2–3 šonkaulius žmogui. Patiekite su keptomis bulvėmis, batatų piurė arba virtomis daržovėmis.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
85
keliautojo meniu
1 ir 1/2 stiklinės cukraus 3 šaukštai krakmolo 5 kiaušiniai 1/2 stiklinės 36 % riebumo grietinėlės 2 šaukšteliai vanilės ekstrakto 2 šaukštai amareto likerio
Viršutiniam sluoksniui 300 g tirštos 30 % riebumo grietinės 3 šaukštai cukraus 2 šaukšteliai tirpios kavos miltelių 2 šaukštai amareto likerio Pagrindas 24 cm torto formą su nuimamais kraštais ištepkite trupučiu sviesto ir pagrindą išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 175 °C. Šokoladą sulaužykite gabalėliais, ištirpinkite garų vonelėje ir atvėsinkite (jis turi būti truputį šiltas). Kavą ištirpinkite karštame amareto likeryje, atvėsinkite. Minkštą sviestą sukite su cukrumi 7 minutes, kol masė taps labai puri. Kitame inde 7 minutes plakite kiaušinį, kol jis taps putomis. Sumažinę elektrinio maišytuvo apsukas supilkite į sviesto ir cukraus masę tirpintą šokoladą, tada įmaišykite persijotus miltus, pabaigoje sudėkite plaktą kiaušinį ir supilkite kavos masę. Gautą šokoladinę masę išliekite į paruoštą torto formą, sulyginkite paviršių ir įsprauskite sausainius maždaug iki pusės. Pašaukite į orkaitę ir kepkite apie 8 minutes, kol pyrago apačia sutvirtės.
Tiramisu ir sūrio pyragas Retas nėra ragavęs klasikinio itališko deserto tiramisu. Šis švelnus desertas neturi lygių, kai reikia pasiūlyti skanėstą, kuris patiks visiems: ir mažiems, ir suaugusiems. Lygiai taip, kaip itališkąjį tiramisu, daugelis dievina tradicišką Niujorko sūrio pyragą. Tad kodėl nesujungus šių dviejų skaniausių pasaulyje desertų ir nepasilepinus gabalėliu dar neragauto kepinio – tiramisu ir sūrio pyrago? Pagrindui 65 g tamsaus šokolado 2 šaukšteliai tirpios kavos miltelių 1 šaukštas amareto likerio 65 g minkšto sviesto 50 g cukraus 1 kiaušinis 40 g miltų 10–12 pailgų itališkų sausainių „Damų piršteliai“ Sausainių suvilgymui 2 šaukšteliai želatinos miltelių 50 ml vandens 2 šaukštai tirpios kavos miltelių 2 šaukštai amareto likerio Sūrio masei 750 g tris kartus sumaltos švelnios varškės 250 g maskarponės sūrio kremo
86
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Sausainių sulaistymas Želatinos miltelius užpilkite 1 šaukštu šalto vandens ir palikite pastovėti 5 minutes. Mažame puode užvirkite vandenį (50 ml) ir ištirpinkite jame kavą, nuimkite nuo ugnies, sudėkite išbrinkusią želatiną ir maišykite, kol visa želatina ištirps. Sumaišykite su likeriu ir atvėsinkite, palaukite apie 15 minučių, kol masė pradės šiek tiek stingti (galite padėti šaltai – bus greičiau – arba tuo laiku paruošti sūrio masę). Želatinos mišiniu sulaistykite apkepto pyrago pagrindo sausainius (dėl želatinos šis skystis nesusigers, tik padarys „plėvelę“). Sūrio masė Orkaitę įkaitinkite iki 175 °C. Į elektrinio maišytuvo indą sudėkite sumaltą varškę kartu su maskarpone ir krakmolu. Maišykite masę apie 2–3 minutes, įjungę maišytuvą vidutiniu stiprumu, kol ji taps vienalytė. Dalimis pilkite cukrų ir toliau pamažu maišykite (nedidinkite apsukų, antraip orkaitėje sūrio pyragas kildamas trūkinės). Įmuškite po vieną kiaušinį, visąlaik maišydami, maždaug kas 30 sekundžių. Pabaigoje supilkite grietinėlę, vanilę ir amareto likerį. Masę supilkite ant paruošto pyrago pagrindo ir išlyginkite paviršių. Kepkite 15 minučių, tada sumažinkite temperatūrą iki 120 °C ir kepkite dar 90 minučių, kol sūrio masė sutvirtės. Viršutinis sluoksnis Grietinę sumaišykite su cukrumi. Kavą ištirpinkite karštame amareto likeryje ir atšaldykite. Atidėkite 2 šaukštelius kavos mišinio papuošimui, o likusį sumaišykite su grietine. Sūrio pyragą išimkite iš orkaitės, ant viršaus lygiu sluoksniu užtepkite grietinės mišinį. Šaukšteliu užlašinkite keliose vietose kavos mišinio ir dantų krapštuku arba mediniu pagaliuku pieškite ornamentus, puoškite. Pašaukite pyragą į orkaitę ir kepkite dar 15 min. Iškepusį išimkite iš orkaitės ir atvėsinkite. Tada įdėkite į šaldytuvą ir palikite sustingti per naktį. Prieš patiekdami atsargiai peiliu apipjaukite šalia formos kraštų, nuimkite kraštus. Galite papuošti pyragą gyvomis lauko gėlėmis.
keliautojo meniu
Džiovintų vaisių ir riešutų pyragas Kasmet sausio pabaigoje Izraelyje švenčiama Tu Bišvat šventė. Tai Medžių naujieji metai, kuomet maždaug milijonas izraeliečių pasodina bent po vieną medį. Šventės metu izraeliečiai vaišinasi riešutais ir džiovintais vaisiais. Šis džiovintų vaisių pyragas – ne vien medžių gimimą simbolizuojantis šventinis kepinys. Jis gali būti pats sveikiausias kasdieninis užkandis, kurį Jūsų vaikai su malonumu pasiims į mokyklą ar iškylą. Sveikuoliškam pyragui galima naudoti bet kokius mėgstamus džiovintus vaisius, cukruotas citrusinių vaisių žieveles ir riešutus bei sėklas, tik svarbiausia išlaikyti tinkamas proporcijas: džiovintų vaisių reikės 350 g (apie 2,5 stiklinės), o riešutų ir sėklų – 200 g (maždaug 2 stiklinių). 120 g (3/4 stiklinės) razinų 130 g (3/4 stiklinės) džiovintų slyvų 50 g (1/2 stiklinės) džiovintų spanguolių 50 g (1/2 stiklinės) džiovintų vyšnių 60 g miltų 50 g (1/2 stiklinės) graikinių riešutų 50 g (1/2 stiklinės) karijų riešutų 50 g (1/2 stiklinės) saulėgrąžų arba moliūgų sėklų 50 g (1/2 stiklinės) skrudintų skaldytų migdolų 3 kiaušiniai 60 g rudojo cukraus Žiupsnelis druskos Nutarkuota 1 apelsino žievelė 1 šaukštelis vanilės ekstrakto 1 šaukštas brendžio (nebūtina) Įkaitinkite orkaitę iki 170 °C. Riebalais ištepkite pailgą siaurą kepimo formą, dugną išklokite kepimo popieriumi. Visus džiovintus vaisius: razinas, slyvas, spanguoles, vyšnias – sudėkite į dubenį ir sumaišykite su miltais, kad pasidengtų plonu sluoksniu. Įmaišykite riešutus ir sėklas. Kitame dubenėlyje kiaušinius suplakite su cukrumi ir druska, įmaišykite nutarkuotą apelsino žievelę, vanilės ekstraktą ir brendį. Šį mišinį supilkite į miltų sluoksniu padengtus džiovintus vaisius ir viską gerai sumaišykite. Tada masę išpilkite į paruoštą kepimo formą. Kepkite apie 30 min., kol pyragas paruduos. Atvėsinkite pyragą formoje, kurioje kepė, peiliu atsargiai atskirkite kepinio kraštus nuo kepimo formos ir ant viršaus uždėję lėkštę arba medinę pjaustymo lentutę apverskite formą aukštyn kojomis. Nuimkite kepimo popieriaus lakštą ir palikite pyragą visiškai atvėsti. Tuomet supjaustykite labai plonomis juostelėmis.
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
87
pramogos
FILMAI, KURIŲ VEIKSMAS VYKSTA SALOSE „FILMAI ĮKVEPIA KELIAUTI IR PAŽINTI NEMATYTUS KRAŠTUS, SKONIUS, PAPROČIUS. O JEI NĖRA GALIMYBĖS NUKELIAUTI VISUR, KUR NORISI, FILMAI PUIKIAI PADEDA PATIRTI KELIONĘ TIESIOG KINO SALĖJE. KIEKVIENA NAUJA JUOSTA TAI KELIONĖ Į NEPAŽĮSTAMĄ ŠALĮ“, SAKO KINO TEATRO „PASAKA“ RINKODAROS VADOVĖ GRETA AKCIJONAITĖ. JI REKOMENDUOJA 5 KINO FILMUS, KURIŲ SIUŽETAI GNIAUŽIA KVAPĄ, O ĮSPŪDINGI KRAŠTOVAIZDŽIAI STEBINA.
1. Švyturys tarp dviejų vandenynų (The Light Between Oceans) Režisierius Derek Cianfrance, 2016. Vaidina: Michael Fassbender, Alicia Vikander Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Tomas įsidarbina nuošalioje Australijos saloje švyturio prižiūrėtoju. Vieną dieną jis sutinka gražuolę Izabelę ir vėl pajunta gyvenimo džiaugsmą. Poros gyvenimą pakeičia vandenyno bangų atplukdytoje valtyje rastas kūdikis. 2. Broliai (Brødre) Režisierė Aslaug Holm, 2015. Dokumentika Broliai Lukas ir Markusas gyvena Osle, sename name ant upės kranto, o vasaras leidžia nuošalioje Smolos saloje Norvegijoje, kur užaugo jų mama. Vyresnėlis Markusas mėgsta futbolą ir svajoja vieną dieną tapti profesionaliu žaidėju. Lukas yra tikras filosofas – jis nesustodamas klausinėja apie pasaulį. Šis poetiškas dokumentinis filmas buvo nufilmuotas herojų mamos, režisierės Aslaug Holm, per aštuonerius jų gyvenimo metus. Tai bandymas užfiksuoti ir išsaugoti vaikystę, paauglystę ir broliškų santykių grožį. 3. Laukimas (L’attesa) Režisierius Piero Messina, 2015. Vaidina: Juliette Binoche, Lou de Laâge Sicilija. Netrukus Velykos. Vos prieš keletą dienų Ana palaidojo savo sūnų Džiuzepę. Skausmą ir ilgesį moteris išgyvena prabangioje viloje viena. Netikėtai gedulą nutraukia į namus pasibeldusi Džiuzepės mergina Žana. Ji dar nežino, kad Džiuzepė jau niekada nebeatsilieps į jos skambučius. Ana, išvydusi tyros meilės pritvinkusias Žanos akis, nesiryžta pasakyti teisybės. 4. Seklūs vandenys (Ma Loute) Režisierius Bruno Dumont, 2016. Vaidina: Fabrice Luchini, Juliette Binoche, Valeria Bruni Tedeschi 1910-ųjų vasara. Nuošalus pajūrio kaimelis Prancūzijos šiaurėje. Ant kalvos įsikūrusioje viloje atostogauja aristokratų šeima, slėnyje gyvena žvejai. Netikėtai vietovėje pradeda dingti žmonės. Ne vietiniai, o atostogautojai. Vienas už kitą spalvingesni veikėjai įsivelia į teatrališką detektyvą, kuriame netrūksta nei aikštingų nuoalpių, nei uždraustų jausmų. 5. Bet kuriuo keliu (Á annan veg) Režisierius Hafsteinn Gunnar Sigurðsson, 2011. Vaidina: Hilmar Guðjónsson, Sveinn Ólafur Gunnarsson Tai tragikomiška tikros draugystės istorija kvapą gniaužiančiuose tolimos salos peizažuose. 9-ojo dešimtmečio vidurys. Atšiauri Islandija. Finibogis ir Alfredas vasarą leidžia tuščiuose nesibaigiančiuose keliuose dažydami geltonas juostas ir statydami riboženklius. Aplink plytinčiose dykvietėse – tik jiedu. Šie vyrai labai skirtingi. Finibogis subrendęs ir rimtas, o Alfredas – tikras plevėsa, kuriam galvoje tik seksas... Visus filmus galima pamatyti kino teatre „Pasaka“ arba internete e.kinopasaka.lt
88
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
Greta daug keliauja lankydama kino festivalius, tačiau jie dažniausiai vyksta vis tose pačiose vietose, o kad aplankytų daugiau nematytų kraštų, atostogas su šeima moteris leidžia užsienyje. „Teko lankytis Fuerteventūroje, Tenerifėje, Singapūre, Naujojoje Zelandijoje, Sicilijoje, Tailando salose Koh Tao ir Koh Pi Pi, Honkonge ir, žinoma, Didžiojoje Britanijoje. Ryškiausius įspūdžius paliko Fuerteventūra – nes ten išbandžiau banglenčių sportą, Singapūras – dėl „bekraščio“ baseino (infinity pool) ant viešbučio „Marina Bay Sands“ stogo, o Tailando sala Koh Tao man ypatinga tuo, kad mažoje budistų šventykloje ankstų rytą su vyru susituokėme pagal tradicinius vietinius papročius“, – įspūdžius iš aplankytų pasaulio salų pasakoja G. Akcijonaitė.
SALOS, KURIAS LABIAUSIAI IŠGARSINO KINO FILMAI Tailando Pi Pi salą tarp turistų išgarsino žymusis Holivudo filmas „Paplūdimys“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko L. DiCaprio. Viena iš salos pakrančių dėl to ir pakrikštyta DiCaprio vardu, nors oficialus vietos pavadinimas – Maya Bay. Naujoji Zelandija. Iki šiol fantastinės veiksmo trilogijos „Žiedų valdovas“ ir juostos „Hobitas“ gerbėjai iš viso pasaulio traukia lankyti šalies vietų, kuriose buvo nufilmuoti šie filmai, užburiantys ne tik pasakojimo magija, bet ir gamtos grožiu. Sicilijos Savoca miestelyje (netoli Mesinos) buvo nufilmuotos kelios „Krikštatėvio“ dalys. Dabar pasivaikščiojus siauromis, grįstomis miestelio gatvelėmis puodelį espreso galima išgerti garsiajame „Vitelli“ bare. Skopelo salą Graikijoje tiesiog užplūdo viso pasaulio turistai, išvydę garsaus miuziklo „Mamma Mia!“ ekranizaciją, kurioje legendinės grupės ABBA dainas atliko M. Streep, P. Brosnanas ir C. Firthas. Šiame filme išties pakeri Graikijos salų grožis ir atostogų nuotaikos! Maljorkos Sa Kalobros (Sa Calobra) paplūdimys išgarsėjo po to, kai virto filmo „Debesų žemėlapis“ su T. Hanksu ir H. Berry filmavimo aikštele. Alkatrasas (Alcatraz) – mažytė, vos 9 ha, uolėta sala San Francisko įlankoje (JAV), be abejo, labiausiai žinoma dėl to, kad čia 1953–1963 m. veikė kalėjimas. Jame kalinti itin pavojingi, iki gyvos galvos nubausti nusikaltėliai – tarp jų ir žinomiausias Amerikos gangsteris Al Capone. Apie šią salą sukurta daugybė filmų, kompiuterinių žaidimų, parašyta ne viena knyga. Žymios Holivudo juostos „Alkatraso paukštis“, „Uola“, „Pabėgimas iš Alkatraso“ labiausiai audrina susidomėjusiųjų šia vieta vaizduotę. Nors dauguma filmų sukurti autentiškoje aplinkoje, ne viskas juose yra tiesa. Balio salą (ypač Ubudo miestelį) išgarsino čia kurta garsioji juosta su J. Roberts – „Valgyk, melskis ir mylėk“. Maltos gamtos fone buvo nufilmuotos istorinės dramos „Troja“, „Aleksandras“, „Gladiatorius“, „Grafas Montekristas“. Net ir pasaulio kino karaliumi tituluojamas S. Spielbergas pasirinko įamžinti šios salos vaizdus filme „Miunchenas“. Siauromis Vitoriosos gatvelėmis vaikščiojo ir popmuzikos karalienė Madonna – savo buvusio vyro G. Ritchie režisuotoje kino juostoje „Nublokšti“.
pramogos
SKAITYTI + KELIAUTI = ATRASTI DAUGIAU DAUGELIS PRITARS, KAD SKAITYDAMI KNYGAS APIE KELIONES PATIRIAME NUOSTABIŲ EMOCIJŲ. ATRODO, KAD PABŪNAME VISUR TIEK DIDŽIAUSIUOSE PASAULIO MIESTUOSE, TIEK NEGYVENAMOSE VIETOVĖSE. KARTAIS „APSILANKOME“ TOKIOSE VIETOSE, KURIŲ JAU NEBĖRA, IR TOKIOSE, KURIŲ NIEKADA IR NEBUVO. TAČIAU ATEINA AKIMIRKA, KAI PUSLAPIAI BAIGIASI IR UŽSIMANAI VISKĄ, KĄ TIK GALI, PAMATYTI SAVO AKIMIS. KNYGŲ LEIDĖJA, LEIDYKLOS „AUKSO ŽUVYS“ ĮKŪRĖJA IR AISTRINGA KELIAUTOJA SIGITA PŪKIENĖ REKOMENDUOJA 5 KNYGAS, KURIOS SUŽAVĖS KIEKVIENĄ, MĖGSTANTĮ KELIAUTI.
1. „Lobių sala“, Robert Louis Stevenson Tai nemirtinga klasika apie piratus, kurią turėtų skaityti vaikai kartu su tėvais. Istorijos apie piratus žadina vaizduotę ir svajones apie tolimus kraštus, keliones jūromis, atogrąžų salas, jūrų mūšius. Lankydamasi Ki Veste (Key West) – nuostabioje mažoje tropikų saloje Floridos valstijoje (JAV) – tiesiog jutau nuotykių dvasią ir rodėsi, kad už kiekvieno kampo galima sutikti piratų kaip iš Lobių salos. 2. „Kafka pakrantėje“, Haruki Murakami Tai bene skaitomiausio pasaulyje japonų rašytojo Harukio Murakamio romanas apie japono paauglio gyvenimą Tokijo priemiestyje ir klajones. Knyga įtraukia ir sužavi paprastumu: saloje vyksta, rodos, niekuo neypatingas gyvenimas, o kartu toje kasdienybėje tarsi juntama mistika. Jeigu dar neskaitėte Murakamio, pradėkite nuo šios jo knygos. 3. „Knyga apie San Mikelę“, Axel Munthe Kai skaitau šią knygą, visuomet labai užsinoriu į Kaprį – karčiaisiais apelsinais ir pušimis kvepiančią salą netoli Italijos krantų. Pats rašytojas, švedų gydytojas psichiatras Axelis Munthe (Akselis Miuntė, 1857–1949) būdamas 18 metų aplankė Kaprio salą ir taip ja susižavėjo, kad vėliau, susitaupęs pinigų, įsikūrė čia ilgiems metams. „San Mikelė“ – vilos su šviesiomis arkadomis, mažyte koplytėle ir vynuogynu pavadinimas. 4. „Valgyk, melskis, mylėk“, Elizabeth Gilbert Knyga apie keliones, kuri tikrai patiks moterims. Šie kelionių memuarai – nuoširdus, atviras, kartais juokingas pasakojimas apie radikalų moters gyvenimo posūkį. Skaitydami „aplankysite“ Italiją, Indiją ir Balį. Sakoma, kad po šios knygos išleidimo į įstabiąją Indonezijos Balio salą ėmė plūste plūsti turistai, tiksliau, turistės. 5. „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“, Orhan Pamuk Ši knyga – poetiška ir užburianti, ji tiesiog priverčia įsimylėti Stambulą – melancholišką jo sielą, griūvančius pastatus, apleistus sodus, siaurutes šurmuliuojančias gatveles ir žavingą Bosforo pakrantę. Tai knyga apie miestą ir patį rašytoją – Orhaną Pamuką, garsiausią iš šiuolaikinių turkų rašytojų. 2006 metais jis gavo Nobelio literatūros premiją. Skaityti šį kūrinį ypač malonu ir dėl gero Justinos Pilkauskaitės vertimo. Aš perskaičiau knygą ir jau netrukus iš tiesų atsidūriau Stambule – taip ji mane paveikė.
SIGITA PŪKIENĖ: „Keliauju daug ir dažnai, kasmet stengiuosi aplankyti kelias šalis. Man tai – neilgas ištrūkimas iš kasdienės rutinos ir nerealus poilsis smegenims. Kartais būna ir darbo kelionių, pavyzdžiui, neseniai grįžau iš didžiausios pasaulyje Frankfurto knygų mugės. Praeitais metais keliose Amerikos valstijose dariau mūsų išleistų knygų pristatymus. Bet dažniau keliauju savo malonumui, su šeima, siekdama pažinti naują šalį, atrasti kitą kultūrą, norėdama pati pasikeisti. Labiausiai sužavėjo Azija – tai man tokia egzotika! Esame aplankę nemažai Europoje esančių salų – Kretą, Siciliją, Maltą, Didžiąją Britaniją. Buvome ir kitoje pasaulio pusėje: Indonezijos salyne, Japonijoje, Karibuose. Labiausiai įsiminė Floreso sala Indonezijoje, kurioje grožėjomės veikiančiais vulkanais ir bėgome nuo baisių padarų – Komodo varanų! Visada skaitau knygas, susijusias su savo kelionėmis, – mane jos įkvepia pažinti naujų dalykų, paruošia morališkai, pakrauna įspūdžių, kuriuos vėl patiriu nukeliavusi į aprašytą vietą. Skaitau ne tik kelionių vadovus, bet ir įvairią grožinę literatūrą, žymių žmonių prisiminimus, biografijas, pavartau net ir vaikams skirtų knygų. Į lagaminą dabar dažniausiai įsimetu elektroninių knygų skaityklę, kurioje telpa ir kelionių vadovai, ir žemėlapiai, ir keli šimtai gerų romanų, kuriuos įsikraunu atostogoms.“
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ
89
pramogos
Ar viską žinote
apie pasaulio salas? 1
3
2 4
5
12
7
6
28 8 9
10
11 13
20
14 16
15
17
18 19
21 22
23
24
25
26
27
HORIZONTALIAI
VERTIKALIAI
1. Šalis, kurioje yra labiausiai į vakarus nutolęs žemyninės Europos taškas. 5. Afrikos sala, dėl unikalumo mokslininkų vadinama aštuntuoju kontinentu. 7. Programavimo kalba ir salos pavadinimas. 8. Romu, cigarais ir Lotynų Amerikos šokiais garsi šalis. 9. Sala, kurioje stūkso Homero apdainuota Kalipsės ola. 11. Valstybė, kurios pasienyje aptinkama žemiausia sausumos vieta Žemėje. 16. Didžiausia Viduržemio jūros sala. 17. Vienintelis miestas, įsikūręs dviejuose žemynuose. 18. Dzeuso gimtinė. 19. Aukščiausias Japonijos kalnas, esantis Honšiu saloje. 20. Anyžinės degtinės ir tulpių gimtinė. 22. Popiečio poilsis Ispanijoje kitaip. 23. Sala San Francisko įlankoje, kur buvo įkalintas Al Capone. 26. Tropinė šalis, pagarsėjusi bobslėjaus komanda žiemos olimpinėse žaidynėse. 27. Ispanijos salynas, kuriam priklauso viena žymiausių vakarėlių sostinių Europoje. 28. Trečias pagal dydį vulkanas pasaulyje, esantis Tenerifėje.
2. Suomijai priklausančios salos, kurių gyventojai kalba švediškai. 3. Sala Europoje, kurios sostinė padalinta į dvi dalis ir priklauso skirtingoms šalims. 4. Žemiausia kasta Indijoje. 6. Salos, kuriose įsikūrusios valstybės sostinė yra mažiausia pasaulyje. 8. Nacionalinis Naujosios Zelandijos paukštis. 10. Sausiausia Žemės vieta, kuri vienintelė nėra valdoma jokios pasaulio valstybės. 11. Didžiausia musulmoniška šalis pasaulyje. 12. Seniausia Europos sostinė. 13. Ledo ir ugnies žemė. 14. Pietų Europos šalis, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Zuikių žemė“. 15. Indonezijos sala, garsėjanti brangiausia pasaulio kava „Kopi Luwak“. 21. Maldyvų sostinė. 24. Neretai su paukščiais siejamos salos, kurių pavadinimas verčiamas „Šunų salos“. 25. Didžiausia Kanarų sala.
P. S. Daugumą atsakymų lengvai rasite perskaitę šio numerio straipsnius.
90
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ