LAIMĖ – 2021 spalis by Žurnalas LAIMĖ

2 0 2 1 S P A L I S 4,89 Eur

Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur

Dūris dėl

grožio

AT S I T I E S T I P O S K Y RY B Ų

Šlapio SEZONO stilius

Seksas ir pandemija

Ieva

Mackevičienė: „Renkuosi būti atvira“ DONORYSTĖ:

DOVANOTAS GYVENIMAS L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė TENDENCIJOS

Mada ir interjeras

MARNI auskarai SLIP pagalvė

Podiumo įkvėpti interjero akcentai ir išskirtinės detalės atspindi naujausias mados tendencijas ir leidžia susikurti stilingus ir jaukius namus. &TRADITION knygų laikiklis

MAISON MARGIELA suknelė

ETHNICRAFT padėklas PACO RABANNE rankinė

Bronza Šiltesnė už sidabrinę, bet šaltesnė už auksinę. Bronzinė spalva sufleruoja apie prabangą ir blizgesį, tokia ir ši suknelė iš 2021–2022 m. rudens–žiemos „Hermès“ kolekcijos.

TOM DIXON žvakė

ARTEMIDE šviestuvas THE RANGE marškiniai

SEMSEM kombinezonas

ISA BOULDER glaustinukė

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

HERMÈS

CHRISTIAN LOUBOUTIN batai

POLS POTTEN vaza

TOM DIXON smilkalinė

SAINT LAURENT marškiniai

ONCE MILANO antklodė

FORNASETTI veidrodis

Langeliai Kiek nuslūgus karantininei šachmatų populiarumo bangai vėl primename apie langelius. Juodi ir balti klasikiniai ar ryškūs, netikėtų spalvų deriniai praskaidrina dienų pilkumą ir monotoniškumą.

TIBI sijonas

DIOR

FERM LIVING pagalvė

MACKENZIECHILDS ąsotis

NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

KHAITE braletė COMME DES GARÇONS piniginė

TOTÊME kepurė

GANNI rankinė

©VIDA PRESS (4)

BURBERRY batai

MONCLER šalikas JW ANDERSON paltas L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė VIRŠELIO VEIDAS

Viską

keičiantis

Fotografas T O M A S A D O M A V I Č I U S Stilistė Š A R Ū N Ė S K I R M A N T A I T Ė Vizažistė E M I L I J A K A S T E Č K A I T Ė Plaukų stilistė A N Ž E L I K A W O J C Fotografuota Dubingių žirgyne

Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

Viena įtakingiausių nuomonės formuotojų IEVA MACKEVIČIENĖ yra atviras žmogus be tabu, tačiau taip buvo ne visada. „Gyvenimiška patirtis mus augina ir keičia. Tai, kas dar prieš metus man atrodė teisinga, galbūt dabar – tik mitas.“ Ilgai ji buvo pristatinėjama kaip „buvusi dainininkė“ ir „radisto Rolando Mackevičiaus žmona“, tarsi tai suteiktų svorio jos asmenybei, kuri ir šiaip yra spalvinga. Kartu su kolegėmis Aiste Kabašinskaite ir Gelmine Glemžaite sukūrusi populiarią tinklalaidę „Dar tos čia“, Ieva neslepia: pastarieji metai jai buvo sunkūs. Negailestingai į jos giminę įsisukusi COVID-19 liga sukėlė daug skausmo dėl artimųjų, o prie tų išgyvenimų prisidėjęs beprotiškas gyvenimo tempas gerokai išderino kasdienybę – teko patirti ir lengvą depresiją, ir nerimo priepuolių. Dabar Ieva vėl švyti: specialistų pagalba, du vasaros mėnesiai Nidoje su šeima daug ką pakeitė į gera. >

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

Drabužiai „Egzotique“

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė IŠ ARČIAU

Tradicinio mokymosi nebeužtenka!

Kai dukra išsitraukia „Kriss Kross“, jis stengiasi rimtai nusiteikti – susikaupti trukdo šypsena širdyje, kad jau savo šeimą sukūrusi pirmagimė nepamiršta vaikystės stalo žaidimų. Jis stengiasi atrodyti kantrus ir tuomet, kai jo atžala – „Erudito“ licėjaus Vilniaus padalinio vadovė Ieva Pačėsaitė-Daugėlė – nori rezultato čia ir dabar: buvęs ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius, licėjaus įkūrėjas NERIJUS PAČĖSA žino, kad švietime – kitaip nei versle – greito rezultato tikėtis nereikia. Tekstas D A I V A K A I K A R Y T Ė

jus juos rengti nuotoliniu būdu – dalyvavimas šimtaprocentinis! Mokinių technologinis raštingumas ir savarankiškumas pakilo daugybę kartų, o tai jiems – didžiulė dovana, žvelgiant į ateitį. Dėl pandemijos daugeliui kilo asmeninių sunkumų, bet nesutikčiau, kai tai eskaluojama išskirtinai mokykliniu aspektu: mentalinė sveikata bendrai prastėja dėl pandemijos keliamų nepatogumų, o nuotolinis mokymasis, ypač suderintas su kontaktiniu, turi gerų ypatybių.

Bet štai veiksmų imtis kai kada būtina žaibiškai. „Visas situacijas vertinu kaip galimybę, ypač – sudėtingas. Retai gyvenime būna, kad nieko negali padaryti, – reikia tiesiog išgyventi. Bet net pandemija – tikrai ne toks variantas. Mes su komanda reagavome žaibiškai. Kai per pirmąjį karantiną buvo paskelbta, kad mokyklos pereina į nuotolinį ugdymą, švietimo sektorius ėmė dvi savaites atostogų pasirengti, o mes po kelių dienų pradėjome pamokas“, – prisimena Nerijus Pačėsa.

asaulis ėmė mokytis daugybę dalykų daryti nuotoliniu būdu, tačiau švietime, regis, tai buvo skausmingiausia? Daugybę dalykų suvoki tik darydamas. Šiuo atveju net nebuvo iš ko mokytis. Tačiau po dviejų savaičių, kai kitos mokyklos tik bandė pradėti mokytis, mūsų net priešmokyklinių klasių mokiniai jau puikiai dirbo nuotoliniu būdu. Spėju, dauguma dalykų ir pasibaigus apribojimams bus atliekami per atstumą. Tarkim, tėvų susirinkimai: dažnam sunku atvykti po darbo, o pradė-

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

Viena – mokyklos vadovo teiginiai, kas kita – tėvo. Jūs su žmona Laima ramūs dėl šeštokės dukters Liepos Emilijos, kai ši pradėjo mokytis nuotoliniu būdu? Nesveika tiek daug laiko praleisti prie ekrano, visgi pamatėme daugiau teigiamų dalykų. Liepa išmoko dar geriau susidėlioti dienotvarkę, puikiai įsisavino technologinius sprendimus. >

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ, VIZAŽISTĖ UGNĖ EŽERINSKAITĖ, STILISTĖ ALMINA VENCLOVAITĖ, FOTOGRAFUOTA MO MUZIEJUJE

Laimė SIMPTOMAI Net per liūtį stilinga Suki Waterhouse, 2021 m.

ŠLAPIAS M E TA S Kai kas per lietų skuta užsismaukęs ant galvos pirkinių krepšį, o kai kas kaukši kulniukais per balas. Jei moteris nori būti seksuali ar stilinga, ji tokia bus ir per pasaulinį tvaną. Tačiau mada, lepi savo esybe, nepripažįsta liūčių periodo ir kartais ignoruoja jam skirtus daiktus.

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

BALMAIN 2021–2022 m. ruduo–žiema

©VIDA PRESS (5)

DOLCE & GABBANA 2021–2022 m. ruduo–žiema

„Burberry“ trenčas padarė karjerą daugiau nei prieš 100 metų, šio ženklo botai irgi nuolat patenka į perkamiausiųjų sąrašus. Mados namai elgtųsi kaip savižudžiai, jeigu atsisakytų savo klasikos. Todėl ir dabartinis jų meno vadovas Riccardo Tisci kankinasi: žino, kad kolekcija be tuzino apsiaustų bus tarsi ne „Burberry“ ir bent jau anglai, širdingai puoselėjantys tradicijas, tokio akibrokšto nesupras. „Hermès“ irgi garsėja savo botais, nes tokia jų karma: šis brendas visada buvo siejamas su žirgų sportu, o geri guminukai pirmiausia perkami jojimui ir medžioklei, tik paskui – darganai… Yra mados namų, kurie rūpinasi, kad jų klientės neperšlaptų, nes tokios tų namų tradicijos. Yra kompanijų, kurios iškilo „lietui lyjant“, tad ir toliau gamina blogiems orams skirtus daiktus. Ir šiaip jokių problemų nėra: norintys neperšlampamo paltuko ar skėčio, juos gaus. Net – su pamėgtu ženklu: „Jacquemus“, „Off-White“, „Gucci“ etc. Tačiau tokie drabužiai kaip plastiko apsiaustai ar maudomukai (irgi merkiami vandens) dažname salone atsiranda tik tam, kad moterys nesumanytų jų ieškoti kitapus gatvės ar kitoje interneto svetainėje. Visi žino, kad Paryžiuje, Milane ir Niujorke kartais lyja, o Londone – kone visada. Tačiau kai minėtuose didmiesčiuose vyksta mados savaitės, podiumu einančios merginos vilki taip, lyg gyventų Los Andžele, kur lyja kartą per metus ir tai tampa didele švente. Dizainerių abejingumą darganai netiesiogiai patvirtina mados žurnalai ir svetainės. Ir ten lietus dingsta iš radarų it lėktuvas Bermudo zonoje. O jei žurnalistė (matyt, priremta prie sienos) rašo rekomendacijas peršlapusiems turistams, jai tenka apsiriboti patarimais, kad nuo odinių kelnių vanduo nuteka greičiau, o purvas nugramdomas lengviau nei nuo vilnos ar denimo. Bet tai – geras atvejis. Blogiau, kai rekomenduojama odinius batus apdoroti vandeniui atspariu purškikliu ir rinktis sintetinę liemenėlę, kuri džiūsta greičiau už organines medžiagas. Puikus instruktažas! Tik šlapia liemenėlė simbolizuoja, kad esi permerkta iki paskutinio siūlelio, o tai reiškia, kad niekas nieko doro nepatarė. >

LOUIS VUITTON 2021–2022 m. ruduo–žiema

FENDI 2021–2022 m. ruduo–žiema

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė MADA

Vienatvė

Daug kur pasaulyje vis dar neklega linksmos kompanijos ir nėra besibučiuojančių porelių. Dabar vienatvė – ne diagnozė, o mada. Kaip ir kukli prabanga, skatinanti vilkėti nepigiai, bet santūriai, orientuotis į klasiką. Net operinių kostiumų fanatikas Alessandro Michele („Gucci“) pasiuvo savo mūzai Dakotai Johnson juodą kostiumą, turbūt pirmą tokį savo gyvenime. Bet Michele neilgai tvers be spalvų fontano, o ir mes ne vien iš pasakų žinome, kad juodumą visada keičia baltas ar margas metas. Fotografas V A I D A S J O K U B A U S K A S Modelis G A B I J A S I M A N A V I Č I Ū T Ė („Baltic Model Management“) Vizažistė U G N Ė E Ž E R I N S K A I T Ė Plaukų stilistė E M I L I J A Š I M U K A U S K A I T Ė Stilistė A L M I N A V E N C L O V A I T Ė Postprodukcija J U S T I N A M U L O K A I T Ė

ZARA švarkas

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

SPORTMAX suknelė

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė GROŽIS

Dūris dėl grožio? Pakeisti veido bruožus XXI amžiuje taip pat lengva, kaip suskaičiuoti, kiek bus dukart du. Norisi išraiškingesnio žandikaulio? Adatos dūris, ir prašom – yra! Putlesnių lūpų? Dar vienas dūris – voilà!

Hialurono rūgšties injekcijos, kurios dar prieš penkmetį Lietuvoje nebuvo taip garsiai aptarinėjama procedūra, šiandien išsikovojo vietą ant pjedestalo. Tačiau riba tarp subtilių pokyčių ir dirbtinio grožio tokia plona, kad ne visada pavyksta išlaviruoti. Saugus produktas, geras specialistas ir, be abejo, saikas – kelios iš būtinų sąlygų siekiant patobulinti savo išvaizdą, sako plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas dr. Jonas Drąsutis. Kartu su juo aptarėme dažniausiai pasitaikančius mitus apie hialurono rūgšties injekcijas.

#1 mitas: Hialurono rūgšties injekcijos – plastinės chirurgijos alternatyva

Kadangi dažniausiai susiduriu su žmonėmis, kurie kreipiasi dėl estetinių procedūrų, mano praktikoje hialurono rūgšties užpildas skirtas tam, kad žmogus po procedūros džiaugtųsi patobulinta tam tikra veido sritimi. Hialurono rūgšties užpildai naudojami ne tik lūpų apimčiai didinti – su jais galima koreguoti ir skruostus, atlikti korekcijas apatinio žandikaulio srityje. O rezultatas visuomet priklauso nuo hialurono rūgšties užpildų kiekio. Žinoma, 1 ml užpildų nėra plastinės operacijos alternatyva, tačiau 10–15 ml – jau kas kita. Senstant veide ima nykti riebalinis audinys, todėl hialurono

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

rūgšties užpildai gali būti sėkmingai naudojami skruostų apimties korekcijai, norint kompensuoti apimties trūkumą. Patobulinus skruostų apimtį, galima atlikti kitas korekcijas: užpildyti nosies– lūpų raukšlę, raukšles ties lūpų kampais, suteikti formą apatiniam žandikauliui. Jeigu dėl amžiaus atsiradę pokyčiai yra ženklesni, tuomet nėra prasmės leisti užpildus, tenka rinktis chirurginį sprendimą – veido patempimo operaciją.

#2 mitas: Išraiškinga žandikaulio linija ir skruostikauliai, putlios lūpos anksčiau buvo klinikos duris varstančių pacientų siekiamybė

Tokie prašymai, iš tiesų, yra aktualūs iki šiol. Gal tik pakito tam tikrų

veido sričių koregavimo principai ir supratimas apie gražiai atliktas injekcijas. Niekuomet nesižavėjau didelio hialurono rūgšties užpildų kiekio suleidimu į lūpas. Ši sritis gali būti koreguojama subtiliai, kad lūpos atrodytų dailesnės ir niekas neįtartų, jog žmogus lankėsi pas specialistą. Estetinės medicinos principas – atlikti korekcijas taip, kad kitas žmogus to net nesuprastų. Svarbu veide atkurti tai, ko žmogus neteko dėl amžiaus pokyčių, o ne sukurti kažką dirbtinio. Manau, šis principas artimiausiu metu nepasikeis, nes daugybė žmonių nori atrodyti kuo natūraliau, tarsi „geriausia savo versija“.

#3 mitas: Populiariausia – lūpų korekcija hialurono užpildais!

Nedrįsčiau taip sakyti. Bet, neabejotinai, ši procedūra išlieka labai populiari. Skirtingo amžiaus moterims skiriasi ir atliekamų procedūrų pobūdis. Jaunesniame amžiuje merginos pageidauja padailinti atskiras veido sritis: lūpas, nosį, smakro formą. Senstant atsiranda veido pakitimų dėl audinių pokyčio, ir juos galima sėkmingai pataisyti naudojant hialurono rūgšties užpildus, pavyzdžiui, atkuriant apimtį skruostų srityje.

#4 mitas: Nesaikingas lūpų putlinimas gali turėti liūdnų pasekmių – lūpos gali subliūkšti

Atliekant procedūrą reikia vadovautis principu „mažiau yra daugiau“, todėl drastiško lūpų dydžio geriau vengti. Procedūras reikėtų atlikti ne dažniau nei vieną kartą per metus. Žinoma, kad lūpas putlinant be saiko galima tikėtis daugiau problemų – galbūt nevadinčiau to „subliūškusiomis lūpomis“, tačiau nemalonių pokyčių jų srityje tikrai galima patirti.

#5 mitas: Nuo užpildų gali išsitampyti veido oda

Tam, kad oda išsitampytų, turėtume naudoti itin didelius kiekius preparato, o veido korekcijos atliekamos dažniausiai su keliais mililitrais hialurono rūgšties užpildų. Tai nėra tas kiekis, kuris gali ištempti odą negrįžtamai. Hialurono rūgšties užpildai labiau skirti tam tikrai sričiai užpildyti, nei jai ištempti. Todėl užpildai leidžiami, pavyzdžiui, į skruostus, kad skruostas atrodytų pilnesnis, arba į paakių sritį, kad ji nebūtų tokia įdubusi ir žmogus atrodytų labiau pailsėjęs.

#6 mitas: Po injekcijos atrodysiu tarsi išpurtusi

Pirmiausia į galvą šauna mintis apie netinkamas priemones, kurios buvo naudojamos koreguojant veido bruožus. Taip pat apie netinkamas ar labai dažnai atliekamas procedūras bei saiko nebuvimą. Nereikia pamiršti ir paties žmogaus reakcijos į procedūras, galimų alergijų.

#7 mitas: Hialurono rūgšties injekcijos – prabangos reikalas, o be 5 ml preparato net rezultato dorai nepamatysi

Atliekamų procedūrų kainos skirtingos, tačiau 1 ml užpildo kaina klinikose – apie 300 eurų. Atkreipčiau dėmesį, kad skirtingos veido sritys koreguojamos su skirtingais hialurono rūgšties užpildais ir jų kiekiais. Į lūpų sritį suleidžiama 0,5–1 ml, skruostai koreguojami su 1–3 ml, apatiniam žandikauliui sunaudojama dar 3–4 ml. Nosies nelygumai gali būti palyginti su 0,5 ml. Tiesa, norint matyti teigiamą hialurono rūgšties efektą, reikia pakankamo kiekio užpildų. Su viena plyta namo juk nepastatysi. Tą patį galima pasakyti ir apie estetines korekcijas.

#8 mitas: Hialuronas – neaiški ir nesaugi medžiaga

Hialurono rūgšties preparatai yra gana saugi priemonė. Žinoma, reikėtų rinktis patikimų gamintojų produkciją, nes rinkoje gali būti ir mažiau ištirtų preparatų. Dėl šios priežasties svarbu dirbti su patikimais ir saugiais hialurono rūgšties užpildais. Kitas niuansas – specialisto kompetencija. Norint atlikti hialurono rūgšties injekcijas Lietuvoje, privalu turėti galiojančią gydytojo licenciją, todėl injekcijas turėtų atlikti ne pseudomeistrai, o gydytojai dermatologai arba plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai.

#9 mitas: Užpildai turi „galiojimo laiką“, bet iš organizmo visiškai nepasišalina

Laikui bėgant, organizmas ima skaidyti hialurono rūgštį ir preparatas pasišalina natūraliai. Priklausomai nuo hialurono rūgšties koncentracijos, organizme užpildas gali išlikti nuo 6 iki 24 mėnesių. Užpildai, kurie skirti paviršinėms korekcijoms (smulkioms raukšlėms, paakių sričiai), organizmo yra suardomi greičiau, todėl jau po 10 mėnesių gali tekti kartoti procedūrą. Užpildai, kurie suleidžiami giliau, turi didesnę hialurono rūgšties koncentraciją, todėl ne taip greitai suyra.

#10 mitas: Pasiryžus hialurono rūgšties injekcijai, kelio atgal nebus. Jei rezultatas nepatiks – nieko negalėsiu pakeisti

Jeigu po suleistų užpildų rezultatas, kurį mato, paciento netenkina – situaciją taisyti galima suleidžiant fermento hialuronidazės, kuris skaido hialurono rūgšties užpildus, ir po 24 val. hialurono rūgšties užpildas iš organizmo pranyksta. Tačiau visada rekomenduoju palaukti bent 10 dienų po procedūros ir tik tuomet priimti sprendimą dėl užpildų skaidymo, nes pirminis vaizdas po injekcijos gali neatitikti paciento lūkesčių dėl natūralios audinių reakcijos: patinimo, kraujosruvų ar kitko.

#11 mitas: Suleidus hialuronidazės, subliūkš ir natūralus organizme esantis hialuronas

Hialuronidazė skirta hialurono rūgšties užpildų sankaupoms naikinti ir netirpdo savų audinių. Vis dėlto, rekomenduoju šią procedūrą verčiau atlikti kelissyk, leidžiant nedidelius šio fermento kiekius, nei iš karto tirpdyti užpildą visu pajėgumu.

#12 mitas: Hialurono rūgšties injekcijas galima atlikti bet kam

Kaip ir daugelis kitų estetinių procedūrų, hialurono rūgšties užpildai nerekomenduojami nėščioms ar žindančioms moterims, taip pat žmonėms, kuriems prieš tai yra pasireiškusios alerginės reakcijos po užpildų suleidimo. Kai kurių hialurono rūgšties užpildų sudėtyje yra vietinio anestetiko lidokaino (preparatas, skirtas nuskausminti), todėl svarbu žinoti, ar pacientas nėra alergiškas anestetikams. Užpildai taip pat nerekomenduojami pacientams, sergantiems sisteminėmis ligomis, kurių metu yra pažeidžiama oda bei poodinis sluoksnis arba yra naudojami hormoniniai preparatai, sukeliantys odos pakitimų. Būklė, kai organizme yra infekcija (sinusitas, burnos pūliniai ir kt.), taip pat užkerta kelią hialurono rūgšties užpildams leisti. K R I S T I N A S O L O M N I KO VA

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė SVEIKATA

D O VA N A – GYVENIMAS Kai širdis, inkstai, kepenys ar plaučiai pradeda labai blogai funkcionuoti, o gydytojai bejėgiai juos pagydyti, belieka iš likimo tikėtis dovanos – donoro organo. Laimingų baigčių būtų daugiau, jei padaugėtų organų donorystę praktiškai palaikančių žmonių.

S EPTY NERI METAI L AU K IM O Aidos Miežytės kūne yra donoro inkstas. „Prieš mėnesį man buvo atlikta inksto persodinimo operacija ir aš jaučiuosi puikiai! Nedidelės komplikacijos – menkniekis, palyginti su tuo, kaip pasikeitė mano gyvenimas. Nebereikia dializių, nes turiu funkcionuojantį inkstą. Aš taip džiaugiuosi!“ Aida žino, kad jos organizmas gali atmesti dovanų gautą inkstą, tačiau tiki, kad viskas bus gerai. Kai būdama dešimties susirgau neišgydoma vilklige ir ji laikui bėgant pažeidė inkstus, ligoninė tapo antraisiais namais. Liga užgrūdino, privertė greitai užaugti ir netgi paskatino tapti medicinos darbuotoja. Kadangi nuolat mačiau, kaip ligoninės slaugytojos manimi rūpinasi, sakydavau: „Kai užaugsiu, dirbsiu tokį darbą kaip jos.“ Per ligos metus subrendo noras padėti kitiems žmonėms.

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

Baigusi bendrosios praktikos slaugytojų studijas išvažiavau dirbti į Vokietiją. Metus ganėtinai gerai jaučiausi, tačiau paskui reikalai pakrypo į bloga – inkstai pradėjo prastai funkcionuoti ir be nuolatinių dializių negalėjau išsiversti. Su jomis gyvenau pastaruosius septynerius metus. Kas antrą darbo dieną keliesi pusę šešių, važiuoji į kliniką ir keturias valandas lauki, kol aparatas išvalys tavo kraują, pašalins besikaupiančius skys-

čius... Griežtai laikaisi dietos (netinka produktai su fosfatais ir kaliu, kurio daug daržovėse), per dieną tegali suvartoti pusę litro skysčio (net jogurtą tekdavo įskaičiuoti)... Iš pramogų išbrauki vakarėlius su draugais... Septynerius metus lauki donoro inksto... Mama ir sesuo buvo pasirengusios dovanoti savo inkstą, bet jos netiko man kaip donorės. Ir geriausia draugė norėjo tai padaryti, tačiau tokiu atveju itin daug popierizmo ir reikia įrodyti, kad žmogus neatlygintinai, ne už pinigus, savo inkstą tau atiduoda. Bet ir pati nenorėjau, kad draugė dėl manęs rizikuotų sveikata. Galvojau: jei kas nors jai nutiks, save kaltinsiu visą gyvenimą. Dėl tos pačios priežasties tikriausiai būčiau atsisakiusi mamos ar sesers inksto. Todėl, kai krau-

Nė vienas iš mūsų nežinome, kada atsirasime kitoje pusėje. Galbūt tau prireiks kažkieno širdies? jo tyrimai parodė, kad jų inksto man persodinti negalima, net palengvėjo. O kai šių metų liepos pabaigoje gavau žinią, kad Kroatijoje atsirado man tinkamas donoras, apsiverkiau. Kaip esu tam žmogui dėkinga! Jo gyvybė dėl kažkokios priežasties užgeso, bet aš gavau šansą gyventi normaliai. Tolimas mamos giminaitis jau dvidešimt metų dėl nefunkcionuojančių inkstų priverstas atlikti dializę. Kiek žinau, jam negalima persodinti inksto. Tik pagalvokite – dvidešimt metų! Tad aš – laimės kūdikis. Dabar esu labai turtinga, turiu tris inkstus – donoro ir dar šiek tiek funkcionuojančius savus. Žmonės nežino, kaip labai gali padėti net ne vienam, o keliems žmonėms, nes vieno donoro organai gali išgelbėti kelis sergančius. Man labai patinka feisbuke pasirodanti socialinė reklama: oro uoste – plaučių, širdies, inksto, akies formos lagaminai. Užrašas ragina: „Nepasiimk jo į paskutinę kelionę, nes jis gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę.“ Kai tą reklamą pamatau, kaskart suspaudžia širdį.

GA L TO KIA B U VO J USTINO S MIS I JA Vida Monkuvienė – mama, kuriai teko ištverti dukros studentės netektį, mama, kuri paaukojo savo vaiko organus sergantiems žmonėms. Kodėl ji taip pasielgė? Vienturtės dukros netekome prieš dvylika metų. Buvau kelionėje užsienyje, staiga paskambino Justinos kambariokė ir pranešė, kad dukra – ligoninėje. Gydytojai nustatė smegenų aneurizmą. Buvo mėginimų išgelbėti jos gyvybę dviem operacijomis, deja... Kraujagyslė plyšo pirmadienį, o ketvirtadienį mūsų Justina jau buvo papuošta paskutinei kelionei į Amžinybę. Kai dukra dar kvėpavo, bet su vyru jau supratome, kad jos netenkame, man ir dingtelėjo, jog mūsų vaikas gali išgelbėti kitus žmones. Dukra buvo labai gera mergaitė, turėjo begalę draugų. Tarsi taikos balandis, į žemę atsiųstas angelas... Kai gydytojams pasakiau, ką galvoju, jie paaiškino, kad patys nedrįso apie tai prašnekti, nes matė, kad mudu su vyru – vienas didžiulis skausmas toje beviltiškoje situacijoje. Kodėl ta mintis mane aplankė? Gal Dievas ją atsiuntė? Vyras man pritarė. Mūsų Justinos organai buvo persodinti penkiems ligoniams. Kažkas pradėjo matyti (buvo persodintos jos ragenos), kažkas liko gyvas (buvo persodinti jos vidaus organai). Penkių žmonių gyvenimas visiškai pasikeitė... Kai pasiūliau panaudoti dukros organus, gydytojai surengė konsiliumą, kad dar kartą konstatuotų jos smegenų mirtį, buvo pasirašyti reikalingi dokumentai. Dukra neturėjo organų Donoro kortelės, bet man buvo paaiškinta, kad net jei būtų ją turėjusi, o mes, tėvai, nebūtume sutikę su tokiu

dukros pasirinkimu, gydytojų rankos būtų buvusios surištos. Prabėgo dvylika metų ir per tą laiką nė karto nesuabejojau savo sprendimu. Suvokiu jį kaip dukros gyvenimo įprasminimą. Galbūt tokia ir buvo jos, taip trumpai gyvenusios, misija – išgelbėti kitus? Žinau tik tiek, kad tarp jos dovaną gavusių buvo dienos šviesą išvydusi mergaitė ir jaunas vyras, cukriniu diabetu sirgęs žmogus, nesveikas kepenis turėjęs trijų vaikų tėvas... Noriu pasakyti visiems: nė vienas iš mūsų nežinome, kada atsirasime kitoje pusėje. Galbūt tau prireiks kažkieno širdies? Galbūt tavo artimasis iškeliaus ir gydytojai klaus, ar sutinki dovanoti jo organus kitiems? Mano patirtis rodo, kad tai gali nutikti bet kurią dieną ir bet kam. Ar būčiau laimingesnė, jei būčiau dukrą palaidojusi su tais organais, kuriuos transplantavo kitiems žmonėms? Bet juk kūnas tiesiog sudūla, išnyksta, tik nemari siela lieka... Nebuvome praktikuojantys katalikai, bet pakvietėme dukrai kunigą, pasakėme apie savo sprendimą ir paklausėme, kaip Bažnyčia vertina organų donorystę. Kunigas mums atsakė, kad tai – pati didžiausia dovana, kokią tik gali dovanoti žmogus žmogui. Kaip liūdna, kad per visokius kvailus mitus ir principus kapuose atgula tie, kurie dar galėjo gyventi... jei mirusiųjų artimieji būtų panorę įprasminti savo netektį, padovanodami tiems žmonėms gyvenimą.

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė INTYMU

S E K S PA N D E M I J A Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Veikiausiai, ši taisyklė tinka ir kalbant apie tai, kaip pandemija pakeitė mūsų intymų gyvenimą. 82

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

irmoji pandemijos banga mudu su vyru užklupo gana ekstremaliomis sąlygomis: jis buvo komandiruotėje užsienyje, o aš – namuose. Virusas tuo metu kėlė kone panišką siaubą. Vyrą, šiaip ne taip prasmukusį pro užsiveriančias valstybių sienas į Lietuvą keltu, pasitikau it raupsuotąjį – neapsikabinome ir nepasibučiavome tol, kol jis nenusivilko visų drabužių ir nepalindo po kone verdančiu dušu. Bet kai jis iš ten išlindo – šlapias, nuogas ir labai pasiilgęs, supratome, kad pagaliau išmušė mūsų valanda. Vaikus giminaičiams buvome apdairiai išdaliję dar iki jo grįžimo, tad teliko ant kiemo vartų užsikabinti lentelę su užrašu „Karantinas iki balandžio 7 dienos. Be reikalo netrukdyti“ ir pasinerti į dviejų savaičių trukmės medaus mėnesio malonumus. Retkarčiais stovėdami per 1,5 metro nuo kiemo tvoros santūriai – kaip kokia karališkoji pora – pamojuodavome pro šalį einantiems kaimynams. Šie, neslėpdami siaubo ir susižavėjimo, kėlė prieš mane savo skrybėles ir vadino dekabristo žmona – tais laikais retas šeimynykštis ryždavosi izoliuotis kartu su savo galimai užsikrėtusiu partneriu. Tai suteikė mūsų ryšiui dar daugiau ryškių spalvų.

NE IŠSIPI LDŽ I USI OS P ROGN OZ ĖS Nebuvome vieninteliai, įžvelgę pandemijoje pranašumų. Renginių, koncertų ir darbų netekusios šou pasaulio žvaigždės taip pat džiaugėsi pagaliau atradusios laiko šeimai ir vienas kitam. Kol vieni mylėjosi, kiti prognozavo. Demografai žadėjo pandemijos kūdikių bumą ir tikėjosi, kad gimdymo namus netrukus užplūs netyčiukų, atsiradusių po šitų priverstinių medaus mėnesių, besilaukiančios moterys. Sociologai perspėjo, kad padaugės skyrybų: jas neišvengiamai sukels nuolatinė trintis tarp keturių

sienų, kaip didinamasis stiklas išryškinanti nesutaikomus porų vertybinius skirtumus. Juokingiausia, kad nė viena iš tų prognozių neišsipildė. Demografinis sprogimas neįvyko, netgi, priešingai – gimstamumas per tuos pandemijos metus akivaizdžiai sumažėjo. Lietuvoje 2020 m. gimė 3 tūkstančiais (arba 10 proc.) mažiau kūdikių nei 2019 m., o 2021 m. sausį, kai gimdymo namai turėjo pradėti skaičiuoti pavasarinio karantino netyčiukus, rezultatai buvo dar prastesni: lyginant su ankstesniu sausiu, vaikų sumažėjo net 13 procentų. Panaši tendencija prognozuojama ir kitiems metams. Šie rodikliai atskleidė skaudžią ir kai kam galbūt netikėtą tiesą – pasirodo, seksas ir gimstamumas nėra taip tiesiogiai susiję, kaip iki šiol įsivaizdavome. Nors tai vis dar vienintelis būdas pradėti kūdikį, ko

Vienų porų seksualinį gyvenimą nuobodulys galutinai užmigdė, kitų – priešingai, pažadino. gero, kūdikio pradėjimas nebėra svarbiausias sekso tikslas, veikiau – šalutinis jo efektas. Ir žmonija jau yra ganėtinai gerai įvaldžiusi kontracepcijos būdus, padedančius tokių efektų išvengti. Nepasitvirtino ir prognozės dėl skyrybų. Lietuvoje 2020 m. buvo net 14,5 proc. mažiau skyrybų nei ankstesniais metais. Nežinia, ar tai lėmė šeimos vertybių renesansas, ar duris užvėrusios notarų kontoros, ar tiesiog pragmatizmas – kai taip ribojami kontaktai, juk visai patogu šalia turėti pašnekovą, pagalbininką ir nuolatinį sekso partnerį. Na, taip, galbūt kasdien valgyti tą patį gerai pažįstamą ir kiek prėską patiekalą nėra pats smagiausias dalykas, bet vis tiek geriau, nei kęsti alkį. Galų gale, lytiniai poreikiai yra tokie pat fiziologiniai, kaip poreikis valgyti, gerti ar miegoti. Tad ar verta iš to tikėtis kažkokių fejerverkų?

M E D US PE R S TI KL Ą Labiausiai pandemija paveikė vienišių įpročius. Jų seksualinė mityba ir iki tol buvo gana chaotiška: badmiriavimo periodus keitė bulimijos priepuoliai, gurmaniškus patiekalus – paskubomis sušlamštas greitmaistis, o dabar juos ištiko visiškas badas. „Po galais! Ar uždarydami sienas jie pagalvojo apie mus, vienišas moteris?!“ – piktinosi viena pažįstama, iki pandemijos užmezgusi keletą romantiškų ryšių su užsieniečiais vyrais. Vienas jų, ypač atkaklus švedas, vis dėlto prasiveržė per kelias užkardas, bet pasimatyti su mylimąja jam vis tiek nepavyko, nes nebuvo pasidaręs testo. Parą prasėdėjo izoliuotas Vilniaus oro uoste ir buvo išskraidintas atgal – piktas, alkanas ir nepasimylėjęs. Ką ten užsieniečiai, jei net vietiniai, uždaryti į namų ūkius, nelabai galėjo susitikti! Visame pasaulyje atliktos apklausos apie tai, kaip pandemija paveikė seksualinį gyvenimą, padalijo žmones į dvi kardinaliai priešingas grupes: vieni tikino, kad per pandemiją jų seksualinis gyvenimas suaktyvėjo, kiti skundėsi, kad labai suprastėjo. Treti tiesiog nerado atsakymo į tokį tiesmuką klausimą. Nes ką reiškia „suprastėjo“? Jei nedėmesingą atsitiktinį partnerį pakeitei kokybišku vibratoriumi, kuris tau padovanoja kur kas daugiau ir ryškesnių orgazmų ir nepriekaištauja, kad priaugai svorio, o kiaušinienė persūdyta, kaip tai vertinti: kad tavo seksualinis gyvenimas suprastėjo ar pagerėjo? Kaip tik tokį dvilypumą ir atskleidė svetainėje prnewswire.com atlikta apklausa: buvo pakalbinti du tūkstančiai 18–39 metų amerikiečių. 39 proc. respondentų teigė, kad nuo pandemijos pradžios jų lytinis potraukis padidėjo. Bet tokia pat apklaustųjų dalis pripažino, kad pradėjo daugiau masturbuotis. Kadangi masturbuojantis orgazmą pasiekti lengviau, pagerėjo ir kita statistika – 47 proc. pasigyrė, kad patiria du ar daugiau orgazmus per vieną sekso seansą. Pasirodo, fizinis nuotolis – ne kliūtis nei seksui, nei meilei. Niujorko sveikatos departamentui išplatinus atmintinę, kurioje siūloma perkelti savo intymius reikalus į kur kas saugesnę, virtualią, erdvę, dalis taip ir padarė. >

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė PATIRTIS

Visos dienos – YPATINGOS! „Mano laimė nepriklauso nuo vyro, vaikų, draugų ar aplinkybių“, – teigia interjero dizainerė ŠARŪNĖ ŠALTENĖ. Ryžtingai pakeitusi profesiją, neužsidariusi tarp keturių sienų su Dauno sindromą turinčiu sūneliu, priėmusi į šeimą mergaitę iš vaikų globos namų, turinti rūpesčių, kaip ir mes visi, Šarūnė nepamiršta džiaugtis kiekviena diena – kokia ji bebūtų. Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

oterys dažnai savo laimę nukelia į ateitį: kai baigsiu mokslus, kai ištekėsiu, kai susilauksiu vaikų, kai pakeisiu darbą – tada jau pagaliau pasidžiaugsiu tuo, ką turiu. Jums taip nebuvo? Kadaise ir aš mąsčiau panašiai, bet buvo akimirka, kai sustojau ir pasakiau sau, kad niekas – nei vedybos, nei mokslai, nei darbas, nei vaikai – man tiesiogiai tos laimės nepridėjo. Visa tai džiugino, malonino, teikė saugumo jausmą, bet su asmenine laime buvo ne taip jau ir susiję. Laimė – sąmoningas mūsų sprendimas būti laimingam ir neužmesti tos atsakomybės nei ant vyro, nei ant vaikų, nei ant draugių pečių. Visada buvau be galo didelė optimistė, kuri mato šviesiąją gyvenimo pusę ir randa džiuginančių dalykų. O tai, kad į pasaulį išeinu su plačia šypsena, nereiškia, jog neturiu iššūkių ir problemų ar kad man visi linki tik gero – ne. Juk bet kokioje situacijoje gali rinktis, kaip į ją reaguoti: skųstis arba džiaugtis.

nesiskųsiu. Aš renkuosi laisvę, laimę ir džiaugsmą! Aišku, nesu antžmogis, ir pasiguodžiu, ir išsikalbu, ir paliūdžiu, bet dabar visada pagalvoju: o ką galiu iš tos nemalonios situacijos išmokti? Man regis, ne šaip sau viskas vyksta – tam tikru laiku mes visi gauname tam tikras gyvenimo pamokas.

Pažįstu šeimą, auginančią autizmo spektro sutrikimų turintį vaiką, – ji užsidarė nuo viso pasaulio, nes negali su ta situacija susitaikyti. Kaip jūs priėmėte faktą, kad sūnelis, kuriam dabar septyneri, gimė ne toks, kokio tikėjotės? Man be galo gaila tokių žmonių, kurie pasirinko atsiriboti... Pamenu, kai gimusį sūnų man padėjo ant krūtinės. Jis buvo nuostabiai gražus, bet iškart pamačiau migdolinėmis vadinamas akis, kurios būdingos Dauno sindromą turintiems žmonėms. Paskui gydytoja jį išsinešė iš gimdyklos ir kartu išsivedė mano vyrą. Kai jis grįžo, iš jo balto kaip popierius veido supratau, kad buvau teisi. Galėjau, kaip kai kurios kitos mamos, užsidaryti ir viena kentėti, bet supratau, kad to nedarysiu. Aš juk neturiu ko slėpti ir ko gėdytis – mano Augustinas yra nuostabus toks, koks yra.

Nesėdėsiu ir nesiskųsiu. Aš renkuosi laisvę, laimę ir džiaugsmą!

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

Žmonės dažnai tai suvokia po kokių nors asmeninių krizių. Neatsimenu savęs kitokios. Gimiau inteligentiškoje, griežtokoje, bet labai pozityvioje šeimoje, kur buvo nesuprantama verkšlenti ir skųstis dėl smulkmenų. Gyvenimas, mano supratimu, yra nuolatinė kelionė, procesas ir augimas, mes juk patys pasirenkame, kaip tą kelionę keliausime.

Mamos šiek tiek nestandartinius vaikus priima lengviau nei tėčiai? Tai mamoms natūralu, taip gamtos surėdyta, o vyrams – daug sunkiau, jie turi daugiau lūkesčių, ypač gimus berniukui. >

Na, visi ir visos nori, perkeltine prasme, keliauti į Maldyvus, bet ne į Antarktidą... Čia irgi pasirinkimo klausimas. Kartais sąmoningai renkuosi sunkesnį kelią, kad galėčiau tobulėti ir ateityje būti geresnis žmogus, nes nenoriu rytoj būti tokia pati, kaip šiandien. Galima gyvenimą nugyventi ir saugiai sėdint ant sofos, bet aš renkuosi kitokį kelią, nes kartais pajuntu, kad tai, kas yra lengva, man net neįdomu. O kartais pats gyvenimas išmeta kortas, kurios... ... nebūtinai yra tūzai, ar ne? O taip. Buvo etapas, kai prieš keletą metų pajutau: manęs nebedžiugina niekas. Turiu viską: finansus, šeimą, gražius namus, automobilius, keliauju kur noriu. Nauji daiktai ar kelionės praskaidrindavo nuotaiką trumpam. Bet turėjau ir didelių problemų. Ir tada pasakiau sau: stop! Manęs nevaldys aplinkybės, kad ir kokios jos būtų! Nesėdėsiu ir

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė

IŠŠŪKIS

LAISVĖ SPENELIAMS Labai nemėgstu žargono „papai“. Šiais vėlyvojo modernizmo laikais krūtys ne tik subuitinamos iki papų, bet ir pernelyg erotizuojamos, fetišizuojamos populiariojoje kultūroje, pornografijoje. Kita vertus, kasdieniame gyvenime būtent krūtys patiria moralinę moters kūno cenzūrą.

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

Žmonijos istorijoje moters krūtys niekada nebuvo taip seksualizuojamos kaip dabar. Senovės Graikijoje ir Egipte tiek vyrai, tiek moterys dažnai vaikščiodavo apnuogintomis krūtinėmis. Viduramžių auditorijai taip pat nebuvo sunku žiūrėti į nuogą krūtį. XIII–XIV amžiaus religiniai paveikslai, vaizduojantys mergelę Mariją, atvira krūtimi žindančią kūdikį Jėzų, skatino teologinę pedagogiką, kuri patvirtino simboliškai sakralią moters kūno funkciją. Bet XVI amžiuje krūtis prarado religinę galią ir tapo, anot Margaret R. Miles, pasaulietine krūtimi. Šiais laikais pasaulietinės apnuogintos moters krūtys puikuojasi automobilių padangų, alaus, krepšinio ir net mėsainių reklamose. Demonstruoti putlias savo krūtis, besiveržiančias per iškirptę, taip pat yra socialinė norma, bet tik ne žindančioms moterims. Žmonės, viešumoje stebėdami apsinuoginusią žindyvę ir jos kūdikį, jaučia vidinius konfliktus, šį procesą prilygina beveik viešam šlapinimuisi ar tuštinimuisi. 2016 metais Joey Salads surengė socialinį eksperimentą „Sexy vs Breast Feeding in Public“, kuriame stebėjo praeivių reakcijas į moterį, ant suolelio sėdinčią itin atviromis krūtimis, ir moterį, žindančią kūdikį. Žinoma, žindyvė sulaukė pašaipų bei komentarų „disgusting“, o seksualusis modelis buvo maloniai nužiūrimas, nors abi moterys krūtis buvo apnuoginusios beveik tiek pat. Moralinę kūno cenzūrą patiria ne tik žindyvės. Spalio 13-oji – pasaulinė diena be liemenėlės, tačiau visas kitas metų dienas moteris privalo ją dėvėti, nes aplinkiniams nėra malonu matyti pro drabužius iššokusius moters spenelius. Norėdamos įtikti nerašytiems socialiniams kodams, moterys varžo save metaliniais lankais apkaustytomis liemenėlėmis,

Dažnai įsivaizduojama, jog kuo didesnės moters krūtys, tuo ji seksualesnė, tačiau tai klaidinga nuomonė. nors jos trukdo laisvai kvėpuoti, stabdo limfotaką ir padidina tikimybę susirgti krūtų onkologine liga. Padėtis itin paradoksali – didžiuliame reklaminiame miesto stende gali puikuotis mergina su striuku bikiniu, tačiau eilinė moteris uždara palaidine su vos matomais speneliais visuomenei yra nepriimtina. Taip, krūtis – lytinis dirgiklis, vyrų vaizduotę kaitinanti vieta, tačiau stiprus moters kūno seksualizavimas šiais laikais jai pačiai sukelia gėdą, ašaras, nusivylimą, todėl skatina lankytis pas psichoterapeutą, darytis plastines operacijas ar išmokti kitaip rengtis, kad nebūtų taip erotizuojama. Nedėvėti liemenėlės yra paprasta mažakrūtėms ar vidutinę krūtinę turinčioms moterims, tačiau didžiakrūtėms tai – iššūkis. „Mano papai guli man ant skrandžio“, – skundžiasi itin didelės krūtinės savininkė, dalyvavusi projekte „Women With Big Boobs Go Braless For A Week“. Krūtys sveria labai daug (kai kurioms moterims todėl skauda nugarą), vasarą dėl to karšta ir, svarbiausia – norint jas suvaldyti, būtina dėvėti liemenėlę. Šiomis fizinėmis bėdomis skundžiasi didžiakrūtės, o lieknesnės pilnų krūtų moterys dar patiria ir psichologinį diskomfortą, nes jaučia, jog vyrai dažnai kviečia jas į pasimatymą dėl krūtinės apimties, o ne dėl jų pačių (jei moteris dar ir be liemenėlės – tai

priimama kaip tiesioginis viliojimas į lovą...). Mažakrūtėms – atvirkščiai: jos gali laisviau rinktis apatinį trikotažą, tačiau jaučiasi esančios ne iki galo moteriškos. Viena klientė neseniai man skundėsi: „Skiriuosi su vyru. Jis visada man sakė, kad nemoku rengtis ir mano papai maži. Suknelės negražiai atrodo.“ Toks krūtų objektyvizavimas ir seksualizavimas kiekvienai yra skausmingas, varžantis, verčiantis jausti gėdą dėl gamtos duotybių. Tačiau moterys išdrįsta pačios pasirinkti, kaip nori vertinti savo krūtis: laikyti jas seksualumo simboliu, natūralios motinystės raiška arba neutraliai vertinama anatomine kūno vieta. Labai svarbu asmeniškai apibrėžti savo santykį su krūtine suvokiant, kad dėl krūtų grožio standartų neatitikimo netampi mažiau moteriška, dėl negalėjimo žindyti – mažiau motiniška. Dažnai įsivaizduojama, jog kuo didesnės moters krūtys, tuo ji seksualesnė, tačiau tai klaidinga nuomonė – kartais moterys mažomis krūtimis yra lytiškai jautresnės ir aktyvesnės nei pilnakrūtės. Taip pat manoma, kad negalinčios žindyti yra nenaudingos ir kad moters krūtys – tik pieno buteliai, kiekvieną rytą suspaudžiami į liemenėles. Ne. Kiekviena krūtis, kuri geba jausti, yra prižiūrima ir mylima, – gera krūtis. Ir ji nusipelno būti laisva, neįpareigota, nesuspausta, nematuojama socialiniais matais. Taip mano ir fotografas Spenceris Tunickas, kuris 2019 metais surengė protestą prieš nuogų moters spenelių meno kūriniuose cenzūrą socialiniuose tinkluose. Minia moterų ir vyrų, laikydami rankose savo spenelių nuotraukas, apsinuogino priešais „Facebook“ ir „Instagram“ Niujorko būstinę „Astor Place“, norėdami užginčyti moters spenelių cenzūrą socialinėje žiniasklaidoje. >

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė DAILĖS GALERIJA

AUTOPORTRETAS. 1864–1865. Karališkasis dailės muziejus, Antverpenas

AUKŠTAI IR ŽEMAI Šiandien terminas „akademizmas“ skamba kaip kritika. Žodis, kuriuo buvo vadinama XIX amžiaus dailės kryptis, tapo bendrinis, bet jo esmė nepakito: jis vartojamas kalbant apie saloninę dailę ir autorius, kurie baidosi saviraiškos. Bet taisyklė nebūna be išimčių. Patikrinkime? Jeano Auguste’o Dominique’o Ingreso (1780–1867) kūryba padarė didesnę įtaką moderniajai dailei nei progresyviausių jo kolegų. Aišku, maestro būtų nustebęs ir net pasipiktinęs, jei kas nors jam būtų išbūręs tokias perspektyvas. Jis buvo idėjinis akademistas, vertino tik aukštuosius žanrus (istorinius, alegorinius, mitologinius paveikslus) ir skelbė, kad svarbu puoselėti tradicijas, o ne vaikytis naujovių. Modernistai nebūtų norėję draugauti su tokiu retrogradu. Jei ne vienas „bet“. Ingresas stengėsi laikytis savo teorijos,

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

bet meninė intuicija jam vis kišdavo koją: jo biblinės ir antikinės scenos kirtosi su neoklasicizmu, buvo per daug spalvingos ir gyvos, turėjo viduramžių ir Renesanso kvapo. Menininkui neteko abejoti savo talentu, nes akademizmo vertintojams jis buvo aukščiausia kartelė; visi medaliai, stipendijos, prizai, premijos buvo jo. Tačiau liberalūs tapytojo amžininkai diegė romantizmo idėjas ir jos turėjo daug šalininkų. Tad Ingresui nesisekė patogiai sėdėti ant laurų – vis atsirasdavo kritikų, kurie nuversdavo jį nuo

sosto, o jo meną pavadindavo atgyvena. Tokie išpuoliai (plius kolegų intrigos) smukdė dailininko autoritetą ir pajamas. O jis norėjo gyventi gerai. Todėl vyras imdavosi užsakymų, kurie klibino jo žanrų hierarchiją, – tapė pasiturinčių ponų ir ponių portretus. Jam tai buvo ne menas, o būdas uždirbti be didelių fizinių ir dvasinių pastangų. Tačiau būtent portretai (ir kiti dailininko nukrypimai nuo pasirinkto kurso) įkvėpė Auguste’ą Renoirą, Edgarą Degas, Henri Matisse’ą, Pablo Picasso ir kitus moderniosios dailės pradininkus. >

DIDŽIOJI ODALISKA. 1814. Luvras, Paryžius

PONIOS DUVAUCEY PORTRETAS. 1807. Condé muziejus, Chantilly pilis netoli Paryžiaus

NAPOLEONAS I IMPERATORIŠKAJAME SOSTE. 1806. Armijos muziejus, Paryžius

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

Laimė ASMENYBĖ

Nesišypsokite

žaliaplaukei

mergaitei Liepos 30-ąją pasirodžiusį antrąjį albumą „Happier Than Ever“ BILLIE EILISH įrašė jau kaip pasaulinio masto žvaigždė. Devyniolikmetė, atliekanti niūrokas dainas apie nakties košmarus ir nemeilę sau, mūsų akyse tapo tikra muzikos diva.

KAIP P RA DĖTI Ž VA I GŽ DES? Iš airių ir škotų protėvių paveldėta pavardė tariama Ailiš. Išties tai ne pavardė, o antrasis jos vardas. Visas skamba taip: Billie Eilish Pirate (taip, piratė!) Baird O’Connell. Škotų, airių ir grynakraujų amerikiečių provaikaitė gimė Los Andžele, kaip nesunku tikėtis – ne itin įprastoje šeimoje. Mama, amerikietė Maggie Baird, – kantri dainininkė, aktorė, be kita ko, vaidinusi kultiniame seriale „X failai“. Vienoje iš serijų jai teko antgamtinėmis galiomis apdovanotos policininkės Šeron Perl, bendradarbiaujančios su Skali ir Malderiu, vaidmuo. Tėvas Patrickas O’Connellas – taip pat aktorius, devintąjį dešimtmetį vaidinęs Shakespeare’o pjesėse legendiniame Londono „Old Vic“ teatre. Prieš porą metų per Howardo Sterno inter-

102

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

viu paaiškėjo ganėtinai pikantiška Billie gimimo detalė. Žodžio kišenėje neieškantis vedėjas pasiteiravo Maggie ir Patricko apie naktį, kai buvo pradėta būsimoji žvaigždė: tokia informacija praverstų kitiems būsimiesiems tėvams, svajojantiems apie genialų kūdikį. „Išties Billie buvo pradėta vaisingumo klinikoje“, – nesutriko Maggie. Pora prisipažino, kad tik penktas bandymas buvo sėkmingas. Dainininkę sukrėtė ir naujiena, ir aplinkybės – viskas vyko laidoje, kurią girdėjo milijonai. Klausydamasi apie tėvų intymų gyvenimą Billie vos nenualpo, bet vėliau sakė, kad interviu buvo smagus. Ypač tada, kai ji su broliu turėjo tiesiog studijoje sukurti naują dainą – įdomesnio užsiėmimo nė negali būti. >

Aštuoniolikmetė superžvaigždė ir jos penki „Auksiniai gramofonai“, pelnyti per 2020-ųjų „Grammy“ apdovanojimus

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

103

Laimė ATVIRAI

Supratau:

mirti čia negaliu

„Turiu įsirašiusi vieną pokalbį telefonu, neseniai perklausiau. Kalbuosi su Roku – tuomečiu savo sužadėtiniu ir dabartiniu vyru. Jis manęs klausia: „Kaip tu jautiesi?“ – „Ai, blogai, karščiuoju, bet gal nieko tokio, gal čia kokia karštinė, nueisiu į universiteto polikliniką.“ Klausau to pokalbio ir negaliu patikėti, nes žinau, kad tuo metu jau buvo rimtų simptomų...“ – taip pasakojimą apie netikėtai svetur užklupusią ligą pradeda GRYTĖ GRAUSLYTĖ.

Baigusi mokyklą, Grytė su draugu išvažiavo gyventi į Londoną. „Gyvenau laisvą gyvenimą, ieškojau, kas esu, tikrinausi ribas ir atsakomybes, mėginau suprasti, kas yra gyvenimas. Tačiau atsakymai kėlė dar daugiau klausimų. Man buvo 19 metų, jau tada traukė dvasiniai dalykai. Buvau gana stipriai susidomėjusi įvairiomis praktikomis – joga, meditacijomis...“ Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo studijuoti kultūros istoriją ir antropologiją, lankė įvairius dvasingumo festivalius. „Maksimaliai ieškojau būdų tyrinėti savo vidinį pasaulį. Studijuoti man pasidarė labai sunku ir nuobodu, nes universitete neradau, ko tikėjausi. Suvokiau, kad noriu keliauti, patirti, nes tokiu būdu gausiu daugiau nei sėdėdama universitete. Tad pasiėmiau laisvus metus ir, laimėjusi konkursą, leidžiantį keliauti ir studijuoti Indonezijoje jų kalbą ir kultūrą, išvykau.“

P IRMIE J I IŠ BANDY MA I „Man jau buvo ėmęs tinti pilvas – kaip vėliau sužinojau, jame buvo pradėję kauptis vandenys. Buvau praradusi apetitą ir netekusi daugiau kaip 10 kilogramų. Viskas vyko žaibiškai“, – prisimena.

110

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

Į Indoneziją Grytė išvažiavo su tuomečiu sužadėtiniu, tačiau porai greit teko mokytis gyventi atskirai, nes juos priėmė į universitetus skirtingose salos pusėse: įsimylėjėlius skyrė daugiau kaip tūkstantis kilometrų. „Indonezijoje man smarkiai paūmėjo atopinis dermatitas, kuriuo sergu nuo gimimo. Gyvenau dulkių pilname mieste su daugybe gyventojų, pasikeitė klimatas, mityba. >

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

„NE RADAU, KO T IK Ė JAUS I , TAD IŠVY K AU Į IND O NE Z I JĄ“

„Žinojau, kad jeigu pasieksiu Lietuvą, viskas bus gerai. Tiesiog reikia nemirti pakeliui.“ L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

111

Laimė ŽVILGSNIS

AT S I T I E S T I P O S K Y RY B Ų Nesutikau nė vienos, kuri po skyrybų būtų sakiusi, kad exas yra nuostabus žmogus, su kuriuo tikra svajonė likti draugais visam gyvenimui, kaip dažnai skaitome žinomų porų pranešimuose apie statuso pakeitimą. Na, ne – viešumoje gal pakelta galva ir ryškiai padažytos lūpos, bet vienumoje – ašaros, liūdesys, tuštuma, kaltinimai sau ir jam. Kaip neužsibūti tokios būsenos?

ikėtina, kad artimiausieji, matydami nuolatos rūškaną veidą, po kokio mėnesio ims dėti desperatiškas pastangas atgaivinti ką tik išsiskyrusią damą kaip benuvystančią gėlę – į trasą eis siūlomos aikido ar bokso treniruotės, rytiniai pasiplaukiojimai baseine, vakariniai pasikultūrinimai teatruose ar kine ir naktiniai pasišokimai klubuose. Draugės paeiliui skambins ir rašys ūpą keliančias žinutes, kelios bandys supažindinti su pažįstamais „visai neblogais“ vyriškiais. Čia geresnis variantas. Blogiau, kai mama (teta, močiutė) ims įrodinėti, kad nereikėjo „paleisti“ tokio gero vyro, juk negėrė, nesimušė, nėjo į jokią pusę, pati nežinai, ko nori, ką sau manai likusi su dviem vaikais, kas tave ims dabar? Šeimos draugai irgi sutrikę: toliau bendrauti su abiem? Rinktis kurį vieną? Bet tas kitas, „blogasis“, jiems asmeniškai juk nieko blogo nepadarė? Todėl nenuostabu, kad kai kurie ilgam atsitolina ir iš saugaus atstumo stebi, kas bus toliau.

„Iš pradžių norėjau tik užsidaryti ir viena paliūdėti, taip  erzino visi tie draugių: „Nesėdėk viena namie, na, einam kur nors, baik apie jį galvoti!“ – lyg galėčiau paspaudusi mygtuką išjungti mintis. Išsiskyrėme taip staiga, na, jis išėjo taip netikėtai, kad vis dar negalėjau susitaikyti su realybe. Paliktas jo megztinis ar kelios knygos vis dar buvo pretekstas jam parašyti – žinojau, kvaila, bet turbūt širdies gilumoje dar tikėjausi, kad jis sugrįš ir kad tuos kelis mėnesius prisiminsiu kaip blogą sapną. Geriausia mano draugė, kuriai tuo sunkiuoju etapu vis išsipasakodavau, tikindavo, kad viskas tik į gera. Ji esą niekada nesuprato, ką jame radau, kai kalbėdavomės, užversdavo mane faktais, koks jis niekšelis, o aš linksėdavau galva, negalėdama jai prisipažinti, kad iki šiol pabundu su šlapia nuo ašarų pagalve ir tikiuosi, kad jis dar sugrįš... Bet mane išblaivė epizodas, kai kartą atsitiktinai prekybos centre pamačiau jį su ta kita moterimi, dėl kurios jis mane paliko. Jie ėjo iš lėto, susikibę rankomis, kalbėjosi, jis ją priglaudė, pašiureno plaukus – porelė kaip iš romantinio filmo. Buvo skaudu? Žiauriai. Bet tas šaltas dušas padėjo atsigręžti į savo pačios gyvenimą. Ir pradėti mokytis gyventi be jo.“ Agnė

116

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

117

Laimė MAISTAS

Favoritai „Kai dvejoji, kepk obuolių pyragą.“ Šios taisyklės laikausi jau daugybę metų ir paprastai nesuklystu: obuolių pyragus mėgsta (beveik) visi, tai rudens desertų karalystės klasika, nepavaldi kintančioms maisto madoms. O ir kam mėginti išrasti dviratį, kai jis jau seniai išrastas?.. Fotografė ir stilistė J U R G I T A V A S K E L @duonos.ir.zaidimu

Varškės pyragas su obuoliais

10 gabalėlių Gaminti 1 val. 20 min. ir laikas atvėsti pernakt

124

20 2 1 SPAL I S LA I M Ė

Karamelinis obuolių pyragas 8 gabalėliai Gaminti 1 val. 20 min.

L A I MĖ 2 0 2 1 S PA LI S

125