Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur
2 0 2 1 B I R Ž E L I S 4,89 Eur
Monika Marozienė: Lyg iš kitos epochos...
Kas vyksta ŽEMIAU BAMBOS?
M ADA
KERŠTO ŠOPINGAS Savaiminis įdegis prieš natūralų
AUGALŲ TERAPIJA
Vasarą atsigriebsiu TEM A
už viską! LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
1
Laimė TENDENCIJOS
Mada ir interjeras
JOHANNA ORTIZ auskarai
GUBI šviestuvas
BOTTEGA VENETA palaidinė
Podiumo įkvėpti interjero akcentai ir išskirtinės detalės atspindi naujausias mados tendencijas ir leidžia susikurti stilingus ir jaukius namus.
BOYY rankinė
FERM LIVING krepšys
GABRIELA HEARST suknelė
FREDERICIA kėdė
EERO AARNIO ORIGINALS pufas
Pinta Madoje dažniau pastebimos natūralios medžiagos nėra atsitiktinumas. Vykstant visapusiškam kultūriniam perėjimui prie tvarumo, vis daugiau tiek mados, tiek interjero kūrėjų renkasi natūralumą, žaidžia su gamtos dovanomis, žemės spalvomis ir jaukinasi netobulumą.
RUSLAN BAGINSKIY kepurė
WARM NORDIC spintelė
14
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
PROENZA SCHOULER
MIU MIU basutės
NORMANN COPENHAGEN padėklas
SAVANNAH MORROW THE LABEL sijonas SENSI STUDIO padėkliukas
BATSHEVA suknelė
LOEWE kepurė
ABCTEST šviestuvas
SCHUMACHER pagalvė
SHASHI auskarai
BALMAIN
Džinsai
B SIDES švarkas
SAINT LAURENT rankinė
ZARA HOME virtuvinė pirštinė
H&M apykaklė HEIRLOOMED servetėlės
PARIS TEXAS bateliai
©VIDA PRESS (4)
NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ
MARINE SERRE džinsai
Džinsinė medžiaga – bene universaliausia ir patvariausia mūsų aprangoje, gyvuoja nuo pat XIX amžiaus. Daugelis džinsinius drabužius prisijaukinę kaip kasdienę uniformą ir tik retas šią medžiagą naudoja interjere. Gal laikas pamėginti?
ZIN HOME sofa LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
15
Lyg iš
kitos epochos... Sako, visi gimstame mums skirtu laiku. Tačiau žvelgiant į Šveicarijoje įsikūrusią fotografę MONIKĄ MAROZIENĘ nejučia kyla mintis, kad ji gimė bent keliais dešimtmečiais per vėlai. O gal, kaip pasakytų reinkarnacija tikintys hinduistai, jos siela nugyvenusi jau ne vieną gyvenimą. Nes Monika tiesiog spinduliuoja retro Paryžiaus žavesį. Tekstas D O V I L Ė L E B R I K A I T Ė
18
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
FOTOGRAFAS ALBERTAS POCEJUS, STILISTĖ MONIKA MAROZIENĖ, VIZAŽISTĖ MARIJA MAČIULYTĖ, INTERJERO DIZAINERĖ INGA ŠVEDIENĖ
Laimė VIRŠELIO VEIDAS
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
19
Laimė TEMA
30
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
FOTOGRAFAI: GABRIELĖ KUTKEVIČIŪTĖ IR TOMAS ADOMAVIČIUS, STILISTĖ GIEDRĖ ANUŽYTĖ, VIZAŽISTĖ GRETA JUOZAPONYTĖ. DRABUŽIAI IR AKSESUARAI: GIEDRĖ – „ZARA“ ŠVARKAS, DŽINSAI, BATELIAI; EVELINA – „ZARA“ LIEMENĖ, „SANDRO“ KELNĖS; VERONIKA – „ZARA“ SUKNELĖ, AULINIAI, „MANGO“ KEPURĖ
Laimė TEMA
Vasarą
atsigriebsiu už viską! Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė
Daug egzotikos nereikės – tik daug saulės, maudynių ir padrybsojimų ant žolės, draugių kompanijos ir juoko iki nukritimo ar kavos lauko kavinėje. Viso to, kas kadaise buvo savaime suprantama. Tačiau, kaip sako viena mūsų herojė, geriau daug ko neplanuoti ateičiai – verčiau ieškoti džiaugsmo tiesiog dabar, kiekvienoje dienoje, kokia ji bebūtų, neliūdint dėl to, ko nėra, o ieškant to, kas kelia ūpą! LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
31
COPERNI
ISABEL MARANT
DAVID KOMA
KOCHE
MIU MIU
RODARTE
Alessandra Ambrosio
PHILOSOPHY DI LORENZO SERAFINI
VERSACE
Laimė SIMPTOMAI
Gigi Hadid
Sugrįžimas
40
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
©VIDA PRESS (23)
Vasaros mada labai nori atgaivinti mūsų poreikį puoštis, bet bijo, kad namuose praleisti metai pakeitė poreikius: kas žino, gal treningas ir šlepetės tapo fetišo objektais? Todėl pagrindinė sezono tendencija nedvelkia glamūru – dizaineriai tiesiog bando konvertuoti sportinius drabužius į nesportinius. Jie kuria rūbus ir ansamblius, kuriuose lieka athleisure detalių, tačiau tai jau atrodo kaip stiliaus pasirinkimas, ne uniforma.
KOCHE
JULĖ ŠIURKUTĖ
Apačioje – Paris Hilton ir Saweetie su „Juicy Couture“ treningais
ISSEY MIYAKE
ACNE
TOM FORD
KENNETH IZE
SPORTMAX
SODAS
Netikėta sensacija: gėlių raštai vidurvasaryje pasidarė nepageidaujami. Tad jie šį sezoną – ne tendencija, o siekis nenumarinti tradicijos.
Rytai Be subtilumų
JACQUEMUS
VALENTINO
Jei šį sezoną kam nors prireiks pastebimų aksesuarų, geriausia ieškoti to, ką gamina kalviai, – stambių, tarsi neapdorotų papuošalų.
DIOR
ULLA JOHNSON
ALBERTA FERRETTI
FENDI
Aplodismentų verta mada, jei sinoptikai žada vėsią vasarą. Azijos moterys patvirtintų, kad mūvėti kelnes po suknele – ne prievolė, o komfortas.
MAKSIMALIZMAS
Mados namai dabar negaili audinio, tad dauguma suknelių siekia kulnus. Džiugu, kad jos – universalios, nesuprasi, kam skirtos: gatvei, pajūriui ar šventiniam vakarui.
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
41
Laimė MADA
Birželio įkvėpimai
Iš instagramo merginų semiamės įkvėpimo madingiausiems mėnesio deriniams. 1
2
3
4
5
6
8
9
10
@eglebabunasvili
MARŠKINIAI 1. BOTTEGA VENETA auskarai, 420 €; 2. GUCCI akiniai, 370 €; 3. ETRO marškiniai, 395 €; 4. ZARA diržas, 17,95 €; 5. MAX MARA rankinė, 429 €; 6. ZARA sandalai, 49,95 €; 7. BALMAIN skrybėlė, 590 €; 8. INAVATI lininiai marškiniai, 99 €; 9. LOEWE krepšys, 395 €; 10. UTERQÜE kaklo papuošalas, 49 €
56
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
NUOTRAUKOS IŠ INSTAGRAMO IR IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ
7
@eglebabunasvili
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
57
Laimė ASMENYBĖ
Žmogus, daug
mylėjo
Šiandien pasaulis rašo nekrologus ALBERUI ELBAZUI, užuot giedojęs odes sausį pristatytam jo mados ženklui „AZ Factory“. Ir sunkiai gali patikėti, kad gyvybingojo dizainerio išties nebėra.
©VIDA PRESS (1)
Odžių irgi buvo – vis dar tebesiautėjant pandemijai, „AZ Factory“ šou Paryžiaus mados savaitėje praėjo kukliau, nei buvo vertas, bet neliko nepastebėtas nei mados kritikų, nei madingiausių interneto parduotuvių. Prie ištaigingų šilkinių pižamų ir chalatų, atlasinių sijonų ir palaidinių pūstomis rankovėmis, tikrą sportinę prabangą įkūnijančių tamprių, kedų ir džemperių vis atsiranda lentelės „Išparduota“, o populiariausi dydžiai dingte dingsta.
62
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
A
trodė, kad dar yra laiko: šiaip ar taip, pasaulis stengiasi grįžti į vėžes, pristatymai ir renginiai vėl vyksta, išeiginių pižamų ar paradinių kedų poreikis ilgai neišseks. Bet būtent laiko ir pristigo – balandžio 24-ąją, praėjus trims mėnesiams po „AZ Factory“ pirmojo šou, dizaineris išėjo. Koronavirusas, sukliudęs deramai išskleisti sparnus „AZ Factory“, nusinešė ir kūrėjo, poros mėnesių pritrūkusio iki šešiasdešimtojo gimtadienio, gyvybę. Mados sekėjos vos spėjo pasidžiaugti lauktu sugrįžimu – juk nuo 2015-ųjų skyrybų su „Lanvin“ apie Alberą Elbazą nebuvo girdėti (jis sakė, reikėjo laiko, kad vėl pamiltų madą). Teisybės dėlei – apie „Lanvin“ irgi. Galima sakyti, mados namai nugrimzdo į užmarštį, iš kurios juos 2001-aisiais ištraukė Elbazas. Penkeri tylos metai – pakankamas laiko tarpas, kad tave pamirštų. O ir pasaulyje ne taip mažai talentingų dizainerių, stiprių asmenybių ir tiesiog žinomų žmonių. Bet toli gražu ne kiekvieną palydi tokiais žodžiais, kaip šį apvalutį neaukšto ūgio vyrą (jis pats visada krimtosi dėl antsvorio ir svajojo sulieknėti), seniai nedirbusį jokiems didiesiems mados namams. Socialinius tinklus užplūdę atsisveikinimo su Elbazu tekstai buvo nuoširdūs, be skambių žodžių ar bendrų frazių. Tačiau su meile ir dėkingumu už aistrą ir neblėstantį norą papuošti kiekvieną moterį, su kuria dirbo.
M EI LĖ – TA PASLAPTI S Ko gero, kiekviename nekrologe ar prisiminimų žinutėje minėta dizainerio meilė moterims. Amerikiečių mados kritikė Sarah Mower priminė paties dizainerio žodžius 2013-ųjų „Vogue Voices“ tinklalaidei. „Kai rašydami apie raudoną kilimą tematote rankinę, vėrinį ir auskarus, nepastebite esmės. Aš noriu matyti moteris. Noriu suprasti, kas jos. Mano tikslas – kad suknelė išnyktų. Sukurti tokį apdarą, kuris nekristų į akis, nes viskas, ką trokštu matyti, – tai jį vilkinčios moters veidas.“ Aktorė Meryl Streep sakė, kad tik aprengta Elbazo jaučiasi patenkinta savimi. „Svarbiais atvejais, kai turiu būti Meryl Streep – didžiuliu, perliaupsintu paminklu besikeičiančiam moterų statusui kine ir pasaulyje, man reikia tik Albero. Jis pastebi viską: mano nepasitikėjimą savimi, mano svorį (68 kilogramai!), ūgį, amžių. Ir leidžia jaustis nuostabiai.“ Kim Kardashian, kurią dizaineris ir „Lanvin“ rengė pirmajam „Met Gala“ pokyliui, prisiminė jį kaip šilčiausią ir svetingiausią žmogų. „Per pirmąjį vizitą į Paryžių Alberas netikėtai pakvietė mane pietų. Jam įėjus, vos neapalpau. Jis aprengė mane pirmajam „Vogue“ viršeliui, padovanojo suknelę, kad
Didysis Albero Elbazo sugrįžimas taip ir neįvyko: „AZ Factory“ spėjo pristatyti vos vieną šių metų pavasario–vasaros kolekciją
visada jį prisiminčiau. Puošė „Met Gala“ pokyliui – visi primatavimai buvo kupini juoko ir apsikabinimų.“ Buvusi pirmoji ponia Michelle Obama kaip reta taikliai pavadino jo kedus (dizaineris pakeitė įprastus raištelius šilkiniais kaspinais ir išpopuliarino lakuotas nosytes) tiesiog batais. Etalonu. Pats dizaineris 2011 metais interviu „Vogue“ sakė: „Yves’as Saint Laurent’as suteikė moterims galios. Chanel jas išlaisvino. Atėjęs į „Lanvin“ klausiau savęs, ką aš galiu duoti moterims. O kartą draugė iš Niujorko atsiuntė man žinutę: „Alberai, vilkiu „Lanvin“ suknelę ir jaučiuosi tokia saugi.“ Tai buvo geriausias komplimentas. 500 gramų šilko suteikė jai saugumo jausmą. Buvau be galo laimingas.“ >
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
63
Laimė VEIDO DIENORAŠTIS
Niekada
nevėlu!
Aktorystės MONIKAI BIČIŪNAITEI negana. Jos nuolatinis palydovas – poreikis įgyti žinių ir gebėjimų, kurie leistų padėti kitiems jaustis gerai. „Manau, kad jau išvairavau iš kryžkelių ir manęs laukia labai įdomūs atradimai“, – sako ji ir priduria, kad atradinėti neskuba, nes tuo, kas šiuo metu vyksta, nori mėgautis kaip kalėdine dovana.
MANO LŪKES ČIŲ FIAS KO „Dalykai nutinka tuomet, kai nieko nelauki, neprojektuoji ateities. Jų būna ir blogų, ir gerų... Kaip visokių būna ir Kalėdų... Vaikystėje jų nepaprastai laukdavau ir labai ilgai tikėjau, kad Kalėdų Senelis yra. Tikėjimas žlugo, kai mano dėdei ir krikšto tėčiui Vladui Stauskui, kuris buvo etatinis mūsų šeimos Kalėdų Senelis, nukrito barzda ir ūsai. Atsimenu tą įvykį kaip didelę dramą, lūkesčių fiasko.“
V I DI N I S M AŽO S M ERGAITĖS GRŪDAS NIEKUR NEIŠ NYKO „Kai rinkau nuotraukas „Laimei“, galvojau, koks fainas vaikas buvau! O mama gražiai pasakė: „Tavo akyse – rūpestis.“ Tikrai – kažkoks rūpestis, ilgesys... Žiūriu į aną Moniką ir atpažįstu joje daug dabartinės Monikos... Vidinis mažos mergaitės grūdas niekur neišnyko, tik transformavosi į tam tikras savybes, talentus, išsipildymus... Tas mažas vaikas man nevadovauja, bet jis tebėra, ir aš jaučiu jam meilę, su juo draugauju. Dabar Vilniaus universitete studijuoju dramos terapijos magistrantūroje; mes klausome daug psichologijos paskaitų ir neišvengiamai grįžtame prie vaikystės patirčių. Žmogui, atsidūrusiam aklavietėje, verta savęs paklausti, kuo kažkada norėjo būti. Tas prisiminimas gali tapti kodu, atveriančiu kelią į savirealizaciją. Net sulaukus brandaus amžiaus tas vaikystės prisiminimas gali suteikti šansą! Kad ir kokie brandūs manytume esantys, vis tiek
72
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
išliekame maži vaikai, tik suaugę turime daug daugiau kaukių. Suaugame, bet kaip ir vaikui mums skauda, mes liūdime, verkiame, tik neleidžiame sau atvirai rodyti jausmų. Visi gyvenimo kodai – vaikystėje. Klausimas, kaip sugebi su vidiniu vaiku draugauti, kaip su juo ėjai pirmyn... Kuo artimesnis esi savo vidiniam vaikui, tuo ilgiau išsaugai sielos jaunystę. Tik veidelis keičiasi.“
MOČ IU TĖ ŠIU RP DAVO MANE TOKIĄ MAT Y DA MA „Mama ir tėtis buvo labai jauni, studijavo menus, kai aš gimiau. Savo vienturte jie turbūt labai pasitikėjo, nes augdama turėjau daug laisvės. Kiti žmonės skundžiasi, kad vaikystėje jautėsi suvaržyti, o aš šiandien galvoju, kad daugiau taisyklių man būtų buvę į naudą. Paauglystėje pankavau. Suplyšę džinsai ir sportbačiai, mano pačios iš neįprastų siūlų megzti drabužiai kaip maišai... Močiutė Monika Bičiūnienė šiurpdavo mane tokią matydama. Ji, kai ruošdavosi į turgų, apsiaudavo batus su kablukais, užsidėdavo skrybėlaitę, prisisegdavo broškę, pasikvepindavo ir pasidažydavo lūpas... O anūkė – pankė! Pamenu, kai mes susitikome autobusų stotelėje, nes turėjau padėti jai turguje apsipirkti. Močiutė pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Aš tavęs nepažįstu!“ Įlipo į autobusą, nuėjo į priekį ir labai aiškiai leido suprasti, kad nedrįsčiau prie jos prisiartinti. Vėliau atskaitė moralą, kad jos anūkė ir apskritai mergaitė negali atrodyti taip baisiai. >
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
73
NUOTRAUKA IŠ LIETUVOS AKTORIŲ GILDIJOS ARCHYVO
Laimė PASIRINKIMAS
Mes ne universitetą instagrame atidarėme!
Liūdnai juokaujama, kad COVID-19 užgožė visas kitas ligas, tad jūs su nauju turiniu galbūt išsišokote? Gal pandemijos akivaizdoje atrodo beprasmiška gilintis į tokius iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus, kaip lytinė sveikata? Laukdamasi dukters Helenos turėjau dešimt mėnesių motinystės atostogų, tai buvo geras laikas įgyvendinti seniai krebždėjusią idėją. Apie ją daug kalbėjausi su draugėmis, iškart sulaukiau didžiulio palaikymo ir padrąsinimo, kad tokio profilio tikrai reikia. Man buvo įdomu detalės, apie kurias studijų metu nelabai išgirsi. Tarkim, paprastas klausimas: ko nevalgyti nėštumo laikotarpiu? Sušių. Bet kodėl?
86
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
Dėl žalios žuvies? O kuo ji pavojinga, kaip apdorojama? Aš ir pati, kaip daugelis moterų Lietuvoje, anksčiau gana skeptiškai vertinau kontracepciją – juk, o Dieve, tai hormonai. Kadangi kol kas esu ne praktikė, o moksliukė, pradėjau ieškoti mokslinio vieno ar kito teiginio pagrįstumo. Taigi profilio kūrėjos: aš, Kauno klinikose dirbanti gydytoja ginekologė Aurėja Trunovė ir Londone gyvenanti architektė Erika Mikulionytė, nepretenduojame būti ekspertės, neketiname žmonių gydyti internetu, nenorime, kad mus laikytų visažinėmis, – tiesiog pasidalijame tuo, ką pavyksta rasti nuodugniau paieškojus mokslu pagrįstos informacijos, kad kitiems nereikėtų gaišti laiko ir tikrinti.
Kaip sugalvojote profilio pavadinimą „Žemiau bambos“? Jei neklystu, po garsios akušerės-ginekologės Vaivos Eringytės atsakymų į vieno žurnalo skaitytojų klausimus lytinės sveikatos srityje stojo pauzė: smagiai, betarpiškai pateikiamos informacijos šia tema Lietuvoje nebuvo. „Žemiau bambos“ skamba gal net įžūlokai. Pati nesu itin kūrybinga literatūros ar vizualizacijų klausimu, tad dėl pavadinimo kreipiausi į drauges – pasiūliau variantų, ir jos balsavo. Išsirinkome, tačiau po pusvalandžio viena draugė, sukdamasi virtuvėje, tarstelėjo „žemiau bambos“. Ir kaip visoms patiko! Šis projektas man labai mielas, nes gimė iš moterų bendrystės ir ji toliau aistringai lydi mūsų veiklą. >
ERIKOS MIKULIONYTĖS ILIUSTRACIJA
Nors šiais laikais informaciją galima pasiekti piršto spustelėjimu išmaniajame, vis tiek merginoms ir moterims iškyla daugybė delikačių klausimų, susijusių su vieta... hm... žemiau bambos. Net jei esi gydytoja. Danijoje Vėžio draugijos mokslo centre dirbanti gydytoja AIVARA URBUTĖ dėl pandemijos ir dėl to, kad pati laukėsi kūdikio, sulėtėjusio laiko veltui nešvaistė – su draugėmis įkūrė instagramo profilį „Žemiau bambos“ apie moterų lytinę sveikatą.
Nepretenduojame būti ekspertės, neketiname žmonių gydyti internetu, nenorime, kad mus laikytų visažinėmis, – tiesiog pasidalijame tuo, ką pavyksta rasti nuodugniau paieškojus.
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
87
Laimė ATVIRAI
Nešildanti ugnis:
perdegimo sindromas Komunikacijos specialistė DOVILĖ RAUSTYTĖ-MATEIKĖ tik viešai feisbuke paskelbusi įrašą, jog išeina iš darbo, nes pasijuto perdegusi, suprato, kad pajudino slepiamą temą. Apie tai kalbėti gėda: daug žmonių jai prisipažino, kad yra patyrę perdegimą, bet garsiai prabilti nedrįso, nes darboholizmas, darbdavių akimis, vis dar yra privalumas, o prašymas pailsėti – silpnumo požymis.
92
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
FOTOGRAFAS MARKAS CECHANOVIČIUS, STILISTĖ ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ, VIZAŽISTĖ RIMUTĖ VEČERAITĖ
Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
93
Laimė ŽVILGSNIS
KEISTI NEGALIMA PA S I L I K T I Kur dedate kablelį? Esate iš tų, kurias tėvai ir giminės tarkuoja dėl noro paragauti daug gyvenimo skonių, dažnai keisti darbus, kartais – šalis ir gyvenimo draugus? Vis rašote ir rašote tą juodraštį, atidėdama švarraštį – šeimą, vaikus, butą, paskolas ir „rimtą“ karjerą neapibrėžtam „vėliau“?
N
et jei darbas mėgstamas, niekas nėra apdraustas nuo to, kad apniks nuobodulys, ims trūkti idėjų, šviežesnio žvilgsnio į problemas, kad mintyse skambės „kaip man viskas įkyrėjo!“. Nuovargis, stresas ir amžinas bėgimas kartais taip palaužia, kad pavydžiai apžiūrinėjant draugų, kurie jau pusmetį keliauja po Aziją, nuotraukas socialiniuose tinkluose imama dairytis lengvesnio, bet nebūtinai geresnio kelio. Kartais reikia tik atostogų, o kartais užtenka net įsimintino savaitgalio su daug miego valandų, kad tarsi nusibrauktum dulkes ir vėl galėtum be pasidygėjimo laukti naujos savaitės pradžios. Bet ką daryti, kai jau ilgai tarsi nepakeliamą krovinį tempi savo kūną į darbą, kuriame viskas erzina: nuo santykių su kolegomis ir bosu iki vis sudėtingėjančių užduočių ir nervingų klientų? Kai darosi vis sunkiau rasti kalbą su gyvenimo draugu ar sutuoktiniu? Kai norisi išrėkti „nebegaliu!“? Kentėti ar ką nors keisti? Turbūt neverta skubėti ir nešti prašymą atleisti iš darbo ar tėkšti žmogui į akis, kad jis suėdė tavo jaunystę, tą patį vakarą, kai esi apimtas emocijų. Kartais naudinga tiesiog susirašyti: ko aš tikrai noriu? Kokie mano prioritetai? Tikslai? Vertybės? Bet čia svarbu būti nuoširdžiam su savimi: dažnai, net jei niekas nežvilgčioja per petį, mes stengiamės apsimesti geresni ir tauresni, nei esame...
100
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
Tėvai, giminės ir darbdaviai niekaip negali susitaikyti, kad Z kartos atstovai neperima jų gyvenimo modelio. „Ji vis dar „ieško savęs“ – pasimoko pusmetį, tada pusmetį padirba, vėl kur nors įstoja mokytis ir vėl situacija kartojasi. Pradėjo nuo medicinos... Kai metė, net dėstytojai nustėro: juk puikiai mokėsi. Ai, sako, nebeįdomu, ne to mat tikėjosi. Dabar nė nežinau, kur kels sparnus, – esą menai traukia. Metus prasibastė kažkur Azijoje, savanoriavo. Žodžiu, gelbėja pasaulį... O gal jau būtų buvusi daktarė...“ – skundžiasi dvidešimt septynerių metų merginos mama. „Penktadienio vakarą gavau jaunos darbuotojos elektroninį laišką: maždaug – ačiū už patirtį, išeinu iš darbo, sorry, nebedirbsiu nė dienos, pirmadienį išskrendu į Meksiką, turiu bilietą į vieną pusę. Maniau, juokauja. Dar bandžiau parašyti, ar tikrai pasvėrė visus už ir prieš, nes pareigos puikios, atlyginimas irgi... O be to, gabi, konkurse į darbo vietą lengvai įveikė būrį kandidatų. „Taip, pasvėriau, įsitikinau, kad tas darbas manęs tikrai neveža, nusipirkau bilietą ir – gero jums, bose, savaitgalio!“ Gal čia Z kartos bruožas? – neslėpdamas nuostabos svarsto didelės įmonės vadovas. – Aš suprantu siekį „ieškoti savęs“, bet galbūt yra metų limitas, kai jau verta įsižeminti? Nes gal keistokai atrodytų „vis dar perspektyvus“ penkiasdešimtmetis, taip ir nesupratęs, ko nori iš gyvenimo?“ >
Išlaisvėjusiame pasaulyje žmonės gyvena kitaip. Tačiau laisvė suteikia ir daug netikrumo, nestabilumo.
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
101
Laimė WELLNESS
TA R P Ž O L I Ų , TA R P G Ė L I Ų . . . Kai maloniai stimuliuojami visi pojūčiai, jaučiame ramybę, džiaugsmą, pilnatvę. Kai duodame kūnui fizinio krūvio, darome jį tvirtesnį, ištvermingesnį, sveikesnį. Visa tai – geros savijautos dalys. Ją mums gali teikti ir sodininkystė ar tiesiog buvimas gėlyne, sode, parke.
Fantastiškas vertikalus želdynas – meno centro „CaixaForum Madrid“ vizitinė kortelė
104
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
Modernaus ekologiško pastato puošmena – gausi augalija balkonuose
KOM FO RTAS I R NEKO MFO RTAS Moksliniai tyrimai iškalbingi. Vieną tokį, kurio dalyviai buvo Pietų Korėjos studentai, augalai ir kompiuteriai, pristatė „Journal of Physiological Anthropology“ 2015-aisiais. Žurnalas anuomet rašė, kad šiuolaikinis žmogus 85 procentus dienos praleidžia patalpoje. Koks dabar šitas skaičius, nežinia, tačiau aišku, kad patalpoje prie kompiuterio daugelis praleidžia didžiausią dienos dalį. Atitinkamas ir žmonijos patiriamo technostreso, arba kompiuterinio nuovargio, mastas. Minėto tyrimo organizatoriai aiškinosi, kaip tiriamiesiems duotos užduotys veikia fiziškai ir psichologiškai. 24 studentai, padalyti į dvi grupes, pakaitomis turėjo persodinti augalus ir tvarkyti dokumentus kompiuteriuose. Prietaisai fiksavo širdies darbo ir nervų sistemos rodiklius, tyrimo dalyviai prieš užduotis ir po jų vertino savo pojūčius. Prietaisų verdiktas: persodinę augalus žmonės jautėsi „nurimę“, „komfortiškai“, „natūraliai“; padirbėję su kompiuteriu – „budrūs“, „nekomfortiškai“, „nenatūraliai“, diastolinis kraujo spaudimas ir nervų sistemos dalies, duodančios komandą „pulk arba bėk“, aktyvumas buvo padidėjęs. Prietaisų rodmenys ir studentų savijautos apibūdinimai sutapo. Įdomu tai, kad tyrimo dalyviams dirbti su kompiuteriu buvo įprasta, persodinti augalus – ne, tačiau darbo neįprastumas įtampos nepridėjo. >
Namas-sodas „Bosco Verticale“ komplekse Milane
Žalioji kavinė rodo, kaip galima draugauti su gamta mieste. Augalai auginami hidroponikos metodu, t. y. vandenyje, kuriame gausu mineralinių medžiagų
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
105
Laimė SIELOS UNIVERSITETAI
pažadai 5vasarai
Vasara. Į ją norisi šokti stačia galva, kaip į vėsų ežerą nuo liepto. Pasinerti visu kūnu. Leisti ištaršyti plaukus. Išplauti mintis. Šiurpais perbėgti stuburu. Tiems trims mėnesiams pasaulis prisirpsta ir gamta pasipuošia nepaliaujamai šventei.
110
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
1
MATYTI
Saulėtekius ir saulėlydžius. Dar geriau – abu tą pačią parą, nespėję užmigti. Vasaros saulėtekiai turi kažką magiško. Apie juos pagalvojusi, prisiminiau rašytoją Alessandro Baricco ir jo knygą „Triskart aušroje“. Baricco ten leidžia mums paklaidžioti po tris skirtingų žmonių istorijas, kurios nutinka auštant. Keistu laiku, kai naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik pabunda. Keistu metu, kai žmogus – pažeidžiamiausias ir drauge sąmoningiausias. Ant mažyčio lipniojo popierėlio esu sau užsirašiusi kelias citatas: „Šviesa, prie kurios pripranti jaunas, bus ta pati, kurioje gyvensi visada.“, „Aušta. Dabar tinkama šviesa grįžti namo. Ji tiesiog tam skirta.“ Jauni mes ar ne, galim priprasti prie tos šviesos, kuri regisi auštant. Prie tos šviesos, kuri leidžia pamatyti, kad gyvenimas iš naujo prasideda šimtus kartų. Nepaisant to, kas buvo vakar. Mes visada turim progą pradėti iš naujo. Nusiplauti praeities dulkes. Nusivilkti vakarykščius rūbus. Ir grįžti namo. Ir tai ne tik apie vakarėlius iki paryčių. Vasaros aušra lygiai taip pat gali patekėti mūsų viduje.
MADSO BERGO ILIUSTRACIJA
Viskas liejasi per kraštus: pasidaro ryškiau, garsiau, intensyviau. Tik kai šventė pagaliau prasideda, staiga pamirštam, ko susirinkom. Pasidarom nebejautrūs stebuklams, kurie dedasi aplinkui. Ir vasara lieka tik dar viena krūva užbrauktų dienų kalendoriuje. Užtat šįkart pažadėkim sau, kad pasistengsim iš tikrųjų pajusti gyvenimo žavesį. Netaupydami. Visomis penkiomis juslėmis, kurias turim. Reikia tik sąmoningai išmokti jomis naudotis. Taigi šią vasarą pažadėkim sau...
2
GI RDĖTI
Triukšminga muzika gatvėse, linksmi šūksniai ir juokas yra viena vasaros garsų pusė. Bet labiausiai šį metų laiką man primena tyla. Ta tyla, kuri girdisi, kai pagaliau leidžiam sau pailsėti. Ne šiaip sau pailsėti, o nuoširdžiai pasidėti visus vargus ir rūpesčius į šalį. Kai pagaliau pavyksta nutildyti mintis. Leisti kiekvienai kūno dalelei atsipalaiduoti. Įskaitant tas, kurių sau žadėjom iki šios vasaros atsikratyt. Leisti kvėpavimui susilyginti su medžių ošimu. Pasijusti, kad šią sekundę niekam nieko neprivalom. Kad esam lygiai tokie, kokių pakanka. Tuomet ateina visiškos ramybės tyla. Ir saulė šildo kiaurai iki sielos. Ir vėjas nurimsta. Ir bitės nebedūzgia. Svarbiausia – tos, kur galvoje. Pabandykim šią vasarą pasiklausyti tos tylos. Tokia ji ateina nedažnai. Užtat kai ateina, verta būti pasiruošus ir kaip reikiant pasimėgauti.
3
Išmokus sugerti pasaulį visais formatais, atsiveria daug nuostabių dalykų. L IE STI
Vienas pats savaime lytėjimas visiškai nesusijęs su realybe, kurioje gyvenam. Nematant liečiami daiktai įgauna kitą prasmę. Mūsų išankstiniai nusistatymai praranda galią. Išgaruoja suvokimas, kaip viskas turėtų būti. Ne veltui daromi eksperimentai, kai žmonėms duodama delnais pajausti skirtingus objektus, neleidžiant į juos žiūrėti. Kokių tik istorijų tuomet neprikuria protai, kai jiems atimama galimybė akimis patikrinti dalykus, kuriuos jie tikrai žino ir pažįsta. Ir nors kvantinė fizika tikina, kad niekas nieko niekada iš tiesų neliečia (pasak teorijos, mus visus vieną nuo kito skiria elektronų šydas), lytėjimas yra vienas nuostabiausių būdų išgyventi realybę. Todėl šią vasarą pamėginkim pagalvoti, ką jaučiam pirštų galais liesdami vandens paviršių. Arba karštą smėlį. Arba prilytą žemę po audros. O tada su tokiu švelnumu pamėginkim paliesti ir kitų širdis. Jausmas turėtų būti toks pat geras.
5
4
U ŽU O S T I
Ar pamename, kaip kvepia oda, nubučiuota saulės? Maišelis braškių, kurį perkam iš moterytės, stovinčios lauke po skėčiu pakeliui tarp darbo ir namų? O kaip rytinis puodelis kavos, geriamos lauke, sumerkus kojas į rasotą žolę? Sakoma, jog kvapas turi labai stiprią galią sužadinti jausmus. Kartais tam tikrų brangių dalykų nebeprisimenam. Negalėtume pasakyti, nei koks tai buvo laikas, nei ką matėm aplinkui. Nei ką girdėjom. Bet atsimenam kvapą. O jis mums istoriją kuo ryškiausiai papasakoja pats. Ir, atrodo, to visai pakanka, kad atsiminimą su savim nešiotumės be baimės pamesti laiko tėkmėje. Tiesa, uoslė lavėja ja besinaudojant. Todėl nepamirškim dažniau vis pagalvoti apie tai, ką jaučiam. Ir ką tai reiškia. Galbūt užuosime ir laimės kvapą. O gal naujas galimybes, tvyrančias ore. Gal pradėsime geriau užuosti, kada draugui reikia patarimo ir peties. Kartais nosį pakutena ir sodrus meilės kvapas. Juk būna – atsidūrus vienoje patalpoje oras prisipildo saldaus svaigulio. Tik reikia įkvėpti.
RAGAU T I
Braškių, kurios daugiau niekada nebus tokios skanios, kaip šią akimirką. Per alkūnes sultim varvančių arbūzų. Ant šlapios odos nusėdusios jūros druskos. Ledų, nuo kurių šaltumo net užskausta smilkinius... Lygiai taip pat pilnais žandais galima ragauti ir gyvenimą. Ne veltui sakoma „gyvenimo skonis“. Juk beveik viską, kas šiame pasaulyje mums nutinka, galima skirstyti į „saldu“, „sūru“, „rūgštu“, „aštru“ ir „kartu“. Aišku, tie skoniai visada aplanko susimaišę. Kiekvienas saldumas su savo kartumu. Ir – atvirkščiai. Bet geriausi virtuvės šefai sako, kad tik visos skonių paletės pusiausvyra padeda atskleisti tikrąjį malonumą. Ir grynas cukrus niekada nebus toks skanus be druskos ar pipirų.
Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad šią vasarą mes pasistengsim jausti stipriau. Tikiuosi, kad nenustosim to daryti ir vasarai pasibaigus. Išmokus sugerti pasaulį visais formatais, atsiveria daug nuostabių dalykų. Ir apie tai kalbėti galima daug, bet greičiausiai visa esmė telpa keliose eilutėse. Andrius Mamontovas kūrinyje „Kitoks pasaulis“ yra sudainavęs geriausią patarimą, kokį esu girdėjusi: „Tu pabandyk / Pasižiūrėt / Gal kiek ne taip / Gal kiek kitaip / Tikiu, paprasti daiktai apsivers / Ką nors neregėto ir naujo atvers. / Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse / Ką apie tylą žinome mes? / Galbūt ne šviesos žibės tamsoj, o tamsa jose / Kiek dar nedaug suprantame mes.“ Pasaulis visada bus toks, kokį patys jį sugebam suprasti. M O R TA Š M I TA I T Ė
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
111
Laimė PAŽINTIS
Vyriškai ori VIENATVĖ Vienas skaitomiausių pasaulyje norvegų rašytojų PERAS PETTERSONAS, sukūręs romaną „Vogti arklius“, kurį prieš porą metų ekranizavo režisierius Hansas Petteris Molandas, o vieną pagrindinių vaidmenų atliko Stellanas Skarsgårdas, galima sakyti, tapo skandinavų literatūros legenda. Aktorius jau po šio filmo skubėjo į amerikiečių kuriamą serialą „Černobylis“. Įdomiausia, kad ir vieno, ir kito filmo scenos buvo filmuojamos Lietuvoje. O rašytojas Vilniuje viešėjo 2008-aisiais: tada mūsų pokalbis taip ir liko diktofone. Šiandien jį atnaujinome, pasirodžius Lietuvoje jo romanui „Mano likimo broliai“.
P
erai, ar daug pokyčių įvyko nuo mūsų susitikimo per pastaruosius trylika metų? Ir daug, ir nieko. Vis dar gyvenu ten pat, ūkyje, miškuose, susituokęs su ta pačia nuostabia moterimi, turiu tas pačias dukras, tik jos dabar vyresnės, o aš – jau senelis. Bet toks statusas man netrukdo. Išmokau susigyventi su populiarumu ir šlovei visada užleidžiu kelią – ji tiesiog ima ir praeina (juokiasi). Romanas „Vogti arklius“ dar iki pasirodant filmui leidėjų lūkesčius pranoko dešimtį kartų, o aš pasisotinau kelionėmis. Esu kilęs iš vidutinės, o gal ir žemesnės nei vidutinės Oslo norvegų šeimos, tad vis mąstau, ką pasakytų apie mano sėkmę tėvai, jeigu būtų gyvi. O gal nieko? Šeimoje nebuvo įprasta kalbėti apie kokius nors nuopelnus ar laurus. Kai tėvams dar gyviems esant išėjo dvi nedidelės knygos ir jos buvo palankiai sutiktos, šeimos rate apie tai niekas nekalbėjo. Tais metais, kai Vilniuje pristačiau „Vogti arklius“, Norvegijoje jau buvo atiduotas spausdinti romanas „Tebus prakeikta laiko upė“, kurį laikau geriausia savo knyga. O štai šiandien kalbamės naujausio romano „Mano likimo broliai“ pasirodymo Lietuvoje proga. Šešerius metus kankinausi su šiuo kūriniu – tiesiog negalėjau rašyti apie pagrindinio personažo Arvido dukras, nes jaučiau kažką labai asmeniško... >
112
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
NUOTRAUKA IŠ LEIDYKLOS „TYTO ALBA“ ARCHYVO
Tekstas V A L D A S P U T E I K I S
Vienatvės sąvoka turi neigiamą atspalvį – tai reikštų, kad tau kažko trūksta, kažko esi netekęs, kad tave apleido meilės jausmas.
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
113
Laimė MAISTAS
Braškėsir grietinėlė Jų abiejų derinys simbolizuoja vasaros pradžią ir ilgas dienas, saldžias ir lengvas, kaip palengva mėgaujantis šaukšteliu kabinami desertai. Fotografė ir stilistė J U R G I T A V A S K E L
124
20 2 1 B I R ŽE L I S LA I MĖ
LA I MĖ 2 0 2 1 BI RŽE LI S
125