ATRASK! by Atrask Mus

Dovilės Gražytės nuotr.

Labas ir iki!

Nr. 4 ATRASK! ISSN 2029-8390

Sušilo. Aiškūs ir neaiškūs klausimai kyla nenumaldomai artėjant dar vienų mokslo metų pabaigai. Jų vis atsiranda, daugėjant įvairių kontrolinių, atsiskaitymų, egzaminų. Galvose – daug klausimų, minčių, tarsi po ilgo miego prasikalusių į nubudusią gamtą. Dažnai nebesuvoki, ką perskaitei, ką užrašei. Žinai tik tai, kad reikia. Visuotinė mokslo metų pabaigos karštinė, apėmusi visus – moksleivius, mokytojus, studentus ir dėstytojus – nepalieka vietos vidiniam nusiraminimui, neleidžia bent minutėlę sustoti pasigrožėti prasiskleidusiu žiedu. Nebelieka laiko... Pamąstai, ką daryti pavasarį. Visada. O kad sušilus orams neperkaistų dar ir galva, siūlome atrasti minutėlę kitą jaukiai pasikalbėti su žurnalu. Pasiimkite „Atrask!“ prie ežero, pas močiutę į kaimą, į kelionę po svečias šalis. Tegul ketvirtasis numeris jums visiems primena šių mokslo metų pasibaigusius rūpesčius ir 2013-ųjų vasarą, nes numeris skirtas ir atostogoms: straipsniai apie muziką ir dainininkus, aktorius, nuorodos, kur išvažiuoti pasivažinėti dviračiu, kelionės į egzotiškas šalis, tekstai pamąstymams ilgais vasaros vakarais. Susitiksime kitais mokslo metais! Atrask!

Šiaulių universiteto žurnalas jaunimui ATRASK! Numerį rengė: Zenonas Ripinskis (vyr. red.) Laima Malakauskienė Gediminas Dubonikas Eglė Markevičiūtė Ligita Mykolaitienė Artūras Šeškus Lina Bivainienė Irena Baliulė Maketavo Benas Jankauskas Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52, LT-76291 Šiauliai. Tiražas 3500 egz. Redakcija www.su.lt redakcija@cr.su.lt tel.: (8~41) 595 729, 8 685 33142 Vilniaus g. 88, LT-76285 Šiauliai.

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą arba tvirtą šiauliečio žodį.

ATRASK! • GEGUŽĖ

„Pekla“ riaumoja tik lietuviškai „Pekla“ – tai šeši muzikai atsidavę vyrai: Antanas, Tadas, Kazimieras, Markusas, Rokas ir Jurgis. Viskas prasidėjo 2011 metų pradžioje susibėgus Kazimierui, Markusui, Antanui ir Justui (po poros mėnesių jį pakeitė Tadas). 4 p.

kai stabdomas laikas Ar kada susimąstėte, kodėl vieni jūsų pažįstami atrodo daug jaunesni nei bendraamžiai, o kitų veiduose – priešingai – įsirėžę keletas papildomų metų.. 8 p.

studentai kūrė naują pradžią „Legendiniai, fantastiški, beprotiški atsiminimai“, – tokiais žodžiais apibūdino jau keletą metų uždarytą Šiaulių universiteto I bendrabutį studentai, susirinkę į trečiąjį meno festivalį „Garsas dėl Vaizdo“. 10 p.

lietuviško kino labirintai: finansų stoka, entuziazmas ir talentingi šiauliečiai Lietuvos kino pasaulyje pastaruoju metu suspindo daug naujų veidų. Turbūt ne vienas pastebėjo, kad tarp jų yra ir mūsų Universitetą baigusių menininkų. Viena jų – Agnė Grudytė, seriale „Naisių vasara“ išgarsėjusi šiaulietė. 13 p.

dainininkei Agnei Michalenkovaitei vien sėkmės neužtenka Nedideliame miestelyje užaugusi Agnė Michalenkovaitė nuo pat mažens daug dėmesio skyrė dainavimui. Talentinga mergina sako, kad nors ir dalyvauja daugelyje konkursų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pelno prizines vietas, tačiau to pasiekti jai pavyko tik įdėjus nemažai pastangų. 16 p.

ATRASK! • GEGUŽĖ

studentai vis dažniau pasibalnoja dviratį Pastaruoju metu vis daugiau mūsų šalies gyventojų irgi renkasi šią transporto priemonę. Šiaulių universiteto studentus, ne mažiau nei Europos jaunimą, traukia dviračiai. 22 p.

Viktorija Baranauskaitė: Indija – tai šalis, kurioje galėčiau gyventi Jau studijuodama mergina buvo aktyvi studentė: pagal Erasmus programą studijavo Švedijoje, didžiąją dalį laiko skyrė tarptautinės organizacijos AIESEC veiklai, sugebėjo derinti studijas ir administratorės darbą. 25 p.

„Protų mūšiai“ – dalykas rimtas Šiandien mūsų svečias – šio žaidimo organizatorius Šiauliuose Vaidas Mažintas. Vaidas studijuoja Šiaulių universitete ekonomiką, yra IV kurso studentas. 30 p.

kūrybinė mintis Šiaulių universiteto gimnazijoje Šiaulių universiteto gimnazijos 10-mečio proga sukurtas elektroninis kūrybinės minties almanachas ,,Lucilijus“. 31 p.

baltai, baltų kalbos, „Baltų centras“... Baltai – grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai (latgaliai), prūsai, jotvingiai, skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai. 35 p.

ATRASK! • GEGUŽĖ

MUZIKA

riaumoja tik lietuviškai

Benas Jankauskas Mantas Frolenko

„Pekla“ – tai šeši muzikai atsidavę vyrai: Antanas, Tadas, Kazimieras, Markusas, Rokas ir Jurgis. Viskas prasidėjo 2011 metų pradžioje susibėgus Kazimierui, Markusui, Antanui ir Justui (po poros mėnesių jį pakeitė Tadas). Pirmos kelios repeticijos napasirodė daug žadančios, tačiau po poros mėnesių pasimatė pirmieji vaisiai, kuriais mėgaujasi dabartiniai grupės gerbėjai. Lietuvoje yra dvi grupės, grojančios trimis gitaromis. Abi grupės iš Šiaulių – „Pekla“ ir „Colours of Bubbles“.

Kas sudaro grupę „Pekla“? Ar galima sakyti, kad tai – šiauliečių grupė? Šiuo metu grupėje šeši nariai. Antanas – vokalistas, grynakraujis šiaulietis, vienintelis grupėje, pragyvenimui užsidirbantis muzikuodamas ir ne su „Pekla“, o įvairiuose „baliuose“, baruose ir pan. 1996–1998 m. buvo Šiaulių „hard‘n‘heavy“ stilių grojančios metalo grupės „Virus“ vokalistas.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Tadas groja bosine gitara. Jaunas vaikis, šiaulietis, prisijungė prie „Peklos“ vietoj prieš tai grojusio bosisto. Muzika – jo laisvalaikis. Darbuojasi kurjeriu „Lietuvos pašte“. Kazimieras groja mušamaisiais. Šiaulietis, dabartinis jo statusas neleidžia atskleisti, kuo jis užsiima, kai negroja „Pekloje“, iš muzikos neuždirba, bet yra baigęs Šiaulių universitetą. Markusas – gitaristas. Kuršėnietis, bet

jau antrą dešimtį metų mina Šiaulių duobėtus šaligatvius, baigė bakalauro ir magistro studijas Šiaulių universitete. Rokas – gitaristas. Šiaulietis, studijuoja chirurgiją Vilniuje, turi muzikinį išsilavinimą, bet muzika jam – tik laisvalaikis. Jurgis – gitaristas. Pasvalietis, studijuoja Vilniuje, yra gitaros virtuozas, su Šiauliais susijęs tik per „Peklą“.

Ko pasiekėte nuo grupės įsikūrimo? Kaip keitėsi grupės gyvenimas? Viskas prasidėjo 2011 m. pradžioje susibėgus Kazimierui, Markusui, Antanui ir Justui (po poros mėnesių jį pakeitė Tadas). Pirmos kelios repeticijos napasirodė daug žadančios, tačiau po poros mėnesių pasimatė pirmieji vaisiai, kuriais mėgaujasi dabartiniai grupės gerbėjai. Kūrybiniam procesui įsibėgėjus, pasipylė kvietimai koncertuoti įvairiuose festivaliuose, klubuose, baruose ir pan. Pastebėjus, kad viena gitara, atliekant tokią muziką, skamba skystokai, prie grupės prisijungė dar du gitaristai – Rokas ir Jurgis. Lietuvoje yra dvi grupės, kurios groja trimis gitaromis. Abi grupės iš Šiaulių – „Pekla“ ir „Colours of Bubbles“. Kaip gimė pirmasis, debiutinis, albumas „Degsit!“? Kokių atgarsių sulaukėt? Ar jaučiate Šiauliuose ir Lietuvoje konkurenciją? Nuo pat pirmųjų repeticijų tikslingai eita prie albumo atsiradimo. Užtrukome apie metus, kol buvo parengtas beveik valandos trukmės produktas. Albumas gimė tikslingai jo siekiant ir

ATRASK! • GEGUŽĖ

„

liūdna

netgi

šlykštu

žiūrėti į dabartinę vadinamąją lietuvos muzikos sce-

ną. net ir rokeriai, užuot griebęsi savos kūrybos, perdarinėja gerai

žinomus visokių bondžovių, gansenrouzų bei eisidysų

„koverius“,

važinėjasi po provinciją ir kala lengvą pinigėlį.

rimtai dirbant. Įrašinėjome „TunaTone“ studijoje Šiauliuose, padedant Pauliui Jasiūnui. Atsiliepimai labai džiuginantys – tiek Lietuvos, tiek ir užsienio klausytojo. Pasipylė įvairių recenzijų užsienio portaluose, vertinimai svyruoja nuo 8 iki 10 balų. Šiauliuose jokios konkurencijos nejaučiame, Lietuvoje – truputį, nes nelabai yra grojančių senosios metalo mokyklos („oldschool“) stiliumi, nors užsienyje tai labai populiaru. Tikimės, kad „Pekla“ inicijuos šio stiliaus grupių kūrimąsi Lietuvoje.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Apibūdink savo grupės klausytoją. „Peklos“ muzikos klauso įvairūs žmonės. Tarkim, festivalyje „Metalo frontas“ buvo pora pankų, kuriems patiko mūsų muzika. Mėgsta mus ir tradiciniai metalistai. Kartais publikoje matyti iš pažiūros visai su metalo muzika nesusijusių žmonių, kuriems mūsų muzika taip pat patinka. Mūsų klausytojai yra ir tie su baltais kedukais ir trintais džinsais bei „džinsofkėm“. Apie ką yra „Peklos“ dainos? Kaip gimsta tekstai, muzika? Ar nebandėte (nebandysite) groti angliškų dainų? „Peklos“ dainos yra apie linksmybes, velnius, tautines šventes, rokenrolą ir kitas nesąmones. Didžioji dalis debiutinio albumo muzikos gimė gitaristo Markuso galvoje ir pirštuose, po to visa tai buvo atgabenta į studiją, išdirbta į šuns dienas ir sugrota. „Degsit!“ tekstus (su nedideliu įsikišimu iš šalies) sukūrė vokalistas Antanas. Tiesa, „Gyvuliu virstu“ pradinė versija buvo eilė-

raštis, parašytas Akvilės (merginos, kuriai „Pekla“ dar skolinga už pirmąjį grupės šaržą). Dainuoti angliškai tikrai nesiruošiame. Esame lietuviška grupė, tad ir tekstai lietuviški. Svetimų grupių kūrinių pergrojinėti rimtais veidais kol kas neteko. Liūdna ir netgi šlykštu žiūrėti į dabartinę vadinamąją Lietuvos muzikos sceną. Net ir rokeriai, užuot griebęsi savos kūrybos, perdarinėja gerai žinomus visokių bondžovių, gansenrouzų bei eisidysų „koverius“, važinėjasi po provinciją ir kala lengvą pinigėlį. Ką jau kalbėt apie tai, kad „koverius“ grojanti grupė daugybę metų yra vieno didžiausių Lietuvos festivalių „headlaineriai“.

kasdienio šeiminio gyvenimo dūmų. Nieko baisaus, viskas yra išsiaiškinama, randamas bendras sprendimas, pasibučiuojama ir sėdama gert alaus. Galbūt jau spėjote įgyvendinti įdomių projektų? Tarkim, su kanklininke Kristina Kupryte? Ai, kirba visokių idiotiškų minčių apie panašius projektus, bet nieko, ko gero, nebus. Nereikia išradinėti dviračio ir dirbtiniu būdu bandyti apvaisinti metalą kokio nors kito stiliaus sėkla.

Gal „Peklą“ bus galima pamatyti vasaros festivaliuose? Ar koncertuojate užsienyje? Jei taip – kur? Kokie įspūdžiai? Šią vasarą dar neturime jokių suplanuotų renginių, o apie svaičiojimus, ko gero, nėra ko nė kalbėti. Bent jau kol kas. Grojome Vilniuje, o vienintelis „Peklos“ ligi šiol aplankytas užsienis yra Latvija. Kokie yra artimiausi grupės tikslai? Kokių turite svajonių? Ko siekiate savo muzika – populiarinti muzikinį žanrą, tapti garsiais, o gal išgyventi iš muzikos? Vos iškepę debiutinį albumą, jau dirbame toliau. Atsirado daugiau kūrybinio potencialo, gimsta naujos muzikinės idėjos, tekstai. Ko gero, ilgai nevyniosim į vatą ir tėkštelėsim antrą albumą. Koncertuodami siekiame gerai praleisti laiką ir kaip reikiant palinksminti klausytojus. Čia nėra jokios komercijos, pinigų iš to neuždirbame ir neplanuojame to daryti. Grupėje solistas yra vyresnės kartos atstovas. Ar nekyla konfliktų – kartų susidūrimų? Kaip visi sutariate? Kiekvienoje grupėje, nesvarbu, ar joje groja skirtingo amžiaus muzikantai, ar ne, visada kyla šiokių tokių konfliktėlių, nesutarimėlių ir panašių

Kas groja „Peklos“ muzikantų muzikos grotuvuose? Muzikantų grotuvuose sukasi tikrai įvairi muzika – nuo sunkiojo metalo iki džiazo ar svingo.

ATRASK! • GEGUŽĖ

MINTIES ŽAIDIMAI

kai stabdomas laikas Artūras Šeškus Laura Glover Ar kada susimąstėte, kodėl vieni jūsų pažįstami atrodo daug jaunesni nei bendraamžiai, o kitų veiduose – priešingai – įsirėžę keletas papildomų metų. Priežasčių gali būti daug: nesveika mityba, neteisingai pasirinktas gyvenimo būdas, genai, požiūris į gyvenimą. Visa tai gali būti moksliškai pagrįsta, įrodyta, banalu ir nuobodu. Būtent dėl to retas išdrįsta pažvelgti kiek plačiau nei leidžia biologijos ar medicinos traktatų nubrėžtos gairės. O juk būtent taip ir reikėtų daryti, norint geriau pažinti pasaulį. Kelionės laiku visada domino mokslininkus, svajotojus, kūrėjus ir diktatorius, o idėja, kad laikas gali būti sustabdytas, deja, nesudomino populiariojo mokslo atstovų kaip visiškai neįma-

ATRASK! • GEGUŽĖ

nomas dalykas. O gaila. Kiek daug dalykų galima būtų padaryti sustabdžius laiką ir kartu viską, kas juda aplink. Sustabdant laiką, skirtingai nei keliaujant laiku, nereikėtų sukti galvos, kaip išvengti galimo paradokso. Be to, tai gali būti žymiai lengviau įgyvendinama. Juk tam, kad patirtum sustabdyto laiko efektą, nereikia iš tiesų jo stabdyti, tereikia sukurti iliuziją. Pavyzdžiui, žmogaus organizmo apykaitos sulėtinimas galėtų sukurti panašų efektą. Suradus reikiamą elektromagnetinės bangos dažnį, galima būtų pristabdyti žmogaus sugebėjimą judėti, mąstyti ir atsiminti. Ne, tai nėra televizoriaus skleidžiamos bangos, nors susipainioti lengva. Bet įsivaizduokime, kad tokia banga neegzistuoja, kad supervalstybės

neslepia dar vienos kortos savo ginkluotės rankovėje. Grįžkime prie pigių fantastinių filmų, kur herojus gali sustabdyti laiką be jokios priežasties. Būtent čia mes ir suraitysime visus riestinius kirčius ant moksliškai nepagrįstų žodžių arba bent jau sugaišime savo brangaus, bet visiškai nemokamo laiko, bandydami tai padaryti. Laiko sustabdyti neįmanoma, nesustabdžius Žemės sukimosi. Tai žino kiekvienas, matęs patį pirmąjį filmą apie Supermeną. Laiko sustabdymą galima imituoti. Įsivaizduokite žmogų, kuris gali sustabdyti laiką. Turėdamas tokį ypatingą sugebėjimą, jis tikrai stabdys laiką dažnai ir ilgai, dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pinigai, merginos, laisvės pojūtis – tik keletas iš jų. Išleiskite ir jūs savo vaizduotę ir fantaziją iš tamsaus pusrūsio, ant kurio durų dažniausiai kabo spyna. Ką darytumėte jūs, jei galėtumėte sustabdyti laiką? Nebijokite nusižengti moralės normoms – niekas nesužinos, nebent šalia jūsų sėdėtų asmuo, galintis skaityti mintis, bet apie tai – kitą kartą. Dabar, kai jau pajutote savo vaizduotės galią, vertėtų paminėti, kad laiko stabdymas, kaip ir kiekvienas panašus sugebėjimas, turi kainą. Tik šiuo atveju būtų mokama... laiku. Viskas labai paprasta: tam, kuris stabdo laiką, jis nenustoja tiksėti. Sustabdykite laiką ir visus esančius aplink valandą per dieną, ir sekmadienį jūs atsibusite šešiomis valandomis senesnis nei jūsų bendraamžiai. Mėgaukitės laiko sustabdymu dvigubai dažniau, ir po keleto metų jums reikės kaltinti alkoholį arba genus, ginantis nuo pastabų apie jūsų išvaizdą. Priešingoje barikadų pusėje atsiduria tie, kurie atrodo gerokai jaunesni, nei turėtų būti. Deja, tenka pripažinti, kad būtent jie ir atsiduria tose vietose, kur yra sustabdomas laikas. Būtent dėl to jie sensta beveik nepastebimai. Sakysite, o kodėl tai turėtų būti blogai? Pasvarstykite, ar ranką prie širdies pridėję galėtumėte patvirtinti, kad iš

tamsaus pusrūsio išleista jūsų vaizduotė ir fantazija jums nepasufleravo ko nors intymaus ir nelabai etiško? O kas, jei jūsų kaimynas Petras pasižymi dar labiau iškreiptomis moralės normomis? Žinoma, skeptikai skubės paneigti mano žodžius, ir tai bus jų valia. Tačiau jei tikite Dievą, tikite ir priešrinkiminiais pažadais, kodėl turėtumėte atmesti šią teoriją? Juk įrodyti, kad laiko sustabdymas neegzistuoja, praktiškai neįmanoma. Galbūt kai kas iš jūsų prisimins Kiniją, sakydami, kad mano teorija netenka prasmės šalyje, kur visi gyventojai atrodo jauni. Atsakymas yra labai paprastas – vienuoliai. Tie nenusakomo amžiaus išmintingi vyrai praleido ne vieną šimtmetį kalnuose medituodami ir lavindami savo valią. Todėl galima manyti, kad per tiek amžių jie sugebėjo išlavinti laiko stabdymo gebėjimą tiek, jog kartais galėtų paveikti beveik visus šalies gyventojus. Remiantis moksline fantastika, kuri yra mokslo meilužė, galima spėti, jog kalnų vienuolynuose kuriamas masinio naikinimo ginklas, magnetiniu impulsu galintis sustabdyti žmogaus organizmo metabolizmą tiek, kad jis nepajustų iš gyvenimo dingusių kelių minučių. Tad jei minimalus tūkstančio keturių šimtų litų atlyginimas yra įmanomas, nereikėtų manyti, kad ši teorija yra laužta iš piršto. Nebent jūs patys turite ką slėpti, ponai skaitytojai. Šiuo tekstu nebuvo bandoma atskleisti dar vienos sąmokslo teorijos. Tai ir taip bandoma padaryti vos ne kiekvienoje sekmadienio popietės laidoje. Tačiau kitą kartą, prieš ką nors girdami („O, jūs taip jaunai atrodote!“), atsiminkite, kad tai gali reikšti ir tai, kad jūs dažnai tampate laiko stabdytojo prievartos auka. Man pačiam belieka tikėtis, kad laiką aplink mane stabdantis žmogus nebūtų koks akiniuotas keistuolis susivėlusia barzda. Nors švariai nusiskutęs, prieštaringai vertinamos orientacijos atstovas irgi būtų nė kiek ne geriau.

ATRASK! • GEGUŽĖ

SAVIRAIŠKA

džią

pra studentai kūrė naują

Eglė Markevičiūtė Andželika Vaičiulytė

ai“, – tokiais žobeprotiški atsiminim i, šk sti ta fan , iai din „Legen rsiteto I darytą Šiaulių unive už ų et m ą let ke jau džiais apibūdino festivalį „Garsas inkę į trečiąjį meno sir su ai, nt de stu tį bendrabu ius Šiaulių proga sutikti jaunuos ta re – lis va sti fe dėl Vaizdo“. Šis nčius jaunuoaip aktyviai besireiškia kit ar ius nč ria ku , us ių laikų, meninink . Kol jis laukia geresn te sta pa e am nt ipi ap lius legendomis tyvūs studentai to vidus ir išorė, ak sta pa as ot tu on m re kai bus su omai artėpavasarį, nenumald s m do lan va s m lio nesnaudžia – ke atgaivina bendarbų gynimo sesijai, ųjų am igi ba ir inų m rformanjant egza meno galerijomis, pe s juo a rči ve pa s, riu drabučio kamba is. ir vaizdo šventovėm sų, instaliacijų, garso

Festivalis užaugo Algimantas Kvecys, Šiaulių universiteto absolventas, vienas iš renginio organizatorių ir idėjos sumanytojų, pasakojo, kad pirmąjį festivalį turbūt nedaugelis ir prisimena. „Viskas vyko „Studentų svetainėje“, buvo gal 10 dalyvių“, – po šiemetinio festivalio tvarkydamas kambarius prisiminė jaunuolis. Per trejus metus renginys užaugo – dviejuose I bendrabučio aukštuose savo kūrybines idėjas šiemet skleidė 50 dalyvių.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Proga pasireikšti Festivalio dalyviai – ne tik Universiteto studentai (daugiausia iš Menų fakulteto, nors dalyvavo ir humanitarai, kitų fakultetų studentai), bet ir Universiteto absolventai, svečiai iš kitų miestų, jau žinomi jaunieji menininkai ir tiesiog meną mėgstantys jaunuoliai. Kai kurie iš jų galbūt niekada nebuvo surengę parodų, kai kuriems bandymas panaudoti menkai pažįstamas menines priemones buvo pirmasis jų gyvenime.

Idėja rengti festivalį jau nebeveikiančiame bendrabutyje kilo neatsitiktinai. „Mes patys čia gyvenome, kai kurie žiūrovai irgi. Ši erdvė turi ypatingos energijos, prisiminimų. Tai puiki proga jauniems menininkams pasireikšti, nes oficialiose galerijose reikia užsiimti eilę prieš pusmetį ar metus, ne visiems jauniems menininkams ir galerijų durys būna atviros“, – pasakojo festivalio sumanytojai Algimantas Kvecys ir Laura Andriukaitytė. Paskutinė naktis Data pasirinkta irgi viską apgalvojus – balandžio pabaiga. Pavasaris, kai sniegas būna jau nutirpęs, dienos šiltos (žiemą nešildomame bendrabutyje būtų pernelyg šalta, net ir dabar, balandžio pabaigoje, dėl užsitęsusios žiemos festivaliui teko ruoštis apsimuturiavus šalikais, nuolat gurkšnojant karštą arbatą, kavą). „Gegužę, birželį studentams egzaminų sesija, darbų gynimai, tad laikas vėliau nei dabar būtų nelabai tinkamas“, – pasakojo Algimantas. Net ir dabar kai kurie ankstesnių metų dalyviai, studentai, perspektyvūs menininkai negalėjo dalyvauti dėl tos pačios priežasties – baigiamasis kursas, spaudžia darbai. Dalyvių registracija prasidėjo dar vasario pradžioje, tačiau, kaip įprasta studentams, kai kurie registravosi paskutinėmis dienomis, taigi ir kambarius įrengė paskutinę dieną. Tačiau tai nesumenkino festivalio – darbai buvo stulbinantys, kai kurie kėlė šiurpą. „Kai kurie dalyviai pageidavo šviesaus kambario. Matyt, sunku „pabėgti“ nuo galerijos formato“, – svarstė Algimantas likus kelioms dienoms iki festivalio atidarymo. Vis dėlto nemažai dalyvių eksperimentavo su turimomis priemonėmis, išnaudojo kiek kitokią erdvę ir rezultatas buvo puikus.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Nauja pradžia Šių metų festivalio tema – „Nauja pradžia“. Tai idėja, kuri sukosi organizatorių galvose po praėjusiais metais išreklamuotos ir turėjusios įvykti pasaulio pabaigos. „Kas, jeigu pasaulio pabaiga jau įvyko ir turime galimybę pradėti viską iš pradžių? Nauja pradžia – sunkus etapas dėl pasirinkimo laisvės ir nežinomybės“, – svarstė organizatoriai. Tai idėja, turėjusi suvienyti festivalio dalyvių kūrybinius sprendimus, nors patys organizatoriai dar prieš renginį neslėpė, kad nesitiki, jog visi dalyviai priims šį iššūkį. Taip ir buvo: kai kurie dalyviai bandė savaip interpretuoti festivalio temą, o kiti tiesiog demonstravo savo kūrybinius sugebėjimus ar jau anksčiau sukurtus darbus. Chaoso buvo daug, bet jis buvo kontroliuojamas. „Labiausiai baiminomės, kad renginio metu nedingtų elektra“, – jau po festivalio juokavo Algimantas. Nuo muzikos iki vaizdo Pamatyti tikrai buvo ką. Prie centrinių bendrabučio durų susirinkusius vaikinus ir merginas pasitiko estrados meno studentų ketvertas. Studentai, išlipę pro antro aukšto langą, ant stogelio atliko performansą „Protybė“ ir taip pakvietė visus į vidų (vėliau šie studentai dar rodė ir kitus performansus). Viduje susirinkusiųjų laukė tamsūs koridoriai ir kambariai, kuriuose buvo įsikūrusios meno galerijos, buvo galima apžiūrėti instaliacijas, žiūrėti filmukus, performansus. Vieni jų stingdė kraują, kiti kėlė šypseną. Papasakoti sunku, tai reikia pamatyti. Kas nespėjo, tegul nenusimena, nes organizatoriai viską nufotografavo ir nufilmavo. Vakaro kulminacija turbūt buvo vilniečių dueto „The Perfect Pill“ koncertas. Perspektyvūs, roką su įvairiais kitais žanrais ir stiliais siejantys muzikantai atliko tris dainas ir užkūrė pirtį sausakimšame didžiajame kambaryje. Grupė kaip tik tą dieną viešėjo Šiauliuose, pristatė naują albumą ir surengė siautulingą koncertą viename iš miesto barų.

ATRASK! • GEGUŽĖ

KINAS

lietuviško kino labirintai: finansų stoka, entuziazmas ir talentingi šiauliečiai

Lietuvos kino pasaulyje pastaruoju metu suspindo daug naujų veidų. Turbūt ne vienas pastebėjo, kad tarp jų yra ir mūsų Universitetą baigusių menininkų. Viena jų – Agnė Grudytė, seriale „Naisių vasara“ išgarsėjusi šiaulietė. Ji sutiko mums trumpai papasakoti apie save, o su lietuviško kino pasaulio realijomis ir tendencijomis žurnalo skaitytojus supažindins režisierius, prodiuseris Romas Zabarauskas. Trūksta valstybės dėmesio Romas Zabarauskas – gerai žinomas jaunosios kartos lietuviško kino atstovas. Ne vienerius metus šioje srityje besidarbuojantis menininkas, paklaustas apie pastarojo laikmečio kino industrijos pokyčius, išskyrė du nacionalinio kino etapus. „Pirmasis etapas buvo sovietmečiu. Tuo metu buvo išties didelė finansinė valstybės parama, tačiau kinas buvo ideologizuotas. Po Nepriklausomybės atkūrimo gerokai sumažėjo valstybės parama, iširo infrastruktūra, tačiau atsirado galimybių įgyvendinti įvairias idėjas“, – sakė R. Zabarauskas. Menininkas atviravo, kad vis dar gana sun-

ku neturintiems lėšų kūrėjams tikėtis, kad filmas bus finansiškai sėkmingas, tačiau filmų kūrėjai pamatė, kad, turint tam tikrą paramą ir pavykus filmą išpopuliarinti, galima ir užsidirbti. Tačiau, R. Zabarausko įsitikinimu, nors filmų kūrėjams gerokai trūksta finansų, pastaruoju metu lietuviškos produkcijos daugėja. „Dažniausiai kuriama dviem kryptimis – yra valstybės remiamas kinas, kuris finansuojamas, tačiau skirtas siauresnei auditorijai, negalvojant apie pelną, ir privačios iniciatyvos, neturinčios valstybinės paramos, tačiau įdomios didesniam ratui žiūrovų. Geriausia būtų dažniau pabandyti sujungti valstybės finansavimą ir platesnes idėjas. Tada būtų geresnis variantas“, – įsitikinęs režisierius.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Išgarsėti galima ne vien skandalais R. Zabarauskas kino kūrėjams negailėjo kritikos. Jo įsitikinimu, dabar dažnai kuriami ir lėkšto turinio filmai. „Kūrėjai į filmą investuoja nedideles sumas ir siekia kuo daugiau užsidirbti. Tai duoda finansinės naudos, tačiau labai nukenčia kokybė“, – teigė R. Zabarauskas. Gerų, originalių idėjų turintiems, tačiau bijantiems jas realizuoti dėl to, kad filmas bus nuostolingas, R. Zabarauskas patarė pagalvoti apie galimybę įdomaus turinio filmą pristatyti užsienio auditorijai ir taip padidinti jo sėkmingumą. Paklausus, ką menininkas galvoja apie vis labiau populiarėjančią sritį – lietuviškus serialus, R. Zabarauskas teigė, kad dar yra kur tobulėti, kūrėjai turėtų daugiau galvoti ne tik apie pelną, bet ir apie geras idėjas ir vertybes. Dar viena sritis, kuri ypač svarbi kino pramonei, – talentingi menininkai. „Kurdamas filmus pastebiu, kad mūsų šalies aktoriai mielai nori juose filmuotis. Tai reiškia, kad jie yra pasiilgę lietuviško kino“, – sako R. Zabarauskas. Jis įsitikinęs, kad turime išties nemažai talentų, tačiau visuomenės požiūris į juos turėtų keistis. „Aktoriai mūsų visuomenėje vertinami labai kritiškai. Taip yra gal dėl to, kad juos lyginame su pasaulinėmis žvaigždėmis. Tačiau neturime užmiršti, kokie pinigai sukasi pasaulio kino rinkoje. Juk, tarkim, amerikiečių kino žvaigždės turi visą komandą padėjėjų, trenerių, psichologų ir kt.“, – sakė R. Zabarauskas. Paklausus, ar tendencija, kad Lietuvoje populiarumą dažnai suteikia ne tik talentas, bet ir sugebėjimas išgarsėti, ypač įvairiais skandalais, atspindi realią situaciją, R. Zabarauskas teigė, kad tai galima įžvelgti, tačiau toks būdas tikrai ne pats geriausias. „Yra daug priimtinesnių būdų, kaip jauni talentai gali tapti žinomesni. Jie turi aktyviau rodyti savo sugebėjimus, skleisti mintis, idėjas, kad ir socialiniuose tinkluose, o ne kelti skandalus“, – patarė R. Zabarauskas.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Reziumuodamas menininkas pasidžiaugė, kad vis daugiau jaunų žmonių mūsų šalyje populiarumą pelno savo talentu. Tai, kad talentas Lietuvoje vis dar vertinamas, – akivaizdu. Viena tokių talentingų mūsų šalies menininkių – Agnė Grudytė. Šiaulietė, gerbėjų širdis užkariavusi vaidindama itin populiariame seriale „Naisių vasara“, sutiko trumpai papasakoti apie save. Ar tokios veiklos siekėte nuo vaikystės? O gal norėjote dirbti kitą darbą? Vaikystėje norėjau būti ir dainininke, ir mokytoja, ir aktore, ir šokėja, ir dar daug kuo. Pamenu, kad gydytoja tikrai nenorėjau būti. Jūs Lietuvoje, ko gero, labiausiai žinoma kino srityje. Kiek metų jau dirbate šį darbą? Lietuvoje už mane yra žinomesnių, įvertintų, ne vienoje kino juostoje nusifilmavusių aktorių. 2009 m. vasarą prasidėjo mano didžioji kelionė TV ekrane. Kaip pradėjote aktorės karjerą? Ar tai vienintelė Jūsų profesija, o gal esate dirbusi daugiau darbų? Mokykloje apsisprendžiau, kur studijuosiu. Įstojau į Šiaulių universitetą studijuoti estrados meno, beje, rinkausi tik šią specialybę ir vienintelę ją įrašiau prašyme studijuoti. Tai ir yra mano profesija. O darbų esu dirbusi ne tik scenoje. Besimokydama mokykloje per vasaros atostogas dirbdavau pardavėja. Šiuo metu pavyksta suderinti tiek iš visos širdies mylimą aktorystę, tiek visai kitokio pobūdžio darbą, kurį taip pat labai mėgstu. Stengiuosi laikytis principo – jei nepatinka darbas, arba jo atsisakyk, arba pamėk. Išgarsėjote vaidindama „Naisių vasaroje“. Kuo išskirtinis Jums buvo šis darbas? Išskirtinis jau vien tuo, kad tai pirmasis darbas. Pirmieji kartai filmavimo aikštelėje – baimė, džiaugsmas, nepasitikėjimas, jaudulys,

džiaugsmas ir vėl baimė, laimė – viskas kartu. Džiaugiuosi, kad ir aš įšokau į Naisių traukinį – juk ne kiekvieną dieną filmuoja serialą Šiaulių rajone.

„

besimokydama mokykloje

per vasaros atostogas dirb-

davau pardavėja. šiuo metu

pavyksta suderinti tiek iš visos šir-

Kaip jūsų darbą vertina draugai, giminės? Juk tai gana reta ir turbūt ne visiems suprantama profesija? Įvairiausių nuomonių ir atsiliepimų girdėdavau. Taip, šią profesiją renkasi nedaug žmonių, bet, kita vertus, ne tiek daug mūsų ir reikia. Tiek aš, tiek mano šeima džiaugiamės, kad darau tai, ką mėgstu visa širdimi, juk ne kiekvienam jaunam žmogui pavyksta iš karto rasti savo kelią. Artimi žmonės, draugai turėtų džiaugtis kito sėkme, jį palaikyti, nepaisydami to, kokia yra jo profesija ir koks darbas.

Turite mėgstamus aktorius? Yra nemažai aktorių, kuriuos myliu, gerbiu ir iš kurių mokausi.

Ką manote apie lietuviškus serialus? Ar juos žiūrite? Galima sakyti, kad visai nežiūriu serialų. Turiu kelias mėgstamas laidas, bet stengiuosi kuo mažiau laiko praleisti prie TV ekrano.

Kur Jums maloniau dirbti – vaidinti serialuose, filmuose, dalyvauti renginiuose? O gal visi šie darbai yra patrauklūs? Dirbu mėgstamą darbą. Svarbiausia – darbinė atmosfera.

dies mylimą aktorystę, tiek visai kitokio pobūdžio darbą, kurį taip

pat labai mėgstu. stengiuosi laiky-

– jei nepatinka darbas, arba jo atsisakyk, arba pamėk. tis principo

ATRASK! • GEGUŽĖ

TALENTAI

dainininkei Agnei Michalenkovaitei vien sėkmės neužtenka

Eglė Markevičiūtė Zenono Ripinskio nuotr. ir Agnės Michalenkovaitės albumas Nedideliame miestelyje užaugusi Agnė Michalenkovaitė nuo pat mažens daug dėmesio skyrė dainavimui. Talentinga mergina sako, kad nors ir dalyvauja daugelyje konkursų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pelno prizines vietas, tačiau to pasiekti jai pavyko tik įdėjus nemažai pastangų. „Juokaujame, kad talento yra penki procentai, visa kita yra juodas ir sunkus darbas“, – sako pedagogiką studijuojanti mergina. Šiaulių universitete ji surado daug – geriausią draugę, puikų vokalo mokytoją ir galimybes tobulėti, siekti savo svajonės. Dvejus metus Agnė pripažįstama perspektyviausia Šiaulių universiteto studente, prieš kelis mėnesius pelnė dvi pirmąsias vietas tarptautiniame konkurse Sankt Peterburge.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Kilusi iš mažo miestelio Iš Mažeikių kilusi Agnė Michalenkovaitė persikėlė gyventi į Židikus, miestelį Mažeikių rajone, Šatrijos Raganos gimtinę. „Nedidelis miestelis, labai šilti žmonės“, – pasakoja pašnekovė. Ten baigusi mokyklą įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo. Rinkosi tarp Klaipėdos ir Šiaulių, kad būtų arčiau Mažeikių, kur vis dar iki šiol vyksta dainavimo repeticijos. „Įstojau į Šiaulių universitetą ir dėl to labai džiaugiuosi“, – sako Agnė. Nors pedagogikos specialybė meniško charakterio Agnei nelabai patinka ir mokytoja ji savęs neįsivaizduoja, bet mokslų mesti neketina: ką pradėjo, reikia baigti, o sutikti žmonės ir kurso draugai merginai padeda įveikti visus sunkumus. „Universitete man labai patinka. Čia radau daugybę draugų, dėstytojai labai malonūs. Gal ir ne visi, bet su tais, su kuriais tenka susidurti, bendraujame gražiai. Nors aš ir pati esu ne dovana“, – juokiasi Agnė. Pirmieji studijų metai Agnei buvo įdomi patirtis: pirmą kartą ištrūko iš namų ir ėmė gyventi savarankiškai; pirmoji pažintis su bendrabučiu šokiravo, bet pamažu mergina apsiprato. Labai daug padėjo pažintis su ketvirtakursiais. „Pirmame kurse turėjau tobulus draugus pirmakursiui – tai buvo ketvirtakursiai vaikinai, tad netrūko vakarėlių, susipažinau su studentišku gyvenimu. Buvo labai smagu“, – prisimena Agnė. Mergina norėjo studijuoti Menų fakultete estrados meno studijų programą, bet, kaip pati sako, „pramiegojo“ stojamuosius. Net ir taip susiklosčius aplinkybėms ji jaučiasi savo vietoje. „Aš didžiuojuosi, kad studijuoju Šiaulių universitete“, – sako Agnė.

„

be dainavimo agnė neį-

sivaizduoja gyvenimo. jeigu

netektų balso, būtų didžiau-

sias košmaras. dainavimas merginai padėjo surasti daug draugų, pažįstamų.

„jeigu

nedainuočiau,

būčiau paprasta mergaitė, niekuo neišsiskirčiau. dainavimas yra tai, kas žmones žavi“,

– sako agnė.

Pripažinimas atėjo ne iš karto Reikėjo daug dirbti, kol pavyko nugalėti save. „Atsimenu, pirmą kartą nuėjau pas vadovą, o jis pasakė, kad dainuoju labai prastai, kai išmoksiu, tada galėsiu ateiti. Parėjau namo, apsiverkiau. Tai tęsėsi gal porą metų“, – dabar su šypsena prisimena Agnė. Teko daug dirbti, kol vadovas leido dainuoti solo. Teko dainuoti ir Universiteto chore. Gal būtų ir toliau taip dainavusi, bet charakteris ir vokalo tembras lėmė, kad Agnė tapo soliste. „Mano balso spalva yra solinė. Mėgstu improvizuoti. Choras yra tada, kai visi dainuoja kaip vienas. Aš esu individualistė“, – neslepia mergina. Dainuojant ir mokantis profesionalumo, teko įveikti save. Pasak Agnės, geras atlikėjas turi gebėti padainuoti bet ką, prisitaikyti prie klausytojų. Mergina tik džiaugiasi, kad jos vadovas Anta-

ATRASK! • GEGUŽĖ

nas turi išlavintą skonį ir per tiek metų jiedu jau sugeba vienas kitą suprasti. „Vadovas žino, kaip galiu kurią dainą padainuoti, žino netgi, ar man jo siūloma daina patiks“, – sako mergina. Nenumaldomai artėja laikas, kai duetas su Gintare iširs, tad merginos ketina įrašyti savo atliekamas dainas. Gyvena aktyvų gyvenimą Universitete mergina stengiasi gyventi aktyviai. Ji dalyvauja įvairiuose renginiuose ne tik kaip žiūrovė ar klausytoja, bet ir kaip dalyvė. Anksčiau jai tekdavo pačiai siūlytis kur nors padainuoti, o dabar jau kiti jos ieško ir prašo. „Man gera būti reikalingai, patinka, kai manęs prašo padainuoti“, – džiugiai kalba Agnė. Septynerius metus dainuoja duetu su Gintare Korsakaite (merginų mokytojas – Antanas Dargis), Universitete Agnę dainuoti moko Gediminas Ramanauskas. Neseniai mergina su keletu muzikantų subūrė grupę „15A“, o pati kaip solistė yra dalyvavusi įvairiausiuose konkursuose Lietuvoje, Italijoje, Rusijoje. Iš konkursų mergina dažnai grįžta su diplomais. „Viską pasiekiau ne dėl balso. Reikia labai daug dirbti, kad ko nors pasiektum. Juokaujame, kad yra penki procentai talento, likusi dalis – juodo darbo. Bet nežinau, gal talento yra daugiau. Sėkmė taip pat mano draugė. Bet aš tikrai daug dirbu. Turiu daug veiklos, stengiuosi visur suspėti“, – sako studentė. Talentą atrado vaikystėje Savo talentą mergina sako radusi būdama dar visai mažutė. Dabar su šypsena prisimena, kad užsirašė į būrelį mamai to visai nežinant. Viskas išaiškėjo, kai mama gavo sąskaitą. „Kai atėjo sąskaita, nebuvo juokinga, bet vėliau visi suprato, kad kitaip nebus“, – prisimena Agnė. Ji ir dabar mamai dažnai primena, kad jos pasirinkimas nebuvo tik vaikiška užgaida.

ATRASK! • GEGUŽĖ

„

savo

talentą

mergina

sako radusi būdama dar visai mažutė. dabar su šypsena

prisimena, kad užsirašė į būrelį mamai to visai nežinant. viskas išaiškėjo, kai mama gavo sąskaitą. atėjo sąskaita, nebuvo

„kai juokinga,

bet vėliau visi suprato, kad kitaip nebus“,

–

prisimena agnė. ji ir da-

bar mamai dažnai primena, kad jos

pasirinkimas nebuvo tik vaikiška užgaida.

Savo apdovanojimais mergina nebestebina nei artimųjų, nei draugų: ko gero, jiems būtų įdomiau, jei iš konkursų nieko neparvežtų. Agnė prisipažįsta, kad palaikymas jai yra labai svarbus, todėl džiaugiasi, kai sulaukia net ir nepažįstamų žmonių paskatinimo. Grupė „15A“ susikūrė labai netikėtai. Agnei reikėjo dainuoti kalėdiniame koncerte Šiaulių „Saulės“ koncertų salėje. Prieš metus teko ten pasirodyti su Dominyku Ramanausku ir Severinu, grojusiu gitara. Agnė ir šį kartą pasiūlė Severinui pagroti. Prie jų prisijungė Evaldas, po to Andrius – taip ir atsirado grupė. „Kaip tik „Saulėje“ įvyko pirmasis pasirodymas. Visiems labai patiko, todėl nusprendėme, kad norime būti kartu“, – su šypsena prisimena Agnė.

Repetuoti susirenka bendrabutyje, kur yra studija. Muzikantai turi savo patalpas, tad po darbo visi susirenka ir groja. Du grupės nariai yra technologai. Andrius jau baigė studijas ir dirba. Evaldas studijuoja technologijos mokslus ir dirba teatre apšvietėju. Mergina juokauja, kad ji ir Severinas yra menukai. Agnė negaili gerų žodžių savo broliui, geriausiai draugei Dovilei, su kuria susipažino Universitete, ir, žinoma, mamai. Ji Agnei yra autoritetas. „Mano mama yra labai šaunus žmogus. Norėčiau mokėti kaip ji susitvardyti, būti kantri. Mama labai stipri. Aš tokia nesu. Jeigu tik kas, pasileidžia ašaros. Bet ir mama turbūt kartais galvoja, kad aš esu keistuolė“, – juokiasi Agnė. Iš konkursų – su apdovanojimais Šiais metais mergina dalyvavo konkurse Sankt Peterburge ir grįžo iš jo su dviem pirmųjų vietų diplomais. Apdovanojimų mergina nesureikšmina. Svarbiausia jai yra žmonių palaikymas ir plojimai. „Pats didžiausias kaifas yra, kai tau visi ploja. To už jokius pinigus nenusipirksi“, – sako mergina. Sankt Peterburge konkursas buvo didžiulis: iš penkiolikos pasaulio šalių susirinko pusantro šimto dalyvių. „Konkursas, dainavimas, jaudulys – viskas patiko. Kai laimėjome, buvo iš viso smagu“, – pasakoja Agnė. Ar tikėjosi laimėti? „Kiekvieną kartą, kai dalyvauji, nori laimėti. Apima azartas“, – sako Agnė. Jai vis dar nepavyksta atsikratyti scenos baimės. Tačiau net ir didžiausias jaudulys pranyksta, kai išeina į sceną. Ateityje ji norėtų dainuoti. Gal kai sukurs šeimą, dainavimui liks mažiau laiko. Tačiau Agnė sako suvokianti, kad sėkmės vien neužtenka, reikia daug darbo. Dainavimas širdimi jai padeda užmegzti ryšį su publika. Mergina sako, kad prieš koncertą visada pagalvoja, kas bus jos klausytojai. Būna tokių, kuriems reikia foninės muzikos, kiti atidžiai klausosi vokalo.

Jonas Bartkus

Vakaras Stiklinėje vakaras, šalia – moteris... Gaila, kad tik ant žurnalo viršelio. Saldesnė už cukrų ta žavi paslaptis. Kuo ji vardu ir koks gi jos credo? Kiek kartų save dar mėginsiu apgauti, Regėdamas tuščią kvepalų buteliuką, Jog mes nepažįstami ir noro draugauti Niekad nebuvo ir nebus per atstumą. Kiek kartų dar liesiu sruogą plaukų, Įsipynusią žirklėse daugelį metų, O pašto dėžutėje lauksiu laiškų, Kuriuos, jei ne paštininkas, vėjas atneštų? Pro rakto skylutę ir purviną lietų Einu mintimis basomis lyg per stiklą, Skausmą palikęs arbatoje mėtų, Namuose, ant palangės gėlei išpiltą. „Viskas. Pamiršta“, – kartojau ne kartą, Vartydamas puslapius margo žurnalo, Kuriame ant viršelio šypseną baltą Lūpos raudonos dovanoti vis bando. Nelankiau paskaitų abejingumo tema, Negavau nė diplomo už dirbtinį džiaugsmą... Nėra ir nereikia, kokia man nauda, Kai širdis pasiilgusi to, kas brangiausia? Stiklinėje vakaras, aplink ramuma... Sprangesnė už triukšmą iš gatvės paimtą... Viršelyje – manojo žodžio galia – Anapus Atlanto išvykusi diva. Anapus Atlanto, o aš namuose, Kur kadaise ant sienų ateitį kūrėm. Dabar po tapetais planai apie ją Ir pavasario dainos, kur kvepia ramunėm. Stiklinėje – vakaras, jau kažkelintas, Pilnas laukimo, kada tu sugrįši... Sėdžiu prie stalo maldų apkabintas... Ir kas pasakys, ar išsaugojom ryšį?

ATRASK! • GEGUŽĖ

FOTOGRAFIJA

„Šūvis 13“ Jonas Bartkus Geras jausmas, kai atsidarai elektroninį paštą ir ten randi bent 1 ar 2 neperskaitytus laiškus, o juose 1–5 konkursui siunčiamas nuotraukas. Aišku, publikavimo procesas tiek „Šūvis 13“ svetainėje, tiek „Facebook“ paskyroje, rėmėjų paieškos atima iš kasdienybės dalį brangaus laiko, bet žinome, kad tai turės apčiuopiamą naudą ateityje. Tai – maloni patirtis. Susidurti su organizaciniais iššūkiais, šiandieninės ekonomikos diktatūra, ieškoti ir atrasti (galbūt iš naujo) tai, kas daugelio yra Ieva Slonskytė. „Galvoje tik laikas“. pamiršta, o gal net ir neaptarta. Šį konkursą organizuojame dviese – Menų fakulteto studentai Jonas Bartkus ir Laura Baltijutė. Organizacinius patarimus mums žarsto Universiteto dailės galerija ir Ryšių su visuomene tarnyba. „Šūvis 13“ – tarsi alternatyva pernai vykusiam fotokonkursui „Mano studijų miestas“, kuriame dėl pagrindinio prizo – veidrodinio „Canon“ fotoaparato – varžėsi Šiaulių ir Klaipėdos universitetų studentai. Sklinda gandai, kad šitas „mažylis“ pateko į vieno iš Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentų rankas. O koks šiemet bus pagrindinis prizas ir kam jis atiteks? Galime pasidžiaugti, kad „Šūvis 13“ konkursu labiausiai susidomėjo menukai ir humanitarai. Elektroninio pašto dėžutę kol kas daugiausia atakavo dailės ir dizaino, audiovizualinio meno, anglų ir lietuvių filologijos, sociokultūrinės antropologijos studentai. Visų kitų fakultetų studentai, pasitempkite! Ypač suklusti turėtų Technologijos fakulteto studentai – iš jūsų nesulaukėme nė vieno laiško. Konkursas prasidėjo kovo 15 d., o baigsis gegužės 20 d. Gegužės 30 d. Universiteto dailės galerijoje vyks darbų paroda, iškilmingi konkurso dalyvių apdovanojimai, staigmenos ir kt. „Šūvis 13“ „Facebook“ paskyroje vyksta konkursėlis – „Liaudies balso nominacija“, kuriame „Facebook“ vartotojai turi teisę „Patinka“ paspaudimais arba komentarais po patikusiais darbais nulemti geriausią konkursui pateiktą fotografiją, o jos autorių pamaloninti puikiu studentišku prizu. Kaip jau minėjome, derybos su rėmėjais vis dar tęsiasi. Šiuo metu laukiame atsakymo iš vienos stambios įmonės, įsikūrusios Deimantė Skaudvilaitė. Fotografijų ciklas „Portretai“. Panevėžyje. Šiemet įmonių dėmesio trūkumu negalime skųstis. Lyginant su pernai metais, rėmėjų mažų mažiausiai perpus daugiau: tai fotosalonai „Foto 202“, „Fotonova“, „Centro studija“, kino teatras „Atlantis Cinemas“, informaciniai rėmėjai radijo stotis „RS2“, knygynas-kavinė-dailės galerija „Sielai“, reklamos firma „Yzi reklama“, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių turizmo ir informacijos centras. Artėja į pabaigą ir reklaminio vaizdo klipo paruošiamieji darbai. Klipas virtualioje erdvėje pasirodys gegužės pradžioje.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Neringa Rašpoliauskė. „Autoportretas“, „Autoportretas 2“. Žygimantas Markevičius. „Baigtis“.

Lina Jakubauskaitė. Fotografijų ciklas „Mano dėlionės“.

ATRASK! • GEGUŽĖ

SVEIKAS GYVENIMAS

studentai vis dažniau pasibalnoja dviratį

Gediminas Dubonikas Bschwehn

Tai, kad atšilus orams vis daugiau žmonių iš automobilių ar autobusų persėda ant dviračių – tipiškas reiškinys daugelyje Europos valstybių. Pastaruoju metu vis daugiau mūsų šalies gyventojų irgi renkasi šią transporto priemonę. Šiaulių universiteto studentus, ne mažiau nei Europos jaunimą, traukia dviračiai. Mūsų žurnalo pakalbinti Universitete studijuojantys jaunuoliai teigė ne tik patys važinėjantys dviračiais, bet ir šiuo pomėgiu raginantys aplinkinius gyventi sveikiau ir patogiau.

ATRASK! • GEGUŽĖ

„

žygimantas įsitikinęs, kad

reikia gerinti miesto infrastruktūrą,

tiesti

daugiau

dviračių takų. „mieste trūksta dviračiams skirtų stovų, todėl žmonės juos rakina prie apšvietimo

stulpų ar parduotuvių turėklų“,

– sako vaikinas.

Nemenkas iššūkis Šiaulių universitete studijuojanti Raminta Plačakytė pasakoja, kad šiltuoju metų laiku kitos transporto priemonės ji nepripažįsta. „Tik kai nėra galimybių važiuoti dviračiu, renkuosi automobilį ar autobusą“, – sako mergina. Pasidomėjus, kada prasideda dviračių sezonas, Raminta pasidžiaugė, kad vos tik pradeda tirpti sniegas, ji čiumpa dviratį ir rieda į gatvę. Raminta įsitikinusi, kad toks transportas ne tik pakelia nuotaiką, bet ir pagerina savijautą. „Tokios kelionės taupo laiką: dviračiu į paskaitas nuvykstu greičiau nei autobusu“, – sako mergina. Tačiau studentė buvo atvira – kelionės dviračiu turi ir minusų: „Ypač rytais, kai gatvėse daug automobilių, prikvėpuoju tirštų dūmų. Be to, atvažiavus į Universitetą, reikia nusiprausti ir persirengti. Gerai, kad yra biblioteka – tai puiki vieta palikti savo drabužius spintelėje ir nusiprausti

šiltu vandeniu.“ Pasak merginos, dar vienas iššūkis dviračių mėgėjams – miesto infrastruktūros, pritaikytos dviratininkams, nebuvimas. Jos manymu, ypač trūksta patogių dviračių takų, kuriais dviratininkai galėtų važinėti saugiau, nekeldami pavojaus sau ir aplinkiniams. Studentė negaili kritikos ir mūsų vairuotojams: „Vairuotojai negerbia dviratininkų. Jei yra dvi juostos, tai jie niekada nepersirikiuos, kad mane aplenktų, o dums pro šoną. Automobiliai nepraleidžia dviratininkų sankryžose. Manau, kad tai paprasčiausia nepagarba dviratininkui.“ Paklausus, ar šie sunkumai neatšaldo jos noro važinėti dviračiu, Raminta atviravo, kad daugelis nesupranta tokio pasirinkimo, tačiau siekį sveikai gyventi nuo mažens įdiegė mama ir tuo ji labai džiaugiasi. Norėtų dviračių žygio Universitete studijuojantis Žygimantas Pilipauskas sako daugiausia dviračiu važinėjantis vasarą, tačiau kartais jis vyksta į paskaitas ir į egzaminus. Paklausus, kodėl renkasi šią transporto priemonę, Žygimantas tikina, kad važinėjimas dviračiu gerina sveikatą, didina ištvermę, padeda išlieti energiją, nes labai smagu lėkti su vėjeliu. Kaip ir Raminta, Žygimantas įsitikinęs, kad reikia gerinti miesto infrastruktūrą, tiesti daugiau dviračių takų. „Mieste trūksta dviračiams skirtų stovų, todėl žmonės juos rakina prie apšvietimo stulpų ar parduotuvių turėklų“, – sako vaikinas. Šioms mintims pritarė ir dar vienas Universiteto studentas, mėgstantis keliones dviračiais, – Kornelijus Baškys. Jo nuomone, reikėtų ne tik gatves, bet ir tiltus, šaligatvius labiau pritaikyti dviratininkams. Po milijonus kainavusios viaduko rekonstrukcijos juo tapo patogiau važinėti tik automobiliais, o pėstiesiems ir dviratininkams tenka dalytis ir taip gerokai susiaurėjusia pėsčiųjų

ATRASK! • GEGUŽĖ

juosta. Be to, dideliu greičiu nuo viaduko besileidžiantys dviratininkai kelia pavojų sau ir kitiems. Dėl infrastruktūros keblumų, vairuotojų požiūrio į dviratininkus abu kalbinti vaikinai sakė sulaukiantys ir neigiamų atsiliepimų apie savo pomėgį, tačiau entuziazmo nestokoja ir tikisi dviračius populiarinti. „Linkiu Universitetui pamėginti suorganizuoti dviračių žygį, kad ir netolimą, iki ežero ar iki kitos vietos – tai skatintų studentų aktyvumą“, – sako Žygimantas. Ilgesni dviračių takai – užmiestyje Tai, kad mūsų mieste trūksta dviratininkams skirtų takų ir kitos infrastruktūros – akivaizdu net dviračiais nevažinėjantiems žmonėms, nors Šiauliai nuo seno buvo vadinami dviračių miestu. Šiauliečiai, ko gero, mielai dažniau važinėtų po miestą dviračiais, tačiau akivaizdi infrastruktūros, o gal ir Savivaldybės idėjų stoka tam trukdo. Be to, net ir esantys takai, kita infrastruktūra dažnai primena kliūčių ruožą. Nors Savivaldybė, gavusi Europos Sąjungos lėšų, ėmėsi kai ką tvarkyti, nuo kitų miestų mes gerokai atsiliekame. Važinėtis dviračiais užmiestyje yra šiek tiek geriau: siūlomi keli maršrutai, kuriais gali važiuoti miestiečiai ar miesto svečiai. Maršruto Šiauliai– Rėkyvos ežeras ilgis – 24 km. Dviratininkai gali keliauti maršrutu Šiauliai–Kryžių kalnas. Jis taip pat tęsiasi 24 km. Tiems, kurie nori trumpesnio pasivažinėjimo, rekomenduojama rinktis maršrutą Šiauliai–Kairiai, jis tęsiasi maždaug 17 km. Didžiausias iššūkis dviratininkams neabejotinai yra maršrutas Šiauliai–Kurtuvėnai. Maršruto ilgis gali tęstis iki 40 km. Maršrutas nėra paprastas: 12 km ilgio takas jungia Šiaulius, Bubius ir Kurtuvėnus. Iki Bubių jis eina greta tarptautinės magistralės Ryga–Kaliningradas. Pasukus į Kurtuvėnus, kelias vingiuoja per mišką, kerta Paraudžių ir Sodeliukų kalvagūbrius, Raudos upelio slėnį. Nors didžioji dalis dviračių trasos asfaltuota, nuo Sodeliukų kaimo iki Kurtuvėnų porą kilometrų tenka minti vieškeliu.

ATRASK! • GEGUŽĖ

„Atrask!“ redakcija siūlo maršrutą Visiems, kas sugalvos pasivažinėti, bet negalės apsispręsti, kur važiuoti, mes palengviname šią sunkią užduotį. Trasa neapsaugota autorinėmis teisėmis, tad išklysti iš kelio, mesti takelį ar pradėti važiuoti nuo bet kurio taško visiems leidžiama. A: riedame Šiaulių pietinio rajono Gegužių, Tilžės, Pramonės gatvėmis, kol pasiekiame Bačiūnų kartingų trasą. Pasukame į Vyturių gatvę, kuri pereina į Stoties gatvę. Privažiuojame Šilėnus. B: iš Šilėnų miname Stoties gatve, kuri pasiekus Radviliškį tęsiasi kaip Dariaus ir Girėno gatvė. C: iš Radviliškio Šiaulių gatve sukame atgal. Su vėjeliu skrendame naujai įrengtu dviračių taku per Šniūraičius ir Aleksandriją, raitydamiesi tarp Gudelių ir Kairių ežero. D: Į Šiaulius grįžtame Vilniaus, Vytauto, Tilžės gatvėmis. Pasiekę pietinį Šiaulių rajoną būsime numynę daugiau nei 50 km. Jūs taip pat turite savo mėgstamą maršrutą? Laukiame jūsų pasiūlymų redakcija@cr.su.lt

Taigi, nors atšilus orams dviratininkų Šiauliuose daugėja, jie vis dar turi įveikti nemažai kliūčių. Šiaulių universiteto studentų dviratininkų entuziazmas neblėsta. Šiauliečiai tikisi, kad kažkada bus pateisintas Šiaulių, kaip dviračių miesto, vardas.

ĮSPŪDŽIAI

Viktorija Baranauskaitė: Indija – tai šalis, kurioje galėčiau gyventi Laima Malakauskienė Viktorijos Baranauskaitės albumas Viktorija Baranauskaitė 2011 m. Šiaulių universitete baigė anglų filologijos ir vokiečių kalbos studijas. Jau studijuodama mergina buvo aktyvi studentė: pagal Erasmus programą studijavo Švedijoje, didžiąją dalį laiko skyrė tarptautinės organizacijos AIESEC veiklai, sugebėjo derinti studijas ir administratorės darbą. Šiuo metu Viktorija dirba ,,Spect-Dive“ įmonėje. Įdomu ir tai, kad Viktorija beveik metus gyveno ir dirbo Indijoje. Paprašėme jos papasakoti apie šią šalį.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Kaip sumanėte išvažiuoti į Indiją? Kaip sekėsi? Kokios įgijote patirties? Visus ketverius studijų metus aktyviai dirbau AIESEC Šiaulių filiale: siūliau įmonėms įdarbinti stažuotojus iš 110 pasaulio šalių. Pasibaigus studijoms nusprendžiau, kad reikia ir pačiai išbandyti tai, ką taip aktyviai siūliau kitiems. Taigi nusprendžiau išvykti į AIESEC siūlomą tarptautinę stažuotę, savo kailiu patirti, ką reiškia gyventi ir dirbti svečioje šalyje. Indijoje sekėsi gerai, nors tai yra šalis, kardinaliai besiskirianti nuo Lietuvos tiek gyvenimo sąlygomis, tiek žmonių požiūriu į gyvenimą. Kadangi prieš išvykdama neturėjau jokių lūkesčių, tai niekuo ir nenusivyliau, likau labai patenkinta laiku, praleistu svečioje šalyje. Indijoje dirbau dviejose mokymo institucijose. Pirmoji stažuotė buvo Jalandharo mieste, Pandžabo valstijoje. Ten merginų koledže dėsčiau anglų kalbą, vedžiau asmenybės tobulinimo kursus. Teko dalyvauti įvairiose konferencijose. Antrajai stažuotei pasirinkau Delio miestą. Dirbau Americal Cultural Association Kaizen Learning Solutions įmonėje, užsiimančioje įvairių kalbų mokymu. Dėsčiau šnekamosios anglų kalbos ir asmenybės tobulinimo kursus. Patirtis, kurią įgijau Indijoje, yra neįkainojama. Per tuos metus, praleistus Indijoje, pažinau save. Supratau, kad galiu išgyventi bet kur, bet kokio-

ATRASK! • GEGUŽĖ

mis sąlygomis. Dėstydama įgavau patirties, kaip bendrauti su studentais, kaip pačią neįdomiausią teoriją paversti įdomiu ir linksmu užsiėmimu, iš kurio galima daug išmokti. Stažuočių metu susipažinau su žmonėmis daugiau nei iš 30 pasaulio šalių, su visais jais teko nemažai pabendrauti, taigi labai daug sužinojau apie kitas kultūras. Tai labai išplėtė mano akiratį. Per metus pakeičiau 5 ar 6 gyvenamąsias vietas. Iš pradžių gyvenau koledžo teritorijoje, svečiams skirtoje rezidencijoje. Vėliau teko persikelti į dėstytojų bendrabutį. Pasibaigus stažuotei Jalandhare teko persikelti gyventi į Gurgaoną (miestas, besiribojantis su Deliu), pagyvenusi ten, persikėliau į Delį. Sąlygos gyventi buvo labai įvairios – nuo gyvenimo su driežais ir žiurkėmis iki gyvenimo prabangiuose apartamentuose su namų tvarkytoja. Indijoje gyvenimo sąlygos labai skiriasi, tai priklauso nuo vietos, kurioje gyveni, įmonės, kurioje dirbi. Gyvendama Indijoje pamačiau realybę, kaip žmonės gyvena, kur gyvena, pati tai patyriau. Tai neišdildoma patirtis. Indijoje didžioji dalis žmonių kalba anglų kalba, tai antroji valstybinė kalba, todėl problemų dėl kalbos neturėjau, nors šiek tiek pramokau ir hindi kalbos. Pabuvus Indijoje ilgiau, pasidaro nesunku suprasti, apie ką šneka aplinkiniai, mat kasdienėje kalboje jie vartoja labai daug angliškų žodžių.

„

šalyje labai daug skurdo, tačiau visi yra laimingi.

žmonės

sugeba

atrasti, dėl ko verta gyventi. pagyvenusi indijoje supratau, kad materialinis pasaulis yra

nieko vertas, jei tave supa mylintys žmonės.

Papasakokite plačiau apie Indiją, žmones, su kuriais teko bendrauti? Kuo savita šalis? Kas labiausiai nustebino? Kuo žavėjotės? Žmonės, su kuriais bendravau, labai skirtingi. Vieni labai paslaugūs, mandagūs, visuomet norintys padėti. Kiti – naudos beieškantys, savanaudiški pasipūtėliai. Su pastaraisiais stengdavausi visiškai nebendrauti, tokių žmonių mažuma, tačiau, kaip ir visur kitur, – pasitaiko. Žmonės, su kuriais bendravau, visuomet buvo pasiruošę padėti, patarti. Visi labai svetingi. Kad ir kokie nepasiturintys būtų, būtinai pakvies užeiti bent arbatos išgerti. Ne kartą teko svečiuotis vietinių namuose, visi labai noriai bendrauja, bando suprasti, iš kokios šalies esu atvykusi. Indijoje savita kultūra, tradicijos, požiūris į gyvenimą. Dauguma indų visą gyvenimą gyvena su tėvais – net ir po

vestuvių. Jie kuria vadinamąsias „joint family“. Šeimose gyvena tėvai, sūnūs su žmonomis, sesės, broliai, jų vaikai ir anūkai. Dažniausiai po vestuvių gyvenama vyro šeimoje. Šalyje labai daug skurdo, tačiau visi yra laimingi. Žmonės sugeba atrasti, dėl ko verta gyventi. Pagyvenusi Indijoje supratau, kad materialinis pasaulis yra nieko vertas, jei tave supa mylintys žmonės. Dar vienas labai svarbus dalykas Indijoje – religija. Didžioji dalis gyventojų yra hinduistai. Kiekvienas savo namuose turi mažą šventyklėlę, kurioje yra išstatyti dievų atvaizdai ir kuriems meldžiamasi kiekvieną dieną. Indijoje yra daugiau dievų nei galima įsivaizduoti. Kiekviena šeima nuo žilos senovės turi savo dievus, kuriems meldžiasi. Vis dėlto yra pora dievų, kurie patys svarbiausi – Šiva ir Lord Hanumanas (dievas beždžionė, kaip mes jį vadindavome). Jų statulėlės puikuojasi visuose namuose, automobiliuose ir kt. Indijoje gausu nuostabių pastatų, ypač šventyklų. Jos didingos. Užsukus į šventyklą pasidaro taip ramu ir gera. Ar važiuotumėte ten dar kartą? Kokie Jūsų ateities planai? Į Indiją tikrai važiuočiau. Tai nuostabi šalis, palikusi vien gerus prisiminimus. Tai šalis, kurioje tikrai galėčiau gyventi. Kol kas planuoju pasilikti Lietuvoje, bent jau artimiausiu metu. Kas bus toliau – pasakyti sunku. Gyvenimas kupinas netikėtumų. Vis pasvajoju išvykti padirbėti į Aziją, Afriką ar Pietų Ameriką. Norisi pažinti ten gyvenančius žmones, įsisavinti kultūrą, praplėsti akiratį. Dėkoju už pokalbį!

ATRASK! • GEGUŽĖ

„Protų mūšiai“ – dalykas rimtas!

Zenonas Ripinskis Zenono Ripinskio ir Vaidoto Mažinto asmeninio archyvo nuotr.

Nauja ir sparčiai populiarėjanti jaunimo veiklos forma – žaidimas „Protų mūšiai“. Šiandien mūsų svečias – šio žaidimo organizatorius Šiauliuose Vaidas Mažintas. Vaidas studijuoja Šiaulių universitete ekonomiką, yra IV kurso studentas. Baigęs vidurinę mokyklą Raseiniuose, pasirinko studijas Šiauliuose.

ATRASK! • GEGUŽĖ

Kodėl pasirinkai Šiaulius? Aš pasipriešinau minios instinktui, kai daugelis mano bendraamžių rinkosi studijas Kaune ar Vilniuje, ir pasukau į Šiaulius. Mane traukė Šiauliai tuo, kad čia yra jaunas universitetas. Galiu pasakyti, kad mūsų krašto studentų Šiauliuose galima rasti ne tiek ir mažai. Mokykloje dešimtoje klasėje prasidėjusios ekonomikos pamokos mane labai sužavėjo. Buvome įsteigę net savo įmonę, aš buvau jos direktoriumi. Per Kalėdas vaidindavome vaikams, pirkdavome dovanų, saldainių, o paskui parduodavome savo paslaugas. Man patiko veikla, leidžianti užsidirbti pinigų. Tai, matyt, ir nulėmė, kad susidomėjau ekonomika ir pasirinkau šios krypties studijas. Šiauliuose pradėjai organizuoti žaidimą „Protų mūšiai“. Kodėl patraukė ši veikla? „Protų mūšiais“ susidomėjau I kurse. Kai mokiausi mokykloje, Raseiniuose apie šį žaidimą niekas net nežinojo. Viskas prasidėjo nuo LTV laidos „Ateities lyderiai“, kai buvau pakviestas atstovauti Šiaulių universitetui. Pradėjau galvoti, kaip šį žaidimą patobulinti, kad vienu metu kovotų ne dvi komandos, o daugiau. Sugalvojau pradėti žaidimą su studentais, rinkau užduotis ir klausimus, kad atitiktų jų interesus, pomėgius. Taip ir prasidėjo protų kovos Universiteto bendruomenėje, į kurias įsitraukė ne tik studentai, bet ir dėstytojai, absolventai. Kitais metais planuoju surengti visų studentų čempionatą. Kodėl tave sudomino būtent „Protų mūšių“ žaidimas? Kokia kita veikla dar užsiimi? „Protų mūšis“ – ne vienintelis mano laisvalaikio užsiėmimas. Organizuoju krepšinio 3x3 turnyrus. Norėjau surengti ir futbolo, tačiau nebespėjau – kiti jį surengė. Dabar vedu derybas su pokerio žaidimo entuziastais ir, matyt, kitą mėnesį surengsime pirmąjį pokerio turnyrą

Šiaulių universitete. Aš visada sakau, kad reikia Universiteto bendruomenę vienyti. Būtent tokia įvairi veikla tam labai tinka. Kai priklausiau Studentų atstovybei fakultete, padėdavau rengti ir kitus renginius. Dabar į mane daug kas kreipiasi dėl „Protų mūšių“ turnyrų.

„

aš pasipriešinau minios

instinktui, kai daugelis

mano bendraamžių rin-

kosi studijas kaune ar vilniu-

je, ir pasukau į šiaulius. mane traukė šiauliai tuo, kad čia

yra jaunas universitetas. ga-

liu pasakyti, kad mūsų krašto studentų

šiauliuose

rasti ne tiek ir mažai.

galima

Kodėl žmonės noriai dalyvauja šiame žaidime? Gal galima namie ramiai spręsti kryžiažodžius? Kryžiažodis reikalauja žinoti konkretų atsakymą. O žaidimas susideda iš penkių etapų. Pirmasis etapas – bendrosios žinios, pavyzdžiui, reikia atsakyti, kas gamina šaldiklius „Snaigę“. Antrasis – garso turas, kai reikia išklausyti pateiktą kūrinį ir pasakyti, kas jį atlieka ar koks tai yra kūrinys. Kitame ture reikia atspėti, kas vaizduojama paveiksle, vėliau – atsakyti į

ATRASK! • GEGUŽĖ

klausimus. Paskutiniame ture reikia atlikti kitas užduotis, pavyzdžiui, atsakyti į klausimus apie pasaulio kalbas. Temos nesikartoja, užduotys ir klausimai būna patys įvairiausi. Kiekvienas žaidėjas, dalyvaudamas „Protų mūšio“ žaidime, sumoka 2 litus, kurie renkami užduočių parengimo išlaidoms padengti ir prizams nupirkti. Aišku, ieškau žaidimo rėmėjų, kurie įsteigia įvairių prizų. Dabar mūsų žaidime dalyvauja 18 komandų, kuriose žaidžia po 5 žmones. Sezono metu galima registruotis bet kada ir žaisti ne dėl nugalėtojo vardo, o dėl malonumo. Žaidimas vyksta kiekvieną antradienį 18.10 val. Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete. Ar Lietuvoje šis žaidimas populiarus? Dabar yra tikras šio žaidimo bumas! Į mane kreipiasi net įmonės, kurios prašo šį žaidimą organizuoti jų darbuotojams. Jų nuomone, smagus pasišokimas ar kitoks pasilinksminimas jau nusibodo, norisi kažko įdomesnio ir intelektualesnio. Vien Šiauliuose „Protų mūšių“ žaidimą rengia trys organizatoriai. Lietuvoje šio žaidimo mėgėjų atsiranda vis daugiau, žaidimas sparčiai populiarėja vi-

ATRASK! • GEGUŽĖ

sur. Žaidėjai teigia, kad nauda būna didelė, nes plečiasi akiratis, įgyjama vertingų žinių. Iš kur kilo pomėgis kažką vis organizuoti? Pasisekė ir patiko? Aš nevartoju alkoholio, jokių psichotropinių medžiagų, nerūkau, siekiu, kad jaunimas irgi kuo daugiau laiko praleistų ne ant suoliuko su alaus buteliu, o nuveiktų kažką gero sau ir kitiems. Yra nemažai tokių jaunuolių, kurie nesugalvoja, ką veikti. Juos reikia tiesiog paskatinti. Tai kur kreiptis, norint dalyvauti žaidime „Protų mūšiai“? Socialiniame tinkle „Facebook“ informaciją galite rasti adresu „Šiaulių universiteto „Protų mūšiai“, kur pateikiamos lentelės, nuotraukos, kita informacija. Esi ketvirtakursis. Ką veiksi baigęs studijas? Ar nesirengi išvykti iš Lietuvos? Galvoju toliau studijuoti magistrantūroje. Turiu svajonę dėstyti rinkodarą, nors tai nelabai susiję su mano dabartine studijų programa. Išvykti iš Lietuvos tikrai net negalvoju – esu didelis savo šalies patriotas! Čia reikia dirbti ir kelti savo šalies ekonomiką.

kūrybinė mintis Šiaulių universiteto gimnazijoje Laima Malakauskienė Mokyklos kūrybinis archyvas

Šiaulių universiteto gimnazijos 10-mečio proga sukurtas elektroninis kūrybinės minties almanachas ,,Lucilijus“. Apie šio leidinio atsiradimą, jo tematiką, kūrybinės grupės sudėtį, veiklą, mokinių ir mokytojų bendravimą ir bendradarbiavimą siekiant bendro tikslo kalbamės su gimnazijos kūrybinės grupės vadovėmis – lietuvių kalbos mokytoja eksperte, daugelio lietuvių kalbos vadovėlių mokiniams autore Vida Marcišauskaite, informacinių technologijų mokytoja metodininke Diana Vaivadiene ir keliais šios gimnazijos mokiniais: Valerija Miribian, Edvinu Budraičiu, Evelina Tiškevičiūte. Sukurtas jau trečiasis ,,Lucilijus“. Anksčiau išleisti du tradiciniai spausdinti leidiniai – baltasis ir juodasis. Gal kažkokią prasmę turi ir šis spalvų kontrastas? Kas sieja visus leidinius su antikos filosofo Senekos ,,Laiškais Lucilijui“? Kodėl šįkart pasirinkta elektroninio leidinio forma? Pristatykite kūrybinę grupę.

Vida Marcišauskaitė: Pirmasis mokinių ir mokytojų kūrybinės minties almanachas „Lucilijus“ buvo parengtas ir išleistas 2001 m. Viršelį sukūrė dvyliktokė Lina Kapučinskaitė. Leidome jį baltos spalvos, norėjome, kad būtų lyg „tabula rasa“ ir toje švarioje lentoje lietųsi žodžiai, mintys, darbai – tai, kuo gyveno tuo metu mokiniai,

ATRASK! • GEGUŽĖ

mokytojai. Antikos filosofas Seneka „Laiškuose Lucilijui“, jaunajam draugui, kalbėjo apie pasaulį, gyvenimą, žmogų. Mūsų „Lucilijus“ pasakojo apie tai, ką sukuria, suvokia, atranda Lucilijus – jaunasis draugas. Po dvejų metų, minėdami mokyklos dvidešimtmetį, parengėme ir išleidome antrąjį šio kūrybinės minties almanacho sąsiuvinį. Šįkart jis buvo juodos spalvos – klasika, susijusi su pagarba mokiniams, mokytojams, savo darbui... Šį rudenį mūsų gimnazija minės savo dešimtmetį. Radosi noras vėl atsigręžti į Seneką, papasakoti, kaip pažįsta, suvokia, atranda pasaulį šiandieninis Lucilijus, mūsų gimnazistas. Taip kilo mintis parengti trečiąjį almanacho sąsiuvinį. Diana Vaivadienė: Kai išvydau juodąjį ir baltąjį „Lucilijų“ ir ėmėme kalbėti apie jo atnaujinimą, net neabejojau – turi būti elektroninis leidinys. Kodėl? Jis skaitytojams lengvai prieinamas, gali turėti didžiulę sklaidą, suteikti nuostabių galimybių plėtoti ir įgyvendinti kūrybinius sumanymus, be to, žymiai mažesnės leidinio išlaidos, didelės tik darbo sąnaudos. Mintis vėl leisti kūrybinį almanachą kilo pačiu laiku, nes jau buvau išmokusi taikyti „Adobe Indesign“ programą ir kirbėjo noras parodyti mokiniams, kiek įdomių dalykų galima su ja padaryti. Vida Marcišauskaitė: Jau diskutuodami apie leidinio rengimą pamatėme, kaip per dešimt metų išsiplėtė mokytojų ir mokinių galimybės, išaugo kompetencija. Norėjosi, kad leidinyje išliktų mokinių sukurtų vaizdo filmų, reportažų, įgarsintų pratybų – tų įdomių dalykų, kurie sukuriami per pamokas, įvertinami ir atiduodami geriausiu atveju į gimnazijos muziejų. Pasirodė, kad visa tai įmanoma padaryti, jei tik sulauksime pritarimo iš pačių svarbiausiųjų – gimnazistų. Idėjai buvo pritarta iš karto! Tada ir pajudėjo ledai. Ėmėme burti kūrybinės minties almanacho leidybinės grupės branduolį. Jį sudarė trečių klasių mokiniai, pasirinkę informacinių technologijų programą

ATRASK! • GEGUŽĖ

„Leidyba“, dailės kursą „Fotografija“ ir lietuvių kalbos modulį „Teksto rašymas“. Prie kūrybinės grupės prisijungė buvęs gimnazijos mokinys Robertas Bogumila. Jis parengė naują „Lucilijaus“ viršelio versiją, labiau tinkančią elektroniniam leidiniui. Į darbą įsitraukė mokytojai konsultantai Aurelija Alijošienė (dailė), Egidija Jasevičienė (etika), Rita Streikuvienė (lietuvių kalba), Virgilija Vasiliauskienė (technologijos). Gimnazistai patys ieškojo, ką įdomaus papasakoti, kokie skyreliai būtų įdomūs ir naudingi bendraamžiams, rinkosi rubrikas, galvojo joms pavadinimus, subūrė kūrybines grupeles ir kaupė medžiagą. Tada mes ir pamatėme, kokie mūsų vaikai gali būti godūs žinių, kokie jie atsakingi ir darbštūs. Rengdami leidinį jie atsiskleidė kaip asmenybės. Diana Vaivadienė: Žiūriu į Valeriją ir matau, kaip ji suvokia puslapio visumą, kompoziciją, ieško spalvinio sprendimo, kokia ji maksimalistė, mėgstanti dirbti individualiai, kontroliuoti. Mudviejų net puslapio kompozicijos matymas sutampa. Maištininkė ir užsispyrusi, bet labai nuosekliai ir su meile dirbanti Paulina Pakenytė. Kai žvelgiu į Godą Mazrimaitę, galvoju, kad Šiauliai vėl išaugino Janiną Lapinskaitę. Goda labai giliai mato, visada renkasi sudėtingesnį kelią, siekia tobulumo. O jei kasdienybėje pritrūksta meilės žmonėms, pažvelk į akis Edvinui ir pamatysi, kad bendravimas – tai džiaugsmas, žmogus – dovana, pasaulis – nesibaigiantis stebuklas. Vida Marcišauskaitė: Buvo ir sudėtingesnių bendravimo akimirkų – juk siekėme bendro kūrybinio darbo rezultato – elektroninio leidinio, sudaryto iš atskirų skyrelių, rubrikų, susietų į visumą. O ką daryt, kai kiekvieno skyrelio autoriai turi savo viziją ir regi tik ją? Kai jų skyrelio šriftas turi būti tik toks, antraštė tik tokia, o tekstas pateikiamas tik taip? Pasirodo, jaunatviškas maksimalizmas niekur nedingo! Bendro vardiklio paieškos ne visada buvo lengvos. Mokėmės ir išgirsti, ir suprasti vieni kitus.

„

evelina

tiškevičiūtė,

cilijui“

rengiau

klasės gimnazistė:

„luskyre-

„datos“, skirtą maironio 150-osioms gimimo metinėms, ir interviu su grupės „kitava“ būgnininku gintu gascevičiumi. tai atėmė nemažai laiko. buvo ir susierzinimo akimirkų: daug namų darbų, nėra nuotaikos... lį

Koks konkrečiai Jūsų indėlis į šį leidinį? Kaip sekėsi dirbti? Su kokiomis problemomis susidūrėte? Kokios patirties įgijote? Ką ši veikla Jums padėjo atrasti? Valerija Miribian, III klasės gimnazistė: Buvau atsakinga už leidinio maketavimą. Dalyvavau rengiant keturias jo rubrikas. Skyreliui „Cogito, ergo sum“ ėmiau net interviu: kalbėjomės su Šiaulių universiteto profesoriumi Arūnu Gumuliausku apie tai, ką reiškia būti stoiku šiandieninėje visuomenėje. Tai buvo pirmas toks mūsų kūrybinis darbas, todėl stengėmės, kiek galėjome. Aš išmokau dirbti su programa, kuri man buvo visiškai nepažįstama. Per pamokas mes ja nesinaudojame, nes darbas su ja nėra mokyklinės programos da-

lis, bet aš esu įsitikinusi, kad žinių niekada nebus per daug. Visi nauji įgūdžiai man bus naudingi ateityje. Buvo akimirkų, ypač dirbant namie, kai jautei, kad tau labai trūksta žinių… Bet mokykloje sulaukdavau mokytojos pagalbos ir viskas pamažu išsispręsdavo. Aišku, teko paaukoti nemažai laisvalaikio valandų, bet dirbau ne iš pareigos, o iš įdomumo. Edvinas Budraitis, III klasės gimnazistas: Prisimenu, kaip lietuvių kalbos mokytoja Rita Streikuvienė pasiūlė man rengti kulinarijos skyrelį gimnazijos almanachui. Ji gerai žinojo, kad kulinarija – mano pomėgis, galima sakyti, arkliukas. Atsisakyti negalėjau – pasidarė įdomu: juk nauja patirtis, darbas prieš kamerą, galimybė mokyti kitus... Mano klasės draugė Goda mėgsta filmuoti, geba dirbti su montavimo programomis, tad sudarėme komandą ir ėmėmės darbo. Pajutau, kad geriau kalbu, kai nėra auditorijos. Pirmojoje laidoje supažindinau su skyreliu „Ragauk ir bendrauk“, pateikiau nesudėtingą šokoladinių pyragaičių receptą. Jau nufilmavome ir antrąją laidą, jos svečias – gimnazijos direktorius J. Giniotis, kuris, patikėkit, turi kulinarinių gabumų. Pasidalijome keliais kulinariniais receptais, direktorius kepė Boženos kepsnį, kurį patiekė su bulvių ir obuolių garnyru. Filmavimas truko gal šešias valandas. Kepsniu vaišinom repetuojančius choristus ir visus, kurie dar buvo gimnazijoje. Tiesa, labai jaudinausi, varžiausi, kartais su direktoriumi užsikalbėdavome „ne į temą“. Dabar Godai tenka daug karpyti, jos naktys nemiegotos. Negerai... Matau, kur reikia tobulėti, kartais pritrūksta iškalbos. Pasiruošimas laidai, žinoma, užėmė nemažai laiko; kad pasiektume trokštamą rezultatą, dar trūksta technikos, bet tai, ką patiriame rengdami laidą, žavi, yra nepakartojama. Evelina Tiškevičiūtė, IV klasės gimnazistė: „Lucilijui“ rengiau skyrelį „Datos“, skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms, ir interviu su grupės „Kitava“ būgnininku Gintu Gascevičiumi. Tai atėmė nemažai laiko. Buvo ir susierzinimo akimirkų: daug namų darbų, nėra nuotai-

ATRASK! • GEGUŽĖ

kos... Man imponuoja Maironio asmenybė, jo vertybės, todėl įveikti pagundą viską mesti nebuvo sunku. Šio poeto kūrybą stengiuosi suvokti giliau, atskleisti savo požiūrį. Interviu kaina – jaudulys. Jis kyla ir iš nepatyrimo. Svarbu, kad pašnekovas buvo įdomus, turėjome bendrą pomėgį – muziką. Leidinio rengimas paskatino mane išsilaisvinti. Anksčiau labiau bijojau viešosios erdvės, jaučiausi nesaugiai. Dabar ryžausi „Lucilijui“ pateikti ir savo kūrybos. Kyla vis daugiau minčių apie lietuvių filologijos studijas. Vis labiau pradeda patikt... Ir apie studijų programas Šiaulių universitete pasiskaičiau. Ko siekėte šiuo leidiniu? Gal jau turite sumanymų leisti kitą? Vida Marcišauskaitė: Siekėme, kad leidinys

ATRASK! • GEGUŽĖ

būtų prasmingas, kad gimnazistai, jų tėvai, mokytojai pamatytų ir išgirstų save, savo bendraminčius, draugus, kad vaikai ir baigę gimnaziją jame atrastų save mokinius – klausiančius ir klausančius, dainuojančius ir kuriančius. Norėjome, kad būtų ne tik prasmingas, bet ir naudingas per pamokas: kad galėtume rasti ir išgirsti lotyniškų posakių ir sentencijų, išklausyti Šiaulių universiteto profesorės Džiuljetos Maskuliūnienės paskaitos apie Maironį, paklausyti IV klasės gimnazisto Pauliaus Rupeikio atliekamos „Trakų pilies“... Pirmajam elektroninio leidinio numeriui balandžio 8 d. suėjo mėnuo. Skaitome jį šiandien ir matome, kas galėtų būti kitaip, kur siužetas per ilgas, kur klaida palikta. Įpusėjo jau ir antrojo numerio rengimas: dirbti lengviau, bet ir tikslai kiti. Dėkojame už pokalbį!

2013 m. sausio 22 d. „Baltų centro“ direktorei dr. Reginai Kvašytei už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą buvo įteiktas Lietuvos Respublikos užsenio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

baltai, baltų kalbos, „Baltų centras“... Regina Kvašytė Zenonas Ripinskis, „Baltų centro“ archyvas Turbūt daugelis iš mūsų turime pomėgių, kuriems randame laiko net apsivertę darbais arba bent jau pasvajojame – kai turėsiu laisvo laiko, tikrai darysiu... Kartais tokia širdžiai malonia veikla gali tapti dalyvavimas visuomeninėje organizacijoje. Papasakosiu apie tokią, kuriai vadovauju. Tai „Baltų centras“. „Baltų centras“ įsteigtas Šiauliuose 2002 m. lapkričio 20 d. pirmiausia todėl, kad Šiauliai kaip Šiaurės Lietuvos centras yra netoli Latvijos, kad miestas glaudžiai bendradarbiauja su Žiemgalos regiono sostine Jelgava. Be to, čia esama nemažai žmonių, norinčių palaikyti (ir palaikančių) ryšius su latviais, Universitete dėstoma latvių kalba ir literatūra. Galima būtų surasti ir kitų priežasčių. Kodėl pavadinimui pasirinktas baltų vardas ir kas tie baltai? Visuotinėje lietuvių enciklo-

pedijoje (2002, 516) rašoma, kad baltai – grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai (latgaliai), prūsai, jotvingiai, skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose baltus paminėjo romėnų istorikas Tacitas I a. (vadino juos aisčių vardu). Lietuvių kalbos enciklopedijos duomenimis, pirmasis terminą „baltų kalbos“ knygoje „Senovės prūsų kalba“ (Nesselmann G. H. F. Die Sprache der alten Preussen. Berlin, 1845) pavartojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (1999, 69). Kalbininkas Jonas Kabelka Baltų filologijos įvade rašo: „vardas baltai yra dirbtinis ir palyginti nesenas – pačios minėtosios tautos bei gentys baltais savęs niekados nevadino; taip jų nevadino ir

ATRASK! • GEGUŽĖ

„Baltų centro“ atvirų durų diena 2012 m. Renginio „Lietuvių–latvių mokykla“ dalyviai. jų kaimynai“ (1982, 8). Šis vardas pradėjo įsigalėti pradedant XIX a. paskutiniuoju ketvirčiu. Teigiama, kad sugalvodamas vadinti tokiu vardu, „Neselmanas, be abejo, rėmėsi tuo, kad šiomis kalbomis kalbančios tautos gyveno ir gyvena prie Baltijos jūros <...>. Reikia manyti, kad jis, rašydamas vokiškai, pavadinimą baltische Sprachen („baltiškos kalbos“) padarė ne iš vardo Baltija (ar Baltia), nes tokios vardo formos vokiečių kalboje nėra, o analogiškai pagal vokišką jūros pavadinimą Baltisches Meer, kuris savo ruožtu yra lotyniško pavadinimo mare Balticum vertinys“ (Kabelka 1982, 10). Kas yra „Baltų centras“? Tai į organizaciją susijungę žmonės, besidomintys latvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu, kuriems rūpi Lietuvos ryšiai su Latvija. Tačiau negalima paneigti, kad jiems svarbu geriau pažinti ir populiarinti baltiškąją kultūrą plačiąja prasme, nors pagrindinis dėmesys sutelktas į gyvuosius baltus – lietuvius ir latvius. Tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinktas pavadinimas „Baltų centras“. Kita – jis labai panašus abiem kalbom (latviškai „Baltu centrs“). Tai tik dar kartą patvirtina, kad vienintelės išlikusios iki šių dienų indoeuropiečių kalbų šeimos baltų atšakos (tiksliau, rytų baltų) kalbos yra lietuvių ir latvių (beje, estų kalba, taip pat kaip ja kalban-

ATRASK! • GEGUŽĖ

tys estai, nėra giminiški nei latviams, nei lietuviams – visas tris tautas sieja bendri istorijos vingiai ir geografinė padėtis). Tarp latvių ir lietuvių kalbų galima rasti bendrumų, pavyzdžiui, panašių pagal formą žodžių (skiriasi tik kai kurie diakritiniai ženklai ir (arba) galūnės), kurių ir reikšmė ta pati: diena, vasara, pavasaris, siena, saulė (latviškai saule), upė (latviškai upe), vilkas (latviškai vilks), pienas (latviškai piens), sviestas (latviškai sviests). Išsiaiškinti tam tikri raidžių atitikmenys, dažnai besikartojantys bendros kilmės žodžiuose: brolis (latviškai brālis), koja (latviškai kāja), kepurė (latviškai cepure), lokys (latviškai lācis), žiema (latviškai ziema), žemė (latviškai zeme). Vis dėlto panašumas – dalykas apgaulingas. Tai atskiros kalbos, todėl yra nemažai skirtingų, kartais net klaidinančių dalykų – nereikėtų atsipalaiduoti ir manyti, kad viską lengvai suprasite. Skola, nauda, spalva, briedis, ola – tai tik keli žodžiai, galintys suklaidinti. Tiesa, reikėtų paminėti, kad tariant kirčiuojamas pirmas skiemuo, o raidė o netarptautinės kilmės žodžiuose žymi dvibalsį uo (taip reikia skaityti visada). Jeigu norite sužinoti, ką šiais žodžiais vadina latviai, ieškokite raštuose, t. y. žodynuose Latviešu–lietuviešu vārdnīca (ir virtualiai: www.letonika.lv). Esama ir kitų įdomybių, pavyzdžiui, reikėtų žinoti, kad gotiņa – tai karvutė (ypač jeigu mėgstate saldainius), kad zirgs – arklys, ne žirgas, kad māksla – menas, ne mokslas, kad bērns – vaikas, ne bernas, kad darbas – darbs, o darbininkas – strādnieks, kad... Taip būtų galima tęsti, bet geriau tiesiog pasirinkti mokytis latvių kalbą. Šįkart kalba ne apie kalbą, o apie „Baltų centrą“. Kokie „Baltų centro“ ryšiai su jaunimu? Nors tarp narių jaunimo beveik nėra, studentai ir moksleiviai dalyvauja veikloje labai aktyviai. Apie tai kalba vaizdai iš įvairių renginių, kurių nebūtų be jaunimo (arba jie būtų kitokie).

į mokslo pasaulį – per menus Fred Fokkelman

Taip vadinosi 2012–2013 m. vykęs Europos Komisijos finansuojamos 7-osios bendrosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstracinės veiklos (2007–2013 m.) programos projektas, pagal kurį 15–20 metų jaunuoliai buvo pakviesti dalyvauti tarptautiniame kūrybiniame konkurse, siekiant juos paskatinti domėtis mokslu ir parodyti, kad mokslo tiesas galima pažinti ir meno kalba. Konkursas vyko 5 kategorijose: kino, mokslo vaizdavimo, šiuolaikinio meno, modernaus šokio ir literatūros. Šiame projekte bendradarbiavo 15-os Europos šalių universitetų ir mokslo organizacijų atstovai. Lietuvai atstovavo Šiaulių universitetas, o iš viso konkurse dalyvavo per 300 jaunuolių iš įvairių Europos šalių. Šiame konkurse neblogai pasirodė Lietuvos jaunuoliai: literatūros kategorijoje nugalėtoja tapo Agnė Semėnaitė (17 m.) iš Vilniaus licėjaus, o Šiaulių universiteto gimnazijos moksleivių grupė laimėjo III vietą šiuolaikinio šokio kategorijoje, pristačiusi kolektyvinį kūrinį „Kaleidoskopas“. Moder-

naus šokio klubo „Flamingas“ šokėjos R. Liakaitė ir A. Korosteliova kartu su D. Sablauskiu, J. Dovidaityte (kamera, montažas) ir mokyklos pavaduotoju B. Rudžiu (režisierius) per modernaus šokio ir vaizdo elementų sintezę pavaizdavo gamtos, meno ir mokslo sąveiką. I vietos laimėtojai patys pristatė savo sumanymus nugalėtojų darbų parodos atidaryme Grenoblio mokslo ir meno centre „Pikselių paletė“ šių metų vasario mėnesį. Agnės Semėnaitės novelė „Mano Visata“ buvo išversta į prancūzų kalbą (iš lietuvių kalbos į anglų kalbą vertė Monika Gruslytė), eksponuojama erdvėje atskirais lakštais, kad būtų patogu skaityti. Agnė savo kalboje sakė, kad ją konkursas sužavėjo galimybe apie mokslo faktus kalbėti grožinės literatūros vaizdais ir moters bei vyro tarpasmeninius santykius grįsti gamtos mokslų tiesomis. Spausdiname nugalėtojos Agnės Semėnaitės novelę „Mano Visata“. Pagal konkurso sąlygas prie novelės pateikiami mokslo faktai, pavaizduoti meniniame tekste. ATRASK! • GEGUŽĖ

TARPTAUTINIO PROJEKTO ISWA LITERATŪRINIAM KONKURSUI Agnė Semėnaitė Vilniaus licėjus (Vilnius lyceum)

Mano Visata apsakymas Lijo. Vandens lašai plovė nedidelį parką, ir žali medžiai siūbavo, lankstomi šėlstančio vėjo. Nedidelio parko nedideliame kampelyje buvo nedidelis senas suoliukas. Jis stovėjo po senu plačiašakiu ąžuolu, kuris dengė jį nuo lietaus. O ant suolelio sėdėjo vyras ir moteris, kažką tyliai šnabždėjo vienas kitam. Ir akino besileidžianti saulė, apgaubdama juos ir lietų vaivorykštės spalvomis... Ji pasilenkė prie Jo ir sušnabždėjo: – Tu man žadėjai rašyti laiškus... – Bet aš juk čia pat. Aš šalia. Ji atsiduso. Apkabino Jį ir užsimerkė. Atrodė, kad visa taip nutolę... Buvo labai ankstyvas rytas, beveik naktis. O ji jautėsi nepaprastai laiminga ir norėjo eiti į parką, bet prieš išeidama atsidarė surūdijusią pašto dėžutę. Ten gulėjo laiškas, ištraukė jį. Mieloji, štai kas Tu esi man. Mano Visata. Ar žinojai, kad visai nepažįstu Tavęs? Tik bandžiau apsimesti... Su kuo man lyginti Tave? Eterio nėra! Kaip šviesa leki, nušviesdama mano gyvenimą, leki tokiu milžinišku greičiu, kad niekas negali aplenkti... O ir niekada negalės! Aš net ne visada žinau, kas Tu. Vieną kartą atrodai kaip banga – žiūrėk, štai kaip sustiprėjo šviesa, o ten visai pradingo! O kitąkart manau, kad Tu tik nedidelis atkaklus fotonas, bandantis išmušti mane iš mano gyvenimo... Bet viena žinau tikrai: man Tavęs reikia. Ji nusišypsojo. Suprato viską, kas buvo parašyta, ir jai atrodė taip juokinga, mielai linksma, kaip mokslininko protas išreiškė tai, kam poetai neberanda naujų žodžių, kam dainos neberanda naujos muzikos... Ji įsidėjo laišką į kišenę, nes ne į viską turi būti iš karto atsakyta. Kartais reikia palaukti tinkamos akimirkos... Išbėgo iš namų ir užšokusi ant dviračio nuvažiavo į parką, kur pasukusi vienu iš daugybės takų sutiko Jį. Apie laišką neužsiminė... Atrodė, kad laukia nuostabi diena. Buvo vėlokas rytas, o Jis įtemptai mąstė. Ir tai truko jau ne vieną savaitę. Vis dėlto šis pasirinkimas turėjo lemti visą gyvenimą. Ir kaip jie gali prašyti nuspręsti per tokį trumpą laiką? O gal Jis apie tai turėjo pradėti galvoti daug anksčiau? Bet juk tada net nežinojo apie pasiūlymą. Viskas pasikeitė taip greitai ir atvėrė daugybę naujų galimybių, tik dabar atrodo, jog tai, ką darė iki šiol, neturi vertės, o pasinaudoti visu tuo, ką gavo, neužteks laiko... Bet štai jo rankose buvo laiškas, iš kurio tikėjosi atsakymų ar paguodos... Mielasis, žinau, Tau dabar sunku... Tai leisk man suteikti šviesos Tavo protui ir sielai. Ar žinai, kad tai, dėl ko gailimės, yra ir tai, dėl ko džiaugiamės? Tai, ko bijome, mus drąsina eiti pirmyn. Tada seniai, kai sėdėjome parke, man atrodė, kad esame tarsi... Tarsi kitose visatose... Ir buvo taip baisu, kad visa yra netikra. Bet žinai ką? Aš šiandien esu dalelė ir lekiu visomis įmanomomis trajektorijomis ir kiekvienas mano kada nors padarytas judesys kuria milijoną naujų visatų. O juk tik nedaugelyje esi Tu. Kaip man nepaprastai pasisekė, kad atsidūriau Laimingojoje visatoje. Ten, kur nesu viena. Galbūt kažkur kitur, kituose pasauliuose, tu jau pasirinkai teisingai... Vienaip ar kitaip, kažkur Tu būsi pasirinkęs teisingai. Būtent dabar, kai viskas keičiasi, naujas požiūris gali suteikti galimybę suprasti ir patirti neįsivaizduojamus dalykus... Taip, kažkur yra paprasčiau, bet čia mes esame kartu. Ir nors galėtumėme turėti viską, kokia tai beprotiška sėkmė!

ATRASK! • GEGUŽĖ

Jis padėjo laišką. Taip, Ji juk visada žinojo, kaip Jį nuraminti. Nors truputį. Dabar, kai diena buvo ką tik prasidėjusi, buvo Jos pats mėgstamiausias laikas. Kai dar jauti ryto gaivumą, bet saulė jau šviečia. Ji nerimavo. Nerimavo, nes dabar Jai galėjo atsiverti naujos galimybės, kurių pati bijojo. Todėl darė viską, kad išvengtų tolesnio darbo. Šiandien turėjo puikią priežastį – nedidelį lapelį su jos vardu. Mieloji, atrodo, kad pagaliau radau, ko ieškojau. Kartais taip sunku, net neįmanoma pamatyti tiesos, bet ja vis tiek tikima. Tai, ko nežinome, dažnai sudaro didesnę dalį nei žinomi dalykai. Ta tamsioji medžiaga, kuri geriausiai paaiškina visatos plėtimąsi ir kurios yra daug daugiau nei matomos materijos, juk iš tiesų gal net neegzistuoja. Bet tik tai, ko nežinome, verčia mus plėsti savo visatas, tyrinėti ir pažinti... Dabar man aiškėja dalelė paslapties, bet Tu visados liksi mano tamsioji medžiaga... Laiškas turėjo nuraminti, bet kažkodėl Ją apėmė prasta nuojauta... Pabandė nekreipti į ją dėmesio. Ji turėjo darbo. Jis tyliai sėdėjo prie stalo, o priešais už purvino lango švietė saulė. Tačiau per dulkėtą langą ir gamyklų dūmus šviesulys rodėsi nedaug ryškesnis už kabantį žibintą! Štai kur veda pasirinkimai. Netinkami, neteisingi pasirinkimai. Kai manaisi einąs savo keliu. Bet šiandien buvo ypatingas vakaras. Ypatingas, nes šiandien, ne taip kaip kitomis dienomis, Jis turėjo kai ką. Laišką. Mielasis, žinau, kaip Tau sunku. Bet neverta nusiminti! Kad ir kaip blogai būtų, ne visada viskas yra taip, kaip atrodo iš pradžių! Net kai atrodo, kad juodoji skylė prarijo viską, ji vis dar spinduliuoja daleles... Net ten, kur, rodosi, nieko neturėtų būti, kažkas išlieka. Viltis visada yra. Taip, tai tik dalelės, bet tai jau nauja pradžia. Juk viskas nėra taip, kaip atrodo. Aš vis dar linkstu prie Tavęs, kaip šviesa išlinksta šalia juodosios skylės... Jis perskaitė viską kelis kartus ir atsiduso. Prisiminė dieną parke... Jeigu kas nors tada jam, tokiam naiviam, būtų pasakęs, kad viskas bus šitaip, jis nebūtų patikėjęs. Jis buvo toks pasiryžęs siekti svajonės, tapti kažkuo didžiu... Ir štai – tas pats Jo mokslinis tonas, kuriuo taip didžiavosi, aiškiai pamėgdžiotas šiame laiške... Ji visada gebėdavo lyg veidrodis atspindėti Jį. Šis tonas Jam priminė tai, kuo buvo... Kaip vienas veiksmas gali viską sugriauti, taip galbūt kitas viską pataisys? Buvo popietė ir saulė kaitriai spigino. Ji žingsniavo koridoriumi. Ar bent stengėsi žingsniuoti, nes norėjo bėgti iš nekantrumo. Jei visa tai tiesa... Štai – priešais ją durys. Sustojo ir pabandė atgauti kvapą. Pasitaisė chalatą ir įžengė į vidų. Bet ten nebuvo nieko. Tik keli dokumentai padėti ant stalo. Ji sunerimo ir labai lėtai paėmė lapą nuo krūvelės viršaus. Įdėmiai perskaitė. Tada dar ir dar kartą, nes negalėjo patikėti. Ji guodė ir palaikė Jį, kai atsitiko tai, kas Jį palaužė, kas neleido jiems būti kartu. Taip, Jam buvo sunku, iš pradžių Jis net nesuprato, ką Ji darė, kodėl išvis ėjo pas Jį. Žinoma, Jis nematė kitos dalies, kai Ji liūdėjo ir ilgai graužėsi, bet viskas praėjo... Ji nemanė, kad tai galėjo atsitikti Jai. Juk viskas sekėsi taip puikiai ir šiandien turėjo būti diena, pakeisianti visą gyvenimą. Bet dabar viskas sunaikinta. Viso gyvenimo darbas. Ji atsisėdo, nes nebegalėjo valdytis, ir tik dabar suprato, kokie beverčiai visi Jos žodžiai. Tada pastebėjo laišką. Mieloji, žinau, kad Tau atsitiko tas pats. Negaliu atsiprašinėti, gailėtis, bet man tikrai labai liūdna... Viskas dabar atrodo kvaila, ar ne? Bet aš nekaltinu... Tušti žodžiai nestebina, juk negalėjai žinoti. O juk ir mes patys esame labiau tuštuma nei materija, kad ir kaip keistai atrodytų. Bent šiame pasaulyje! Kiekviename tavo atome vos keli elektronai sukasi aplink mažytį branduolį, o visa kita – tik energiją pernešančios dalelės, beveik neturinčios masės... Ar tau tai neprimena visatos? Įvairiausios galaktikos išsibarsčiusios kosmose ir vis tolstančios viena nuo kitos... Visai kaip ir mes abu... Kokia pabaiga? Ar nutolsim nepasiekiamai ir mirsime nuo vienatvės, o gal sunaikinsime vienas kitą? Gal nelemta... Aš taip noriu pasiekti Tave, bet esi per toli... Juk negaliu lėkti greičiau už šviesą... ATRASK! • GEGUŽĖ

Tik baigusi skaityti pastebėjo, kad laiškas kiek sudrėko, tad skubiai nuvalė. Suprato, ką turėjo padaryti. Suplėšyti laišką tuoj pat. Apsimesti, kad nieko niekada nebuvo. Suėmė laišką ir perplėšė. Štai ir dar viena visatos baigtis. Plyšimas. Štai ką Ji renkasi. Griuvo į lovą ir įsakė sau užmigti. Tik niekas to įsakymo neklausė. To laiško neatplėšė ilgai, nes bijojo to, ką galėjo rasti viduje. Sėdėjo savo modernioje laboratorijoje ir stebėjo, kaip už lango blanksta saulė. Viskas taip pasikeitė po paskutinio karto... Jis bijojo to, ką galėjo rasti, nes jautė, kad nors tai nutiko praeityje, bet dar nepraėjo. Jį dar galėjo pasiekti spinduliuotė iš tų laikų. Jis galėjo ją užfiksuoti, ištirti, išmatuoti savo prietaisais, vis dar neperprasti, bet žinoti, kad visa tai iš tiesų buvo. Štai kas buvo baisiausia. Bet dalis Jo veržėsi ir šaukė, tiesė rankas. Atidėliojimas negalėjo padėti. Jis atplėšė laišką. Mielasis, ar galiu apsimesti, kad viso to nebuvo? Bet tai truko per ilgai... Ir buvo praeityje... Neturiu laiko mašinos, kad nukeliaučiau ir ištrinčiau Tave iš savo gyvenimo. Nors ne! Ne! Jau greičiau man pavyktų išardyti Tave ir aprašyti kiekvieną dalelę, kad suprasčiau, kodėl taip atsitiko, nei sava valia Tave sunaikinčiau. Nes tai neįmanomiau nei neįmanoma. Per daug visko atsitiko. Tai kaip turėtume elgtis? Aš tik noriu, kad paaiškintum. Parašytum, kas atsitiko. Kas atsitiko? Šito ir Jis pats nežinojo. Kas atsitiko... Ar viskas tik dėl tyrimų? Dėl to, kam priklausys visatos paslaptys? Kuris iš jų bus pagerbtas kaip atradėjas? Tai nebuvo taip paprasta. Ir Jis suprato, kad neatsakys į šį laišką. Nes neturi ką atsakyti. Viskas buvo gerai. Kai temsta vakaras, nejučiomis pradedi mąstyti apie tai, kas laukia. Jei mirtis bus tokia graži kaip saulėlydis, tebūnie! Jai atrodė, kad padarė viską. Tai, ką galėjo. Ji nesijautė visiškai laiminga, bet tai jau nebepriklausė nuo Jos. Viskas buvo gerai ir tada, kai suskambėjo skambutis. Tai paštininkas atnešė laiškelį. Sakė – skubu. Jos rankos drebėjo, kai ėmė laišką. Iš karto pažino rašyseną. Dabar jos rankos visada drebėdavo nuo senatvės, bet šįkart Ji buvo įsitikinusi, kad priežastis kita. Kai įsidrąsino pažvelgti į vidų, nustebo. Buvo parašyta visai nedaug. Mieloji, ateik į parką. Jeigu būtų galvojusi, niekada nebūtų nuėjusi. Bet Ji instinktyviai sėdo ant dviračio, nors ir nebuvo juo važiavusi daugybę metų, o pats važiavimas tapo sunkiu išbandymu: Ji dabar norėjo lėkti šviesos greičiu. Negalėjo laukti. Nes galiausiai ateina akimirka, kai užmiršti viską. Visa tai, kas atsitiko, tampa nesvarbu, nes supranti, kad ambicijos, pavydas ar pyktis yra niekis. Kartais paaiškinimų nėra, nėra ir pačių įvykių, o tik jų interpretacijos, kartais žinai tik gabalėlius, o tai, ką jie reiškia, reikia išsiaiškinti pačiam. Dažnai nėra ir pabaigos, o tikra yra tai, ką sukuriame. Taip pasitaikydavo Jos tyrimuose ir Jos gyvenime. Lijo. Vandens lašai plovė nedidelį parką ir žali medžiai siūbavo, lankstomi šėlstančio vėjo. Nedidelio parko nedideliame kampelyje buvo nedidelis senas suoliukas. Jis stovėjo po senu plačiašakiu ąžuolu, dengiančiu jį nuo lietaus. O ant suolelio sėdėjo vyras. Kai Ji priėjo, nežinojo, kaip elgtis. Ir akino besileidžianti saulė, apgaubdama Juos ir lietų vaivorykštės spalvomis... Ji pasilenkė prie Jo ir sušnabždėjo: – Tu man žadėjai rašyti laiškus. Jis ištiesė Jai lapelį. Mieloji, štai kas Tu esi man. Mano Visata. Ji nusišypsojo. Apkabino Jį ir užsimerkė. Atrodė, kad visa, kas buvo, taip nutolę...

ATRASK! • GEGUŽĖ