ATRASK by Atrask Mus

2015 | ŽIEMA (8)

Šiaulių universiteto studentė Vestina Neverdauskaitė – populiariausia miesto sportininkė

Prisijunk ir TU!

Šiaulių universiteto žurnalas jaunimui

Lina Jakubauskaitė. „Viskas“.

Sveiki, bičiuliai, kaip barsukas ant kito šono, taip ir mes visi – į antrą mokslo metų pusę. Užuot purkštavę, kad metai prasidėjo ne tokia vykusia žiema, kokią pranašavo sinoptikai, imkimės optimistiškesnių dalykų. Nežinia, ką šiemet prisižadėjote sau ir kas užsibrėžta metų planuose, bet aišku, kad tai turi įkvėpti, motyvuoti ir su kiekvienu įgyvendintu punktu padėti artėti tikslo link. O jei bent šiek tiek abejojate savo pažadų ir planų tikrumu, šiame numeryje rasite puikių pavyzdžių, kad reikia tikėti savo vidine jėga. Tokios jėgos tikrai galima pavydėti šio žurnalo numerio herojams. Praėjusių metų populiariausia Šiaulių miesto sportininkė, Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto studentė ir Lietuvos stipriausios moterų futbolo komandos „Gintra-Universitetas“ vidurio gynėja Vestina Neverdauskaitė paneigs stereotipą, kad futbolas – tik vaikinams. Šiaulių universiteto absolventas, Gražutės regioninio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas patvirtins, kad sėkmė ateina tik tuomet, kai nesivaikai populiarių sprendimų ir darai tai, kas svarbu yra tau, o ne kaimynui. Atgal į „prieškompiuterinę erą“ savo fotografijomis kvies sugrįžti garsus šiaulietis dizaineris, Šiaulių universiteto docentas Vilmantas Dambrauskas. Savo fotografijomis stebins ir pernai vykusio projekto „Tėvynė. Šeima“ laureatai. Dar? Puikia mokslo ir literatūros derme, kurią atskleidė savo rašinyje „Hidronojaus kelionė“, pasidalijo konkurso „Į mokslo pasaulį per kūrybą“ laureatė Šiaulių universiteto gimnazijos atstovė Kamilė Stankevičiūtė. O į miesto sąvoką pažvelgsime Humanitarinio fakulteto studenčių kūrybos fragmentais. Šįkart tiek. Tikimės, kad žiema dar nustebins visu savo grožiu, entuziastingai imsitės savo planų ir sėkmingai pradėsite antrąjį mokslo metų pusmetį. O jei norėsite pasidalinti mintimis ar įdomia istorija, lauksime Jūsų žinutės. Iki kitų kartų! Redakcija

Nr. 8 ATRASK! ISSN 2029-8390 Šiaulių universiteto žurnalas jaunimui ATRASK! Numerį rengė: Karolina Grigaliūnė (vyr. red.) Nijolė Veršinskienė Laima Juzulėnienė Zenonas Ripinskis Maketuotoja Rasa Šeikuvienė Kalbos redaktorius Algirdas Malakauskas Viršelio fotografijos autorius Rolandas Parafinavičius Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52 LT-76291 Šiauliai Tiražas 4 000 egz. Redakcija www.su.lt komunikacija@su.lt Tel. (8 41) 59 58 20 Vilniaus g. 88 LT-76285 Šiauliai Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

ATRASK! • ŽIEMA

G. Kukanauskas: „Kad būtum sėkmės lydimu vadovu, pirmiausia būk geras darbininkas“ „Visada esu laimingas ten, kur esu, ir jokiu būdu nesigręžioju atgal – praeities juk vis tiek nepakeisiu. O savo profesijos tikrai nekeisčiau ir apie tai net nesusimąstau“, – tvirtai ir su pasitikėjimu savo jėgomis pasakoja Šiaulių universiteto absolventas Gedas Kukanauskas... p. 4

Rimtas mokslas ir vaizdingoji literatūra – įmanoma! Šįkart skiltyje „Mokslo alkis“ į mokslą pažvelkime per literatūros prizmę. Praėjusių metų lapkritį Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete įvyko baigiamasis respublikinio literatūrinio konkurso „Į mokslo pasaulį per kūrybą“ renginys. Konkurso dalyviai savo kūryba parodė, kad rimtas mokslas ir vaizdingoji literatūra – tikrai įmanoma... p. 8

Šiaulių universiteto studentė – populiariausia miesto sportininkė „Visada būk pasiruošęs, turėk tikslą ir kovok iki galo. Su tokiomis savybėmis galima nuversti kalnus. Ir tai mes padarėme“, – sako populiariausia 2014 metų Šiaulių miesto sportininkė, Šiaulių universiteto trečiakursė Vestina Neverdauskaitė. Apie sportinės karjeros pradžią, Šiaulių „GintrosUniversiteto“ moterų futbolo klubą, studijas Šiaulių universitete ir ateities planus pasakoja pati studentė... p. 11

ATRASK! • ŽIEMA

Šiauliečių portretuose – teatrališkumas ir „prieškompiuterinė era“ Žymaus šiauliečio dizainerio, Šiaulių universiteto docento Vilmanto Dambrausko studijoje prieš kelerius metus gimė pirmieji tamsiai dažytų sienų fone įamžinti draugų, bičiulių, kolegų, studentų ir kt. asmenų portretai. Autorius neslepia, kad būtent čia vykstančių fotosesijų metu jis atranda ryšį su žmogumi, ypatingą kūrybos procesą ir mintimis nukeliauja ten, kur liko patys gražiausi prisiminimai... p. 16

Žvilgsnis į miestą Būsimųjų antropologių ir filologių kūrybiniai tekstai apie miestą... p. 34

Apysaka „Hidronojaus kelionė“ „Konkursas tikrai puikus! Iš pradžių tai atrodė neįmanoma – parašyti tokios apimties kūrinį, dar tokia, atrodo, nesuderinama tema – mokslas ir literatūra! Tačiau, užgimus minčiai, nebebuvo kelio atgal. Kūrybinis procesas buvo panašus į labirintą – ne kartą priėjau aklagatvį, pasiklydau, tačiau galiausiai išėjau su baigtu kūriniu. Pati, kaip ir Hidronojus, patyriau nuotykį, kurį galėsiu papasakoti savo draugams ir artimiesiems“, – sako pirmosios vietos laimėtoja ... p. 38

ATRASK! • ŽIEMA

UNIVERSITETO SAVI

G. Kukanauskas: „Kad būtum sėkmės lydimu vadovu, pirmiausia būk geras darbininkas“ Karolina Grigaliūnė G. Kukanausko asmeninis archyvas

„Visada esu laimingas ten, kur esu, ir jokiu būdu nesigręžioju atgal – praeities juk vis tiek nepakeisiu. O savo profesijos tikrai nekeisčiau ir apie tai net nesusimąstau“, – tvirtai ir su pasitikėjimu savo jėgomis pasakoja Šiaulių universiteto absolventas Gedas Kukanauskas. Tačiau dėl to, kas buvo, graužtis Gedui nėra pagrindo – jis visuomet žinojo, ko nori iš gyvenimo ir ką reikia daryti, kad pasisektų. Prieš kelerius metus pasirinkęs tuo metu jam pasirodžiusias perspektyvias ekologijos studijas Šiaulių universitete, šiandien, kaip teigia jaunas vyras, savo pasirinkimu nė neabejoja. Anot jo, čia prabėgo smagūs ir kupini įspūdžių metai: įgijo svajonių specialybę, įgavo profesinės ir gyvenimiškos patirties, suprato, kad pasirinkta specialybė yra jo gyvenimo sritis. Šiuo metu jis sėkmingai vadovauja Gražutės regioninio parko direkcijai. Nors šiuo metu eina aukštas pareigas, jis įsitikinęs, tai tikrai nėra jo karjeros pabaiga. 4

ATRASK! • ŽIEMA

Savo profesiją žinojo jau vaikystėje Jau šeštoje klasėje Gedas tvirtai žinojo, ką veiks gyvenime, ir nė nemirktelėjęs pasakoja, kad apsispręsti nebuvo sunku. „Prisimenu, kad dvejonių, kokią specialybę rinktis, tikrai nebuvo. Todėl iki pat dvyliktos klasės ramiai gyvenau, nes žinojau kuo būsiu. O baigęs mokyklą iškart pasirinkau ekologijos ir aplinkotyros studijas, tik reikėjo apsispręsti, kur studijuoti – Šiaulių ar Klaipėdos universitete. Ilgai nesvarstęs pasirinkau Šiaulius – arčiau namų, šalia artimieji ir draugai. Ir nė karto dėl to nesigailėjau, tai buvo pati geriausia gyvenimo mokykla“, – apie savo profesinio kelio pasirinkimą kalba Gedas. Studijų metai. Yra ką prisiminti Gedas ekologijos ir aplinkotyros bakalauro studijas Šiaulių universitete baigė 2006 metais, tačiau kaip šiandien prisimena, koks buvo veiklus studijų laikotarpiu. Jam netrūko jėgų studijoms, su užsidegimu dalyvavo neakademinėje veikloje, išbandė jėgas ir užsienyje, kur įgijo tarpkultūrinės patirties. „Turbūt labiausiai įsiminė dalyvavimas universitetų viktorinoje. Tai buvo kažkas panašaus į neseniai rodytas „Ateities lyderių“ viktorinas. Tada supratome, kad moksliukų stereotipas tikrai egzistuoja, ir tai ne televizijos triukas. Su visa savo komanda puikiai įrodėme, kad esame vieningi ir be didelio vargo „nuskynėme“ pirmąją vietą“, – su pasididžiavimu pasakoja Gedas. Smagiausias nutikimas, anot Gedo, įvyko penkis mėnesius dirbant ir gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pagal programą „Work and Travel USA“. „Alabamos valstijoje teko dirbti virėju. Kaip ir visi, pradėjęs nuo indų plovėjo darbo, netrukus tapau pagrindiniu restorano virėju. Pasak restorano savininko, mes buvome geriausia studentų komanda per visą restorano istoriją! Tik, deja, ir paskutinė. Rugsėjį uraganas „Ivanas“ visą miestelį tiesiog nušlavė. Tuomet

supratau, kokioje ramioje geografinėje vietoje gyvename, nes tokių gamtos stichijų Lietuvoje niekada nebūna ir, tikiuosi, nebus. Dar mėnesį dirbome atkasinėdami likusius namus, nes viskas buvo apklota 3 metrų smėlio sluoksniu. Per tą laikotarpį teko pasimaudyti vienoje kūdroje su aligatoriais, pažvejoti ryklius ir praleisti naktį sugedusiame kateryje Atlanto vandenyne. Ryte mus išgelbėjo pakrantės apsauga, o krante laukė būrys žurnalistų. Pasijutome kaip tikros žvaigždės!“ – juokiasi, prisiminęs savo nuotykius JAV. Eiti pirmyn ir niekada nepasiduoti Gedas pasakoja, kad iki šiol visos išmoktos pamokos bei įgyta patirtis jam tik pravertė ir atnešė puikių rezultatų. Studijuodamas pirmame kurse įstojo į Lietuvos krašto apsaugos pajėgas. Čia įgavo stiprybės ir ištvermės. O dirbdamas ATRASK! • ŽIEMA

JAV, juokauja jaunas vyras, ėmėsi moteriško amato – gilinosi į virtuvės paslaptis. Iš pirmo žvilgsnio skirtingos patirtys išmokė nemažai kantrybės ir atsakingo požiūrio į atliekamą darbą. Tai, Gedo manymu, davė rimtą pagrindą suprasti, kad gyvenime reikia ne vien teorinių žinių. O pasisėmęs gyvenimiškos patirties, griebėsi susipažinti su savo specialybės praktine puse. „Trečiame kurse iš Aplinkotyros katedros vedėjos prof. Ingridos Šaulienės sužinojau, kad Žemaitijos nacionalinio parko direkcija ieško darbuotojo. Paskambinau direktoriui ir prisistačiau kaip ekologijos ir aplinkotyros studijų programos trečiakursis, ieškantis darbo pagal specialybę. Gavau neigiamą atsakymą, bet nepasidaviau ir po pokalbio nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Po kelių dienų gavau kvietimą, tačiau vis tiek konkurso nelaimėjau“, – pasakojo Gedas. Neilgai trukus studentas gavo pasiūlymą dirbti Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacijoje ir buvo pakviestas užimti administratoriaus pareigas. „Tai buvo mano pirma pažintis su 6

ATRASK! • ŽIEMA

saugomų teritorijų sistema, o darbas su tarptautiniais projektais man suteikė galimybę tobulėti ir keliauti po visą Europą. Tai buvo puiki patirtis dar studijų metais“, – prisiminė savo karjeros pradžią. Po kelerių metų gavo tai, ko siekė Baigęs mokslus Gedas laimėjo valstybės tarnybos konkursą ir pradėjo dirbti Gražutės regioninio parko direkcijoje. Po pusantrų metų pasikeitus vadovui suprato, kad, norėdamas tobulėti, turi keisti darbo vietą, todėl persikėlė į Žemaitijos nacionalinį parką ir trejus metus pavadavo Kraštotvarkos ir informacijos skyriaus vedėją. Tikslingi žingsniai savo tikslo link netrukus davė šansą grįžti ten, kur labai norėjo dar studijų metais. „2011 metais atsilaisvinus direktoriaus vietai Gražutės regioniniame parke, pagalvojau, kad tai gera proga grįžti ten, kur labai norėjau pradėti savo profesinį kelią. Tai, be abejo, buvo ir iššūkis, ir galimybė pademonstruoti viską, ką

universitetas. Su dėstytojais taip pat bendraujame. Manau, kad Šiauliai bus gyvi tol, kol jame bus universitetas“, – sako jaunas vyras. Turėk ilgalaikį tikslą ir neskubėk

išmokau per visus šiuos metus. Žinoma, mokytis tenka kasdien, nes darbe nemažai iššūkių“, – teigia Gražutės regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas. Jokios rutinos ir kitoks požiūris į darbą Gedo teigimu, darbas saugomose teritorijose tikrai nėra monotoniškas – čia dirba daugiau nei 30 skirtingų specialybių žmonių, su kuriais reikia dirbti ir kryptingai siekti numatytų planų. Tačiau, anot jo, tai nėra sunkiausia. „Turbūt patys didžiausi iššūkiai – tai besikeičianti valdžia ir politika, o visa kita – ne problema. Svarbiausia – turėti viziją, strategiją ir veiksmų planą. Mūsų komanda siekia keisti požiūrį į darbą, taikyti verslo standartus, dirbti ne valdžiai, bet žmonėms. Juk esame valstybės tarnautojai ir turime tarnauti visiems, kas mus išlaiko. Tikiu, kad, pasikeitus kartai, pasikeis ir žmonių požiūris“, – apie darbo iššūkius kalba Gedas. Vyras tikina, kad tą svarbu suvokti ir jaunesnei kartai. Todėl visuomet maloniai kviečia Šiaulių universiteto studentus atlikti praktiką. „Dabartiniai ekologijos ir biologijos studentai atvažiuoja pas mus į praktiką kiekvieną pavasarį, o po praktikos ne vienas jų grįžta darkart. Visada malonu su jais dalintis patirtimi ir sužinoti, kaip keičiasi

Nežinantiems, kaip susidėlioti savo gyvenimo planą ir išsirinkti tinkamą profesiją, Gedas siūlo neskubėti. „Šiuolaikinis jaunimas nori visko, daug ir iš karto. Tik problema, kad nežino, ko nori konkrečiai. Kad būtum sėkmės lydimu vadovu, visų pirma būk geras darbininkas. Tad visiems palinkėčiau gyvenime turėti ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius tikslus. O nežinantiems, kokią specialybę pasirinkti, patarčiau baigus mokyklą dalyvauti Europos savanorių tarnybos projektuose ir išvykti savanoriauti, kad įsitikintumėte, ar tas kelias, kurio norite, tikrai yra skirtas jums. Mes kasmet sulaukiame savanorių iš užsienio ir visi jie savo pasirinkimu džiaugiasi. Tad nesivaikykite populiarių profesijų ir gerai apmąstykite, ar tai, ką pasirinko bendraklasis, tiks jums. Nesivaikykite populiarumo, atraskite tai, kas iš tiesų jus daro laimingus“, – pokalbio pabaigoje linkėjo Gražutės regioninio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas.

ATRASK! • ŽIEMA

MOKSLO ALKIS

Rimtas mokslas ir vaizdingoji literatūra – įmanoma! Literatūros teorijos ir istorijos katedra Lina Daunienė

Šįkart į mokslą pažvelkime per literatūros prizmę. Praėjusių metų lapkritį Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete įvyko baigiamasis respublikinio literatūrinio konkurso „Į mokslo pasaulį per kūrybą“ renginys. Konkurso dvasią atitiko įdomioji mokslo paskaita „Matematika kitaip: nuo šokolado iki Angry Birds žaidimo“, kurią skaitė Matematikos katedros lektorė dr. Neringa Klovienė – juk matematikės žodis skambėjo Humanitariniame fakultete! Konkurso dalyviai, rengdami savo rašinius, taip pat turėjo konsultuotis ne tik su lietuvių kalbos, bet ir su kitų dalykų mokytojais, ieškoti mokslo ir kūrybos sąsajų.

ATRASK! • ŽIEMA

Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė padėkojo mokytojams ir mokiniams, apdovanojo laureatus ir nominantus Humanitarinio fakulteto diplomais, padėkos raštais ir knygomis, Šiaulių universiteto suvenyrais. Konkurso nugalėtoja Kamilė Stankevičiūtė gavo rėmėjos – Šiaulių arenos – kvietimą į koncertą. Šis konkursas išaugo iš tarptautinio projekto ISWA. ISWA – Europos Komisijos 7 Bendrosios programos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos projektas „Į mokslo pasaulį per menus“ (ISWA, Immersion in the Science Worlds throu-

gh the Arts), vykęs 2011–2013 metais, jame dalyvavo ir Šiaulių universitetas. Projekto tikslas buvo suorganizuoti Europos šalyse renginius, kuriuose 15–18 metų moksleiviai ieškotų moksle ir mene vykstančių kūrybinių procesų, jų sąsajų. Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentė Irena Baliulė dalyvavo rengiant tarptautinį literatūrinį konkursą. Šia patirtimi pasinaudota organizuojant 2014 metais respublikinį literatūrinį konkursą. Jame dalyvavo mokiniai iš Šiaulių, Panevėžio, Plungės, Prienų ir Kybartų.

Konkurso laimėtojai: I vieta ir laureato diplomas skirtas Kamilei Stankevičiūtei (Šiaulių universiteto gimnazija) už rašinį „Hidronojaus kelionė“. II vieta ir laureato diplomas skirtas Gabrieliui Zaveckui (Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija) už rašinį „Pasaulis be išradimų – (ne)geresnis pasaulis“. III vieta ir laureato diplomas skirtas Bernadetai Griciūtei (Plungės „Saulės“ gimnazija) už rašinį „Šapelio odisėja gyvenimo srove“.

ATRASK! • ŽIEMA

Paskirtos 4 nominacijos: Eglei Poškevičiūtei (Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, rašinys „Spindulio žmonės“) už žanrinį vientisumą ir netikėtą traukos dėsnių meninę interpretaciją. Rūtai Abramauskaitei (Šiaulių Didždvario gimnazija, rašinys „Daugiabutis namas“) už įdomų bandymą mokslo tiesas išreikšti meniniu žodžiu. Dianai Norvilaitei, jauniausiai konkurso dalyvei (Prienų r. Stakliškių vidurinė mokykla, rašinys „Į šviesą per tamsą“), už originalią idėją ir drąsų bandymą išplėsti samprotaujamojo rašinio ribas. Ignui Čerškui (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, rašinys „Šilo kamanė“) už originalų, kūrybišką požiūrį ir gyvą ryšį su gamtos pasauliu.

ATRASK! • ŽIEMA

SPORTO AFIŠA

Šiaulių universiteto studentė – populiariausia miesto sportininkė Karolina Grigaliūnė Zenonas Ripinskis, Edvardas Tamošiūnas

„Visada būk pasiruošęs, turėk tikslą ir kovok iki galo. Su tokiomis savybėmis galima nuversti kalnus. Ir tai mes padarėme“, – sako populiariausia 2014 metų Šiaulių miesto sportininkė, Šiaulių universiteto trečiakursė Vestina Neverdauskaitė. Kūno kultūrą studijuojanti mergina priklauso Šiaulių „Gintros-Universiteto“ moterų futbolo klubui, kuris pernai atšventė 15-ąjį klubo gyvavimo jubiliejų ir pasidabino jau dvyliktuoju Lietuvos moterų futbolo lygos čempionių titulu. Be to, Vestina 2014-ųjų istorinio sezono uždarymo šventėje buvo apdovanota ir geriausios gynėjos prizu. Apie sporto pradžią, studijas ir ateities planus pasakoja pati studentė. ATRASK! • ŽIEMA

Vestina, kada pradėjai domėtis futbolu? Viskas prasidėjo mano gimtajame mieste, Tauragėje. Jau mokykloje pradėjau su drauge lankyti futbolą. Tada man buvo 16 metų ir labai norėjau žaisti. Žinoma, iš pradžių sekėsi ne taip gerai, kaip norėjau, tačiau pati stengiausi išmokti visų technikų. Lankiau papildomai treniruotes, eidavau žaisti kartu su vaikinais. Nebuvau futbolo aistruolė, tačiau žaisti futbolą man be galo patiko. Lankiau ir dainavimą, šokius, bet jie mane traukė mažiau. Tačiau dėl laiko stokos teko pastarųjų atsisakyti ir pasirinkti futbolą. Esu pilna energijos, niekada nenustygstu vietoje, todėl, manau, šis sportas man labai tinka. Ką Tau suteikia futbolas? Visų pirma man futbolas teikia džiaugsmą. Galiu sakyti, kad šis sportas mane padarė stiprią ir disciplinuotą. 12

ATRASK! • ŽIEMA

Kaip reagavo Tavo artimieji, juk futbolas laikomas vyrišku sportu? Mano šeima mane visada palaikė. Iš pat pradžių jie vis paklausdavo, ar to tikrai aš noriu, bet laikui bėgant suprato, kad man tai iš tiesų yra svarbu. Su draugais buvo šiek tiek kebliau. Visi klausinėjo, kaip aš, mergina, galiu žaisti vyrišką žaidimą, tačiau su kardinalia nuomone nesusidūriau. Merginos pradžioje labai domėjosi, kodėl pasirinkau būtent tokią sporto šaką, tačiau mano judrumas viską paaiškina (juokiasi). Kaip atsidūrei čia, Šiauliuose? Baigusi mokyklą labai norėjau tęsti savo sportinę veiklą. Ir prieš pasirinkdama specialybę domėjausi, kur galėčiau toliau užsiimti futbolu. Sužinojau, kad Šiauliuose yra vienas geriausių Lietuvoje moterų futbolo klubų „Gintra-Universitetas“. Gavusi kvietimą treniruotis jame, įstojau ir į Šiaulių universitetą, kur studijuoju kūno kultūrą. Žinoma, nelengva viską suderinti, tempas yra la-

bai greitas, tačiau, kaip minėjau, įgavusi disciplinos ir planuodama laiką suspėju visur. Kokie buvo 2014-ieji? Praėjusieji metai buvo įspūdingi! Su visa komanda gerai padirbėjome, todėl, manau, juos baigėme sėkmingai ir parodėme, ko iš tikrųjų esame vertos. Pernai buvai išrinkta ir populiariausia Šiaulių miesto sportininke. Kaip manai, kodėl? Manau, kad mano pasiekimai lėmė tokį įvertinimą. Be abejo, tuo labai džiaugiuosi, nes vis dėlto tai nėra mano gimtasis miestas. Kas Tave motyvuoja? Pati save motyvuoju, prie to prisideda ir mano artimieji, šeima, draugas, bičiuliai. Džiaugiuosi, kad šalia manęs esantys žmonės visada mane palaiko. Mano dabartinis gyvenimas ir visi įvykiai skatina eiti toliau – tikrai nemažai nuveikta. Ar toliau planuoji savo profesinį kelią? Žinoma. Pirmiausia visas jėgas noriu atiduoti

sportui, o vėliau norėčiau išmėginti trenerės darbą. Juk todėl ir pasirinkau kūno kultūros studijas Šiaulių universitete. Koks apima jausmas, kai laimi? Galiu išskirti du tokius „jausmus“ (juokiasi): kai laimi Lietuvoje ir kai iškovoji pergalę svetur. Lietuvoje esame išties stiprios, su kitomis komandomis žaidžiame... draugiškai. Užsienio moterų futbolo komandos stipresnės, pasirengusios kovai, ištreniruotos, todėl su jomis rungtyniauti ne taip lengva. Savo šalyje įrodėme, kad esame sunkiai įveikiamos: mes įmušėme į priešininkių vartus 128 įvarčius, o mums neteko nė vieno. Kai žaidėme UEFA turnyre ir įmušdavome įvartį užsienietėms, tiesiog apimdavo euforija. Juk gini savo šalies garbę. Kaip sekasi perprasti užsieniečių žaidimą? Žinoma, žaidimas ir taktikos skiriasi. Mentalitetas, kultūriniai skirtumai irgi egzistuoja ir veikia. Jų pasirengimas yra stipresnis, technika „išdirbta“. Mūsų komandoje žaidžia užsienietės legionierės, kurios tikrai labai draugiškos, stengiasi įsilieti komandą.

ATRASK! • ŽIEMA

2014-ieji „Gintros-Universiteto“ moterų futbolo komandai buvo itin sėkmingi. Lietuvos moterų futbolo čempionės padarė didžiausią šuolį aukštyn per 2014 metus tarp visų Europos futbolo klubų. Didelį progresą lėmė puikus pasirodymas Europos futbolo federacijų asociacijos Čempionių lygos turnyre, kuriame pavyko patekti į atkrintamąsias varžybas, jose eliminuoti Prahos „Spartą“ ir laimėti vienas rungtynes prieš Danijos „Brondby“. 14

ATRASK! • ŽIEMA

Šiauliečių portretuose – teatrališkumas ir „prieškompiuterinė era“ Karolina Grigaliūnė Vilmantas Dambrauskas

Su žymiu šiauliečiu dizaineriu, Šiaulių universiteto docentu Vilmantu Dambrausku susitikau jo studijoje. Nedidukėje erdvėje vilnijanti roko muzika, neįkyrus smilkalų kvapas, kelius dešimtmečius skaičiuojantys daiktai, jauki ir neįpareigojanti netvarka – tobula erdvė pašnekesiams ir kūrybai. Būtent čia prieš kelerius metus gimė pirmieji tamsiai dažytų sienų fone įamžinti draugų, bičiulių, kolegų, studentų ir kt. asmenų portretai. Praėjusį balandį šie meno kūriniai buvo sudėlioti į solidų albumą pavadinimu „Mano miesto portretai“. O 2014-iesiems baigiantis, prieš pat fotografo gimimo dieną, atnaujintame Fotografijos muziejuje visuomenei pristatyta to paties pavadinimo paroda, sulaukusi virtinės šiauliečių, meno, kultūros ir visuomenės atstovų, žiniasklaidos dėmesio. 16

ATRASK! • ŽIEMA

Fotosesijose atranda bendravimo dovaną Savo studijoje Vilmantas jautėsi laisviau nei per savo parodos atidarymą. Anot parodos autoriaus, tokio lankytojų antplūdžio nesitikėjo – jis visuomet geriau jaučiasi bendraudamas tik su keliais žmonėmis. Dėl to darbas fotosesijose jam yra labai artimas ir suteikia daug teigiamų emocijų. „Procesas, kuris vyksta fotosesijos metu, man labai patinka. Esu dabar pilnas to kiekvie-

no žmogaus, dalyvavusio mano projekte, nes fotosesijos buvo gyvos. Man žmonių niekada netrūksta, nes susitinku begalę įdomių žmonių, su jais bendrauju prieš fotosesiją, per ir po jos. Modeliui sunku stovėti prieš objektyvą, kitaip nei fotografui, kuris stovi kitoje tamsioje pusėje, „pleškina“ ir niekas jo nemato. Todėl tai turi būti lygiavertis darbas“, – taip Vilmantas atsiliepia apie savo mėgstamą užsiėmimą. „Daug dėmesio skiriu apšvietimui studijoje fotosesijos metu, tačiau mano fotosesijose svarbiausias

Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys prof. Vaidotas Janulis

ATRASK! • ŽIEMA

Šiaulių universiteto docentas, dailininkas Bonaventūras Šaltis ir aktorė Monika Šaltytė

Šiaulių universiteto absolventas, skulptorius, dailininkas Martynas Gaubas

ATRASK! • ŽIEMA

Būgnininkas Gintas Gascevičius

dalykas yra pats bendravimas su stovinčiu priešais objektyvą. Juk ne pats fotoaparato mechanizmas kuria vaizdą, o tai, ką nori papasakoti fotografas ir kaip jis moka bendrauti su modeliu“, – apie atrandamą ryšį su žmogumi kalbėjo Vilmantas. Portretuose – miestą kuriančios asmenybės Projektas „Mano miesto portretai“ prasidėjo 2010 metais, visiškai neplanuotai. Tačiau, pasak fotografo, laikui bėgant tapo lyg vertybė. Vertybė įamžinti tuos, kurie davė miestui veidą. Nuotraukų, kaip sako pats autorius, padaryta

nesuskaičiuojamas kiekis. Praėjusių metų balandį išleistas portretų albumas „Mano miesto portretai“, kuriame tilpo 70 fotografijų. Ant parodos salės sienų kabo 50 rinktinių portretų. Knygoje – šiauliečiai, praturtinę Šiaulių miesto kultūros, meno, verslo erdvę. Tai ne tik menininkai, aktyvūs kultūros verslo žmonės, bet ir Šiaulių universiteto dėstytojai, studentai, žiniasklaidos atstovai. „Pirmosios fotosesijos man buvo lyg atradimas. Įdomu buvo tai, koks žmogus studijoje gali būti visiškai kitoks, negu aš jį pažįstu. Vadinasi, žmonėms reikia to. Tai lyg savotiška fototerapija, dialogas su objektyvu“, – sako portretų autorius.

Dainų autorius ir atlikėjas Gytis Paškevičius ATRASK! • ŽIEMA

Projektą tęs Projektas nėra baigtinis. Atsiradusiu iš jo pomėgio albumu ir paroda, kurią gali pamatyti šiauliečiai ir miesto svečiai, fotografas džiaugiasi ir tikisi savo darbą pratęsti ateityje. „Iš tikro žmonių nufotografavau labai mažai. Daugelis jų turi buitinius kadrus. Fotografuoju visokius žmones, ir užsieniečius. O Šiauliai yra mano miestas, todėl čia yra dar daug žmonių, kurių portretai nėra įamžinti. Tad tol, kol man leis jėgos, aš tą darysiu“, – sako Vilmantas. Fotografą džiugina, kad daug atsiliepimų girdi iš kitų miestų. „Žmonės sako, kad Šiauliams pasisekė. Portretuose – mieste gyvenantys, kuriantys žmonės. Ir atsiranda paskata, patikinimas, kad tai, ką aš darau, yra reikalinga. Ir žvelgiant į tas padarytas fotonuotraukas kyla noras fotografuoti dar daugiau žmonių, nesiekiant atkartoti tai, kas jau buvo padaryta“, – sako jis. Teatrališkumas ir nuorodos į praeitį Fotografijose matyti tamsios sienos, sendintos grindys. Kaip akcentai išdėliotos senovinės

kėdės, kamuoliukai, vilkelis... Pasak autoriaus, taip kuriamas mažas teatras, pasakojama istorija, atsigręžiama į tai, ko nebėra. „Ideologiškai tai yra tai, ko aš jau nebeturiu, ko man trūksta. O man labai trūksta tėvų, tos aplinkos, kurioje gyvenau, apskritai, to laikmečio, t. y. tos praeities, kuri iš visų mano patirčių yra man labiausiai įsirėžusi. Tai „prieškompiuterinė era“, kai žmonės, atėję į svečius, dainuodavo, o pas mano mamą, prisimenu, ketvirtadieniais susirinkdavo draugės. Ir jos drauge aptarinėdavo ne serialus, o knygas... To dabar nebėra. O to laikmečio aksesuarai – tiesioginės nuorodos į tą laikmetį“, – aiškino autorius. Pasak V. Dambrausko, fotografijose kiekvienas daiktas yra skirtas konkrečiam žmogui – tai turi turėti tam tikrą sąsają. Tik senovinės kėdės yra universalios, mat naujas modernus daiktas, anot Vilmanto, nepasakoja jokios istorijos. Linkėjimas esamiems / būsimiems kūrėjams „Fotografija yra labai geras dalykas. Tai labai humaniškas, demokratiškas menas. Šioje srityje bet kas gali pasijusti menininku, ir kito tokio meno nėra. Pavyzdžiui, tapyba, grafika daugelį atgrasys, nes reikia mokėti piešti. O fotografijoje šito nėra. Žinoma, žinios niekad netrukdo, ypač akademinis išsilavinimas. Ir jeigu jauni žmonės domisi menu, jie labai gerai leidžia laiką. Ir galiu palinkėti, kad jie dirbtų ir ieškotų – jeigu esi išėjęs, tai tuomet ir esi jau atradęs“, – sako dizaineris, Šiaulių universiteto docentas Vilmantas Dambrauskas.

Vilmanto Dambrausko parodą „Mano miesto portretai“ galima aplankyti iki vasario 28 d. Šiaulių miesto Fotografijos muziejuje. Menininkė, pedagogė Marytė Ruzgytė ir mimai

ATRASK! • ŽIEMA

Akordeonistas Martynas Levickis

Šiaulių universiteto studentė, atlikėja Austėja Gendvilaitė

Šiaulių universiteto studentė, grafikė Živilė Spūdytė

Dainininkas, dainų autorius ir prodiuseris Virgis Stakėnas

Fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas

Šiaulių universiteto dėstytojas, dailininkas Raimondas Juozas Trušys

ATRASK! • ŽIEMA

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS

Moksleivių fotografijose – Tėvynės ir šeimos paieškos Daugiau nei prieš du mėnesius Šiaulių universiteto Menų fakultetas paskelbė fotografijų konkursą „Tėvynė. Šeima 2014“. Tai medijų festivalis, jau trečius metus skatinantis Šiaulių universiteto studentų ir mokinių kūrybinį dialogą. Šįkart dalyvauti konkurse pakviesti mokiniai gilinosi į šeimos sąvoką, asmens, visuomenės ir šeimos ryšį. Kaip ir kasmet, festivalio komisija pirmenybę teikė ne fotografijų vaizdui, o turiniui. Vertintojų dėmesį pelnė socialinių motyvų, temos originalumo nestokojantys darbai. Renginio organizatoriai mano, kad jaunimo skatinimas dalyvauti tokiuose projektuose greičiau supažindina juos su meno ir technologijų naujovėmis.

Šiemet konkurse dalyvavo 48 dalyviai, suskaičiuotos 178 fotografijos. Parodos metu Šiaulių universiteto dailės galerijoje eksponuota 30 darbų. Daugiausia dalyvių buvo iš Anykščių rajono, taip pat sulaukta darbų iš Vilniaus, Šiaulių, Mažeikių ir kitų miestų. Audiovizualinio meno studijų programos studentė ir viena iš projekto organizatorių Rūta Gedrimaitė teigia, kad konkurso tikslas nėra vien tik pamėginti daryti momentinę nuotrauką. Tai, pasak studentės, skatina mokinius iš arčiau pamatyti fotografijos meną, o tie, kurie nori sieti savo ateitį su šia meno sritimi, turi puikią galimybę išmėginti savo jėgas.

ATRASK! • ŽIEMA

Palyginti su antruoju konkursu, šįkart dalyviai buvo labiau pasitempę. „Dalyviai buvo tikslesni. Šį kartą mūsų sumanymu buvo pridėtas ir potemis „Šeima“. Džiugino, kad didžioji dalis atkreipė į tai dėmesį, ir atsiųstos fotografijos buvo daug stipresnės“, – teigė Šiaulių universiteto Menų fakulteto docentė Regina Šulskytė, dalyvavusi vertinimo komisijoje. Anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Aleksandro Ostašenkovo, neužtenka vien įamžinti akimirkos. Čia reikia gilesnių prasmių paieškų, kurios ir yra kelias į fotografijos meną. „Visuomet nustebina tos baltos varnos, pasitaikančios tarp pilkos masės, kuri dažniausiai mąsto stereotipais“, – sakė fotografas.

Gabrielė Vetkinaitė, ,,Ryšys‘‘ (2014) ATRASK! • ŽIEMA

Konkurso „Tėvynė. Šeima 2014“ laimėtojai II vietos laimėtojai: Gabrielė Vetkinaitė, ,,Ryšys‘‘ (2014), Anykščių Jono Biliūno gimnazija, IVB klasė.

Už seriją: Lidija Kaleinikovaitė, ,,Amžėjimas“ (2014), Anykščių Jono Biliūno gimnazija, IVA klasė.

Mindaugas Karalius, ,,Tėvynė keičia rūbą“ (2014), Šeduvos gimnazija, IVA klasė.

Studentų prizas: Matas Dirginčius, ,,Gėlė, stovėjusi prie lango, pradėjo vysti“ (2014), Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, IVF klasė.

III vietos laimėtoja – Katarzyna Mielech, ,,Praeitis žavi tuo, kad ji praeitis“ (2014), Vilniaus Vladislavo Sirokomlės vid. mokykla, IIIB klasė.

Daugiausiai Facebook surinkusi „Like“: Vaiva Stankutė, ,,Giminingos sielos“ (2014), Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazija, IIIB klasė.

Projekto informaciją sekite socialiniame tinkle Facebook.com/fotografijukonkursasTevyne. Gabrielė Vetkinaitė, ,,Ryšys‘‘ (2014)

ATRASK! • ŽIEMA

Mindaugas Karalius, ,,Tėvynė keičia rūbą“ (2014)

Katarzyna Mielech, ,,Praeitis žavi tuo, kad ji praeitis“ ATRASK! • ŽIEMA

ATRASK! • ŽIEMA

Katarzyna Mielech, ,,Praeitis žavi tuo, kad ji praeitis“ ATRASK! • ŽIEMA

Lidija Kaleinikovaitė, ,,Amžėjimas“ (2014)

ATRASK! • ŽIEMA

Lidija Kaleinikovaitė, ,,Amžėjimas“ (2014) ATRASK! • ŽIEMA

Vaiva Stankutė, ,,Giminingos sielos“

ATRASK! • ŽIEMA

Matas Dirginčius, ,,Gėlė, stovėjusi prie lango, pradėjo vysti“ (2014)

ATRASK! • ŽIEMA

Matas Dirginčius, ,,Gėlė, stovėjusi prie lango, pradėjo vysti“ (2014) ATRASK! • ŽIEMA

MIESTO GIDAS

Konkurso „Tėvynė. Šeima 2014“ dalyvės Tomos Ramoškaitės fotografija „Dangaus šeima“, Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazija, III kl.

Žvilgsnis į miestą Būsimųjų antropologių ir filologių kūrybiniai tekstai

Biblioteka Atvėrusi duris į plačią erdvę, Tu pajauti sienų sugertą tylą. Įžengus pirmą žingsnį, Rasa nuo gėlių nubyra. Iškvėpus oro gūsį – sujudini tą tylą. Kristina Plavičiūtė Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto sociokultūrinės antropologijos studijų programos III kurso studentė

ATRASK! • ŽIEMA

„Esu nedidelė, bet ryški virtuvė, ir šį vakarą jie greičiausiai susitiks prie mano stalo“ (eilėraštis proza pagal Gastono Bachelard’o inspiracijas) Esu nedidelė, bet ryški virtuvė, ir šį vakarą jie greičiausiai susitiks prie mano stalo. O gal aš per gerai apie save galvoju? Gal esu tik blanki, niekam neįdomi virtuvė. Gal mano interjeras jau seniai išėjo iš mados. Bijau... Bijau, kad ateis ta diena, kai būsiu vieniša ir niekam nereikalinga. Arba dar baisiau – mane pakeis. Aš išnyksiu. Išnyksiu, ir niekas apie mane daugiau nekalbės. Kaip malonu išgirsti, kad jie susitiks, kad šiandien jie susitiks prie mano stalo. Stalo, kuris yra mano širdis. Mano visatos centras. Be jo aš būčiau niekas. Niekam neįdomi, neišnaudota erdvė. Esu nedidelė, bet ryški virtuvė, ir šį vakarą jie greičiausiai susitiks prie mano stalo. Vis kartoju sau. Viliuosi. Tau turbūt nesuvokiama, kokia šiluma užlieja mano sienas, kai jos prisipildo jų klegesio. Palaima – per menkas žodis. Žodžiai čia nepadės. Reikia pajausti. Pajausti, kad suprastum. Suprasti, kad pajaustum. Dviprasmybės. O juk viskas taip paprasta. Esu nedidelė, bet ryški virtuvė, ir šį vakarą jie greičiausiai susitiks prie mano stalo. Jie įžengs pro duris. Perkels savo kojas į mano erdvę. Į mano kūną. Jie mane vadina savo virtuve. Savo... Aš esu jų, bet ar jie yra mano? Skaudi nežinomybė žeidžia mane. Amžini klausimai – kankynė. Jie pasisavina visus mano daiktus. Kai kuriuos jų išneša. Išneša kitur... Svetainė. Miegamasis. Vonios kambarys. Tai žodžiai, kuriuos girdžiu, bet nesuvokiu. Visas pasaulis man čia. Jie perkelia daiktus. Taip juos vadina. Tai mano kūno dalys. Kūno, kurio širdis – stalas. Esu nedidelė, bet ryški virtuvė, ir šį vakarą jie greičiausiai susitiks prie mano stalo. Susitiks. Įžengs. Pagarbiai išdėlios įrankius. Padės pačią skaniausią lazaniją. Valgys. Šnekėsis. Valgys. Juoksis. O mano sienos prisipildys šilumos. Šilumos, kuri suteiks man stiprybės iškęsti kitą dieną. Jie paliks mane. Paliks mane dėl kitų. Dėl miegamojo. Dėl svetainės. Tamsa. O aš vėl laukiu... Monika Rupšytė Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto sociokultūrinės antropologijos studijų programos III kurso studentė

Šiauliai (Lietuva), arba medžioklės sezono ypatumai plieninis dangus virš kadais plieninio miesto stiprybę jam atėmė savi gyvybę pavertė istorija iš tiekos televizorių antenų kyšoti teliko katedros

smaigalys ir tuo jau nebetiki savi tik kaip švyturį naudoja svetimi ant „lapės“ užsišokę krypčioja laisvi geria vilties netekę už „auksinį berniuką“ ragina jį ATRASK! • ŽIEMA

šaudyt į mišrūną ant kranto pietums mėsa reikalinga medžioklės vietų vis mažėja traukinių stoty šiuolaikiniai vikingai išbilda vagonuos „sezonkei“ parsiras „ant šalnų“ žmonos sušildyt audinių kailiais vaikų naujais „iPhone“ jų džiaugsmui

nė vieni per daug nereikalauja tik pirk ir vartok mielasis į kapą su seneliais užkasėm laikus kai nusipirkt daiktuose laimės negalėjai kai parduot savęs nemokėjai ir gegužinėse nerūpestingas riebią kaimynę šokdinai

Šiaulių (Lietuvos) bulvaras rytą matau išaušus bulvaro medžiai lyg pasidavę nusikaltėliai kaip ginklus numetė lapus pernakt šąla grindinys po kojom slysta veliasi kritę ginklai po kiniškų batų kulnais atsimuša laikas einant atgal nuo turgaus pasigirsta žmogus „išvežė mus gyvuliniuose“ su šluota rėkia kur moters stovėta parduota

ATRASK! • ŽIEMA

„juk buvo tuomet geriau“ traukiant priekin prasilenkia pikti žvilgsniai lediniai merginos kalba „kodėl nepirkai?“ atsako „dar tūsintis reiks“ ir vaikai kvailioja spjaudos gatvėj ant kits kito „anas gėjus“ pasirodo paskubėkim už kampo neduok dieve tiek infekcijų tik prasidedant žiemai. Roberta Stonkutė Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos ir komunikacijos studijų programos III kurso studentė

Išgėdinta gatvė Išeisiu į gatvę, Šlapią, bjaurumu prilijusią, Pėdų išgėdintą gatvę. Pažvelgsiu į žmones Atlapotais švarkais, bet uždarom širdim, Pilnom piniginėm, bet nuskurdusiais jausmais... Jų apsunkę blakstienų galiukai Tarsi rasos lašeliai,

Nusmelkę žemyn žolės lapą. Nusivylimas Su paukščiais išskridusi šypsena. Šalti ir nerūpestingi Kaip vėjo blaškomi lapai Žmonės. Germinta Patašiūtė Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos studijų programos I kurso studentė

Konkurso „Tėvynė. Šeima 2014“ dalyvės Marijos Ambrazevičiūtės fotografija „Abliucijos“, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija, IV kl.

ATRASK! • ŽIEMA

Konkurso „Į mokslo pasaulį per kūrybą“ laimėtoja – Šiaulių universiteto gimnazistė Kamilė Stankevičiūtė „Konkursas tikrai puikus! Iš pradžių tai atrodė neįmanoma – parašyti tokios apimties kūrinį, dar tokia, atrodo, nesuderinama tema – mokslas ir literatūra! Tačiau, užgimus minčiai, nebebuvo kelio atgal. Kūrybinis procesas buvo panašus į labirintą – ne kartą priėjau aklagatvį, pasiklydau, tačiau galiausiai išėjau su baigtu kūriniu. Pati, kaip ir Hidronojus, patyriau nuotykį, kurį galėsiu papasakoti savo draugams ir artimiesiems. Patobulėjau tiek literatūros, tiek mokslo srityje – augalo vandens apytaką galėčiau paaiškinti ir pakelta vidury nakties! Tai buvo patirtis, kurios niekuomet neužmiršiu! Dėkoju gimtosios lietuvių kalbos mokytojai Vidai Marcišauskaitei ir biologijos mokytojai Danguolei Meškaitei už pagalbą bei konsultacijas“. Ši pasaka yra apie vandens ciklą nuo debesies iki žemės ir vėl iki debesies. Pasiekęs žemę, vanduo leidžiasi gilyn, kol įteka į povandeninius vandenis arba susiduria su augalo šaknimis, kurios jį įsiurbia dėl kosmoso procesų – dėl šakninio slėgio, kuris susidaro veikiant hidrostatiniam slėgiui bei transpiracijai. Vanduo ląstelėse keliauja simplastiniu būdu (ląstelių citoplazma) arba apoplastiniu būdu (ląstelių sienelėmis). Vandens indai – tai iš lignino sudaryti cilindrai, kuriais vanduo patenka į šakas ir gyslomis į lapą. Dėl kohezijos (vandens molekulių tarpusavio sukibimo) bei adhezijos (vandens molekulių kibimo prie vandens indų sienelių) vanduo gali nenutrūkstamai judėti mediena. Vanduo gali būti panaudotas fotosintezei arba ištranspiruotas. Vykstant fotosintezei vandens vandenilio jonai panaudojami gliukozės bei naujo vandens susidarymui, o deguonis išsiskiria kaip šalutinis produktas. Transpiracijos metu vanduo išgarinamas pro žioteles. Pagrindinis veikėjas – Hidronojus. Graikiš38

ATRASK! • ŽIEMA

kai hidro- reiškia „vanduo“, o Nojus išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „ramus, taikus keliautojas”. Nerėjas – graikų mitologijoje seniausias Ponto ir Gajos, jūros ir žemės, sūnus. Buvo vienas iš jūros dievų, supančių Poseidoną. Jis buvo išmintingas, jam buvo svetimi melas ir apgaulė, duodavo protingų patarimų. Protėjas buvo ankstyvasis graikų mitologijos jūrų dievas, vienas iš dievų, kuriuos Homeras vadina „Jūrų seniu“. Jis galėjo keisti išvaizdą, buvo išmintingas ir galėjo nuspėti ateitį, tačiau jį reikėdavo užklupti netikėtai, kad kuo nepasiverstų ir nepabėgtų. Hidronojus keliavo akacija (Acacia ehrenbergiana L.). Ši akacija paplitusi Sacharoje, šiauriniame Sahelyje, rytinėje Afrikos dalyje bei Arabijoje. Tai nedidelis medis, primenantis krūmą, dėl savo tankiai augančių ir spygliuotų šakų. Gali užaugti iki 4 m aukščio. Lapai dukart plunksniški, nedideli. Žiedynas – galvutė, geltonos spalvos, maždaug 1,5 cm skersmens.

HIDRONOJAUS KELIONĖ

Apysaka

Vienišas Hidronojus lėtai sklandė padebesiu. Jam patiko taip sklandyti, niekam netrukdant ir nieko neveikiant. Aplinkui buvo daug kitų lašelių, bet jis jų nepažinojo. Jau seniai nematė ir dėdės Nerėjo. Hidronojui trūko jo pasakojimų. Dėdė buvo išmintingas. Jis Hidronojui pasakodavo apie įvairius nuotykius, patirtus žemėje. Nerėjas niekad ilgai neužsibūdavo – jis keliaudavo ieškoti naujų nuotykių, apie kuriuos vėliau galėtų papasakoti sūnėnui. Hidronojus jo laukdavo. Pats jis retai nusileisdavo ant žemės – buvo ten tik kelis kartus. Tačiau iš dėdės Nerėjo pasakojimų gerai žinojo, kas vyksta ten, apačioje. „Apa-čioje-čioje-čioje...“, – sūpavosi Hidronojus debesies skraistėje ir nuobodžiavo. „Kodėl gi man pačiam nepatyrus nuotykio, apie kurį galėčiau papasakoti dėdei?“ – toptelėjo jam. Ši mintis nedavė lašeliui ramybės ir Hidronojus drauge su nedideliu būreliu kitų lašelių leidosi į kelionę. „Aš kelyje-lyje-lyje...“, – džiūgavo jis. Žvilgtelėjęs žemyn pamatė mėlynuojančią jūrą ir ryškėjančią šviesią juostą. „Tikriausiai žemė, – spėjo pagalvoti Hidronojus didėjant kritimo greičiui. – Kurgi šį kartą nusileisiu? Gal ant žolės ir tapsiu rasa? Gal su lietumi pagirdysiu sausros nualintą augalą? O gal tapsiu ledo kristalėliu ir nusileisiu ant raudonos vaiko nosytės? Gal...“ Šviesi juosta vis didėjo ir didėjo, kol liko vieninteliu matomu vaizdu. Darėsi karšta ir lašeliui tai nepatiko: Hidronojus nemėgo karščio, jis ėmė spurdėti. Prisiminė dėdės pasakojimą apie dykumą, kurią matė, kai plaukė kažkokia labai ilga upe. Ir dabar Hidronojus pastebėjo ploną siūlą – nusidriekusią upę. Jis niekaip neprisiminė jos pavadinimo: „Nalis, Nelas, gal Nil...“ Jo spėliojimus nutraukė staiga pakilęs vėjas. Jis nubloškė Hidronojų ir jo bendrakeleivius nuo upės į dykumą. Dar nepasiekus žemės po vieną ėmė dingti Hidronojaus draugai – jie tiesiog išgaravo. „Jei tas pats nutiks ir man, tai reikš, kad grįšiu nepatyręs nieko nauja“, – nusiminė Hidronojus. Jis iš visų jėgų stengėsi išlikti ir pasiekti žemę. Jam pavyko. Gelbėdamasis nuo karščio Hidronojus smigo gilyn į dykumos smėlį. „Ten bent nebus taip karšta“, – spėjo pagalvoti jis. Lašelis ilgai keliavo ir galvojo, ką jam toliau daryti: aplink buvo tik aklina beribė tamsa. „Tai visai nepanašu į jokį dėdės pasakotą nuotykį, tai primena košmarą... Aišku viena – reikia iš čia ištrūkti...“, – mąstė Hidronojus, tačiau nebesusi-

gaudė, į kurią pusę reikia keliauti, kaip rasti paviršių. Jis pasiklydo. Praradęs laiko nuovoką blaškėsi beribėje tamsoje. Staiga kažkas šmėkštelėjo pro šalį, dar kartą, kitą, jis nespėjo pamatyti, kas tai. Štai vėl artinasi, vėl... „O! – jis negalėjo patikėti. – Tai šakniaplaukis! Tai kelias į laisvę!“ Juo Hidronojus galės patekti į augalą ir išsivaduoti iš šios bekraštės tamsybės. Kaip tokiame gylyje gali šaknytis augalas? Hidronojui tai neberūpėjo. Jis iš visų jėgų įsikibo į šakniaplaukį ir radęs plyšį prasmuko į vidų. Brovėsi per ląstelių sieneles ir stengėsi prisiminti viską, ką apie augalo sandarą jam buvo pasakojęs dėdė Nerėjus. Hidronojus jau buvo matęs keletą augalų, tačiau jam niekada neteko pažinti jų iš vidaus. Dėdė Nerėjus pasakojo, kad reikia pasiekti paslaptinguosius vandens indus šaknyse. Jie nėra gyvos ląstelės, tai tik vamzdeliai, sudaryti iš storų ląstelių sienelių. Šiais indais vanduo keliauja į viršų, jais galima pakilti iki pat šakų ir lapų, ten sutikti daugybę kitų lašelių. „Vandens indai indeliai, vamzdžiai vamzdeliai“, – puolė ieškoti Hidronojus. Ir ką gi, ilgai ieškoti nereikėjo – jie buvo pačiame šaknies centre ir priminė liftą. Hidronojus buvo tokiu važiavęs! Kartą per lietų pateko ant vieno žmogaus bato ir kilo liftu kartu su juo. Tiesa, šis liftas kilo daug aukščiau, tačiau keliauti nebuvo sunku, nes visą vandenį drauge su Hidronojum į viršų stūmė šakninis slėgis. Dėdė pasakojo, kaip jis susidaro, tačiau tai buvo taip sudėtinga, kad sūnėnas niekaip nebeprisiminė. Hidronojus žinojo, kad jam reikės keliauti vandens indais, tada gysla patektų į lapą. Anot dėdės, lapo ląstelėse yra daug žalių pūslelių, kurias jis vadino chloroplastais, iš jų ir galima kelionėje susivokti, ar jau lapas ir netoli kelias į laisvę. Tada reikės surasti žioteles – dvi lenktas ląsteles, kurios atsiveria į išorę. Hidronojus kelis kartus pergalvojo savo planą, tačiau nebuvo tikras, ar viskas sklandžiai pavyks – vis dėlto pirmas kartas! Lašelis visai neskubėjo: jis norėjo pasimėgauti savo kelione ir įsiminti kiekvieną jos detalę. Jis nebesijautė vienišas. Keliaudamas vandens indu jis rūpestingai laikė visus lašelius, kad nė vienas nenukristų žemyn. Tai nebuvo sunki užduotis, tačiau labai atsakinga, nes nuo jo priklausė, ar visi saugiai pasieks viršūnę. Hidronojus viena ranka buvo įsikibęs indo sienelės, o kita laikė savo draugus. Debesyje jam nebuvo tekę patirti tokio bendrumo jausmo: jie visi kaip vienas judėjo tikslo link. Hidronojus atidžiai stebėjo keistos formos šakniaplaukio ląsteles su išsikišimais, panašiais į dramblio straublį, tam, kad daugiau ATRASK! • ŽIEMA

galėtų sugerti vandens ir juo aprūpinti augalą. „Vandens indai, nors ir nėra gyvos ląstelės, suteikia gyvybę visam augalui. Jie aprūpina jį taip reikalingu vandeniu“, – prisiminė dėdės Nerėjo žodžius. Kai jau atrodė, kad kelionė vandens indais tęsiasi amžinybę, šie pradėjo šakotis į gyslas. Hidronojus suprato, kad jomis jis pasieks lapus. Perleidęs vietą prie indo sienelės kitam lašeliui, jis nieko nelaukdamas įsuko į vieną iš gyslų ir keliavo toliau. Iš gyslos jis pagaliau pateko į lapo mezofilį. Prie lapo viršaus ląstelės su daugybe chloroplastų buvo išsidėsčiusios tvarkingai, o prie apačios – netvarkingai, su tarpais. Pasak Nerėjaus, gysloje ir lapuose turėtų tapti šviesiau, tačiau Hidronojui buvo tamsu kaip buvę. Jis išsigando. Gal ne ten pasuko? Bet taip negalėjo būti, juk jis viską darė teisingai. Be to, šakninis slėgis negali pakeisti krypties, vanduo keliauja į viršų ir pakeičia išgaravusį vandenį. Hidronojus pradėjo stebėti aplinką. „Kodėl taip tamsu?“ Jis nenorėjo laukti nieko neveikdamas, tad nusprendė susirasti žioteles, gal jos vis dėlto bus praviros. Hidronojus vos vos judėjo iš vienos ląstelės į kitą, kol tarpai tarp ląstelių pasidarė tokie dideli, kad jais galėjo patogiai keliauti. Netrukus aptiko ir žioteles, tačiau jos, kaip jis ir numanė, buvo uždaros. Beliko laukti. Netoliese Hidronojus pamatė seną lašą, rimtą ir susimąsčiusį. „Gal senis lašas žinos, kodėl čia taip tamsu ir kodėl žiotelės uždaros. Atrodo, jis keliavo kartu su manim vandens indais! Jis turėtų žinoti…“, – apsidžiaugė Hidronojus. – Laba diena, atsiprašau, kad trukdau, norėjau paklausti, apie ką taip susikaupęs mąstote? – užkalbino senelį lašelis. – Sveikas gyvas, nieko tokio, netrukdai. Aš mąstau, kaip man geriau pasielgti: pasilikti čia ir padaryti gerą darbą ar keliauti į išorę. – O koks tas geras darbas? – Matai tas žalias pūsleles? Ar žinojai, kad jos gali mus suskaidyti? Paversti deguonimi ir vandeniliu. Atrodytų, žiauru, ar ne taip? Bet pagalvok, kiek gera gali padaryti! Pasiaukodamas gali suteikti šiam augalui energijos, jis galės pasigaminti taip reikalingos gliukozės. Iš tavęs liks deguonis, kuris teiks gyvybę visai žemės faunai. Be to, taip atsiras naujas lašelis, bus pradėta nauja kelionė. Gal tu pats taip atsiradai? Kas žino... – gudriai šyptelėjo senolis. – Tai kodėl jūs taip ilgai neapsisprendžiate? – nesuprato Hidronojus. – Na tu ir kodėlčiukas! – nusijuokė senasis 40

ATRASK! • ŽIEMA

lašas. – Prieš tau mane užkalbinant mąsčiau, ar esu tam pasirengęs. Tačiau dabar, kai viską tau garsiai paaiškinau, abejonės dingo. Aš daug mačiau, apkeliavau visą pasaulį, tad kam ilgiau delsti. O tu ką čia veiki? – Norėjau keliauti namo, į debesis, ten manęs jau tikriausiai laukia dėdė Nerėjas, tačiau pamačiau, kad žiotelės uždarytos. Aš pirmą kartą augalu keliauju, tad nežinau, ką daryti... – Kodėlčiuk, juk dabar naktis, teks laukti ryto, kol vėl žiotelės prasivers... Ar aš gerai išgirdau? Tavo dėdė Nerėjas? – Taip, mano dėdė Nerėjas. – Kaip man pasisekė! – apsidžiaugė senasis lašas. – Perduok dėdei linkėjimų nuo Protėjo. Anksčiau mes su tavo dėde buvome geri draugai: kartu keliavom, patyrėm daug sunkumų bei džiaugsmo. Geri buvo laikai... Matau jau šviesėja, mums abiem metas pasukti savo keliais. Stenkis laikytis arčiau upės, taip bus geriau. Saugios tau kelionės! – Ačiū už patarimą, Protėjau, sudie! – šūktelėjo Hidronojus atsisveikindamas. Abu pasuko skirtingais keliais: Protėjas statinių ląstelių viršuje link, ten buvo daug chloroplastų, o Hidronojus per tarpuląsčius artėjo prie žiotelių. Jis jautėsi vis lengvesnis ir lengvesnis, galintis sklęsti ore. Protėjas buvo teisus – žiotelės buvo jau atsivėrusios. Neilgai trukus Hidronojus ištrūko ir išvydo saulę. Apsidairęs pamatė, jog yra gerokai nutolęs nuo tos vietos, kur nusileido į žemę. Dabar upė buvo visai netoli. Hidronojus išvydo, kad keliavo medžiu, panašiu į krūmą, šakotu nuo pat žemės. Jo lapai priminė plunksneles, priklijuotas ant šakų tarp didelių baltų spyglių. Jis netgi žydėjo! Žiedai buvo panašūs į kiaulpienės žiedus – geltoni ir pūkuoti. Hidronojus tokio medžio dar nebuvo matęs, tačiau dėdė Nerėjas tikriausiai žinos, koks čia augalas. Hidronojus klausė Protėjo ir stengėsi nenutolti nuo upės. Kildamas aukštyn jis pastebėjo stiprią smėlio audrą. Į ją jis ir būtų pakliuvęs, jei nebūtų paklausęs Protėjo. „Iš kur senelis galėjo žinoti, kad kils audra? – mąstė Hidronojus kildamas debesų link. – Kokia nuostabi buvo ši kelionė! Pamačiau tai, ko dar nebuvau matęs, apie ką buvau tik girdėjęs, įsigijau draugų, kalbėjausi su Protėjum...“ Hidronojus labai savimi didžiavosi ir vylėsi, jog ir dėdė juo didžiuosis. Jis dar nežinojo, kad tuo jo kelionė nesibaigia. Jis dar patirs daug nuotykių, susipažins su kitais lašeliais, pamatys daugybę pasaulio vietų. Juk pasaulis yra neaprėpiamas, o vandens kelionė – amžina.

Konkurso „Tėvynė. Šeima 2014“ dalyvės Lauros Dundulytės fotografija „Už tėvynę..“, Anykščių Jono Biliūno gimnazija, I kl.