Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

R ū ta J a n o n i e n ė

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

aidai

Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino 800 metų jubiliejui

Rū ta Ja n on i en ė

Bernardinų

bažnyčia ir konventas Vilniuje Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje

aidai · 2010

UDK 7.04(474.5)(091) Ja-401 Knygos leidimą parėmė:

Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija Recenzentai: Dr. Jolita Liškevičienė Dr. Eligijus Raila Redaktorė Rima Malickaitė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Viršelyje – Vilniaus bernardinų ir bernardinių vienuolynų ansamblis.

1873 m. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka, LCVA © Rūta Janonienė, 2010 © Leidykla „Aidai“, 2010 ISBN 978-9955-656-80-7 Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Tel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

Skiriu mažajam Pranciškui

Jėzus + Marija + Pranciškus Pradedant knygą apie Bernardinų konvento istoriją, meną ir dvasingumo tradiciją, reikia pripažinti, kad jos tikrai nebūtų be daugelio žmonių pagalbos ir paramos, atskirai norėčiau padėkoti nuostabiam leidyklos kolektyvui už iniciatyvą ir kantrybę, nuoširdžiai dėkoju už pagalbą ir palaikymą bendradarbiams, kolegoms, paveikslų ciklo, sienų tapybos ir kitų kūrinių restauratoriams ir visiems muziejų darbuotojams, išskirtinės padėkos žodžius tariu Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino broliams, šios knygos kūrimą, tikiu, lydėjusiems užtarimo malda, taip pat savo artimiesiems – už kasdienį buvimą kartu ir už atlaidumą dėl dažnai toli nuo šeimos praleisto laiko, už tikėjimo pamokas ir artimą ryšį su Bažnyčia ypač širdingai dėkoju tėveliams, ačiū skaičiusiems rankraštį recenzentams ir visiems, prisidėjusiems prie knygos išleidimo.

0.1

Turinys Įvadas 11

1 Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus 19

2 Ansamblio statyba ir dekoravimas Jogailaičių laikais 55

3 Renesanso epizodas ir potridentinės tendencijos 137

4 Atstatymų ir plėtros šimtmetis 167

5 Apšvietos epochos permainos 275

6 Istorinės atminties saugykla ir maištininkų prieglobstis 333

7 Bernardinų bažnyčios zakristija ir lobynas 361

8 Iš konvento bibliotekos istorijos 385

9 Nekropolis 403 Pabaigos žodis 425 Vilniaus konvento gvardijonai ir kustodai 431 Sutrumpinimai 434 Nuorodos 435 Iliustracijų sąrašas 471 Šaltinių ir literatūros sąrašas 483 Summary 497 Asmenvardžių rodyklė 503 Vietovardžių rodyklė 510

Įvadas 2009 m. Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai mini savo veiklos 800 metų jubiliejų, o Vilniaus pranciškonų observantų (bernardinų) konventas – 540-ąsias fundacijos metines. Nuo pat įsteigimo (1469) Vilniaus konventas buvo svarbiausias bernardinų veiklos židinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijoje: iš pradžių vikarijos, vėliau ir atskiros Lietuvos bernardinų provincijos centras. Amžių tėkmėje ansamblis keitėsi, plėtėsi, buvo atnaujinamas. Ne kartą remontuotoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje skirtingų epochų stiliai vienas kitą dengia, tačiau neužgožia, leisdami formų fragmentuose įskaityti istorijos paliktas žymes. Vilniaus Bernardinų bažnyčios interjero įranga, čia buvę ar esantys dailės kūriniai platesniame pranciškoniškosios kultūros kontekste iki šiol nedaug tyrinėti (bernardinais Lietuvoje kaip ir Lenkijoje buvo vadinami Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai observantai. Šios istorinės tradicijos laikomasi ir knygoje, terminus bernardinai, Mažesnieji broliai observantai arba pranciškonai observantai vartojant kaip sinonimus). Apskritai šios vienuolijos architektūros, meno, lite­ ratūros ir kitas meninis bei dvasinis palikimas Lietuvoje kol kas pažintas tik fragmentiškai. Mano tyrimuose dėmesys buvo sutelkiamas į konvento pastatų interjero įrangą ir puošybą: bažnyčios bei vienuolyno sienų tapybą, altorius ir kitus interjero įrenginius, altorinius ir nealtorinius paveikslus, lobyną, relikvijorius, kitus liturginius reikmenis. Pastatų architektūra aptariama tiek, kiek joje atsispindi pranciškoniškosios tradicijos nuostatos. Susitelkiama į centrinę ansamblio dalį: konvento pastatus bei Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčią. Kiti su ansambliu susiję segmentai – Šv. Onos brolijos globojama to paties titulo bažnyčia, Užupio bernardinių vienuolynas, Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas – aptariami tik tiek, kiek juose buvę ar su jais susiję kūriniai padeda atskleisti nagrinėjamą temą.

Pagrindines chronologines ribas nulėmė konvento istorija: nuo jo įsteigimo XV a. viduryje iki uždarymo 1864 m., nors realiai išlikusių meno objektų datavimas jas susiaurina: 11

0.1 Priešantrašti­ nio lapo iliustracija iš Vilniuje 1763 m. išleistos Praciškaus Pžylenskio knygos Dvasinė ir asketinė ­teologija

0.2 0.2 Bernardinų ansamb­lis iš paukščio skrydžio

ankstyviausi išlikę Bernardinų konvento dailės paminklai datuojami XVI a. pradžia.

Renkant medžiagą daug kur teko imtis pradininko vaidmens: ieškoti kūrinių, juos identifikuoti, nustatyti atidengiamos sienų tapybos temas ir siužetus. 1994 m. tikintiesiems grąžintoje bažnyčioje nebuvo nė vieno įrengto altoriaus, dauguma joje buvusių meno kūrinių po bažnyčios uždarymo 1949 m. pateko į muziejų fondus arba buvo perduota kitoms bažnyčioms, neretai esančioms už Vilniaus ribų. Todėl, pradėjus tyrimą, kai kurių kūrinių, sudarančių tyrimo objektą, buvimo vieta nebuvo žinoma, dalis kūrinių (pavyzdžiui, gotikinės freskos) buvo „atrandami“ ir restauruojami tyrimo metu. Taigi nemaža dalis į tyrimą įtrauktų bernardiniškojo paveldo kūrinių menotyros literatūroje plačiau nagrinėjami pirmą kartą. Šioje knygoje apibendrintas keliolikos metų darbas, kurio rezultatai iš dalies jau buvo paskelbti atskirais straipsniais ar kitokiomis publikacijomis, pristatyti konferencijų pranešimuose, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

12

kuriuos skaičiau Lietuvoje bei Lenkijoje. Vis dėlto norėta šią po įvairius leidinius išblaškytą medžiagą susisteminti ir pateikti skaitytojui vienoje knygoje. Žinoma, tyrinėjimai buvo tęsiami, toliau gilintasi į bernardiniškąjį paveldą, ieškota naujų faktų, pamirštų ar prarastų kūrinių pėdsakų. Kai kuriais atvejais teko ne tik pildyti, bet ir tikslinti jau skelbtus ankstesnių tyrimų duomenis.

Vilniaus bernardinų ansamblis istorine ir menine prasme – neeilinis paveldo objektas. Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje bei vienuolyno koridoriuje išlikusi unikali vėlyvųjų viduramžių sienų tapyba. Lietuvos dailės kontekste tai unikalus paminklas, leidžiantis geriau įsivaizduoti XV–XVI a. sandūros Vilniaus meninės kultūros pobūdį. Ikonografine prasme ši tapyba yra savita ir platesniame – Europos dailės – kontekste. Lietuvos dailės muziejuje saugoma didžioji dalis šiam konventui priklausiusio keliasdešimties XVII a. paveikslų ciklo, – vienintelio tokio pobūdžio paveikslų rinkinio Lietuvoje. Savitas ir originalus yra ir XVIII a. antroje pusėje sukurtas šios bažnyčios medinės interjero įrangos ansamblis. Reikia pripažinti, kad ir dabar Bernardinų bažnyčios istorijos tyrimai dar nėra baigti, restauruojant šventovę atrandama naujų kūrinių (ypač tai pasakytina apie sienų tapybą), o vis labiau gilinantis į pranciškoniškojo dvasingumo tradiciją, gali kilti ir naujų šio paveldo interpretacijų. Nepaisant to, manau, kad išlikę meno kūriniai, taip pat ir rašytinių šaltinių teikiama informacija apie neišlikusius arba kol kas neidentifikuotus su tiriamu ansambliu susijusius kūrinius suteikia galimybę atskleisti bažnyčios ir vienuolyno interjero puošybos kaitą, parodyti jos priklausomybę ir nuo bendriausių vienuolijos puoselėjamų dvasingumo tradicijų, ir nuo konkrečios istorinės epochos sąlygojamų pokyčių.

Rašant knygą remtasi ir įvairia literatūra, aptariančia tiek konkrečiai Vilniaus ansamblio istoriją ir architektūros raidą, tiek Mažesniųjų brolių ordino veiklą Europoje ir Lietuvoje. Lietuvoje išleista vadovų po Vilnių ir bendrųjų architektūros istorijos veikalų, kuriuose trumpai pristatomas Vilniaus bernardinų ansamblis. Pirmą platesnę studiją apie šį kompleksą XX a. pirmoje pusėje parašė Vladislovas Zahorskis, tačiau jo rankraštis liko nepublikuotas (saugomas LVIA). Autorius surinko daug istorinių duomenų, aprašė tuo metu buvusią bažnyčios interjero 13

Įvadas

0.3 Šv. Pranciškaus altoriaus paveikslas. XX a.

4 deš. nuotrauka 0.4 Siuvinėta širdelė – relikvinė iš Šv. Flo­ri­ jono koplyčios didžiojo altoriaus

0.3

įrangą, nors išsamiau jos neanalizavo. Nemažai istorinių žinių apie bernardinų kūrimąsi ir veiklą Lietuvoje 1933 m. Lvove išleistame dvitomyje Bernardyni Polscy paskelbė Kamilis Kantakas, o ansamblio istorija glaustai pristatyta Hieronimo Eugenijaus Wyczawskio sudarytame veikale Klasztory bernardyńskie w Polsce w jej granicach historycznych (Kalwaria Zebrzydowska, 1985). Iš lietuvių autorių bernardinų veiklą, jų vienuolijos plėtrą Lietuvoje ir puoselėtas pamaldumo tradicijas nuodugniausiai tyrinėjo Viktoras Gidžiūnas, ta tema paskelbęs keletą išsamių publikacijų Lietuvos katalikų moklų akademijos darbuose ir metraštyje (LKMA Suvažiavimo darbai, t. 9, Roma, 1982; LKMA metraštis, t. 5, Roma, 1970). Tačiau atskirų konventų meno paveldo šis autorius nenagrinėjo. XX a. antroje pusėje pasirodė lietuvių autorių publikacijos, skirtos Vilniaus bernardinų Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

14

ansamblio istorijai ir architektūrai. Reikšmingiausių mokslo darbų šioje srityje paskelbė Algė Jankevičienė (knygos Vilniaus senamiesčio ansamblis, Vilnius, 1969; Vilniaus gotikos ansamblis, Vilnius, 190; straipsniai apie ansamblio architektūros raidą leidiniuose Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, Vilnius, 2002). Vertingą straipsnį apie Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios architektūros tyrimus žurnale Architektūros paminklai paskelbė Regina Skardžiuvienė ir Giedrius Laucius (1970). Šiose publikacijose interjero įrangai skiriama mažiau dėmesio, jos raida aptarta lakoniškai, nuosekliau nenagrinėjama. Dažniausiai aprašomas iki mūsų dienų išlikęs altorių ansamblis, antkapiniai paminklai, vargonai, daugiausia dėmesio kreipiant į šių objektų stilistines formas. Altorių ikonografinė programa ar sąsajos su pranciškoniškojo dvasingumo tradicija nenagrinėtos. Paveikslų ar sienų tapybos kompozicijų sukūrimo istorija bei ikonografija neaptariama visai. Panašaus pobūdžio yra ir Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto tyrėjų parengtos istorinių ir architektūrinių ansamblio tyrimų ataskaitos (nepublikuotos, saugomos Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro archyve).

Kai kurie anuomet bažnyčioje buvę interjero įrangos elementai taip pat trumpai aprašyti 1988 m. išleistame Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvado I tome, kur bendrais bruožais apibūdinamos objektų meninės formos, fiksuojamas sienų tapybos buvimo faktas. Iki autorės tyrimų buvo paskelbta dar viena Alvyros Vaitulevičienės publikacija, kurioje pranešama esant gotikinę sienų tapybą ir labai apytiksliai bandoma ją apibūdinti (straipsnis rinkinyje Nuo gotikos iki romantizmo, Vilnius, 1992).

Iš tuo metu atidengtų nedidelių fragmentų nebuvo įmanoma nei susidaryti viso sienų tapybos vaizdo, nei nustatyti jos siužetų.

Kai kuriuos XVII a. bernardinų paveikslų ciklo kūrinius pirmą kartą publikavo ir trumpai juos aptarė Irena Vaišvilaitė (Baroko pradžia Lietuvoje, Vilnius, 1995). Studijos autorė daugiau dėmesio kreipė į kūrinių meninę formą, juose pasireiškiančius naujus stiliaus bruožus.

Taigi monografija parengta remiantis visų pirma rašytiniais, ikonografiniais šaltiniais ir natūros tyrimais. Panaudota daug iki tol neanalizuotų arba tik iš dalies skelbtų Vilniaus bernardinų 15

Įvadas

0.4

0.5 Šv. Bernardino pamokslas, XVI a. pab. sienų tapyba konvento koridoriuje 0.6 Šv. Didako altorius.

XX a. 8 deš. nuotrauka

0.5

konvento archyvinių dokumentų, kurių dauguma saugomi Lietuvos valstybiniuose archyvuose, bibliotekose ir muziejuose.

Tai nuo XVII a. antros pusės rašyta konvento kronika (pradėta Tomo Digonio), saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyve, Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve esantys XVIII–XIX a. pradžios konvento dienynai, bažnyčios ir vienuolyno vizitacijų aktai, inventoriai, pajamų ir išlaidų registrai, XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės bažnyčios interjero fotografijos. Nemaža dalis itin vertingos medžiagos rasta Lenkijos rinkiniuose: Lenkijos bernardinų provincijos archyve Krokuvoje (be kitų dokumentų, čia yra itin vertinga XVII a. antroje pusėje Tomo Digonio sudaryta Mažosios Lenkijos ir LDK bernardinų provincijos kronika), Jogailos universiteto ir Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

16

Čartoriskių muziejaus Rankraščių skyriuose, Varšuvos nacionaliniame muziejuje ( Jurgio Hopeno nuotraukų rinkinys). Nors pagrindinė tyrimo sritis buvo susijusi su pranciškoniškąja ikonografija, tuo pačiu nustatyta kai kurių kūrinių autorystė, aptariami stiliaus bruožai, pateikiama daug naujų duomenų apie vienuolyne gyvenusius žymesnius bernardinus, konvento fundatorius, rėmėjus, su juo susijusius menininkus.

Vilniaus bernardinų meno paveldo tyrimai dar gali būti tęsiami ir ieškant naujų objektų (dingusių kūrinių, uždažytų freskų ir pan.), ir plečiant tyrimo objektą, detaliau aptariant Šv. Onos ir Šv. Mykolo bažnyčias, kurios galėtų papildyti tyrimą pranciškoniškajai pasaulėjautai labai būdingais trijų ordinų (vyrų, moterų vienuolijų ir tretininkų) sąveikos ir bendrystės aspektais. Apie tai šioje knygoje tik užsimenama. Pranciškonų pamaldumui būdingi kultai, atlaidų praktika ir kiti pranciškoniškojo dvasingumo pasireiškimai galėtų tapti raktu ir kitų Lietuvos bernardinų provincijos konventų meniniam palikimui suvokti.

Ateityje tyrinėtini ir klausimai, susiję su Lietuvos bernardinų rašytiniu paveldu (maldomis, meditacijomis, pamokslais, kita jų literatūra), kuris kol kas nepakankamai išstudijuotas, nors yra reikšmingas ne tik bendriems dvasinės kultūros istorijos tyrimams, bet ir dailės istorijos studijoms. Tolesnių tyrimų reikia ir siekiant atributuoti bernardinų aplinkoje sukurtus kūrinius, nes tikėtina, kad Vilniuje dirbusių dailininkų kūrinių galėjo būti ir kituose Lietuvos bernardinų provincijai priklausiusiuose vienuolynuose ir bažnyčiose.

17

0.6

1.1

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčia bei prie jos įsikūręs konventas keletą šimtmečių – nuo XV a. vidurio iki XIX a. antros pusės – buvo svarbiausias Mažesniųjų brolių observantų centras Lietuvoje. Jo architektūroje ir dailės kūriniuose įamžintos idėjos, puoselėtos šv. Pranciškaus sekėjų, kuriems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, taip pat kaip Lenkijoje ir kai kuriose kitose Vidurio Europos šalyse, prigijo bernardinų pavadinimas. Observantai laikė save tikraisiais šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėjais ir į Lietuvą atvyko kaip veikli, misijoms pasišventusi vienuolija, kartu su aktyvia evangelizacine veikla puoselėjanti ir asketiško elgetaujančių brolių gyvenimo tradiciją.

Observantiškosios reformos sąjūdis XIV a. antroje pusėje spontaniškai kilo atskirose pranciškonų bendruomenėse skirtingose šalyse. XV a. šio sąjūdžio vadovais Italijoje tapo šv. Bernardinas Sienietis (1380–1444) ir aktyvus jo idėjų skleidėjas šv. Jonas Kapestranas (1385–1456). Esminis observantų siekis buvo siejamas su grįžimu prie pradinio šv. Pranciškaus paliktos regulos teksto ir pastangomis iki galo įgyvendinti šios regulos reikalavimus, atmetant ordino gautas privilegijas, lengvatas ir išlygas, įtvirtintas vėlesnėse ordino konstitucijose. Kai 1446 m. buvo paskelbta šv. Jono Kapestrano parengta popiežiaus Eugenijaus IV bulė Ut sacra Ordinis, reformos šalininkai gavo realią autonomiją ordino viduje, nors formaliai liko priklausomi nuo konventualų generolo. Remiami popiežių ir palaikomi daugelio Europos valstybių valdovų, observantai siekė reformuoti visą ordiną ir tokiu būdu išvengti galutinio jo skilimo1. Observantų generaliniu vikaru išrinktas šv. Jonas Kapestranas itin rūpinosi įtvirtinti ir paskleisti reformą Centrinėje ir Rytų Europoje, ypač aktyviai steigdamas naujus konventus šiose teritorijose. Lenkijos sostinėje palankiai sutiktas Kazimiero Jogailaičio ir Krokuvos 19

1 1.1 Vilniaus panorama su Bernardinų gatve

1.2 1.2 Bernardinų ansam­ blio teritorija

vyskupo Zbignievo Olesnickio 1453 m., praėjus vos trejiems metams po Bernardino Sieniečio kanonizacijos, iškilmingai atšvęstos Romoje jubiliejiniais 1450-aisiais, šv. Jonas Kapestranas įkūrė observantų konventą Krokuvoje – pirmąjį Lenkijoje. Šv. Bernardino titulo bažnyčia, pastatyta Vavelio kalvos papėdėje, tapo atspirties tašku tolesniam observantų konventų tinklo plėtimuisi Lenkijoje ir Lietuvoje.

Popiežius Aleksandras VI savo valdymo metais (1492–1503) akivaizdžiai rėmė observantus, pripažindamas juos „autentiškais“ Mažesniaisiais broliais ir prašydamas vyskupų išplatinti šį pripažinimą, kad tikintieji nebūtų klaidinami ir neatsisakytų paremti observantų aukomis bei išmalda2. Tiesa, observantiškasis sąjūdis nebuvo vienalytis. Įvairiose šalyse lygiagrečiai formavosi kiek kitokios šio sąjūdžio pakraipos. Savitai, bet itin stipriai griežtesnės observancijos sąjūdis pasireiškė Ispanijoje: čia XV–XVI a. sandūroje tarp konventualų būrėsi grupelės vienuolių, dėl itin asketiško, Egipto eremitus primenančio atsiskyrėliško gyvenimo Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

20

būdo ir vaikščiojimo basomis pramintų „basaisiais“. „Basieji“ gyveno itin kontempliatyvų gyvenimą ir netgi observantus kaltino nutolus nuo regulos „raidės“. Siekdami atsiskirti nuo rudą abitą nešiojusių observantų, jie pasirinko šiurkštaus audinio pilką tuniką su gobtuvu3. Apskritai dėl abito formos ir spalvos tarp įvairių pranciškonų atšakų tuomet užvirdavo karšti ginčai, nes visi teigė nešiojantys būtent tokį drabužį, kokį nešiojo šv. Pranciškus.

Visos observantiškosios Mažesniųjų brolių grupuotės, tarp jų ir ispanų „basieji“, buvo sujungtos į vieną ordiną 1517 m., kai popiežius Leonas X bule Ite et vos Mažesniųjų brolių ordiną oficialiai padalijo į dvi – observantų (Ordo Fratrum Minorum Regularis Observantiae) bei konventualų (Ordo Fratrum Minorum Conventualium) – šakas. Kaip pagrindinės observantų gyvensenos nuostatos buvo įtvirtintas radikalus neturtas, asketiškumas, o veikloje siekiama pusiausvyros tarp maldos ir kontempliacijos bei apaštalavimo. Administracinis Mažesniųjų brolių observantų ordino centras buvo įsikūręs Romoje – Santa Maria in Aracoeli konventas, kuriame iki 1517 m. rezidavo ordino generalinis vikaras, vėliau – generalinis ministras (generolas). Pagal teritorinę priklausomybę ordino konventai buvo jungiami į provincijas, kurioms vadovavo provincijų ministrai (provincijolai), renkami kas treji metai provincijų kapitulose, o atskiriems konventams vadovavo kas treji metai renkami gvardijonai. Konventą turėdavo sudaryti ne mažiau nei dvylikos vienuolių bendruomenė.

Mažesni vienuolynai, priklausomai nuo jų funkcijos, vadinti namais, rezidencijomis, prezidencijomis, misijomis, eremais. Į Vilnių Mažesnieji broliai observantai atkeliavo XV a. viduryje, formaliai dar priklausydami vienam ordinui su konventualais, bet pabrėžtinai saugantys savo autonomiją. Pasakojama, kad ir šv. Jonas Kapestranas, atvykęs į Krokuvą, nieku gyvu nesutiko apsistoti konventualų vienuolyne ir mieliau pasirinko būstą miestiečių namuose. Konventualų buvimas mieste įnešė tam tikros įtampos, vidinės konkurencijos. Mažesnieji broliai konventualai Lietuvos sostinėje veikė jau nuo kunigaikščio Gedimino laikų, o XV a. jie čia turėjo net kelias bažnyčias: Šv. Onos bažnytėlę Žemutinės pilies teritorijoje, Švč. Mergelės Marijos konventą su bažnyčia Smėlynėje ir Šv. Mikalojaus bažnyčią. Nedaug žinoma apie šių dviejų ordino šakų tarpusavio santykius, tačiau 21

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

galima spėti, kad bent jau ankstyvuoju veiklos periodu bernardinams rūpėjo kuo aiškiau atskleisti, kad jų gyvenimo būdas atitinka Asyžiaus Neturtėlio idealus. Kad konventualų pusėje taip pat tvirtai buvo laikomasi savo įsitikinimų ir tradicijų, rodo vienas dramatiškas epizodas, nutikęs 1516 m. Krokuvoje – čia už reformos bandymus buvo nužudytas akademijos profesorius, Lenkijos-Čekijos pranciškonų provincijolas Albertas Fantinis4.

Ilgas fundacijų priėmimo ir patvirtinimo procesas lėmė, kad į numatomą naują įsikūrimo vietą bernardinai atvykdavo gerokai anksčiau, nei būdavo gauti raštiški fundacijos dokumentai.

Prieš steigiant naują konventą reikėjo gauti vietos vyskupo sutikimą, taip pat provincijos kapitulos ir viso ordino generalinės kapitulos bei paties popiežiaus leidimą5. Dėl to nėra žinoma ir tiksli pirmųjų bernardinų misionierių atvykimo į Lietuvą data.

Manoma, kad tai galėjo įvykti apie 1454 m., gal ir dar anksčiau, šv. Jonui Kapestranui tebeviešint Krokuvoje6. Patys bernardinai savo veiklos pradžia LDK laikė 1456 m.7 Pirmuoju žymiu lietuvių bernardinu laikomas Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio notaras Melchizedekas, 1453 m. pasiųstas į Sileziją susipažinti su šv. Jono Kapestrano veikla ir ten įstojęs į observantų ordiną.

Gali būti, kad jo raginami bernardinai savo misijų vieta pasirinko ir Lietuvą8. Tiesa, Krokuvos konvento dokumentuose yra žinutė apie ten mirusį bernardiną Konradą iš Lietuvos, Kazimiero Jogailaičio giminaitį, tačiau tai gana paslaptinga asmenybė, neminima kituose šaltiniuose9.

1469 m. Kazimieras Jogailaitis, Vilniaus pilies jurisdikcijai priklausiusį netoli karališkųjų malūnų buvusį sklypą ir gretimus iš įvairių savininkų perpirktus sklypus sujungęs į vieną, padovanojo žemę bernardinams10. Sklypas buvo tuometinio miesto pakraštyje, tačiau, panašiai kaip ir Krokuvoje, netoli nuo didžiojo kunigaikščio rūmų. Aukomis prisidėjo ir kiti geradariai, pavyzdžiui, tuometinis Vilniaus arkidiakonas, 1481–1491 m. Vilniaus vyskupas Andrius Šeliga ir Trakų pilininko Jono Sungailos našlė Marina. Abu jie atsisakė kompensacijos už savo žemę, kurią valdovas prijungė prie bernardinams dovanojamo sklypo11.

Bernardinams dovanotoje žemėje stovėjo keletas senesnių namų, kurie buvo nugriauti statant konventą12. Tuometiniai observantų konventų fundacijų principai numatė, kad dovanojamas sklypas Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

22

1.3

būtų pakankamai erdvus – jo turėjo užtekti ne tik visų būtinų pastatų (bažnyčios, gyvenamųjų bei ūkinių statinių) ansambliui išdėstyti, bet ir prie bažnyčios steigiamoms kapinėms bei prie vienuolyno užveisiamam sodui ir daržams13. [1.2, 1.3] Vieta, parinkta bernardinų konventui Vilniuje, visiškai atitiko tas nuostatas, kuriomis XV a. vadovavosi pranciškonai observantai visoje Europoje: viena vertus, norint pratęsti eremitų ir klajojančių pamokslininkų tradiciją, buvo siekiama įsikurti toliau nuo miestų centrų, nuošalesnėse vietose, kita vertus, gyvenant tik iš išmaldos ir pasišventus sielovados darbui, reikėjo apsigyventi netoli didesnių gyvenviečių. Todėl tipine to meto pranciškonų observantų konventų vieta tapo miesto varguomenės apgyvendinti priemiesčiai14. Tyrinėtojai pastebi, kad, tarsi norėdami atkartoti šv. Pranciškaus šalia Asyžiaus, Porciunkulėje, pasirinktos gyvenamosios vietos pobūdį, observantai savo konventams ieškojo plotų nederlingose, neapgyvendintose, dažnai drėgnose, pelkėtose, krūmais apžėlusiose teritorijose15. Taip parinkta ir Vilniaus 23

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.3 Bernardinų vienuolynas

1.4

konvento vieta – jam paskirtos žemės driekėsi pačiame tuometinio miesto pakraštyje, toliau nuo centrinių gatvių, pelkėtoje ir nelabai sveikoje gyventi vietoje. Tačiau Vilniaus atveju svarbi buvo ir artima vadinamojo Rusų miesto kaimynystė – bernardinai įsikūrė visai netoli iš Vilniaus į Polocką vedančio kelio pradžios, prie pat stačiatikių apgyventos miesto dalies. Šiuo atveju iš dalies buvo nusižengta šv. Jono Kapestrano sudarytų konstitucijų reikalavimui, kad pranciškonų observantų konventai būtų statomi ne tik toliau nuo gyvenamųjų namų, bet ir toliau nuo pagrindinių kelių16. Matyt, lėmė Vilniaus bernardinams pavestos „Rytų misijos“ tikslai ir jų sielovados darbo tarp stačiatikių pobūdis.

Iki mūsų dienų išliko, tiesa, ne patys seniausi konvento pastatai, bet vėliau, XV–XVI a. sandūroje, Aleksandrui Jogailaičiui ir Radviloms bei kitiems didikams remiant pastatytas ansamblis.

Jį sudaro vienuolynas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio titulo bažnyčia ir Šv. Onos brolijos koplyčia arba mažoji bažnyčia.

Nuo pat įsteigimo Vilniaus konventas išsiskyrė savo reikšme ir statusu – tai buvo ne tik pirmasis, bet ir svarbiausias bernardinų veiklos centras LDK teritorijoje. Savarankiška Lietuvos bernardinų provincija formavosi laipsniškai. Pirmieji Lietuvos konventai priklausė 1467 m. įkurtai Lenkijos provincijai (nuo 1479 – šios provincijos Vilniaus komisariatui17, po 1517 – Vilniaus kustodijai). 1530 m. pirmą kartą įkurta atskira Lietuvos provincija (tai buvo trisdešimt antroji cismontanų šeimos observantų provincija18). 1576 m. lietuviškieji konventai buvo vėl prijungti prie Lenkijos provincijos. Išaugus konventų skaičiui, 1628 m.

Lietuvos provincija vėl atskirta nuo Lenkijos, tačiau jau 1631 m. ji buvo sujungta su Mažosios Lenkijos ir Rusios provincijomis (1637 m. pastaroji išskirta į atskirą provinciją). Bandymai įtvirtinti savarankišką lietuviškų konventų tvarkymą tęsėsi ir XVII a. antroje pusėje, tačiau tik 1729 m. per Milano generalinę kapitulą buvo patvirtintas savarankiškos Lietuvos provincijos atkūrimas, galutinai įgyvendintas 1731 m. [1.7] Visais savarankiškos provincijos egzistavimo laikotarpiais, iki konvento uždarymo 1864 m., Vilniuje rezidavo Lietuvos bernardinų provincijolas, čia veikė vienuolijos noviciatas, taip pat teologijos mokykla, buvo kaupiama vertinga biblioteka.

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

24

Jau ankstyvuosiuose Vilniaus miesto aprašymuose bernardinų konventas paminėtas kaip išskirtinės architektūros ansamblis. Seniausias Bernardinų ansamblio vaizdas, esantis garsiajame 1581 m. išspausdintame Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo miesto plane, be abejo, nėra tikslus. Vis dėlto ir iš šio atvaizdo galima spręsti apie konvento pastatų dydį ir reikšmę miesto panoramoje – izoliuotas nuo kitų miesto statinių, aptvertas uždara tvora ansamblis iš karto išsiskiria iš kitų sakralinių pastatų. Raiškus gotikinio ansamblio siluetas traukia žvilgsnį ir 1600 m. Tomo Makovskio sukurtoje miesto panoramoje.

XVI a. pabaigoje ir XVII a. vienuolyno valdos mieste toliau plėtėsi. 1580 m. Jonas Užemskis perdavė savo namus su sodu, kuris glaudėsi prie vienuolyno mūro ir siekė konvento vartus prie Vilnios (Kamienica y dom z ogrodem weszly w samą Bramą konwencką nad Wileyką). 1601 m. Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius padovanojo vienuolynui savo dvarą, buvusį ant Vilnios kranto, netoli bernardinų mūrinės tvoros. 1614 m. Adomas Vnučekas už du šimtus auksinų pardavė bernardinams savo sklypą, taip pat buvusį netoli Vilnios, prie pat vienuolyno teritorijos ribos (viena puse glaudėsi prie vienuolyno mūro), šalia sklypo, kurį vienuolynui buvo padovanojęs Chodkevičius. 1627 m. Marta Sačenska, vienuolė tretininkė, testamentu paliko pusę namo (vėliau toje vietoje buvo pastatyta kaulinė)19. Po 1673 m. Vilniaus vaivada, bernardinų generalinis sindikas Mykolas Kazimieras Pacas padovanojo dar vieną sklypą ant Vilnios kranto, netoli vaivados malūno ir milo vėlyklos (dovanojimo dokumentas surašytas 1678 m.). Šio, anksčiau pilies jurzdikai priklausiusio sklypo ribas žymėjo kapčiai su įkastais marmuriniais stulpais, kuriuos puošė skulptūriniai atvaizdai (tarp jų minima buvus angelo figūrą ir liūtą su žiedu)20. Taip pat šis didikas (apie 1678) išpirko iš Lukaševičių žemę, kurioje prieš karą su Maskva buvo Vilniaus piliai priklausiusi plytinė, – joje gaminamos statybinės medžiagos buvo naudojamos bernardinų reikmėms21, – ir šią atnaujino.

Su bernardinų konventu glaudžiai siejosi ir du moterų tretininkių vienuolynai – XV a. pabaigoje kitoje Vilnios pusėje, 25

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.5

1.4–1.5 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, XVII a. II pus.

1.6

Užupyje įkurtas vienuolynas, kuriam suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas, ir XVI a. pabaigoje prie Leono Sapiegos funduotos Šv. Mykolo bažnyčios įsikūręs reformuotų bernardinių vienuolynas.

Tretininkai arba, kaip tuomet buvo vadinama, Atgailautojų ordinas prie bernardinų konventų pradėjo burtis tikriausiai nuo pat jų veiklos pradžios XV a. antroje pusėje. Tuo metu Europoje plito įvairios tretininkų gyvenimo formos. Į Atgailautojų ordiną įstoję asmenys arba likdavo gyventi namie, arba rinkosi gyvenimą bendruomenėse ir kūrė tretininkų vienuolynus. 1458 m. tokio tipo Trečiojo ordino seserų namai, globojami bernardinų, pradėjo veikti Krokuvoje, vėliau steigėsi ir prie kai kurių kitų bernardinų konventų, taip pat ir Vilniuje. Šiuose vienuolynuose itin gerbta 1447 m. mirusi ir iš karto beatifikuota Prancūzijos klarisių reformatorė šv. Koletė (Colette de Corbie, 1381–1447), garsėjusi gyvenimo asketiškumu, dievobaimingumu, vizionieriškomis patirtimis, stebuklais, taip pat neišpasakytu pamaldumu Kristaus kančiai, Šventam Kryžiui ir Švč. Sakramentui22. Kartais, ypač senuosiuose šaltiniuose, dėl šv. Koletės kulto Lietuvos ir Lenkijos bernardinės buvo vadinamos koletietėmis, nors neturėjo nieko bendro su Europos klarisėmis-koletietėmis, priklausiusiomis Antrajam ordinui23. Užupio koletietės-bernardinės duodavo tik du paprastuosius (paklusnumo ir skaistybės) įžadus. Jos savo bažnyčios neturėjo, eidavo į pamaldas gretimoje Bernardinų bažnyčioje, kur turėjo savo oratoriją ir stales. XVI a. antroje pusėje popiežius Pijus V, siekdamas įgyvendinti Tridento Susirinkimo nutarimus, ragino reformuoti visus moterų vienuolynus. 1566 m. jo paskelbta bule Circa pastoralis officii moterų vienuolynai buvo įpareigoti įvesti klauzūrą ir iškilmingus įžadus. Klauzūrinės (regulinės) Trečiojo ordino moterų vienuolinio gyvenimo formos pradininke buvo laikoma palaimintoji Angelina iš Folinjo (Angelina da Foligno, 1377–1435), o XVI a. pradžioje popiežius Leonas X šio ordino regulos pagrindu parašė klauzūroje gyvenančių moterų vienuolynams pritaikytą regulą. XVI a. pabaigoje susirūpinta ir Vilniaus tretininkėms suteikti griežtesnes vienuolinio gyvenimo taisykles. Potridentinę reformą priėmusios Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

26

1.7

vienuolės tretininkės persikėlė į Leono Sapiegos 1596 m. funduotą Šv. Mykolo vienuolyną, bet didžioji dalis bernardinių pasiliko senajame Užupio vienuolyne, kuris liko vienintelis nereformuotas LDK tretininkių vienuolynas. Vėliau Užupio vienuolynas buvo vadinamas Trečiojo atgailos ordino vienuolių konventu (Conventus Monialium Vilnensium tertiae Regulae de penitentia), o Šv. Mykolo vienuolynas – Šv. Pranciškaus observančių tretininkių konventu (Conventus Sanctimonialium Vilnensium Sancti Francisci de oservantia terciae Regulae), reformuotomis bernardinėmis, rečiau – klarisėmis. Vis dėlto dažnai ir vienos, ir kitos seserys vadintos tiesiog bernardinėmis.

Užupio bernardinių vienuolyną su Bernardinų bažnyčia nuo XVII a. pabaigos jungė tiltas su dengta galerija. 1794 m. sudegus seniems mediniams vienuolyno namams, iki 1808 m. Užupio bernardinės pasistatydino naują mūrinį vienuolyną, kurio ilgas dviaukštis korpusas ir oficina išliko iki mūsų dienų.

27

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.6 Vilniaus Ber­nar­ dinų bažnyčios spaudas, prieš 1677 m.

1. 7 Hirša Leibovičius, Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapis, 1779–1781 m.

1.8 1.8 Boleslovas Ruseckas, Šv. Onos bažnyčia

Reformuoto Šv. Mykolo vienuolyno seserys gyveno klauzūroje, todėl turėjo savo bažnyčią, aptarnaujamą bernardinų.

1599 m. išduotame fundaciniame rašte minimas jau pastatytas vienuolynas su bažnyčia. Puikiai aprūpintas, brangiais liturginiais reikmenimis apdovanotas Šv. Mykolo vienuolynas tarp kitų šio ordino vienuolynų buvo vienas turtingiausių pasaulyje24.

Jame gyvendavo apie trisdešimt seserų. Bernardinų provincijos kapitulose buvo išrenkami jų pamokslininkai ir nuodėmklausiai, kurie eidavo ir vienuolyno kapelionų pareigas, aukojo šv. Mišias Šv. Mykolo bažnyčioje. XVIII a. antroje pusėje Vilniaus Šv. Mykolo vienuolyno bernardinės išlaikė pensioną, kuriame auklėjo keliasdešimt mergaičių. Bernardinių mokymo programa apėmė skaitymą, rašymą, skaičiavimą, katekizmą, prancūzų kalbą, giedojimą, muziką ir rankų darbus25.

Tretininkių vienuolynai tapo observantiškosios Mažesniųjų brolių šakos „moteriškąja“ puse, leidusia ir šioje ordino šakoje gyvuoti šv. Pranciškaus suformuotam trijų ordinų modeliui26.

Vyrai tretininkai, norintys gyventi klauzūroje, Lietuvoje savo vienuolynų nesteigė, bet gyvendavo kartu su Pirmojo ordino Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

28

broliais bernardinais jų konventuose. Tiesa, būta vienos išimties, kai XVIII a. pradžioje Vilniuje bernardinų tretininkai, norintys gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą ir kartu tarnauti žmonėms, įsteigė Šv. Roko ligoninę ir susibūrė į slaugyti ligonius ir laidoti mirusiuosius pasišventusią bendruomenę, vėliau išaugusią į savarankišką rokitų vienuoliją. Be to, buvo savo namuose gyvenančių tretininkų, vyrų ir moterų, kurie privalėjo laikytis tam tikrų taisyklių, kalbėti nustatytas maldas, po drabužiais nešioti pranciškonišką škaplierių ir virvę, vengti prabangių apdarų. Bene garsiausia tretininkė LDK buvo Uršulė Pranciška Radvilienė (1705–1753) iš Višniaveckių, Vilniaus vaivados, LDK etmono Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmona27. Jau nuo šv. Jono Kapestrano laikų visi tretininkai buvo prilyginami tikriems vienuoliams ir galėjo naudotis visomis Mažesniųjų brolių ordinui suteiktomis dvasinėmis privilegijomis. Tačiau Lietuvoje tretininkai nesudarė savarankiško ordino, kaip buvo kai kuriose Europos šalyse (pavyzdžiui, Italijoje), jie liko pavaldūs bernardinų provincijolui. Tretininkų įvilktuvės vykdavo bernardinų bažnyčiose, dažnai jie jose ir laidoti.

Ilgainiui vakarinėje bernardinų sklypo pusėje, priešais Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių fasadus, susiformavo šventorius, kuriame buvo ne tik kapinės, bet ir XVII a. pastatytos kelios koplyčios, stulpas su Nukryžiavimo grupe, šventoriaus tvoros nišose įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Jau XVI a. pirmoje pusėje prie kai kurių observantų bažnyčių Italijoje (pavyzdžiui, Veronoje) ir Lenkijoje (pavyzdžiui, Kazimieže) atsirado prieš bažnyčią aptverti šventoriai, vadinami atlaidų aikštėmis. Jose buvo statomi stulpai su Dievo Motinos, šv. Onos ar šventųjų skulptūromis, įrengiami Kristaus kančios keliai, kuriuos lankydavo ne tik tos vietovės gyventojai, bet ir keliaujantys maldininkai, piligrimai.

Fundatoriai tose aikštėse statydavo ir atskirai stovinčias koplyčias, skirtas tam tikriems kultams, pavyzdžiui, šv. Onos ar pranciškonų šventųjų garbei28. Toks aptverto šventoriaus tipas labai paplito prie bernardinų bažnyčių XVII–XVIII a. Šios tradicijos kontekste reikia kalbėti ir apie Vilniaus Šv. Onos koplyčios statybą, ir apie piligrimų stulpo pastatymą bei koplyčių įrengimą vėlesniais laikais. [1.8] Taip prie bernardinų konvento kūrėsi visas statinių ansamblis, skirtas įvairaus pobūdžio pamaldumui 29

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.9 1.9 Bernardinų ansamblis, chromo­ litografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1850 m.

1.10 Senosios konvento durys, dabar įstatytos į Kristaus laiptų koplyčią

praktikuoti. Iš miesto į bernardinų konventą vedė to paties pavadinimo gatvelė, išsišakojanti nuo Pilies gatvės. Į šventorių buvo galima patekti arba pro minėtus didžiuosius vartus, arba, kiek toliau paėjus palei aukštą, stambiais kontraforsais paremtą mūro sieną, įeiti pro mažuosius vartus, įrengtus jau už Kristaus laiptų koplyčios. Pro Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios priebažnytyje (bobinčiuje) buvusias dureles buvo įeinama į konventą. [1.10] Kitas įėjimas į vienuolyno patalpas buvo iš ūkinio kiemo, į kurį patenkama įvažiavus pro vartus, įrengtus oficinoje – mūriniame dviaukščiame name, pastatytame visai ant Vilnios kranto.

Tik dalis šio ansamblio pastatų ir mūro tvoros fragmentai išliko iki mūsų dienų. XVII a. pabaigoje pastatyti puošnūs, dideli šventoriaus vartai yra įamžinti keliose XIX a. litografijose29. [1.9] XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmos pusės vienuolyno teritorijos vaizdas užfiksuotas keliuose planuose, kurių dauguma nubraižyta pačių bernardinų30. 1800 m. brolio Juozapo Pileckio nubraižytame plane Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

30

nurodyta, kad visas bernardinų sklypo plotas sudarė kiek daugiau nei dvylika kvadratinių margų (apie devynis hektarus)31. [1.11] Bernardinų teritorija iš vakarų buvo užtverta mūro tvora, o iš šiaurės, rytų ir pietų pusių ją juosė medinių aštriakuolių tvora, be to, supo Vilnios vaga ir kalnai. Vakarinė teritorijos riba buvo labai nelygi – mūras juosė sklypą laužyta, sudėtingo kontūro linija, priklausoma nuo gretimų valdų ribų. Sklypo pietvakarių dalyje išdėstyti svarbiausi sakraliniai pastatai: Didžioji ir Šv. Onos bažnyčia, Kristaus laiptai, Viešpaties Kalėjimas, šventoriaus viduryje stovintis šešiakampis mūrinis stulpas su trimis kryžiais. Į rytus nuo gyvenamųjų konvento korpusų dviem lygiagrečiomis eilėmis buvo išsidėstę ūkiniai pastatai, tarp jų kepykla, bravoras, stalių dirbtuvės, kalvė. Dar toliau į rytus iki pat Vilnios žaliavo parkas su keletu tvenkinių, keliais ūkiniais trobesiais, tabako sklypeliais. Čia buvo įrengta ir pirtis. Į pietus nuo ūkinių pastatų, maždaug ties Didžiąja bažnyčia, driekėsi nemaži daržai. Šiaurinėje ūkinių pastatų pusėje palei Vilnią ėjo tiesi medžių alėja, ant upės kranto buvo įrengta maudykla. Į šiaurę nuo Šv. Onos bažnyčios užveisti du dideli sodai, atskirti oranžerija, viename jų tryško fontanas. Šie sodai nuo šventoriaus buvo atitverti tvora, o vėliau ir dengtu praėjimu, jungusiu vienuolyną su 1802 m. pagal Mykolo Šulco projektą pastatyta varpine.

XIX a. buvo lemtingas vienuolyno istorijoje. 1834 m. buvo nugriauta mūrinė šventoriaus tvora su didžiaisiais vartais (mažieji varteliai, nors dabar užmūryti ir nebenaudojami, išliko iki mūsų dienų). Visais laikais vienuolyno pastatus potvynių metu apgadindavusi Vilnia ir XIX a. darė žalą. 1845 m. balandžio 28 d. laiške dailininkas Kanutas Ruseckas mini balandžio 1 d. įvykusį staigų Vilnios potvynį, kurio metu „tiltas Užupyje atsilaikė, bet žuvų turgavietėje ir iš bernardinių vienuolyno permestas per Vilnią dengtas koridorius į Bernardinų bažnyčią nugriuvo su žymia vienuolyno dalimi. Vanduo taip pat paplovė Šv. Mykolo vienuolyno pastato kampą. Toks staigus buvo vandens pakilimas, kad daug žmonių, miegančių lovose, nuskendo.“32 Po šio įvykio dengta galerija buvo atstatyta, tačiau kai 1864 m. bernardinų vienuolynas caro valdžios nurodymu buvo uždarytas, jis prarado savo funkciją. Todėl 1866 m., kai patvinę Vilnios vandenys vėl paplovė krantus, carinė administracija nutarė, kad šis 31

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.10

1.11 1.11 Bernardinų ansam­ blio planas, nubrai­ žytas brolio bernar­ dino Juozapo Pileckio, 1800 m.

praėjimas visai nereikalingas, nes galima naudotis šalia esančiu paprastu tiltu, ir tais pačiais metais galerija buvo galutinai nugriauta33. Apie 1870 m., tiesiant gatvę, vedančią į stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos soborą, buvo visiškai pakeista vakarinė ir šiaurinė teritorijos dalys – sunaikinta klasicistinė varpinė, taip pat ir daugelis kitų bernardinų pastatų, išnaikinti sodai34. Tik fragmentiški jų vaizdai liko užfiksuoti XIX a. piešiniuose ir litografijose35. 1872 m. pagal Nikolajaus Čagino projektą pastatyta nauja, neogotikinė Šv. Onos bažnyčios varpinė uždengė Kristaus laiptų koplyčios fasadą, nors įėjimas į senąją kulto vietą buvo paliktas, ir dabar į koplyčią įeinama per varpinės pirmąjį aukštą.

Bernardinų ryšį su Vilniumi lėmė ne tik geografinė konvento vieta ir sostinės panoramoje raiškiai išsiskiriantys bažnyčių kontūrai, bet ir žmonės. Vienuolyno bažnyčia buvo pamėgta nuo pat pirmųjų gyvavimo metų – tiek magnatų ir bajorų, tiek miestiečių, savo lėšomis prisidėjusių prie jos išlaikymo ir puošybos.

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

32

Ir didikai, ir miestiečiai dažnai rinkosi šią vietą amžinajam poilsiui, patikėdami savo sielas bernardinų maldoms. Abiejų šių visuomenės sluoksnių atstovai daugiausia beldėsi ir į bernardinų noviciato vartus.

Bernardinai – elgetaujantis ordinas, išsilaikantis iš pačių brolių rankų darbo, geradarių aukų ir išmaldos, kurią rinkdavo po miestą ir platesnes apylinkes keliaujantys bernardinai – kvestoriai. Be įprastinių aukų, kurias surinkdavo kvestoriai, konventas gyveno iš testamentais paliekamų ar tiesiog dovanojamų lėšų, taip pat iš aukų, gaunamų už Mišias ar kitas maldas. Ypač dažnai jiems aukota prašant melstis už mirusiuosius. Maldos už mirusiuosius buvo tarsi kokia bernardinų „specializacija“, nes buvo prisakytos Mažesniųjų brolių ordinui paties šv. Pranciškaus.

Konventui išlaikyti skirtos lėšos paprastai būdavo leguojamos kokiame nors dvare, iš kurio pajamų vienuoliams mokėti nustatyti procentai. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. nemažai geradarių lėšas leguodavo Vilniaus žydų kahale36. (Legacija – finansinės paramos forma, kai pinigai užrašomi kokiam nors ūkiniam vienetui (dažniausiai dvarui), o šio ūkio valdytojas įsipareigoja paramos gavėjui mokėti tam tikrą procentą nuo savo gaunamo pelno).

Visus finansinius ir teisinius ordino reikalus tvarkė pasauliečiai, vadinami sindikais. Dažnai Vilniaus konvento ar generaliais provincijos sindikais būdavo kviečiami itin garbingi piliečiai, neretai jais tapdavo Vilniaus vaivados ar burmistrai. Tradiciškai provincijos sindikais tapdavo žymūs didikai ir bajorai, o iš miestiečių kviesti konvento sindikai. Pavyzdžiui, XVII a. pradžioje apaštališkuoju vienuolyno sindiku buvo karaliaus sekretorius, burmistras Tomas Digonis, bernardinų teologo ir istoriko Tomo Digonio tėvas37. Apie 1663–1678 m. Vilniaus bernardinų sindiku buvo vyno pirklys Motiejus Klarovskis, vėliau tapęs miesto tarėju, o XVII a. pabaigoje – burmistru38. XVIII a. pradžioje konvento sindiku buvo burmistras Juozapas Jonas Žagevičius, o net trys jo sūnūs – Pranciškus, Juozapas ir Teodoras – tapo bernardinais, pastarasis netgi buvo išrinktas ordino definitoriumi39. 1726– 1728 m. konvento sindiku minimas Vilniaus burmistras Andrius Minkevičius, kurio rūpesčiu atplukdžius medieną iš Pabradės miškų pastatyta nauja medinė tvora aplink Vilnelės vingyje augusį gojų40. Nuo XVII a. antros pusės Lietuvos bernardinai turėjo 33

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.12

1.12 Bernardinų baž­ nyčios centrinė nava.

XX a. I pus. nuotrauka 1. 13 Bernardinų baž­ nyčios pietinė nava.

XX a. I pus. nuotrauka

1.13

savo atskirą generalinį sindiką, nors savarankiška provincija buvo įteisinta vėliau41. Apie 1667 m. juo buvo Jurgis Hlebavičius, nuo 1669 m. – Mykolas Kazimieras Pacas. XVIII a. Lietuvos bernardinų provincijos protektoriumi ir sindiku buvo LDK etmonas, Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702– 1762)42, vėliau – jo sūnus, LDK kancleris Karolis Stanislovas Radvila (1734–1790)43.

Konvento bendruomenę sudarė vienuoliai, turintys kunigo šventimus (vadinami tėvais) ir jų neturintys (vadinami broliais), taip pat kartu su jais gyvenantys tretininkai. XV–XVI a. bernardinų dienos ritmą, maldas, tradicijas savo darbuose yra detaliai 35

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.14 Bernardinų baž­ nyčios šiaurinė nava.

XX a. I pus. nuotrauka

1.14

aprašęs Viktoras Gidžiūnas44. Dienos metu daug laiko buvo skiriama bendroms maldoms, liturginių valandų giedojimui, taip pat Kristaus kančios meditacijoms. Bendros maldos ir konventinių šv. Mišių auka Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios chore suburdavo visą vienuolių bendruomenę. Be kasdienių maldų jie praktikavo ir įvairias papildomas pamaldas – šeštadieniais giedojo Mišias apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, giesmę Jūros žvaigžde ir Loreto litaniją45. Išlikęs XIX a. vidurio pamaldų tvarkos Vilniaus Bernardinų bažnyčioje aprašas atspindi ilgai išsaugotas pirmųjų šimtmečių tradicijas ir puikiai iliustruoja vienuolinio gyvenimo ritmą. Bažnyčia buvo Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

36

atidaroma penktą valandą ryto, pirmosios šv. Mišios aukojamos pusę šeštos, per antrąsias Mišias giedama Švč. Trejybės karūnėlė. Trečios Mišios – konventualinės, jos kasdien vykdavo prie Didžiojo altoriaus su Švč. Sakramento išstatymu (komuninėje) ir suplikacija46; šių Mišių metu, grojant vargonams, vienuoliai giedodavo himną Tavo apgynimo šaukiamės (Sub tuum praesidium) ir psalmę Dievas mūsų priebėga. Švč. Sakramento išstatymas būdavo baigiamas suplikacija, po jos chore kalbamos kanoninės valandos, o bažnyčioje šv. Mišios aukojamos vienos po kitų iki devintos valandos. Tuo metu vykdavo giedotinė votyva, po jos, iki dešimtos valandos – Mišios, o dešimtą aukota Suma. Giedotinės Mišios paprastai vykdavo su vargonais, tik advento ir gavėnios metu – be vargonų; po Credo būdavo sakomas pamokslas, po jo aukojamos skaitytinės Mišios; pagaliau po Sumos dar aukojamos dvejos skaitytinės Mišios ir visos pamaldos baigiamos dvyliktą valandą arba pusę pirmos. Trečią valandą po pietų būdavo skambinama mišparams, kurie vienuolių giedoti choraliniu būdu (tik kai kuriomis dienomis skambant muzikai). Prieš mišparus vienuoliai grojant vargonams giedodavo Švč. Mergelės Marijos valandas ir karūnėlę47. Procesijos su Švč. Sakramentu bažnyčios viduje vykdavo Apaštalų Sostui leidus ordino iškilmių dienomis arba senu papročiu švenčiant šios bažnyčios altorių šventes. Pamokslai buvo sakomi ne tik Velykų laiku, bet ir kitu metu, nes per šios bažnyčios šventes žmonės gausiai susirinkdavo ir eidavo išpažinties. Te Deum laudamus su nurodytomis maldomis giedota reguliariai48.

Vienuolių skaičius konvente svyravo. Kaip minėta, konventą turėdavo sudaryti ne mažiau kaip dvylika žmonių, tačiau vienuolyno klestėjimo laikais Vilniuje jų gyvendavo žymiai daugiau. Pavyzdžiui, 1656 m. čia gyveno šimtas tėvų ir brolių, tarp jų buvo trys pamokslininkai: vienas sakydavo pamokslus rytais Didžiojoje bažnyčioje, antras – po pietų; trečias pamokslus sakydavo Šv. Mykolo vienuolyno bernardinėms; teologijos lektoriai irgi buvo trys, studentų apie dešimt, du bernardinių nuodėmklausiai; novicijų buvo apie dvidešimt, juos prižiūrėjo novicijų magistras.

Dvasininko šventimų neturintys broliai užsiimdavo įvairiausia veikla, kiekvienas pagal savo amatą ar bendruomenės 37

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.15 Marijos vardo hierograma ant Ber­nar­ dinų bažnyčios durų

poreikius. Vėlesniais amžiais vienuolyno stalių ar kalvių dirbtuvėje, soduose ar kitose ūkinio gyvenimo srityse neretai dirbdavo ir samdyti pasauliečiai. Bernardinų meistrai, ypač staliai, XVIII a. buvo žinomi ir vertinami visame mieste, jų dirbinių įsigydavo ir kitos miesto bažnyčios.

Pagrindinė bernardinų kunigų misija buvo aktyvus Dievo Žodžio skelbimas ir sielovados darbas, sutelktas visų pirma į savąsias bažnyčias. Observantų bažnyčios paprastai neturėjo parapijos teisių ir būdavo religiniai centrai, kuriuose organizuotos įvairaus tipo pamaldos, puoselėti įvairūs paraliturginiai kultai, burdavosi religinės brolijos, vienuoliai skelbė pamokslus ir organizavo rekolekcijas49. Prie Vilniaus Bernardinų bažnyčios parapija buvo įsteigta vėlai – tik XIX a. pradžioje. Kita vertus, bernardinų konventas mieste buvo vieta, iš kurios keliaujantys pamokslininkai pasklisdavo skelbti Dievo Žodžio po aplinkines parapijas, o kartais ir į gana tolimas LDK teritorijas, kuriose katalikų tikėjimas dar nebuvo įsitvirtinęs. XVI a. pirmoje pusėje Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila leido jiems laisvai pamokslauti ir teikti sakramentus visoje vyskupijos teritorijoje. Viena iš svarbiausių bernardinų sielovados ypatybių buvo ta, kad jie tikėjimo tiesas aiškino, pamokslus skelbė, maldų ir giesmių mokė liaudies kalbomis. Neatsitiktinai su bernardinų vienuolija siejami pirmieji išlikę lietuviško rašto pavyzdžiai. Duomenis apie juos yra surinkęs ir paskelbęs knygos istorikas Sigitas Narbutas: 1503 m.

Strasbūre spausdintoje knygoje Tractatus sacerdotalis, priklausiusioje Vilniaus bernardinų vienuolynui (dabar yra VUB), rasti poteriai, įrašyti lietuvių kalba, manoma, perrašyti iš senesnio teksto; gausių lietuviškų glosų aptikta 1501 m. Lione išleistame mišiole (saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyve), kuris vėliau buvo padovanotas bernardinams; lietuviškų žodžių aptikta ir 1530 m. Kelne išleistame homilijų rinkinyje, irgi buvusiame bernardinų rinkiniuose50. Lietuvių kalba Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje skambėjo ir vėliau. Pavyzdžiui, konvento dokumentuose pažymėta, kad 1770 m. iš aukų dėžutės už „žemaitiškas Mišias“ gauta šimtas keturiasdešimt auksinų51. Vienuolyne būtinai būdavo lietuvių bei kitas vienu ar kitu metu mieste gyvenančių katalikų kalbas Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

38

mokančių nuodėmklausių. XVIII a. pabaigoje konvente minima buvus nuodėmklausius, kurie išpažinčių klausė ne tik lietuvių, bet ir latvių, prancūzų, vokiečių, italų kalbomis52.

Tikėtina, kad bernardinai galėjo mokyti žmones ir rusėnų kalba, juolab kad misijos tarp stačiatikių buvo viena pagrindinių jų veiklos LDK sričių. Ypač tai pasakytina apie XV a. pabaigą – XVI a. pradžią. Siekdami prisidėti prie Florencijos unijos nuostatų įgyvendinimo, bernardinai rūpinosi liturginėmis knygomis slavų bažnytine kalba. Verta pastebėti, kad nors dėl įvairių aplinkybių tuo metu formali unija nebuvo sudaryta, jos idėjas visuomenėje bernardinai skleidė toliau. 1515 m. popiežius Leonas X jiems netgi suteikė teisę aukoti Mišias slavų kalba.

Būtent bernardinų užsakymu „Rytų misijos“ tikslams jau XV a. pabaigoje Krokuvoje buvo pradėtos spausdinti knygos senąja slavų kalba, bet ši iniciatyva greitai nutrūko dėl Lenkijos vyskupų pasipriešinimo53. Su bernardinų veikla buvo susijęs ir unijos šalininkas Jonas Sapiega, savo valdose pastatęs bažnyčią, kurioje galėjo būti aukojamos ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčios tradicijos apeigos54. Didelė tikimybė, kad dėl Polocko bernardinų įtakos formavosi ir pirmųjų Vilniuje išleistų knygų autorius Pranciškus Skorina, kurio tekstuose atsispindi bernardinų platinto pamaldumo Jėzaus vardui atgarsiai, o iliustracijose ryški vėlyvosios gotikos ir renesanso Europos grafikos įtaka. Pati idėja išleisti Šventojo Rašto knygas senąja slavų kalba artima bernardinų siekiui Dievo Žodį skelbti nacionalinėmis kalbomis.

Bernardinai propagavo paprastą, visiems suprantamą pamaldumo tipą. Jų veiklos pagrindas rėmėsi siekiu mokyti žmones žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu, o literatūrinė ir meninė kūryba buvo susijusi su sielovada, tikėjimo tiesų aiškinimu, moralinių vertybių ugdymu. Pirmiausia mokyta poterių ir Dešimties Dievo įsakymų, skatinta atsisakyti prietarų, rūpintasi šeimos stabilumu, agituota prieš gėrimą ir azartinius žaidimus, taip pat smerktas išlaidavimas ir per didelis dėmesys puošmenoms. Viena iš svarbiausių observantų sielovados formų buvo pamokslai, pasižymėję emocingumu, gyva kalba ir gausiais pavyzdžiais, taip pat įvairiais, netgi teatralizuotais elementais, patraukiančiais klausytojų dėmesį. Pamokslai buvo sakomi sekmadieniais ir per šventes, kartais ir paprastomis dienomis. Jie trukdavo apie valandą, 39

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.15

1.16

prieš juos kartu su žmonėmis buvo kalbamos kasdienės maldos, atliekama bendruomeninė išpažintis, po pamokslo buvo giedamos giesmės, dažniausiai susijusios su Kristaus Kančia ir Dievo Motina, Kalėdų laiku – pasakojančios apie Kristaus gimimą55. Būdami ištikimi šv. Pranciškaus pamaldumo tradicijos tęsėjai, Mažesnieji broliai pirmiausia kreipė tikinčiųjų žvilgsnius į Nukryžiuotąjį. Šis kristocentriškasis pranciškoniškojo pamaldumo pobūdis buvo žinomas ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui, kuris Vilniaus bernardinų fundaciniame rašte pažymėjo kviečiantis brolius, kad „Nukryžiuotojo vardą neštų ir skelbtų, naujai į Kristaus tikėjimą atverstuosius jame stiprintų ir įtvirtintų“56. 1520 m. Krokuvos kapituloje ordino generolas Pranciškus Lichetti dar kartą priminė Lenkijos ir Lietuvos bernardinams priedermę kalbėti šv. Bonaventūros parašytą Officium Crucis, ragino, sekant šv. Pranciškaus pavyzdžiu, apmąstyti ir apverkti Kristaus Kančią, taip pat pamokslais ir kitais būdais skelbti Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią ir kryžių tikintiesiems, priminti ją penitentams po išpažinties ir pan.57 Kaip paties Viešpaties ordinui suteikta privilegija buvo suprantamas šv. Bernardino ir šv. Jono Kapestrano išplatintas pamaldumas Jėzaus vardui ir observantų tradicija jį tapyti ar kitaip vaizduoti, perimta visos Katalikų Bažnyčios58. Neišliko duomenų, kad bernardinai Lenkijoje ar Lietuvoje pamokslų metu būtų naudoję šv. Bernardino pamėgtą lentelę su užrašytu Jėzaus vardu, tačiau panašių tradicijų būta. Pavyzdžiui, palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo (apie 1462–1505) pamokslus mėgdavo pradėti invokacija Jėzus Nazarietis, žydų karalius, šv. Simonas iš Lipnicos (1435–1482) įvedė praktiką pamokslo metu, nutraukus dėstymą, kartu su žmonėmis garsiai šaukti Jėzaus vardą. Panašūs pamaldumo Jėzui išraiškos būdai, taip pat kartu su žmonėmis giedami eiliuoti dekalogai tapo gan paplitusia bernardinų pamokslininkų praktika. Pamokslų tikslas buvo ne vien mokyti tikėjimo tiesų ar aiškinti krikščioniško gyvenimo taisykles, parei­ gas ir normas, bet ir sužadinti atgailą, sujaudinti žmonių širdis.

Be žodžių, tam buvo pasitelkiami ir vaizdai: neretai bernardinų bažnyčiose altorių paveikslai ar sienų tapybos kompozicijos buvo suvokiamos kaip pamokslininko pasakojimo iliustracijos, tam tikra žodžių vizualizacija59. Su pamokslais siejosi ir bernardinų 41

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.16 Nukryžiuotojo figūra Bernardinų baž­ nyčios prieangyje

1.17 Procesinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos vėliava, XVII a. I pus.

platinamų religinių giesmių turinys. Bernardinai itin išplėtojo bažnytinio giedojimo kartu su žmonėmis tradiciją. Šioje srityje itin ryškų pėdsaką paliko palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo, kaip manoma, pirmasis ėmęs taip plačiai taikyti bažnytinį giedojimą lenkų kalba ir rašęs giesmių tekstus. Nežinoma, ar šis vienuolis gyveno Vilniuje, bet jo sukurtos giesmės tikrai buvo čia giedamos. Bernardiniškos giesmės pasižymėjo ilgu didaktiniu pasakojimu, detaliai įvykius aprašančia fabula, kuri smarkiai jaudindavo klausytojus ir giedotojus60. Dažnai jos išaugdavo į atskiras paraliturgines pamaldas. Pavyzdžiui, Švč. Mergelės Marijos kulto sklaidai itin didelės įtakos turėjusi populiarioji Švč. Dievo Motinos karūnėlė paprastai buvo giedama po pamokslo, kartu su tikinčiaisiais. Ją sudarė įvadinė giesmė Kas nori Mergelei Marijai tarnauti ir šešiasdešimt tris kartus giedamos Sveika Marija ir septynis kartus Tėve mūsų maldos61. Žinoma ir daugiau Vladislovui iš Gielniovo priskiriamų giesmių, kuriose detaliai nupasakojama Kristaus Kančia, žadinama žmonių užuojauta Išganytojui. Karūnėlė buvo žinoma ir anksčiau, tačiau ypač ją išpopuliarino šv. Bernardinas Sienietis ir šv. Jonas Kapestranas.

Būdamas Lenkijos bernardinų provincijos vikaru, Vladislovas iš Gielniovo už Karūnėlės praktikavimą šiai provincijai išrūpino ypatingus atlaidus. Vėliau popiežius Paulius V suteikė atlaidus visiems ją pamaldžiai atliekantiems62. Panašiai su paraliturginėmis maldomis buvo siejama ir Vladislovo lenkų kalba adaptuota čekų giesmė Jėzų Judas pardavė, giedama apmąstant Jėzaus Kančią ir Marijos kentėjimus. Po šios giesmės buvo kalbama ar giedama šimtas penkiasdešimt Sveika Marija ir penkiolika poterių63. Su misijomis į rytines LDK žemes susijusi, prieš pagonis (totorius) nukreipta jo giesmė Jėzus Nazarietis, žydų karalius, kurią bernardinai giedodavo visuose konventuose64. Įvairias giesmes, pamaldžiai liaudies giedamas, kūrė ir kiti bernardinų vienuoliai65. Šios XV–XVI a. sandūroje bernardinų giedotos giesmės Lietuvoje paplito ilgam, dalis jų buvo išversta į lietuvių kalbą.

Kai kurios giesmės vėliau pateko į pirmą lietuvišką katalikišką Saliamono Mozerkos Slavočinskio giesmyną, išleistą 1646 m.66 Giesmė Mergelės Marijos karūnėlė (arba Kas nori Mergelei Marijai tarnauti), gavėnios giesmė Kurs už mus kaltus kentėjai tapo vienomis populiariausių katalikiškų giesmių Lietuvoje. Pasak Kamilio Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

42

1.17

1.18 Šv. Pranciškus ir šv. Klara garbina Kristaus kančios emblemas, XVIII a. Buvusios procesijų vėliavos ikonografijoje aiš­ kiai išreikštas ne tik Kristaus Kančios, bet ir su juo glaudžiai susijęs Eucharistijos kultas

1.18

Kantako, Vilniaus bernardinų konvento klierikai Karūnėlę reguliariai giedodavę dar ir XVIII a. viduryje67.

Vilniaus bažnyčioje vienuoliai taip pat rengdavo įvairias papildomas pamaldas, iškilmingas procesijas, eisenas, paraliturgines apeigas. Apie ankstyviausias tokio pobūdžio iškilmes išliko tik trumpi paminėjimai. 1482 m. popiežiui Sikstui IV išleidus potvarkį dėl Nekaltojo Prasidėjimo šventės su oktava, Vilniaus bernardinai šia proga savo bažnyčioje surengė iškilmes su vaidinimais. Apeigos su vaidybiniais intarpais turbūt buvo organizuojamos ir Kalėdų laiku – čia, kaip ir kituose bernardinų konventuose, kalėdinės giesmės galėjo būti giedamos sūpuojant lopšį68.

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

44

1525 m. Dievo Kūno iškilmių procesija iš Vilniaus katedros ėjo į Bernardinų bažnyčią69. Vėlesnių renginių pobūdį atspindi kronikose išlikę platesni aprašymai. Viename iš tokių aprašymų įamžintos XVII a. – XVIII a. viduryje vykdavusių Didžiojo penktadienio pamaldų tradicijos, atspindinčios ypatingą bernardinų dėmesį ne tik žodžiui, bet ir vaizdui. Iškilmių dieną į sakyklą būdavo užkeliamas kryžius su Nukryžiuotuoju70. Pamokslininkas nuimdavo Nukryžiuotąjį ir, nunešęs nuo sakyklos, paguldydavo jį ant aksomu išklotų neštuvų. Procesijos priekyje eidavo alba vilkintis broliukas su erškėčių vainiku ant galvos. Jis ant pečių nešė didelį medinį kryžių ir geležinę grandinę. Kryžiaus galą, barškindamas grandine, nešė kitas broliukas. Už jų ėjo kiti broliai, vilkintys kapomis, toliau – tėvai bernardinai, už jų – keturi diakonai, persijuosę gedulingomis stulomis ir nešini neštuvais su Jėzaus figūra.

Paskui neštuvus sekė pamaldose dalyvaujantys žmonės. Procesija, vienuoliams giedant, išeidavo į šventorių, eidavo Kalvarijų keliu, o Kalvariją šventoriuje panaikinus – vienuolyno pirmojo aukšto koridoriais. Grįžus į bažnyčią, neštuvai būdavo pastatomi priešais Kristaus kapą ir, kryžių perėmus kitam vienuoliui, dar būdavo aplankomi Kristaus kapai kitose Vilniaus bažnyčiose71.

Bernardinai dalyvaudavo ir bendrose Vilniaus religinėse šventėse. XVIII a. konvento dienynų knygose minimos iškilmingos kasmetinės bernardinų procesijos į Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Kovo 4 d. po iškilmingų Mišių savo bažnyčioje vienuoliai su giesmėmis eidavo pagerbti šventojo karalaičio relikvijų, prieš kurias sugiedodavo Omni die dic Mariae giesmę. Porą dienų vėliau (dažniausiai kovo 9 d.) į Šv. Kazimiero bažnyčią, bernardinų lydimi, iškilmingai eidavo Šv. Onos brolijos nariai. Tokios procesijos minimos dar ir XIX a. pradžioje72.

Svarbi sielovados darbo forma buvo susijusi su savo altorius bažnyčioje turėjusių amatininkų cechų ir religinių brolijų globa. Savo altorius Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje turėjo knygrišių, kepurininkų, mūrininkų ir dailidžių, stalių, vėliau dar ir šaltkalvių cechai. Cechai ir brolijos tam tikromis dienomis rinkdavosi į už jų bendrijos narius aukojamas Mišias, taip pat dalyvaudavo bendrose bažnyčios iškilmėse. [1.17] Pavyzdžiui, XVIII a. viduryje kepurininkų cechui, kuris globojo Šv. Pranciškaus altorių, šv. Mišios buvo aukojamos per 45

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.19

Šv. Pranciškaus stigmų gavimo iškilmę, taip pat Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo aštuondienio metu cecho narių intencija buvo giedamos rarotinės Mišios73. Įvairiu metu bernardinų globojamos veikė Šv. Barboros, Šv. Onos, Šv. Martyno ir tipiškai Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo brolijos.

Pastaroji buvo tipiškai „bernardiniška“ brolija, Dievo Motinos kultą skleidusi pranciškoniškajam pamaldumui itin būdingu aspektu – per jos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį.

Daugybę vilniečių ir iš toliau atvykusių piligrimų į Bernardinų bažnyčią traukė gausūs atlaidai, suteikiami tiems, kurie apsilanko tose bažnyčiose nustatytomis dienomis, dalyvauja tam tikrose iškilmėse ir atlieka numatytas religines praktikas, taip pat paremia statybos ar puošybos darbus. Už tikinčiųjų pagalbą statant Vilniaus konventą atlaidai buvo suteikti 1501 m.74 1521 m. vasario 3 d. bernardinams prašant, popiežiaus Leono X legatas Zacharijas Fereris paskelbė, kad Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios pašventinimo dieną (trečią sekmadienį po Velykų) ir šv. Bonaventūros, šv. Onos, šv. Juozapo, šv. Joakimo šventėmis šią bažnyčią lankantiems ir ją atnaujinti padedantiems tikintiesiems suteikiama dešimt metų ir tiek pat kvadragenų (keturiasdešimt dienų) atlaidų.

Tuo pat metu suteikti atlaidai ir lankantiems Šv. Onos bažnyčią jos pašventinimo dieną (sekmadienį prieš apaštalų Simono ir Judo šventę)75. 1584 m. kardinolas Jurgis Radvila suteikė atlaidus lankantiems Bernardinų bažnyčią trečią Kalėdų ir Velykų dieną76.

1699 m. Vilniaus bernardinams buvo suteikta teisė rengti Sopulingosios Dievo Motinos atlaidus. XVIII a. pabaigoje per šią iškilmę (balandžio 9 d.) būdavo organizuojama procesija, vyko pamaldos Kristaus kalėjimo koplyčioje77. Ypač pagausėjo atlaidų XVIII a.: 1727 m. popiežius Benediktas XIII suteikė atlaidus tikintiesiems, observantų bažnyčiose dalyvaujantiems Kryžiaus kelio pamaldose78. 1735 m. gauta indulgencija šv. Liudviko, Prancūzijos karaliaus, ir šv. Elzbietos, Vengrijos karalienės, iškilmėms, 1774 m. gauta Kristaus laiptų atlaidų privilegija, tais pačiais metais dešimtmečiui suteikta teisė rengti šv. Koletės atlaidus (kovo 6 d.).

1776 m. popiežius Pijus VI suteikė visuotinius atlaidus visiems, šv. Martyno dieną pamaldžiai aplankiusiems Šv. Onos bažnyčią79. Įvairių atlaidų būta ir daugiau, kai kurie jų buvo suteikiami tik tam tikram laikui.

47

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.19 Marijos vardo išaukštinimas, XVIII a.

Kitoje procesinės vėlia­ vos pusėje buvęs vaiz­ das liudija bernardinų puoselėtą pamaldumą Dievo Motinai.

1.20 Alfredas Römeris, Bernardinų bažnyčios interjero fragmentas, XIX a. II pus.

1.20

Vis dėlto iškilmingiausiai Vilniuje minėtos Švč. Mergelės Marijos šventės. Porciunkulės atlaidai buvo viena iš didžiausių iškilmių visoje vienuolijoje. 1221 m. jie buvo suteikti Asyžiaus papėdėje esančiai Porciunkulės bažnyčiai, itin reikšmingai šv. Pranciškaus gyvenime. 1622 m. popiežius Grigalius XV bule Splendor Paternae gloriae suteikė juos visoms Mažesniųjų brolių bažnyčioms, o popiežius Inocentas XI leido atlaidus skirti ne tik savo, bet ir skaistykloje esančioms sieloms išgelbėti. Nuo 1700 m. privilegija dar išplėsta – visuotinį nuodėmių atleidimą buvo galima gauti ne vieną kartą, bet tiek kartų, kiek kartų iškilmės dieną buvo aplankyta Mažesniųjų brolių bažnyčia.

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

48

[…]

[…]

Iliustracijų sąrašas Įvadas

0.1 Priešantraštinio lapo iliustracija iš Vilniuje 1763 m. išleistos Praciškaus Pžylenskio knygos Dvasinė ir asketinė ­teologija. LDM 0.2 Bernardinų ansamblis iš paukščio ­skrydžio. Ramučio Petniūno nuotrauka, 2006 0.3 Šv. Pranciškaus altoriaus paveikslas. XX a.

4 deš. Jurgio Hopeno nuotrauka, LDM 0.4 Siuvinėta širdelė – relikvinė iš Šv. Florijono koplyčios didžiojo ­altoriaus. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2005 0.5 Šv. Bernardino pamokslas, XVI a. pab. sienų tapyba konvento koridoriuje.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 0.6 Šv. Didako altorius. XX a. 8 deš. nuotrauka, KPCA

1 Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.1 Vilniaus panorama su Bernardinų gatve.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka 1.2 Bernardinų ansamblio teritorija.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka 1.3 Bernardinų vienuolynas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 1.4 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, XVII a. II pus. LDM 1.5 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, XVII a. II pus. LDM 1.6 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, prieš 1677 m. LDM

471

1.7 Hirša Leibovičius, Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapis, 1779–1781 m. LNM 1.8 Boleslovas Ruseckas, Šv. Onos bažnyčia.

MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka 1.9 Bernardinų ansamblis, chromolitografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1850 m.

1.10 Senosios konvento durys, dabar įsta­ tytos į Kristaus laiptų koplyčią. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 1.11 Juozapas Pileckis, Bernardinų ansamblio planas, 1800 m. VUB 1.12 Bernardinų bažnyčios centrinė nava.

XX a. I pus. nuotrauka, LDM 1.13 Bernardinų bažnyčios pietinė nava.

XX a. I pus. nuotrauka, LDM 1.14 Bernardinų bažnyčios šiaurinė nava.

XX a. I pus. nuotrauka, LDM 1.15 Marijos vardo hierograma ant Bernardinų bažnyčios durų. Rūtos Janonienės nuo­ trauka, 2009 1.16 Nukryžiuotojo figūra Bernardinų baž­ nyčios prieangyje. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM 1.17 Procesinė Švč. Mergelės Marijos Nekal­ tojo Pra­si­dė­jimo brolijos vėliava, XVII a. I pus. LNM 1.18 Šv. Pranciškus ir šv. Klara garbina Kristaus kančios emblemas, XVIII a. LDM 1.19 Marijos vardo išaukštinimas, XVIII a. LDM 1.20 Alfredas Römeris, Bernardinų bažny­ čios interjero fragmentas, XIX a. II pus.

MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka 1.21 Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansam­ blis. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

2 Ansamblio statyba ir dekoravimas Jogailaičių laikais

2.1 Pranciškonai, remiantys Laterano bazi­ liką. Sienų tapybos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.2 Kazimieras Jogailaitis sutinka šv. Joną Kapestraną, XIX a. (XVII a. paveikslo ko­ pija). LDM, Antano Lukšėno nuotrauka 2.3 Bernardinų bažnyčios choro kon­ traforsai. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 2.4 Gdansko Švč. Trejybės bažnyčios Šv. Onos koplyčios frontonas. Maciejaus Szczepańczyko nuotrauka, 2006 2.5 Bernardinų bažnyčios fasadas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008 2.6 Masverkai Bernardinų bažnyčios fasade.

Rūtos Janonienės nuotrauka, 2007 2.7 XVI a. pr. tapyto konsekracinio kry­ žiaus likučiai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.8 Bažnyčios interjero fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.9 Bernardinų bažnyčios portalas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 2.10 Šiaurinės navos krištoliniai skliautai.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.11 Senoji Bernardinų bažnyčios varpinė.

Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 2.12 Langai ir kontraforsai pietiniame bažny­ čios fasade. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 2.13 Restauratorių atrastos užmūrytos goti­ kinės klausyklos fragmentas. Tomo Vyš­ niausko nuotrauka, 2009 2.14 Smailiaarkiai langai, aukšti pilioriai ir krištoliniai skliautai – pagrindiniai iš­ likę gotikos elementai bažnyčios vi­ daus architektūroje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.15 Triumfo arka, skirianti presbiteriją su vie­ nuolių choru nuo bažnyčios navų dalies.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.16 Kadaise bažnyčios erdvę į pasauliečių ir vienuolių zonas skyrusių gotikinių grote­ lių fragmentas. Rūtos Janonienės nuo­ trauka, 2009 2.17 Gotikinio Nukryžiuotojo figūra Šv. Florijono koplyčios altoriuje.

Gintauto Trimako nuotrauka, 1996 2.18 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu pa­ veikslo (vadinamosios Sapiegų Madonos) fragmentas. XX a. I pus. nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno 2.19 Švč. Mergelės Marijos skulptūra, XVI a. pr. LDM, Klaudijaus Driskiaus nuotrauka 2.20 Kelių laikotarpių įrašai ir herbai va­ karinėje bažnyčios sienoje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.21 Atpirkimo medį simbolizuojančios sausos susipynusios šakos (fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.22 Šv. Pranciškus ir šv. Dominykas. Sienų tapybos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.23 Įrašas sukomponuotas iš sekvencijos Stabat Mater Dolorosa eilučių: O quam tristis et afflicta fuit illa benedicta, Mater Unigeniti · [Quae] moerebat et dolebat, Et tremebat cum videbat Nati poenas incliti · Cuius animam gementem, contristatam et dolentem pertransivit gladius (O kokia nuliūdusi ir sugniuždyta buvo toji palaimintoji Viengimio motina, kuri sielvartavo ir kentėjo, ir drebėjo, matydama garsiojo Sūnaus kančias, kurios aimanuojančią, nuliūdintą ir kenčiančią sielą pervėrė kalavijas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 Iliustracijų sąrašas

472

2.24 Šiaurinės sienos freskų temų ir siužetų schema 2.25 Šiaurinės sienos tapybos dekoro pirmoji dalis. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.26 Demonai, bėgantys iš miesto (Šv. Kristo­ foro scenos fragmentai). Tomo Vyš­ niausko nuotrauka, 2009 2.27 Žuvys, žvejai ir vandens pabaisos (Šv. Kris­ toforo scenos fragmentas). Tomo Vyš­ niausko nuotrauka, 2009 2.28 Pabaisos, kylančios iš jūros ir Šv. Antano pamokslas žuvims (Šv. Kristoforo scenos frag­mentas). Tomo Vyšniausko nuo­ trauka, 2009 2.29 S. Fridolino knygos Der Schatzbehalter iliustracijos Pranašo Danieliaus vizija frag­mentai (Niurnbergas: Anton Kober­ ger, 1491). Iliustracija iš knygos: Fri­do­ lin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962 2.30 Šv. Jurgio kompozicijos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.31 Drakonas (Šv. Jurgio kompozicijos frag­ mentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.32 Drakoniukas, ryjantis žmogų (Šv. Jurgio kompozicijos fragmentas). Tomo Vyš­ niausko nuotrauka, 2009 2.33 Šiaurinės sienos tapybos dekoro centrinė dalis. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008 2.34 Centrinės sienų tapybos dalies aprė­ minimo, vaizduojančio Gyvybės arba Pažinimo medį, fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.35 Pasirengimo nukryžiavimui scenos fragmen­ tas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.36 Angeliukai (Pasirengimo nukryžiavimui scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

473

Iliustracijų sąrašas

2.37 Poncijus Pilotas (Pasirengimo nukry­ žiavimui scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.38 Kristus, sėdintis ant kryžiaus (Pasiren­ gimo nukryžiavimui scenos fragmentas).

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.39 Šv. Pranciškus (Kryžiaus pagarbinimo scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.40 Didieji pranciškonų šventieji (Kryžiaus pagarbinimo scenos fragmentas). Rūtos Janonienės nuotrauka 2.41 Dvasininko figūra (Kryžiaus pagarbinimo scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.42 Šiaurinės sienos tapybos dekoro trečioji dalis. Rūtos Janonienės nuotrauka 2.43 Scenos Popiežiaus Inocento III sap­ nas frag­mentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.44 Scena Šv. Pranciškus ir šv. Dominykas – Viešpaties rūstybės permaldautojai.

Rūtos Janonienės nuotrauka 2.45 Šv. Dominyko figūros fragmentas.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.46 Scenos Šv. Pranciškaus stigmatizacija ir Regulos patvirtinimas. Rūtos Janonienės nuotrauka 2.47 Šv. Jono Kapestrano vėliava, scenos Regulos patvirtinimas fragmentas.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.48 Regulos patvirtinimas, raižinys iš leidi­ nio Privilegia Fratrum Minorum, Barcelona, 1523. Iliustracija iš knygos: Lyell J., Early book illustration in Spain, New York, 1976 2.49 Ordiną laiminantis Viešpats (scenos Regulos patvirtinimas fragmentas).

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.50 Regulos antspaudai (scenos Regulos patvirtinimas fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.51 Scenos Pranciškus įteikia regulą klari­ sėms, Šv. Pranciškus įteikia regulą Atgai­ lau­jantiems broliams (Trečiajam ordinui) ir Maroko kankiniai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.52 Šv. Pranciškus įteikia regulą klarisėms.

Raižinys iš Boniface de Ceva Firma­men­ tum Trium Ordinum Beatissimi Patris nos­ tri Francisci, Paris, 1512 2.53 Šv. Pranciškus įteikia regulą Trečiajam ordinui. Raižinys iš knygos: Boniface de Ceva Firmamentum Trium Ordinum Beatissimi Patris nostri Francisci, Paris, 1512 2.54 Pietinis vienuolyno galerijos koridorius.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.55 Nukryžiuotasis, XVI a. pr. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.56 Liūtai, riaumojimu žadinantys jaunik­lį.

Skliauto tapyba virš Nukryžiuotojo kompozicijos. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.57 Mozė ir varinis žaltys (Nukryžiuotojo ­kompozicijos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.58 Nukryžiuotojo kompozicijos fragmentas.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.59 Šv. Antanas Paduvietis (fragmentas).

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 2.60 Nukirsdinimas. Raižinio iš S. Fridolino knygos Der Schatzbehalter ­fragmentas.

Iliustracija iš knygos: Fridolin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962 2.61 Miestas. Raižinio iš S. Fridolino ­knygos Der Schatzbehalter fragmen­ tas. Iliustracija iš knygos: Fridolin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491

mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962

3 Renesanso epizodas ir potridentinės tendencijos 3.1 Presbiterijos skliauto fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 3.2 Pietinio koridoriaus sienų tapybos frag­ mentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 3.3 Alfredas Römeris, Plokštė nuo Šv. Onos brolijos namo. XIX a. II pus. piešinys, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka 3.4 Jokūbo Naporkovskio šeimos, Šv. Onos brolijos geradarių, atminimo lenta, įrengta brolijos lėšomis 1642 m. XX a.

4 deš. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM 3.5 Triumfo arka su įrašu, žyminčiu skliautų atstatymą apie 1578 m. (kompozicija „Nukryžiavimas“ sukurta XX a. pr.).

Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 3.6 Choro sienų tapybos fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 3.7 Tapyti herbai bažnyčios vakarinėje sie­ noje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 3.8 Kelių sluoksnių sienų tapyba vienuolių chore. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 3.9 Popiežiaus atvaizdas choro skliaute.

Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 3.10 Dailininko (?) figūrėlė ant tapytos kon­ solės chore. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 3.11 Koridoriaus sienų tapybos kompozicija, vaizduojanti scenas iš šv. Pranciškaus legendos, XVI a. pab. – XVII a. pr. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 3.12 Koridoriaus sienų tapybos kompo­ zicija Šv. Pranciškaus stigmatizacija, XVI a. pab. – XVII a. pr. Tomo Vyš­ niausko nuotrauka, 2009 Iliustracijų sąrašas

474

3.13 Koridoriaus sienų tapybos kompozicijos Šv. Bernardino Sieniečio pamokslas frag­ mentas, XVI a. pab. – XVII a. pr. Tomo Vyš­niausko nuotrauka, 2009 3.14 Stanislovo Radvilos antkapinio pamink­lo fragmentas. Tomo Vyšniausko nuo­ trauka, 2009 3.15 Ant bažnyčios skliautų išlikę tapyti spin­ duliai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 3.16 Malonėmis garsėjanti Nukryžiuotojo figūra, sovietmečiu patekusi į Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčią. Gintauto Trimako nuotrauka, 1998.

3.17 Šv. Antanas Paduvietis, XVII a. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 2010 3.18 Hlebavičių herbas virš durų į Šv. Mykolo koplyčią. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, LDM 3.19 Šv. Mykolo koplyčios prieangio grindų fragmentas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 3.20 Šv. Florijono koplyčios vidus, žvelgiant nuo altoriaus. XIX a. pab. Stanislovo Flerio nuotrauka, LNM. Iliustracija iš knygos: Stanislaw Filibert Fleury, Fotografijos, Vilnius: Lietuvos nacionali­ nis muziejus, 2007 3.21 Vienuolių choro langai. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

4 Atstatymų ir plėtros šimtmetis

4.1 Bažnyčios fasado fragmentas. 1972 m. nuotrauka 4.2 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Pran­ciš­ kaus mirtis. XX a. I pus. nuotrauka, LDM 4.3 Paveikslas Nuplaktas Jėzus Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 2010

475

Iliustracijų sąrašas

4.4 Vladislovo Tiškevičiaus išduotas Kristaus kraujo ir Kryžiaus medžio relikvijų do­ vanojimo bernardinams raštas, 1667 m.

VDKMA 4.5 Vladislovo Tiške­vi­čiaus herbas ant jo epi­ tafinės plokštės. Vytauto Razmos nuo­ trauka, 2009 4.6 Šv. Petro iš Alkantaros paveikslas, dabar esantis Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje.

Vytauto Balčyčio nuotrauka, 2003 4.7 Šv. Petro iš Alkantaros koplyčios kon­ sekracinis kryžius restauravimo metu.

Rūtos Janonienės nuotrauka 4.8 Paveikslas Palaimintasis Silvestras. LDM 4.9 Šv. Barboros altoriaus paveikslas.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 2009 4.10 Tapyto piliastro vienuolių chore fragmen­ tas, XVIII a. I pus. Vytauto Razmos nuo­ trauka, 2009 4.11 Paveikslo Šv. Barbora fragmentas 4.12 Šv. Barbora. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.13 Šv. Danielius ir jo draugai, XVII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka 4.14 Šv. vyskupo Liudviko skulptūra. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008 4.15 Altorinio paveikslo Apreiškimas Švč. Mer­ ge­lei Marijai fragmentas – Marijos galva.

Juozo Blažiūno nuotrauka 4.16 Paveikslo Šv. Paskalis Bajlonas fragmentas 4.17 Švč. Mergelės Marijos atvaizdo, nutapyto ant vienuolių choro skliauto, fragmentas, XVIII a. vid. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 4.18 Vyskupo herbas, nutapytas ant puspilio­ rio, skiriančio presbiteriją nuo centri­ nės navos. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 4.19 Dievo Motinos skulptūra, XVIII a. I pus.

Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.20 Šv. evangelisto Jono skulptūra iš XVIII a.

II pus. įrengto Didžiojo altoriaus, XVIII a. I pus. Vytauto Razmos nuo­ trauka, 2009 4.21 Šiaurinėje bažnyčios sienoje išlikusio tapyto baldakimo fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 4.22 Sopulingoji Dievo Motina, 1699 m. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 4.23 Kristus prie stulpo iš Kristaus kalėjimo koplyčios (dab. Rukainių bažnyčioje).

Gintauto Trimako nuotrauka 4.24 Kristaus laiptų koplyčia. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008 4.25 Kristaus laiptų koplyčia. Šoniniai laiptai.

Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 4.26 Kristaus laiptų koplyčia, Šventieji laiptai.

Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 4.27 Informacinis lapelis apie atlaidus Kristaus laiptų koplyčioje, XIX a. Privati kolekcija 4.28 Tapytas aprėminimas Kryžiaus kelio sto­ čių paveikslui, fragmentas, XVIII a. vid.

Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 4.29 Vienuolyno koridoriaus fragmentas.

XIX a. pab. Stanislovo Flerio nuotrauka, LNM. Iliustracija iš knygos: Stanislaw Filibert Fleury, Fotografijos, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007 4.30 Paveikslai ties durimis į zakristiją.

XX a. I pus. nuotrauka, LDM 4.31 Paveikslai Vilniaus bernardinų konvento pirmojo aukšto galerijoje. Iliustracija iš knygos: Jäger W., Die St. Annenkirche und die Klosterkirchen von St. Bernardin und St. Michael in Wilna, Wilna, 1918 4.32 Vienuolyno pastatų planas prieš XVIII a.

7 deš. rekonstrukciją. Iš konvento kroni­ kos, VDKMA 4.33 Vienuolyno pastatų planas po XVIII a.

7 deš. rekonstrukcijos. Iš konvento kro­ nikos, VDKMA

4.34 Šv. Jonas Auksaburnis, XVII a. II pus. XX a.

4 deš. Jurgio Hopeno nuotrauka, LDM 4.35 Šv. Didako stebuklai, XVII a. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA 4.36 Nukryžiuotasis, XVII a. LDM, 1958 m. nuo­ trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.37 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Antano stebuklas su Eucharistija (frag­ mentas), XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.38 Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija, XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.39 Šv. Barboros paveikslo fragmentas 4.40 Gorkumo kankiniai. LDM, 1958 m. nuo­ trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.41 Bažnyčios alegorija. Paveikslo Gorkumo kankiniai fragmentas 4.42 Šv. Pranciškaus apoteozė, XVII a. II pus.

LDM, nuotrauka iš KPCA 4.43 Šv. Pranciškaus Asyžiečio mišios. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno res­ tauravimo centro archyvo 4.44 Šv. Pranciškaus apoteozė. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restaura­ vimo centro archyvo 4.45 Paveikslo Šv. Pranciškaus apoteozė fragmentas 4.46 Šv. Pranciškaus apoteozė arba Šv. Pran­ciš­ kus tarp angelų ir dorybių alegorijų. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno res­ tauravimo centro archyvo 4.47 Paveikslo Šv. Pranciškus tarp angelų ir do­ rybių alegorijų fragmentas 4.48 Filipas Galis (Phillip Galle), Šv. Pran­ciš­ kaus atvaizdas, raižinys iš ciklo „D. Sera­ phici Francisci totivs Evangelicae per­fec­ tio­nis exemplaris admiranda historia“ Iliustracijų sąrašas

476

4.49 Šv. Jonas Kapestranas mūšyje prie Belgrado. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.50 Paveikslo Šv. Jonas Kapestranas mūšyje prie Belgrado fragmentas 4.51 Paveikslo Šv. Bernardinas fragmentas 4.52 Šv. Bernardinas. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.53 Paveikslo Šv. Paskalis Bajlonas fragmentas 4.54 Šv. Paskalis Bajlonas. LDM, 1958 m. nuo­ trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.55 Šv. Antano stebuklas su šykštuolio šir­ dimi, XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.56 Šv. vyskupas Liudvikas, XVII a. LDM, nuo­ trauka iš KPCA 4.57 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Bru­no­ nas (Stebuklas bažnyčioje), apie 1674 m.

LDM, Juozo Blažiūno nuotrauka, 2006 4.58 Paveikslo Šv. Brunonas fragmentas 4.59 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Simonas iš Lipnicos, XVII a. LDM, 1958 m. nuo­ trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo 4.60 Paveikslo Šv. Simonas iš Lipnicos fragmentas 4.61 Jonas Gotardas Berkhofas, Šv. Simonas iš Lipnicos, 1685. Krokuvos Šv. Bernardino bažnyčia, Pranciškaus Balčiūno nuo­ trauka, 2007 4.62 Kazimieras Jogailaitis sutinka šv. Joną Kapes­ traną (fragmentas), nuotrauka iš KPCA 4.63 Šv. Petras Regalatas, 1699 m. LDM 4.64 Palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo, apie 1753 m. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka 4.65 Palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo, XVIII a. vid. raižinys. Iliustracija iš

477

Iliustracijų sąrašas

knygos: Kramiszewska A., Visio religiosa w polskiej sztuce barokowej, Lublin, 2003 4.66 Polocko kankinys Dominykas, XVIII a.

Bernardinų bažnyčios rinkiniai, Juozo Blažiūno nuotrauka 4.67 Polocko kankinys Paulius, XVIII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka 4.68 Mirties metu į dangų paimtas. Raižinys iš Šv. Pranciškaus Gyvenimo ciklo, XVII a., MAB RS. Iliustracija iš knygos: Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai.

Dailė, 25), Vilnius, 2002 4.69 Keistas mirusio švento Pranciškaus kūno pastatymas. Raižinys iš Šv. Pranciškaus Gyvenimo ciklo, XVII a., MAB RS. Iliustracija iš knygos: Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai.

Dailė, 25), Vilnius, 2002 4.70 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu pa­ veikslas (Sapiegų Madona), XVI–XVII a.

LDM, Antano Lukšėno nuotrauka 4.71 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu pa­ veikslo grafinė kopija, 1750 m. VDAM 4.72 Šv. Mykolo bažnyčia. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 4.73 Šv. Mykolo bažnyčia. XX a. I pus. Jano Bulhako, LDM 4.74 Votas – grandinė su kamėjomis, XVIII a. pab. 1933 m. Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno 4.75 Votas – karulys su Kūdikėlio Jėzaus, lai­ kančio kryžių su rubinais, figūra ir ange­ liukais, XVII a. I pus. (?). 1933 m. Boles­ lavos ir Edmundo Zdanovskių nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno 4.76 Votai – papuošalai. 1933 m. Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno

4.77 Sapiegų Madonos atvaizdo kopija, XIX a. pr., Gražiškių koplyčia. Rūtos Janonienės nuotrauka 4.78 Rusiškosios Dievo Motinos altorius.

XIX a. pab. nuotrauka, LCVA

5 Apšvietos epochos permainos 5.1 Bažnyčios vidus, žvelgiant nuo Užupio bernardinių balkono. XIX a. pab. Sta­ nislovo Filibero Flerio nuotrauka, KPCA 5.2 Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčios. XX a.

I pus. nuotrauka, Ramučio Petniūno kolekcija 5.3 Klausykla. XX a. II pus. nuotrauka, VAA 5.4 Vienuolių choro fragmentas. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA 5.5 Didžiojo altoriaus glorija. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.6 Buvusio bernardinių balkono baliustra­ dos fragmentas. Vytauto Razmos nuo­ trauka, 2009 5.7 Šv. Antano altorius. XX a. I pus. nuotrauka, LDM 5.8 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altorius.

XX a. I pus. nuotrauka, privati kolekcija 5.9 Vargonai, XIX a. pabaigoje perkelti į buvusį bernardinių balkoną. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 5.10 Bernardinų zakristijos laikrodis, XVIII a.

II pus. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuo­ trauka, VNM 5.11 Steponas Narembskis, Bernardinų zakristi­ jos laikrodžio piešinys. XX a. I pus., VNM 5.12 Sakykla. 1979 m. Mečislovo Sakalausko nuotrauka, LCVA 5.13 Dramblio kaulo Nukryžiuotasis ant taber­ nakulio durelių didžiajame altoriuje iš choro pusės. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM

5.14 Šv. Onos bažnyčios vidus. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka 5.15 Didžiojo altoriaus glorijos fragmentas.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.16 Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažny­ čios XVIII a. II pus. plano rekonstrukcija 5.17 Jėzaus vardo hierograma Šv. Bernardino altoriaus glorijoje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.18 Stalės vienuolių chore. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 5.19 Didysis altorius. Vytauto Razmos nuo­ trauka, 2009 5.20 Jonas Karolis Frezeris, Šv. Elzbietos figūra Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriuje.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.21 Jonas Karolis Frezeris, Šv. Zacharijo fi­ gūra Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriuje. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 5.22 Šv. Petro iš Alkantaros altoriaus glorija.

XX a. 8 deš. nuotrauka, KPCA 5.23 Šv. Pranciškaus altoriaus glorija. XX a.

8 deš. nuotrauka, KPCA 5.24 Šv. Bonaventūro altorius. XX a. 8 deš. nuo­ trauka, KPCA 5.25 Nukryžiuotasis ant Užupio bernardinių klausyklos. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 5.26 Užupio bernardinių klausyklos dekoro fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 5.27 Šv. Didako altoriaus paveikslas. 1983 m. nuotrauka, KPCDS 5.28 Šv. Bernardino altoriaus paveikslas (frag­ mentas). XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM 5.29 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveiks­ las restauravimo metu. LDM, 2008 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restaura­ vimo centro archyvo Iliustracijų sąrašas

478

5.30 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslo fragmentas 5.31 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriaus paveikslas. XX a. I pus. Jurgio Hoppeno nuotrauka, VNM 5.32 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslo aptaisų fragmentas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009 5.33 Marijos Paguodos paveikslas iš Augustinų bažnyčios Vilniuje. KPCDS 5.34 Durys iš konvento į vienuolių chorą.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.35 Šv. Pranciškus meldžiasi grotoje, tapyba ant durelių. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA 5.36 Bernardinų konvento refektorius.

XX a. I pus. Jano Bulhako nuotrauka, LCVA, Mečislovo Sakalausko reprodukcija 5.37 Pietinio koridoriaus skliautai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.38 Tretininkų ordino medis, nutapytas ant koridoriaus skliauto, XVIII a. II pus.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.39 Dekoratyvinė tapyba pietiniame korido­ riuje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

6 Istorinės atminties saugykla ir maištininkų prieglobstis 6.1 Vilniaus panorama (fragmentas).

XIX a. pab. nuotrauka, LCVA 6.2 Užupio bernardinių vienuolyno persta­ tymo projektas. VAA 6.3 Bernardinų vienuolyno pastatai iš rytų.

XX a. I pus. nuotrauka, KPCA 6.4 1817 m. Vilniaus konvento vienuolių są­ rašo fragmentas. LVIA 6.5 Bernardinų provincijolo antspaudas, XIX a. LDM 6.6 Budslavo Dievo Motinos paveikslas.

Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008

479

Iliustracijų sąrašas

6.7 Šv. Šeima. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka 6.8 Boleslovas Ruseckas, Šv. Onos bažnyčia, XIX a. II pus. akvarelė. MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka 6.9 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu pa­ veikslas, priklausęs Bernardinų bažnyčiai (dab. Senųjų Trakų bažnyčioje). Aloyzo Petrašiūno nuotrauka 6.10 Palaimintojo Vladislovo iš Gielniovo at­ vaizdas Joniškio bažnyčioje (Molėtų raj.).

Dalios Klajumienės nuotrauka 6.11 Šv. Antano Paduviečio atvaizdas Sudervės bažnyčioje. Rūtos Janonienės nuotrauka 6.12 Kristaus apraudojimo paveikslas Rūdninkų bažnyčioje. XX a. II pus. nuo­ trauka, KPCDS 6.13 Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus paveikslas. VNM 6.14 Ecce Homo skulptūra iš Kristaus laiptų koplyčios (dab. Rukainių bažnyčioje).

Gintauto Trimako nuotrauka 6.15 Juozapas Hiliaris Glovackis, Šv. Onos baž­ nyčia Vilniuje. Litografija, apie 1823– 1826 m., LDM 6.16 Šv. Florijono (Trijų karalių) koply­ čia. XX a. I pus. nuotrauka iš knygos: Jäger W., Die St. Annenkirche und die Klosterkirchen von St. Bernardin und St. Michael in Wilna, Wilna, 1918 6.17 Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčios skliauto tapybos detalė. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 6.18 Šv. Pranciškus (Porciunkulės atlaidų ga­ vimas). 1970 m. J. Grambos nuotrauka, KPCDS 6.19 Alfredas Römeris, Bernardinų bažny­ čios priebažnytis. XIX a. II pus. piešinys, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka 6.20 Stanislovo Radvilos antkapio detalė.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

6.21 Alfredas Römeris, Stanislovo Radvilos antkapio detalė. XIX a. II pus. piešinys, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka 6.22 1863 m. Vilniaus konvento vienuolių sąrašo pradžia iš leidinio Directorium Horarum Canonicarum et Missarum […] ad usum Fratrum Minorum de observantia et Monialium tertii Ordinis S. P. Francisci, Anno Domini 1864, Vilnae, 1863

7.13 Kryžiaus medžio relikvijorius, XVII a.

LDM, Antano Lukšėno nuotrauka, 2005 7.14 1790 m. zakristijos inventorinio aprašo fragmentas. LVIA

7 Bernardinų bažnyčios zakristija ir lobynas 7.1 Bernardinų bažnyčios zakristija. XX a.

I pus. Jano Bulhako nuotrauka, LMAMI 7.2 Bernardinų bažnyčios zakristija, XX a.

I pus. atvirukas 7.3 Mažesniųjų brolių ordino emblema ant zakristijos skliauto ramstinės arkos, XVIII a. Rūtos Janonienės nuotrauka 7.4 Bernardinų bažnyčios zakristija. XX a.

I pus. nuotrauka, KPCA 7.5 Lobyno durų puošybos fragmentas. LNM 7.6 Lobyno durys. XIX a. pab. – XX a. pr. Sta­ nis­lovo Filibero Flerio nuotrauka, LDM 7.7 Liturginių rūbų komplektas, chromoli­ tografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1850 m.

7.8 Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdas ant kapos skydo, XVII a. LNM 7.9 Kapa, XVII a. LNM 7.10 Didžioji bernardinų monstrancija.

Antano Lukšėno nuotrauka 7.11 Didžioji bernardinų monstrancija, chromolitografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1854 m.

7.12 Kristaus kraujo relikvijorius, XVII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka, 2005

8 Iš konvento bibliotekos istorijos 8.1 Liber generationis, XV a. vid. MAB RS, f. 22‑90, l. 254v 8.2 Antifonalo puslapis, XV a. MAB RS, f. 22‑102, l. 40r 8.3 Gradualo puslapis, XV a. MAB RS, f. 22‑106, l. 127 8.4 Antifonalo puslapis su antifona Švč. Mer­ gelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmei, XV a. MAB RS, f. 22‑101, l. 137 8.5 1530 m. Kelne išleistos Alkuino Homilijų knygos frontispisas su dedikaciniu įrašu.

VUB, Sign. II 4136 8.6 XV a. gradualo puslapis su vėliau įpieštu Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdu (fragmentas). MAB RS, f. 22-106, l. 273 8.7 Andriaus Grondzkio pamokslo, pasa­ kyto per Vincento Vainos laidotuves ir išleisto 1615 m., titulinis puslapis. VUB, Sign. III 11494 8.8 XV a. gradualo puslapis su vėliau įpieštu inicialu, puoštu Šv. Onos pačios trečios kompozicija. MAB RS, f. 22-106, l. 125 8.9 Augustino Vitunskio pamokslo, pasakyto per Jurgio Despoto Zenavičiaus laidotu­ ves ir išleisto 1650 m., titulinis puslapis.

VUB, Sign. III 5857/13 8.10 Bernardino Bikio pamokslo, pasakyto per Jurgio Karolio Hlebavičiaus laidotuves ir išleisto 1670 m., titulinis puslapis, VUB, Sign. III 11490 8.11 Pranciškaus Pžylenckio knygos Dvasinės rekolekcijos titulinis puslapis.

VUB, Sign. IV 21704 Iliustracijų sąrašas

480

8.12 Sidabrinis bernardinų mišiolo viršelis.

XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM 8.13 XV a. antifonalas, įrištas XVI a. II pus.

MAB RS, f. 22-102 8.14 Inkunabulas Speculum exemplorum (Strassburg, 1490), įrištas XVI a. pr.

Vilniaus bernardinams dirbusio knygri­ šio. VUB, Sign. Ink 232 8.15 Buvusi bernardinų vienuolyno bibliote­ kos salė. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2007

9 Nekropolis 9.1 Stanislovo Radvilos antkapinis paminklas, 1619–1623 m. Piotro Jamskio nuotrauka, 2005 9.2 Stanislovo Radvilos paminklo detalė su hermos motyvu. Tomo Vyšniausko nuo­ trauka, 2009 9.3 Stanislovo Radvilos paminklo detalė.

Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 9.4 Petro Veselovskio antkapinis paminklas, 1634 m. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 9.5 Vilniaus miestiečio Pauliaus Znoskos epitafinė plokštė, XVII a. I pus. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 9.6 Paminklas, žymintis Barboros Gelgaudienės širdies palaidojimo vietą, XVIII a. pab. Rūtos Janonienės nuo­ trauka, 2009 9.7 Barboros Gelgaudienės paminklo frag­ mentas. 1979 m. Mečislovo Sakalausko nuotrauka, LCVA 9.8 Jono Kazimiero Mitkevičiaus epita­ finė plokštė Kristaus laiptų koplyčioje, XVIII a. vid. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

481

9.9 Adomo Mykolo Rokickio epitafinė plokštė. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009 9.10 Adomo Mykolo Rokickio herbas ant epi­ tafinės plokštės. Vytauto Razmos nuo­ trauka, 2009 9.11 Kanutas Ruseckas, Katafalkas Bernardinų bažnyčioje Vaitiekaus Puslovskio laido­ tuvių metu. 1844 m. akvarelė, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka iš VDA lei­ dyklos fototekos 9.12 Kanutas Ruseckas, Katafalkas Bernardinų bažnyčioje V. Puslovskio laidotuvių metu (obelisko dekoro fragmentas). 1844 m. piešinys, MAB RS. Iliustracija iš knygos: Vladas Drėma, Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996 9.13 Alegorinė Minervos figūra, XIX a. Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Rūtos Janonienės nuotrauka, 2006 9.14 Alegorinė figūra Išmintis, XIX a. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, nuo­ trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

Pabaigos žodis 10.1 Pažinimo medis (fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009 10.2 Sakyklos dekoro fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

Šaltinių ir literatūros sąrašas Rankraštiniai šaltiniai BPAK, Rkps L-12: Akta Prowincji Litewskiej Bernardynów, 1459 – XIX w.

BPAK, Rkps M-25: Chronologia ordinis Fratrum Minorum de Observantia Provinciae Minoris Poloniae et Magni Ducatu Lithuaniae […] collecta et cons­ cripta […] 1656 […] per […] Fratrem Thomam Digoń pro tunc Deffinitorem actualis et Paedicatorem Generalis et chronologum Provinciae.

BPAK, Rkps M-26: Descriptiones nonnullo­ rum monasteriorum Ordinis Minorum Observantium, XV–XVIII sec.

BPAK, Rkps S-wi-4: Historia domus seu acta particularia seu diarium conventus custodialis Vilnensis ordinis Minorum Observantium Anno 1761 inchoatum, (1761–1785).

BPAK, Rkps S-wi-5: Liber secundus historiae domus pp. Bernardinorum in conventu Vilnensi describi inchoatus Anno 1783.

BPAK, Rkps S-wi-7: Akta kustodialnego klasztoru Bernardynów w Wilnie (1653–1856).

BPAK, Rkps S-wi-8: Congeries omnium documentorum ex archivo Provinciae fa­ vour conventus regii custodialis Vilnensis facta et in sequentes libros digesti Anno 1761 mense Martio.

BPAK, Rkps S-wi-9: Compendium Omnium Documentorum Conventus Vilnensis F. F. Minorum Observantium Sub Titulo S. S. Francisci et Bernardini per sere­ nissimum Casimirum Regem Poloniae filium Jagiellonis anno Domini 1469

483

sua fundamenta accepti – in sequentes Fasciculos Dispositum Anno Domini 1773.

JUB, Rkps 5906: Regestra ellemosinae ex­ pensae conventus Vilnensis, 1802.

JUB, Rkps 5877 III: Index et Clavis Librorum Bibliothecae Conventus Vilnensis Patrum Bernardinorum secun­ dum materias Dispositus, 1764.

KČB, Rkps Ew 2469: Anagryphe seu Com­ pen­diosa descriptio Provinciae Poloniae Fratru[m] Minorum de Observantiae tam administrationis officia quam Acta regime[ntum] eiusdem provinciae concer­ nentia cõplectens […] 1651.

KČB, Rkps. Ew. 2472: Kopiariusz reguł i konstytucji zakonnych ustawio­ nych przez kapituły i zgromadzenia Bernardynów w latach 1597–1656; spisy klasztorów bernardyńskich w Polsce oraz kapitół zakonnych w latach 1467–1662.

KKA, Rkps S-98: Compendium albo zbiór niektórych Cudów, Darów, Lask y Dobrodzieystw doznanych przy cudow­ nym obrazie Panny Przenays. Panny Czystey a Niepokalsney Mariei w Kościele S[więtego] Michała Archanioła od dawnego czasu będącym. Spisany w Wilnie A. 1662 d. 29 Sept.

KPCA, f. 5-1583, l. 107–111: Baliulis A., Buvęs vienuolynas, Malūnų g. Nr. 3. Istoriniai tyrimai.

MAB RS, f. 9-96: Mirusių Lietuvos bernar­ dinų sąrašas, 1671–1880.

MAB RS, f. 9-136: Inwentarz spraw klasztornych za przelożęstwa po trzeci raz Wielebney JM Panny

Antoniny Żabianki S. F. S. konwentu Wilenskiego Matki sporządzony i ad archiwum konwentu tego w Roku 1695 Marca dnia 14 podany.

MAB RS, f. 43-1604: Augusto III patvirtinta privilegija Vilniaus bernardinams.

MAB RS, f. 43-1676: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1844–1846.

MAB RS, f. 43-1679: Vilniaus bernardinų vienuolyno sutarčių su pasauliečiais knyga, 1818–1837.

MAB RS, f. 43-1780: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1857.

MAB RS, f. 43-1783: Vilniaus buv. bernar­ dinų bažnyčios remonto pajamų ir iš­ laidų registracijos knyga, 1865.

MAB RS, f. 43-1784: Vilniaus buv. bernar­ dinų bažnyčios remonto pajamų ir iš­ laidų registracijos knyga, 1868.

MAB RS, f. 43-1785: Vilniaus buv. bernar­ dinų bažnyčios remonto pajamų ir iš­ laidų registracijos knyga, 1867.

MAB RS, f. 43-1933:Vilniaus bernardinų vie­ nuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1853.

MAB RS, f. 43-1934: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1848.

MAB RS, f. 43-1956: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1855.

MAB RS, f. 43-1957: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1860.

MAB RS, f. 43-3686: Trumpa Lietuvos ir Lenkijos bernardinų vienuolijos istorija.

MAB RS, f. 43-5690: 1830 m. Berezos kar­ tūzų vienuolyno ir bažnyčios vizitaci­ jos aktas.

MAB RS, f. 43-18472, l. 7–10: Trakų bernar­ dinų konvento liustracijos aktas, 1772.

MAB RS, f. 43-19260: Buv. Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių remonto išlaidų knyga, 1888–1898.

MAB RS, f. 43-19325: Buv. Bernardinų baž­ nyčios remonto išlaidų knyga, 1867.

MAB RS, f. 43-19326: Buv. Bernardinų baž­ nyčios remonto išlaidų knyga, 1868.

MAB RS, f. 43-19864: Vilniaus bernardinų bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas, 1842.

MAB RS, f. 43-20738: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1789–1806.

MAB RS, f. 43-20813: Liber tertius Historiae domus pp. bernardinorum, 1795–1836.

MAB RS, f. 43-20826: Įvairūs Vilniaus ber­ nardinų konvento raštai, 1810–1845.

MAB RS, f. 43-20827: Įvairūs Vilniaus ber­ nardinų konvento dokumentai, 1811–1817.

MAB RS, f. 43-20829: Vilniaus bernardinų vienuolyno sutarčių su pasauliečiais knyga, 1818–1837.

MAB RS, f. 43-20849: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1844–1846.

MAB RS, f. 43-24560: Herburtas Mamertas, Medžiaga Vilniaus vyskupystės istorijai, 1850–1868.

MAB RS, f. 43-24580: Medžiaga apie Vilniaus bažnyčias, XIX a. pirma pusė.

MAB RS, f. 151-1073: Išrašai iš knygos: Starowolski, Monumenta Sarmatorum, Cracoviae, 1655.

MAB RS, f. 233-71: Kauno bei Vilniaus ber­ nardinų XV–XVI a. dokumentų bei kro­ nikų registras.

MAB RS, f. 273-6: Rankraštinės Vilniaus bernardino Ptolemajo Malejevskio Literatūros ir šaltinių sąrašas

484

knygos apie Švč. Mergelės Marijos ste­ buklingą paveikslą dalis.

MAB RS, f. 318-12866: Vilniaus konvento bernardinų gautų aukų registracijos knyga, 1841–1845.

MAB RS, f. 318-23166: Bernardinų mišių re­ gistracijos knyga, 1781–1787.

MAB RS, f. 318-25660: Raštas dėl Vilniaus pranciškonų ir bernardinų vienuolynų uždarymo ir kompensacijų vienuo­ liams, 1864.

MAB RS, f. 318-27981: 1787 03 11 d. Mato Kosmovskio testamento nuorašas.

MAB RS, f. 318-28021, l. 1–9: Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios ir Šv. Onos bažnyčios vizitacijos aktas, 1844 m.

MAB RS, f. 318-28022: Bernardinų bažny­ čios ir zakristijos inventorius, sudary­ tas 1862.

MAB RS, f. 320-55: Kanuto Rusecko eskizų ir piešinių albumas.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4958, l. 1–78: Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino baž­ nyčios vizitacijos aktas, 1884.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4195: Vilniaus Ber­nar­ dinų bažnyčios vizitacijos aktas, 1894.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4958: Vilniaus Bernardinų bažnyčios vizitacijos aktas, 1884.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6725: Vilniaus Bernardinų bažnyčios dokumentai, 1890–1937.

LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l. 287–376: Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios ir bernardinų konvento vizi­ tacijos aktas, 1820.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 285: J. Kloso nuo­ trauka, užfiksavusi gotikinės sienų tapybos, vaizduojančios Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, liekanas Vilniaus bernardinų konvento koridoriuje.

485

Šaltinių ir literatūros sąrašas

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 286: E ­ . ir D. Zda­ novs­kių Švč. Mergelės Marijos iš Šv. Mykolo bažnyčios ir votų nuotrau­ kos, 1935 m.

LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 475:­Įvairi medžiaga apie Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią.

LVIA, f. 1135, ap. 8, b. 10, l. 202–248: Władysław Zahorski, Kościół Św. Franciszka i Bernardyna i klasztor ks. Bernardynów w Wilnie.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 20, l. 40–55: Registra Rerum Mobilium Ecclesiae et Sacristiae Patrum Bernardinorum Conventus Vilnensis, 1790 (l. 1–25); 1813 m. Vilniaus bernardinų bažnyčios ir zakristijos aprašymas (l. 20–25v); 1817 m. Vilniaus bernardinų konvento ir bažnyčios vizitacijos aktas (l. 26–39v); 1856 m. Vilniaus bernardinų konvento ir bažnyčios vizitacijos aktas.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 21: Lietuvos ber­ nardinų provincijos kronikos knyga, XVIII a. II pusė.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 25: Except z reges­ tra kościelnego 1769 r. 30 augusta przy sprowadzeniu przez w Bogu WW Panień Bernardynek Jubilerów wi­ leńskich, y uczynioney taxy kleynotów, pereł, kamieni y dalszey aparencyi w kościele Świętego Michała znaydujący się na obrazie N. Panny Maryi.

Prano Gudyno restauravimo centro archy­ vas, f. 1, ap. 4, b. 9. LTSR Dailės muziejaus Restauracinių dirbtuvių tapybos sky­ riaus restauruotų darbų protokolai. 1958– 1959 m. Nr. 159/3 – 543/31. Byla Nr. 3.

RCVA, f. 822, ap. 12, b. 2945 – Vilniaus dekanato bažnyčių vizitacija, 1796–1798 m.

VDKMA, Inv. Nr. S11105: Chronologia erecti­ onis et fundationis conventus et custodiae

Vilnensis […] que per A. R. P. Thomam Digon praedicatorem generalem Patrem provinciae ac chronologum sub officio A. V. P. Stephani Romanowicz custodis ac gvardiani Vilnen: Anno Dñi 1668.

VUB RS, f. 2-KC 433: Vilniaus universiteto Literatūros ir dailiųjų menų fakulteto tvarkos prižiūrėtojo Ignaco Piaseckio veiklos dienynas, 1826–1827.

VUB RS, f. 3-146: Index et clavis Librorum Bibliothecae Conventus Patrum Ber­nar­ dinor[um] Viln[ensis] Secundum Alpha­ betum Dispositus Anno Domini 1787.

VUB RS, f. 4-A 2444: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1763.

VUB RS, f. 4-A 2443: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1766–1770.

VUB RS, f. 4-A 2445a: Vilniaus bernar­ dinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1781–1783.

VUB RS, f. 4-A 2475: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1848–1856.

VUB RS, f. 4-A 2485: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1794.

VUB RS, f. 4-A 2950: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1788–1790.

VUB RS, f. 4-A 3579: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1816–1818.

VUB RS, f. 4-A 3844: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1805–1808.

VUB RS, f. 23-57/3: Juozapas Pileckis, Vil­ niaus bernardinų ansamblio planas, 1800.

VUB RS, f. 57, ap. 53, b. 8: Опись иму­ ществу костёла и монастыря Ви­ ленс­ких Бернардинцов 1862 года составленная.

Publikuoti šaltiniai Acta Tomiciana, t. 3, Posnaniae, 1853.

Arnald of Sarrant, Chronicle of the TwentyFour Generals of the Order of Friars Minor, Malta, 2007.

Aureus libellus viri illuminatissimi B. Petri Alcantarae Hispani Ordinis Minorum Regularis observantiae Reccolectorum, De Meditatione et oratione […], Posnaniae, In Offic. Ioannis Wolrabi, A. D. 1627.

Biblia pauperum és elötte a Vita et passio Christi, Képei a Szépmüvészeti mu­ zeum Kódexében, Budapest, 1988.

Charkiewicz J., Przewodnik do oyczyzny niebieskiey, zawierający w sobie regulę Trzeciego zakonu O. S. Franciszka Braci Pokutujących, Przywileje tego Zakonu i odpusty […] powtórnie do druku po­ dany od Prowincyi Litewskiey Zakonu Swiętego Franciszka Obserwantów, w Polszcze y Litwie nazwanych bernardy­ nów, Wilno, 1772.

Charkiewicz J., Dyjariusz podróży Hiszpańskiej z Wilna do Miasta Walencyi na Kapitulę Jenerałną Zakonu Mniejszych Braci Św. Franciszka, to jest Bernardynów odprawionej w Roku 1768 (opr. Bogdan Rok), Wrocław, 1998.

Cudowny Obraz Matki Boskiej w kościele Św. Michała w Wilnie. Przez T. M., Wilno, 1912.

Die Biblia pauperum und Apokalypse der grossherzoglichen bibliothek zu Weimar, Strassburg, 1912.

Dievo Tautos liturginės valandos, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1994.

Directorium Horarum Canonicarum et Missarum […] ad usum Fratrum Minorum de observantia et Monialium Literatūros ir šaltinių sąrašas

486

tertii Ordinis S. P. Francisci, Vilnae, 1822–1864.

Fri­do­lin S., Der Schakbehalter. Ein An­ dachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesba­ den, 1962.

Historia obrazu Nayświętszey Panny Maryi Boga Rodzicy w Kościele ww. oo. Bernardynów w Sokalu, zdawna cudami słynącego, z Archiwum tychże Oyców podana […] przez Jana Jabłonowskiego, woiewodę, generala Ziem Ruskich, w Lwowie, w Drukarni Collegium Soc. Jesu, Anno 1724.

Informacya o nabożeństwie do Świętych Gradusów, które zowią Scala Christi erygowanych w Wilnie przy kościele xx. Bernardynów roku 1754.

Juszkiewicz, H., Żywoty świętych i błogosławionych Trzech zakonów Ś. Franciszka Braci Mniejszych, t. 1–2, Wilno, 1845.

Malejewski, P., Nabożeństwo do Najświętszej Panny Maryi Matki Bolesnej, której bractwo exystuje w koś­ ciele xięży Bernardynów wileńskich od roku 1699, Wilno, 1844.

Marek z Ulisbony, Kroniki Trzech zakonów postanowionych od Świętego Ojca patry­ archy Franciszka […]. Suprasl, 1747.

Memoriale Ordinis Fratrum Minorum a fr. Ioanne de Komorowo compilatum, in: Monumenta Poloniae Historica, t. 5, Lwòw, 1888.

Kazanie na pogrzebie […] Pana Alexandra Kolęckiego z Małych Kolnik […] miane w Kośćiele Oyców Bernardynów w Wilnie 5 dnia Stycznia […]

Roku Pańskiego MDCXXXII. Przez x. Wawrzynca Prusa […], Vilnae, 1632.

487

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Konfraternia Anny Świętej. Powinności bractwa, nabożeństwa i inne ustawy do tego bractwa należące zawierająca.

Nakładem konwentu wileńskiego xx.

Bernardynów przedrukowana w roku 1791, a ponowiona w roku 1845, Wilno, Drukiem Józefa Zawadzkiego, 1858.

Korona z Herbowych Jaśnie Wielmoż­ nych Sapiehów strzał złożona, […] pod zaszczytem Wielkiego Imienia JWJMCI Pana Alexandra Hrabiego Sapiehy, Podskarbiego Nadwornego WXLitewskiego, Punskiego etc etc.

Starosty, Polskiemu y Palemońskiemu światu ogłoszona, Supraśł, 1751.

Kazanie o potopie swiata małego albo mi­ crocosmi […] miane na pogrzebie […]

Michała Tyzenhauza Podkomorzego woiewodztwa Wileńskiego w kośćiele xięży Bernardynów Wileńskich Dnia 7 Lutego […] od xiędza Michała Pasz­ kie­wicza […] Roku Pańskiego 1736, w Wilnie.

Lucerna Fratrum Minorum et expositio Euge­ niane, Liptzk: Melchior Lotter, 1515.

Matka świętych Polska albo żywoty świę­ tych, błogosłowionych, wielebnych, świątobliwych, pobożnych polaków i polek […] zebrane i spisane przez x. Floryana Jaroszewicza, kapłana za­ konu s. o. Franciszka Reformatów […], w Krakowie, 1767.

Morawski, S., Keleri mano jaunystės metai Vilniuje, Vilnius, 1994.

Nabożeństwo do Najświętszej Panny Maryi i Matki Boskiej cudami i łaskami bożemi słynnej w ołtarzu kościoła S. Michała Panien Bernardynek w Wilnie, Wilno, 1862.

Niewinności Pierworodney w pierwszych Rodzicach zachowaney Dziedziczcze Pannie Niepokalanie poczętey MARYI

[…] koronka […] od jednego ka­ plana Obserwanta zakonu ś. Fran­ ciszka, w Wilnie, 1755, w Drukarni Akademickiej SJ. Obraz prawdziwy ognistego w ciele ludz­ kim Seraphina Franciszka swiętego patriarchy: S. Piotr z Alkantary […] wystawiony podczas uroczystośći y tryumphu wprowadzenia obraza iego w Wilnie u Oycow Bernardynow roku 1671, miesiąca marca dnia 15, W Wilnie: W Drukarni Oycow Iezuitow, [1671].

Okowy niesmertelney sławyy chwały […]

Jerzego Deszpota Zienowicza Starosty Opiskiego […] w Dzien Pogrzebu ciała iego w kośćiele Wileńskim Franciszka świętego oyców Bernardynów praesen­ towane przez x. Augustina Wituńskiego […] dnia 15 Marty 1649.

Osobliwe Panski dar abo raczey Boskie […] pamięci Jasnie Wielmożnego Pana J. M. P. Jerzego Karola na Dabrownie y Zasławiu Hłebowicza woiewody wilens­ kiego […] przy akcie pogrzebowym z ambony wilenskiey oycow Bernardynow okazane dnia 11 lutego Roku Pańskiego 1670 pryey x. Bernardyna Bikiego Reguły Franciszka Świętego Braci mnie­ yszych de Obserwantia Kaznodzieie Generalnego Prowincyi Małopolskiey y Litewskiey Definitora Habitualnego […], w Wilnie, 1670.

Pranciškus Asyžietis, Raštai, Vilnius, 1995.

Skarbnica Niebieska zdawna y temi czasy iasney otwarta przy obrazie Bogarodzice Maryey Panny w Kościele Michała Swiętego w Wilnie Paniek Zakonnych Zakonu Franciszka Swiętego Fundacyi Sapieżyńskiej, codźiennemi, iawnemi autentycznemi, cudami ubogacona […] w Wilnie, 1671.

Senator w Jaśnie Wielmoźnym Panu I. M. P. Mikołaiu Hlebowiczu […] w kościele Oycow Bernardynow w Wilnie poka­ zany, roku P. 1633. Maia 10 dnia. Przez x. Wawrzynca Prusa tegoż zakonu diffi­ nitora i kaznodzieię, Wilno, 1633.

Skarga, P., Żywoty Świętych, t. 2, Kraków, 1995.

Speculum Humanae Salvationis being a reproduction of an Italian manuscript of the fourteenth century. Described and prefaced by M. R. James, Oxford, 1926.

St. Francis of Assisi. Writings and early Bio­ graphies. English Omnibus of the Sources for the Life of St. Francis, Chicago, 1972. Šventojo Pranciškaus žiedeliai, Vilnius, 1993.

Wydra, W., Rzepka, W. R., Chrestomatia Staropolska, Wrocław, 1984. Большая легенда св. Бонавентуры из Баньореджо, in: Истоки францискан­ ства, Москва, 1996

Literatūra Adomonis, T., Čerbulėnas K., Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, t. 1, Vilnius, 1987.

Ališauskas, V., Račiūnaitė T., Aušros vartai.

Vadovas, Vilnius, 2003.

Amonaci, M. A., Conventi toscani dell’Osser­ vanza francescana, Milano, 1997.

Andreozzi, G., San Giovanni da Capestrano e il Terz’Ordine di san Francesco, Roma: Editrice Franciscanum, 1987.

Batazzi, F., Gli affreschi del chiostro se­ condo gli “Spirituali” e le cronache conventuali, in: Il chiostro di Ognissanti a Firenze. Gli affreschi del ciclo frances­ cano, Firenze, 1990.

Biernacka, M., Dziubecki, T., Graczyk, H., Pasierb, St. J., Maryja Matka Chrystusa.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

488

Ikonografia nowożytnej sztuki kościelnej w Polsce, t. 1, Warszawa, 1987.

Braun, J., Tracht und attribute der heiligen in der Deutschen Kunst, Stuttgart, 1943.

Bibliotheca Sanctorum, t. 3, Roma: Istituto Giovanni XXIII della Pontificia Università Lateranense, 1963.

Bibliotheca sanctorum, t. 6, Roma: Istituto Giovanni XXIII della Pontificia Università Lateranense, 1965.

Birškytė, L., Nukryžiuotojo freska Vilniaus Bernardinų vienuolyne, in: Kultūros paminklai, 1997, Nr. 4, p. 170–181.

Blažiūnas, J., Vilniaus Šv. Pranciškaus Asy­ žiečio (Bernardinų) bažnyčios paveikslų kaita. Restauracinis aspektas, Magistro darbas (vadovė R. Jano­nienė), VDA Paminklo­tvar­kos katedra, 2008.

Błachut, A. J., Brat Mateusz Osiecki i jego dzieło, Warszawa, 2003.

Błaszczyk, G., Litwa na przełomie śre­ dniowiecza i nowożytnośći, 1492–1569, Poznań, 2002.

Cattabriani, A., Santi d’Italia, Milano, 1993.

Celli, G., Magnificat. Danza di Gioia. Santa Maria Vergine di Francesco d’Assisi, Milano, 2008.

Charbonneau-Lassay, L., Il bestiario del Cristo, t. 1, Roma, 1994.

Charkiewicz, W., Lew Sapiega i Cudowny obraz N. M. Panny „Sapieżyński“, in: Słowo, Rok XII, Nr. 184, 1933 lipca 9, s. 1.

Chrześcijaństwo w Polsce. Zarys prze­ mian 966–1979, red. Jerzy Kloczowski, Lublin, 1992.

Crocco, A., Gioacchino da Fiore. La piu sin­ golare ed affascinante figura del medio­ evo cristiano, Napoli, 1960 .

Cudowny Obraz Matki Boskiej w kościele Św. Michała w Wilnie, przez T. M., Wilno, 1912.

489

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Dąb-Kalinowska, B., Ziemia–Pieklo–Raj. Jak czytac obrazy religijne, Warszawa, 1994.

De Villapadierna, I., Reformy francis­ zkańskie w Hiszpanii w XVI–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XVI– XVIII wieku, t. 2, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 80–96.

Dizionario francescano. Spiritualita, Padova, 1995.

Drėma, V., Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991.

Drėma, V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996.

Drėma, V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius, 1973.

Drėma, V., Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus ka­ tedros rekonstrukcija 1782–1801 metais, Vilnius, 1991.

Drėma, V., Vilniaus bažnyčios, Vilnius, 2008.

Drėma, V., Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius, 1997.

Domasłowski, J., Kościół świętych Piotra i Pawła i klasztor Franciszkanów (daw­ niej reformatów) na Podgórzu w Toruniu, Toruń, 2007.

Domastowski, J., Pomorze Wschodnie, in: Gotyckie malarstwo scienne w Polsce, Poznan, 1984 Dom Sapieżyński, opr. E. Sapieha, Warszawa, 1995.

Dziubecki, T., Wydarzenia Ewangelii w nowozytnej sztuce polskiej, in: Sztuka i historia, Warszawa, 1992.

Dzieduszycki, M., Zbigniew Oleśnicki, t. 2, Kraków, 1854.

Encyklopedia Katolicka, t. 3, Lublin, 1979.

Encyklopedia Katolicka, t. 5, Lublin, 1989.

Fait, J., Franciszkańska architektura ceglana między Łabą i Odrą, in: Zakony francis­ zkańskie w Polsce, red. J. Kłoczowski, t. 1, Kraków, 1989, s. 249–271.

Feigelmanas, N., Lietuvos inkunabulai, Vilnius, 1975.

Fois, M., I papi e l’Osservanza minoritica, in: Il rinnovamento del francescanesimo.

L’Osservanza, Assisi, 1985, p. 31–105.

Fridolin, S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962.

Gapski, H., Zakony franciszkańskie w Polsce nowożytnej XVI–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, cz. 1 (red. J. Kłoczowski), Niepokalanów, 1998, s. 11–46.

Gelžinis, A., Lietuvos bernardinų pro­ vincijos švietimo veikla XVIII a. pab. – XIX a. pr., in: Pranciškonai Lietu­voje.

Provincijos veikla XVII–XIX a., sud. Min­ daugas Paknys, Vilnius, 2008, p. 26–60.

Gidžiūnas, V., De vita et apostolatu Fratrum Minorum Observantium in Lituania saec. XV et XVI, in: Archivum Franciscanum Historicum, Nr. 3–4, Roma, 1975, p. 298–345.

Gidžiūnas, V., Pranciškonų observantųbernardinų gyvenimas ir veikla Lietu­ voje XV–XVI a., in: LKMA suvažiavimo darbai, t. IX, Roma, 1982, p. 35–134.

Gidžiūnas, V., Šv. Pranciškaus dvasios spin­ duliavimas, Brooklyn, N. Y., 1981.

Girlevičius, L., Gynybai pritaikyti Vilniaus sakraliniai pastatai ir sakralinių pas­ tatų ansambliai XIV–XVIII amžiuje, in: Lietuvos istorijos studijos, 2008, Nr. 21, p. 9–36.

Gudavičius, E., Lietuvos istorija, t. 1, Vilnius, 1999.

Gustaw, R., Grudziński K., Błogosłowiony Szymon z Lipnicy, Kalwaria Zebrzydowska, 1988.

Gotyckie malarstwo ścienne w Polsce, red.

Karłowska-Kamzowa A., Poznan, 1984.

Jäger, W., Die St. Annenkirche und die Klosterkirchen von St. Bernardin und St. Michael in Wilna, Wilna, 1918.

Jank, T., Zespół kościelny Św. Trójcy w Gdańsku, Gdańsk, 2002.

Jankauskas, V., Kitokio kelio beieškant, in: Istorija ir elitinės kultūros teigtys (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai.

Dailė 14), Vilnius, 1998, p. 143–155.

Jankevičienė, A., Vilniaus bernardinų pastatų ansamblis ir jo architektūros kilmės problemos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė archi­ tektūra ir dailė, (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 26), Vilnius, 2002, p. 43–88.

Janocha, M., Ikona Zwiastowania, Poznan: Pallottinum, 2002.

Janonienė, R., Barokowe wyposażenie kościoła bernardyńskiego w Wilnie.

Obrazy nieołtarzowe, in: Przegląd Wschodni (kwartalnik), Warszawa, 2001, t. VII, zesz. 3 (27), s. 849–860.

Janonienė, R. Nowe odkrycia malars­ twa ściennego w wileńskim kościele św. św. Franciszka i Bernardyna, in: Sztuka około 1500, Materiały Sesji Stowarzyszenia Historyków Sztuki, Warszawa, 1997, s. 123–128.

Janonienė, R., Rankraščio skaitymas, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1994, Nr. 11, p. 56–67.

Janonienė, R., „Sapiegų Švč. Mergelė Marija“ – Vilniaus globėja, in: Dailė LDK miestuose: Poreikiai ir užsakymai (ser. Dailės istori­ jos studijos, t. 2), Vilnius, 2006, p. 117–133.

Janonienė, R., Senųjų Trakų bažnyčios įranga ir benediktiniškojo paveldo liki­ mas, in: Benediktiniškoji tradicija Lietu­ voje, sud. Liudas Jovaiša, Vilnius, 2008, p. 181–202.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

490

Janonienė, R., Šv. Brunono paveikslas iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, in: Meno­tyra, Vilnius, 2002, Nr. 3 (28), p. 3–8.

Janonienė, R. „Šv. Jonas Kapestranas prieš Kazimierą Jogailaitį“. Faktai ir inter­ pretacijos, in: Istorinė tikrovė ir iliu­ zija: Lietuvos dvasinės kultūros šaltinių tyrimai (ser. Vilniaus dailės akademi­ jos darbai. Dailė, 31), Vilnius, 2003, p. 61–68.

Janonienė, R. Šventųjų pranciškonų kulto atspindžiai Vilniaus Bernardinų baž­ nyčios tapyboje, in: Menotyra, 1999, Nr. 2 (15), p. 33–38.

Janonienė, R., Šventųjų relikvijų kultas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, in: Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai, Dailė 41), Vilnius, 2006, p. 21–34.

Janonienė, R., Vilniaus Bernardinų baž­ nyčios altoriai XVII–XVIII amžiais, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai.

Dailė, 21), Vilnius, 2001, p. 118–124.

Janonienė, R., Vilniaus Bernardinų bažny­ čios vargonai, Kultūros paminklai, 1998, Nr. 5, p. 135–142.

Janonienė, R., Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio baž­ nyčios lobynas, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 4: Auksakalystė. Pirmoji knyga: kolekcijos, Vilnius, 2006, p. 227–232.

Janonienė, R., Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios dekoro ikono­ grafinės programos: Kristaus kančios tema, in: Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje (ser. Vilniaus dailės aka­ demijos darbai. Dailė, 7), Vilnius, 1996, p. 174–200.

491

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Janonienė, R., XVI a. pradžios sienų ta­ pybos idėjinės programos Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakra­ linė architektūra ir dailė, (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 26), Vilnius, 2002, p. 209–225.

Janonienė, R., Katinaitė, L., Sumbar, O., Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino pa­ šlovinimas Vilniaus bernardinų kon­ vento galerijos skliauto puošyboje, in: Kuriantis protas brangesnis nei turtai…, Vilnius, 2009, p. 125–135.

Janonienė, R., Trilupaitienė, J., XVII a. gaidų rankraštis su Šv. Pranciškaus raižinių ciklu, in: Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai.

Dailė, 25), Vilnius, 2002, p. 52–80.

Kałamajska-Saeed, M., Freski kościoła bernardynów w Budsławiu, in: Sztuka kresów wschodnich, t. 2, Krakòw, 1996, s. 409–415.

Kantak, K., Szablowski J., Żarnecki J., Kościół i klasztor oo. Bernardynów w Krakowie, Kraków, 1938.

Kantak, K., Bernardyni Polscy, t. 1–2, Lwów, 1933.

Kirkoras, A. H., Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1991.

Klasztory bernardyńskie w Polsce w jej granicach historycznych, red. H. E. Wyczaw­ski OFM, Kalwaria Zebr­zy­dowska, 1985.

Kałamajska-Saeed, M., Modelowy wys­ trój kościoła reformatów w Boćkach, Biuletyn Historii Sztuki, 1980, Nr. 2, s. 145–158.

Kliś, Z., Pasja. Cykle pasyjne Chrystusa w średniowiecznym malarstwie ściennym Europy środkowej, Kraków, 2006.

Kowalczyk, J., Andrea Pozzo a późny barok w Polsce, in: Biuletyn Historii Sztuki, 1975, Nr. 2, s. 162–177.

Kramiszewska, A., Visio religiosa w pols­ kiej sztuce barokowej, Lublin, 2003.

Kruszelnicki, Z., Ze studiów nad ikonogra­ fią Chrystusa Frasobliwego, in: Biuletyn Historii Sztuki, 1959, Nr. 3/4, s. 310–315.

Kruszelnicki, Z., Z dziejów postaci „fra­ sobliwej” w sztuce, in: Teka Komisji Historii Sztuki, t. 2, 1961, s. 7–117.

Kunkel, R., Fundacje Aleksandra Jagielloń­ czyka w Wilnie i Krakowie, in: Sztuka około 1500, Warszawa, 1997, s. 129–144.

Kuodienė, M., Gotikinė skulptūra liaudies meno rinkiniuose, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2, Vilnius, 1998.

Kurisoo, M., Sancta Anna ora pro nobis.

Images and Veneration of St Anne in Medieval Livonia, in: Acta Historiae Artium Balticae, Nr. 2, Vilnius, 2007, p. 18–34.

Kutzner, M., Architektura polskich póż­ nogotyckich klasztorów franciszkanów obserwantów (zwanych bernardy­ nami), in: Zakony franciszkańskie w Polsce, red. J. Kłoczowski, t. 1, Kraków, 1989, s. 273–317.

Laucevičius E., XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose, Vilnius, 1979.

Laucevičius, E., Vitkauskienė, B. R., Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius, Vilnius, 2001.

Leoncini, G., Iconografia della vita di San Bruno nelle incisioni del XVI e del XVII secolo, in: Analecta Cartusiana, Nr. 62.

Salzburg, 1993.

Leksykon duchowości franciszkańskiej, Kraków–Warszawa, 2006.

Lietuvos dailininkų žodynas, t. I: XVI–XVIII a., sud. Aistė Paliušytė, Vilnius, 2005.

Lietuvos sakralinė dailė. Parodos katalogas, t. 1, Vilnius, Lietuvos dailės muziejus, 2003.

Lietuvos vienuolynų dailė. Parodos katalo­ gas, 1998–2000, Vilnius, 1998.

Limanowski, M., Zwiastowanie, W służbie, Wilno, 1931, t. 1, zesz. 1, s. 3–9.

L’imagine di San Francesco nella Con­tra­ri­ for­ma, Roma, 1983.

Lyell, J., Early book illustration in Spain, New York, 1976.

Lotz, W., Le trasformazioni vasariane e i nuovi edifici sacri del tardo 1500, in: Arte e religione nella Firenze de’Medici, Firenze, 1980, p. 81–89. Łopaciński, E., Nieznane dane archiwalne i wiadomości źródlowe do historji sztuki Wilna i B. W. X. Litewskiego od XVII do początków XIX w., in: Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, t. 3, Wilno, 1938–1939, s. 49–155.

Machowski, M., Architektura franciszkanów w Polsce w XIII wieku, in: Zakony fran­ ciszkańskie w Polsce, red. J. Kłoczowski, t. 1, Kraków, 1989, s. 197–226.

Maciszewska, M., Klasztor bernardyński w społeczeństwie polskim 1453–1530, Warszawa, 2001 Malarstwo gotyckie w Polsce (red. Labuda A. S., Secomska K.), t. 1–3, Warszawa, 2004.

Matulytė, M., Fotografuoti draudžiama: Vilniaus fotografų likimai 1863-iųjų sukilimo metu, in: Kultūrologija, t. 9, Lietuvos menas permainų laikais, Vilnius, 2002, p. 173–188.

Matušakaitė, M., Apranga XVI–XVIII a.

Lietuvoje, Vilnius, 2003.

Matušakaitė, M., Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio, Vilnius, 2007 Mikulionis, S., Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno Literatūros ir šaltinių sąrašas

492

statybos istorija (ser. Vilniaus dailės aka­ demijos darbai. Dailė, 1), Vilnius, 1993.

Mistero e immagine. L’Eucaristia nell’arte dal XVI al XVIII secolo, Bologna, 1997.

Moisan, S. K., Szafraniec, B., Ikonografia nowożytnej sztuki kościelnej w Polsce, t. 1, Warszawa, 1987.

Morelowski, M., Odkrycia wileńskie, in: Alma Mater Vilnensis, 1932, Nr. 10.

Murawiec, W. F., Piotr z Alkantary i popu­ laryzacja w Polsce jego programu życia wewnętrznego w XVII i XVIII wieku, in: Folia Historica Cracoviensia, 1997– 1998, vol. 4–5, p. 153–169.

Murawiec, W., Z wpływów hiszpańskich w Polsce w XVI–XVIII w. Poznańskie wy­ danie „Tractatu o modlitwie i rozmyśla­ niu” św. Piotra z Alkantary, in: Studia franciszkańskie, 1991, Nr. 4, s. 117–128.

Muzzarelli, M. G., Pescatori di uo­ mini. Predicatori a piazza alla fine di Medioevo, Bologna, 2005.

Napiórkowski, S. C., Model duchowości franciszkańskiej w świetle „Exercitia spiritualia“ Jakuba Montanariego, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, t. 2, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 287–305.

Neviera, F., Lietuvos pranciškonai obser­ vantai iki pirmosios provincijos įsikū­ rimo (1468–1530), in: Lietuvių tauta, Lietuvių mokslo draugijos raštai, kn. 5, Vilnius, 1936, p. 217–218.

Obruśnik, A. E., Bernardyńskie środowisko artystyczne w drugiej połowie XV i na początku XVI wieku, Kraków, 1995.

Pacevičius, A., Lietuvos knygos kultūra ir paleotipų proveniencijos, Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai.

Katalogas, Vilnius, 2003.

Pacevičius, A., Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 m., Vilnius, 2005.

493

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Paknys, M., Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios freskų autorystės problema, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys (ser. Vil­niaus dailės akademijos darbai.

Dailė, 21), Vilnius, 2001.

Paknys, M., Vilniaus miestas ir miestie­ čiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006.

Pandžić, B. OFM, Zakony św. Franciszka w Europie w XVI–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 49–57.

Paolucci A., L’aredamento ecclesiale nell’età della riforma, in: Arte e reli­ gione nella Firenze de’Medici, Firenze, 1980, p. 95–10.

Pasierb, J. S., Janocha M., Polonica ar­ tystyczne w zbiorach watykańskich, Gdansk, b. r.

Pax et bonum. Skarby klarysek krakowskich.

Katalog wystawy, Kraków, 1999.

Petrauskas, R., Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a., Vilnius: 2003.

Pielas, M., Matka Boska Bolesna, Kraków, 2000.

Polski słownik biograficzny, t. 3, Kraków, 1937.

Prašmantaitė, A., Vilniaus vyskupijos katedros kapitula ir 1863 m. sukilimas, in: Lituanistica, 2008, t. 54, Nr. 1 (73), p. 19–34.

Ragauskas, A., Vilniaus miesto valdanty­ sis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662– 1702), Vilnius, 2002.

Réau, L., Iconographie de l’art chrétien, t. 3, Paris, 1959.

Reaves, M., Hirsch-Reich, B., The Figure of Joachim of Fiore, Oxford, 1972.

Rosiak, S., Bonifratrzy w Wilnie (1635– 1843–1924), Wilno, 1928.

Saints. Studies in Hagiography, Ed. by S. Sticca, Binhamton, New York, 1996.

Slavėnas, E., Trys manuskriptai iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Meno­ tyra, Nr. 18, Vilnius, 1991, p. 41–56.

Słownik polskich pisarzy franciszkańskich.

Pod red. H. E. Wyczawskiego OFM, Warszawa, 1981.

Smulikowska, E., Prospekty organowe w dawnej Polsce, Wrocław i in., 1989.

Sobieraj, M., Fundatorzy klasztorów fran­ ciszkańskich w Rzeczypospolitej XVII– XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XV–XVIII wieku, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 97–243.

Stankevičienė, R., Kai kurie Lietuvos XVII–XIX a. religinės dailės sąlyčio su Europos krikščioniškąja kultūra aspek­ tai, in: Europos dailė. Lietuviškieji vari­ antai, Vilnius, 1994, p. 139–172.

Strinati, C., Riforma della pittura e ri­ forma religiosa, L’imagine di San Fran­ cesco nella Controriforma, Roma, 1982.

St. Francis of Assisi. Writings and early Bio­ graphies. English Omnibus of the Sources for the Life of St. Francis, Chicago, 1972.

Szulc, A., Sermone et cantico. O instru­ mentach religijnej dydaktyki bernardy­ nów w sredniowieczu, in: “Cantando cum citharista”. W pięćsetlecie śmierci Wła­dys­ława z Gielniowa (ser. Studia Sta­ ro­pols­kie), Warszawa, 2006, s. 164–172. Św. Franciszek Seraficki. Jego życie, wielkie dzieła, duch, dary, pisma i nauki i ich odbicie w naśladowcach jego, przez br.

Honorata, t. 3, Warszawa, 1904.

Thomas, H. M., Franziskanische Geschichtsvision und europaische Bildentfaltung, Wiesbaden, 1989 Tomczak, S. B., Biblioteka bernardynów w Poznaniu do konca XVI wieku, in:

Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, t. 1, cz. 2, Kraków, 1989, s. 157–176.

Tondelli, L., Il libro delle figure dell’abate Gioachino da Fiore, Torino, 1940.

Trilupaitienė, J., Iš Lietuvos bernar­ dinų muzikinio gyvenimo istorijos, Menotyra, 2005, t. 38, Nr. 1, p. 20–26.

Vaišvilaitė, I., Baroko pradžia Lietuvoje (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai.

Dailė, 6), Vilnius, 1995.

Trilupaitienė, J., Janonienė, R., Effigies S. Francisci. Šv. Pranciškus XVII a. gaidų rankraščio raižiniuose, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1998, Nr. 4, p. 249–256.

Vaitulevičienė, E., Vilniaus Bernardinų baž­ nyčios gotikinė tapyba, in: Nuo gotikos iki romantizmo, Vilnius, 1992, p. 5–14.

Vilniaus miesto istorijos skaitiniai, Vilnius, 2001.

Vitkauskienė, R., Kryžiai iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, in: Kultūros barai, 1990, Nr. 7/8, p. 58.

Vitkauskienė, B. R., Vilniaus Bernardinų bažnyčios relikvinės, in: Žemės druska, 2001 m. rugsėjis, p. 11–13.

Vitkauskienė, B. R., Złotnictwo wi­ leńskie, ludzie i dzieła, XV–XVIII wiek, Warszawa, 2006.

Wąs, G., Klasztory franciszkańskie w mias­ tach śląskich i górnołużyckich XIII–XVI wieku, Wrocław, 2000.

Wiesiołowski, J., Problemy społeczne kli­ enteli bernardynów poznanskich na przełomie XV–XVI wieku, in: Zakony franciszkańskie w średniowiecznej Polsce, cz. I, Kraków, 1983.

Woziński, A., Multiplicity and Unity: The Faces of Sculpture in Prussia from around 1450 to 1530, in: Acta Historiae Artium Balticae, Nr. 1, 2005, p. 51–74.

Wyczawski, H. E., Bernardyni Polscy, t. 3: 1772–1946, Kalwaria Zebrzydowska, 1992.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

494

Wydra, W., Władysław z Gielniowa, Poznań, 1992.

Zahorski, W., Kościół Św. Michała i klasz­ tor panien Bernardynek w Wilnie, Petersburg, 1911.

Zakony św. Franciszka w Polsce 1772–1790, t. 3, Warszawa, 1978.

Zgliński, M., Wileńskie organy bernar­ dyńskie i ich twórcy, Conservatio est Eterna creatio, Toruń, 1999 Žičkuvienė, G., XIX a. teatro dekoracijos – alegorinės figūros „Išmintingumas“ ir „Tei­sin­gumas“. Tyrimai ir restauravimas, in: Kultūros paminklai, 2005, Nr. 12, p. 89–95. Слюнькова, И. Н., Moнастыри восточной и западной традиций, Москва, 2002.

Internetiniai šaltiniai ir literatūra Beata Angela da Foligno. Prieiga: http://www.beataangela.it/​beataan­ gela.asp [žiūrėta 2008 07 02].

Beata Rosa da Viterbo, L’enciclopedia dei Santi e Beati, in: http://www.santiebeati.it/​ dettaglio/​34450 [žiūrėta 2007 11 10].

Blessed Delphine, in: New Adwent (Catholic Encyclopedia), in: http:// www.newadvent.org/​cathen/​ 04701a.htm [žiūrėta 2008 07 02].

Chiara (Santa) de Montefalco, in: Personaggi storici Umbria, in: http://www.lamiaumbria.it/​ scheda_comuni.asp?​pag=1540 [­žiūrėta 2008 01 15].

Franciszkanie. pl. Serwis informacyjny, in: http://www.franciszkanie.pl/​ news.php?​id=4761 [žiūrėta 2008 07 01].

Geneza Zakonu Bernardynek, Dzieje Łowickich Bernardynek, in: http://

495

www.bernardynki.lowicz.opoka.org.pl/​ tekst/​sa1.html [žiūrėta 2008 07 04].

Gloger Z., Bractwo Św. Anny, in: Encyklopedia staropolska, t. I, in: http://pl.wikisource.org/wiki/ Encyklopedia_staropolska/ Anny św. bractwo [žiūrėta 2009 02 09].

La Beata Angela da Foligno. Sito ufficiale, in: http://www.beataangeladafoligno.it/​ LEGGO_CULTO.ASP [žiūrėta 2008 01 15].

La vita di Santa Rosa, in: http:// www.infoviterbo.it/​viterbo_la_ vita_e_la_storia_di_santa_rosa.htm [žiūrėta 2007 11 10].

Montanari A., Il saio francescano di Galeotto Roberto Malatesti, Rimin quante storie, in: http:// antoniomontanari.e-monsite.com/​ rubrique,galeotto-il-suo-saio,​ 1024481.html [žiūrėta 2008 03 08].

Montvilaitė E., „Palaidojimai in urbe Vilniuje: iš dviejų miesto bažnyčių istorijos“, in: Voruta, 2003, Nr. 3 (525), http://www.voruta.lt/article.php?​ article=211 [žiūrėta 2006 10 17].

Narbutas S., Lietuviški įrašai šešiolik­ tojo amžiaus knygose, in: http:// pirmojiknyga.mch.mii.lt/​leidiniai/​ narbutas.lt.htm [žiūrėta 2006 05 22].

The Martyrs of Gorcum, in: http:// soli.inav.net/​~jfischer/​feb99/​ barrybossa.html [žiūrėta 2007 11 08].

Lucchese von Poggibonsi, in: Bio­gra­ phisch-Bibliographisches Kirchen­le­ xi­kon, in: http://www.bbkl.de/l/ lucchese_v_p.shtml [žiūrėta 2008 07 02].

St. Elizabeth of Hungary, in: New Adwent (Catholic Encyclopedia), in: http://www.newadvent.org/cathen/​ 05389a.htm [žiūrėta 2008 07 02].

Summary The book “The Church and Friary of Observant Franciscans in Vilnius: The Reflection of the Franciscan Spir­ ituality in the Interior and Décor of the Ensemble” gives an overall picture of the research into the history and artistic herit­ age of the Vilnius’ Observant Franciscans’ (in Lithuania they are commonly called Bernardines, after St Bernardino of Siena)* friary focusing on the interior and décor: the wall paintings in the church and the friary, the altars and other in­ terior objects, pictures on the altar and elsewhere, the treasures, reliquaries and other liturgical objects. The tombstones, most of which are connected with secu­ lar culture and which have already been researched, are not studied separately.

Attention has been focused on the central part of the ensemble: the buildings of the friary and the Church of St Francis and St Bernardino. The other parts connected with the ensemble, the Church of St Anne under the patronage of the confrater­ nity of the same title, the convent of the Franciscan Observant (Bernardine) nuns in Užupis, the Church of St Michael and the Bernardine convent, are discussed in connection with of the works that used to be there or were linked with them, which help to disclose the subject researched.

The chronologic boundaries of the phe­ nomena discussed are determined by the

* Not to be confused with the Order of the Bernardine Cistercian nuns, which is known in Europe.

497

history of the friary and encompass a pe­ riod from the beginning of the sixteenth century until the mid-nineteenth century.

The Franciscan Observants’ ensemble in Vilnius is exceptional from the histori­ cal and artistic point of view. The surviv­ ing objects of the artistic heritage as well as information about them in written sources which have not survived or have not been identified yet give a chance to reveal the changes in the decoration of the interior of the church and friary. It also makes it possible to demonstrate how it depended on the spiritual traditions of the order and on the concrete histori­ cal period (the changing forms of the liturgy, traditions of piety, the spread of local cults and even aesthetical attitudes).

Attempts have been made to reveal how the general traditions of the Franciscan spirituality were reflected in the artworks of the ensemble and what local forms they acquired. The interior of the church and artworks have not been studied from this angle. On the whole, the architecture, art, literary and other artistic and spiritual her­ itage of this ensemble has been researched only in passing.

When the collection of material for this monograph began in 1994 the wherea­ bouts of some of the works which had belonged to the Franciscan Observants was not known, and part of the art objects (e. g., the Gothic frescoes) were discov­ ered and renovated during the research.

Therefore, this has been the first time when a greater part of the Franciscan

Observants’ heritage was studied in a book of art criticism on a wider scale. Much of the archival material about the friary in state archives, libraries, and museums which has not been analysed or only partly published has been used in the book.

A large part of particularly valuable mate­ rial was discovered in Poland: the archives of the Franciscan Observants’ province in Krakow, Poland, the manuscript depart­ ments of the Jagiellonian University and the Czartoryski Museum, and the Warsaw National Museum.

Taking into account the present re­ search situation and analysing the icono­ graphic material, three most important periods in the interior and décor are dis­ tinguished, for analysis of which there are enough surviving works of art or written sources. They are an early sixteenth-cen­ tury Gothic wall painting, a cycle of the pictures in the procession gallery, which was formed in the seventeenth and eight­ eenth century, a set of church altars and the ensemble of the interior created in the second half of the eighteenth cen­ tury. There is also a short description of the most valuable treasures of the church and sacristy, as well as a short history of the friary’s library, burial places, and the surviving tombstones. This material helps to form a more comprehensive picture of the cultural importance of the friary for Vilnius.

The surviving cycle of the Gothic wall painting in the Church of St Francis and St Bernardino is the only sixteenthcentury cycle of wall painting of this size in the country, which has been well preserved. The book brings to light the links between the wall painting and the

spiritual activities of the Franciscan Observants, which are reflected in their localisation in the church interior and the content. The belief in the effectiveness of the apostolic work of the Franciscan friars embodied in the frescoes was based on the understanding of St Francis as the most perfect of Christ’s followers, which was fostered by Franciscan theologians from the beginning of the history of the Order of the Friars Minor. It also discloses the relationship between the wall paint­ ing and the issues which were vital for the Franciscan Order of that time: the interpretations of the Rule, the division of the Order into the Observants and Conventuals and their unity, the issue of the Franciscan identity. The imagery in the wall painting has been identified, their literary sources partly established (as well as part of the original graphic images), which disclose a close link between the frescoes with Franciscan literature and German woodcuts.

The content and the type of the por­ trayal of the restored composition of the Crucifixion in the cloister of the friary are discussed. It could have been based on the theological treatise Speculum Humanae Salvationis, which was popular in Europe at the time, and the illustrations of the Biblia pauperum.

The most important aspects of Franciscan theology and spirituality are revealed in the wall paintings: their devo­ tion to Christ, the cults of the sufferings of Christ and of the Blessed Virgin Mary as the patroness of humankind, the un­ derstanding of the evangelisation mission of the mendicant orders (first of all, the Franciscan and Dominican orders), as Summary

498

well as the cult of the saints and martyrs.

An important feature of the Franciscan evangelical life was its universality ex­ pressed in the dissemination and work of its three orders (friars, nuns, and lay men and women). The subject of the three orders is clearly seen in the frescoes of the Bernardino Church in Vilnius where St Francis is presented as the founder of the three orders.

The early sixteenth century frescoes in the church are original and interesting in the context of the art of Europe from an iconographic aspect. Although most of the compositions are based on the original graphic imagery, the common ideological programme which they create is unique and closely connected with concrete time and local reality. It is a rather valuable document of the Franciscan missions in Eastern Europe.

The following chapters of the book discuss the changes which took place in the church after the Council of Trent, as well as the reflection of the new ideas in the pictures on the altars and walls. There is a short review of the remaining frag­ ments of the end of the sixteenth and the early seventeenth century wall paint­ ings in the processional corridors of the friary and the Church of St Francis and St Bernardino, the reconstruction of the church space (three chapels built in the early seventeenth century, the building of the balcony for the Bernardine nuns at the end of the seventeenth century and ­others). Attention is drawn to the most important change in the church at the beginning of eighteenth century, which was connected with the building of a new high altar that was brought closer

499

Summary

to the churchgoers. Around 1701 a parti­ tion of metal bars which separated the church from the presbytery was removed.

Therefore a new high altar was built be­ tween 1710 and 1713 in front of the choir, which was much closer to the churchgo­ ers. The large monstrance on it was clearly seen from the naves and from where the choir stood. It is obvious that this deci­ sion was influenced by the cult of the Holy Sacrament which acquired a great impor­ tance in the post-Trent time and the aim to bring the place of the Eucharist closer to the people. The iconographic pro­ gramme of the high altar with its Eucharist theme and of two other altars on both sides dedicated to the Mother of God was closely connected with the subject of the adoration of Mary in the church during the post-Trent time and underlined the conception of the relationship between the Mother of God and the Holy Trinity which was promoted by Franciscan theo­ logians. At that time the greatest festivi­ ties took place in the church during Easter and an eight-day period of celebration of the Immaculate Conception. Then drama­ tised processions, enactments of religious events, fireworks, and “performances” of mechanical figures were organised. The at­ tention which the Franciscan Observants paid to the promotion of the adoration of the Blessed Virgin Mary is revealed by the efforts they took to strengthen the cult of the image of the Mother of God in the Church of St Michael, which ended in the proclamation of the picture miraculous and its coronation with crowns from the Pope in 1750.

The expression of the main trends of the Franciscans’ devotion which they

consistently continued – the cult of Christ’s sufferings, the cult of the Blessed Virgin Mary (particularly the dogma of the Immaculate Conception), and the cult of the order’s martyrs and saints – can be observed in the ensemble of the altars which had been formed by the mid-eight­ eenth century. An examination of the titles of the altars of the second half of the sev­ enteenth century revealed that the choice of images of St Bernardino, St Didacus of Alcala and St Peter of Alcantara for the new altars demonstrates how important the actualisation of the tradition of the life of the Observants in Vilnius’ friary still was. It can be said that together with the cult of St Peter of Alcantara the con­ templation of the Stations of the Cross promoted by the writings by the Spanish monk or writings attributed to him was also getting stronger there. The inclina­ tion of the Franciscan Observants to the meditation of the Passions and the Secret of the Cross was expressed in the Calvary installed in the churchyard in the seven­ teenth century. Besides the Stations of the Cross installed in the wall of the church­ yard the ensemble of the Calvary included the Chapel of the Imprisonment of Christ, the grand cross in the churchyard with a sculptural group of the Crucifixion, and the altar of the Deposition of Christ in the Church of St Anne. The only part of this ensemble which has survived to our days is the Chapel of the Holy Stairs with the figure of Christ at the pillar (now it is in the church of Rukainiai) and the picture of Our Lady of Sorrows from the Chapel of the Imprisonment of Christ.

The Calvary was directly connected with the cult of Christ’s sufferings promoted

by the Franciscan Observants. Besides it was linked with the privilege given to the Order of the Observants to look after the sites of Christ’s sufferings in Jerusalem.

The Calvary fell into decay after the Stations of the Cross were moved inside the church in 1752.

The post-Trent ideas are obvious in the cycle of the images in the processional corridor, whose formation started in the second half of the seventeenth cen­ tury. It is the only collection of non-altar images in the country. During research the imagery of twenty-one paintings of the seventeenth-century cycle and eight eighteenth-century canvases was estab­ lished or defined more accurately, and most of the saints portrayed were identi­ fied. A hypothesis of the authorship of some works of the cycle was put forward (basing oneself on analogues it is possible to claim that part of them was painted by Johann G. Berkhoff). It was established that the pictures portray the well known saints and martyrs of the order (some­ times other saints), often those whose canonisation or beatification took place in the seventeenth century. The cult of some of these saints did not spread wider outside the walls of the Observants’ fri­ ary, and their images form the cycle can be considered iconographic rarities in Lithuanian art (this can be said about the images of St Didacus of Alcala, St Paschal Bayon, St Peter de Regalado, the martyrs of Gorkum and Polotsk, partly of St John Capistrano, and St Bernardino). Some of them are rare even in a wider context of the art of Franciscan Observants in Eastern or Central Europe. In other cases popular saints are portrayed, such as Summary

500

St Anthony of Padua and St Francis, but even their images are distinguished by original iconography. There are pictures of the saints who did not belong to the Franciscan Order but were included in the cycle, those of St John Chrysostom and St Bruno, the founder of the Carthusian Order. All these pictures which adorned the convent gallery meant for the Eucha­ rist processions, feature several motifs particularly important for the Church in the post-Trent time such as the reality of the Eucharist, the adoration of the Blessed Virgin Mary and the exaltation of Jesus’ name, which was so characteristic of the Franciscan Observants. The pictures are distinguished by their original iconogra­ phy, which reflects the virtues promoted by the Franciscan friars such as poverty, penitence, charity, and obedience, the cults of the Immaculate Conception and the Crucifixion, as well as the ideas im­ portant for the Church in post-Trent times.

The pictures are in a bad state of repair, which makes it more difficult to research the cycle, and most of them are not easily available to researchers.

In the seventeenth and the first half of the eighteenth century the theme of the Blessed Virgin Mary and particularly the secret of the Immaculate Conception was emphasised in the Church, which can be linked to the ideology of the CounterReformation. In the restored ensemble of the second half of the eighteenth-century altars the themes of the Blessed Virgin Mary, the saints and the sufferings of Christ were balanced and closely intercon­ nected. However, when there was a return to Christ-centrism which was character­ istic of the Franciscan piety, the image of

501

Summary

the Crucifix was moved to the centre and made more noticeable. Much has been written about the altar which was made in the second half of the eighteenth cen­ tury and a set of other church furniture in books on art criticism. The structure and the size of the ensemble are known, and the stylistic forms of these wooden objects have been analysed. In this volume, the subject has been researched first of all in the context of the Franciscan spiritual­ ity and the local cult (the adoration of the figure of the Crucified which was consid­ ered miraculous). The reason and aim of the renovation are discussed in the book.

The renovation of the church interior which started in 1764 was different from the earlier renovations. They were carried out not because of the necessity to rebuild the church after fires or wars, but first of all because of the changes which were tak­ ing place in aesthetics together with the beginning of the Enlightenment. It was aimed at creating a light and integral space, harmonious in the plasticity of the forms and the whole iconographic programme.

On the other hand, the reserved visual expression of the wooden altars with no paint or gilding, which was noticeable in the context of colourfulness and glittering of other Late Baroque Vilnius’ churches, was to be linked with the spiritual values of the poverty of Franciscan Observants.

It is also to be linked to the conception of art of the Franciscan Reformers of Lesser Poland (as a rule, brown altars were installed in their churches) which was spreading and were close in their spiritual­ ity to the Franciscan Observants. An im­ portant factor for the renovation was also the increasingly stronger cult of the figure

of the Crucified on the Holy Cross side altar, which was becoming famous for its graces granted. Essentially, the renova­ tion was designed to emphasise the image of the suffering Jesus. The crucifix was moved from the side altar to the high altar and all other interior décor was linked to it. It was because of this that the renova­ tion of some of the naves was carried out first of all, while in the chapels it was only partial. During research the dates of the renovation work were established more accurately, as were the names of the art­ ists of concrete objects who created them.

Based on analysis of the surviving art­ works as well as written and iconographic sources, a wider description of the icono­ graphic programme of the altars is given.

The eighteenth-century ensemble is par­ ticularly valuable not only for the original­ ity of its forms, but also for the integrity of its iconographic programme. During research much data was gathered about the creators of the ensemble: those who commissioned it (theologians), artists and craftsmen. A hypothesis that Augustinas Kosakauskas might have been the archi­ tect (or one of the architects) of the en­ semble was put forward.

The ensemble of the altars of the cen­ tral part of the church and other objects did not undergo many changes until the end of the nineteenth century. In discuss­ ing the fate of the nineteenth-century en­ semble of the friary attention is drawn to how it was influenced by the changing cul­ tural and political situation. An interest­ ing theme of the spread of the Franciscan heritage to other Vilnius’ (and in a wider area) churches (through the friars’ work in the chapels of manor houses and parishes,

through works of art sold or presented, etc.), which has not been researched be­ fore, is touched upon in the book.

Research into the artistic heritage of the Vilnius’ friars can be continued search­ ing for new objects (works of art which have been lost, the painted-over fres­ coes, etc). The object of the research could also be expanded, including the churches of St Anne and St Michael, which could cover the aspect of the interaction of the three orders which were characteristic of the Franciscan viewpoint (male and fe­ male communities, and tertiaries). The lit­ erary and publishing activities of the Franciscan Observants should be inves­ tigated separately. Their sermons, prayer books and other religious literature can become a starting point of studies of their artistic heritage and iconographic analy­ sis. In this volume these subjects are only mentioned in passing.

502

Asmenvardžių rodyklė Į asmenvardžių rodyklę įtraukti pagrindiniame tekste minimi vardai, asmenvardžiai iš gvardijonų ir kustodų, lite‑ ratūros ir iliustracijų sąrašų bei nuorodų neįtraukti.

A Abramavičiai 297, 344 Abramavičienė Šemetaitė Elena 161, 167, 173 Abramavičius Andrius 297 Abramavičius Jonas Samuelis 173 Abraomas 126‑7 Adjutas, šv. kankinys 120 Adomas 370 Adomas, bernardinas ­kankinys 137, 252 Akelaitis Mikalojus 343 Akursijus, šv. kankinys 120 Albanis Džovanis Fran­čes­ kas (Albani Giovanni Francesco) 273 Albertas Kučukaitis 63 Aleknavičiūtė Ona, bernar­ dinė 63 Aleksandras IV, pop. 117 Aleksandras VI, pop. 20, 83 Aleksandras Jogailaitis 24, 59‑63, 81, 141, 361‑2, 403 Amantijus, šv. 191 Amatoris, šv. 191 Ambraziejus iš Klodavos, bernardinas 386 Andriolis Mykolas Elvyras 343 Andrius, Krokuvos bernardinų gvardijonas 57 Andrius, šv. 296 Andžejevskis Stanislovas 352 Andželina iš Folinjo, šv. 26, 326 Angelas, šv. kankinys 183 Angelas iš Ostrovo, bernar­ dinas 65, 403

503

Angelas iš Sicilijos 354 Anibalė de Kapua (Annibale de Capua) 147 Antanas, bernardinas? 355 Antanas iš Tikocino, bernardinas 138 Antanas Paduvietis, šv. 51, 86, 90‑1, 94, 104, 115, 130‑1, 158‑9, 169‑70, 180, 182, 187, 189, 191‑2, 206, 210, 214‑5, 217, 220, 228‑9, 237, 252, 254, 271, 281, 284‑5, 287, 293, 299, 306‑7, 311, 338, 346‑7, 378, 382‑3, 412 Arnuthas Jokūbas 407 Augustas II 271 Aurelija, šv. 191 Aurėjus, šv. 191 B Babianskis Sebastijonas, bernardinas 358 Balcevičius Leonardas 269 Baltramiejus, šv. 139, 159, 344, 346, 383 Barauskas Gasparas 351 Barbora, šv. 47, 177‑9, 181, 217, 219, 252, 299, 308‑9, 340 Barbora Radvilaitė, bernardinė tretininkė 63 Barbora Radvilaitė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Lenkijos karalienė 362 Barčinskis Juozapas 367 Bazaras Sebastijonas 157 Bechas M. 388 Belkevičiūtė Benigna, bernardinė 269 Benediktas, šv. kankinys 168 Benediktas XIII, pop. 47, 202 Benediktas XIV, pop. 52‑3, 191, 200, 251, 271, 273 Beraldas, šv. kankinys 120 Berkhofas Jonas Gotardas 168, 214, 239‑40, 242‑4, 254‑5, 427

Bernardinas iš Feltre (Ber­nar­ dino da Feltre), pal. 404 Bernardinas Sienietis, šv. 11, 13, 15‑6, 19‑20, 24, 30, 36, 38, 41‑2, 45, 47, 52‑3, 65‑7, 70, 77, 82, 104‑5, 115‑6, 124, 131, 139, 144, 149, 154, 165, 168, 172, 179‑80, 189, 206, 227, 233, 243, 252, 259, 281, 283, 293, 296, 299, 301, 307‑8, 312‑3, 319, 333, 335, 337, 339‑40, 344, 347‑9, 358, 367, 396, 400, 409, 425‑7 Biežanskis Gabrielis, bernar­ dinas 357 Bikis Bernardinas, bernar­ dinas 393‑4 Bykovskis Antanas, bernardi‑ nas 169, 180, 197, 209‑10, 365 Bilevskis Damijonas, bernar­ dinas 337 Blanka Kastilietė, pal. 326 Blažiejus iš Lietuvos, bernar­ dinas 58 Bogdanas Stanislovas 396 Bogdzevičius Placidas, bernar­ dinas 358 Bona (Bonadona), pal. 326 Bona Sforca 137 Bonaventūra, šv. 41, 47, 93, 103, 115‑6, 161, 180, 182, 218, 220‑1, 299, 307‑9, 363, 374, 378, 399, 404 Bonaventūra iš Lietuvos, bernar­ dinas 121 Bonifacas de Ceva 118, 120 Bonozas, šv. 191 Boreika Robertas 163 Boromėjus Karolis, šv. 181 Botvičius Martynas, bernar­ dinas 336 Branickienė Kotryna Sapie­ gaitė 395 Braunas Georgas 25 Bretneris Dovydas 396 Brodzickis Vaitiekus 189

Brunonas (Bruno), šv. 209‑10, 229‑32, 234‑5, 237‑8, 240, 252‑5, 347 Bulhakas Janas 121, 260 Bulhakas Jokūbas, bernar­ dinas 192, 409 Burkvičius Jacekas, bernar­ dinas 202 Burnickis Antanas, bernar­ dinas 389 Bužinskis Stanislovas 419 Bžostovskis Jonas 179 Bžostovskis Konstantinas Kazimieras, vysk. 381 C Celestinas, bernardinas 55 Charkevičius Juvenalis, bernar­ dinas 139, 330, 389, 395 Chodkevičiai 151, 342 Chodkevičienė Mieleckaitė Sofija 151, 393 Chodkevičius Jeronimas 25, 156 Chodkevičius Jeronimas Chrizostomas 393 Chodkevičius Jonas Karolis 140, 151, 156, 393, 407 Chodkevičius Kristupas 154 Chodzka Ignacas 334, 343 Chominskis, didikas 420 Chrapovickis Pranciškus, bernar­ dinas 257 Cibulska Antanina, bernar­ dinė 269 Cudnikovskis Gaudentis, bernar­ dinas 292 Č Čaginas Nikolajus 32 Čartoriskiai 17 Čyžas Pranciškus 414, 415, 419 D Daleckis Krescencijus, bernar­ dinas 400 Dambrovska Pranciška, bernar‑ dinė 284, 367 Dambrovskiai 412

Danielius, pranašas 91‑2 Danielius, stalius 295 Danielius, šv. kankinys 51, 182‑4 Delfina, pal. 328 Deziderijus, šv. 191 Didakas, šv. 16, 51, 171‑2, 189, 206, 210, 213, 229, 252, 283, 290, 299, 308, 312, 348, 427‑8 Digna, šv. 191 Digonis Tomas, bernardinas 16, 33, 151‑2, 156, 163, 167, 173, 407 Digonis Tomas, Vilniaus burmis‑ tras 33, 407 Diodoras, šv. 191 Dluskis Mykolas 417 Dobrovolskis, kunigas 284 Dombrovskis Juozapas 413 Dominykas, bernardinas kanki‑ nys 137, 252‑3 Dominykas, šv. 83, 86, 110‑1, 354 Domnikevičius Baltramiejus 161 Donulas, šv. kankinys 183 Dovydas, Izraelio karalius, pra‑ našas 127‑8, 188, 195, 290, 317 Drėma Vladas 68, 171, 295, 318‑9 Družyna, tapytojas 352 Džotas (Giotto), stalius 293, 295 Džotas (Giotto di Bondone) 123 E Elena, Lietuvos didžioji kuni‑ gaikštienė 60, 362 Elena, šv. 200 Elijas, pranciškonas 183 Elzbieta Habsburgaitė 246, 248‑9, 356, 364 Elzbieta, Portugalijos kara­ lienė, šv. 325 Elzbieta, Vengrijos kara­ lienė, šv. 47, 328‑9 Elzbieta, šv. 304‑5 Elzearijus, pal. 328 Emilijana (Umilijana), pal. 325 Enkingeris Mykolas 60, 69 Este Margarita, de 325 Eugenijus IV, pop. 19, 131 F Fabijonas, šv. 169

Fantinis Albertas, pranciš­ konas 22 Feliksas, šv. 351 Fereris (Fererri) Zacharijas 47, 231 Fiedorovičius, bernardinas 335 Filipovičius Danielius 187 Fiolas (Fyol) Švajpoltas 76 Florijonas, šv. 14, 77, 160‑1, 163, 167, 179, 187, 189, 245‑6, 299, 352‑3, 379, 381, 383, 404, 410 Fontana Juozapas 297 Fontani Jonas 415 Franskonis (Fransconi) Paskalis 276 Frezeris Jonas Karolis 295, 304 Fridolinas (Fridolin) Stepo­ nas 91, 92, 132‑4 G Galaunė Adrianas 411 Galijotas 127‑8 Galis (Galle) Filipas 223, 228 Galis Fridrikas 305 Galis (Galle) Kornelis 199 Gediminas 21 Gelgaudienė Barbora 410‑2 Gidžiūnas Viktoras 14, 36 Giedraitis Mykolas, bernardinas 408 Giedraitytė Barbora 419 Gilberas (Gilbert) Nikolai 109, 118 Glaubicas Jonas Kristupas 295, 297 Glovackis Juozapas Hiliaris 350 Gnievčynskis Antanas, bernardi‑ nas 282, 293, 321 Goštautai 81 Goštautaitė Aleksandra 65 Goštautas Albertas 80, 362 Goštautas Jonas 63 Goštautas Martynas 65 Gotardas iš Semiačyno, bernar‑ dinas 65‑6, 81, 131, 135, 137 Grigalius IX, pop. 52, 111‑2, 117, 329 Grigalius XV, pop. 48, 230 Grondzkis, Gronckis Andrius, bernardinas 140, 392‑3 Gualteris (Valteris), pal. 326 Gurnickis (Górnicki) Lukas 392 Gžybovskis Festus, tretininkas, tapytojas 350

Asmenvardžių rodyklė

504

H Habakukas, pranašas 127 Hanusaitis Jokūbas 57 Hanuševičius Jokūbas 403 Hedelis Johanas 410 Hermanas Polikarpas, bernar­ dinas 337 Hlebavičiai (Glebavičiai) 159‑60, 410 Hlebavičius Jurgis Karolis 35, 154, 160, 393‑4 Hlebavičius Jonas Samuelis 394, 415 Hlebavičius Mikalojus 159, 394, 405, 415 Hogenbergas Franzas 25 Holozubovaitė Salomėja, ber­ nardinė 269 Honoratas, šv. 191 Honorijus III, pop. 114, 117 Hopenas Jurgis 17 Hornas Kirilas, bernardinas 140 Hugonas, šv. 234 Huyma, Hujma Stanislovas, ber‑ nardinas 65, 403 Hunyadis (Hunyadi) Jonas 225‑6 I Ignacas Lojola (šv. Ignotas) 139, 340 Ignatavičius Anastazas, bernardinas 344 Ylakavičius Napoleonas 347 Ilgevičius Jurgis, bernardi‑ nas 180, 185 Inocentas III, pop. 107, 109 Inocentas IV, pop. 117 Inocentas VIII, pop. 80 Inocentas XI, pop. 48 Inocentas XII, pop. 52 Ivanas Rūstusis 57, 137 Ivas (Ivonas), šv. 325 Izaijas, pranašas 127, 316 Izaokas 100, 126 J Jankevičienė Algė 15 Jansonas Mikalojus 289, 292, 349

505

Asmenvardžių rodyklė

Januševičius Justinas, bernar­ dinas 358 Januškevičius, stalius 423 Jasinskis Mikalojus 388 Jaskoldas, kanauninkas 283 Jastžembskis, auksakalys 353, 375 Javtokas Ambraziejus, bernar­ dinas 336 Jevlaševskis Liudvikas Kazi­ mieras 163 Jėzus Kristus 26, 30, 32, 36, 39, 41‑2, 44‑5, 47, 50, 52‑3, 79‑80, 83‑4, 86, 89, 91, 95, 97‑8, 100‑5, 119‑21, 123‑4, 128‑9, 131, 133, 139, 143, 149, 151, 155‑8, 163‑4, 167, 169‑72, 176‑7, 184, 188‑9, 191, 195, 197‑202, 204, 206, 208, 210, 213, 215, 217‑8, 220‑1, 223, 226‑8, 234, 237, 242, 244‑5, 251, 259, 265‑6, 272, 292, 300‑1, 303, 306, 308, 311‑3, 317, 321, 323, 326, 328, 333, 338, 341, 346‑50, 353, 355, 365, 370‑1, 373‑4, 376‑8, 382, 409, 411, 413, 422, 426 Joakimas, šv. 47, 305 Joakimas Fiorietis 97 Jobas 127 Jogaila, Lietuvos didysis kuni‑ gaikštis, Lenkijos karalius 16, 187, 246 Jogailaičiai 55, 57, 59, 61, 63, 65, 67, 69, 71, 73, 75‑7, 79, 81, 83, 85, 89, 91, 93, 95, 97, 99, 101, 103, 105, 107, 109, 111, 113, 115, 117, 119, 121, 123, 127, 129, 131, 133, 165, 248‑9 Jokūbas iš Alkalos (Jacobo de Alcala) 109 Jokūbas, stalius 294 Jokūbas, šv. 53 Jonas Auksaburnis (Chrizos­to­ mas), šv. 209‑10, 212‑3, 253‑4 Jonas, bernardinas tapytojas 295 Jonas Dunsas Škotas, pal. 169 Jonas Evangelistas, šv. 77, 93, 98‑9, 123, 127‑30, 149, 187, 192, 198, 213, 279, 301, 319, 333, 339‑40, 350, 370, 378, 382, 421, 423 Jonas iš Duklės, šv. 51, 206 Jonas iš Kameneco, bernar­ dinas 138

Jonas iš Komorovo (Komo­ rovskis), bernardinas 57, 63, 65‑6, 70, 109, 120, 131, 134‑5, 137, 246, 362, 403 Jonas iš Lietuvos kuni­gaikščių 80 Jonas iš Vitebsko, bernar­ dinas 138 Jonas Kapestranas, šv. 19‑22, 24, 29, 41‑2, 51, 55‑6, 59, 115‑6, 131, 140, 209‑10, 225‑7, 230, 239, 245‑6, 248‑9, 329, 355, 403‑4, 427 Jonas Krikštytojas, šv. 305 Jonas Nepomukas, šv. 296 Jonas, pop. 351 Jonas Sobieskis 179 Jonas Vilnietis, bernardinas 407 Jucevičius Galikonas (?), bernar­ dinas 336 Judas, ap. 47 Judas Iskarijotas 42 Jukundijus, šv. 191 Julius II, pop. 109 Juozapas, šv. 47, 174, 189, 271‑2, 355 Jurgis, šv. 86, 93‑5, 133, 346 Juškevičius Edvardas, bernar­ dinas 336 Juškevičius Herkulanas, bernar‑ dinas 206, 396 K Kačynska Elzbieta 412 Kadynas Jonas, bernardinas 294 Kajafas 197 Kalinauskas Konstantinas 357 Kaminskis, bajoras 293, 339 Kantakas Kamilis 14, 42, 44, 188 Karpis Benediktas 350 Karpis Jokūbas 284 Karpis Juozapotas Mykolas 395 Kazimieras Jogailaitis 19, 22, 41, 56‑60, 63, 141, 209, 245‑6, 248‑9, 355‑6, 361, 368, 385 Kazimieras, šv. 45, 51, 152, 165, 167, 210, 231, 240‑1, 244, 248, 350, 364, 379, 383, 429 Kierelis Simonas 404 Kiprijonas, kunigas 388 Kiška Jonušas 141 Kiška Stanislovas 158

Klara, šv. 44, 51, 95, 117, 220, 355 Klara iš Montefalko, šv. 328 Klarovskis Jonas Pranciškus 412 Klarovskis Motiejus 33, 269, 412 Klemensas IV, pop. 52, 325 Klemensas VIII, pop. 50 Klemensas X, pop. 218, 230 Klemensas XII, pop. 269 Klongevičius Andrius Bene­ diktas 421 Kochanovskis (Kochanowski) Janas 392 Kociela Samuelis Jeronimas 373 Kociela Tadas 415 Kocielienė Ona Tiškevičiūtė 395 Kokočynskis Kristupas 269 Koleckiai 410 Koleckis, Kolenckis Alek­san­ dras 160‑1, 394, 409 Koleckis, Kolenckis Florijonas, bernardinas 160‑1, 394 Koletė, šv. 26, 47, 189, 283, 299, 308‑9, 311, 340, 351, 367 Kolosovskis, Klošovskis MykolasViktoras, bernar­dinas 349 Kolumbanas, šv. 191 Komorovskienė iš DruckiųSokolinskių Darata 167 Komorovskis Jonas 63 Kondratovičius Adrianas Paulius, bernardinas 243 Konradas Rudasis 63 Konradas iš Lietuvos 22 Kopecas Pranciškus, bernar­ dinas 346, 389 Korzonas Abdonas 357 Korzonas Brunonas 357 Kosakauskas Augustinas 297, 322, 399, 428 Koscieleckis (Koscielecki) Mikalojus 58, 107 Kosciuška Tadas 348, 383, 399 Kosmovskis Matas 412 Kostrovickis Mykolas 344, 347 Kotryna, šv. 344, 359 Kozlovskis Valentinas, bernar­ dinas 143 Krasovskis Bonaventūra, bernar­ dinas 399 Kristoforas, šv. 85‑6, 88‑92, 95, 133, 272

Kriugeris (Krüger) Teodoras 231 Krošinskiai 160 Krukovskis Aleksas, bernar­ dinas 333 Kučukas 63 Kučukovičius Vaitiekus 403 L Lanfrankas (Lanfranco) Džo­ vanis 231 Laskis Jonas 240 Laskovskis Petras, bernar­ dinas 143 Laucius Giedrius 15 Laureo Vincenzo 147 Lebieckis Pranciškus, bernar­ dinas 168‑9 Legartavičius Andrius 156, 158 Leibovičius Hirša 27 Leonardas iš Porto Mauricijo (Leo­ nar­do a Porto Maurizio) 191 Leonardas iš Sieradzo, bernardi‑ nas 139, 144, 387 Leonas, pranciškonas 113 Leonas, šv. kankinys 183 Leonas iš Lancuto, bernar­ dinas 65‑6 Leonas X, pop. 21, 26, 39, 47, 52, 183 Levickis Baltramiejus, bernardi‑ nas vargononininkas 392 Lichetti Pranciškus 41 Limanovskis (Limanowski) Mečislovas 335 Linevičius Otonas 355 Lipinskis Adomas, bernardinas tapytojas 363 Lisievskis, didikas 265 Liucijus, šv. 328 Liucijus (Lukecijus) iš Podžibonsio, šv. 326 Liudvika Marija Gonzaga, Lietuvos didžioji kunigaikš‑ tienė 154, 249 Liudvikas iš Tulūzos, šv. 51, 104, 115, 180, 182‑4, 206, 229, 239 Liudvikas VIII, Prancūzijos karalius 326 Liudvikas IX, Prancūzijos kara‑ lius 47, 51, 326

Lojus Baltramiejus, bernar­ dinas 58 Lozorius 238 Lubranskis (Lubrański) Jonas 105 Lukas, evangelistas 315 Lukaševičiai 25 Lukoševičius Romualdas 357 M Macyna Aleksas, bernar­dinas 262 Mafonas Antanas 156‑7 Mafonas Pranciškus 157 Mahometas II 225 Makovskis Tomas 25, 147 Malejevskis Ptolemėjus, bernar‑ dinas 258, 396 Mamoničius Viktoras, bernar­ dinas 396 Manvydaitė Radvilienė Sofija Ona 63 Marcinkevičius Marijonas, bernardinas 188 Margarita iš Kortonos, šv. 51, 310‑1, 374 Marija, Švč. Mergelė, Dievo Motina 7, 21, 26, 29, 32, 36‑8, 41‑2, 45, 47‑50, 52‑3, 60‑1, 63, 76‑9, 98‑9, 111, 121, 123, 128‑30, 133, 135, 141, 143, 147, 149, 152, 154‑6, 158, 161, 164, 167, 170‑1, 180, 183‑8, 190, 192, 195, 197‑9, 213‑5, 217, 227‑9, 234, 237‑8, 242, 245, 249, 251‑2, 257‑8, 260‑3, 265‑9, 271‑3, 279‑80, 283‑7, 292, 294‑6, 299‑301, 303‑6, 310‑1, 313‑9, 321, 335, 339, 341, 345‑6, 348, 351, 353‑5, 361, 363, 365, 367‑8, 370‑1, 378, 382‑3, 386, 388‑9, 391, 396‑7, 407, 419, 421, 426‑8 Marija Magdalietė, šv. 169, 213, 311, 344, 386‑7, 397 Marijonas iš Jeziorko, bernardi‑ nas 65, 80, 120, 403 Markas iš Lisabonos 183, 206 Martynas, bernardinas kanki‑ nys 137, 252 Martynas, šv. 47, 62, 138, 296, 340 Masalskis Aleksandras 393 Masalskis Ignotas Jokūbas 344, 363

Asmenvardžių rodyklė

506

Matas, bernardinas auksa­kalys 361 Matas, evangelistas 386 Matušakaitė Marija 75‑7 Mažvydas Martynas 38, 401 Melchizedekas, bernardinas 22 Mickevičius Adomas 335 Miečnikovskis Adomas 240 Mikalojus, šv. 21, 265 Mikalojus, šv. kankinys (Gorkume) 218 Mikalojus, šv. kankinys (Maroke) 183 Mikalojus iš Busko, bernardinas 139 Mikalojus III, pop. 52, 117 Mikalojus V, pop. 225, 257 Minkevičius Andrius 33 Mitkevičiai 411 Mitkevičienė Marijona 200 Mitkevičius Jonas Kazi­ mieras 199 Mitkevičius Juozapas 200 Modestas, šv. 168, 191 Mončevskis Bernardinas 262 Moravskis Stanislovas 417 Morkus, pranciškonas 137 Motiejus, tapytojas 287, 313, 318 Motiejus Trakiškis 22 Mozė 126‑8, 308 N Napoleonas Bonapartas 334 Narbutas Sigitas 38 Narkevičius Pranciškus 419 Narmoncas Kazimieras Mykolas, bernardinas 395 Naruševičienė Sapiegaitė Teodora 259, 267, 373, 377 Naruševičius Aleksandras 373, 377 Naruševičius Kristupas 394 Nikolucijus Sienietis, pal. 325 Nojus 305 Novickis Adrianas, bernar­ dinas 357 O Oginskienė Abramavičiūtė Kristina 395

507 Asmenvardžių rodyklė

Oginskis Ignotas 413 Ogonovskis Steponas, bernardinas 349 Olesnickis Zbignievas 20, 245‑6, 249 Olšynskis Juozapas 194 Oltsas, Holtzas Johanas 293‑4 Ona, Mikalojaus Radvilaičio sesuo, bernardinė 63 Ona, šv. 11, 17, 21, 24, 28‑9, 31‑2, 45, 47, 51, 59‑63, 65‑8, 70, 81, 137‑8, 141, 143‑4, 148, 157, 163, 164, 167, 202, 209, 231, 251, 276, 294‑6, 305, 333‑4, 339‑42, 347, 350, 357, 359, 381, 391, 393, 396, 409‑11, 417, 425 Oscinavičienė Marijona 417 Osieckis Motiejus, pranciškonas reformatas, architektas 227‑8 Oskierka Antanas 395 Otas, šv. kankinys 120 Ovodovičius Ignacas, bernardi‑ nas 192, 296 Ozėjas, pranašas 127 P Pacas, LDK raštininkas 284 Pacas Feliksas 152 Pacas Mykolas Kazimieras 25, 35, 167 Pacas Petras 152, 158 Pacevičius Arvydas 385 Pacienė Šemetaitė Elzbieta 151 Paknys Mindaugas 243 Pankevičius Antanas, bernar­ dinas 167 Paskalis Bajlonas, šv. 51, 186, 191, 206, 210, 227‑8, 235, 252, 427 Pašilinskis Mikalojus 197 Paškevičius Marijonas, bernardi‑ nas 183, 192, 367, 382, 397 Paškevičius Mykolas, bernardi‑ nas 395, 417 Paulauskas (Pawłowski) Ignacas Liudvikas, Mogiliavo arki­vys­ kupas 421 Paulauskas Ferdinandas, bernar­ dinas 336 Paulius, bernardinas kanki‑ nys 137, 252‑3

Paulius, šv. apaštalas 79, 212, 259, 273, 290 Paulius iš Levočos (Pavol z Levoče) 76 Paulius iš Vilniaus, bernar­ dinas 75 Paulius V, pop. 42 Pedro Chuanetė iš Molinos (Pedro Juanete de Molina) 276 Pensa Jonas 297 Pensa Konstantinas 297 Petka Jogailaitis 63 Petras iš Alkantaros, šv. 51, 172‑6, 179, 189, 197, 204, 281, 287, 293, 299, 306‑9, 311, 347, 378, 382, 410, 428 Petras, šv. apaštalas 79, 259, 273, 290 Petras, šv. kankinys (Maroke) 120 Petras Kankinys, pal. 326 Petras Kankinys, šv. 111 Petras Regalatas, šv. 51, 248‑50, 427 Petras Tomickis, vysk. 105 Petravičius Celestinas, bernardi‑ nas tapytojas 409 Petžykovskis Petras, bernar­ dinas 357 Pijus, šv. 168, 191 Pijus VI, pop. 47, 52, 326 Pijus V, pop. 26, 140 Pilchovskis Dovydas, vysk. 333, 337 Pileckis Juozapas, bernardi‑ nas 30, 32 Piotrovskis Jokūbas 305 Plavšinskis Simforijonas, bernar­ dinas 336 Plonskis Jeronimas, bernardinas auksakalys 361 Podreckis Mikalojus 152 Podrezovas 158 Poncijus Pilotas 100‑1, 197, 200‑1 Pranciškus, stalius 294 Pranciškus, tretininkas 367 Pranciškus Asyžietis, šv. 7, 11, 13‑5, 19, 21‑4, 27‑8, 30, 33, 36, 38, 41, 44‑5, 47‑8, 51‑3, 65‑7, 70, 77, 81‑3, 85‑6, 89, 93‑4, 97, 102‑5, 107‑8, 110‑6, 117‑8, 120‑1, 128‑9, 131, 133, 139‑40, 144, 149,

151‑2, 157‑8, 163, 167‑70, 175‑7, 179‑80, 183, 189, 194, 206, 210, 213, 215, 218‑21, 223‑6, 228, 237‑8, 251‑5, 257, 259‑61, 272, 278, 280‑2, 284, 287, 293‑6, 299‑300, 306, 309, 312, 319, 321, 323, 325‑6, 331, 333, 335, 337, 339‑40, 343‑4, 347‑51, 353‑5, 358‑9, 371, 374, 381, 383, 385, 396‑8, 400, 409‑10, 412, 425‑6 Pranciškus iš Sieradzio, bernar‑ dinas 58, 134‑5 Pranciškus Solanas, šv. 51, 311 Pranevičius Antanas, kalvis 350 Pražmuntaitė Pomažanskienė Jadvyga 156, 171 Preparatas ?, šv. 191 Prosperas, šv. 191 Prusas Laurynas, bernardi‑ nas 394, 405, 409, 415 Pšeclavskis 263 Puslovskis Vaitiekus 417‑8, 422 Pžylenckis Pranciškus, bernardi‑ nas 11, 200, 276, 389, 397‑8, 417 R Radvila Jeronimas Florijonas 277 Radvila Jonas 63, 405 Radvila Jonas Jurgis 405 Radvila Jurgis, kard. 38, 47, 143 Radvila Mikalojus 63, 212, 363, 405 Radvila Mikalojus Kris­tupas 144, 147 Radvila Mykolas Kazimieras 29, 35, 175, 278 Radvila Stanislovas 156‑7, 171, 282, 299, 356, 403, 405 Radvila Stanislovas Karolis 35, 278, 363, 405 Radvila Vaitiekus (Albertas) 63, 154 Radvilaitė Barbora, bernar­ dinė 63 Radvilaitė Ona, bernardinė 63 Radvilaitė Ona, Mazovijos kunigaikštienė 63 Radvilaitis Mikalojus 63 Radvilienė, Vilniaus vaiva­ dienė 349

Radvilienė Sanguškaitė Ona Kotryna 278 Radvilienė Uršulė Pranciška iš Višniaveckių 29 Radvilos 24, 63, 278, 361 Raffaello de Rossi de Lugag­ nano 276 Rakovskis Mykolas, bernardi‑ nas 185, 395 Rakozianka Teodora, bernar­ dinė 367 Rapolas iš Lgotos, bernar­ dinas 386 Rapolas iš Prošovicų, bernar­ dinas 65 Rekutis Florijonas 338 Rėjus Andrius, bernardinas 55, 65 Ričardas, pal. 325 Rimkevičius Celerinas, bernardi‑ nas 334, 336, 341 Robertas Išpažinėjas, pal. 325 Robertas da Lecce 111 Rochmanas Andrius, bernar­ dinas 394 Rodzevičius, didikas 283 Rokas, šv. 29, 157, 344 Rokickis Adomas Mykolas 414 Romanovičius Steponas, bernar‑ dinas 170, 261, 263, 373 Romanovskis Kazimieras, bernardinas 397 Römeris Alfredas 48, 141, 354, 356 Rosis Pietras 351 Rosmanas B., bernardinas auksakalys 361 Rostovskis Florijonas, tretinin‑ kas, stalius 350 Rožbickis Tomas, bernar­ dinas 358 Rožė iš Viterbo, šv. 51, 324‑5 Rudamina‑Dusetiškis Jonas 152, 407 Ruseckas Boleslovas 28, 342 Ruseckas Kanutas 31, 417‑8 Rustemas Jonas 417 S Sačenska Marta, bernardinė 25 Samsonas 127‑8 Samuelis, šv. kankinys 183

Samuelis 127 Sanguškos 277 Sapiega Aleksandras 231, 257 Sapiega Jonas 39 Sapiega Jonas Fridrikas 269‑71 Sapiega Juozapas Pranciškus 277 Sapiega Kazimieras Leonas 231, 238, 267 Sapiega Leonas 26‑7, 78, 155, 257, 267 Sapiega Povilas Jonas 257, 267 Sapiegaitė Teklė, bernardinė 269 Sapiegaitė Teodora žr. Naru­še­ vi­čienė Sapiegaitė Teofilė, bernar­dinė 255 Sapiegaitė Teresė 277 Sapiegienė Tarnovskytė Teodora Kristina 238 Sapiegos 78, 121, 238, 255, 257, 259, 263, 265, 267‑8, 271‑3, 428 Saplica Vincentas, bernar­ dinas 282 Sarbievijus 395 Savickis Hiacintas, bernardi‑ nas 322, 389 Savičius Pranciškus, bernar­ dinas 271 Scipijonas de Kampo (Campo), bernardinas 268 Scipijonas de Kampo (Campo) Kristupas, bernardinas 151, 388 Sebastijonas, šv. 157, 169, 283, 347, 396 Senkevičius Juozapas 158 Severas, šv. 191 Sforca Palavičinis (Sforza Palla­ vicini) Aleksandras 273 Siepskis Paulius 388 Sikorskis Antanas, benar­ dinas 399 Sikstas IV, pop. 44, 80, 120 Sikstas V, pop. 52‑3, 143, 158, 200, 288 Silvestras, bernardinas 58, 75 Silvestras, pal. 94, 177, 288 Simonas, knygrišys 396 Simonas iš Lipnicos, šv. 41, 65, 206, 210, 238‑44, 254 Simonas iš Tridento, palaimintasis 404

Asmenvardžių rodyklė

508

Simonavičius Andrius, kalvis 350 Simplicijus, bernardinas stalius 295 Sirunavičius Julijonas, berna­ rdinas 358 Sitanskis Pranciškus, bernar­ dinas 395 Skačkauskas Henrikas, bernar­ dinas 357 Skardžiuvienė Regina 15 Skarga Petras 232 Skorina Pranciškus 39 Skrobkovičius Liudvikas 241 Slaveckis Mykolas 188 Slavočinskis Mozerka Salia­ monas 42 Slupeckis, didikas 405 Slupskis Mikalojus 257 Sluščianskis Motiejus 295 Smuglevičius Pranciškus 212, 351 Sobolevskis Jonas 322 Sofija, knygrišio žmona 396 Sofija, Lietuvos didžioji kuni‑ gaikštienė ir Lenkijos kara‑ lienė 245‑6, 248‑9 Sokolinskaitė Konstancija, ber‑ nardinė 257‑9, 262, 266‑7 Sokolovska Justina 412 Sokolovskis Antanas 389 Solikovskis Jonas Dimitras 143 Sopocko Steponas, bernar­ dinas 407 Stanislovas, bernardinas stalius 295 Stanislovas iš Slupos, bernardinas 65 Stankonis iš Kauno 63 Stažynskis Juozapas 396 Steponas Batoras 144 Stošas (Stoss, Stwosz)Vitas 76‑7 Strachovskis (Strachowski) Baltramiejus 251 Sudimantaitė Ona, bernar­dinė 65 Sudimantaitis Alekna (Alek­ sandras) 65 Sungaila Jonas 22 Sungailienė Marina 22 Š Šatynskis Motiejus 349 Šeliga Andrius 22 Šemborskis 339, 411

509 Asmenvardžių rodyklė

Šemešys Adomas 335 Šimanovskis Heraklis, bernardinas 337 Šimkevičius Sebastijonas, bernardinas 337 Šysieckis (Szysiecki) Jonas Kapestranas, bernardinas 204 Šklarekas Jonas, bernardinas 57 Šulcas Mykolas 31, 333, 350, 359 Šurkevičius Jurgis 412 Švėgždavičius Felicijonas, bernardinas 336 T Tarandaitė Dalia 245 Taujanskis Andrius 335 Tiškevičiai 344 Tiškevičius Juozapas 423 Tiškevičius Jurgis 154, 356, 371, 373, 378 Tiškevičius Vladislovas 170, 172, 371, 373, 407 Tiškevičius Sigizmundas, bernardinas 407 Tyzenhauzas Antanas 420 Tyzenhauzas Mykolas 395, 417 Tomas Celanietis 228 Tomaševskis Januarijus, bernar­ dinas 350 Tomickis Petras 105 Tryzna Gedeonas Mykolas 154 Tupalskis Edvardas 358 Turzonas (Thurzo) Jonas 76 Turzonas (Thurzo) Jurgis 76 U Ugolinas, šv. kankinys 183 Urbonas, bernardinas 58 Urbonas V, pop. 52 Urbonas VIII, pop. 52, 175, 240, 278, 373 Užemeckis Gvidas, bernardi‑ nas 337, 349 Užemskis Jonas 25 V Vaclovas, bernardinas kanki‑ nys 137, 252

Vaina Benediktas 161 Vaina Gabrielis 407 Vaina Vincentas 393 Vainos 173, 410 Vaišvilaitė Irena 15 Vaitulevičienė Alvyra 15, 425 Valadkevičiūtė 269 Valavičienė Ona 412 Valavičius, referendorius 192 Valavičius, kanauninkas 350 Valentas, šv. 352 Valteris, stalius 294 Valteris, pal. žr. Gualteris Vankavičius Valentinas 335 Vasilevskis Juozapotas 415 Vaškevičienė Teodora 199 Vaškevičius Petras 199 Veselovskis Petras 299, 356, 405, 407 Viečorkovskis Andrius 296 Vijūkas‑Kojalavičius Albertas 403 Vilčevskis Baltramiejus 381 Vilčinskis Jonas Kazimieras 30, 356, 368, 375 Vincentas, stalius 294 Vincentas, šv. 191 Vinča Mykolas 396 Vitelijus Erazmas 83 Vitkauskienė Rūta Birutė 369 Vitunskis Augustinas, bernardi‑ nas 152, 407 Vysockis Antanas, bernardinas vargonininkas 352 Vytautas Didysis 16 Vladislovas iš Gielniovo, šv. 41‑2, 60, 206, 250‑1, 345, 347 Vladislovas Jogailaitis 60 Vladislovas Vaza 154, 373, 395 Vnorovskis Modestas, bernar­ dinas 389 Vnučekas Adomas, bernar­ dinas 25 W Wyczawski Hieronim Euge­ niusz 14

Z Zaborovskis, artilerijos kapitonas 49 Zacharijas, pranašas 127, 304‑5 Zahorskis Vladislovas 13 Zaviša Kristupas 407 Zborovskis, didikas 405 Zebžydovskis (Zebrzydowski) Andrius 246 Zenavičienė, didikė 267 Zenavičius Jurgis 394, 417

Zenkavičius Mykolas 50, 273 Zenkevičienė Rožė 419 Zigmantas (Žygimantas) IV Vaza 183, 249, 381, 407 Znoska Paulius 407‑8 Ž Žabaitė Antanina, bernar­dinė 199 Žagelis, kunigas 268 Žagevičius Juozapas, bernar­ dinas 33

Žagevičius Juozapas Jonas 33 Žagevičius Pranciškus, bernar­ dinas 33 Žagevičius Teodoras, bernar­ dinas 33 Žalčiukas (Wężyk) Jokūbas 187 Žekovskis Danielius 289 Žičkuvienė Greta 423 Žygimantas Senasis 67, 80, 362

Vietovardžių rodyklė Neįtraukti vietovardžiai Vilnius ir Lietuva (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), taip pat vietovardžiai, kurie yra asmendvardžių sudėti‑ nės dalys (pvz., Liudvikas iš Tulūzos).

Afrika 183 Akvila 65 Alkala 140 Aragona 227, 325 Arnionys 344, 346‑7 Asyžius 22‑3, 48, 83, 112, 117, 176, 223 Astrachanė 344 Astravas 344 Austrija 133 Balninkai 283, 347 Baltarusija 231, 344 Baltstogės giria 357 Bazilėja 152 Belgradas 225‑6, 230 Bereza 231, 238 Biala (Palenkės Biala) 175, 278 Bienica 343, 415 Bydgoščius 58, 75, 81, 134 Bockos 277, 281, 297 Bosnija 80 Bratislava 369

Briuselis 218 Budslavas (Būda) 141, 143, 170‑1, 176, 295, 297, 340‑1, 355, 361, 409 Chelmas 57, 107 Chocimskas 345 Chotinas 140, 407 Čekija 22, 133 Čenstakava 152, 154, 167, 169, 187, 249, 318‑9 Didžioji Lenkija 175, 204, 251, 276‑8, 281 Dnestras 67 Dombrovna 160 Druja 176, 238 Dubingiai 344 Dusetos 350 Egiptas 20, 128 Europa 13, 19, 23, 26, 29, 39, 71, 114, 133, 151, 156, 158, 163, 182, 200, 205‑6, 226, 230‑1, 330, 427 Europa, Centrinė 19, 60 Europa, Rytų 19, 427 Europa, Šiaurės 60, 132 Europa, Vakarų 197 Europa, Vidurio 19, 100, 132‑3, 246, 427 Florencija 39, 79, 180‑1, 325 Folinjo 326 Gardinas 59, 63, 238, 393

Gdanskas 59‑61, 69, 71, 76 Gnieznas 57, 240 Golgota 100, 123 Gorkumas 51, 217‑9, 221, 427 Gražiškės 268 Grenoblis 234 Hanušiškės 394 Hluskas 349 Irkutskas 344 Ispanija 20, 174, 229, 395 Italija 19, 29, 65, 131, 151, 174, 239, 277, 330, 386, 395 Jasna Gura 249 Javoras 133‑4 Jeruzalė 53, 161, 200‑1, 204, 317 Joniškis 345, 347 Kalabrija 183, 235, 237 Karaliaučius 71 Karkažiškės 344 Karvys 344 Kaukazas 344‑5 Kaunas 16, 55, 60, 63, 65, 71, 80, 170, 262, 343 Kazanė 344 Kazimiežas, dabar Krokuvos dalis 29, 72, 388 Kelnas 38, 237, 388 Kijevas 57 Klepažas (Krokuvos prie­ miestis) 245

Vietovardžių rodyklė

510

Kobylinas 134, 361 Kodenis 269, 271 Kolas 66 Konstantinopolis 212, 225 Kretinga 151, 238, 393 Krokuva 16, 19‑22, 26, 39, 41, 55, 57, 65, 76, 135, 140, 202, 239, 240‑6, 249, 255, 258, 350, 386‑7, 394 Kuršas 389 Lenkija 4, 11, 13, 16, 19‑20, 22, 24, 26, 29, 39, 41, 42, 56, 59, 61, 67, 69, 71, 76, 80‑2, 121, 131, 133, 135, 137, 139, 144, 163, 174‑5, 183, 187, 197, 206, 231, 238‑40, 243, 245‑6, 251, 273, 275, 277‑8, 300, 343, 361‑2, 386, 395, 403 Levoča 76 Lionas 38, 401 Lipnica 239 Liublinas 69, 394 Livonija 137, 158 Lyda 199 Lomža 337 Loretas 36, 53, 287, 305, 337 Lovičius 58, 75 Lvovas 14, 59, 75, 143 Marokas 86, 118, 120‑1, 132, 167, 183 Maskva 25, 57, 78‑9, 137, 152, 163, 167, 183, 189, 192, 254, 257, 265, 318, 344, 357, 362, 381, 396, 404 Mazovija 63 Mažoji Lenkija 24, 151, 161, 175, 204, 239, 276, 386, 395, 428 Milanas 24, 57, 181 Minskas 141 Mogiliavas 345 Moldavija 67 Molėtai 76, 344‑5, 347 Moravija 55 Naugardukas 152, 337, 407 Neapolis 65, 231, 271, 328 Nerčinskas 344 Nesvyžius 278, 343, 395 Niurnbergas 92, 133 Nyderlandai 157, 217 Olyka 278 Olomoucas 133 Opatovas 134 Orša 140, 160, 411

511

Paberžė 350 Paduva 123, 131, 158, 307 Palenkė 175, 277‑8, 395 Paparčiai 344 Paryžius 140, 231‑2 Parudaminys 141 Piotrkovas 67 Plungė 284 Podolė 277 Podžibonsis 326 Polockas 24, 39, 63, 66, 81, 121, 137, 161, 210, 252‑3, 333, 337, 427 Porciunkulė 23, 48, 50, 53, 353‑4, 374 Portugalija 325 Poznanė 55, 62, 65, 161, 197, 204, 361, 394 Prancūzija 26, 47, 51, 109, 326 Prūsija 276‑7 Pševorskas 69, 121, 133‑4 Radomas 69, 72 Raseiniai 336 Raudonoji Rusia 278 Riminis 217, 325 Ryga 71 Roma 14, 20‑1, 53, 63, 65, 105, 107, 109, 114, 138‑40, 158, 161, 191, 200, 212, 218, 231, 246, 269, 271, 373, 400 Rusia 24, 69, 188, 204, 259, 276‑8 Rusija 333, 344‑6, 400, 425 Rūdninkai 141, 334, 341, 344, 346‑7, 349 Saksonija 59‑60, 71 Salamanka 140 Samboras 69 Sankt‑Peterburgas 400, 421 Santa Maria della Torre 237 Senieji Trakai 345‑6 Seuta 183 Sibiras 345 Siena 227 Silezija 22 Skempas 57, 66, 72, 134 Slonimas 63, 405 Slovakija 76, 133 Sluckas 282, 349 Smolenskas 154, 412, 419 Sokalis 187‑8, 259, 271, 287, 299, 340, 353, 421 Starodubas 167, 173

Strasbūras 38 Sudervė 344, 346 Šartras 234 Ščiučinas 344 Šventoji Žemė 53, 80, 204, 239 Taganrogas 344 Tarnovas 69, 239, 361 Telšiai 337 Tiuringija 328 Tykocinas 63 Tobolskas 344 Toledas 154 Toskana 183 Trakai 22, 63, 151, 158, 269, 346, 379, 389, 405 Tridentas 26, 152, 404 Tverečius 158 Ukmergė 337 Umbrija 325, 328 Upytė 337 Užupis (Vilniaus dalis) 11, 26‑7, 31, 49, 63, 75, 179, 189, 192, 265, 269, 275, 308‑10, 330, 334, 336, 340, 358‑9, 367, 375, 381‑2 Valachija 67 Valensija 326, 395 Varmė 337 Varnionys 297, 344, 346 Varšuva 17, 58, 63, 66, 75, 143, 241, 251, 355, 361 Varta 58, 65, 72, 134‑5, 385‑6 Vatikanas 271, 273 Vavelis 20, 241, 243, 246, 249 Vedroša 57 Venecija 181 Vengrija 47, 269, 328 Verona 29, 151 Viterbo 51, 324‑5 Vyskupų Kazimiežas (Kazimierz Biskupi) 75 Vladikaukazas 344 Vladimiras 403 Vokė 344 Vokietija 59, 133, 157 Volkovyskas 403 Voluinė 277 Vroclavas 57, 248 Zločovas 278 Žemaitija 336

Leidinyje panaudotos nuotraukos iš Kultūros paveldo centro, Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto, Lietuvos centrinio istorijos archyvo, Lietuvos dailės muziejaus skaitmeninio archyvo, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Lietuvos nacionalinio ­muziejaus, Varšuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus apskrities a­ rchyvo, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo Išleido leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Spausdino „Arx Baltica“, Veiverių g. 142B, LT-46353 Kaunas Formatas 165 × 238 mm. Šriftas „Arno“. Tiražas 1200 egz.