Džiaugsmas būti kunigu by Aidai

Christoph Schönborn

Džiaugsmas būti kunigu

Christoph Schönborn

Džiaugsmas būti kunigu Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė

aidai · 2010

UDK 23/28 Sc-59 Versta iš: Christoph Schönborn, La joie d’être prêtre: à la suite du Curé d’Ars, Nouan le Fuzelier, 2009 Knyga išleista Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio pastangomis Už pagalbą leidžiant knygą leidykla nuoširdžiai dėkoja Apaštališkajam nuncijui Lietuvoje arkivyskupui Luigi Bonazzi Specialioji redaktorė Irena Eglė Laumenskaitė Redaktorė Rima Malickaitė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Viršelyje – Avys ir jų piemuo. American Colony ( Jeruzalė), apie 1900–1920 m. LC-M32-591, Library of Congress, Prints and Photographs Division, Washington © Christoph Schönborn, 2009 © Editions des Béatitudes, 2009 © Edita Janulevičiūtė, vertimas, 2010 © Leidykla „Aidai“, 2010 ISBN 978-9955-656-92-0 Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Tel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

Turinys

Benediktas XVI. Kunigas – džiaugsmo ir vilties žmogus 7

I. Kunigo pašaukimas: pašvęstieji pasaulio išganymui 11

1. Dievo sumanymas kurti savo Šeimą – Bažnyčią 12 2. Apaštalai ir jų įpėdiniai: Dievo sumanymo tarnai 16 3. Pakrikštytųjų kunigystė ir tarnaujamoji kunigystė: ko moko Susirinkimas 19

II. Prie gailestingumo versmių 29

1. Jėzaus gailestingumo mokykloje 31 2. Išpažintis – „gailestingumo tribunolas“ 39

III. Malda ir dvasios kova 55

1. Laimė melstis 55 2. Jėzaus malda – mūsų maldos vieta 59 3. Maldos kova 65 4. Nuo kovos prie pasitikėjimo 71

IV. Eucharistija ir ganytojiška meilė 79

1. Eucharistija – džiaugsmo ir gyvenimo šaltinis 79 2. Eucharistijos dovana patikėta labai trapiems žmonėms 84

V. Skelbimas ir misija. Klausimai ir atsakymai 99

Įžanga: dvylikos išrinkimas 99 1. Tėvo Pranciškaus Jono, misionieriaus Lotynų Amerikoje, klausimas apie vidinės maldos gyvenimą 100 2. Tėvo Petro Emanuelio iš Šveicarijos klausimas apie jaunimo evangelizavimą 103 3. Tėvo Antano, portugalų kunigo iš pietinės Lisabonos vyskupijos, klausimas apie egzorcizmą ir jo praktiką 111 4. Tėvo Marijono klausimas apie pakartotinai susituokusius asmenis 114 VI. Marija ir kunigai 125

1. Marijos tikėjimas 125 2. Marijos pastoracija 134

Įžanga

Kunigas – džiaugsmo ir vilties žmogus Šventasis Jonas Marija Vianney’us pabrėžė, koks svarbus kunigo vaidmuo, sakydamas: „Geras ganytojas, ganyto jas pagal Dievo širdį yra didžiausias lobis, kokį gerasis Dievas gali duoti parapijai, ir viena brangiausių dieviš kojo gailestingumo dovanų.“1 Kunigų metais visi esame kviečiami tyrinėti ir iš naujo atrasti didybę sakramento, kuris mus amžiams padarė panašius į Kristų Aukščiausiąjį Kunigą ir visus mus „pašventino tiesa“ (Jn 17, 19). Išrinktas iš žmonių tarpo, kunigas lieka vienas iš jų ir yra pašauktas jiems tarnauti, teikdamas Dievo gyvenimą. Būtent jis „tęsia žemėje atpirkimo darbą“2. Mūsų kuni giškas pašaukimas yra lobis, kurį nešiojame moliniuose induose (plg. 2 Kor 4, 7). Šventasis Paulius džiaugėsi kalbėdamas apie bega linį nuotolį tarp mūsų pašaukimo ir atsako, kurį galime duoti Dievui, skurdumo. Šitaip žvelgiant, esama slapto ryšio, siejančio šventojo Pauliaus ir kunigų metus. Mes ausyse tebegirdime ir širdies gilumoje saugome jaudi nantį, pasitikėjimo kupiną apaštalo šūksnį: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Šio silpnumo

1 Le Curé d’Ars, Pensées, Desclée de Brouwer, Foi Vivante, 2000, p. 101. 2 Ibid., p. 98.

įsisąmoninimas atveria artumui su Dievu, kuris teikia stiprybę ir džiaugsmą. Juo ištvermingiau kunigas laikosi Dievo draugystės, juo labiau jis tęs Atpirkėjo darbą že mėje. Kunigas yra ne pats sau, jis yra visiems3. Kaip tik tai yra vienas didžiausių mūsų laikų iššū kių. Kunigas, kuris, žinoma, yra Dievo Žodžio ir šven tumo žmogus, šiandien labiau nei kada nors anksčiau turi būti džiaugsmo ir vilties žmogus. Žmonėms, kurie nebepajėgia suvokti Dievo kaip grynos Meilės, jis visada turės tvirtinti, kad gyventi verta ir kad Kristus gyveni mui suteikia prasmę, nes Jis myli žmones, visus žmones. Arso Klebono religija yra laimės religija, o ne liguistas apsimarinimų siekimas, kaip kartais buvo galvojama: „Mūsų laimė per daug didelė. Ne, ne, mes niekada jos nesuprasime“4, – kartodavo jis. Arba dar: „Kai keliau dami pamatome varpinę, mūsų širdis turėtų imti plakti smarkiau, – kaip sutuoktinės širdis, kai ši išvysta namus, kuriuose gyvena mylimasis.“5 Čia noriu su ypatinga meile pasveikinti tuos kunigus, kuriems tenka ganyto jiška atsakomybė už keletą bažnyčių ir kurie netauso dami atiduoda jėgas, kad tose skirtingose bendruome nėse vyktų sakramentinis gyvenimas. Bažnyčia be galo jiems visiems dėkinga! Nepraraskite drąsos, bet toliau melskitės, kad kuo daugiau jaunuolių atsilieptų į Kris taus kvietimą, nes Jis nesiliauja troškęs gausinti savo apaštalų būrį, kad būtų ką siųsti į pjūtį.

3 Plg. ibid., p. 100. 4 Ibid. 5 Ibid. Christoph Schönborn

Tegul kiekvienas kunigas susimąsto apie nepaprastą įvairovę tarnysčių, kurias jam tenka atlikti Bažnyčioje. Tegul pamąsto apie gausybę mišių, kurias jis jau aukojo ir dar aukos, kas kartą dovanodamas realų Kristaus buvimą ant altoriaus. Tepagalvoja apie nesuskaitomus nuodė mių atleidimus, kuriuos suteikė ir dar suteiks, duodamas galimybę nusidėjėliui leistis prikeliamam. Tuomet jis pamatys begalinį Šventimų (kunigystės) sakramento vaisingumą. Jo rankos, jo lūpos akimirksniu tapo Dievo rankomis ir lūpomis. Jis nešiojasi savyje Kristų, jis ma lonės dėka įžengė į Švenčiausiąją Trejybę. Kaip sakė šventasis klebonas: „Jei tikėtume, matytume Dievą, pasislėpusį kunige, – kaip šviesą už stiklo, kaip vyną, sumaišytą su vandeniu.“6 Šie svarstymai turėtų padėti santykius tarp kunigų padaryti darnesnius, kad gimtų toji kunigų bendruomenė, kurią kurti ragino šventasis Petras (žr. 1 Pt 2, 9), idant ugdytumėte Kristaus kūną ir patys augtumėte meilėje (žr. Ef 4, 11-16). Kunigas yra ateities žmogus, tasai, kuris rimtai pa žiūrėjo į Pauliaus žodžius: „Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1). Tai, ką jis daro žemėje, yra tarsi priemonės galutiniam tikslui pasiekti. Mišios yra unikali jungtis tarp priemonių ir Tikslo, nes jau dabar leidžia kontempliuoti kukliu duonos ir vyno pavidalu duodamą Kūną ir Kraują To, kurį garbinsime amžinybėje. Paprasti ir turiningi šventojo klebono žo džiai apie Eucharistiją padeda aiškiau įžvelgti, kokia

6 Ibid., p. 97.

Džiaugsmas būti kunigu

nepakartojamai turtinga toji dienos akimirka, kai išgyve name susitikimą akis į akį, kuris gaivina mus ir kiekvieną tikintįjį. „Tik danguje, – rašė jis, – suprasime, kokia laimė yra aukoti mišias!“7 Todėl raginu kunigus stiprinti savo ir tikinčiųjų tikėjimą Sakramentu, kurį jie švenčia ir kuris yra tikrojo džiaugsmo šaltinis. Arso šventasis rašė: „Kunigas kaip ir apaštalai turi patirti tą patį džiaugsmą matydamas Viešpatį, kurį laiko savo rankose.“8 Dėkodamas už kiekvieną kunigą ir už tai, ką jis daro, vėl kartoju: „Niekas niekada nepakeis kunigo tarnystės Bažnyčioje!“9 Gyvi Dievo galybės, veikiančios žmonių silpnume, liudytojai, pašventinti pasaulio išganymui, kunigai išlieka, paties Kristaus išrinkti, kad Jo dėka būtų žemės druska ir pasaulio šviesa. Linkiu kiekvienam kuo stipriau patirti Gelmių Gelmę – Dievo Artumą (Intime indicible)10, kad tobulai susijungę su Kristumi galėtu mėte aplinkiniams skelbti Jo Meilę ir visiškai atsiduoti visų Dievo Tautos narių pašventinimo tarnystei. Benediktas XVI

7 Ibid., p. 104. 8 Ibid. 9 Homilija, pasakyta 2008 m. rugsėjo 13 d. Paryžiuje, Neįgaliųjų aikštėje. 10 Žr. Šv. Augustinas, Išpažinimai, III, VI, 11 (liet. vert.: Aidai, 2004, p. 52).

I. Kunigo pašaukimas: pašvęstieji pasaulio išganymui

Su „baime ir drebėjimu“ imuosi kunigystės pašaukimo temos šioje knygoje, gimusioje iš kunigų rekolekcijų, į kurias 2009 m. spalį buvome susirinkę Arse. Kuo pui kiausiai suprantu, kad esama daug už mane kur kas ge riau kalbėti šia tema pasirengusių kunigų. Pažįstu ku nigų, kurie galėtų paliudyti visiškai atiduotą gyvenimą; teologų, kurie galėtų mums padėti perprasti Bažnyčios mokymą; tikėjimo liudytojų, išlaikiusių kankinystės ir tikėjimo išpažinimo išmėginimą. Matydamas savo be jėgystę ir trūkumus, buvau gundomas nusiminti. Tačiau šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės malda mane su drausmino ir padrąsino tęsti darbą. Štai toji malda: Viešpatie, tu žinai mano silpnumą. Kiekvieną rytą pa siryžtu būti nuolanki, o vakare suprantu, kad vėl daug kartų prasikaltau puikybe. Tai matydama, esu gun doma nusiminti, tačiau žinau, kad nusiminimas taip pat yra puikybė. Todėl, mano Dieve, noriu, kad mano viltis remtųsi vien tik Tavimi. (20 malda)

„Nusiminimas taip pat yra puikybė.“ Taip, šie visiškai teisingi Teresėlės žodžiai teikia drąsos prisiimti man patikėtą užduotį – pateikti įvairių kunigo tarnystės ir pašaukimo aspektų sintezę. Todėl noriu eiti pirmyn su 11

pasitikėjimu, per daug nežiūrėdamas savo varganumo, ir drauge su Terese, su Faustina ir kitais šventaisiais kvie čiu pasitikėti ir jus. „Pasitikėjimas ir vien tik pasitikėji mas turi vesti mus į Meilę“, – rašė Teresė savo seseriai Švenčiausios Širdies Marijai (197 laiškas, 1896 09 17). Šitaip pasitikėdami pradėkime šio mąstymo kelią: „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Tegul Teresė padeda mums žengti jos „mažuoju keliu“, apie kurį ji šitaip rašė laiške jaunam kunigui, kurį laikė savo broliu, tėvui Roulland’ui: „Štai, broli, […] mano kelias yra vien tik pasitikėjimas ir meilė, nesuprantu sielų, bijančių tokio švelnaus Draugo“ (226 laiškas, 1897 05 09).

1. Dievo sumanymas kurti savo Šeimą – Bažnyčią Kaip įvadą į apmąstymą siūlau dvi Arso Klebono mintis, tartum įėjimą, tartum visos šios knygos raktus. Pirmoji cituojama nuostabiame Benedikto XVI laiške kunigams (2009 06 16): Kunigystė – tai Jėzaus širdies meilė.

Čia išties pasakoma, kokia yra kunigo tapatybė. Antroji mintis nusako jo pašaukimą. Visi prisimenate gražų pasakojimą, kaip šventasis Klebonas atvyko į Arsą. Per miglą nerasdamas kelio į Arsą, Vianney’us kreipėsi į avis ganiusį berniuką. Tas mažylis, vardu Antoine’as Givre’as, parodė jam kelią. Tada būsimas šventasis Klebonas pasakė: Christoph Schönborn

Vaikeli, tu man parodei kelią į Arsą, o aš tau parodysiu kelią į Dangų.11

Norėčiau, kad mūsų apmąstymą nušviestų šios dvi paprastutės mintys. Kadangi kunigas yra Jėzaus šir dies meilė, jis visiškai atsidavęs tarnauja tam, ko Jėzaus meilė nori mums: Dangui, laimei, amžinai laimei, gy vojo Dievo palaimai. Dievas nori mums laimės ir Jis panorėjo kunigo, kaip laimės tarno. „Aš tau parodysiu kelią į Dangų“ ir kelią į laimę! Kalbėdamas apie kunigo tapatybę bei misiją, dažnai remsiuosi „Katalikų Bažnyčios Katekizmu“ (KBK). Tai tikras lobis. Sakau taip ne todėl, kad prisidėjau jį rašant kaip sekretorius, bet todėl, kad tai tikra Bažnyčios do vana mums visiems. Jame glaustai ir nuosekliai išdės tytas katalikų tikėjimas. Dažnai jį skaitydami iš tiesų patiriame, kad „tiesa yra simfoniška“ (Hans Urs von Balthasar). Taigi atsiverskime „Katekizmą“ ir pradėkime nuo pirmos pastraipos: Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiek vienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui ar timas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvykdytų, laikui atėjus Jis atsiuntė

11 Trochu F., Le Curé d’Ars, Ed. Résiac, 1925, p. 129.

Džiaugsmas būti kunigu

savo Sūnų, Atpirkėją ir Išganytoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais.

Štai kiekvieno žmogiško gyvenimo tikslas. Štai ku nigo tarnystės tikslas: vesti į Dangų, į laimę, į palaimintą Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Bažnyčia neturi jokio kito tikslo, tik surinkti „visus nuodėmės išsklai dytus žmones į savo vieningą šeimą“. Labai norėčiau plačiau pašnekėti apie šią didingą vi ziją, išdėstytą pirmojoje „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ pastraipoje. Taip svarbu, kad mes visi būtume pagauti šios aukščiausios tikrovės, pirminės ir pamatinės bet kurios tikrovės duotybės: „Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas“! Pažvelkite, kokią stiprybę, kokią paguodą, kokį poilsį randame šiuose žodžiuose, gyvojo Dievo tikrenybės bedugnėje: Dievas YRA! Dievas yra be galo tobulas ir pats savyje laimingas! Gyvenant šį pavojų kupiną žemišką gyvenimą, kur nėra nieko stabilaus, kur viskas kinta, kur dažnai esame kamuojami, varginami su trikimų, nerimo ir ypač savo skurdumo, kokia paguoda yra žinoti, kad Dievas YRA (KBK §212): jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Leiskite man išsakyti vieną pastabą, gal kiek nukryps tančią nuo temos, tačiau anaiptol ne šalutinę. Jau keletą dešimtmečių egzistuoja tendencija kalbėti apie Dievo „kintamumą“, Dievo ir Jo sumanymų pokyčius, Dievo kančią ir t. t. Negaliu dabar smulkiai nagrinėti šitos dis kusijos, tačiau primygtinai raginu jus apsvarstyti pirminę Christoph Schönborn

mūsų tikėjimo tiesą, – kad Dievas yra „tasai, kuris YRA“, ne kaip sustingusi, fiksuota, nejudri būtybė, bet kaip Tasai, kuris yra Gyvasis, visada esantis dabartyje, visada Meilė ir Tiesa, ištikimas ir teisingas Dievas, Tasai, kuris yra „be galo tobulas ir pats savyje laimingas“. Kadangi Jis yra toks, kadangi Jam nieko netrūksta, Jo sumanymas sukurti mus ir leisti mums dalyvauti Jo palaimingame gyvenime kyla iš „gryno gerumo“ (plg. KBK §1), tai visiškai laisvas sumanymas, gryna išraiška Meilės valios, kuri nori leisti mums dalyvauti Jo Laimėje. Sakyti, kad Dievui mūsų nereikia, nereiškia sakyti, kad mes Jo akyse neturime jokios vertės, kad Jis mumis visai nesidomi. Priešingai, tai reiškia, kad Jo valia sukurti mus ir mums save dovanoti yra visiškos laisvės, dovanojimo, meilės sumanymas. Dievui nereikia savęs realizuoti savo kūriniais, kaip to reikia mums, nes mums būtina realizuotis per savo darbą, per tai, ką darome. Dievo darbai yra gryna dovana, išraiška meilės, kuri yra bonum diffusivum sui12. Dievas atsiuntė savo Sūnų kaip Atpirkėją ir Gelbėtoją. Jis at siuntė Šventąją Dvasią, idant „sukviestų“ visus žmones į savo šeimą, į Bažnyčią. Labai trumpai, toks visas Dievo „planas“, glaustai išsakytas pirmojoje „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ pastraipoje. Bažnyčia matoma kaip tas žmonijos „su kvietimas“ (ekklesia) tapti Dievo šeima, pagal Dievo sumanymą, kuris jau buvo numatytas Sukūrimo darbe.

12 „Save skleidžiantis Gėris“ (šv. Tomas Akvinietis).

Džiaugsmas būti kunigu

Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen Gentium 2 paragrafe nuostabiai ir sodriai piešiamas šis Bažnyčios kaip Dievo Šeimos, kaip visų Dievo darbų tikslo pa veikslas. Pacituosiu šį tekstą per „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ 759 pastraipą (ir leisiu sau pastebėti, kad tai buvo pamatinis tekstas rekolekcijų, kurias vedžiau Vatikane Jonui Pauliui II 1996 metais): Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir slėpiningu savo iš minties bei gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyve nimo dalyviais“, į tą gyvenimą Jis kviečia visus žmones savo Sūnuje. „Tuos, kurie tiki Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią“. Ši „Dievo šeima“ Tėvo valia buvo kuriama ir įgyvendinama tolydžio, ilgais žmonijos istorijos laikotarpiais: iš tiesą Bažnyčia buvo „jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įs tabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros; galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai at baigta. (LG 2; plg. KBK §759).13

2. Apaštalai ir jų įpėdiniai: Dievo sumanymo tarnai Jei norime trumpai nusakyti, koks yra mūsų pašaukimas, kokia mūsų misija, taigi ir kokia mūsų kunigiška tapatybė,

13 „Vatikano II Susirinkimo nutarimų“ citatos atnaujintos pagal paskutinį leidimą (Aidai, 2001) (red. past.). Christoph Schönborn

Švenčiant Kunigų metus, 2009-ųjų rudenį Pran cūzijoje, mažame Arso kaimelyje, vyko rekolekcijos, į kurias susirinko 1200 kunigų iš 78 šalių. Ši knyga atsirado iš pagrindinio rekolekcijų vedėjo – kardinolo Christopho Schönborno apmąstymų. Su humoru, švelnumu ir pagarba išmintingai aptardamas pašaukimo tarnystei, gailestingumo, maldos, Eucharistijos, misijos temas, taip pat ir Marijos vaidmenį kunigo gyvenime, kardinolas Schönbornas apmąsto kunigystę ne tik remdamasis giliomis teologinėmis įžvalgomis, bet ir savo, kaip ganytojo, patirtimi, taip pat kitų asmeniniais liudijimais. Jis kreipiasi į kunigus, kurie kartu su juo gali atpažinti savo džiaugsmus, skausmą, kylančius klausimus, išgyvenamas kovas.

ISBN 978-9955-656-92-0