Mirtis LDK kultūroje

Mindaugas Paknys

Mirtis LDK kultūroje

XVI–XVIII a.

aidai

Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a.

Mindaugas Paknys

Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a.

aidai 2008

UDK 008(474.5)(091) Pa-101

Leidinį parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Recenzentai: dr. Darius Baronas, dr. Eligijus Raila

Redaktorė Laima Kunickytė

ISBN 978-9955-656-61-6 © Mindaugas Paknys; Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008 © Nuotraukos – Klaudijus Driskius, Dalia Klajumienė, Sigitas Varnas, 2008 © Leidykla „Aidai“, 2008

Turinys Pratarmė · 7 Įvadas · 9 Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas · 10 Istoriografija, tyrinėtos temos · 12 Šaltinių grupės · 17 1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas · 21 Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje · 22 Gerosios mirties vadovėliai · 24 Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose · 30 Mirties nuojauta · 33 Mirties baimė · 38 Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys · 40 Ligonių patepimas · 46 Testamentai · 48 Fundacijų reikšmė · 53 2. Pirmos valandos ir dienos po mirties · 59 Panieka kūnui · 59 Sielvartas ir paguoda · 62 Laidotuvės. Kartu su mirusiuoju – šarvojimas, gedėjimas · 70 Laidotuvės. Mirusiojo palydos – iškilmių organizavimas, procesijos · 80 Laidojimo vieta – bažnyčia, šventorius, kapinės · 99

5

3. Mirties priežastys ir būdai · 111 Epidemijos · 114 Ligos ir jų gydymas · 123 Vaikų ir gimdyvių mirštamumas · 126 Netikėtų mirčių priežastys · 128 Mirties bausmė ir nusikalstamumas · 129 Savižudybės · 132 Špitolių istorija, prieglauda ir gydymas · 135 4. Pripratimas prie mirties · 143 Pomirtinio pasaulio vizija: mirusiųjų ir gyvųjų bendravimas · 145 Pomirtinio pasaulio vizija: pragaras, skaistykla ir Dangus · 153 5. Mirties atvaizdas · 161 Laidotuvių kalbos · 162 Antkapiai ir epitafijos · 166 Kitos atminimo formos · 180 Vaikų įamžinimas · 182 Galerijos kaip atminimo forma · 184 Mirties simboliai · 186 Pabaiga · 195 Rodyklės · 199

6

Pratarmė Neįmanoma tiksliai aprašyti nei artimųjų skausmo, nei mirštančiojo siaubo, net iš arti matant mirtį. Dar sudėtingiau pasakoti, kaip buvo senesniais laikais, apie kuriuos informuoja tik istorinių šaltinių fragmentai. Šioje knygoje stengiamasi išryškinti daugiau „išorinę“ mirties pusę – kaip ją matė, kaip stebėjo, kaip buvo jai ruošiamasi, kaip prisimenama mirtis ir mirusysis. Su mirtimi siejasi daugybė reiškinių, o čia norėta aptarti bent tuos, kurie atrodo svarbiausi.

Studijoje siekiama aptarti įvairiapusę mirties suvokimo kaitą Europoje ir Lietuvoje XVI–XVIII a., pasinaudojant labai įvairiais šaltiniais. Nagrinėjama, kaip per kelis šimtmečius keičiasi žmonių pasiruošimas mirčiai, kokia paties mirštančiojo ir artimųjų elgsena mirties akivaizdoje, kaip planuojamas gyvenimas po mirties. Nuo XVII a. egzistavo gerosios mirties vadovėliai, padedantys pasiruošti pavyzdingai sutikti mirtį. Iš viso XVII–XVIII a.

LDK buvo išleista keliolika tokių leidinių, tarp jų keletas lietuvių kalba, kas rodo vadovėlių naudojimą įvairiuose sluoksniuose.

Per visą LDK laikotarpį akivaizdžių pokyčių patiria ir artimųjų santykis su mirštančiu žmogumi, laidotuvių apeigos, atminimo išsaugojimo formos. Skirtingi jausmai deklaruojami mirštant artimam ir svetimam žmogui. Baroko epochoje atsiranda nusižeminimas, kuklių laidojimų prašymai, tačiau būtent šiuo metu

7

Pratarmė

išpopuliarėja ištaigingiausios pompa funebris laidotuvių tradicijos.

Mirties samprata stipriausiai ima keistis jau XVIII a. pab., todėl suvokimo transformacijos turėtų labiausiai atsiskleisti tyrinėjant mirties reiškinius XIX a. Mirties samprata LDK laikotarpiu artimesnė Viduramžių suvokimui negu šiandieniniam.

Nagrinėdamas mirties reiškinius nuolat savęs klausdavau – ar skiriasi jų apraiškos nuo šiandieninių. Pati mirtis liko tokia pat, nors keitėsi ligonio priežiūra, laidotuvių tradicijos, mirusiojo atminimo išsaugojimo formos. Kintant tradicijoms tai atrodo savaime suprantama. Tačiau taip pat skiriasi ir šiandienio žmogaus požiūris į pačią mirtį. Šiais laikais dažnai tai traktuojame kaip kasdienybę, neišvengiamybę, vieną iš gausių sudedamųjų gyvenimo dalių. Anksčiau mirtis buvo traktuojama kaip bene pagrindinė gyvenimo dalis – jai ruoštasi visą gyvenimą. Šian­ dienio žmogaus gyvenime apmąstymai apie mirtį užima niekingai menką dalelę. Mąstymai apie atliktus darbus arba padarytas klaidas dabar suprantami veikiau kaip laiko švaistymas. Naujos galimybės, technologijos, iššūkiai tarsi verčia savo žvilgsnį koncentruoti tik pirmyn. Dažnas LDK gyventojas kur kas daugiau laiko skirdavo tiek savo sąžinės ataskaitoms ir gyvenimo apmąstymams, tiek mintims ir pokalbiams apie mirtį. Šiandieniniam žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, o anuometinis vadovavosi principu „Gyvenk taip, kad tinkamai pasiruoštum mirčiai“.

8

Įvadas Dažniausiai gąsdina ir skaudina sava ir artimų žmonių mirtys.

Tačiau juk tai netrukdo, pavyzdžiui, pasivaikščioti po provincijos miestelio kapinaites ir tokiu būdu „pasižvalgyti“ po čia gyvenusių nepažįstamų žmonių bendruomenę. Nuolat kalbame apie kadaise gyvenusius įžymius žmones, net nesusimąstydami, kokios galbūt skausmingos buvo jų mirtys. Žmonių mirtys būna skirtingos, įvairūs ir jų vertinimai. ­Vie­naip žiūrima į prasmingą gyvenimą už nugaros palikusio senyvo žmogaus mirtį, kitaip į karjeros laiptais pradėjusio kopti jaunuolio žūtį. Vienaip į mirtį žiūri tikintysis Dievą, kitaip – tikintysis tik juodąja kosmoso skyle. Šiandien mirtis kur kas tolimesnė ir atgrasesnė negu kadaise.

Vaikai anksčiau girdėdavo varpo dūžius ir žinodavo, ką jie reiškia, matydavo paskutines mirštančio žmogaus agonijos minutes, o šiais laikais jie šalinami nuo mirties. Senyvi žmonės uždaromi prieglaudose, taip izoliuojant visuomenę nuo artėjančios mirties.

Su tuo susijusių priežasčių yra ne viena ir tikrai ne dabartinė visuomenė kalta dėl tokio požiūrio. Įdomu tai, kad tarsi atgyja Epikūro paradoksas, kurio esmė – mirties neigimas. Kol esame gyvi – mirties mes neturime, tačiau kai ištinka mirtis – mūsų jau nėra. Mirtis išlieka žaidimuose, filmuose, laikraščiuose arba dainose, tačiau realybėje ji nepastebima arba ignoruojama.

9

Įvadas

Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas Šioje knygoje stengiamasi aptarti mirties suvokimą LDK kultūros kontekste. Nagrinėjamas laikotarpis – XV–XVIII a., nors neretai istoriniai šaltiniai apie daugelį su mirtimi siejamų reiškinių pradedami minėti gana vėlyvuose XVII–XVIII a. šaltiniuose. Bene pats tamsiausias ir mažiausiai žinomas XV–XVI a. pr. laikotarpis, kuriam būtų verta paskirti atskirą studiją.

Nesistengiama atskirai apibūdinti skirtingų religijų arba skirtingų gyventojų sluoksnių mirties sampratos. Natūralu, kad, pavyzdžiui, katalikai ir evangelikai skirtingai ruošėsi paskutinėms gyvenimo akimirkoms, tačiau daugelis su mirtimi siejamų apraiškų, tarkime, mirties nuojauta, artimojo gailestis, mirties paniekinimas, atleidimas, skolų atidavimas, atsiprašymas, tvirto pamaldumo deklaravimas – buvo bendros. Todėl pagrindinis tikslas nėra išryškinti skirtingų LDK aptinkamų religijų požiūrį į mirtį, greičiau parodyti įvairias randamas formas, mirties suvokimą arba net mirties kasdienybę.

Taip pat ir skirtingų sluoksnių gyventojų supratimas nebuvo vienodas. Mažiausiai žinoma apie valstiečių arba smulkiųjų bajorų laidotuves, pasiruošimą mirčiai, kur kas daugiau turime žinių apie didikų arba dvasininkų mirties suvokimą. Tačiau būtent didikų laidotuvės, šaltiniuose atspindėtos geriausiai, neretai tapdavo vidutinių bajorų arba miestiečių laidotuvių pavyzdžiais.

Todėl šių iškilmingiausių, didžiausio atgarsio sulaukusių tuometėje visuomenėje ir geriausiai atspindimų istoriniuose šaltiniuose laidotuvių aprašymas gali būti analizuojamas tiek kaip didikų santykio su mirtimi apraiška, tiek kaip pavyzdys kitiems valstybės gyventojams.

Knyga apie mirtį LDK nėra skirta palyginti mirties reiškinį Lietuvoje ir kituose kraštuose, kultūrose. Kol kas per mažai

10

Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas

žinoma apie patį reiškinį, per mažai tyrinėjimų, kurie leistų atlikti patikimus ir argumentuotus apibendrinimus, palyginti juos su panašiomis apraiškomis kituose kraštuose. Žinoma, knygoje neretai stengiamasi palyginti tam tikras mirties reiškinio formas su analogiškomis kituose kraštuose, tačiau ne stengiantis įvertinti LDK mirties reiškinį, o tik, stokojant patikimesnių žinių arba tyrinėjimų, geriau jį suprasti. Daugiausia dėmesio skiriama iliustruoti ir aprašyti tuos procesus, kurie tiesiogiai siejosi su mirties reiškiniu. Tikiuosi, kad ateityje kiekvienai tų temų (pvz., antkapiams LDK, laidotuvių kalboms, testamentams ir kt.) bus paskirtos atskiros studijos.

Skylant krikščioniškajam pasauliui, šiek tiek išsiskyrė ir mir­ ties vertinimas. Vis dėlto negalima sakyti, kad susiformavo skir­ tingi mirties vertinimo modeliai. Skyrėsi nuomonės vertinant kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, dėl skaistyklos arba pagalbos mirštančiajam po mirties, daugiau buvo bendrumų negu skirtumų. Čia daugiau nagrinėjamas LDK labiausiai paplitęs Katalikų Bažnyčios propaguotas mirties supratimas, kartu pastebint skirtumus nuo kitų konfesijų. Reikia pripažinti, kad mažiau dėmesio skirta kitų tautinių ir religinių mažumų (pvz., žydų) mirties sampratai ir jų apraiškoms Lietuvoje.

Mirties daugiaprasmiškumas labai gerai atsiskleidžia Baroko epochoje. Neatsitiktinai kartais teigiama, kad mirtis – barokinis reiškinys. Barokinę mirties pasaulėjautą galima įvardyti kaip „mirtis užvaldo gyvenimą“. Iš tikrųjų tai, kas egzistavo ir iki Baroko, XVII–XVIII a. susipina į visumą. Neatsitiktinai kai kurie tyrinėtojai mirtį laiko visą Baroko epochą konsoliduojančiu reiškiniu. Mirtis tarsi tampa vienu svarbiausių reiškinių, apie kuriuos sukasi visuomenė. Emocinė išraiška (skausmas, ašaros arba džiaugsmas), pompastika (laidotuvių iškilmingumas, reprezentatyvumas), nusižeminimas (kuklių laidotuvių

11

Įvadas

prašymas), įamžinimas (laidotuvių kalbų leidimas, prabangių antkapių statymas) pasireiškia tokiais dideliais mastais, ko niekada iki tol nebūdavo. Neatsitiktinai apraiškų įvairovė, kartais vienas kitam prieštaraujantys reiškiniai lėmė, kad, tyrinėtojų teigimu, mirties baimė tuo metu išauga stipriausiai. Visuomenę ima krėsti savotiškas mirties baimės drebulys.

Studiją apie mirties reiškinius LDK sudaro penkios atskiros dalys. Pirmoji išryškina požiūrį į artėjančią mirtį, jos nuojautą, mirties baimę, natūraliai aplankančią kiekvieną gyvąjį. Antroje dalyje aptariamas požiūris į mirusį kūną ir artimųjų veiksmai pasirūpinant mirusiojo kūno palaidojimu ir prisidedant prie jo sielos išganymo. Trečioji dalis skirta nurodyti gyventojų mirties priežastis, sunkiausias ligas, epidemijas, taip pat karitatyvinės veiklos užuomazgas – špitolių istoriją ir jų veiklą. Ketvirtoje dalyje pasakojama apie tai, kaip žmonės įsivaizdavo pomirtinį gyve­ nimą, tikėjo mirusiųjų įtaka žemiškajam gyvenimui. Penktoji dalis skirta nusakyti, kaip mirties apibūdinimas sklandė literatūriniuose tekstuose ir meniniuose vaizdiniuose.

Visų pirma stengtasi apžvelgti reiškinių įvairovę, nurodyti jau vykdytų tyrimų rezultatus ir pažymėti, kokie klausimai dar laukia savo eilės. Svarbiausia buvo sudaryti bendrą vaizdą apie mirties sampratą LDK visuomenėje.

Istoriografija, tyrinėtos temos Žmogaus istorija ir atskirais socialiniais, psichologiniais reiškiniais susidomėta XX a. vid. anglosaksų ir prancūzų istoriografijoje. Pastarojoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje spausdinami ir pirmieji tyrinėjimai (dažniausiai kaip straipsniai) apie mirtį.

Svarbu pažymėti ir tai, kad jau nuo pat pirmųjų tyrinėjimų stengiamasi remtis labai įvairiapusiais darbais – literatūros istorijos,

12

Istoriografija, tyrinėtos temos

archeologijos, demografijos, meno istorijos sričių. Mirties reiškinio tyrinėjimas pasklinda aptariant labai įvairias istorines temas, jam neįmanoma pritaikyti vientisos ir nesikeičiančios metodologijos.

XX a. 8-asis dešimtmetis buvo labai svarbus mirties tyrinėjimams. Šiuo metu paskelbiama keletas studijų, nulėmusių, kad kitame, 9-ajame, dešimtmetyje tyrinėti mirtį arba su ja susijusias problemas Vakarų Europoje tapo madinga. Autoriai, išpopuliarinę šią temą, buvo Phillipe’as Arièsas1 ir Michelis Vovelle’is2.

Paradoksalu, bet abiejų darbai iš esmės apibendrinamieji, plačiai aptariantys mirtį kaip reiškinį, ir tik vėliau pasipylė smulkesnės temos, nagrinėti mirties kontekstas, reiškiniai, susiję su mirtimi.

Galima manyti, kad būtent apibendrinamieji darbai paskatino smulkesnius tyrinėjimus. Pavyzdys gali būti Jacques’o Chiffoleau studija3, susiaurinusi mirties tyrimus konkrečiame Avinjono regione siauru pusantro amžiaus chronologiniu laikotarpiu.

Jeane’o Delumeau pasakojimai apie baimę ir nuodėmę Vakarų kultūroje, taip pat rojaus sampratą4 bei Jacques’o Le Goffo skaistyklos supratimo tyrinėjimai5 parodė, kokia plati gali būti mirties tyrinėjimų tematika. Paradoksalu, tačiau Dangaus aptarimas labiau domina šiuolaikinius teologus, o istorikai mieliau tyrinėja 1 P. Ariès. Essais sur l’histoitr de la mort en Occident du Moyen Âge a’nos jours. Paris, Sueil, 1975; P. Ariès. Image de l’homme devant la mort. Paris, Seuil, 1983.

2 M. Vovelle. Mourir autrefois: Attitudes collectives devant la mort aux XVIIe et XVIIIe siècle. Paris, Seuil, 1974; M. Vovelle. La mort et l’occident de 1300 a’nos jours. Paris, Seuil, 1983.

3 J. Chiffoleau. La comptabilité de l’au-delà. Les hommes, la mort et la religion dans la région d’Avignon à la fin du Moyen Âge (vers 1320 – vers 1480). Rome, 1980.

4 J. Delumeau. La peur en Occident (XIVe – XVIIIe siècles). Une cité assiégée. Paris, Fayard, 1978; J. Delumeau. Le Péché et le peur. La culpabilisation en Occident (XIIIe – XVIIIe s.). Paris, Fayard, 1983; Une histoire du paradis. Le jardin des délices. Paris, Fayard, 1992.

5 J. Le Goff. La naissance du purgatoire. Paris, Seuil, 1981.

13

Įvadas

pragaro istoriją6. Daugiausia susidomėjimo sukėlė Vidur­amžiai.

Iš vienos pusės, būtent tuo metu formavosi dabartinio mirties suvokimo pamatai (krikščioniškosios pasaulėžiūros įsisąmoninimas). Kita vertus, mirties supratimas Viduramžiais dar gerokai skyrėsi nuo šiandieninio. Tyrinėjami įvairūs aspektai arba atskiros šaltinių grupės – mirusiųjų atminimas visuomenėje, gyvųjų ir mirusiųjų santykiai, testamentų grupės, Bažnyčios liturgija mirties akivaizdoje ir per laidotuves, pamokymai apie mirtį pamoksluose, laidotuvių kalbos ir t. t.

P. Arièsas nuosekliai stengėsi įgyvendinti idėją, kad Vakarų Euro­pos civilizacija pamažu pereina nuo ankstyvosios krikščionybės ir jai būdingo mirties artumo prie mirties baimės ir pasibjaurėjimo mirusiojo kūnu. Kaip jo tyrinėjimų rezultatas atsiranda skirtingų laikotarpių mirties suvokimą apibūdinantys pavadinimai – „sava mirtis“, „įsisavinta mirtis“, „susvetimėjusi mirtis“. Tyrinėjimais bandoma pagrįsti ir argumentuoti būtent visuomenės sąmonės kaitą, užfiksuoti būdingas ir specifines apraiškas. M. Vovelle’io tyrinėjimai kiek kitokie. Jam visų pirma buvo įdomios įvairios mirties apraiškos ir jų kaita skirtingais istoriniais laikotarpiais – pavyzdžiui, kaip į mirštantįjį, laidoseną arba testamentus žiūrėta vėlyvaisiais Viduramžiais, o kaip Baroko arba Apšvietos epochose.

Reikia pripažinti, kad pristačius bendras Vakarų Europos kultūroje egzistavusias mirties sampratas paskutiniu metu vėl daugiau gilinamasi į atskirų kraštų reiškinių, susijusių su mirtimi, specifiką.

Lenkų istoriografija vertinga tuo, kad neretai tyrinėjant mirties reiškinį atsiranda pavyzdžių ir iš LDK. Taip pat vertinant LDK kontekstą reikia pripažinti, kad lenkiška kultūrinė tradicija 6 A. K. Turner. The History of Hell. New York, 1993.

14

Istoriografija, tyrinėtos temos

buvo artimiausia, o kartais (pavyzdžiui, sarmatiškoji laidojimo tradicija) tiesiogiai veikė ir Lietuvos kultūrą. Paprastai lenkų tyrimo objektas apima visą Lenkijos ir LDK valstybę, nesigilinant į atskirus regionų savitumus. Nors atskirais su mirtimi susijusiais reiškiniais domėtasi jau seniai, platūs apibendrinantys tiriamieji darbai pasirodė tik XX a. 8-ajame, daugiausia – 9-ajame dešimtmetyje. Tai irgi rodo, kad buvo sekama bendromis naujomis Vakarų Europos istoriografijoje atsirandančiomis madomis ir nedaug nuo jų atsiliekama. Tuo metu publikuojamos, pavyzdžiui, studijos, skirtos laidotuvių iškilmėms7, laidotuvių liturgijai8, laidotuvių giesmėms ir raudoms9, laidotuvių pamokslams10 arba gerosios mirties vadovėliams11. Po tokių tiriamųjų darbų išleistos ir mirties reiškinius apibendrinančios studijos12. Nors atskirų publikacijų mirties temomis pasirodo vis daugiau, šios knygos plačiausiai aptaria XV–XVIII a. mirties reiškinį Lenkijoje.

Lietuvoje atskirų smulkesnių aptarimų kol kas, deja, labai stokojama. Apibendrinimų beveik nėra, tik atskirose studijose galima rasti informacijos arba žinių apie atskirus su mirtimi 7 J. A. Chrościcki. „Pompa funebris“. Z dziejów kultury staropolskiej. Warszawa, 1974.

8 A. Labudda. Liturgia pogrzebu w Polsce do wydania rytualu piotrkowskiego (1631).

Warszawa, 1983.

9 A. Nowicka-Jeżowa. Pieśni czasu śmierci. Studium z historii duchowości XVI–XVIII wieku. Lublin, 1992; A. Nowicka-Jeżowa. Sarmaci i śmierć. O staropolskiej poezji żałobnej. Warszawa, 1992.

10 D. Patt. Kazania pogrzebowe przełomu XVI i XVII wieku. Z dziejów prozy staropolskiej. Wrocław, 1992.

11 M. Włodarski. „Ars moriendi“ w literaturze polskiej XV i XVI w. Kraków, 1987.

12 B. Rok. Zagadnienie śmierci w kulturze Rzeczypospolitej czasów Saskich. Wrocław, 1991; B. Rok. Człowiek wobiec śmierci w kulturze staropolskiej (serija: „Acta universitatis vratislaviensis“, Nr. 1673, Historia Nr. 69). Wroclaw, 1995; E. Kizik. Śmierć w mieście hanzeatyckim w XVI–XVIII wieku. Studium z nowożytnej kultury funeralnej. Gdańsk, 1998.

15

Įvadas

susijusius reiškinius (pavyzdžiui, antkapius). Išsamiau nagrinėta laidotuvių literatūra13, iš kurios išsiskiria kone vienintelio smul­kesnio aptarimo XVI–XVIII a. laikotarpiu sulaukę laidotuvių pamokslai14. Kituose darbuose su mirtimi susiję reiškiniai aptariami fragmentiškiau15, jiems trūksta platesnio konteksto, tačiau pateikiamos nuomonės, vertinimai arba komentarai gali ateityje paskatinti išsamesnius tyrinėjimus. Meno istorijoje mirtis, kaip atskiras reiškinys, taip pat nesulaukė dėmesio, plačiau tyrinėta tik grafika laidotuvių kalbose16 ir antkapiniai paminklai17. Kol kas menkai pristatyta ir aptariamo laikotarpio archeologinė medžiaga, galinti suteikti žinių apie to meto laidoseną. Tarp archeologinių darbų neabejotinai išsiskiria Alytaus kapinyno tyrinėjimų studija18, gana išsamiai aptarta Vilniaus kapinių istorija19. Beveik visai nėra tyrinėti laidotuvių papročiai ir liturgija, pomirtinio pasaulio supratimas ir kitos tiesiogiai XVI–XVIII a. mirties sampratą LDK atspindinčios temos. Neabejotina, kad ateityje atskirų 13 R. Jurgelėnaitė. Lotyniškoji laidotuvių poezija. XVI amžiaus pabaigos Vilniaus akademijos tekstų retorinė analizė. Vilnius, 1998; D. Pociūtė. XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva.

Vilnius, 1995; V. Gerliakienė. Vilniaus arkikatedros lotyniškieji epitafiniai įrašai (XVI–XVIII a.) ir jų literatūrinė raiška, Literatūra, 2003, Nr. 45 (3), p. 90–99.

14 V. Vaitkevičiūtė-Verbickienė. LDK baroko pamokslas tarp ars vivendi ir ars moriendi, 2006 m. Vilniaus universitete apginta daktaro disertacija.

15 M. Paknys. Mirtis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas, E. Raila. Vilnius, 2001, p. 365–377; J. Sarcevičienė. Bene vixit ideo bene mortua est: śmierć kobiety w kazaniach pogrzebowych Wielkiego Księstwa Litewskiego 1. połowy XVII wieku, Barok, 2006, t. 25, p. 79–94.

16 J. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos.

Vilnius, 2005.

17 M. Matušakaitė. Išėjusiems atminti. Vilnius, 2008.

18 E. Svetikas. Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai. Vilnius, 2003.

19 V. Girininkienė. Vilniaus kapinės. Vilnius, 2004; M. Kosman. Cmentarze dawnego Wilna. Toruń, 1994.

16

Šaltinių grupės

reiškinių tyrinėjimai galės patikslinti ir praplėsti bendrą mirties pristatymą, leis geriau pažinti LDK specifiką arba tradicijų kaitos modelius.

Šaltinių grupės Mirties reiškinys siejasi su daugeliu tyrinėjamų temų, todėl nemažai įvairių šaltinių gali suteikti informacijos apie tai, kaip buvo suprantama ir patiriama mirtis.

Visų pirma pačios paprasčiausios parapijų metrikų knygos, suteikiančios informacijos apie gyventojų demografinę padėtį, gyvenamą amžių, mirties priežastis ir panašiai. Tik krikšto metrikų knygos LDK kai kuriose parapijose žinomos jau XVII a. pr., o mirimo knygos vėlesnės, iš XVII a. išlikę gana daug, daugiausia Vilniaus vyskupijos knygų. Didesnė problema yra ta, kad metrikų knygos smulkiau netyrinėtos, jų duomenys paprastai naudojami tik atskirų asmenų genealogijai tirti, tačiau apibendrinimų nėra.

Labai vertingi saviti mirties metrikai, sudaryti, pavyzdžiui, špitolėse arba vienuolijose. Lietuvoje žinomos XVIII a. Vilniaus bonifratrų špitolės knygos, kuriose fiksuojama daug svarbios informacijos – ligonio kilmė, amžius, negalavimo simptomai arba ligos diagnozė, amžius, pagijimo arba mirties laikas. Toks, sakytume, profesionalus ligonių apibūdinimas labai naudingas tiriant ligas XVIII a. Gaila, kad tokių šaltinių nėra gausu, o bonifratrų špitolės LDK nebuvo labai populiarios.

Taip pat kaip atskirą šaltinį galima paminėti vienuolijų (jėzuitų, pranciškonų, Laterano kanauninkų ir kt.) surašomus trumpus gyvenimų aprašymus, biografijas, kuriuose pateikiama informacijos ir apie dorybingo gyvenimo pavyzdžius, ir apie mirties aplinkybes, ligas. Dažniausiai tokie surašymai buvo atliekami ne

17

Įvadas

atskiruose vienuolynuose, tačiau bendrai visos provincijos ribose. Žinomos kai kurių vienuolių, gyvenusių jau XVI a., biografijos, nors dauguma – XVII–XVIII a. biografijos.

Vertingi šaltiniai, pateikiantys žmonių mirties įsivaizdavimą ir pomirtinio gyvenimo viziją, buvo testamentai ir fundacijos.

Testamentuose tikintieji neretai rašydavo įvairius su mirtimi susijusius dalykus – pamaldumo deklaraciją, prašymus dėl laidotuvių apeigų ir palaidojimo vietos. Fundacijose taip pat dažnai nurodomi pamaldumo motyvai, prašymai dėl pamaldų po fundatoriaus mirties už jo sielą, kartais pateikiami prašymai dėl palaidojimo.

Taip pat gausios kitos rašytinių šaltinių grupės, kuriose kartais aptinkama žinių apie mirtį – privatūs laiškai, dienoraščiai, prisiminimai. Tiesa, vienuose jų retai galima rasti žinių apie žmonių išgyvenimus, o kai kuriuose apstu kitų žmonių gyvenimų aprašymų. Kaip pavyzdį galima paminėti LDK kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos užrašytus ir beveik ketvirtį amžiaus apimančius prisiminimus20. Juose mirtis užima ypatingą vietą.

Radvila susidūrė su daugybe mirčių, kadangi ypač ilgą laiką ėjo svarbias pareigas, rūpinosi tiek įvairiomis pareigybėmis, tiek giminaičiais, dvariškiais. Todėl jo atsiminimuose irgi gana dažnai atsiranda įrašų apie įvairių asmenų mirtis. Galima susidaryti įspūdį, kad jam mirtys buvo gana įprastas dalykas. Autorius vienas mirtis pamini keletu žodžių, tačiau kai kurios aprašytos kur kas smulkiau. Būtent tokie aprašymai rodo tiek paties kanclerio asmeninį santykį, tiek išskirtinius mirties atvejus. Vertingi ypač išsamūs XVIII a. vid. surašyti Martyno Matuševičiaus atsiminimai, kuriuose pateikiama nemažai informacijos apie pasiturinčio bajoro kasdienybę, papročius, tradiciją ir mirties vertinimą XVIII a.

20 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 1.

18

Šaltinių grupės

Tyrinėjant mirties temą svarbios ir literatūrinių tekstų grupės.

Pačios gausiausios čia – spausdinti laidotuvių pamokslai. Nors šie proginiai leidiniai neretai persunkti retorikos ir panegirikos, juose taip pat galima aptikti vertingų žinių apie atskirų žmonių gyvenimus, mirties ir palaidojimo aplinkybes. Panegirinį pobūdį išlaiko ir trumpesni epitafiniai tekstai antkapiniuose paminkluose. Pirmieji tokie šaltiniai aptinkami XVI a., tačiau didžioji jų grupė žinomi XVII–XVIII a. Gana nemažai yra ir kitokių šaltinių – liaudies giesmių, dainų, kuriose taip pat atsiskleidžia liaudies suprantami mirties, Dangaus arba pragaro vaizdiniai.

Dar viena šaltinių grupė, tiesa, taip pat labai įvairialypė – ikonografiniai šaltiniai. Čia galima paminėti tiek negausius tapybos pavyzdžius (mirties, laidotuvių, skaistyklos vaizdai), tiek grafikos darbus spaudiniuose (dažniausiai laidotuvių pamokslų iliustracijos), tiek antkapius.

19

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas Dažniausiai susiduriama su artimojo mirtimi. Kaip teigia mirties reiškinio tyrinėtojai, dalį gedulo, netekus artimojo, sudaro ir savo artėjančios mirties apmąstymai. Paruošiant mirčiai artimiausius šeimos narius arba draugus labiausiai, ko gero, ruošiamasi ir savo paties paskutinėms akimirkoms.

Pasakojimą prasmingiausia pradėti nuo idealios mirties sampratos ir jos kaitos skirtingais laikotarpiais. Idealios mirties supratimo ir pasiruošimo jai modelis, žinoma, ne visuomet „suveikdavo“ visuomenėje, tačiau būtent į tokią mirtį buvo lygiuojamasi, iš tokių pavyzdžių mokomasi. Kartais pasiruošimas arba laidosena atskleidžia vos vieną kitą pavyzdingos mirties aspektą, tačiau ir tai rodo, kad buvo sekama bendrais pavyzdžiais, kurie turėjo įtakos visuomenei.

Pagal krikščioniškąją sampratą mirtis visuomet turėjo būti susivienijus su Kristumi, tikint jo atpirkimu ir amžinuoju gyvenimu. Tai liudijo dar šv. Pauliaus žodžiai (Rom 6, 8): „Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“. Atskirais laikotarpiais ir tarp įvairių konfesijų išryškėdavo tik vienas skirtumas – kaip tinkamai susivienyti su Kristumi, ką labiausiai akcentuoti.

21

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje Pereinant iš Viduramžių į Naujuosius amžius keičiasi pavyzdingos mirties samprata visuomenėje. Šventieji riterių laikais labiau įsivaizduojami kaip kovotojai, mirštantys už tikėjimą, vaizduojami kaip kankiniai, pamažu ateina supratimas, kad taip pat vertingas pamaldus ir pavyzdingas gyvenimas. Viduramžiais mirtis galėjo būti viso gyvenimo kulminacija, momentas, prieš kurį nublanksta visi kiti gyvenimo epizodai kartu sudėti, o epochos pabaigoje labiau imamas vertinti ir pats gyvenimas. Būtent tuo metu atsiranda mokymai, kaip tinkamai pasiruošti mirčiai, ir kiti religinį pavyzdį skatinantys dalykai. Krikščionybė ilgą laiką mirtį traktavo kaip kančią – Kristaus atpirkimo kančia, kova dėl tikėjimo, šventųjų kankinių pavyzdžiai ir panašūs motyvai. XIII a. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ neabejotinai didžiausias šventųjų mirčių skaičius tenka kankinystei (apie du trečdalius)21, o XVII a. pr., pavyzdžiui, Zigmanto Vazos pamokslininko Petro Skargos išleistuose „Šventųjų gyvenimuose“ (populiariuose tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje) tragiškos mirtys jau nesudaro tokios didelės dalies. Žinoma, niekur nedingsta tie ankstyvosios krikščionybės arba Viduramžių šventųjų pavyzdžiai, kurie liudija kankinystę dėl tikėjimo, tačiau naujieji šventieji jau išsiskiria kitomis dorybėmis, jie dažnai miršta ramiai, susitaikę su Dievu, jų šventumas atsiskleidžia ne paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, tačiau per visą gyvenimą.

Neverta daugiau išsiplėsti – ar šventųjų pavyzdžiai daro įtaką mirties supratimui, ar visuomenės nuomonė „veikia“ šventųjų gyvenimus. Svarbu tai, kad taip pat konstatuojamas akivaizdus 21 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 51.

22

Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje

mirties traktavimo skirtumas, perėjimas prie sąmoningos, apmąstytos ir suvoktos mirties, pasiruošimo jai.

Tyrinėtojų nuomone, mirties sampratą Viduramžių pabaigoje galėjo veikti keletas dalykų, tarp kurių bene dažniausiai akcentuojamas maro laikotarpis XIV a. vid. Juodąja mirtimi vadinama maro epidemija 1347–1352 m. nusinešė apie trečdalį Europos gyventojų gyvybių. Maro poveikis buvo didžiulis – visuomenėje sustiprėjo mirties baimė, ikonografijoje paplito Paskutinio teismo scenos, dažniau aptinkamos ir apokaliptinės nuotaikos. Būtent tuo metu testamentuose atsiranda formuluotė „Nieko nėra tikriau už mirtį ir labiau nežinoma negu jos valanda“22. Šis sakinys, beje, dažnas ir LDK testamentuose, išliks ilgus amžius, aptinkamas taip pat dar ir XVIII a. Jis rodo, kad nuo XIV a. vis labiau supriešinami gyvenimas ir mirties akimirka. Gyvenk taip, tarsi mirtum, numirk taip, kaip gyvenai. Būtent tada pradedama mokyti visą gyvenimą ruoštis paskutinėms ir ypač svarbioms akimirkoms šioje žemėje.

Dar vienas dalykas, nulėmęs mirties sampratos pokyčius, buvo skaistyklos pripažinimas. Skaistykla nuo XIII a. neabejotinai paleng­vino mąstymą apie mirtį, atsiranda galimybė jau po mirties išsivaduoti iš nesunkių nuodėmių. Nuo XIII a. žmonės galėjo lengviau įsivaizduoti mirtį ir pomirtinį gyvenimą, jis nebetapomas vien juoda ir balta spalvomis. Skaistyklos pripažinimas skatino tikinčiuosius dažniau pagalvoti apie mirusiuosius – visų pirma meldžiant užtarimo patekusiesiems į skaistyklą. Todėl skais­ tykla taip pat laikoma vienu iš svarbių reiškinių, turėjusių įtakos mirties sampratai.

Keičiantis dvasininko vaidmeniui, kartu pradedama skatinti ruoštis mirčiai. Nuo vėlyvųjų Viduramžių dvasininkas skatinamas ne tik būti parapijos valdytojas, bet ir aktyviai vadovauti žmogaus 22 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 118, 119.

23

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

sielos gelbėjimui bei išganymo siekimui. Tai visiškai sutampa ir su pagrindiniu pavyzdingos mirties principu – susivienyti prieš mirtį, būtent Dievui patikėti savo sielą23. Kiek realiai dvasininkai paveikė tikinčiuosius – sudėtinga atsakyti. Dvasininkų kritika XVI–XVII a. aiškiai parodė, kad jų veikla toli gražu nebuvo pavyzdinė. Vis dėlto dvasininkų veikla nuo XIV a. ima stipriai keistis, ir bent miestuose, prie vienuolynų, dvasininkai dabar atlieka kur kas ryškesnį vaidmenį ruošiant parapijietį mirčiai.

Kalbant apie atskirus reiškinius, reikia pripažinti, kad pavyzdingos mirties supratimą Naujaisiais amžiais labiausiai formavo gerosios mirties vadovėliai. Juose surinkti mokymai, kaip rengtis mirčiai, atspindėjo krikščioniškąsias visuomenės nuostatas.

Taip pat ilgą laiką buvo nepakeičiamas pavyzdys, kaip apmąstyti mirtį, kaip jai ruoštis, kaip elgtis mirštant.

Gerosios mirties vadovėliai Ars bene moriendi arba gerosios mirties vadovėliai atsiranda gana vėlai. Daugelis gerosios mirties ritualų ir gestų aptinkami ir anksčiau, tačiau būtent Naujųjų amžių pradžioje jie tarsi įsilieja į apeigų visumą, ritualą, tvarką. Iš tikrųjų visuomenei, sukrėstai Juodosios mirties, tarsi reikia recepto, vaistų, galinčių numalšinti atsirandantį netikrumą, mirties baimę. Kaip gyventi, jeigu visą gyvenimą kankina mirties, galinčios užklupti tave jau rytoj, nuojauta? Kaip elgtis, jeigu atrodo, kad jau jauti mirties alsavimą? Tokią savijautą siekia palengvinti atsiradę gerosios mirties vadovėliai.

Pirmieji traktatai, mokantys pasitikti mirtį, atsiranda XV a. pr. – XVI a. pr.24 Po to jie dažniausiai atkartojami, kopijuojami, perlei­ 23 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 88.

24 M. Włodarski. Ars moriendi. Kraków, 1987, p. 22–59.

24

Gerosios mirties vadovėliai

džiami, o juose surašyti mokymai iš esmės išsisemia – neįmanoma sugalvoti ko nors nauja, ko nebuvo iki tol mokyta ir pasakyta.

Gerosios mirties vadovėliai – tipingas sukrikščionintas požiūris į mirtį, galima sakyti, idealus mirties pasitikimo variantas. Čia nerasime gąsdinančių giltinės, pasiruošusios perrėžti gerklę gyvajam, literatūrinių ir ikonografinių vaizdų, ironiškų siautulingų mirusiųjų ir gyvųjų šokių, būdingų vėlyviesiems Viduramžiams. Čia argumentuotai ir kai kuriuose leidiniuose iliustruotai parodoma, kaip gyvasis turi krikščioniškai apmąstyti artėjančią mirtį, kaip elgtis jos akivaizdoje, kaip prie mirusiojo turi elgtis aplinkiniai. Bene ars moriendi nebuvo skirta, kaip galima pagalvoti, daugiausia kilmingiesiems, tačiau būtent visiems tikintiesiems, o dauguma leidinių įvairiuose kraštuose pasirodė ne lotynų, o gimtosiomis kalbomis25.

Galima sakyti, kad Lietuvoje XVII–XVIII a. dauguma gerosios mirties vadovėlių pasirodo ne lotynų, bet daugeliui gyventojų suprantama lenkų kalba, o XVIII a. II pusėje jau ir lietuvių kalba26. Dauguma 25 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 151.

26 Vilniaus akademijos spaustuvėje išleisti gerosios mirties vadovėliai: Drużbicki Antoni Kasper SJ (1590–1662). Śmierć świątobliwa człowieka chrześciańskiego książeczka wszelkiego stanu … z łacińskiego na polski… 1685; Drużbicki Antoni Kasper SJ. Nauka o przygotowaniu się do świątobliwey śmierci… 1686; Januszowski Jan (1550–1613). Nauka umierania chrześciańskiego… z łacińskiego na polski język przełożona… 1695; Manni Ioannes Baptista. Axiomata christianae philosophiae eruta ex consideratione quadruplicis aeternitatis… 1709; Nauka dobrey śmierci albo nabożeństwo do umieraiącego na krzyżu Jezusa… 1719; Młodzianowski Tomasz (1622–1686). Akty przygotowania się na dobrą śmierć kapłanom… starym także słabym… 1741; Manni J. K. Axiomata chrześcijańskiej folozofii z rozważaniem czworakiej wieczności… 1754; Pinamonti Jan Pietro (1632–1703). Droga do nieba wprzód od przeszkód uprzątniona a potym przez cnoty teologiczne i moralne prosto do chwały wiecznej prowadząca od świadomych tej drogi ojców duchownych…

1756; Lechavičius Jonas. Prawadnikas ing tiewiszki dangaus amżina arba skutecznas spasabas ratawoima mirsztanćiu żmonių… 1776; Cyryll od św. Franciszka.

Praktyka dobrey śmierci wprzod… w roku 1746 spisana… 1777.

25

1–5

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

6, 7

leidinių, tiesa, nebuvo originalūs, tačiau Vilniuje perleistos kitur (dažniausiai Lenkijoje) anksčiau publikuotos knygelės. LDK naudojamasi ir svetur leistais gerosios mirties vadovėliais, taip pat plito ranka rašyti nuorašai arba net atskiros rankraštinės ­knygelės27.

Kai kurios knygelės net buvo rašomos konkrečioms vienuolijoms, gerosios mirties mokymą pritaikant konkrečiai regulai28.

Nors gerosios mirties mokymai susiformuoja dar XV a., tačiau labiausiai paplinta Europoje tik XVII a. Prancūzijoje, pavyzdžiui, XVI a. buvo išleista tik apie dešimt bene ars moriendi leidinių, o XVII a. I pusėje jau daugiau negu 25, XVII a. II pusėje daugiau kaip 3529. Lietuvoje gerosios mirties vadovėliai apskritai paplinta tik XVII a.

Toks vėluojantis populiarumas iš tikrųjų neturėtų stebinti.

Visų pirma spausdintos knygos XV–XVI a. LDK dar buvo nelabai populiarios. Kita priežastis, kad prasidėjus Reformacijai ir Katalikiškajai reformai XVI a. pab. suaktyvėja religinis mokymas, taip pat ir su mirties reiškiniu susiję mokymai. XVI–XVII a. sandūroje išpopuliarėja idėja „numirti kiekvieną dieną“, skatinanti apmąstyti mirtį ir jos akimirką kiekvieną dieną, kasdien skirti 27 Gana tipiškas ir iliustratyvus vadovėlis apie pasiruošimą mirčiai, su atskirais nurodymais mirštančiajam, kunigui ir artimiesiems. Rašytas ranka (galbūt vertimas?) XVII a. pab., buvo Vilniaus Laterano kanauninkų bibliotekoje: „Przewodnik zdrowy chorych Ludzi do wiecznego prowadzący zdrowia albo Dysponowanie chorych na śmierć“ (VUBRS, f. 3, b. 1975).

28 Pavyzdys galėtų būti basojo karmelito šv. Juozapo Jono Marijos 1665 m. surašytas vadovėlis, skirtas Poznanės basosioms karmelitėms (Exercitiae o śmierci: Biblioteka Kórnicka, Nr. 1077), tačiau, tikėtina, naudotas ir kituose Lenkijos ir Lietuvos provincijos basųjų karmeličių vienuolynuose. Vadovėlis surašytas dešimties dienų apmąstymų forma, kiekvienai dienai skiriant po keturis apmąstymus skirtingomis temomis – Kryžiaus kelio Sopulingosios dalies paslapties, pasiruošimo mirčiai, atsispyrimo pagundoms ir gailesčio sužadinimo temomis.

29 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 273.

26

Gerosios mirties vadovėliai

laiko savotiškoms mirties meditacijoms. Netgi išleidžiamos atskiros būtent tokiems kasdieniniams apmąstymams skirtos knygelės30. Beje, tarp Vilniuje leistų knygelių taip pat pasitaiko tokių atvejų, tik jau XVII a. pab.31 Kaip jau minėta, ši idėja nebuvo nauja, tačiau ji suklesti įkvėpta gerosios mirties vadovėlių, gausėjančių religinių mokymų ir, kaip manoma, barokinio emocingumo. Skatindama kiekvieną dieną galvoti apie mirtį, Bažnyčia tarsi sumažina paskutinės akimirkos įtampą – ją padalija visam sąmoningam krikščioniškajam gyvenimui. Neatsitiktinai toks pasiruošimas mirčiai didžiąją atsakomybės dalį perkelia nuo paskutinės akimirkos – visam gyvenimui. Viduramžiais dramatiškiausios, ko gero, paskutinės gyvenimo akimirkos, kai vyksta kova dėl mirštančio išganymo, o dabar ne mažiau (gal net labiau) svarbu visą gyvenimą ruoštis mirčiai. Gerosios mirties vadovėlių įtaka buvo tokia akivaizdi, kad net žinoma atvejų, kai žmogui dar sveikam esant buvo tarsi „repetuojamas“ mirties sutikimas, imituojamos paskutinės gyvenimo akimirkos, taip stengiantis labiau suprasti mirtį32. Mirties akimirkos svarba taip pat išlieka. Ją pažymi apeigų visuma, artinantis paskutinei akimirkai – išpažintis, Ligonių patepimas, testamentas, rodomi dievobaimingumą skatinantys paveikslėliai, giedamos giesmės arba kalbamos maldos. Tačiau dabar paskutinės gyvenimo akimirkos 30 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 287.

31 A. K. Drużbicki. Nauka o przygotowaniu się do świątobliwey śmierci… Wilno, 1686. Leidinys buvo ne kas kita, kaip metais anksčiau pasirodžiusios knygelės (A. K. Drużbicki. Śmierć świątobliwa człowieka chrześciańskiego książeczka wszelkiego stanu… Wilno, 1685) antroji dalis, skirta kasdieniniams mirties apmąstymams ir religinėms pratyboms. Atskirai čia pateikiami įvairūs pavyzdingi šventųjų mirčių aprašymai, Bažnyčios mokytojų citatos apie mirtį.

32 G. Huszał. Przygotowanie do śmierci w XVII wieku, Roczniki humanistyczne, 1983, t. 31, z. 2, p. 116.

27

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

suprantamos jau kaip viso gyvenimo rezultatas, jos priklauso nuo to, kaip visą gyvenimą buvo ruošiamasi mirčiai. Mirk taip, kaip gyvenai visą gyvenimą.

Dar Viduramžiais stengtasi išgelbėti žmogų nuo penkių didžiausių gundymų mirties akivaizdoje – abejonių dėl tikėjimo, tikėjimo praradimo (nevilties), kantrybės praradimo, pasipūtimo (išdidumo) ir godumo (šykštumo). Gerosios mirties vadovėliai visą laiką mokė, kad prie mirštančiojo būtų mažiausiai vienas arba du artimieji, kurie padėtų pasirengti išeiti iš šio pasaulio. Mirštantysis turėjo prieš save regėti Nukryžiuotojo arba Švč. M. Marijos paveikslus, padedančius jam atlikti sąžinės sąskaitą. Taip pat skaitomos ištraukos iš Šventojo Rašto apie Kristaus kančią, aplink mirštantįjį nuolat šlakstoma švęstu vandeniu, idant jis būtų apsaugotas nuo šėtono puolimo. Artimųjų maldos ypač svarbios paskutinėmis akimirkomis, agonijos metu, kada mirštančiojo dar neapleidusi gyvybė, tačiau jis jau nebeturi jėgų melstis. Tokiu metu dar pavojingi šėtono gundymai, o juos atremti padeda artimųjų maldos. Negalima mirštančiojo akivaizdoje garsiai kalbėti arba raudoti, kad nebūtų išblaškyti paskutinės akimirkos rimtis ir susikaupimas.

Gerosios mirties vadovėlius paprastai sudarė trys pagrindinės dalys. Pirmojoje raginama apmąstyti mirtį ligos pradžioje. Liga, kaip ir mirtis, galėjo būti apmąstoma kaip pamaldumo, paklusnumo, dėkingumo, atgailos arba Dievo meilės aktas. Antroje dalyje surenkami mokymai, kaip elgtis, jeigu liga įsivyrauja, ima viršų. Būtent tada, kai mirštantysis dar turi fizinių jėgų, dera nuveikti kai kuriuos darbus – atlikti išpažintį, surašyti testamentą, sumokėti skolas, susitaikyti su priešais, pagaliau priimti Ligonių patepimą. Manoma, kad šiuo metu kenčiamos ypač didelės fizinės ir psichologinės kančios, todėl surašomos atskiros maldos, skirtos kalbėti jaučiant skirtingus negalavimus – pavyzdžiui, galvos skausmus, esant

28

Gerosios mirties vadovėliai

sunkiai sužeistam, sunkiai kvėpuojant arba net jaučiant vienatvę.

Paskutinė dalis, neretai netgi didžiausia, skirta pamokymams, kaip reikia elgtis mirties valandą. Daugiausia nurodymų skiriama dvasininkams ir artimiesiems, išlydintiems mirštantįjį. Kartais dvasininkams surašomi klausimai, kuriuos jie turėtų „aptarti“ su mirštančiuoju, kartais – inscenizuotos diskusijos, kurias reikėjo skaityti mirštančiajam33. Pateikiamos įvairios maldos, turinčios stiprinti mirštantįjį, taip pat Kristaus kančios ir septynių Kristaus žodžių apmąstymai. Skirtinguose leidiniuose kartais gale dar įdedamos maldos už mirusiuosius, kalbamos jau po mirties.

XVIII a. vid. gerosios mirties vadovėlis išleistas ir lietuviškai34. Šis faktas taip pat rodo, kad tokio pobūdžio knygelės plačiai paplitusios ir naudojamos įvairiuose sluoksniuose. Įdomu ir tai, kad šioje knygelėje Mykolas Alšauskis daug dėmesio skyrė tinkamam pasiruošimui, aprašydamas apeigas, aiškindamas apie mirtį, skaistyklą ir pragarą, be to, pateikė vaizdingų šventųjų gyvenimų pavyzdžių, aršiai peikė žmonių ydas. Pavyzdžiui, kritikuodamas girtuokliavimą, nurodė pavyzdį, kaip vyro girtavimo neapsikentusi žmona nužudė alkį kenčiančius vaikus ir savo vyrą (ketvirtoje dalyje). Aprašydamas pragaro baisumą perspėja merginas ir moteris, kad neužsitrauktų mirtinos nuodėmės pernelyg daug dėmesio skirdamos savo drabužiams ir papuošalams (devintoje dalyje). Alšauskis nurodo (dešimtoje dalyje), kaip galima sielas gelbėti iš skaistyklos – išvardija tai, kas skatina pamaldumą: „tradicinis“ pasninkavimas, išmaldos 33 Pavyzdžiui, leidinyje J. Januszowski. Nauka umierania chrześciańskiego…

Wilno, 1695 – įtraukti du inscenizuoti klausimynai, įdedant pirklio ir atsiskyrėlio, žmogaus ir sielos pasikalbėjimus įvairiais mirties akimirką kylančiais klausimais.

34 Olševskis Mikołas. Broma atwerta ing wiecznasti. Par atminima paskutiniu dayktu. Su spasabays disponawojima ant mirsztanciu ant sćiesliwa smercia…

Wilnius, 1753.

29

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

dalijimas, išpažintis, mišių užpirkimas arba tiesiog gerų darbų darymas skiriant juos esantiesiems skaistykloje, piligriminės kelionės arba santūri kalba. Dėl stiliaus laisvumo knygelė buvo itin populiari ir sulaukė keliolikos leidimų, tačiau būtent todėl sukritikuota XIX a. II pusėje ir vėliau nebeperleista35.

Kai kurie šventieji laikomi ypatingais gerosios mirties globėjais. Mirties valandą prašyta Švč. M. Marijos užtarimo. Taip pat dar nuo Viduramžių ypatinga mirties globėja laikyta šv. Barbora.

Būtent Šv. Barboros brolijų paplitimas XVII a. irgi sietinas su populiarėjančiais gerosios mirties pavyzdžiais. XVIII a. vid. Alšauskis siūlė, mąstant apie mirtį, ypač šauktis šv. Juozapo užtarimo, taip pat kitų šventųjų pagalbos – šv. Eustachijaus, šv. Barboros, šv. Mykolo Arkangelo36.

Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose Nors LDK gerosios mirties vadovėliai pradedami spausdinti tik XVII a. II pusėje, jau XVII a. aprašytos bajorijos narių mirtys rodo, kad tokiais vadovėliais buvo naudojamasi ir sekama. Pagal juos daugelis pamokslininkų išaukštindavo mirusiojo dorybes laidotuvių pamoksluose. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, geros mirties vadovėliai ir proginė literatūra formavo nerealių vilčių kupiną gyvenimo ir mirties paveikslą. Negalėdami juo sekti daugelis tikinčiųjų nusivildavo37. Tačiau tam akivaizdžiai prieštarauja 35 N. Gaižiūtė. Mykolo Alšauskio „Broma“, XVIII amžiaus antrosios pusės – XIX amžiaus pradžios lietuviškoji religinė proza. Vilnius, 2003, p. 12–15.

36 Olševskis Mikołas. Broma atwerta ing wiecznasti. Par atminima paskutiniu dayktu. Su spasabays disponawojima ant mirsztanciu ant sćiesliwa smercia…

Wilnius, 1753. Penkta dalis.

37 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, w2005, p. 205.

30

Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose

tiek neblėstantis gerosios mirties vadovėlių populiarumas Baroko epochoje, tiek nuolatinis sekimas tobulos arba idealios mirties pavyzdžiais. Nė vienoje epochoje nebuvo atrasta auksinė formulė, padedanti įveikti mirties baimę arba nežinomybę. Baroko epochoje (iš tikrųjų jau maždaug XVI a. II pusėje – XVIII a.) mirties suvokimas tampa daugiaprasmis ir daugiareikšmis. Tačiau tai parodo visuomenės netikrumo jausmą, M. Vovelle vadinamą savotišku mirties sukeliamu drebuliu38. Tokį drebulį galėjo numalšinti būtent skaitomi gerosios mirties vadovėliai, o laidotuvių kalbose išryškinamos pavyzdingo ir pamaldaus gyvenimo detalės neabejotinai turėjo įkvėpti tikinčiuosius naujiems siekiams ir pasiryžimams. Įveikti mirtį nuolat jai rodant dėmesį – tai būdinga Baroko epochos tikinčiajam.

Gerosios mirties vadovėliais naudojamasi ne tik atėjus kieno nors mirties valandai. Juos reikėjo skaityti, susipažinti ir perprasti dar gerokai prieš mirtį. Išsilavinęs bajoras arba miestietis buvo ne kartą ir ne du skaitęs gerosios mirties vadovėlius, kartais ir skirtingų leidimų. Susipažinti ir būti pasiruošusiam sutikti mirtį buvo tarsi gero etiketo reikalas – juk niekada nežinai, ar mirtis ištiks palengva, ar staiga. Prisiminkime, kad XVI–XVIII a. knygų skaitymo specifika buvo kiek kitokia – asmeninės bibliotekos gana negausios (palyginti su XX a. bibliotekomis). Tačiau turimos knygos vartytos ir skaitytos kur kas dažniau, negu šiandien skaitome knygas. Būtent tam ir buvo skirti gerosios mirties vadovėliai – kad sveikas žmogus vartytų savo bibliotekėlėje esančią knygelę ir nuolat apmąstytų paskutinę akimirką, ruoštųsi jai, nepamirštų ir nepasiduotų gyvenimo siautuliui. Būtent toks mirusiojo elgesys, kaip matyti tolesniame skyrelyje apie pavyzdingas mirtis, nuo XVII a. labai dažnai akcentuojamas ir laidotuvių kalbose.

38 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 353.

31

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

Vis dėlto net vertinant gerosios mirties vadovėlius kaip žingsnį siekiant sušvelninti mirties akimirkos baimę, reikia pasakyti, kad ir gyvenimas mąstant apie mirtį negalėjo būti vienodas.

Iš tikrųjų vieniems, besivadovaujantiems šv. Pauliaus žodžiais „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta.

Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“.

(Rom 14, 7–8), mirties vaizdinys tapdavo ne toks reikšmingas, tarsi tik atskira pakopa amžinajame gyvenime. Kitiems, akcentavusiems Kristaus palyginimus, kad mirtis ateis netikėtai, kaip vagis naktį arba paslapčia grįžtantis namo šeimininkas, gyvenimas nuolat mąstant apie mirtį galėjo tapti sunkus, kelti įtampą ir baimę.

Katalikų ir stačiatikių pavyzdingos mirties samprata buvo panaši: vyravo nuolatinės maldos, pagalba mirštančiajam, Ligo­ nių patepimas, o po mirties – maldos už mirusįjį39. Tačiau skyrėsi katalikų ir evangelikų ruošimasis mirčiai. Evangelikai abejojo šventųjų ir Švč. M. Marijos pagalba mirties akimirką, pasikliovė tik atperkamąja Kristaus kančia. Radvilų moterų XVI–XVII a. testamentuose aiškiai išsiskiria moterys katalikės, niekada nedeklaruojančios esančios tikros dėl savo išganymo ir nuoširdžiai meldžiančios pasigailėti. Kur kas labiau pasitikinčios atrodė Radvilienės evangelikės, skelbiančios tvirtą tikėjimą Kristaus mirties ant kryžiaus atperkamąja galia ir savo išganymu40. Todėl ir per mirties pasitikimo apeigas evangelikai vadovavosi daugiau asketiškumo ir kuklumo principu. Evangelikai šaipėsi iš katalikų naudojamų laidotuvių žvakių, švęsto vandens ir skambinimo 39 W. Hryniewicz. Misterium śmierci w tradycji prawosławnej, Ateneum kap­ łańskie, 1980, R: 72, t. 95, z. 1, p. 39–50.

40 E. Aleksandrowicz-Szmulikowska. Radziwiłłowny w świetle swoich testamentów.

Warszawa, 1995, p. 10.

32

Mirties nuojauta

varpais. Atsisakę ceremonialo, artimojo mirties valandą jie paprastai tik giedodavo gedulingas giesmes. Evangelikai atsisakė viso katalikų praktikuojamo pagalbą teikiančių apeigų „komplekto“, juos turėjo saugoti tvirtas tikėjimas ir Dievo lemtis. Vis dėlto, kaip rodo, pavyzdžiui, laidotuvių kalbų tyrinėjimai, abiem atvejais pasitinkant mirtį tarp skirtingų konfesijų galima rasti kur kas daugiau panašumų negu skirtumų41.

Mirties nuojauta Gerosios mirties vadovėliai sumažino (nors ir nepanaikino) staigios mirties baimę. Nuo Viduramžių staigi mirtis laikoma tarsi Dievo bausme. Žmogus mirdavo be sakramentų, nepasiruošęs.

Numirti be sakramentų, be sudaryto testamento reiškė prarasti labai svarbius „argumentus“ Dievo teismo akivaizdoje. Tačiau dabar atsiranda naujų argumentų – netikėtai miręs žmogus visą gyvenimą ruošėsi mirčiai ir jautė besiartinančią staigią mirtį. Dažnai stengiamasi pažymėti, kad nors žmogus ir mirė staiga, jis buvo nuojautos arba pranašiškų ženklų įspėtas ir mirtį pasitiko tinkamai. Todėl neatsitiktinai būtent Baroko epochoje atsiranda gana daug pranašiškų ženklų, įspėjančių apie artėjančią mirtį. Sapne epitafiją su tikslia savo mirties data matė LDK pakancleris Marcijonas Tryzna (m. 1643 05 17)42, o tai, aišku, visiems turėjo įrodyti, kad mirtis jo neištiko netikėtai. Kaip ir Viduramžiais, staigi mirtis garbinga galėjo virsti tik mūšio metu, aukojant gyvybę už tėvynę, tikėjimą, garbę. Šiuo atveju, stengiantis sužadinti apmąstymus apie mirties akivaizdą, egzistavo įvairios apeigos (pamaldos, išpažintys, sudaromi testamentai).

41 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 203.

42 Z. Kuchowicz. Człowiek polskiego baroku. Łódż, 1992, p. 336.

33

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

Kelios dienos prieš apopleksiją mirtį sapnavo Boguslovas Radvila (m. 1668 12 31), kuris sutiko ją narsiai, būtent kaip karys kovos lauke43. Smulkmeniškai pasakojant apie mirties laukimą, pokalbius apie mirtį ir mirties nuojautą, bandoma B. Radvilos biografijoje išblaškyti įspūdį, kad mirtis buvo staigi ir dėl to „negarbinga“44. Albertas Stanislovas Radvila gana piktai atsiliepė apie evangeliko reformato Bielsko vaivados Rapolo Leščinskio mirtį, kuris savo mirties dieną burnojęs prieš Švč. M. Mariją ir už tai sulaukęs Dievo bausmės ir staigios mirties. Radvila Leščinskį laikė maloniu ir valstybei naudingu žmogumi, kuris, tiesa, neabejotinai degsiąs pragare45. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos atrodo paradoksalu, jog sunki ir skausminga liga suprantama kaip Dievo malonė, kadangi leidžia pasiruošti mirčiai, ją apmąstyti, gailėtis dėl padarytų klaidų. Kartu staigi ir tiek fiziškai, tiek psichologiškai lengva mirtis jau greičiau kaip Dievo bausmė – toks žmogus nedaug spėja apmąstyti, jo pasiruošimas visiškai spontaniškas, negilus.

Kita vertus, tai, kad Baroko epochoje minima daugybė vadinamųjų ženklų – vizijų, sapnų, šventųjų regėjimų, neįprastų gamtinių reiškinių, – rodo, kad apie mirtį tikrai buvo nuolat mąstoma. Įsivyrauja suvokimas, kad mirtis yra nepakartojamas įvykis. Numirti galima tik kartą, o klaidų, padarytų mirštant, niekada nebus galima ištaisyti. Žmonės iš tikrųjų galvojo ir stengėsi „perskaityti“, nuspėti besiartinančią paskutinę akimirką.

Laidotuvių kalbose arba biografiniuose aprašymuose pastabos, kad mirusysis pastebėjo kokį nors neįprastą ženklą ir jį suprato 43 Biblioteka Narodowa w Warszawie. Mf. 3490, l. 69r–70r.

44 M. Čiurinskas. XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės biografistika.

Vilnius, 2006, p. 191.

45 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 1, p. 528.

34

Mirties nuojauta

kaip besiartinančią mirtį – visuomenės akyse buvo neabejotinas liudijimas, kad mirusysis galvojo apie mirtį, jai ruošėsi.

Samuelis Dambrovskis, mirus liuteronei Elzbietai Non­har­ taitei-Naruševičienei (1624 m.), laidotuvių pamoksle minėjo, kad mirusioji patyrė regėjimą, kuriame buvo patikinta netrukus mirsianti. Todėl ji greitai ir rūpestingai susitvarkė savo reikalus, prašė, kad laidotuvės nebūtų prašmatnios ir be didelių išlaidų, kad kūno ilgai nelaikytų. Pamokslininkas tai įvardija kaip labai gražią ir linksmą mirtį46.

Stengiamasi perskaityti arba suprasti matomus ženklus.

Kartais jie buvo visai paprasti, o kartais – sudėtingesni. Pavyzdžiui, liga, užklupusi pamaldų metu, kaip nutiko Onai Ostrogiškie­ nei (1636 m.), buvo ženklas, perspėjantis apie neišvengiamą ir greitą mirtį. Ženklas buvęs toks stiprus ir aiškus, kad ligonė iš karto suprato, kad jau nebepasveiks ir kad turi tinkamai pasiruošti mirčiai. Teisybę sakant, netrukus jai taip ir nutiko47.

Dar akivaizdesnis ženklas, artinantis mirčiai, buvo šventųjų arba Švč. M. Marijos regėjimai. Ona Jadvyga Vainaitė-Sapie­ gienė (1642 m.) prieš mirtį regėjo Švč. M. Mariją, laikančią už rankos jos anksčiau mirusią mažametę dukrelę48. Be jokios abejonės, tokie ženklai ir jų teisingas perskaitymas galėjo ne tik padėti laiku pasiruošti mirčiai, bet ir pagelbėti mirštančiajam išlaikyti dvasinę ramybę ir pusiausvyrą.

Kartais ir šventieji „atsiliepdavo“ į ligonių prašymus. Elzbieta Goslavskytė-Valavičienė (1636 m.) sirgdama pasiaukojo keliems 46 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 411.

47 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 193.

48 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 194.

35

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

malonėmis garsiems Švč. M. Marijos paveikslams, o prieš mirtį turėjo Švč. M. Marijos regėjimą49.

Būta ir kitokių perspėjimų. Teodoras Jevlašauskis pasakoja apie Stepono Vadašinskio patirtą pranašystę. Pastarasis teigė, kad jaunystėje jam kažkas buvo išpranašavęs, kad mirsiąs nuo žaibo 60 metų amžiaus, o kaip tik tais metais jam sukakę 60 m.

Tačiau vyras mirties nebijo, baiminasi tik dėl sielos išganymo.

Po 10 dienų jis netikėtai buvo nutrenktas (1575 m.) žaibo50.

Keistai apie mirtį perspėtas, o gal net mirtinai išgąsdintas buvo LDK iždininkas Mikalojus Kiška (1644 m.). Lankant Vilniuje ką tik po mirties pašarvotą karalienę Ceciliją Renatą, jam po kojomis staiga nukrito dvi žvakės. Įvykis jį taip sukrėtė, kad Kiška pasijuto prastai ir nebegalėjo vakarieniauti, o kitą dieną antrą valandą per pietus numirė. Amžininkų nuomone, keisčiausia, kad kūnas išliko šiltas dar iki pusiaunakčio, o kai jau buvo aprengtas bernardinų abitu (kaip pats prieš mirtį pageidavo) ir pašarvotas, dar kelis kartus pravėrė dešinę akį51.

Neabejotinai mirtį nujautęs ir valdovas Vladislovas Vaza.

1648 m. pr. jis ilgai rezidavo Gardine ir net didikų įkalbinėjamas dėl ten kenčiamų nepatogumų (buvo mažai namų, tinkančių apgyvendinti dvariškius ir pareigūnus) nenorėjo važiuoti į Vilnių.

Jis teisinosi prisiekęs po žmonos mirties (Cecilija Renata mirė Vilniuje 1644 m.) į Vilnių nebegrįžti. Juolab, kad matematikai jam išbūrė, kad žmona mirs Vilniuje ir kad Vladislovas Vaza vesiąs trečią kartą52. Vis dėlto kovo 19 d. valdovas atvyko į Vilnių.

49 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 447.

50 Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998, p. 34.

51 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 2, p. 401.

52 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 67.

36

Mirties nuojauta

Tačiau, grįždamas atgal į Lenkiją, pakeliui Merkinėje, vos po dviejų mėnesių – gegužės 20 d. – numirė.

Visiškai kraštutinę nuojautą – ne tik apie savo žemiško gyvenimo pabaigą, bet ir apie jo laukiantį amžinąjį gyvenimą – deklaravo jėzuitas Mikalojus Lancicijus, 1653 m. pavasarį miręs Kaune.

A. S. Radvila jį prisiminė kaip malonų pažįstamą ir pamaldų vienuolį. Dar prieš mirtį vienuolis patyrė regėjimų, matė Kristų ir Švč. M. Mariją, taip pat įvairias mirusiųjų sielas, darė kai kuriuos stebuklus. Prieš mirtį rašytame laiške prašė už jį nesimelsti, nes tikrai nepateks į skaistyklą, o tiesiai į Dangų – geriau tegul meldžiasi už savo nuodėmes. Toks elgesys sukėlė prieštaringų vertinimų53. Reikia pripažinti, ankstesnėje negu Barokas epochoje toks liudijimas apskritai buvo sunkiai įsivaizduojamas. Vienuolio biografija, kaip pamaldaus gyvenimo ir mirties pavyzdys, išleista dar XVII a. pačių jėzuitų54.

Iš tikrųjų ne tik mirštantysis nujausdavo mirtį, bet neretai ir aplinkiniai matė artinantis mirtį. Teodoras Jevlašauskis teigė, kad jo motina labai išgyveno ir taip rūpinosi sūnaus sveikata, kad pati ją susigadino. Pasveikęs ir grįžęs namo Jevlašauskis iš karto (dar sveikindamasis) suprato, kad ji ilgai negyvens, o motina netrukus (1572 m.) mirė55. Tas pats Jevlašauskis labai išgyveno dėl brolio Jono mirties (1582 m.), apie kurią žinią gavo po savaitės, tačiau prisipažino, kad visą savaitę jį kankino bloga nuojauta, ir artimiesiems prasitarė, kad brolis galėjo numirti. Kaip jis teigė savo prisiminimuose – žmonių širdys iš tolo nujaučia savo vaikų ir bičiulių mirtis56.

53 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 382.

54 Koiałowicz Wiiuk Kazimierz, Balbin Bogusław. Źywot Mikołaia Lancicego albo Łęczyckiego SI (be metų ir leidybos vietos).

55 Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998, p. 28.

56 Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998, p. 49.

37

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

Vladislovas Vaza pasakojo, kad prieš sūnaus Zigmanto Kazi­ miero mirtį (1647 m.) matė neįprastus pranašiškus ženklus: vieną dieną jam beldė į duris, kitą – durys pačios atsidarė, o trečią dieną, vos dvi valandos prieš sūnaus mirtį, jam tris kartus stipriai pabeldė į duris. Taip pat trys dienos prieš sūnaus mirtį karalius sapnavo mirusią karalienę, kuri prašė grąžinti jos sūnų, kurį ji saugiai nuvesianti į tam tikrą vietą. Karalius nelabai tikėjo sapnu, bet jam pranešė, kad sūnus kenčia nuo dizenterijos, kuri jį ir pražudė57.

Dvasininkai, suteikiantys Ligonių patepimą, skatinami atsižvelgti į ligonio būklę ir, kaip šiandien sakytume, mediciniškai įvertinti besiartinančios mirties požymius. Kai kurie artėjančios mirties požymiai buvo nurodomi gerosios mirties vadovėliuose. Į Lenkijoje žinomo Plocko vyskupo Chrizostomo Zaluskio sinodo dekretus įtrauktas nurodymas įvertinti būklę pagal 26 sveikatos požymius. Kai kurie jų buvo gana bendri, tačiau kiti – gana specifiniai: pulso retėjimas, nuolatinė nemiga, baimė užmigti, nosies arba nagų mėlynavimas, dusulys, apetito praradimas, gausus krūtinės ir veido prakaitavimas58. Tai neturėjo įtakos teikiant sakramentą, tačiau galėjo padėti įkalbėti mirštantįjį nedelsti ir priimti sakramentą.

Mirties baimė Krikščionybėje nuolat deklaruojamas žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumas, o mirtis suprantama kaip natūralus perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto dažniausiai būsimos mirties kančios 57 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 47, 67.

58 B. Rok. Zagadnienie śmierci w kulturze Rzeczypospolitej czasów saskich. Wrocław, 1991, p. 87.

38

Mirties baimė

neapraudamos, dėl jų neverkšlenama – atvirkščiai, stengiamasi save ir kitus padrąsinti, nekreipti į jas daug dėmesio. Mirties baimė egzistavo visais laikais, religija arba savitaiga padėdavo ją slopinti, tačiau vargu ar pavykdavo visiškai įveikti. Baroko epochoje mirties baimė dėl apraiškų įvairovės ir kraštutinumų, kartais prieštaringų vertinimų ypač sustiprėja. Dera išskirti baimę dėl artėjančių fizinių kančių ir pomirtinės būklės nežinojimo, taip pat baimę dėl nuodėmių ir galimų pragaro kančių. Kitaip tariant, tai dar šv. Augustino nurodytos dvi mirtys – fizinė ir dvasinė, abiejų bijoma. Baroko laikotarpiu ta dvejopa baimė tarsi papildo viena kitą – kasdien mąstydamas apie mirtį, tokiu būdu žmogus tikisi išvengti sielos mirties, o artėjant paskutinėms minutėms bijoma fizinių išgyvenimų. Būtent mirties baimė įkvepia barokiniam dramatizmui59, būtent todėl Baroko žmogų nuolat krečia mirties drebulys60.

Tai, kad kartais nepadėdavo nė nuojautą sustiprinantys artėjančios mirties ženklai, kurių pavyzdžiai pateikti skyriuje „Mirties nuojautos“, rodo Alberto Stanislovo Radvilos pamokslininko jėzuito Luko Šulco mirtis (1639 04 22). Jam buvo stebuklingai pranešta apie mirtį prieš dvi dienas. Didįjį ketvirtadienį jis išvydęs dvi būtybes baltomis albomis, kurios pranešė, kad jis mirsiąs po dviejų dienų. Jėzuitas labai susijaudino, tuoj pat šią žinią pasakė rektoriui, nubėgęs prie Kristaus kapo balsu raudojo, kad nepamatysiąs Kristaus prisikėlimo šventės. Ir iš tikrųjų – dar prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, jį ištiko apopleksija, vėliau paralyžius, o vakare žmogus mirė61.

59 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 243.

60 J. K. Goliński. Okolice trwogi. Bydgoszcz, 1997, p. 173–175, 189–194.

61 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 2, p. 130.

39

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys Kaip žmonės ruošdavosi mirčiai pasakoja ne vienas LDK šaltinis. Ir juose akivaizdžiai matyti, kad laikomasi gerosios mirties vadovėliuose aptinkamų pamokymų. Tai tik dar kartą įrodo, kad gerosios mirties pavyzdžiais buvo sekama ir jie turėjo itin svarbią reikšmę, padėdami tikintiesiems pasiruošti paskutinėms gyvenimo akimirkoms.

Ona Ostrogiškienė (1636 m.), kaip minėta jos laidotuvių kalboje, apsirgo pamaldų metu ir tai suprato kaip lemtingą mirties ženklą. Ligonė priėmė Komuniją ir Ligonių patepimą, mirdama laikė rankose Nukryžiuotąjį, palaimino tarnus. Šalia jos garsiai buvo skaitomos maldos, o pati Ostrogiškienė, kelias valandas prieš mirtį net negalėdama kalbėti, ženklais davė suprasti, kad girdi ir supranta62. Todėl laidotuvių kalboje piešiamos paskutinės Ostrogiškienės gyvenimo akimirkos labai artimos gerosios mirties vadovėliuose surašytiems pamokymams – didikė priėmė sakramentus, laikė rankose tikėjimo įkvepiančią Nukryžiuotojo skulptūrėlę, šalia jos buvo giedamos giesmės ir kalbamos maldos.

Jų klausymas silpstančią ligonę ramino.

Svarbu pažymėti ir tai, kad LDK šaltiniuose galima pastebėti tam tikrą mirties sampratos kaitą. XVII a. jau dažniau kreipiamas dėmesys į visą gyvenimą, kaip tinkamą pasiruošimą mirčiai ir amžinojo gyvenimo pamatus. Ir tai būdinga tiek katalikų, tiek reformatų spaudiniams. Ne mirties akivaizdoje atlikti ritualiniai veiksmai nulems būsimąjį amžinąjį gyvenimą, o tinkamas gyvenimo būdas. Todėl ir gerosios mirties vadovėliuose ne tik mokoma, kaip tinkamai numirti, kaip mirštančiajam 62 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 193.

40

Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys

ir jį palydintiesiems elgtis mirties akivaizdoje, bet ir gausu mokymų, kaip tinkamai gyventi, apmąstyti mirtį ir būsimąjį gyvenimą, kol paskutinė akimirka dar toli. Lygiai taip pat laidotuvių kalbose ne visada akcentuojama pavyzdinga laikysena mirties valandą, o daugiau aprašomas pamaldus, tinkamas gyvenimas. Būtent toks Aleksandro Masalskio gyvenimo būdas (visą savo amžių ruošėsi svarbiausiai paskutinei gyvenimo akimirkai) tapo pagrindine mirusįjį išaukštinančia tema (1643 m.) jį apraudančioje laidotuvių kalboje63. LDK maršalas Kristupas Veselovskis (1637 m.), anot pamokslininko, turėjęs pakankamai išminties pasiruošti mirčiai – jis ne tik pasirūpino turtais, bet ir apdovanojo tarnus bei nurodė, kaip turi būti organizuojamos jo laidotuvės, o vietoj įprastų herbų ant karsto pageidavo, kad būtų prikabinta ištapytų kaukolių vaizdų64. Ona Marcibela Oginskienė testamente (1681 m.) teigė, kad gyvena ne tas, kuris tiesiog gyvena, bet tas, kuris gyvena nuolat mąstydamas apie mirtį. Jau XVII a. pr. mirus Sofijai Chodkevičienei iš Mieleckių (1619 m.) per laidotuvių pamokslą Stanislovas Rochavičius minėjo, kad mirusiąją visų pirma dera pagirti už tris dalykus – už tai, kad saugojosi mirtinos nuodėmės; už tai, kad dažnai dalyvaudavo mišiose ir priimdavo Švč. Sakramentą; už tai, kad tinkamai ir ilgai ruošėsi mirčiai65. Kiek toliau jis tai aprašė dar smulkiau: „Melsdama lengvos baigties, tarp kitų žodžių sakė ir tokius: leisk man nuolatos prieš akis turėti savo kūnišką mirtį ir, kad gyvendama elgčiausi taip, kaip linkėčiau sau elgtis 63 A. Wituński. Radośny grob Jaśnie Wielmożnego Jego Mości Pana Alexandra Mosalskiego… w Wilnie, 1643.

64 A. Wituński. Kamień wiecznie żyjący w Kamioney wystawiony, śmiercią Jasnie Wielmoźnego Pana iego mości P. Krzysztofa Wiesiołowskiego… Kraków, 1637.

65 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 383.

41

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

mirštant, kad mirčiau dvasingai, tai yra numarinčiau žemiškas aistras ir taip palaiminta laimingai su tavimi gyvenčiau. Kad rengėsi mirčiai, aišku ir iš to, jog mielai apie mirtį kalbėjosi su dvasininkais, klausėsi jų nuolat ir mirties laukė“66. Per Elzbietos Valavičienės laidotuvių pamokslą (sakytą Augustino Vitunskio 1636 m.) jau pažymimas mirusiosios pavyzdingas gyvenimas, nuolatinis mąstymas apie mirtį ir tinkamas pasiruošimas tam.

Nors iš tos pačios kalbos sužinome, kad jos elgsena prieš mirtį buvo irgi labai pavyzdinga ir pamaldi (net negaluodama ruošė valgį vargšams, siuvo jiems drabužius, aukojo bažnyčioms, buvo brolijų narė), pamokslininkas nutarė akcentuoti būtent „ilgalaikį“ pasiruošimą mirčiai67.

Kai kurie aprašyti LDK mirties pasitikimo atvejai leidžia įsitikinti, kaip tvirtai buvo tikima paskutinių akimirkų reikšmingumu ir kiek daug įtakos mirties sutikimui turėjo gerosios mirties vadovėliai. Pavyzdžiui, Trakų kaštelionas Jonas Jurgis Radvila (1625 m.) prieš mirtį teigė, kad per visą gyvenimą nieko gero nenuveikęs, tik nuolat Viešpatį žeidė. Po to jis tris kartus atliko išpažintį, tuomet pajuto dvasinį palengvėjimą.

Toliau dar dvylika valandų trukusios agonijos metu nuolat atgailavo68. Žygimantas Liauksminas aprašo Kauno stalininko Stanislovo Dzevaltovskio pasiruošimą mirčiai (1654 m.). Bajoras nebijojo mirti, nes visuomet šalia turėjo Dievą. Prieš mirtį sukvietė savo kaimynus ir verkdamas atsiprašė, jeigu ką nors buvo įžeidęs.

66 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 391.

67 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 196–197.

68 E. Aleksandrowicz-Szmulikowska. Radziwiłłowny w świetle swoich testamentów.

Warszawa, 1995, p. 19.

42

Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys

Tada palaimino vaikus, atliko išpažintį, atliko atgailą, priėmė Švč. Sakramentą, Ligonių patepimą ir numirė69.

LDK iždo raštininko Ignoto Lopacinskio tėvas Leonas prieš mirtį (1732 m.) sukvietė ne tik artimuosius, bet ir kaimynus, atskirai palaimino kiekvieną vaiką, priėmė sakramentus. Tačiau paskutines gyvenimo akimirkas norėjo praleisti tik su dvasininku70.

Tiesa, suabsoliutintas mirties laukimas, besitęsiantis visą gyvenimą, būdingas daugiau ankstyvajam Barokui, įkvėptam Katalikiškosios reformos dvasios. XVIII a. pab. Kiprijonas Lukauskas jau daug paprasčiau teigė, kad apie mirtį mąstyti ir jos laukti turi sergantys ir senyvo amžiaus žmonės. Kiti turi vengti nuodėmės, nes staiga miręs (nuskendęs arba tiesiog užspringęs) nuodėmingas žmogus gali prarasti išganymą71.

Mirčiai būdavo ruošiamasi ne tik sunkios ligos metu, bet ir pasitinkant gyvenimo išbandymus. Dažnai mirčiai pasirengdavo (atlikdavo išpažintį, priimdavo Švč. Sakramentą, surašydavo testamentą) moterys prieš gimdymą, kuris ne taip jau retai gimdyvei galėjo baigtis mirtimi. Štai po nesėkmingo gimdymo Didįjį ketvirtadienį dvidešimt trejų Barbora Radvilaitė-Kiškienė (1614 m.) visą savaitę silpo, po to atliko išpažintį, priėmė Švč. Sakramentą ir Ligonių patepimą ir mirė dešimtą dieną po gimdymo72. Pamaldžiai Vilniuje numirė ir valdovė Cecilija Renata. Ypač sunkiai nėštumą 69 V. Vaitkevičiūtė. Baroko žmogaus paveikslas laidotuvių pamoksluose: tarp tikrovės ir idealybės, Istorijos rašymo horizontai (serija: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 18). Vilnius, 2004, p. 202. Zygmunt Lauxmin. Głos trąb oyczystych, jego mośći pana p. Stanisława Gintołtowicza Dziewałtowskiego, stolnika Kowienskiego…

Wilno, 1654.

70 B. Rok. Zagadnienie śmierci w kulturze Rzeczypospolitej czasów saskich. Wrocław, 1991, p. 125–126.

71 K. Lukauskas. Pamokslai. Parengė J. Karaciejus. Vilnius, 1996, p. 343.

72 J. Sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 311.

43

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

pergyvenusi ir gimdyti besiruošianti Cecilija Renata 1644 03 23 Vilniuje priėmė Ligonių patepimą ir Švč. Sakramentą, atsiduodama Dievo valiai, tačiau naktį pagimdė negyvą kūdikį, o kitą dieną mirė. Pati karalienės mirtis taip pat buvo neįprasta. Po gimdymo ji taip nusilpo, kad nualpo. Vėliau prabudo, skundėsi galvos skausmu ir… pradėjo dainuoti, ko, Radvilos teigimu, anksčiau nedarydavo. Paskutinėmis minutėmis nebesugebėjo pažinti net artimiausių tarnaičių, nors dar norėjo pašnekėti su karaliumi.

Vėliau kreipėsi į šv. Ceciliją, savo dangišką globėją ir numirė73.

Albertas Stanislovas Radvila gana smulkiai aprašė savo pirmosios žmonos mirtį (1637 m.). Žmona bandė gydytis dėlėmis, tačiau nesėkmingai – pridėjo jų 15 ir tai tapo jos greito nusilpimo ir mirties priežastimi. Ją ėmė kankinti skausmai, sutriko širdies veikla, atsirado nemiga. Bijodama, kad dėl nuolatinio skausmo ir nemigos praras sveiką nuovoką, atliko išpažintį dar kelios dienos prieš mirtį. Paskutines kelias dienas nebendravo nei su vyru, nei su broliu, labiausiai buvo susikaupusi melsdamasi Dievui. Mirties rytą dar tris kartus atliko išpažintį, du kartus priėmė Švč. Sakramentą. Mirtį pasitiko apsirengusi kukliais drabužiais, kuriuos jua kelerius metus su savimi vežiojosi. Visą laiką jai merdint šalia buvo brolis dvasininkas Maksimilijonas Eisenreichas, kuris be perstojo meldė šventųjų užtarimo. Kaip teigiama, mirštančioji labai norėjo, kad būtent šis jos tikras brolis dvasininkas padėtų pasiruošti mirčiai, dėl to jis atskubėjo iš Vokietijos. Sakoma, kad prieš pat mirtį ji tik ištarė „Duokit man mano mylimiausiąjį“, taip parodydama pagarbą nukryžiuotajam Kristui74.

Karalaitis Zigmantas Kazimieras (1647 m.), kaip teigė A. S. Radvila, irgi mirė labai pamaldžiai. Prieš mirtį jis gundančiam 73 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 2, p. 399.

74 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 2, p. 28–32.

44

Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys

šėtonui pasakęs „Eik šalin nuo manęs, neturi teisių į mane, tikiu, kad netrukus išvysiu Dievo Motiną Mariją“. Jis paprašė, kad duotų jam į rankas žvakę, su kuria ir mirė75.

Vladislovas Vaza mirtį (1648 m.) pasitiko kukliai, bet krikščioniškai. Merkinėje valdovas apsistojo dėl pablogėjusios žmonos Marijos Liudvikos sveikatos (pradėjo karščiuoti). Tačiau pats greitai pradėjo karščiuoti, prasidėjo akmenligės priepuoliai, jis taip nusilpo, kad vos begalėjo kvėpuoti. Gydytojai pradėjo sakyti, kad atsirado požymių, rodančių besiartinančią mirtį. Apie tai buvo informuotas valdovas. Jis įteikė savo testamentą, atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir jėzuito Grigaliaus Schoenhoffo buvo paruoštas mirčiai, o naktį mirė76.

Brastos kaštelionas Andriejus Abramovičius vyko į Varšuvą (1763 m.) operuotis iškilusio gumbo, tačiau pakeliui nualpo ir buvo priverstas apsistoti artimiausiame miestelyje. Nors jį atgaivino, konstatuota, kad gydytojai vargu ar gali padėti, todėl skubiai pakviestas dvasininkas. Nors mirštantysis jau nebegalėjo (buvo praradęs kalbą) atlikti išpažinties, tačiau atgailaudamas taip nuoširdžiai mušėsi į krūtinę, kad nuo jo žiedo liko žymių ant krūtinės. Po kelių valandų senatorius numirė77.

Tarp aptinkamų paskutinėmis akimirkomis atliktinų reikalų iš tikrųjų bent keli nusipelno atskiro aptarimo. Visų pirma tai Ligonių patepimo, testamento surašymo ir fundacijų skyrimo tradicijos. Visos jos mirties akivaizdoje buvo svarbios, tačiau tradicijos buvo skirtingos.

75 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 47.

76 A. S. Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. Opracowali A. Przyboś i R. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 76.

77 Pamiętniki Marcina Matuszewicza kasztelana brzeskiego-litewskiego 1714–1765.

Wydał A. Pawiński. Warszawa, 1876, t. 4, p. 94.

45

Asmenvardžių rodyklė Abramovičius Andriejus 45 Adomas 68, 159 Aleksandras, šv. 46 Aleksandras Kazimieraitis 97, 169, 174 Alšauskis Mykolas 29, 30, 149, 156, 191 Alšėniškis Paulius 169, x, xvi Andriejus, šv. 90, 175 Andriejus, vysk. 51, 53 Ariès Phillipe 13­–14 Augustas II 92–93 Augustas III 80, 178 Augustinas, šv. 39, 155 Avižonis Konstantinas 130 Baka Juozapas 69–70 Barberiniai 69 Barbora, šv. 30, 104, iv Bartoševskis Valentinas 155 Bazilijus, šv. 135 Benediktas, šv. 135 Bernardinas, šv. 107 Bicevičius Tobijus 180 Bispinkas Mykolas Boleslovas 174–175, xxxii Bogucka Maria 96 Bona Sfoza 169

Bonfilas Juozapas 95 Borovskiai 189, x Bragai Antanas ir Anastazija 177 Branickis Jonas Klemensas 91 Braunas Georgas 75 Buchalai Konstantinas ir Motiejus 52 Buinickis Antanas 57 Bžostovskis Jonas Kazimieras 173, 175, xxx Bžostovskis Kazimieras Konstantinas 108, 120, 152 Cecilija, šv. 44 Cecilija Renata 36, 43–44, 80, 107, 127, 152 Cedrovskis Jonas 114 Charkevičius Juvenalijus 141 Charlinskis Jeronimas 191 Chiffoleau Jacques 13 Chodkevičiai 53, 185 Chodkevičienė-Mieleckytė Sofija 162 Chodkevičienė-Ostrogiškytė Ona Alojiza 86, 176 Chodkevičius Jonas Karolis 162 Chreptavičiai 189–190, xlii Chreptavičiūtė Marijona 85 Chžontovskis Andriejus 158 Costerus Franciscus 187

199

Asmenvardžių rodyklė Čartoryskis Mikalojus Jurgis 191 Dambrovskis Samuelis 35, 163 Dante 154–155 Darata, šv. 175 Delumeau Jeane 13 Donatello 168 Dorosevičienė Akvilina 57 Dzevaltovskis Stanislovas 42 Eisenreichas Maksimilijonas 44 Elzbieta 183 Elzbieta, šv. 175 Elzbieta Habsburgaitė 169 Eustachijus, šv. 30 Filibertas 155 Gediminaičiai 184 Gediminas, L. d. k. 111 Giedraitis Martynas Marcelijus 171, xx Giedraitis Merkelis 65–66, 76 Gierkevičius Andriejus 84 Glinojeckis Karolis 89 Gluchovskis Simonas 66 Goraiskis Petras 143 Goštautai 53 Goštautas Albertas 169, 173, xiv Grodžickis Stanislovas 158 Hennenbergeris Kasparas 118 Horainis Albertas 90 Hubertas, šv. 90 Husovianas Mikalojus 151 Hrybas Teodoras 52 Ieva 159 Ignacas Lojola, šv. 86 Jablonovskis Jonas Stanislovas 128 Jakimavičius Jonas Kazimieras 96 Jelskis 65 Jevlašauskis Jonas 37 Jevlašauskis Teodoras 36–37, 63, 118, 124, 134, 147

Jėzus Kristus 21–22, 28–29, 32, 39, 44, 47, 82, 141, 145, 152, 154, 172, 186, 191–192, iv, viii, xxx Jobas, šv. 137 Jogaila 63, 168 Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, vysk.

81, 169 Jonas Kazimieras 93, 117 Jonas Krikštytojas, šv. 85, 104, 106, 175, 189–190, xxx, xlii Jonas Marija šv. Juozapo 26, 156, vi, viii Jovaiša Liudas 57 Juozapas, šv. 30, 120, viii Jurgis, šv. 185 Karasis Steponas 96 Katilius Adomas 153 Kazanovskis Zigmantas 64 Kazimieras, šv. 85, 107, 175, 185, xxx, xxxiv Kazimieras Didysis 81 Kęsgailos 53 Kiška Mikalojus 36, 67 Kiška Stanislovas 105 Kiškienė-Radvilaitė Barbora 43, 67, 68, 127 Klokockis Kazimieras Kristupas 193, xlvi Kojalavičius-Vijūkas Albertas 148, 183 Konstancija Austrė 107 Korizna Mikalojus 102 Korsakas Mikalojus 174 Korsakas Juozapas 56, 88 Korsakienė Eleonora 88 Korsakienė Konstancija 56 Kotryna, šv. 162, 175, iv Kozielo Poklevskis Mykolas 85 Kozlovskis Stanislovas 95 Kulbovičius Mykolas 95

200

Asmenvardžių rodyklė Lancicijus Mikalojus 37 Lasickis Jonas 74 Lašovskis Jonas 155 Laurinavičius Tomas 55 Le Goff Jacques 13 Leibovičius Hiršas 93 Leščinskis Andriejus 99 Leščinskis Rapolas 34 Liauksminas Žygimantas 42 Linkas Sebaldas 121 Liudvika Marija 121 Lopacinskis Ignotas 43 Lopacinskis Jonas 43 Lozorius 131 Łowmiański Henryk 111 Lukauskas Kiprijonas 43, 47, 122, 149, 160, 188 Malcevičius Stanislovas 52 Manvydai 53 Marija Liudvika 45 Marija Magdalena, šv. 137 Marija Mergelė, Švč. 28, 30, 32, 34–36, 45, 48, 57, 104, 107, 119, 137, 152–153, 158–160, 192, viii, xxx, xl Martynas, kan. 73 Masalskiai 99 Masalskis Aleksandras 41 Masalskis Ignotas Jokūbas 131 Masalskis Jonas Mikalojus 99, 124–125 Masalskis Mykolas Juozapas 84, 99 Matuševičius Juozapas, Martyno sūnus 127 Matuševičius Juozapas, Martyno brolis 130 Matuševičius Juozapas Jurgis 51, 93, 126, 146 Matuševičius Leonas 63

Matuševičius Martynas 18, 63, 65, 84, 93–94, 115, 124, 127, 130, 146 Matuševičius Mykolas 94 Matuševičius Vaclovas 130 Medekša Steponas Pranciškus 115, 117 Meierin Uršulė 79 Menartavičienė-Borovskaitė Bogumila Ona 66, 189, x Mentickis Teodoras 55 Mercatorius Gerardas 133 Mikalojus, šv. 104 Mykolas, šv. 30, 54–55, 98, 106, 170, 172, 175, 179, 191, xiv, xxiv, xxviii, xlii Mlinskis Jokūbas 117 Moravskienė-Radvilaitė Teofilė Konstancija 65, 109, 141 Naborovskis Danielius 183 Naporkovskiai Jokūbas ir Ona 55 Naruševičienė-Nonhartaitė Elzbieta 35, 163 Naruševičius Aleksandras 163 Naruševičius Kazimieras Aleksandras 165, 192 Nikodemas, šv. 120 Obločimskis 131 Oginskienė Ona Marcibela 41 Oginskienė-Bialozoraitė Elena 192 Oginskienė-Radvilaitė Izabelė Kotryna 85, 189 Oginskis Aleksandras 192 Oginskis Ignotas 124 Oginskis Jonas 191, xliv Oginskis Mykolas Kazimieras 124 Oginskis Teodoras Bogdanas 170 Olševskis Jokūbas 164 Ona 179 Ona, šv. 104 Opalinskis Lukas 183

201

Asmenvardžių rodyklė Ostrogiškienė Ona 35, 40 Pacas Kristupas Zigmantas 87, 176, 182, 184 Pacas Mikalojus Steponas 69 Pacas Mykolas Kazimieras 83–84, 88 Pacas Samuelis 145, 172, xxvi Pacienė de Mailly Klara Izabelė 176, 182, 184 Padovano Mosca Giovanni Maria 168–169 Paraskevė, šv. 104 Parovinskis Albertas 130 Paulius, šv. 21, 32, 84, 88, 91, 119, 159, 189 Pedetti Maurizio 93 Pekulas Tarkvinijus 46, 78, 102, 105, 151 Petras, šv. 75, 84, 88, 91, 119, 137, 154, 189 Petras iš Alkantaros, šv. 87 Piekarskis Adomas 67 Piotrovinas 145 Pochoreckis Jonas 50 Pociejienė-Zamojskytė Viktorina 63, 128 Pociejus Liudvikas 128 Polubinskis Aleksandras Hilaras 89 Pranciškus, šv. 107 Protasevičius Valerijonas 169 Račkaitė Ona Milochna 54 Radvila Albertas 143 Radvila Albertas 144 Radvila Albertas Staislovas 18, 34, 37, 39, 44, 47, 64–65, 67–69, 79, 88, 98–99, 124, 127–128, 131, 133, 148, 152, 191 Radvila Aleksandras Liudvikas 127 Radvila Boguslovas 34

Radvila Jeronimas Florijonas 108, 125, 176 Radvila Jonas 177 Radvila Jonas 143 Radvila Jonas Jurgis 42 Radvila Jonu as 144 Radvila Juodasis Mikalojus 177 Radvila Jurgis 91, 144, 175, 177, 179, 185 Radvila Karolis Stanislovas 91 Radvila Kristupas 82­–84, 183 Radvila Kristupas Mikalojus 172, 183, xxii Radvila Mikalojus 143, 185 Radvila Mikalojus 193 Radvila Mikalojus Faustinas 108, 175, xii Radvila Mikalojus Kristupas 98 Radvila Mikalojus Kristupas 144 Radvila Mykolas 65 Radvila Našlaitėlis Mikalojus Kristupas 87, 122, 144, 147–148, 170–172, 177, 183, xviii, xxii Radvila Perkūnas Kristupas 143, 181 Radvila Stanislovas 144, 175, 190 Radvila Žuvelė Mykolas Kazimieras 84, 90 Radvilaitė Barbora 97, 143, 169 Radvilaitė Kotryna 183 Radvilienė Konstancija 128 Radvilienė Marina 144 Radvilienė Ona 87 Radvilienė-Kiškaitė Ona 183 Radvilienė-Sanguškaitė Ona 91, 93 Radvilienė-Valavičiūtė Teklė Ona 87, 127 Radvilienė-Višniovieckytė Elzbieta 87 Radvilienė-Višniovieckytė Pranciška Uršulė 91, 126

202

Asmenvardžių rodyklė Radvilaitė-Zavišaitė Barbora 185 Radvilos 32, 93, 130, 143, 168, 184 Risinskis Saliamonas 143–144 Rochavičius Stanislovas 41, 162 Rogačiovskis Vasilijus 134 Rokas, šv. 120 Rosiak Stefan 140 Rostovskis Karolis 56 Sapiega Aleksandras 173 Sapiega Jonas Stanislovas 191, 193, xlii Sapiega Juozapas Fridrychas 133 Sapiega Kazimieras Leonas 68, 165, 192 Sapiega Kristupas Mikalojus 165, 172–173, xxiv Sapiega Leonas 64, 68, 98, 170, 175, 193, xiv Sapiega Mykolas Juozapas 63, 133 Sapiega Mykolas Kazimieras 176 Sapiega Paulius 170 Sapiega Paulius Jonas 165 Sapiegienė Teodora Kristina 106, 145, 172, xxviii Sapiegienė-Firlejūtė Darata 175 Sapiegienė-Radvilatė Elzbieta 175 Sapiegienė-Vainaitė Ona Jadvyga 35 Sapiegos 166, 168, 185, 192 Schoenhoffas Grigalius 45 Skarga Petras 22, 187 Skorobogatas-Vaiška Aleksandras Dionizijus 83 Sluškienė-Zenavičiūtė Sofija 87 Snarskis 131 Sobieskis Jonas 93, 122 Sprengeris Jacobas 150 Stanislovas, šv. 145 Staniševskis Albertas 65 Steponas Batoras 93, 181

Stračevičius Račkus Petras 54 Strijkovskis Motiejus 75 Strutinskis 130 Ščavinskas 157 Šikieris Viktoras 57 Šiška Jonas Feliksas 85, 189 Štoras Jonas 50 Štorienė Ona 50 Šulcas Lukas 39 Teresė Avilietė, šv. 86, 95 Tiškevičienė-Naruševičiūtė Barbora 106 Tiškevičius Antanas Jonas 124, 127 Tiškevičius Filonas 134 Tiškevičius Jurgis 105, 119 Tluchovskis Mikalojus 125 Tnugdalis 157 Tryzna Marcijonas 33, 194 Urbonas VIII, pop. 69 Vadašinskis Steponas 36 Vaina Abraomas 139 Vaina Benediktas 76, 144, 179 Vainilavičius Mykolas 89 Valavičienė-Goslavskytė Elzbieta 35, 42 Valavičius Andriejus 170, 175 Valavičius Eustachijus 172 Vaza Vladislovas 36, 38, 45, 80, 93, 107, 123, 152, 176 Vaza Zigmantas 22, 79, 84, 93, 122, 128, 185 Vaza Zigmantas Kazimieras 38, 44, 64 Veselovskis Kristupas 41 Veselovskienė-Valavičiūtė Kotryna 65 Vincentas, šv. 87 Visi Šventieji 146–147 Višniovieckis Jeremijus Mykolas 65 Višniovieckis Mykolas 91 Višniovieckis Mykolas Kaributas 93 Vitunskis Augustinas 42

203

Asmenvardžių rodyklė Vytautas 53, 63, 181 Volodkovičius Mykolas 130 Volskiai Mikalojus ir Barbora 171, xvi Voraginietis Jokūbas 22 Vovelle Michel 13–14, 31 Zabiela Antanas 178 Zabiela Juozapas 178 Zablockis Adomas 144 Zablockis Vladimiras 181 Zaluskis Chrizistomas 38 Zaviša Andriejus 184 Zavišaitė Barbora 178, 184 Zenovičius Jurgis 94 Znoska Paulius 171 Žepnickis Ipolitas 171, xx Žygimantas Augustas 121, 169 Žygimantas Senasis 79, 81 Žurovičius Stanislovas 61

204

Vietovardžių rodyklė Neįtraukti pareigų apibūdinimuose minimi vietovardžiai ir labai ­dažnai sutinkamas LDK arba Lietuvos įvardinimas.

Alytus 16 Anglija 49 Ariogala 78 Ašmena 114 Austrija 167 Avinjonas 13 Balstogė 91 Batakiai 103 Berezvečius 56 Daugai 152 Dysna 52 Egiptas 122, 147 Eldoradas 154 Europa 13–15, 23, 26, 46, 72–74, 76, 77, 80, 82, 85, 100–101, 105, 108–109, 112, 115–116, 126, 132, 135, 141, 147, 149–150, 157–158, 167, 171, 186–187, 191, 196–197 Gardinas 36, xxxvi Gdanskas 65, 73, 96, 138, 177 Glubokai 56, 88 Golubovas 57

Italija 87, 179 Jaroslavlis 176 Kaunas 37, 56, 123 Knišinas 121 Kodenis 185 Korsika 73 Krakės 57 Kražiai 46, 102 Krokuva 72, 81, 91, 95, 97, 99, 168–169 Kruonis 170 Kšemenica 171, xvi Lenkija 15, 26, 37–38, 46, 75, 77, 81–82, 84, 97, 101, 107–108, 111–112, 116–117, 125, 134–135, 137, 148, 151, 155, 158, 162, 169, 180–182, 186 Liachovičiai 134 Lionas 156 Livonija 102 Londonas 49, 120 Merkinė 37, 45, 51 Milanas 141 Minskas 139 Molodečnas 85 Naugardukas 139 Nesvyžius 84, 90–91, 93, 131, 168, 171–172, 177, 183, xvii, xxii

205

Vietovardžių rodyklė Olyka 133 Opatuvas 183 Paduva 179 Paryžius 132 Pažaislis 87, 176, 182, 184 Plockas 38 Polockas 54, 85 Poznanė 26, 81, 156 Prancūzija 26, 49, 120, 155, 186 Provansas 48 Prūsija 118 Punia 183 Rašna 63, 93 Rietavas 103 Ryga 74 Roma 87, 179 Rudamina xxxii Rusija 112, 131 Ružanai 174–175, xxxii Semiatičiai 133 Sluckas 55, 108 Smolenskas 164 Smurgainys 94 Strasbūras 109 Supraslis 53, 185 Švedija 112 Tarlovas 186 Tytuvėnai 170, 187, xl Troškūnai 122 Turinas 141 Turkija 63 Valkininkai 63, 128 Vandžiogala 56 Varniai 46 Varšuva 45, 92, 107, 116, 121, 131, 133, 140, 176 Veisiejai 99 Veliuona 173, 175, xxx

Vengrija 63 Videniškės 171, xx Vilkija 46, 76 Vilnius 16, 25–27, 36, 43–44, 50–55, 57, 61, 63, 69, 76, 81–82, 84–85, 88, 90, 92, 94–98, 102, 104, 106–108, 116–118, 120, 123, 127, 130–131, 134–135, 137, 139–140, 144, 147–148, 155, 162, 164, 168–179, 181, 183–185, 187, 189–191, ii, x, xiv, xxiv, xxvi, xxviii, xxxiv, xxxviii, xxlii Vysoki Litevski 176 Vyžuonos 83 Vokietija 44 Zietela 108, 175, xii Žemaitija 46–47, 66, 76, 78, 101–103, 105, 136, 146, 151 Žyviecas 148

206

Mirtis nuo seniausių laikų buvo įprasminama ir „jaukinama“ įvairiai. Kiekviena kultūra turi savitas formas žmogaus žemiško gyvenimo baigčiai pagerbti, jo buvimui tarp gyvųjų įamžinti, jo pomirtiniam keliui palengvinti. Ši knyga – pirmas nuoseklus bandymas aprašyti mirties jaukinimo ir įprasminimo būdus LDK. Kaip buvo rengiamasi mirčiai? Kaip išlydimas mirusysis? Kokios yra jo atminimo formos? Galiausiai – kaip buvo regimas pats gyvenimas iš mirties perspektyvos?

Mindaugas Paknys – kultūros ir dailės istorikas – atsakymų į šiuos klausimus ieško jau daugelį metų, o pirmoji jo publikacija mirties sampratos tema paskelbta 1995 metais.

ISBN 978-9955-656-61-6

9 789955 656616

Mykolo Boleslovo Bispinko (m. 1787) antkapis Ružanų Švč. Trejybės bažnyčioje.

K. Driskiaus nuotrauka, 2006.