Artuma 2018 m. birželis 6

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. birželis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

6

Iš apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“)

Motinos pokalbis

Vatican Media nuotrauka

Homilija yra kriterijus, įgalinantis įvertinti ganytojo artumą savo tautai ir gebėjimą su ja bendrauti. Žinome, kad tikintieji laiko ją labai svarbia; ir jie, ir patys įšventintieji tarnautojai dėl homilijų dažnai kankinasi – vieni jų klausydami, kiti jas sakydami.

Liūdna, kad taip yra. O juk homilija gali būti intensyvus ir laimingas Dvasios patyrimas, paguodą teikiantis susitikimas su Dievo žodžiu, nuolatinis atsinaujinimo bei augimo šaltinis.

Atnaujinkime pasitikėjimą skelbimu, grįstu įsitikinimu, kad per pamokslininką pasiekti kitus trokšta būtent Dievas ir kad Jis savo galią skleidžia per žmogiškąjį žodį. Šventasis Paulius įtaigiai kalba apie poreikį skelbti, nes Viešpats panoro pasiekti kitus ir mūsų žodžiais (plg.

Rom 10, 14–17). Mūsų žodžiais Viešpats užkariaudavo žmonių širdis. Jie iš visur rinkdavosi jo paklausyti (plg.

Mk 1, 45). „Stebėdavosi“ jo mokymu (plg. Mk 6, 2), jausdavo, kad jis kalba kaip turintis galią (plg. Mk 1, 27).

Apaštalai, kuriuos paskyrė, „kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 14), žodžiais patraukė į Bažnyčios glėbį visas tautas (plg. Mk 16, 15. 20).

Nevalia užmiršti, „kad liturginis Dievo žodžio skelbimas, pirmiausia per Eucharistijos šventimą, labiau yra ne pamokymo bei katechezės laikas, bet Dievo su savo tauta pokalbis, kurio metu jai skelbiami įstabūs išganymo darbai ir kaskart iš naujo primenami Sandoros reikalavimai“ (Dies Domini 41). Homilija ypač vertinga todėl, kad kyla iš eucharistinio konteksto ir, būdama Dievo ir jo tautos dialogo iškiliausias momentas iki sakramentinio susivienijimo, pranoksta bet kokią katechezę. Homilija tęsiamas tarp Viešpaties ir jo tautos jau pradėtas dialogas. Homilijos sakytojas turi pažinti savo bendruomenės širdį, kad aptiktų vietas, kur glūdi gyvas bei karštas Viešpaties troškimas ir kur tas pirma buvęs kupinas meilės dialogas yra užgesęs ar nebegali duoti vaisių.

Homilija negali būti pramoginis reginys, ji neatitinka žiniasklaidinių išteklių logikos, tačiau šventimą turi daryti gyvą ir prasmingą. Šis žanras ypatingas, nes tai yra skelbimas liturginio šventimo aplinkoje, todėl turi būti trumpas ir nepriminti konferencijos ar paskaitos. Ta pati aplinka reikalauja, kad skelbimas susirinkimą ir patį pamokslininką kreiptų į gyvenimą keičiantį susivienijimą su Kristumi Eucharistijoje. Todėl pamokslininko žodžiai

neturėtų užimti per daug laiko, kad labiau nei tarnautojas suspindėtų Viešpats.

Sakėme, kad Dievo tauta, nuolatos joje veikiant Dvasiai, save nepaliaujamai evangelizuoja. Ką toks įsitikinimas reiškia pamokslininkui? Tai mums primena, kad Bažnyčia yra motina ir tautai skelbia kaip motina, kuri kalbasi su savo vaiku žinodama, kad vaikas pasitiki, jog visa, ko ji moko, yra gera, nes žino, kad jinai jį myli. Be to, gera motina moka atpažinti visa, ką Dievas į jos vaiką įdėjo, įsiklausyti į jo rūpesčius ir iš jo mokytis. Motinos ir vaiko pokalbiai, kuriuose mokoma ir mokomasi, taisoma ir pagiriama už gerus dalykus, vyksta vadovaujantis šeimoje vyraujančia meilės dvasia; taip yra ir sakant homiliją. Šventoji Dvasia, įkvėpusi evangelijas ir veikianti Dievo tautoje, įkvepia ir būdą, kaip įsiklausyti į tautos tikėjimą ir kaip skelbti per kiekvieną Eucharistiją. Tad krikščioniškasis pamokslas tautos kultūros širdyje atranda gyvojo vandens šaltinį, padedantį pamokslininkui sužinoti, ką pasakyti, ir surasti būdą tai tinkamai pasakyti. Visiems mums patinka, kai su mumis kalbama mūsų gimtąja kalba, taip ir tikėjimo srityje malonu, kai į mus prabylama „gimtosios kultūros“ kategorijomis, motinos tarme (plg. 2 Mak 7, 21. 27), – širdis tada linksta geriau klausytis. Tokios kalbos tonacija įkvepia drąsos, ramybės, jėgų, užsidegimo.

Tokia motiniškai bažnytinė aplinka, kurioje rutuliojasi Viešpaties dialogas su savo tauta, skatintina ir puoselėtina pamokslininko nuoširdžiu artumu, jo balso tono šiluma, kalbėsenos romumu, džiugiais gestais. Net ir tada, kai homilija tampa šiek tiek nuobodoka, ji visada bus vaisinga, jei jausis ta motiniškai bažnytinė dvasia, panašiai kaip ir įkyroki motinos patarimai ilgainiui duoda vaisių vaikų širdyje.

Viešpaties ištekliai, naudoti kalbantis su savo tauta, apreiškiant savo slėpinį, patraukiant paprastus žmones tokiu iškiliu bei reikliu mokymu, kelia nuostabą. Manau, kad to paslaptis yra Jėzaus žvilgsnis į tautą, regintis daugiau nei vien jos silpnybes ir nuodėmes: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32); štai tokia dvasia skelbė Jėzus. Kupinas džiaugsmo Dvasioje, jis šlovina Tėvą, traukiantį prie savęs mažutėlius: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Viešpačiui tikrai patinka kalbėtis su savo tauta, o pamokslininkui tenka užduotis leisti tą Viešpaties pasitenkinimą pajusti žmonėms.

Popiežius Pranciškus Iš apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium apie Evangelijos skelbimą šiandieniame pasaulyje

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli mūsų Skaitytojai ir Bičiuliai,

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Būsime išgelbėti pamokslu

5

Bažnyčios pulsas

6

Būk Dievo karalystės bendradarbis!

8

Tomas VILUCKAS Paradoksalusis pamokslininkas

10

Antanas GAILIUS Žodis, kurio ilgiuosi

12

Antanas SAULAITIS SJ Mano Tėvelis

13

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Metai su palaimintuoju Teofiliumi

14

Didelės ir mažos kryžkelės

Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM Jėga, gebanti judinti pasaulį

15

Pokalbis su Vaida SPANGELEVIČIŪTE-KNEIŽIENE Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys

16

Pokalbis su vysk. Kęstučiu KĖVALU Arba ruoškis Sutvirtinimui, arba netuoksiu?! (II)

18

Man patinka pamokslas per Mišias, nes tada galima pažaisti

20

Veidu į vaiką

Indrė VITKUVIENĖ ir Kristina JAKELIENĖ Mažieji ir Bažnyčia

21

Justina DAUGALAITĖ Kaip vyksta pokyčiai?

23

Jaunimo iššūkis

Agnė GRIGAITYTĖ Išeiti, regėti, pašaukti

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui 25 Didžioji Dievo svajonė Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Organizacija „M“

28

Akiračiai

Šventasis Liudvikas IX – karalius

30

Sveikata

Pagalba slaugyti namuose

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Avelės ir pamokslai

33

Šypsenos be raukšlių

34

taip jau supuolė, kad keletą mėnesių nerašiau Jums šio laiško... Gal dėl to dabar sunkiau vėl pradėt, o gal todėl, kad po taip netikėto atsisveikinimo su mūsų Bičiuliu ir Mokytoju Petru Kimbriu ėmiau dar labiau branginti ir vertinti kiekvieną žodį. Tai buvo vienas jo ne tik profesinių, bet ir egzistencinių bruožų, kurių seniai mokiausi iš jo ir dar ilgai mokysiuos, ypač tokiais kaip mūsų logorėjos (paprasčiau – žodinio viduriavimo) laikais, kai dėl gausos bei savimeilės nebetenka vertės, regis, net ir švenčiausias žodis.

Petras ne tik redagavo, vertė, bendravo, bet ir gyveno vertindamas žodį, jautė kiekvieno jo grožį ir galią. Gal dėl to, kad mylėjo ir brangino Žodį?..

O gal ir šio Artumos numerio tema mane verčia dar geriau įsiklausyti į Žodžio jėgą ir mūsų atsakomybę Jį skelbti: taip, tęsdami šių metų savo pasiryžimą vis labiau pažinti Šventąją Dvasią, po praėjusį mėnesį išgyventų Sekminių, Dvasios dovanų išliejimo šį kartą bandome suprasti Dievo galybę, kurią Jis mums teikia savo dovanomis; bet ne kad sau pasilaikytume, o eitume ir skelbtume tą Gerąją Naujieną, katechizuotume, evangelizuotume, misionieriautume!.. Ar tikrai tai turime daryti visi krikščionys-katalikai, ne tik pamokslininkai-homiletai bei katechetai-profesionalai?! Pasirodo, taip, turėtume – kad ir kur būtume, kad ir kas būtume, jeigu tik patirtume Tėvo meilę, pažintume Jėzaus žvilgsnį, Dvasios prisilietimą. Ir, pasirodo, tai realu, čia pat, visai nebaisu, net atvirkščiai – tikras džiaugsmas!

Betgi galiausiai pamatėme, kad dauguma šio numerio tekstų – labai žemiški, apie dažniausiai mūsų girdimą Žodžio skelbimą – pamokslus...

Gal ir gerai, nes net ir popiežius Pranciškus pastebi, kad žmonėms tai labai svarbi liturgijos dalis; ir jie, ir patys kunigai dėl homilijų dažnai kankinasi – vieni jų klausydami, kiti jas sakydami... O man besikankinant pradėti šį laišką Jums, redakcijos kolegės šyptelėjo, sako – pasidalink, kaip sekasi tau pačiam pamokslauti! O taip, nuolankiai nuleidau galvą, išties jau tuoj bus metai, kai iš Dievo malonės, žmonos sutikimo ir vyskupo rankų uždėjimu esu diakonas, kuriam dera skelbti Evangeliją, kartais net ir pamokslu... Nedaug dar, gal tik keliolika jų teturėjau, bet to užteko suvokti, kad: a) kaip tatai nepaprasta, atsistojus anapus sakyklos, todėl kiekvienąsyk taip norisi prašyti – o Dieve, padėk; o žmonės, melskitės už tą vargšą pamokslininką; b) koks vis tik tas Dievas galingas ir gailestingas, nes gali paprastu ar net prastu įrankiu pasinaudoti, idant kažkam prabiltų labai asmeniškai; o labiausiai – c) kad vis tik pats geriausias pamokslas – tai tavo gyvenimas, darbai, akys, širdis! Jeigu juose – gyvas Jėzus, niekas to neužstos; jeigu ne – niekas to neatstos...

Gal todėl tas mūsų Pranciškus toks nuostabus ir taip suprantamas pamokslininkas?! Prašau, kai Tėvo dieną sveikinsite savo tėvus, pasveikinkite ir Šventąjį Tėvą savąja malda už jį – jis to taip prašo! Taip pat malda pasveikinkite ir dvasininkus, kad jie tikrai būtų mūsų dvasiniais tėvais, sėdami Žodžio sėklas ir gimdydami mus Dangui! Ir, žinoma, melskimės už savo žemiškuosius tėvelius – be jų tikrai nebūtų nei vieno mūsų! Ačiū, Tėve, už visa, kas esu!

Darius Chmieliauskas

Artuma 2018 m. birželis

3

Kronika

Klausimai ganytojams

Birželio liturginiai skaitiniai

Auginu nesantuokinį vaiką.

Vaiko tėvas mus seniai palikęs. Kad ir kaip būtų gyvenime, norėčiau savo vaiką pakrikštyti. Ar yra tokia galimybė šiuo atveju? Be to, nuo kelerių metų galima tapti krikšto mama? O jei ji nėra priėmusi Sutvirtinimo sakramento?

Savo vaikelį galite krikštyti. Tam galioja bendri nuostatai, skirti įsipareigojimui auklėti vaiką krikščioniškai ir tinkamai pasirinkti krikštatėvius. Krikštatėviais galima būti nuo 16 metų, išpildžius ir kitus jiems keliamus reikalavimus.

Krikšto tėvams keliami didesni reikalavimai, nes jie yra įpareigoti savo krikšto vaikui ne tik rodyti pavyzdį, bet ir turėti reikalingą tikėjimo brandą. Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentas (atgaila) ne veltui yra vadinami įkrikščioninimo sakramentais, nes juos priėmęs tikintysis jau turi tai, kas leidžia iki galo naudotis Dievo malonėmis Bažnyčioje, ir gali savo patirtį perduoti, o tai ir yra svarbiausia krikštatėvių pareiga.

Ką gali pasakyti Sutvirtinimo nepriėmęs krikštatėvis savo krikšto vaikui, kuris rengiasi priimti Sutvirtinimo sakramentą? Iš tiesų krikštatėviais reikia kviesti tokius žmones, kurie iš tikrųjų gali būti tikėjimo pavyzdys pakrikštytajam, o ne tuos,

kurių vienintelis privalumas – kad jie yra šeimos draugai.

Rengiamės Sutvirtinimo sakramentui, tačiau neturime žmogaus, kuris galėtų būti Sutvirtinimo tėvu. Ar juo gali tapti nepažįstamas žmogus?

Raginama, kad Sutvirtinimo sakramento metu globėju būtų kuris nors iš jaunuolio krikšto tėvų. Žinoma, galima paprašyti juo būti ir kitą žmogų, tik svarbu, kad pats Sutvirtinimo globėjas būtų priėmęs Sutvirtinimą, o jei yra susituokęs, gyventų Bažnyčios palaimintoje santuokoje, laikytųsi deramo krikščioniško gyvenimo būdo.

Ar gali Sutvirtinimo motina būti besilaukianti moteris?

Ir Krikšto motina, ir Sutvirtinimo sakramento globėja gali būti besilaukianti moteris, jeigu tik atitinka kitas – kanonines – normas. Visa kita – iš „juodųjų“ liaudies mitų bei legendų srities, kuriomis katalikai jau turėtų nebetikėti, nes juos nuo visų burtų, prietarų ir kitokių tamsybių išlaisvino Jėzus Kristus – vienintelis Gelbėtojas ir Atpirkėjas tam, kad niekas nebegalėtų mūsų pavergti!

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos svetaines

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 6 (341) / 2018

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 216835, tiražas 10 200 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

4

Artuma 2018 m. birželis

2018 m. projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 9 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

1 P Šv. Justinas, kankinys

1 Pt 4, 7–13; Ps 96; Mk 11, 11–25 2 Š Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai

Jud 17. 20b–25; Ps 63; Mk 11, 27–33 3 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS

IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Iš 24, 3–8; Ps 116; Žyd 9, 11–15;

Mk 14, 12–16. 22–26

Tėvo diena 4 P IX eilinė savaitė (I sav.)

2 Pt 1, 1–7; Ps 91; Mk 12, 1–12 5 A Šv. Bonifacas, vyskupas, kankinys

2 Pt 3, 12–15a. 17–18; Ps 90; Mk 12, 13–17 6 T Šv. Norbertas, vyskupas, kankinys

2 Tim 1, 1–3. 6–12; Ps 123; Mk 12, 18–27 7 K 2 Tim 2, 8–15; Ps 25; Mk 12, 28b–34 8 P ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS

Oz 11, 1. 3–4. 8c–9; Iz 12, 2–6;

Ef 3, 8–12. 14–19; Jn 19, 31–37 9 Š Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 10 S X EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Pr 3, 9–15; Ps 130; 2 Kor 4, 13 – 5, 1;

Mk 3, 20–35 11 P Šv. Barnabas, apaštalas

Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98; Mt 10, 7–13 12 A 1 Kar 17, 7–16; Ps 4; Mt 5, 13–16 13 T Šv. Antanas Paduvietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

1 Kar 18, 20–39; Ps 16; Mt 5, 17–19 14 K Pal. Teofilius Matulionis

1 Kar 18, 41–46; Ps 65; Mt 5, 20–26 15 P 1 Kar 19, 9a. 11–16; Ps 27; Mt 5, 27–32 16 Š 1 Kar 19, 19–21; Ps 16; Mt 5, 33–37 17 S XI EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Ez 17, 22–24; Ps 92; 2 Kor 5, 6–10;

Mk 4, 26–34 18 P 1 Kar 21, 1–16; Ps 5; Mt 5, 38–42 19 A Šv. Romualdas, abatas

1 Kar 21, 17–29; Ps 51; Mt 5, 43–48 20 T 2 Kar 2, 1. 6–14; Ps 31; Mt 6, 1–6. 16–18 21 K Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis

Sir 48, 1–14; Ps 97; Mt 6, 7–15 22 P Šv. Paulinas Nolietis, vyskupas; šv. Jonas

Fišeris, vyskupas, ir Tomas Moras, kankiniai

2 Kar 11, 1–4. 9–18. 20; Ps 132; Mt 6, 19–23 23 Š 2 Kr 24, 17–25; Ps 89; Mt 6, 24–34 24 S ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS

Vigilija: Jer 1, 4–10; Ps 71; 1 Pt 1, 8–12;

Lk 1, 5–17

Diena: Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26;

Lk 1, 57–66. 80 25 P XII eilinė savaitė (IV sav.)

2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18; Ps 60; Mt 7, 1–5 26 A 2 Kar 19, 9b–11. 14–21. 31–35a. 36;

Ps 48; Mt 7, 6. 12–14 27 T Šv. Kirilas Aleksandrietis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

2 Kar 22, 8–13; 23, 1–3; Ps 119; Mt 7, 15–20 28 K Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys

2 Kar 24, 8–17; Ps 79; Mt 7, 21–29 29 P ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI

Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–8. 17–18;

Mt 16, 13–19 30 Š Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai

Rd 2, 2. 10–14. 18–19; Ps 74; Mt 8, 5–17

Kronika Liturgijos katechezė

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Būsime išgelbėti pamokslu Kun. Artūras KAZLAUSKAS lo... O šiandienė Bažnyčia, vedama Pranciškaus, pamokslavimą mato kaip svarbiausią savo uždavinį. Kalbėtis, ištarti žodį, Teologai tai vadina nuoboduliu. Jį kad užsimegztų bendrystė, kad ji būtų kelia išniekinti ir negyvi žodžiai, pagim- palaikyta, kad augtų. Čia juk kiekvieno, dyti neautentiško, painaus, moralistinio o ypač Dievo, žodžio esmė. Ar ne per pamokslavimo. Dėl jo fiziškai ir dvasiš- dažnai nesusikalbame?

Kas ta esminė realybė, kuri vienu būkai tuštėja mūsų bažnyčios. Jis yra ir viena giliausių vis stiprėjančio mūsų vi- du tikėjimą dovanoja ir stiprina, o kitu – suomenės nukrikščionėjimo priežasčių. netgi atima? Kas yra pamokslavimas?

Jau seniai pastebėta, kad mieliau da- Tai specifinis mokslas, kurio pradžia – lyvaujama Mišiose be pamokslo. Dar iki XX amžiaus trečiasis dešimtmetis. TaVatikano II Susirinkimo liturginės refor- da suvokta, kad kleras su liaudimi neturi mos pamokslas po Mišių tiesiog „išprie- nieko bendra. Pamokslaudami dvasininkai vartaudavo“ žmones, susirūpinusius atlik- mano privalą pateikti jiems pavestiesiems ti „sekmadienio prievolę“. Bet ir apaštalui supaprastintą teologiją ir moralės normas.

Pauliui pamokslaujant žmonės užsnūs- Buvo visiškai pamirštas ryšys, visus tikindavo – net ir nepatogiai sėdėdami (plg. čiuosius jungiantis toje pačioje išgelbėjiApd 20, 7–9). Šv. Augustinas, kalbėdamas mo istorijoje, susiejantis su pačiu Jėzumi apie katechezę, tarp svarbiausių dalykų kaip Asmeniu, su Gerąja Naujiena. Bažmini ir klausytojų bei kalbėtojų nuobodu- nyčia neevangelizuoja, jei nesileidžia pati lį bei su tuo susijusius sunkumus. Šv. Jo- būti evangelizuojama. O tai reiškia, kad pamokslavimas privalo būti paremtas Šventuoju Šventojo Tėvo intencija birželiui Kad socialiniai tinklai skatintų solidaruRaštu ir išgelbėjimo istomą bei pagarbą žmonių kitoniškumui. rija, tebesitęsiančia skelLietuvos vyskupų intencija biančiojo asmeniniame Už vaikus ir jaunimą, kad gyventų kilgyvenime lygiai taip, kaip niais džiaugsmais, šviesiais troškimais, apaštalų, Jėzaus mokinių, drąsiu pasiaukojimu. Aušros Žvaigžde, melski už mus. pirmųjų amžių krikščionių, Kirilo Jeruzaliečio, nas Auksaburnis dejavo, kad jo klausytojai Augustino, kitų Bažnyčios tėvų iki pat mieliau stebi, kaip zakristijonas uždega dabartinio amžiaus gyvenime. „Taigi tikėjimas iš klausymo, klaužvakes, nei seka jo mokymą... O turėjęs auksinę burną! Perskaičiau ir vieną „pi- symas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ kantišką pasakojimą“ iš Mišių Vatikane. (Rom 10, 17). Ši intymi tikėjimo sąsaja Per popiežiaus pamokslą kardinolas už- su pamokslavimu reiškia pamokslavisnūdo. Saldžiai. Reikėjo padėjėjo, kuris mo tarnybinį pirmumą. Nuo seniausių laikų jis buvo vadinamas apaštalų ir jų priėjęs tartų: „Eminencija, jau baigė!“ Baik mums pamokslauti! Štai didysis įpėdinių svarbiausia pareiga – officium visų troškimas. Kad negirdėčiau pamoks- principalissimum.

Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas padovanojo pasauliui ir Bažnyčiai senokai prarastą dalyką, kuris krikščionijai iš esmės svarbiausias – susidomėjimą žodžiu.

Kristus įsteigė šią tarnystę, kad skleistųsi Jo žinia. Kristus šiai tarnystei suteikė pirmenybę visų kitų artimo meilės darbų atžvilgiu. Nes „Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 21). Tačiau pamokslavimas nėra vien priemonė informuoti apie Dievo ir žmogaus bendrystę, vien būdas, kuriuo Dievas žmogui parodo savo planus jį išgelbėti. Pats pamokslas yra malonės priemonė. Jis pats – išgelbėjimo aktas. Pamokslavimas ne vien skelbia apie išgelbėjimą. Jis jį suteikia! Duodamas tikėjimą bei išganymą, jis kuria tikinčiųjų bendrumą ir išgelbėjimą, kuris yra Bažnyčia. Pamokslavimas tai gimdo, palaiko, ugdo. Štai kodėl jis esminis.

Pamokslavimas yra įvykis. Jis – Dievo hodie, šiandien, kai Dievas myli ir nori per pamokslininko balsą susitikti ir prakalbinti (šv. Augustinas). Štai iš kur tas pamokslininko užduoties esmingumas.

Ar įmanomas toks pamokslavimas?

Aišku. Pamokslininkas turi būti ne idėjų tribūnas, bet Dievo žodžio tarnas ir patikimas liudininkas, leidžiantis, kad Dievo žodis jį patį kalbintų ir nuolat keistų. „Leisk, kad Jėzus tau kalbėtų ir tave gydytų. Galėsiu kalbėti kitiems, mokyti Jėzaus žodžių ir padėti gydyti daugybę žaizdų, jei leisiu, kad jis man kalbėtų“, – sako Pranciškus. Ir su apaštališkuoju autoritetu skelbia: „Būtina, kad Dievo žodis vis labiau taptų visos bažnytinės veiklos širdimi“ (Evangelii gaudium 174).

Tebus išgelbėta visa Bažnyčia, o per ją – ir visas pasaulis.

Artuma 2018 m. birželis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Siekti brolybės

Daniel Ibáñez / CNA nuotraukos

Per Sekminių vidudienio maldą popiežius Pranciškus pranešė, kad šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, birželio 29-ąją, vyks iškilminga konsistorija, kurioje Kardinolų kolegiją papildys 14 naujų narių. 11 būsimų naujų kardinolų tarnauja Romos kurijoje (trys) ir įvairiose vyskupijose, tarp paskirtųjų du priklauso Jėzaus Draugijai, o trys skiriami už nuopelnus Bažnyčiai. Ne vienas būsimasis kardinolas yra iš Bažnyčių, kur katalikybė gyvuoja nedidelėse bendruomenėse.

Antrame pagal dydį Indonezijos mieste Surabajoje gegužės 13 d. šeši vienos šeimos nariai, tarp kurių buvo trys nepilnamečiai vaikai, vieną po kito įvykdė sprogdinimus prie Indonezijos krikščionių, sekmininkų ir katalikų bažnyčių. Per išpuolį žuvo 11 žmonių, keturios dešimtys sužeistų. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybė“.

Sekmadienio vidudienį Vatikane po bendros maldos su piligrimais popiežius Pranciškus pasmerkė teroristų išpuolius ir meldėsi už aukas. Šventasis Tėvas sakė: „Brangieji broliai ir seserys, esu artimas brangiems Indonezijos gyventojams, ypač Surabajos miesto krikščionių bendruomenei, sukrėstai pasikėsinimų į maldos namus. Meldžiuosi už aukas ir jų artimuosius. Visi kartu prašykime taikos Dievą, kad sustabdytų smurtingus išpuolius, kad visų širdyse viešpatautų 6

Artuma 2018 m. birželis

ne neapykantos ir smurto, bet susitaikinimo ir brolybės jausmai.“ 90 proc. Indonezijos gyventojų – musulmonai. Įvairių konfesijų krikščionys sudaro apie 9 proc. visuomenės, t. y. apie 25 milijonus žmonių. Išpuolis įvykdytas prieš skirtingų konfesijų krikščionis, tad galime kalbėti apie „kraujo ekumenizmą“.

Visą savaitę praleidę Vatikane, Čilės vyskupai susitiko su Pranciškumi aptarti pedofilijos atvejų ir jų ignoravimo šioje šalyje. Po susitikimo su popiežiumi Čilės vyskupai paskelbė pranešimą, kuriame dėkojama popiežiui už tėvišką išklausymą ir brolišką sudraudimą; dėkojama popiežiaus siųstiems vizitatoriams ištirti padėties Čilėje; dėkojama ir nukentėjusiems už jų drąsą. „Dar kartą maldaujame atleidimo ir prašome jų pagalbos, kad galėtume sėkmingai gydyti žaizdas“, – rašoma pareiškime, be to, informuojant, jog visi Romoje esantys Čilės vyskupai įteikė popiežiui atsistatydinimo iš einamų pareigų raštus, kad popiežius galėtų laisvai priimti sprendimus dėl kiekvieno vyskupo. Toks ryžtingas žingsnis liudija Bažnyčios nusiteikimą nesitaikstyti su šia piktžaizde.

Tikėjimo mokymo kongregacija ir Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija paskelbė dokumentą Oeconomicae et pecuniariae quaestiones

(„Ekonomikos ir finansų klausimai“). Jame teigiama, jog reikia naujų ekonomikos ir finansų tvarkymo formų, kurios labiau siektų bendro gėrio, būtų labiau orientuotos į visų žmonių gerovę. Jame kritikuojama dabartinė tvarka, pagal kurią didžiausią pelną gauna turtingiausia mažuma. Rinkos ekonomikos dalyviai dažnai vadovaujasi ne bendru gėriu, o tik savo „trumparegiu egoizmu“. Būtent dėl šios priežasties prieš dešimt metų buvo kilusi ir tik dabar baigiama suvaldyti didžiulė globali ekonominė krizė.

Neturi valdyti pati rinka – sakoma gana ilgame, 16 puslapių dokumente. Reikia, kad už ekonomikos ir finansų reikalus atsakingi žmonės, planuodami naujas veiklos formas ir jas administruodami, savo svarbiausiu tikslu visada turėtų bendrą gėrį. Dokumentas yra tiesioginė rinkos fundamentalizmo ir globalizacijos kritika.

Tarptautinė teologijos komisija paskelbė dokumentą apie Bažnyčios sinodiškumą „Sinodiškumas Bažnyčios misijoje ir gyvenime“. Iš teologų pasiūlymų ypač išsiskiria mintis reformuoti Bažnyčios struktūrą, įsteigiant kiekvienoje vyskupijoje pastoracines tarybas, sudarytas iš kunigų, pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių ir turinčias sprendimų galias. Dokumente skelbiamos įžvalgos yra artimos popiežiaus Pranciškaus Bažnyčios vizijai. „Dangiškieji kūnai: mada ir katalikiška vaizduotė“ – taip pavadinta gegužės 10 d. Niujorko Metropoliteno muziejaus Kostiumo meno institute atidaryta paroda, kurioje eksponuojami bažnytinio meno įkvėpti pagrindinių mados dizainerių kūriniai. Joje buvo galima pamatyti ir iš Vatikano pasiskolintų popiežiškųjų drabužių bei aksesuarų. Tai dar vienas Bažnyčios ir popkultūros sąlyčio pavyzdys.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Dvasios pagauti „Popiežiaus apsilankymas – visos Bažnyčios, gyvosios Kristaus bendruomenės įvykis“, – gegužės 11 d. pranešime rašė Lietuvos vyskupai, paragindami ir mus jau leistis į kelią bei penkiais žingsniais – pažinti, melstis, bendrauti, dalyvauti ir tuo gyventi – artėti į istorines rugsėjo 22–23 dienas, kai galėsime išgirsti jo žodžius ir dėtis juos į širdį, kad jo apsilankymas būtų atnaujinto gyvenimo Kristuje paskata ir pradžia, o ne pabaiga (gaires skaitykite p. 8).

Nuolat bendradarbiaujant su Šventuoju Sostu intensyviai rengiamos susitikimų programos bei jų įgyvendinimas.

Vizito išlaidoms skirta Devintinių sekmadienio rinkliava bažnyčiose.

Jau veikia interneto svetainė popieziausvizitas.lt, feisbuko paskyra.

Vasarą misionierių grupės parapijose pristatys popiežiaus asmenį, tarnystę, informuos apie susitikimus.

Su žinia apie popiežiaus atvykimą į Hanzos dienų šurmulį Kaune įsitraukė miesto katalikiškas jaunimas, drąsiai išeidamas į gatves ir nuotaikingai pristatydamas Kauno arkivyskupijos informacijos palapinę.

kite mano mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19 ir Mk 16, 15)“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas Sekminių iškilmėse Vilniaus Kalvarijose. Jose ištvermingai, iki paryčių – su pranešimais, „Šviesos keliu“ Jeruzalės mikrorajone, šlovinimu – Bažnyčios gimtadienį šventė jos jaunoji karta, Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centro pakviesta į programą, pavadintą RESTART. Šventąją Dvasią ateiti kvietė ir Vilkaviškio vyskupijos jaunimas, gegužės 19-ąją Alytuje susirinkęs į Jaunimo dieną „Viešpatie, pas ką mes eisime?!“ drauge su lietuviais iš Seinų.

Sekminių išvakarėse prie Šv. Faustinos namelio Vilniuje vyko Poezijos pavasario’2018 vakaras, o jame skaityti ir pačios šv. Faustinos sukurti (bei Sigito Gedos išversti) eilėraščiai.

Šimtmečio Sekminės Šiauliuose. Gintauto Tumulio nuotrauka

Šiaulių vyskupija, „Tiesos žodžio“ ir Laisvųjų krikščionių bažnyčios bei Veiklių žmonių bendrija prie Talšos ežero Šiauliuose surengė Šimtmečio tautų Sekminių šventę. „Tik Šventoji Dvasia galėjo taip padaryti, kad galime apsikabinti“, – kalbėjo bendruomenių vadovai, o Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ragino su džiaugsmu eiti ten, kur Viešpats kviečia.

Sekminės Vilniaus Kalvarijose

„Kartais tėvai sako savo vaikams: Tu dar per jaunas suprasti. Tačiau kai tėvai pamato, kad jų vaikas jau pasirengęs, kad jis jau suaugo, tada jie gali kalbėti su juo visiškai atvirai. Jie gali jam atverti savo širdį. Tokia yra Sekminių šventė.

Gimsta Bažnyčia, nes Dievas taria: Jau laikas. Aš jus mokiau ir ruošiau, bet dabar jau laikas, kad pilnai suprastumėte išganymo planą ir padėtumėte man jį įgyvendinti. Eikite į visą pasaulį ir padary-

Iškart po Sekminių pirmadienį (gegužės 21 d.) pirmąkart minėjome Bažnyčios Motiną – juk „esame Kristaus paskirti būti Jo meilės Motinai paveldėtojais“ (iš LVK Liturgijos komisijos pranešimo). „Marija susijusi su daugelio tautų tapatybe tiek Europos, tiek kitose šalyse.

Dažnai Marijos kultas susijęs su valstybingumo atgavimu“, – jubiliejinių Trakų Dievo Motinos metų konferencijoje „Dievo Motina – tautų ir valstybių glo-

bėja“ LR Seime gegužės 7 d. sakė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana. Arkivyskupas Grušas apie būsimąjį popiežiaus apsilankymą teigė, jog „galbūt tai Marijos dovana šimtmetį švenčiančioms mūsų valstybėms. Likus kelioms dienoms iki popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvą paliko paskutiniai sovietų tankai. Tikiu, kad būsimasis popiežiaus vizitas padės grįžti į didesnę laisvę – laisvę Tiesoje“.

Konferencijoje, be kita, kalbėta apie lietuvių, latvių, lenkų tautas ir jų šventoves siejantį pamaldumą Dievo Motinai, jos atvaizdų bažnytinį pripažinimą viešu vainikavimu popiežiaus karūnomis. Marija pristatyta kaip aktyvi žmonijos istorijos veikėja, o pasakojant piligrimysčių į Trakus istoriją minėti pradininkai jėzuitai ir jų ugdomas jaunimas, kuris atkeliavęs

Vilkaviškio jaunimo diena. Rūtos Jurkšaitės nuotrauka

čia „plovė vargšams kojas, iškėlė pietus, o patys stiprinosi dangiškąja Duona“.

Gegužės 16 d. Trakų bazilikoje meldėsi Lietuvos seminarijų bendruomenės, jau laukiančios tų, kurie apsispręs atsiliepti į Viešpaties pašaukimą.

Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“ pristato prabangius eksponatus iš Florencijos ir Palermo.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje (jį rudenį ketina aplankyti ir popiežius Pranciškus) pristato parodą „Palaimintasis Teofilius – buvusiuose KGB rūmuose“. Birželio 14–17 d.

Kaišiadorių katedroje minėsime šio vyskupo ir kankinio, dabar dangiškojo užtarėjo, pirmąsias beatifikacijos metines (išsamią programą žr. šio numerio IV viršelyje).

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2018 m. birželis

7

Kronika Laukiame popiežiaus

Būk Dievo karalystės bendradarbis!

Pasirengimo popiežiaus Pranciškaus kelionei į Lietuvą gairės vietos ganytojais. Šeimos kviečiamos skleisti Kristaus šviesą artimiausiame rate. Visi tikintieji kviečiami atgaivinti tikėjimo į Kristų dovaną.

Kiekvienoje vyskupijoje vyskupo paskirtas apaštališkojo vizito koordinatorius, glaudžiai bendradarbiaudamas su centriniu vizito koordinavimo komitetu, teiks informaciją apie popiežių ir jo vizitą, prisidės prie šviečiamosios ar evangelizacinės veiklos kartu su savo vyskupijos centrais ir padės organizuoti kelionę į susitikimus su Šventuoju Tėvu. Šios gairės siūlo penkis pasirengimo popiežiaus vizitui žingsnius, kuriuos kiekvienas kviečiamas žengti asmeniškai ar su parapijos bendruomene. Vietos vyskupas, atsižvelgdamas į konkrečius poreikius ar galimybes, gali šias gaires papildyti arba nustatyti kitas.

Belaukiant Šventojo Tėvo mūsų Tėvynėje, Lietuvos Vyskupų Konferencija pasiūlė šias gaires, idant popiežiaus vizitas būtų kuo vaisingesnis.

Rugsėjo 22–23 d. Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus. Tai džiugi žinia, didžiulė Dievo dovana ir puiki proga grįžti prie tikėjimo Šaltinio, prie Kristaus, užmegzti su Juo asmeninį ryšį ir iš Jo semtis džiaugsmingos vilties. Ji mums padės drąsiai pasitikti šių dienų iššūkius ir gyventi autentišką krikščionišką gyvenimą. Šventasis Tėvas atvyksta stiprinti savo brolių ir seserų tikėjimo (plg.

Lk 22, 32) ir kreiptis į kiekvieną geros valios žmogų. Pasirengimo vizitui tikslas – pasiruošti susitikti su popiežiumi Pranciškumi, išgirsti jo žodžius ir dėtis juos į širdį, kad jo apsilankymas būtų atnaujinto gyvenimo Kristuje paskata ir pradžia, o ne pabaiga.

Popiežiaus apsilankymas – visos Bažnyčios, gyvosios Kristaus bendruomenės įvykis. Taigi visi kviečiami būti kūrybingi ir pagal galimybes prisidėti prie vizito rengimo veikdami asmeniškai arba bendruomeniškai tiek parapijose, tiek vyskupijose. Kunigai kviečiami padėti tikintiesiems pasirengti ir kartu su jais dalyvauti susitikimuose su popiežiumi.

Katalikų teologijos fakultetas, seminarijos, vyskupijų katechetikos ir jaunimo centrai, katechetai ir tikybos mokytojai kviečiami pagal savo kompetenciją rengti susitikimus, kurie padėtų atskleisti popiežiaus Pranciškaus asmenybę ir jo žinią šių dienų pasauliui. Trumpi katechetiniai pristatymai ar filmų peržiūra ypač tiktų įvairių vasaros stovyklų metu.

Pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo bendrijos kviečiamos atnaujinti atsidavimą Viešpačiui Jėzui Kristui pagal savo charizmą ir įtraukti popiežiaus intencijas į kasdienę maldą. Bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės kviečiamos prisidėti savo iniciatyvomis ir bendradarbiauti su 8

Artuma 2018 m. birželis

PAŽINK Pažink Kristų Popiežius skelbia ne save, bet liudija Kristų ir iš Jo kylančias gausias malones, todėl, jei esi pakrikštytas, prisimink Krikšto pažadus ir pažvelk į jų reikšmę savo gyvenimui, o jei esi nekrikštytas, tiesiog pasidomėk Jėzumi.

Galimos temos: kas yra Jėzus? Kas yra Dievo gailestingumas? Ką reiškia Išganymas? Ar man tai aktualu? Žingsniai: perskaityk bent vieną Evangeliją nuo pradžios iki pabaigos; geriau pažink Jėzaus asmenį, skaitydamas Katekizmo poskyrį „Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų“; perskaityk popiežiaus Pranciškaus katechezes apie gailestingumą; Jaunime, pasinaudok YouCat bei kitomis knygomis. Skaityk ir analizuok antrąjį YouCat poskyrį „Tikiu į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų“ (71–112).

Pažink popiežių Popiežius yra šv. Petro, kuriam Kristus patikėjo Bažnyčios raktus, įpėdinis, todėl svarbu pažinti jį ir Bažnyčią kaip tikėjimo bendruomenę.

Galimos temos: popiežiaus institucija, Jonas Paulius II ir Lietuva, popiežius Pranciškus – asmenybė ir mokymas, nešama žinia. Žingsniai: perskaityk bent vieną popiežiaus Pranciškaus dokumentą ar knygą; surenk piligriminį žygį Jono Pauliaus II keliais Lietuvoje arba jame dalyvauk; susipažink su tuo, ką kalbėjo popiežius Jonas Paulius II Lietuvoje 1993 m. Paklausk savęs, ar įgyvendini Šventojo Tėvo raginimus? pasidomėk, ko moko Vatikano II Susirinkimas apie Bažnyčią ir jos reikšmę šiandieniame pasaulyje.

Pažink viltį Popiežiaus vizito į Lietuvą šūkis skelbia: „Kristus Jėzus – mūsų viltis!“ (1 Tim 1, 1).

Galimos temos: kas yra viltis? Kokia didžiausia neviltis šiandien tyko? Ar įmanoma įvardyti jos priežastis? Kaip džiaugtis viltimi? Žingsniai: skaityk popiežiaus Pranciškaus katechezes apie krikščioniškąją viltį; apmąstyk bent po vieną katechezę per savaitę; skaityk popiežiaus Benedikto XVI encikliką apie krikščioniškąją viltį Spe salvi.

MELSKIS Savo gyvenimą ir pažintus naujus dalykus apmąstyk Dievo šviesoje. Tegu malda būna nuoširdus susitikimas su Jėzumi. Atnaujink maldos gyvenimą.

Kronika

nimo sakramento, bent sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauk šv. Mišiose; melskis popiežiaus intencijomis, kurios skelbiamos kiekvieną mėnesį.

Tai padės siekti glaudesnės vienybės su šventojo Petro įpėdiniu ir malda prisidėti prie to, kas rūpi Visuotinei Bažnyčiai; su ypatingu pamaldumu gręžkis į Mariją, Bažnyčios provaizdį, ir įsigilink į Marijos vaidmenį Atpirkimo slėpinyje. Melskis intencijomis, paskelbtomis Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metams, kalbėdamas Lietuvos paaukojimo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai maldą, Švč. Mergelės Marijos litaniją ir kitas vienybę su Švč. Dievo Motina stiprinančias maldas; šventieji ir palaimintieji yra autentiški tikėjimo liudytojai ir mūsų užtarėjai Danguje. Melsk Lietuvos šventųjų ir palaimintųjų, ypač šv. Kazimiero, jaunimo globėjo, pal. Jurgio ir pal. Teofiliaus, užtarimo. Melsk šv. Joną Paulių II, kad padėtų tinkamai pasirengti popiežiaus Pranciškaus vizitui; melskis už popiežių, kad Dievas duotų jam jėgų ir ištvermės vadovauti Bažnyčiai; besiruošdamas vykti į šv. Mišias su popiežiumi, surink rūpesčius ir maldos intencijas tų savo aplinkos žmonių, kurie negali, nenori ar neketina vykti.

Melskis tomis intencijomis besiruošdamas kelionei ir šv. Mišių metu; aplankyk Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką ir pagal nustatytą tvarką pelnyk visuotinius atlaidus. Aplankyk kitas Lietuvos šventoves, skirtas Dievo Motinos Marijos garbei, ir dalyvauk atlaiduose (Aušros Vartuose, Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Krekenavoje, Pivašiūnuose ir kt.); aplankyk Gailestingumo šventovę Vilniuje ir pasimelsk prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo; puoselėk ir skleisk bažnytines pamaldumo praktikas: Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, Rožinį, Gai-

lestingumo vainikėlį, gegužines ir birželines pamaldas; parapijose ir ypač vienuolinėse bendruomenėse surenk kassavaitinę Švč. Sakramento adoraciją popiežiaus intencijomis.

BENDRAUK Bažnyčia – tai gyvoji Kristaus bendruomenė. Tikėjimo kelyje nesame vieni. Popiežius Pranciškus kaip tik atvyksta sustiprinti tikėjimo. Žingsniai: kalbėk su artimaisiais, draugais, bendruomenės grupelėse ar parapijoje apie tikėjimo dalykus.

Diskutuokite apie tai, ką skaitėte; drąsiai kalbėk apie Dievą tiems, kurie dar nepažįsta Kristaus. Padedamas kunigų ir kitų parapijos ar bendruomenės narių surenk diskusijas popiežiui Pranciškui rūpimomis temomis. Surenk popiežiaus knygų pristatymą bibliotekose ar kitose tam tinkamose vietose. Pakviesk žmonių, kurie yra toli nuo Bažnyčios; įsijunk į parapijos tikinčiųjų grupę.

Jeigu tokios nėra, pamėgink ją su bendraminčiais įkurti. Kartu planuokite piligrimystę pas popiežių, aptarkite ne tik praktinius klausimus, bet ir ruoškitės dvasiškai; mylėk artimą Jėzaus pavyzdžiu, būk gailestingas, kaip Dangaus Tėvas yra gailestingas. Savo aplinkoje gyvenk pagal Jėzaus skelbiamą gailestingumo, tiesos, artimo meilės dvasią ir liudyk ją konkrečiais gailestingumo darbais; parapijose ar grupelėse surenk filmų apie popiežių Pranciškų peržiūrą ir diskusiją; vyskupijose bent vieną kunigų susirinkimą galima skirti artimiau susipažinti su popiežiumi Pranciškumi ir jo mintimis, o vienuolinės bendruomenės galėtų kartu daugiau pagvildenti popiežiui rūpimas temas.

DALYVAUK Skleisk popiežiaus apsilankymo žinią, padėk plisti Gerajai Evangelijos Naujienai: tapk savanoriu ir padėk tinkamai pasirengti popiežiaus vizitui, kad jis vyktų sklandžiai. Nebūk pasyvus stebėtojas, būk Dievo karalystės bendradarbis! Užsiregistruoti į savanorių komandą gali svetainėje www.popieziausvizitas.lt.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Žingsniai: kasdien melskis, nepamiršk Sutaiki-

atvyk ir dalyvauk susitikimuose su

popiežiumi. Įsidėmėk, kad 2018 m. rugsėjo 22–23 d. popiežius Pranciškus lauks susitikimo su Tavimi.

Sek programą ir nepamiršk užsiregistruoti į susitikimus svetainėje www.popieziausvizitas.lt; drauge su kitais broliais ir seserimis Kristuje aktyviai dalyvauk Bažnyčios ir visuomenės gyvenime.

GYVENK Ar visa tai taps tik istorija?

Pasibaigus vizitui dar kartą perskaityk ir permąstyk, ką išgirdai ir patyrei. Popiežiaus Pranciškaus sveikinimus ir kalbas galėsi rasti oficialioje popiežiaus vizito svetainėje www.popieziausvizitas.lt; popiežiaus Pranciškaus atvežtą žinią aptark su parapijos, organizacijos bendruomene ar bičiuliais; stenkis kasdieniame gyvenime, šeimoje, darbe, parapijoje ir bendruomenėje remtis Šventojo Tėvo raginimais.

Artuma 2018 m. birželis

9

Kronika Laukiame popiežiaus

Paradoksalusis pamokslininkas Tomas VILUCKAS pasirenkamų ištraukų galbūt slepiamos svarbios Bažnyčios gyvenimui mintys, kad jo žodžiai trumpinami ir atrenkami. Vatikano gyvenimo apžvalgininkai suskato netgi reikalauti, kad būtų skelbiamas visas Pranciškaus homilijų tekstas arba nieko neskelbiama viešumoje.

Tad 2013 m. anuometinis Vatikano atstovas spaudai jėzuitas kun. Federico Lombardi paskelbė pareiškimą ir išdėstė argumentus už iki šiol tebegaliojančią tvarką.

Tėvas Lombardi pabrėžė, kad viešieji popiežiaus pasisa-

Tapęs popiežiumi Pranciškus nusprendė kasdienes šv. Mišias aukoti ne Apaštališkuosiuose rūmuose, kaip darydavo jo pirmtakai, bet Šv. Mortos svečių namų koplyčioje, kur jis gyvena nuo pirmųjų savo pontifikato dienų.

Rytiniai išminties perlai Tačiau šis, atrodytų, paprastas pasirinkimas pradėjo iki šiol popiežių gyvenime ne itin plėtotą praktiką. Mat kiekvieną rytą aukojamose Mišiose Pranciškus maždaug penkiasdešimties žmonių akivaizdoje sako homiliją, o jos ištraukas vėliau skelbia Vatikano žiniasklaidos priemonės. Anksčiau pontifikai skelbdavo tik kruopščiai suredaguotas homilijas, sakytas sekmadieniais ar per iškilmes, o dabartinis popiežius savo apmąstymais dalijasi su visu pasauliu kone kasdien.

Revoliucinga tai, jog homilijų joks pagalbininkas nepadeda rašyti ar redaguoti. Jose popiežius paprasta kalba pateikia savo įžvalgas apie tos dienos liturgijos skaitinius. Šioms įžvalgoms būdinga lectio divina metodika, iš Šventojo Rašto ištraukos „išlukštenant“ pagrindines mintis, vadinamuosius punktus (Pranciškus mėgsta pateikti juos tris), turinčius tikintįjį lydėti dienos įvykių sūkuryje. Popiežius tapo tarsi žmonijos dvasios tėvu, besidalijančiu išminties perlais su savo vaikais ir suteikiančiu jų kasdienybei gaires. Nenuostabu, kad pristatomos ryto homilijos tapo daugelio tikinčiųjų visame pasaulyje kasdieniu poreikiu.

Būtent dėl paprastumo, savotiško „nesistemiškumo“, paradoksalių ištarų iš pradžių šios homilijos sulaukdavo itin įvairių interpretacijų, lengvos sumaišties teologų pasaulyje. Jorge Mario Bergoglio – nuoširdus Jorge Luiso Borgeso gerbėjas. Kartą šį didįjį Argentinos rašytoją jis pakvietė į licėjų, kuriame dėstė, kad mokiniai susitiktų su juo. Tai rodo, kad popiežius mėgsta vaizdingąją kalbą. Kas rytą ir pats Šventasis Tėvas sugalvoja įspūdingų ir nešabloniškų palyginimų: „Bažnyčia – auklė“, „klausykla – ne dažykla“, „Dievo purškiklis“, „saloniniai ir muziejiniai krikščionys“, „katalikai ateistai“, „atminties eliksyras“, „sielovados muitinė“ ir pan. Žinoma, tokios ištaros užduoda papildomų galvosūkių, todėl popiežiaus homilijos tapo tikru išbandymu Vatikano komunikacijos darbuotojams.

Problema kilo dėl to, kad Vatikanas nepateikia viso homilijų teksto, o tik santraukas. Pasigirdo balsų, teigiančių, kad popiežius yra cenzūruojamas, svarstymų, kad už 10

Artuma 2018 m. birželis

kymai yra pateikiami išsamiai, o privatūs, kuriuose daug „spontaniškumo bei šeimiškumo“, sutelkiami į svarbiausią žinią, kurią popiežius trokšta perduoti tikintiesiems.

Po šio pareiškimo diskusijos aprimo, pasaulis ir toliau kasdien džiaugiasi Romos vyskupo biblinėmis įžvalgomis.

Dievo žodis – ne sekmadieninis pyragas Tačiau anapus šių formalių klausimų slypi daug svarbesnis dalykas – popiežiaus pavyzdys Bažnyčiai. Jis svarbus visai Dievo tautai ir ypač kunigams, nes išskirtinė kunigų pareiga – skelbti Dievo žodį. Pranciškus tarsi byloja: Dievo žodis yra ne sekmadieninis pyragas, o kasdienė duona, stiprinanti Bažnyčios kūną.

2014 m. sekmadienio vidudienio maldos proga kalbėdamas Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams Pranciškus pateikė praktišką pasiūlymą: „Leiskite jūsų paklausti, ar perskaitote kasdien bent po trumpą Evangelijos ištrauką? Vieni taip, kiti ne. Tačiau tai labai svarbu.

Reikėtų nuolat prie savęs turėti mažą Evangelijos knygą, nešiotis kišenėje, rankinėje ir perskaityti po mažą ištrauką bet kuriuo metu per dieną. Bet kuriuo metu per dieną

Kronika

dančios jau iš tikrų sakyklų. Mandagiai išklausome arba, kaip esame įpratę, praleidžiame pro ausis raginimus „reikia“, „privalome“, „turime“ ir dažnai paliekame maldos namus surambėjusia širdimi. Pamokslų sentimentalumas ir paviršutiniškumas, moralizuojantis turinys yra tapęs rimtu iššūkiu Bažnyčiai.

2012 m. Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi konferencijos Romoje dalyviams pareiškė, kad katalikų kunigų pamokslai dažnai yra „pilki, nuobodūs ir šabloniški“, nesusiję su šiuolaikinio žmogaus gyvenimu, o jų kalba „prėska“.

Nenuostabu, kad ši padėtis yra sulaukusi ir ypatingo Pranciškaus dėmesio. Popiežius nuo pat savo pontifikato pradžios pabrėžė homilijų kokybę, tam jis paskyrė ne vieną puslapį apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“). Pamokslininkas turi kalbėti ne tuštumai, vartoti teigiamą kalbą, aiškiai ir glaustai dėlioti mintis. Šventasis Tėvas šiuo klausimu būna griežtas. „Kas sako homiliją, turi suprasti, kad kalba ne savo vardu, bet leidžia savo lūpomis prabilti Jėzui, kad skelbia Jėzaus žodį, – sakė Pranciškus vienoje trečiadienio katechezėje. – Homilija turi būti trumpa ir gerai parengta. Kaip dažnai matome, kad per pamokslą kai kurie ima snausti, kiti kalbasi, o treti išeina laukan parūkyti... Deja. Taip būna! Visi žinote, kad taip būna! Dėl to prašau: homilija tebūna trumpa ir gerai parengta. O kaip, brangūs kunigai, diakonai, vyskupai, gerai parengti homiliją? Kaip rengiamasi homilijai?

Meldžiantis, studijuojant Dievo žodį. Tai turi būti aiški ir trumpa sintezė. Ne ilgesnė kaip 10 minučių.“ Daniel Ibáñez / CNA nuotraukos

aš išsitraukiu iš kišenės Evangeliją ir perskaitau trumpą ištrauką. Evangelijoje mums kalba Jėzus!“ Po trejų metų toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis aplinkybėmis popiežius nustebino pasaulį dar vienu palyginimu: „Kas atsitiktų, jei elgtumės su Biblija taip, kaip elgiamės su savo mobiliuoju telefonu? Kas atsitiktų, jei visada nešiotumės kišenėje, pavyzdžiui, kišeninio formato Evangeliją? Jei pamiršę skubėtume sugrįžti ir pasiimti, kaip grįžtame pamiršto telefono? Jei atsiverstume daug kartų per dieną ir perskaitytume Dievo „žinutes“ Biblijoje taip, kaip skaitome žinutes savo telefone?“ Šiais žodžiais popiežius paragino katalikus perimti sesių ir brolių protestantų įprotį. Daugybė reformuotos krikščionybės tradicijos Bažnyčių tikinčiųjų nešiojasi nedidelio kišeninio formato Evangelijos knygas. Taip elgtis jiems natūralu, o tarp katalikų tai paplito tik paskutiniais dešimtmečiais. Vis dėlto šio įpročio esmė – ne laikyti prie savęs šventą daiktą, bet per Dievo žodžio prizmę žvelgti į kasdienius darbus, įvykius, susitikimus.

Homilijai – 10 minučių Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad krikščionybė yra ne knygos, o žodžio religija. Krikščionybės aušroje Evangelijos žinia plito ne rašytiniu būdu, o skelbiant ją žodžiu. Pirmiausia, kol buvo užrašyta, Evangelija egzistavo žodinėje tradicijoje. Todėl pamokslavimas yra kertinė krikščioniškoji tarnystė.

Bažnytinėje kalboje įsitvirtino homilijos terminas.

Būtent homilija yra svarbiausia galimybė aiškinti tikintiesiems Rašto gelmes. Paties graikiško žodžio homilia (ὁμιλία), kurį pirmasis pavartojo Origenas, reikšmė – „pokalbis su nedidele grupe“. Pirmaisiais krikščionybės amžiais per homiliją būdavo įprasta aiškinti kiekvieną Rašto ištraukos eilutę ir Jėzaus gyvenimo įvykį.

Nūdien, kad išgirstume pamokslą, mums nebūtina kulniuoti į bažnyčią. Pamokslai yra tiesiog neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Jie tyko ir nesustabdomu srautu liejasi mums į galvas žiniasklaidoje, seminaruose, mokymo įstaigose ir pan., formuodami naujus gyvenimo standartus.

Tad nestebina, kad vargiai besame nusiteikę sekmadieniais klausytis dar vienos pamokomosios kalbos, sklin-

Dinamiškas, nešabloniškas, Biblijos aiškinimu ir jo sąsaja su gyvenimu grįstas pamokslavimas yra kelias, kuris atvertų naujus akiračius. Juk šiuolaikinis žmogus yra išsiilgęs žodžio, kuris būtų ne bergždžias instrukcijų, gyvenimo „receptų“, normatyvų rinkinys, bet gaivintų, gydytų, vaisintų. Žodžio, kuris bylotų. Tokį žodį skelbia ir pats Pranciškus.

Artuma 2018 m. birželis

11

Kronika Laukiame popiežiaus

Žodis, kurio ilgiuosi Antanas GAILIUS Šventojo Tėvo lankymasis Lietuvoje dar nėra toks įprastas daiktas, kad negalvotume, ką jis mums gali atnešti ir pasakyti. O kadangi šiemet įvyks tik antrasis popiežiaus apsilankymas per visą istoriją, tai, žinoma, jau iš anksto esame linkę pirmąjį lyginti su būsimuoju.

Per aną pirmąjį, per šv. Jono Pauliaus II lankymąsi, turbūt visi iš anksto žinojome, ko iš jo tikimės. Gerai numanėme ir žodį, kurį jis mums neša. Tas žodis, aišku, buvo „laisvė“. Ir Jonas Paulius II mūsų nenuvylė. Tą žodį jis mums ir atnešė, vis kartodamas: „Nebijokite.“ Juk mums, į laisvę ištrūkusiems, ir tikrai buvo daug ko baugu. Šiandien jau nebegalėtume skelbtis ką tik į laisvę ištrūkę. Pamažu net prarandame teisę apskritai kalbėti, kad kažkada buvome kaliniai. Teisinimasis sovietine praeitimi vis dažniau darosi panašus į išsisukinėjimą ar savų kalčių vertimą kitiems. O ir to, ką vadiname laisve, juk nebebijome taip, kaip bijojom anuomet. Greičiau jau galėtume paklausti, ar tikrai nebijome, kad, puikuodamiesi laisve, pamiršime jos privalomąją palydovę pareigą.

Taigi turėtume manyti, kad šis popiežiaus vizitas bus kitoks nei anas, pirmasis.

Ir laikai kiti, ir pats Šventojo Tėvo asmuo šiandien kitas. Klausydamasis viešosios erdvės, kartais net imi nerimauti, kad Romos vyskupo apsilankymas rugsėjo mėnesį bus tik dar viena proga valdžioje esantiems ir dar didesnės valdžios siekiantiems žmonėms padaryti mums įspūdį, kad jie, minint Nepriklausomybės atgavimo šimtmetį, gali į Lietuvą atsivežti net tokių retų svečių. Juk ir tikrai būtų labai nesmagu, jei iš viso to vizito mūsų atmintyje liktų vien iškilmių vaizdai. Kad taip nenutiks, vilties pirmiausiai teikia paties Šventojo Tėvo asmuo. Panašu, kad jis ne iš tokių, kurie leidžiasi rodomi kaip gražiai aprengta lėlytė. Ir paprastai randa ką pasakyti tiems, kurie jo iš tikrųjų laukia.

12

Artuma 2018 m. birželis

O ar mes laukiame? Ar galvojame, kokį žodį jis galėtų mums atnešti?

To dar nežinau. Žinau tik tai, kokį žodį aš pats norėčiau iš jo lūpų išgirsti.

Man tai būtų žodis „orumas“. Tą žodį retsykiais Lietuvoje lyg ir išgirstame, bet tikrai ne taip dažnai, kaip turbūt reikėtų.

Kur kas dažniau girdime minint žmogaus teises, nors tai nėra tas pats dalykas.

O aš to žodžio mūsų viešuosiuose pašnekesiuose ilgiuosi jau senokai. Nuo to laiko, kai kažkada vokiečių Konrado Adenauerio fondo paprašytas turėjau išversti nedidukę brošiūrą antrašte „Centre – žmogaus orumas“ ir per jos pristatymą visai netyčia gavau susiginčyti su rimtais mūsų politikais dėl to, kas man atrodė savaime aišku. Mano oponentai kalbėjo, kad žmogaus orumas yra ne įgimtas, o nusipelnomas dalykas. Ilgai, nuobodžiai ir nelabai sėkmingai jiems mėginau aiškinti, kad orumas yra prigimtinis dalykas, kad visi mes, tokie ar anokie, tą orumą turime tokį patį ir vieną. Kad jo negalime nusipelnyti, kad jo niekas iš mūsų negali atimti. Kad tik mes patys galime jo atsisakyti, bet dėl to jis vis tiek nepražūsta. Ir kad tik tada, jei pripažįstame šį savo orumą, gebame suprasti ir tai, kodėl privalu gerbti kitų.

Nepamanykite, kad mėginu pasakyti, kokie neišprusę mūsų politikai. Visai ne. Politikai kalba tą patį, ką kalba-

me ir mes visi. Nors ir skelbiamės esą krikščionys, kažkodėl nesuvokiame, kad krikščioniui žmogus yra orus todėl, jog sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ir čia turbūt nesame kokia vargana posovietinė išimtis. Juk ir Europa linkusi kalbėti ne apie orumą, o apie žmogaus teises, pamiršdama, kad apie jas tik tada ir galime kalbėti, jei žmogaus prigimtinį orumą laikysime tų teisių versme.

Jei tik gerai prisimenu, prof. Hermannas Kurzke, ir lietuviškai prieinamos Thomo Manno biografijos autorius, kitoje knygoje papasakoja istoriją, kaip jo maža dukra, parėjusi iš mokyklos, paklausė, ar tikrai žmogus kilęs iš beždžionės. „Aš tai ne“, – atsakęs profesorius. Manau, kad jis čia ne evoliucijos teoriją mėgino paneigti, o būtent savo orumą apginti.

Tą orumą nuolatos žodžiu ir elgesiu gina ir popiežius Pranciškus. Beveik neabejoju, kad vienaip ar kitaip jis tą patį darys ir kalbės Lietuvoje. Tik ar mes jo nešamą žodį deramai priimsime?

Vatican Media nuotrauka

P. S.: Nugirdau, kad birželio 19 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje Katalikų mokslo akademija kartu su Universitetu kaip tik rengia konferenciją apie žmogaus orumą. Ir būtent – popiežiaus vizito belaukiant.

Kronika

Mano Tėvelis Antanas SAULAITIS SJ Viskas prasidėjo dar man negimus. Tėveliui rūpėjo, kad laukiamas (-a) augtų sveikas (ar sveika), pagamino lovytės čiužinį iš švariausių šiaudų.

Kaune metus augintas, iki šių dienų ilgiuosi kaimo – močiutės keptos duonos kvapo, rūkytų lašinių skonio, trobelės jaukios šilumos. Per karą pabėgėliai jau penkiese (su Mamos mama ir nauja sesute Maryte) kilnojomės iš vietos į vietą. Kažkurią naktį sūneliui pradėjus graudžiai verkti, Tėvelis gelbėdamas šoko iš lovos: nespėjęs prisiminti, kad jis antrame aukšte – nusilaužė ranką, o sūnelis sau saldžiai užmigo. Turbūt karo veiksmų baimė, bėgimo įtampa paveikė vaikelį, kad jis Tėvo rankos niekaip nepaleisdavęs, kol neužmigdavo.

sos karvės griaučius. Norėjosi kuo daugiau kaulų parsinešti, bet teko pasitenkinti keliais stuburo slanksteliais skautiško kaklaraiščio žiedui ir kaukole, kaip kuprine pririšta prie nugaros. Turbūt tik nešusiajam taip žavingai atrodė namo priekyje ant akmens padėtas ir kaimynams bei Traukdamiesi nuo Raudonosios armijos, atsidūrė- svečiams sutikti skirtas kone bedantis karvytės likutis. me Bavarijoje; mus priėmė lietuvių, kaip mes, pabėgėPrašokus ketvirtį šimtmečio, mirė Mamytė. Mūsų lių šeima. Laukėme Tėvelio, nes jo neišleido iš Berlyno, Tėvelis, pusiau paralyžiuotas, liko tuose namuose, kujau supamo sovietų. Kartą ant elektrinės viryklės kepė- riuos nuo pamatų statė, gražino, apsodino, mylėjo. Lauke me bulvių riekyčių (šiandien tai būtų bulvių traškučiai) mėgdavo sėdėti netoli nuo savo bičių. Devynerius metus ir per langą pamatėme nuvargusį, sulinkusį, iš Berlyno kasdien atlikdavo privalomą mankštą, mokėsi vėl rašyti paskutiniu traukiniu parvykusį Tėvelį. Mes vis sakyda- ir bent kelis žodžius tarti, nors viską suprasdavo. Sesuo vome: „Dievas mus išgelbėjo.“ ir svainis Algis rūpinosi, globojo. Mes, jaunesnioji karta, Kitąsyk Tėvelis išgelbėjo mane iš galimo didelio nepato- vis pamąstydavome apie tą tėvų kelionę iš jaunystės laisgumo. JAV gyvenome užmiestyje, miško pakraštyje. Atėjo voje ir jų pastangomis atkuriamoje Lietuvoje, per karą ir laikas stoti į katalikiškos gimnazijos devintą klasę. Jau buvau nežinią, emigraciją ir imigraciją, gyvenimą toli, tarp kitų beišeinąs iš namų autobusan, o Tėvelis sako: „Gal geriau lietuvių ir su jais, su akių ir maldų žvilgsniu Lietuvon. užsirišti kaklaraištį ir užsivilkti eilutės švarką?“ Paklusau.

Iki šiandien negalime atsistebėti, kiek daug nuveikė Nenutuokusiam apie mokykloje privalomą vyrukų aprangą abu, o ypač Mamos palaikomas Tėvelis. Kiek straipskaimiškesnė apranga būtų buvusi baisi visuomeninė gėda. nių, posėdžių, redagavimo, susirašinėjimo, suvažiavimų, Abu tėveliai dirbo – Motina mokykloje dieną, Tė- komitetų, vadovavimo skautų stovyklose bei kursuose, velis fabrike antrą pamainą, nuo korespondencijų. Kiek šiluSu Tėveliu ir sesute Vokietijoje apie 1947–1948 m.

15 iki 23 val., tad namie vis kas mos, palaikymo, išminties, nors būdavo. Tėvelis parsinešdavo kantrybės, švelnaus humoišmesti padėtų lentgalių; per dauro, ryžto, darbštumo, draugelį metų namus pripildė dailių giškumo, plataus žvilgsnio ir nesuskaičiuojamo kiekio knygų solidarumo vargstantiems... lentynų, niekniekių spintelių, iš Kiek savaiminio sutarimo, jų kabindavome daugybę inkilų. bendrystės su žmona, mūsų Taip norėjosi parodyti Tėčiui Motina – kiek naktų jie sielomeilę. Jis buvo kavos mėgėjas. josi dėl savo abiejų angeliukų, Vaikui atrodė tinkamiausia išvirti dėl ekonominių šeimos reikakavos, kad apie vidurnaktį grįžęs lų, dėl senelės Meškuičiuose rastų karštos ir kvepiančios. Mair jųdviejų jaunystės bičiulių niau, kad būtų skani, reikia ilgai Lietuvoje. Viskas su kasdieniu virti, maždaug nuo 19 val. ir veikliu tikėjimu, Mamos išPer mano šešioliktąsias Velyreikštu žodžiais: „Ačiū Dievui kas Tėvelis pasiūlė paiškylauti. už visas malones.“ Išėjome dviese per pažįstamus ir naujus kalniukus. Užtikome viArtuma 2018 m. birželis

13

Kronika

Metai su palaimintuoju Teofiliumi Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Prabėgo beveik metai nuo tos akimirkos, kai Vilniaus katedros aikštėje buvo iškilmingai perskaitytas popiežiaus Pranciškaus laiškas, skelbiantis vyskupą ir kankinį Teofilių Matulionį palaimintuoju. Reikia pripažinti, kad iki beatifikacijos pal. Teofiliaus gyvenimas buvo plačiau žinomas tik aktyviausiems bažnytinio gyvenimo dalyviams, bet kai tam parodė dėmesį Vatikanas, visi sujudo. Lietuvoje buvo paskelbti Teofiliaus Matulionio metai, per kuriuos įvyko daug gražių iniciatyvų, piligrimysčių, o svarbiausia – Bažnyčia gavo naują užtarėją danguje. Be to, Kaišiadorių vyskupija paskelbė pradedanti ir kanonizacijos procesą.

Būdamas dangaus džiaugsme pal. Teofilius ir toliau veikia žemėje. Juk tikime, kad palaimintieji bei šventieji slėpiningu būdu dalyvauja Bažnyčios veikloje patraukdami kitus sekti Kristumi savo gyvenimo pavyzdžiu ir užtardami mus pas Dievą. Tad po beatifikacijos prasideda užtariančios malonės laikas, kuomet palaimintojo pagalba padeda tikintiesiems patirti įvairių malonių. Piligrimai atvyksta melstis į Kaišiadorių katedros Palaimintojo Teofiliaus koplyčią, kurioje saugomos jo relikvijos (sarkofagas) bei kanoninis paveikslas. Pažvelgę į piligrimų registracijos knygą matome, jog per pastaruosius metus koplyčią aplankė 104 organizuotos grupės iš Lietuvos ir užsienio, neskaitant mažesnių grupelių ir pavienių piligrimų. Tam tikslui buvo pradėta maldos iniciatyva Sekmadienių vakarai su palaimintuoju Teofiliumi, patraukianti vis daugiau maldininkų.

Kodėl mus traukia palaimintasis Teofilius? Ieškodami atsakymo žvelgiame į jo gyvenimą ir pripažįstame, jog tai buvo visiems artimas Dievo žmogus, nuolat sie-

kęs būti tarp savo ganomųjų. Geriausiai šį palaimintojo bruožą iliustruoja scena iš jo gyvenimo, kurią papasakojo palaimintojo giminaitis Teofilius Pilka, padėjęs grįžti palaimintajam iš Mordovijos.

1956 m. pavasarį Potmos invalidų namuose laikomas vyskupas pagaliau gauna leidimą grįžti į Lietuvą. Padėti vyskupui kelionėje iš Lietuvos atvyksta Pilka. Visų pirma jis nueina į geležinkelio stotį ir nuperka bilietą iki Maskvos. Jam pasiseka, nes gauna dvi vietas kupė vagone, t. y. su uždara privačia erdve. Šia sėkme visuotinio deficito laikais Pilka pasidalija su vyskupu Teofiliumi, tačiau jis mieliau norėtų keliauti kartu su kitais į Tėvynę grįžtančiais tremtiniais, todėl giminaičiui liepė pakeisti bilietą. Vyskupas nepanoro važiuoti aukštesnės klasės vagone, bet pasirinko kelionę kartu su žmonėmis bendrame miegamajame vagone.

Palaimintojo Teofiliaus dvasingumas yra tiesiog įsišaknijęs Dievo tautoje. Jis nuolat ieškojo kontakto su žmonėmis ir net nebandė pasinaudoti kokiomis nors vyskupiškomis privilegijomis, no-

rėjo bendrystės su visais. Tuo palaimintasis tampa panašus į Kristų, kuris godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save ir tapo žmogumi (plg. Fil 2, 7–8). Prisimename ir Mozę, kuris atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi ir „verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą <...>. Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu, negu Egipto turtus“ (Žyd 11, 24–26).

Matydami vyskupo Teofiliaus veržimąsi į žmones, persekiotojai įvairiais būdais stengėsi jį nutolinti, tačiau lageriuose bei kalėjimuose Teofilius tapo švyturiu ir atrama išgyvenantiems laisvės netektį bei nusivylimus. Viename laiške jis net pasidžiaugė tuo, kad kalėjimuose esama kunigų, nes „kur avys – ten ir ganytojai“. Paskelbtas palaimintuoju Teofilius tampa dar artimesnis kiekvienam, ieškančiam prasmės, meldžiančiam sveikatos, sunkiose situacijose trokštančiam įžvelgti vilties kibirkštėlę.

Birželio 14–17 d. Kaišiadorių katedroje bus iškilmingai švenčiamos pirmosios beatifikacijos metinės. Po beatifikacijos iškilmių bičiuliai mus paguodė, kad pagaliau šventė baigėsi, o visi jos organizatoriai galės ramiai atsipūsti ir pasiilsėti. Praėję metai parodė kai ką kita. Jaučiu, kad tai ne pabaiga, bet didingų dvasinių patirčių pradžia.

Atvykite ir patys įsitikinsite!

Baltimorės šv. Alfonso lietuvių parapijoje 1935 m. kovo 10 d. (už galimybę publikuoti nuotrauką dėkojame Gintarui Bujanauskui)

14

Artuma 2018 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Jėga, gebanti judinti pasaulį Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM Šventasis Lukas Bažnyčios pradžios istoriją regi vedamą dviejų dieviškų galių: Šventosios Dvasios ir Dievo Žodžio. Apaštalų darbų knygos antrajame skyriuje jis aprašo Šventosios Dvasios atėjimą Sekminių dieną (2, 1–13) ir Dievo Žodžio – Kristaus – skelbimą (2, 14–36). Būtent iš šių dviejų bendrai veikiančių galių kyla pirmoji krikščionių bendruomenė (2, 37–46).

Liudijimas reikalauja drąsos. Apaštalai maldoje turėjo atverti širdis Šventajai Dvasiai, kad galėtų liudyti Jėzų Kristų. Be Dvasios nė vienas iš jų nesugebėjo apie Jį kalbėti, Jo girdėti, su Juo gyventi. Žinome, kad mokiniai, suėmus Mokytoją, pabėgo į kambarį ir pasiliko ten iš baimės, kad jų neištiktų ta pati dalia. Jėzui prisikėlus, ta baimė staiga nepranyko. Tačiau per Sekmines ant jų nužengus Šventajai Dvasiai, šie vyrai be baimės išėjo į gatves ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Jie nebebijojo, nes jautėsi esą stipresnėse rankose: „Tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18).

Dievo Dvasia išlaisvino juos iš visų abejonių ir baimių, davė jiems savo šviesos, kad jie galėtų tobulai pažinti tiesą; uždegė jų širdis karščiausia meile ir sužadino karštą uolumą skleisti Dievo Karalystę; sustiprino juos taip, kad pakeltų visus kankinimus ir persekiojimus; suteikė jiems dovaną kalbėti įvairiomis kalbomis ir atskirti dvasias. Šventoji Dvasia visuomet lankosi ten, kur yra skelbiamas Jėzaus vardas, ir pasodina širdyse tikėjimo daigą. Sekminių dieną Ji aplankė apaštalus, Petrui skelbiant pamokslą lankė klausytojų širdis: „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’“ (Apd 2, 37). Apaštalas Petras juos paragino priimti Krikštą, nes šiuo sakramentu mes esame atgimdomi per vandenį ir Šventąją Dvasią; juo Jėzus nuplauna visas mūsų nuodėmes ir įrašo mūsų vardus į gyvenimo knygą; juo ir mes asmeniškai kiekvienas gavome Šventąją Dvasią, kuri atnaujino mūsų širdis, skatina gyventi krikščioniškai ir daryti gerus darbus.

Kaip žinome, Evangelija Romos imperijoje skynėsi kelią pro įvairias filosofines ir religines sistemas būtent dėl Šventosios Dvasios dalyvavimo. Evangelijos autentiškumą ir išskirtinę jos galią apaštalas Paulius sieja su Šventosios Dvasios teikiama jėga: „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 4–5). Naujojo Testamento tarnavimas yra Dvasios tarnavimas ir tuo jis skiriasi ne tik nuo judaizmo, bet ir nuo kitų religijų: „Mūsų Evangeli-

ja neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu“ (1 Tes 1, 5). Šventajame Rašte parodoma, kad energija, gebanti pajudinti pasaulį, yra ne anonimiška ir akla galia, bet „vėjo iš Dievo“, dvelkiančio „viršum vandenų“ (Pr 1, 2), veikimas kūrinijos pradžioje. O Jėzus Kristus „žemėje įžiebė“ (Lk 12, 49) ne jau buvusią čionykštę galią, bet Šventąją Dvasią, tai yra Dievo, kuris atnaujina „žemės veidą“, nuvalydamas nuo jos blogį ir išlaisvindamas ją iš mirties valdžios (plg.

Ps 104, 29–30), meilę. Būtent ši tyra ugnis, esminė ir asmeninė meilės ugnis, nužengė ant apaštalų, kartu su Marija susirinkusių kambaryje melstis, ir padarė Bažnyčią Kristaus atnaujinamojo darbo tęsėja.

Sekminės. Inicialo iš Drogo sakramentariumo fragmentas, Prancūzija, apie 850 m.

Tad galime teigti, kad Bažnyčia savo gimimo akimirką kaip dovaną gauna iš Šventosios Dvasios gebėjimą skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11), o tai yra dovana evangelizuoti, skelbti Jėzų Kristų. Šis faktas numato ir atskleidžia pamatinį išganymo istorijos dėsnį: neturint Šventosios Dvasios malonės ir galios, neįmanoma nei evangelizuoti, nei pranašauti, nei kalbėti apie Viešpatį ir Viešpaties vardu. Pasitelkdami analogiją iš biologijos srities, galėtume sakyti, kad kaip žmogus taria žodžius iškvėpdamas, taip ir Dievo Žodis perduodamas per Dievo dvelksmą (hebr. ruach, gr. pneuma) – Šventąją Dvasią.

Artuma 2018 m. birželis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys tydama apie evangelizacijos būdus, ne kartą pagalvoju, kaip Jėzus, jei šiandien vaikščiotų miesto gatvėmis, skelbtų Tėvo darbus. Man atrodo, pirmiausia Jis būtų su žmonėmis, praleistų laiką su jais ir, manau, ne tik bažnyčioje. Esu tikra: Jis evangelizuoja ir dabar, eina priekyje miesto gatvėmis, bet gal ir mes galime būti regimomis Jo rankomis, Jo kojomis, Jo šypsenomis? Todėl visi būdai pirmiausia tikrai nėra šou programos, bet galimybė susitikti su žmonėmis, su jais praleisti laiką – kartais išklausyti, kartais tiesiog pabūti, paliudyti viltį. Koncertai, susitikimai – tai galimybė pakviesti nutolusius nuo Bažnyčios, o joje esantiems – patirti bendrystę, ieškoti naujų būdų kalbėtis. Jau penkerius metus paskutinį mėnesio ketvirtadienį Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje kviečiame melstis už Kauno miestą ir jo gyventojus, patikėti Viešpačiui tuos, kuriuos daugiau keikiame, nei už juos meldžiamės.

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ prieš 20 metų labai rimtai priėmė Tautų apaštalo Pauliaus žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Šiandien ji – Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė, organizuoja ir prisideda prie tokių renginių, kaip Šv. Valentino diena KITAIP, Miesto misijos, Kunigai kavinėse, Šlovinimo vakarai, organizavimo, važiuoja į įkalinimo įstaigas, socializacijos centrus, kad Gerąją Naujieną išgirstų ir Jėzų sutiktų kuo daugiau žmonių. Klausiame Vaidos, kas įkvepia skelbti Evangeliją ir kas padeda nenuleisti rankų, kai nepasiseka ar nematyti vaisių.

– Vaida, kaip manai, ką Dievas šaukia į evangelizaciją?

– Esu tikra – Dievas pašaukia pačius paprasčiausius žmones, bet svarbiau, kad širdis pirmiau, kol užsidega evangelizuoti, užsidegtų dėl Jėzaus. Jei asmuo nėra susitikęs su gyvuoju Jėzumi, evangelizacija yra tik gražūs žodžiai, socialinė iniciatyva, bet ne Gerosios Naujienos skelbimas.

Kaip gali padėti kitam susitikti su tuo, kurio pats nesutikai? Todėl pradedant svarbu ne evangelizacijos metodai, bet pirmiausia atnaujinti savo susitikimą su Jėzumi, vėliau išmokti tuo pasidalyti su kitais.

Dar popiežius Paulius VI sakė, kad šiandieniam pasauliui reikia ne mokytojų, o liudytojų.

Visiems reikia pamatyti ir patikėti, kad Jėzus veikė ne tik prieš du tūkstantmečius, bet lygiai taip pat veikia ir šiomis dienomis paprastų žmonių gyvenime. Ir mums reikia girdėti tas istorijas, kad mūsų tikėjimas sustiprėtų. Kad ir kur būtume, asmeninis liudijimas visada yra tai, kas priverčia suklusti ir paauglį, ir nuteistąjį, ir visko prisisotinusį arba, atvirkščiai, gyvenimu nusivylusį verslininką.

– Jau daug metų dalyvauji Bažnyčios evangelizacinėje veikloje – kaip keičiasi jos formos?

– Antrus metus rengiame Evangelizacijos mokyklą, pavadintą „Nuo asmeniško iki misionieriško atsivertimo“; prieš 20 metų panašius evangelizacijos ciklus ketverius metus rengėme su „Naujosios Sandoros“ bendruomene. Mąs16

Artuma 2018 m. birželis

– Miesto misijos, šlovinimo vakarai, Evangelizacijos mokykla, Hanzos dienos arkivyskupijos kiemelyje – ar tokių iniciatyvų yra ir kitose šalyse, ar žvelgiama į kitų patirtį?

– Panašių patirčių yra įvairiose šalyse. Teko pačiai dalyvauti tarptautinėse misijose, kalbėtis su žmonėmis, kurie tai daro. Ilgametė patirtis su slovakų pasauliečių bendruomenėmis ir tėvais redemptoristais visada buvo ne tik broliškas palaikymas, bet ir galimybė mokytis, tartis, padėti mūsų žmonėms susipažinti su įvairesniais evangelizacijos būdais. Turiu vieną troškimą, kuris galbūt bus atgaivintas Lietuvoje kartu su tėvais redemptoristais, – tai parapijų misijos, kurios galėtų atnešti daugiau gyvybės į mūsų parapijas, jose esančias institucijas, šeimas.

– „Visur, kur buvo einama su Gerąja Naujiena ir atvira širdimi bei noru dalytis, durys, atrodo, pačios vėrėsi“, – sakei baigiant pernykštę Misijų savaitę Kaune.

Kokie ryškiausi momentai, kada itin stipriai buvo išgyventas Dvasios vedimas, Jos galybė?

– Gal ryškiausias įspūdis liko iš Pravieniškų įkalinimo įstaigos. Nors buvome susitarę, kad atvyksime su Evangelizacijos mokyklos komanda, atėję į salę pamatėme, kad nėra nei vieno žmogaus. Darbuotojai sakė: „Norit, eikit ir kvieskit.“ Priėję prie apsaugos posto pasakėme, kad mums leido eiti, o šie klausia: „Kas?“ Atsakėme, jog nežinome, atrodo... (pasakėme kažkokį vardą). Paklausė, kur einame, mes jų žargonu ištarėme sektoriaus pa-

Didelės ir mažos kryžkelės

vadinimą, ir mus praleido. Toliau dar įdomiau – einame dviese su vienu vyruku ir beldžiamės į gyvenamųjų patalpų duris. Atrodė, kad tikrai Viešpats prieš mus jau ten buvo praėjęs, – vyrai kėlėsi ir ėjo į salę.

Ir tikrai, evangelizacijoje dažnai tenka išgirsti: „Bet taip nebūna... Neįmanoma“, tačiau Dievas atveria ne tik fizines, bet ir širdžių duris. Kartais tereikia tik patikėti, jog Viešpats gali, o mes, net aktyvūs katalikai, taip dažnai nubrėžiame Jam ribas: „Tas tai jau nepasikeis, nieko gero čia nebus.“ Per daug dažnai susitelkiame į tai, ką žmonės daro ne taip, ir per mažai matome, ką Dievas daro taip. O Jis daro, Jis augina, tik nenustokime sėti.

– Kas neleidžia nuleisti rankų, kai evangelizacijos vaisiai, atrodo, džiugūs tą akimirką, bet juk nežinome, kaip jie paskui subręsta?

– Visada galvoju, kad ne mūsų reikalas skaičiuoti vaisius. Tikrai ne visada vaisiai atrodo saldūs, ir per renginius ne visada gali atpažinti, ar tai, ką kalbėjai, kas vyko, palietė žmones. Dažnai galvoju, kad reikėjo daugiau melstis, labiau pasistengti, daugiau širdies įdėti. Pirmiausia prieš bet kokią evangelizaciją meldžiuosi, kad Dievas duotų malonę mylėti tuos žmones, pas kuriuos einame.

Ne visada regime tuos daigus (drįsčiau sakyti, dažniausiai jų nematome), tačiau popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime apie Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii gaudium rašo, kad privalome turėti vidinio tikrumo, t. y. būti įsitikinę, jog Dievas gali veikti bet kurioje situacijoje, net tarp regimų nesėkmių.

Kartais atrodo, kad mūsų pastangos ar užsidegimas neduoda vaisių, bet tai juk ne verslas, kurį gali įvertinti skaičiais. Tikiu, kad Dievui tie žmonės rūpi kur kas labiau, nei mums, ir Jis gali panaudoti net netobulą mūsų skelbimą. Jei bent vienas žmogus, mirties akivaizdoje prisiminęs mūsų mokymus ar liudijimus, pasakys: „Jėzau, pasigailėk!“, esu tikra – buvo verta eiti į gatves, įkalinimo įstaigas, ligonines, socializacijos centrus, lankyti žmones einant nuo durų prie durų, atrodyti keistai, gal net „nekatalikiškai“, bet nenutylėti apie mumyse gyvenančią viltį.

Daug progų praleidau tai paliudyti, ne kartą ėjau išpažinties, kad neišnaudojau Dievo duotos galimybės paliudyti žmonėms prisikėlusį Kristų. Prieš 20 metų labai rimtai priėmiau Dievo žodį: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Kas kartą, kai nuleidžiu rankas ir pradedu galvoti apie vaisius, skaitau Evangelii gaudium, kartais užtenka pirmo puslapio: „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės.“ Tai atsakymas, kodėl nenusvyra rankos, nes šio tikro džiaugsmo labiausiai reikia ir man, ir kiekvienam šiandien. Jei savo gyvenime nematau Evangelijos džiaugsmo, man tai ženklas, kad laikas eiti išpažinties, nes

per daug nuodėmės, liūdesio ar baimės įsileidau į savo gyvenimą, trumpiau sakant – nusukau akis nuo Jėzaus.

– Kokie įspūdžiai apie žmones, kurie ateina liudyti, koncertuoti, šlovinti, klausyti išpažinčių ar kitaip pasitarnauti? Ar sunku juos rasti, prisikviesti?

– Pirmiausia tai nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisideda prie evangelizacijos. Vienas čia tikrai nieko nepadarytum. Galėčiau vardyti vyskupų, kunigų, seserų ir brolių vienuolių, pasauliečių vardus, bet tam prireiktų viso straipsnio. Jie ne tik aukoja savo laiką, palaiko mus malda, remia finansiškai, bet ir atvirai dalijasi savo gyvenimu, ateina su degančia ir galinčia pasitarnauti širdimi.

Evangelizacija visada reikalauja pasitikėjimo ne tik Dievu, bet ir vienas kitu.

Kaip rašoma Evangelii gaudium, „nėra didesnės laisvės, kaip leisti būti nešamam Dvasios,

atsisakius noro viską apskaičiuoti, sukontroliuoti, leisti jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, stumti, kur ji nori.

Ji gerai žino, ko reikia kiekvienai epochai ir kiekvienai akimirkai“.

Aš vis dar mokausi Jai paklusti, bet evangelizacija visada yra ta vieta, kur labiausiai Jos šaukiuosi, nes nežinau, ką Viešpats yra paruošęs ir kaip Jis norėtų pasibelsti į sutiktų žmonių širdis. Esu dėkinga kiekvienam, kuris su atvira širdimi atsiliepia į kvietimą dalyvauti Evangelizacijos mokykloje – tai vieta, kur Viešpats mus laužo, grynina, moko ir priverčia būti savimi, vieta, kur negali likti su kauke. Evangelizacijos mokyklos tikslas yra ne surinkti ilgalaikę žmonių komandą, bet pakviesti juos kartu paaugti, kad grįžtų į savo bendruomenes su dar didesniu užsidegimu ir patirtimi. Juk visi dar turime, kur augti šventume ir misijoje, pirmiausia mokydamiesi mylėti Dievą, artimą ir padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmones.

– Dėkojame už pokalbį ir ypač už Tavo tarnystę!

Artuma 2018 m. birželis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Arba ruoškis Sutvirtinimui,

arba netuoksiu?! (II) Reaguodami į neseniai nuskambėjusį Lietuvos vyskupų priminimą, jog Santuoka neįmanoma be Sutvirtinimo, gegužės Artumoje klausėme jaunų žmonių ir su sužadėtiniais itin artimai bendraujančio klebono, kaip jie reagavo į tokį priminimą, ypač turint omenyje, kad jau vasara – nebėra laiko papildomiems kursams, o metas tuoktis! Kai kurios jaunuolių reakcijos pasirodė tokios aštrios ir į Bažnyčios daržą mesti akmenys tokie skaudūs, kad paprašėme jaunimo pamilto Telšių ordinaro vyskupo Kęstučio KĖVALO atsakyti į kaltinimus ir išsklaidyti abejones.

– Sutvirtinimo sakramentas toks svarbus, kad be jo į Santuoką – nė žingsnio?

– Kūdikystėje esame pakrikštijami, vaikystėje priimame Komuniją, o sąmoningas, laisvas apsisprendimas tikėti įvyksta, kai žmogus gali pats už save kalbėti. Sutvirtinimas – tai laisvas atsidavimas, jaunuolio sakymas: „Aš priimu šį pasiūlymą rimtai.“ Taip užsimezga įgalinantis, išgelbėjantis, sustiprinantis asmens santykis su Dievu.

Tikintieji turi būti parengti tokiam žingsniui, o parengimas vyksta per vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus. Todėl pagal Kanonų teisės nuostatą Santuoką gali priimti tie, kurie yra jau priėmę Sutvirtinimo sakramentą. Santuoka yra po Sutvirtinimo einantis sakramentas. Kanone numatyta išimtis – esant labai sunkioms situacijoms, Sutvirtinimo sakramento šventimas gali būti atidedamas po Santuokos. Lietuvoje išimtis kone tapo taisykle, todėl turėjome skubiai priimti tam tikrą sprendimą, kuris primintų Kanonų teisėje egzistuojančią normą bei pastoracinę logiką. Tad vyskupai, norėdami paskatinti tinkamą praktiką, ir įtraukė tokį reikalavimą kunigams: jeigu nori laiminti Santuoką sužadėtiniams dar neturint Sutvirtinimo sakramento, kunigas turi kreiptis į vyskupą leidimo, tokiu būdu pažymėdamas, kodėl būsimi sutuoktiniai nėra priėmę Sutvirtinimo. Šitaip visai bendruomenei iš naujo primenama: „Dėmesio! Tai išimtis, ne taisyklė.“ Jeigu prašai išimties, turi pagrįsti, kodėl, kas atsitiko, kad tavo gyvenime to nėra įvykę. Pavyzdžiui, žmonės nežinojo šios normos, kunigas neapsižiūrėjo, o dabar Santuo18

Artuma 2018 m. birželis

kos data numatyta, ir gali nukentėti jau suplanuota šventė; tuomet nieko nelaimima ta nuoga taisykle. Jeigu tai nesusikalbėjimas, pagaliau, Bažnyčios klaida, kad žmonės nebuvo gerai informuoti, tada išimtis laikoma legalia.

– Kai kuriems jaunuoliams Sutvirtinimas – tik prievolė, nebūtinas formalumas ar netgi bauginantis amžinas įsipareigojimas būti bendruomenės nariu. „Tai tik dar labiau atstumia mus nuo Bažnyčios“, – teigia sužadėtiniai, ilgai svajoję apie gražią šventę. Kiti, išgirdę, kad Sutvirtinimas privalomas, atšauna: „Teks apseiti be bažnyčios!“ – Kiekvieni namai, kiekviena organizacija turi tvarką (netgi turime posakį: „Tvarka kaip bažnyčioje“). Neteisinga teigti: „Dabar padarė privalomą Sutvirtinimą.“ Jis visada buvo privalomas, ir tai ne pasirinkimas. Pavyzdžiui, norint būti krikščioniu, reikia Krikšto sakramento. Tai ne noras ar manymas, kad tai neblogai. Tai sąlyga patekti į Dangaus karalystę, ir ta sąlyga sugalvota ne Bažnyčios, bet Kristaus. Jis šitos tvarkos autorius, ir Bažnyčia ta autoryste seka. Kas neatgims iš Šventosios Dvasios, nepateks į Dangaus karalystę. Kaip mes priimame Jėzaus pažadą duoti Šventąją Dvasią? Jeigu sakome: „Tai nelabai svarbu“, ignoruojame Jėzų, kuris davė tą tvarką, arba neteisingai suprantame, kas yra Bažnyčios namų darbai. Turime namų darbus, kuriuos Jėzus prašo padaryti, ir Bažnyčia tais paraginimais seka. Jeigu organizacija neturi tvarkos, ar kiekvienas įveda savo tvarką, kaip supranta, tuomet toje organizacijoje – netvarka. Bet Jėzus jos nenorėjo. Jis davė mokiniams aiškias nuorodas, per istoriją veda savo Bažnyčią, kuri suformulavo teisinius nuostatus ir šiandien juos duoda ne dėl to, kad žmones pasmerktų ar atstumtų, bet iš gailestingumo. Jeigu nori patekti į Dangų, turi priimti tuos nuostatus rimtai. Dėl to tau, kaip Bažnyčios vaikui, sakome: „Turi padaryti namų darbus, kad patektum į Aukštąją mokyklą.“ Net jeigu vaikas pyksta ant Tėvo, kad verčia jį mokytis, Tėvas negali tos pareigos atsisakyti.

Didelės ir mažos kryžkelės

– O kaip derėtų reaguoti pasauliečiams, kurių draugai, artimieji manipuliuoja sakramentais, ieško vietų, kur galėtų prasmukti be jų? Iš tikinčio jaunimo reakcijos, kuriems reikalavimas priimti Sutvirtinimą – ne problema, matyti, kad jiems pikta, kai į bažnyčią nevaikštantys veržiasi ten tuoktis, tuo tarsi sutrypdami tai, kas kitiems šventa.

– Reikia kviesti žmones į Bažnyčią. Jeigu neįmanoma pakviesti ar jie nesiklauso, gera tiesiog pasimelsti už juos, kad vėliau atrastų tą gylį. Bažnyčios nepažįstantis žmogus piktinsis bet kuriuo jos veiksmu. Dažniausiai dėl to, kad žmonės nesuvokia Bažnyčios misijos ir žinios, kurią ji nori perduoti. Bažnyčia netrokšta kankinti įvairiomis nuorodomis, bet nori iš gailestingumo tau pasiūlyti laimėti Gyvenimą, kad tu rimtai priimtum jos teikiamas galimybes ir pagaliau pasinaudotum pažadais. Jeigu tau kas nors kitas žada Dangų, imk tą pažadą. Tačiau niekas nežada. Jeigu nori rimtai priimti šitą teikiamą galimybę, turi rimtai priimti ir reikalavimus. Kiekvienas vertingas dalykas turi kainą, ir jeigu nesutinki jos mokėti, tai gal tuo metu nesupranti, kas siūloma, arba iš tikrųjų nesi pasiruošęs tokiai dovanai. Jeigu neįsigilinai į pasiūlymą, gal ne laikas priimti sakramentą? Siūlyčiau nenusiminti, liudyti, ką galime, o jeigu liudyti nepavyksta ar mūsų liudijimo nepriima, – „eiti į kitą miestą“, kaip sako Jėzus, ir ten liudyti.

– O jeigu Sutvirtinimas priimamas paskubomis, neapgalvojus, tik dėl to, kad reikia, arba ordinarui parašomas prašymas Sutvirtinimui po Santuokos, bet atėjus laikui žmogus nepasirodo? Ar tokios Santuokos galiojimui nekyla pavojus?

– Taip elgtis nebrandu. Tikimės, kad žmogaus branda augs, Dievas ves, malonė lydės, ir jis patirs tikėjimą. Kiek daug žmonių nebrandžiai ėjo į Santuoką, nesuprato, kas įvyko, bet vėliau tapo nuoširdžiais krikščionimis. Mintimis grįždami į Santuokos dieną, jie dėkoja, kad Dievas nepelnytai jiems davė dovaną, kurią jie išpakavo tik pa-

keliui, gal tik po 10 ar 20 metų. Sutvirtinimo malonė irgi skleidžiasi visą gyvenimą; Sutvirtinimu uždegama žalia šviesa ir gaunama tiek malonės, kiek atveriami vartai.

Jeigu vartai siauri, nedidelė ir srovė.

Mes žinome, kas žmogui nutiks, jeigu jis sąmoningai priims sakramentus, bet nežinome, kas bus kitiems. Tai klausimas, kaip naudoji savo laisvę. Niekas negali būti per jėgą nuvarytas į Dangų. Net Dievas negali žmogaus priversti, nes pats tą laisvę davė. Jeigu žmogus Jam sako: „Ne, man nereikia“, Dievas negali nieko padaryti. Aišku, Dievui, pasak Šventojo Rašto, nėra negalimų dalykų…

Padėkime Dievui mums padėti!

Jolantos Klietkutės nuotraukos

– „Tikrai nėjau ir nelankiau tų paskaitų, nejuokinkit.

Sumokėjau klebonui penkiasdešimtinę, ir tiek reikalų“, – tokios jaunuolių pastabos primena tikrą Bažnyčios skaudulį... Kaip tai paaiškinti jaunimui, manančiam, kad Bažnyčia nusprendė pasipelnyti?

– Kiekvienoje bendruomenėje kai kurie žmonės peržengia ribas, nesilaiko taisyklių. Deja, ir kunigų bendruomenėje atsiranda tokių, kurie daro gėdą Bažnyčiai ir iškreipia jos misiją. Dėl šitokių kunigų ir jų veikimo būdo mes raudam! Gedime, nes tai didžiulis antiliudijimas, bet vis tiek nenusimename, nes daugiau yra gerų kunigų nei blogų. Tuos, kurie klysta, vyskupas įpareigotas įspėti ar net atleisti nuo klebono pareigų. Toks kunigas negali vadovauti parapijai. Taip turėtų būti. Bet Lietuvoje yra apie 700 kunigų, ir vieno blogas veiksmas krinta ant visų, o gerai tarnaujantys lieka nepastebėti.

– Jau kad turime puikią progą pasikalbėti, dar vienas klausimas. Birželį sueina metai, kai esate Telšiuose. Kaip sekėsi imtis šios naujos tarnystės, kokie įspūdžiai praėjus metams?

– Nejučia prabėgo metai Žemaitijoje, Telšių vyskupijoje, ir iki šios dienos neatsistebiu Viešpaties planu. Man tai ir nuotykis, ir iššūkis: pažinti naujus žmones, naują Lietuvos regioną. Aš čia dar palyginti neseniai, todėl nelabai galėčiau įvertinti, kaip sekasi, bet dalyvauti vyskupijos gyvenime tikrai labai įdomu. Jau įsijaučiau į darbų ir veiklų sūkurį. Pabuvau daugelyje Žemaitijos bažnyčių, aplankiau visus vyskupijos dekanatus, susitikau su daugybe žmonių, kurie yra Žemaitijos patriotai, – jie ir mane savo įkarščiu uždegė stengtis dėl šio unikalaus ir gražaus Lietuvos krašto. Kai vyksite į pajūrį, nepamirškite stabtelėti kuriame nors Žemaitijos mieste ir miestelyje.

Nustebsite, kiek daug naujo galima pamatyti ir sužinoti.

Gal net pasiseks aplankyti Žemaičių Kalvarijos atlaidus ir praeiti Kalnus?! Aš jau tai atradau ir džiaugiuosi, kad Viešpats čia mane pakvietė.

– Ačiū už nuoširdų pasidalijimą ir meldžiame Dievo palaimos ganytojiškojoje tarnystėje!

Kalbino Valdonė MILIUVIENĖ

Artuma 2018 m. birželis

19

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie homilijas ir pamokslus

Augustinas, 6 metai

Arijus, 5 metai

Man tai patinka, kai kunigas sako pamokslą vaikams.

Kartą, kai buvau bažnyčioje, tai kunigas vaikams pasekė tokią pasaką apie berniuką, kuris buvo vadinamas laimingu princu. Tas berniukas buvo labai geras ir padėjo visiems, ką tik ištikdavo kokia nors bėda. Ir paskui, kai bėda nutiko tam berniukui, tie, kuriems jis padėjo, padėjo ir jam. Ir jam viskas baigėsi gerai. Tada kunigas ir sako, kad visiems geriems žmonėms visada Dievas atsilygina gerais darbais. Jeigu vaikas padeda kitam vaikui arba močiutei, arba kokiam nors žmogui, tai ir jam visi padeda ir tada jau niekas nebebaisu. Aš irgi padedu, kai tik manęs paprašo. Vieną dieną darželyje aš visus vaikus pavaišinau bananais. Ir jau kitą dieną Emilija atsinešė sausainių ir irgi davė visiems vaikams. Ir man davė.

Man tai nepatinka būti bažnyčioje per pamokslą.

Tada reikia tyliai stovėti arba sėdėti ir negalima žaisti telefonu. Kai buvau su močiute bažnyčioje, tai ji per pamokslą buvo truputį užmigusi. Tada aš truputį pažaidžiau telefonu, na, vieną tokį žaidimą su rutuliukais.

Bet paskui tai man liepė greitai padėti telefoną, nes sakė, kad jei žaisiu bažnyčioje, tai namuose jau telefono nebegausiu. Tada jau nebežaidžiau, bet pamokslas tai man nelabai patiko, nes buvo labai ilgas.

Liepa, 4 metai Kai aš ateinu į bažnyčią ir būna Mišios, tai per pamokslą aš ir kiti vaikai visada einame į tokį kambariuką.

Ten žaidžiame, kartais tokia teta mums paskaito pasaką.

O kartą tai vaidinome tokį žaidimą, ir aš buvau princesė.

Man labai patinka, kai per Mišias būna pamokslas, nes tada galima truputį pažaisti. Bet jei tokios tetos nebūna ir mes į tą kambarėlį neiname, tada man pamokslas jau nebepatinka. Per pamokslą nieko negalima daryti: negalima valgyti sausainių, negalima garsiai kalbėti, negalima kramtyti gumos, o išbėgti galima tik tada, kai užsinori į tualetą. Pasakyti, kad nori į tualetą, bet iš tikro nenorėti, irgi negalima, nes bažnyčioje vaikams meluoti negalima.

Laurynas, 5 metai Kunigėlis kartą sakė pamokslą ir pasakė, kad vaikams kartais galima paišdykauti. Tik labai smarkiai išdykauti negalima, bet truputį tai galima. Paskui visi jau gėrė arbatą, o aš pasakiau mamai, kad vaikams galima išdykauti, nes taip per pamokslą pasakė kunigėlis. Ir tikrai jis taip pasakė garsiai. Visi, kas buvo bažnyčioje, girdėjo.

Bet mama sako, kad išdykauti negalima, nes tada gali kas nors negera nutikti. Aš kartą išdykavau su riedučiais ir parkritau. Paskui reikėjo koją pleistriuku užklijuoti, nes net kraujukas bėgo ir labai skaudėjo. Daugiau su riedučiais nebeišdykauju. Kai važinėjuosi, tai labai atsargiai ir toli nuo mamos niekada nebenuvažiuoju. Aš nebenoriu, kad atsitiktų taip, kaip tada atsitiko.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

2018 m. birželio 25–30 d.

I lygio, I dalies kursai Katechetams, tikybos mokytojams ir visiems, kurie dega troškimu dalintis Evangelija su pačiais mažiausiais, 3–6 metų vaikais.

Kursų vadovė – sertifikuota tarptautinės Gerojo Ganytojo katechezės asociacijos lektorė Deborah Presser-Velder (Vokietija).

Kursų dalyviai gauna sertifikatą, suteikiantį teisę pradėti formuoti artriumą ir dirbti su I lygio amžiaus (3-6 metų) vaikais.

Kursai vyks Domus Pacis piligrimų namuose prie pranciškonų vienuolyno, Papilio g. 9, Kaunas.

Registracija ir informacija: ggk@inbox.lt arba tel. 8 674 69380 (Kristina)

20

Artuma 2018 m. birželis

Veidu į vaiką

Mažieji ir Bažnyčia to tekstą tiesiogiai prisiliečiant prie palyginimų. Vaiko prisilietimas jusliniu-patyriminiu būdu – ypač svarbus, nes mažųjų mokymasis ir supratimas dar nėra perėję į abstraktaus mąstymo lygmenį. Vaikams atskleidžiama tikroji krikščioniška Tiesa per aplinką nesumenkinant jos, nekeičiant jos vaikiškais žodžiais ar žaislais. Atriume per jutiminę patirtį vaikai pakviečiami į santykį su Dievu. Tai galimybė mėgautis jiems skirta Dievo meile. Vaikai mokosi per atkartojimą, aktyvų įsitraukimą, tylų apmąstymą. Aplinka nėra prisotinta faktų ir naujų žinių. Ji kaip tik įtraukia vaiką į slėpinį, įveda į vietą, kur jis gali praktikuoti katalikų tikėjimą kūnu, protu ir siela.

Gerojo Ganytojo katechezė – tai kelias, kuriuo eidamas vaikas pamilsta Dievą. Šiuo keliu Lietuvoje eina jau nemažas būrys vaikų. Atriumai veikia Dievo Meilės misionierių, dar žinomų kaip Motinos Teresės seserų, vienuolynuose Vilniuje ir Kretingoje, „Šeimų darželyje“ Vilniuje, pranciškonų vienuolyne prie Šv. Jurgio bažnyčios Kaune. GGK kursų dalyviais kviečiami būti ne tik mokytojai ar katechetai. Juose dalyvauja dvasininkai, pašvęstieji, tėvai ar kiti tikintieji, norintys padėti mažam vaikui atrasti vietą Bažnyčioje.

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dangaus Karalystė“ (Mk 10, 14), – sako Jėzus savo mokiniams. O kaip bažnyčia ir šv. Mišios atrodo mažųjų akimis? Dideli aukšti suolai, aplink dažnai surūgę suaugusieji, toli prie altoriaus stovintis kunigas, nuolatinis mamos ar tėčio: „Nekalbėk, nebėgiok, sėdėk ramiai, ššš...“ Gerai, jei gelbėja graži liturginė muzika ar vaizdingi paveikslai, kuriuos galima apžiūrėti, kol suaugusieji meldžiasi, bet tik tyliai, nekomentuojant... Toks vaiko susitikimas su Bažnyčia. Ar mes, katalikai, tikrai jo norime tokio?

XX a. viduryje dvi italės, dirbančios mažų (3–6 metų) vaikų grupėje, po ilgų stebėjimų ir tyrimų suprato, jog vaikai įsitraukia į santykį su Dievu kitokiu būdu nei suaugusieji. 1954 m. teologė-biblistė Sofia Cavalleti ir Montessori metodo specialistė Gianna Gobbi išvystė Gerojo Ganytojo katechezės (GGK) metodą, paremtą Šventuoju Raštu, liturgija ir montesorinio ugdymo principais. Šiandien šis metodas naudojamas daugiau nei 38 pasaulio šalyse siekiant padėti 3–12 metų vaikams susitikti Dievą ir Jį pažinti.

GGK yra kitokia nei įprastinės katechezės, prasidedančios nuo konkrečios programos, pamokos struktūros ir mokytojo, pasirengusio įtraukti, sužavėti, palinksminti atėjusius vaikus. Šioje katechezėje svarbus pasitikėjimas Dievo darbu, kurį Jis nori nuveikti vaikų gyvenime, ir tikėjimas perkeičiančiomis Dievo dovanomis, kurias yra gavusi Bažnyčia. Vaikams duodama laiko patirti, išgirsti, apmąstyti liturgiją bei Šventojo Rašto žodžius. Visa tai vyksta katechezę paremiant trimis Kasmet Lietuvoje organizuojami kursai su šios kaugdymo dalyviais: vaiku, aplinka, techezės specialiste, lektore iš Austrijos Deborah mokytoju. Jų susidūrimo taške užsiPRESSER-VELDER padeda norintiems pažinti kalmezga vaiko susitikimo su mylinčiu Dievu patirtis. bą, kuria Dievas prabyla į mažuosius. Kristina JaKatechezėje įvedamas „tylusis ugkelienė kalbina ją apie tai, kaip pati atrado Gerojo dymo partneris“ – aplinka, atliepianGanytojo katechezę ir ką ši gali duoti vaikams. ti esmines vaiko ugdymosi reikmes.

– Kaip Jūs atradote Gerojo Ganytojo katechezę?

Aplinka yra įvardijama lotynišku ter– Atsitiktinai! Nuo 20 metų dirbau Montessori mokyklos minu atriumas, Bažnyčios istorijoje mokytoja. Įkūriau vaikų darželį Vokietijoje, padėjau kuriant vartojamu išreikšti erdvei – prieangiui mokyklą, tačiau mačiau, jog ugdymo procese vaikai neįgyja prie bazilikos, kur buvo ruošiami kapusiausvyros tarp laisvės ir disciplinos. Daugelyje mokyklų vaikams buvo sutechumenai. GGK atriumas – tai vieteikta daug laisvės, tačiau jie nebuvo ugdomi taip, kaip siūlė Marija Montesta, kurioje vaikas pasiruošia dalyvauti sori. Tad pradėjau ieškoti trūkstamos dalies, kažko, kas buvo prarasta taikant Bažnyčios gyvenime. Paruošta aplinMontessori pedagogiką. ka padeda jam užmegzti autentišką 1994 m. į mano rankas pateko knyga Religinis vaiko potencialas. Akimirka, santykį su Dievu. Kiekviena priemokai ją perskaičiau, buvo ypatinga. Supratau, jog atradau tai, ko iki tol troškau nė atspindi biblinį įvykį ar liturginį ir ieškojau. Paskyriau savo gyvenimą tam, kas nepaprastai gražu, kas išaugo iš elementą. Pvz., Izraelio žemėlapis Montessori ugdymo sistemos. atskleidžia Dievo tapimą žmogumi, Antra priežastis, kodėl GGK patraukė dėmesį, tai mano sūnus (turiu šešis garstyčios grūdeliai ar kt. priemonės vaikus). Paprastai vakarais vaikams skaitydavau pasakojimus, legendas, bet du leidžia vaikui suprasti Šventojo RašArtuma 2018 m. birželis

21

Veidu į vaiką

kartus per savaitę – skaitinius iš Biblijos ir būtent šiais vakarais vaikai būdavo visiškai ramūs ir laimingi, ramiai ir džiugiai užmigdavo.

Vienas mano sūnus, Johnas Otto, būdamas šešerių, laukė širdies operacijos. Į kliniką atnešiau jam vaikišką Bibliją.

Tris dienas prieš operaciją ligoninėje jam skaitydavau iš jos.

Vakare prieš operaciją skaičiau pasakojimą apie Dovydą ir Galijotą – vietą, kai Dovydas paleidžia akmenį Galijotui į kaktą. Johnui Otto tai padarė didžiulį įspūdį. Jis paprašė manęs: „Mama, kai rytoj ateisi pas mane prieš operaciją, atsinešk didelę Bibliją. Aš noriu, kad iš jos man paskaitytum šią istoriją.“ Kitą dieną atsinešusi perskaičiau jam tą ištrauką iki tos vietos, kur sakoma: „Aš ateinu prieš tave vardu

Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį“ (plg. 1 Sam 17, 45). Tada jis paėmė mano ranką, pažiūrėjo ir pasakė: „Dabar aš jau galiu eiti.“ Po operacijos operavęs gydytojas paklausė: „Ką jūs padarėte tam vaikui?

Niekada nesu matęs šešerių metų vaiko, kuris būtų buvęs toks ramus ir visai nebijotų!“ Ši patirtis man parodė, kad Viešpaties Žodis gali būti iš tikrųjų svarbus vaikams.

Kita patirtis susijusi su Johnu Otto, kai jis buvo kūdikis.

Visus savo vaikus vesdavausi kartu į Mišias ir visi sėdėdavo šalia manęs. Bet Johnas Otto per konsekraciją tapdavo nepaprastai tylus, susikaupęs, jo kūnelis būdavo įsitempęs (jam buvo kokie šeši ar septyni mėnesiai). Aš klausdavau savęs – kas tai? Kaip vaikas gali taip intuityviai jausti, kad vyksta kažkas labai didinga? Tai platus klausimas apie vaiko religinį potencialą ir visiems į jį reikėtų ieškoti atsakymo. Štai kodėl GGK patraukė mano dėmesį. Ji sako: „Leiskite mažiesiems ateiti pas mane.“ – Kuo GGK skiriasi nuo kitų panašių programų?

– Viena vertus, GGK išaugo iš Montessori pedagogikos. Joje yra daug nuostabių pedagoginių dalykų, padedančių mums padėti vaikams ir atkreipti dėmesį į jų poreikius. Pvz., nėra kitos tokios katechezės, kaip GGK, kuri taip parengtų aplinką, kad vaikas galėtų dirbti ir jo darbas taptų malda. Žinome, kad vaikai turi mokytis per judėjimą, per konkrečius, o ne abstrakčius dalykus. 3–6 metų vaikai mokosi per pojūtį, veiksmą, todėl labai svarbu suteikti jiems priemones, vietą, kurioje būtų gerbiami kaip asmenys, sukurti 22

Artuma 2018 m. birželis

tylos aplinką, kur išmoktų susikaupti. Svarbu suprasti, jog vaikas jau turi savyje žinojimą ir Viešpaties žodžio troškimą. Čia jis gali auginti asmeninį santykį su Dievu. Jėzus evangelijose yra pasakęs daug žodžių apie vaikus: „jų yra Dangaus karalystė“, „jeigu nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite...“ Vaikas iškeliamas į centrą lyg pavyzdys mums, kaip mes galime įeiti į dangų. Taigi, pagarba vaikui ir požiūriu į jo orumą GGK skiriasi nuo kitų katechezių.

Mes remiamės Marijos Montessori vizija, kad vaikas turi „sugeriantį“ protą ir kaip kempinė sugeria viską vien būdamas aplinkoje. Kad vaikas išgyvena jautriuosius periodus, tinkamus tvarkai, kalboms, augimui, judėjimui, jo jausmams stiprinti, jo socialinėms galimybėms tobulinti ir auginti; maža to – žinome, kad 0–6 metų tarpsnyje vaikas turi stiprų religinį pojūtį. Tai naujas psichologijos mokslo tyrimų atradimas, kad vaiko religinis jausmas yra ne racionalus, bet labiau jausminis-emocinis.

Kitaip žvelgiame ne tik į vaiką, bet ir į suaugusįjį.

Suaugusysis yra ne mokytojas, bet klausytojas, kartu su vaiku klausantis Dievo žodžio ir apmąstantis jį drauge.

Suaugusiajam skirtas labai svarbus vaidmuo skelbti Dievo žodį, parengti aplinką, priemones ir sykiu mokėti būti stebėtoju, ne įteigiančiu vaikams tiesas, bet skatinančiu ieškoti, kviečiančiu patiems artėti prie Dievo. Taigi, suaugusiojo vaidmuo čia yra ir aktyvus, ir pasyvus.

Katechizuoti – tai skelbti Dievo žodį ir padėti jam pasilikti vaiko širdyje, ne aiškinant, ne klausimų–atsakymų forma. Trečias dalykas tai, jog GGK organizuojama pagal vaiko amžiaus tarpsnius. Grupė vaikams, kurie yra jaunesni nei 3 metų, – tai pirmoji, kūdikių, grupė. Tiems vaikams būdingas ypatingas jautrumas. Kita grupė – 6–9 metų vaikai; jų poreikiai, rūpimi klausimai jau kiti. Trečioji grupė – 9–12 metų vaikai. Nuo 12 metų jie yra pasirengę tęsti tikėjimo kelionę nebe atriumo bendruomenėje, o kartu su suaugusiųjų bažnyčia. Baigdami 12-uosius, jie jau turi gilų liturgijos ir Raštų pažinimą, yra gavę krikščioniškąją formaciją ir tikrai gali rengtis Sutvirtinimui. Visa tai Gerojo Ganytojo katechezę daro išskirtinę. Vaikai, dalyvavę atriume mūsų parapijoje, įsitraukę į kitą religinę veiklą labai išsiskirdavo iš bendraamžių. Atrodė, lyg jie jau turi kažkokias atviras ausis, supranta visai kitaip. Vienas kunigas sakydavo, kad GGK yra krikščionybės abėcėlė.

– Kam rekomenduotumėte Gerojo Ganytojo katechezę?

– Katechezę rekomenduočiau visiems: kunigams, katechetams, vaikus auginantiems tėvams, močiutėms, seneliams. Tai didelė pagalba, kad ryšyje su Jėzumi augtų vaikų tikėjimas, kad atsinaujintų ir mūsų pačių tikėjimas išgyvenant šią patirtį. Juk svarbiausia Gerojo Ganytojo katechezės misija – augti santykyje su Jėzumi ir atrasti vis daugiau Jo meilės. Ir ja gyventi.

– Dėkojame už pokalbį ir laukiame greito susitikimo Lietuvoje!

Parengė Indrė VITKUVIENĖ ir Kristina JAKELIENĖ

Veidu į vaiką

Kaip vyksta pokyčiai?

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena – tai proga prisiminti vaikus mūsų aplinkoje, juos pastebėti ir paskatinti. Švenčiant šią dieną prisimename ir tuos, kurie kasdien yra vaikų draugai, globėjai ir pagalbininkai. O tokių žmonių išties daug – tai vaikų dienos centrų darbuotojai ir savanoriai visoje Lietuvoje. „Mūsų centre kurį laiką lankėsi mokymosi sunkumų turėjusi mergina. Įvairių institucijų siūlomos programos, turėjusios jai padėti atrasti save, rezultatų nedavė. Buvo akivaizdi „duobė“. Ieškojome būdų, kaip padėti merginai atrasti save, norimą veiklą. Profesinio mokymo centre radome ją dominančios specialybės kursus ir matome akivaizdžią pažangą – mergina daro tai, kas jai išties įdomu. Dienos centre padedame jai atrasti savo hobį, kuriuo ji čia mielai užsiima, o jos darbai teikia džiaugsmo kitiems vai-

kokie svarbūs dienos centrai yra šiandienos visuomenėje. Juose auga bei tobulėja jaunesnieji mūsų visuomenės nariai.

Kauno širdyje įsikūręs Senamiesčio vaikų dienos centras – vienas iš Lietuvoje sėkmingai veikiančių tokių centrų. Į jį kasdien ateina bemaž 25 vaikai. Jo vadovės Aušros Žukauskaitės teigimu, ne paslaptis, kad šį ir kitus šalyje esančius dienos centrus lanko vaikai iš įvairių sunkumų patiriančių šeimų. Tokioms šeimoms dažnai trūksta vaikų auginimo įgūdžių. Dienos centras tampa svarbi vieta, nes vaikai, jame leisdami laiką, mažiau būna juos žalojančioje aplinkoje.

Ten, kur yra mylimi ir laukiami, jie atpažįsta savo talentus, ugdosi kūrybiškumą. Darbuotojai vaikams organizuoja edukacinius užsiėmimus, drauge su jais sportuoja, padeda ruošti namų darKviečiame galinčius ir norinčius auka prisidėti bus ar kurti įvairias prie Senamiesčio vaikų dienos centro veiklos menines programas.

Dienos centro banko sąskaita: Pasak vadovės AušLT67 7044 0600 0344 4235 (AB „SEB bankas“) ros, svarbiausia yra Įmonės kodas: 135632740 tai, jog kiekvienas Mokėjimo paskirtis: parama vaikas čia yra pastebimas, įvertinamas, kams. Draugų džiaugsmas ir pagyrimai išgirstamos jo problemos ir džiaugsmai. jos talentams daro didelę įtaką mergi- Darbuotojai ir centro praktikantai bei nos savivertei. Keičiasi ir jos elgesys. Vi- savanoriai dovanoja vaikams savo širdis, sa tai paliudija, kad atradus tai, kas vai- ir tai duoda regimų rezultatų.

Dienos centruose ugdomi tie, kurie kui išties įdomu ir jį visapusiškai ugdo, vyksta didžiausių pokyčių“, – pasakoja mūsų visuomenėje paprastai neranda vieno Carito vaikų dienos centro vado- sau vietos. Vaikų, augančių sudėtingovė. Ši jame nutikusi istorija byloja ir tai, mis sąlygomis, yra nemažai, tačiau Auš-

ra sako, kad šiandien labiausiai trūksta visuomenės įsitraukimo: „Labiausiai norėtųsi, kad stiprėtų bendruomenės ir žmonės patys vieni kitiems padėtų. Jei vaikas kenčia šeimoje, apie smurto atvejus reikėtų ne tik pranešti vaiko teisių apsaugos kontrolieriams ar policijai, bet ir patiems padėti vaikui: pamaitinti jį, pakviesti pabūti savo namuose. Labai norėtųsi bendruomeniškumo. Dažniausiai šių šeimų tėvai taip pat patiria didžiulį visuomenės atstūmimą, jaučiasi kitokie, „neatitinkantys normų“. Vaikai jaučiasi lygiai taip pat – jie neturi draugų savo gatvėje ar gyvenvietėje, mokykloje. Kai tėvai nėra integravęsi į visuomenę, ir jų vaikai auga tokioje aplinkoje. Tėvai nepaskatina vaikų tapti visuomenės dalimi, ir tuomet ypač sunku tai pakeisti, nors dienos centro darbuotojai nepraranda vilties ir pasitikėjimo vaikais. Norėtųsi, kad į tai geriau įsitrauktų mūsų parapijos. Tai labai padėtų. Kai vaiką paima iš šeimos, kaimynas ar tolimas giminaitis galėtų prisidėti ir nebijoti atsakomybės imti jį globoti. Turime gerų pavyzdžių Italijoje, Sakartvele (kitaip – Gruzijoje), kitose šalyse, kur giminaičiai ar kaimynai priglaudžia vaikus, nes aplinkiniams tai garbės reikalas. Mums trūksta paprasčiausios artimo meilės. Būtų gera, kad kasdien po lašelį, po kruopelytę jos daugėtų mūsų visuomenėje.“ Senamiesčio vaikų dienos centras visuomet labai laukia savanorių.

Tų, kurie myli vaikus ir gali bent keletą valandų per savaitę paskirti bičiulystei su jais. Šioje tarnystėje ypač svarbi meilė vaikams.

Susidomėjusius kviečiame – rašykite elektroniniu paštu senamiesciovdc@gmail.com.

Justina DAUGALAITĖ, Lietuvos Caritas

Artuma 2018 m. birželis

23

is

iššūk

Agnė GRIGAITYTĖ „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.

Visi jaunuoliai turi teisę būti pakviesti į bažnytinę bendruomenę – atskirtyje gyvenantys, išskirtinai atrodantys, neįgalumo ir kančios, skurdo ir smurto sąlygomis augantys. Tai ypatinga Dvasios dovana, leidžianti suspindėti „išėjusios“ Bažnyčios stiliui. Kiekvieną jaunuolį reikia nuosekliai ir tvirtai lydėti tikėjimo kelionėje. Tad jaunimas gręžiasi į tuos, kurie evangelizuoja savo gyvenimu, o ne imituoja tikėjimą. Pavyzdys, autentiškas liudijimas, nepasaldintas pasakojimas apie kasdienybės džiaugsmus ir iššūkius įkvepia ir patraukia, o vilties prieskonis besiklausančio ir šalia keliaujančio jaunuolio nepalieka abejingo. ...Kartą važiavome į dekanato jaunimo dieną. Mus pasitikusi vienuolė pakvietė pietų, prisėdo pabendrauti; pokalbis nuo paprastų dalykų natūraliai išaugo iki klausimų: „O kaip jūs atpažinote savo pašaukimą?“ Ji atvirai paliudijo savo gyvenimą, jos akys spindėjo tikrumu. Vėliau užsukome aplankyti bičiulių šeimos. Matant darną tarp vyro ir žmonos, laimingus vaikus, vėl kilo pašaukimo klausimas. Grįždami namo pripažinome, kad, regint tokių autentiškų pavyzdžių, širdyje sukirba troškimas atsiliepti ir visiškai įgyvendinti savo pašaukimą. Taigi jaunimo sielovadai svarbu atrasti žmogų, kuriam rūpėtų jaunimas, kuris būtų pasiryžęs užmegzti santykius, norėtų praktiškai perduoti tikėjimą, gebėtų įsiklausyti į jaunuolių klausimus ir tikėtų, kad kiekviename iš jų yra atrastina pirmapradė Dievo dovana.

24

Artuma 2018 m. birželis

Popiežius Pranciškus ragina nuo išskirtinių įvykių, renginių pereiti prie įprasto kasdienio darbo parapijose. Jaunuoliams Bažnyčioje svarbu priklausyti bendruomenei. Jie ieško grupių, kuriose būtų priimti, palaikyti, įgalinti veikti. Dažniausiai pasirenkamos organizacijos, prisidedančios prie tapatybės formavimo, talentų ugdymo ar atliepiančios domėjimosi sritį. Bažnyčia, parapijų bendruomenės turi puikią galimybę pasiūlyti jaunimui tai ir dar daugiau – maldos, nuoširdžios krikščioniškos bendrystės patirčių.

Svarbu, kad Bažnyčia kalbėtų jaunuoliams aktualiomis temomis: apie lytiškumą, skyrybas, socialinę nelygybę, priklausomybes, prekybą žmonėmis, gamtos tausojimą. Atsakyti į rūpimus klausimus, patirti krikščionišką bendrystę įmanoma ten, kur jaunuoliai gali reguliariai susitikti ir sutikti asmenų, palydinčių jaunimo grupę. Tai ypač svarbu, norint pakeisti dabartinę kritinę situaciją, kai jaunuoliai, priėmę Sutvirtinimo sakramentą, neįsitraukia į parapijos gyvenimą.

Kuriant sielovadines schemas, reikia pasikviesti ir įgalinti jaunimą kurti

otrauka

Lietuvos jaunimas pakeliui į Sinodą (II)

anulytės nu

Išeiti, regėti, pašaukti

drauge. Jaunatviškos idėjos kartais gali atrodyti provokuojamos, tačiau jos įneša naujų vėjų į parapijų pastoracines tarybas ar kitas struktūras. Ugdydama jaunimą Bažnyčia pasitelkia įvairių priemonių: sportą, muziką ir kitokią meninę saviraišką, piligrimines keliones, žygius, stovyklas, katechetinius kursus, liudijimų, giesmių vakarus, jaunimo dienas, kitus renginius. Patys jaunuoliai pagalbą kitiems įvardijo kaip svarbiausią motyvą dalyvauti Bažnyčios veikloje, tad jiems svarbi savanorystės patirtis. Parapija turi puikių galimybių pakviesti jaunimą savanoriauti senelių ar vaikų namuose, aplankant neįgalų ar senyvą žmogų namuose, prižiūrint aplinką, apleistus parkus ar kapus, užsiimant su vaikais per Mišias, organizuojant šventinį pasveikinimą Motinos / Tėvo dienos proga ir daug kitų sričių. Vis dėlto autentiška maldos, Šventojo Rašto skaitymo ir asmeninio susitikimo su Dievu Švenčiausiajame Sakramente patirtis lieka nepamainoma triukšmo ir technologijų apsuptyje.

Per kai kurias jaunimo sielovados priemones atsiskleidžia bendruomeninis parapijos vaizdas, kuriame apie jaunimą kalbama neatsietai nuo šeimų, Carito ar katechezės grupių veiklos.

Brangintinas bendruomenių kūrybiškumas teikiant pasiūlymų, kaip atsižvelgti į jaunuolių savitumą ir prisidėti prie jų ugdymo.

Sinodo kelionėje esame kviečiami veikti pagal Jėzaus susitikimo su savo meto žmonėmis būdą: išeiti, regėti ir pašaukti. Išeiti – leidžiant jaunuoliams būti pagrindiniais veikėjais, kurių indėlis priimamas; regėti – skirti laiko būti su jaunimu, žavėtis juo; pašaukti – tai sužadinti troškimą, išvesti žmogų iš to, kas jį stabdo, arba iš atpalaiduojančių patogumų. Būtent tai, o ne reikalavimas laikytis normų skatina žmones leistis į kelią ir patirti Evangelijos džiaugsmą (plg. dokumentas „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“).

Marijos St

Jaunimo

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

Marijos Stanulytės asociatyvinė nuotrauka

Didžioji Dievo svajonė

„Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49).

Tai vieninteliai evangelijų mums perteikti berniuko Jėzaus žodžiai. Ši ištara tikrai sudėtinga, mat iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus stokoja pagarbos Juozapui ir Marijai, yra aiškiai nustebintas ir supykęs, kad jie nesupranta, kodėl Jis pasiliko Dievo šventovėje jiems nepranešęs. Iš tiesų šiais gana mįslingais žodžiais išreiškiamas Jo sūnystės slėpinys, o Jame ir kiekvieno asmens sūnystės slėpinys, nes kiekvienas žmogaus vaikas, pirmiau nei pradėtas motinos įsčiose, pirmiau nei panorėtas tėvų (ir kaip dažnai net nepanorėtas, nes jo atsiradimas neatitinka žmonių planų) visada branginamas Dievo širdyje.

Sukurti meilei Popiežius Pranciškus ryžtingai pareiškia: „Kiekvienas kūdikis, užsimezgantis motinos įsčiose, yra Dievo Tėvo ir Jo amžinosios meilės amžinojo plano dalis: Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau (Jer 1, 5). Kiekvienas kūdikis visada yra Dievo širdyje ir tą akimirką, kai jis pradedamas, išsipildo amžina Kūrėjo svajonė. Pagalvokime, koks vertingas yra embrionas nuo jo prasidėjimo akimirkos! Pažvelkime Tėvo, kuris visada mato toliau visos išorinės regimybės, meilės kupinomis akimis“ (Amoris laetitia 168). Ne tik Jėzus kaip Dievo Sūnus yra pašauktas būti savo Tėvo reikaluose, bet ir kiekvienas vaikas, kuris niekada nėra savo tėvų nuosavybė, priklauso dangiškajam Tėvui, visada turinčiam jo atžvilgiu didžiulę ir įstabią svajonę, toli pranokstančią jo žemiškųjų tėvų vaizduotę bei lūkesčius. Tad esminis klausimas – kokia yra Dievo svajonė kiekvieno asmens atžvilgiu? Į šį klausimą išskirtinai iškart ir iš esmės atsako šventasis Jonas Paulius II: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti“ (Redemptor hominis 10). Jis kalba apie meilės apreiškimą, susitikimą su meile, apie meilės patyrimą ir net dalyvavimą joje, taip parodydamas, kad labiau nei vidinis sielos judesys ar savęs dovanojimo aktas apreiškiama, sutinkama, patiriama meilė. Ši meilė, kurioje daly-

vaujama, yra realus Asmuo, pats Kristus, kuris, „apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį“, „pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (Gaudium et spes 22).

Santuoka – Dievo santykio su žmogumi paveikslas

Dievas kiekvieno iš mūsų atžvilgiu nepuoselėja svajonės apie abstrakčią ar idilišką meilę. Sūnumi, kuris Juozapo ir Marijos nuostabai sako turįs būti savo Tėvo reikaluose, mums apreiškiamas tikrasis kelias ir reali meilė. O meilė kalba savita kalba, originaliai ir turi savą būdą, kaip tapti kūnu. Kaip? Per santuoką! Todėl popiežius Benediktas XVI teigia, kad tik „santuoka, besiremianti vienatine ir galutine meile, tampa Dievo santykio su žmogumi paveikslu, ir atvirkščiai: būdas, kuriuo myli Dievas, tampa žmogiškosios meilės matu“ (Deus caritas est 11). Iš tiesų, Kiekvienas vaikas žodis „meilė“ turi plačiausią semantipriklauso dangiškajam nį lauką: „kalbama Tėvui, visada turinčiam jo apie tėvynės meilę, meilę savo profeatžvilgiu didžiulę ir įstasijai, draugų meilę, bią svajonę, toli pranoksmeilę darbui, tėvų tančią jo žemiškųjų tėvų ir vaikų, brolių ir artimųjų meilę, meivaizduotę bei lūkesčius. lę artimui ir meilę Dievui. Tačiau iš šios reikšmių įvairovės išsiskiria vyro ir moters meilė, kai neatskiriamai sąveikauja kūnas ir siela, ir žmonėms atsiveria, regis, nenugalimas laimės paveikslas, greta kurio iš pirmo žvilgsnio blanksta visos kitos meilės rūšys“ (DCE 2). Būtent vedybine vyro ir moters meile apreiškiamas Dievo meilės Kristuje tobulumas. Tokioje kalboje glūdi tikrai didis Slėpinys. Vien mintis, kad Dievas Artuma 2018 m. birželis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). Šiais žodžiais jis nori pasakyti, jog Dievas, kurdamas Adomą ir Ievą taip, kad jie sudarytų vieną kūną, galvoje turėjo su Kristumi ir Bažnyčia susijusį Didįjį slėpinį. Nuo pat pasaulio įsteigimo, dar prieš sukurdamas Adomą ir paimdamas šonkaulį iš jo bei padarydamas iš jo Ievą, Dievas priešais akis turėjo savo didžiąją svajonę, Kristaus ir Bažnyčios Didįjį slėpinį, kurį mums šiandien apreiškė Sūnuje.

Todėl popiežius Pranciškus, kupinas tikrumo, sako, jog „trokšti sukurti šeimą yra išdrįsti būti Dievo svajonės dalimi, išdrįsti svajoti išvien su Juo, išdrįsti statydinti išvien su Juo, išdrįsti leistis į istoriją išvien su Juo“ (AL 321).

Didysis slėpinys yra ne idealas ar tiesa, bet realus įvykis, turintis konkretų pavidalą – Kryžių, kurio niekas nelaukė ir kuris vis naujaip ir kūrybiškai be paliovos yra mūsų istorijoje. Kaip? Kur? Kada? „Sutuoktiniai Bažnyčiai nuolatos primena tai, kas nutiko ant kryžiaus, vienas kitam ir vaikams liudija išganymą, kuriame dalyvauja per sakramentą“ (AL 72). Šitai griauna Santuokos sakramentą iškraipantį paplitusį paviršutinišką supratimą: „Santuokos sakramentas nėra socialinis susitarimas, tuščias ritualas ar Šeimoje apmąstykime vien išorinis įsipareigojimo ženklas.

Ar Dievo didžioji svajonė žmonijos atžvilgiu turi ką nors bendra su paSakramentas yra dovana sutuoktities žmogaus svajonėmis? niams pašventinti ir išganyti, nes jų Santuoka yra ne pati laimė, bet išankstinė laimės nuojauta. Kokių konkrepriklausomybė vienas nuo kito per čių padarinių tokia ištara turi santuokiniame ir šeimyniniame gyvenime? sakramentinį ženklą perteikia realų paties Kristaus ryšio su Bažnyčia Šeimoje įgyvendinkime paveikslą“ (AL 72). Kalbėdami apie „Visas bendras sutuoktinių gyvenimas, visas santykių tarp jų, jų su vaiDidįjį slėpinį, jo platumą, aukštybę kais ir pasauliu tinklas iš tikrųjų bus ženklinamas bei stiprinamas sakrair didybę, vartojame žmogiškus žomento malonės, kylančios iš įsikūnijimo bei Velykų slėpinių, kuriais Diedžius; popiežius Pranciškus paprasta vas išreiškė visą savo meilę žmonijai ir artimai su ja susijungė. Jie niekada kalba rašo: „Sakramentas nėra daiktas vieni savo jėgomis nesiims atsirandančių iššūkių. Jie pašaukti į Dievo doar jėga, nes iš tikrųjų pats Kristus atvaną atsiliepti savo įsipareigojimu, kūrybiškumu, tvirtumu kasdienėje koeina pas susituokusius krikščionis per voje, tačiau visada gali šauktis Šventosios Dvasios pašventinti jų vienybę, Santuokos sakramentą. Jis pasilieka kad gautoji malonė vis iš naujo reikštųsi naujoje situacijoje“ (AL 74). Kaip su jais, duoda jiems jėgų imti savo Šventoji Dvasia veikia jūsų santuokiniame ir šeimyniniame gyvenime? kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, Mylėti vienam kitą Dievo malone, mylėti dieviškąja meile, mylėti vievienas kitam atleisti, nešioti vienas nam kitą taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią, ligi pat savęs paaukojimo kito naštas. Krikščioniškoji santuoka ant kryžiaus – kaip visa tai įgyvendinti? yra ženklas, ne tik rodantis, kaip labai Kristus pamilo Bažnyčią per Jo Bažnyčioje apmąstykime Kryžiumi užantspauduotą Sando Kodėl taip sunku santuokos ir šeimos Evangelijos skelbimą padaryti rą, bet ir padarantis tą meilę tikrove Bažnyčios pastoracinės tarnybos dalimi? sutuoktinių bendrystėje“ (AL 73).

Didysis Kristaus ir Bažnyčios slėpinys priklauso nuo šeimos. Ką tai reiškia?

Sutuoktinių meilė vienas kitam yra tokia pat, kaip nukryžiuoto Kristaus Bažnyčioje įgyvendinkime meilė Bažnyčiai. Štai tokia nepaprasta tad yra atitiktis, ir vien mintis apie „Bažnyčia, trokšdama visapusiškai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščiotai priverčia mus sudrebėti. Sutuoktiniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo“ (AL 67). Kaip šitai įgyvendinti? niai Santuokos sakramento malonės Jei tiesa, kad „šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios galia myli vienas kitą dieviškai, myli ateičiai“ (AL 31), ką Bažnyčia turėtų daryti savo pastoracinėje tarnyboje? vienas kitą Dievo malone. taip mylėjo, jog atvėrė savo širdį žmonijai, jau yra tiesos slėpinio dalis. Tiesa, skaitydami visą Raštą, pirmiausia Pranašų knygas, regime, jog Dievas, trokšdamas išreikšti bei apreikšti savo nepakartojamą santykį su išrinktąja Izraelio tauta, dažnai vartojo vedybinę kalbą. Bet net ligi to ne tik chronologiškai, bet ir teologiškai dieviškajame slėpinyje pranašaujama daug didesnė tiesa: Dievas vedybinę meilę ne vien pasitelkia tam, kad save apreikštų; vedybinė meilė visada buvo pirminis Dievo veido apreiškimas: „Pora, kuri myli ir duoda pradžią gyvybei, yra tikra gyva skulptūra (ne iš akmens ar aukso, kokia draudžiama Dekaloge), gebanti išreikšti Dievą Kūrėją ir Išganytoją. <...> Turint tai priešais akis, vaisingas poros santykis tampa įvaizdžiu Dievo slėpiniui atrasti bei nusakyti – slėpiniui, kuris yra pagrindas krikščioniškojo požiūrio į Trejybę, įžvelgiančio Dieve Tėvą, Sūnų ir meilės Dvasią. Dievas Trejybė yra meilės bendrystė, o šeima – jo gyvas atspindys. <...> Šis trejybinis poros aspektas naujaip išreiškiamas Pauliaus teologijoje“ (AL 11).

Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du

26

Artuma 2018 m. birželis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

Marijos Stanulytės asociatyvinė nuotrauka

Kas yra Dievo meilės viršūnė? „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Sutuoktiniai įgyvendina ir apreiškia šios dieviškosios meilės pasauliui kvailybę. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „visas bendras sutuoktinių gyvenimas, visas santykių tarp jų, jų su vaikais ir pasauliu tinklas iš tikrųjų bus ženklinamas bei stiprinamas sakramento malonės, kylančios iš įsikūnijimo bei Velykų slėpinių, kuriais Dievas išreiškė visą savo meilę žmonijai ir artimai su ja susijungė. Jie niekada vieni savo jėgomis nesiims atsirandančių iššūkių. Jie

pašaukti į Dievo dovaną atsiliepti savo įsipareigojimu, kūrybiškumu, tvirtumu kasdienėje kovoje, tačiau visada gali šauktis Šventosios Dvasios pašventinti jų vienybę, kad gautoji malonė vis iš naujo reikštųsi naujoje situacijoje“ (AL 74). Žinoma, jų meilė yra „netobulas Kristaus ir Bažnyčios tarpusavio meilės ženklas“ (AL 72), o „vyro-moters ir Kristaus-Bažnyčių porų analogija netobula“ (AL 73), nes santuoka, net pati sėkmingiausia ir švenčiausia, negali ir neturėtų asmens iki galo patenkinti.

Daugelio šeimų kančios priežastis šiandien yra paplitęs įsitikinimas, kad jų santuoka yra ilgai trokšto, galutinio tikslo pasiekimas. Vedybinė meilė nesuteikia žmogiškosios laimės; juk nė vieno sutuoktinio nėra be ribotumų, silpnybių ar trapumo, todėl jis negali patenkinti didelių meilės lūkesčių, kurių galbūt turi žmogus. Santuoka niekada nėra galutinis tikslas, bet leidžia „meilės ir gyve-

nimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio“ (AL 73). Todėl sutuoktiniai nuskirti ne žemiškajai santuokai, bet amžinai vienybei – Kristaus Sužadėtinio santuokai su savo Sužadėtine Bažnyčia. Netekus šios pamatinės gairės, prasmės ir tvarumo netenka ir pati santuokinė sandora. Būtent amžinybės matmuo suteikia jai tikrai žmogišką skonį; be to visa tampa prėska ir be krypties. Būtent šitai yra šeimos ir santuokos šiandienės krizės, nepasigailinčios nė vieno, priežastis. Santuoka yra tik išankstinė laimės nuojauta, o ne pati laimė. Norite būti laimingi? Tai nemėginkite ieškoti jos statydindami amžinuosius namus santuokoje. Santuoka yra tikrieji vartai į kelią, vedantį į pilnatvišką džiaugsmą, tačiau sustoti prie durų reiškia rizikuoti niekada nesudalyvauti amžinajame vestuvių pokylyje.

Todėl neatidėliotinai būtina teisingai skelbti šeimoms Jėzaus Kristaus Evangeliją parodant joms, kad „įsikūnydamas Jis prisiima žmogiškąją meilę, apvalo, atbaigia ją ir per savo Dvasią dovanoja sutuoktiniams gebėjimą ja gyventi, visą jų gyvenimą pripildydamas tikėjimo, vilties ir meilės. Šitaip sutuoktiniai yra tartum pašventinami ir per Jo malonę statydina Kristaus Kūną bei yra namų Bažnyčia“ (AL 67). Tai reiškia ne rūpinimąsi šeimų religiniu ar dvasiniu matmeniu, bet pagalbą patiriant nepaprastą atpirkimo darbą, Kristaus atliktą mūsų žmogystėje: be Jo žmogaus meilė niekada nebūtų savimi, prarastų visą savo pirminį grožį. Vadinasi, bažnytinė bendruomenė privalo šeimoms skirti savo geriausius išteklius, nes „šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios ateičiai“ (AL 31), o ir „Bažnyčia, trokšdama visapusiškai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščioniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo“ (AL 67).

Didysis Kristaus ir Bažnyčios slėpinys priklauso nuo šeimos. Kitaip tariant, išgelbėdama šeimą, Bažnyčia ne tik tampa savimi, bet per šeimos santykius savo veidą pasauliui parodo ir Dievas, taip išpildydamas savo didžiąją svajonę žmonijos atžvilgiu.

Kanos šeimų bendruomenė ...darykite, ką tik Jis jums lieps (Jn 2, 5)

SAVAITĖ POROMS Rugpjūčio 13–19 d.

Atrasti santuokos grožį iš naujo.

Labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris atnaujina poros ryšius, moko mylėti ir atleisti.

Tėvų užsiėmimo metu vaikai turės atskirą programą Registracija iki liepos 31 d.: tel. 8 650 44 618, el. p. dianos.dezute@gmail.com

Švęsti gyvenimo poroje, šeimoje džiaugsmą. www.kana.lt

Artuma 2018 m. birželis

27

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Organizacija „M“ Giovannino GUARESCHI Nukritau nuo motociklo, ir tai buvo nelaimė. Bet dar didesnė nelaimė buvo, kad nepataisomai sugadinau savo rudo tvilo švarką (patvarumu ir ilgaamžiškumu pasižymintis medvilnės ir lino audinys; vert. past.).

– Nelieka nieko kito, kaip tik užsisakyti naują, – padariau išvadą. – Rytoj, vos atvykęs į Milaną, pasirūpinsiu audiniu ir paskambinsiu siuvėjui.

Tada su visu savo autoritetu įsikišo Margarita.

– Leisk man užsiimti! – pasakė. – Aš tuoj pat paskambinsiu, ir kai atvyksi į Milaną, rasi jau viską paruoštą ir išvengsi, kaip įprasta, kad būtum apsuktas. Tu apie nieką negalvok: paprasčiausiai lauk, kol siuvėjas ateis tavęs išmatuoti. Mes ir siuvėją perspėsime.

Margarita pasakė „mes“, ir tai reiškė, kad pradėjo veikti tobuloji ir žymioji organizacija „Margarita“.

Apie nieką daugiau nebegalvojau ir kitą rytą ramus išvykau į Milaną.

* * *

Dešimt trisdešimt paskambino ponia Marija. Ji buvo labai susirūpinusi.

– Kilo didelė suirutė, – paaiškino ponia Marija. – Marcelina galutinai viską nutraukė.

Nežinojau, kas ta Marcelina, ir negalėjau įsivaizduoti, ką ji nutraukė, tačiau ponia Marija mane tuoj pat apšvietė.

– Kalta ne Marcelina; viskuo kaltas Luidžis, kuris pasielgė kaip tikras storžievis, pritardamas Ernestai.

– Nesuprantu, – suveblenau.

– Pasakykite savo žmonai, ir jūsų žmona puikiai supras. Ir pasakykite jai, kad dabar turime palaukti ir rasti kitą kelią. Be to, juk tvilo švarko jums nereikia tuoj pat! Štai pagaliau kažką pajėgiau suprasti: tvilo švarkas.

– Žinoma, – atsakiau, – tvilo švarko nereikia kuo skubiausiai. Tačiau kuo čia dėti Marcela, Ernesta ir Luidžis?

Ponia Marija nusijuokė.

– Paprasta! Luidžis parduoda tvilą, ir jei mes nebegalime pasinaudoti Marcelina, kad įsigytume jo su specialia nuolaida, nes Marcelina nutraukė bet kokį ryšį su Luidžiu, logiška, kad reikia rasti kitą kelią! Bet kokiu atveju pasakykite savo žmonai, kad aš tuo toliau užsiimu.

Grįžau prie savo reikalų, ir po pusvalandžio paskambino į duris. Nusileidau atidaryti ir atsidūriau priešais visiškai nepažįstamą merginą.

– Aš Cezarinos draugė, – man paaiškino. – Cezarina liepė man čia ateiti, kad pasakytumėte, ar jums tinka kokybė.

28

Artuma 2018 m. birželis

Skėstelėjau rankomis, ir mergina matė, kad esu labai sumišęs.

– Švarkas yra Cezarinos, ji paskolino jį man, todėl aš ir atėjau. Apžiūrėkite.

Mergina vilkėjo žalios gelumbės švarku, ir aš, nors ir vertindamas medžiagos minkštumą, pasakiau, jog ketinau užsisakyti rudo tvilo švarką.

Mergina susimąstė. Po to pasakė, kad tai labai keista.

– Matyt, Džiuljeta gerai nepaaiškino, skambindama Cezarinai. Arba, ko gero, Antonija blogai informavo Džiuljetą – užtikrinu jus, kad Cezarina niekada neturėjo rudo tvilo švarko.

Padėkojau merginai, atsiprašydamas, kad nenoromis ją sutrukdžiau. Grįžau prie savo reikalų, bet tuoj pat atvyko siuvėjas.

Mane išmatavo ir po to paprašė audeklo.

– Ponia Marija sakė, kad audeklą atsiųs čia, pas jus.

– Reikia palaukti, nes Marcela nutraukė su Luidžiu, – paaiškinau jam. – Luidžis labai blogai pasielgė su Marcela.

– Tas Luidžis, kuris parduoda audeklą? – pasiteiravo siuvėjas.

– Tas. Pagalvokite, jis pritarė Ernestai!

– Kokia gėda! – pasipiktino siuvėjas. – Aš gerai žinau, kas per žmogus yra Ernesta!

Siuvėjas išėjo, ir po dešimties minučių atėjo kažkoks jaunuolis.

– Aš stalius, – paaiškino. – Mane atsiuntė ponia Ferretti.

Pasakiau jam, kad tai galbūt nesusipratimas, ir jaunuolis nepatenkintas patraukė tolyn. Kai pamačiau, kad jis vilki rudo tvilo švarku, sustabdžiau jį.

– Atleiskite, kur įsigijote šio audinio? – paklausiau jo.

– Nežinau, drabužiams viską perka mano sesuo.

Vos tik stalius pradingo, paskambino ponia Marija.

– Netrukus pas jus ateis stalius – jūs jam liepkite padaryti keletą darbelių ir tuo metu gerai apžiūrėkite jo švarką, tada paskambinkite man ir pasakykite, ar audinys tinka.

– Tinka, – atsakiau, – buvo atėjęs prieš dvi minutes.

– Tada viskas gerai, – nudžiugo ponia Marija. – Atrastas kitas kelias! Vakare viską gausite.

Daugiau nieko nebenorėjau žinoti ir paprasčiausiai padėkojau gerajam Dievui, kad reikalas galų gale išspręstas. Bet po dešimties minučių paskambino vyras. Buvo smarkiai suirzęs.

Atokvėpio valandai

– Neturiu malonumo jūsų pažinti asmeniškai, – pasakė, – bet jus skaitau ir vertinu. Ir man labai nemalonu, kad jūs tokiu nelabai maloniu būdu pasisakėte mano atžvilgiu... Leiskite man pabaigti: kuo puikiausiai žinau, kad kažkas jums perdavė kvailas apkalbas; vis dėlto žinokite, kad aš su Marcela visada elgiausi džentelmeniškai ir kad istorija su Marcela yra visiškai išgalvota. Ar jums atrodo, kad aš galiu taip pasielgti su tokia moterimi, kaip Ernesta?

– Tai atmetu, – pareiškiau. – Žinau, kas per žmogus toji Ernesta. Vis dėlto...

– Vis dėlto gerai tai, kas gerai baigiasi! – nutraukė mane Luidžis. Nes tai buvo būtent Luidžis, tas su audiniu. Širdingai atsisveikinome. Aš padėjau ragelį ir nuėjau atidaryti, nes paskambino į duris. Įžengė siuvėjas su ryšuliu.

Tai buvo poplino (drobinio pynimo audinio su rumbeliais prekinis pavadinimas; vert. past.) gabalas marškiniams; jis rodė man jį stebėdamasis.

– Aš negaliu jums pasiūti rudo tvilo švarko iš mėlyno poplino.

Galėjau tik sutikti su juo ir užtikrinti, kad niekaip nesuprantu, kaip pas jį atsidūrė tas poplinas.

– Man jį atsiuntė ponia Marija, sakydama, kad jis skirtas tvilo švarkui! – atsakė.

Laimingai sutapo, kad tą akimirką man paskambino pati ponia Marija.

– Viskas gerai! – pranešė man. – Marcelina susitaikė su Luidžiu. Tad viskas lieka po senovei. Šįvakar siuvėjas gaus audeklą.

– Labai gerai, – pareiškiau. – Bet dabar čia atėjo siuvėjas su poplino atraiža...

– Tai nesusiję, – paaiškino ponia Marija. – Kai sužinojau apie susitaikymą, buvau jau užsakiusi gabalą tvilo kitoje vietoje. Tad nenorėdama apsijuokti prieš ponią Liuciją, pakeičiau užsakymą. Jūsų žmona man sakė, kad jums reikia ir marškinių!

Paėmiau popliną ir paprašiau siuvėjo ramiai laukti savo namuose, kol atkeliaus tvilas.

Bet negalėjau pakilti, nes paskambino kažkokia ponia.

– Aš nesuprantu, kaip jūs sau leidžiate blogai kalbėti apie mane?! – suriko susijaudinusiu balsu.

Atsakiau, kad įvyko nesusipratimas. Nežinojau, apie ką kalbama.

– Jūs labai gerai žinote! Aš esu Ernesta, ir jūs blogai kalbėjote apie mane Luidžiui! Man tai pasakė jo draugė Frančeska, kuri apie tai sužinojo iš tos nelaimingosios Marcelos!

Paprašiau jos nusiraminti.

– Užtikrinu jus, kad tai nesusipratimas. Aš nieko nepažįstu. Aš apie nieką blogai nekalbėjau.

Ji nurimo, ir aš patikėjau, kad galų gale viskas baigėsi.

Bet valgant pusryčius paskambino ponia Marija.

– Viskas nuėjo vėjais! – paskelbė man. – Marcela vėl susipyko su Luidžiu. Reikia sugrįžti prie antrojo kelio.

Po to paskambino itin įširdęs Luidžis.

– Ar galite man pakartoti tai, ką pasakėte tai pamišėlei Ernestai?

– Paprasčiausiai pasakiau, kad nieko nepažįstu ir kad nieko niekam nesakiau!

– Gal norite paneigti, kad man pasakėte, jog Ernestą pažįstate ir gerai žinote, kas ji per žmogus?

– Aš tik kvailai pakartojau Nikolos, mano siuvėjo, nuomonę.

Viskas sugrįžo į savo vėžes ir taip buvo iki septynių vakaro. Septintą atėjo siuvėjas.

– Jūs įstūmėte mane į bėdą, – pasakė labai liūdnai. – Aš jums konfidencialiai kalbėjau apie Ernestą. Jūs neturėjote visiems pasakoti, ką jums pasakiau.

Pabandžiau paguosti vargšą nelaimingą siuvėją ir prisiekiau, kad niekada daugiau nebeatsiliepsiu telefonu. O telefonas iki vidurnakčio suskambo mažiausiai šešis kartus. Ir skambėjo dvidešimt kartų kitą dieną.

Taip daugiau nieko nebeišgirdau apie nelemtąjį tvilo švarką. Bet kitos dienos ryte atvyko pati ponia Marija.

– Jūsų telefonas turbūt sugedo, – pasakė man. – Kad ir kaip būtų, dabar viskas yra taip...

– Nenoriu žinoti, – surikau, – pasakykite tai mano žmonai.

– Būkite ramus, jai apie tai parašysiu. O kol kas štai audinys jūsų švarkui, – ji įteikė man pakuotę, ir aš, išvyniojęs iš popieriaus, pamačiau, kad joje buvo gabalas mėlynos medžiagos su baltais dryželiais.

– Tinka kuo puikiausiai, – pasakiau. – Būtent tai, ko aš norėjau. Nuoširdžiausi linkėjimai Luidžiui ir Marcelai.

Ponia Marija papurtė galvą.

– Dideli dalykai, dideli dalykai. Atsimenate tą stalių – atsiųstas ponios Ferretti, jis buvo atėjęs čia pas jus?

– Taip.

– Ir ką gi: Marcela metė Luidžį ir susidėjo su juo.

Vis dėlto skambinkite man, kai jums reikės audinio, nes susidraugavau su staliaus seserimi ir antras kelias visada atviras.

Sugrįžusio namo į kaimą Margarita manęs paklausė, ar viskas gerai suveikė.

– Tobulai, – atsakiau, – kaip sviestu patepta.

– Reikia palikti tokius reikalus tvarkyti mums, moterims! – pareiškė Margarita. – Jūs, vyrai, nelemtai komplikuojate ir pačius paprasčiausius dalykus.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Artuma 2018 m. birželis

29

Akiračiai

Šventasis Liudvikas IX – karalius

Prancūzijos karalius Liudvikas IX. Miniatiūra iš jam sukurtos ir jo naudotos Bible moralisée, Prancūzija, apie 1227–1234 m.

Šv. Liudvikas IX, Kapetingų dinastijos atstovas, XIII amžiuje ilgiau kaip 40 metų valdė Prancūziją. Tai buvo kruvinų karų, nesantaikos laikai. Karaliaus kanonizacija nėra neįprasta. Iki Liudviko IX jų būta, tačiau visi gyveno daug ankstesniais laikais. Liudvikas IX – paskutinis karalius šventasis. Jis išskirtinis ir tuo, kad altoriaus garbę užsitarnavo ne už kankinystę, bet už ypatingą teisingumą, itin dorovingą gyvenimą ir krikščionybės puoselėjimą bei gynimą taikiais būdais. Jis kovojo su blogiu gerumu ir tuo panašus į mūsų palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį.

Būsimo šventojo vaikystė

rita Provansiete. Kaip dažnai pasitaikydavo tarp tų laikų monarchų, Liudvikas ir Margarita iki vestuvių net nebuvo vienas kito matę. Nepaisant to, tarp jų įsižiebė agni ir tvirta meilė. Žmona Liudvikui pagimdė 11 vaikų. Kai kurie mirė vaikystėje. Kitus tėvai išaugino ir išauklėjo dorais katalikais ir pavyzdingais žmonėmis. Prancūzija žavėjosi Liudviko ir Margaritos šeimos darnumu ir tarpusavio meile.

Po Liudviko mirties šalį valdė ketvirtas jo vaikas ir antrasis sūnus (pirmasis mirė paauglystėje) Pilypas III Narsusis.

Liudvikas IX gimė 1214 m. balandžio 25 d. per šv. Velykas Paryžiaus priemiestyje Puasi karaliaus Liudviko VIII Liūto ir Blankos Kastilietės šeimoje. Ketverių metų, mirus vyresniajam broliui, tapo sosto įpėdiniu, o po tėvo mirties dvylikametis berniukas buvo karūnuotas karaliumi. Iki jo pilnametystės valdė regentė karalienė motina Blanka (Kastilijos karaliaus duktė). Liudviko motinos būta ne tik protingos, energingos, veiklios, bet ir nuoširdžiai tikinčios. Sūnui sykį ji pasakė: „Man geriau pamatyti tave karste, negu susitepusį nuodėme.“ Šie žodžiai visam laikui įsirėžė jam į širdį. Pamaldi mama pati Liudvikas IX – karalius auklėjo sūnų. Jis kasdien su motina dalyvaudavo šv. MiValdyti šalį jis pradėjo eidamas 22-uosius metus. Dišiose, drauge meldėsi, skaitė brevijorių. Du kartus per savaitę pasninkaudavo, po drabužiais vilkėjo ašutinę. Au- dikai savo valdose buvo savavaliai valdovai, valstybėje tentiškas tikėjimas, teisingumas, viešpatavo netvarka. Grafai tarpusaŠv. Liudvikas IX plauna kojas ir maitina vargšus. empatija jame tvirtai įleido šakvyje riejosi, kariavo. Liudvikas, netaiMiniatiūra iš Didžiosios Prancūzijos kronikos, Prancūzija, apie 1332–1350 m. nis dar vaikystėje. Paauglystėje kydamas jėgos ar prievartos, sugebėjo pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą, juos sutaikyti ir suvienyti. Jis įvedė jį analizuoti. Meilė Dievui buvo bendrą monetarinę sistemą (iki jo tokia, kad kas penktadienį atlikkiekvienas regionas turėjo savus pidavo išpažintį, o Komuniją prinigus), perorganizavo finansus ir juos imti eidavo keliais iki altoriaus. kontroliavo, sparčiai pildydamas iždą, Paaugęs jau rūpinosi vargšais, reformavo valstybės administravimą. sunkiais ligoniais, atlikdavo sunJam pavyko išgyvendinti kyšininkavikiausius slaugos darbus. mą ir valstybės tarnautojų savivalę, įvedant vienuoliams pavestą jų tikriVedybos, šeima nimą. Efektas buvo didelis. Karalius sutvarkė ir teisėsaugą. Įkūrė teismus, Eidamas 22-uosius Liudvikas kurie sudrausmino feodalus. Taip pat susituokė su 13-os metų Marga30

Artuma 2018 m. birželis

Akiračiai

uždraudė dvikovas, ginklo nešiojimą taikos metu bei karinius veiksmus tarp regionų. Liudvikas taip pat ėmėsi priemonių išgyvendinti prostitucijai ir skolinimams už lupikiškas palūkanas. Prostitucijos ryškiai sumažėjo, o plėšikiškos palūkanos ir suvis išnyko.

Suklestėjo ir pradėjo augti miestai, kuriuos saugojo aukštos mūro sienos. Karalius patvirtino amatininkų ir pirklių kodeksą, reglamentuojantį jų veiklą, tad amatai ir prekyba irgi atsigavo. Liudvikas IX inicijavo ir finansavo Sorbonos universiteto įkūrimą. Beje, Sorbonos universitetas pavadintas jo dvasios tėvo ir bičiulio, labai daug prisidėjusio steigimo darbuose, vardu.

Savo taikdaryste ir ypatingu teisingumu bei dorovingumu Liudvikas užsitarnavo milžinišką autoritetą visoje Europoje. Monarchai kreipdavosi į jį, kad išspręstų konfliktus, tarpusavio ginčus, įtvirtintų santaiką. Puikus valdovas, ypač moralus žmogus Liudvikas IX buvo geras diplomatas, bet niekam tikęs karys. Jis organizavo du kryžiaus žygius, kai saracėnai užgrobė Šventąją Žemę.

Pirmasis pasibaigė visišku fiasko, karalius pateko į Egipto sultono nelaisvę ir buvo išlaisvintas už didžiulę išpirką. Nepaisydamas pralaimėjimo, ilgainiui suruošė antrąjį kryžiaus žygį, jo metu kilus epidemijai mirė.

Tauta po Liudviko IX dar ilgai prisiminė auksinius jo valdymo laikus.

Asmeninis gyvenimas, tikėjimas ir moralė Karalius pats katechizavo savo vaikus, kartu su žmona vesdavo juos į šv. Mišias, mokė krikščioniškų praktikų.

Jo ir Margaritos santuoka tapo ideali jų abiejų pastangomis. Ja žavėjosi ne tik prancūzai, bet ir visa Europa.

Garsėjantis teisingumu ir gerumu Liudvikas IX nepakentė piktžodžiavimo ir blevyzgų. Už tai buvo baudžiama lūpų pasvilinimu.

Jis finansavo 40-ies vyrų ir moterų vienuolynų įkūrimą. Tai buvo pranciškonai ir dominikonai. Taip pat rėmė mokyklas, veikusias prie vienuolynų. Savo idealu laikė šv. Pranciškų Asyžietį.

Gyveno itin asketiškai, gerbė neturtą. Įsteigė kelias vargšų ligonines ir jas išlaikė. Pats slaugė sunkius ligonius, prausė juos ir mazgojo kojas (mat tais laikais žmonės praustis nemėgo ir buvo įsitikinę, kad kojų plauti išvis neverta...). Jo rūmuose kasdien gaudavo valgyti per 150 žmonių, ir karalius pats jiems patarnaudavo. Kadangi rėmė raupsuotaisiais besirūpinančią Šv. Lozoriaus riterių vienuoliją, pastatė ir jiems ligoninę – leprozoriumą.

Pats drauge su žentu Navaros karaliumi Tebaldu nešė į ją sergančius raupsais ir juos slaugė. Jam nebuvo atgrasių ar nemalonių patarnavimų. Sakydavo: „Jei Kristus mazgojo kojas, tai kas aš toks, kad to nedaryčiau?“ Taip nutiko, kad Liudvikas IX gavo ypatingą relikviją – Kristaus erškėčių vainiką. Kartu su savo broliu Ro-

bertu, vilkėdami ašutines, basi atnešė ją iš Sanso miesto, esančio už 33 kilometrų, į Paryžių. Čia karalius fundavo dviaukštę Šventąją koplyčią (Sainte Chapelle), vieną iš gotikos šedevrų, relikvijai saugoti.

Tradicija laiko šv. Liudviką IX Pranciškonų tretininkų ordino įkūrėju ir pirmuoju tretininku. 1330 m. Giotto di Bondone nutapė šv. Liudviką IX, vilkintį tretininko drabužiais, kartu su šv. Liudviku Tulūziečiu. Paveikslas buvo skirtas Šventojo Kryžiaus koplyčiai Florencijoje. Šis garsiojo dailininko kūrinys dar labiau įtvirtino Liudviko IX – tretininko įvaizdį. 1547 m. popiežius Paulius III oficialiai paskelbė šv. Liudviką IX tretininku.

Šv. Liudvikas IX priima Švenčiausiąjį Sakramentą.

Miniatiūra iš Guillaume de Saint-Pathus knygos Šventojo Liudviko stebuklai ir gyvenimas, Prancūzija apie 1330–1340 m.

Mirtis Į antrąjį Liudviko IX organizuotą kryžiaus žygį karalius su riteriais vyko per Šiaurės Afriką. Tunise kariuomenę užpuolė epidemija. Kas tai buvo – nežinia. Vieni šaltiniai teigia buvus marą, kiti šiltinę, treti dizenteriją.

Karalius atsidavusiai slaugė savo karius. Išmirė pusė kariuomenės, galiausiai užsikrėtė pats karalius. Išklausęs šv. Mišias ir aprūpintas sakramentais 1270 m. rugpjūčio 25 d. Liudvikas IX mirė. Jo kariuomenės likučiai, trijuose mūšiuose nugalėję tunisiečius ir sudarę su jais taiką, išplaukė su karaliaus palaikais į Prancūziją. Kelionėje ir per laidotuves įvyko apie 60 stebuklų.

Praėjus 27 metams, popiežius Bonifacas VIII paskelbė Liudviką IX šventuoju.

Jo širdis ilsisi Monrealio Sicilijoje katedros altoriuje, o dalis kūno – Šv. Dionizo bazilikoje, esančioje Paryžiaus prieigose. Per Prancūzijos revoliuciją palaikai buvo išniekinti, todėl dabar jų ten beliko tik dalis.

Ikonografijoje šv. Liudvikas IX vaizduojamas karališkais drabužiais, su karūna ir skeptru, kartais sėdintis soste, o kai kada su riterio šarvais. Jo atributai yra erškėčių vainikas, kalavijas, knyga, lelija, sakalas. Šventojo paminėjimas – rugpjūčio 25 dieną.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2018 m. birželis

31

Sveikata

Pagalba slaugyti namuose Tie, kurie prižiūri neįgalius asmenis, puikiai žino, kokia svarbi jiems sava aplinka ir namai. Be to, mūsų visuomenėje nelengva slaugyti asmenis, turinčius didelių poreikių – mažai pagalbos, mažai slaugos priemonių, mažai pinigų, mažai vilties... Stengdamasis užtikrinti kuo geresnes sąlygas ir orų gyvenimą namuose slaugomiems neįgaliems asmenims, Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras 2016 m. rudenį pradėjo vykdyti projektą „Integrali pagalba į namus neįgaliems asmenims Kauno mieste“.

Jau vienus metus integralios pagalbos paslaugas namuose gauna neįgalūs vaikai ir suaugę darbingo amžiaus asmenys. Slaugos ir dienos socialinės globos paslaugos asmens namuose programos įgyvendinimo laikotarpiu yra teikiamos iš dalies finansuojant Europos socialinio fondo lėšomis. Įgyvendinant projektą buvo įsigyta slaugos ir sveikatos palaikymo, kineziterapijos priemonių, du automobiliai, skirti tam, kad mobiliosios darbuotojų komandos kuo greičiau pasiektų pagalbos reikalingus asmenis.

savaitę. Valandų poreikį nustato socialinis darbuotojas ir slaugytojas, apsilankę namuose. Šios paslaugos planuojamos bei organizuojamos atsižvelgiant į asmens poreikius, galimybes, socialinę ir fizinę sveikatą, turimą kitų asmenų pagalbą ir įstaigos išteklius. Su kiekvienu asmeniu dirbama individualiai.

Kompleksinė specialistų komanda – kineziterapeutas, bendruomenės slaugytojas, socialinis darbuotojas ir jų padėjėjai – namuose teikia įvairiapusę pagalbą: padeda pasirūpinti asmens higiena, pa-

neįgaliųjų artimiesiems bent truputį atokvėpio, leidžia jaustis saugiai, paliekant turintį negalią savo artimąjį kitų priežiūrai. Šio centro Integralios pagalbos skyrius vykdydamas projektą planuoja teikti paslaugas daugiau nei trims dešimtims neįgalių asmenų (vaikų iki 18 metų ir suaugusių darbingo amžiaus asmenų), kuriems nustatytas visiško nesavarankiškumo lygis, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą ir gyvena Kauno miesto savivaldybės teritorijoje.

Teikiamos paslaugos Dienos socialinė globa asmens namuose: informavimas, konsultavimas; tarpininkavimas, atstovavimas; maitinimo organizavimas; asmens higiena ir priežiūra; laisvalaikio organizavimas; kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas; pagalba buityje.

Slauga asmens namuose: sveikatos priežiūros paslaugų orga

Projektui įgyvendinti skirta 312 tūkstančių eurų. Projekto įgyvendinimo laikotarpis – 2016 09 22–2019 11 21. Šio projekto tikslas – sudaryti sąlygas negalią turinčiam asmeniui kuo ilgiau visavertiškai gyventi namuose, užtikrinti tinkamą socialinės globos ir slaugos paslaugų organizavimą ir teikimą, teikiamų paslaugų kokybę ir saugią aplinką, pagalbą vienišiems slaugomiems asmenims, stiprinti ir palaikyti asmens gebėjimus ir savarankiškumą, palaikyti socialinius ryšius su šeima, bendruomene.

Pagalba teikiama asmens namuose iki 4,5 val. per dieną ir iki 5 kartų per

maitina, pagamina maistą, padeda susitvarkyti buitį, prižiūri vaistų vartojimą.

Rūpinamasi slaugos, kompensacinės technikos priemonėmis, pragulų profilaktika ir kt. Kineziterapeutas padeda atsipalaiduoti, atlikti pasyvius ar aktyvius fizinius pratimus, moko judėti. Darbuotojai, atsakingi už integralios pagalbos teikimo paslaugas, turi reikiamą išsilavinimą ir nuolat lanko specialius mokymus, nes darbui su įvairiais asmenimis reikia nuolatinio ir įvairiapusiško tobulėjimo.

Aptarnaujami namuose gyventojai džiaugiasi, kad tokia paslauga atsirado Kauno mieste. Pagalba namuose suteikia

Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras Danų g. 15 A, LT-45262 Kaunas, Lietuva. Tel./fax (8 37) 49 04 15, mob. 8 671 39 503 el. p. info@nju.lt, integralipagalba@gmail.com www.nju.lt

32

Artuma 2018 m. birželis

nizavimas; maitinimo organizavimas; asmens higiena ir priežiūra; judėjimo pagalba; kineziterapija; informavimas, konsultavimas; tarpininkavimas, atstovavimas; pagalba (konsultacijos) šeimai.

Dėl Europos Sąjungos ir mūsų valstybės finansinės paramos šiandien integralios pagalbos paslaugomis jau gali naudotis per 15 negalią turinčių asmenų bei jų šeimos nariai. Tikimės, kad projekto įgyvendinimo laikotarpiu neįgalieji pajaus tikrąją paslaugos vertę dėl specialistų pagalbos, pagerės slaugomų namuose asmenų būklė ir mikroklimatas šeimose.

Projekto „Integrali pagalba į namus neįgaliems asmenims Kauno mieste“ Nr. 08.4.1-ESFA-V-418-04-0001 Projektas finansuojamas pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę Nr. 08.4.1-ESFA-V-418 „Integrali pagalba į namus“

Gyvenimas kaip senas vynas

Avelės ir pamokslai Vanda IBIANSKA Gavau nurodymą parašyti apie pamokslus. Lengva pasakyti!

Tema plati, beveik neaprėpiama ir delikati. Todėl bandysiu siaurinti.

Kaip žinome, pamokslų sakytojai, t. y. ganytojai, yra trijų pagrindinių rangų: tiesiog ganytojai, vyr. ganytojai ir Vyriausiasis, reziduojantis Romoje. Ruošiuosi akmenimis apmėtyti eilinius, kitaip sakant, tiesiog ganytojus.

Tuo tarpu avelių turime gal 10 ar 15 tipų. Aukščiausios rūšies atstovai kasdien eina į šv. Mišias, bent sykį per mėnesį atbūna rekolekcijas, yra stipriai pasikaustę Šventojo Rašto srityje ir meldžiasi kelis kartus per dieną. Likusį laiką skiria dūšiai išmozoti, pridarydami įvairaus kalibro niekšybėlių. Žemiausia (paskutinė) rūšis yra senos ponios, per Eucharistiją stropiai kalančios Rožinį, mechaniškai stojančios ir klaupiančios. Dauguma jų būna bažnyčioje nuo kolektyvinių sodų sezono uždarymo iki atidarymo, o vasarą skaičius ryškiai sumažėja.

Aš priklausau vienai iš priešpaskutinių rūšių. Ji pati gausiausia. Tikime į Dievą, šv. Mišias švenčiame kas sekmadienį, meldžiamės rytais / vakarais ne ilgiau kaip 10 minučių. Mus ėda sąžinė, nes dūšias tepliojame lygiai, kaip ir aukščiausia rūšis. Nesame deramai katechizuotos, indoktrinuotos. Mūsų avidėje retas skaito Origeną ar šv. Augustiną. Bet žinoti daug norime. Todėl pamokslai mums neišpasakytai svarbūs.

O dabar žiūrim, ką turim. Net aš, paika avelė, žinau, kad geras pamokslas turi būti ne ilgesnis nei 12 minučių. Pats Raniero Cantalamessa man per interviu prieš kokius 20 metus sakė. Taigi apsidairykime bažnyčioje per pamokslą, pažvelkime, kaip Dievo tauta reaguoja į sklindančius iš sakyklos žodžius. Gal pusės klausančiųjų evangelijos akys sąmoningos. Tie girdi ir gal net supranta. Prasideda pamokslas. Jei ganytojas itin garbaus amžiaus ir kalba saldžiu, švelniu balsu (aš, nuodėmingoji, vadinu tai kniaukimu), žmonės kelias minutes klausosi, bet ne daugiau. Jei vidutinio amžiaus kunigas kalba nepasiruošęs, efektas tas pats. Po 3–4 minučių klausytojai jau gaudo varnas, o paskui pereina į subtilaus ir pagarbaus snaudulio stadiją. Net jei pamokslininkas griaudėja kaip 100 perkūnų, avelės vis vien snūduriuos, nes tyliai ar garsiai sakomas prastas tekstas „nekabina“.

Absoliutus skandalas pamokslą skaityti monotonišku balsu iš tipinio ruošinio. Vadinu tai pamokslo profanacija, ir ne aš viena taip galvoju. Žmonės sako: „Koks iš jo kunigas! Net pamokslą ir tai iš lapo skaito.“ Nežinau, kiek semestrų seminarijoje dėsto homiletiką, bet turėtų dėstyti nuo pirmos iki paskutinės dienos, t. y. iki šventimų. Visi žino, jog ne kožnam pabažnam dangus pakišo oratorystės, iškalbos dovanų, bet išmokti vis dėlto daug ko galima. Ką jau ten! Tas garsusis graikas, bene žymiausias antikos oratorius Demostenas šveplas ir silpnabalsis buvo, ir ką manote? Skaitė, mokėsi, o kad balsą sustiprintų ir šveplumo atsikratytų, įsidėdavo į burną akmenį ir audringai jūrai esant vaikštinėdavo pajūriu, sakydamas kalbas. Efektas stulbinamas! Balsas sustiprėjo, šveplumas išnyko. Taigi, visko galima išmokti, jei tik labai stengsiesi.

Ko mes, avelės (avinai irgi, tik jų Dievo namuose visada mažiau), laukiame iš savo ganytojų?

Laukiame pamokslų, kurie tarsi kablys užkabintų sielą. Ir tai ne vien tos dienos evangelijos interpretacija.

Prie jos visada galima „pririšti“ aktualią tuo metu „priekabą“, ir tada niekas nesnūduriuos. Kalbėkite mums apie pamatines tikėjimo tiesas, nes 90 procentų suaugusiųjų jų nebežino. Netikiu, kad ganytojai neturi laiko pamokslams pasiruošti. Šiek tiek laiko tam skirti būtina, neprošal pasitarti ir su konfratru. Kaip tai nėra laiko? Žinojote, kur ėjote. Kunigystė – ne sinekūra. Greičiau meilės ir aukojimosi katorga. Mes tai žinome, todėl žvelgiame į jus su šiluma ir meile.

Na, gerai. Pasiruošėte, tekstas „kabina“, jaudina, o kaip kalbate? Nuo vaikystės mane mokė, kad tyliai šapenti, panosėje burbenti yra didelė nepagarba kitam žmogui. Tik kad geras trečdalis mūsų ganytojų taip ir daro. Mikrofonai nesutvarkyti, garso stiprinimo sistema išderinta. Ir pagrindinis avelių kontingentas, kuris, kaip sakoma, jau metuose, priverstinai genamas į bažnytinio snaudulio būseną.

Dar viena pretenzija. Mielieji ir godotini mūsų ganytojai, gerai pagalvokite, ką sakote. Štai pora mano regėtų vaizdelių. Rytinės šiokiadienio šv. Mišios. Suoluose sėdi gal 30 žilagalvėlių senučiukių. Nuo ambonos klebonas griaudėja apie alkoholio žalą ir pragaištį. Taip griaudėja, kad pats Veryga nusigąstų. Gal net apopleksija ištiktų. Žilagalvėlės nuolankiai klausosi, tarsi būtų toli pažengusios Artuma 2018 m. birželis

33

Gyvenimas kaip senas vynas

alkoholikės, nors geria tik korvalolį ir širdies lašus. Taip pat esu dalyvavusi (tiesa, seniai) šv. Mišiose, kur slaunas pamokslininkas skelbė karą prieš abortus. Tema svarbi, nepasiginčysi. Tik bėda, kad bažnyčioje buvo senos ponios ir mudvi su drauge, vienintelės prokreacinio amžiaus.

Kaip turėjome jaustis? Pora senučių net ėmė įtariai į mus žvilgčioti. Ko tik neprišneka vedami geriausių paskatų kai kurie mūsų ganytojai! Vienas, labai mokytas ir filosofijos vandenyse plaukiojantis, sykį gal pusvalandį kalbėjo taip įmantriai, kad, nors ir labai stengiausi, vis vien nieko nesupratau. Tai buvo nuo A iki Z kažkokie kliedesiai. Bet filosofams kartais taip nutinka, kad smegenyse sustreikuo-

Silvijos Knezekytės asociatyvinės nuotraukos

* * *

Šiandien darbe pusantros valandos nebuvo interneto.

Išgėrėme visą arbatą… išsikalbėjome… susipažinome.

* * *

Jei sutuoktiniai tyli, vadinasi, jie turi ką vienas kitam pasakyti.

* * *

Studentas neišlaikė sesijos egzaminų ir pasiuntė savo mamai žinutę į provinciją: „Neišlaikiau. Atitinkamai nuteik tėvą.“ Rytojaus dieną gauna atsakymą: „Tėvas nuteiktas.

Dabar nusiteik pats.“

* * *

Pasipiktinusi kaimynė klausia: – Ar vakar girdėjote, kad aš su šluotkočiu beldžiau jums į sieną?

– Taip, žinoma, – atsako kaimynas. – Tačiau nereikia atsiprašinėti. Pas mus taip pat buvo gana triukšminga.

* * *

Dideliu skandalu baigėsi tarptautinis meno konkursas Paryžiuje. Geriausiu paveikslu buvo išrinktas, kaip vėliau paaiškėjo, parodų salių evakuacijos planas.

34

Artuma 2018 m. birželis

ja biochemija. Kitą kartą jis įsijautė į tokią temą: kunigus reikia ypač gerbti, nes jie... kunigai! Galiausiai viską suvedė į tai, kad kunigui reikia atidaryti duris ir jas pagarbiai palaikyti. Gal čia irgi kažkokia filosofijos išvestinė?

Man tai patinka trumpi pamokslai. Konkretūs, skatinantys susimąstyti ir daryti išvadas bei imtis konkrečių veiksmų.

Jeigu galvojate, kad tai, ką čia prirašiau, yra mano asmeniški braizgaliojimai, tai labai klystate. Taip mano daugybė žmonių, mano pažįstamų, kaimynų, mokslo draugų. Sykį vienas garsus medikas visiškai vaikiškai pareiškė: „Kodėl niekas kunigams neorganizuoja pamokslų sakymo kursų? Na, kaip mums, pasitobulinimo. Žinai, tokių privalomų ir su mini egzaminu?“ Ką galėjau atsakyti? „Dėkok Dievui, kad tu ne kunigas.“ Galvoju, kad supykdžiau kai kuriuos ganytojus. Prašau nepykti. Mes, avelės, hm... irgi žmonės. Tiesiame į jus rankas, laukiame dvasinės pagalbos ir palaikymo, norime daugiau žinoti apie pamatinius tikėjimo dalykus. Ne kiekvienas gali lankyti „Alfa“ kursus ir dalyvauti Šventojo Rašto skaitymuose. Buitis, šeima, sveikata taip pat diktuoja savo sąlygas. O mes norime išgirsti paprastų, elementarių dalykų, apie kuriuos toli gražu ne visi žinome.

Ganykite mus, kad nenuklystume į kokius šabakštynus. O tai žinote gi, kaimenė...

* * *

Kalbasi du draugai.

– Žinai, jeigu reikėtų rinktis Parkinsoną ar Alzheimerį, aš rinkčiausi Parkinsoną!

– Kodėl?

– Geriau šiek tiek išlaistyti degtinės, nei pamiršti, kur padėjai visą butelį!

* * * Nutarė Dievas nusileisti į Žemę ir įsidarbinti mieste gydytoju. Atvažiuoja pas jį pirmas pacientas. Suparalyžiuotas, neįgaliojo vežimėlyje. Dievas uždėjo ranką jam ant galvos ir sako: – Kelkis ir eik!

Tas atsikėlė ir išėjo. Koridoriuje jo klausia: – Na, kaip naujas daktaras?

– Tai visi jie tokie – net spaudimo nepamatavo…

* * *

Darželio auklėtoja: – Petriuk, kokio amžiaus tavo tėtis?

– Šešerių metų.

– Bet kaip taip gali būti?

– Na, jis tapo mano tėčiu tik tada, kai aš gimiau.

DIDIEJI ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI 2018 – Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metų – liepos 1–12 d.

Dėkojant Dievui už 100 metų Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės jubiliejų ir laukiant popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje Liepos 1 d., sekmadienis Atlaidų išvakarės

Liepos 6 d., penktadienis Padėkos už laisvę ir nepriklausomybę diena

14 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – palaimintojo Teofiliaus Matulionio didžiojo relikvijoriaus išstatymas Bazilikoje. Šv. Mišios su Mišparais; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką ir naktinė Švč. Sakramento adoracija Liepos 2 d., pirmadienis Valstybės vadovų, politikų ir savivaldybių darbuotojų diena Liepos 3 d., antradienis Ligonių ir Carito savanorių diena Liepos 4 d., trečiadienis Švietimo darbuotojų ir katechetų diena Liepos 5 d., ketvirtadienis Teisėsaugos diena

Liepos 7 d., šeštadienis Jaunimo diena 15.30 val. – jaunimo programa „Jaunimas, tikėjimas, pašaukimas“ Žemaičių Kalvarijos kultūros centro salėje 19 val. – jaunimo šv. Mišios. Po jų – Kryžiaus kelio kalnai su jaunimu Liepos 8 d., sekmadienis Didžioji Kalvarija. Šeimų diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – suma, po jos – iškilminga procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios, procesija į Kryžiaus kelio kalnus (paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus)

Liepos 9 d., pirmadienis Verslininkų diena Liepos 10 d., antradienis Žemdirbių diena Liepos 11 d., trečiadienis Kunigų diena Liepos 12 d., ketvirtadienis Medikų diena

Po 19 val. šv. Mišių – naktinė Švč. Sakramento adoracija Žemaičių Kalvarijos bazilikoje

Išsamesnė informacija www.zemaiciukalvarija.lt

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE 2018 m. liepos 8–15 d.

Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir pal. Jurgio Matulaičio vyskupystės 100-metis!

ATLAIDŲ DIENOTVARKĖ Liepos 8 d., sekmadienis Padėkos už patirtas malones ir šeimų diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones 13.30 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode 15 val. – malda pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje Liepos 9 d., pirmadienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 10 d., antradienis Visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena Liepos 11 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 12 d., ketvirtadienis Kunigų ir pašvęstųjų diena

Liepos 13 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena 18 val. - šv. Mišios už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimos narius 19 val. - išgydymo pamaldos Liepos 14 d., šeštadienis Katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Iškilmių vigilija: 20 val. – šv. Mišios Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 21 val. – Švč. Sakramento adoracija, šlovinimas, užtarimo malda 22 val. - Žiburių procesija Liepos 16 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Padėka už Lietuvos jubiliejų

11 val. – katechezė Bazilikoje (8 d. nebus) 11.30 val. – šv. Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode (8 ir 16 d. – 13.30 val.)

13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal.

Jurgio Matulaičio koplyčioje (8 d. nebus) 15 val. – malda pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje 18 val. – vakaro šv. Mišios Bazilikoje Kitos šv. Mišios sekmadieniais liepos 8 d. – 8, 9.30 ir 11 val. liepos 16 d. – 8 ir 9.30 val.

Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val.

Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val.

Išsamesnė informacija www.marijampolesbazilika.lt

PALAIMINTOJO TEOFILIAUS MATULIONIO PIRMŲJŲ BEATIFIKACIJOS METINIŲ ŠVENTIMAS KAIŠIADORYSE 2018 m. birželio 14–17 dienomis

Birželio 14 diena, ketvirtadienis Palaimintojo Teofiliaus liturginis Minėjimas.

Gedulo ir vilties diena 8.30 val. – šv. Mišios aukotojų intencija 12 val. – šv. Mišios. Padėka Dievui už palaimintojo Teofiliaus gyvenimą ir tarnystę. Palaimintojo Teofiliaus relikvijų įteikimas Kauno seserims benediktinėms 17–17.45 val. – tremtinių pagerbimas prie Tremtinių paminklo 18 val. – šv. Mišios ir birželinės pamaldos. Meldžiamės už kentėjusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę 19.15 val. – koncertas Palaimintojo Teofiliaus aikštėje

Birželio 15 diena, penktadienis Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbei

BELAUKIANT POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS

8.30 val. – šv. Mišios aukotojų intencijomis 12 val. – šv. Mišios. Meldžiame Dievo gailestingumo ir išganymui reikalingų malonių. Kauno miesto parapijų piligrimystė 18 val. – šv. Mišios. Meldžiamės už mirusius Kaišiadorių vyskupijos ganytojus, kunigus ir tikinčiuosius Nuo 19 val. – naktinė Švč. Sakramento adoracija (iki 8 val. ryto)

Birželio 16 diena, šeštadienis Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdies garbei 10 val. – šv. Mišios aukotojų intencijomis 11.30 – Rožinio malda 12 val. – šv. Mišios. Meldžiamės už kunigus, seminaristus ir pašaukimus kunigystei 15 val. – Gailestingumo valanda. Kristaus kančios apmąstymas. Žemaičių Kalvarijos kalnai 18 val. – šv. Mišios. Meldžiamės už popiežių Pranciškų ir jo apaštalinę kelionę į Lietuvą Birželio 17 diena, sekmadienis Pirmųjų Beatifikacijos metinių Iškilmė 8 val. – šv. Mišios aukotojų intencija 12 val. – iškilmingos šv. Mišios. Padėka už palaimintąjį Teofilių 18 val. – šv. Mišios. Meldžiamės už Lietuvos šeimas, vaikus ir jaunimą Palaimintojo Teofiliaus sarkofagas pagerbimui išstatytas Katedroje nuo 8 iki 20 val.

Tarp šv. Mišių vyks Švenčiausiojo Sakramento adoracija palaimintojo Teofiliaus koplyčioje (išskyrus šeštadienį).

Atgailos sakramentas švenčiamas prieš šv. Mišias.

Išsamesnė informacija www.teofilius.lt

Deborah Castellano Lubov. KITOKS PRANCIŠKUS Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis Šioje knygoje apie popiežių Pranciškų prabyla autoritetingos Romos kurijos asmenybės, taip pat įvairioms šalims atstovaujantys Katalikų Bažnyčios veikėjai, Jorges Mario Bergoglio giminaičiai ir bičiuliai. 14 pokalbių nupiešia ryškų Šventojo Tėvo portretą, pateikia mažai žinomų faktų, netikėtų detalių, įvairių požiūrių. Svarstomi šiandienos žmogui iškylantys, jį jaudinantys klausimai. Be to, knygoje pateikiamas ir išskirtinis popiežiaus sesers Marijos Elenos Bergoglio interviu, kuriame ji šiltai pasakoja apie popiežiaus vaikystę ir jaunystę, santykius su artimaisiais.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Birželio Artuma: apie Dvasios galybę skelbiant Žodį, pamokslaujant ir mokant Tai tampa kaip niekad svarbu, mat aiškėja, jog, klausydami pamokslo, nemažai katalikų dėl nuobodulio tiesiog užmiega.

Kokio pamokslo tikimės, ko norėtume savo vaikams ir naujiems tikintiesiems? Kokios popiežiaus Pranciškaus idėjos padėjo iš naujo suvokti pamokslo prasmę?

Kita vertus, Žodžio skelbimas – kiekvieno krikščionio pašaukimas. Pati Šventoji Dvasia teikia jėgų skelbti Evangeliją ir į kasdienybę žvelgti per jos prizmę. Tai ir daugiau – birželio Artumoje.

www.artuma.lt