Artuma 2018 m. kovas 3

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. kovas

3

Popiežiaus Pranciškaus žinia 2018-ųjų gavėnios proga

Kad neužgestų meilė Brangūs broliai ir seserys! Štai ir vėl artinasi Viešpaties Velykos! Rengiantis joms Dievo Apvaizda kasmet pasiūlo gavėnią, „mūsų atsivertimo sakramentinį ženklą“, skelbiantį bei įgyvendinantį galimybę visa širdimi ir visu gyvenimu atsigręžti į Viešpatį. Šiais metais šita žinia trokštu padėti visai Bažnyčiai šį malonės metą išgyventi kupinai džiaugsmo bei tiesos ir tai darau vadovaudamasis Jėzaus žodžiais Mato evangelijoje: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12). Šie žodžiai yra kalboje apie laiko pabaigą ir buvo ištarti Jeruzalėje, Alyvų kalne, kur prasidės Viešpaties kančia. Atsakydamas į mokinių klausimą, Jėzus skelbia didžiulius išmėginimus bei nusako situaciją, kurioje gali atsidurti tikinčiųjų bendruomenė: skausmingų įvykių akivaizdoje keli netikri pranašai daugelį apgaus, todėl meilė, kuri yra visos Evangelijos šerdis, gali užgesti.

L’Osservatore Romano nuotrauka

Netikri pranašai Įsiklausykime į šį Evangelijos tekstą ir paklauskime savęs: kokį pavidalą gali įgyti šie netikri pranašai?

Jie gali priminti „gyvačių kerėtojus“, kurie pasinaudoja žmonių emocijomis, kad juos pavergtų ir vestų ten, kur nori. Kiek daug Dievo vaikų yra apakinti akimirksnio malonumų, painiojamų su laime! Kiek vyrų ir moterų gyvena pavilioti apgaulingo pinigų spindesio, paverčiančio juos vien pelno ir žemų interesų vergais! Kiek daug gyvena manydami, jog jiems pakanka jų pačių, ir galop tapdami vienatvės grobiu!

Kiti netikri pranašai yra „šarlatanai“, kaip atsaką į kančią siūlantys paprastus ir greitus sprendimus, priemones, kurios pasirodo esančios visiškai neveiksmingos: kokiai daugybei jaunuolių kaip panacėja siūlomi narkotikai, „pasinaudok ir išmesk“ santykiai, lengvo, bet nesąžiningo pasipelnymo galimybė! O kiek dar panirusiųjų į visiškai virtualų gyvenimą, kur santykiai atrodo paprastesni bei spartesni, kol galop dramatiškai atsiskleidžia kaip stokojantys prasmės! Tokie beverčius dalykus siūlantys apgavikai atima tai, kas vertingiausia, – kilnumą, laisvę ir gebėjimą mylėti. Apgaulinga tuštybė skatina mus pūstis kaip povus, kad paskui apsijuoktume; o iš apsijuokimo sunku išbristi. Nestebėtina: demonas, kuris yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), blogį pateikia kaip gėrį, o melą – kaip tiesą, kad sujauktų žmogaus širdį. Todėl kiekvienas iš mūsų yra pašauktas pažvelgti į savo širdį ir ištirti, ar nepasiduodame tų netikrų pranašų melui. Turime išmokti žvelgti giliau, nepaviršutiniškai ir atpažinti, kas mumyse palieka gerus ir tvarius pėdsakus, kadangi tai ateina iš Dievo ir tikrai tarnauja mūsų gerovei.

tęsinys 10 p.

›

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli Artumos bičiuliai, Dievo Dvasios sukurtieji ir išlaisvintieji,

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Šventųjų nusidėjėlių išpažintis

5

Bažnyčios pulsas

6

Tomas VILUCKAS Popiežiaus vardo žinia

8

Popiežiaus žinios gavėniai tęsinys

10

Antanas GAILIUS Apie šventes ir pergales

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Raniero CANTALAMESSA OFM Cap. 12 Tu esi vadinama Parakletu Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM Šventoji Dvasia yra advokatas

14

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai 15 Kas žmogui į širdį neatėjo

16

Antanas SAULAITIS SJ Kai mes nutylam

18

Mano močiutė dar geresnė nei angelas 20 Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ingrida VUOSAITYTĖ Ačiū jums, vyrai!

21

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Drąsiai pirmyn

23

Atokvėpio valandai

Ramūnas AUŠROTAS Ištvermės dėsnis

25

Giovannino GUARESCHI Sudiev, šventi atsiminimai

27

Akiračiai

Dievo tarnas Andrius Rudamina

28

Sveikata

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Civilizuoti artimo kankinimo būdai 31 Gyd. Vytis ŽEMAITIS Moterys prieš vyrus?

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Be pavadinimo Šypsenos be raukšlių

33 34

Viršelyje – Nukryžiuotasis.

Lino Gedrimo raižinys, 2003 m.

įsibėgėja gavėnia, „malonės metas“, kurį popiežius Pranciškus trokšta padėti mums „išgyventi kupiniems džiaugsmo bei tiesos“, tam skirdamas ir savo laišką mums, ir maldas už mus.

Kovo Artumoje įsibėgėjame gilinti šįmet mūsų užsimotą pažintį su Šventąja Dvasia. Sausį bandėme suprasti Ją kaip Kūrėją, be kurios nebūtų kūrinijos; vasarį – kaip Dvasią, vienintelę pajėgią iš tiesų mus išlaisvinti laisvam Dievo vaikų gyvenimui; na, o šį mėnesį, gavėnišku atsigręžimo meilėje ir tiesoje į Viešpatį laiku, nutarėme pažvelgti į Dvasią, vadinamą tokiu keistu ir, sako, neišverčiamu vardu – Parakletu!

Lietuviškame Šventraščio vertime tai išversta kaip Globėjas, dar bandoma versti guodėju, užtarėju, gynėju, advokatu, etc. Tad išsyk gali kilti labai teisėtas klausimas – jei tokio vardo net išversti tiksliai neįmanoma, tai ar tuomet Ją pačią – taip įvardijamą Dvasią – įmanoma suprasti?!

Tikrai geras klausimas... Atsakyti mums padėtų nuostabusis kapucinas, popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa. Paprasčiausia ir veiksmingiausia, sako jis, yra skaityti visas Evangelijos ištaras apie Parakletą, kurias Jonas, labiausiai „kaltas“ evangelistas dėl šio vardo įsigalėjimo, įdeda į paties Jėzaus lūpas: <...> aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. <...> O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jn 14, 16–17. 26).

Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę (Jn 15, 26–27).

Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.

Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit. Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas. Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 7–15).

Na, o jei vis vien dar neaišku, nenusiminkim – pasak tėvo Raniero, „išties negana gvildenti Parakleto reikšmę, reikia pagerbti Šventąją Dvasią ir Jos šauktis šiuo mieliausiu vardu“. O tada tikrai atrasim nuostabių dalykų! Pavyzdžiui, kad mūsų Dievas – „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–4). Vadinasi, ir mus Jis padaro parakletais – ne tik guodžia, bet ir skatina guosti bei daro tam pajėgius! Išdrįskim, atsiverkim, šaukimės ir patirsime nuostabiausią gavėnią – džiaugsme ir tiesoje!

Būkite paguosti ir guoskite vieni kitus, prašau jūsų, Darius Chmieliauskas

Artuma 2018 m. kovas

3

Kronika Ganytojų laiškas

Klausimai ganytojams

Kovo liturginiai skaitiniai

Labai norėčiau nuoširdžiai ir giliai tikėti viskuo, ką skelbia Katalikų Bažnyčia, visomis religinėmis tiesomis. Skaitau Šventąjį Raštą, einu į bažnyčią, daug skaitau ir klausausi įvairių konferencijų, pamokslų, klausinėju kunigų, deja... Vis tiek daug kas man atrodo nelogiška, neteisinga, daug kuo abejoju. Ar tai nuodėmė? Aš stengiuosi, bet tai nepriklauso nuo mano valios. Ką daryti?

Abejonės nėra nuodėmė, tačiau jų patiriantysis turi nuoširdžiai ieškoti tiesos, o ją radęs – paklusti. Jei tiesos neieškoma arba ieškoma šališkai, arba pagal tiesą negyvenama – tai nuodėmė.

Tikiu į Dievą. Gal labiau filosofiškai.

Bet parašyta, kad demonai irgi tiki ir dreba. Išeitų, kad mano tikėjimas yra būties sąrangos teorija. Tad noriu paklausti, kaip tikėjimą aiškina Katalikų Bažnyčia, koks jis turi būti.

P. S. Jokios religijos nepraktikuoju.

Tikėjimas yra dinamiškas, nes tai esminga paties gyvenimo dalis. Todėl įtikėjus, jog kažkas yra, reikia atsakyti į klausimą, kuo Dievas yra tau ir kuo tu esi Jam. Tada reikia atsakyti, kokie tavo santykiai su Juo, kokių jų norėtum ir kaip juos sukurti. Suvokus santykį,

reikia siekti sužinoti, ko Dievas tikisi iš tavęs ir ką Jam esi nusiteikęs duoti. Jei patikėjus, kad Dievas yra, tikėjimas toliau nevystomas, jis iš esmės nepilnas, negyvas, todėl bevertis.

Atrodo, taip stengiuosi taisytis, bet kai ruošiuosi eiti išpažinties, matau, kad nuodėmės vis tos pačios. Niekas nesikeičia: kur esu silpna, ten ir vėl klumpu. Ar verta eiti išpažinties, išpažinti vis tą patį, jei vėl tai kartojasi?

Sakote, kad nuolat darote tas pačias nuodėmes. Galbūt, tačiau vengdama išpažinties tikrai padarysite jų dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui būtų tobulesnė.

Jei per išpažintį išpažįstu, kad apkalbėjau žmogų, ar reikia vėliau tam žmogui prisipažinti, kad jį kartais apkalbėdavau?

Tam žmogui prisipažinti nėra pareigos, tačiau jei apkalbant buvo be reikalo pažemintas jo vardas, kitomis geromis kalbomis reikėtų pasistengti tai atitaisyti.

Parengta pagal svetainės klauskkunigo.lt klausimus

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 3 (338) / 2018

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 215487, tiražas 10 000 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

4

Artuma 2018 m. kovas

2018 m. projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 9 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

1 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 2 P Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28; Ps 105;

Mt 21, 33–43. 45–46

3 Š ŠV. KAZIMIERAS,

LIETUVOS GLOBĖJAS Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17 4 S III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (III sav.)

Iš 20, 1–17; Ps 19; 1 Kor 1, 22–25;

Jn 2, 13–25 5 P 2 Kar 5, 1–15a; Ps 42; Lk 4, 24–30 6 A Dan 3, 25. 34–43; Ps 25; Mt 18, 21–35 7 T (Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės)

Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19 8 K (Šv. Dievo Jonas, vienuolis)

Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 9 P (Šv. Bonifacas (Brunonas) Kverfurtietis,

vyskupas, kankinys)

Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28b–34 10 Š (Šv. Pranciška Romietė, vienuolė)

Oz 6, 1–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 11 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV sav.)

2 Kr 36, 14–16. 19–23; Ps 137;

Ef 2, 4–10; Jn 3, 14–21

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 12 P Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 13 A Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–3. 5–16 14 T Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 15 K Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 16 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34; Jn 7, 1–2. 10. 25–30 17 Š (Šv. Patrikas, vyskupas)

Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 18 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Jer 31, 31–34; Ps 51; Žyd 5, 7–9; Jn 12, 20–33 19 P ŠV. JUOZAPAS, ŠVČ. MERGELĖS

MARIJOS SUŽADĖTINIS

2 Sam 7, 4–5. 12–14a. 16; Ps 89;

Rom 4, 13. 16–18. 22; Mt 1, 16. 18–21. 24a 20 A Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 21 T Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95;

Dan 3, 52–56; Jn 8, 31–42 22 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 23 P (Šv. Turibijus Mongrovietis, vyskupas)

Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 24 Š Ez 37, 21–28; Jer 31, 10–13; Jn 11, 45–57 25 S VERBŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11;

Mk 14, 1 – 15, 47

Pasaulinė jaunimo diena 26 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 27 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 28 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 29 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS

Krizmos Mišios: Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9; Ps 89;

Apr 1, 5–8; Lk 4, 16–21

Paskutinės vakarienės Mišios:

Iš 12, 1–8. 11–14; Ps 116;

1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 30 P DIDYSIS PENKTADIENIS

Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16; 5, 7–9;

Jn 18, 1 – 19, 42 31 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. VELYKNAKTIS

Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18; Ps 16;

Iš 14, 15 – 15, 1; Iš 15, 1–6. 17–18;

Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11; Iz 12, 2–6;

Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19;

Ez 36, 16–17a. 18–28; Ps 42;

Rom 6, 3–11; Ps 118; Mk 16, 1–8

Kronika Liturgijos katechezė

Emilio Vasiliausko nuotrauka

Šventųjų nusidėjėlių išpažintis Kun. Artūras KAZLAUSKAS Vienintelė tikra nelaimė krikščioniui yra nuodėmė! O bijome visai ko kito... Sunki nuodėmė, kai Dievas įžeidžiamas sąmoningai ir valingai priešinantis Jo įsakymams, nutraukia santykius su Juo (teologijoje tai vadinama pašvenčiamosios malonės praradimu). Silpnybės, nors ir nėra nuodėmės, turi sąsajų su jomis, šaldo meilę Dievui ir daro mus tingius ar paviršutiniškus krikščioniškame kelyje. Dar didesnė bėda – gyvenimas nuodėmėje, kai Dievas pamirštamas, nuolat gyvenant priešingai kuriam nors Jo įsakymui, neatgailaujant ir nieko nenorint keisti.

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra gyvenimą keičiantis susitikimas su Jėzumi, užantspauduojantis sugrįžimą į Tėvo meilę ir į bendrystę su Bažnyčia (Kristaus mokinių bendrija). Tai vadinama atsivertimu. Jis atnaujinamas kas kartą, kai švenčiame išpažintį, dalyvaujant Bažnyčiai atstovaujančiam kunigui ir iš jo gaunant vadinamąjį

pažintis – tai mūsų nuodėmių mazgojimas Kristaus Krauju. Šitaip atnaujinamas Krikštas, kai vėl atgauname Dievo vaikų orumą, kurį savanoriškai nuodėme buvome praradę.

Kaip dažnai reikia atlikti išpažintį?

Bažnyčios šventieji rekomenduodavo išpažintį atlikti kuo dažniau. Pvz., Jonas Boskas ir Pranciškus Salezas – kas aštuonias ar kas penkiolika dienų, ar bent kartą Šventojo Tėvo intencija kovui: per mėnesį; Bonavenevangelizavimo – kad visa Bažnyčia pripažintų dvasinio įžvalgumo ugdymo tūra, krikščionišką gysvarbą asmenims ir bendruomenėms. venimą pradedant, reLietuvos vyskupų intencija: komenduodavo atlikti už Lietuvos valstybės vadovus ir politibent dukart per savaitę; kus, kad užtikrintų teisingumą visiems, išpažinti nuodėmes karo labiausiai – silpniausiesiems. Geroji tą per mėnesį – seniai žiPatarėja, melski už mus. noma praktika. Kadangi išrišimą – nuodėmių atleidimą. Per iš- kol kas tik veržiuosi į šventumą, aš repažintį išpažįstame visas sunkias savo komenduoju išpažintį atlikti kuo skunuodėmes, įvardydami jų skaičių bei biau, padarius vieną sunkią nuodėmę... aplinkybes, galinčias nuodėmes apsunKaip pasiruošti išpažinčiai? Pirmiaukinti; naudinga išpažinti ir lengvas nuo- sia melstis. Tai yra suvokti save santykyje dėmes bei silpnybes. Mūsų nuodėmės su Dievu. Tam pirmiausia būtina skaiatleidžiamos dėl Jėzaus mirties ant kry- tyti Šventąjį Raštą. Tada šauktis Švenžiaus, kai šio atleidimo prašome gailė- tosios Dvasios, kad Ji parodytų tikrąją damiesi, jog įžeidėme Dievą ir nuo Jo mūsų situaciją. Po to peržvelgti sąžinę. atsitraukėme (vadinama tobula atgaila), Šiandien sąžinės patikrinimų pavyzdžių o ne todėl, kad mums negera (netobula galima rasti ne vien maldaknygėse, bet atgaila)... Šv. Faustina sakydavo, kad iš- ir internete ar specialiuose leidiniuose.

Nepamirškime, kad nuodėmė būna ne vien kai ką nors nederamo padarome, bet kai nepadarome gero, kurį galėjome padaryti, ar jį blogai padarome. Svarbu nuoširdžiai gailėtis, paprasčiausiai sakant: gailiuosi.

Popiežius net priminė vieną pasakojimą, kuriame mirti nuteistajam kunigas sako: ar gailiesi, kad nesigaili... Tada atlikti išpažintį. Kunigai (patys priimantys atleidimą) atleidžia nuodėmes vyskupo įgalioti, taigi visi vienodai. Tačiau niekas netrukdo pasirinkti nuodėmklausį, kuriam lengviau atsiverti. Paskui – priimtos per išpažintį atgailos atlikimas kaip dėkojimas Dievui už gailestingumo malonę. Tada – apmąstymas, kaip konkrečiai atlyginsiu skriaudas, skolas, įžeidimus. Ir galiausiai įsipareigojimas kai ką konkrečiai pakeisti savo gyvenime. Šv. Benediktas sakė, kad vienu metu galima keisti ne daugiau kaip du dalykus. Štai taip atrodo krikščionio kelias – nuolatinės pastangos tapti vis panašesniam į vienintelį Mokytoją Kristų. Šventasis – ne tas, kuris nedaro nuodėmių, o tas, kuris iš jų keliasi! Malonė, gaunama Atgailos sakramentu, stiprina kovose su nuodėme, padeda išlikti gerame, džiugiai atsiliepti į Dievo raginimus, augti dorybėse ir būti Dievo pasiuntiniais pasaulyje.

Artuma 2018 m. kovas

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Abipusė pagarba ir solidarumas L’Osservatore Romano nuotrauka

Vasario 14 d. Katalikų Bažnyčioje prasidėjo liturginis gavėnios laikas. Jį pradėdamas popiežius Pranciškus priminė, kad gavėnia yra atgailos, bet ne gedulo metas. Nuo pirmo gavėnios sekmadienio pats popiežius su Romos kurijos vadovais užsidarė šešių dienų gavėnios rekolekcijų. Jos vyko ne Vatikane, bet rekolekcijų namuose Aričijos miestelyje, į pietus nuo Romos. Šiemet joms vadovavo portugalų teologas ir poetas kun. José Tolentino de Mendonça, o šių lavybų tema – dvasinis troškulys.

Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva vasario 23-ioji tapo nepaprasta diena. „Matydamas tebesitęsiančius konfliktus įvairiose pasaulio šalyse, kviečiu visus tikinčiuosius pirmosios gavėnios savaitės penktadienį pasninkauti ir melstis už taiką“, – sakė popiežius Pranciškus pirmą vasario sekmadienio vidudienį, po Viešpaties Angelo maldos, kalbėtos kartu su maldininkais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę. „Šią dieną aukosime visų pirma už Kongo Demokratinės Respublikos ir Pietų Sudano gyventojus. Kaip ir kitomis panašiomis progomis, kviečiu prie šios iniciatyvos savais būdais prisijungti kitus brolius ir seseris krikščionis ir kitų tikybų išpažinėjus“, – kvietė pontifikas. Ši iniciatyva dar kartą patvirtino, kad malda ir pasninkas yra žmonių solidarumo ženklas.

Dvi vasario savaites Pietų Korėjoje, Pjongčange, vyko 23-iosios Žiemos 6

Artuma 2018 m. kovas

olimpinės žaidynės. Jų išvakarėse trečiadienio audiencijoje olimpiečius pasveikino ir popiežius Pranciškus: „Tradicinės olimpinės paliaubos šiais metais ypatingos. Abiejų Korėjų delegacijos žygiuos su viena vėliava ir dalyvaus varžybose kaip bendra komanda. Tai leidžia viltis pasauliu, kuriame konfliktai išsprendžiami taikiai, per dialogą ir abipusę pagarbą, kaip moko ir pats sportas.“ Popiežiaus dėmesys sportui ypač drąsina Bažnyčios dialogą su nūdienos jaunimu.

Per šv. Jono Pauliaus II įsteigtą pasaulinę Ligonių dieną, vasario 11-ąją, kai Lurdas šventė Dievo Motinos apsireiškimų 160-metį, buvo paskelbta oficiali žinia apie 70-ąjį pagijimą, kurį patyrė asmuo, tarnaujantis ligoniams. Prancūzė slaugė Bernadette Moriau, kilusi iš daugiavaikės šeimos, devyniolikos metų tapusi vienuole pranciškone, sirgo pavojinga stuburo liga. Moksliškai nepaaiškinamas stebuklas vienuolei, prikaustytai prie vežimėlio, įvyko 2008 m. piligrimystėje į Lurdo šventovę. Nors nuo Lurdo įvykių praėjo daug metų, jis tebėra kenčiančiųjų traukos vieta, o Švenčiausioji Mergelė Marija atsiliepia į jų maldas.

Popiežius emeritas Benediktas XVI vasario 5 d. laiške italų dienraščio Corriere della Sera skaitytojams parašė, „jog lėtai silpstant fizinėms jėgoms, dvasioje jaučiasi kaip į Namus keliaujantis piligrimas“. Tai sukėlė daug nerimo dėl po-

piežiaus emerito sveikatos. Jo vyresnysis brolis, Vokietijoje gyvenantis 94 metų prelatas Georgas Ratzingeris, laikraščiui Neue Post papasakojo, kad brolis kenčia nuo neuralgijos ir vis dažniau turi sėdėti ratukuose: „Didžiausią rūpestį kelia tai, kad fizinis silpnėjimas galėtų kada nors paliesti širdį. O tada viskas greitai baigtųsi.“ „Kasdien meldžiu geros mirties malonės sau ir broliui. Tai didis mūsų abiejų troškimas“, – sakė popiežiaus emerito brolis prelatas Ratzingeris. Tiesa, Vatikano spaudos salė paneigė žinias apie smarkiai pablogėjusią Benedikto XVI sveikatą. Kad ir kaip būtų, rūpestis dėl jo būklės liudija tikinčiųjų meilę savo ganytojui.

Didelio atgarsio sulaukė žinia, kad Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Reinhardas Marxas Bavarijos regiono radijui duotame interviu esą leido suprasti, kad esant tam tikrai situacijai kunigai gali laiminti homoseksualių asmenų bendro gyvenimo sąjungas.

Kardinolas Marxas pabrėžė sielovadinę praktiką, kai atsižvelgiama į kiekvieno asmens unikalią situaciją – „jų gyvenimo istoriją, jų biografiją, sunkumus, kuriuos jie patiria, viltį bei asmens santykius“. Kardinolas tęsė: „Sielovadoje mes turime būti ir norėti būti arti tų, kuriems tokios pagalbos reikia. Ir turėtume padrąsinti kunigus, kad ir jie drąsintų žmones, esančius konkrečiose situacijose. Nematau tame jokios problemos. Tačiau kaip tai turėtų atsispindėti viešumoje ir liturgijoje, yra visiškai kitas klausimas. Čia reikia būti atsargiems ir viską gerai apmąstyti.“ Reinhardo Marxo atsakymas sukėlė kritikos bangą tarp pasaulio katalikų, tad netrukus Vokietijos Vyskupų Konferencija paskelbė oficialų šio interviu vertimą į anglų kalbą, pažymėdama, kad kardinolas skatino ne homoseksualių asmenų bendro gyvenimo sąjungas, bet pastoracinį rūpestį dėl tokių asmenų. Ši istorija tapo geru pavyzdžiu, kad sukurtos žinios gimsta ir bažnytinėje terpėje.

Tomas VILUCKAS

Kronika

Dievas yra su mumis!

Vasario 11 d. Kaune, eidamas 92-uosius metus, mirė Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Atsisveikinime su buvusiuoju Vilkaviškio vyskupijos ir Kauno arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, Panevėžio vyskupijos ordinaru (1991–2002) buvo minėta, jog šio garbaus dvasininko gyvenimas, apėmęs ištisą epochą, buvo ištikimai atiduotas Bažnyčiai. Pažinojusieji vysk. Preikšą prisiminė kaip taikos, sutarimo žmogų ir uolų Evangelijos skelbėją tiek nelengvais Bažnyčiai laikais, tiek ir atgavus tikėjimo laisvę bei tuomet rūpinantis atnaujinti sovietų okupacijos varžytą religinį gyvenimą Panevėžio vyskupijoje, atkurti sustabdytą jos bažnytinių institucijų veiklą.

Vasario 15 d. vysk. Preikšas palaidotas Panevėžio katedros šventoriuje.

Vasario 6 d. penkių Lietuvos vyskupų vadovaujama piligrimų delegacija Naujųjų laikų kankinių šventovei Šv. Baltramiejaus bazilikoje Romoje perdavė pal. Teofiliaus Matulionio relikviją – pirmąją iš Bažnyčios Lietuvoje.

Naujųjų kankinių šventovė inauguruota 2002 m., joje gerbiamos XXI a. viso pasaulio tikėjimo liudytojų ir kankinių relikvijos, liudijimai. Vasario 7 d. lietuvių delegacija dalyvavo ir džiugiai priėmė popiežiaus Pranciškaus pasveikinimą lietuviškai bendrojoje trečiadienio audiencijoje, o vyskupai padėkojo popiežiui už pal. Teofiliaus beatifikaciją, padovanojo kanoninio paveikslo kopiją ir perdavė visų tikinčiųjų troškimą pasveikinti Šventąjį Tėvą Lietuvoje.

Mugėje pasidalyta katalikiškų leidyklų derliaus gausa ir gyvais susitikimais su jos lankytojais – pristatant interaktyvųjį terminalą apie seniausių Kauno bažnyčių istorijas, knygą Susipažinkime – esu Teofilius ir seserų benediktinių pasidalijimus, diskusiją apie šventumą šiandien su Laisvės premijos laureatais ses. Nijole Sadūnaite ir arkivysk. Sigitu Tamkevičiumi ir, be kitų „katalikiškų balsų“, iškiliausiu mugėje – naujos popiežiaus Pranciškaus knygos Tėve mūsų pristatymu ir jo padrąsinimu: „Reikia drąsos kalbėti ‘Tėve mūsų’ maldą. Tikrai reikia drąsos! Imkite sakyti ‘Tėte’ ir tikrai tikėti, kad Dievas yra Tėvas, kad mane palydi, man atleidžia, pasotina duona...“ Dalė GUDŽINSKIENĖ

L’Osservatore Romano nuotrauka

Su „Gloria Lietuvai“ – varpų sąšauka Katedros aikštėje Vilniuje ir kitų miestų bei miestelių bažnyčiose, su šalį užliejusiu džiaugsmu, su padėka Dievui ir vieni kitų sveikinimais savo bendruomenėse, šeimose Vasario 16-ąją atšventėme per ilgus amžius puoselėtą ir nebesustabdytą drąsų laisvės proveržį – savo Tėvynės Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį, atmindami, jog Tėvynės istorija – tai ir mūsų istorija su Dievu. „Šiandien (gavėnios penktadienį Lietuvos vyskupų leidimu – red. past.) mes nepasninkaujame, nes švenčiame ir dėkojame, kad Dievas yra su mumis“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas, po iškilmių Daukanto aikštėje susirinkusiems į pamaldas Vilniaus arkikatedroje su Lietuvos ir kaimyninių šalių vadovais. Ką reiškia istorijoje ir savo gyvenime būti su Dievu, pasak arkivyskupo, geriausiai liudija pal. Teofiliaus pavyzdys. Su Dievu jis ėjo per savo gyvenimo sunkenybes, kaip kad iš lagerių savo laiškus užbaigdavo paprastu, bet realiai išgyventu „su Dievu“.

Vasario 16-osios iškilmes švenčianti Bažnyčia Lietuvoje atminė visus mūsų istorijos didžiadvasius žmones – atvedusius į 1918-ųjų įvykius ir juose aktyviai dalyvavusius, Nepriklausomybės Akto signatarus, laisvės karius ir savanorius, vėliau partizanus – visus, nepabūgusius ir didžiausios savo gyvenimo aukos dėl laisvės, dėl Dievo laiminamos tautų ir žmogaus teisės būti laisviems. Šią dieną žvelgiant į švenčiančią Dievo tautą, dalytasi ir ganytojų vilties mintimis apie džiugesnę Lietuvos vaikų ateitį – jei gy-

vendami Kristaus šviesoje, kurdami vidinės laisvės aplinką, veikdami dėl bendro gėrio, ištiesdami pagalbos ranką artimui, kaimynui, tautiečiui, pozityviai žvelgdami į savo kraštą ir pasaulį, kursime ir puoselėsime, ką sugebame gražiausio, čia, Lietuvoje – juk Tėvynė ta, kurią mylime. Šių dienų Lietuva – jos vaikai, jaunimas, sutuoktiniai, kenčiantys, ligoniai, seneliai, visi, kurie sąžiningai dirba, kurie yra Gerosios naujienos nešėjai, – artėjant šimtmečio šventei, vasario 11-osios sekmadienį, bendra vyskupų, kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų, susirinkusių Trakų bazilikoje ir prisijungusių savo parapijų bažnyčiose, malda paaukota Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Prie maloningosios jau 300 metų Lietuvos Globėjos Trakų Dievo Motinos atvaizdo kunigaikščių mieste pavedėme savo troškimą gyventi krikščioniškomis vertybėmis grįstoje, todėl laisvoje visuomenėje ir to galėsime kasdien melsti kalbėdami šią Paaukojimo maldą (žr. p. 13).

Šiemet dar plačiau tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje prisistatė katalikiška žiniasklaida. Vien „Bažnyčios kronikos“ fondo stendas sujungė 13 jos atstovų.

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Evaldo Lasio nuotrauka

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Artuma 2018 m. kovas

7

Kronika Laukiame popiežiaus

Popiežiaus vardo žinia Tomas VILUCKAS Kai kardinolas kamerlingas praneša popiežių renkantiems konklavos tėvams reikiamą balsų kiekį sulaukusio kardinolo pavardę ir gaunamas išrinktojo sutikimas būti popiežiumi, jis yra klausiamas, kokiu vardu nori būti vadinamas. Vėliau kardinolas protodiakonas iš Apaštalinių rūmų balkono lotyniškai paskelbia Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems kardinolo vardą ir pavardę, pridėdamas žodžius „kuris išsirinko sau vardą“ (qui sibi nomen imposuit), ir praneša pasauliui jo pontifikalinį vardą. Šiuolaikinio žmogaus ausiai gana keistai skamba popiežių vardai ir jų numeracija. Šis paprotys nėra tik monarchinis reliktas ir savo kilme siekia gilias istorines ir biblines šaknis.

Naujo gyvenimo simbolis Biblijoje pastebime, jog kai kurie jos veikėjai po reikšmingo gyvenimo įvykio gauna kitą vardą. Senajame Testamente vardo pakeitimas visada reiškė, kad pasikeitė asmens santykiai su Dievu. Pavyzdžiui, Jokūbas tapo Izraeliu (Pr 32, 28–29), o Abramas – Abraomu (Pr 17, 5), kai jie užmezgė naujus santykius su Dievu. Pradėdamas juos, žmogus pradeda naują gyvenimą, tampa nauju žmogumi, todėl jam reikia naujo vardo. Ryškiausias pavyzdys – fariziejus Saulius, kuris po atsivertimo tampa apaštalu Pauliumi. Panašų perkeitimą patyrė muitininkas Levis, tapęs evangelistu Matu. Todėl pranašas Izaijas žada Jeruzalei: „Išvys tuomet tautos tavo teisumą, visi karaliai – tavo šlovę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį pats Viešpats tau suteiks“ (Iz 62, 2).

Katalikiška tradicija pirmuoju popiežiumi laiko apaštalą Petrą, kuriam šį vardą pats Jėzus suteikė, kai, Evangelijos liudijimu (Jn 1, 42), pažvelgęs į jį, tarė: „‘Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas’ (tai reiškia: ‘Petras – Uola’).“ Naujas vardas būdingas ne tik Biblijos pasakojimams.

Antikos pasaulyje irgi buvo įprasta suteikti žmogui naują vardą, nurodantį naują jo statusą. Pirmasis Romos imperatorius buvo vadinamas Oktavianu, bet kai tapo imperatoriumi, jam buvo suteiktas Augusto vardas, kad pabrėžtų naują visuomeninę jo poziciją.

Simbolinė prasmė Paprotys naujai išrinktam popiežiui keisti vardą – nerašyta tradicija – nėra kaip nors reglamentuotas. Nors Petrui vardą pats Jėzus suteikė, vis dėlto iki VI a. popie8

Artuma 2018 m. kovas

žiai taip nesielgdavo. Pirmas atvejis užfiksuotas 533 m., kai popiežiumi išrinktas romėnas Merkurijus nusprendė keisti savo vardą, nes jam atrodė, kad būtų netikslinga popiežiui vadintis romėnų prekybos dievo vardu. Tad Merkurijus paskelbė, kad jis bus žinomas Jono II vardu.

Vis dėlto šis poelgis netapo papročiu, kol neįvyko lemtingas lūžis.1009 m. liepos 31 d. pontifiku buvo išrinktas Pietro Martino Buccaporci, kurio vardas italų kalba reiškė „Petras kiauliasnukis“. Norėdamas išvengti romiečių pašaipų, jis pasirinko Sergijaus IV vardą.

Nuo XI a. pabaigos popiežiai paprastai pasirinkdavo sau naują vardą, tačiau dar XVI a. popiežiai Adrianas VI (beje, paskutinis popiežius ne italas iki pat 1978 m.) ir Marcelijus II buvo paskutiniai pontifikai, pasilikę savo krikšto vardą.

Pasak viduramžių Malachijo pranašystės, Petras II („Petras romietis“, lot. Petrus Romanus) bus paskutinis popiežius prieš pasaulio pabaigą. Nežinia, ar dėl kilusios iš pranašystės tradicijos, ar iš pagarbos apaštalui Petrui joks pontifikas nesirenka pirmojo popiežiaus vardo. Tačiau pontifikai niekada nepasirinkdavo ir Juozapo, Jokūbo, Andriejaus ar Luko vardų.

Tad popiežiškojo vardo pasirinkimas dažnai slepia reikšmingus simbolius. Visų pirma, pastebima tendencija, kad popiežiai pastaruosius kelis šimtmečius vardus pasirenka savo pirmtakų garbei. Taip, pavyzdžiui, elgėsi kardinolas Albino Luciani, kuris 1978 m. (miręs praėjus 33 dienoms nuo savo pontifikato pradžios) pasivadino Jonu Pauliumi I ir taip padarė dviejų savo tiesioginių pirmtakų, Vatikano II Susirinkimo pagrindinių veikėjų, Jono XXIII ir Pauliaus VI garbei. Jo įpėdinis kardinolas Karolis Wojtyła pasivadino tuo pačiu vardu – Jonas Paulius II. Beje, Jonas Paulius I padarė tikrą „onomastinę revoliuciją“. Pirmiausia, anksčiau prie vardo popiežiai nedėdavo pirmojo skaičiaus, o jis būtent taip pasielgė, be to, pirmą kartą popiežystės istorijoje buvo pasirinktas dvigubas vardas.

Kardinolas Josephas Ratzingeris pasirinko daugiau tradicinį sosto vardą – Benediktas XVI. Tuo jis ne tik pareiškė savo meilę šv. Benediktui Nursiečiui bei pagarbą

Kronika

„taikos popiežiui“ Benediktui XV, bet ir patvirtino dar plojimas, nes popiežius buvo išrinktas. Jis mane apkavieną nerašytą taisyklę – popiežiai niekada nesirenka to bino, pabučiavo ir pasakė: ‘Nepamiršk vargšų!’ Tas žopaties vardo tris kartus iš eilės. dis man įstrigo čia (popiežius pirštu parodė į galvą; aut.

Tad nors vardo keitimą galima laikyti monarchiniu po- past.): vargšai, vargšai. Tuoj po to, prisimindamas vargpiežystės reliktu, tačiau jis turi ir didelę simbolinę prasmę. šus, pagalvojau apie Pranciškų Asyžietį. Paskui, kol toPavyzdžiui, tradicijų svarbą akcentuojantys katalikai kon- liau iki galo buvo skaičiuojami balsai, pagalvojau apie klavos dienomis lauktų, kad žmones iš Apaštalinių rūmų balkono laimintų Pijus XIII, Šitaip mano Karolio Wojtyłos nostalgijos apimti – Joširdyje atsirado nas Paulius III, o reformų ištroškę – Grigalius XVII. Pauliaus VII vardas galėtų reikšti, Pranciškaus kad pontifikas akcentuos naująją evangeliAsyžiečio vardas. zaciją, Leonas XIV – socialinį teisingumą ir Bažnyčios rūpestį dėl žmonių reikmių. TaJis man yra čiau niekada nevertėtų atmesti ir galimybių, vargšų žmogus, kad popiežius pasiliks savo krikšto vardą ar nuspręs „reabilituoti“ kokį nenusisekusio jis – taikos žmogus, pontifiko ar antipopiežiaus vardą.

Kodėl Pranciškus?

žmogus, kuris myli ir saugoja kūriniją.

Pontifiko vardas yra pirmoji žinia pasauliui apie naujojo šv. Petro įpėdinio prioritetus, savotiška jo veiklos „programa“. Kai pasaulis sužinojo, jog kardinolas Jorge Mario Bergoglio pasivadino Pranciškumi, kilo nemenkas nustebimas. Mat beveik tūkstantmetį, nuo „tamsiųjų amžių“ (lot. saeculum obscurum) popiežiaus Lando (913–914) valdymo, joks pontifikas neturėjo vardo, kuriuo nebūtų vadinęsi jo pirmtakai. Taip pat didelis netikėtumas buvo ir tai, kad jėzuitas pasivadino Pranciškaus vardu, tarsi „priklausančiu“ kitai dvasinei šeimai.

Kaip kilo mintis pasirinkti tokį vardą, tuoj po išrinkimo susitikime su žurnalistais paaiškino pats Šventasis Tėvas: „Kai kas nežinojo, kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardą. Vieni prisiminė Pranciškų Ksaverą arba Pranciškų Salezą, arba net Pranciškų Asyžietį.

Aš jums papasakosiu, kaip tai įvyko. Per rinkimus sėdėjo šalia San Paulo arkivyskupas emeritas, kuris taip pat yra Kunigų kongregacijos prefektas emeritas, mano didelis didelis draugas, kardinolas Cláudio Hummesas. Kai reikalas darėsi kiek pavojingesnis, jis mane ramino. O kai balsų skaičius pasiekė du trečdalius, prasidėjo įprastinis

Daniel Ibáñez/CNA nuotrauka

Laukiame popiežiaus

karus. Juk Pranciškus yra taikos žmogus. Šitaip mano širdyje atsirado Pranciškaus Asyžiečio vardas. Jis man yra vargšų žmogus, jis – taikos žmogus, žmogus, kuris myli ir saugoja kūriniją; dabartiniu metu ir mūsų santykis su kūrinija nelabai koks, ar ne taip? Tai vargšų žmogus, kuris suteikia mums taikos dvasią... Ach, kaip norėčiau neturtingos Bažnyčios ir skirtos vargšams! Paskui kai kas pajuokavo: ‘Turėtum vadintis Adrianu, nes Adrianas VI buvo reformatorius, juk reikia reformuoti...’ Kitas man pasakė: ‘Ne, ne, turėtum vadintis Klemensu.’ ‘Ogi kodėl?’

‘Klemensu XV – šitaip atsikeršytum Klemensui XIV, kuris uždraudė Jėzaus Draugiją!’ Bet tai tik juokai...“ Taip Pranciškus patvirtino, kad popiežiaus vardas yra ne tik sena tradicija. Be to, sužinojome ir Pranciškaus pontifikato prioritetus – vargšai, taika ir aplinkosauga. Pranciškaus pontifikatas paliudijo, kad jis yra ištikimas šiems jo tarnystės varde slypintiems pasiryžimams.

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS „Kai meldžiatės, sakykite TĖVE MŪSŲ“ Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis „Tėve mūsų“ – malda, talpinanti visas kitas maldas, ją mokiniams padovanojo Jėzus, paprašytas išmokyti melstis. Knygoje „Kai meldžiatės sakykite: Tėve mūsų“ popiežius Pranciškus gilinasi į kiekvieną šios maldos frazę, kalbėdamasis su teologu, Padujos kalėjimo kapelionu Marco Pozza.

Pokalbį paįvairina ir pagilina tarp skyrelių įterptos popiežiaus Pranciškaus homilijos, kuriose plėtojamos tokios svarbios temos kaip tėvystė, malonė, atleidimas, blogis. Knygos pabaigoje – jautrus Marco Pozzos pasakojimas, ką malda „Tėve mūsų“ byloja jo parapijiečiams – nuteistiesiems.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2018 m. kovas

9

Kronika

naudiškas vangumas, bergždžias pesimizmas, pagunda izoliuotis bei įsitraukti į nepaliaujamus brolžudiškus karus, supasaulėjusi mąstysena, skatinanti užsiimti vien tuo, kas regima, ir slopinanti užsidegimą misionieriauti (plg. 76–109).

Ką daryti?

L’Osservatore Romano nuotrauka

2 p.

>

Popiežiaus Pranciškaus žinios gavėniai tęsinys

Šalta širdis Aprašinėdamas pragarą, Dante Alighieris įsivaizduoja velnią, sėdintį ledo soste ; jis gyvena uždusintos meilės speige.

Tad dabar paklauskime: kaip mumyse atšąla meilė? Kokie ženklai rodo, kad meilei mumyse kyla grėsmė išblėsti?

Meilę pirmiausia gesina godulystė pinigų, „visų blogybių šaknis“ (1 Tim 6, 10), paskui – Dievo atmetimas ir, vadinasi, atsisakymas ieškoti paguodos Jame, pirmenybę Dievo žodžio bei sakramentų atžvilgiu teikiant savo nevilčiai („Keista, bet dažnai baiminamės paguodos, būti paguosti. Negana to, savo liūdesyje bei neviltyje jaučiamės saugesni. Ar žinote kodėl? Todėl, kad liūdesyje jaučiamės esą tarsi pagrindiniai veikėjai. Paguodoje, priešingai, pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia“; Viešpaties angelo malda, 2014 12 07). Visa tai virsta smurtu, nukreiptu į tuos, kurie laikomi grėsme mūsų „tikrumui“, – į negimusį kūdikį, pasiligojusį garbaus amžiaus žmogų, pro šalį keliaujantį svečią, ateivį, bet sykiu ir į mūsų lūkesčių neatitinkantį artimą.

Tokį meilės atšalimą liudija ir kūrinija: žemė užnuodyta nerūpestingai ir abejingai išmestomis atliekomis; jūroms, irgi užterštoms, deja, taip pat tenka priglausti gausybės laivo sudužimą patyrusių priverstinių migrantų palaikus; dangus – pagal Dievo planą skirtas giedoti giesmes Jo garbei – yra raižomas mirties įrankius barstančių mašinų.

Meilė atšąla ir mūsų bendruomenėse: apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium mėginau nusakyti aiškiausius tokio meilės stygiaus ženklus: tai sava10

Artuma 2018 m. kovas

Jei savyje ir savo aplinkoje pastebime minėtuosius ženklus, Bažnyčia, mūsų Motina ir Mokytoja, išvien su karčiu tiesos vaistu šiuo gavėnios metu siūlo ir saldžią gydymo priemonę – maldą, išmaldą ir pasninką.

Skirdami laiko maldai, savo širdžiai leidžiame atrasti slaptus melus, kuriais apgaudinėjame patys save (plg. Benediktas XVI. Spe salvi 33), ir galop imti ieškoti Dievo paguodos. Jis yra mūsų Tėvas ir trokšta, kad mes gyventume.

Išmalda išlaisvina iš godumo ir padeda mums atrasti, kad kitas yra mano brolis: tai, ką turiu, niekada nepriklauso vien man. Kaip norėčiau, kad išmaldos dalijimas virstų visų tikra gyvensena!

Kaip norėčiau, kad mes, kaip krikščionys, sektume apaštalų pavyzdžiu ir galimybę dalytis su kitais savo gėrybėmis laikytume bendrystės, kuria gyvename Bažnyčioje, konkrečiu liudijimu. Šiuo atžvilgiu pakartoju šventojo Pauliaus paraginimą, kuriuo jis kvietė korintiečius surengti rinkliavą Jeruzalės bendruomenei: „Tai naudinga jums“ (2 Kor 8, 10).

Tai ypač galioja gavėnios metu, kai daug organizacijų renka aukas vargstančioms Bažnyčioms ir vargstantiems žmonėms.

Tačiau kaip norėčiau, kad ir mūsų kasdienių santykių srityje kiekvieną pagalbos prašantį brolį laikytume dieviškosios Apvaizdos kreipimusi: kiekviena išmalda yra proga prisidėti prie Dievo rūpinimosi savo vaikais! Jei šiandien manimi naudojasi, kad padėtų mano broliui, tai argi Jis, nepralenkiamas dosnumu, rytoj nepasirūpins ir mano poreikiais? (plg.

Pijus XII. Fidei donum III).

Pagaliau pasninkas atima iš mūsų smurto jėgą, nuginkluoja mus ir yra svarbi proga augti. Viena vertus, mums leidžiama patirti tai, ką išgyvena tie, kurie stokoja būtiniausių dalykų ir pažįsta kasdienį alkį. Kita vertus, juo išreiškiama mūsų dvasios, alkstančios gėrio ir trokštančios

Dievo gyvenimo, būklė. Pasninkas mus supurto, padaro dėmesingesnius Dievui bei artimui, atgaivina norą paklusti Dievui, kuris vienintelis numalšina mūsų alkį.

Norėčiau, kad mano balsas peržengtų Katalikų Bažnyčios ribas ir pasiektų jus visus, geros valios vyrai ir moterys, kurie esate atviri išgirsti Dievo balsą. Jei jus, kaip ir mus, liūdina pasaulyje plintantis neteisingumas, jei jums rūpi širdis ir veiksmus paralyžiuojantis speigas, jei regite, kaip pražūtin ritasi buvimo vienos žmonių šeimos nariu prasmė, prisidėkite prie mūsų kartu šaukdamiesi Dievo, kartu pasninkaudami ir kartu duodami tai, ką įmanoma, vargstantiems broliams!

Velykų ugnis Pirmiausia Bažnyčios narius kviečiu uoliai žengti gavėnios keliu dalijant išmaldą, pasninkaujant ir meldžiantis. Jei kartais atrodo, jog meilė daugelio širdyse gęsta, ji visada liepsnoja Dievo širdyje!

Jis mums visada dovanoja naujų progų vėl imti mylėti.

Gera proga tam ir šiais metais bus iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kviečianti švęsti Sutaikinimo sakramentą Eucharistinės adoracijos kontekste.

2018-aisiais ji vyks kovo 9-ąją, penktadienį, ir 10-ąją, šeštadienį, ir įkvėpimo semsis iš Ps 130, 4 žodžių: „Tu turi galybę atleisti.“ Kiekvienoje vyskupijoje bent viena bažnyčia bus atvira viena po kitos 24 valandas, suteikdama galimybę adoracijos maldai ir sakramentinei išpažinčiai.

Velyknaktį vėl išgyvensime įtaigias Velykų žvakės uždegimo apeigas: sklindanti iš „naujos ugnies“, šviesa pamažu išsklaidys tamsą ir apšvies liturginį susirinkimą. „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“ (Velyknaktis, Žiburių liturgija), kad visi galėtume dar kartą išgyventi mokinių iš Emauso patirtį.

Girdint Viešpaties žodį ir maitinantis Eucharistijos duona, mūsų širdys teužsidega tikėjimu, viltimi ir meile.

Nuoširdžiai jus laiminu ir už jus meldžiuosi. Neužmirškite melstis už mane.

Pranciškus Vatikanas, 2017 m. lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų iškilmė

Kronika

Apie šventes ir pergales Antanas GAILIUS Bent man pačiam šitas eilėraštis ir anuomet buvo, ir šiandien tebėra ne koks liūdnas atsidūsėjimas, o pati esminė ir didžioji paguoda. Ne aš tą eilėraštį atsisėdęs susigalvojau, jis pats pas mane atėjo – ir andai, ir šiomis dienomis. Man jis byloja, kad kažkas išmankština mūsų sielas bėgti. Bėgti net ir tada, kai finišo vėliavėlė, kurią gal jau ir tikėjaisi pasiekti, vėl perkeliama. Tas treneris nėra paprastai apčiuopiamas. Man regis, jį tiksliausiai būtų vadinti Dvasia. Šis Treneris mums reikalingas ne tik dabar, kai bėgame kiekvienas savąsias 40 gavėnios dienų. Jis buvo mums reikalingas ir Kovo 11-osios dienomis, kai vis pakalbėdavome, kad bėgti reikės 40 metų kaip Izraelio tautai, ištrūkusiai iš Egipto nelaisvės. Tie mūsų, kurie sulauks Kovo 11-osios keturiasdešimtmečio, greičiausiai įsitikins, kad finišo vėliavėlė ir vėl perkelta truputuką toliau. Bet juk Treneris mums tikrai paliko viltį, kad vieną dieną galbūt galėsime iš tikrųjų surikti: „Pergalė! Pergalė!“

Vasario 16-ąją ir aš buvau Vilniaus Gedimino prospekte prie laužų.

Galiu paliudyti, kad nuotaika tikrai buvo šventiška. Bent keliose vietose mačiau ir girdėjau dainuojantį jaunimą. Tiesa, man tie laužai irgi pirmiausia primena Sausio 13-ąją – kaip turbūt daugeliui tų, kurie anuomet kur nors budėjo.

O vasario 17-osios rytą atmintyje man iškilo seniai seniai, dar praeitame tūkstantmetyje ir dar net gerokai prieš Kovo 11-ąją parašytas sonetas. Išniro jis man iš galvos ir ėmė sekioti visur paskui mane kaip ištikimas šuva. Jo akys vis pasirodydavo man pačiose netikėčiausiose vietose – čia kur nors po automobiliu aikštelėje, čia iš už kokio medžio, čia, žiūrėk, pažvelgdavo tiesiai į mane pro šalį einančio žmogaus akimis. Sakytum, jis prašyte prašėsi būti dar kartą parašytas. Tai ir parašiau: Kas išmankštino sielą, kad jinai Taip kantriai bėga savo maratoną, Alsuodama piktai, žūtbūtinai, Nors vėliavėlę finišo geltoną Teisėjai niaurūs, septyni varnai, Kas vakarą į kitą žemės šoną Vis perneša. Nors tuščią stadioną Žiūrovai nuobodžiaujantys seniai

Evaldo Lasio asociatyvinė nuotrauka

Paliko, nusivylę baigtimi. <...> O ji, sukaupus paskutinį pyktį, Dar tikis lemtį perveikt savimi Ir „Pergalė!“, ir „Pergalė!“ surikti. Šiandien jau tikrai nebeatmenu, koks konkretus rūpestis anuomet padiktavo man šitą eilėraštį. Rūpesčių juk niekados nepristingame. Bet numanau, kodėl šis sonetas sugrįžo kaip tik švenčių dienomis. Šventė juk tikrai buvo šventė, bet kažkur, tik laikinai atsitraukęs į šalį, vis tiek tebeliko tasai mūsų kasdienis gyvenimas, kuris į šventę gal ne itin panašus. Viešumoje nuolat skambėjo, o ir mes patys vis kartojom: „Pergalė, Pergalė!“, bet turbūt tik nedaugelis iš tikrųjų įstengėm per šventę pamiršti, kokio triukšmo ta pati viešoji erdvė buvo kupina vos prieš kelias dienas, ir gerai žinojom, kad jau kitą dieną ar po kelių dienų šventės džiaugsmai gali būti trinte ištrinti visai nešventiškų bėdų ar naujienų. O ne vienam, ko gera, ir per pačią šventę teko kantriai bėgti savąjį maratoną, visai nė nepastebint nei vėliavų, nei laužų, nei žiburių, nei fejerverkų.

O kol kas turėsime tenkintis tuo, kad bent per valstybės šventes šio šūkio mokomės. Juk visai netrukus vėl kelsime vėliavas. Kai kas, girdėjau, apsisprendė jų nė nenuleisti nuo Vasario 16-osios iki pat Kovo 11-osios.

Artuma 2018 m. kovas

11

Didelės ir mažos kryžkelės

TU ESI VADINAMA Raniero CANTALAMESSA OFM Cap.

Iš patirties atsiradęs vardas Iš kur evangelistas Jonas ėmė vardą Parakletas? Jis jį pavartoja keturis kartus nedidelėje savo evangelijos atkarpoje, 14–16 skyriuje. Negalime įrodyti, kad jis tikrai perimtas iš Jėzaus lūpų, bet negalime sakyti ir priešingai. Jėzus ne kartą kalbėjo – iki mirties ir po prisikėlimo – apie Šventąją Dvasią. Negi galime iš anksto atmesti, kad kartą Jis pasakė žodį, įvaizdį, palyginimą, kurį evangelistas perėmė ar atpažino ir įtraukė į pačią savo apmąstymų šerdį? Tik evangelistas Lukas vartoja titulą Šventajai Dvasiai apibūdinti „Dievo pirštas“, bet negi vien dėl to paneigsime jį esant autentišką? Šventajai Dvasiai taikomi Parakleto vardas ir samprata nėra kas nors keista ir neregėta. Priešingai, tai dera su visu bibliniu mintijimu. Senajame Testamente Dievas yra didis savo tautos guodėjas, Jis jai skelbia: „aš esu Tas, kuris jus guodžiu“, pažodžiui verčiant iš Septuagintos: „jūsų Parakletas“ (Iz 51, 12), kuris „kaip motina guodžia“ (Iz 66, 13). Ši Dievo paguoda, arba šis „paguodos Dievas“ (Rom 15, 5), yra įsikūnijęs Jėzuje Kristuje, kuris iš tikrųjų yra pirmasis Guodėjas, arba Parakletas (plg. Jn 14, 16). Čia, kaip ir visose kitose plotmėse, Šventoji Dvasia tęsia Kristaus darbą ir atbaigia visos Trejybės darbus. Tad negi Jos nepavadinsi Guodėja, „kita Guodėja“1, kaip ją vadina Jėzus.

Bet yra kitas šaltinis, iš kurio šis vardas tikrai kilo ir įgavo svarbos. Tai evangelisto ir Bažnyčios patirtis. Visa Bažnyčia, ir kasdienybėje, ir ištikta išorinių bei vidinių sunkumų, persekiojama ir kaltinama, po Velykų gyvai ir stipriai patyrė Dvasią kaip guodėją, gynėją, pagalbininkę. Apaštalų darbuose skaitome: „Tuo tarpu Bažnyčia <…> tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama (guodžiama – paraclesis!)“ (Apd 9, 31). Šie žodžiai galėjo būti užrašyti tik pripažinus drauge išgyventą patirtį. Taigi nėra tikslu teigti, jog nežinome, iš kur evangelistas ištraukė Parakleto vardą. Nesuprasime, jei ir toliau ieškosime jo ištakų toliausiose ir neįprasčiausiose plotmėse, nesirūpindami pažiūrėti šalia. Evangelistas, perteikdamas Jėzaus žodžius apie Parakletą, užsimena, kad šis Dvasios patyrimas yra jo pažinimo šaltinis: „O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17).

Tai, kas vyksta tarp mokinių ir Šventosios Dvasios po Velykų, kelia nuostabą. Neįmanoma nepripažinti galingo 12

Artuma 2018 m. kovas

Dievo veikimo. To, ką žinojome apie Dievo Dvasią iš Senojo Testamento, nė truputėlio V. K. Jonyno vitražo „Apreiškimas“ eskizo nepakanka paaišfragmentai (Šv. Tomo Moro bažnyčia, kinti viskam, kas Darienas, Konektikutas, JAV) dabar apie Ją sakoma. Visais lygmenimis Bažnyčia gyvai suvokia Dvasią kaip esančią čia ir dabar, kaip ypač artimą tikrovę, kaip namiškę. Apie Jėzų taip kalbėti yra įprasta. Jis buvo regimas, daugybė žmonių Jį pažinojo, Jis paliko savo gyvenimo ženklų, savo atminimą. O kas matė Šventąją Dvasią? Bet kiekvienas šneka apie Ją kaip apie visų gerai žinomą tikrovę, Ji esti kiekviename įvykyje, pradedant menkiausiu, baigiant didžiausiu.

Kas, jei ne iš Jėzaus gauto apreiškimo ir patirties atitikimas gali paaiškinti tokį akivaizdumą? Esame priešais Dvasios slėpinį. Parakletas paprasčiausiai nuodugniai vykdo tai, ką Jėzus sakė Jį darysiant.

Tapti parakletais Taigi Parakleto terminu tam tikra prasme pasiekiame apreiškimo apie Šventąją Dvasią viršūnę. Parakletas nėra kažkoks dalykas, bet „Kai kas“. Jis yra tas, kuris lieka mumyse, esatis, pašnekovas, gynėjas, draugas, guodėjas, mielasis sielos svetys, arba „svečias atlankytojas“, kaip sakoma Sekminių sekvencijoje. Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu Jis buvo Jo „neatskiriamas palydovas“2, o dabar nori būti kiekvieno iš mūsų palydovu. Visa, kas geriausia, mieliausia, visa, ko asmuo gali tikėtis iš kito asmens, ir be galo daugiau randame Dvasioje. Kontempliuodami Dvasią Parakletą atrandame bekraštes ganyklas – neišsenkamą peną.

Vienas didis viduramžių kontempliuotojas rašė: „Ji yra malonės vaikų ir dvasios vargdienių gynėja šio gyvenimo tremtyje, guodėja, stiprintoja nelaimėje, pagalba sielvartuose. Tai Ji moko melstis, kaip dera, Ji priglaudžia žmogų prie Dievo, padaro jį Jam mielą ir vertą būti išklausytą.“3 Belieka padaryti praktinę ir veiksmingą išvadą iš mūsų Parak­leto kontempliacijos. Išties negana gvildenti Parakleto reikšmę, reikia pagerbti Šventąją Dvasią ir Jos šauktis šiuo mieliausiu vardu. Patys turime tapti parakletais! Jei yra tiesa, kad krikščionis turi būti alter Christus – antrasis Kristus, tiesa ir tai, jog Jis turi būti

Didelės ir mažos kryžkelės

PARAKLETU antrasis Parakletas. Šiuo vardu turime sekti ir gyventi, ne tik jį apmąstyti. Šventoji Dvasia į mūsų širdis išliejo Dievo meilę (plg.

Rom 5, 5), taigi tą pačią meilę, kuria mus myli Dievas ir kuri mus padaro gebančius mylėti Dievą ir artimą. Pritaikykime tą patį paguodai – su mylimojo kančia susidūrusiai meilei, – šis apaštalo žodis atskleidžia ypač svarbų dalyką: Parakletas mus ne tik guodžia, bet ir skatina guosti bei daro tam pajėgius. Paulius rašo: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–4).

Graikų kalbos žodis, iš kurio kildinamas vardas Parakletas, šiame tekste kartojamas keturis penkis kartus kaip veiksmažodis arba daiktavardis. Jis esminis paguodos teologijai. Paguoda ateina iš Dievo, kuris yra „visokios paguodos Tėvas“. Ji ateina pas kenčiančius. Bet čia nesustoja, jos galutinis tikslas pasiektas, kai paguostasis eina guosti kitų.

Bet kokia paguoda guosti? Tai svarbu. Ta pačia paguoda, kuria jį paguodė Dievas, taigi dieviškąja, o ne žmogiškąja paguoda. Nesitenkinkime kartodami bergždžius, nieko nekeičiančius žodžius: „Drąsos, nenusimink, pamatysi, viskas išsispręs į gera!“ Guoskime tikra paguoda, kuri kyla iš Šventojo Rašto žodžių, išlaikančių viltį gyvą (plg. Rom 15, 4).

Tai paaiškina stebuklus, įvykstančius prie ligonio lovos dėl vieno paprasto žodžio ar maldingo gesto, su tikėjimu atlikto Dvasios artume. Tai Dievas guodžia per tave.

Tam tikra prasme Šventajai Dvasiai reikia mūsų, kad būtų Parakletas. Ji nori guosti, ginti, įtikinti, bet neturi lūpų, rankų, akių, įkūnijančių paguodą. Teisingiau, Ji turi mūsų rankas, mūsų akis ir mūsų lūpas. Kaip siela veikia, juda, šypsosi per mūsų kūno narius, taip Šventoji Dvasia veikia per savo kūno, kuris yra Bažnyčia ir mes, narius. „Guoskite ir stiprinkite vieni kitus“ (plg. 1 Tes 5, 11), – ragino Paulius pirmuosius krikščionis. Pažodžiui iš graikų kalbos išversti jo žodžiai taip skamba: tapkite vieni kitiems parakletais. Štai ką pasakė kardinolas J. H. Newmanas savo pamoksle:

„Savo sielvartų, kentėjimų ir netgi savo nuodėmių pamokyti būsime protu ir širdimi pasirengę kiekvienam meilės darbui dėl tų, kuriems reikia meilės. Pagal savo gebėjimų saiką būsime guodėjai Parakleto pavyzdžiu visomis šio žodžio prasmėmis: gynėjai, pagalbininkai, paguodos nešėjai. Mūsų žodžiai ir patarimai, mūsų elgesys, balsas, žvilgsnis bus švelnus ir ramus.“4 Jei iš Dvasios gautos paguodos neperduodame kitiems, jei norime ją savanaudiškai laikyti tik sau, ji tuojau supūva. Štai kodėl vienoje gražioje, Pranciškui Asyžiečiui priskiriamoje maldoje sakoma: „O kad labiau norėčiau guosti, nei būti paguostas, suprasti, nei būti suprastas, mylėti, o ne būti mylimas…“ Psalmėje, kurią evangelistai ne sykį pritaikė kenčiančiam Kristui ir kurios žodžius kartojo Jis pats, skaitome: „Laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų“ (Ps 69, 21).

Getsemanėje Jėzus ieškojo, kas Jį paguostų, bet nerado. Ar Jis negalėtų tų pačių žodžių pasakyti ir apie mane… Jis kenčia iki pat pasaulio pabaigos. Pirmiausia kenčia savo mistiniame kūne, tuose, kurie kenčia ir yra sielvarto apimti. Parakletas vadinamas „vargstančiųjų Tėvu“. Galime būti tikri, kad esame parakletai, kai pasilenkiame prie vargšų, pažemintųjų, sielvartaujančių ir guodžiame dovanai.

Prašykime šios malonės Marijos, kurią krikščionių pamaldumas gerbia dviem titulais – abu jie išreiškia, kas yra Parakletas: kaip Nuliūdusiųjų Paguodą ir Nusidėjėlių Gynėją. Ji iš tikrųjų tapo mūsų parakletu! Vatikano II Susirinkimo dokumente skaitome: „Jėzaus Motina <…> šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ (Lumen gentium 68).

Pabaikime šiuo Parakletui skirtu maldavimu. Jis paimtas iš ortodoksų liturgijos, iš Sekminių Didžiųjų Mišparų oficiumo: Dangiškasis Karaliau, Guodėja, tiesos Dvasia, Visur esanti ir pripildanti visatą, Gyvybę teikiančios malonės lobi: Ateik ir apsigyvenk mumyse, Apvalyk mus, pašalink iš mūsų visa, kas bjauru, Ir išgelbėk mūsų sielas, o gerumo Dieve.5 Iš knygos DVASIOS GIESMĖ. Apie Šventąją Dvasią pagal himną Veni creator. Išleido Gyvieji akmenėliai, 2010

Naujojo Testamento vertime į lietuvių k.: „duos jums kitą Globėją“ (Jn 14, 16) (vert. past.).

Bazilijus Didysis. Apie Šventąją Dvasią, XVI, 39 (PG 32, 140 C).

3 Šv. Teodoriko abatijos Vilhelmas. Tikėjimo paslaptis, 100 (PL 180, 440 C).

4 J. H. Newman. Parochial and plain Sermons, vol. V. – London, 1870, p. 300 s.

5 Plg. Pentecostaire – Pentekostarijus, versta D. Guillaume. – Parma: Diaconie apostolique, 1994, p. 400.

1 2

Artuma 2018 m. kovas

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Šventoji Dvasia yra advokatas Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM „Dangiškoji Valdovė, Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, malonių lobyne ir gyvybės Davėja, ateik ir įsikurk mumyse, apvalyk mus nuo visokio blogio ir išgelbėk mūsų sielas, o Maloningoji“ (Bizantijos liturgija. Sekminių didieji mišparai).

Per Paskutinę vakarienę Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 15– 17). Jėzus mums kalba apie Dvasią kaip apie Asmenį, kuris yra siunčiamas, kuris ateina ir apsigyvena. Vadinasi, Dvasia nėra tik Dievo kuriantis dvelksmas, kaip buvo manoma Senajame Testamente, nei žmogaus alsavimas ar „medžiaga, iš kurios yra padarytas Dievas“, kaip galvojo graikų stoikai. Šventoji Dvasia yra begalinė meilė, kylanti iš Tėvo per Sūnų, vienu metu objektyvus ir subjektyvus Dievo buvimo būdas.

Gyvendami žemėje mes negalime iki galo suvokti Dievo ir pasakyti suprantamai, kas yra Dievo Dvasia, tačiau galime pabandyti sužinoti, kas Ji yra mums. Apie tai mums užsimena Jėzus Evangelijoje pagal Joną, ištardamas vieną žodį: Globėjas (gr. paraklētos, lot. advocatus).

Dažnai sakoma, jog Šventoji Dvasia yra teikianti šviesą, išmintį, patarimą, suvokimą ar net jėgą: „Būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Bet žmogui reikia ne vien tik šviesos, kad matytų, ar jėgos, kad veiktų. Jam reikia taip pat ir paguodos, kad gyventų. „Žmogaus širdis yra nerami“, – sako šv. Augustinas († 430). Žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir prislėgtas šios regimosios visatos platybėse: nuovargis jį pakerta, rytojus baugina, draugai išduoda. Kas bus jo globėjas, gebantis jį padrąsinti? „Tai aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu, – ko tu bijai? Žmogaus? – jis marus! Žmogaus sūnaus? – jis ne daugiau kaip žolė!

Kodėl užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris dangus išskleidė ir pamatus žemės padėjo? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave su14

Artuma 2018 m. kovas

naikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?“ (Iz 51, 12–13). Savo pranašams Dievas sako: „Paguoskit (gr. parakaleite) manąją tautą, guoskite ją!“ (plg. Iz 40, 1). Biblijos Dievas yra tolimas pagonių dievui, dažniausiai įniršusiam, pasirengusiam supykti ar pavydinčiam žmonėms, kaip, pavyzdžiui, graikų dievai. Apaštalas Paulius, regėdamas aplink save tokių Dievo įvaizdžių, rašė: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3).

Dievo paguoda, arba šis „paguodos Dievas“ (Rom 15, 5), pirmiausia yra įsikūnijęs Jėzuje Kristuje, iš tikrųjų esančiame pirmuoju Guodėju. Jis keliavo guosdamas įvairiai kenčiančius ir skelbdamas paguodą: „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 4); „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio, Jis meldė Tėvą, kad Šis atsiųstų kitą Globėją, kuris liktų su mumis per amžius. Tai – Dvasia, kuri ne iš išorės ar iš tolo mus guos, bet būdama su mumis, kalbėdama iš vidaus: „Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17). Šventoji Dvasia visada ir visur tęsia Kristaus darbą ir atbaigia Švenčiausiosios Trejybės darbus.

Tačiau ar viskas taip jau paprasta? Ar iš mūsų nieko nesitikima, kad būtume verti priimti šią dievišką paguodą? Kodėl taip trūksta mums šios paguodos? Kodėl, kaip ir kiekvienas nepatenkintas žmogus, pykstame ant savęs, esame pikti su kitais? Ieškodami priežasčių, pirmiausia turime pažvelgti į šį Šventosios Dvasios vardą: graikiškas žodis paraklētos nurodo ne tik tą, kuris gina, guodžia, bet gali reikšti ir tą, kuris yra kviečiamas apginti, būti šalia, kurio paguodos ieškoma. Mes dažnai užmirštame prisiartinti prie šio šaltinio, mat ieškome kitų alternatyvų, gerdami vandenį iš kiaurų vandens saugyklų. Kita mūsų liūdesio priežastis yra suvokimas, kad „Dievas – nuolankiųjų guodėjas“ (2 Kor 7, 6). Išdidieji yra nepralaidūs Jo švelnumui, jiems pakanka jų pačių. Dievas priverstas žvelgti į juos iš tolo. Galiausiai Dievo paguodos gavėjais tampame ne tik

Tad šv. Pranciškaus Asyžiečio († 1226) maldos žodžiais prašykime Šventąją Dvasią, kad suteiktų mums šią malonę: „Padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu. Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur gresia skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau: kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas; nes kas duoda – gauna, kas atleidžia – tam atleidžiama, kas miršta – tas gimsta amžinai gyventi. Amen.“

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

dėl savęs, bet ir dėl kitų. „Dievas guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“, – rašė šv. Paulius Korinto bendruomenei (2 Kor 1, 4).

II a. Lione, matydamas pasmerktus mirti krikščionis, vienas pagonis, „degantis Šventąja Dvasia“, nesutiko su tuo, kaip prieš juos buvo vedama byla, ir veikiai buvo įrikiuotas tarp pasmerktųjų, apkaltinus jį, kad esąs „krikščionių gynėjas – advokatas“ (plg. Euzebijus Cezarietis, Bažnyčios istorija). Mes turėtume būti paraklētos kiekvienam mūsų gyvenimo kelyje sutiktam žmogui ir pasidalyti su juo ne tiek žmogiškąja paguoda, dažnai taip ir liekančia nieko nekeičiančiais žodžiais, kiek dieviškuoju užtarimu. Tik tokia visuomenė, kuri neveidmainiškai sugeba pastebėti sielvartą, kad paguostų, nusiminimą, kad padrąsintų, baimę, kad ją įveiktų, vienišumą, kad iš jo išeitų, atspindi neregimą ir nenusakomą Dievo Dvasią.

Švenčiausioji Mergele Marija, Tu dėl gailestingojo Dievo troškimo išgelbėti žmogų sutikai būti nuolankia Viešpaties tarnaite ir buvai prie savo Sūnaus, kai Jis už mus aukojo gyvybę kaip tobulo klusnumo auką savo Tėvui.

Įkvėpti Tavo pavyzdžio, o Malonėmis apdovanotoji, vienydamiesi su Tavo motinišku troškimu užtarti kiekvieną, kas šaukiasi Tavo pagalbos, Tavo Nekaltajai Širdžiai aukojame šių dienų Lietuvą.

Pavedame Tavo globai vaikus, melsdami,

kad jie užaugtų tikinčiais ir dorais ateities Lietuvos kūrėjais.

Pavedame jaunimą, kad uoliai ieškotų tiesos ir

nepristigtų ryžto tinkamai atsiliepti į savo pašaukimą.

Pavedame sutuoktinius, kad Lietuvos šeimos

taptų tvirtos ir ištikimos meilės bendruomenėmis bei darnios visuomenės pagrindu.

Pavedame sąžiningai dirbančių žmonių triūsą, melsdami, kad darbas ne tik didintų gerovę, bet ir vestų į šventumą bei leistų būti ištikimais Gerosios Dievo naujienos nešėjais.

Pavedame kenčiančių, ligonių ir senelių kantrybę, kad ji mus skatintų gailestingumo darbams ir nesavanaudiškai pagalbai.

Pavedame mūsų žmonių troškimą kurti

krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą visuomenę, kad visa Lietuva gyventų laisvėje.

Marija, Tu iš kunigaikščių miesto Trakų nuo seno meilingai globoji Lietuvos žmones.

Padėk mums gyventi taip, kaip trokšta Nekaltoji Tavo Širdis, ir savo darbais teikti garbę Dievui, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

Artuma 2018 m. kovas

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Kas žmogui

į širdį neatėjo vičius ir sako: „Jūs, pranciškonai, kaip visada, paskutinę minutę, bet reikalas gal geras, tai leidimą duodu.“ Sugrįžęs iš kurijos br. Astijus pasakė, kad leidimą gavo: „Bet yra viena problema, kurią reikia išspręsti. Žinau aš tave, žuliką, tu gi į jokius kursus neisi. Bet nors iš vakaro atvažiuokite kartu su žmona į vienuolyną išgerti arbatos ir pasišnekėti su br. Pauliumi.“ Tą broliuką šiek tiek pažinojau, todėl pagalvojau: „Na, ką gi naujo jis man gali papasakoti?! Aš gi pats žinau, kaip sukasi pasaulis – kam duot, kur paimt, kur pasistiebt, kur pasilenkt. Viską žinau; kuo broliukas dar galėtų mane nustebinti?!“ Grįžęs namo, pasakiau žmonai, kad prieš krikštą turėtume nuvažiuoti į vienuolyną. Žmona pyktelėjo: „Ko ten važiuot?! Balius suorganizuotas, iškentėsim privalomą dalį bažnyčioje ir važiuojam švęsti.“ Pasakiau, kad turime nuvažiuoti, nes Astijus prašė.

Atvažiavus į vienuolyną „išgerti arbatos“ žmonos laukė dar vienas netikėtumas, – paaiškėjo, kad bus krikštijama ne tik mūsų mažoji, bet ir pusbrolio dukra, o vyras gaus ne tik Krikštą, Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo sakramentą, bet bus ir bažnytinė Santuoka… Tada dar neturėjau supratimo, kad tokius sprendimus reikia daryti tik pasitarus su žmona! Nors tokia naujiena žmoną pribloškė, ji sutiko. Iš tiesų, tai santuokos mes net nesureikšminome, nes ji buvo „prie to pačio“. Mums rūpėjo tik mažosios krikštas.

Atvykus į vienuolyną, br. Paulius padarė arbatos, atsisėdo ir pokalbį pradėjo nuo labai keisto klausimo: „Noriu jūsų paklausti, ar buvote vienas prieš kitą nuogi?“ Galvoju, durnas tas pranciškonas, ar ką?! Žino, kad turime tris vaikus, o jis klausia, ar mes buvome nuogi?!

O jis ramiai tęsia toliau: „Iš tavo žvilgsnio matau, kad nesupratai mano klausimo. Nusimesti rūbelius – nieko nereiškia. Aš klausiu, ar jūs meldžiatės kartu, nes tikras intymumas yra tada, kai gebame kartu melstis, atsiverti vienas kitam, parodyti ne tik savo džiaugsmą, bet ir skausmą.“ Net neįsivaizdavau, kad tokie santykiai gali būti! Mane auklėjo, kad vyrai neverkia, „akmeniniu“ veidu viską iškenčia, nerodo savo silpnumo. O čia kalba apie tokius santykius, ir dar su moterimi?! Pasidarė įdomu.

„Mes buvome ne tik netikintys, bet apskritai skeptiški tikėjimo klausimais, nes mums ir taip neblogai sekėsi. Gyvenome aktyvų gyvenimą, turėjome įdomius darbus, būrį linksmų draugų ir adrenalino prisotintą poilsį. Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Tai nutiko taip netikėtai, kad niekaip kitaip negalime pavadinti to, kaip Dievo įsiveržimu į mūsų šeimos gyvenimą“, – Artumai atvirauja Diana ir Aidas ADOMAIČIAI. Aidas: Tai įvyko prieš 17 metų, praėjus savaitei po Sekminių, tais metais mums dar nieko nereiškusių. Mudu su žmona buvome pragyvenę civilinėje santuokoje jau 16 metų ir neseniai susilaukę trečios dukros. Nors buvau netikintis, bet, kaip tvarkingas verslininkas, norėjau ir su Dievu „susitvarkyti reikalus“, o „pasirašytas sutartis“ sudėti į aplanką kaip dar vieną sėkmingai baigtą projektą.

Bet mano „projektas“ su Dievu nebuvo net pradėtas ruošti, nes buvau nekrikštytas. Žinojau, kur reikia kreiptis, kad šis „verslo planas“ pajudėtų iš mirties taško, nes nuo paauglystės turėjau draugą, pranciškoną Astijų (vėliau sužinojome, kad jis už mus meldėsi). Viename susitikime papasakojau jam apie gimusią dukrą ir pasakiau, kad reikėtų pakrikštyti ir naują šeimos narę, o be to, ir daugiau reikalų yra su Dievu – reikėtų ir pačiam pasikrikštyti, neblogai būtų ir Santuokos sakramentas… Tada net nenutuokiau, ko prašiau. Bet mano bičiuliui nepasirodė, kad aš daug prašau iš Dievo, sako: „Gerai, galim. Išgerk kavos. Kadangi tu esi suaugęs, reikia vyskupo leidimo.“

Nuėjęs į Kauno arkivyskupijos kuriją arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus nerado, jo augziliaro Rimanto Norvilos irgi nebuvo, rado tik vyskupą emeritą Vladislovą Michelevičių. Br. Astijus išdėstė jam visą reikalą. Vysk. Michele16

Artuma 2018 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Diana: Man nekėlė jokių jausmų vyro susidomėjimas pokalbiu su pranciškonu, nes jo nepažinojau ir man buvo visai neįdomu. Savo kūno kalba demonstravau visišką abejingumą, kol netikėtai išgirdau vieną sakinį, privertusį mane suklusti: „Vyrai niekada nesupras, kodėl moterys verkia.“ Tą akimirką pasijutau kaip karštu vandeniu perlieta, nes ašarų buvau išliejusi nemažai, o paguodos ir supratimo nesulaukdavau. Staiga širdyje pajutau visišką tikrumą, kad tai, ką dabar br. Paulius sakys, bus tiesa.

Ir jis pradėjo kalbėti apie Jėzų… Klausant jo, man neliko nė menkiausios abejonės, kad Jėzus tikrai yra. Staiga skepsis dingo, ir aš išgyvenau iki tol nepatirtą tikėjimo jausmą. Dievo egzistavimo tikrumą. Atsisukau į br. Paulių ir pradėjau klausytis, o jis kalbėjo ir kalbėjo. Skubėti mums jau niekur nesinorėjo…

Bet tą įsimintiną vakarą manęs laukė dar vienas netikėtumas: „Tau, Aidai, išpažinties eiti nereikia, nes Krikšto metu visos nuodėmės bus atleistos, o jūs, ponia, buvote krikštyta – prašom išpažinties.“ Širdyje tiesiog susprogau, apėmė neviltis, kad korupcija ir diskriminacija klesti net bažnyčioje, nes vyrui išpažinties eiti nereikia, o aš privalau tai daryti! Buvau labai pasipiktinus, bet… tada dar nenutuokiau, kokią didelę dovaną gausiu.

Kas yra išpažintis ir kaip ją atlikti, neturėjau nė menkiausio supratimo. Nežinojau, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Nuėjus į koplyčią, br. Paulius viską man paaiškino, nuramino, ir aš pradėjau kalbėti. Kalbėjau tol, kol išsakiau viską, kaip… per išpažintį! Gavau nuodėmių atleidimą, paskyrė atgailą, dabar jau net neprisimenu, kokią, bet aš niekada neužmiršiu to jausmo, kurį patyriau po išpažinties. Vaizdingai kalbant, į koplyčią įėjau tarsi su akmenų maišu ant pečių, o išėjau lengva kaip plunksna – sunkumo nebejutau, „maišas“ nuo pečių buvo nuimtas. Man tai buvo visiškai nauja patirtis. Tą dieną aš nesupratau, kas atsitiko, bet fiziškai jaučiau – įvyko! Tikrai atleista! Į vienuolyną išvažiavome netikintys, namo grįžome katalikai. Abu. Tą pačią dieną. Vakaras buvo nuostabus, rytas išaušo dar gražesnis. Laukėme šventės, bet mums jau labiau rūpėjo sakramentai ir apeigos bažnyčioje negu balius. Pasaulis man tapo tiesiog neatpažįstamas ir nuostabiai gražus; tūkstantį kartų girdėta daina skambėjo visiškai naujai, dangus buvo gerokai žydresnis, o širdyje tvyrojo toks gilus džiaugsmas, kokio iki tol nebuvau išgyvenusi, nors mano gyvenimas tikrai nebuvo pilkas ir nuobodus. Tada supratau, kad tikras džiaugsmas slypi mūsų širdyje ir menkai priklauso nuo išorinių dalykų.

Man tai buvo pribloškiantis atradimas.

O po to prasidėjo tikėjimo kelionė, kurią keliavome jau kartu su vyru. Atvirai kalbant, lengva nebuvo. Po tokio patyrimo tapome karšti katalikai ir norėjome, kad visi aplinkui atsiverstų, bet tada dar neturėjome supratimo, kad malonė priklauso tik nuo Dievo, o ne nuo mūsų noro. Nemokėjome dalytis tuo turtu, kurį buvome netikėtai gavę, nes, nepaisant padovanoto tikėjimo, esi toks,

koks esi – žmogus su savo supratimu, įpročiais, gyvenimo patirtimi, žaizdomis ir klaidomis. Tada dar nežinojome, kad mums reikia nueiti ilgą kelią iki tikro atsivertimo.

Tiesą sakant, ir dabar nedaug ką tesuprantame. Žinau tik viena – esu stipriai suviliota Dievo. Tai patirtis, kuri tikėjimo kelionėje perveda per kančią, vidinį gydymą. Neprisimenu, kur tai išgirdau, bet šie žodžiai man labai artimi ir suprantami: „Dievo kvapas yra déjà vu, reikia to svaiginamo patyrimo, kuris galėtų tave nešti sunkumams ištikus.“

Aidas: Nežinau, kaip kitiems, bet mano 17 metų tikėjimo patirtis sako, kad dvasinė realybė nėra pramoginė kelionė ar sėkmės istorija. Veikiau tai „įžemintas“ gyvenimas su visomis iš to kylančiomis aplinkybėmis, klaidomis, vargais ir netektimis. Nė vienas nesam nuo jų apsaugotas. Žmogaus gyvenimas nėra lengvas, bet su tikėjimu jis turi prasmę arba yra įprasminamas. O be tikėjimo – tai blaškymasis tarp netikrų ir praeinančių dalykų. Kita vertus, tikėsi ar netikėsi – netektys, ligos yra žmogaus gyvenimo palydovės, bet tikint atsiranda jėgų jas išgyventi. Slėpinys yra ne tik Dievas, bet ir tikėjimas į Jį.

Baigdami norime Jūsų paprašyti – nekartokite mūsų klaidų, nebūkite tokie vėjavaikiai, kokie mes buvome – ruoškitės sakramentams, kad suprastumėte: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Artuma 2018 m. kovas

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Kai mes nutylam,

arba Atidūs Dievo balsui, kalbančiam į širdį

Antanas SAULAITIS SJ Ne taip seniai adventui, dabar gavėniai mums primenama, kaip svarbu krikščioniui susitelkti vidinėje tyloje krypčiai, nuosprendžiams ir ryžtui, kad malda yra ne mūsų žodžių daugybė, o pokalbis su Dievu, tokia tyla, kai girdime, klausomės ar skaitome Šventąjį Raštą, ar prisiglaudę prie Mylimojo nurimstame. Tokią tylą, kad ir sūkurių triukšme, liudija mums pažįstamų drąsių, kūrybingų, ištvermingų žmonių gyvenimai.

Pastaruoju metu palaimintosiomis ar šventosiomis paskelbta daug vienuolijų steigėjų ar misijų vadovių tiek Europoje, tiek Naujajame Pasaulyje. Žvilgsnis į jas liudytų tos branduolinės tylos Dievo akivaizdoje galią ir apaštalinį poveikį XIX–XX a. Bažnyčios savivokai, tarnystėms ir gyvenimui.

Motina Pranciška Ksavera Cabrini (1850–1917), būdama maža mergaitė, Italijoje iš popieriaus lankstytais laiveliais upeliu siųsdavo gėlytes Indijos bei Kinijos misionieriams. Vėliau su šešiomis draugėmis ji steigė našlaičių bei pamestinukų namus, lopšelį, nemokamą mokyklą, mokė juos siuvinėti. Popiežius Leonas XIII vietoj tarnystės Kinijoje pasiūlė jai dirbti su gausiais italais imigrantais JAV. Čikagoje vyskupas norėjo jas atgal į Italiją išsiųsti, bet moterys rasdavo jas palaikančių rėmėjų. Kūrybinga, sumani ir maldinga Motina Pranciška Ksavera įsteigė 69 mokyklas, ligonines, globos namus migrantams ir kitokias įstaigas.

1950 m. ji paskelbta migrantų dangiškąja globėja.

Marija Pranciška Clarke (1802–1887) Airijoje maro metais su keturiomis draugėmis įsteigė mergaičių mokyklą. Seserys vadinosi bičiulėmis.

Matydamas jų uolumą, kunigas kvietė jas dirbti tarp gausių airių imigrantų Filadelfijoje (JAV).

Nuvykusios be lėšų, jos įkūrė mokyklą. Netrukus vyskupo pakviestos Dubjuke (JAV, Ajova) rąstų namelyje įsteigė mergaičių mokyklą, „mokė lyg nemokytojaudamos ir uždegė mergaites pačias kritiškai mąstyti“.

Rąstų trobelėje sielovadą pradėjusi ir anglė sesuo Marija Ignota Hayes (1823–1894) per įžadus pasiryžo priimti misiją. Užuot vykusios į Afriką, seserys JAV pietuose steigė neseniai iš vergijos paleistų afrikiečių vaikų mokyklą.

Sesuo Rožė Filipina Duchesne (1769–1852), būdama 49 m., iš Prancūzijos nuvyko į JAV mokyti naujakurių prancūzų bei indėnų dukrų Luizianoje. Indė18

Artuma 2018 m. kovas

nai ją vadino „moterimi, kuri nuolat meldžiasi“, o prancūzų kilmės žmonės – „drąsia sunkiomis sąlygomis, ištverminga, save priimančia, visiems tarnaujančia“. Ji pati sakė: „Dievas nereikalauja didelių darbų, tik nori, kad širdis nieko sau nelaikytų.“ Vakarų prerijose jos gyveno rąstų troboje, pačios rūpinosi maistu, malkomis ir visais namų apyvokos reikalais. Ji kvietė iš Rusijos imperijos 1820 m. išprašytus jėzuitus atvykti į panašaus klimato sąlygas.

Pirmoji JAV gimusi šventoji – Elžbieta Ona Seton (1774–1821) – gyveno našlės skurde su penkiais vaikais, kol giminės, jai tapus katalike, išstūmė iš šeimynos. Su kitomis moterimis ji įsteigė mokyklą, įkūrė pirmąją JAV vienuoliją. Dar gyvai esant, jau buvo 20 seserų bendruomenių.

Motina Teodora Williams (1868– 1931) dirbo durininke pas baltaodes seseris, kurios nepriimdavo „juodų“ kandidačių, nes JAV pietiečiai netikėjo, kad juodaodė gali būti tikra vienuolė. Kunigo palaikoma, ji įsteigė juodaodžių seserų vienuoliją, plačiai dirbusią Niujorko Harlemo rajone, kur globojo benamius vaikus, vadovavo vaikų darželiui. „Viskas, kas susiję su vargšais, yra mūsų reikalas“, – sakė Motina Švenčiausiosios Širdies Juozapa Pariseau (1823–1902), vyskupo kvietimu su penkiomis seserimis iš Kvebeko (Kanada) nuvykusi į Ramiojo vandenyno pakraštį. Bematant ten įkūrė ambulatoriją, globos namus našlaičiams ir asmenims, turintiems proto negalią. Daug dėmesio skyrė mokykloms, pati planavo jų pastatus bei statybas, žinodama, kad „amerikiečiai taip vertina mokslą, kad negailės lėšų mokyklai“. Įsteigė 11 ligoninių, 7 mokyklas naujakuriams, 5 indėnų mokyklas, dvejus našlaičių namus.

Didelės ir mažos kryžkelės

Pirmoji Australijos šventoji – Marija Elena MacKillop (1842–1909) – su kitomis seserimis nemokamai mokė ir kitaip tarnavo vargstantiems, pačios būdamos visai neturtingos. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šv. Juozapo seserų steigėja siekė, kad vienuolija tvarkytųsi pati, nebūtų vyskupo valdoma. Šis vargino jas, peikė, Mariją Eleną net ekskomunikavo. Tačiau jai pritarė bažnytinė vadovybė Romoje, kai jokių apaštalinių tarnysčių toje šalyje nebuvo. Vėliau ji sakė: „Didžiausi geradariai yra man kenkusieji, nes kančia be kaltės ir kartėlio bei kryžiaus nešimas suartina su Dievu.“ Kotryna Drexel (1858–1955) augo Filadelfijoje, turtingoje šeimoje, kuri nuolat tyliai ir kukliai šelpė indėnus ir juodaodžius, šeimoms padėdavo drabužiais, susimokėti nuomą. Rėmė ir misijas. Ji troško stoti į klauzūrinį vienuolyną, tačiau šeimos draugas vyskupas jai pasiūlė laukti ir melstis. Kai su dviem seserimis nuvyko į Romą, prašydamos sielovadininkų indėnams JAV vakaruose, popiežius Leonas XIII pasiūlė jai pačiai ten vykti. Su trylika moterų steigė apaštalinę vienuoliją – Švenčiausiojo Sakramento seseris, sulaukdama šventosios Motinos Pranciškos Ksaveros Cabrini patarimų, kaip tvarkyti naujos vienuolijos dokumentus. Kai vyskupas šventino pirmuosius indėnų žemėse jų namus, prie jų rasta užtaisyto dinamito – ne visi pritarė tarnystei čiabuviams. Ši šventoji įsteigė 145 misijas, 50 afrikiečių mokyklų, 12 indėnų mokyklų.

Apibūdinta kaip „atidi Dievo balsui, kalbančiam jos širdžiai“ prancūzė Marija Rožė Durocher (1811–1849) su trimis bendramintėmis ėmėsi steigti mergaičių ir, kas buvo neįprasta, berniukų mokyklas Kanados Kvebeke, mokydamos prancūzų ir anglų kalbų. Pasižymėjo drąsa, stipria valia, sumanumu, begaline meile Išganytojui, turėjo jėgų atsispirti joms talkinusiam kunigui, ketinusiam perimti vadovavimą mokykloms.

JAV imigrantė vokietė Marijona Cope (1838–1918) iš karto atsiliepė į Havajų karaliaus Kalakaua kvietimą dirbti su raupsuotaisiais, nors 50 kitų vienuolijų tokio pasiūlymo nepriėmė. Šešios pranciškonės dirbo ligoninėje, tada persikėlė į Molokai salą, į kurią nuo šeimų ir visuomenės buvo atskiriami raupsuotieji. Dievas išpildė jos prašymą, ir nei viena vienuolė nesusirgo raupsais.

Ji vadovavosi principu: „Naudokimės prabėgančiomis progomis. Jos negrįš.“

JAV vyskupas Vokietijoje ieškojo vienuolių, galinčių dirbti su vokiečiais imigrantais, bet popiežius jam pasiūlė vietoje steigti vienuoliją. Vyskupas kreipėsi į vokietę imigrantę Mariją Prancišką Boll-Bachmann (1824–1863), po vyro mirties likusią su keturiais vaikais ir turinčią bendrabutį.

Ji įsteigė Šventojo Pranciškaus seserų vienuoliją, rinko aukas, rūpinosi imigrantėmis, našlaičiais, ligonine. Į šią priėmė sergančius raupsais, kurių kitos ligoninės atsisakė.

Motina Marija Kaupaitė (1880–1940), 17 metų pakviesta į JAV savo brolio kunigo, jam dvejus metus talkino, nors ir raudodama Lietuvos. Kai grįžo į gimtinę ir šiek tiek pabuvo, apsisuko vėl į JAV, kur kunigai norėjo lietuvaičių vienuolijos.

Su trimis draugėmis pradėjusi, netrukus mokytojavo lietuvių parapinėse mokyklose. Kazimierietės siuntė seseris į Pažaislį, turėjo misijas, ligoninę Čikagoje. Veikia skyrius Argentinoje, rūpinasi tikėjimu ir lietuvišku paveldu. Šiuo metu Vatikane pradėta jos beatifikacijos byla. Šioms ir daugeliui XIX a. pradėtų moterų vienuolijų būdingas įkvėpimas, kurį anksčiau buvo pajutusios uršuliečių, pirmosios apaštalinės ir pirmosios mokytojaujančios vienuolijos, steigėja šventoji Angelė Meriči (1474–1540) Italijoje ir Marija Ward (1585–1645), Loreto seserų įkūrėja Anglijoje. Šios su bendramintėmis pradėjo plačią apaštalinę veiklą vienuolių, gyvenančių ne klauzūroje, o pasaulyje, be uniformos, ir kiek tuometinėje Bažnyčioje sąlygos leido, su savivalda. Buvo neįprasta ir daugumai nepriimtina, kad vienuolės būtų „neuždarytos“, nepasišventusios tik Valandų liturgijos giedojimui. Tam tikru metu Marijos Ward seserys, kartais vadinamos „anglėmis seselėmis“, buvo uždraustos, nors jų sielovadinė veikla toliau plėtėsi. Tiek uršuliečių, tiek Loreto seserų įstatai patvirtinti tik po steigėjų mirties. Štai kaip Dvasia paguodžia savo vaikus per šių paprastų ir šventų moterų rankas. Iš pasakojimų ryšku, koks svarbus kelių moterų sutartinis ryžtas įžvelgti ir kibti į vietoje degančius uždavinius: vaikų auklybą ir paramą šeimose bei šeimoms, visuomenės mažumoms ir atskirtiesiems – varguomenei, kitų rasių, tautybių žmonėms, imigrantams, vergijos ar priespaudos sužeistiesiems. Moterys ėmėsi labai sunkių darbų pirmykštėmis sąlygomis. Ne veltui popiežius Pranciškus pakartotinai mini ryškų moterų vaidmenį ugdant tikėjimą ir plečiant socialinį teisingumą. Ištvermingai siekta kruopščia, kūrybinga veikla ugdyti asmenis, šeimas, Bažnyčią, visuomenę. Viskuo, taip pat lankstumu sąlygoms keičiantis, jaučiama vidinė erdvė, kurioje asmuo su Dievu širdingai ir atvirai bendrauja.

Artuma 2018 m. kovas

19

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie paguodą

Uršulė, 5 metai Manęs tai dažniausiai visai nereikia guosti. Tik kartą bėgau, parkritau ir labai užsigavau galvytę. Tai tada jau reikėjo, kad mama paguostų. Ir labai gerai paguodė. Kai parkritau, mama labai išsigando. Tada ją tėtis jau pradėjo guosti, o paskui, kai jau mane nuvežė pas gydytoją, močiutė atvažiavo. Ji tada guodė visus: ir mane, ir mamą, ir tėtį. Kai galvytę gydytoja susiuvo, tai močiutė man padovanojo tokį rudą meškiuką ir sakė, kad jis man padės pasveikti. Kai dar nėjau į darželį, aš su tuo meškiuku ir miegodavau, ir žaisdavau namuose.

Aš jam net galvytę apvyniojau tvarsčiu, ir jis buvo toks pat, kaip ir aš. Tai štai, pas mus visi vieni kitus guodžia. Ir labai gerai, nes mano galvytė sugijo ir siūlus jau išėmė, o meškiukas dabar saugo ir guodžia mane. Pas mane jis gyvena, ir mes visada miegame kartu.

Tadas, 4 metai Aš tai draugauju su Milda. Kai man būna liūdna arba ką nors skauda, tai Mildai viską pasakau, ir ji visada mane paglosto ir apsikabina. Tada mes truputį taip pabūname, ir man jau geriau pasidaro. Tėtis sako, kad kai būna liūdna arba kai pasidarau piktas, tada reikia nusiraminti ir nustoti verkti. Kartą labai ilgai nenusiraminau, tada visą dieną

buvau piktas. Bet vakare ėjome į svečius pas Mildą, ir tada jau viskas gerai buvo. Su Milda žaidžiau slėpynių, dar dūkome su balionais. Nenusiminiau net ir tada, kai balionai susprogo. Jau visai liūdesys buvo praėjęs. Mes dainavome ir labai smarkiai juokėmės. Milda mane visuomet paguodžia, na, taip labai paprastai, – arba mes pasėdime apsikabinę ir liūdesys praeina, arba padūkstame ir tada liūdesys jau kažkur pradingsta.

Amelija, 5 metai Man tai būna liūdna, kai sriuba išsipila ant stalo. Kai nelabai gražiai valgiau, tada ant grindų lėkštė nukrito ir visa sriuba išsipylė. Močiutė paėmė skudurą ir tą sriubą išvalė, nes valgyti, kai aplink visur šlapia ir nešvaru, negalima. Manęs močiutė visai nebarė, bet man vis tiek buvo liūdna, nes mano suknelė sušlapo.

Tada mes su močiute apsirengėme kitą suknelę. Tą, kuri sušlapo, močiutė greitai išskalbė ir net mamai nesakė, kokia bėda man atsitiko. Močiutė mane paguodė, ir mes susitarėme, kad daugiau prie stalo neišdykausiu ir tada sriubos lėkštė nebeišsipils. Kai mama paklausė, kodėl aš persivilkau suknelę, tai mes su močiute jai nieko nesakėme, tik nusišypsojome. Mama kažkodėl nesišypsojo, bet ir nesibarė, nes močiutė jau buvo viską sutvarkiusi.

Man mama pasiuvo tokį angeliuką su sparneliais. Jo vardas Gabrys. Aš kartais su juo pasikalbu, o kai einu miegoti, Gabrį pasiimu į lovytę. Mes miegame kartu su Gabriu. Kartais aš pirma užmiegu, o kartais Gabrys. Bet kai išsipila sriuba, tai Gabrys jau nieko padaryti negali. Tik močiutė gali viską greitai sutvarkyti ir mane paguosti. Mano močiutė dar geresnė nei angelas.

Simonas, 6 metai Mane tai paguodžia mano šuniukas Tobis. Kai man būna liūdna, pasiimu jį ant kelių ir jam viską papasakoju, kas man nutiko. Ir žinok, jis klausosi, ką aš jam papasakoju. Tada urzgia ir taip glaustosi, trinasi į mane. Kartą, kai susirgau ir turėjau temperatūros, Tobis visą dieną sėdėjo prie mano lovos, kad man liūdna nebūtų. Dar brolis mane paguodžia. Tik dar pasakyti nieko nemoka, bet vis vien man linksmiau, kai jis būna kartu su manimi ir kartais žaislais pasidalija. Kai jam atsibosta dalytis žaislais, tada nueina į savo kambarį ir tada jau manęs nebeguodžia, tik žaidžia sau vienas. Jeigu noriu ką nors pasakyti, pavyzdžiui, kad man liūdna, tai pasikviečiu mamą.

Ji visada klauso manęs ir dar arbatos išverda, ir sausainį su cukrumi duoda.

Tada man jau būna beveik kaip šventė.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Nauja Magnificat vaikams knyga DVI KARŪNOS Nauja interaktyvi spalvinga knygelė 7-12 metų vaikams, smagiai pasakojanti apie garsųjį Trakų Dievo Motinos paveikslą, supažindinanti su krikščioniškosios Lietuvos istorija bei piligrimystės tradicija. Knygelėje daug lavinamųjų užduotėlių, kurios skatins skaityti ir smalsauti, o publikuojamas Trakų Dievo Motinos paveikslas mokys vaikus megzti dvasinį santykį su Dievo Motina ir Jėzumi.

Knygelę kūrė Bažnyčios istorikas dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkė Jolanta Stupelytė, „Magnificat vaikams“ redaktorė Inesa Vaitkūnaitė. Iliustracijos Justinos Pakalnytės. www.magnificat.lt

20

Artuma 2018 m. kovas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kyle Bearden nuotrauka

Ačiū jums, vyrai!

Ingrida VUOSAITYTĖ Prie altoriaus abu prisiekiame kurti tokią šeimą, kaip ją Bažnyčia suvokia, ir pasižadame „pagal Dievo valią susilaukti vaikų“. Tad tikintieji nori susilaukti tiek vaikų, kiek Dievas nori. Vadinasi, kiekvienas lytinis aktas, kaip Bažnyčia teigia, visada turi būti ir fiziškai, ir dvasiškai atviras gyvybei. Tai reiškia, jog per lytinį aktą visada turime būti pasiruošę iš Dievo priimti naują gyvybę fizine prasme – neatsižvelgti, ar laikotarpis vaisingas, ar ne, ir nenaudoti kontraceptinių priemonių, ir dvasine prasme – spręsti, ar mylėtis vaisingu laikotarpiu ir būti sąmoningi tėvai. Enciklika Humanae vitae moko: „Sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia laukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet kartu ir laikytis dorinių įstatymų“ (10).

Kodėl vyrai atsitraukia?

Brangūs vyrai, taip kalba moterys, kurios nesulaukia jūsų palaikymo. Moterys, kurioms dovanojate dovanų, kurias kviečiate į pasimatymą.

Vakare gulate ir apsikabinę uodžiate jų plaukų kvapą, žavitės girdėdami jų juoką, matydami džiaugsmą, skanaujate jų paruošto maisto, velkatės jų lygintus baltinius. Šių moterų bruožus atpažįstate savo vaikuose. Tai jūsų žmonos, su kuriomis Kodėl blėsta užsidegimas? išgyvenate ypatingų akimirkų santuokinėje lovoje.

Tuokdamiesi bažnyčioje kartojome tuos pačius prieAtrodo, jau baigėsi laikai, kai vyras neįsitraukia į šeisaikos žodžius, tačiau pažadus skirtingai vykdome. Šįkart mos gyvenimą. Galbūt esate labai užimti? Galbūt jums noriu atkreipti jūsų, vyrai, dėmesį ir pasidalyti apie jūnerūpi ar niekada apie tai nesusimąstėte? O gal po šiosų vaidmenį ir įsitraukimą į šeimos planavimo reikalus. mis kaukėmis slypi baimė? Baimė spręsti, prisiimti atsaMoteris, susipažinusi su natūraliu šeimos planavimu komybę ir suklysti? Juk kai (NŠP), susižavi mintimi, kad gali suprasti savo kūną, vaiįsitrauki į šeimos gyvenimą, „Mano singumą, žengia pirmuosius žingsnius tikėdama, kad gali turi daryti sprendimus. Šie mąstymui reikia faktų ir labiau pasirūpinti savo sveikata, santykiais su sutuoktikartais būna klaidingi, tada niu ir vaikais. Nori įgyti žinių, trokšta jomis pasidalyti struktūros. Mes praradosu savo dukromis, sūnumis, vyru. Pasakoja vyrui me du vaikelius, ir man „Aš apie savo atradimą, džiaugsmo priežastį, tačiau netiko gydytojų atsakylabai myliu savo žmoilgainiui pajunta, kaip jos entuziazmas blėsta, mas, kad tai tarsi avarija, ną, nors ir nedažnai tai iniciatyva nebeatrodo svarbi, mintys jaukiasi, kurios negali prognozuoti sakau. Moteris turi savo apninka abejonė ir liūdesys. ir kuri bet kam galėjo at„Mokymąsi atidedu vėlesniam laikui, – kūno kalbos ciklą. Gerai jį sitikti. Kreitono modelis rašo viena moteris. – Toliau vartosiu kontrapažinus, mano gyvenime at(KrMS) man aiškiai paroceptines tabletes, nes vyras visai nepalaiko.“ sirado natūralus pulsavimas do, kokios buvo priežas„Esu labai pavargusi. Tu net neįsivaizir gebėjimas geriau suprasti tys ir ką reikėtų stiprinduoji, kaip pavargau viskuo rūpintis. Paliemoterį, tarpusavio santykius. ti, kad padidėtų tikimybė ku viską taip, kaip yra, pabūsiu su spirale.

Aš puikiai žinau, kada mano susilaukti vaiko“ (Donatas, Niekam nerūpi“, – guodžiasi kita. žmonai „saugikliai iššaus“ ir ji 33 m. NŠP – 1 metai). „Man 46-eri, aš nuolat su spirale, – trambus nervingesnė. Aš dar labiau do ašaras moteris, – noriu gyventi teisingai. atsimenu, kada mano žmoTačiau vyras nenori susilaikyti, o tokiame nai bus vaisingos dienos, nes žiamžiuje vaikų nenoriu.“ nau, ko tikėtis“ (Tomas, 35 m., „Kam mokytis, kai tik man vienai rūsutuoktiniai NŠP naudoja pi?“ – kalba apatijos apimta paskaitos dalyvė.

2 metus).

Artuma 2018 m. kovas

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

skaudu. Lengviau nesigilinti ir žmonai palikti auklėjimą... žmonai palikti buities dalykus... žmonai palikti namų taisykles... žmonai palikti visus sprendimus, taip pat ir vaikų pradėjimą. Taip lengviau, saugiau. Tačiau kai vyras nusprendžia atsitraukti, vaikai lieka be tėčio, žmona – be vyro.

Išeitis yra – žingsnis po žingsnio vis labiau įsitraukti į šeimos gyvenimą. Natūralus šeimos planavimas yra viena tokių situacijų.

Kontracepcijos žala ir NŠP nauda Tabletės, piliulės, žiedai, spiralės, implantai, kremai – tai priemonės, žalojančios moterų sveikatą. Moterų, kurioms prisiekėte, kad visą

„NŠP – tai dviejų tango. Mes kartu susilaikome nuo lytinių santykių, kartu suprantame savo vaisingumą, išgyvename aistringus momentus bei kartu planuojame savo seksualinį gyvenimą. Aš suprantu, kas vyksta žmonos kūne, su ja galiu kalbėti apie tai, kas vyksta ciklo metu ir suprasti procesus. Kai žmona vartojo tabletes, man nebuvo galimybės jos palaikyti; negi sakysi: „Gera mergaitė, šaunuolė, išgėrei tabletę?“ Manau, svarbi santykių dalis yra palaikyti vienam kitą svarbiuose šeimai sprendimuose, o tai labai svarbus dalykas – lytiniai santykiai ir šeimos stabilumas ar jos gausėjimas. Ir seksas be kontraceptikų yra kur kas geriau!“ (Rokas, 27 m. NŠP – 3 metai).

„Klausiančiam netikinčiam vyrui pasakyčiau, kad myliu savo žmoną, todėl nenoriu, jog ji gertų „chemiją“. Susivaldymas tam tikrais laikotarpiais, be abejo, reikalingas, bet meilė brangiam žmogui svarbiau. Versti žmoną gerti „chemiją“ tik dėl to, kad bet kuriuo momentu man užsinorėjus būtų prieinama, yra nei džentelmeniška, nei vyriška. Klausiančiam tikinčiam vyrui pasakyčiau, kad man už viską svarbiau širdies ramybė žinant, kad Dievas laimina mūsų šeimos intymųjį gyvenimą, kad nepasiliekame sau kažkurios gyvenimo srities, į kurią Dievo nenorime įsileisti. Susivaldymas atskirais laikotarpiais yra palyginti menka kaina už šią širdies ramybę“ (Gailius, 45 m. NŠP – 1,5 metų).

gyvenimą mylėsite ir gerbsite. Kai sveikata tvers ar ligos suims...

2017 m. pasirodę moksliniai tyrimai teigia, kad hormoninė kontracepcija didina tikimybę susirgti depresija, savižudybės riziką, gerokai pablogina gyvenimo kokybę, sudaro sąlygas susidaryti trombams kraujagyslėse, didina krūties vėžio riziką, veikia autoimuninę sistemą ir skatina lėtinius uždegiminius procesus ir t. t. Neskatindami ir net nepalaikydami savo moterų rinktis sveiką alternatyvą – reguliuoti nėštumus pasitelkiant natūralaus šeimos planavimo (NŠP) teikiamas žinias, jūs, mieli vyrai, skatinate moteris nesirūpinti savo sveikata, ją žaloti. Šitaip, brangūs vyrai, įsikalinate žmogaus vartotojo, išnaudotojo vaidmenyje, moterį sąmoningai ar nesąmoningai paverčiate daiktu, visada pasiruošusiu fiziniam lytiniam aktui be nepageidaujamo „šalutinio poveikio“ – pastojimo.

Vaisingumo pažinimas visų pirma leidžia gerbti žmo„Kai gaus orumą ir išmintį. Vertinti ir prieš gerbti moters kūno visumą. Pademūsų suda atpažinti ir gydyti tokias ligas tuoktuves ėjau kartu su žmona mokytis NŠP, net neįsivaizdavau kaip endometriozė, policistinių kiek meilės, atvirumo mūsų gyvenimui tai suteiks. Pirmą kartą galvojau: kiaušidžių sindromas, nevaisingu„Gerai, einam, nes tu to nori.“ Neturėjau jokio supratimo, kas ten bus. mas, hormonų disbalansas, priešSlapta tikėjausi, kad tai neveiks ir nieko nereikės keisti. Po kelių susitimenstruacinis sindromas ir daug kitų sveikatos sutrikimų. Gali pakimų su mūsų mokytoja supratau, kad klydau, nes mačiau, jog žmonos dėti išvengti persileidimo ir išsauentuziazmas tik stiprėjo. Nemeluosiu – ilgą laiką netikėjau šio metodo goti kūdikio gyvybę. NŠP suteikia veiksmingumu. Sunku patikėti tuo, kas nėra plačiai žinoma ir neapčiuogalimybę pažinti, kaip veikia kūpiama. Tačiau dabar, kai jau beveik penkerius metus naudojame šį menas, ir kur kas sąmoningiau išgytodą, galiu pasakyti nuoširdžiai ir užtikrintai – nežinau geresnio natūraventi nėštumą bei gimdymą. Nolaus šeimos planavimo metodo. Žmona pažinimo troškimu atvedė mus į rint nepastoti, jo efektyvumas yra tikrą šeimą, tikrus vyro ir žmonos santykius, kokių savo gyvenime nebutolygus ar net aukštesnis palyginti vau matęs“ (Valdemaras, 35 m.). su sintetinėmis, cheminėmis hor-

22

Artuma 2018 m. kovas

Jaun

imo iššūkis

Padėka Ačiū vyrams, kurie rūpinasi savo moterimis. Dėkoju savo sutuoktiniui, kuriam iš pradžių NŠP principai buvo nepriimtini ir sunkiai suprantami. Mane ugdo ir palaiko jo nusistatymas, kad žmonos pasirinkimas santuokoje turi rūpėti abiem, ir dabar abu mėgaujamės NŠP vaisiais. Ačiū vyrams, kurie kursuose taip įsitraukia, kad aš, kaip mokytoja, gaunu naujų minčių ir jas galiu panaudoti mokydama kitus. Ačiū vyrams, kurie džiaugiasi, kad pagaliau valdo situaciją lytinių santykių srityje, kad yra įtraukti ir jiems labai patinka NŠP suteiktos žinios. Ačiū tiems, kurie pastebi ir įvardija, kad yra laisvi nuo įvairių sveikatą ir santykius žalojančių priemonių.

Ačiū abejojantiems, bet tiesiog būnantiems šalia, nes jų artimajam tai svarbu.

Ir ačiū skeptikams, nedraudžiantiems ir netrukdantiems savo moterims augti, žinoti ir suprasti.

Drąsiai pirmyn Warren Wong nuotrauka

moninėmis priemonėmis. Vaisingumo pažinimas gali padėti pastoti. Juo nekenkiama sveikatai ir nežalojama gimda, tad jei pastojama, nėštumas turi sąlygas vystytis, o kūdikis nėra chemiškai abortuojamas. Vaisingumo pažinimas nepersekioja padidėjusia tikimybe susirgti krūties vėžiu, insulto rizika, tromboze, depresija, svorio priaugimu, nevaisingumu, mirtimi ar tokia gan nejaukia žinia, kad kažkas gali pradurti gimdą.

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Depresija – žodis, kuriuo žmonės svaidosi į kairę ir į dešinę. Nugaišo šuo? Depresija. Susirgo močiutė?

Depresija. Nulūžo bato kulnas? „Kokia man depresija, čia buvo mano mėgstamiausi batai!“ Teko girdėti? Todėl natūraliai kyla klausimas: kiek jaunų žmonių tik sako taip, o kiek ribines būsenas patiria iš tikrųjų? Ir kai patiria – kaip tai įveikia?

Vaikiną įtraukė ekranai Vyrai neverkia, vyrai stiprūs, vyrai problemų neturi... Klišės, stipriai įkaltos daugumai vyriškosios lyties atstovų. Todėl net sulaukus tikrų ligos simptomų, juos sunku atpažinti per savo šarvus. Almino (25 m.) istorija.

Depresija – žodis, kurio gyvenime rimtai nesakydavau. Klinikine depresija apskritai netikėjau, tiesiog nieko apie ją nežinojau. O kai išgirsdavau, kad kažkam depresija, pagalvodavau: ištižėlis. Kiekvienas turi problemų, tik su jomis moka susitvarkyt arba ne – tokia buvo mano nuomonė. Todėl pats savo keistos būsenos nepastebėjau. Pirmiausia ją pastebėjo mama.

Savaitgalį grįždavau namo, kur ji su puodais laukia, kviečia pabendrauti, o aš nenorėdavau. Grįždavau ir iškart dribdavau į lovą ilsėtis su telefonu rankose. Arba prie kompiuterio: feisbukas, internetiniai žaidimai ir visa kita. Mačiau, kad liūdinu mamą, bet nekilo rankos kažką daryt kitaip. Net pykau, nes, visą savaitę pragyvenęs bendrabutyje ir mokęsis, norėdavau pagaliau atsipūsti. Mama tai pastebėjusi sakydavo: „Tu kažkoks keistas.

Atrodai visada be ūpo. Kodėl nieko neveiki? Gal prastai jautiesi? Kažkoks tu pasikeitęs...“ Bet žinot, mamos. Atrodo, tik burba. Praleisdavau pro ausis. Kai pasiūlė pasirodyti gydytojui (galvojo, gal man mažakraujystė, dėl to toks vangus), aprėkiau, kad kišasi, kur nereikia, ieško problemų ir neleidžia ilsėtis. Paskui buvo gėda dėl to...

Vis dar neigiau, kad man negerai, bet mano keistą elgesį pradėjo pastebėti ir draugelis. Kviesdavo pažaisti futbolo ar nuvažiuot kibinų į Trakus, o aš vis: „Ne, ne...“ Neva tingiu. Sėdėdavau dažniausiai prie kompo arba su telefonu. „Gal tu truputį susiimk, neina susišnekėt normaliai“, – kartą pasakė draugelis. Tai mane paveikė, nes jeigu jau draugai sako, kad tau problemos, laikas susirūpinti. Be to, pradėjau blogai miegoti: vakare negaliu užmigti, ryte nepajėgiu atsikelti.

Artuma 2018 m. kovas

23

Jaunimo

is

iššūk

Mihai Surdu nuotrauka

Nuėjau pas daktarę. Paskui buvo įvairūs siuntimai, tyrimai ir pokalbiai. Sunkiausia buvo, kai nusiuntė pas psichiatrę. Galvojau – man amen, su bet kokia karjera turėsiu atsisveikinti, „psichinio“ įrašas visam gyvenimui. Pasirodo, ne visai taip. Ji iškart depresiją ir nustatė. Pasakiau, kad aš prieš vaistus, tai bandau gydytis tik arbatom prieš miegą ir panašiai. Tada paskyrė terapijos kursą, sakė, kad tai vienintelis variantas, jei vaistų nenoriu. Lankausi pas terapeutą, kapstome po truputį tas problemas. Ir aiškėja šiek tiek – dėl uždaro būdo aš kaupiu problemas; įtaria ir priklausomybę nuo kompiuterių ir kitų ekranų. Dabar stengiuosi juos riboti, nenoriu taip ir nugyventi sulindęs į ekraną. Iš pradžių tos terapijos atrodė nesąmonė, dabar visai patinka. Keisčiausia, kad visai nepažįstamas žmogus, atrodo, tave pažįsta geriau, nei kartais pats save. Įdomus jausmas.

Tik mamai taip ir nepasakiau, kad turiu depresiją.

Pats apie kitus depresyvius negalvoju kaip apie ištižėlius, bet jos nuomonės nežinau, tai nerizikuoju. Gal papasakosiu, kai labiau pagerės. Tikiuosi pažangos, atsibodo būt viskam abejingam. Stengiuosi.

Įžeidžia vaikinas – depresija Jautrumas – trūkumas ar privalumas? Tiesa, kad jautrūs žmonės turi didesnę riziką susirgti depresija, tačiau gal jiems pakaktų artimųjų draugystės, ir liūdesys, likimiškai jaunimo vadinamas depresija, praeitų? Eurikos (18 m.) pasakojimas.

Liūdesys, ilgesys, melancholija, nerimas, laukimas, sąstingis... Šie jausmai neretai mane aplanko. Kartą ar du per mėnesį man būna juodos dienos. Gal iš prigimties nesu pozityvus žmogus. Kartais regiu giliau nei kiti. Paprastos situacijos kitas neima į galvą, o man ji paliečia ir galvą, ir širdį... Pavyzdžiui, kai atsitinka nelaimė vaikui, ir visi perskaitom apie ją portaluose. Klasės draugės pasibaisi, apkalba, ir tuo viskas baigiasi. O man dar ilgai lieka viduje tokia širdgėla, apmąstau viską viena būdama. Arba jeigu įžeidžia vaikinas, pajuokauja kaip nors nejautriai. Kita gal nusispjautų, pagalvotų, „asilas“, ir toliau bendrautų, o man blogai. Sukasi mintys, kad tik man ir galėjo su tokiu 24

Artuma 2018 m. kovas

„pasisekt“ susieiti, visai manęs nevertina, nemėgsta. Prisimenu visus buvusius įžeidimus, nuoskaudas... Tokia depresija apima. Tačiau nemanau, kad tai mano trūkumas.

Jautrumas negali būti trūkumas. Išgyvenu tas depresijas ir toliau kitą dieną šypsausi. Jeigu depresija užsitęsia, tai čia žmogaus problema. Gal neturi artimųjų, nieko nemyli, niekas nedžiugina... Mes su mama arbatos išgeriame, pasikalbame apie viską, ir praeina tos juodos dienos.

Po žodinės agresijos – suvokimas Kai sunkios gyvenimo aplinkybės susiklosto vienu metu, savo jėgomis gali ir neišsikapstyti. Smiltė (23 m.) pasidalijo, kas jai padėjo išsivaduoti iš emocinės krizės.

Man buvo labai sunkūs metai. Metų pradžioje mirė tėtis.

Paskui vos neiškritau iš studijų. Darbe sumažino atlyginimą.

Nutrūko bendravimas su draugu, su kuriuo galvojau kurti šeimą. Prasidėjo sveikatos problemos: peršalimai, silpnumai, svorio mažėjimas. Kiekvieną dieną gyvenau stengdamasi greičiau sulaukti vakaro. Ryte atsibudus pirma mintis būdavo – „o ne“. Taip ir kapsčiausi pirmyn, kol per Kalėdas pasiekiau kritinį tašką. Visi keitėsi dovanėlėmis, kabino girliandas ir dekoravo namus, kepė žąsį. Žmonės buvo kupini laukimo, džiaugsmo, susitaikymo ir meilės. O aš – nuolat viskuo nepatenkinta. Kalėdų antrą dieną mane sunervino, kad kiti laimingi, o aš ne, ir išsiliejau: plūdausi, kad šventės pervertintos, nereikia vaidinti meilės, kur jos nėra, ir apskritai – žąsyje per daug riebalų! Pamačiau artimųjų veidus po eilinio savo „išpuolio“. Nevaidinsiu – privertė susimąstyti.

Supratau, kad arba gyvensiu geriau, arba koks čia tada tas gyvenimas. Ėmiau skaityti, domėtis ramybės paieškomis.

Sąmoningai griebiausi visko, kad nereiktų kreiptis į specialistus: pirma, nelabai turėjau tam galimybių, antra, tikiu, kad pirmiausia Dievas gali suteikti žmogui dvasinę pagalbą.

Taigi, pradėjau nuosekliai lankytis bažnyčioje, kalbėti Rožinį, ieškoti išmintingų motyvuojančių pasisakymų, interviu su dvasingais žmonėmis. Taip pat penktadieniais nebevalgau saldumynų, mėsos. Nežinau, kaip tai galėjo padėti dėl skyrybų ar sunkumų darbe, bet padėjo. Jaučiuosi šviesesnė, švaresnė, atsigavusi. Savyje nešiojuosi mažiau pykčio ir netaškau jo į aplinką. Neneigiu, kad yra tokių būsenų, kai jau būtina specialistų pagalba. O man pavyko išsiversti be to, ir dėl to labai džiaugiuosi. Primenu sau, kad nevalia apsileisti – jeigu noriu gerai jaustis, turiu kasdien po žingsnį tęsti tą dvasinį kelią, kurį pradėjau eiti. Įsiklausymas į savo jausmus ir savijautą – įprotis, kurį verta išsiugdyti. Tik taip suprasime, kada žmogiškieji saugikliai jau „perkaitę“ ir laikas atsigręžti į save.

Kreiptis pagalbos į artimuosius, specialistus ir į Dievą – gėda? Ne gėda – drąsa. Ir užtikrintas kelias judėti pirmyn.

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Ištvermės dėsnis Ramūnas AUŠROTAS išgyveno virsmą, pirmiausia literatūrinį – Kazio Borutos Baltaragio malūne (1945), o po to kinematografinį – Arūno Žebriūno „Velnio nuotakoje“ (1973). Scenarijaus autoriaus Sigito Gedos ir kompozitoriaus Večiaslavo Ganelino rankose ji tapo metafizinio šarmo nestokojančiu lietuviško fasono miuziklu (ir, pasak Sauliaus Macaičio, pirmuoju lietuvišku kino reginiu), o štai pirminė jos prasmė ir pedagoginė esmė neatpažįstamai nusitrynė. „Berankė mergelė“ – tai pasaka apie ištvermę. „Žodis ‘ištvermė’ yra atkaklumo ir užsispyrimo sinonimas, tačiau jis taip pat reiškia ‘tvirtėjimą, kietėjimą, gebėjimą darytis patvaresne, sveikesne, stipresne,“ – ir būtent čia slypi šios pasakos esmė bei ilgam dvasiniam moters gyvenimui būdingo kūrybiškumo šaltinis. Juk ištvermę

Visi, kuriems teko sudaryti bažnytinę santuoką, girdėjo šias Pradžios knygos eilutes: „Todėl vyras palieka tėvą ir motiną, glaudžiasi prie žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Šie Kūrėjo žodžiai, nusakantys vyro ir moters santykio tikrovę, yra krikščioniškos antropologijos ir santuokinės teologijos pagrindas. Ilgus amžius jie apibūdino ir socialinę žmogaus tikrovę, nusakydami tradicinį, mūsų tėvams ir seneliams dar pažįstamą gyvenimo būdą: pilnametystės sulaukęs vyras ir moteris atsiskiria nuo savo tėvų tam, kad sukurtų kitą šeimą. Šiose Biblijos eilutėse užkoduotas tapimo suaugusiuoju procesas. Susituokti reiškė turėti vaikų, turėti vaikų – gebėti jais pasirūpinti, o gebėti jais pasirūpinti – tapti suaugusiam. Ne veltui Vaižganto Dėdėse ir dėdienėse Mykoliukas vadinamas mažybiniu vardu – jo vientulystė, nors ir romantiška, socialiniu požiūriu implikavo nebrandumą, tad ir žodis atitinkamas. Bet, kaip liudija Žemaitės apsakymas Marti, net ir tradicinėje visuomenėje santuokos sudarymas automatiškai dar nereiškė mokėjimo joje gyventi. Žodžiai „valyvas“ ir „valia“ lietuvių kalboje yra panašiai skambančios (valyvas iš valyti) šaknies: santuoka reikalauja ir valios pastangų, ir gebėjimo prisiimti atsakomybę.

Atsakomybė yra klasikinis brandos požymis.

Tačiau modernioje eroje pasikeitė atsakomybės vektorius. Dabar Vakarų kultūroje tapsmas suaugusiuoju labiau siejamas su asmeninėmis savybėmis – savarankiškumu, nepriklausomybe nuo tėvų, negu su gebėjimu pasirūpinti savo gimdytojais ir kitais artimaisiais, kaip, pvz., Kinijoje. Kitaip tariant, Vakarų pasaulyje suaugystę dabar apibrėžia autonomija (arba savarankiškumas) kaip gebėjimas pasirūpinti savimi, pakeitęs tradicinei kultūrai būdingą santykio, t. y. gebėjimo pasirūpinti kitu, matą.

Prancūzo Sébastieno Laudenbaucho animacinis filmas „Mergaitė be rankų“ (Le jeune fille sans mains, 2016), rodytas prancūzų kino festivalyje Žiemos ekranai, pateikia tradicinį, o amerikietės Gretos Gerwig „Boružė“ (Lady Bird, 2017), kuri nuo kovo bus rodoma ir Lietuvoje, iliustruoja modernų tapsmo suaugusiąja naratyvą.

Ištvermė Brolių Grimmų pasakos „Berankė mergelė“ motyvais sukurta juosta pasakoja apie malūnininko velniui parduotą dukrą. Lietuvių rankose ši istorija du kartus

Kadrai iš animacinio filmo „Mergaitė be rankų“

mes demonstruojame ne šiaip sau. Mūsų ištvermingumas liudija, kad kuriame svarbų, reikšmingą dalyką“ (Clarissa Pinkola Estés. Bėgančios su vilkais, 499).

Tapimą suaugusiuoju žymi ne tik tam tikrų savybių įgijimas, bet ir jų išlaikymas. Perfrazuojant graikų filosofą Aristotelį, buvimo suaugusiuoju būklė galima tik dėl nuolatinių pastangų ją išlaikyti. Taigi suaugystė matuotina pagal žmogaus pasiektos dvasinės brandos tvarumą ir jo sukurtų ryšių patvarumą. Ir visa tai reikalauja ištvermės.

Filmas „Mergaitė be rankų“ ir kalba apie tokios suaugusiojo gyvenimui reikalingos ištvermės įgijimą. Pedagoginiu atžvilgiu jis gerai įvesdina paauglį į suaugusiųjų gyvenimą, iliustruodamas mergaitės tapsmą moterimi su visais šiam procesui būdingais virsmais ir pavojais, o lytinio ugdymo atžvilgiu atspindi teisingą nuoseklumą: santuoka, pirmoji naktis, vaiko gimimas. Abstraktaus piešinio estetika leidžia visa tai parodyti be užuolankų, bet Artuma 2018 m. kovas

25

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

išlaikant subtilumą. Psichologiniu atžvilgiu jis kalba apie atsinešamas iš šeimos į santuoką žaizdas ir duoda svarbią ištarmę, jog kitas (t. y. vyras) nėra pajėgus jų išgydyti. Filme tai iliustruojama auksinių rankų metafora (vietoj tėvo nukirstų rankų princas dovanoja mergaitei auksines) ir tėvo bei vyro figūrų vizualinį sutapimą pabaigoje. Istoriją galima interpretuoti ir teologiškai, joje įžvelgiant gundymo ir nuopuolio naratyvą (tėvo sandėris su velniu), gimtosios nuodėmės padarinius (nukirstos mergaitės rankos) ir piktojo veikimo „strategiją“ (raginimas nukirsti rankas ir laiškų vogimas). Kartu jame galima įžiūrėti ir gelbstinčios Dievo malonės ženklus, kurios „agentu“ filme yra ištikimasis sodininkas, vietoj kūdikio nužudantis (t. y. paaukojantis) avinėlį.

Apkabinti kaktusą Visai kitokia yra Gretos Gerwig „Boružė“. Natūralistinėje juostoje emigracijos tema „Bruklinas“ (Brooklyn, 2015, rež. Johnas Crowley) sužibėjusi airių emigrantų dukra Saoirse Ronan čia vaidina paauglystės sunkumų išgyvenančią Kristiną. Filmo santykiai paremti aibe truizmų: su atsakomybę už visus namus ant savo pečių užsikrovusia motina ją sieja myliu ir nekenčiu, o su darbą praradusiu ir depresiją išgyvenančiu tėvu, atvirkščiai, abipusio supratingumo santykis. Tiesa, dar yra įbrolis ir įseserė, bet jie – visai kita planeta.

Veiksmas vystosi jėzuitų kuruojamoje Marijos Nekaltojo Prasidėjimo gimnazijoje, kuriame herojė leidžia paskutines moksleiviškas dienas. Ji nori ištrūkti į platųjį pasaulį ir studijuoti gerame universitete, tik bėda: pažymiai ne per geriausi, o šeima vos ne vos suduria galą su galu. Tad apie mokamas studijas galima tik pasvajoti.

Vienintelis šansas – bandyti gauti stipendiją. Filmas žavi atskirų scenų dramaturgija, įsirėžia į atmintį nestandartinėmis ir komiškomis situacijų traktuotėmis, tačiau siužeto įtaigos požiūriu, lyginant su ankstesniu Saoirses Ronan filmu, nublanksta.

Filme išsamiai ir vykusiai vizualizuota jėzuitų gimnazijos kultūrinė aplinka (malda prieš pamokas, šv. Mišios ir pan.) traukia to neregėjusią sekuliarią akį. Patraukė ir mano: įdomu pamatyti JAV katalikiškose gimnazijose naudojamus specifinius religinio ugdymo dalykėlius. Pa-

26

Artuma 2018 m. kovas

vyzdžiui, kaip mokyklos šokiuose budinti vienuolė eina nuo poros prie poros ir primena, kad šokėjai paliktų šešias pėdas Šventajai Dvasiai, t. y. laikytųsi padoraus atstumo. Bažnytinio luomo atstovai – egzistencinėse meno padangėse skrajojantis dramos būrelio mokytojas jėzuitas, šilto ir šalto mačiusi ir neblogą humoro jausmą turinti tikybą dėstanti vienuolė – simpatiški ir šabloniški.

O tai kine reta.

Religinė mokykla filme yra ir sodrumo siužetui teikiantis fonas, ir paauglio savarankiškumo troškimą stiprinantis asimetrinis veiksnys. Filme galima įžvelgti krikščioniškų užmojų, pvz., sudėtingą santykį su mama traktuoti kaip sudėtingo santykio su Dievu paralelę. Ši galimybė stipriausiai atsiskleidžia finalinėje – bažnyčios – scenoje; būtent šioje kinematografinėje erdvėje įvyksta galutinis susitaikymas su mama. Tačiau santykio lūžio vieta yra kita – tai mamos parašyti laiškai, kuriuos tėvas, motinai nežinant, įdeda į studijuoti iš namų išvažiuojančios dukros kuprinę. Kitos religinės asociacijos filme Kadrai iš filmo „Boružė“ yra galimos, bet iš esmės subjektyvios. Šį filmą verta pasižiūrėti paauglių tėvams: jame kaip ant delno paauglių išgyvenamų emocijų ir jausmų amplitudė su begaliniu noru būti įvertintam ir pastebėtam, patikti ir įtikti draugams, potraukiu nepamatuotai elgtis ir impulsu viską išbandyti. Na, ir, žinoma, asmeniškai atpažįstama maišto atmosfera. Tokioje situacijoje iš tiesų galimas tik vienas atsakas. Jį filme parodo vienuolė: išdaigą jai iškrėtusi Kristina tikisi gauti pylos, o sulaukia visai ko kito. Paauglys yra kaip kaktusas, ir vienintelė teisinga „strategija“ yra jį... apkabinti. Tėvas filme tai padaro vienaip, o mama – savaip. Būdas čia nesvarbu, svarbu pats principas. Taigi, „Boružė“, žiūrėdama visai kitu kampu, iš tiesų kalba apie tą patį ištvermės dėsnį, be kurio suaugusiesiems (šį kartą tėvams) nė iš vietos.

P. S. Gaila, kad visą reikalą sugadina į filmą įtrauktas gėjaus išėjimo į šviesą (coming out) ir jo socialinio pateisinimo naratyvas. Ši chrestomatinė gender ideologijos sklaidos strategijos klišė kine jau tampa beveik norma.

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Sudiev, šventi atsiminimai Giovannino GUARESCHI Margarita vakarienės nenusileido: ją vėl pamačiau, kai mergaitė atnešė kavos. Margarita atrodė susijaudinusi, rankose laikė storą sąsiuvinį.

– Šnipinėjimo tarnyba tave, be abejonės, jau bus supažindinusi su įvykiais nuo A iki Z! – pareiškė sarkastiškai.

– Man buvo paprasčiausiai pasakyta, kad tavęs negalima trukdyti, nes rašai, – atsakiau. – Man tai nepanašu į šnipinėjimą.

– Tau buvo pasakyta ir tai, kad rašau savo atsiminimus! – neatlyžo Margarita.

– Ne. – Tada aš tau tai sakau!

Tik trūktelėjau pečiais.

– Būk nuoširdus! – pareiškė Margarita. – Tau nepatinka.

– Ne, – nuoširdžiai atsakiau.

– Priešingai, taip, – piktai atkirto. – Tau nepatinka, kad aš turiu savo gyvenimą. Vien tu čia turi gyvenimą! Aš paprasčiausiai esu likimo pamėtėtas daiktas tavo kelyje.

Margarita atsiduso, po to atsisuko į Albertino ir paliepė: – Akmenį!

Albertino išsmuko pro duris ir sugrįžęs padavė Margaritai didelį akmenį. Margarita padėjo jį ant stalo.

– Akmuo! – sušuko Margarita. – Kas yra akmuo? Tai kažkas, kas yra kažkokio svorio, tūrio, paviršiaus, bet tai nieko nereiškia, nes tai niekada nebuvo jauna, brandu, niekada nebus sena. Kažkas be praeities, be dabarties ir be ateities. Kažkas, kas yra niekas. Padėkite jį ant svarstyklių: rodys svorį, bet jis neturi jokio svorio, nes yra sustingęs, pro jį gali prabėgti dešimt tūkstančių gyvenimo metų, o jis nei milijonine miligramo dalimi neturės jokios įtakos tų dešimties tūkstančių metų įvykiams. Štai, vaikai, kas aš esu jūsų tėvui! Trupinėlis nieko!

Aistruolė pakomentavo: – Bet jei vyrui į akį krinta tas nieko trupinėlis, jis jį pajaučia vėliau, kai tampa jo žmona!

Sužaibavusi akimis į Aistruolę Margarita tęsė: – Ką gi, Džiovanino, štai: staiga atsiskleidžia, kad tas akmuo – ne daiktas, bet žmogiška būtybė. Tai atsiskleidžia, nes tas akmuo prisėda prie staliuko ir parašo savo istoriją. Ji, be kita ko, labai įdomi! Argi tau tai nėra nemalonus netikėtumas, Džiovanino?

– Ne, Margarita, nes niekada negalvojau, kad tu esi akmuo. Ir tikrai nepaprastai susidomėjęs perskaitysiu tavo atsiminimus. Tavo istorija vieną gražią dieną neišvengiamai taps mano istorija. Nuo tos dienos, kai mano istorija ir tavo istorija tapo mūsų istorija.

Margarita papurtė galvą.

– Būtent šis laikotarpis manęs ir nedomina, nes iki galo man nepriklauso. Pasakojime jį praleidžiu. Be to, visų pirma stebiu savo vidinio gyvenimo įvykius, tiriu savo psichologinę evoliuciją, ir išoriniai dalykai prisimenami tik kaip šios mano evoliucijos priežastis.

– Margarita, tada tavo darbas atrodo dar patrauklesnis. Tikrai labai norėčiau tuoj pat jį perskaityti.

Margarita trūktelėjo pečiais.

– Jeigu taip, man visai nesunku tau perskaityti keletą skyrelių, – pasakė.

Atsivertė sąsiuvinį, įmetė į ugnį nuorūką ir pradėjo garsiai skaityti.

– Man sakė, kad aš gimiau vieną rugpjūčio dieną, tačiau niekas niekada negalėjo man pasakyti, kokios spalvos dangus buvo tą dieną. Dėl to labai apgailestauju, nes norėčiau pradėti šiuos savo atsiminimus paaiškindama, jog kai aš gimiau, dangus buvo kitos spalvos nei įprastai...

Margarita nustojo skaityti.

– Supranti mintį, Džiovanino?

– Suprantu, – atsakiau. – Tai šiek tiek slapta ir bauginanti mintis, ją visi nešiojamės širdyje: „Kažkokią dieną gimiau ir kažkokią dieną mirsiu.“ Mus kruvinai žeidžia visatos abejingumas svarbiausiems asmeniškiems mūsų išgyvenimams.

– Būtent, – patenkinta patvirtino Margarita.

Tuoj pat išsišoko Aistruolė: – Jei tau nepasakė dangaus spalvos, galėjo bent jau pasakyti, kuriais metais gimei.

– Kuo čia dėti metai?! – irzliai atkirto Margarita. – Aš noriu parašyti savo gyvenimo istoriją, o ne ataskaitą registracijos įstaigai!

– Norint parašyti gyvenimo istoriją, reikia pradėti nuo to, kad tas ir tas gimė tų metų to mėnesio tą dieną! – pareiškė Aistruolė. – Visi istoriniai asmenys turi gimimo metus.

Margarita dar labiau suirzo.

Artuma 2018 m. kovas

27

Atokvėpio valandai

– Datos nieko nereiškia – faktai svarbūs, svarbios idėjos!

Tačiau Aistruolė buvo kaip niekad įsitikinusi savo teisumu.

– Datos svarbios: jei kas nežino, kada gimė, tai kaip žino, kad yra jaunas ar senas? Įsikišo Albertino.

– Mama puikiai žino, kada gimė!

– Tai kodėl to neparašo? – paklausė Aistruolė. – Taip bent jau tie, kurie skaito knygą, sužino, ar tas, kuris ją parašė, yra panelė, ponia ar senolė, ir atitinkamai nusiteikia, kad viską gerai suprastų.

Margarita palinksėjo galvą.

– Tai tiesa, – pareiškė. – Reikia pakeisti.

Pradėjo iš naujo garsiai skaityti.

– Man pasakė, kad aš gimiau vieną rugpjūčio dieną prieš daugelį metų, ir apgailestauju...

Užvertė sąsiuvinį ir įmetė jį į ugnį.

– Knyga labai graži, bet jos pabaiga pernelyg liūdna, – pasakiau.

Aistruolė palinko virš židinio ir, pačiupusi židinio žnyples, pabandė ištraukti sąsiuvinį iš jį laižančių liepsnų.

Tačiau Margarita savo ranka patraukė Aistruolę atgal.

– Gerbk bent jau pelenus! – tarė rimtu ir iškilmingu balsu.

Ten, melodramos šalyje.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

28

Artuma 2018 m. kovas

Dievo tarnas Andrius Rudamina Lietuviai gali pagrįstai didžiuotis savo tautiečiu, ypatingu žmogumi – Andriumi Rudamina. Gaila, kad įstrigusi jo beatifikacijos byla (vis dėl mūsų aplaidumo), o žmonėms žodis „Rudamina“ asocijuojasi tik su kaimu netoli Vilniaus ir... dideliu paukštynu. Nedaug kas žino, jog Andrius Rudamina, gyvenęs XVII amžiuje, buvo išskirtinė asmenybė, kurios atminimas vis dar rusena Indijoje ir Kinijoje.

Gyvenimo pradžia Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą Andriaus Rudaminos gimimo vietą. Pasak vienų, gimė Rudaminoje, kiti tvirtina jį gimus Daugėliškyje. Pasaulį išvydo 1596 m. kilmingoje šeimoje. Tėvas Andrius (anot kitų šaltinių, Jonas) buvo seniūnas. Motina, Darata Galvėlaitė, pasižymėjo itin nuoširdžiu tikėjimu. Giminės užėmė aukštus postus, o ir Andriaus šeima nieko nestokojo. Deja, motina mirė anksti ir berniukas liko našlaitis. Atrodo, jog šeimoje daugiau sūnų nebuvo. Rūpestingas tėvas savo įpėdinį matė kaip būsimą politiką.

Namuose Andrius buvo parengtas stoti į Vilniaus jėzuitų kolegiją. Nuo 1613 m. septyniolikmetis pradėjo studijas. Nepatvirtintomis žiniomis, jau tada patyrė mistinių regėjimų. Priklausė Marijos sodalicijai. Buvo ypač gabus ir daug žadantis studentas. Tuo metu pajuto pašaukimą ir pareiškė norįs tapti kunigu vienuoliu, maža to, dar ir misionieriumi. Tai kirtosi su tėvo planais, tad Rudamina vyresnysis, siekdamas izoliuoti sūnų nuo tariamai jėzuitų jam daromos įtakos, išsiuntė Andrių tolesnių studijų į universitetą Vokietijoje. Čia Andriaus studijų sritis yra filosofija. Vėliau mokslus tęsia garsiame Luveno katalikiškajame universitete. Pažymėtina, kad Andrius Rudamina nebuvo tik humanitarinio mąstymo žmogus. Jis gyvai domėjosi matematika, fizika, astronomija ir geografija. Šios žinios jam vėliau labai pravers. Na, o civilinės teisės studijos Luvene – tai jau klusnaus sūnaus duoklė tėvo norams.

Studijų metais perskaityta vyskupo Jeano de Chokierio knyga Thesaurus politicorum aphorismorum (Politikos aforizmų rinkinys) Andriui padaro didžiulį, net lemiamą poveikį. Nors knyga nebuvo kažkuo ypatinga, ji Andriui į rankas pateko tuomet, kai reikėjo apsispręsti paskutiniam postūmiui prieš renkantis gyvenimo kelią. Ir jis apsisprendė.

Beje, tą knygą išvertė į lenkų kalbą (išleista pavadinimu Apie valstybių kitimą ir valdančiųjų pražūtį), ir ji sulaukė kelių leidimų. Apie ką joje kalbama? Lježo vyskupas primena, kad viskas šiame pasaulyje laikina ir neesminga. Prasmę turi tik darbai, daromi tarnaujant Dievui ir per šią tarnystę – žmonėms.

Akiračiai

Tolesni gyvenimo posūkiai 21-erių Andrius Rudamina grįžta į Lietuvą ir pradeda dirbti pas vyskupą Eustachijų Valavičių, su kuriuo buvo susijęs giminystės ryšiais. Netrukus miršta tėvas, ir Andrius paveldi jo dvarus bei kitą turtą. Giminės žino apie jo troškimą tapti kunigu ir visokeriopai tam priešinasi, net bando apvesdinti. Bet Andrius tvirtas.

22-ejų įstoja į Jėzuitų ordiną, o turtus užrašo jėzuitų naujokynui. Pats į ordiną atsiveda ir buvusį tarną Mikalojų. Kai naujokyne Andriui tenka tapti pastarojo „pavaldiniu“, uoliai ir nesispyriodamas vykdo šio pavedimus, dirbdamas paprastus ir nelengvus ūkio darbus. Po dvejų metų naujokyne duoda pirmuosius įžadus. 1620 m. pradeda studijuoti teologiją Vilniuje.

Jo bendramoksliai yra būsimas šventasis Andrius Bobola, garsus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Šis tampa Andriaus Rudaminos artimu bičiuliu visam gyvenimui.

Praeina treji metai, ir jėzuitų provincijolas tris gabiausius studentus – Rudaminą, Sarbievijų ir Mikalojų Zavišą – išsiunčia tolesnių studijų į Romos jėzuitų kolegiją (dabar – Grigaliaus universitetas). Praėjus metams Andrius gauna kunigo šventimus, o dar po vienerių baigia studijas.

Ir... kreipiasi raštu į vyresnybę, prašydamas išleisti jį į misijas Azijoje. Ordino generolas pataria labai gerai pagalvoti, bet Rudamina nepalenkiamas.

Kelio į misijas pradžia Studijuodamas Romoje, be pagrindinės studijų krypties – teologijos, Rudamina mokėsi geografijos, matematikos, astronomijos bei kaupė specialias, darbui misijose reikalingas žinias. 1624 m. rudenį jis išvyko į Lisaboną.

Kodėl Lisabona? Tai buvo vieta, kur visus metus laivo laukiantys jėzuitai ten esančioje savo kolegijoje įgydavo išskirtinių, labai reikalingų darbui misijose žinių.

Dėl oro sąlygų tais laikais laivai plaukdavo tik kartą per metus, pavasarį, tad laiko mokytis pakako. Šis tas apie kelionę. Pusė plaukiančiųjų šešis mėnesius trunkančioje kelionėje mirdavo sava arba tragiška, nuskendus laivui, mirtimi. Kaip žinoma, XVII a. nebuvo šaldytuvų, laivai retai apsirūpindavo gėlu vandeniu, žmonės gyveno itin ankštose patalpose antisanitarinėmis sąlygomis. Nenuostabu, kad laivuose siautėdavo įvairiausios ligos. Laivyba priklausė nuo oro sąlygų (meteorologinių prognozių, suprantama, dar nebuvo), todėl laivai dažnai nuskęsdavo, suduždavo. Juk reikėdavo apiplaukti Afriką su visomis pavojingomis jos pa-

krantėmis. Be gamtos pavojų, dar tykodavo ir piratai.

Kiekviename laive plaukdavo nuo 10 iki 25 misionierių jėzuitų, kurie tą pusmetį stropiai mokydavosi vieni iš kitų, dalydamiesi ir įgydami daug specialių žinių.

Kartu su Rudamina plaukė dar 11 jėzuitų. 1625 m. rugpjūtį laivas nuleido inkarą Indijos Goa uoste, vietoje, kur misionierišką veiklą savo laiku pradėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygis šv. Pranciškus Ksaveras. Visą kelionės laiką t. Andrius slaugė laive ligonius. Būdamas smulkaus kūno sudėjimo, liesutis, anaiptol ne stipruolis, stengėsi pagelbėti kiekvienam sunegalavusiam.

Misijose Andrius Rudamina, pirmasis lietuvis, įkėlęs koją į Indijos žemę, ilgai čia neužsibuvo. Tačiau gyvendamas šioje šalyje, daug ir itin nuoširdžiai, negailėdamas savęs, dirbo uoste stovinčiuose laivuose, kalėjimuose, ligoninėse. Nenuostabu, kad užsikrėtė maliarija ir pats sunkiai susirgo. Žinoma, savo juodą darbą atliko ir Indijos klimatas. Vyresnybė padarė logišką išvadą, kad t. Andriui pagyti reikia žemyninio klimato. Taip Rudamina atsidūrė Kinijoje. Pradžioje apsigyveno Džedziango provincijos Hangdžou vietovėje. Maliarija jį tuoj pat paliko ramybėje. Pasveikęs Rudamina su jam būdingu uolumu ir darbštumu pradėjo mokytis kinų kalbos. Šnekamąją įsisavino gerai, tačiau kiniškai rašyti jam sekėsi sunkiau.

Bet kalbą mokėti buvo dar ne viskas.

T. Andrius atsidūrė tarp kitos rasės ir visiškai kitokios, tūkstantmečius gyvuojančios kultūros žmonių. Perprasti kinų papročius, mentalitetą nepaprastai sunku ir dabar, o ką jau kalbėti apie XVII amžių! Kinija, atsitvėrusi Didžiąja kinų siena, visiškai izoliavo save nuo viso pasaulio. Kadaise didingi mokslai, menai toli atsiliko nuo Europos. O dar papročiai! Tarkim, užsiimti astronomija buvo labai pavojinga, nes šis mokslas laikytas Dangaus Sūnaus, t. y. imperatoriaus, „nuosavybe“. Tad net kalbėti apie astronomiją prilygo beveik šventvagystei! Bet didžiulės inteligencijos ir erudicijos žmogus t. Andrius sugebėjo susidraugauti su išsilavinusiais kinų mandarinais.

Per juos ėjo dviejų krypčių kelias: prie imperatoriaus ir prie varguomenės, kuri besąlygiškai tikėjo mandarinais.

Ir Rudamina pradėjo apaštalauti. Kiniškai sakė nuostabius pamokslus, lankė vargšus ir ligonius. Pajėgė su paprastais žmonėmis taip kalbėti, kad suprastų kultūriškai jiems sunkiai suvokiamus dalykus. Greit tapo populiarus Artuma 2018 m. kovas

29

Akiračiai

ir greit... užsikrėtė plaučių tuberkulioze. Liga nesumažino nei jo aktyvumo, nei darbštumo.

Vėl vyresnybei teko jį perkelti toliau į šiaurę, kur palankesnis klimatas. Tai buvo Fudziano provincijos Fudžou miestas.

Kinai t. Andrių vadino Lu Ande ir labai juo žavėjosi.

Sergantis misionierius toli keliauti nebegalėjo, bet kaip jis dirbo vietoje! Skelbė ir aiškino žmonėms Dievo žodį, klausė išpažinčių, sakė nepaprastus pamokslus, lankė varguomenę, pasiligojusius. Didžiulių darbų nuveikė išmokydamas tikėjimo tiesų mandarinus, kurių įtaka paprastiems žmonėms buvo absoliuti. Šaltiniuose kalbama apie t. Andriaus Rudaminos SJ su bendraautoriu t. Giulio Aleni SJ išleistą knygą Pasikalbėjimas su kunigu (Kouduo richao) kinų kalba. Tai

širdies paveikslų bei Darbštaus ir tinginio žmogaus dešimt paveikslų. Spėjama, jog šiuos tekstus t. Andrius diktavo, o užrašė nežinomas kinų mandarinas.

Gyvenimo pabaiga T. Andrius Rudamina SJ amžininkų buvo laikomas ypač šventu žmogumi. Gyveno neilgai, pas Viešpatį iškeliavo eidamas 36-uosius metus. Yra aprašyti jo mirtį lydėję keli antgamtiniai reiškiniai. Mirus t. Andriui, kinai dar daug metų eidavo prie jo kapo melstis ir prašyti užtarimo pas Dievą.

Savo dienas šis Dievo tarnas užbaigė Fudžou mieste 1631 m. rugsėjį. Palaidotas misijos kapinėse, jam pastatytoje koplyčioje.

O beatifikacija?

Paminklas Andriui Rudaminai SJ prie katalikų katedros Goa mieste, Indijoje

dažniausiai kinų užduodamų klausimų apie tikėjimą bei mokslą ir tėvų jėzuitų atsakymų į juos rinkinys. Pirmą kartą knyga išleista 1630 m. Fudžou mieste, antrasis leidimas datuojamas 1872 m., o trečiasis – 1922 m.

Reta tauta gali pasigirti turinti tautietį, XVII a. išleidusį knygą Kinijoje kinų kalba. Taip pat jo autorystei priskiriamos ir dvi nedidukės knygelės kiniškai: Dvidešimt

30

Artuma 2018 m. kovas

1900 m. Amerikos lietuviai kreipėsi į popiežių Leoną XIII dėl Andriaus Rudaminos SJ beatifikacijos bylos pradėjimo. Tarpukario Lietuvoje tuo klausimu rūpinosi jėzuitų provincijolas t. Benediktas Andruška. Po karo jis mirė sovietų lageryje, tad bylos niekas ir netęsė. Švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų (1987 m.), grupė kunigų kreipėsi į Šventąjį Tėvą ir vyskupus, prašydami t. Rudaminą paskelbti palaimintuoju (apie tai rašyta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje).

Dera pabrėžti, jog nemažai žinių apie t. Andrių Rudaminą SJ būtų galima rasti Romos, Lisabonos ir JAV jėzuitų archyvuose, tačiau negirdėti, kad kas šioje srityje intensyviai dirbtų.

Pabaigoje įdomus faktas. Į Kiniją plaukė apie 920 jėzuitų, tačiau gyvi ją pasiekė tik 463. Iš pradėjusių veiklą Kinijos misijose t. Andrius buvo 55-asis. Taigi, ne per toliausiai nuo pirmeivių.

Parengė Vanda IBIANSKA

Sveikata

Paskutiniu metu mąsčiau, kaip žmonės kankina vieni kitus visai to nenorėdami ir nepastebėdami.

Yra daugybė kankinimo būdų – žinome, nes esame jų tiek patyrę, tiek išbandę, bet šie yra kultūriškai priimti – civilizacijos dalis. Tai kvepalai, rūkalai ir lūpų maldos.

Istorikai pasakoja, kad Kleopatra laukdavo Marko Antonijaus ne tik pati išsikvepinusi – kvepalai varvėdavo ir nuo jos laivo burių. Kleopatros tikslai visiems aiškūs – stiprūs kvapai buvo nukreipti į karvedžio hormonus. Kai šią istoriją papasakojau draugei, ji teištarė: „Ir prilipo Markas Antonijus kaip musė.“ Iš tiesų, tai vienas iš kvepinimosi tikslų. Kitos priežastys gali būti malonūs prisiminimai, nes kvapai žadina atmintį, o kitąkart – tai tik noras išsiskirti iš minios ar „užmušti“ natūralius savo kvapus.

Jau kuris laikas jaučiuosi kankinama kvapų (dažnai bažnyčioje), plačiai sklindančių nuo šalia sėdinčių ponų ir ponių arba kvepintis ir apsikabinti mėgstančių pažįstamų. Žmonės, nešiodamiesi prisiminimus kvepalų pavidalu ar taip demonstruodami savo individualumą, nė nepagalvoja, kad kitiems dviejų metrų spinduliu aplink pradeda skaudėti galvą, prasideda čiaudulys ir kiti nemalonūs reiškiniai. Kai kurie būna alergiški cheminiams kvepalams. Mieliau (nors ir ne mielai) pakęsčiau šalia savęs seniai muilą mačiusį, nei visą odekolono buteliuką iššlaksčiusį ant barzdos vyriškį. Kvepalai turi galią sukurti nuotaiką, tarsi perkelti į kitą atmosferą, tikrovę. Štai atėjai į šv. Mišias, o jautiesi lyg būtum kareivinėse, kur neseniai visas batalionas baigė skustis... Niekaip neįmanoma susikaupti, nė smilkalų kvapas neprasimuša.

Tarsiu žodį ir savo gausiai besikvepinantiems pažįstamiems. Man tikrai malonu jus sutikti, bet po apsikabinimo su jumis tenka skalbti paltą arba plauti galvą, nes kvapai, kurie malonūs jums, o man – ne, įsisiurbia į atlapus ir nepaleidžia. Ir kalba man jie ne apie jus, o apie kažkokias erdves ir vietas, kurios man svetimos ir aš ten nenoriu būti! Tikrai ne pats geriausias būdas priminti kitiems apie save, nes tai tampa paskata jūsų šalintis vien dėl to, kad nebūtum iškvepintas prieš savo valią.

Kaimynai gali kankinti jiems maloniais kvapais, daugybę kartų per dieną leisdami cigarečių dūmus po nerūkančių savo kaimynų langais, veikiančiais kaip liukai ir sutraukiančiais viską į kambarį.

Atsidarai langą septintą ryto, vėdiniesi, meldiesi. Staiga trinkteli laiptinės durys, spragteli žiebtuvėlis, ir pro langą-dūmtrau-

kį ima plūsti nikotino dvokas.

Padedi šalin Valandų liturgiją, atsidūsti ir sakai: „Na štai, ir pasimeldžiau, ir parūkiau...“ Vaizduotėje prabėga epizodas iš filmo „Vienas namuose“ – tik šliūkšt kibirą vandens ant galvos, ir užges cigaras... Tada susiimi – aš vis dar krikščionė, katalikė, vienuolė.

Negerai žiūrėti tokius filmus, žmonės.

Turbūt laukiat, ką pasakysiu apie lūpų maldas? Kalbėsiu ne šiaip apie maldas, bet apie šnabždesius, kai kalbamos asmeninės maldos, o šalia yra kitų žmonių, kurie irgi norėtų melstis asmeniškai. Sakykime, ateini į nuolatinės adoracijos koplyčią ištroškęs tylos, įsitaisai priešais Švenčiausiąjį, jau medituosi, kontempliuosi, bet čia pat barkšteli rožinis ir pasigirsta šnabždesiai, lydimi lūpų čepsėjimų ir švilptelėjimų pro tarpdančius. Gerai, jei esi gerai pailsėjęs, tai aukoji tą valandą „už atgailą“, net gebi kažkaip budistiškai ignoruoti kito meldimąsi, kuriame negali dalyvauti. Bet jeigu ne, tai imi galvoti, kad gal man jau „su nervais“ negerai: žiūrėk, ana moteriškė ramiai būna, nieko nepastebi. Kartą, kai nuovargis neleido atgailauti, vyriškio paprašiau tyliau melstis, nes man trukdo (jis be perstojo pusbalsiu skaitė litanijas), tai žmogus (ne senelis) ramiausiai atsakė, jog jis taip meldžiąsis ir kad kitaip nemokąs. Nuo šiol, kai einu į adoraciją, nešuosi ausų kamštukus, nes pradėjau bijoti, kad, dar kiek, ir imsiu neapkęsti Rožinio maldos, mat šnabždesiai dažniausiai su juo susiję. O tai būtų visai ne kas Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijos seseriai.

Ačiū Dievui, kaip paskutinis pavyzdys rodo, egzistuoja ir išgyvenimo strategijos, susijusios su minėtais kankinimo būdais.

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Artuma 2018 m. kovas

31

Sveikata

Moterys prieš vyrus?

Vido Venslovaičio nuotrauka

Sunku buvo pasirinkti temą kovo mėnesio sveikatos patarimų skyreliui. Banalu ir žema būtų rašyti apie virškinimą arba lieknėjimą per gavėnią. Apie visokius sezoninius peršalimus ir pargriuvimus jau rašyta. Žiūrime į kalendorių. Juozapinės ir Kovo 11-oji – rimtesniems autoriams. Belieka Moters diena. Clara Zetkin, Rosa Luxemburg ir komunizmas – tokios asociacijos kyla kalbant apie Kovo 8-ąją. Šventė keistu būdu atgimė, nors komunizmas žlugo.

Ir ką moteriškai mediciniško būtų galima papasakoti? Iš ginekologijos studijų atsimenu tik profesoriaus perspėjimą: „Ant savęs nerodyk.“ Keliame žvilgsnį aukščiau, dar aukščiau ir dar aukščiau...

Eureka! Medicinos statistika negailestinga moterims: migrena jos serga tris keturis kartus dažniau nei vyrai. Nuo migrenos kenčia daugiau kaip milijardas Žemės gyventojų. Labiausiai ji vargina jaunus, 15–40 metų darbingus žmones.

Vaikai taip pat serga, tik jiems ligą sunku nustatyti, nes apie savo pojūčius jie nemoka papasakoti. Vaikai vemia ir jiems skauda pilvą. Gudrūs daktarai net specialų terminą sugalvojo – „pilvo migrena“.

Iki lytinės brandos kiek dažniau galvos skausmais skundžiasi berniukai. Paauglystėje migrena tampa merginų liga.

Ne bet koks galvos skausmas yra migrena. Ji – skausmo priepuolis. Vieniems jis gali pasitaikyti keletą kartų per gyvenimą, kitiems – nuolat keletą kartų per 32

Artuma 2018 m. kovas

savaitę. Pradeda skaudėti vieną galvos pusę, priepuoliui stiprėjant ir užsitęsiant ima skaudėti jau visą galvą. Iš čia ir ligos pavadinimas – gr. hemikrania, lietuviškai – „pusė galvos“. Skausmas pulsuoja kaip širdies dūžiai. Bet koks judesys situaciją tik pablogina. Skausmą lydi šviesos ir garso baimė, norisi gultis ir miegoti tamsiame kambaryje. Apie jokią įprastą veiklą nėra nė kalbos. Pykina ir vemiama. Priepuolio trukmė – nuo 4 iki 72 valandų. Jei skausmas nepraėjo per parą, patartina vykti į ligoninę, nes reikės leidžiamųjų vaistų nuo skausmo ir skysčių į veną. Iki trečdalio sergančiųjų pusvalandį ar valandą prieš priepuolį jaučia vadinamąją aurą. Dažniausiai tai regėjimo ir jutimų sutrikimai – mirgėjimas, šviesos zigzagai ar tamsios dėmės akyse, galūnių tirpimai ir dilgčiojimai.

Kiek rečiau migrenos metu būna kalbos sutrikimas, praeinantis paralyžius ar regėjimo praradimas, sąmonės netekimas.

Ligos kilmę ir išsivystymo mechanizmą mokslininkai vis dar tyrinėja.

Kai sakoma, kad liga idiopatinė (tokia ir yra migrena), tai nereiškia, kad daktaras idiotas. Tiesiog šiuo metu ligos priežastis dar nenustatyta. Žinoma, kad reikšmingas paveldimumas. Jei serga tėvai, yra 60–90 proc. tikimybė, kad sirgs ir vaikai. Akivaizdus ryšys su hormonų sistema – liga prasideda po brendimo, kartojasi mėnesinių metu, paūmėja vartojant kontraceptines piliules. Beje, insulto rizika 10 kartų padidėja toms, kurios rūko, yra vyresnės negu 45 metų, vartoja kontraceptinius vaistus ir serga migrena su aura. Nėščiosioms migrenos priepuolių mažėja. Per menopauzę dažniausiai migrena nebesergama. Priepuolį gali išprovokuoti pervargimas, stresas, ryški šviesa, ekrano mirgėjimas, vandens raibuliavimas, persimiegojimas („savaitgalio migrena“, kai po įtemptos darbo savaitės, nemigos šeštadienį leidžiama sau ilgiau pamiegoti). Pastebėta, kad migrena prasideda nuo įvairaus maisto: sūrio, raudonojo vyno, alaus, šokolado, kavos, citrusinių vaisių. Priepuolį gali sukelti badavimas arba staigus cukraus kiekio kraujyje padidėjimas.

Gyvenimas sergant migrena sunkus.

Nuolat lauki priepuolio, žinai, kad kol

skaudės, būsi nedarbingas ir nuo kitų priklausomas, kad kitą dieną dar reikės pamiegoti. Nuo tokios įtampos pakrinka santykiai šeimoje, darbe, atsiranda psichologinių ir psichiatrinių problemų.

Artimieji ir aplinkiniai gali nusigręžti, pasmerkti (pamenate stigmatizuojančias ligas?). Kai kurie žmonės ligą slepia, kiti galvos skausmo nelaiko liga ir nesikreipia į gydytojus. Net ir gydantis šiuolaikiškiausiais medikamentais, efektyvumas – 70 proc. Trečdaliui padėti nepavyksta.

Migreną diagnozuoti paprasta, pakanka išsamios apklausos ir bendros apžiūros. Visi įmanomi tyrimai būna normalūs. Tarp priepuolių žmogus sveikas.

Tačiau esama kitokių galvos skausmų, pranašaujančių grėsmingas ligas. Todėl pačiam sau jas diagnozuoti ir gydytis nereikėtų. Būna ir netipiškų migrenos formų, jų gydymas skiriasi. Veiksmingi migreną gydantys vaistai – triptanai – receptiniai, gali būti kompensuojami.

Recepto dabar jau reikia ir įprastiems nuskausminamiesiems. Besaikis vaistų nuo skausmo vartojimas taip pat sukelia galvos skausmus. Šalutinis jų poveikis kenkia inkstams, skrandžiui, kepenims...

Viena garbi neurologė sakydavo, kad nebūna tik prisukamų galvų. Beveik visus kitus organus šiuolaikinė medicina jau sugeba pakeisti. Todėl migrena sergančiajam teks keisti gyvenimą. Pasirinkti maistą, susitvarkyti darbo, poilsio, miego režimą, imtis fizinio aktyvumo, atsisakyti rūkymo. Rašyti galvos skausmų dienyną, susirinkti visą prieinamą informaciją iš visur. Laikytis gydytojų rekomendacijų, jei nepadeda – bandyti kitus gydymo metodus, taip pat ir ne medikamentinius. Susirasti likimo draugų bendruomenę.

Pastebėta, kad ligoms būdingos mados. O moterys linkusios madų laikytis.

Kažkada, prieš porą šimtų metų, alpstanti moteris nieko nestebindavo, alpti būdavo madinga. Vėliau Axelis Munthe aprašė madingą moterų ligą – kolitą. Šiais laikais joms skauda galvą. Vyrai, užjauskite ne tik per Kovo 8-ąją.

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Gyvenimas kaip senas vynas

Maria Orlova nuotrauka

Be pavadinimo Vanda IBIANSKA Tai čia bus apie tą vienatvę. Toks buvo viršininkų pageidavimas – silpnumas, apleistumas, graužatis ir vienatvė. Ir dar prisakė pripliusuoti Šventąją Dvasią. Šito tai jau neapsiimu. Nes nežinau, ką turi bendro Šventoji Dvasia su vienatve. Nuo jos, t. y. vienatvės, vienodai kenčia ateistai, laisvamaniai, ezoterikai ir uolios davatkos beigi davatkinai. Gal labai įtempusi kuklaus protelio likučius ir numegzčiau kokius dievobaimingus gipiūrus, bet geriau tai paliksiu teologams ir psichologams. Jie žino geriau.

Na, bet apie vienatvę papostringauti gyvenimiškai, žinoma, galima. Nors jei nuoširdžiai ir atvirai, tai nelabai žinau, kas ji tokia. Kiti paniškai jos bijo, o man vienai būti gera. Jei turi gerą knygą, geros muzikos, o taip pat tylą ir išjungtą telefoną – tada ne gera, o tiesiog palaima. Ne, aš nesakau, kad gyvenimas à la Robinzonas Kruzas yra laimės viršūnė. Juk galiausiai ir jis prisijaukino Penktadienį. Tačiau man akivaizdžiai patinka didesnę paros dalį būti vienai.

Prieš daugelį metų buvau ne juokais susirgusi ir daktarai niekaip nerado ligos. Jaučiuosi prastai, tyrimai prasti, o kodėl, niekas nesupranta. Todėl nusprendė, jog visas blogumas „nuo nervų“. Tuo metu buvau išgyvenusi siaubingą stresą, nuoskaudą, įžeidimų, pažeminimą, bet gydytojai apie tai nežinojo. Galvojo apie mano labai skausmingą gedulą, nes laidojau šeimoje vieną po kito.

Taigi ateina konsultuoti dvi žmogaus dūšios žinovės. Viena garsi, kita šiaip žinoma. Šnekina, užduoda kvailokų klausimų. Domisi: „Likote visai viena. Ar jus labai slegia vienatvė?“ Na, blogai tau ar gerai, bet juokauti visada reikia. Tai aš išverčiau akis ir teatrališkai paklausiau tuo metu populiaraus eilėraščio eilute: „Vienatve, mano ugnie juodoji, ar tu tik degini, ar ir švieti?“ Mano nuostabai, abi daktarės, užuot nusijuokusios, reikšmingai susižvalgė ir ėmė tartis, kiek čia valerijonų pagal tam tikrą schemą man paskyrus. Aišku, kad jų negėriau, palikau ligoninę ir prastai jausdamasi išėjau į darbą. O po kokių dviejų trijų mėnesių buvo gautas to meto technikos stebuklas – echoskopas. Ištyrė mane juo ir paaiškėjo, kad sergu ne vienatve, o akmenlige! Štai toks senais laikais su ta vienatve man buvo nutikęs konfitiūras.

Prie daikto reikėtų pasakyti, kad vienatvė ir vienišumas yra du skirtingi dalykai. Vienatvė tada, kai žmogus

pats ją pasirenka ar dėl susiklosčiusių aplinkybių būna vienas. Vienišiai yra tokie atsiskyrėliai. Na, tų atsiskyrėlių, eremitų, dykumos tėvų šiais laikais tenka ieškoti su LED prožektoriais. Nors nepasakysi, kad jų nėra, nes tikrai kažkur yra.

O kas skęsta vienatvės jūroje? Dažnai tai psichologinių problemų turintys asmenys, nemokantys prisitaikyti prie grupės, kompleksuoti.

Tačiau gausiausia vienatvėje gyvenančių žmonių grupė yra senos moterys ir seni vyrai. Taip nutinka natūraliai.

Bendraamžiai giminės ir draugai vienas po kito numiršta, vaikai, anūkai gyvena savo gyvenimą. Myli senuosius (kartais ir nemyli), bet... Todėl žmonės bijo pirmiausia senatvės, gi vienatvė ateityje atrodo miglota, tik galima, bet nebūtina. Pabrėžtina, kad senatvės labiau bijo moterys, nes vyrai nusigąsti nespėja. Kad pasenai, gali spręsti iš to, jog apie naują, tegu ir malonų potyrį galvoji, ar tai ne simptomas. Tampa svarbūs ir džiuginantys patogi lova, šilti apatiniai ir minkšta avalynė. Skaniausia sriuba – trinta, ir kur nors išsiruošdama pirmiausia pagalvoji, ar ten yra tualetas. Va tada tai jau senatvė. O su ja ir vienatvė.

Su vienatve visaip esti. Vieniems ji kančia, kitiems tiesiog tokia būsena. Kaip savo individualiu stiliumi davatkaujanti femina vis dėlto prie Šventosios Dvasios temos vos vos prisiglausiu, nors žadėjau to nedaryti. Ir štai kodėl. Neįsivaizduoju, kaip galima melstis pilnuose žmonių namuose, triukšme, erzelynėje, kitąsyk net ūžiančioje minioje, nors žinau, kad galima ir įmanoma. Kadangi mano davatkystė, kad kokios, yra tokio lygio kaip sušutęs šienas, tai man reikia tylos. Tada mintys nevalkatauja kažin kur, o yra čia, kur reikia. Ir pragaro stachanoviečiui iki manęs prasibrauti jau sunkiau. Žinau, kad melstis reikia daug ir ilgai (kai kurie katalikai po to gali ramia sąžine šlykščiai elgtis, o jei dar ir rekolekcijas atbūna, tai išvis...).

Man labai daug ir ilgai neišeina. Kažkaip nedrįstu Dievui lįsti į akis, įkyrėti ar nežinia ko kaulyti. Bet kai pradedu melstis, atgailauti, gėdytis ir dėkoti, tai, būna, net pravirkstu. Tada Šventąją Dvasią jaučiu tiesiog fiziškai. Bet pabandyk, žmogau, ant rimtųjų melstis, kai kitame kambaryje baubia televizorius, tirlija telefonas ir t. t., ir pan.

Artuma 2018 m. kovas

33

Gyvenimas kaip senas vynas

Kiti sako, kad nuo vienatvės galvoje ir net sieloje pasidaro chaosas. Netiesa. Jeigu tavo moliūge sėklos barška, tai ne nuo vienatvės, o visai dėl kitų priežasčių. Būti vienam reiškia turėti galimybių dirbti, skaityti, mėgautis muzika, žiūrėti kokį filmą iš kino klasikos fondų. Prasiskalbti, susitvarkyti trobą, peržiūrėti susikaupusius popierius, nuvaryti į servisą automobilį ir t. t. Aišku, jeigu pradėsi knaisiotis po prisiminimus, savęs gailėti, skaičiuoti savo ir kitų pinigus (pastaruosius ypač knieti ne tik skaičiuoti, bet ir aiškintis, iš kur jie), tai ne tik stogas nušliauš ir subyrės į gabaliukus. O ne! Tada neilgai trukus paaiškės, kad mintys nučiuožė ir nebesugrįžta, nors pasiusk! Tada tai šakės ir ragai! Užgrius tokia juoda vienatvė, kaip kokia prakeiktis. Tikrų tikriausia. Ir kaip nuo jos pabėgti? Nežinau. Abejoju, ar ir kiti žino. Gal užgulti

Jacobo Ufkes nuotrauka

* * *

Kai akmuo nukrinta nuo širdies, saugokite kojas.

* * *

– Jūs toks protingas... Ar kaukolė jums nespaudžia?

* * *

Petriukas po pirmos dienos mokykloje grįžta labai nusivylęs.

– Ir tai jie vadina pirma klase?! Visur tik kieti suolai...

* * *

Susijaudinusi motina skambina gydytojui.

– Daktare, nežinau, ką daryti – mano sūnus prisivalgė cemento!

– Svarbiausia – neduokite gerti.

* * *

Vaikščioja po mišką tėvas su sūneliu. Vaikas pamato uogą ir klausia: – Kas čia?

– Mėlynė, – sako tėvas.

– Tai kodėl ji raudona?

– Todėl, kad žalia.

34

Artuma 2018 m. kovas

ant sveikamarijų? Kai man tampa labai blogai (pvz., kas nors neelegantiškai išlieja ant galvos naktipuodį), taip, kad net melstis neišeina, nes mintys bastosi pakampiais, pradedu „Sveika, Marija“. Po 20 ar 30 pradeda lengvėti. Bet jei jus ištiko anksčiau minėta mintijimo neganda, oi, tada nežinau.

Galvoju, kad ir kas nutiktų (išskyrus artimo žmogaus mirtį), į viską verta pažvelgti su autoironija ar humoru, nelygu, koks tas nutikimas. Tada ir Dievas padeda. Neabejokite, Jis irgi šypsosi. Esu tuo tikra. Šypsenos galia didžiulė ir švelni, o juoko – pakylėjanti, nors gali būti ir naikinanti. Nes juokas tuo pat metu yra gulbės plunksna ir jataganas. Bet čia šiaip sau, ne į temą. Žinot, kas yra dabar aplink mane, rašančią šį straipsnį? Nieko. Visai nieko ir tyla. Girdžiu tik laikrodžio tiksėjimą, bet tai nesiskaito. Kalbuosi su jumis, žinau, kad skaitydami kažkuo būsite nepatenkinti, o kažkas patiks.

Man pasiutusiai įdomu, kas. Bet jūs tylite. Tai gal čia ir yra toji vienatvė? Visai ne. Kalbėjimas į tuštumą? Irgi ne, nes viliuosi, kad skaitote.

Kaip kokia paplaika karščiuojančia kalba prirašiau kažin ko ir tikriausiai visai ne to, ko iš manęs laukėte.

Turėjo būti orus ir rimtas kaip dramblys straipsnis, o išėjo jums adresuotas monologas.

Ai, kiekvienas puodas turi savo dangtį.

Tai aš jau šitą uždengiu.

Iki kito mėnesio.

* * *

– Pašlakstykite mums, kunigėli, butą švęstu vandeniu, kad visa, kas nuodėminga, išeitų.

– O patys kur gyvensite?

* * *

– Kas sunkiausia bokse?

– Rankioti savo dantis su bokso pirštinėmis...

* * *

– O kaip žmogus miršta?

– Jį gandras išneša.

* * *

Vilniuje, prie Aušros Vartų, guli girtas žmogus. Prabudęs klausia: – Kur aš esu?

– Prie Aušros Vartų.

– Ar negalėtumėte uždaryti tų vartų? Man labai šalta.

* * *

– Ar tu bėgioji rytais?

– Beveik kas rytą ir dar šaukdama: „Po galais, vėl pramiegojau!“

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai Artuma

galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

www.artuma.lt

Kviečiame paremti šeimomis besirūpinančias organizacijas ir skirti gyventojų pajamų mokesčio!

Jau daugiau nei 25 metus CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

2 procentus

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą

Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes, vienijančias įgimtą proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugus

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija Įm. k. 300560436

Asociacija Tikėjimas ir Šviesa Įm. k. 193011091

www.nsta.lt

ww.ts.lcn.lt

ARTUMOS NAUJOS KNYGOS!

ARTUMOS NAUJOS KNYGOS! Popiežius Pranciškus kviečia šeimas

Naujoje „Artumos“ leidyklos knygoje – popiežiaus Pranciškaus 2015 metų trečiadienio audiencijų apmąstymai apie šeimą.

Kiekviena katechezė – tarsi spalvingas eskizas, gyvai atvaizduojantis konkretų šeimos gyvenimo atvejį. Jaučiamas tėviškas rūpestis, ganytojo patirtis ir žmogiškas jautrumas, gailestingumo skraiste apgaubiantis jo pamokymus bei paraginimus.

Albina Žiupsnytė

Drugių karalystė Drugių karalystė – fantastinė pasaka, subtiliai prabylanti apie bendruomeniškumą ir vienybę, ekologiją ir Dievo kūrinijos darną. Albina Žiupsnytė, kaip ir Drugių karalystės herojai, įsitikinusi: „Grožis palengvina pasaulio vargus!“ Detaliomis šviesių, švytinčių tonų iliustracijomis ir nuotaikingu tekstu perteikiamas itin skaidrus, džiaugtis sukurtas pasaulis, – belieka jį pažinti, puoselėti, drauge su autore išgyventi.

Ieškokite redakcijoje ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Kovo ARTUMA: apie Dvasią Guodėją ir mus – paguostą tautą Dievas juk amžiams mums atsiuntė Dvasią Guodėją – mūsų dangiškąjį advokatą, tikrą „paguodos Dievą“ (Rom 15, 5)! Tik ar esame tą paguodą priimantys žmonės? Antraip kodėl taip lengvai pasiduodame visokioms krizėms, nepatikime mums duota atleidimo dovana, gyvename vienatvėje?..

O vis dėlto – ir šiandiena tebėra Dvasios stebuklų metas! Naujoje Artumoje – nuostabi atsivertimo istorija, kai bedieviai sutuoktiniai namo grįžta... katalikais. Abu. Tą pačią dieną! Taip pat pasakojimai apie mažai žinomus, bet didžiadvasius žmones. Apie tai ir dar daugiau – kovo Artumoje.

www.artuma.lt