Artuma 2018 m. balandis 4

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. balandis

4

Lietuvos vyskupų kreipimasis rengiantis popiežiaus Pranciškaus apaštališkajai kelionei į Lietuvą

Tikėjimo, vilties ir naujos pradžios ženklas Mūsų šalį pasiekė džiugi žinia – šį rudenį, rugsėjo 22–23 d., popiežius Pranciškus lankys Lietuvą, o po to vyks į kitas dvi Baltijos šalis – Latviją ir Estiją. Nors išsami programa dar tikslinama, tačiau jau žinome, kad Šventasis Tėvas susitiks su jaunimu Vilniuje ir švęs Eucharistiją su visais Lietuvos žmonėmis Kaune, kurį bene lengviausia pasiekti iš visų mūsų šalies kampelių.

Gražiai sutapo, kad prabėgus 25 metams po šv. Jono Pauliaus II apsilankymo mūsų krašte, kai švenčiame Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus ir minime Valstybės atkūrimo šimtmetį, šventojo Petro įpėdinis vėl žengs mūsų Tėvynės keliais ir takeliais, vykdydamas paties Kristaus duotą Petrui misiją – sustiprinti brolius (plg.

Lk 22, 32). Tai didžiulė dovana ir Dievo palankumo mūsų šaliai ženklas. Šis neeilinis įvykis šalies ir Bažnyčios gyvenime rodo, koks svarbus popiežiui yra mūsų kraštas ir jame gyvenantys žmonės.

Kristaus vietininko apsilankymas yra tikėjimo, vilties ir naujos pradžios ženklas. Tai raginimas nusimesti nusivylimo jungą ir vėl naujai pažvelgti į ateitį, semtis įkvėpimo ir drąsos, vilties, kad gyvenimas turi prasmę. Popiežiaus Pranciškaus atvykimas – tai puiki proga vėl prisiminti, kad esame Visuotinės Kristaus Bažnyčios nariai, tikėjimo broliai ir seserys, pašaukti į vienybę ir bendrystę vieni su kitais ir su Dievu. Mes priklausome vienai didžiulei Dievo tautai, kuriai priespauda ir mirtis nebeturi galios.

Popiežiaus Pranciškaus kelionės įprastai yra tikslingos. Šventasis Tėvas drąsiai vyksta į įvairių konfliktų ir nesantaikos draskomus kraštus. Jis skuba pas žmones, norėdamas būti su jais ir nešti jiems gailestingumo, atleidimo ir susitaikinimo viltį. Jis siekia pažadinti artimo meilę, atgaivinti tikėjimą, priminti žmogaus pašaukimą bei orumą ir vesti visus į dieviškąją tiesą, kuri vienintelė padaro žmogų laisvą. O tiesa – tai pats Kristus Jėzus, mūsų Išganytojas, mūsų viltis. Ne veltui popiežius Pranciškus yra dažnai vadinamas vilties piligrimu.

Savo artumu žmonėms popiežius Pranciškus liudija, jog kiekvienas iš jų yra Dievui brangus. Dažnai popiežius skuba padrąsinti paprastų tikinčiųjų, kurie, nors ir slegiami kasdienių rūpesčių ar rutinos, vis dėlto stengiasi gyventi Kristaus Evangelija. Jis skuba padėti tiems, kurie nebemato gyvenimo prasmės nei tikslo kurti ateitį, kurie jaučiasi pamiršti ir nereikalingi. Popiežius trokšta vėl įžiebti jų širdyse meilės ugnį, sustiprinti tikėjimą, pažadinti viltį, kad jie galėtų drąsiai priimti šių dienų iššūkius ir gyventi autentišką ir džiaugsmo kupiną krikščionišką gyvenimą, nuoširdžiai mylėdami vieni kitus broliška meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba (plg. Rom 12, 10).

Tad džiaukimės viltyje (plg. Rom 12, 12)! „Kristus Jėzus – mūsų viltis“, – skelbia popiežiaus vizito šūkis. Prisiminkime tą kertinį akmenį, ant kurio stovi mūsų tikėjimas, kad kupini vilties drąsiai kurtume ateitį.

Mieli tikintieji ir visi geros valios žmonės, jau nuo šiandien visi kartu pradėkime rengtis priimti šį brangų svečią mūsų namuose – Lietuvoje. Ruoškime ne tik išorę – renkimės dvasia. Nebijokime įvardyti tikrųjų skaudulių, prie kurių, norėtume, kad Šventasis Tėvas, it pats Kristus, prisiliestų savo gydančia ranka. Melskime Šventosios Dvasios pagalbos, kad padėtų išgirsti Žodį ir priimti tai, ką Kristaus vietininkas nori mums pasakyti.

tęsinys 4 p.

›

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Mielieji Artumos Skaitytojai,

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Noriu būti krikščioniu

5

Bažnyčios pulsas

6

Tomas VILUCKAS Meiliai pažvelgė ir pasirinko

8

Laimingiausi žmonės, kurie neturi teisės gimti?

10

Didelės ir mažos kryžkelės

Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM Gimdanti ir vedanti kūriniją

11

Ses. Benedikta ROLLIN RA Dovanoti gyvybę per žodį ir maldą

12

Algimantas RAMONAS Gimdyti (ne)galima?

13

Vitalija PILIPAUSKAITĖ-BUTKIENĖ Kodėl moterys renkasi 15 gimdyti namuose?

Valdonė MILIUVIENĖ Pasakyti gyvybei taip

16

Zita VASILIAUSKAITĖ Duoti ar imti?

18

Per Velykas visi turi būti linksmi ir pavalgę

20

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui 21 Dievo žodžio šviesoje Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gelbėsiu Žemę – negimdysiu

23

Atokvėpio valandai

Ramūnas AUŠROTAS Ar galimas erosas kine?

25

Giovannino GUARESCHI Protėvis

26

Akiračiai

Vlado Mirono gyvenimas ir tragedija

29

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Skausmą malšinti – dieviškas darbas 32 Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Kalbėjimas Šypsenos be raukšlių

33 34

visos redakcijos sveikinimai Jums šventų Velykų proga! Ta pačia proga – ir pilni gyvybės mūsų šauniųjų autorių tekstai, padovanoti mums visiems balandžio numeriui apie Šventąją Dvasią, šįsyk – kaip Gyvybės Davėją. Nespėjom nė suvokti: taigi jau pavasaris, o sulig juo – dar tikresnis gyvybės šuoras mūsų gyvenime: Velykos! Kristus kėlės! Aleliuja!

Net šiek tiek gaila, kad jau baigėm nuostabų laiką, kai rengėmės metų šventėms – vieni kiemus šluodami, kiti spintas tuštindami nuo metų „turto“, treti – gal ir bažnyčias padėdami švarinti ir, žinoma, savo pačių gyvenimus – tiek ten buvo prisinešę! Juk Velykos! Kiek sujudimo bažnyčiose buvo ypač prieš Velyknaktį, kai visi – patarnautojai, skaitovai, choristai – rengėsi atlikti sau skirtąjį vaidmenį didingiausioje metų liturgijoje.

O mes, kiti? Ar liekame tik žiūrovai „šiapus uždangos“? Ką mes veikiame bažnyčioje? Ne skaitovai, ne choristai, ne patarnautojai? Sakytume, meldžiamės. Bet juk patys pastebime, jog kartais pavyksta kažkaip kitaip – mūsų maldos Mišiose sualsuoja tokia gyvybės dvasia, kad net oras suvirpa. ...Mes, būdami vaikai, labai norėdavome ką nors veikti bažnyčioje.

Besimuistančius greta tėvų, mus tuoj „susirinkdavo“ liturgijos rengėjai, vesdavo ne į žaidimų kampelius – prie „tikro“ altoriaus, kad ir mes dalyvautume dar nesuvokiamoje, bet vaiko širdimi jau nujaučiamoje „didžių dalykų“ atmosferoje.

O kaip šiandien jaučiamės, kai bažnyčių chorai iki profesionalumo ištobulinę savo repertuarą, kai šaunusis jaunimas gieda „savo“ giesmes?

Manome, kad jie ir turi atlikti „savo partijas“ pamaldose? O juk su jais ir mes galime taip užgiedoti, jog nuo mūsų Osana sudrebėtų sienos, ir iš tikrųjų pašlovinti Tą, kuriam tik vienam ir priklauso šlovė ir gyrius.

Ir nieko labai nereikia – tik giedoti kartu, drąsiai, laisvai. Tik garsiai atsakyti į kunigo „Viešpats su jumis“, jog Viešpats yra... ir su juo. Tik aiškiai ištarti atliepus, taip vienu širdies plakimu meldžiantis su greta esančiu žmogumi. Galbūt jis atėjo į bažnyčią prislėgtas savaitės rūpesčių, o gal nedrąsiai po kelerių metų čia užėjo, – juk kiek vilties visų sugiedotas Tėve mūsų gali dovanoti kiekvienam, kiek Kristaus ramybės ateiti tam, į kurio akis šiltai pažvelgiame jos palinkėdami.

Yra sena Bažnyčios Tėvų ištara: kaip meldžiamės, taip tikime ir liudijame tikėjimą. Gal pilna gyvybės bažnyčia ir mes gyvi joje – giedantys, garsiai atsakinėjantys, pagarbiai bendraujantys vieni su kitais, – patrauks ir čia pirmąkart užeinančius?

Padėk, Dieve, kad Tavo ir mūsų namus visi rastų pilnus gyvybės ir gyvenimo!

Pagarbiai – Dalė Gudžinskienė

Viršelyje – Kristaus Prisikėlimas. Ivano Marko Rupniko SJ mozaika Liublijanos Šv. Stanislovo kolegijos koplyčioje.

Slovėnija, 2006 m. Centro Aletti nuotrauka

Artuma 2018 m. balandis

3

Kronika 2 p.

>

Ganytojiško laiško tęsinys

Kiekvieno iš jūsų net pats mažiausias indėlis į pasirengimą popiežiaus vizitui yra svarbus ir Dievui brangus. Ypač kreipiamės į tave, mielas jaunime.

Kviečiame jus, jaunuoliai ir jaunuolės, drąsiai jungtis į Kristaus išpažinėjų gretas, kad Jo šviesos apšviesti nebijotumėte atrasti savo tikrąjį pašaukimą ir juo gyventi. Šventasis Tėvas laukia jūsų rugsėjo 22 d. Katedros aikštėje Vilniuje.

Kviečiame šeimas drauge apmąstyti Evangelijos žinią, stiprinti tarpusavio santykius, atrasti džiaugsmą kasdienybėje ir tapti mažosiomis „namų bažnyčiomis“, įsiliejančiomis į didžiąją Kristaus Bažnyčią. Gausiai dalyvaukite susitikimuose su Šventuoju Tėvu. Kviečiame jus, brangūs ligoniai ir kenčiantys įvairias negalias, savo kentėjimuose vienytis kartu su Šventuoju Tėvu meldžiant Dievo karalystės. Kviečiame jus, seneliai ir vieniši žmonės, savo malda, tarsi Mozės iškeltomis rankomis, palaikyti Šventąjį Tėvą jo kelionėse ir pasirengimą jį priimti Lietuvoje.

Kviečiame jus, broliai vienuoliai ir seserys vienuolės, kurie pašventėte savo gyvenimą Dievo karalystei, savo džiugiu, aktyviu ar tyliu liudijimu melsti, kad Dievas atvertų kiekvieno žmogaus širdį popiežiaus nešamai Gerajai Naujienai. Kviečiame jus, brangūs mūsų bendradarbiai broliai kunigai, kurie kasdien nepailsdami skelbiate Kristų, vėl atnaujinti išganymo viltį ir siekį būti ištikimais Viešpaties mokiniais. Kartu su Dievo tauta renkitės, gilinkitės, melskitės ir atvykite į susitikimą su popiežiumi Pranciškumi.

Savo šeimose, parapijose, bendruomenėse, grupelėse ar jaunimo susitikimuose burkimės drauge, gilinkimės į Dievo Žodį, apmąstykime Šventojo Tėvo žodžius, atkreipiančius dėmesį į opiausius klausimus, melskimės jo intencijomis, konkrečiais artimo meilės ir gailestingumo darbais įgyvendinkime evangelinius raginimus. Kristaus šviesoje drąsiai keiskime pasaulį.

Kviečiame jus, visus geros valios žmones, atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus raginimus, kad mūsų visų bendri namai būtų saugesni ir gražesni, kad juose nebūtų vietos žmogaus orumą ir gyvybę neigiantiems žodžiams ar darbams.

Kviečiame jus visus dalyvauti šiame istoriniame įvykyje Lietuvai ir kartu su popiežiumi Pranciškumi bei Visuotine Kristaus Bažnyčia išgyventi ypatingą tikėjimo nuotykį ir patirti gausių Dievo malonių.

Būkime atviri Šventojo Tėvo nešamai žiniai.

Lietuvos vyskupai 2018 m. kovo 16 d.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 4 (339) / 2018

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 215923, tiražas 10 000 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

4

Artuma 2018 m. balandis

2018 m. projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 9 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

Balandžio liturginiai skaitiniai 1 S KRISTAUS PRISIKĖLIMAS –

VELYKOS Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4; Jn 20, 1–9 a 2 P Apd 2, 14. 22–32; Ps 16; Mt 28, 8–15 3 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 4 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 5 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 6 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 7 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 8 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd 4, 32–35; Ps 118; 1 Jn 5, 1–6;

Jn 20, 19–31

Dievo Gailestingumo šventė 9 P VIEŠPATIES APREIŠKIMAS

ŠVČ. MEREGELEI MARIJAI

Iz 7, 10–14; Ps 40; Žyd 10, 4–10; Lk 1, 26–38 10 A Apd 4, 32–37; Ps 93; Jn 3, 7b–15 11 T Šv. Stanislovas, vyskupas, kankinys

Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 12 K Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 13 P Šv. Martynas I, popiežius, kankinys

Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 14 Š Apd 6, 1–7; Ps 33; Jn 6, 16–21 15 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.)

Apd 3, 13–15. 17–19; Ps 4; 1 Jn 2, 1–5a;

Lk 24, 35–48 16 P Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 17 A Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 18 T Apd 8, 1b–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 19 K Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 20 P Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 21 Š Šv. Anzelmas, vysk., Bažnyčios mokytojas

Apd 9, 31–42; Ps 116; Jn 6, 60–69 22 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.)

Apd 4, 8–12; Ps 118; 1 Jn 3, 1–2;

Jn 10, 11–18

Maldų už dvasinius pašaukimus diena 23 P Šv. Jurgis, kankinys

Apd 11, 1–18; Ps 42; 43, 3–4; Jn 10, 1–10 24 A Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vysk., kankinys

Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 25 T Šv. Morkus, evangelistas

1 Pt 5, 5b–14; Ps 89; Mk 16, 15–20 26 K Šv. Fidelis Sigmaringietis, kun., kankinys

Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 27 P Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 28 Š Petras Šanelis, kunigas, kankinys;

Šv. Liudvikas Marija Grinjonas

Monforietis, kunigas

Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 29 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.)

Apd 9, 26–31; Ps 22; 1 Jn 3, 18–24; Jn 15, 1–8

Pasaulinė gyvybės diena 30 P Šv. Pijus V, popiežius

Apd 14, 5–18; Ps 115; Jn 14, 21–26 Šventojo Tėvo intencija balandžiui:

bendroji – kad asmenys, atsakingi už ekonomikos planavimą ir valdymą, turėtų drąsos atsisakyti atmetimo ekonomikos ir sugebėtų atverti naujus kelius.

Lietuvos vyskupų intencija:

už labiausiai gailestingumo reikalingus, kad priėmę atleidimą, nauju gyvenimu skelbtų Kristaus pergalę. Išganytojo Motina, melski už mus.

Kronika Liturgijos katechezė

Gintaro Česonio nuotrauka

Noriu būti krikščioniu Kun. Artūras KAZLAUSKAS Šių metų Velykų iškilmė ypatinga Bažnyčioje Lietuvoje. Reikėjo beveik penkiasdešimties metų, kol iki mūsų nusitiesė katechumenato kelias, atgaivintas Vatikano II Susirinkimo ir Visuotinėje Bažnyčioje pradėtas 1972-aisiais. Lietuviška knyga Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos, pasirodžiusi 2016 m., yra ne tiek apeigų, kiek pastoracijos vadovas stebuklo sulaukus. Kaipgi kitaip tai pavadinsi, kai ateina suaugęs žmogus ir sako: „Noriu būti krikščioniu.“ Kiek mums žinoma iš III–IV krikščionybės amžiaus, kandidatai tapti krikščionimis dažniausiai būdavo suaugusieji, įkrikščioninami (įvedami į krikščionių gyvenimą) Velykų naktį – svarbiausioje metų liturgijoje, vadovaujamoje kunigų ir diakonų apsupto vyskupo ir dalyvaujant visai vietos Bažnyčiai. Kandidatai privalėdavo būti užbaigę pasirengimo laikotarpį, vadinamą katechumenatu (jame dalyvaujantieji – katechumenais).

Mus pasiekę to meto liturgijos aprašymai liudija ją buvus sudėtingą ir besiskiriančią skirtingose vietose. Vis dėlto visur randame tris esminius dėmenis: trigubą panardinimą į vandenį, lydimą trigubo tikėjimo išpažinimo (prieš tai trigubai atsižadėjus Šėtono) – KRIKŠTAS; įvairias Krikštą lydinčias apeigas – rankų uždėjimą, patepimą, kūno paženklinimus kryžiumi – SUTVIRTINIMAS; bei maldą, mūsų vadinamą EUCHARISTIJA, kurioje naujai pakrikštytieji (vadinami neofitais) dalyvauja pirmą kartą ir priima Komuniją – Eucharistiją. Akivaizdu, kad tapimo krikščioniu viršūnė yra Eucharistija, o Komunijos priėmimas šia proga teologų vadinamas ne kitaip, kaip apaštaline tradicija.

Krikštas žmogų atgimdo naujam gyvenimui, o Sutvirtinimas šiam gyvenimui suteikia septyneriopas Šventosios Dvasios dovanas. Katechumenai Vely-

kų naktį gauna ne tiek tris atskirus sakramentus, kiek per maudynę ir kvapnųjį patepimą yra parengiami priimti Komuniją, kuri įveda neofitą į Bažnyčią – Kristaus Kūną. Dalyvaudamas eucharistiniame Kristaus Kūne, naujasis krikščionis galutinai įvedamas dalyvauti bažnytinio Kristaus Kūno gyvenime.

Dalyvauti jame gali tik tas, kuris, anot Kristaus, atgimė iš vandens ir Dvasios (plg. Jn 3, 5). Krikštas geriausiai išreiškiamas panardinimo į vandenį ženklu.

Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios žmogus, iš tėvo ir motinos gimęs senam žmogui – Adomui, miršta (panardinus vanduo virš jo galvos užsiveria, panašiai kaip žemė laidojant) ir yra prikeliamas (iškeliant iš vandens) naujam žmogui – Kristui. Užpylimo vandeniu ženklas ne toks iškalbingas...

Liturginiai nuostatai nurodo krikštyklas (kurių Lietuvos bažnyčiose retai surasime!) įrengti taip, kad būtų galima ir suaugusiuosius krikštyti panardinant.

O į šią ypatingą, žmogaus egzistenciją perkeičiančią šventę veda katechumenatas. Tai vienų metų ar ilgesnis laikotarpis, per kurį katechumenas palaipsniui įvedamas į jam naują Bažnyčios gyvenimą.

Svarbiausia čia Evangelijos šviesoje perkeisti savo pažiūras, įpročius, viltis ir tikslus. Katechumenatas yra ne vien teorinių paskaitų laikas, bet ir bendruomeninio, malda ir artimo meilės darbais išreiškiamo tikėjimo pratybos. Katechumenato

laikotarpis yra dalijamas į keturias dalis: 1) ikikatechumenatas – dvasinis ištyrimas ir supažindinimas su esminėmis krikščionių tikėjimo tiesomis; 2) katechumenatas, galintis trukti kelerius metus ir skirtas išsamiai katechezei; 3) nuskaistinimo ir apšvietimo – su gavėnia sutampantis – laikas, skirtas rengtis įkrikščioninimo sakramentams; 4) mistagoginis – Velykų laiko išgyvenimas, siekiant krikščioniškosios patirties ir dvasinio brandumo įsiliejant į bendruomenės gyvenimą.

Katechumenatas, Vilniuje ir Kaune veikiantis jau ne vienus metus, o šiemet pradėtas ir vyskupijų katedrose (ne visose), pagaliau turės tapti įprasta, nepamainoma ir reikšminga Bažnyčios veikla. Jame bus kviečiami dalyvauti ne vien dar nekrikštyti. Drauge su jais paėjėti bus kviečiami ir visi Sutvirtinimo nepriėmę suaugusieji. Be Sutvirtinimo nebus leidžiama priimti Santuokos sakramento, įsipareigoti krikštatėvystei. Juk akivaizdu, kad neįmanoma būti krikščioniu su vaikystėje gautais (arba ne) tikėjimo pagrindais; jie išaugami, kaip anų laikų marškiniai. Įspūdingi pasaulyje Velykų naktį įkrikščioninamų katechumenų skaičiai! Jie liudija nepaneigiamą Bažnyčios gyvybę. Mąstau apie mūsų parapijas, kuriose nėra nei vieno katechumeno. Kodėl nei vienas prie mūsų nenori prisijungti?

Tegul nustebina mane ir Jus atvirumą Šventosios Dvasios kalbinimui išreiškiantys suaugusio žmogaus žodžiai: „Noriu būti krikščioniu.“ Ar palydėsime jį į stebuklą?

Artuma 2018 m. balandis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Paulius II, taip pat Motina Teresė. Be to, kanonizavo pirmąją sutuoktinių porą – Liudviką ir Mariją Martenus, šv. Teresės iš Lizjė, Bažnyčios mokytojos, tėvus. Istorinis jo veiksmas – ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus paskelbimas. Šie stulbinantys faktai ir skaičiai liudija apie Šventojo Tėvo apaštališkąjį įkarštį.

Apaštališkasis įkarštis

Vatican Media / CNA nuotrauka

Krikščioniškasis pasaulis atšventė Velykų tridienį. Minint Didįjį ketvirtadienį, popiežius Pranciškus aukojo Paskutinės vakarienės Mišias Romos Užtibrio rajono Regina Coeli (liet. „Dangaus Karalienės“) kalėjime ir dvylikai kalinių nuplovė kojas. Šių metų Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio stočių apmąstymus popiežiaus Pranciškaus prašymu parengė jaunimas. Vienos Romos mokyklos jaunimo kolektyviniam darbui vadovavo tikybos mokytojas rašytojas Andrea Monda. Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio stotys Romoje tradiciškai rengiamos prie Koliziejaus ir popiežius pats joms vadovauja.

Jaunimo tema, ypač artėjant spalį vyksiančiam Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas, pašaukimas“, tampa kertinė Bažnyčioje. Per gavėnią pasirodė nauja Pranciškaus knyga Dievas yra jaunas, kurioje skelbiami popiežiaus ir italų žurnalisto Tomaso Leoncini pokalbiai apie jaunimą. Šioje 160 puslapių knygoje Pranciškus kalba apie jaunimo išstūmimą iš visuomenės ir nesaugią darbo aplinką. „Turime paprašyti jaunimo atleidimo, nes mes ne visuomet priimame juos rimtai.

Ne visada mes padedame jiems rasti savąjį kelią ar priemones, kurios leistų jiems nepasiduoti marginalizavimui“, – pažymi Pranciškus. Knyga buvo pristatyta kovo 19 d. jaunimo ikisinodiniame susitikime tema „Kalbamės kartu“. Šis susitikimas suteikė progą keliems šimtams jaunimo atstovų iš viso pasaulio kreiptis į popiežių, užduoti klausimų ir išklausyti jo minčių.

6

Artuma 2018 m. balandis

Kovo 17 d. popiežius lankėsi Pietrelčinoje ir San Džovani Rotonde – Pietų Italijos miestuose, kuriuose gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido šventasis kapucinas tėvas Pijus. Šiais metais minimas jo mirties penkiasdešimtmetis bei stigmų pasirodymo šimtmetis. San Džovani Rotonde Pranciškus lankėsi „Kančių palengvinimo namų“ ligoninėje, meldėsi Šventosios Malonių Marijos ligoninėje ir prie tėvo Pijaus kūno.

Kovo 19 d., sukakus lygiai penkeriems metams nuo popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžios, Šventojo Sosto spaudos salė pateikė statistinius duomenis apie įvairialypę Šventojo Tėvo veiklą.

Nuo savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus paskelbė du apaštališkuosius paraginimus: Evangelii gaudium (2013) ir Amoris laetitia (2016); taip pat dvi enciklikas – Lumen fidei (2013) ir Laudato si‘ (2015). Popiežius taip pat paskelbė 23 motu proprio dokumentus, potvarkius įvairiais – ekonominių reikalų, liturgijos ir pan. – klausimais. Šventasis Tėvas jau surengė 219 bendrųjų audiencijų, 286 vidudienio maldos susitikimus.

Pranciškus 22 kartus keliavo už Italijos sienų, per šias keliones lėktuvu ir automobiliu įveikė beveik ketvirtį milijono kilometrų. Popiežius sušaukė keturis Vyskupų sinodus, keturias konsistorijas, kurių metu 61 ganytojas gavo kardinolo titulą, iš jų 49 rinkikai. Pranciškus šventaisiais paskelbė tokias šių laikų asmenybes, kaip popiežiai Jonas XXIII ir Jonas

Kovo viduryje paskelbtos laiško ištraukos, kuriose popiežius emeritas Benediktas XVI teigia matantis aiškią „vidinę vienybę“ tarp savojo pontifikato ir savo įpėdinio Petro tarnystėje Pranciškaus. Bandymus piešti kitokį vaizdą jis pavadino „kvailais prietarais“. Laiško ištraukos paskelbtos per Vatikane surengtą spaudos konferenciją, skirtą 11 tomų ir 11 skirtingų autorių parašytai knygelių serijai „Popiežiaus Pranciškaus teologija“. „Ji prieštarauja kvailiems prietarams tų, kurie regi popiežių Pranciškų kaip stokojantį konkrečios teologinės ir filosofinės formacijos, o tuo tarpu aš vaizduojamas išimtinai kaip teologas teoretikas, stokojantis suvokimo apie konkretų šiandienį krikščionių gyvenimą“, – rašė popiežius emeritas. Taip Benediktas XVI, kurį tradicionalistiniai sluoksniai priešpriešina dabartiniam pontifikui, parėmė Pranciškų, leisdamas suprasti, kad tarp šių pontifikatų nėra jokio įtrūkio.

Vatikaną pasiekė 1 200 puslapių aplankas, kuriame eskorto paslaugas teikiantis asmuo pateikia informaciją apie 40 aktyviai homoseksualinius santykius su juo palaikančių kunigų ir seminaristų iš Italijos. Nė vienas iš jų nėra kaltinamas turėjęs seksualinių santykių su nepilnamečiais. Tad kalbama ne apie nusikaltimus, bet apie sunkias nuodėmes, kurios pašalinamos atgaila ir viešumu.

Kovo 21-ąja minėta Pasaulinė Dauno sindromo diena. Pačioje datoje simboliškai užkoduota tai, kas yra šis sutrikimas, tai yra 21-osios chromosomos patrigubėjimas. Popiežius Pranciškus tądien „Twitter“ tinkle parašė: „Niekas negali būti išmestas, nes visi esame pažeidžiami.

Kiekvienas iš mūsų – lobis, kurį Dievas augina kiekvieną savaip.“ Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Velykiniuose sveikinimuose tikinčiųjų bendruomenėms ganytojai atkreipė dėmesį, jog šiemet Velykas švenčiame patirdami dvigubą džiaugsmą: su gerąja naujiena – „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ – pas mus skuba popiežius Pranciškus!

Prieš pat Kovo 11-ąją oficialiai patvirtinta, kad Šventasis Tėvas atvyksta į tris Baltijos šalis rugsėjo 22–25 d. Per apaštališkąją kelionę Lietuvoje rugsėjo 22–23 d. popiežius sveikins mus Vilniuje ir Kaune, o vėliau keliaus į Agluoną, Rygą ir Taliną.

Pranešdamas apie tai kovo 9 d. spaudos konferencijoje LVK pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas sakė, jog Šventasis Tėvas atvažiuoja sustiprinti mūsų tikėjimo, pirmiausia susitikti su žmonėmis, ypač tikinčiųjų bendruomene, jaunimu, neįgaliaisiais, dvasininkais, vienuolė-

Bemaž 300 vienuolių kovo 10 d. dalyvavo Pašvęstojo gyvenimo simpoziume Panevėžyje. Tai priminė šimtmečio Lietuvai, jog po pusšimčio pogrindžio metų bei dar pusės tiek laisvės, vienuolijos šiandien yra gyva mūsų istorijos dalis, gyvybinga bei atvira šių dienų žmonių poreikiams. Po susitikimų Kazimiero Paltaroko gimnazijoje melstis Valandų liturgijos ir švęsti šv. Mišių seserys ir broliai rinkosi Kristaus Karaliaus katedroje drauge su pasauliečiais. „Lietuvos šimtmečio metai, kad ir kokie gražūs ir šventiški būtų, vis dėlto gali nueiti praeitin ir nepalikti jokio žymesnio pėdsako. Kad jie paliktų pėdsaką, tai turi būti metai, kai Lietuvos žmonės

atsinaujina savo vidumi“, – sakė arkivyskupas Grušas Kovo 11-ąją Vilniaus arkikatedroje primindamas palankų Apvaizdos ženklą mums – būtent šiemet siunčiamą Petro įpėdinį į mūsų kraštą.

Tačiau ar patys esame apsisprendę rinktis Kristaus šviesą? Ar, kaip Nikodemas, Jėzų lankome privačiai, o viešajame gyvenime apsimetame Jo nepažįstantys, baiminamės pakenkti savo karjerai, reputacijai? Homilijoje buvo prisiminti ir sovietmečio „naktiniai bažnyčių lankytojai“, bijoję viešai išpažinti tikėjimą. „Apsisprendimas rinktis šviesą ar tamsą įvyksta žmogaus širdyje, ir kiekvienas žmogus yra laisvas jį padaryti“, – sakė Vilniaus arkivyskupas, ragindamas melstis, kad kiekvienas Lietuvos žmogus taip pamiltų Kristų, kaip Kristus mus pamilo.

Kovo 17 d. Trakuose surengta Lietuvos šeimos centrų metinė konferencija „Tikėjimas ir kasdienybė“. Joje svarstyta, kas šeimai yra tikėjimas – saugus uostas ar įtempta, bet nuostabi kelionė, kaip joje atrasti religinės praktikos ir kasdienybės dermę. Sykiu rengtasi ir artėjančiam Pasauliniam šeimų susitikimui Dubline rugpjūčio 21–28 d. Šeimos centrų darbuotojai, savanoriai, šeimų bendruomenės tarpusavio bendrystę ir tarnavimą pavedė maloningajai Trakų Dievo Motinai, švęsdami Eucharistiją Trakų bazilikoje.

Valdo Simanaičio nuotrauka

Prisikėlęs Kristus žengia į mūsų namus, šeimas ir širdis laimėjęs mums gyvenimo pergalę prieš mūsų baimes, neviltį, tamsą ir mirtį. Kristui savo gyvenimą atvėrė ir nauji Bažnyčios nariai – Velyknaktyje pakrikštyti katechumenai. Šie sąmoningai tikėti apsisprendę krikščionys paliudijo, kad ir šiais laikais žmogui reikia Dievo. Kad Jo reikia, liudijo ir tie, kurie atliko bent metinės atgailos pareigą, tradiciškai mūsų bažnyčiose tuomet rikiuojantis eilėms prie klausyklų, ir Velykas šventė kaip krikščionys.

Didžiosios savaitės pradžia priminė, jog krikščionims dar daug kur pasaulyje tenka grumte grumtis ir skaudžiai nukentėti už tikėjimą. Atsiliepiant į popiežiaus Pranciškaus kvietimą melstis už persekiojamus krikščionis Sirijoje, Irake ar kitur, kovo 26 d. apie krikščionių kalvarijas XXI amžiuje surengta konferencija LR Seime, o jų kraujo kankinystę priminė solidarumo ženklas – raudona šviesa užlieti Vilniaus arkikatedra, Trijų Kryžių paminklas, Kristaus Prisikėlimo bazilika Kaune.

mis, tremtiniais ir politiniais kaliniais bei išgyvenusiais Holokaustą. Vilniuje popiežius susitiks su jaunimu, o Kaune laukiami visos Lietuvos tikintieji – dalyvauti popiežiaus vadovaujamoje Eucharistijoje, priimti iš jo Kristaus ramybės palinkėjimą bei apaštališkąjį palaiminimą – skirtą kiekvienam iš mūsų ir visam kraštui.

Netrukus, kovo 14–16 d. plenariniame posėdyje Vilniuje, Lietuvos vyskupai savo laišku pasveikino popiežių Pranciškų penktųjų išrinkimo metinių proga ir padėkojo už sprendimą aplankyti mūsų šalį. Posėdyje buvo paskirti popiežiaus vizito koordinatoriai vyskupijose, o Pasirengimo komiteto generalinis sekretorius kun. Saulius Rumšas OP pristatė šios viešnagės gaires. „Būkime atviri Šventojo Tėvo nešamai žiniai“, – paragino vyskupai savo kreipimesi į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, pakviesdami jau ruoštis priimti šį brangų svečią mūsų namuose – Lietuvoje, tačiau rūpintis ne tik išoriniais dalykais, o pirmiausia rengtis dvasia (visą tekstą žr. antrajame viršelyje).

www.vitaconsecrata.lt nuotrauka

Atgimstant vilčiai ir džiaugsmui

„Turime bažnyčią!“ – džiugi pavasariška žinia atskriejo iš Balbieriškio parapijos. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila kovo 3 d. čia konsekravo naują Rožinio Mergelės Marijos bažnyčią, pastatytą praėjus penkeriems metams, kai parapija po baisaus gaisro neteko 125 metus čia stovėjusių maldos namų.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2018 m. balandis

7

Kronika Laukiame popiežiaus

Meiliai pažvelgė ir pasirinko Tomas VILUCKAS Kai 2015 m. popiežius Pranciškus pranešė, kad skelbia ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, toks jo sprendimas privertė ne vieną nustebti, nes tarsi nebuvo reikalo skelbti jubiliejinių metų. Kita vertus, jų tema – gailestingumo slėpinys – visiškai atitiko Pranciškaus pontifikato stilių. Gailestingumą galėtume vadinti šio pontifikato programa, esminiu, dažnai girdimu Pranciškaus kalbose, matomu jo gestuose motyvu.

kovą Romoje ikikonklavinėse kongregacijose susirinkusių kardinolų širdyse. Tuomet kardinolui Jorge Mario Bergoglio pakako kelių minučių kalbos, kad perkeistų Katalikų Bažnyčios ekleziologiją.

Nors kongregacijose vykę debatai laikomi paslaptimi, tačiau pasaulį pasiekė tekstas, kurį pats popiežius per„Užrakintas“ Jėzus davė savo bičiuliui, buvusiam Havanos (Kuba) ganytojui Popiežiaus Pranciškaus prieraišumas gailestingumo Jaimei Ortegai. Iš jo sužinome, kad prieš išrinkimą Roslėpiniui susijęs ne tiek su teologiniais apmąstymais, kiek mos vyskupu Argentinos Bažnyčios galva priminė kardisu jo patirtimi. Pranciškus prisimena, kaip būdamas pa- nolams Apreiškimo Jonui eilutes, kuriose Jėzus sako, kad auglys sutiko kunigą Carlosą Duarte Ibarrą. Šis lemtingas Jis stovi prie durų ir beldžia. Paprastai visuomet įsivaizsusitikimas įvyko jo parapijoje 1954 m. rugsėjo 21-ąją – duojama (ypač vaizduojamajame mene), kad Jėzus beltą dieną, kai Bažnyčia mini apaštalą ir evangelistą šven- džiasi į duris iš lauko. Tačiau kardinolas Bergoglio pasiūtąjį Matą. Šis dvasininkas buvo kilęs iš Korjenteso, tačiau lė pažvelgti į šį vaizdą iš priešingos pusės, pakviesdamas atvyko į Buenos Aires gydytis nuo leukemijos. Tuomet kardinolus, o vėliau, tapęs popiežiumi, ir visą Bažnyčią, septyniolikmetis Jorge Mario, atlikęs jam išpažintį, pa- pažvelgti į Jėzų iš kitos perspektyvos. Joje Jėzus beldžiajuto, kad yra gaubiamas Dievo gailestingumo. si iš vidaus prašydamas, kad katalikai Jį išleistų. BergoPraėjus metams kunigas mirė. Popiežius prisimena: glio požiūriu, kai Bažnyčia pasilaiko Jėzų vien tik sau ir „Po jo laidotuvių grįžęs namo pasijutau taip, tarsi bū- Jo neišleidžia, ji tampa „tikslu sau“ ir tuomet „suserga“. čiau paliktas. Tą vakarą pasislėPati Bažnyčia turi išeiti iš savęs į paripęs savo kambaryje daug verbius, periferiją ir tarnauti vargstantieBažnyčia pasaulyje kiau, labai daug. Kodėl? Todėl, siems, „atmetimo kultūros“ aukoms. yra tam, kad kad netekau žmogaus, leidusio Toks „užrakintas“ Jėzus yra ženman pajausti Dievo gailestinguklas, kad Bažnyčios nariams stinsudarytų sąlygas mą“ (Pranciškus. Dievo vardas – ga atviros, plačios ir jautrios širdies. sutikti tą širdingą Gailestingumas. „Baltos lankos“, Tuomet moralinis požiūris keičia 2016, p. 27). meilę, kuri yra Dievo Evangeliją, atitempiamos ProkrusTokia autentiška patirtis neto lovos, sukuriama atmosfera, kugailestingumas. praėjo be pėdsako. Jau vėliau, rioje dialogas su nūdienos žmogumi skaitydamas anglų vienuolio tampa neįmanomas. Bažnyčios veikšventojo Bedos Garbingojo homilijas, Bergoglio atkrei- la darosi inertiška, nes prioritetas skiriamas ne Jėzaus žipė dėmesį, kaip šis apibūdina muitininko Mato pašau- niai, o pačiai veiklai, verdama savo sultyse, ir tai papraskimą: „Jėzus pamatė muitininką, meiliai į jį pažvelgė ir čiausiai atveda į išsikvėpimą ir sąstingį. pasirinko, ištarė: ‘Sek paskui mane.’“ Lotynišką žodį miserando Jorge Bergoglio išvertė „gailestingąja meile“. Taip Karo lauko ligoninė gimė jo vyskupiškasis šūkis, likęs ir jam tapus popiežiuŠiai padėčiai Buenos Airių arkivyskupas priešpriešino mi – miserando atque eligendo („pažvelgė ir jį išsirinko ir kitą iki tol neregėtą Bažnyčios vaizdinį. Kardinolams gailestingąja meile“). Šitaip jis apibūdino Jėzaus žvilgs- jis pasiūlė apmąstyti Bažnyčią kaip karo lauko ligoninę. nio galią – dovanodamas gailestingumą Jėzus išsirenka, Jau būdamas popiežiumi, Pranciškus taip patikslino šios kviečia ir patraukia mokinį sekti paskui Jį. neįprastos metaforos prasmę: „Bažnyčia pasaulyje yra Šią patirtį galėtume laikyti nenumaldoma dieviškojo ne tam, kad teistų, o tam, kad sudarytų sąlygas sutikti gailestingumo trauka. Buenos Airių arkivyskupas ją ypač tą širdingą meilę, kuri yra Dievo gailestingumas. Dažnai atskleidė Bažnyčios vizijoje, radusioje atgarsį ir 2013 m. kartoju, jog tam, kad taip nutiktų, būtina išeiti. Išeiti iš 8

Artuma 2018 m. balandis

Kronika

Vatican Media / CNA nuotrauka

bažnyčių ir iš parapijų, išeiti ir eiti ieškoti žmonių ten, kur jie gyvena, kur kenčia, kur tikisi.

Mėgstu apibūdinti tą ‘išvykstamąją Bažnyčią’ kaip karo lauko ligoninę, nes jai būdinga atsirasti ten, kur vyksta mūšis: ji neturi tvirtų sienų, nėra viskuo aprūpinta, nėra ligoninė, į kurią einama gydytis mažų ir didelių negalavimų. Tai mobili struktūra, teikianti pirmąją pagalbą, skubią pagalbą, siekiant išvengti karčių mirčių. Ten suteikiama skubi medicininė pagalba, o ne atliekami spe-

cialistų tyrimai“ (Dievo vardas – Gailestingumas, p. 60).

Galėtume pridurti, kad karo lauko ligoninė nėra institucija, popieriais užsivertusi įstaiga, kurios veikla reglamentuojama taisyklių sąvadais. Jei taip būtų, ji nepajėgtų teikti veiksmingos pagalbos sužeistiesiems.

Svarbiausias šios ligoninės vaistas – gailestingumas.

Sunku pervertinti Gailestingumo žinios reikšmę. Ji yra universali ir be jokių dviprasmybių. Ko gero, nieko nebūtų labiau karikatūriška, negu sakyti: „Dievas yra gailestingas, bet...“ Gailestingumas yra nesąlygiškas, jis nenubrėžia ribų, tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, jam nubrėžiamos ribos. Ir ne tik mūsų laisvė taip padaro, bet ir mūsų šventeiviškumas, „šventosios teologinės matematikos“ ir pagunda būti tyresniems už angelus... Ne veltui XX a. Apvaizdai teko priminti, ką storas užmaršties dulkių sluoksnis buvo užklojęs: Dievas yra Gailestingumas.

Gailestingumas sunkiai suvokiamas atsietai nuo Dievo Asmens. Jau Išėjimo knygoje Dievas šitaip prisistato Mozei: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Iš 34, 6–7). Šie žodžiai tapo Izraelio tikėjimo kraičiu, juos ne sykį randame psalmėse ir kitose Biblijos vietose, jie ataidi visos išgelbėjimo istorijos puslapiuose. Ne veltui Laiškas efeziečiams teigia, kad Dievas – „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), o Jėzus savo palyginimu apie sūnų palaidūną mums paro-

do Dievą kaip gailestingą Tėvą. Apaštalas Petras Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių pateikia kaip didį Tėvo gailestingumą žmogui, nes juo mūsų širdys atnaujinamos viltimi (plg. 1 Pt 1, 3).

Gailestingumas reiškia, kad Dievas pasilenkia prie žmogaus žaizdų, jo silpnumo ir mažumo, atsižvelgia į jo poreikius, kad su žmogumi Jis bendrauja ne iš savo galybės pozicijų, bet priimdamas jį tokį, koks jis yra. Be gailestingumo pagrindo sunku būtų prabilti apie autentišką soteriologiją. Juk Bažnyčios mokytojas šv. Augustinas sakė, kad gailestingumas yra pagrindinė išganymo priemonė.

Kitais žodžiais tariant, be gailestingumo neįmanoma kalbėti apie išgelbėjimą.

Būtent šias pamatines, atrodytų, elementarias tiesas Dievui teko vėl priminti. Jei žvelgtume į „laiko ženklus“, pamatytume, kad tai įvyko būtent XX amžiuje, šimtmetyje, kuriam, kaip nė vienam kitam, stigo gailestingumo, kuris buvo pažymėtas dviem pasauliniais karais, Holokausto tragedija, komunizmo barbarybe, ateizmo cunamiu, fundamentaliais pokyčiais socialinėse, kultūrinėse, politinėse sferose. Šv. Faustina Kovalska būtent artėjant Antrojo pasaulinio karo audroms patyrė vizijų, skelbiančių, kad Dievo gailestingumas gelbsti pasaulį, supurtytą iki pat savo gelmių...

Tad gailestingumas tampa viena pagrindinių XXI a. krikščionių gairių, kertine tema nūdienos Bažnyčios gyvenime. Ji apibūdina posusirinkiminę katalikybę, ir ne vien tuo, kad per paskutinius keturis dešimtmečius susiformavo ištisas pamaldumas, savita dvasingumo kryptis, bet ir tuo, kad tai tapo stipriu postūmiu šiandienos krikščionims Dievo gailestingumą laikyti Evangelijos skelbimo pamatu. „Gailestingumas yra atraminė Bažnyčios gyvenimo sija. Visą jos sielovadinę veiklą turėtų gaubti švelnumas tikintiesiems; ji negali skelbti ir liudyti pasauliui be gailestingumo. Bažnyčios įtikimumą lemia gailestinga ir atjaučianti meilė“, – skelbdamas jubiliejų rašė popiežius bulėje Misericordiae vultus (10). Todėl per vis didesnį susipriešinimą patiriantį XXI amžių Pranciškaus vedami žmonės yra Gailestingumo Bažnyčia.

Artuma 2018 m. balandis

9

Laimingiausi žmonės, kurie neturi teisės gimti?

Prigimtinio asmens orumo sąvoka yra viena kertinių Vakarų civilizacijos ir, plačiau žiūrint, demokratijos, žmogaus teisių teorijos ir praktikos atramų.

Tai kartota daugybę kartų, įrašyta aukščiausio lygio susitarimuose. Pvz., 2006 m. Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija, nuo 2011 m. galiojanti visoje Europos Sąjungoje, pažymi, kad „visai žmonių giminei būdingi prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės sudaro laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą“, o „bet kokio asmens diskriminacija dėl jo neįgalumo yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas“.

Tačiau ką reiškia šie kilnūs žodžiai, kai neįgalumą turintiems vaikams neleidžiama gimti, remiantis prielaida, kad jų gyvenimas bus nepakeliamas ir bevertis jiems patiems ir jų artimiesiems? Šį akivaizdų prieštaravimą tarp neįgaliųjų vertės pripažinimo ir neigimo mūsų laikais dar kartą priminė Šventojo Sosto misijos JT būstinėje Niujorke Pasaulinės Dauno sindromo dienos kovo 21-ąją išvakarėse Šeimos ir žmogaus teisių centro, Pujolsų šeimos bei Jérôme’o Lejeune’o fondų surengta diskusija „Neįgaliesiems kaimuose, miestuose ir namuose nėra vietos? Mergaitės ir berniukai, turintys Dauno sindromą, yra paliekami?“ Šventojo Sosto misijos JT vadovas arkivyskupas Bernardito Auza pažymėjo, kad jau dešimtmečius nuoširdžiai, aistringai ir išsamiai kalbama apie teises ir kovą prieš diskriminaciją. Pvz., minėtoji Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“. Tačiau dar įsčiose nustačius Dauno sindromą, daugumai jų nebeleidžiama gimti. Per pastaruosius metus ne viena valstybė – Islandija, Danija – pasidžiaugė beveik šimtaprocentiniu „Dauno sindromo išnykimu“: iš tiesų tai reiškia beveik šimtaprocentinį jį turinčiųjų sunaikinimą dar prieš gimimą. Kas lieka iš pagarbos žmogaus orumui ir teisėms, kai nepripažįstama teisė gimti ir gyventi?

Pasak Pulitzerio premijos laimėtojo George’o Willo, „sąmoningas ir sistemiškas bandymas sunaikinti vieną ar 10

Artuma 2018 m. balandis

kitą kategoriją žmonių yra genocidas.

Genocido suvokimas priklauso nuo to, kas manoma apie su juo susijusią kategoriją. Islandijos atveju ši kategorija yra žmonės, turintys Dauno sindromą“.

Arkivyskupas Auza taip pat priminė Harvardo universiteto ir Bostono vaikų ligoninės tyrinėtojų studiją „Dauno sindromą turinčių žmonių savivoka“: apklausus 284 vyresnius nei 12 metų asmenis, turinčius šį sindromą, paaiškėjo, kad beveik 99 proc. jų jaučiasi labai laimingi; 97 proc. džiaugiasi tuo, kas jie yra; 96 proc. – tuo, kaip atrodo; 99 proc. neabejojo dėl savo meilės šeimai; 97 proc. išreiškė meilę broliams ir seserims; 86 proc. tvirtino, kad jiems nesunku susirasti draugų. Sakiusieji priešingai dažniausiai gyveno izoliuotai.

Taigi absoliuti dauguma Dauno sindromą turinčių asmenų nurodė, kad jų gyvenimas laimingas ir pilnatviškas bei to linki kitoms šeimoms, ir toms, kuriose niekas negimė turėdamas Dauno sindromą.

Apklausus Dauno sindromą turinčiųjų brolius ar seseris (822) paaiškėjo, kad 96 proc. myli tokį savo brolį ar seserį, o 94 proc. jais didžiuojasi. Absoliučiai daugumai tėvų su Dauno sindromu gimę vaikai yra džiaugsmo šaltinis. Pasak arkivyskupo, sunku būtų rasti laimingesnių žmonių grupę.

Kaip tai suderinti su vieno JT Žmogaus teisių komiteto nario pareiškimu, kad neįgaliųjų gynimas nereiškia, jog

Silvijos Knezekytės asociatyvinė nuotrauka

Kronika

privalome leisti gyventi neįgaliam embrionui; kad moteriai turi būti užtikrinta prieiga į abortą kaip neįgalumo prevencija, kaip galimybė išvengti visą gyvenimą neįgalaus vaiko? Kaip suderinti, klausė dar kartą Šventojo Tėvo atstovas, tokį neįgalaus asmens gyvenimo nuvertinimą su jo vertingumo pripažinimu Neįgaliųjų teisių konvencijoje?

Jis priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus 2016 m. Gailestingumo jubiliejaus Mišiose ligoniams ir neįgaliesiems: Manoma, kad sergantis ar neįgalus žmogus yra nepajėgus gyventi pagal tą gyvenimo stilių, kurį primeta malonumų ir pramogų kultūra. Šiais laikais, kai savo kūno puoselėjimas yra tapęs masiniu mitu ir tuo pat metu verslo šaka, tai, kas netobula, slepiama, kad nedrumstų privilegijuotųjų laimės ir ramybės, kad nekenktų dominuojančiai madai. Geriau šiuos žmones laikyti uždarytus kažkokiame, kad ir auksiniame, narve ar pietizmo ir slaugos rezervatuose, idant netrikdytų tariamos gerovės. Kartais netgi tvirtinama, kad geriau jais kuo greičiau nusikratyti, jog netaptų nepakeliama ekonomine našta. Tačiau iš tiesų, kai žmogus užsimerkia, kad nematytų ligos ir negalios, jis pradeda gyventi iliuzijų pasaulyje. Jis nesupranta tikrosios gyvenimo prasmės, reikalaujančios priimti kančią bei žmogaus ribotumą. Pasaulis nebus geresnis, jei jame gyvens tik „tobuli“ žmonės, bet bus geresnis tuomet, kai žmonės vieni kitus priims ir gerbs. Kokie teisingi apaštalo žodžiai: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“ Parengė Romanas Kazakevičius, Vatikano radijas

Didelės ir mažos kryžkelės

Gimdanti ir vedanti kūriniją Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM Prisikėlęs iš mirties Jėzus Velykų vakarą „kvėpė į juos [apaštalus] ir tarė: ‘Imkite Šventąją Dvasią’“ (Jn 20, 22). Šis Kristaus kvėpimas primena Pradžios knygos skaitinį, kaip Dievas įkvėpė pirmajam žmogui alsavimą – gyvastį (Pr 2, 7). Šiuo veiksmu Jėzus mums sako, kad Šventoji Dvasia yra dieviškas dvelksmas, teikiantis gyvenimą naujai kūrinijai taip, kaip buvo suteiktas gyvenimas pirmajai kūrinijai. Kaip Adomo alsavimas – gyvastis – atėjo iš Dievo, taip dabar naujasis mokinių dvasinis alsavimas – gyvastis – ateina iš Jėzaus. Šventoji Dvasia prikelia mokinių tikėjimą, atveria jų gyvenimo horizontą, baimę pakeičia džiaugsmu.

Išpažinti, kad Šventoji Dvasia yra Kūrėja, vadinasi, pripažinti, kad Jos veikimas aprėpia ne tik Bažnyčią, bet ir visą kūriniją. Ji nėra apribota laiko ir vietos: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina“ (Jn 3, 8). Šventoji Dvasia veikia Biblijoje ir anapus jos, nes, anot šv. Tomo Akviniečio († 1274), „kiekviena tiesa, nesvarbu kieno pasakyta, ateina iš Šventosios Dvasios“. Žinoma, Dievo Dvasios veikimo galia anapus Bažnyčios nėra ta pati kaip Bažnyčioje ir sakramentuose.

Tačiau svarbiausia yra ne tiek suprasti ar išsiaiškinti Jos veikimo galią, kiek patiems patirti Jos kuriančią, gyvybę teikiančią malonę. Bet ką reiškia patirti Dvasią kaip KūrėjąGyvybės Davėją? Čia mums gali pagelbėti jau minėtas kūrimo pasakojimas Pradžios knygoje: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.

O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo (hebr. ruach ‘elohim) dvelkė viršum vandenų“ (1, 1–2). Matome, kad visata jau egzistavo dar prieš įsiterpiant Dievo Dvasiai, bet viskas buvo padrika, tamsu ir chaotiška. Ir tik dėl Jos veikimo kūrinija įgauna tikslius kontūrus: šviesa atskiriama nuo tamsos, sausuma nuo jūros ir visa pasiekia išbaigtą savo formą.

Taigi Šventoji Dvasia yra ta, kuri veda kūriniją iš chaoso į gražų, tvarkingą ir švarų pasaulį (gr. kosmos; beje, žodis „kosmetika“ reiškia „gražus“). Šiandien mokslas teigia, kad šis procesas tęsėsi milijardus metų, o Biblija savo paprasta ir simboline kalba mums sako, kad ši lėta dabartinio pasaulio gyvenimo ir darnos evoliucija įvyko ne atsitiktinai, paklusdama akliems materijos im-

pulsams, bet dėl joje nuo pat pradžių esančios Kūrėjo valios ir minties. Sukurtajame mūsų pasaulyje yra Šventoji Dvasia – nesukurtoji Dovana.

Dievo kurianti veikla neapsiriboja pradžios akimirka; Ji visada yra kūrimo akte. Šventoji Dvasia yra visada ta, kuri veda iš chaoso į kosmosą, tai yra iš netvarkos į tvarką, iš sumaišties į darną, iš atgrasumo į grožį, iš sąstingio į atsinaujinimą, iš nuopuolio į išganymą. Ir tai vyksta visais lygiais: makrokosmose ir mikrokosmose, tai yra visoje visatoje ir kiekviename atskirame žmoguje. „Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (Iz 43, 19).

Aplink mus dar daug moralinio, politinio ir socialinio chaoso, tačiau šioje evoliucijoje veikia Dievo Dvasia, įstabia apvaizda kreipianti laiko tėkmę ir atnaujinanti žemės veidą (plg. Ps 104, 30). Kiek naujų atradimų ne tik fizinėje, bet ir moralinėje bei socialinėje srityje! Ne tik blogis auga, bet ir gėris. Skirtingai nei blogis, kuris užsisklendžia savyje ir nunyksta, gėris ir gyvenimas bręsta ir tęsiasi.

Todėl žmogus visais laikais ir visose vietose troško apstaus ir gražaus, teisingo ir gero gyvenimo, kuriam negrėstų mirtis, kuris galėtų augti ir bręsti iki pilnatvės, nes „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Tai brangi dovana, kurią Šventoji Dvasia atneša į mūsų širdis. Tai paties Dievo gyvenimas, tikrų vaikų gyvenimas, artumas, grindžiamas laisve ir pasitikėjimu Dievo gailestingumu, o iš to kyla naujas žvilgsnis į kitus, artimus ar tolimus, regimus kaip vertus pagarbos bei meilės brolius ir seseris. Šventoji Dvasia mus moko žvelgti Kristaus akimis ir gyventi bei suvokti gyvenimą taip, kaip Kristus jį gyveno ir suvokė.

Artuma 2018 m. balandis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Dovanoti gyvybę per žodį ir maldą

Vido Venslovaičio nuotrauka

„Visi turime unikalią vietą Dievo plane. O tas planas – teikti pasauliui gyvybę“, – įsitikinusi sesuo Benedikta ROLLIN iš Marijos Dangun Ėmimo (arba asumpcionisčių) vienuolijos. Ji dalijasi, kaip vienuolis(-ė) ir kiekvienas iš mūsų gali teikti pasauliui gyvybę.

Būti Dievo artumu pasauliui

Palaiminimas Biblijoje reiškia vaisingumą, gyvybės dovanojimą. Mane tikrai džiugina, kad Dievas nori benediktiškai – per mane apsireikšti pasaulyje, nes unikalią vietą Dievo plane turime mes visi: tiek aš, tiek tu, kiekvienas žmogus. Tas planas yra teikti gyvybę pasauliui. Kaip? Tereikia atsiverti Šventajai Dvasiai, nuolat trokštančiai tęsti Dievo įsikūnijimą pasaulyje.

Neseniai perskaičiau labai gražią mintį vieno žydų autoriaus knygoje apie Mozę: remdamasis Talmudu autorius teigia, kad Atsižadėti kontrolės didžiausias Dievo troškimas per amžius yra būti artimam, duoti savo buvimą žmonėms, Ačiū Dievui, kad Jis neapriboja savo veikimo tik Bažbūti tarp jų; Dievas buvo išvarytas iš žmo- nyčioje. Šventoji Dvasia puikiai veikia pasaulyje ir teikia nių pasaulio per nuodėmę, bet nuolat bando vaisingumo dovanas. Jeigu trokštu, kad Dvasios dovanos sugrįžti, priartėti prie žmogaus, nes myli jį; reikštųsi manyje ir per mane, turiu kovoti. Esu atsakingas.

Jis sudaro sandorą su Abraomu, tampa jam Tai mano darbas. Štai patarimo dovana. Noriu auklėti savo artimas draugas, Mozę ir pranašus siunčia į vaikus, turiu padaryti svarbų sprendimą, padėti žmogui. pasaulį, kol galiausiai (čia jau krikščioniškas Ką pirmiausia darau? Šaukiuosi Šventosios Dvasios. Kitas tikėjimas) pats įsikūnija – anksčiau šį Jo buvimą simbo- žingsnis – stengiuosi ryžtingai atsižadėti noro viską žinoti lizavo šventykla Jeruzalėje, o dabar Jėzaus kūnas tampa ir suprasti, noro kontroliuoti situaciją. Svarbi sąlyga, kad nauja šventykla.

Ji veiktų manyje, – nuolankumas. Žinoma, visas dovanas, Ir šiandien tas Dievo artėjimas tęsiasi per Bažny- tokias kaip protas, kantrybė, išmintis, kurias mums Dievas čią: per sakramentus, per kiekvieną iš mūsų. O jau kiek dovanoja, reikia naudoti, tačiau atsisakant to „aš galiu, aš mes būsime Dievo artume, tai padarysiu, man pavyks“. Reikia kaip sugebėsime perteikti Jo sąmoningai atsižadėti kontrolės ir Kiekvienas iš mūsų gyvybę pasauliui, priklausys noro išspręsti problemą čia ir danuo mūsų atvirumo Šventajai turi pašaukimą būti Dievo bar. Oi, koks pavojingas gundymas Dvasiai. Pavyzdys mums yra yra saviraiška per pagalbą kitiems! palaiminimu, nešti jį Mergelė Marija, kuriai buvo Tačiau nuolankumas nereiškia būti pasauliui. Palaiminimas pasakyta: „Šventoji Dvasia kilimėliu po Dievo kojom. Esi Jam apgaubs tave ir tu pradėsi įsreikalingas su visu tuo, kas esi. Ir Biblijoje reiškia čiose kūdikį, ir tavo kūdikis turi pareigą ugdyti gautas dovanas: vaisingumą, gyvybės bus šventas, jis bus Dievo sūprotą, empatiją ir t. t. Jeigu trokšnus“ (plg. Lk 1, 31–34). Perti būti tuo gyvybės davėju ir nedovanojimą. keltine prasme tai sakoma išsekti, turi likti prie šaltinio, rasti ir mums: „Šventoji Dvasia laiko būti kartu su Dievu, nes Jis apgaubs tave, ir tai, kas gims iš tavęs, gali būti šventa, ieško tavo bendrystės; turi skirti laiko pabūti Šventosios jeigu tik leisi Jai veikti tavyje.“ Kiekvienas iš mūsų turi Dvasios šešėlyje, t. y. maldoje, turi pasijusti esąs mylimas pašaukimą būti Dievo palaiminimu, nešti jį pasauliui. ir jau tada gali dalyti meilę kitiems.

12

Artuma 2018 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Meilė ir viltis – Dievo „specialybės“ Meilė – vienintelis dalykas, kurio galiu prašyti ir kurį galiu duoti. Pati prašiau išmokyti mane meno mylėti kitus ir supratau, kad pamažu, per keliasdešimt metų, tai gavau. Negalėjo būti kitaip, nes meilė yra Dievo „specialybė“, taigi tos dovanos Jis negali atsižadėti. Reikia prašyti meilės, ir ji dovanojama bei tampa vaisinga. Pastebiu tai savo gyvenime: jau galiu labiau užjausti, pakęsti kitą, išklausyti, suprasti. Gera sustoti, pamatyti tuos vaisius savo gyvenime ir padėkoti už tai Dievui. Džiaugiuosi, kad dažnai matau tas gyvybės dovanas, pvz., po „Mylėti ir atleisti“ arba „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijų, ir dėkoju Viešpačiui, kad man leido bent truputį prisidėti prie tų žmonių laisvės kelio, kelio į laimę, būti jų prisikėlimo liudytoja. Kalinių sielovadoje matau tokių sužeistų žmonių! Bet tikiu, kad ir toks žmogus kada nors vis tiek atsivers tikram gyvenimui. Viena iš Šventosios Dvasios dovanų, kurią patiriu, yra viltis, paties Dievo duota viltis, kad nepaliautume pasitikėti žmogumi – kažkada jis patirs Dievo artumą.

Tapti įsčiomis Maldoje mes labiausiai patiriame Šventąją Dvasią.

Kaskart, kai sakome Tėve mūsų, Ji yra mumyse, šaukia „Aba, Tėve“. Bet turime duoti Jai savo kūną: balsą, mintis, dėmesį, širdį, kad per mus Jėzaus malda, Jo meilė ir užtarimas reikštųsi pasaulyje. Jei man atrodo, kad žmo-

gus nepriima Šventosios Dvasios siūlomos gyvybės dovanos, tada prisimenu, kad ir Jėzus tai patyrė. Jis ir į mano uždarytas duris kartais atsitrenkia, ir tai prisimindama atsisakau pagundos teisti tą žmogų. Nors, prisipažinsiu, būna skaudu, kai žmogus, atrodo, atsisako priimti mano pastangas. Tai užgauna mano savimeilę. Tada atsiprašau, sakydama: „Viešpatie, padėk jam, užjaučiu ir Tavo kančią, nes juk Tu kenti dėl to žmogaus. Trokšti padėti jam, kad jis taptų Tavo mylinčiu vaiku, o jis atsisako.“ Didieji šventieji tuomet dar daugiau melsdavosi ir pasiaukodavo, ir taip reiškėsi jų vaisingumas. Todėl labai tikiu užtarimo malda ir čia prisimenu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Šventoji mirė 25-erių, bet netrukus į jos bendruomenę pradėjo plaukti tūkstančiai laiškų iš viso pasaulio, nors ji pažinojo vos 50 žmonių per savo gyvenimą vienuolyne. Šiuos laiškus rašė žmonės, kurie jos nepažinojo, bet per ją patyrė Šventosios Dvasios dovaną, suteikusią gyvybę.

Tai buvo jos maldų vaisius.

Vienuoliai atsižada savęs, kad taptų atviromis įsčiomis pasauliui, įsčiomis, kuriose gali gimti nauja gyvybė, malonė pasauliui. Visi per Krikštą tapome kunigais-užtarėjais, per maldą tampame vaisingi ir nešame palaiminimą pasauliui. Tačiau reikia taip melstis, kad skaudėtų. Malda kaip gimdymas – turi skaudėti.

Parengė Jūratė KUODYTĖ

Gimdyti (ne)galima?

Gimdymo namuose reglamentavimo eiga Algimantas RAMONAS ti klystkeliais ir budėti, kad nebūtų sunaikintos gimdymo namuose sąlygos.

Darbo grupę daugiausia sudarė sveikatos apsaugos sistemai atstovaujantys specialistai, politikai, tarnautojai, profesinių asociacijų atstovai ir tik keli šeimų atstovai. Darbo grupės buvo paprašyta „įvertinti gimdymo namuose reglamentavimo galimybes ir sąlygas bei parengti gimdymo namuose priežiūros modelį“. Parengus modelį, papildomai paprašyta „parengti gimdymo namuose priežiūros teisinį reguliavimą“ ir darbuotis tol, kol teisės aktai bus patvirtinti.

Gimdymo namuose klausimais kalbėti nenustojame, nes mums tai labai artima. O žiniasklaidoje matome keistokų dalykų. Kiekvienas nelaimingas atsitiktinis gimimas namuose, net neįsigilinus į situaciją, tuojau paskelbiamas kaip gimdymo namuose nesėkmė. Kažkam labai rūpi, kad ši tema nuolatos atrodytų kaip kriminalinis apendicitas...

2012 m. šeimos kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą prašydamos spręsti gimdymo ne ligoninėje reglamentavimo klausimą. Tuomet su mumis niekas nesikalbėjo. 2016 m. pasikeitus ministrui, pasikeitė ir politinė valia, tad 2017 m. vasario 1 d. ministerijoje sudaryta ekspertų darbo grupė. Tai ilgai laukta reglamentavimo kelio pradžia. Tačiau šiame kelyje svarbu nepasuk-

Artuma 2018 m. balandis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Pirmiausia darbo grupė apsibrėžė, kas laikytina saugiu gimdymu namuose, – tai tik planuotas gimdymas, kurio metu būtų užtikrintas saugumas gimdyvei ir naujagimiui.

Apžvelgus pasaulinę patirtį pastebėta, kad daugumoje civilizuoto pasaulio valstybių šis klausimas yra sureguliuotas. Kai kurios valstybės netgi skatina sveikas, rizikos veiksnių neturinčias moteris gimdyti namuose arba natūralaus gimdymo centruose.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Ministerijai buvo smalsu, ar dar belikęs poreikis gimdyti namuose ir ar bus, kas norės ir galės teikti tokią paslaugą. Atliktos nedidelės apklausos.

Net 74 proc. iš 1 137 atsakiusių į anketos klausimus šeimų gimdytų namuose, jei būtų įteisinta ir suteikta profesionali pagalba. Šios šeimos savo artimoje aplinkoje sutiko namuose gimdžiusių žmonių arba viešai girdėjo pozityvių gimdymo namuose istorijų. Taigi profesionalios pagalbos poreikis yra neabejotinas.

Dviejų akušerių profesinių organizacijų narių apklausos rezultatai parodė, kad tokių akušerių, kurie mano esą pasirengę tai daryti, yra daugiau nei šimtas, o apie dešimt akušerių pageidautų teikti tokias paslaugas namuose. Manyčiau, kad tai daugiau nei pakankama, įvertinant apie 150–300 gimdymų namuose per metus.

Aptarta mūsų sveikatos apsaugos srities teisinė sistema ir sąlygos paslaugai atsirasti. Lietuvoje tokio pobūdžio paslaugos namuose neteikiamos (artimiausia tam yra slauga), o jų įteisinimas reikštų sveikatos sistemos papildymus, įstatymų pakeitimus. Gydytojai ar slaugytojai gali dirbti tik būdami priskirti kokiai nors asmens sveikatos priežiūros 14

Artuma 2018 m. balandis

įstaigai. Darbo grupėje nuspręsta siūlyti, kad paslaugas namuose galės teikti tik tokioje įstaigoje dirbantys akušeriai (bet ne akušeriai-ginekologai).

ES teisė numato tarptautinę laisvę akušeriams dirbti kaip laisvosios profesijos atstovams – lanksčiai judėti ir savarankiškai teikti paslaugas. Šeimoms svarbu, kad akušerės turėtų sąlygas teikti pagalbą gimdantiems namuose (nes tai yra būtina sąlyga egzistuoti paslaugai), bet kartu ir pačios jaustųsi saugios ir apsaugotos galimų nelaimių atvejais. Ieškota, kaip suderinti akušerių darbą stacionare su iškvietimais į gimdymus namuose. Valdininkai pareikalavo didelės patirties, kad akušerė galėtų įgyti licenciją teikti paslaugas gimdančioms namuose. Kaip užtikrinti pakankamą patirtį dirbant savarankiškai ar nedideliame privačiame centre? Ar per aukšti reikalavimai neužkirs kelio realiai gauti šią paslaugą? Šeimos pasiūlė pasaulyje egzistuojančių natūralaus gimdymo centrų idėją.

Tai ligoninėms nepriklausantys nedideli jaukūs gimdymo centrai, kuriuose gimdymus priima tik akušerės, o gydytojų ir sudėtingos medicininės įrangos net nėra. Tai būtų saugi alternatyva daliai gimdyvių, kurios nenori gimdyti stacionare, bet dėl saugumo nesiryžta gimdyti ir namuose. Tokiame centre akušerės kauptų reikiamą patirtį, o iš jo iškviesti paslaugą suteikti namuose būtų gerokai paprasčiau. Deja, ši idėja sulaukė stipraus pasipriešinimo ir atidėta ateičiai.

Emocingai sutinkamas yra šios paslaugos finansavimo klausimas. Kiekvienai gimdyvei, gimdančiai gimdymo stacionare, ligonių kasos skiria tam tikrą paslaugų krepšelio sumą. Šeimos siekia, kad gimdymo paslauga būtų finansuojama nepriklausomai nuo to, kur ji suteikiama. Tam valdžios atstovai nepritarė, ir įstatymo projekte atsirado nuostata, kad paslaugą apmoka pati gimdyvė. Bet juk tai nėra vien pinigų klausimas! Pavyzdžiui, kas atsakys, jei bet kuriuo atveju teisę gimdyti namuose turinti šeima vien tik dėl pinigų stokos nepasirinks profesionalios pagalbos ir įvyks nelaimė? Šeimos prašo labiau jų poreikius atitinkančių tęstinės gimdymo priežiūros paslaugų. Idealiu atveju apsisprendusią

gimdyti namuose moterį ir jos vaikelį nuo tam tikro nėštumo meto iki tam tikro laiko po gimdymo turėtų prižiūrėti ta pati akušerė – patarti, pamokyti, užmegzti emociškai tinkamą kontaktą, priimti vaikelį, lankyti po gimdymo.

Po gimdymo reikalingos žindymo (per pirmas valandas, dienas ir net po dviejų savaičių) bei vaikelio priežiūros konsultacijos namuose.

Ką dar aprėpia pagalbos gimdantiems namuose įteisinimo diskusijos?

Profesinės atsakomybės draudimas; akušerės išsilavinimas, kvalifikacija ir patirtis; teisės, pareigos ir atsakomybė; akušerės lagaminėlis; saugaus gimdymo namuose prielaidos ir rizikos valdymas; skubios pagalbos suteikimas; veiksmai po gimdymo; pranešimas apie gimdymą, vaiko gimimo pažymėjimo išdavimas, naujagimio registravimas; apžiūra, tyrimai; teisė skirti vaistus ir kt.

Ministerijoje apsisprendus dėl vieno įstatymo išaiškėjo, kad vis dėlto reikia kito, o jį ilgą laiką derinant su institucijomis ir teisininkais sužinota, kad vis dėlto reikia kito... Todėl įstatymo projektas dar nepateiktas Seimui.

Tam, kad pagalbos gimdantiems namuose paslauga būtų prieinama ir reali, būtinos šios sąlygos: turi būti norinčiųjų gimdyti ir galinčiųjų padėti; turi būti teisinės ir organizacinės sąlygos realiai suteikti paslaugą; turi būti priimtinas finansavimas bei užtikrinta efektyvi institucijų komunikacija ir pagalba esant galimai komplikacijai gimdant namuose. Piešingu atveju dalis gimdymų namuose ir toliau liktų šešėlyje.

Tačiau bet kokiu atveju – esant pagalbai ar be jos – teisė gimdyti namuose nekvestionuojama. Diskutuojame tik apie pagalbos namuose, o ne paties gimdymo namuose reglamentavimą. Tai raudona linija, kurios niekas tenedrįsta peržengti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Kodėl moterys renkasi gimdyti namuose?

Vitalija PILIPAUSKAITĖ-BUTKIENĖ Kiekvieną pavasarį, nesulaikomai galiai sprogdinant gėlių pumpurus, klausiu savęs, iš ko susideda ši gyvybinė galia, kas yra jos prigimtis ir šaltinis. Esu pagimdžiusi tris vaikus, ir kiekvienąkart tai vyko vis kitaip.

Vienaip, kai buvau pirmakartė ir rinkausi gimdyti prestižinėje sostinės ligoninėje, kai neturėjau nė mažiausio supratimo, kas mane ištiks, – tik vienas kitą vis stipriau keičiančius, niekad iki tol nepatirtus pojūčius: tempimą, maudimą, diegimą, nevalingas šalčio ir konvulsijų bangas... Antraip, kai laukiau antro, kai jau žinojau, ko nebenoriu kartoti, o kas nenumaldomai, neišvengiamai ištiks: mano kūną, mano ego, įpročius – kai vėl tapsiu mama, kai į šį pasaulį vėl ateis nauja gyvybė. Tąkart pasirinkau namus ir pribuvėjos pagalbą. Trečiaip, kai supratau, kad iš tiesų gimdymas yra iki galo nepažinus ir nesuvaldomas procesas, vykstantis per mane, bet ne dėl manęs.

Misterija, kurioje dalyvauja mano kūnas, juo ateinantis mažylis ir visa tai valdanti, globojanti Aukštesniojo ranka. Paleidau išankstines nuostatas ir įsitikinimus ir pagaliau priėmiau, kad gimimas, kaip ir pavasaris, kaskart vyksta kitaip. Tada pagimdžiau namuose, pasikliaudama savo ir mažylio prigimtine išmintimi bei Dievo pagalba.

Moterys renkasi gimdyti ten, kur jos jaučiasi saugiausiai. Su tais, su kuriais jaučiasi saugiausiai. Vienoms saugumą teikia ligoninių gimdymo skyriai ir profesionalių medikų komanda. Kitoms – namai ir jų artimiausi žmonės.

Nors Lietuvoje gimdymas namuose per pastarąjį šimtmetį stipriai mistifikuotas ir kartu nužemintas, prilygintas nusikaltimui ar netgi beprotybei, iš tiesų tai teisėtas ir būtent tai mamai bei vaikui teisingas jų pasirinkimas. Daugelyje pasaulio šalių toks pasirinkimas ne tik gerbiamas, bet netgi skatinamas. O ir esami moksliniai tyrimai atskleidžia, kad gimdyti yra saugu ir sveika tiek sveikatos priežiūros įstaigoje, tiek namuose, jei mamai ir mažyliui suteikiama legali ir pagarbi sveikatos priežiūros specialistų priežiūra.

Kodėl šiuolaikinės moterys renkasi namus? Nėra vieno teisingo atsakymo. Kiekviena šeima, kiekviena mama turi savo istoriją. Svarbiausia tai, kad gimdančiai moteriai yra būtina atsipalaiduoti, išlikti ramiai, jaustis saugiai ir gerbiamai pačiomis intymiausiomis, privačiausiomis savo gyvenimo akimirkomis, būti apsuptai mylinčių, palaikančių žmonių. Tokiomis aplinkybėmis gimdymas vyksta geriausiu būdu. Ne visos šį maksimalų saugumą galime patirti ligoninėse. Kai kurios turime „baltų chalatų“ baimę dėl anksčiau patirtų skausmingų medicini-

nių procedūrų. Kai kurios esame jautrios nepažįstamų žmonių žvilgsniams ir prisilietimams. Kai kurios esame išgyvenusios seksualinę prievartą ir mums apskritai sunku jaustis saugiai už namų ribų, ypač jei šalia yra nepažįstamų vyrų. Kai kurios tiesiog intuityviai žinome, kad mums geriausia gimdyti ten, kur gyvename, kur viskas sava, pažįstama, kur „kvepia namais“. Kad ir kokios jaukios, modernios būtų šiuolaikinės ligoninės, visada rasis moterų ir šeimų, kurioms namai bus arčiau širdies nei kad ir labai gražios, bet svetimos erdvės.

Ar gebame gerbti prigimtinį moterų poreikį pasirinkti tokią gimdymo vietą bei aplinkybes, kurios jai yra priimtiniausios? Tikrai ne visada. Tačiau yra žmonių, kuriems šis moters poreikis ir teisė jį įgyvendinti yra vienas kertinių gyvenimo principų. Man labai pasisekė – esu sutikusi ne vieną, o kelias dešimtis tokių žmonių iš viso pasaulio. Tai gimties aktyvistai: akušerės, dulos, taip pat filmų kūrėjai, žurnalistai, rašytojai… Mamos ir tėčiai, liudijantys savo patyrimus. Vienas iš tokių nuostabių žmonių – gydytoja Banga Kulikauskaitė, prieš metus palikusi šį pasaulį po ilgos kovos su liga. Banga gebėjo tai – įsiklausyti į moters troškimą ir siekti padaryti dėl jo išsipildymo visa, kas įmanoma. Banga buvo nuoširdi, visiškai atsidavusi Gyvybės puoselėtoja. Laukdamasi trečiojo, vykau pas ją palaiminimo. Klūpėjau, įsčiose spurdant mažyliui, iš Bangos lūpų sklido malda. „Tegul saugo tave ir tavo mažylį Marija po savo globos apsiaustu“, – baigė Banga. Ir tą apsiaustą, Marijos, o drauge ir Bangos globą jaučiau viso gimdymo metu – nuo pirmųjų sąrėmių iki godaus mažylio prisisiurbimo prie krūties...

Jaučiu jį iki šiol, nors Bangos jau nebėra, o mano sūnus artėja prie ketverių. Jaučiu, kai palaikau kitas moteris jų vaikelių gimimo kelionėje. Kai išgyvenu sunkias savo kaip mamos kasdienybės akimirkas. Kai ieškau atsakymų į kertinius gyvenimo klausimus. Gera ir saugu po šiuo apsiaustu. Žinau, kad kiekviena moteris yra jo verta. Nes Gyvybė, ar ji gimtų iš moters, ar iš gėlės, ar iš medžio, visada yra verta pagarbos.

Artuma 2018 m. balandis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Pasakyti gyvybei taip asmenybe. Matau, kaip giliai moterį paliečia gyvybės užsimezgimas. Tai labai svarbi moters egzistencijos dalis: mama tampama visam gyvenimui. Net ir patirtas persileidimas, abortas giliai įsirėžia moters atmintyje. Ji visada bus mama, praradusia savo vaiką. Aplinkiniams sunku suprasti moterį, pasiryžusią atsisakyti vaikelio, bet paprastai tai būna nelengvas sprendimas. Aborto galimybė svarstoma apėmus abejonėms, nerimui, baimėms, pvz., moteris vieniša, santykiai su vaikelio tėčiu atsitiktiniai, arba draugas, su kuriuo iki tol laimingai draugauta, moteriai pastojus, sako: „Jokio vaikelio, jokių kalbų!“ Būna situacijų, kai moterims grasinama, jos varomos iš namų, neturi, kur eiti, lieka vienos. Daug moterų yra nepatyrusios besąlygiškos savo mamų meilės, neturi teigiamo pavyzdžio, nepasitiki savimi, yra įsitikinusios, kad nesugebės būti geromis mamomis. Kartais moterys taip išsigąsta, kad pasirinkimas gimdyti joms atrodo kaip jų gyvenimo pabaiga. Net tos, kurios sako: „Visada buvau prieš abortą“, priima skubotą, nebeatšaukiamą sprendimą, kurio paskui tenka gailėtis ir susidurti su dar didesniu skausmu. Gydytojai ragina: „Paskubėkit, kuo nėštumas trumpesnis, tuo mažesnė komplikacijų rizika.“ Abortų šalininkai sako: „Moteris turi turėti pasirinkimą.“ Bet ar turi? Abortas lieka vienintelė išeitis, kiti pasirinkimai atrodo neįmanomi, nerealūs.

Mūsų tikslas – padėti pamatyti, kad yra kitų galimybių, o krizė praeina. Skatiname neskubėti, ramiai pagalvoti, pasikalbėti apie situaciją, nerimą, baimes. Papasakojame, kokią pagalbą teikiame. Kartais vien žinia, kad bus vežimėlis, lovytė, sauskelnių ir drabužėlių, sumažina įtampą.

Matome daug moterų, kurios norėjo nutraukti nėštumą,

Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau būna, kad moteriai pastojus, gal dėl vienatvės ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti, apima panika, baimė, pyktis, gėda, kaltė...

Gal ne laiku? Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, ir Krizinio nėštumo centro (KNC) veiklą Valdonė Miliuvienė kalbina šios organizacijos savanorę psichologę dr. Giedre ŠIRVINSKIENE. Taip pat dalijamės keliomis šią krizę įveikusių moterų istorijomis iš KNC po Lietuvą keliaujančios fotoistorijų parodos „Kaip gerai, kad tu gimei“.

– Kodėl buvo įkurtas toks centras ir ką jis veikia?

– Žinia apie nėštumą ne visada pradžiugina. Kartais ji sukelia daug išgąsčio, nerimo, abejonių. Todėl penkių moterų iniciatyva prieš penkerius metus, siekiant padėti moterims ir vyrams, kurie nėštumą išgyvena kaip krizę, buvo įsteigtas Krizinio nėštumo centras. Pagalba ir telefonu, ir gyvai teikiama nemokamai.

Centras plečiasi, šiuo metu jame dirba šeši darbuotojai ir apie 60 savanorių: psichologų, gydytojų, teisininkų, socialinių darbuotojų, dulų, taip pat moterų, kurios teikia palydėjimą auginant vaikelį, palaiko ryšį, kad pagalba nenutrūktų. Dažnai į centrą kreipiasi moterys, svarstančios, ar gimdyti. Tačiau ir vėliau, auginant vaikelį, joms gali būti reikalinga tiek materialinė, tiek emocinė pagalba, nes patiriama krizė susijusi su palaikymo trūkumu. Kartais skambina vyrai, norėdami išsaugoti savo vaiko gyvybę, arba močiutės, norėdamos išsaugoti anūkus. Atvyksta ir porų. Centre taip pat teikiama pagalba išgyvenantiems skausmą po persileidimo ar aborto. 2013–2014 m. į centrą kreipėsi apie 100 moterų, 2015 m. – dvigubai tiek, 2016 m. – jau daugiau kaip 300, 2017 m. – beveik 400.

– Kada nėštumas vadinamas kriziniu?

– Krizinis nėštumas – tai nėštumas, kuris sukelia asmeninę krizę; dažnai tai neplanuotas, nenorėtas gyvybės pradėjimas, bet nebūtinai. Neplanuotas nėštumas krizės gali ir nesukelti, o kartais planuotas nėštumas gali tapti krizinis, jei pašlyja santykiai, pasikeičia finansinė situacija ar sužinoma apie vaikelio vystymosi trūkumus. Ši krizė būna susijusi su giluminiais dalykais, moters tapatybe, 16

Artuma 2018 m. balandis

Susilaukiau vaikelio 18-os metų. Žinia apie nėštumą sukrėtė. Sutrikau, abejojau, ar noriu vaikelio. Nerimavau dėl amžiaus, žinių stokos. Ieškodama informacijos apie nėštumą, atsitiktinai radau Krizinio nėštumo centrą, kurio darbuotoja jau po pirmo pokalbio išsklaidė abejones, gimdyti ar ne. Šiandien auginu vienerių metų mergytę, kuri man yra viskas. Vaikelis – didžiausias turtas, laimė ir džiaugsmas. Mielos moterys, nesvarbu, kokio amžiaus ar padėties būtumėte, linkiu Jums neprarasti galimybės turėti savo stebuklą (Gabrielė ir Emilija).

Giedrės Šataitės nuotraukos

Didelės ir mažos kryžkelės

30-ies sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko. Buvome tik sugrįžę į Lietuvą ir pradėję kurtis. Santykiai su vyru buvo tikrai geri, bet aš siaubingai išsigandau. Pirmas vaikas buvo dvejų metukų, finansinė situacija nestabili, vyras užsienietis, gyvenome nuomojamame bute, tik neseniai buvau įsidarbinusi mokykloje. Paskaičiavau, kad gimus kūdikiui darbo stažo neužteks motinystės išmokai gauti. Mama nebendravo su manimi nuo vestuvių, o tėtis dar mokėjo alimentus už brolį, tad finansinė ir emocinė mano šeimos pagalba buvo negalima. Jaučiau, kad pasaulis slysta iš po kojų, apsisprendžiau darytis abortą. Paskambinau į Krizinio nėštumo centrą galvodama, kad kreipiuosi į kliniką. Kai atvykau, man suteikė emocinę pagalbą ir skatino neskubėti, pagalvoti, pažadėjo padėti finansiškai. Vyras sakė, kad palaikys mane, kad ir ką nuspręsčiau, nors buvo prieš gyvybės nutraukimą. Dabar suprantu, kad vos nepadariau didžiausio nusikaltimo šiame gyvenime. Jei ne Krizinio nėštumo centras, dabar neturėčiau mylimo vaikelio... Čia suradau visokeriopą paramą. Svarbiausia – kreiptis pagalbos, ir jos tikrai sulauksi. Aišku, bus sunku, bet būsi apdovanota nauja gyvybe ir didele vidine stiprybe (Eglė ir Salju).

o paskui viskas pasikeitė: jos džiaugiasi motinyste, atgyja. Būna ir taip, kad jauna moteris iš pradžių vos ne varoma iš namų, o paskui tie patys artimieji labai rūpinasi, globoja. Arba dukros pradeda bendrauti su savo mamomis, nors anksčiau nebuvo jokio ryšio. Dažnai ir vyrai pamilsta savo vaiką po to, kai moteris pasako gyvybei taip.

Nedaug laiko praėjus po to, kai su vyru nusprendėme, jog užteks trijų atžalų, pajutau, kad laukiuosi. Niekada negalvojau, kad neplanuotas nėštumas gali atnešti tiek nerimo.

Ašaros maišėsi su išgąsčiu. Ne lauktis bijojau – nerimavau, kad nesusitvarkysime. Finansai taip pat baugino, nors abu turėjome darbus ir gyvenome gražiame name. Padėjo susitikimas su Krizinio nėštumo centro įkūrėja Zita ir gydytoja Banga. Supratau, kad ne mes vieni esame tokioje situacijoje. 9 mėnesiai – tai laikas, per kurį susitaikai, pradedi džiaugtis, o gimus vaikeliui supranti, kad be jo savo gyvenimo nebeįsivaizduotum (Irena ir Alantas).

– Atrodytų, krizė kyla dėl materialinių dalykų, įgūdžių stokos. O gal tai veikiau susiję su vertybėmis? Kad gyvenama nesusituokus arba kad santuokoje pritrūkstama saugumo ir atsakomybės?

– Būna situacijų, kai šeima neturi darbo, kyla sunkumų su gyvenamąja vieta, bet nesakyčiau, kad tokių dauguma. Net ir moteris, turinčias stabilų pagrindą, padariusias karjerą, savarankiškas, nepriklausomas, netikėtumas užsimezgus gyvybei išmuša iš vėžių. Vertybės, be abejo, vaidina svarbų vaidmenį, tada svarstoma: koks mano gyvenimo tikslas? Kas man svarbu, kas ne taip svarbu? Santuoka tam tikru atžvilgiu yra apsaugantis veiksnys. Moteris santuokoje dažniau jaučiasi saugesnė, nes šalia yra žmogus, žinantis, kad nori su ja būti visą gyvenimą. Vertybės labai svarbios, tai tvirtas pagrindas gyvenime, sunkiose situacijose, tačiau ne visada apsaugo nuo krizės. Jeigu vertybės perduodamos iš kartos į kartą, jau vaikystėje pradeda formuotis nuostatos, kas yra šeima, vaikai; ar nori būti mama, ar ne; ką reiškia ja tapti; gera ar baisu būti mama; gal tai atima kažką, trukdo karjerai ir pan. Jeigu vaikai svarbiau už karjerą ir už bet ką kita, lengviau priimti gyvybę net sunkiose sąlygose.

– Kaip pati atsidūrėte tokioje veikloje? Juk iš to neuždirbate, esate savanorė?

– Dirbančius ar savanoriaujančius šioje veikloje dažniausiai šis klausimas būna asmeniškai palietęs. Daug savanorių išgyveno krizinį nėštumą, sulaukė pagalbos, pagimdė ir grįžo drąsinti kitų. Ateina ir tų, kurios pa-

tyrė nėštumo nutraukimų ir nori laiku sustabdyti kitas.

Man pačiai motinystės patyrimas labai daug gyvenime suteikė – turiu tris vaikus. Tai didžiulė dovana, perkeičianti, praturtinanti ir tobulėti skatinanti patirtis. Kartu žinau, kaip nelengva auginti vaikus, kiek tai reikalauja stiprybės, jėgų. Suprantu moteris, kurioms nėštumas reiškia didelius iššūkius. Būdama nėščia ar augindama vaiką, moteris labiau pažeidžiama, priklausoma nuo kitų.

Sunku, jei ji girdi vyrą sakant: „Jokių kalbų, susitvarkyk“ arba tėvus: „Mes tau tikrai nepadėsim.“ Tenka susidurti su moterimis, kurios, pvz., prieš 20 metų patyrė abortą ir vis dar kenčia, joms skauda. Jeigu skausmas negydomas, jis sunkiai praeina. Matant jų skausmą, dar labiau noriu dirbti su nėščiosiomis, svarstančiomis, ką daryti.

Nuo kiekvieno iš mūsų daug priklauso. Gal šalia manęs šiandien yra moteris, kuri nėščia ir niekam nesako, nes bijo būti pasmerkta? Ar aš būčiau tas žmogus, kuriam ji galėtų pasisakyti? Kiekvienas galėtume to savęs paklausti.

– Dėkoju už pokalbį ir gyvybiškai svarbų jūsų darbą!

PAGALBA NEPLANUOTAI PASTOJUS paskambink mums 8 603 579 12 www.neplanuotasnestumas.lt Artuma 2018 m. balandis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Duoti ar imti?

Zita VASILIAUSKAITĖ taip pat džiaugtųsi, tačiau labai tikėtina, kad pagrindinė tėvo emocija būtų pasitenkinimas dėl to, kad žmona mažiau turės progų jam priekaištauti, ir kad jis pabuvo „geras tėvas“.

Tokio elgesio negalėtume pavadinti altruistišku.

Altruizmas nėra auka. Auką dažniausiai suprantame kaip tai, ką žmogus apčiuopiamo duoda, paaukoja kitam, pavyzdžiui, daiktų, pinigų, fizinio malonumo, laiko ir pan. Tai reiškia, kad pats aukojantis interpretuoja savo gerą elgesį kaip „auką“. Atrodytų, visa, ką turi, sukaupė, yra tik asmeninių jo pastangų rezultatas, kad laikas ir fizinė savijauta yra jo paties nuopelnas ir nuosavybė. Tačiau įdėmiau pažvelgus, nemenkinant žmogaus pastangų ir uolumo, tai, ką jis turi, – gebėjimai, sukauptas turtas, sėkmė, sveikata, laikas ir pan. – jam buvo duota, gyvenimo padovanota. Juk kiek daug uolių ir darbščių žmonių to neturi. Tačiau aukotojas mano, kad tai, ką aukoja, atima iš savęs ir atiduoda kitam. Iš tikrųjų duoti – tai ne tiek aukoti, kiek pasidalyti su kitu tuo, ką turi, kad jam būtų pagelbėta, jis būtų pradžiugintas.

Altruizmas, kaip ir kiti žmogaus gebėjimai ar talentai, reikalauja praktikos. Na, pavyzdžiui, net gabiausias muzikai žmogus netaps dainininkas ar muzikantas, jei to kasdien nelavins. Todėl tik nuolat dalijantis savo gyvenimu su kitais jis augs. Altruistas nepraleidžia progos padaryti gero kitiems, pradžiuginti.

Altruizmas nereiškia nustumti save į „antrą planą“.

Altruistas gelbsti kitam ne dėl to, kad pasirodytų savo paties ir žmonių akyse kaip dosnus, geras. Tiesiog tai darydamas patiria džiaugsmą ir gilesnį susietumą su kitais žmonėmis, didesnę gyvenimo pilnatvę. Jis gerbia save ir stengiasi nesileisti būti kitų išnaudojamas. Kartais susiduriame su nepagrįstais prašymais, net spaudimu vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti kito naudai pakenkiant savo interesams ar įsitikinimams. Jei to nepadarome, būname apkaltinami egoizmu, t. y. priešinga altruizmui savybe. Tai neteisinga, nes egoistui būdingos priešingos altruistui savybės.

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną.

Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?

Altruistiško elgesio ypatumai Žmogaus gerumu paprastai vadiname polinkį padėti kitiems, gebėjimą noriai dalytis ne tik daiktais, bet ir savo pastangomis, laiku, t. y. gyvenimu. Psichologijoje šiam reiškiniui pavadinti vartojamas terminas „altruizmas“. Jam tyrinėti skiriama nemažai dėmesio. Mat altruizmas yra ne tik labai pageidaujamas, bet ir gerai vertinamas žmonių santykiuose. Deja, tai nėra taip paplitęs reiškinys, kaip tikėtumės ar norėtume. Psichologijoje ne kiekvienas geras darbas ar poelgis kitų žmonių atžvilgiu gali būti vadinamas altruistišku. Šiuolaikinėje visuomenėje klesti individualizmas ir vartotojiškumas, kurie, beje, suprantami kaip būtinybė siekiant karjeros, materialinės gerovės ir aukšto statuso, o individualistai taip pat yra plačiai toleruojami bei gana palankiai vertinami. Todėl nemažai kas abejoja, ar altruistiškas elgesys gali būti būdingas šiuolaikiniam žmogui. Taigi aptarsime pagrindinius tokio elgesio ypatumus.

Tikrasis altruizmas, kai neieškoma sau naudos, egzistuoja. Štai viename atliktame tyrime buvo apklausti kraujo donorai. Pasirodo, tik apie 2 proc. iš jų tikėjosi kažkokios naudos, nebūtinai materialios, bet ir psichologinės, pavyzdžiui, aplinkinių akyse pasirodyti kaip sąmoningi ir dori piliečiai. Kiti nuoširdžiai norėjo padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai svarbi.

Kai mes ką nors nuoširdžiai dovanojame kitiems, mus apima pasitenkinimas dėl to, kad kažkam padėjome, o ne kad iš to kažką gausime. Šiuo atveju džiaugiamės dėl kito žmogaus, kuriam padedame, o ne dėl savo pačių elgesio, kuris patvirtintų mums, kad „aš esu geras žmogus“. Prisiminkime situaciją, kai mes žaidžiame su kūdikiu, o šis laimingas krykštauja. Tas džiaugsmas apima ir mus, ir jo padaugėja. Tai suaugusiojo altruistiškas elgesys. Visai kitaip būtų, jei, pavyzdžiui, tėvas, neapsikentęs žmonos priekaištų, kad skiria per mažai dėmesio vaikui, pradėtų su juo žaisti ir jį linksminti. Tik išoriškai situacija būtų labai panaši į pirmąją. Nors vaikas lygiai 18

Artuma 2018 m. balandis

Kuo skurdus egoizmas?

Savanaudis yra susitelkęs tik į savo poreikių tenkinimą ir tikslų siekimą, dažnai – bet kokia kaina, net aplinkinių sąskaita. Jis siekia imti, o ne duoti. Kitų žmonių

Didelės ir mažos kryžkelės

Kaip išugdyti altruistą?

Kai kurie psichologai teigia, kad altruizmas yra kiekvienam žmogui duota savybė. Tyrimai rodo, kad vaikai turi polinkį elgtis altruistiškai, jei jie nėra sužeisti netinkamo auklėjimo. Ši savybė suveši paauglystėje. Būtent tuomet augantis žmogus apsisprendžia dėl gyvenimo prioritetų – konkuruoti ar būti kilniaširdžiam santykiuose su kitais, susitelkti tik į save, savo poreikius ir tikslus ar išlikti geram ir jautriam aplinkinių atžvilgiu. Tyrimai parodė, kad žmonės, užaugę šeimose, kurioms buvo svarbi pagarba žmogui, teisingumas, o ne materialinės vertybės, paklusnumas ar žmogaus užimama padėtis visuomenėje, sudarė daugumą tarp tų, kurie pagelbėjo žydams nacizmo laikais. Vadinasi, šeimos vertybės ir požiūris į kitus vaidina labai svarbų vaidmenį vaiko asmenybei ir jo savybėms susiformuoti. Žinome, kad vaikai linkę mėgdžioti suaugusiųjų gyvenimą, sekti jų pavyzdžiu. Jei tėvai elgiasi nesavanaudiškai, jei tai yra šeimos vertybė, tuomet labai tikėtina, kad tai taps vertybe ir augančiam vaikui. Kita

vertus, juk auklėjant vaikus jiems nuolat tenka aiškinti, kokios yra jų poelgių pasekmės, kodėl dalytis su kitu ir kitam pagelbėti yra gerai, o priešingai elgtis yra blogai.

Suaugusieji turėtų padėti vaikui patirti nesavanaudiško elgesio džiaugsmą. Beje, sunku tikėtis, kad savanaudiškumas šeimoje padės ugdyti vaiko altruizmą, nors būna visaip. Jei vaikas turės progą kitoje aplinkoje išgyventi nesavanaudiškos pagalbos kitiems džiaugsmą, tikriausiai neužaugs egoistas.

Marijos Stanulytės nuotrauka

interesai jo nedomina, jei tai nenaudinga pačiam. Tokiam žmogui atrodo, kad jo „Aš“ yra visatos centras. Gebėjimą pasinaudoti kitais laiko savo stiprybe ir mano, kad tik taip galima siekti jam svarbių tikslų, nesvarbu, ar tai būtų turtas, valdžia, karjera. Šeimyniniuose santykiuose mato tik savo reikmes ir neapsunkina savęs siekdamas suprasti kitų šeimos narių poreikius.

Dažnai toks savimyla reikalauja iš aplinkinių didesnio dėmesio sau, pagalbos bei rūpinimosi juo bet kokia kaina.

Dėl to kyla įtampa ir konfliktai tarpusavio santykiuose, šeimoje, darbe, draugų ar giminių rate. Tačiau pats savo kaltės čia neįžvelgia, nes jau yra susiformavusi savanaudiška jo pasaulėžiūra. Kitaip sakant, jis nuoširdžiai mano, kad visi žmonės yra egoistai, tik kiti tai meistriškai slepia.

Psichologijoje net vartojamas terminas „egoistiška meilė“. Turima galvoje, kad vienas žmogus siekia pasisavinti kitą (vyrą, žmoną, vaiką), nes labai myli jį. Paradoksalu, tačiau būtent tikra meilė ir yra nesavanaudiškas rūpestis dėl kito, o egoizmas yra rūpestis tik dėl savęs.

Kai kyla grėsmė šeimyniniams santykiams arba egoistas pasijunta vienatvės izoliacijoje (juk žmonės nenori būti išnaudojami, todėl stengiasi apriboti bendravimą su juo), jis kartais kreipiasi psichologinės pagalbos. Tuomet reikia daug laiko ir pastangų, kad suprastų, jog požiūris į kitus žmones gali būti ir kitoks, t. y. geranoriškas. Kai kuriems pavyksta įveikti egoizmą, ypač jei aplinkiniai jiems padeda patirti nesavanaudiško elgesio džiaugsmą.

Neįmanoma užmegzti ir juo labiau palaikyti lygiaverčių ir pagarbių santykių su savanaudžiu. Todėl toks jo gyvenimas yra nuskriausto, neįvertinto ir atstumto žmogaus gyvenimas. Jam belieka guostis išorinio gyvenimo gėrybėmis viduje išgyvenant savo vienišumą ir nelaimingumą.

Žmonės labiau trokšta būti laimingi, negu nori kitų dalykų gyvenime. Mokslininkai ieško atsakymų, kokie žmonės jaučiasi laimingi. Atlikti tyrimai, kuriuose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių iš 48 pasaulio šalių, parodė, kad laimingais save laikantys žmonės turi tam tikrų asmenybės bruožų. Buvo išskirtos savybės, būdingos laimingiesiems: jie linkę bendrauti su laimingais žmonėmis (laimės jausmas yra užkrečiamas), geba po nesėkmių greičiau atsitiesti; aktyviai siekia gyvenime to, kas jiems leistų pasijusti laimingiems, ir, svarbiausia, yra labiau linkę pagelbėti kitiems – duoti, o ne imti.

Mes visi esame gyvenimo arba, tiksliau, Dievo skolininkai. Tad skubėkime dalytis. Dalytis tuo, ką mes gavome dovanai. Bet ne todėl, kad „atsiteistume“. Duoti – tai vienintelis būdas pripildyti savo ir kitų gyvenimą tikro džiaugsmo, gyvybės ir prasmės. Duoti, dalytis – tai vienintelis būdas įgyti daugiau gyvenimo.

Artuma 2018 m. balandis

19

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie Velykas

Kristijonas, 6 metai

Juvilė, 4 metai

Kai ateina Velykos, būna labai linksma. Tada reikia visus pasveikinti, apkabinti ir dar pabučiuoti. Ir mane su Velykomis visada pasveikina krikšto mama ir dar kita mamos sesė, teta Virginija. Pas jas per Velykas ateina Velykų bobutė ir visada man perduoda dovanų. Aš labai laukiu tos Velykų bobutės. Pernai ji man atnešė tokį traktorių. Paspaudi mygtuką, ir jo samtis pats į viršų pasikelia. Kartą su tėčiu žaidėme statybas su traktoriumi, ir žinai, ką pastatėme? Bažnyčią! Tada per Velykas ją papuošėme. Paskui dar ta bažnyčia truputį pastovėjo ir ją išardėme. Nes jau baigėsi Velykos, o per kitas Velykas pastatysime kitą bažnyčią. Jau sugalvojau, kokį bokštą jai sumontuosiu. Per Velykas pas mus bus linksma, nes mes net savo bažnyčią turėsime.

Kai būna Velykos, tada reikia eiti į bažnyčią. Kai su močiute važiavome į bažnyčią, tai net varpais skambino.

Aš tai girdėjau ir man buvo labai gražu. Dar buvo rytas, ir varpai labai gerai girdėjosi. Močiutė man sakė, kad per Velykas būtinai reikia visus pasveikinti, nes tada jau prasideda tikras pavasaris. Labai gražiai čiulba paukščiai. Kartą pas mus prie namo atskrido toks mažiukas paukštelis ir labai ilgai čiulbėjo, ir net mus su Velykomis pasveikino.

Aš tada jam nunešiau duonos trupinukų ir pavaišinau, nesgi Velykos, ir visi turi būti labai linksmi ir pavalgę.

Ernestas, 6 metai Velykas tai pas mus visi švenčia, tik mano tėtis nešvenčia. O žinai, kodėl? Jis paprasčiausiai nemėgsta kiaušinių. Kai jau atvažiuoja močiutė ir visi susėdame prie stalo, visada reikia daužyti kiaušinius. Aš tai išsirenku patį gražiausią, kokį nors su gėlyte arba su tokiu labai gražiu lipduku papuoštą. Kai per Velykas daužome kiaušinius, tai dažniausiai mano kiaušinis būna pats stipriausias. Bet tėtis kiaušinių nedaužo ir iš viso jų nevalgo. Močiutė visada per Velykas padovanoja man tokių didelių šokoladinių kiaušinių. Man jie nelabai skanūs, bet kiaušinio viduje visada randu tokią staigmeną – mažą žaisliuką. Žaisliukus aš renku ir jau labai daug jų turiu. Paskui galima pasikeisti su draugais, jeigu du ar trys žaisliukai būna vienodi. Man labai patinka keistis tais žaisliukais.

Matas, 5 metai Kai ateina Velykos, tada namuose atsiranda labai daug ir labai gražių kiaušinių. Ir net ne kiaušinių, kitaip jie vadinami. Taigi tada būna daug margučių. Velykas reikia švęsti, nes tada gali sužinoti, kieno margutis stipriausias, ir kai laimi tas margučių varžybas, tada turi jų labai daug.

Kai buvo Velykos, aš su mama, su tėčiu ir su savo krikšto mama žaidėme margučių ridenimą. Ir žinok, aš laimėjau.

Tada kelis margučius padovanojau kitai močiutei. Ji labai džiaugėsi, bet sakė, kad margučius reikia dažyti su svogūnų lukštais ir visai negalima dėti jokių dažų. Nes kai kiaušinius nudažai su dažais, jie jau pasidaro nevalgomi, nes užnuodyti. Tai aš visada su lukštais juos dažau. Tada jie dar būna valgomi. Man labai patinka ir šokoladiniai margučiai. Tie tai daug skaniau negu tikri kiaušiniai.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Albina Žiupsnytė Drugių karalystė Drugių karalystė – fantastinė pasaka, subtiliai prabylanti apie bendruomeniškumą ir vienybę, ekologiją ir Dievo kūrinijos darną.

Albina Žiupsnytė, kaip ir Drugių karalystės herojai, įsitikinusi: „Grožis palengvina pasaulio vargus!“ Detaliomis šviesių, švytinčių tonų iliustracijomis ir nuotaikingu tekstu perteikiamas itin skaidrus, džiaugtis sukurtas pasaulis, – belieka jį pažinti, puoselėti, drauge su autore išgyventi.

NAUJA ARTUMOS KNYGA! IEŠKOKITE REDAKCIJOJE IR KATALIKIŠKUOSE KNYGYNUOSE VISOJE LIETUVOJE!

20

Artuma 2018 m. balandis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dievo žodžio šviesoje Rugpjūčio 21–26 d. Dubline vyks 9-asis Pasaulio šeimų susitikimas. Kad šeimos galėtų geriau jam pasiruošti ir gauti daug vaisių iš šio susitikimo, Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija pagal Luko evangelijos (2, 41–52) ištrauką parengė septynias katechezes. Skaitykime, mąstykime, pasirenkime ir važiuokime į Pasaulio šeimų susitikimą Dubline.

„Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų“ (Lk 2, 41) Dievo žodis Šventosios Šeimos gyvenime Pasak Luko evangelijos, Juozapas ir Marija kasmet eidavo į Jeruzalės šventyklą švęsti Velykų, drauge atlikti religinio akto ir pasiimdavo su savimi Jėzų. Regime šeimą, kurios visi nariai drauge – tėvas, motina ir sūnus – leidžiasi į ilgą, anuomet visokių vargų bei sunkumų kupiną kelionę (įskaitant tai, kad grįžtant namo Jėzus savo noru nuklydo į šalį) per Velykas padėkoti Dievui už Izraelio tautos išlaisvinimą iš Egipto vergijos. Ši šeima atmena išganomąją Dievo meilę, kuri ją gaivina ir skatina gyventi dabartyje žvelgiant į ateitį, kai ištikimas Dievas išpildys ir įgyvendins savo pažadus. Šventosios Šeimos kelionė atskleidžia svarbų „pagrindą“, į kurį mūsų dėmesys atkreipiamas pirma šio epizodo pateiktuose Evangelijos pasakojimuose. Ir Mariją, ir Juozapą iš aukštybių pasiekia visiškai netikėtas ir stebinantis, tikėjimo atsaką sužadinantis žodis. Angelo pasirodymą Marijai jos namuose Nazarete ir Juozapui – sapne dažnai laikome savaime suprantamu ir deramai neįvertiname.

Mums atrodo normalu, kad abu pritaria.

Iš tiesų Luko ir Mato Evangelijos pasakojimų paskirtis yra perteikti susitikimą su Dievu bei Jo pašaukimą, apgaubtą didžiulio, žodžiais neišreiškiamo slėpinio.

Lukas, tiesą sakant, apie pasirodymą net nekalba, bet pavartoja pasakymą: „atėjo pas ją“ (plg. Lk 1, 28), o Matas rašydamas, kad „per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas“ (Mt 1, 20), kalba apie ne

tokį akivaizdų to, kas dieviška, pasireiškimą, nes tai vyksta sapne. Todėl pagrindinė abiejų evangelistų žinia yra tai, kad Dievo žodis kviečia Marijos ir Juozapo širdis visiškai atsiliepti, ir tai paženklins visą jų gyvenimą. Dievo žodžiu abiem perteikiami, pranešami ir atskleidžiami nauji, nepaprasti ir netikėti įvykiai, tačiau pirmiausia, kreipiantis į juos asmeniškai, norima užmegzti santykį. Dievas abiem pasako tą patį žodį: „Nebijok!“ (Lk 1, 30; Mt 1, 20). Šiuo atžvilgiu iškalbingi popiežiaus Pranciškaus Amoris laetitia žodžiai: „Dievo žodis yra ne abstrakčių tezių seka, bet kelionės palydovas krizę ar kokį nors skausmą išgyvenančioms šeimoms ir kreipia į kelio tikslą, kai Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto (Apr 21, 4)“ (22). Marija ir Juozapas, nepaisydami pavojų, lydėjusių ano meto tokias keliones, kasmet eina į Jeruzalės šventyklą švęsti Velykų ir pasiima su savimi Jėzų todėl, kad patyrė ir tebepatiria Dievo žodį savo konkrečiame gyvenime. Visa jų istorija yra siužetas, suaustas iš tos pačios gijos, kuri yra Dievo žodis. Būtent tas Žodis paskatina juos leisti Sūnui išvysti pasaulio šviesą Betliejaus oloje (Mt 2, 6); tas pats Žodis paragina juos bėgti į Egiptą gelbėjant Jėzų nuo Erodo (Mt 2, 13); tas pats Žodis vėlgi pašaukia juos po Erodo mirties grįžti į Izraelio žemę (Mt 2, 19–23).

Dievo žodis mūsų šeimose Šventoji Šeima savo kasdieniais iššūkiais moko mus, kad Dievo žodis yra daugiau nei religinės tiesos perteikimas, katechezė ar įgyvendintinų moralinių pamokymų rinkinys; Dievo žodis yra stiprus, gyvas santykis su Dievu, santykis, tampantis kiekvienos šeimos gyvenimo

istorija. Būtent todėl šeima yra pirmutinė vieta, kur perduodamas pasakojimas apie dieviškojo žodžio patyrimą. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „Biblijoje šeima taip pat laikoma vaikų katekizavimo vieta. Tai suspindi aprašant Paschos šventimą (plg. Iš 12, 26–27; Įst 6, 20–25) ir vėliau išnyra žydų haggadah, tai yra dialoginiame pasakojime, lydinčiame Paschos valgymo apeigas. Dar labiau tikėjimo skelbimas šeimoje aukštinamas vienoje psalmėje: ‘Dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo, neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet būsimai kartai pasakosime apie Viešpaties galybę ir jos darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus. Jis davė įstatus Izraeliui, Mokymą – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams jį perteikti savo vaikams, kad būsimoji karta jį pažintų – jų vaikai, kurie dar gims, – kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams’ (78, 3–6). Todėl šeima yra vieta, kur tėvai savo vaikams tampa pirmais tikėjimo mokytojais. Tai – ‘amatas’, perduodamas asmens asmeniui: ‘Kai ateityje tavo sūnus klaus tave <...>, tu jam atsakysi <...>’ (Iš 13, 14)“ (AL 16).

Mes taip įpratę tikėjimo perdavimą susiaurinti išskirtinai iki tiesos standartų ir religinių praktikų mokymo, kad užmirštame, jog tikėjimas apima gyvą, konkrečią Dievo patirtį. Jei tokia patirtis nevirsta tikrove ir netampa mūsų dalimi namie, krikščioniškasis tikėjimas susiaurėja ligi vien religiškumo ir bažnyčios pastato viduje atliekamų ritualinių aktų, neturinčių daug reikšmės mūsų kasdieniam gyvenimui. Šiandien paprastai skundžiamasi, kad vaikai ir jaunuoliai po įkrikščioninimo kelionės, kai jiems buvo leista priimti sakramentus, neretai liaujasi lankytis Artuma 2018 m. balandis

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

parapijoje, nebeateina į bažnyčią dalyvauti liturgijoje net per Kalėdas ir Velykas. Nestebėtina: kaip jaunuolė(-is) gali vaikščioti į bažnyčią, jei ji(-s) namie ir kasdieniame gyvenime nepatyrė Dievo žodžio tikrovės? Todėl neatidėliotinai būtina keisti padėtį ir pradėti iš naujo tarsi pirmą kartą skelbti Jėzų Kristų. Popiežius Pranciškus visiškai pagristai to reikalauja: „Šeimoms ir tarp jų turėtų vis iš naujo nuskambėti pirmasis skelbimas to, ‘kas gražiausia, didžiausia, patraukliausia ir sykiu būtiniausia’ ir ‘būti evangelizacinės veiklos <...> šerdimi’. Tai – pagrindinis skelbimas, vis išgirstinas įvairiais būdais ir skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais. Mat ‘nieko nėra solidžiau, tvirčiau, patikimiau ir išmintingiau už tokį skelbimą’, ir ‘visas krikščioniškasis ugdymas yra kerygmos stiprinimas’“ (AL 58).

Velykų slėpinys šeimos gyvenime Kaip šiandien skelbtina kerigma?

Būdą mums vėl rodo Juozapas ir Marija. Jie į Jeruzalę eina švęsti Velykų. Ši šventė Izraelio tautai svarbiausia ne tik dėl savo reikšmės, bet ir dėl to, kad ji realiai susijusi su konkrečia žmonių patirtimi. Kitaip tariant, Jėzaus gimdytojai yra patyrę Velykas savo gyvenimo įvykiuose; tai ne vien praeities atminimas ar liturginis ritualas, tai gyva mirties ir prisikėlimo jų egzistencijoje patirtis. Jie, žinoma, nė kiek nenujaučia ir nenumato savo sūnaus Jėzaus Velykų, bet Evangelijos istorijų autoriai visada pradeda nuo kerigmos, t. y. nuo Kristaus mirties ir prisikėlimo, kurių šviesoje pasakoja visus kitus epizodus, pamatinio skelbimo. Marija ir Juozapas gyvena šeimos gyvenimą pagal Dievo

Šeimoje apmąstykime Kodėl Dievo žodis mūsų šeimose yra toks tolimas ir nesuprantamas?

Ką daryti, kad taip nebūtų?

Sunkumų ir krizių akimirkomis šeimos retai kreipiasi į Dievo žodį ieškodamos šviesos ir paspirties. Ko trūksta ir ką daryti, kad būtų kitaip? Šeimoje įgyvendinkime Ar jūsų šeimos gyvenime būta įvykių, kuriuose Dievo žodis tikrai buvo įsikūnijęs? Pakalbėkite apie juos.

Velykos kiekvienoje šeimoje švenčiamos tik tada, kai jomis tikrai gyvenama. Suteikti šeimos dalykams velykinį skonį yra lygiai tas pats, kaip paragauti naujo vyno per vestuves Kanoje. Kaip gyvenate savo tėvyste ar motinyste Dievo jums dovanoto sutuoktinio atžvilgiu? Kaip leidžiate savo vaikams patirti motinos–tėvo santykį? Ar ši katechezė padėjo pajusti Velykų slėpinį, veiklų jūsų namuose?

Bažnyčioje apmąstykime Jei „Biblija pilna šeimų“ (AL 8), kaip sako popiežius Pranciškus, kodėl Šventasis Raštas dažnai atrodo per abstraktus ir per daug nutolęs nuo šiandienių šeimų? Kokios tarnybos ar, teisingiau, kokio teisingumo stinga mūsų krikščioniškose bendruomenėse?

Katalikų lankymasis liturgijoje vis menksta, ir mes dažnai apsiribojame šiuo išoriniu gilesnės problemos požymiu. Ką Bažnyčia galėtų ir turėtų daryti, kad padėtis imtų keistis?

Bažnyčioje įgyvendinkime Kaip įvesdinti Bibliją į namus taip, kad šeimos ją skaitytų, kad ji joms taptų tikrąja šviesa?

Kas mums labiau rūpi – švęsti Velykų slėpinį bažnyčiose ar gyventi juo šeimose? Ką būtų galima pasiūlyti tokiai mąstysenai keisti?

22

Artuma 2018 m. balandis

žodį, nes yra visiškai įsitraukę į Velykų logiką. Panašiai Dievo žodis kiekvienoje „namų Bažnyčioje“ įsikūnija tik tada, kai šeimoje gyvenama Velykų slėpiniu: juk būtent Kristaus Velykos suteikia gyvybės ir prasmės mūsų namams. Velykos nėra idėja, tiesa ar skelbimas, perteiktini šeimos, bet kiekvienoje šeimoje jau yra nuo Santuokos sakramento šventimo dienos. Sutuoktinių jungtuvių sakramentu sudabartinamas Kristaus, gyvenančio ir besidarbuojančio jų meilės ryšyje, velykinis slėpinys. Kiek sutuoktinių krikščionių suvokia šią nepaprastą tiesą? Kiek iš jų žino, kad jų santuoka ir šeimos gyvenimas Santuokos sakramento suteikiama malone yra nuolatinis Velykų šventimas? Kiek jų suvokė, kad visos kančios, skausmo ir mirties akimirkos įtrauktos į velykinę logiką ir todėl tie skausmingi išbandymai neturi paskutinio žodžio bei yra stulbinamo prisikėlimo preliudas? Jei jiems niekas neskelbia Dievo žodžio, tai ar įmanoma jų kūnuose įžiūrėti Didįjį slėpinį? Štai kodėl „Sinodo tėvai taip pat pabrėžė, kad Dievo žodis yra šeimos gyvenimo ir dvasingumo šaltinis. Visų šeimų pastoracija turėtų leistis būti formuojama viduje ir ugdyti namų Bažnyčios narius maldingu ir bažnytiniu Šventojo Rašto skaitymu. Dievo žodis yra ne tik geroji naujiena privačiam asmens gyvenimui, bet ir sprendimo kriterijus bei šviesa, padedanti įžvelgti įvairius iššūkius sutuoktiniams ir šeimai“ (AL 227). Jei mūsų šeimos turi tapti tuo, kas jos yra sakramento galia, ordinarinei pastoracijai esmingai būtina sukti šia kryptimi. Šiam menui skirtinas kasdienis dėmesys, nes jis tiesia kelią tikram santuokiniam ir šeimyniniam dvasingumui. Tam ypač reikia ganytojų pastangų. Jie pašaukti „skatinti šeimas augti tikėjimu. Todėl pravartu raginti dažnai eiti išpažinties, ieškoti dvasinio vadovavimo, dalyvauti rekolekcijose. Tačiau nereikia užmiršti kviesti per savaitę surasti laiko šeimos maldai, nes šeima, kuri meldžiasi vieningai, vieninga ir lieka. Kartais, lankydami šeimas, turėtume pakviesti visus šeimos narius pasimelsti vieniems už kitus ir šeimą patikėti Viešpaties rankoms. Sykiu naudinga kiekvieną iš sutuoktinių

Jaun

paraginti vienam pasimelsti Dievo akivaizdoje, nes kiekvienas turi savo slaptą kryžių. Kodėl Dievui nepapasakojus, kas slegia širdį, ar nepaprašius jėgos savo žaizdoms išgydyti ir šviesos savo įsipareigojimui tesėti?“ (AL 227). Labiau už mokymą, ugdymą ar švietimą popiežius Pranciškus pabrėžia „skatinimą“, nes tikrojo mokytojo menas yra ne tik mokyti, bet ir įkvėpti stiprybės sunkumų akivaizdoje bei tai, ką nori perteikti kitam žmogui, gebėti perduoti labiau širdimi nei protu. Šventasis Tėvas gerai supranta, jog kurti šeimą reikia daug drąsos, ir pats yra labai nustebintas, kad, „nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“ (AL 1). Šeimai išgyvenant dramą, pavyzdžiui, netikėtai netekus vaiko, per anksti mirus sutuoktiniui ar abiem praradus darbą, atsidūrus rimtoje santuokos krizėje, melstis nėra lengva. Jei nepersiimame Velykų slėpinio, visada gyvo ir veiklaus kiekvienoje santuokoje, logika, pamokos lieka vien žodžiais, lengvai nupučiamais vėjo. Tad skatinimas būtinas, tačiau ne mažiau reikia konkrečių liudijimų, tiesiančių kelią ir parodančių, jog mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje viskas yra galima. Niekas geriau to neliudija kaip Šventoji Šeima iš Nazareto. Šeimos „raginamos, kaip Marija, drąsiai ir giedrai gyventi liūdnais ir džiugiais šeimos iššūkiais bei sergėti ir svarstyti širdyje įstabius Dievo darbus (plg. Lk 2, 19. 51). Marijos širdies lobyne yra ir visi kiekvieno iš mūsų šeimos įvykiai, kuriuos ji rūpestingai saugo. Todėl ji mums gali padėti savo šeimos istorijoje atpažinti Dievo žinią“ (AL 30).

Tad Dievo žodis kiekvienai šeimai teikia gyvenimo išminties ir šviesos, būtinų kiekvienos šeimos dideliems ir mažiems įvykiams aiškinti, ir taip iš anksti paragauti Amžinosios santuokos, į kurią visada yra pašaukta kiekviena šeima.

Gelbėsiu Žemę – negimdysiu,

arba Ar Žemė gali išmaitinti savo vaikus?

Alexander Popov nuotrauka

imo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Aplinkosauga neatsiejama nuo žmogaus, – teigia popiežius Pranciškus, skatinantis suvokimą, jog esame vieno Tėvo vaikai ir pasaulio gėrybės priklauso ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. Tačiau dabartiniai -niolikmečiai jaudinasi, jog, sparčiai didėjant gyventojų skaičiui, ilgainiui Žemėje pritrūks vandens ir kitų būtinų išteklių, todėl renkasi... negimdyti. Kiek pagrįsta ši baimė perpildyti Žemę?

Naujos kartos mąstymas Galimu žmonių pertekliumi pasaulyje susirūpinę aktyvistai skatina šeimas sąmoningai nebloginti situacijos. Aisvilės (16 m.) nuomone, jos karta atneš laukiamų pokyčių.

Pagaliau gyvename tūkstantmetyje, kai žmonės atsigręžia į planetą Žemę. Žemė – mūsų namai, o iki šiol namuose tik šiukšlinome, teršėme, ją išnaudojome.

Daugelis nesusivokėlių sėkmingai tai daro ir toliau! Nesąmoningas gyvenimas man prilygsta spjūviui mamai į veidą. Tik šiuo atveju visi spjaudome į Žemę – planetą, kurios išteklius turėtume puoselėti ir branginti. Planetos ištekliai riboti. Žmonių skaičius vis didėja. Todėl aš nusprendžiau padaryti vieną mažą žingsnelį, – ką galiu iš savo pusės, – niekada neturėti vaikų. Nenoriu būti kalta dėl didesnio vartojimo ar bado Afrikoje. Kam svarbiau čiūčiuoti lėliuką – jų reikalas.

Bet žinant, kad Žemėje jau dabar gyvena (ir ją teršia, jos išteklius naudoja) daugiau nei septyni milijardai žmonių, susilaukti dar vieno yra labai savanaudiška. Šią vasarą perskaičiau Dano Browno knygą Inferno (daug tiesos joje buvo pasakyta). Tai detektyvas apie pamišusį mokslininką. Jis apskaičiavo, kad po tiek ir tiek metų Žemėje taps nebeįmanoma gyventi dėl žmonių pertekliaus. Tada sukūrė ir per vandenį išplatino užkratą, paverčiantį visus, prisilietusius prie vandens, nevaisingais. Taip jis išsprendė problemą.

Aš nesakau, kad jis padarė gerai: nereikia žmonių sargdinti ir nuodyti. Bet gal patys tapkime sąmoningi, ir nereikės jokių drastiškų priemonių?

Po mažiau negu 100 metų Žemėje jau bus ankšta. Jeigu nepristabdysime savo „dauginimosi mašinų“, 2100-aisiais planetoje siautės jau beveik 12 milijardų žmonių. Ir ką jie gero atneš? Sukurs dar daugiau plastiko? Išžudys dar daugiau gyvūnų rūšių? Dirs veršelių odą savo batams, kol nebeliks, nuo ko dirti? Atiminės iš kaimynų vandenį ar gaminsis jį specialiomis technologijomis, nes, ups, jau visą išgėrė kita pasaulio pusė? Mmm, taip, žavinga ateitis laukia.

Aš prie tokios ateities prisidėti nenoriu. Geriau jau gyvensiu sąmoningai.

Ir ne aš viena. Turiu draugų, kurie taip pat mąsto. Tikiuosi, dabar ateina sąmoningesnė, mažiau žalos daranti karta.

Artuma 2018 m. balandis

23

Jaunimo

is

iššūk

Rūšiuokime šiukšles. Nenaudokime plastiko. Neskriauskime gyvūnų – juk turime proto rinktis ir galime atsisakyti mėsos. Nesimaudykime duše dvi valandas ir veltui neeikvokime vandens. Ir labai prašau – nesidauginkime lyg bepročiai. Triušiai negali susilaikyti. Žmonės – gali.

Mano dukra reikalinga pasauliui

Mike Wilson nuotrauka

Tradiciniu šeimos supratimu gyvenantys jaunuoliai baisisi šia mada ir vadina ją iškreiptu aplinkosaugos suvokimu. Požiūrį į tai išsakė jauna mama Mantė (19 m.).

Gruodžio pabaigoje pagimdžiau mergytę. Ryte mane pasitinka jos šypsena ir ištiestos rankutės, naktį migdau prie savęs, kai kalasi dantukai... Neįsivaizduoju didesnės gyvenimo prasmės.

Man nesuprantamas požiūris: „Neužimkim Žemėje vietos.“ Gyvenimo tėkmė ir Dievo planas nėra mūsų perprantami dalykai. Ar galime taip išpuikti, kad prisiimtume visą atsakomybę už planetos ateitį? Atsisakyti pagrindinio stebuklo – gyvybės?

Laukdamasi jaudinausi – vis dėlto esu dar labai jauna.

Neturiu susikūrusi finansinio pagrindo, o vaikučius išlaikyti nemažai kainuoja. Mama mane ramino: „Davė Dievas burną, duos ir duonos.“ Pasitikėjau Juo ir nerimas praėjo. Gyvename kukliai, skaičiuoju, stengiuosi, bet niekada nesigailiu. Esu labai laiminga mama. Gal mano dukrytė išaugs smegenų chirurge ir gelbės gyvybes? Gal šokėja ir džiugins teatro žiūrovus? Arba bus pardavėja, kurios šypsena pirkėjams praskaidrins dieną? Ji galės būti, kuo tik nori, o aš esu tikra – ji bus pasauliui reikalinga. Jau yra, nes Dievas leido jai ateiti. Gyvybė suteikiama ne be priežasties. O tai, kad mes tų priežasčių nežinome, normalu.

Esame tik žmonės. Kaip galime imtis spręsti gyvybės klausimus, kai gyvybė mums nepriklauso? Ji tik ateina per mus.

Noriu įprasminti savo buvimą Žemėje, ir jei bus duota, turėti dar vaikučių. Tikiuosi išauklėti juos taip, kad suprastų ir surastų savo misiją mūsų planetoje.

Vandens trūkumas – mitas Tiems, kurie pernelyg jaudinasi dėl didelio žmonių skaičiaus ir nenori gimdyti, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro vadovas doc. dr. Eimantas Peičius siūlo rinktis alternatyvą – įsivaikinti, globoti vaikus. „Šeima be vaikų, žinoma, vis tiek yra šeima, tačiau galbūt ne tokia visavertė. Kalbant apie globalią demografinę situaciją matome, kiek daug yra beglobių vaikų, 24

Artuma 2018 m. balandis

kuriais galima pasirūpinti. Įsivaikinti, globoti būtų vienas iš pasirinkimų žmonėms, turintiems sąlygas auginti vaikus, bet apsisprendusiems jų neturėti dėl žmonių gausos planetoje“, – svarstė docentas.

Ką atsakyti žmogui, bijančiam, jog į pasaulį išleis dar vieną gamtos nesaugantį, plastiku piktnaudžiaujantį ir teršiantį žmogų? „Argumentas to bijantiems būtų toks: viskas priklauso nuo to, kaip mus auklėja, ugdo. Žmogus gali tapti vartotoju arba atsakingu vartotoju. Vartojimo neišvengsime, nes gyvename pasaulyje, kuriame važinėjame automobiliais, perkame daiktus. Tačiau jei asmuo išmokytas vartoti atsakingai, jis taupiai naudos išteklius, rūšiuos šiukšles ir t. t.“, – vardijo dr. Peičius.

Bioetikos specialistas pabrėžė, jog vengti susilaukti vaikų „vardan ekologijos“ – nelogiška. „Išteklių Žemei iš esmės pakanka. Mitas, jog kažkada pritrūksime vandens ir kitų pragyvenimo išteklių. Svarbu, kaip jie paskirstomi. Kai trūksta maisto ar vandens, to pirmiausia trūksta žemiausios klasės atstovams, skurstantiesiems. Turtingiesiems ir Afrikoje per katastrofas netrūksta vandens. Taigi šis klausimas labiau socialinis, bet iš esmės visko būtino Žemėje užtenka. O sprendimą nesusilaukti vaikų grįsti išteklių trūkumu? Ne, tai ne argumentas“, – tvirtino jis.

Nespekuliuoti ekologija Bioetikos ekspertas, VDU Katalikų teologijos katedros vedėjas kunigas prof. dr. Andrius Narbekovas sakė, kad tėvystė turi būti atsakinga ir tinkamai suprantama. „Seniai aiškinama, kad žmonių Žemėje yra per daug, neva reikia mažinti jų skaičių. Tai mitas. Tokia mąstysena yra didelė problema. Bažnyčia visada moko atsakingos tėvystės. Į pasaulį paleistą vaiką reikia išauginti, išmaitinti, išlavinti. Posakis „Kiek Dievas duos“ nėra teisingas.

Savaime suprantama, kad vaiko atėjimas į pasaulį reikalauja atsakingumo. Tačiau noras atsisakyti gimdyti, idant pasaulyje būtų mažiau žmonių, yra niekuo nepagrįstas.

Tai galimybės išpildyti tai, į ką kiekvienas yra pašauktas, praradimas. Taip prarandami esminiai dalykai, nes pasaulyje nėra nieko svarbiau už žmogų. Žmogų, kuris gamina, kuria, palaiko. Jeigu žmogaus gyvybė nebebūtų didžiausia vertybė, kiltų labai liūdnų pasekmių. Reikia atsakingos tėvystės, bet ne spekuliacijų ekologijos idėjomis.“ „Ekologijos tikslai geri, tačiau yra tam tikrų tikslų hierarchija. Jeigu žmogaus gyvybę joje nustumiame žemiau už kitus gamtos dalykus, turime rimtą problemą“, – įsitikinęs kunigas Narbekovas.

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Ar galimas erosas kine?

Ramūnas AUŠROTAS Akivaizdu, kad krikščionys kine labiau toleruoja smurto, negu erotines scenas. Pavyzdžiui, Melo Gibsono „Kristaus kančia“, pasaulio kritikuota už smurto perteklių, krikščionių buvo sutikta beveik be pasipriešinimo, suvokiant jį kaip Jėzaus Kristaus kančios už žmonijos nuodėmes dydį išreiškiantį būtiną naratyvo elementą. O Audriaus Juzėno filmas „Pelėdų kalnas“ (2018) iš esmės dėl erotinių scenų iš katalikų Lietuvoje susilaukė atmetimo reakcijos, praktiškai nebesvarstant meninės ir kinematografinės filmo plotmės. „Pelėdų kalno“ premjera Lietuvoje įvyko tą pačią dieną, kai JAV kino ekranuose debiutavo naujas evangelikalinių krikščionių kino kompanijos Pure Flix (sukūrusios „Dievas ne miręs“, 2014; „Ar tu tiki?“, 2015; „Kristaus byla“, 2017) darbas „Samsonas“ (Samson). Katalikas kino kritikas Stevenas D. Greydanus sako, kad nuo šios biblinės istorijos, perkeliant į ekraną, buvo nuvalytos bet kokios seksualinės potekstės. Ir nesėkmingos vedybos su filistiniete, ir Samsono apsilankymas Gazos viešnamyje buvo dirbtinai nutyrinta (pvz., pirmasis atvejis filme virsta skaisčia draugyste). Biblinis tekstas abiem kartais vartoja tą patį žodį pamatė (Ts 14, 1–4; Ts 16, 1–3), atsikartojantį ir Dovydo nuodėmės istorijoje (2 Sam 11, 2) ir menantį tą geidulingą pirmuosius tėvus dar Rojaus sode (Pr 3, 6) pavergusį žvilgsnį. Laisvas jų pritarimas nuodėmei sukėlė polinkį į ją, arba geismingumą (concupiscentia) (KBK 405). Žmogiškasis Samsono silpnumas ir davė jo priešams mintį pasamdyti koketę Delilą (arab. „flirtas“), kad išgautų jo stiprybės paslaptį.

Kaip patvirtina žmogiškoji patirtis, polinkis į nuodėmę pasireiškia ne tik gašlumu, bet ir šakojasi į visas puses septyniomis didžiosiomis, arba mirtinomis, nuodėmėmis, iš kurių kyla kitos ydos. Samsonui buvo būdinga pasiduoti ir rūstumui (lot. ira, gr. orgē). Ten, kur stoka, gali veikti malonė – būtent šį Samsono silpnumą jo gyvenime Viešpats panaudoja savo tautos labui. Tačiau kitas silpnumas jį pražudo.

Žvelgiant iš teologinės perspektyvos, akivaizdu, kad taip apvalius biblinį siužetą nuskursta ne tik meninė, bet ir teologinė filmo vertė. Biblijoje polinkis į nuodėmę tekstualizuojamas pasitelkiant septynias didžiąsias ydas, tačiau būtent gašlumas (lot. luxuria), arba paleistuvybė (gr. porneia), kaip asimetriška meilei yda, tampa pagrindine meninės raiškos priemone nusakyti meilės Dievui stokai išrinktojoje tautoje. Stipriausias svetimavimo, kaip Izraelio neištikimybės Viešpačiui, įvaizdis sutinkamas Ozėjo knygoje, pasakojančioje apie pranašą, į žmonas imantį kekšę iš pagonių deivės Ašeros šventyklos.

Akivaizdu, kad Biblijos teksto, kai jis kalba apie meilę ar jos priešybes, negalima skaityti tik pažodžiui, o norint jį suprasti, reikia taikyti analoginį Biblijos interpretavimo būdą. Evangelikalinis kinas atspindi protestantiškos vaizduotės paradigmą kine su jai nebūdingu analoginiu mąstymu. Todėl žvilgsnis į biblinius siužetus tampa labiau istorinis, negu teologinis, o iš filmo naratyvo pašalinamos nepatogios priemaišos, pirmiausia – erotika.

Katalikiškos vaizduotės paradigma leidžia erotiką palikti ir ją interpretuoti. Pavyzdys gali būti garsusis Larso von Triero filmas „Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1987). Šiame kontekste galima pasakyti, kad ir „Pelėdų kalne“ galima analoginė erotinių scenų interpretacija (juk rusės atliktą jauno vaikino išprievartavimą ir jo pajungimą geismui galima suprasti ir kaip prievartinį Lietuvos

okupavimą ir jos pajungimą kolaboravimui. Panašią strategiją savo filme „Nužudyti kunigą“ (To kill a Priest, 1988) apie Solidarumo globėjo šv. Jurgio (Jerzy) Popiełuszkos nužudymą naudoja Agnieszka Holland. Jame lenkų saugumo agentas praranda lytinį potraukį savo žmonai ir jį atgauna tik po kunigo nužudymo. Kunigas filme – tai saugumiečio sąžinės balso metafora.

Aišku, kad dėl nuodėmės paliesto žmogiškojo žvilgsnio kyla rizika į žmogaus asmenį tiek gyvenime, tiek ir kine žvelgti kaip į daiktą, o į žmogaus kūną – kaip į priemonę. Apie tai savo Kūno teologijoje kalba šv. Jonas Paulius II, sakydamas, kad geismas „nuasmenina“ žmogų ir paverčia jį objektu. Kalbant apie kiną, kyla pornografijos, arba pornovizijos (Jonas Paulius II Kūno teologijoje kalbėdamas apie vizualinį meną vartoja būtent šią sąvoką), pagunda. Tačiau kinas negali suformuoti polinkio į nuodėmę, nes tai yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Kinas gali šiam polinkiui pataikauti ir jį skatinti.

Tam ir yra kuriami pornografiniai filmai.

Bet filmo platintojas negali pareikalauti, kad į kino teatrą atėjęs žmogus šį polinkį kuriam laikui „išjungtų“, kaip ir filmo režisierius negali pasiekti, kad jo sukurtas kino filmas žmogų „suformuotų“.

Aišku, galima imti ir to nerodyti. Bet toks paternalizmas yra bevaisis, nes suponuoja realaus pagrindo neturinčią kūrėjo atsakomybę už žiūrovo žvilgsnį. Pedofilas, net ir žiūrėdamas Arūno Žebriūno „Gražuolę“ (1969), matys ne vaiką, bet geismo objektą, ir nieko čia nepadarysi.

Artuma 2018 m. balandis

25

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Protėvis Giovannino GUARESCHI

Sugrįžau į savo namelį kaime dėl reikalų nebuvęs 10 dienų iš eilės: buvo trečia popiet, tad aptikau visą pulkelį prie stalo.

– Vakarieniaujame, – paaiškino man Margarita. – Pasinaudodami, kad tavęs nebuvo, įvedėme keletą valgymo laiko pakeitimų.

Nieko nepasakiau, nes mintyse man sukosi labai įdomus klausimas: „Jei vakarieniauja trečią popiet, tai kurią valandą pietaus ir kurią valandą pusryčiaus? O penktos valandos užkandis?“ Pakilau į savo darbo kambarėlį antrame aukšte sutvarkyti atsigabentų iš Milano popiergalių portfelyje. Taip pat turėjau sužiūrėti išlaidas, patikrinti sąskaitas, pasirašyti keletą pažymų – dalykus, kurie man visada sukeldavo nemažą pasibjaurėjimą. Tarp popierių atradau išsimėčiusių šlamančiųjų iš savo atlyginimo. Pradėjau juos atrinkinėti, išlygindamas suglamžytus banknotus ir dėdamas vieną ant kito. Vieną akimirką atsisukau, nes pajutau dvi į save įsmeigtas akis. Sustojusi tarpduryje Margarita žvelgė į mane keistu žvilgsniu.

– Džiovanino! – su vos jaučiamu nerimu balse šūktelėjo Margarita. – Kas čia per šlamantieji?

Sutrikau – Margarita, kiek ją pažįstu, niekada nesidomėjo šlamančiaisiais.

Pinigai jai pirmiausia teikė nepatogumo jausmą; ji laikydavo banknotų paketus lygiai taip pat nesmagiai susirūpinusi, kaip įduodavo man dviem pirštais laikomą, kažkur stalčiuje aptiktą pistoletą sakydama: – Džiovanino, patrauk šalin šitą negandą!

Dar labiau sutrikau, nes Margarita palinko virš manęs ir, paėmusi pinigus, juos suskaičiavo. Po to pasirausė tarp vis dar mano portfelyje buvusių popiergalių ir, atradusi daugiau suglamžytų bank26

Artuma 2018 m. balandis

notų, dar kartą manęs paklausė, kas čia per šlamantieji.

– Uždarbis, – atsakiau.

– O kodėl slepiesi, kad juos suskaičiuotum?

Atsakiau jai, kad niekada nepasižymėjau įpročiu skaičiuoti savo šlamančiųjų sėdėdamas ant šaligatvio ar kelio stulpelio.

– Kodėl šie pinigai taip suglamžyti, tarp kitų popierių, tarsi būtum turėjęs juos skubiai ir nežiūromis sugrūsti į portfelį? Kiek man žinoma, darbovietėse nemoka atlyginimų įteikdami saują suglamžytų banknotų!

Atsakiau, kad iš tiesų man juos įteikė gražiai sudėtus į voką. Bet vėliau, prireikus šiek tiek pinigų, ištraukiau banknotus iš voko ir įdėjau į portfelį, nepasirūpinęs jų pirma vėl sudėti į voką.

– O vokas – kur jis?

Bandžiau atsiminti, kur tas nelemtas vokas pasidėjo. Po to pagaliau atsiminiau.

– Ach, taip. Jį panaudojau elektrinės krosnelės vandeniui savo darbo kambaryje Milane.

– Elektrinės krosnelės dabar veikia su vandeniu? – pasiteiravo Margarita.

– Ne, tačiau aš ant savo krosnelės laikau pilną vandens dubenėlį, kad šiek tiek drėkintų orą. Vanduo buvo beveik visai išgaravęs, tad, nežinodamas, kaip pripildyti dubenėlį, vietoj stiklinės panaudojau voką. Gerai atsimenu, nes, einant trečią kartą, vokas prakiuro ir vanduo išsiliejo ant grindų.

Margarita pritariamai palingavo galvą.

– Aišku. Tačiau kodėl pritvirtinai dubenėlį prie krosnelės?

– Jis nepritvirtintas. Paprasčiausiai padėtas ant krosnelės.

– Tai kodėl, užuot patį dubenėlį paėmęs nuo krosnelės, pakišęs po čiaupu ir pripylęs vandens, vaikščiojai jo pasiimti iš vonios su voku?

Apstulbęs pažvelgiau į Margaritą.

– Tu teisi, Margarita. Kodėl taip nepadariau? Juolab kad dubenėlis turi rankenėlę. Blogiausiu atveju, jei rankenėlė būtų buvusi karšta, galėjau panaudoti voką apvynioti rankenėlei.

Margarita staiga iššovė.

– Žodžiu, tu nori bet kokia kaina išsivaduoti nuo to voko!

Margarita uždėjo popieriaus lapą ant banknotų pakelio.

– Džiovanino, kiek gavai uždarbio?

– Neatsimenu: buvo mokesčių, įvairių mokėjimų, išankstinių įmokų. Tačiau čia yra visi pinigai, kuriuos gavau. Gali suskaičiuoti.

Margarita pažvelgė į mane.

– Visi?

– Žinoma.

– Ką tik sakei, kad ištraukei pinigus iš voko, nes tau reikėjo šlamančiųjų.

Prasižiojau ir, paieškojęs siūlo galo mano kukliai administracinei kompetencijai pernelyg sudėtingame kamuolyje, trumpai atkirtau: – Margarita, jei nori patikrinti, tereikia, kad pasidomėtum raštinėje! Vis dėlto norėčiau žinoti, kas tau staiga užėjo.

Margarita papurtė galvą.

– Man nieko neužėjo, Džiovanino.

Paprasčiausiai noriu tau priminti, kad mes kadaise puikiai gyvenome su dešimtadaliu pinigų, kuriuos uždirbi šiandien, ir man nieko nekainuotų sugrįžti gyventi į tris kambarėlius, atsisakant automobilio ir kitų menkniekių. Svarbu, kad tu nepridarytum kvailysčių!

Tą akimirką uždusęs įlėkė Albertino ir susijaudinęs kažką pakuždėjo Margaritai į ausį. Margarita pažvelgė į mane išplėstomis akimis, po to išėjo kartu su Albertino. Netrukus sugrįžo.

Atokvėpio valandai

– Džiovanino! – suriko Margarita. – Kas tas daiktas, kuris stovi priešais namus?

– Tas raudonas daiktas keturiais ratais?

– Taip.

– Konstruktorių sumanymu, turėtų būti automobilis.

– Kieno jis?

– Tam tikra prasme dabar yra mano, nors už jį nesumokėjau nei cento.

Margarita atrodė labai susijaudinusi.

– Man jį padovanojo, – nuraminau ją. – Man jį padovanojo Andriejus.

Margarita nervingai nusijuokė.

– Andriejus jam padovanojo tokį automobilį! – pradėjo šaukti. – Andriejus, suprantate? Jį sutiko ir pasakė: „Pone Džiovanino, kadangi netikėtai išprotėjau, žinote, ką padarysiu prieš eidamas į beprotnamį? Padovanosiu jums šitą automobilį!“ Pasakiau jai, kad nurimtų: kai kurios pasakos išsipildo ir tikrovėje. Aš parašiau vieno scenarijaus dialogą, ir Andriejus man padovanojo automobilį.

Margarita palinko prie manęs.

– Džiovanino, – tarė maldaujamu balsu. – Man visa tai nerūpi. Pasakyk man, kad nepamišai ir kad automobilį nusipirkai.

– Margarita, – atsakiau jai, – nei aš, nei Andriejus nesame pamišėliai: automobilis man buvo padovanotas.

– Džiovanino, aš išprotėsiu! – suaimanavo Margarita.

– Margarita, jei iš tiesų manai, kad šiame reikale reikia pamišėlio, gali juo būti.

Ramiai tęsiau savo darbą – nebuvo ko nerimauti. Akivaizdu, jog Margarita vėl buvo pradėjusi skaityti savo nelemtus detektyvinius romanus. Viskas jau buvo pažįstama – naktį atsibus ir pradės šaukti: „Ne! Ne! Neskambinkite į Skotland Jardą! Smaragdas yra Smutso seife! Tai jis nužudė Džeką Fortoną, pravarde ‘bedantis’!“ Ramiai darbavausi ir vakarienės valandą švilpaudamas nusileidau. Margarita ir pulkelis buvo prie stalo ir laukė.

Margarita atrodė šalta tarsi ledas. Tai manęs nesutrikdė: toks jos nusiteikimas aiškiai priklausė nuo kito skyrelio techninių reikalavimų.

Pradėjau valgyti, bet staiga mane supurtė Margaritos balsas.

– Paskambinau į Andriejaus banką: Andriejus jau du mėnesius yra Anglijoje. Kaip jis galėjo tau padovanoti automobilį?

Pradėjau juoktis. Tai nebuvo Andriejus iš banko.

– Supainiojai Andriejus, Margarita, – pasakiau jai, paaiškindamas, apie kurį Andriejų kalbama.

– Džiovanino, beprasmiška drumsti dalykus į visą šitą reikalą kas dešimt minučių įpainiojant naują Andriejų. Jei nepirkai automobilio, iš kur jį paėmei?

Po galais, šį kartą praradau savitvardą ir kumščiu trenkiau į stalą.

– Margarita! – surikau. – Tikiuosi, nemanai, kad jį pavogiau!

Margarita net nemirktelėjo.

– Viską žinau, – atsakė metaliniu balsu.

Margarita retai kalba metaliniu balsu.

Metaliniu balsu kalba tik ypač sunkiais atvejais. Ir tai man tikrai sukėlė nerimo.

– Margarita, jei tu viską žinai, tai ir aš noriu žinoti! – pasakiau prieštarauti neleidžiančiu tonu.

Tada Margarita atsigręžė į Albertino ir pažvelgė į jį. Albertino pritariamai linktelėjo galvą. Margarita atsistojo, nuėjusi pasirausė stalčiuje, po to sugrįžo, atsisėdo ir įteikė man voką.

Voke buvo nuo laiko pageltęs popierius: trys permatomi spausdinti lapai, išėję Parmos Imperiškojoje spaustuvėje 1805 m. balandžio 3 d., antrašte: Pranešimas Aukščiausia Kriminalinio Teisingumo Taryba – Parmos, Pjačencos, Gvastalos (ir t. t. ir t. t.) Valstybės – būstinė Parmoje (kalbama apie Parmos ir Pjačencos kunigaikštystę ir jos dalis, vieną iš daugelio valstybėlių iki Italijos suvienijimo; vert. past.).

– Na, ir? – paklausiau Margaritos.

– Skaityk, – atsakė Margarita.

Perskaičiau: Apiplėšimo sunkinančiomis organizuotumo ir bendrininkavimo tarp ginkluotų vyrų, tvoros perlipimo ir smurtingų veiksmų aplinkybėmis, įvykdyto praėjusių metų lapkričio 26 d. vakarą Vikomero parapijos namuose, padarant žalą jų rektoriui p. Angelui Pattini, netekusiam didelio kiekio sidabrinių pinigų ir kitų da-

lykų, įvertintų suma, didesne už aštuonis tūkstančius Parmos monetų pagal nustatytus būdus ir aktus ir pan., byloje minėtoji Aukščiausioji Kriminalinė Taryba, remdamasi medžiaga Proceso, didžiausia dalimi pravesto buvusio Parmos Kriminalinio Auditoriaus Aleksandro Baistrokio, dabar Gvastalos Tarėjo, vėliau pratęsto ir užbaigto Tarėjo Antonijaus de Lamos, dabartinio Tarnautojo minėtajame teisme ir to galioje specialiai deleguoto, po jo Ataskaitos bei Balsavimo paskelbė XIII Prancūzų eros metais žerminalio 8 dieną (1805 m. kovo 25 d.) savo galutinį Nuosprendį, kuriuo nuteisė: Pranciškų Picį, vadinamą Mikonu, iš Stanjo, 28 metų amžiaus, prisipažinusį kaltu, Juozapą Asalį, vadinamą Medina, iš Stanjo, 39 metų amžiaus, Ir Petrą Zakardį, vadinamą Grisantu, iš Viarolo, 34 metų amžiaus, pripažintus kaltais, už minėtojo Apiplėšimo įvykdymą, kaip aukščiau surašyta, aukščiausiai galutinei bausmei Kartuvėse.

Taip pat nuteisti Džiovanis Guareschis iš Fosos ir Julijus Zani iš Enzolos, pripažinti kaltais dėl bendrininkavimo minėtame Apiplėšime, priverstinių darbų bausmei prie druskos rato (mechanizmas druskai išgauti ir apdirbti; vert. past.), Guareschiui iki gyvos galvos, Zaniui dešimčiai metų ir po to ištrėmimui iki gyvos galvos iš Valstybių; be to, palikti Guareschį ir Zanį stebėjimui prie kartuvių, vykdant Nuosprendį tiems, kurie, kaip aukščiau išdėstyta, nuteisti aukščiausiai Bausmei, įspėjančiai pranešus Guareschiui apie mirtį Kartuvėse ir Zaniui apie druskos ratą iki gyvos galvos tuo atveju, jei bandytų bėgti, o minėtą ištrėmimo bausmę...

Minėtas mirties Nuosprendis bus įvykdytas Parmoje, įprastoje vietoje XIII Prancūzų eros metų žerminalio 13 d.

(1805 m. balandžio 3 d.).

Dionizijus Kreščini, Pirmininkas, ir Parmos, Pjačencos, Gvastalos ir kt.

Artuma 2018 m. balandis

27

Atokvėpio valandai

Valstybių Aukščiausiojo Kriminalinio Teisingumo Taryba.

A. Aurier, Sekretorius.

Perskaičiau seną dokumentą, po to pažvelgiau į Margaritą.

– Na, ir? – paklausiau.

– Džiovanis Guareschis iš Fosos, – atsakė Margarita. – Fosa yra pačiame centre tų žemių, iš kurių kilo tavieji. Šis Džiovanis kuo aiškiausiai yra tavo protėvis.

– Galbūt, Margarita. Ir man gaila, kad jis užbaigė savo karjerą maldamas druską Salsomadžore (druskos gavybos vieta; vert. past.).

– Pati tikiuosi, kad paspruko, – pareiškė Aistruolė.

Margarita ją nutvilkė žvilgsniu.

– Tu patylėk! Net jei kalbama apie tavo tėvą, teisingumas turi eiti savo keliu! Įsikišau.

– Margarita, pabandykime būti tikslūs. Kalbama ne apie mane! Kalbama apie mano bendravardį, gyvenusį daugiau nei prieš pusantro amžiaus!

– Kalbama apie tavo protėvį, Džiovanino. Medžio vaisius priklauso nuo augalo kokybės ir nuo maisto, kurį siurbia jo šaknys, sudėties. Viena iš tavo šaknų, Džiovanino, yra maitinama užnuodyto žiauraus plėšiko kraujo!

– Pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar jis kaltas! – pareiškė Aistruolė. – Pagal mane, jį nuteisė per klaidą.

Margarita paniekinamai pažvelgė į ją.

– Tai, ką tu dabar darai, – pasakė, – vadinama omerta (tylos įstatymas tarp nusikaltėlių; vert. past.)!

Pabandžiau kitaip pažvelgti į visą reikalą. Margarita liko nepajudinama.

– Džiovanino, niekada nesitikėjau tokio tipo baisybės iš tavęs. Dabar galiu sau paaiškinti daug dalykų: tavo netikėtus ir smurtingus proveržius, tuos šalto įtūžio blyksnius, kurie retkarčiais pasirodo tavo žvilgsnyje... Galbūt tą aistrą, kurią jūs visi iš tavo šeimos jaučiate automobiliams, paveldėjote iš to Džiovanio, daugybę metų dirbusio prie druskos malimo mašinos... Taip, ir norą sūrių patiekalų... Viskas tau visada per prėska! Kaip kitaip: ten, Salsamadžore, buvo daug druskos! Ir dar tavasis apsėdimas dėl pasiekimų, šaltas ryžtas siekiant savo užmačių. Džiovanino, nenoriu žinoti, iš kur tasai automobilis, kur stovi lauke: nenoriu žinoti, ar jį nusipirkai, ar jį tau padovanojo, ar jį pavogei, ar jį atėmei jėga! Nenoriu žinoti kilmės tų pinigų, kuriuos neseniai pasislėpęs skaičiavai – man niekas nerūpi. Tarp manęs ir tavęs yra šešėlis to Džiovanio, kuris nukreipė savo durklą Vikomero klebonui į krūtinę! Įsikišo Aistruolė.

– Apie durklą popieriuje neparašyta!

– Morališkai yra, – pareiškė Margarita.

Pabandžiau sušvelninti situaciją – Margarita nepasidavė. Net nesuteikė galimybės siekti apeliacijos.

Albertino pasisakė už visą proceso peržiūrėjimą tam, kad būtų nustatyta tiesa.

Aistruolė net nepradėjo ginčytis ir apsiribojo išvada.

– Man bylos visai nerūpi. Pačiai patinka ryžtingi žmonės. Be to, tada buvo viduramžiai ir ponai blogai elgėsi su varguoliais.

Margarita ją nužvelgė su šypsena, kupina sarkazmo.

– Dukros elgiasi kaip tėvai... Ir pasižymi tėvo suktumu: kai nebežino, kaip atsakyti, ištraukia socialinį teisingumą ir viską sukaria ant politikos! Geras kraujas nemeluoja!

Susitikome prie stalo kitos dienos vidudienį.

Aš visą naktį mąsčiau ir dabar šiek tiek jaučiau „piktadario kompleksą“.

Tylėjome iki pagrindinio patiekalo.

Tada Margarita pažvelgė į mane.

– Drąsos! – sušuko šiltu ir virpančiu balsu. – Drąsos, Džiovanino! Padėsime tau eiti šviesiu prisikėlimo keliu! Saulė vėl nušvis!

Lijo, tačiau jaučiau, kaip tos karštos saulės kaitra sušildo man kraują venose.

Sriuba buvo visai be druskos, tačiau aš turėjau stiprybės ją pavadinti „šiek tiek per sūria“.

– Matai, – pareiškė džiugiai Margarita. – Tavo kraujas jau išsivalė nuo nuodingų likučių.

* * *

Daugiau niekada nekalbėjome apie tą istoriją, bet kartkartėmis Margarita atranda būdų mane įspėti, kad nepamirščiau, kaip ji mokėjo neatsižvelgti į mano praeities šešėlius, nes tikėjo šviesia mano ateitimi.

Atsižvelgiau į tai ir vis dar atsižvelgiu.

Nesu nedėkingasis.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Popiežius Pranciškus kviečia šeimas

Naujoje „Artumos“ leidyklos knygoje – popiežiaus Pranciškaus 2015 metų trečiadienio audiencijų apmąstymai apie šeimą.

Kiekviena katechezė – tarsi spalvingas eskizas, gyvai atvaizduojantis konkretų šeimos gyvenimo atvejį. Jaučiamas tėviškas rūpestis, ganytojo patirtis ir žmogiškas jautrumas, gailestingumo skraiste apgaubiantis jo pamokymus bei paraginimus.

IEŠKOKITE REDAKCIJOJE IR KATALIKIŠKUOSE KNYGYNUOSE VISOJE LIETUVOJE!

28

Artuma 2018 m. balandis

Akiračiai

Vlado Mirono gyvenimas ir tragedija Kunigas Vladas Mironas – ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas.

Tačiau jo gyvenimas, kaip ir daugelio kitų signatarų, baigėsi tragiškai.

Iki Vasario 16-osios Ryškus lietuvių judėjimas ir veikla siekiant nepriklausomybės prasidėjo nuo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo. Reikia pabrėžti, kad nedidelėje grupėje inteligentų, inicijavusių Seimo sušaukimą, kaip veikloje ir nuostatose iki Vasario 16-osios, tiek ir skelbiant nepriklausomybę, o ir vėliau, tarpukario Lietuvoje, visiškos vienybės nebuvo. Visi pykosi, tarpusavyje nesutarė, buvo skirtingų nuomonių, bet juos vienijo bendras tikslas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Tačiau signatarai, taip pat valdžios vyrai iš tikrųjų buvo elitiniai inteligentai. Tarp jų nebūta suterštos reputacijos, neturinčių aiškių moralinių vertybių ir nesugebančių dirbti asmenų, kaip nuolat nutinka renkamuose po Kovo 11-osios seimuose, vyriausybėse. Štai tokioje visai ne idealioje aplinkoje uoliai darbavosi signataras Vladas Mironas.

Kilmė, jaunystė Rokiškio apylinkėse gyvenusi Mironų šeima Lietuvai davė daug iškilių žmonių. Tai dailininkas Petras Kalpokas, aktorė Monika Mironaitė, žinomi gydytojai, teisininkai, karininkai ir t. t.

Vlado Mirono tėvai Ona ir Zigmas Mironai Kuodiškių vienkiemyje turėjo itin pavyzdingai tvarkomą 56 ha ūkį. Vienkiemis nebuvo panašus į sodiečių sodybą. Dviejų aukštų gyvenamasis namas, puikūs ūkiniai pastatai, viskuo pertekęs ūkis.

Vladas gimė 1880 m. birželio 22 d. Baigęs Panemunio pradinę, 1892 m. pradėjo mokytis Mintaujos (dabar Jelgava Latvijoje) gimnazijoje. Tuo metu joje dėstomoji kalba buvo rusų. Įvairiatautėje gimnazijoje mokėsi latviai, žydai, gudai, lenkai, bet daugiausia buvo lietuvių. Tai laikotarpis, kai Mintaujoje gyveno Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Landsbergis-Žemkalnis, Motiejus Lozoraitis. Per juos lietuviška spauda pasiekdavo gimnazistus. Bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė Juozas Tumas-Vaižgantas. Gimnazijoje

mokėsi Antanas Smetona, Juozas Tūbelis, Petras Avižonis, Jurgis Šlapelis ir kiti būsimi garsūs lietuviai. Gimnazistams labai imponavo jiems dėstęs Jonas Jablonskis.

Deja, Vladui Mironui čia mokytis teko tik ketverius metus. Mat lietuviai atsisakė melstis rusiškai. Tai baigėsi 32 lietuvių gimnazistų pašalinimu. Jaunuoliai parašė skundą švietimo ministrui ir laišką popiežiui. Ir laimėjo!

Po šių įvykių Vladas Mironas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Prie šio žingsnio prisidėjo tėvų noras ir giliai į širdį kritę Jono Jablonskio žodžiai: „Nė viena profesija neduoda tiek galimybių dirbti su žmonėmis, kaip kunigo.“ Seminarijoje nebuvo ramu. Klierikai būrėsi į slaptus būrelius. Juose dalyvavo ir Mironas.

1901 m. jis baigė seminaPaskutinėje gimnazijos klasėje Mintaujoje, 1896 m. riją ir išvyko tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. Po studijų 1904 m. vyskupo paskirtas privačių Vilniaus mokyklų kapelionu.

Kunigystė Neilgai trukus, 1910 m. kunigas Mironas paskiriamas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Po ketverių metų jis jau Daugų klebonas. Darbuodamasis ir kitose parapijose (netgi Lenkijoje), jis nenustoja būti aktyvus visuomenininkas ir Lietuvos laisvės bylos dalyvis. 1928 m. Vladas Mironas pakviečiamas Švietimo ministerijos Tikybos departamento direktoriaus pareigoms. Vos metams praėjus, kunigas jau Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas. 1941–1944 m. dirba Daugų parapijos vikaru. 1945– 1947 m. – jis Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas.

Artuma 2018 m. balandis

29

Akiračiai

Tad koks gi buvo kunigas Vladas Mironas? Paprasti kaimo žmonės labai gerbė ir mylėjo savo kleboną. Šis nesididžiavo, buvo paprastas, daug ir noriai bendravo su sodiečiais. Ką galėjo, rėmė materialiai. Kelioms vargstančioms šeimoms netgi atidavė po gabalą savo žemės, kurią buvo gavęs kaip signataras.

Būdamas labai kultūringas ir išprusęs, stengėsi kaimą šviesti. Jo iniciatyva ir parama įkurta 28 pradinės mokyklos bei amatų ir žemės ūkio kursų, mokyklų. Parapijų kaimuose rengdavo liaudies dainų ir šokių vakarones, organizuodavo saviveiklinius liaudies teatrus.

Su kitais dviem kunigais leido žurnalą Aušra (1911–1915), išvertė iš lenkų į lietuvių kalbą du tikybos vadovėlius (išėjo po dvi laidas), buMinistras pirmininkas Mironas (pirmas iš dešinės) kalba jaunųjų ūkininkų šventėje. Kaunas, 1938 m. vo „Ryto“ švietimo draugijos valdybos narys, Šv. Zitos draugijos garbės narys.

Kelis kartus per metus lankydavosi tėviškėje, Kuodiškių vienkiemyje, kur ūkininkavo brolis. Čia susitikdavo ne tik su gausiu giminių būriu, bet ir su aplinkinių vieMinistrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, tovių kaimo žmoAntanas Smetona, Konstantinas Šakenis, Juozas Tonkūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), Jonas Gudauskis (aštuntas), Kazys nėmis. Buvo labai Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas). šiltai bendraujantis, malonus kunigas, tad kaimiečiai traukdavo pas jį ne tik kaip pas ganytoją, bet ir ieškodami patarimo įvairiausiais gyvenimo klausimais. Dirbdamas Dauguose labai pamilo Dzūkiją, todėl nusipirko ant ežero kranto esantį gražų dvarelį. Tai buvo ne dvaras, o būtent dvarelis.

Gyvenamojo namo eksterjeras gražus, bet viduje ne tik kad kuklu – greičiau asketiška. Baldai itin paprasti ir tik patys būtiniausi. Dauguose pas Mironą dažnai viešėdavo Smetonos, Tūbeliai, Petrauskai ir kt. Bukaučiškių dvarelis tarpukario laikais buvo tikras naujovių perlas.

Elektra įvesta ne tik į gyvenamąsias patalpas, bet ir į ūkinius pastatus. Įrengtas vietinis vandentiekis, kanalizacija, nupirkta modernios žemės ūkio technikos, veislinių galvijų, užveistas 2 ha sodas, įžuvintas tvenkinys. Žemės buvo nedaug, tačiau dvarelis tapo pelningas. To pajamingo ir gražaus dvarelio prikėlimas iš apverktinos, labai apleistos padėties liudija pažangią Mirono mąstyseną, polinkį į naujoves.

30

Artuma 2018 m. balandis

Beje, Mironas organizavo rinkliavą Kipro Petrausko mokslui Peterburge, parėmė Stasio Šimkaus stažuotes Vienoje ir Milane. Verta priminti, jog Petrauskas nepamiršo Mirono pagalbos ir išleistą iš kalėjimo sergantį signatarą buvo priglaudęs pas save Kaune.

Vladui Mironui kaip ganytojui priekaištų rasti sunku, išskyrus tai, kad nemokėjo sakyti pamokslų. Šios dovanos neturėjo.

Visuomenininkas, valstybės vyras Svari visuomeninė Mirono veikla prasidėjo 1905 m.

Jis subūrė kunigų grupę ir drauge kreipėsi į vyskupą, prašydami leisti lietuviškose parapijose giedoti ir pamokslus sakyti lietuvių kalba. Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo apie 100 kunigų, ir Mironas savaime atsidūrė krikščionių demokratų partijoje. Pradžioje partijos nariai buvo tik kunigai. Vilniaus vyskupas panoro į šią partiją įtraukti ir gudus bei lenkus. Tada dauguma narių iš partijos pasitraukė, ir vienas pirmųjų buvo Mironas.

Dirbdamas Vilniuje jis daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos kūrimo, rašė į ją ir pats. Įsteigė švietimo draugiją „Rytas“. Labai platūs jo visuomeninio darbo užmojai niekada nesusiaurėjo. Vien 1916 m. jo vadovaujamas Trakų švietimo komitetas įkūrė apie 90 mokyklų. Būtent dėl aktyvios 1905–1917 m. veiklos Mironas buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją, kuri turėjo išrinkti Tarybą Nepriklausomybės bylai spręsti. Išrinktas ir į Tarybą Mironas buvo nuosaikios krypties politikas, nors posėdžiai vyko audringai, nariai dėl daug ko nesutarė.

Pagaliau 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, parengtą remiantis 1917 m. gruodžio 11 d. aktu, pasirašė 20 Tarybos narių. Ir tada atėjo sunkūs, neramūs laikai. Iš vienos pusės spaudė vokiečiai, iš antros bolševikai, iš trečios „baltieji rusai“ bermontininkai, o kur dar lenkai? Mironas ir dar keli signatarai keliaudavo po Lietuvą, aiškindami žmonėms apie esamą padėtį ir siekius.

1920 m. tuo tikslu lankėsi ir pas JAV lietuvius. 1926 m. iki tol buvęs labai atsargus ir nuosaikus Mironas išrenkamas... Tautininkų partijos valdybos nariu! Gal taip nutiko dėl jo artimos dar nuo gimnazijos laikų draugystės su taip pat nuosaikiu Smetona?

Greit Mironas tapo Tikybų departamento direktoriumi. Šiame poste dirbo neilgai, nes tam atvirai priešinosi vyskupas Juozapas Kukta. 1929 m. Mironą paskiria Vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Apie jo ganytojiškąją veiklą žinių išliko nedaug, tačiau labai ryški politinė veikla. Būdamas taikaus būdo, jis nuolat gesindavo konfliktus tarp sunkaus charakterio bei itin impulsyvaus premjero Augustino Voldemaro ir Smetonos. Rūpinosi valstybės oficiozu Lietuvos aidas, taip pat vykdydavo slaptus prezidento įpareigojimus.

Esant katastrofiškiems santykiams su Lenkija, bandyta derėtis su okupacine valdžia. Derybos vyko Kretingoje. Lenkijai atstovavo grafai tėvas ir sūnus Tiškevičiai,

Akiračiai

o Lietuvai – Mironas. Pradžioje viskas vyko sėkmingai, bet staiga, nežinia dėl ko, labai jautriai sureagavo Smetona, ir derybos nutrūko.

1938 m. Mironas tampa ministru pirmininku ir Tautininkų sąjungos pirmininku. Tauta jį priėmė nevienareikšmiškai. Vieniems atrodė neįprasta, jog premjeras yra kunigas, kai kam nepatiko jo nuosaikumas ir noras visus keblius klausimus spręsti taikiai, derybomis. Labai keista, bet visuomenė Mirono vyriausybes laikė itin prastomis, tačiau šlovino jį kaip asmenybę. Po Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo Mironą nušalino nuo pareigų, buvo sudaryta nauja vyriausybė. Nepaisant visko, draugystė tarp Smetonos ir Mirono nenutrūko.

gus neatlaikė, palūžo ir sutiko. Tada jį skubiai perkėlė į Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapiją dirbti klebonu. Nes ką ten iššnipinėsi kaime, Dauguose?.. O štai Vilniuje daug inteligentų! Bet KGB žiauriai susimovė. „Informatorius“ pareigingai rašydavo ataskaitas, tačiau jose nebuvo jokių „įkalčių“ ar pavojingų kitiems asmenims žinių. Tai truputį primena sovietmečiu „užverbuotą“ vieną mūsų rašytoją, išleidžiant kūrybinę grupę į JAV. Sugrįžęs žmogus parašė tokią ataskaitą: „J. S. Niujorke nusipirko amerikoniškas pilkos spalvos su atvartais kelnes. Kiek mokėjo, sužinoti nepavyko.“ Panašios buvo ir Mirono ataskaitas.

Iš viso Mironas buvo suimtas keturis kartus. Galima įsivaizduoti KGB budelių įtūžį: nieko iš jo išpešti neįmanoma, o ir prikibti nėra prie ko. Ir vis vien apkaltino 58 str. trimis paragrafais. Nuteisė septyneriems metams kalėjimo ir išvežė į žiaurumu garsų Vladimiro kalėjimą.

Po šešerių metų ten ir mirė. Palaidojimo vieta nežinoma, jos rasti nepavyko.

Apdovanojimai, atminimo ženklai

Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisariato kalėjime Nr. 1, Kaune, 1940 m. lapkričio 11 d. Lietuvos ypatingasis archyvas

Raudonasis teroras Įsiveržus stalininiam marui, Mironas gyveno savo Bukaučiškių dvarelyje ir dirbo Daugų klebonu. Savaime suprantama, jog KGB budeliams buvęs premjeras ir artimas prezidentui asmuo labai rūpėjo. Deja, prikibti nebuvo prie ko. Ilgai plūkėsi ieškodami „įkalčių“, kol galiausiai 1940 m. Mironą suėmė ir įkalino Alytuje, po to Kaune. 1941 m. jį paleido. Draugai įkalbinėjo emigruoti, bet signataras sakėsi norįs numirti ir atgulti Lietuvoje.

1944 m. vasarą Mironas suimamas ir verbuojamas dirbti KGB informatoriumi. Jam taikytas šantažas, psichologinis smurtas, grasinimai, fizinės priemonės. Nejaunas žmo-

1930 m. Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas.

1938 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas.

1995 m. Kaune, Aleksote, Mirono vardu pavadinta gatvė.

1996 m. išleistas pašto ženklas.

1998 m. Rokiškio r., Kuodiškių k. pastatytas paminklinis akmuo.

2000 m. popiežius Jonas Paulius II įtraukė Vladą Mironą į XX a. kankinių sąrašą.

2006 m. Mirono vardu Vilniuje pavadinta gatvė.

2007 m. Daugų vidurinei mokyklai suteiktas Mirono vardas.

2007 m. Rasų kapinėse pašventintas kenotafas Vladui Mironui, Pranui Dovydaičiui ir Kazimierui Bizauskui.

Istorijoje Vladas Mironas išliko kaip itin aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, valstybingumą.

Parengė Vanda IBIANSKA

Christiane Rancé. SIMONE WEIL: NEĮMANOMYBĖS DRĄSA Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė Simona Weil buvo tai, ką skelbė, – nuostabus gyvenimo, pasiekusio kraštutines ribas, įkūnijimas. Ji niekados neapsimetinėjo: aistros, pasibjaurėjimas, troškimai, beprotybės sukildavo ir nuslopdavo sūkuryje, kuriame triumfavo jos gyvenimo genijus. Simona Weil buvo į dangų žengianti siela – traukiama aukštybių, graužiama savo vidaus. Taigi šventoji? „Šventoji pasaulietė“, – patikslina Michelis Serres’as, norėdamas pabrėžti, kad tokia ji buvo visose srityse: dvasinėje, socialinėje ir politinėje. Šventoji besąlygišku įsipareigojimu, kurį rodė kiekvieną savo gyvenimo valandą, ieškoti tiesos ir stoti akis į akį su ja.

Ir tai dar ne viskas: apgailėtina, varanti į neviltį, gniaužianti kvapą nelyginant oras pasaulio viršūnėse, Simona Weil leido sau nepaprastą malonumą būti nesuprantama savo amžininkams, kad būtų, be abejo, geriau suprasta XXI amžiuje.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2018 m. balandis

31

Skausmą malšinti – dieviškas darbas (Hipokratas)

Jesper Aggergaard nuotrauka

Sveikata

Ar žinote, koks yra pirmasis Vakarų civilizacijai žinomas nuskausminimo aprašymas? „Tuomet Viešpats Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis“ (Pr 2, 21). Žvilgsnis į medicinos istoriją šiek tiek sustiprina šiuolaikinio gydytojo savivertę, nes ji vis labiau smunka. Rašome ir klijuojame, suvedame duomenis ir mobiliuoju parašu pasirašome, kas savaitę su naujais įstatymais, įstatymų pakeitimų įstatymais, ministro ir direktoriaus įsakymais pasirašytinai susipažįstame.

Ligas šifruojame ir koduojame. Vieni kitiems pacientus siunčiame. Paslaugas teikiame, baltai pavydėdami Hipokratui, Avicenai, Celsui ir Paracelsui. Jie turėjo laiko GYDYTI, sprendimus priimti, kad žmogui būtų geriau.

Kad galėtume tą dievišką darbą daryti – gydyti, turime pažinti priešą – skausmą. XIX a. viduryje susiformavo šiuolaikinis mokslinis skausmo supratimas ir atsirado veiksmingų priemonių jam malšinti. Anksčiau kiekvienas gydytojas savo lagaminėlyje turėdavo opijaus buteliuką. Dabar jau žinome molekulių, dalyvaujančių skausmo jutime, sandarą, o vaistų nuo skausmo sąrašas apima 40 žinyno puslapių. Veikia specializuotos skausmo klinikos... O žmonėms tebeskauda. Izraelio skausmo asociacijos prezidentas Davidas Nivas (1950–2007) yra vaizdingai pasakęs: „Tik retkarčiais žmonės miršta nuo skausmo, daug daugiau jų patiria skausmą mirdami, o daugiausia žmonių gyvena kęsdami skausmą ir lydimi jo šešėlio.“ 32

Artuma 2018 m. balandis

Tarptautinis, pripažintas skausmo apibrėžimas taip skamba (įdėmiai perskaitykite): „Skausmas yra nemalonus jutiminis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinių ar nervų sistemos pažeidimu arba nusakomas šio pažeidimo terminais. Skausmas visada yra subjektyvus.“ Labai elegantiškas apibrėžimas. Ir talpus. Sutikite – kiekvienam jo skausmas didžiausias ir subjektyvus. Ir kad skauda ne tik tuomet, kai liga pažeidžia kūną, bet ir tada, kai dar tik gali pažeisti (pavyzdžiui, šaltis arba karštis pereina į skausmo jutimą). Ir kad skausmą išgyvename ne tik kūnu, bet ir dvasia, emocijomis.

Skausmą, kylantį operuojant, pavyko suvaldyti. Dabar skausmingos procedūros visai gerai nuskausminamos. Prieš porą šimtų metų anestezija operacinėje dar buvo tik svajonė. Kiek prasčiau yra su pooperaciniu nuskausminimu. Nors reikiamų priemonių turime, kartais pritrūksta žinių, įgudimo ar entuziazmo. Ūminį skausmą taip pat neblogai gydome. Galiausiai šis savaime nuslopsta ir praeina, gyjant pagrindinei ligai. O štai lėtinį, ilgiau kaip tris mėnesius trunkantį skausmą, kurio priežastis dažnai būna nepagydoma liga, gydome tik patenkinamai.

Ir pacientai, ir gydytojai dar vadovaujasi keliais prietarais dėl opiatų, vadinamųjų narkotikų, vartojimo. Skiriama per maža jų dozė bijant galimų šalutinių reiškinių – niežulio, pykinimo, vidurių užkietėjimo, kvėpavimo slopinimo.

O skausmas lieka nenumalšintas. Šalutinį poveikį galima valdyti, gydyti. Būtina duoti tokią vaisto dozę, kad nebeskaudėtų. Kai kas bijo galimos priklausomybės, tapti narkomanais. Kai vaistą skiria gydytojas skausmui gydyti, net kai vystosi tolerancija vaistui – ilgai vartojant tenka didinti dozę, kad gautum buvusį efektą, – tai ne narkomanija. Tai saugus, gydytojo kontroliuojamas gydymas. Fizinė ir psichologinė priklausomybė vystosi vaistą vartojant savarankiškai, ne gydymui.

Dažniausia lėtinio skausmo rūšis – nugaros skausmai. Juos kenčia apie 50 proc. suaugusiųjų. Raumenų skausmai gali ilgiau trukti dėl traumų. Paviršinis odos skausmas vargina po persirgtos virusinės nervų infekcijos – juostinės pūslelinės (her-

pes). Jei nervus pažeidžia alkoholis, diabetas, inkstų nepakankamumas, taip pat skauda. Žinomi „fantominiai“ skausmai, kai skauda nesamą galūnę po amputacijos. Ir, žinoma, onkologinės ligos skausmas.

Ilgai varginantis skausmas – tai ne tik medicininė, bet ir socialinė, etinė problema. Dėl jo gyvenimo kokybė prastėja, netenkama darbingumo, santykiai pakrinka, kyla depresija, pasitaiko savižudybių. Ne tik ligoniams, bet ir juos slaugantiems asmenims. Nuolatinis nepakeliamas skausmas verčia svarstyti paliatyviojo gydymo, psichologinės ir dvasinės pagalbos, bet jokiu būdu ne eutanazijos klausimus.

Skausmui gydyti turime daugybę veiksmingų priemonių. Kai skausmas nestiprus, neišplitęs, kilęs dėl nedidelių traumų, lengvo „radikulito“, galima bandyti gydytis tepalais. Vieni jų būna su nuskausminamaisiais vaistais, kiti – dirginantys, su kapsaicinu (aitriosiose paprikose esančia medžiaga) ar gyvačių nuodais. Lengvam skausmui malšinti skiriama ir geriamųjų vaistų: aspirino, analgino, paracetamolio arba nesteroidinių preparatų nuo uždegimo (ibuprofeno, diklofenako, kt.). Kas jums geriausiai tiktų, patars vaistininkas ar gydytojas. Vidutinio stiprumo skausmui dažniausiai reikės geriamųjų vaistų, jų deriniais jau tikrai gydys gydytojas. Yra ir klijuojamų ant odos, ilgai veikiančių pleistrų, į tiesiąją žarną naudojamų žvakučių. Nepakeliamas skausmas gydomas stipriais opiatais, ne tik geriamais, bet ir įvairiais būdais leidžiamais. Skausmą gydo ne tik vaistai. Padeda hipnozė, relaksacija ir fiziniai pratimai, elektrinė stimuliacija, akupunktūra.

O ar kada padėkojote Dievui, kad leido jausti skausmą? Yra tokia genetinė liga – įgimta analgezija. Tuomet žmogus nuo gimimo nejaučia skausmo, todėl negali suvokti, kad įsipjovė, nusidegino, susirgo infarktu ar apendicitu, susilaužė koją... Tai ne supergalios, o baisi kančia.

Juk būtent skausmo jutimo dovana leidžia mums išlikti, laiku pastebėti ligą, subręsti, tapti suaugusiems išmokstant saugiai elgtis.

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Pagal M. Gedmino, I. Danilevičiūtės, A. Ščiupoko straipsnį „Skausmo pažinimo kelias: nuo antikos iki šių dienų“

Gyvenimas kaip senas vynas

Kalbėjimas Vanda IBIANSKA Vos pramokę kalbėti, be perstojo plepame. Nekalba tik naujagimiai, nors ir šie jau daug ką supranta. Jeigu neleidžiame veikti kalbos aparatui (atseit, tylime), tai mūsų smegenys nuolatos pliurpia. Mintys, mintelės, minčiukės, minteliūkštės taip ir sukiojasi. Tačiau ką mes kalbame balsu, turėdami klausytojų? Tikrai ne visada tai, ką galvojame. Pasakyti, ką manai, yra pavojinga, tūlas ištars. Ir bus savaip, t. y. iš dalies, teisus. Mus „suformavo“ liaudiškoji atsargumo „išminties“ kultūra. Kas nežino patarlių: „Tyla – gera byla“, „Žodžiai – sidabras, tylėjimas – auksas“ ir dar bent kelių į jas panašių? Tik ar visada tai teisinga ir protinga, jau kita kalba.

Metams bėgant sau privačiai plepumą (jei norite, kalbėjimą) suskirsčiau į tris grupes. Jus žeidžia žodis „plepumas“? Be reikalo, nes iš esmės jis nėra kažkuo ypatingai blogas. Tiesiog pamažėle virstu į tylenę, todėl per ilgos kitų šnekos mane kartais truputėlį erzina. Kai kada. Senesnės kartos žurnalistai tuščius straipsnius ir ilgas beprasmes kalbas vadindavo „viduriavimu žodžiais“. Toks „viduriavimas“ nūnai labai populiarus ne tik medijose, bet ir kasdienybėje. Kas nesusidūrė su pasakotojais, išsamiai dėstančiais apie pusbrolio uošvio brolio žmoną, pateikiančiais mums visai nežinomų ir neįdomių žmonių smulkias biografijas, gvildenančiais kitų asmenų (dažniausiai politikų ir dvasininkų) privataus gyvenimo smulkmenas! Tokių pasakorių sustabdyti neįmanoma. Nukreipus pokalbį kita linkme ar „užtrumpinus“, jie vis vien kalbės.

Bet nebūkime žiaurūs. Yra tokia liga – ne liga, vadinama logorėja, kuri pažeidžia ne tik senus žmones, bet ir daug jaunų. Žmogus kalba ir negali sustoti. Dažniausiai tokiu būdu bėgama nuo savo problemų. Kalbėdamas bet ką, jis praktiškai nedaug tegalvoja, nes smegenys užimtos šnekėjimu, ir mintys sukiojasi, nežinia kur. Taip tarsi laikinai užmirštamos negandos, rūpesčiai ir nežinojimas, kaip juos išspręsti. Daug kalbantys seni ar sunkia liga sergantys žmonės mala liežuviu bet ką, kad nustumtų į šalį mirties baimę. Mirtis yra natūralus dalykas, bet Dievo duotas mums galingas savisaugos instinktas tarytum stumia gyventi amžinai. Jei jo neliktų, lauktų katastrofa. Tačiau mirties baimė tokia pati natūrali, kaip ir pati mirtis. Susidoroti su šiuo jausmu yra kitų būdų, bet jie reikalauja didelių pastangų, todėl dažniausiai pasirenkamas lengviausias, beje, visiškai neveiksmingas.

Vis tik grįžkime prie šnekorių kategorijų.

Pirmajai grupei priklausytų tie, kurie savo plepėjimu nori užpildyti vidinę tuštumą, baimes ir nepajėgia susitvarkyti su dažniausiai uoliai slepiamomis savo gyvenimiškomis problemomis.

Antrąją grupę sudaro ne mažiau slepiamų nevisavertiškumo kompleksų savininkai. Per aukštai pagal turimus realius duomenis sau pačiam iškelta kartelė žmogų niokoja. Ne veltui Kristus moko nuolankumo.

Pastebėjau, jog tarp šios grupės atstovų dominuoja vyrai, nors nestinga ir moterų. Prie daikto verta pasakyti, jog nevisavertiškumo kompleksas, žvelgiant iš blaivaus proto pozicijų, yra viena iš didžiųjų nesąmonių, nes nevisaverčių žmonių, mano galva, pasaulyje nėra. Kiekvienas kažką mokame ir gebame geriau už aplinkinius. Tereikia tą „kažką“ atrasti ir tuo džiaugtis. Apmaudu, kad antrosios grupės kalbėjimas / plepėjimas paprastai esti negatyvus. Šių asmenų silpnybė yra potraukis kalbėti viešai. Temos būna mokslas, išradimai, literatūros, istorijos, dokumentikos darbai. Pats toje srityje nieko ypatingo nenuveikęs, netgi menkai ją išmanantis žmogus ridena statinę ant autoriaus. Kritika būna neobjektyvi, kimbama prie neesminių dalykų, nereikšmingų smulkmenų. Kodėl taip daroma? Visų pirma norima pasirodyti išmanančiu, intelektualiu, itin protingu ir atkreipiant į save dėmesį šiuo aspektu „užsidirbti balų“. Kita priežastis yra „diskutanto“ sąmoningai net nesuvoktas, tačiau labai negražus paprastas pavydas. Aš nesugebu, o ji(-s) ėmė ir padarė... Nors, tiesą sakant, ką reiškia „nesugebu“? Tu gal tūkstantį kartų geriau padarytum kitką, ko ji(-s) nepajėgia. Visi iš Dievo gavome skirtingų dovanų ir nežinome, kurios labiau bus įvertintos ten, aukštai. Ne mums tai spręsti, nes asmuo ir dovanos sudaro derinį, kurio vertė žinoma tik Dievui.

Trečiajai grupei priklausytų pozityvūs kalbėtojai.

Neturiu galvoje paskaitų skaitytojų, konferencijų pranešimų autorių, politikos tribūnų ir pasakorių. Kalbu ne apie daugžodžiaujančius žmones, o tuos, kuriems kalbėjimas yra gerų darbų darymas. Kam iš mūsų nėra tekę paguosti puolusių į neviltį, tragedijų ar negandų ištiktųjų?! Nepakanka tik išklausyti (irgi didelis menas!), Artuma 2018 m. balandis

33

Gyvenimas kaip senas vynas

drauge paverkti, pritarti ar paneigti. Dažniausiai bėdos ištiktajam reikia labai daug ką pasakyti. Atsargiai, subtiliai, labai nuoširdžiai ir šiltai. O čia jau su 10–12 žodžių neišsiversi, todėl atsiranda ilgas, išsamus kalbėjimas. Tenka padėti žmogui iškapstyti viską iš širdies kertelių, kad jis pats susigaudytų savo negandoje. Kartais gana greitai žmogus pats apsisprendžia, bet kai kada reikia ir objektyviai, nors ir atsargiai, paprotinti. Šituos kalbėtojus vertinu labiausiai. Jie paprastai būna artimi draugai, vyresnio amžiaus draugiškai nusiteikę asmenys, rečiau – tėvai. Kodėl? Nes nuo tėvų bemaž visada ką nors nuslepiame, vengiame įtraukti juos į savo reikalus. Prisideda ir tradicinis kartų konfliktas. Moterys, kaip įprasta, lieja širdį artimoms draugėms. Dažniausiai išsipasakojimas pagelbsti. Ir toks kalbėjimas yra puiku.

Vyrai, ištikus rūpesčiams, bičiulį kviečia „ant alaus“, į

Vido Venslovaičio nuotraukos

* * *

Diagnozė: sąžinės balso stygų uždegimas.

* * *

Norint, kad pasagos neštų laimę, reikia jomis pakaustyti arklio kanopas ir arti, arti, arti...

* * *

Dievo sukurto pasaulio didingumo, tobulumo, įvairovės apsakyti neįmanoma, todėl prašau nesipiktinti, kad pradėjau nuo žmonių ir jų kalbėjimo, o užbaigiu mieliausiais man Jo tvariniais.

* * *

Kartais ryžtingas žingsnis į priekį yra spyrio į užpakalį rezultatas.

* * *

Nevažiuok greičiau, nei tavo angelas sargas skrenda.

* * *

Tikybos mokytoja klausia Petriuko: – Kas viską mato ir girdi?

– Mūsų kaimynė.

Žmonės, kurie galvoja, kad viską žino, nervina mus, tikrai viską žinančius.

* * *

Žadintuvas kartais padeda atsikelti, bet dažniausiai trukdo miegoti.

Tikybos mokytoja vėl klausia Petriuko: – Tu meldiesi prieš valgį?

– Ne, mano mama visai gerai gamina.

* * *

– Mama, lempa dega!

– Ne dega, o šviečia!

– Mama, jau užuolaidos šviečia!

34

pirtį, žvejoti ir pan. Jų pasikalbėjimai būna trumpesni, lakoniški, nes suveikia nebylios atjautos ir supratimo faktorius be gausesnės informacijos.

Nežinia, kodėl žmonės neieško pasikalbėjimų jiems rūpimais klausimais su kunigais. Pirmas ir svarbiausias žingsnis – išsami, gili, gera išpažintis. O dauguma per išpažintį suka tą pačią plokštelę mėnesiais ir metais. Tiesą sakant, prie klausyklos, kai tau už nugaros stovi eilė kitų penitentų, tai padaryti sunkoka, nors įmanoma. Na, bet išpažintis yra sakramentas, tad šį kartą jos negvildenkime. Tačiau kas kliudo nueiti į zakristiją ir susitarti su kunigu dėl pokalbio? Beje, Kauno arkikatedros bazilikos šoninės navos gale jau kuris laikas penktadieniais stovi stalelis su degančia žvake, kur galima ne tik pasikalbėti, bet, tikiuosi, ir atlikti išpažintį. Tik kad nematau ten grūsties... Tokie jau esame.

Kad būtų linksmiau, tai begėdiškai atvirai prisipažįstu, kad iš visų kalbėjimų man labiausiai patinka bendravimas su... šunimis. Juos tereikia tik girti, glostyti, pakasyti už ausų, ir šuneliai viską supranta. Jie tave aplaižys, pavizgins uodegą ir parodys tokią besąlygišką meilę, beribį pasitikėjimą, kad aplink viskas nušvinta ir imi šypsotis. Ir nereikėjo nuotaikai atgauti, šypsenai atsirasti jokių įmantrybių, daugžodžiavimo, išsidirbinėjimų nei paguodos žodžių.

Artuma 2018 m. balandis

* * *

* * *

Kai nelaimės atsitraukia, svarbiausia – jų nepersekioti.

* * *

Po neapgalvoto žodžio reikia galvoti greičiau.

Naujos KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIŲ knygos Ses. Rima Malickaitė. MĖLYNAS APSIAUSTAS Iliustravo Salomėja Norvilaitė Serganti teta Sofija Rapolui, Lukai ir šuniukui Grikiui patiki atlikti svarbią užduotį, tačiau aiškiai taip ir nepasako, ką jiems reikės nuveikti. Stengdamiesi išpildyti jos prašymą, vaikai papuola į požemio karalystę, kur gyvena akmenuigiai – akmeniniai padarai. Jie nelabai draugiški, apsimetinėja, meluoja, pataikauja. Vaikai ir juos lydintis šuniukas susidraugauja su vienu akmenuigiu. Ketveriukė patiria nuotykių, nugali visus pavojus, melą, blogį ir galiausiai atlieka jiems patikėta užduotį, kuri ne tik sutvirtina jų draugystę, bet ir juos pakeičia.

Jaques Philippe. JEI TU PAŽINTUM DIEVO DOVANĄ Iš prancūzų kalbos vertė Eglė Perrin Knygoje kalbama apie įvairius dvasinio gyvenimo aspektus: atsivėrimą Šventajai Dvasiai, maldą, vidinę laisvę ir širdies ramybę. Autorius ragina gyventi Evangelija ir, suvokiant savo ribotumą bei silpnumą, mokytis priimti gailestingosios Tėvo meilės dovaną, diena iš dienos leistis Jo perkeičiamiems, laisvai ir dosniai atsakyti į šią meilę ir dalytis ja su visais, kuriuos sutinkame savo kelyje.

Josef Pieper. APIE DORYBES Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė Šį tomą sudaro keturios savarankiškos knygos apie pagrindines dorybes; jos nedidelės apimties – trumpai ir koncentruotai išsako esminius ir gyvenime svarbius dalykus. Tam, kas ieško filosofinio mąstymo, įkvepiančio, o kartu protingo ir blaivaus, kas ieško mąstymo, padedančio gyventi kasdienį gyvenimą ir puoselėti gyvenimo meną, Josefas Pieperis bus patikimas dvasinis palydovas.

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai

Artuma

iki gegužės 2 d. galite skirti gyventojų pajamų mokesčio!

2 procentus

Tai gali būti dar vienas gailestingumo darbas kūnui ir sielai – Jūsų paramos dėka Artumą galės skaityti ir vargingiau gyvenančios šeimos bei vieniši žmonės!

Kviečiame paremti šeimomis besirūpinančias organizacijas ir skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

Jau daugiau nei 25 metus CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija Įm. k. 300560436 www.nsta.lt

Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes, vienijančias įgimtą proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugus Asociacija Tikėjimas ir Šviesa Įm. k. 193011091

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

ww.ts.lcn.lt

Balandžio Artuma: Šventoji Dvasia – gyvybės davėja Ką reiškia patirti Dvasią kaip Gyvybės Davėją? Nejau gyvybė motinų įsčiose, gamtoje ir net maldoje ar susitaikyme neįmanoma be Šventosios Dvasios įsiterpimo? O Jai įsiterpus, pasirodo, kad ir vienuoliai gali pasauliui teikti gyvybę, neturėdami vaikų, bet tapdami mamomis ir tėčiais! Tačiau būna, kad tapdami biologiniais tėvais patiriame tokią baimę, išgąstį, kad net atsisakome priimti tą gyvybę, – kaip tada? Be to, ir jaunimo tarpe, atrodo, vis labiau sklinda mintis, jog neverta gimdyti vaikų, esą Žemė... jų neišmaitins?! Naujasis mitas ar tiesa?

Balandžio Artuma prisiliečia prie itin svarbių temų; patirti gyvybę – regis, taip artima, pažįstama, o sykiu – taip neapsakoma ir slėpininga! Kaip ir Velykos, kai Gyvybė nugali mirtį, kad mums, mirtingiems, dovantų Gyvenimą.

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt