Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis / 7–8

Artuma

Dalės Šmerauskaitės nuotrauka

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. liepa– rugpjūtis

7/8

Ganytojo laiškas

Būti kartu

Marijos Stanulytės nuotrauka

Brangūs broliai ir seserys!

Jau labai greitai Lietuva sulauks ypatingo svečio – popiežiaus Pranciškaus. Nėra kataliko Lietuvoje, kuris nebūtų apie tai girdėjęs, o ir Artumoje jau beveik metus ruošiamasi šiam įvykiui. Ką dar pridurti?

Svarbu ne tik tai, kad atvyktume gyvai pasimatyti su šiuo brangiu svečiu. Svarbu ir tai, su kokia intencija atvyksime. Turėkime širdyje troškimų, prašymų ir padėkų, kuriuos atiduosime Dievui, kai melsimės kartu su ganytoju, kuriam patikėta visa Kristaus Bažnyčia.

Tačiau vien to negana.

Noriu paprašyti visų priimti šias dvi iškilmių dienas Lietuvoje kaip šeimos reikalą. Minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Vasario 16-ąją daugelis su trispalvėmis rankose dalyvavome renginiuose miestų ir miestelių aikštėse, gatvėse ir bažnyčiose. Vis dėlto ne vienam sukirbėjo mintis, kad, nors buvo panašu į Sąjūdžio laikus, trūko to gilaus laisvės ir bendrystės išgyvenimo. Suvokimo, kad esame artimi, esame vieno likimo žmonės.

Atviro ir nuoširdaus žvilgsnio į tą, kuris yra čia, su manimi, nepažįstamas, bet artimas.

O juk esame tai patyrę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose, taip pat ir lankantis Lietuvoje popiežiui šv. Jonui Pauliui II. Šiandien mums labai trūksta tokios patirties.

Nes džiaugdamiesi kartu su kitais esame arčiau Dangaus karalystės nei džiaugdamiesi vieni. Buvimo drauge patirtis padeda gyvai suvokti, kad esama tam tikros atsakomybės, kuri yra bendra. Dangaus karalystėje būsime ne po vieną, o gerokai per dažnai esame po vieną čia, žemėje. Dievo Apvaizda nori mums dar kartą dovanoti šį išgyvenimą – buvimo kartu patirtį.

Buvimo kartu ne taip, kaip didžiuliame prekybos centre, kur tūkstančiai žmonių yra kartu, bet po vieną. Susitikimas su popiežiumi Pranciškumi gali dovanoti visiškai kitokią buvimo kartu patirtį – vienijami Šventojo Tėvo mes būsime kartu kaip šeima ir kaip Bažnyčia.

Rugsėjį laukia dar vienas svarbus Bažnyčios Lietuvoje įvykis. Tai Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, vainikavimo 300 metų jubiliejaus pagrindinės iškilmės, kurios vyks rugsėjo 1–2 d. Trakuose. Kviečiu atvykti į Trakus ir padėkoti mūsų Motinai už Lietuvos laisvę. Ši padėkos piligrimystė yra svarbi. Nors Marija yra tarsi pasitraukusi į antrą planą, visada rodydama mums Sūnų, tačiau jos globa neša konkrečių vaisių.

Prieš 25-erius metus, rugsėjo 4-ąją, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, dieną, Lietuvoje lankėsi popiežius šv. Jonas Paulius II, o šiais metais, kai pasiaukojome jos Nekaltajai Širdžiai, į Lietuvą atskuba kitas Kristaus tarnų tarnas – popiežius Pranciškus.

Noriu Jums priminti Jėzaus palyginimą apie sėjėją (Mt 13, 1–23). Grūdas krito į visokią žemę ir davė skirtingų vaisių. Rugsėjis yra derliaus nuėmimo ir sėjos metas.

Rugsėjis šiais metais prasidės didelėmis Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, jubiliejaus iškilmėmis ir baigsis istoriniu Šventojo Tėvo vizitu. Tegul Trakinių atlaidai pradeda maldos laiką, per kurį prašysime, kad Marija išpurentų Lietuvą, savo žemę, ir parengtų ją priimti Dievo Žodžio sėklą, kurios sėti atvyksta Petro įpėdinis.

Kartu su Marija nuo pat rugsėjo pirmųjų dienų atsidėkime intensyviai maldai, džiugiam laukimui, vidiniam pasiruošimui ir tikėjimui, jog Dievas laukia, kad apdovanotų mus malone (plg. Iz 30, 18).

Gintaras Grušas Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Laiškas skaitytojams

Visa tu graži, mano meile, nėra tavyje dėmės (Gg 4, 7).

O tyriausioji ir skaisčiausioji balandėle, Tu esi visa graži ir visada buvai Dievo drauge; ir kaip Jis Tau kartojo: Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži (Gg 4, 1). Švelniausioji, mieliausioji, nekalčiausioji Mergele Marija, savo grožiu patraukianti Dievo žvilgsnį, teikis atkreipti savo gailestingą žvilgsnį į baisias mano sielos žaizdas. Pažvelk, užjausk ir pagydyk mane.

Mieli Artumos bičiuliai, štai kaip prieš tris šimtmečius (maždaug tuo laiku, kai mūsų Trakuose buvo kuo iškilmingiausiai vainikuotas Dievo Motinos paveikslas ir ji tituluota Lietuvos Globėja) Mergelę Mariją apgiedojo šventasis Alfonsas Liguoris! Nors ir ypatingai ją mylėjęs, bet ne tik jis, ir ne tik Italijos pietuose ji buvo šitaip mylima – mylėjo ją ir mūsų protėviai, gerokai į šiaurę, tačiau karštų širdžių žmonės! Jei taip nebūtų buvę, neturėtume tiekos nuostabių paveikslų, šventovių, tradicijų, ir, galiausia, pasirodo, kad net apskritai Lietuvą tokią kaži ar beturėtume šiandien?!

Todėl ir nutarėme stabtelėti šių metų Artumos cikle apie Šventąją Dvasią ir užleisti „sceną“ Dievo Motinai. Nes tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir labai naudinga ne tik švęsti tokius jubiliejus, bet ir bandyti kuo geriau suprasti – o ką gi mes švenčiame?! (Ir, be kita ko, pamatysime, jog Mergelė Marija tiesiog neatsiejama nuo Šventosios Dvasios!

Sakoma, kad kai kurie mūsų protėviai net sutapatindavę jas iš tos didelės meilės, nors klaidingai.)

Tad vasarinė Artuma – kaip visad ypatinga: ir dvigubos apimties, ir išskirtinė savo tema. Gal kažkas pasakys – bet juk mes, katalikai, ir taip jau labai mylim Mergelę Mariją, gerai ją pažįstam, tai kam čia ir vėl?! Bet ar tikrai? Taip, vasarą švenčiame daug nuostabių atlaidų, susietų su Marija, o jos atvaizdas daugelio sąmonėje iki šių dienų išlikęs kaip didingas, visa priimančios ir palydinčios Motinos paveikslas. Tačiau ar bandome atvirom akim pažvelgti, kaip Marija įkvepia šių dienų moteris? O vyrus? Kaip suprantame jos dovaną šiandienos pasauliui? Ar padeda ji išsaugoti mūsų šeimas ir stiprinti tikėjimą? Ar mums dar ką nors reiškia gyventi Marijos žemėje, ar tai tėra pajuoka?..

Mielieji, pažadu – paskaitę šią Artumą, atrasite apie ją ir naujų, ir nuostabiausių dalykų! Net jei ir Seimas oficialiai valstybės mastu paskelbė šiuos metus jubiliejiniais, net jei ir Marijos kultas Trakuose, sako tyrinėtojai, jau anais laikais buvo skatinamas iš viršaus, visai tai netrukdo atvirom širdim atėjus pas Motiną Mergelę ją vis iš naujo ir vis gyviau atrasti! Ja žavėtis! Ja didžiuotis ir džiaugtis! Nes – darsyk pažadu – susilauksite ir Jūs nuostabių dalykų, kuriuos Viešpats padarys, užtariant Marijai! Ir niekuomet nepražūsim, kol Motinai įsikibę į ranką eisim, visad klestėsim, kol Dangaus Karalienės artuma džiaugsimės! Pažadu – Darius Chmieliauskas

Turinys Kronika

Vytautė MACIUKAITĖ Keturios tiesos apie grožį

26

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Marija liturgijoje

5

Bažnyčios pulsas

6

Tomas VILUCKAS Pranciškaus pranašystė

Romanas KAZAKEVIČIUS Marijos apsireiškimai ir „apsireiškimai“

8

Artuma kviečia į didžiuosius atlaidus! 32

Prof. Vytautas ALIŠAUSKAS Ne senovės, ne baltų, vargu ar religinė, gal ir bendrija Jolanta RAMONIENĖ, Indrė GAJDOSIKIENĖ (Ne)palankumas šeimai

10

11

Vieningos šeimos – misija įmanoma! 13 Didelės ir mažos kryžkelės

Tas brangusis Trakų perlas Dr. Lina LEPARSKIENĖ Pamaldumas Trakų Dievo Motinai Dr. Darius BARONAS Ar Lietuva vis dar Marijos žemė?

Dr. Benas ULEVIČIUS Marija Šventajame Rašte

14 18

28

Palaimintasis Jurgis MATULAITIS Kristus – šaltinis, o Marija – indas

35

Antanas SAULAITIS SJ Su visais esanti

36

Mergelė Marija ir mūsų šeima

38

Zita VASILIAUSKAITĖ Atleidimo dovana

22

Didžioji svajonė kiekvieno atžvilgiu 46 Ingrida VUOSAITYTĖ Kada tampame tėvais?

49

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ Mano vaisingumas yra svarbus

51

Akiračiai

Kankinys signataras Pranas Dovydaitis 53 Atokvėpio valandai

40

Ramūnas AUŠROTAS Netikėti susitikimai su Mergele Marija kine

56

Kai atvažiuoja popiežius, reikia labai gražiai pasipuošti

42

Giovannino GUARESCHI Amatas ir man

58

Justina DAUGALAITĖ Skandinti negalima padėti

43

Jaunimo iššūkis 20

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Auka? Ryški moteris? Įkvėpimas?

44

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Tamsioji saulės pusė

60

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Kruopos Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

61

3

Kronika

11 T Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas

Ben White nuotrauka

Liepos liturginiai skaitiniai

1 S XIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Išm 1, 13–15; 2, 23–24; Ps 30; 2 Kor 8, 7. 9. 13–15; Mk 5, 21–43 2 P Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 3 A Šv. Tomas, apaštalas

Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 T Šv. Elzbieta Portugalė

Am 5, 14–15. 21–24; Ps 50; Mt 8, 28–34 5 K Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas

Am 7, 10–17; Ps 19; Mt 9, 1–8 6 P Šv. Marija Goreti, mergelė, kankinė

Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119; Mt 9, 9–13

Valstybės diena 7 Š Am 9, 11–15; Ps 85; Mt 9, 14–17 8 S XIV EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Ez 2, 2–5; Ps 123; 2 Kor 12, 7–10; Mk 6, 1–6 9 P Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas,

ir jo draugai, kankiniai

Oz 2, 16. 17b. 19–22; Ps 145; Mt 9, 18–26 10 A Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115; Mt 9, 32–38

Pat 2, 1–9; Ps 34; Mt 19, 27–29 12 K Oz 11, 1–4. 8c–9; Ps 80; Mt 10, 7–15 13 P Šv. Henrikas

Oz 14, 2–10; Ps 51; Mt 10, 16–23 14 Š Šv. Kamilis Lelietis, kunigas

Iz 6, 1–8; Ps 93; Mt 10, 24–33 15 S XV EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Am 7, 12–15; Ps 85; Ef 1, 3–14; Mk 6, 7–13 16 P Karmelio kalno Švč. M. Marija (Škaplierinė)

Iz 1, 11–17; Ps 50; Mt 10, 34 – 11, 1 17 A Iz 7, 1–9; Ps 48; Mt 11, 20–24 18 T Iz 10, 5–7. 13–16; Ps 94; Mt 11, 25–27 19 K Iz 26, 7–9. 12. 16–19; Ps 102; Mt 11, 28–30 20 P Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

Iz 38, 1–6. 21b. 7–8; Iz 38, 10–12. 16;

Mt 12, 1–8 21 Š Šv. Laurynas Brindizietis, kun., Bažnyčios m.

Mch 2, 1–5; Ps 10; Mt 12, 14–21 22 S XVI EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Jer 23, 1–6; Ps 23; Ef 2, 13–18; Mk 6, 30–34 23 P Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja

Gal 2, 19–20; Ps 16; Jn 15, 1–8 24 A Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 85; Mt 12, 46–50 25 T Šv. Jokūbas, apaštalas

2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28 26 K Šv. Joakimas ir Ona, Švč. M. Marijos tėvai

Sir 44, 1. 10–15; Ps 132; Mt 13, 16–17 27 P Jer 3, 14–17; Jer 31, 10–13; Mt 13, 18–23 28 Š Jer 7, 1–11; Ps 84; Mt 13, 24–30 29 S XVII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

2 Kar 4, 42–44; Ps 145; Ef 4, 1–6; Jn 6, 1–15 30 P Šv. Petras Auksažodis, vysk., Bažnyčios mokyt.

Jer 13, 1–11; Įst 32, 18–21; Mt 13, 31–35 31 A Šv. Ignacas Lojola, kunigas

Jer 14, 17–22; Ps 79; Mt 13, 36–43

Rugpjūčio liturginiai skaitiniai

1 T Šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas Jer 15, 10. 16–21; Ps 59; Mt 13, 44–46 2 K Šv. Euzebijus Vercelietis, vyskupas;

šv. Petras Julijonas Eimaras, kunigas

Jer 18, 1–6; Ps 146; Mt 13, 47–53

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 7/8 (342/343) / 2018 (ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 217210, tiražas 10 300 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 2,20 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

4

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

2018 m. projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 9 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

3 P Jer 26, 1–9; Ps 69; Mt 13, 54–58 4 Š Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas

Jer 26, 11–16. 24; Ps 69; Mt 14, 1–12

5 S XVIII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iš 16, 2–4. 12–15; Ps 78; Ef 4, 17. 20–24; Jn 6, 24–35 6 P Kristaus Atsimainymas

Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 97; 2 Pt 1, 16–19;

Mk 9, 2–10 7 A Šv. Sikstas II, popiežius, ir jo draugai,

kankiniai; Šv. Kajetonas, kunigas

Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22; Ps 102;

Mt 14, 22–36 8 T Šv. Dominykas, kunigas, vienuolis

Jer 31, 1–7; Jer 31, 10–13; Mt 15, 21–28 9 K Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta,

mergelė, kankinė, Europos globėja

Oz 2, 16b. 17b. 21–22; Ps 45; Mt 25, 1–13 10 P Šv. Laurynas, diakonas, kankinys

2 Kor 9, 6–10; Ps 112; Jn 12, 24–26 11 Š Šv. Klara, mergelė

Hab 1, 12 – 2, 4; Ps 9; Mt 17, 14–20 12 S XIX EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

1 Kar 19, 4–8; Ps 34; Ef 4, 30 – 5, 2;

Jn 6, 41–51 13 P Šv. Poncijonas, pop., ir Ipolitas, kun., kankiniai

Ez 1, 2–5. 24–28c; Ps 148; Mt 17, 22–27 14 A Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė,

kunigas, kankinys

Ez 2, 8 – 3, 4; Ps 119; Mt 18, 1–5. 10. 12–14 15 T ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMAS

Į DANGŲ (ŽOLINĖ)

Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; Ps 45;

1 Kor 15, 20–27a; Lk 1, 39–56 16 K Šv. Steponas Vengras

Ez 12, 1–12; Ps 78; Mt 18, 21 – 19, 1 17 P Šv. Hiacintas, kunigas

Ez 16, 1–15. 60. 63; Iz 12, 2–6; Mt 19, 3–12 18 Š Ez 18, 1–10. 13b. 30–32; Ps 51;

Mt 19, 13–15 19 S XX EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Pat 9, 1–6; Ps 34; Ef 5, 15–20; Jn 6, 51–58 20 P Šv. Bernardas, Bažnyčios mokytojas

Ez 24, 15–24; Įst 32, 18–21; Mt 19, 16–22 21 A Šv. Pijus X, popiežius

Ez 28, 1–10; Įst 32, 26–28. 30. 35–36;

Mt 19, 23–30 22 T Švč. Mergelė Marija Karalienė

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 K Šv. Rožė Limietė, mergelė

Ez 36, 23–28; Ps 51; Mt 22, 1–14 24 P Šv. Baltramiejus, apaštalas

Apr 21, 9b–14; Ps 145; Jn 1, 45–51 25 Š Šv. Liudvikas; šv. Juozapas Kalasantas, kun.

Ez 43, 1–7ab; Ps 85; Mt 23, 1–12 26 S XXI EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Joz 24, 1–2a. 15–17. 18b; Ps 34;

Ef 5, 21–32; Jn 6, 60–69 27 P Šv. Monika

2 Tes 1, 1–5. 11b–12; Ps 96; Mt 23, 13–22 28 A Šv. Augustinas, vysk., Bažnyčios mokytojas

2 Tes 2, 1–3a. 13–17; Ps 96; Mt 23, 23–26 29 T Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas

Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 K 1 Kor 1, 1–9; Ps 145; Mt 24, 42–51 31 P 1 Kor 1, 17–25; Ps 33; Mt 25, 1–13

Kronika

Marija liturgijoje

Marijos Stanulytės nuotrauka

Liturgijos katechezė

Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Švęsdama metinį Kristaus slėpinių ciklą (liturginius metus), Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati“ (konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium 103).

Liturgija švenčia, rodo ir aiškina. Iš liturgijos matome, kad Marija dalyvauja Jėzaus atpirkimo darbe. Ji yra pirmasis atpirktas kūrinys, o drauge ir nuoširdi Viešpaties Tarnaitė, visiškai paklūstanti Dievo vaPacituotas tekstas – pirmasis Vatikano II Susirinkimo liai. Marija krikščionių tautai yra rodoma kaip „dorybių pareiškimas apie Mergelę Mariją. Būtent dėl jo pradėjo- paveikslas“. Savo gyvenimu, praleistu šalia Sūnaus, ji me vartoti kitokį tikėjimo žodyną kalbėdami apie Vieš- kviečia tikinčiuosius būti panašius į Viešpatį; kaip išgirsto paties Motiną. Marijos asmenyje ir gyvenime šiandien Žodžio klausytoja, ji kviečia mus į ištikimą ir atvirą tarmatome Bažnyčios, o drauge ir kiekvieno krikščionio navimą. Liturgija pabrėžia Marijos buvimą krikščionių paveikslą. Šiemet spalį šventuoju skelbiamas palaimin- bendruomenėje, susibūrusioje švęsti Viešpaties. Kaip iki tasis popiežius Paulius VI sakė, kad ekumeninis susi- galo išaukštinta Bažnyčios narė, Marija dalyvauja liturgirinkimas pirmą kartą pateikia tokį platų mokymą apie niame Bažnyčios šiandien, savo balsu pritardama angelų Mariją Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Prieš Susirinki- ir šventųjų balsui, drauge su Bažnyčia giedančiam šlovę mą Marija „tarpininkavo“ tarp Kristaus ir tikinčiųjų, o Viešpačiui. Paimta į Dangų, Marija išlieka Bažnyčioje ir Susirinkimas iškėlė Bažnyčios Tėvų sampratą. Skelbda- su Bažnyčia, rinktine Bažnyčios nare ir Bažnyčios Motina.

Pirmas ir svarbiausias liturginio Marijos gerbimo krimas konstituciją Lumen gentium pal. Paulius VI Mariją terijus – neišardomas motiniškas ryšys su Jėzumi. Krispaskelbė Bažnyčios Motina. taus slėpinių šviesoje Bažnyčia Šventojo Tėvo intencija liepai Šventojo Tėvo intencija gerbia Motiną ir nuolankią Viešrugpjūčiui Kad pastoracinėje tarnystėje sunkupaties Tarnaitę, tikro krikščionio mų ir vienišumą patiriančius kunigus Kad didieji ekonominiai bei politipavyzdį ir paveikslą. stiprintų ir guostų artumas su Viešpaniai pasirinkimai saugotų šeimas kaip čiu ir bičiulystė su broliais kunigais. žmonijos turtą.

Marija yra minima visą liturginių metų laikotarpį, taip išgyLietuvos vyskupų intencija Lietuvos vyskupų intencija Už šeimas, kad santarvę suvoktų Už tikėjimo ugdytojus, kad perduotų venant Motinos ryšį su Sūnaus kaip gebėjimą vaisingai priimti skirvisiems Kristaus dovanojamą gyveslėpiniu. Šiam minėjimui ypač tingumus ir netobulumus. Šeimų Kanimo pilnatvę. Išminties Soste, melsreikšmingi Išganytojo laukimo raliene, melski už mus. ki už mus. (advento) ir gimimo (Kalėdų) Liturgija yra viena iš tų ypatingų vietų, kur Bažnyčia laikotarpiai. Per Romos Bažnyčios liturginius metus yra išreiškia savo tikėjimą ir mokymą. Jau nuo seno buvo sa- švenčiamos keturios esminės Marijos iškilmės: Nekaltasis koma: „Pasakyk, kaip meldiesi, ir aš suprasiu, į ką tiki.“ Prasidėjimas (12 08), Apreiškimas (03 25), Dievo Motina Liturgija švenčia Dievo meilės, apreikštos Jėzaus Asme- (01 01) ir Dangun Ėmimas (08 15) bei šešiolika minėjinyje, slėpinį; ji švenčia mūsų išgelbėjimą Kristuje. Apei- mų. Mišiole randame net 46 Mišių jos garbei formuliarus. gos ir malda yra pats Bažnyčios tikėjimas. Liturgijoje, Su Marija ir kaip Marija, Bažnyčia tiki, viliasi ir mykaip švenčiamame tikėjime, Bažnyčia skelbia ir švenčia li, švenčia ir išgyvena Kristaus slėpinį, maldingai tiesas apie Jėzaus Motiną, Mariją iš Nazareto. Bažnyčia laukdama Jo sugrįžtant. Joje, tobulai šventoje, Bažpirmiau šventė liturgijoje, o tik vėliau suformulavo tikėnyčia yra nušviečiama šviesa galutinio išvadavimo jimo tiesas. Taip buvo, pavyzdžiui, su Paimtosios į Dangų ar be gimtosios nuodėmės Pradėtosios dogmomis. iš nuodėmės ir mirties, kurio laukia tikėjimu.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Keliauti su Kristumi Vatican Media nuotrauka

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, birželio 29-ąją, iškilmingoje konsistorijoje Kardinolų kolegiją papildė 14 naujų narių. 11 naujų kardinolų tarnauja Romos kurijoje ir vyskupijose; trys gavo kardinolų kepuraites už nuopelnus Bažnyčiai. Popiežius pakėlė kardinolų rinkikų skaičių iki 125, iš kurių 60 buvo paskirti Pranciškaus.

Vatikane buvo paskelbtas 50 puslapių apimties Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos dokumentas, primenantis Bažnyčios mokymą apie sportą, jo ugdomąjį potencialą, apie sporto varžybų dvasios ir krikščionių pašaukimo siekti šventumo panašumus. Birželio 13 d., savo tradicinės trečiadienio Bendrosios audiencijos pabaigoje, popiežius Pranciškus paminėjo Rusijoje vykstantį pasaulio futbolo čempionatą: „Nuoširdžiai sveikinu žaidėjus ir organizatorius, taip pat visus, kas komunikacijos priemonėmis stebės šį tarptautinį įvykį. Šis sporto renginys teskatina kultūrų ir religijų susitikimą, dialogą ir brolybę, teugdo solidarumą ir taiką tarp tautų.“ Nors savo užuomazgose sporto reiškinys buvo vertinamas nevienareikšmiškai, nūdien Bažnyčios mintyje jis taip pat yra gera proga liudyti Kristaus žinios universalumą.

Tikėjimo mokymo kongregacija popiežiaus vardu atsakė į Vokietijos vyskupų iškeltą klausimą dėl Komunijos sutuoktiniui nekatalikui. Vasario mėnesį Vokietijos vyskupai – dauguma, bet ne visi, – pritarė Vyskupų Konfe6

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

rencijos vardu parengtam dokumentui Mit Christus gehen („Keliauti su Kristumi“), kuriame kalbama apie tarpkonfesines santuokas ir galimybę nekatalikui sutuoktiniui priimti Komuniją. Tokiam sprendimui nepritariantys Vokietijos vyskupai paprašė, kad apie tai savo nuomonę pasakytų Šventasis Sostas. Popiežiaus poziciją vokiečių vyskupų iškeltu klausimu Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas arkivyskupas Luisas Ladaria perdavė Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkui kardinolui Reinhardui Marxui siųstame laiške.

Popiežiaus įsitikinimu, Vokietijos vyskupų parengtas dokumentas, kurio pagrindu būtų leidžiama sutuoktiniui nekatalikui priimti Komuniją, neturėtų būti skelbiamas dėl to, kad Komunijos priėmimo klausimas susijęs su visos Bažnyčios tikėjimu, tad ir turėtų būti svarstomas Visuotinės Bažnyčios mastu.

Be to, reikia atsižvelgti į jo paskelbimo galimą poveikį ekumeniniams ryšiams su kitomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis. Tai dar sykį patvirtina, kad Komunijos priėmimo normos susijusios su tūkstantmetėmis tradicijomis, kurių neįmanoma panaikinti dekretais.

Birželio 15–21 dieną Ženevoje (Šveicarija) vyko Pasaulinės Bažnyčių tarybos centro komiteto asamblėja, per kurią iškilmingai paminėtas tarybos įkūrimo 70-metis. Jubiliejinę sukaktį Tarybos nariai mini visus metus visur pasaulyje.

Paskutinę asamblėjos dieną Pasaulinės Bažnyčių tarybos būstinėje, Ženevos eku-

meniniame centre, lankėsi ir su asamblėjos nariais susitiko popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas dalyvavo ekumeniniame maldos susitikime centro koplyčioje ir susitikime šio centro salėje. Popiežius taip pat aplankė Bossey Ekumeninį institutą, susitiko su įvairių krikščioniškų konfesijų studentais ir mokslininkais, institute gilinančiais ekumenizmo teologijos studijas.

Pasak Pranciškaus, atvykimu į Ženevą jis norėjo patvirtinti Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą ekumenizmui ir padrąsinti bendradarbiavimą su Bažnyčiomis-seserimis bei ekumeniniais partneriais. Jis linkėjo eiti ir „į centrą“, kuris nėra mes, o Viešpats, ir į pakraščius, su tikru rūpesčiu dėl brolių. Melstis kartu, nes malda yra „ekumenizmo oras“, be kurio jis uždustų.

Dirbti kartu – nuo teologinių paieškų iki karitatyvinių iniciatyvų, iki teisingumo ir taikos siekio. Norisi tikėtis, kad šis Šventojo Tėvo vizitas taps dar vienu postūmiu vystyti ekumeninį dialogą.

Australijos Vyskupų Konferencija pareiškė labai griežtus protestus, šios šalies sostinėje Kanberoje paskelbus įstatymą, verčiantį kunigus atskleisti teisėsaugos institucijoms išpažinties turinį. Toks sprendimas priimtas tikintis, kad taip pavyks veiksmingiau kovoti su seksualiniu vaikų išnaudojimu. Australijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Melburno arkivyskupas Denis Hartas priminė, kad išpažintis yra nusidėjėlio susitikimas su Dievu tarpininkaujant kunigui. Išpažinties paslaptis yra šventa ir neliečiama, o jos apsauga yra vienas svarbiausių dalykų, kurį garantuoja religijos laisvę gerbiančių valstybių įstatymai. Arkivyskupas taip pat priminė, kad Australijos Bažnyčia yra įsipareigojusi informuoti teisėsaugos institucijas apie visus pedofilijos faktus, apie kuriuos sužinoma ne per išpažintį. Primintina, kad pareiga saugoti išpažinties paslaptį yra absoliuti, ir nenumatoma jokių išimčių, nuodėmklausys negali liudyti teisme, negali kalbėti apie išpažintyje išgirstus dalykus net tuomet, jei penitentas leidžia tai padaryti net ir po jo mirties.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Kai stipresnė viltis „Jėzaus Širdie, liepsnojantis meilės židiny“, – giedodami Vilniaus katedros aikštėje laukėme arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės vainikavimo, o šiemet šį Švč. Jėzaus Širdies mėnesį jau minėjome pirmąsias beatifikacijos metines. Raudonomis rožėmis išpuošta Kaišiadorių katedra priminė kankinių kraują ir žmogaus širdį, užsidegusią Dievo meile, Teofiliaus mylimos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės siųstą Bažnyčiai rožių lietų. Naujas Dievo malonių lietus birželio 14–17 d. iš Kaišiadorių per palaimintojo užtarimą nulijo Lietuvos šeimoms, jaunimui, seminaristams, tremtiniams, laisvės kovotojams, čia melsta ir stebuklo palaimintojo kanonizacijai priartinti. Kaišiadorys šia proga pasipuošė pal. Matulionio atvaizdo modernia neofreska (dail. Tadas Vincaitis) ant miesto gimnazijos sienos.

Pagrindinę dieną švenčiant su Lietuvos vyskupais, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana prisiminė beatifikaciją „sūnaus brangios tėvynės, kurią jis pagerbė savo ištikimybe, krikščioniškomis ir žmogiškomis vertybėmis, laisve ir brolybe“. Nuncijus prašė melstis, kad pal. Teofilius užtartų popiežių Pranciškų, atvykstantį „pamatyti mūsų, pasikalbėti, prisiliesti prie mūsų gyvenimo, padrąsinti ir sustiprinti mūsų tikėjimo“. „Jau apaštalus menančiais laikais Bažnyčia laikė kankinius garbingiausiais, rinktiniais savo nariais. Jie yra tikrasis Bažnyčios elitas“, – sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas, Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje Kaune, į kurį po 75 metų birželio 14 d. grįžo pal. Teofi-

lius. Kauno seserys benediktinės parvežė brangią dovaną – Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko rūpesčiu perduodamas gerbti relikvijas, kad čia buvęs rektorius ir seserų kapelionas ir šiandien būtų artimas žmonėms. „Tremiami žmonės, kuriems būdavo duodamos vos kelios valandos pasiruošti į nežinomybę, kartais užmiršdavo pasiimti būtiniausių dalykų, bet neužmiršdavo nuo kambario sienos nusikabinti Švč.

Jėzaus Širdies ar Marijos paveikslų. <...> Tikėjimas į Dievą daugeliui buvo tarsi uola“, – sakė LR Seime Gedulo ir vilties dieną arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Pasak ganytojo, šiandien be Dievo ugdyti sąžines lygiai tokia pati utopija, kaip bolševikinė užmačia kurti naują žmogų, o eliminuojant Dievą iš politinio gyvenimo neįmanoma įveikti korupcijos ir smurto. „Šie metai pirmieji, kai <...> Gedulo ir vilties dieną stipresnė yra viltis.

Viltis, kurią mums rodo palaimintasis Teofilius. Kiek daug nerimo Lietuvoje, teisėto nerimo – dėl Tėvynės ateities, Bažnyčios, mūsų šeimų, jaunimo.

Vis dėlto negerai tik nerimauti. Turime kiekvienas savęs paklausti: Net jei esu tik žvirblis, ką galiu padaryti, kad įvykdyčiau Dievo valią?“ – kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas Vilniaus arkikatedroje (plg. „Nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“; Mt 10, 31).

Birželio 12-osios kreipimusi „Bažnyčia – už prigimtines moterų teises“ dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo Lietuvos vyskupai atkreipė dėmesį, jog ši konvencija tik atkartoja LR teisės nuostatas ir nesumažins smurto, bet, atvirkščiai, sukurs kitų rimtų problemų. „Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos,

nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį“, – rašoma kreipimesi, jame iškeliant ir šeimos vaidmenį ugdant pagarbos kitam mentalitetą.

Tame pačiame LVK plenariniame posėdyje vyskupai, be kita ko, pritarė suaugusiųjų katechumenato programai, skirtai pasirengti įkrikščioninimo sakramentams arba pagilinti tikėjimą. Be to, nustatyta, kad nuo kitų metų sausio 1 d. bažnytinei santuokai, idant būtų daugiau laiko jai pasirengti, reikės registruotis ne vėliau kaip prieš penkis mėnesius.

Vilkaviškio vyskupijoje tarnystę pradeda birželio 10 d. katedroje įšventinti keturi nuolatiniai diakonai.

Vilniuje pašventinta Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčia. Ji skiriama dirbantiems vidaus reikalų sistemoje ir įkurta XVIII a. bažnyčioje, kuri sovietmečiu buvo visiškai suniokota.

Be to, sostinės Pašilaičių mikrorajone įsteigta nauja Šv. Jono Pauliaus II parapija. Tai – pirmoji Vilniaus arkivyskupijoje šio šventojo popiežiaus lenko, kurį taip myli ir lietuviai, parapija.

Carito organizacija birželio 16 d.

Kaune sėmėsi patirties iš 30 metų patirtį Italijoje turinčių kolegų apie išklausymo tarnystę parapijose.

Birželio 19 d. Vilniuje Katalikų mokslo akademijos ir Vilniaus universiteto konferencija ir jos pranešėjai, savo sričių profesionalai, Lietuvai laukiant popiežiaus Pranciškaus iškėlė žmogaus orumo klausimą – kaip jis ginamas ir gerbiamas Bažnyčioje, ekonomikoje, ugdyme, medicinoje ir kt.

Birželio 20 d. vyko Kauno arkivyskupijos simpoziumas apie šių dienų jos bendruomenių misiją, o vilties, džiaugsmo ir popiežiaus Pranciškaus atvykimo žinią skleidė kasmetinė Misijų savaitė Kauno erdvėse, aplankant ir Trakus, nuteistuosius Pravieniškėse ir kt.

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

7

Kronika Laukiame popiežiaus

Pranciškaus pranašystė Tomas VILUCKAS Protokolas jį akivaizdžiai varžo.

Pranciškus yra žiniasklaidai prisipažinęs, kad retkarčiais mielai nueitų suvalgyti picos. Net būdamas popiežiumi Bergoglio nori būti savimi: „Nuo pradžių sau pasakiau: ‘Jorge, nepasikeisk, toliau būk savimi, nes tavo amžiuje pasikeisti reikštų daryti iš savęs kvailį.’ Štai kodėl toliau darau tai, ką darydavau Buenos Airėse. Galbūt netgi kartoju senas klaidas. Tačiau verčiau renkuosi likti savimi.

Tai neišvengiamai lėmė keletą pakeitimų protokoluose, bet ne oficialiuose, nes rūpestingai juos gerbiu. Esu tas, kas esu, toks pat, kaip Buenos Airėse, net jei kai kurie susirūpinę protokolais. Galite matyti, kodėl ‘nesikeitimas’ man taip gerai tiko“, – kaip visuomet paradoksaliai svarstė Pranciškus pokalbyje su žurnalistais iš Argentinos laikraščio La Nación.

Naujai išrinktą popiežių neišvengiamai aplanko emocijų antplūdis, tad pirmasis kambarys, į kurį jis įeina, kad apsirengtų pirmąkart viešai pasirodyti pasauliui iš Apaštališkųjų rūmų balkono, lotyniškai vadinamas camera lacrimatoria, „Ašarų kambariu“. Ten popiežius nueina nubraukti dėkingumo ašarų, išverkti baimės ir nerimo dėl užgriuvusios pareigų naštos ar kelias minutes paprasčiausiai pabūti asmeniškai su Viešpačiu.

Jorge [Chorchė] išlieka savimi Pranciškus yra pirmasis pontifikas, pasidalijęs su pasauliu šių intymių akimirkų paslaptimi. „Prieš duodamas sutikimą aš paprašiau, kad man būtų leista pabūti vienam mažame kambarėlyje. Mano galva buvo absoliučiai tuščia, ir mane apėmė didžiulis nerimas. Užmerkiau akis, ir dingo bet kokios mintys, įskaitant ir mintį apie atsisakymą tapti popiežiumi, – liturginė procedūra tai leidžia.

Tam tikru momentu mane nutvieskė didelė šviesa, labai trumpai, bet man pasirodė, kad tai truko labai ilgai.

Tada aš pašokau, nuėjau į gretimą kambarį ir pasirašiau sutikimo aktą…“ – pasakojo jis italų žurnalistui Eugenio Scalfari. Šis mistinis išgyvenimas tapo ženklu, kuris paskatino Bažnyčioje naujų vėjų dvelksmą. Šis popiežius nuo pradžių savo poelgiais trikdė Vatikano tarnautojus. Jam ilgai teko aiškintis, kodėl jis neapsigyveno popiežiaus apartamentuose, turinčiuose dešimt kambarių. Pranciškus sakė, kad tos patalpos jam atrodo panašios į „piltuvą, jos didelės, bet durys mažos“. „Tai reikštų izoliuoti save. Pagalvojau, kad negalėsiu ten gyventi – nebūtų gerai mano psichinei sveikatai“, – sakė jis.

Užuot apsigyvenęs tuose apartamentuose, popiežius pasirinko dviejų kambarių numerį Vatikano svečių namuose Domus Sanctae Marthae (Šv. Mortos namai), kurį jis mėgsta vadinti bendrabučiu. Šie namai yra paprasti ir modernūs. Čia jis gali priiminėti lankytojus ir valgyti su kitais žmonėmis valgykloje. „Tokiu būdu auksinis narvelis nebeatrodo esantis narvelis“, – tikino žurnalistus Pranciškus. Šio popiežiaus galia yra neeilinis jo gebėjimas surinkti minias ir užmegzti ryšius su žmonėmis iš įvairių visuomenės sluoksnių, skirtingų patirčių, ir ši jo galia stipresnė nei žiniasklaidos pateikiama informacija ar intelektualų nuomonės. Įspūdingas ir šio žmogaus žvilgsnis, įsižiūrintis į kiekvieno veidą; nors trumpai jis išklauso visų, kurių gali, ir kiekvienas toks pabendravimas įspaudžia gilų susitikimo pėdsaką.

8

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Šventumo „vidurinioji klasė“ Pranciškus daug kuo yra pirmasis popiežius popiežystės istorijoje – pirmasis iš Naujojo Pasaulio, pirmasis iš Jėzaus draugijos, pirmasis, pasirinkęs popiežiškąjį šventojo Pranciškaus vardą, pirmasis per velykinę liturgiją nuplovęs kojas ne dvasininkams. Kai kur jam tenka būti pirmuoju dėl mūsų epochos ypatumų – joks popiežius nebuvo atidaręs paskyros socialiniame tinkle „Instagram“, palaiminęs santuokos lėktuve, minėjęs vaidybinio filmo oficialiame Bažnyčios dokumente, atsidūręs ant autoritetingiausio pramogų pasaulio leidinio Rolling Stone viršelio ar davęs tiek daug interviu žiniasklaidos priemonėms.

Sykį žurnalistų paklaustas, ar ko nors bijo, popiežius Pranciškus sakė: „Aš esu gana bebaimis. Elgiuosi negalvodamas apie pasekmes. Kartais tai sukelia galvos skausmų, nes pasakau daugiau nei turėčiau.“ Kartais šie pasakymai sukelia šurmulį ir klaidingų interpretacijų žiniasklaidoje.

Jis spontaniškas ne vien kalba, bet ir elgesiu. Pavyzdžiui, per savo apaštališkąjį vizitą į Boliviją pasielgė dvasininkui itin neįprastai. Popiežiui reikėjo persirengti prieš Mišias Santa Kruso mieste, o jis, užuot pasukęs į jam parengtą zakristiją, nuėjo į greito maisto restoraną, kur ir apsivilko liturginius drabužius.

Popiežius ieško, kiek įmanoma, tiesioginio sąlyčio su Bažnyčios žmonėmis, Pranciškui svarbūs asmeniniai ryšiai. Jis užsiėmė popiežiams nebūdinga „telefonine

Kronika

Vatican Media nuotrauka

pastoracija“: skambino vyrui, kuris liko paralyžiuotas po automobilio avarijos ir buvo neseniai netekęs brolio, moteriai, kuri ruošėsi daryti abortą, vaikinui, parašiusiam jam laišką. Šie ženklai įrodo, kad popiežius yra ir sielovadininkas.

Jo tonas visuomet griežtėja, kai kalbama apie turtus ir pinigus. Jis nuolatos primena, kad pasaulio turtai begėdiškai kaupiami nedidelio žmonių skaičiaus rankose.

Pranciškus kreipia ypatingą dėmesį į vargšus, nuskriaus-

tuosius, atstumtuosius ir visus, kurie kenčia nuo neteisybės. Vos tapęs popiežiumi, jis pareiškė, kad trokšta „Bažnyčios vargšams“. Tai – kertinė jo pontifikato idėja, ir jis siekia ją įtvirtinti visais Bažnyčios lygmenimis. Jo iniciatyva buvo įvesta Pasaulinė vargstančiųjų diena, kad visos pasaulio krikščionių bendruomenės taptų konkrečiais Kristaus meilės stokojantiems ženklais.

Per pokalbius su kaliniais jis visada pagalvoja: „Galėčiau būti čia ir aš.“ „Kitaip tariant, nė vienas iš mūsų negalime būti tikras, kad mes niekada nenusikalsime ir nebūsime įkalinti“, – sakė Argentinos laikraščiui La Voz del Pueblo. Todėl Pranciškus mėgsta Didžiojo ketvirtadienio kojų plovimo apeigas atlikti kalėjimuose, savo apaštališkosiose kelionėse užsuka pas kalinius.

2016 m. pasaulio žiniasklaidą apskriejo Pietro Maso, kuris 22 metus praleido kalėjime už savo tėvų nužudymą 1991 m., istorija. Maso buvo tik 19 metų, kai jis, užsidėjęs karnavalinę kaukę, įsiviliojo į pasalą savo tėvus ir prie savo namų įėjimo mirtinai juos sumušė. Sūnus nužudė tėvus norėdamas gauti palikimą. Įvykdyti šį baisų nusikaltimą jam padėjo trys draugai, kurie nužudymo metu taip pat buvo užsidėję karnavalines kaukes. Keturi žudikai tada paliko savo aukas mirti kraujo klanuose ir nuėjo šokti bei linksmintis į naktinį klubą. Slegiamas kaltės Maso, kuris buvo išleistas iš kalėjimo 2013 m. ir šiuo metu yra vedęs bei gyvena Milane, kreipėsi į popiežių, prašydamas atleisti sunkią jo nuodėmę. Pranciškus,

anot jo, paskambino jam po kelių dienų. „Buvau neapykantos sinonimas, bet popiežius Pranciškus manęs pasigailėjo“, – susigraudinęs sakė Maso. Šventojo Tėvo žodžius ir veiksmus visuomet vertėtų suprasti bendrame Lotynų Amerikos žemyno sociokultūriniame kontekste. Jo asmeninis išsilavinimas ir politinė koncepcija leidžia vertinti šią tikrovę iš pozicijų, artimesnių 1960 metams, nei modernybei. Jis atsargus JAV atžvilgiu, nepasitiki komunizmo ir kapitalizmo dogmomis, yra „trečiojo kelio“ šalininkas.

Pranciškaus paguoda yra paprastų žmonių ištikimybė, gyvos bendruomenės ir tikintieji, kuriems religija reiškiasi per piligrimines keliones ir bažnyčių lankymą.

Pranciškus mėgsta vartoti prancūzų rašytojo Josepho Malègue terminą apie šventumo „viduriniąją klasę“. „Visada kalbu apie tėvus, senelius, slauges, žmones, kurie gyvena ir tarnauja kitiems, augina savo vaikus, kurie dirba... Tai be galo šventi žmonės! Tai šie žmonės veda Bažnyčią pirmyn: tie, kurie oriai užsidirba pragyvenimui, kurie augina vaikus, laidoja savo mirusiuosius, kurie globoja savo senelius, užuot išvežę į senelių namus, tai ir yra mūsų šventoji vidurinioji klasė“, – įkvėptai kalbėjo Pranciškus 2017 m. interviu ispanų dienraščiui El País. Šiuos žmones jis mato kaip atsparą globalizacijai, laisvosios rinkos fundamentalizmui ir modernioms antikatalikiškoms idėjoms.

Kaip visuotinis ganytojas, jis gerai supranta, kad būtina rūpintis periferija, kurią mėgsta vadinti „pasaulio pakraščiais“. Tad Šventasis Tėvas aplanko ir šalis, kurios nėra katalikybės bastionai, ar paskiria kardinolu vyskupą iš nykštukinės Tongos karalystės, kurioje gyvuoja vos 15 tūkst. (vidutinė parapija Lietuvoje) katalikų bendruomenė.

Pranciškus nesuinteresuotas nei galios centru, nei madingomis išsivysčiusio pasaulio intelektualinėmis teorijomis, nei vedančia į karus mirties logika. Pareiga nepamiršti atmestųjų, neužmerkti akių prie kančią, raginimas radikaliai keisti visuomeninius santykius ir rūpintis mūsų „bendrais namais“ – tai Pranciškaus žinia arba net pranašystė šių dienų pasauliui.

Iš leidžiamos Tomo Vilucko knygos Popiežiaus Pranciškaus tiltai

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

9

Kronika

Ne senovės, ne baltų, vargu ar religinė, gal ir bendrija Prof. Vytautas ALIŠAUSKAS taip mažai, kad mokslininkai geriausiu atveju gali kurti gana skirtingas ir gana įvairias rekonstrukcijas. Tad tai, ką mes šiandien turime kaip vadinamo „senojo baltų tikėjimo doktriną“, yra iš tikrųjų kelių žmonių rekonstrukcijos ar dažnai netgi fantazijos tam tikromis folklorinėmis, mitologinėmis temomis arba tiesiog tų trupinių rankiojimas.

Kalbėdami apie apeigas rasime dar keistesnių dalykų. Pirmiausia šiandien tarsi atsisakoma visų gyvulių aukų. Puikiai žinome, kad dar iki XVI a. pabaigos aukojimų daugiau mažiau pasitaiko įvairiose Lietuvos vietose.

Valstiečiai aukoja gyvulius dievybėms, apie kurias mažai ką težino, bet jie yra arti žemės ir jiems rūpi užsitikrinti gamtos jėgų palankumą derliui. Dievas, kurį jie garbina bažnyčioje, labai toli, labai galingas, bet čia yra visokiausios būtybės ir galybės, kurias reikia palenkti, kad javai gerai augtų, gyvuliai gerai veistųsi. Juo labiau kad valstiečio akyse jos yra gan piktos ir kerštingos, dėl to jas reikia nuolatos pamaloninti. Šiuolaikinis baltų tikėjimas, kaip jis čia apibrėžiamas, to nedaro. Norėtųsi apskritai paklausti – ar šiuolaikinis baltų tikėjimas rimtai galvoja, kad Perkūnas važinėja su ratais dangumi ir mėto žaibus?

Ar jie tikrai galvoja, kad velnias perkūnijos metu slepiasi po medžiais? Ar jie tikrai tiki, kad miške gali pasirodyti kokia gąsdinanti miško ar medžioklės dievybė? Aišku, kad ne. Nė vienas iš jų su tuo nesutiks. Jie sakys, kad jie žvelgia į gamtą kaip į mūsų gyvybės šaltinį ir panašius dalykus, atsisakydami visų senųjų mitologinių vaizdinių.

Bet kadangi tie vaizdiniai yra be galo išskydę, apie juos nelabai ką galima ir pasakyti. Tad ar tikrai jie pasižymi vieningo turinio mokymu, ko tikisi įstatymas? Žodis „pagonybė“ kilęs iš lotyniškojo pagus – „kaimas“.

Jos turinys yra, kaip sakiau, derlingumo apeigos – užtikrinti, kad gamta būtų visli, kad gamtinės jėgos būtų palankios, o ne piktos žmogui. Tai yra kaimo religijoje susikūręs kompleksas įvairių keistų likučių, jau smarkiai sumišusių su krikščionybe, įvairių apeigėlių ar net tiesiogine prasme paprasčiausių prietarų: aplieti vandeniu išgenamus į lauką gyvulius ir panašiai. Ši pagonybė praktiškai sunyko jau XVIII a. pabaigoje. Istoriniuose šaltiniuose matome, kad

Siūloma suteikti valstybės pripažintos religijos statusą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Pažiūrėkime konkrečiau, apie ką kalbama.

Pirma, niekada neegzistavo toks etninis ar koks kitoks istorinis darinys – baltai. Mokslininkai, pirmiausia filologai, vartoja šią sąvoką dėl klasifikacinio patogumo.

Lietuviai, latviai, prūsai, žiemgaliai ir sėliai yra skirtingos etninės grupės su skirtingais religiniais vaizdiniais, nekalbant apie jų politinę sąrangą, materialinę kultūrą, istorinį likimą. Tad grupė, pasivadinusi baltais, arba nežino, kas tai yra, arba sąmoningai renkasi netikslų pavadinimą.

Antra, kas yra senovė? Akmens amžius, Mindaugo laikai, Vytauto epocha? Gal XIX a.? Ak, tiesa, kiekvienas paauglys patvirtins, kad Smetonos laikai – jau irgi senovė.

Trečia, tai kas yra ta religinė bendruomenė? Tikiuosi, niekas nemano, kad ji kaip nors susijusi su kokia nors gilesne religine tradicija. Pamenu laikus, kai ne vienas „Romuvos“ atstovas aiškino, jog jie nesą kokios nors religijos išpažinėjai, o tiesiog propaguoja senovinius lietuvių papročius

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

ir gaivina tautos dvasią. Nesunku susekti, kokie žmonės padėjo jos ideologinius pamatus, kaip bendrija susiformavo, kokiu būdu ji ėmė pretenduoti į išskirtinį statusą ir religijos reprezentavimą.

Religija paprastai turi doktriną ir apeigas. Esu išleidęs knygą, kurioje bandžiau surinkti iš įvairiausių archyvų, tarp jų Romos, Lenkijos, Lietuvos, dar neskelbtas žinias apie senuosius tikėjimus. Galiu pasakyti, jog informacijos 10

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Kronika Šeimos politikos aktualijos

vis mažiau turinio ir vis daugiau papročio arba prietaro pavidalo įgauna visi tie veiksmai. Galiausiai jie patys, Lietuvai modernėjant, tampa beprasmiais. Ir esu tikras, kad „Naisių pono“ ūkiuose vargu ar jų kas nors laikosi ir praktikuoja, manydami, kad šiuo būdu suklestės žemės ūkis. Manau, kad „Naisių ponas“ puikiai žino, kad tam reikia trąšų.

Tad sąžiningas pavadinimas turėtų būti: „Ne senovės, ne baltų, vargu ar religinė, gal ir bendrija“. Tada, jei „naisiškių“ Seimas ją patvirtins, tegul tuokia, gauna išmokas ar dėsto savo ideologiją mokyklose.

Labiausiai neramina, kad šitokios keistokos bendruomenės, tarp jų ir „Romuva“, pretenduoja į specifinį lietuvybės bastioną. Nėra čia nei lietuvybės, nei kažko labai specifinio.

Tai tik šiuolaikinio žmogaus kūrinys, pritaikytas žmonėms, norintiems artimesnio ryšio su gamta. Ir tas kūrinys tėra viso labo kosmopolitinio postmodernaus mąstymo padaras.

Tiktai tiek. Dar kartą pabrėžiu – tikėkite, kuo tiktai norite, tik nesakykite, kad tai yra kažkas kito, nei jūs tikite.

(Ne)palankumas šeimai Palankumas šeimai deklaruojamas ir politikoje, ir versle, ir gatvės pokalbiuose. Tačiau kai žodžius, pažadus ir sprendimus reikia paversti darbais, tas palankumas įgauna įvairiausių pavidalų: pliusiuku reitingui, „dūmų užsklanda“, nereikšmingu formalumu, o kartais vis dėlto ir realiu teigiamu poveikiu kai kurioms šeimoms. Štai keletas pavyzdžių.

Nuo šių metų dirbantiems tėvams skaičiuojant pajamų mokestį nebegali būti pritaikytas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD). Vietoj jo pradėti mokėti vadinamieji „vaiko pinigai“. Šeimų organizacijų atstovai kritikavo šį sprendimą. Pirmiausia kliuvo žinia, kad dirbančiųjų skatinimas mokestinėmis lengvatomis naikinamas vietoj jo teikiant piniginę paramą. Be to, panaikinus PNPD, sumažėjo šeimų pajamos, kurios vertinamos siekiant gauti paskolą, nes į šią sumą neįskaičiuojami „vaiko pinigai“, kaip skirti tik vaiko reikmėms.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesileidžia į diskusijas. Išaiškinimuose apie „vaiko pinigus“ pateikiama viena tiesa: „PNPD pakeitimo išmokomis vaikui poveikis asmens ar šeimos pajamoms bet kokiu atveju yra neutralus arba teigiamas ir negali būti neigiamas.“ Sakote, kad yra kitaip? Jūsų problema!

Kodėl reikėjo supriešinti daugiau uždirbančius tėvus, kurie galėjo panaudoti įstatymais numatytą PNPD sumą, su mažai uždirbančiais, kuriems trūkdavo pajamų, kad galėtų pasinaudoti siūloma lengvata?

Kodėl pasirinkta skatinamųjų priemonių – mokestinių lengvatų – atsisakyti vietoj jų gerinimo ir gausinimo, pvz., vaikams išlaikyti reikalingos sumos neapmokestinimas, pajamų mokesčio skaičiavimas nuo šeimos pajamų, įvertinant išlaikomus asmenis ir pan.? Kodėl vis dar stinga politinės valios remti tuos, kuriems reikalinga parama, o kitus skatinti, kad nepatektų į remiamųjų gretas? Taip, tai brangu, nepopuliaru, neduoda greitų rezultatų. Tačiau jei skatintume šeimas, kad jos pajėgtų pačios išsilaikyti – gal ilgainiui jos sustiprėjusios padėtų sunkiau besiverčiančioms?

Dar vienas pavyzdys – moterų įgalinimo tema. Seime vyksta diskusijos, teikiami pasiūlymai siekiant „išvaduoti“ moterį nuo nemokamo vaikų priežiūros ir ugdymo darbo pakeičiant jį apmokamu profesiniu darbu. O pasirinkusios motinystę, kaip svarbiausią gyvenime darbą, moters saugumo užtikrinimas lieka nuošalyje. Motinystė įvardijama kaip moterims primestas, stereotipinis pasirinkimas, o ne atsiliepimas į giliausią moters pašaukimą. Žinoma, moterų ir šeimų situacijų būna įvairių, todėl diskusija apie vieną tiesą neveda reikalingų, teisę pasirinkti užtikrinančių sprendimų link.

Kurti šeimai palankią aplinką yra svarbiausias Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos tikslas. Šią strategiją parengė Vyriausybė ir pateikė Seimui svarstyti bei tvirtinti.

Smagiausia yra pažvelgti į numatytą viziją: Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

11

Kronika Šeimos politikos aktualijos

Atsižvelgiant į šeimų poreikius, išplėtotos lanksčios užimtumo formos, sukurtos ir išplėtotos kokybiškos, prieinamos vaikų priežiūros, ugdymo paslaugos, išplėtotos finansinės paskatos šeimoms, auginančioms vaikus, suteikta galimybių šeimoms pasirinkti būstą.

Aukštas šeimos, kaip pamatinio visuomenės instituto, prestižas visuomenėje. Daugėja šeimų, jose gimsta daugiau vaikų. Šeimose puoselėjama pagarbių tarpusavio santykių kultūra, šeimos geba įveikti ir savarankiškai spręsti kylančias psichologines ir socialines problemas, jaučia atsakomybę už savo gerovės kūrimą, vaikų išlaikymą ir ugdymą. Šeimos nariai tausoja ir stiprina savo sveikatą.

Tokioje Lietuvoje tikrai visi norėtume gyventi. O kaip ketinama tai pasiekti? Atsakymą randame Vyriausybės pasiūlyto veiksmų plano priemonėse. Deja, didelėms strategijoje įvardytoms problemoms spręsti parinktos smulkios, nežinia net, ar efektyvios, priemonės. Akivaizdi bendra tendencija neigiamai formuluoti priemones – kuo smulkiau sureguliuoti, nustatyti, nurodyti, ir taip mažai laisvės, pasitikėjimo, lankstumo. Į šeimą žiūrima ne kaip į partnerį, ne kaip į mūsų visuomenės ir valstybės pagrindą, bet kaip į nebrandų darinį, kamuojamą krizių, nepriteklių, neturintį socialinių ryšių. Dažnai siūlomos priemonės nukreiptos tik į vaikus, nors galėtų būti skirtos visai šeimai ir taip prisidėtų prie jos stiprinimo, kas ir deklaruojama strategijos siekiuose. Analizuojant strategijos įgyvendinimui vertinti pasirinktus rodiklius vėl tenka nusivilti, nes palankumas šeimai numatomas vertinti tik pagal šimtosiomis procento dalimis didėjantį gimstamumą ir ilgėjančią sveiko gyvenimo trukmę. Ambicingesni, pvz., pajamų vienam šeimos nariui augimo iki ne tik minimalų pragyvenimą užtikrinančio lygio, rodikliai nėra keliami. Kokybiniai rodikliai apskritai nenaudojami, nors vizijai pasiekti reikėtų daug kokybinių pokyčių. Belieka tikėtis, kad po šios strategijos svarstymų su visuomene diskusijų bus susitelkta į sąlygų sudarymą, sąmoningumo ugdymą, įgūdžių formavimą ir vengiama numatyti priemones, kurios perimtų šeimos, darbdavių, bendruomenių funkcijas. Šeimos kaip mūsų visuomenės pamato suvokimo pasigedome ir klausydamiesi Prezidentės metinio pranešimo. Susidarė įspūdis, kad šalies vadovė mūsų visuomenę mato ne kaip sudarytą iš mažų bendruomenių, kurių stiprinimas sustiprintų ir visus, bet kaip pavienių individų visumą. Šeima buvo paminėta vienintelį kartą ir tik kalbant apie pagalbą probleminėms šeimoms sa12

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

vivaldybėse pačios Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ kontekste.

Nuo liepos 1 d. įsigalioja naujasis Vaiko teisių apsaugos įstatymas (VTAPĮ). Į ką atkreipti dėmesį tėvams?

Tikriausiai esame girdėję skundžiantis, kad vaikus dabar auginti baisu: tiek visokių reguliavimų ir galimo kišimosi. Ką gi, naujasis VTAPĮ šios įtampos palieka.

Kadangi įstatymas priimtas dar vasarį, tikriausiai jau skaitėme apie tai, kad tėvai turi pasirūpinti, jog vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros; jog vaiko teisių apsaugos tarnybos bus centralizuotos (pavaldžios nebe savivaldybėms, o SADM); jog iškviesti vaiko teisių apsaugos specialistai įvertins grėsmės lygius (jei jų bus): pirmasis, kai yra problemų, bet ne pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai; antrasis, kai toks pavojus yra ir vaikas iš karto paimamas iš šeimos. Apie vaiko teisių pažeidimus dirbantieji su vaikais įpareigoti privalomai pranešti tarnyboms. Įstatymas netrumpas, jame yra ir daugiau detalių, kurios gal ne visiems svarbios.

Unsplsh.com nuotrauka

Įstatymo kūrėjai pabrėžia teigiamus jo aspektus: teigiama, kad pagerės vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo kokybė, padaugės paslaugų šeimoms savivaldybėse ir augs nepakantumas visokių formų smurtui. Tačiau pavojus išlieka: kaip pasiekti, kad neimtume smurto mažinti smurtu? Šis iššūkis ne tik socialiniams darbuotojams, mokytojams, vaiko teisių apsaugos ar kitiems specialistams, bet ir mums visiems, norintiems gero savo ir kitų vaikams bei anūkams. Štai kieme keturmetė daužo kojomis skardinę čiuožynę ir šiurpina kaimynus garsu, o šalia stovintis kaimynų tėvelis pagrasina, kad iškvies policiją, užuot mėginęs su mergaite draugiškai pasikalbėti. Iš vienos pusės, gerai, kad nėra abejingas; iš kitos – matyt, jam atrodo, kad netinkamo elgesio problemas galima išspręsti pagąsdinus, per baimę. Panašiai ir su šiuo įstatymu. Nuo to, į ką kreipsime dėmesį, priklausys, kaip jis veiks, nes

Kronika Iš redakcijos pašto

galimybių liko tiek šeimas bausti, tiek joms padėti.

Kažkas sakė, kad įstatymai prasideda ten, kur baigiasi meilė. Kai pamatome ar išgirstame verkiantį vaiką, o gal pastebime kokią kitą problemą kitų šeimoje – ką turėtume daryti, idant veiktume su meile?.. Tikriausiai skambutis tarnyboms, net nepasitikslinus ir nesiaiškinant, kas ir kaip, nebūtų didžiausias meilės artimui ženklas… Juk sunkumus patiriančioms šeimoms dažnai būtent to ir trūksta – kad į jas pačias ir jų problemų sprendimo paieškas bei sunkumus būtų pažiūrėta su supratimu, gal net užuojauta, gal padrąsinimu, o gal joms reikia kokios nors labai apčiuopiamos pagalbos, kad išsispręstų ar pagerėtų jų situacija… Jei galime, skirkime laiko ir pastangų parodyti vieni kitiems savo geranoriškumą, ir tikriausiai rasime, kad visi iš to mokomės ir keičiamės, o vaikai auga saugesni ir laimingesni. Šie keletas (ne)palankumo šeimai pavyzdžių, liudijančių šeimos politikos silpnumą, tik sustiprina poreikį išgirsti Seime Nacionalinės šeimos tarybos parengtą metinį pranešimą apie šalies šeimų būklę ir šeimos politikos formavimo bei įgyvendinimo padėtį. Ar tai įvyks jau kitąmet?

Sunku prognozuoti, nes kol kas Šeimos stiprinimo įstatymas įgyvendinamas vangiai.

Matydami tokį žodžių ir darbų neatitikimą, netylėsime.

Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Indrė GAJDOSIKIENĖ, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė

Vieningos šeimos – misija įmanoma!

Kai 2008 m. rinkomės į Seimą palaikyti rengiamos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos, kažkuris vaikinas taikliai pasakė: „Ar pastebėjote, kad kitoje stovykloje kovoja jauni, greičiausiai dar nesukūrę šeimos žmonės? Gyvendami patys sau, jie gali skirti tokiems dalykams daug dėmesio!

O šeimos kasdien turi savų rūpesčių ir kitai veiklai tiesiog nelieka laiko.“ Šių žodžių svorį ypač jaučiu dabar, nes pati sukuosi namuose su savo trimis vaikučiais. Kai mane pasiekia aktualios šeimoms žinios, rankos nusvyra. Laikas eina, šiandien sprendžiami dalykai, kurie palies ne tik mus, bet ir dar ne vieną ateinančią kartą. Žinau, kad yra tikrai puikių kompetentingų žmonių ir organizacijų, kurios dirba šeimų labui pirmosiose gretose (NŠTA, Laisvos visuomenės institutas, Šeimos institutas, VDU Šeimos ir santuokos studijų centras, Šeimų centrai). Tad gimė mintis – mes, šeimos, turime ne pačios imtis tų darbų, bet PALAIKYTI tuos, kurie dirba dėl mūsų. Būti užnugaris jiems! Tačiau kur rasti sąmoningų, suprantančių ir priimančių krikščioniškas vertybes šeimų ir kaip jas sukviesti? Kaip apimti visą Lietuvą?

Minčių buvo įvairių: iš pradžių norėjau pati keliauti per parapijas ir po sekmadienio Mišių kviesti šeimas (tai man vienai fiziškai būtų neįmanoma), po to galvojau kreiptis per vyskupus į kunigus, galų gale vykti pas klebonus su prašymu parekomenduoti galimas šeimas (tai po truputį ir darau).

O šiandien kreipiuosi į jus Artumos žurnale.

Paklausite, ką mes galėtume daryti?

Pirmiausia – būti. Pažinoti vienoms kitas ir džiaugtis mūsų gausa, kuri teiks stiprybės ir mums patiems (nes oponentams paranku mums teigti, jog esame tik pavieniai lašai jūroje).

Taip pat turime savo buvimu palaikyti dirbančius dėl mūsų. Užtarti juos maldoje. Padėti jiems, jei reikės konkrečios pagalbos: gal surinkti peticijos parašus, gal paskelbti svarbią informaciją parapijoje (bent jau pakabinant skelbimą), gal atvykti gausesniu būriu į mitingą ir pan. O gal tik pasakyti „AČIŪ“?

Domėtis aktualijomis ir gauti tikrą informaciją (o ne tendencingos žiniasklaidos interpretuotą) iš dirbančiųjų mūsų labui. Dalytis šia informacija bendruomenėje, tarp giminių ir draugų. Jei artimieji mus pažinos kaip šeimas, kurios žino tiesą iš paties šaltinio, tikės mumis, o ne reklama.

Nežinau, kur nuves šis kelias. Gal tikrai tapsime visą Lietuvą apimančia jėga, ir šeimų balso vis labiau bus paisoma? O gal darsyk pasitvirtins liūdnos mintys apie lietuvių vangumą ir nenorą įsipareigoti?.. Viena žinau – nieko nedaryti nebegalima. Todėl kviečiu jus, mielos šeimos, BENT po vieną iš visų Lietuvos parapijos (o parapijų mūsuose yra apie 600!). Parodykime ir sau, ir kitiems, kad mes galime veikti išvien! Vieningos šeimos – misija įmanoma!

Su didele viltimi ir tikėjimu, Gabrielė Baltrušaitytė-Ramoškienė vieningos.seimos@gmail.com, tel. +370 608 719 79

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Tas brangusis Trakų perlas Taip rašė kunigas Simonas Mankevičius 1645 m. knygoje Trakų Dievo Motinos stebuklai, siekdamas „suteikti tikėjimo pamaldžiai lankantiesiems Švenčiausiosios Trakų Mergelės paveikslą“. Kaip perlas Marija spindi šventovėse Lietuvoje, o šių metų gegužės 7-ąją LR Seime surengta konferencija „Dievo Motina – tautų ir valstybių globėja“ dargi pabrėžė, jog pamaldumas jai tebejungia Baltijos kaimynes. Be to, ir Bažnyčios istorikai, menotyrininkai vis dar turi ką naujo pasidalyti apie Marijos kultą nuo pat jos mylėtojo Vytauto Didžiojo laikų. Jubiliejiniams metams skirta konferencija Seimo Kovo 11-osios Akto salėje skatina džiaugtis, jog pati Marija tarsi išeina pas savo vaikus kitapus bažnyčių sienų.

„Dievo Motina yra tautų ir valstybių globėja. Mes nagrinėjame svarbią temą apie Marijos kultą. Jis susijęs su daugelio tautų tapatybe tiek Europos, tiek kitose šalyse. Dažnai Marijos kultas susijęs su valstybingumo susikūrimu ar atgavimu, su Marijos pagalba, kuri prasidėjo dar Konstantinopolio karuose“, – sakė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López QUINTANA apie Mariją, padėjusią įveikti priešiškas tautas ir tapusią šių šalių gynėja ir globėja (tikriausiai ne vienas prisimintume ypač Šiluvos Dievo Motiną, su kuria sovietmečiu labiausiai siejome laisvės viltį, kai patys menkai tikėdami nepaliovėme Marija kliautis). „Marija buvo šventa.

Tai reiškia, kad ji padeda skirti, kas yra teisingumas, kas

teisieji. Ji padeda kenčiantiems priespaudą. Jei Marija kažką gina, tai nereiškia, kad yra priešiškai prieš kažką nusiteikusi“, – sakė apaštališkasis nuncijus, kreipdamas žvilgsnį į Trakus – vieną pirmųjų bažnyčių po Lietuvos Krikšto XIV a., pastatytą Vytauto Didžiojo valdymo metais. Pamaldumas Marijai ypač plito XVII a., buvo svarbus didikams ir paprastiems žmonėms, o ji vis garsėjo savo malonėmis.

Skambant muškietų ir patrankų salvėms Bažnyčios ir meno istorikė, buvusi ambasadorė prie Šventojo Sosto, o dabar – prie UNESCO, dr. Irena VAIŠVILAITĖ paminėjo, jog labai gerbiamiems Dievo Motinos atvaizdams nuo seno buvo priimta dovanoti brangias karūnas. Ir Lietuvoje jau XVI a. būta taip apdovanotų atvaizdų, tačiau tai būdavo privatus dievoto asmens veiksmas, nelydimas jokios iškilmingos apeigos. O iškilmingas ir viešas atvaizdo vainikavimas yra ypatingo paveikslo statuso bažnytinis pripažinimas, toli peržengiantis privataus pamaldumo ribas. Iškilmingai vainikuoti paveikslai Lietuvoje – didžiulė retenybė. Pirmasis taip vainikuotas Trakų Dievo Motinos atvaizdas išsiskiria dar ir tuo, jog tai buvo tik antras atvaizdas, iškilmingai vainikuotas už 14

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Italijos ribų. Iškilmingo vainikavimo paprotys atsirado kaip reakcija į Reformaciją, atmetusią ir Dievo Motinos, ir sakralinių atvaizdų kultą. Prie tokio Dievo Motinos atvaizdų gerbimo ypač prisidėjo XVI a. pradžioje susikūrusi kapucinų vienuolija. Šiaurės Italijoje, kur Reformacijos idėjos ir karai buvo sumenkinę žmonių pamaldumą Dievo Motinai, kapucinas Jeronimas Paolucci iš Forli ragindavo tikinčiuosius atsisakyti nereikalingos prabangos ir tuštybės. Atgailaujantieji aukodavo papuošalų ir prabangos daiktų, o už aukas būdavo pagaminama karūna, kuria iškilmingai, viešai pamaldose vainikuodavo misijų vietoje gerbiamiausią Marijos atvaizdą. Pasak Irenos Vaišvilaitės, bendruomenės aukomis vykstančiu vainikavimu buvo pripažįstamas Dievo Motinos karališkumas ir religinė atvaizdo svarba.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vienuolių kapucinų iniciatyvą tęsė pamaldus pasaulietis – Italijos didikas Aleksandras Sforza Pallavicini, savo gyvenimo misija pasirinkęs atvaizdų kulto gaivinimą Vatikane ir skyręs Šv. Petro bazilikos kapitulai solidžių neliečiamų lėšų. Jų procentai turėjo būti naudojami aukso karūnomis pagerbti seniesiems atvaizdams – pirma Vatikane, po to Romoje, paskui ir už jos ribų. „Atvaizdas galėjo būti atliktas bet kokia technika ir iš bet kokios medžiagos, bet turėjo atitikti tris sąlygas: būti senas, tikinčiųjų gerbiamas ir garsus patiriamomis malonėmis“, – sakė Bažnyčios istorikė, pati tyrinėjusi Vatikano kapitulos archyvą. Kapitulos dekanai priimdavo brolijų, vienuolijų, klebonų prašymus dėl aukso karūnų jų žinioje esantiems Marijos atvaizdams, o vėliau deleguodavo du kanauninkus patikrinti prašymo pagrįstumo. Kapitulai dirbančio auksakalio pagamintos karūnos būdavo įteikiamos kartu su vainikavimo instrukcija. Taip viešas vainikavimas buvo sujungtas su instituciniu atvaizdo kulto tyrimu ir jo pripažinimu.

Esminis šuolis šioje tradicijoje buvo 1661 m. iškilmės Sienoje, iš kur buvo kilęs tuo metu valdęs popiežius Aleksandras VII, todėl jos buvo itin kruopščiai paruoštos ir papildytos naujais dalykais. Iš anksto buvo parengta ne tik išsami instrukcija, pasak tyrinėtojos, galinti būti visų liturgistų svajonė (dalyvių apranga, sėdėjimo tvarka, liturginiai gestai ir kt.), bet ir notarinis karūnų perdavimo aktas, be kita, įpareigojantis saugoti jas nenuimant nuo atvaizdo – jokiomis aplinkybėmis. „Vėliau apeigos pasipildo vis naujais elementais, paimtais iš pasaulietinių ceremonijų. Karūnavimas tampa ne tik religine, bet ir pasaulietine daugiadiene iškilme su akivaizdžiais valdovų karūnavimų atgarsiais“, – sakė pranešėja, minėdama šia proga apšviečiamą miestą, gatvėse ir aikštėse statomus vartus ir altorius, rengiamas procesijas ir fejerverkus, specialiai rašomą religinę muziką, spausdinamus proginius leidinius, kalamas monetas, sakomus iškilmingus pamokslus bei prakalbas, raižomas graviūras. Iškilmių dalyviams, išpildantiems kanonines sąlygas, popiežius savo breve suteikia visuotinius atlaidus.

Apie vainikavimą iš anksto ir plačiai skelbiama, kelias dienas vyksta pasirengimo pamaldos.

Iškilmės dažniausiai derinamos prie liturginės Dievo Motinos šventės ar iškilmės ir pradedamos išvakarėse, į jas atvykstama procesijoje, dažniausiai karietomis. Vainikuojamas atvaizdas papuošiamas ir apšviečiamas. Apeigą palydi ne tik varpų skambesys, bet ir muškietų bei patrankų salvės. Aukojamos votyvinės Mergelės Marijos Mišios, giedama antifona „Regina Coeli“ ir paskirtas asmuo vainikuoja pirma Kristaus, paskui Dievo Motinos atvaizdą. Diena užbaigiama mišparais. Iškilmės tęsiasi dar bent tris dienas ar net visą oktavą. XVII a. pabaigoje įvykiui pažymėti įrengiamos paminklinės lentos bažnyčios sienoje. Vainikavimo išlaidas padengia bažnytinė ir pasaulietinė valdžia, prisideda geradariai.

Per XVII a. atsiranda vis daugiau prašymų iš įvairių dabartinės Italijos vietų. Tačiau pačioje XVIII a. pradžioje nutinka didelė naujovė – dėl tolimoje Lenkijoje, Čenstakavos paulinų vienuolyne gerbiamo atvaizdo į Vatikano bazilikos kapitulą laišku kreipėsi pats tuo metu valdęs popiežius Klemensas XI. Tai rodė Abiejų Tautų Respublikos statusą tuometiniame katalikiškajame pasaulyje. Nors iki tol nė viena karūna nebuvo iškeliavusi už Alpių, Kapitula sprendimą dekretu priėmė 1716 m. vasario 2 d., buvo pagamintos puošnios karūnos, o vainikavimo iškilmė Čenstakavoje vyko 1717 m. rugsėjo 8 d., suteikdama stiprų impulsą Marijos kaip Lenkijos Karalienės pamaldumui susiklostyti.

Tų pačių 1717 m. lapkričio 2 d. Šv. Petro bazilikos kapitula leidžia vainikuoti ir Dievo Motinos atvaizdą Trakuose. Šį kartą dėl tolimame krašte esančio atvaizdo kreipėsi ne popiežius, o Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Vyskupo prašymą palaikė Abiejų Tautų Respublikos globėjas kardinolas Annibale Albani, o Dievo Motinos teikiamas malones Trakuose priesaika ir parašais patvirtino Romoje buvusių 12 liudininkų iš LDK ir Lenkijos. Pasak istorikės, tokia praktika paveikslo svarbai patvirtinti tuomet jau buvo netaikoma, tačiau kalbant apie Trakus ja pasinaudota greičiausiai sprendimui pagreitinti. Spėjama, kad dėl to pats Vilniaus vyskupas galbūt buvo atvykęs į Romą ir gal netgi prisiėmė karūnos pagaminimo išlaidas. Tačiau paveikslą vainikuojant visaip buvo pabrėžiama, kad karūnos yra popiežiaus.

Tai neprieštaravo tiesai, nes iškilmingą vainikavimą leido Šv. Petro bazilikos Vatikane kapitula.

Trakų Dievo Motinos karūna. Lietuva, 1610–1620 m.

Vainikavimo iškilArūno Baltėno / Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka mės eiga nesiskyrė nuo kitų, jau nusistovėjusių, po jo tęsėsi atlaidų oktava.

Toli nuo Italijos pamečiui įvykę du vainikavimai akivaizdžiai paskatino šito siekti ir kitas valstybes, bet ir Lietuvoje per XVIII a. buvo vainikuoti dar du Dievo Motinos atvaizdai. Vienas jų – Vilniuje, tuomet saugotas Šv. Mykolo bažnyčioje, o dabar gerbiamas Vilniaus arkikatedroje.

Vėlesnė Lietuvos istorija nebuvo palanki šitai tradicijai tęsti, tačiau gausūs karūnomis papuošti, nors oficialiai ir nevainikuoti Dievo Motinos atvaizdai Lietuvos bažnyčiose liudija išskirtinę Trakų Dievo Motinos atvaizdo vainikavimo įtaką.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Lietuviškasis santjago Gal dėl to ir mes išsirengtume į kelią – į Aušros Vartus, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją ar Trakus? Tačiau iš Vilniaus į Trakus žygiuotume jau nebe senuoju keliu. Pasak kito pranešėjo, Bažnyčios istoriko, LKMA akademiko dr. Liudo JOVAIŠOS, išlikusi tik nedidelė akmenimis grįsto kelio atkarpa, įkalnėje į Panerius su ten stovinčia koplyčia. Pasak istoriko, tai kuklus, betgi autentiškas piligrimystės Lietuvoje paminklas! Savotiškas lietuviškasis santjago – veikiau kelelis, palyginti su europiniais keliais, bet vedė į žymiausią piligrimystės vietą LDK per visą jos gyvavimą. Kelionės į Trakus buvo vienos reikšmingiausių greta žygių prie šv. Kazimiero kapo Vilniaus katedroje.

Piligrimus traukę Trakai kaip „iškilūs tikybine senove ir garsūs stebuklais“ pirmąkart paminėti 1599 m.

Vilniaus jėzuitų metiniame laiške. Vėliau šaltinių liudijimai pilte pasipila dėl potridentinės maldingumo bangos ir šventovę administravusių bei ją garsinusių neeilinių prepozitų (vėliau bent keturi jų tapo Vilniaus vyskupais).

Stebuklingojo atvaizdo vainikavimą XVIII a. atlikęs vysk. Bžostovskis taip pat buvo Trakų prepozitas.

Trakų šventovė XVII–XVIII a. išgyveno aukso amžių, ir ne tik dėl brangiųjų votų, nors jų būta gausių ir net suregistruotų. Paminėta 3 karūnos, 30 auksinių ar sidabrinių plokštelių, kryželiai su deimantais, žiedai, kojos, širdys, akys, dantys etc. Padėkos ženklų vis gausėjo. Kai kurie jų ir kitos dovanos bažnyčiai buvo svarbių asmenų aukos. Ypatingą šventovės statusą liudijo ir prepozitų įsakai dėl pamaldų tvarkos. Maldos čia beveik nenutrūkdavusios, ypač šventadieniais. Jas lydėjo ne tik vargonai ir choras, bet ir trimitai, valtornos, obojai, styginiai instrumentai. Į maldą buvo kviečiama varpais, o per didžiąsias šventes – ir kitais instrumentais. Iš pagarbos Dievo Motinos atvaizdas ne visada būdavo atidengtas – buvo atidaromas ir uždaromas.

Dėl tos pačios priežasties čia neleisdavo rinktis vietos seimeliams, kurie dažnai vykdavo kitose bažnyčiose.

Pirmosios žinios apie piligrimystes į Trakus susijusios su Vilniaus jėzuitais.

1585 m. į „Švč. Mergelės Marijos būstą“ už „4 vokiškų mylių“ keliavo Vilniaus kolegijos universiteto Marijos sodalicijos nariai – jėzuitų ugdomas jaunimas. „Tenykštėje špitolėje jie nuplovė vargšams kojas ir iškėlė jiems pietus, o patys prie altoriaus pasistiprino dan-

giškąja Duona“, – cituoja pranešėjas jėzuitų šaltinius.

1599 m. į Trakus pėsčiomis jau keliavo įvairių socialinių sluoksnių atstovai, įtakingesnieji ir kilmingesnieji.

1604 m. kelionė bene pirmą kartą išsiskyrė masiškumu. „Jėzuitų išpopuliarintas maldingumas išėjo už vienuolijos ribų ir tapo tikinčios liaudies savastimi“, – sakė dr. Jovaiša. Kelionės vykdavo Marijos Apsilankymo ir Gimimo švenčių progomis. Keliaudavo grupės iš Vilniaus, Kauno, Merkinės, net ir karališkoji šeima – Zigmanto Vazos žmona karalienė Konstancija Habsburgaitė, lydima dvaro pamokslininko Petro Skargos, jos sūnus Vladislovas Vaza. Į vainikavimo iškilmes 1718 m. atkeliavo vienuolijų (jėzuitų, dominikonų, pranciškonų konventualų, karmelitų) bei parapijų organizuotos procesijos net iš tolimų Vilniaus vyskupijos vietovių.

Ko gi meldė Trakų piligrimai? Prašyta sveiko ir gero oro (kai vyko maro epidemija, merkė liūtys ar alino sausra), taikos (karo metais), taip pat ir dėkota – už įvairių negandų pabaigą, už pergales mūšio lauke. O kartais keliaujantieji tiesiog... netilpdavę kelyje. Dr. Jovaiša pasakoja, jog Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios Marijos sodalicija 1686 m. liepos 2-ąją, tą pačią dieną į

Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro nuotrauka

16

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Trakus atkeliavus ir Vilniaus karmelitų Šv. Jurgio bažnyčios Škaplieriaus brolijai, pastarųjų paprašė ateityje nuo to susilaikyti vengiant galimų vaidų. Nepavykus draugiškai susitarti, kreiptasi į Vilniaus vyskupą. Jėzuitų sodalicijos monopolis dėl senumo teisės buvęs apgintas, o karmelitams nurodyta pasirinkti kitą kelionės dieną.

Minėtoji Marijos sodalicija Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje turėjo Trakų Dievo Motinos atvaizdo kopiją ir spintą piligrimystės reikmenims: vėliavoms, nešiojamajam altorėliui, būgnams, maršalo lazdoms, netgi patrankėlėms, vežamoms ant lafetų. Piligriminėms kelionėms į Trakus sodalicija rinkdavosi pareigūnus: vėliavininkus, procesijų altorėliu besirūpinančius „paveikslininkus“, muzikos prižiūrėtojus, eiseną tvarkančius maršalus. Kelionei, žinoma, reikėdavo

Didelės ir mažos kryžkelės

pasirūpinti maisto bei gėrimo atsargomis, tad buvo gabenamasi degtinės, alaus, midaus, miltų, kruopų, grybų, aliejaus, acto, sviesto, daržovių etc., o tarp indų keliaudavę net sidabriniai šaukšteliai...

Minėtosios sodalicijos rūpesčiu 1675 m. kelyje iš Vilniaus į Trakus buvo pastatytas medinis kryžius, o 1707 m. mūrinė koplyčia. XIX a. perstatyta Panerių Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia tebestovi ir šiandien. „Ji puikiai atspindi piligrimystės iš Vilniaus į Trakus tradiciją – XVII–XVIII amžiuje klestėjusią, o vėliau apmirusią. Prie piligrimystės į Trakus nuosmukio prisidėjo Apšvietos epochai būdingas skepsis kelionių atžvilgiu, prepozitų aplaidumas, Aušros Vartų šventovės iškilimas, galiausiai Rusijos imperijos uždraustos viešos katalikų manifestacijos. Bet tikėkimės, kad piligriminė šventovė ir kelionės į jas vis labiau atgims“, – sakė dr. Liudas Jovaiša.

Popiežiaus vizitas – Marijos dovana? „Man patinka palyginimas, jog atvaizdas – tai langas, pro kurį žvelgiame į tikrovę, esančią už jo. Kokią tikrovę Trakų Dievo Motinos atvaizdas atveria šiandien?

Ar tai tik istorinis pasakojimas? Ar yra kažkas, kas tikrai aktualu ir mums, XXI a. žmonėms? – klausė Vilniaus arkivyskupas metropolitas dr. Gintaras GRUŠAS, primindamas atvaizdo ikonografinį tipą – gr. Hodegetria, „nurodanti kelią“, – Marija rodo tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Minint valstybės šimtmetį, Marija rodo mums kelią, ir ne tik katalikams, tikintiems į Jėzų Kristų.“ Pasak arkivyskupo, ir šiandien svarbi tiesa, kad žmogus sukurtas Dievo. Tai atmetus prarandamas bet koks pamatas. Lietuvoje, kaip visoje Rytų Europoje, patyrėme, kas yra valdžia, neigianti Dievą ir persekiojanti Bažnyčią.

Tačiau patyrėme ir tai, kai net, atrodytų, galingiausia, tačiau klaidinga ideologija besiremianti valdžia numetama nuo sostų. Antrąkart laisvoje šalyje sulauksime Šventojo Tėvo – ar tai ne Marijos dovana šimtmetį švenčiančioms valstybėms? Pasak ganytojo, turime toliau kelti Marijos vaidmenį būti tiesos ir taikos vėliavneše mūsų kelyje.

Kad šiame kelyje esame su tikėjimo bendrakeleiviais, liudijo Rygos arkivyskupo metropolito Zbignevo STANKEVIČIAUS pranešimas. Agluona Latvijoje ir Trakai – kas sieja juos ir mus, lietuvius ir latvius? 2015 m. Agluonoje pastatytas paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Pasak svečio, XII a. pabaigoje prasidėjo latvių įkrikščioninimo kelias, o su

Kristaus Evangelija plito ir Marijos kultas. 1186 m. paskirtas pirmasis vyskupas Meinhardas, vokiečių misionierius ir kol kas vienintelis Latvijos šventasis, pastatė pirmąją katalikų bažnyčią (Ikškilėje), ją ir vyskupiją dedikavo Marijos globai. 1215 m. Rygos vyskupo Alberto prašymu Laterano IV Susirinkime popiežius Inocentas III patikėjo Livoniją (dab. Latvijos ir Estijos kraštą) Marijai ir pavadino jos žeme – Terra mariana.

Arkivyskupas Stankevičius atkreipė dėmesį, jog Agluonos šventovės pradininkai – iš Vilniaus atvykę dominikonai Agluonoje pastatė medinę bažnyčią. Ją papuošė Marijos paveikslas, tapytas Trakų Dievo Motinos atvaizdo pavyzdžiu ir gerbiamas iki šiol. Sudegus medinei, pastatyta mūrinė dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika. Po komunizmo žlugimo atgijo nuo XVIII a. žinoma piligrimystės pėsčiomis į Agluoną tradicija, ypač rugpjūčio mėnesį. „Pamaldumas Marijai, tikėjimas siejo buvusias ir sies ateisiančias kartas. Jis per amžius skatino lietuvių ir lenkų religinius jausmus“, – sakė ir Čenstakavos, gausiai lietuvių lankomos šventovės Lenkijoje, arkivyskupas metropolitas Wacławas Tomaszas Depo, kalbėjęs apie tautinių ryšių plėtojimą. Dievo Motinos atvaizdai, regis, sujungia ne tik Rytų ir Vakarų meno tradicijas – jie tiltas tarp šventovių ir jas lankančių tikėjimo brolių, Marijos vaikų.

Jos kultui buvo skirti ir kiti pranešimai: dr. Dariaus Barono – apie ypatingą Dievo Motinos miestą Konstantinopolį, kur gimė mūsų pamėgtas garsusis Marijos šlovės himnas Akatistas; dr. Tojanos Ročiūnaitės – apie Trakų Dievo Motinos atvaizdą, kurio pirmtakas ikonografiškai galėjo būti ir Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdas, padalytas... pusiau, o trižiedė rožė rankose nebūtinai susijusi su Rožinio brolija; dr. Gabijos Surdokaitės-Vitienės – apie Trakų Dievo Motinos atvaizdo kartotes XVII–XIX a. ir doc. dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės – apie Trakų bažnyčios vertybes.

Praeities tyrinėjimai atrodo kaip srauni upė, pagaunanti nešti prie jos vienaip ar kitaip prisiartinančius. Ir ne tik tyrinėjančius, bet ir pripildančius istoriją bei faktus meilės ir tikėjimo. Iš to gimsta nuoširdus jų paraginimas pažinti tai, kas istorijoje buvo tikra, branginta.

Parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ Nuotraukos iš konferencijos – Danos Buinickaitės

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Pamaldumas

Trakų Dievo Motinai Dr. Lina LEPARSKIENĖ Šio paveikslo vainikavimas įvyko 1718 m., ir tai buvo antroji Madona, vainikuota už Romos ribų. Pirmoji – Čenstakavos Dievo Motina, vainikuota ir paskelbta Lenkijos karaliene 1717 m. Kodėl pasirinktas būtent Trakų bažnyčioje buvęs paveikslas? Tiek XVII–XVIII a., tiek dabar Trakų atvaizdas ir bažnyčia glaudžiai siejami su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Tą sąsają nedviprasmiškai liudija ir antroje paveikslo pusėje lotyniškai užrašyta legenda, jog šis stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas padovanotas Bizantijos imperatoriaus Emanuelio Paleologo II Vytauto krikšto proga. Įdomu tai, kad legenda neatitinka tikrovės. XVII a. kitados gotikinė visafigūrė Madona buvo pertapyta taip, kad atitiktų šią legendą, t. y. ji bizantizuota, padaryta panaši į Rytų Bažnyčios ikoną. Tai buvo apgalvotas veiksmas siekiant iškelti Trakus kaip svarbią valstybinio pamaldumo vietą ir katalikybės tvirtovę. Galiausiai reikia suprasti, kad itin svarbi paveikslų vainikavimo sąlyga buvo jų gerbimas nuo seniausių laikų, stebuklai ir liaudies pamaldumas. Legenda ir atvaizdo pertapymas padėjo tas sąlygas išpildyti.

Meno istorikai aiškina, kad greičiausiai pati legenda turi tam tikrą istorinį pagrindą, nes tikėtina, kad Bizantijos valdovas išties Vytautui dovanojo ikonas. Tokios dovanos buvo labai vertinamos ir atlikdavo diplomatinę misiją vystant gerus tarpvalstybinius santykius.

Formuojant kolektyvinę simbolinę paveikslo reikšmę ne tik katalikams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams, paveikslo pertapymo faktą svarbu vertinti įvairiapusiškai. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad XVII a. bizantizavus atvaizdą jis tapo išimtinai senosios Lietuvos istorinės atminties paveldu ir unikaliu meno kūriniu, talpinančiu savaip interpretuotą Rytų ir Vakarų krikščionių Bažnyčių estetinę dvasią. Tad Trakų Dievo Motina XXI a. yra ne tik pamaldumo objektas, bet ir krikščionybės kelio Lietuvoje liudininkė.

Greičiausiai šiandien toks paveikslo perkūrimas būtų netoleruotinas. Tą liudija ir dabar tarp žmonių paplitęs pasakojimas, esą tai ne autentiškas paveikslas. Iš dalies tokio naratyvo atsiradimą lėmė paveikslo restauravimas jau Nepriklausomybės metu. Žmonės įtariai žiūri į

Trakų ir aplinkinių kaimų katalikai visuomet žinojo, kad jų miestelio bažnyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kai kurie žmonės ir šiandien gali paliudyti, kad tarpukariu būta piligriminių kelionių iš Vilniaus į Trakus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pamaldumas Trakų Dievo Motinai, juolab žinojimas, kad šis paveikslas prieš tris šimtmečius buvo labiausiai gerbiamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, per paskutinius du amžius labai sumenko.

Kulto pradžia ir sklaida Dažnai į Trakų baziliką atvykstančių žmonių ir parapijiečių klausiu: „Ar anksčiau esate girdėję, kad Trakuose esantis Marijos atvaizdas tituluojamas Lietuvos globėja?“ Paprastai išgirstu neigiamą atsakymą. Tuomet teiraujuosi, kada jie pirmą kartą išgirdo apie tokį titulą. Iš atsakymų tampa akivaizdu, kad daugumą žmonių ši informacija pasiekė visai neseniai, kai iš esmės pati Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pradėjo aktyviau skelbti šią žinią.

Tikslingos sklaidos pradžia būtų galima laikyti 2008 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtą parodą „Neišeikvotiems dangaus turtams pašvęsta… Trakų parapinei bažnyčiai – 600“. Joje pristatyti 1409 m. Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios turtai – dailės kūriniai, dokumentai. Taip pat būtina prisiminti 2006 m. Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro pradėtą gaivinti piligriminių žygių iš Vilniaus į Trakus tradiciją. Galiausiai išskirtiniais laikytini 2017 metai, kai Trakų bažnyčiai buvo suteiktas bazilikos titulas.

Lietuvos tikintieji atrado Trakus. Tačiau žinios apie istorinę vietą, į kurią keliaujama, šaknijasi pamažu. Galima sakyti, kad šiandien turime dar tik molį, iš kurio lipdomas XXI a. naujas pamaldumo objektas. Galbūt tas naujumas daro šį objektą patrauklesnį. Kita vertus, bet kuri pamaldumo vieta privalo turėti savo legendą, kuri paaiškintų malonių priežastis ir paveikslo svarbą.

Trakų Dievo Motinos reikšmingumo priežastys glūdi praeityje – laike, kai šio atvaizdo kultas įgijo valstybinę reikšmę. Kai kuriais aspektais XVII a. aplinkybės, lėmusios kulto įsitvirtinimą, ir XXI a. situacija, kai kultas iš naujo atgaivinamas, turi panašumų.

18

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

Silvijos Knezekytės nuotrauka

jiems švento atvaizdo dingimą arba įprasto vaizdo pasikeitimą. Šiandien belieka įsivaizduoti, ar XVII a. žmonės nepradėjo kalbėti panašių dalykų, kai jiems į altorių gerbti pateikė gan drastiškai pasikeitusį paveikslą. Turbūt tuomet, kaip ir šiandien, reikėjo laiko jam prisijaukinti.

Reikšmingą vaidmenį čia atliko šventės, svarbių Bažnyčios, politinių veikėjų dalyvavimas, įkvepiantys pamokslai, pasakojimai apie stebuklus, pamaldumo praktikos.

Įdomūs sutapimai Būtent su paveikslo pokyčiais sietinas kulto įsitvirtinimas praeityje ir dabar. Kaip LDK globėjos titulo suteikimas anuomet, taip šio titulo prisiminimas šiandien neišvengiamai verčia žmones ieškoti tam tikro paaiškinimo, kuo šis paveikslas turėtų tapti svarbus jiems asmeniškai.

Vieniems pakankamas argumentas yra šventumas ir titulas, kitiems svarbu sužinoti daugiau. Dar vienas įdomus sutapimas iškeliant Trakų Dievo Motinos svarbą – bažnyčios restauravimas. Tiek XVII, tiek XXI a. vyko reikšmingi bažnyčios tvarkymo darbai. XVII a. pertvarkytas visas bažnyčios altorius ir paveikslas pritaikytas jam. Tai buvo svarbu vykdant bažnyčios potridentinę reformą. 2008 m. taip pat vyko bažnyčios restauravimas. Tuomet šventoriuje rasta daug žmonių palaikų, atrastos Vytauto laikų freskos, restauruotas altorius. Visa tai atkreipė visuomenės dėmesį, masino aplankyti ne tik paveikslą, bet ir pačią bažnyčią, prisiminti praeitį. Kitaip tariant – pokyčiai ne tik sukrečia, bet ir skatina tarsi iš naujo atrasti svarbias vietas.

Paskutiniais metais pasijuto tam tikras lūžis – žmonės pradėjo žiūrėti į Trakų Dievo Motiną ir jos kultą ne kaip į naują dalyką, bet tarsi visada buvusį. 2017 m. rugpjūtį popiežius Pranciškus suteikė Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai bazilikos vardą. Ta proga rugsėjo 3 d. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas per pamokslą kalbėjo, kad „bazilikos titulas mums primena istorinę Trakų reikšmę, kad ši bažnyčia funduota Lietuvos didžiojo

kunigaikščio Vytauto, Marijos mylėtojo; ji mena ankstyvus laikus po Lietuvos Krikšto, kurio 630 m. jubiliejų minime; nuo seno sunkiais laikais čia keliaudavo valstybės vyrai ir paprasti žmonės melsti taikos ir klestėjimo Lietuvos valstybei“. Anksčiau kunigai ir vyskupai nelabai tuos dalykus akcentuodavo, o dabar istorinis pasakojimas tampa neišvengiamas. Tai svarbu, tvirtinant paveikslo šventumą pagrindžiančią legendą, neatsiejamą nuo Lietuvos Krikšto ir jį atlikusio kunigaikščio Vytauto.

Apskritai aukščiausių Bažnyčios vadovų dalyvavimas steigiant, tvirtinant ar puoselėjant kultą itin svarbus. Vertėtų prisiminti 1604 m. vykusį piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus, kurį organizavo Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Tada buvo sunkūs valstybei laikai, žmonės meldėsi, kad baigtųsi šalyje maras, ir tai buvo vienas pirmųjų tokio masto piligriminių žygių Lietuvoje. 2006 m. vykęs minėtas jaunimo piligriminis žygis, šiandien tapęs įprastas, buvo globojamas kardinolo Audrio Juozo Bačkio.

XVII a. Marijos kultas ir piligrimystė buvo aktualūs dėl to, kad evangelizacija LDK dar buvo nebaigta. Žinoma, kad tuo metu dar buvo tebenaikinamos šventosios giraitės, senojo lietuvių tikėjimo aukurai. Be to, prasidėjo Reformacija, į kurią katalikybė reagavo Kontrreformacijos judėjimu.

Katalikybės stiprinimas buvo neatsiejamas nuo Trakų, organizuojant čia piligriminius žygius, vainikuojant Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Dabartinis iššūkis Katalikų Bažnyčiai turbūt yra sekuliarizmas, laisvamanybė, ateizmas. Kulto atgaivinimas turėtų skatinti atsivertimus arba stiprinti susvyravusį tikėjimą. Išties galima pastebėti, kad Trakų parapijoje atsirado itin daug tikinčių jaunų žmonių, visiškai nepriklausomai nuo šeimos tradicijų ar netgi prieštaraujant joms, pasirinkusių būti Bažnyčioje.

XVII a. išleistoje Trakų klebono Simono Mankevičiaus knygoje Trakų Dievo Motinos stebuklai Žemaičių vyskupui ir Trakų klebonui Jurgiui Tiškevičiui rašoma, kad ligi šiolei tas paveikslas dabartinės kartos palaidotas užmaršties pelenuose. Ši užuomina labai primena esamą situaciją, kai Trakų Dievo Motina vėl iškeliama iš užmaršties. Galima teigti, kad Trakų Dievo Motinos kultas tiek prieš tris šimtus metų, tiek dabar visų pirma yra diegiamas iš viršaus, t. y. Bažnyčiai suvokiant jį kaip itin reikšmingą ir įvairiais kanoniniais būdais plėtojamą.

Suvokę kulto svarbą sau, bendruomenei, galiausiai šaliai, žmonės toliau jį kuria ir stiprina įprastomis religinėmis praktikomis – piligrimyste, Rožiniu ir pan.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Ar Lietuva – vis dar MARIJOS ŽEMĖ?

Dr. Darius BARONAS naująjį tikėjimą. Daug ko reikėjo išmokti: skaityti, rašyti, melstis ir giedoti – ne tik linksmiau, bet ir turiningiau gyventi. Priešingai negu išplitę, bet menkai pagrįsti aiškinimai, krikščionybė tarp lietuvių prigijo stebėtinai greitai – užteko vieno amžiaus, kad Lietuva civilizacijos požiūriu pritaptų prie Europos krikščioniškų tautų šeimos. Pradinį postūmį suteikė ano meto Lietuvos valdovai Jogaila ir ypač Vytautas. Jo valdymą vadinu epocha ne todėl, kad jis buvo ganėtinai ilgas (1392–1430), bet kad tuo metu valdovo (valdžios) ir tautos interesai iš esmės sutapo. Tokie laikotarpiai Lietuvos istorijoje pasitaiko ypač retai, o dažniausiai būna taip, kad valdžia sau, tauta sau.

Nors Vytautas ir nebuvo toks karštas neofitas kaip karalius Jogaila, tačiau tai jam netrukdė diegti savo šalyje krikščioniškų papročių ir atitinkamo gyvenimo būdo.

Savaime suprantamo dalyko teisėmis gyvuojantis įsivaizdavimas, kad Vytautas buvo didis Švč. Mergelės Marijos gerbėjas, tikriausiai yra teisingas ar bent jau labai tikėtinas. Dėl ano meto Lietuvos istorijos šaltinių skurdumo negalima sakyti nei griežto „ne“, nei griežto „taip“.

Tačiau netiesioginiai duomenys liudija „taip“. Jau seniai pastebėta, kad Vytautas buvo daugelio bažnyčių, turinčių marijinį titulą, fundatorius. Šiuo atžvilgiu patį geriausią argumentą teikia 1409 m. Vytauto funduota Trakų parapinė Marijos Apsilankymo ir Šv. Jono Evangelisto bažnyčia. Dar minėtinos šios Vytauto funduotos bažnyčios: Ašmenoje (Švč. Mergelės Marijos, pranciškonų), Gardine (Švč. Mergelės Marijos), Goniondze (Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo), Kaune (Švč. Mergelės Marijos Gimimo, pranciškonų; Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Petro ir Pauliaus, parapinė), Senuosiuose Trakuose (Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo ir šv. Benedikto). Ypač iškalbingas turėjo būti Veliuonos bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – titulas. Šią bažnyčią Vytautas pastatė tada, kai dėl Veliuonos priklausymo vis dar ėjo ginčai su Vokiečių ordinu. Šis Švč. Mergelę Mariją laikė ypatinga savo globėja, todėl Vytauto pastatyta Veliuonos bažnyčia turėjo veikti kaip galingas argumentas, rodantis, kad ir Vytautas, o su juo ir visa Lietuva taip pat džiaugiasi Dievo Motinos globa. Žalgirio mūšyje pasiekta pergalė

Smetonos Lietuvoje toks klausimas nebūtų kilęs, nes didžiajai gyventojų daliai tai būtų įrodymų nereikalaujanti tiesa. Praėjo nepilnas amžius, ir atrodo, lyg pasaulis būtų apsivertęs aukštyn kojomis. Tai, apie ką su pagarbia baime prabildavo vyskupai ir kunigai, dabar kaip pašaipą gali nuleisti bet kuris plačiaburnis. Jam ne tik nieko baisaus neatsitiks (bent jau šiame pasaulyje), bet jis dar susilauks ir dėmesio bei palaikymo už drąsą ir tradicijų laužymą.

Neįprastai plačias mases apėmusi kvaila susinaikinimo aistra rodo, kad artėja didžiųjų išbandymų metas.

Anksčiau ar vėliau kiekvienas turės atsakyti, kokį vaidmenį jis ar ji atliko šioje didžiojoje mūsų laikų dramoje. Be tikro tikėjimo kova bus ne kova, o gėdingas pasidavimas. Kad taip neatsitiktų, būtina remtis per amžius sukauptais krikščionių tikėjimo lobiais ir naudotis seniai nukaltais ir laiko išbandytais ginklais. Ir tai daryti be baimingo žvalgymosi, atsiprašinėjimo, raudonavimo, o siekiant drąsiai kovoti gerą kovą, nubėgti gerą bėgimą.

Pakartoti žygdarbį mūsų protėvių, kurie nusikratė ilgus amžius Lietuvą slėgusios pagonybės tamsos.

Vytautas – Švenčiausiosios Mergelės Marijos gerbėjas?

Vienas gražiausių Senosios Lietuvos paveldo perlų – tai ilgus amžius klestėjusi pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tradicija. Nėra kito tokio žmogaus, kuris būtų buvęs toks artimas Jėzui Kristui kaip Jo žemiškoji Motina. Nėra kito tokio šventojo ar šventosios, kurių užtarimas pas Viešpatį būtų toks stiprus. Todėl nenuostabu, kad Marijos kultas ėmė skleistis jau pirmaisiais krikščionių Bažnyčios gyvavimo amžiais ir buvo įtvirtintas, kai Efeso Susirinkime 431 m. jai buvo pripažintas Theotokos (Dievo Gimdytojos) titulas. Nuo pirmųjų Lietuvoje krikščionybės daigų ir mūsų šalyje ėmė rastis Švč. Mergelės Marijos kultas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiške užfiksuotas pirmasis žinomas Lietuvos katalikų bažnyčios titulas – tai Naugarduko Dievo Motinos ir šv. Pranciškaus bažnyčia. Marijinis šios bažnyčios titulas rodo ir tai, kad pirmieji Švč. Mergelės Marijos kulto skleidėjai Lietuvoje buvo pranciškonai.

Po 1387 m. įvykusio Lietuvos Krikšto mūsų protėviams teko malonus iššūkis – skubėti įaugti, įsigyventi į 20

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

ir Žemaičių ištraukimas iš Ordino rankų ano meto žmonėms turėjo aiškiai rodyti, kieno pusėje buvo dangus.

Mergelė Marija – pagalbininkė kovoje

netrukus, 1656 m. balandžio 1 d., karalius Jonas Kazimieras Vaza Lvove pavedė Lenkiją, Lietuvą ir kitas savo valdas Dievo Motinai, ją paskelbdamas jų Karaliene. XVII a. antrojoje pusėje paplito paprotys, kai valstybės vyrai pavesdavo save Marijos globai. Tikėjimą, kad Dievo Motina yra Lenkijos karalienė, įtvirtino stebuklingo Čenstakavos paveikslo vainikavimas 1717 m. rugsėjo 8 d. Toks pamaldumas vienodai veikė tiek Lenkiją, tiek Lietuvą. Vėlgi pačiu ryškiausiu šio kulto proveržio ženklu tapo Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimas, atliktas praėjus lygiai metams po iškilmių Čenstakavoje (1718 m. rugsėjo 4 d.).

Todėl galime manyti, kad šiomis iškilmėmis Lietuvos katalikų dvasininkai siekė to, kad savo rangu ir garbe Trakų Dievo Motina prilygtų Čenstakavos Dievo Motinai, o kartu ir Lietuva galėtų džiaugtis ne mažesne garbe negu Lenkija.

Mūsų laikais jau beveik pamiršta (mat nebeaktuali) tiesa, kad per visus viduramžius ir dar ankstyvaisiais naujaisiais laikais (XVI–XVIII a.) Švč. Mergelė Marija buvo ne tik užtarėja ir globėja, bet ir kovotoja. Nuoširdžiai tikėta, kad Dievo Motina yra ypatinga Bizantijos imperijos sostinės Konstantinopolio gynėja, – nuostabūs įvykiai, kone stebuklingi išgelbėjimai iš pavojų teikdavo konkrečių argumentų tokio (pasi)tikėjimo tikrumui.

Tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionys tikėdavo, kad jiems Švč. Mergelė Marija padeda kovoti mūšiuose ir laimėti pergales. Bene garsiausia visų laikų Marijai priskirta pergalė buvo pasiekta 1571 m. spalio 7 d. Lepanto mūMarijos triumfas Lietuvoje šyje, kai katalikų Šventajai lygai pavyko sumušti turkų Šalia ryškių Švč. Mergelės Marijos pagalbos pavyzosmanų laivyną. Šiai pergalei atminti popiežiaus Pijaus V įsteigtas Rožinio Švč. Mergelės Marijos minėjimas Kata- džių šaliai kritiniu metu, ne mažiau svarbu atkreipti likų Bažnyčioje švenčiamas iki šiol. dėmesį į kasdienio pamaldumo tradiciją. Lietuvoje nuo Lietuvoje tikėjimas Marija kaip pagalbininke kovoje seno buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės: Ėmiskleidėsi pamažu ir nedrąsiai. Vienas pirmųjų tokio tikė- mo į dangų, Grabnyčių (Kristaus Paaukojimo), Apreišjimo ženklų – Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia. Jos pirminis kimo ir Gimimo. Ilgainiui jų atsirado dar daugiau. Ir jos titulas buvo Švč. Mergelės Marijos Snieginės, nes būtent iš tikrųjų buvo švenčiamos, nes meilė Marijai rado gyvą kitą dieną po šios šventės buvo pasiekta įstabi pergalė atgarsį lietuvio sieloje. Gerą liudijimą iš XVI a. vidurio prieš totorius Klecko mūšyje (1506 m. rugpjūčio 6 d.). pateikia Ragainės liuteronų kunigo Martyno Mažvydo Didžiajame 1514 m. Oršos mūšyje prieš maskvėnus pa- dejonės, kad jo parapijiečiai lietuviai, nors ir gyvendasiekta pergalė buvo laimėta Mergelės mi protestantų valdžioje, vis dar Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai.

Dail. Petras Kalpokas, 1921 m.

Marijos Gimimo dieną (rugsėjo 8 d.). laikosi katalikiškų papročių ir per To meto žmonėms tai buvo daug ką atlaidus keliauja į Didžiąją Lietuvą: per Šv. Oną į Batakius, per sakantis ženklas. Tiesa, po kelerių metų maskvėnams apgulus Polocką, lieMarijos Gimimo šventę į Šiluvą, tuvių karo vadai dangiškosios pagalbos per Dangun Ėmimą į Veliuoną. meldė karalaitį Kazimierą. Atrodo, kad Po laikinai trukusio protestantizmo įsigalėjimo atėjo kataLietuvoje tik XVII a. buvo įsidrąsinta likybės restauravimo metas. Sunaktyviau melsti Marijos pagalbos kovose su priešais. Žinoma, kad 1611 m. ku pervertinti jėzuitų ir apskritai karalienė Konstancija priešais Trakų Tridento Susirinkimo nuopelnus Dievo Motinos paveikslą meldė perišsaugant ir suteikiant antrąjį kvėgalės prieš maskvėnus. Drąsų žingsnį pavimą katalikybei Lietuvoje. Tos žengė garsusis poetas Motiejus Kazikatalikų tiesos, kurias įnirtingiaumieras Sarbievijus SJ (1595–1640), siai puolė protestantai, buvo iš tapdamas pirmuoju Lietuvos poetu, naujo patvirtintos ir užtvirtintos.

Vytauto pergales siejančiu su jo paŠvč. Sakramento adoracija, švenmaldumu Dievo Motinai. tųjų gerbimas, procesijos ir piligriminės kelionės tapo nuoširdžiai Vis dėlto lūžiniu momentu Dievo puoselėjamo tikėjimo manifestaMotinos kulto istorijoje, vienodai stipriai palietusiu ir Lenkiją, ir Lietuvą, cijomis. Jėzuitų pastangomis nuo reikėtų laikyti sėkmingą Čenstakavos XVI a. antrosios pusės Lietuvoje šventovės-vienuolyno-tvirtovės gyniėmė kurtis Marijos brolijos (sodamą 1655 m. pabaigoje, kai visa šalis licijos), dominikonai steigė Rožinio, karmelitai – Škaplieriaus broskendo švedų ir rusų „tvane“. Švedams pasitraukus nuo Čenstakavos, ši perlijas, nuo XVIII a. marijonai ėmė galė buvo priskirta Dievo Motinai. O skleisti Nekaltai Pradėtosios kultą.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

Visko čia nesuminėsi, bet negalima nutylėti Šiluvos stebuklo, kai 1608 m. pati Dievo Motina apsireiškė piemenėliams skųsdamasi dėl sunaikintų Dievo namų.

Marijos troškimas, kad ten (ir ne tik ten) būtų garbinamas jos Sūnus, buvo išgirstas, ir Šiluva tapo viena garsiausių Lietuvos vietų, kur susiliečia dangus ir žemė.

Tokių vietų ėmė rastis visoje Lietuvoje: Trakuose, Vilniuje, Pažaislyje ir net tokiuose mažuose miesteliuose, kaip Troškūnai, Gelvonai, Kazokiškės, Valkininkai, Pivašiūnai, Alvitas, Krekenava, Žemaičių Kalvarija ir kt. Todėl galime tik pritarti marijonui Juozui Vaišnorai, kad Lietuvoje XVII–XVIII a. buvo Marijos triumfo laikotarpis. Bet galime ir pridurti, kad tai buvo ir tikinčiosios liaudies triumfo laikas. Malonėmis garsių paveikslų gausa liudijo, kad visuose Lietuvos regionuose dangus buvo vienodai arti.

Reikia turėti omenyje ir tai, kad tikėjimo teikiamas džiaugsmas ir stiprybė reiškėsi vargo, skurdo, maro ir karo sąlygomis. Jei ne katalikiškas atsparumas, Lietuva jau XVII a. būtų buvusi okupuota, jei ne katalikiškas atsparumas, nebūtų likę kam po XVII a. vidurio „tvano“ atkurti Lietuvos ar ištverti Šiaurės brolio XIX ir XX a. okupacijų.

Būtent tais sunkiais amžiais lietuviai Lietuvai „uždirbo“ Marijos žemės vardą be jokių viešųjų ryšių akcijų, o tiesiog darydami tai, kas jiems, kaip katalikams, buvo privalu ir savaime suprantama.

Būtų per pigu ir banalu šį straipsnį užbaigti dejonėmis apie dabartį.

Kol Lietuvoje gyvuos ir klestės Katalikų Bažnyčia, tol Lietuvos korta nebus mušta. Todėl kova už krikščionišką Lietuvą ir turi būti vedama metai po metų, stengiantis priimti ir deramai atsakyti į tokias dovanas, kaip Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo jubiliejus ar popiežiaus Pranciškaus kelionė į Lietuvą. Iškovojus gerą kovą, nubėgus gerą bėgimą, Lietuva ir vėl taps Marijos žeme?

Marija Šventajame Rašte Dr. Benas ULEVIČIUS Dažnai manome, kad Naujasis Testamentas apie Mariją labai mažai kalba. Tačiau jei sugebame apaštalų liudijimus skaityti taip, kaip juos suprato Jėzaus laikų žydai, išryškėja stulbinamas Marijos ypatingumas. Visa, kas pasakyta apie ją, įšaknyta Senojo Testamento kalboje ir vaizdinijoje. Marija – naujoji Ieva, naujoji Sandoros skrynia ir naujosios Mesijo karalystės Motina karalienė.

Tačiau kartu pastebime, jog visa, kas ji yra, sakoma ir apie mus.

Ji sutrypia gyvatei galvą, mes taip pat (plg. Rom 16, 20); ji – dangaus ir žemės Karalienė, mes laikų pabaigoje viešpatausime ir teisime angelus (plg. Apr 5, 10); ji – apsisiautusi saule danguje, mes „spindėsime kaip saulė Tėvo karalystėje“ (plg. Mt 13, 43); ji pilna Dvasios kaip šventykla ir Sandoros skrynia, mes esame Dievo šventyklos. Tad Marija yra pirmavaizdis to, kas mums nutiks. Ji – didelio Dievo derliaus pirmasis vaisius, Bažnyčios ikona. Kontempliuodami ją, kontempliuojame ir savo pašaukimą. Pažvelkime, kaip Mariją atskleidžia Šventasis Raštas.

Provaizdžiai Senasis Testamentas pirmiausia yra provaizdžių knyga. Jėzus pats ne kartą aiškino, kaip turėtume suprasti senuosius raštus (plg. Lk 24, 13–35). Bažnyčia visada laikėsi šio „Viešpaties metodo“. Jėzus teigė, kad „Mozė, visi pranašai ir Raštai“ pranašavo apie būsimąjį Mesiją. Jis sakė mokiniams: „‘Kokios nerangios Jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!’ <...> Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus (čia ir kitur citatose – paryškinta autoriaus) pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 25. 27). Vėliau, pasirodęs jiems, priminė: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44). Pasak Jėzaus, visas Senasis Testamentas kalbėjo apie Jį.

Senojo Testamento provaizdžiai yra išankstinis vaizdas, eskizas. Jie atrodo migloti, kaip sapnai ar šešėliai, bet paaiškėja, kai išvystame dalykus, kuriuos jie pranašavo. Pažvelkime į svarbiausius Marijos provaizdžius Senajame Testamente.

Naujoji Ieva Marija yra naujoji Ieva. Trečiajai kartai po apaštalų ši biblinė tiesa atrodo kone savaime suprantama.

22

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

Pirmiausia žinome, kad Jėzus yra naujasis Adomas.

Paulius tvirtina, kad Adomas buvo būsimojo Adomo provaizdis (plg. Rom 5, 14). Dievas vykdo išgelbėjimą ištaisydamas, „perprogramuodamas“ senuosius dalykus, todėl senieji ir naujieji dalykai turi daug atitikimų. Pirmasis Adomas tiesia ranką į medį, kad nusidėtų, Antrasis Adomas tiesia ranką į medį (kryžių), kad paklustų; pirmasis Adomas sako Dievui „ne“, Antrasis sako Dievui „taip“; pirmasis Adomas, būdamas niekas, nori save išaukštinti, Antrasis, būdamas viskas, nusižemina iki mirties; pirmasis Adomas, būdamas kaltas, neigia savo kaltę, Antrasis, būdamas nekaltas, prisiima visų kaltes ir kaltinamas nesigina. Antrasis Adomas išpildo ir atkuria, ką pirmasis buvo sugriovęs.

Tačiau tai – nepilnas paveikslas. Pradžioje nuopuolis prasideda nuo moters. Pirmasis „taip“ gyvatei (gundytojui) pasigirsta iš moters lūpų. Todėl ir antrasis „taip“ (Dievui) turi pasigirsti iš moters lūpų. Be naujosios Ievos išgelbėjimo paveikslas nepilnas.

Tai pabrėžia evangelistas Jonas. Jis pradeda Evangeliją sakydamas: „Pradžioje buvo Žodis.“ Iš karto suprantame, kad Jonas daro aliuziją į Senojo Testamento Pradžios knygą. Pradžios knygoje pirmąją dieną Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Pirmąją dieną Jis pradeda kurti pasaulį. Todėl pirmąją dieną prisikelia Jėzus, kuriuo pradedama naujoji kūrinija.

Paralelę su Pradžios knyga Jonas tęsia ir toliau. Pirmame skyriuje jis keturis kartus pabrėžia dienų seką, visai kaip Pradžios knygos sukūrimo pasakojime: pradžioje (1, 1); rytojaus dieną (1, 29); kitą dieną (1, 35); dar kitą dieną (1, 43). Graikų kalboje visus kartus vartojama ta pati formulė – τῇ ἐπαύριον („kitą dieną“). Tuomet priduria – trečią dieną (2, 1). Prie keturių dienų pridėję tris, gauname septynias dienas. Kas vyksta septintą dieną Evangelijoje pagal Joną? Vestuvės Galilėjos Kanoje. Visai kaip Pradžios knygoje, pagal kurią šeštąją dieną buvo sukurta moteris, o septintąją, visai kūrinijai džiaugiantis Viešpaties šlove, įvyko vyro ir moters vestuvės. Kanos vestuvėse Jėzus į savo mamą kreipiasi: „Moterie.“ Kartais stebimės: „Kaip Jėzus galėjo taip nepagarbiai kreiptis į savo motiną? Ne mamyte, ne mama, bet moterie.“ Tačiau nepamirškime, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. O Dievas davė įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ ir pats jo nelaužo. Prisiminkime, kad Pradžios knygoje Ieva iki nuopuolio visur vadinama ne Ieva, bet „Moterimi“. „Moterie“ yra vardas, titulas. Jėzus, Antrasis Adomas, septintą dieną vestuvėse ištardamas „Moterie“, aiškiai liudija, kad prasidėjo naujosios kūrinijos kūrimas, o Marija yra naujosios kūrinijos vartai. Ji – naujoji Ieva.

Jonas daugiau nemini Marijos iki kito karto, kai ant kryžiaus Jėzus vėl kreipiasi į savo mamą: „Moterie.“ Ir vėl Jėzus vadina ją „Moterimi“ – naujos kūrinijos pradžia. Ir vėl girdime apie vyną, bet jau kitokį. Vanduo ir kraujas iš Kristaus šono yra Krikšto ir Eucharistijos ženklas. Kartu prisimename iš Adomo šono sukurtą Moterį. Gimsta

naujoji „Moteris“ – Bažnyčia. Jonui Marija, kaip naujoji Ieva, yra Bažnyčios provaizdis ir paveikslas. Todėl Jėzus, rodydamas į Mariją, mylimajam mokiniui sako: „Štai tavo motina.“ Kiekvienas iš mūsų esame mylimas Jėzaus mokinys. Marija yra mūsų mama. Jeigu esame Jėzaus Kristaus broliai ir seserys, tai Jo mama yra mūsų mama.

Tik Evangelijoje pagal Joną ir Apreiškimo knygoje (krikščionys visada tikėjo, kad ją taip pat parašė Jonas) Marija vadinama „Moterimi“: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis.“ Su šia moterimi grumiasi „senoji gyvatė“ (plg.

Apr 12, 1–7). Sąsajų su Pradžios knyga apstu. Pradžios knygoje, kai Dievas kreipiasi į Adomą, šis išsisukinėja.

Dievas sako: „Adomai, kur tu?“ Tas nesako: „Mane sugundė gyvatė ir aš nusidėjau. Aš liurbis, atgailauju, duok man naują pradžią.“ Jis teisinasi, meta kaltę ant moters ir paties Dievo: „Moteris, kurią Tu man davei, ji mane prikalbino.“ Tada Dievas atsigręžia į moterį. Moteris iškart prisipažįsta: „Taip, mane sugundė gyvatė, ir aš valgiau.“ Šis

Moteris, apsisiautusi saule. Manuskripto iliustracija, Anglija, apie 1255–1260 m.

prisipažinimas tarsi atriša sandorinį ryšį, ir Dievas duoda išgelbėjimo pažadą: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos.“ Graikiškame vertime čia pavartotas žodis σπέρμα – sperma. Žinome, kad moteris neturi sėklos. Adomas, Abraomas, Dovydas turi, bet moteris ne. Tai pranašystė apie moterį, kuri be vyro pagimdys Sūnų.

Dievas taria gyvatei: „Ji trupins tau galvą.“ „Ji“ gali reikšti ir „Moterį“, ir jos „sėklą“. Todėl komentatoriai renkasi tai vieną, tai kitą variantą. Ši dviprasmybė yra svarbi. Kristus sutrupins gyvatei galvą. Taip pat naujoji Ieva savuoju „taip“ atvers duris išgelbėjimui, lygiai kaip senosios Ievos „ne“ atvėrė duris nuopuoliui. Šį įspūdį sustiprina Apreiškimo knygos 12 skyriaus siužetas. Matome, kaip „senoji gyvatė“ grumiasi su „Moterimi“ ir jos „sėkla“ – „kūdikiu“. Pradžios knygos nuopuolio istorijos veikėjai vėl iškyla nauju pavidalu. Gyvatė grumiasi, tačiau šį kartą ne su Adomu ir moterimi, bet su naujuoju Adomu ir naująja Moterimi. Ši naujoji Moteris Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

23

Didelės ir mažos kryžkelės

gali būti ir naujoji Jeruzalė, Bažnyčia. Tačiau jau matėme, kad apaštalo Jono tradicijoje „Moterimi“ primygtinai vadinama Marija. Tad čia negali būti „arba–arba“, bet yra „ir–ir“. Apreiškimo knygos „Moteris danguje“ yra ir Bažnyčia, ir Marija. Pats Jėzus aiškiai rodo, kad tokius apokaliptinius tekstus privalome būtent taip aiškinti. Jis pabrėžtinai vadina save „Žmogaus Sūnumi“, cituodamas Danieliaus pranašystę, kurioje „Žmogaus Sūnus“ yra kolektyvinė figūra – „Aukščiausiojo šventieji“, Dievo tauta (plg. Dan 7). Tad kas yra „Žmogaus Sūnus“? Tai ir „Aukščiausiojo šventieji“, ir konkretus asmuo – Jėzus Kristus.

Lygiai taip pat Jonui naujosios kūrinijos „Moteris“ yra Bažnyčia ir kartu konkretus asmuo – Marija.

Katalikų Bažnyčia visada rimtai vertino šį apaštalo Jono liudijimą. Todėl teologijoje Marija ne kartą vadinta bendraatpirkėja. Panašiai, kaip Ieva tapo bendranupuolėja, taip Marija tapo bendragelbėtoja. Visas išgelbėjimas kyla vien iš Dievo. Tačiau išgelbėjimo istorijoje Marijai Dievo valia suteikiamas svarbus vaidmuo. Tai neturėtų mūsų stebinti. Juk ir mes, kai mumyse apsigyvena malonė, tampame vieni kitiems bendraatpirkėjai, nešdami Gerąją Naujieną, dalydamiesi Dievo dovanomis.

Moteris, apsisiautusi saule, ir Kūdikis. Manuskripto iliustracija, Anglija, apie 1255–1260 m.

Sandoros skrynia Ryškiausiai Marijos ir Sandoros skrynios paralelę atskleidžia Lukas. Jam Marijos apsilankymas pas Elzbietą visomis detalėmis primena Sandoros skrynios sugrąžinimą į Jeruzalę Dovydo laikais (plg. Lk 1, 39–56 ir 2 Sam 6, 1–19). Taigi „Dovydas pakilo ir nuėjo pargabenti iš ten Dievo skrynios“ (2 Sam 6, 2). Lukas rašo: „Marija pakilo ir nuėjo į Judėjo kalnyną (tą pačią sritį) pas Elzbietą (Lk 1, 39). Graikų kalba abiem atvejais rašoma: ἀνίστημι (pakilti), πορεύομαι (eiti, keliauti). Skryniai keliaujant pas Dovydą, šis sako: „Kaip galiu leisti Viešpaties Skryniai ateiti pas mane?“ (2 Sam 6, 9). Elzbieta sako: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Senajame Testamente visur, kur Skrynia atnešama į izraelitų būrį, visi garsiai surinka. Pamačiusi Mariją, Elzbieta „balsiai sušunka“.

24

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Dovydas šoka priešais Sandoros skrynią. Išgirdus Marijos pasveikinimą, Elzbietos įsčiose kūdikis „šokteli iš džiaugsmo“ – jis šoka kaip Dovydas. Pakeliui į Jeruzalę Skrynia tris mėnesius užsibūna gatiečio Obed Edomo ūkyje. Kiek laiko Marija prabuvo pas Elzbietą? Tris mėnesius. Matome tas pačias detales Samuelio knygos ir Luko evangelijos pasakojimuose.

Kad suprastume, koks svarbus žydams Jėzaus laikais buvo Sandoros skrynios klausimas, turime prisiminti, jog nuo Babilono nelaisvės laikų Skrynia buvo dingusi. Galime įsivaizduoti, jog žydas, išgirdęs minint Sandoros skrynią, suklusdavo: „Gal žinai, kur ji? Kaip ją susigrąžinti?“ Tiesa, Antrojoje Makabėjų knygoje (2 Mak 2, 4–8) skaitome, jog pranašas Jeremijas Padangtę, smilkalų aukurą ir Skrynią paslėpė oloje ant Nebojo kalno, nuo kurio Mozė matė Pažadėtąją žemę. Tai padaręs, pranašas pareiškė: „Ta vieta turi likti nežinoma, kol Dievas vėl nesurinks savo tautos ir neparodys jiems savo gailestingumo.“ Vienas iš didžiausių priekaištų Jėzui buvo tas, kad Jis rodo per daug Dievo gailestingumo, – Jam gailestingumas svarbesnis už bet kokias religines nuostatas. Jeremijas taip pat pranašavo: „Tuomet Viešpaties šlovė bei debesis bus matomi lygiai taip, kaip pasirodė virš Mozės ir kai Saliamonas meldėsi“ (2 Mak 2, 7–8). Tiek Mozė, tiek Saliamonas, pabaigę statyti Šventyklą, meldėsi, ir abiem atvejais Dievo šlovė nužengė ir apgaubė Šventų Švenčiausiąją vietą su Sandoros skrynia (plg. Iš 40, 34; 1 Kar 8, 10; 2 Met 7, 1).

Marija, išgirdusi iš angelo Gabrieliaus, jog taps Mesijo motina, jo klausia: „Kaip tai įvyks?“ Jis atsako: „Viešpaties šlovė apgaubs tave“ (ἐπισκιάσει σοι; Lk 1, 35). Graikiškame Senojo Testamento vertime tas pats žodis (ἐπισκιάζειν) vartojamas ten, kur Dievo šlovės debesis pripildo Šventyklą ir apgaubia Sandoros skrynią (pvz., Iš 40, 34). Kai Marijoje apsigyvena Kristus – „Dievo šlovės atspindys“ (Žyd 1, 2), ji tampa naująja Sandoros skrynia.

Kas buvo Sandoros skrynioje? Akmens plokštės su Dievo įsakymais, Aarono lazda (kunigystės ženklas) ir aukso indas su mana. Kas yra Marijoje? Dievo Žodis, Dievo kunigas ir Duona, nužengusi iš dangaus. Joje – visa naujoji Sandora. Ikonos abipus besilaukiančios Mergelės vaizduoja du kerubus. Aukso kerubai, Šventykloje buvę virš Sandoros skrynios, atsiduria abipus Mergelės, nes ji – naujoji Šventų Švenčiausioji.

Senajame Testamente Dievo šlovė yra Šventykloje ir daiktuose, bet ne todėl, kad Dievas ribotas. Šlovė yra geras, bet pavojingas dalykas, kol dar negaliu jos pakelti. Kai šlovė daiktuose, žinau, prie ko nesiliesti, esu apsaugotas.

Dievo tikslas – kad šlovė iš daiktų persikeltų į žmogų, kad žmogus taptų šventykla. Jėzus tapo Duona ne tam, kad liktų tabernakulyje, bet kad mes taptume Eucharistija, kad Kristus mumyse išskleistų savo šlovę. Dievo siekis – perkelti šlovę į žmones. Jis pradeda nuo Marijos.

Grįžkime prie Apreiškimo knygos 12 skyriaus pradžios – „Moters danguje“ (plg. Apr 12, 1). Prisiminkime,

Didelės ir mažos kryžkelės

kad originaliame tekste skyrių nebuvo, – jie pridėti viduramžiais dėl patogumo. Apie ką skaitome paskutinėse 11 skyriaus eilutėse? „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia...“ (Apr 11, 19). Ir iš karto po to – Moteris danguje, apsisiautusi saule, gimdanti tą, kuris „valdys tautas geležine lazda“, t. y. Mesiją. Jonas aiškiai rodo, kad toji „Moteris“ ir yra Sandoros skrynia, nes joje – Skrynios turinys.

Taigi jei Marija yra naujoji Sandoros skrynia, visiškai bibliška prašyti jos užtarimo ir pagalbos. Izraelitai kliovėsi Sandoros skrynios pagalba kovose, nešdavosi ją į mūšius.

Dėl jos pagalbos griuvo Jericho sienos.

Jeigu Marija yra Sandoros skrynia, neįmanoma, kad joje būtų nuodėmė! Žinome, ką Skrynia darė su nuodėme – ją naikino. Nuodėmingas žmogus, palietęs ją, krisdavo negyvas (plg. 2 Sam 6, 6–7). Panašiai iš Jėzaus ėjo galia, kuri išvarydavo demonus ir visus gydė. Norint patirti tą galią, užtekdavo su tikėjimu paliesti Jo drabužio kraštelį. Ką Marijai reiškė su tikėjimu liesti Jėzų devynis mėnesius virkštele? Jos kūnas turėjo būti atnaujintas, išgydytas, sudievintas. Juk joje devynis mėnesius gyveno ta šlovė, kuri gaubė Sandoros skrynią. Todėl tikime, kad Dievas turėjo ją kažkaip parengti, apvalyti nuo nuodėmės. Ta pati šlovė pripildė ją prisikėlimo jėgos, ji – „Paimtoji į dangų“.

Karalienė Motina Jėzus yra Mesijas. Tai reiškia, kad Jis – Dovydo įpėdinis, naujosios Dovydo karalystės valdovas. Jis vadinamas „Dovydo sūnumi“. Jis įžengia į Jeruzalę taip pat, kaip Dovydo sūnus Saliamonas, – raitas, aplinkui skardenant: „Osana Dovydo sūnui! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!“ (Mt 21, 9; Mk 11, 10). Kartu žydams kilo natūralus klausimas: kas yra šios karalystės karalienė? Mat Dovydo karalystėje karalienei teko labai svarbus vaidmuo: ji dalyvaudavo priimant sprendimus, jos sostas stovėjo karaliaus sosto dešinėje. Dovydo karalystėje karalienė buvo ne karaliaus žmona, bet motina.

Tad Senajame Testamente hebrajų kalba žodis ‫( הָריִבְּג‬gebira) reiškia ne vien karalienę, bet ir „motiną karalienę“.

Kokia svarbi buvo motinos karalienės institucija, rodo tai, kad visi Dovydo dinastijos karaliai, valdę po Dovydo, pristatomi kartu su savo motinomis. Pirmoje ir Antroje Karalių bei Antroje Metraščių knygose beveik 20 kartų girdime vis tą pačią formulę: „tas ir tas [vardas] tapo karaliumi. Jo motina buvo ta ir ta [vardas]“.

Nei karto (išskyrus du atvejus) karalius nepristatomas be savo motinos. Ar Jėzus turėjo būti išimtis? Jo karalystėje daug sostų, tačiau tik vienas yra Jo dešinėje ir jame sėdi karalienė motina.

Karalienės motinos vaidmenį puikiai atskleidžia Pirmoji Karalių knyga. Kol Batšeba yra Dovydo žmona, ji, atėjusi į sosto menę, „žemai nusilenkia, pareikšdama pa-

garbą karaliui“ (1 Kar 1, 16). Tačiau kai valdovu tampa Dovydo sūnus Saliamonas, Batšeba yra karaliaus motina, ir ta pati scena atrodo kitaip: „Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo pasitikti ir nusilenkė jai. Tuomet atsisėdo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje“ (1 Kar 2, 19). Batšebos statusas pasikeitęs – dabar ji karalienė. Į jos prašymą karalius Saliamonas atsako: „Prašyk, mano motina, aš tavęs neatstumsiu“ (1 Kar 2, 20).

Angelas Gabrielius Marijai aiškiai pasako, kad ji tampa Dovydo karalystės valdovo motina (tad savaime ir karaliene): „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 31–33). Nekeista, kad Marija, išgirdusi Gabrieliaus pasveikinimą, „sumišo“ ir „galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia“. Angelas ją pasveikina: Χαίρε κεχαριτωμένη (graikiškai, „Sveika, malonės pilnoji“). Tai skambėjo kaip karališkas pasveikinimas.

Pvz., kareiviai, tyčiodamiesi iš Jėzaus, Jį sveikino kaip valdovą Χαίρε: „Sveikas, žydų karaliau!“ (Mk 15, 18). Įdomu, jog įprastai „pilnas malonės“ Naujajame Testamente yra πλήρης χάριτος (Jn 1, 14; Apd 6, 8). Tik Marijai taikomas naujadaras, kurio kitur Biblijoje nerandame.

Tai sako, kad Kecharitomenė yra titulas, ypatingas vardas, skirtas tik šitai moteriai. Biblijoje tokius titulus turi valdovai, ypatingai misijai pašaukti asmenys.

Pastebime, kad Jėzus su savo motina elgiasi panašiai, kaip Saliamonas elgiasi su Batšeba. Tiek atradimo šventykloje įvykyje, tiek Kanos vestuvėse Jis aiškiai sako, jog Jo valia neatitinka Marijos prašymo (plg. Lk 2, 41–52 ir Jn 2, 1–12). Nepaisant to, Jis pasielgia, kaip prašo Jo motina. Mes tartum girdime Saliamono žodžių išsipildymą: „Prašyk, mama, aš tavęs neatstumsiu.“ Apreiškimo knygos Moteriai ant galvos švyti dvylikos žvaigždžių vainikas – karūna (Apr 12, 1). Ji – valdovė.

Juk ir Ieva buvo žemės valdovė. Ši naujoji Ieva išpildo pirmajai Ievai duotą paliepimą „valdyti“. Ji taip pat yra Dovydo sūnaus karalystės valdovė. Kur matome šią karalienę? Danguje. Nes šį kartą karalystė – ne žemiška, bet dangiška. Jeigu valdovas yra dangaus ir žemės valdovas, tai ir karalienė motina yra dangaus ir žemės valdovė.

Tai visiškai biblinis supratimas. Būtent todėl tikime, kad Marija yra „vainikuota kaip dangaus ir žemės karalienė“. Šie klausimai svarbūs, jei norime turėti tikrai biblišką Kristaus karalystės supratimą. Be abejo, klausimas, kas nutiko Marijai, nėra svarbiausias.

Tačiau jis leidžia geriau suvokti Kristaus Evangelijos gylį, plotį bei aukštį. Taip pat suprantame ir save. Žvelgdami į Mariją, matome, ką Dievas daro, kai apsigyvena žmoguje. Mes būsime ten, kur ir ji, nes ji yra ten, kur Jėzus.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

25

Didelės ir mažos kryžkelės

Keturios tiesos apie grožį Vytautė MACIUKAITĖ „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“ (Mt 1, 18); „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino.

Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt 2, 11); „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43); „O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: ‘Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys’“ (Lk 2, 34); „Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina“ (Jn 1, 2).

Marijos – Dievo Motinos šventė švenčiama pirmąją metų dieną – sausio 1-ąją, Kalėdų oktavos metu.

Kai šv. Bernadeta Lurde pirmą kartą išvydo jai pasirodžiusią Mergelę Mariją, nustebinta neapsakomo grožio, paklausė: „Kas esi, gražioji Moterie?“ Marija yra nuostabiausias Dievo kūrinys, graži ir savo vidumi, ir išore. Galima sakyti, kad, tikėdami Marijos grožiu, tikime ir dogmomis.

Šviesa tikėjimo kelyje Kas gi yra dogma? Tai tam tikra tikėjimo tiesa, kurios neįmanoma empiriškai, dažnai net ir istoriškai, įrodyti, bet ji vis tiek yra neginčijama ir jai privalome pritarti. Nekatalikui žodis „dogma“ neretai siejasi su dogmatiniu mąstymu, reiškiančiu sustabarėjimą, atsilikimą. Katalikui dogma gali būti sulyginta su uola, į kurią jis remia savo tikėjimą.

Katekizmas dogmas net vadina „šviesa tikėjimo kelyje“, jos mūsų gyvenimą daro aiškų ir saugų (plg. KBK 89).

O ar žinote, kokios yra marijinės dogmos, kurioms Bažnyčia mus įpareigoja pritarti?

Mergelė Marija – Dievo Motina (Theotokos) Šia dogma išsakoma tiesa, jog Marija yra Dievo Gimdytoja, Dievo Motina, nes Jėzus Kristus buvo ne vien tikras žmogus, bet ir tikras Dievas. Dogmą paskelbti paskatino Konstantinopolio vyskupo Nestorijaus ir jo sekėjų siekis Mariją vadinti tik Jėzaus Kristaus Motina (Christotokos), nes jie atskyrė dieviškąją ir žmogiškąją Kristaus prigimtis ir manė, kad Mergelė Marija pagimdė tik žmogiškąją Jėzaus prigimtį. Ligi tol taip pat yra buvę Kristaus dievystę neigusių erezijų, pvz., arijonų, adopcionistų; vėliau Rudolfas Steineris, Jehovos liudytojai Marijos Dievo Motinos sąvoką laikė klaidinga.

Taip 431 m. Efeso Susirinkime buvo paskelbta dogma, patvirtinanti paplitusį tarp žmonių tikėjimą, jog Marija yra ne tik žmogiškosios, bet ir dieviškosios Kristaus prigimties Gimdytoja. Pirmąjį sąvokos Theotokos pavartojimą randame 322 m. Aleksandro Aleksandriečio raštuose. Dar senesnis liudijimas yra ankstyviausia ant papiruso išlikusi ir III a. siekianti krikščionių malda Marijai. Šventajame Rašte taip pat aptinkame nuorodų, kai Marija vadinama Kristaus arba Viešpaties Motina: 26

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Marija – visuomet Mergelė (Aeiparthenos) Ši dogma skelbia tiesą, jog Marija buvo Mergelė prieš Jėzaus gimimą ir išliko Mergelė gimdydama bei po Jėzaus gimimo. Keturiose Evangelijose ir Apaštalų darbų knygos pirmajame skyriuje kalbama apie Jėzaus Motiną, bet niekur neužsimenama apie nuolatinę jos mergystę. Pagal apokrifinę Jokūbo protoevangeliją, parašytą apie 120–150 m., Marija dar vaikystėje padarė įžadą išlikti mergele. Bažnyčios rašytojas Origenas (184–253) taip pat laikėsi minties, kad Marija visada išliko Mergelė. Popiežius Siricijus 392 m. mokė apie nuolatinį Marijos mergeliškumą remdamas savo popiežiškuoju autoritetu. Petras Aleksandrietis ir Epifanijus iš Salamino vartojo šį garbės titulą Aeiparthenos (gr. aei – visados, parthenos – mergelė). Lygiai taip pat ir šv. Jonas Auksaburnis bei šv. Augustinas savo pamoksluose mini visą

Didelės ir mažos kryžkelės

gyvenimą trunkančią Marijos nekaltybę. Konstantinopolio II Susirinkimas 553 m. šį mokymą galutinai pripažino.

Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas Neretai žmonės Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą klaidingai supranta kaip jos pastojimą be vyro. Tačiau dogma mums sako visai ne tai. Šią dogmą 1854 m. paskelbė popiežius Pijus IX bule Ineffabilis Deus („Nesuvokiamas Dievas“) tokiais žodžiais: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad mokymas, tvirtinantis, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, [būsimų] nuopelnų dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“ Nuo Adomo ir Ievos laikų iš kartos į kartą yra perduodamas pašvenčiamosios malonės trūkumas. Tai vadiname gimtąja nuodėme. Marija nuo šio trūkumo buvo apsaugota. Jai tai buvo skirta kaip nepelnyta Dievo dovana – malonė. „Tad nė kiek nenuostabu, kad tarp šventųjų Tėvų įsigalėjo paprotys Dievo Gimdytoją vadinti visiškai šventa ir jokios nuodėmės sutepimo nepaliesta, laikyti ją tarsi Šventosios Dvasios sukurta nauja būtybe“, – teigiama dokumente Lumen gentium („Tautų šviesa“ 56). Ši dogma nėra nukritusi iš dangaus, bet remiasi keliomis Šventojo Rašto vietomis: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15); „Atėjęs pas ją, angelas tarė: Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28); „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: ‘Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta’“ (Lk 1, 41–45).

Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą švenčiame gruodžio 8 d.

Mergelės Marijos Ėmimas į dangų Dogmą, kad „Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę“, 1950 m. lapkričio 1 d. paskelbė popiežius Pijus XII apaštalinėje konstitucijoje Munificentissimus Deus („Dosniausiasis Dievas“). Ja tik patvirtinama tai, kuo Bažnyčioje jau nuo seno buvo tikima ir švenčiama. Pirmieji liudijimai apie tai randami V–VI a. apokrifuose, kurie, nors ir yra abejotinos istorinės vertės, išreiškia tiesą, kuria to meto Bažnyčioje jau buvo tikima. Yra išlikusių ir šios šventės (VI–VIII a.) pamokslų.

Savaime suprantama, jog tiksli Mergelės Marijos mirties data nėra žinoma. Tik spėjama, kad tai įvyko 13– 15 metais po Kristaus Žengimo į dangų. Nežinoma ir tiksli vieta – Jeruzalė ar Efesas, bet pirmenybė teikiama Jeruzalei, kur nuo V a. lankoma jos palaidojimo vieta.

Ieškodama pagrindimo Šventajame Rašte, Bažnyčia vėl žvelgia į eilutes Pradžios knygoje: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (3, 15). Šėtonas sėja tik nuodėmę ir mirtį, o Marija turi priešiškumo jam malonę, todėl ji yra be nuodėmės ir mirtis jos negali išlaikyti, jos kūnas negali sugesti. Paminėtina ir ši ištrauka: „Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“ (Mt 27, 52–53). Jau nuo pirmųjų amžių ši Evangelijos vieta buvo suvokiama kaip nuoroda į galutinį šventųjų prisikėlimą ir perkeitimą, kaip į Kristaus nuopelnų veikimo ženklą. Kadangi Senojo Įstatymo teisieji gyveno iš karto po Kristaus atpirkimo įvykio bei patyrė galutinį išganymo atbaigimą, tikėtina, kad tai nutiko ir Marijai. Ji tapo atpirktojo žmogaus pavyzdys. Ką ji gavo Bažnyčios atsiradimo pradžioje, tas laukia visos Bažnyčios išganymo istorijos pabaigoje.

Mergelės Marijos Ėmimą į dangų švenčiame rugpjūčio 15 d.

Susipažinome su keturiomis Marijai skirtomis dogmomis. XX a. būta mėginimų, peticijomis kreipiantis į Šventąjį Sostą, siekti paskelbti ir penktąją – Mergelės Marijos – Tarpininkės (Mediatrix) – dogmą, bet tos pastangos kol kas bevaisės. Be to, nuo XV a. Mergelė Marija tituluojama ir bendraatpirkėja (Co-redemptrix), Bažnyčia kalba apie Margelės Marijos bendradarbiavimą atpirkime. Tad gal ateityje marijinių dogmų turėsime ir daugiau?..

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

27

Didelės ir mažos kryžkelės

Marijos apsireiškimai ir „apsireiškimai“

Romanas KAZAKEVIČIUS bei istorikas Patrickas Sbalchieras tai puikiai iliustruoja. Storame, daugiau nei 1 400 puslapių tome sudarytas žinių apie apsireiškimus sąvadas. Tokių žinių, autorių surinktais duomenimis, yra daugiau kaip 2 400! Žodyno autoriai siekė ne nustatyti jų autentiškumą ar patikimumą, o tik kiek įmanoma daugiau, tiksliau ir išsamiau „inventorizuoti“ pranešimus apie regėjimus. Žinoma, paminint, jei tokių yra, kompetentingus ir autoritetingus vertinimus.

Kartais žinią sudaro tik vienas sakinys, užrašytas prieš keletą šimtmečių ar tūkstantmetį apie vieno ar kito šventojo patirtą regėjimą. Kartais apie tai kalba palikti išsamūs užrašai, kartais šiandien gyvenantys žmonės – dešimtys jų. Įsidėmėtina, kad pasakojimų apie regėjimus nepaprastai padaugėjo pastaraisiais dešimtmečiais, dauguma užregistruotų atvejų datuojama XIX–XX amžiumi.

Regis, nuo 2010-ųjų „Marijos dieviško gailestingumo“ (Maria Divine Mercy) pseudonimu prisidengęs asmuo internete skelbė žinutes apie Dievo Motinos (ir Trejybės) siųstus kelis šimtus regėjimų, išspausdino ir knygą. Tūkstančiai žmonių noriai skaitė šias žinutes, vizijas, perspėjimus, pranašystes.

Regėtoja, kaip spėjama gyvenanti Dubline, 2014 m. balandžio 15 d. paskelbė, jog (tuometinis) „arkivyskupas Diarmuidas Martinas trokšta pareikšti, kad šios žinios ir tariamos vizijos nėra bažnytiškai patvirtintos ir daug tekstų prieštarauja katalikų teologijai“. Pasakyta gana santūriai, turint galvoje tai, kad „Marijos dieviško gailestingumo“ žinutės visai nekelia pasitikėjimo.

Paskutinėse jų, pavyzdžiui, buvo paskelbta, kad Benediktas XVI yra „paskutinis tikras popiežius“, o štai „kardinolų mafijos“ išrinktas Pranciškus yra tam tikras antipopiežius. Na ir kas, kad dauguma Pranciškų rinkusių kardinolų „mafijozų“ buvo paskirti šv. Jono Pauliaus II ir to paties Benedikto XVI...

Norintieji ir šiandien gali aplankyti Manuelą Strack, gyvenančią greta Sievernicho kaimelio, 30 kilometrų nuo Kelno miesto Vokietijoje. Šeštąją dešimtį neseniai pradėjusi moteris, ištekėjusi, susilaukusi vaikų, pasakoja patyrusi regėjimų dar paauglystėje. Tačiau svarbiausieji tęsėsi nuo 2000-ųjų birželio iki 2005-ųjų spalio. „Brangūs vaikai, jus sveikinu ir laiminu savo dieviškojo Sūnaus Jėzaus vardu. Jis jus myli, sveikina ir laimina. <...> Tapkite gyvais mano Rožinio perlais. Aš jus kviečiu. Bet jūs turite patys tai nuspręsti. Mano dieviškasis Sūnus trokšta laisvo jūsų sprendimo. Jūsų sprendimas turi būti iš meilės. Ar tapsite gyvuoju Rožiniu? Aš esu Marija, Nekaltasis Prasidėjimas“, – bylojo aiškus ir šiltas balsas Manuelai viename iš regėjimų. Aplink ją susibūrė nedidelė bendruomenė, lydima vyskupijos paskirto kunigo.

To, beje, buvo prašoma viename iš regėjimų.

Žinių apie regėjimus daugėja Šie du savo tonu labai skirtingi pasakojimai apie regėjimus iš tiesų yra tik mažytė dalelė tų reiškinių, su kuriais Bažnyčia susiduria kone kasdien. Dictionnaire des «apparitions» de la Vierge Marie (pranc. Mergelės Marijos „apsireiškimų“ žodynas), kurį 2007 m. parengė prancūzų autorius, kunigas teologas René Laurentinas ir žurnalistas 28

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Atsargus požiūris Minėtam žodynui pratarmę parašęs mariologas Laurentinas pabrėžia iš pirmo žvilgsnio paradoksalų faktą: tiek seniau, tiek šiandien apsireiškimų bei regėjimų vertinimas tarp Bažnyčios vyresniųjų pasižymi atsargumu, o kartais – tikru skeptiškumu. Tai tarsi kontrastas tam, kad šiandien didžiosios marijinės šventovės įvairiuose žemynuose yra ypač populiarios ir lankomos. Daugiau tikinčiųjų suburia tik didžiausi ir svarbiausi Visuotinės Bažnyčios renginiai bei Roma.

Tačiau pažvelgę į šventovių istoriją, pamatysime, jog visuotinį pripažinimą jos įgijo ne tuoj pat, o per daugelį metų ar net dešimtmečių. Regėtojai, pasakoję apie apsireiškimus, ne kartą ištvėrė ilgus tardymus, įtarimus, ir Bažnyčios vyresniųjų, ir visuomenės nepatiklumą. Ką jau kalbėti apie sekuliarųjį skepticizmą, kuriam apsireiškimai yra tik psichikos reiškiniai. Tokiam sekuliarizmui visai nėra antgamtinių faktų, o tik (kol kas) žmogaus neišaiškinti reiškiniai.

Laurentinas rašo, jog apsireiškimams ir regėjimams teologijos istorijoje skiriama mažai dėmesio, aiškų pirmumą teikiant Šventajame Rašte perteiktam Dievo Apreiškimui, įvairioms ekleziologinėms temoms, tikėjimui, o ne regėjimui.

Beje, nors ir gali būti susijusios, mistinės patirtys ir mistinė teologija yra visai kas kita nei regėjimai ir apsireiškimai.

Didelės ir mažos kryžkelės

Čia puikų pavyzdį teikia šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591), Bažnyčios mokytojas ir vienas didžiausių mistikų jos istorijoje. Nors pats patyrė daug regėjimų, jiems neteikė esminės reikšmės ir savo raštuose apie sielos kelionę vienybės su Dievu link patarė jų nesiekti. Garsusis mistikas eina taip toli, kad net pareiškia, jog „siela tad niekada neturi norėti panašių dalykų, nors, kartoju, jie ateitų iš Dievo, nes juos priimant susiduriama su šešeriopa rizika“, kurią išsamiai toliau ir išdėsto (Kopimas į Karmelio kalną). O ką kalbėti apie vizijas, kurias žadina piktoji dvasia? Kryžiaus Jonui vizijos, regėjimai, potyriai yra tik tarpinis laiptelis link to, kas yra aukščiau, – tikėjimo. Tik todėl tokios patirtys gali būti duodamos. Panašiai ir didis pamaldumo Marijai skleidėjas šv. Liudvikas Monforietis (1673–1716) perspėja atsargiai žvelgti į nepatvirtintus apsireiškimus, nepainiojant to su „tikru pamaldumu“. Jie abu pripažinti šventaisiais ne dėl regėjimų, o dėl tikėjimo ir švento gyvenimo.

paneigimo, nei oficialaus patvirtinimo. Tai, pavyzdžiui, nedidelė Pellevoisin šventovė Prancūzijoje, kurios sielovadinė priežiūra šiuo metu patikėta ir Lietuvoje gerai pažįstamiems Šv. Jono broliams.

Nuo 1876 m. vasario 15 d. iki tų pačių metų gruodžio 8 d. 32 metų moteris, vardu Estelle Faguette, 15 kartų regėjo Švenčiausiąją Mergelę, į kurią labai nuoširdžiai kreipėsi prašydama išgijimo iš mirtinos ligos, kad dar galėtų pasirūpinti tėvais. Pirmame ir antrame apsireiškime Mergelė patikino, kad jos dieviškasis Sūnus leis „save paliesti“ ir po kelių dienų šį prašymą išpildys (ir išpildė). Estelle buvo taip apstulbinta savo patirties, kad per antrąjį apsireiškimą, tarsi pamiršusi savo prašymą būti išgydyta, tarė: „Bet, mano Geroji Motina, jei galėčiau rinktis, norėčiau mirti gerai pasiruošusi.“ Tada Mergelė, pasak regėtojos, šypsodamasi atsakė: „Nedėkingoji, jei mano Sūnus tau duoda gyvenimą, tai todėl, kad tau

Dėl šių ir kitų motyvų marijinių šventovių yra daug mažiau, nei galėtų būti. Iki šios dienos oficialaus Bažnyčios autoritetų (arba vietos vyskupo, arba Romos, arba ir vieno, ir kito) pripažinimo sulaukė mažiau negu 30 apsireiškimų.

Kaip vyskupo pripažintus apsireiškimus galima paminėti įvykusius Venesueloje, Finca Betania kaimiškoje vietovėje, už 65 km nuo sostinės Karakaso. Moteris, vardu Maria Esperanza (1928–2004), 1976–1990 metų laikotarpiu patyrė apie 31 regėjimą. Arkivyskupas Pío Bello Ricardo, įvertinęs aplinkybes, apsireiškimų turinį ir vaisius, 1987 m. deklaracijoje, kuria pripažino apsireiškimų autentiškumą, rašė: „Nuo tyrimo pradžios supratau, kad tai nėra dar vienas dirbtinis kolektyvinės įtaigos, pavienio asmens ar grupės interesų siekimo atvejis, tačiau iš tiesų kažkas labai rimta, kas turėjo būti kruopščiai ištirta.

Atlikdamas tyrimą gana greitai įsitikinau, jog reiškinys yra antgamtiško pobūdžio.“ Šventojo Sosto ar popiežių pripažinimą yra gavusios vos keliolika šventovių, tarp kurių yra tokios garsios apsireiškimų vietos kaip Lurdas, Fatima ar Gvadalupė.

Nedidelė apsireiškimų grupė ir jų vietoje pastatytos šventovės yra pripažįstamos remiantis istorine tradicija: tai Le Puy-en-Velay atvejis Prancūzijoje. Pasak iš lūpų į lūpas perduotų pasakojimų, čia dar Romos imperijos laikais įvyko Marijos apsireiškimas. Le Puy-en-Velay užsimezgė istoriškai viena seniausių pamaldumo Dievo Motinai (taip Marija tituluota 431 metų Visuotiniame Efezo Susirinkime) tradicija: bažnyčios pamatai datuojami tuo pačiu V amžiumi. Kai kas šią šventovę vadina viduramžių Lurdu, ją ir dabar kasmet aplanko dešimtys tūkstančių piligrimų.

Apsireiškimai „be įvertinimo“ Dauguma marijinių apsireiškimų ir šventovių priklauso tai kategorijai, kurios atžvilgiu nėra nei oficialaus

Gintaro Česonio asociatyvinė nuotrauka

Apsireiškimų statusas

jo reikia. Ar Jis yra davęs žmogui kažką brangesnio nei gyvybė? Tačiau aš nemanau, kad gavus gyvenimą būsi atleista nuo kančių; ne, tu kentėsi ir nebūsi atleista nuo vargų. Jei mano Sūnus leidosi būti paliečiamas, tai dėl tavo nuolankumo ir kantrybės. Neprarask savo pasirinkimo vaisių. Ar tavęs neklausiau: jei Jis duos gyvenimą, ar skleisi mano šlovę?“ Estelle yra Prancūzijoje paplitusio Švenčiausiosios Jėzaus Širdies škaplieriaus kūrėja.

Bažnyčios autoritetai nepaskelbė verdikto dėl šių regėjimų autentiškumo, tačiau visi – nuo vietos vyskupo iki popiežiaus Leono XIII, kuris 1900 m. du kartus Estelle priėmė audiencijose, – palankiai žvelgė į šiuos įvykius ir leido ar sudarė sąlygas sklisti garsui apie tai, pripažįstant, kad šis pamaldumas atnaujina žmonių tikėjimą ir gyvenimą.

Jei paieškotume šiek tiek arčiau, galima paminėti Barbaros Kloss (1902–1981) iš Lodzės apylinkių, Lenkijoje, atvejį. Regėtoja ir mistikė paliko gilių ir vertingų meditacijų apie Rožinio maldą. Ir šiuo atveju Bažnyčios ganytojai Lenkijoje nesiėmė vertinti regėjimų, tačiau bent kai kurie jų rekomendavo katalikams mistikės meditacijas.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

29

Didelės ir mažos kryžkelės

Taigi nesiimti vertinti apsireiškimo autentiškumo visai nereiškia jo nepripažinti ar jį paneigti. Priešingai, oficialūs paneigimai būna labai aiškūs. Atsisakymas vertinti, netgi atlikus išsamų tyrimą, yra dažniausiai pasirenkamas kelias, tuo pat metu pasirūpinant tinkama tikinčiųjų sielovada, jei apsireiškimo vieta tampa piligrimystės centru. Taip buvo nuspręsta ir dėl anksčiau minėto apsireiškimo Sieverniche.

Teigiami ir neigiami kriterijai Visų pirma pabrėžtina, kad „privatūs apsireiškimai“, net ir garsiausi, nėra kartą ir visiems laikams Kristuje duoto „tikėjimo lobio“ dalis ir šiuo požiūriu nėra privalomi nei savo turiniu, nei iš jų gimusiomis pamaldumo formomis. Būtina gerai skirti „privatų apsireiškimą“ nuo „viešo Apreiškimo“, „privatų žodį“ nuo „Dievo žodžio“.

Pagrindinis kriterijus – ar privatus apsireiškimas artina prie Kristaus, ar nuo Jo tolina. Privatus apsireiškimas nepakeičia ir nepapildo vienintelio Apreiškimo, bet tik padeda eiti ir kreipia jo link. Bažnyčios autoritetų oficialaus pripažinimo esmė ir yra ta, kad privataus apsireiškimo turinys neprieštarautų tikėjimui ar moralei. Taip, privatus apsireiškimas gali sužadinti naujas pamaldumo formas ar pagilinti senas, gali padėti suprasti tikėjimą, gali būti tarsi papildomas „maistas“, tačiau nėra pareigos tuo naudotis.

1978 m. popiežius Paulius VI patvirtino Tikėjimo mokymo kongregacijos normas apie apsireiškimų vertinimą (Normae de modo procedendi in diudicandis praesumptis apparitionibus ac revelationibus), kad „tokio pobūdžio tarp tikinčiųjų sužadintas pamaldumas galėtų pasireikšti pilnoje bendrystėje su Bažnyčia ir duoti vaisių, iš kurių Bažnyčia vėliau galėtų suprasti tikrąją faktų prigimtį“. Šiame dokumente išvardijami teigiami ir neigiami kriterijai, kurie giminiuojasi su XVI a. Tridento Susirinkimo ir vėliau, XVIII a., kardinolo Prospero Lambertini (vėliau išrinkto popiežiumi Benediktu XIV) apibendrintais kriterijais, kaip objektyviai vertinti stebuklus.

Teigiami kriterijai: tyrimu įsitikinama, kad faktas tikrai ar beveik tikrai įvyko. Su regėtojais ar regėtoju susijusios aplinkybės: psichinė pusiausvyra, sąžiningumas, moralinis gyvenimas, nuoširdumas, tikėjimo praktika, pagarba Bažnyčios autoritetui. Su apsireiškimu susijusios aplinkybės: ar perduodama dvasinė bei teologinė doktrina yra tikra, be klaidų. Galiausiai, ar pamaldumas yra sveikas ir duoda vaisių: žadina maldą, atsivertimą, artimo meilę.

Neigiami kriterijai yra tarsi teigiamų kriterijų išvirkščioji pusė. Apsireiškimo faktą lydi Dievui ar Mergelei Marijai priskiriamos doktrininės klaidos. Tiesa, čia reikia atsižvelgti į tai, kad šios klaidos, gal ir nesąmoningai, gali būti padarytos paties regėtojo, perteikiant antgamtinę patirtį. Taip pat reikia patikrinti, ar nesiekiama pasipelnyti, ar apsireiškimas nebuvo palydėtas amoralių veiksmų, ar regėtojas nepasižymi psichinėmis ligomis 30

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

ar psichopatinėmis tendencijomis, ar nėra psichozės, kolektyvinės isterijos ir panašios įtakos.

Jei bendras įvertinimas teigiamas, rekomenduojama autorizuoti pamaldumo ir kulto formas, žinoma, ir toliau išlaikant atsargumą ir budrumą. Galiausiai, prabėgus pakankamai laiko, sukaupus patirties, ypač atsižvelgiant į dvasinių vaisių gausą, į konkrečias aplinkybes ir poreikį, galima išreikšti constat de supernaturalitate – antgamtiškumo pripažinimą.

Iš lotynų į kitas kalbas. Ir ne vien Su 1978 m. normomis susijusi įdomi aplinkybė. Šventojo Sosto interneto portale jos, skirtingai nuo daugybės kitų popiežiškųjų ir vatikaniškųjų dokumentų, oficialiai paskelbtos tik 2011 m., praėjus daugiau nei 30 metų nuo jų sukūrimo. Įvade tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas Williamas Levada paaiškina, kad įvairiuose leidiniuose šios normos buvo išverstos iš lotynų ir skelbtos įvairiomis kalbomis, tačiau šie vertimai nebuvo oficialūs. Tad konstatavus, jog pagrindinis dokumento turinys jau ir taip žinomas plačiajai visuomenei, Kongregacija nusprendė pateikti oficialius vertimus pagrindinėmis kalbomis Šį paaiškinimą galime suprasti ne vien kaip rūpestį dėl vertimo tikslumo, bet ir kaip mentaliteto poslinkį, kurį skatino šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir šiuo metu Pranciškus: labiau pasitikėti pasauliečiais, jų nuovoka, išsilavinimu ir kompetencija, dvasininkijai atitinkamai labiau dalijantis atsakomybe tais klausimais, kuriais galima dalytis. 1978-ųjų lotyniškas tekstas nebuvo paslaptis, kaip tai įrodo ir neoficialūs jo vertimai, tačiau nebuvo ir itin viešas, lengvai pasiekiamas. Jis buvo skirtas ganytojams, artimiausiems jų padėjėjams kunigams ir pasauliečiams, jų daug subtilumo ir išmintingumo reikalaujančiam darbui vertinant apsireiškimus. Dabar dokumentas per akimirką pasiekiamas ne vien vyskupui, bet ir visiems, turintiems internetą ir mokantiems italų ar kitą plačiai vartojamą kalbą.

Nors sprendimo teisė buvo ir tebėra vietos vyskupo ar Šventojo Sosto, tačiau dabar kiekvienas tikintysis pats gali matyti, į kokius „taip“ arba „ne“ būtina atsakyti. Tebūnie tai „namų užduotis“ tiems, kurie šiame straipsnyje tikėjosi atrasti žinių apie Šiluvą ar, pavyzdžiui, dažnam girdėtą ar aplankytą Medžiugorjės šventovę Vakarų Hercegovinoje. Pasidomėkite dar kartą, kokia apsireiškimų žinia, kas yra regėtojai, kokios yra Bažnyčios autoriteto kalbos ir potvarkiai, kokie vaisiai. Tegu tai tampa laipteliu, kuriuo žengsite aukščiau.

VISUS KVIEČIAME SUSITIKTI SU POPIEŽIUMI PRANCIŠKUMI! Dalyvaukite pagrindiniuose susitikimuose: Jaunimo susitikime Vilniuje rugsėjo 22 d., šv. Mišiose Kaune rugsėjo 23 d.

Elektroninė registracija prasidės rugpjūčio 1 d.

Norintiems pamatyti popiežių Pranciškų, vykstantį papamobiliu, registracija nereikalinga.

Visuose susitikimuose dalyvavimas nemokamas, leidimai į sektorius bus nemokami ir jais negali būti prekiaujama.

Daugiau informacijos www.popieziausvizitas.lt

LAUKDAMI ATVYKSTANT, LABIAU PAŽINKIME POPIEŽIŲ PRANCIŠKŲ

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS. Kai meldžiatės, sakykite TĖVE MŪSŲ Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis „Tėve mūsų“ – malda, talpinanti visas kitas maldas, ją mokiniams padovanojo Jėzus, paprašytas išmokyti melstis. Knygoje Kai meldžiatės, sakykite: Tėve mūsų popiežius Pranciškus gilinasi į kiekvieną šios maldos frazę, kalbėdamasis su teologu, Padujos kalėjimo kapelionu Marco Pozza.

Pokalbį paįvairina ir pagilina tarp skyrelių įterptos popiežiaus Pranciškaus homilijos, kuriose plėtojamos tokios svarbios temos kaip tėvystė, malonė, atleidimas, blogis. Knygos pabaigoje – jautrus Marco Pozzos pasakojimas, ką malda „Tėve mūsų“ byloja jo parapijiečiams – nuteistiesiems.

Deborah Castellano Lubov. KITOKS PRANCIŠKUS Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis Šioje knygoje apie popiežių Pranciškų prabyla autoritetingos Romos kurijos asmenybės, taip pat įvairioms šalims atstovaujantys Katalikų Bažnyčios veikėjai, Jorges Mario Bergoglio giminaičiai ir bičiuliai. 14 pokalbių nupiešia ryškų Šventojo Tėvo portretą, pateikia mažai žinomų faktų, netikėtų detalių, įvairių požiūrių. Svarstomi šiandienos žmogui iškylantys, jį jaudinantys klausimai. Be to, knygoje pateikiamas ir išskirtinis popiežiaus sesers Marijos Elenos Bergoglio interviu, kuriame ji šiltai pasakoja apie popiežiaus vaikystę ir jaunystę, santykius su artimaisiais.

ROŽINIO MALDA SU POPIEŽIUMI PRANCIŠKUMI Iš anglų kalbos vertė Audrius Musteikis Popiežius Pranciškus yra be galo atsidavęs Švenčiausiajai Mergelei ir Rožinio maldai. Pasak jo, Rožinis suartina mus su Švenčiausiąja Mergele per Prisikėlimo džiaugsmą: visi Dievo pažadai jai buvo išpildyti. Taip pat per viltį, jog ir mūsų maldos bus išgirstos, kai kreipsimės į Viešpatį savo reikalais.

Popiežiaus Pranciškaus žodžių kreipiami mąstykime Rožinio slėpinius ir kalbėkime jį vildamiesi, kad Švenčiausioji Mergelė dar giliau mus panardins į savo Sūnaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą.

Knygelėje taip pat rasite kiekvienam slėpiniui skirtus mąstymus ir maldavimus.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Švenčiant Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus, dėkojant Dievui už Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir belaukiant popiežiaus Pranciškaus ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., sekmadienis Atlaidų išvakarės 14 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – palaimintojo Teofiliaus Matulionio didžiojo relikvijoriaus išstatymas Bazilikoje. Šv. Mišios su Mišparais; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką ir naktinė Švč. Sakramento adoracija Liepos 2 d., pirmadienis Valstybės vadovų, politikų ir savivaldybių darbuotojų diena Liepos 3 d., antradienis Ligonių ir Carito savanorių diena Liepos 4 d., trečiadienis Švietimo darbuotojų ir katechetų diena Liepos 5 d., ketvirtadienis Teisėsaugos diena Po 19 val. šv. Mišių – naktinė Švč. Sakramento adoracija Žemaičių Kalvarijos bazilikoje

Liepos 7 d., šeštadienis Jaunimo diena 15.30 val. – jaunimo programa „Jaunimas, tikėjimas, pašaukimas“ Žemaičių Kalvarijos kultūros centro salėje 19 val. – jaunimo šv. Mišios. Po jų – Kryžiaus kelio kalnai su jaunimu Liepos 8 d., sekmadienis Didžioji Kalvarija. Šeimų diena Liepos 9 d., pirmadienis Verslininkų diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – suma, po jos – iškilminga procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios, procesija į Kryžiaus kelio kalnus (paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus)

Liepos 10 d., antradienis Žemdirbių diena Liepos 11 d., trečiadienis Kunigų diena Liepos 12 d., ketvirtadienis Medikų diena

Liepos 6 d., penktadienis Padėkos už laisvę ir nepriklausomybę diena

www.zemaiciukalvarija.lt

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE liepos 8–15 d.

Pal. Jurgio Matulaičio vyskupystės 100-metis!

Liepos 8 d., sekmadienis Padėkos už patirtas malones ir šeimų diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie palaimintojo užtarimu gautas malones 13.30 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode 15 val. – malda pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje

Liepos 9 d., pirmadienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 10 d., antradienis Visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena Liepos 11 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 12 d., ketvirtadienis Kunigų ir pašvęstųjų diena Liepos 13 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena 18 val. - šv. Mišios už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimos narius 19 val. - išgydymo pamaldos Liepos 14 d., šeštadienis Katalikiškų judėjimų bei bendruomenių diena Iškilmių vigilija: 20 val. – šv. Mišios Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 21 val. – Švč. Sakramento adoracija, šlovinimas, užtarimo malda 22 val. - žiburių procesija Liepos 16 d., sekmadienis PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA Padėka už Lietuvos jubiliejų

ATLAIDŲ DIENOTVARKĖ 11 val. – katechezė Bazilikoje (8 d. nebus) 11.30 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode (8 ir 16 d. – 13.30 val.)

13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal.

Jurgio Matulaičio koplyčioje (8 d. nebus) 15 val. – malda pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje 18 val. – vakaro šv. Mišios Bazilikoje Kitos šv. Mišios sekmadieniais liepos 8 d. – 8, 9.30 ir 11 val. liepos 16 d. – 8 ir 9.30 val.

Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje Marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val.

Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val.

www.marijampolesbazilika.lt

Artuma kviečia į didžiuosius atlaidus!

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

liepos 28–29 d.

Liepos 28 d., šeštadienis 19 val. – vakarinė vigilija Kryžių kalne. Kryžiaus kelias, vadovaujamas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio Į vigiliją bus galima nuvažiuoti autobusu, kuris 18 val. lauks stotelėje prie Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro Liepos 29 d., sekmadienis 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną, išpažinčių klausoma nuo 14 val.

15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne 12–18 val. kursuos autobusai „Šiauliai–Kryžių kalnas–Šiauliai“. Išvykimas iš Šiaulių autobusų stoties 1 aikštelės ir „Centro“ stotelės šalia UAB „Projektavimo centras“ (Tilžės g. 170)

www.siauliuvyskupija.lt, www.kryziukalnas.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI Minime Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos

paveikslo vainikavimo 30-metį

PIVAŠIŪNUOSE rugpjūčio 14–22 d.

Rugpjūčio 14 d., antradienis Atlaidų atidarymas. Jaunimo vakaras 18 val. šv. Mišios. Eucharistinė procesija Rugpjūčio 15 d., trečiadienis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė (Žolinė).

Meldžiamės už popiežių Pranciškų ir jo apaštalinę kelionę į Lietuvą Rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis Carito diena Rugpjūčio 17 d., penktadienis Tikybos mokytojų, katechetų ir pedagogų diena Rugpjūčio 18 d., šeštadienis Ligonių, slaugytojų ir medicinos darbuotojų diena 12 val. šv. Mišiose bus teikiamas Ligonių sakramentas

KREKENAVOJE

Rugpjūčio 19 d., sekmadienis Šeimų diena Rugpjūčio 20 d., pirmadienis Maldos už Lietuvą diena Rugpjūčio 21 d., antradienis Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 22 d., trečiadienis Švč. M. Marijos Karalienės liturginis minėjimas.

Gyvojo Rožinio ir kitų maldos grupių diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val.

Rožinio malda – 9.30 ir 17.30 val.

Išpažinčių klausoma nuo 9 val., vakare nuo 17 val.

www.pivasiunai.lt

rugpjūčio 14–20 d.

Rugpjūčio 14 d., antradienis Bazilikos konsekravimo 7-ųjų metinių diena 16.30 val. – himnas Akatistas Marijai 18 val. – šv. Mišios 22–7 val. – Švč. Sakramento adoracija Rugpjūčio 15 d., trečiadienis ŽOLINĖS DIENA 13.30 val. – Liudo Mikalausko ir Panevėžio rajono pučiamųjų orkestro programa Bazilikos aikštėje 16.30 val. – jaunimo vakaras 20 val. – vakaro koncertas miestelio aikštėje Rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis Kunigų, pašvęstojo gyvenimo ir pašaukimų diena Rugpjūčio 17 d., penktadienis Carito ir ligonių diena 16 val. – vidinio išgydymo pamaldos

Rugpjūčio 18 d., šeštadienis Marijinių organizacijų ir įvairių maldos grupių diena Rugpjūčio 19 d., sekmadienis Šeimų ir parapijinės bendruomenės diena 9 val. – Švč. Sakramento adoracija Rugpjūčio 20 d., pirmadienis Tikybos mokytojų ir katechetų diena 9 val. – Švč. Sakramento adoracija ATLAIDŲ DIENOTVARKĖ 9 val. – šv. Mišios (19 ir 20 d. nebus) 11 val. – katechezė 11.30 val. – Rožinio malda 12 val. – šv. Mišios 18 val. – šv. Mišios (rugpjūčio 20 d. nebus) Filmas apie popiežių Pranciškų Bazilikoje rugpjūčio 16, 18 ir 19 d. – 17 val.

www.krekenavosbazilika.lt

Artuma kviečia į didžiuosius atlaidus! ŠILUVOS ATLAIDAI rugsėjo 7–16 d. Švenčiant 410 m. Mergelės Marijos pasirodymų Šiluvoje sukaktį,

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU

Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį

Rugpjūčio 26 d., sekmadienis Padėka už laisvę. Tremtinių, partizanų ir kovotojų už laisvę diena

Rugsėjo 10 d., pirmadienis Visuomenės ir valstybės apsaugos darbuotojų diena

9 val. – piligrimų eisena į Šiluvą iš Tytuvėnų (vadovauja vyskupas Eugenijus Bartulis); nuo Katauskių gyvenvietės (vadovauja arkivyskupas Lionginas Virbalas) 12 val. – dėkojame Dievui už Tėvynės laisvę ir meldžiame pal. Teofiliaus užtarimo, kad mokėtume branginti laisvės dovaną ir gerbti kiekvieną žmogų

Rugsėjo 11 d., antradienis Lietuvos kariuomenės diena

Rugsėjo 7 d., penktadienis Šv. Jono Pauliaus II diena. Vienuolių diena 10 val. – Akatistas Apsireiškimo koplyčioje Nuo 19 iki 7 val. ryto – maldos vigilija Bazilikoje Rugsėjo 8 d., šeštadienis Švč. Mergelės Marijos Gimimas Kultūros ir žiniasklaidos darbuotojų diena 21 val. – žiburių procesija su Švč. Sakramentu aplink Šiluvą nuo Bazilikos Rugsėjo 9 d., sekmadienis Lietuvos laisvės diena.

Pagrindinė atlaidų diena

ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10 val. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje 12 val. Švč. Mergelės Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje 16 val. Apsireiškimo koplyčioje 18 val. aikštėje ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje, Apsireiškimo koplyčioje, aikštėje

Rugsėjo 12 d., trečiadienis Kunigų diena

„TURIU TAU LAIKO“ (palapinė aikštės gale) 10–18 val. budės seminaristai (pokalbio) arba kunigas (pokalbio ar išpažinties)

Rugsėjo 13 d., ketvirtadienis Katalikiškų mokyklų ir jaunimo diena Rugsėjo 14 d., penktadienis Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas Ligonių, slaugytojų, medicinos darbuotojų ir Carito diena

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 11–21 val. Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčioje

19 val. – vidinio išgydymo pamaldos

KATECHEZĖS 11.40 ir 17.45 val. aikštėje

Rugsėjo 15 d., šeštadienis Švč. Mergelė Marija Sopulingoji Šeimų ir bendruomenių diena 21 val. – žiburių procesija su Švč. Sakramentu aplink Šiluvą nuo Bazilikos Rugsėjo 16 d., sekmadienis Padėkos ir lietuvių pasaulyje diena

KRYŽIAUS KELIO APMĄSTYMAS 9.30 val. piligrimystėje nuo Šiluvos šilo iki Apsireiškimo koplyčios 9 val. autobusiukas veš žmones nuo Šiluvos parduotuvės aikštelės MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Bazilikoje

15 val. – Mišios su piligrimais iš Kryžių kalno

GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS 15 val. Bazilikoje ROŽINIO MALDA 11.10 val. aikštėje 14 val. Bazilikoje 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką VAIKŲ PALAIMINIMAS po vakaro šv. Mišių aikštėje

www.siluva.lt www.kaunoarkivyskupija.lt

Popiežius Pranciškus kviečia:

Džiaukitės

viltyje

Kokia didelė dovana yra popiežiaus Pranciškaus apsilankymas mūsų Tėvynėje! Atrodo, neatsitiktinai Viešpats padrąsino mus pasirinkti Šventojo Tėvo atvykimo į Lietuvą šūkį „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Šventojo Tėvo 2016–2017 metų trečiadienio audiencijų mokymas apie viltį gali būti mums puikus atsakas, kaip naujai atrasti mūsų vilties pagrindą ir atgaivinti savo širdies klausą.

NAUJOS ARTUMOS LEIDYKLOS KNYGOS IEŠKOKITE REDAKCIJOJE IR KATALIKIŠKUOSE KNYGYNUOSE VISOJE LIETUVOJE!

www.artuma.lt

Didelės ir mažos kryžkelės

Kristus – šaltinis, o Marija – indas

Palaimintasis Jurgis MATULAITIS

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kodėl gerbiame Mergelę Mariją? Todėl, kad ji – Dievo Motina. Kiekvienas jai skirtas garbinimo žodis – tai tikėjimo Įsikūnijimo paslaptimi išpažinimas.

Kristus – viso garbinimo ir pamaldumo tikslas – yra aukščiausias šventumo pavyzdys. Kuo pamaldumas veda mus arčiau prie Kristaus, kuo pratyba daro mus į Jį panašesnius, tuo ji mums vertingesnė. Tai ir yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimo pagrindas. Ji arčiausiai Kristaus, taigi per ją, jai save atiduodami patikimiausiai žengsime Kristaus link. Ji panašiausia į Jį. Taigi sekdami ja, tikrai artėjame prie Kristaus. Per Mariją Kristus atėjo pas mus. Mes taip pat per ją einame prie Kristaus. Per ją Kristus tapo visiškai į mus panašus. Ir mes per ją tampame panašesni į Kristų. Taigi Marija yra aukščiausias šventumo pavyzdys. Dėl jos panašumo į Kristų pamaldumas jai taip veda į tobulumą, kaip jokia kita priemonė.

Marija yra ne tik aukščiausias šventumo pavyzdys po Kristaus. Ji daugiau nei tai, kaip ir pats Kristus daugiau nei pavyzdys. Jis taip pat yra ir Gyvenimas, Šaltinis, šventumo davėjas, Dievo gėrio galia. Taip pat ir Marija yra Dievo malonės Motina. Jos asmuo – tas kanalas, per kurį gauname Kristaus nupelnytas malones. Ji – dalytoja. Ji pilna malonių. Ji turi jų mums visą jūrą. Kaip įsimylėjęs karalius savo malones dalija per savo mylimos karalienės rankas, taip ir Šventoji Dvasia malones dalija per Mariją – savo mylimąją.

Kristus yra šaltinis, o Marija – indas, į kurį Šventoji Dvasia iš Jėzaus žaizdų pila malones, kad mes jas semtume. Tad tas, kuris trokšta malonės iš Dievo, turi kreiptis į Mariją, kad gautų malonę per ją, per jos rankas. Bažnyčia jai pavesta.

Dievas negalėjo padaryti trijų dalykų dar tobulesnių: Kristaus žmogystės, palaimintųjų laimės ir Marijos motinystės. Todėl Marijai sakome: „Mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika.“ Ir nereikia bijoti, kad taip perdėsime. Šventumu Mergelė Marija pranoksta visą kūriniją, visus šventuosius. Ji didi ne tik ta didybe, kurią turi iš Dievo, bet ir ta, kurios pati nusipelnė. Dievo meilė neatskiriama nuo jos teisumo. Malonė – tai Meilė. Bet pati Motinystė nebūtų jos taip aukštai iškėlusi, jei kas nors kitas būtų buvęs už ją aukščiau dorybėmis. Ji stovi prie Dievo sosto arčiau už visus angelus ir

šventuosius. Ir ne vien dėl malonės, bet ir dėl bendradarbiavimo. Svarbūs trys dalykai: Motinos vertumas, bendradarbiavimas atpirkime, asmeninis šventumas.

Tarp jų vyrauja dermė. Šventųjų atlygis – ne tik Dievo gailestingumo, bet ir Jo teisingumo šlovinimas, malonės ir bendradarbiavimo stebuklas.

Kuo aukštesnis ir tyresnis šventumas, tuo tinkamesnis idealas sekti, tuo lengvesnis, pasiekiamesnis. Ne viskuo reikia šventaisiais sekti. Tik Kristumi tinka sekti visiems žmonėms ir visais laikais. Taip pat ir Marija. Sekimas jais abiem – tai norma ir tikslas visiems. Kiekvienas turi eiti tuo keliu. Kristus – mūsų brolis, o Marija – Motina.

Mums šventumas atrodo per aukštas, per didelis. Kristaus ir Marijos gyvenimas gali mus gydyti nuo šios baimės.

Ypač Marijai tinka toji tiesa, kurią taip sunku suvokti: ne dideli, nepaprasti, į akis krintantys dalykai yra tie, nuo kurių priklauso šventumo dydis, bet ištikimas, nuolatinis pildymas kasdienių dorybių ir pareigų. Dėl to taip pabrėžiama mažų dalykų svarba. Ir Marija patvirtina šią tiesą. Šventumu ji didesnė už šventuosius ir angelus. Ir kaip to pasiekė?

Kur jos stebuklai? Kur jos nepaprastos atgailos? Atrodo, daugelis ją turėjo pralenkti. O vis dėlto ji yra pralenkta tik paties Kristaus. Būti didžiam didžiuose dalykuose nėra didžiausias dalykas. Tas visų didžiausias, kuris didis mažuose dalykuose. Tokie yra Jėzus ir Marija. Daug esama didžių. Štai Jonas Krikštytojas. Bet net ir mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už jį. Juk Kristus yra tas, kuris save apiplėšė, tapo vergu. Jis, mažiausiasis Dangaus Karalystėje, didesnis ir už didžiuosius, – tas, kuris nusižemino prieš Dievą, kuris pats save apiplėšė, tapo klusnus iki kryžiaus mirties, pasidarė mūsų vergu, žmonių pajuokos objektu.

Ir ji, Mažiausioji, – toji, kuri tą akimirką, kai tapo Dievo Motina, pavadino save tarnaite. Jos nematome Sūnaus triumfo akimirkomis, pvz., ant Taboro kalno. Bet sutinkame ją po kryžiumi, ten, kur piktžodžiaujama, kur mokiniai palieka ir išsibėgioja.

Siekiant tobulumo visa priklauso nuo to, kiek pažįstame Jėzų ir Mariją ir jais sekame. Kas Marijos gyvenime yra tai, apie ką išdrįstume sakyti, kad tai sektina?

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

35

Didelės ir mažos kryžkelės

Juk jos gyvenime viskas taip paprasta ir taip patrauklu. Dangus mums visiems (kad mes jo taip nuoširdžiai norėtume ir siektume, kaip Dievas nori mums jį duoti) priklauso ne nuo tų dovanų, kurias turime, – išsilavinimo, padėties, gabumų, o nuo to, kad labiau mylėsime ir daugiau darysime dėl Dievo ir sielų išganymo. Todėl reikia ne didžių dalykų, bet didžios ištikimybės ne tik dideliuose, bet, visų pirma, mažuose dalykuose.

Kas yra didu Dievo akyse? Ne tiek tai, ką darai, bet labiau, kaip tai darai. Su kokia dvasia. Ar Dievo meilė tave veda? Ar visą sielą, visą širdį į tai dedi? Ne garsūs darbai, bet tikra dorybė, nusiteikimas, dvasia. Ne dovanos ir užimamos pareigos, bet tai, kaip dovanomis naudojamės. Žiūrėkime į Mariją: jokių ypatingų žinių, turtų, jokio spindesio, jokios ypatingos iškalbos – jos asmuo visiškai paprastas.

Bet virš visa ko – Dievo meilė, ištikimybė mažiausiuose dalykuose ir išoriniame, ir vidiniame gyvenime. Ji vykdė kiekvieną Dievo įstatymą, kiekvieną Jo prašymą, meldėsi, darė visa, kas tik prisidėjo, kad jos tarnavimas Dievui būtų geresnis ir jos siela tyresnė. Visuomet jungė išorinį gyvenimą su vidiniu kaip niekas kitas – ir taip pralenkė, viršijo visus kitus.

Be jokios abejonės, turint didelių dovanų ir didelę ištikimybę, daug galima padaryti. Bet ir turėdami labai kuklių dovanų, jei tik ištikimybė bus didelė, taip pat daug padarysime. Daugybė žmonių, turėdami mažų dovanų, vien dėl savo ištikimybės padarė daug daugiau nei kiti.

Didelis dalykas ir didelis nuopelnas kuklias ir menkas, prigimtines ir antprigimtines dovanas kantriai ir ištvermingai taip panaudoti, kad iš to kiltų dorybė, augtų tobulumas. Tam nereikia nei susižavėjimą keliančių darbų, nei stebuklų, bet vien tik nuolankios, ramios, ištvermingos ištikimybės mažuose dalykuose.

Tai ir yra pats didžiausias stebuklas. Tai tiesa, kurios laikymasis pripildo žemę dorybės, o dangų – šventųjų. Ir tos tiesos geriausiai moko Marija – Mažiausioji, o vis dėlto pati didžiausioji Dievo Karalystėje.

Manuscripta polona, De Beata Maria Virgine. Iš lenkų kalbos vertė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS

36

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Su visais esanti Antanas SAULAITIS SJ Atrodo, kad nesulauksiu tokių Mergelės Marijos apsireiškimų, kaip šv. Jonas Didakas, kurį Jėzaus Motina 1531 m. Gvadalupėje kalbino actekiškai, arba vaikai ir pastorius, 1608 m. Šiluvoje prakalbinti žemaitiškai. Tačiau žmogus gali manyti eilinį šiokiadienį patyręs Marijos žinią žmonėms.

Ilgas skrydis; lėktuvas, vydamasis saulėlydį per Ramųjį vandenyną, kokius šešiskart nutūpė Polinezijos salose. Kaskart išlipdavo panašios išvaizdos keleivių būrys, įlipdavo kitos. Naktį ilgesnę atkarpą šalia sėdi motina su labai neramia mažyle. Tai buvo Kūčių išvakarės.

Išlipdama savo tėviškėje moteris atsiprašo, kad mergytė taip trukdžiusi. Bendrakeleivis: „Dėkoju, kad buvote man gyva Betliejaus prakartėlė.“ Polinezijos Marija.

Yra ir Meškuičių Marija. Niekuo dėtas geležinkelininkas, apkaltintas kariškių daryta klaida, ištremtas į Sibirą. Lieka motina su keturiais vaikučiais ant ar už jau peržengtos bado ribos. Viena dukrelė naktį kaip sapne regi savo mamą, ta neapsakoma našta prikaltą kaip prie kryžiaus. Šiaulių apylinkėse Bunkerio Marijos širdis perverta kalavijų. Jos keturi sūnūs išėjo į miško brolius, partizanus. Išduoti, apsupti, visi keturi toje pačioje slėptuvėje drauge žuvo, kad kiti liktų gyventi.

Panevėžio Marija dešimtmečiais sergi, globoja ir veda tikinčiųjų bendruomenėlę, niekad nenuleisdama rankų, kantriai, švelniai po vieną ir šeimynėlėmis burdama į viena kuo arčiau tarpusavyje ir prie Kristaus.

Skaistgirių Marijos šeimyna didelė, nuo mažens ugdoma, kaip nuolat moko popiežius Pranciškus, žinoti, iš kur kilusi, koks dėkingai iš kartos į kartą savinamasis tikėjimo, tautinis, šeimos paveldas. Taip pat mokoma drąsiai ir dosniai ateitin žengti visų labui ir džiaugsmui.

Antakalnio Mariją su Juozapu žymi ištikima tarnystė savo šeimoje, nuspalvinanti laiką, namus, įsipareigojimus už namų, jų pačių pažiūrą į gyvenimą, nuolatinį kreipimą į gyvybingumą, kūrybą, ištikimą susiklausymą, nenumaldomą viltį. Kiek panaši yra Pilaitės Marija. Ji sunkumą, iššūkį, kartais gal ir baimę pasitinka su šypsniu ar lengvu sąmojingu žodeliu. Sunkių dalykų nepaversdama tragedija, kabinasi į gyvenimą dėl savęs ir dėl kito.

Kaunietė Marija spindi geros auklėtojos šviesa. Rūpestingai parinkti žodžiai, judesiai, pastabos; ji tarsi sparnais apima būrį vaikų

Didelės ir mažos kryžkelės

Marija senelių globos namuose. Vaikelis kartą klausė, kodėl Marija vis vaizduojama jauna. Štai čia ji sena, daug metų gyvenanti, daugybę gerų darbų nuveikusi, balta karūna vainikuota. Ji nesidomi prieglaudos sąlygomis, nemini savęs, o praskaidrina sutikto žmogaus žvilgsnį maloningu žodžiu, paspausta ranka, šviesiomis akimis.

Paparčių (ar kitos vienuolijos) Marija negyvena miške, tai vienuolyno bendruolė. Ištikti bėdos ar nešini svajone žmonės drįsta prašyti užtariančių maldų šių Marijų, kurių misija kaip tik paremti, palaikyti, atverti širdis, protus ir rankas tiesti Dievopi. Savo ruožtu vyrų vienuolijose Juozapai senatvę pildo melsdamiesi su Visuotine Bažnyčia ir už ją.

Dzūkijos Marija turi savo Juozapą. Dalijasi darbais, pareigomis, vienas kitą pavaduoja, kantriai ar tik vos vos nekantriai vienas kitą išklauso ir atsiliepia. Jųdviejų akys mato, pritraukia ir įjungia atskirtuosius, pakraščiuose esančius ir rūpinasi kurti pagarbią aplinką, pagalbias sąlygas.

Paspirtukų Juozapas su savo Marija bažnyčion įeina nešinas dviejų dukrelių ratukais, pamaldoms pasibaigus juos ir išneša kelionei namo. Jiems įeinant ir išeinant dvelkteli šiltas meilės vėjelis.

Grotų Marijos akys nukreiptos į uždavinį atkurti santykį tarp žmonių. Kai koks nelaimingas nusikaltimas atskiria žmogų nuo šeimos ir visuomenės, teismo bausmė paženklina kaktą ir žmogaus vidų, be šito Marijos sutaikinimo būtų dar sunkiau ant kojų atsistoti ir gyveniman žengti, pakilusįjį atgal lygiateisiškai priimti.

Poliklinikos Marija dirba, atrodo, pirmame, antrame ar trečiame aukšte, o gal ir aname pastate bei skyriuje.

Atėjęs ligoniukas jaučiasi atėjęs saugion ir palankion vieton, kurioje jis (ar ji) priimamas kaip asmuo, dėmesingai akis į akį, ranka į ranką gydomas dar nepradėjus procedūrų ir vaistų.

Sodų Mariją gal daugiau kas sutinka. Nuo ankstyvo pavasario krapštosi, sėja, sodina, ravi, o sulaukusi uogų, vaisių, šakniavaisių, daržovių nekantriai laukia progos dar labiau kitus netikėtai apdovanoti, lyg sodas būtų neišsemiamas Dievo dosnumo lobis.

Parduotuvės ar įstaigos Marija nei jauna, nei sena, o darbšti ir atidi. Maloni, kad eitum dar kartą, lyg užmiršęs kažko įsigyti. Panašiai, kaip Restorano Marija, kur manai patekęs į žmonių namus. Sugeba dėmesį skirti ten, kur reikalaujama ir priklauso, bet laisva valia, santūriai paslaugia nuotaika.

Senamiestyje Marija spindi vidine šviesa, kuri, manytum, spinduliuoja kūrybos pirštais, menu, muzika, rašyba, kitomis dovanomis. Ji pastebi, ko kiti nemato, girdi ir jaučia, kas kitiems neužkliūva, daro, kas ugdo, suartina, padrąsina, atveria kasdieniams Kūrėjo slėpiniams.

Angelų Marija, tiksliau, angeliukams Marija dirba vaikų ar jaunimo dienos centre. Niekaip nesuprasi, kaip šitaip taikliai programėlės vyksta jauniems, vargstančių šeimų motinoms, kaip savanorės (ar savanoriai) siuva tarp jų dėmesingai ir rūpestingai, lyg ši būtų vienintelė darbo diena, vieta ir šie vieninteliai žmonės.

Dvi ar daugiau Marijų, keli Juozapai bendrauja ir visur sparčiu žingsneliu ir judesiu iš vidaus gelmių palydi suaugusiuosius į miestą, bažnyčią, užsiėmimus, programas. Jų namuose gali manyti Nazaretan ar dangaus debesėlin užėjęs. Šiaulių (ir Vilniaus) Marija su Juozapu nusprendė priglausti kitų vaikų. Vieni savi, kiti įvaikinti, bet nei vienas, nei kitas negali staiga atsiminti, kuris iš penkių koks ar kokia. Visi jiems yra jų vaikai, kaip žmonės Dievo vaikai, Kristaus broliai seserys vieni kitiems.

Žmogus gali manyti eilinį šiokiadienį patyręs Marijos žinią žmonėms.

Marijos Stanulytės nuotrauka

kaip trapius paukščiukus, pro plunksnas smalsiai žvelgiančius į atsiveriantį tikinčiųjų pasaulį.

Taip, esama Aušros Vartų Marijos, Lietuvos Globėjos Trakų Marijos, Fatimos bei Lurdo Marijos, Čenstakavos, Kazanės ir Pažaislio Marijos, jėzuitų Pakelės Marijos, studentų mėgtos Loreto Marijos statulėlės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Esama ir daugiau tokių, kurias toli nekeliavęs kasdien čia sutiktum.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

37

Didelės ir mažos kryžkelės

Mergelė Marija ir mūsų šeima nes ji simbolizavo ir pasipriešinimą santvarkai. Dar būnant pradinuke teko kelis kartus keliauti į Vilnių pas gydytojus (o tokia kelionė tada reiškė beveik kaip dabar į Paryžių). Ir tėčiui rūpėjo parodyti vienintelį dalyką – Aušros Vartus. Nepamenu, nei ką jis pasakojo, ir jokio įspūdžio, pamačius tuos vartus, bet puikiai įsiminė tėčio užsidegimas, su kuriuo jis jų ieškojo ir apie juos kalbėjo.

Paskui, jau po studijų, kažkokiems vėjams atpūtus į Vilnių gyventi, teko prisijaukinti tą vietą. Prisipažinsiu, iš pradžių Aušros Vartai man nedarė didelio įspūdžio.

Tiesiog buvo gera praeiti iš kur nors grįžtant ar kur keliaujant ir stabtelėti, pažvelgti į Motiną, kuriai mes visi rūpime. Bet tik tiek. Aušros Vartų atlaidai irgi atrodė labai keisti (pripratus prie Šiluvos ar Žemaičių Kalvarijos platybių, šurmulio) – ruduo, niūru, visi susispaudę apytamsėj bažnyčioj. Bet ilgainiui jie tapo atgaiva.

Iš tiesų Aušros Vartai tapo artimi dar ir dėl to, kad tai buvo svarbi vieta mano vyrui. Dažnai jį ten matydavau, drauge eidavom pas Mariją ir džiaugsmingomis, ir skausmingomis progomis. Tad kai teko svarstyti, kur švęsime Santuokos sakramentą, jam pasiūlius šią vietą, suklusau ir pagalvojau: o, tikrai, juk galime ten! Kai krikštijom dukrą, jau net nebegalvojom – tai tapo širdžiai brangia vieta.

Marija yra Dangaus ir Žemės karalienė. Ji dalyvauja ne tik tautų istorijose, lūžiniuose įvykiuose ar pervartose, bet ir kasdieniame mūsų gyvenime. Siūlome kelis labai skirtingus dviejų porų liudijimus apie jų draugystę ir kasdienybę su Dievo Motina.

Mąstant apie mūsų šeimos ryšį su Marija, iškyla įvairūs įvykiai. Bet kartu ir klausimas – o kokia gi buvo pradžia, kada pirmą sykį susipažinom su Mergele Marija?

Tada grįžta ir prisiminimai: pavasaris, gegužė, šviesus medinės bažnytėlės vidus, daug gėlių, vakaras – gegužinės pamaldos, litanijos melodija, kuri ir dabar suvirpina iki širdies gelmių. Tada buvau gal 11–12 metų, ir nors į bažnyčią eidavome tikrai ne kas sekmadienį, bet tais gegužės vakarais kone kiekvieną vakarą per pievas skubėdavau į bažnyčią viena, kas mano nedrąsiam būdui buvo nemažas iššūkis. Šiais laikais gal toks evangelizacijos būdas nebelabai tiktų, bet tada suveikė – parapijos pročkelė buvo išmintinga: „Ateikit, mergaitės, jūsų labai reikia.“ Ir, žinoma, dar nuometai ant galvų, melsvi apsiaustėliai.

Buvau suviliota tų išorinių dalykų, bet tai tik pradžia.

Mama turėjo seną storą maldaknygę. Įdėmiai skaičiau ir kartojau. Eilutė po eilutės atsiverdavo vis naujas slėpinys – Motina tyriausioji, Motina nepalytėtoji, Teisybės paveiksle, Išminties soste... Kai kas ligi šiol nelabai aišku – Balčiausiasis bokšte?.. Stipri vis dėlto buvo ta pažintis, – juk, galima sakyti, tai, ką vėliau sužinome apie Mariją, yra tik litanijos slėpinių išskleidimas. Pagalvojau – ar ne Marija per tai padėjo priartėti prie Bažnyčios, ją pamilti?

O vėliau toj pačioj bažnytėlėj patirti jau stipresnį susitikimą su atperkančia jos Sūnaus meile?

* * *

Mano tėvų šeimoje patriotiškumas turbūt buvo stipresnis už katalikiškumą. Bet tėvai labai gerbė Bažnyčią, 38

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

* * *

Kai po ilgo laukimo sulaukėme dukrelės, irgi buvo gegužė (nors ji turėjo gimti birželį). Širdis išsyk buvo kupina dėkingumo Viešpačiui už ją ir už tokį gražų jos gimimo laiką. Renkant vardą man vienas iš motyvų buvo – juk tai Marijos mėnuo, tai mūsų pirma ir gal vienintelė dukra (neaišku, ar dar spėsim daugiau sulaukti), tad reikia duoti jai gražiausią iš vardų – Marijos. Šią gegužę vyras įžvelgė dar vieną sutapimą – gegužės 24 d. švenčiama Marijos Krikščionių Pagalbos šventė. Juk prieš kelerius metus būtent tos dienos vakarą, prasidėjus gimdymui, skubėjome į gimdymo namus, o gyvenome saleziečiams priklausančiame name, kur beveik kiekvienam kambary galėjai rasti Marijos Krikščionių Pagalbos paveikslą ar statulėlę. Tad, galima sakyti, buvome jos palydėti į gimimo slėpinį. Tad dabar, šv. Jono Bosko ir ses. Liucijos FMA įkvėpti, pagalvojome, kad reikės dažniau kreiptis į Mariją kaip Krikščionių Pagalbą!

Ilona (ir Raimondas – tyliai, bet drauge)

Didelės ir mažos kryžkelės

Ramūnas: Mūsų artimesnė pažintis su Mergele Marija prasidėjo, kai iš molio statėmės namą. Buvo nelengva tai daryti savo rankomis.

Skubėdavome, pavargdavome, o tada susibardavome. Ir štai kartą, dirbdami prie namo, vėl susipykome. Tada lipdėme antro aukšto sieną, kur turėjo būti įrengtas namų altorėlis. Aš užkeldavau į antrą aukštą kibirus su moliu ir paduodavau juos į vidų žmonai, kad ji galėtų lipdyti sieną iš vidaus, pats tuo metu darydamas iš išorės. Mes pykomės, bet dirbome toliau, nes puikiai supratome, kad darbą turime pabaigti. Tarp mūsų augo siena. Ir staiga žmona sako: „Kalbame Rožinį.“ Sutikau. Mes dirbome toliau ir kalbėjome Rožinį. Pajutau, kad įtampa slūgsta, ir mes užbaigėme darbą tylėdami. Taip patyrėme Mergelę Mariją kaip Taikos Karalienę.

Indrė: Tuo metu mes studijavome Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje, kuri yra Šionštato judėjimo šeimų sielovadinis projektas. Judėjimą 1914 m. įkūrė kun. Josephas Kentenichas. Tai marianistinis judėjimas, tačiau jame praktikuojamas pamaldumas Marijai labai skyrėsi nuo to, kurį mes pažinojome Lietuvoje. Šionštate Marija yra Mokytoja, iš kurios mokomasi.

Ramūnas: Tapę Šionštato judėjimo nariais, sudarėme „meilės sandorą“ su Mergele Marija. Ši sandora paremta aktyviu, asmeniniu ryšiu su Marija, kuris pasireiškia meilės darbais ir šventumo siekiu. Tas santykis yra stipriai formuojamas partnerystės dvasios. Šionštate Marija yra laikoma tarpininke, kuriai patinka mūsų laisvai dovanojamas bendradarbiavimas ir noras būti instrumentais jos vykdomoje misijoje – atvesti žmones pas Tėvą. Tai išreiškia tėvo Kentenicho suformuluotas judėjimo šūkis: „Nieko be tavęs, nieko be mūsų.“ Svarbu padaryti kažką labai nedaug, ką pajėgi, bet kas yra malonu Marijai ir kas gali prisidėti prie jos Sūnaus išganomosios veiklos.

Indrė: Jei norime ko nors Marijos paprašyti, turime specialų būdą, kaip tai padaryti. Namuose turime ąsotėlį, ant kurio užrašyta: „Jie nebeturi vyno.“ Tai Marijos žodžiai iš Kanos vestuvių. Į jį mes metame lapelius, ant kurių užrašytos dvi frazės, kurias reikia užbaigti: „Marija, aš tavęs prašau...“ ir „Marija, aš tau dovanoju...“ Ramūnas: Kartą sūnus nuėjo į svečius pas kaimynus ir ten užsibuvo. Teko eiti jo parsivesti. Nuėjau, bet niekaip negalėjau jo atitraukti nuo laužo ir dešrelių. Tada mano balsas pakilo. Grįžęs namo nuėjau tiesiai prie namų altoriaus. Norėjau paprašyti Mergelės Marijos, kad man duotų daugiau kantrybės su sūnumi. Bet prisiminiau, kad prieš prašydamas turiu kažką Marijai ir aš padova-

noti. Susimąsčiau, bet niekas neatėjo į galvą. Tada sakau: „Marija, aš nežinau, ką galėčiau tau padovanoti.“ Ir staiga man ateina mintis – „Laikas.“ Tada nesupratau, kaip kantrybė gali būti susijusi su laiku. Bet užrašiau ant lapelio: „Aš dovanoju tau savo pastangą: skirti sūnui bent 15 min. laiko per dieną.“ Ir pradėjau tai vykdyti. O tada pastebėjau, kad kuo daugiau laiko skiriu sūnui, tuo daugiau turiu su juo kantrybės.

O didžiausias netikėtumas man buvo po kelių dienų perskaityta popiežiaus Pranciškaus mintis paraginime Amoris laetitia, kad raktas į kantrybę yra... laikas.

Indrė: Turime tris vaikus. Manome, kad trečio sulaukėme su Mergelės Marijos pagalba, nes teko ilgai laukti.

Mūsų dvasios vadovas net pasiūlė eiti pasimelsti Marijai Aušros Vartuose, kai pasidalijome savo sunkumais. Taip ir padarėme, o po to pamiršome apie tai. Nuėjome ir pas gydytojus ieškoti priežasties. Lankėmės pas šviesios atminties gydytoją Bangą Kulikauskaitę. Ji padarė tyrimus ir pasakė vyrui: „Matai, vaikas yra dovana, negali jo turėti, kada nori.“ Supratome, kad turime pasitikėti Dievo valia.

Išsityrus paaiškėjo liga, skyrė vaistų. Bet nepradėjau jų vartoti, nes susirgau gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą. Liga užtruko. Išsekau nuo jos, numečiau svorio. Pagaliau, kai jau išsikapsčiau, pradėjau gerti vaistus, kurių poveikis pasireiškia tik po 3–4 mėnesių. Bet aš juos pavartojau tik mėnesį ir turėjau nutraukti, nes... pajutau, kad laukiuosi!

Advento pradžioje sulaukėme dukrytės. Davėme jai vardą Aušros Vartų Marijos garbei (kuris tiko ir prie pavardės) – Marija Aušrotaitė. Šeimoje turime tradiciją kasmet dukros krikšto dieną kartu su ja apsilankyti Aušros Vartų šventovėje.

Ramūnas: Dievas sukūrė magnetą, kuris mus traukia.

Tai Mergelė Marija. Jis nori, kad mes prisirištume prie Mergelės Marijos. O tada Dievas pritraukia šį magnetą prie savęs. Ir mus drauge. Taip kartu su ja ir mes galime būti paimami į Dangų. Tik svarbu nepamiršti, kad Marija yra tik magnetas, ji nėra galutinis tikslas. „Pas mus Šionštate sakoma, kad Dievas Marijoje paslėpė visas savo malones. Paslėpė ne danguje, ne vandenyno dugne. Jis jas paslėpė savo Motinoje. Ne veltui ji vadinama Malonių Pilnoji. Ir būdamas ant kryžiaus, Jis patikėjo savo mylimąjį mokinį Motinai, kad jis žinotų, kur tų malonių reikia ieškoti“, – užbaigia Indrė.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

39

Didelės ir mažos kryžkelės

Atleidimo dovana Zita VASILIAUSKAITĖ das. Toks bendravimas kitus labai vargina, ir jie stengiasi kuo mažiau turėti su juo reikalų. Taip žmogus praranda galimybę pilnatviškai bendrauti tiek su artimaisiais, tiek ir su kitais žmonėmis. Vienintelis būdas išsivaduoti Niekada neatleisiu... iš tokio nemalonaus gyvenimo būdo – stiprinti pasitikėjimą savimi ir liautis kaupti nuoskaudas. Deja, dažnai tai Deja, atleidžiama ne taip dažnai, kaip mums norėtųsi. jau būna tapę šio žmogaus įpročiu ir net gyvenimo filoĮskaudinimo akimirką dažnas esame girdėjęs arba patys sofijos dalimi: „Visi žmonės man linki tik blogo.“ Todėl ištarę kitam: „Aš tau niekuomet neatleisiu.“ Bet tai pyksvarbu siekti geriau save pažinti, atpažinti savyje greito čio, apmaudo akimirkos žodžiai. Ar jie bus įgyvendinti, įsiskaudinimo priežastis bei stengtis jas pašalinti, kartais priklauso nuo kelių dalykų. Svarbiausius ir aptarsime. pasitelkiant ir specialisto pagalbą.

Kasdienės situacijos. Dažnai išsiaiškinusios ir išIšdavystė. Konsultuojant šeimas, kurios kreipiasi psisprendusios nesusipratimą abi šalys susitaiko, nurimsta chologinės pagalbos, neretai tenka susidurti su itin skauir atleidžia viena kitai. Taip dažniausiai vyksta tarpasmedžiais atvejais, pavyzdžiui, išdavyste, kuri pasireiškia kaip niniuose santykiuose šeimoje ar už jos ribų. Deja, būneištikimybė. Kai mus išduoda artimas, tikrai labai skauna sunkių situacijų, kai atleisti ne taip lengva. Be to, tai du ir sunku atleisti. Mat tuo žmogumi pasitikėjome, jį priklauso ir nuo asmens savijautos. Kai žmogus prastai mylėjome, skyrėme daug pastangų ir laiko kurdami grajaučiasi, pirmiausia fiziškai, jis yra daug jautresnis ir labiau pažeidžiamas. Pavyzdžiui, po sunkios darbo dienos žius santykius, t. y. padovanojome jam ne tik save, bet grįžęs namo išgirsti priekaištų, kad kažko nenupirkai ar ir dalį savo gyvenimo. Tikėjome, kad vienas kitu galime nepadarei. Tave tai skaudina, nes nebuvo laiko, o tu jau- pasitikėti ir kurti saugią, mylinčią namų aplinką. Ir štai tiesi kaltinamas abejingumu šeimos reikalams. Tačiau kitą išdavystė. Ji ne tik skaudina, bet ir pakerta pasitikėjimą rytą, pailsėjęs tą pačią situaciją matai visai kitoje šviesoje kitais, pasėja abejonių, ar iš viso įmanomas laimingas šeiir nesuteiki jai tokios reikšmės, kaip iš vakaro. Lygiai taip myninis gyvenimas kaip neatsiejama sėkmingo gyvenimo pat, jei žmogus prastai jaučiasi psichologiškai (konfliktai, dalis. Paprastai tokiose situacijose žmogus pirmiausia readidesnis darbo krūvis namuose ar darbe ir pan.), tuo peri- guoja jausmais: kaltina save („kokia naivi(-us) aš buvau“, odu jis bus jautresnis ir labiau pažeidžiamas. Nesusiprati- „kaip aš galėjau nepastebėti anksčiau“), kaltina apgaviką, išdavusį pasitikėjimą („melagė(-is)“, mai ir konfliktai yra neatsiejama „paleistuvė(-is)“), ir galiausiai sielobendravimo su kitais žmonėmis Dažniausiai žmogus jasi, gailisi savęs ir kitų mylimų žmodalis, todėl be abipusio gebėjimo nių, pvz., vaikų, savo tėvų, kurie dėl įskaudina kitą atleisti vieni kitiems bendrystė to taip pat patiria skausmą. būtų neįmanoma. nesuprasdamas, Kyla aštrus konfliktas, kurį spręsti Asmens savybės. Yra žmonenorėdamas būti labai sunku, nes vyraujant stiprioms nių, kuriuos būtų galima priskirti prie greitai įsiskaudinančiųjų. neatsargus, nejautrus. neigiamoms emocijoms abi šalys jau negirdi ir nenori suprasti viena kiPatyrinėję įdėmiau tarpusavio tos. Bet problemą reikia spręsti, o santykius, pamatytume, kad kai kurie yra greiti įsiskaudinti ir lėti atleisti. Tai susiję su jų ne ją auginti negatyviomis emocijomis. Čia labai padeasmens savybėmis. Nepasitikintis savimi yra daug jaut- da žmogaus brandumas ir gebėjimas valdyti neigiamas resnis žodžiams ir nesusipratimams. Juose įžvelgia kitų emocijas bei joms nepasiduoti. Jei tai pavyksta, reikėtų piktus kėslus siekiant eilinį kartą jį nuvertinti ir pažemin- paanalizuoti situaciją ir savęs paklausti: o kaip aš prisiti. Toks žmogus kaupia tikras ir menamas nuoskaudas. dėjau prie to, kad žmogus mane išdavė? Gal jam trūko Liūdniausia, kad ne tik pats kenčia, bet dažnai kankina mano dėmesio, švelnumo, pagarbos, ir todėl jis tuose ir aplinkinius, nuolat primindamas apie padarytas skriau- santykiuose blogai jautėsi? Gal jis nesugebėjo to įvardyti Kiekvienas žmogus yra patyręs nuoskaudų. Vienus jos taip sužeidė, kad vien prisiminimai apie tai ir šiandien jiems sukelia skausmą. Kiti yra išsilaisvinę iš tokios patirties, nes atleido tam, kuris įskaudino. Ar įmanoma atleisti ir išsilaisvinti?

40

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

priežasčių jus sąmoningai įskaudino. Gal jie jūsų pačių kažkada buvo įskaudinti ir dabar kerštaudami „suvedė sąskaitas“; gal tai padarė iš pavydo, dėl savo charakterio ypatumų, atseit tebūna man blogai, kad tik kitam būtų dar blogiau ir pan. Bet dažniausiai žmogus įskaudina kitą nesuprasdamas, nenorėdamas būti neatsargus, nejautrus.

Tada vertėtų į tą patirtį pasižiūrėti kitu atžvilgiu ir atsakyti į klausimą: o ką ji man davė gero? Gal ji gali padėti geriau suprasti save, kitą žmogų ir apskritai gyvenimą?

Juk neretai įsivaizduojame, kad to, kas mums atsitiko, neturėjo būti. Bet nesame išskirtiniai, ir gyvenime taip daugeliui nutinka. Tuo įsitikinti galima pasikalbėjus su artimu žmogumi, ypač turinčiu daugiau gyvenimo patirties. Be to, jei su kitu pasidalysite savo įsiskaudinimu, pamatysite, kad jo gerokai sumažės. Jei nėra tokio asmens jūsų aplinkoje, galite drąsiai kreiptis psichologinės pagalbos.

Išsiaiškinus situaciją, reikės sąmoningų pastangų mintimis prie jos nebegrįžti. Labai padėtų savikontrolė ir dėmesio sutelkimas į kitas gyvenimo sritis: darbą, studijas, kokybišką laisvalaikį ir pan. Įsiskaudinimas – kaip žaizda. Kad greičiau sugytų, nereikia jos krapštyti, net jei kartais ir labai niežėtų. Pasistenkite, kad nebūtų sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas. Kartais žmonės mano, kad jei jiems nutiko toks skaudus dalykas, tai kentėdami gali nevalgyti, nemiegoti, neiti į paskaitas, atsisakyti bendravimo su mylinčiais artimaisiais ir pan. Jokiu būdu taip nesielkite. Atvirkščiai, stenkitės užsiimti mėgstama veikla, bendravimu su jums mielais ir jus vertinančiais žmonėmis, t. y. stenkitės savo gyvenimui suteikti kuo daugiau teigiamų emocijų. Labai dažnai padeda ir malda prašant pagalbos, stiprybės ir kantrybės nelengvame išsilaisvinimo iš įsiskaudinimų kelyje, nes atleidimas – tai procesas, kuriam reikia laiko.

Joshua Ness nuotrauka

anksčiau, o gal aš nemokėjau jo išgirsti? Kita vertus, jei aš mylėjau tą žmogų ir jis mane (juk santuoka buvo kuriama grindžiant ją abipuse meile), vadinasi, jis nebuvo piktavalis mano atžvilgiu, ir abu esame atsakingi už tai, kas dabar įvyko. Galiausiai neištikimybės faktas gali būti suprastas kaip klaida. Visuomet svarbu stengtis suprasti situaciją. Be to neįmanoma tarpusavio santykių analizė, jų patobulinimas ir atgaivinimas. Net jei santykiai išyra, gilesnis situacijos supratimas yra būtina sąlyga siekiant išsivaduoti iš įsiskaudinimo.

Tai kaip atleisti?

Pirmiausia reikia suprasti, kad graužatis, įsiskaudinimas yra labai sunki našta. Ji pirmiausia kenkia įsiskaudinusiajam. Graužatis apnuodija vidinį gyvenimą, pakerta pasitikėjimą savimi ir kitais. Dažnai pykčiu pasireiškianti graužatis sugriauna vidinę ramybę bei atima galimybę mylėti ir kurti naujus santykius. Būna, kad žmogus, pasidavęs įsiskaudinimui, siekia keršto, o tai dar labiau pablogina situaciją ir savijautą. Būna, kad net nenorėdamas kerštauti nuolat apie įvykį primena ir prikaišioja įskaudintojui, kurdamas nuolatinę įtampą santykiuose ir padarydamas juos abiem nepriimtinus. Taigi kartais bendravimą suardo ne pati įskaudinimo situacija, o tai, kaip elgiamasi paskui. Tuomet jau abi šalys praranda gyvenimo džiaugsmą ir viltį, kad nežiūrint to, kas įvyko, galima ateityje kurti normalius santykius. Jie eikvoja gyvenimo energiją tam buvusiam blogiui, nuoskaudai „auginti“, vis sugrįždami prie jos, ir kaupia naujas nuoskaudas. Tokių žmonių gyvenimas dažnai tampa jiems patiems labai sunkia našta, o ypač tam, kuris buvo įskaudintas.

Tačiau jei žmogus supranta, kad vienintelė teisinga išeitis – atleisti, jis turi pasiryžti dėti nemažai pastangų, kad tai pavyktų. Pirmiausia reikėtų atvirai ir nuoširdžiai išsiaiškinti jį įskaudinusią situaciją ir pasistengti ją suprasti. Taip, yra žmonių, kurie dėl jiems suprantamų

Mes visi turime galimybę atleisti, tai nuostabi dovana. Jei apsispręsime ją priimti ir negailėti pastangų, ji duos neįkainojamų vaisių – sugrąžins būties džiaugsmą, Dievo vaikų laisvės pojūtį ir galių kurti pasitenkinimą teikiantį gyvenimą ateityje.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

41

Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie pasiruošimą popiežiaus Pranciškaus vizitui

Uršulė, 5 metai

Gabija, 5 metai

Kai atvažiuos popiežius, tai aš su mama ir su tėčiu eisiu į bažnyčią, ir ten su juo susitiksime. Ten bus daug žmonių, bet mes vis vien važiuosime į pasimatymą su popiežiumi. Man močiutė jau siuva naują suknelę, nes kai atvažiuoja popiežius, reikia labai gražiai pasipuošti, kad nepagalvotų, jog vaikai jo nelaukia. Man tėtis sakė, kad gal net tokių baltų balionų nupirks, kad gražiau ir linksmiau būtų. Aš popiežių jau mačiau per televizorių.

Man jis labai patiko, nes nuolat šypsojosi žmonėms. Ir man dar labai patinka popiežiaus kepurė. Ta tokia didelė, kaip tortas, ir ji jam labai tinka. Tėtis sakė, kad norėtų kažką pasakyti popiežiui, kai jis atvažiuos, bet turbūt bus daug žmonių ir tėčiui pasikalbėti su popiežiumi gal nepavyks. Tiek to, nors iš toli vis tiek pamatysime tą popiežių.

Aš tai nežinau, bet mama sakė, kad jei bus geras oras, tai mes eisime popiežiaus pasveikinti į gatvę. Kai gatve važiuoja tokia mašina dideliais langais, kurioje sėdi popiežius, reikia jam pamojuoti. Man sakė, kad duos baltą vėliavėlę, ir tada galėsiu su ja mojuoti per dieną, kai popiežius bus pas mus. Tėtis tai labai norėtų popiežių nufotografuoti. Jis jau dabar galvoja, į kokį balkoną užsilipti, kad galėtų nuotrauką su popiežiumi padaryti iš viršaus. Nes ten, kur žmonės lauks popiežiaus, tai jokia nuotrauka neišeis. Kai daug žmonių, tai juk nieko nesimatys. Paskui nuotraukoje gali matytis tik žmonių galvos.

Nojus, 6 metai Aš žinau, kad popiežius pas mus atvažiuos šį rudenį.

Tada su mama, močiute ir tėčiu važiuosime jo pažiūrėti, atrodo, į Aušros Vartų bažnyčią. Atrodo, ten jis susitiks su visais Lietuvos žmonėmis ir su vaikais. Aš popiežiaus labai laukiu, ir močiutė kasdien kalba maldas, kad tik popiežius į Lietuvą atvažiuotų. Kai atvažiuos, tai bus smagu, nes aš ne tik popiežių pamatysiu, bet dar ir su savo pussesere susitiksiu. Mes popiežiaus atvykimą švęsime baseine. Aišku, jei nebus šalta ir jeigu nelis lietus. Jei lis, tada valgysime bananinio torto ir gersime arbatos. Be to, mama nupirks daug muilo burbulų. Labai smagu, kai jų daug išpūti. Tada ir pasižiūrėsime, kas – aš ar pusseserė – didesnius muilo burbulus moka pūsti.

Simonas, 6 metai Mes namuose ruošiamės popiežiaus viešnagei. Bet kai mama paprašė, kad tėtis išsiurbtų kilimą, tai jis niekaip nesuranda laiko ir jau daug kartų vis neišsiurbia to kilimo. Tada kartą mama ir sako tėčiui: „Man atrodo, kad tu iki popiežiaus atvykimo to kilimo niekaip neišsiurbsi.“ Tėtis juokėsi ir pažadėjo, kad kol atvažiuos popiežius, kilimas tikrai bus švarutėlis. Tada mama liepė jam tą pažadą užrašyti. Tėtis užrašė ant tokio lapelio, ir dabar mes pasižiūrėsime, ar suspės tėtis tą kilimą išsiurbti. Močiutė vis primena, kad laiko lieka vis mažiau, nes popiežius jau greitai atvažiuos į Lietuvą.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Rudeninis MAGNIFICAT VAIKAMS kviečia mažuosius 7-12 metų skaitytojus sugrįžti į kasdienį gyvenimo ritmą. Mažyčiai įsipareigojimai, duoti Dievui Naujais mokslo metais, moko vaikus rinktis gyventi pagal gailestingumą.

Laukiant Šventojo Tėvo viešnagės, spalvingas komiksas ir įvairios užduotėlės padės vaikams susipažinti, kas yra popiežius Pranciškus, kur jis gyvena, kodėl jis vadinamas gailestingumo popiežiumi. Žurnalą galima įsigyti katalikiškuose knygynuose, bažnyčiose arba Magnificat vaikams redakcijoje. www.magnificat.lt/vaikams/

42

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

SKANDINTI NEGALIMA PADĖTI

Vytauto (vardas pakeistas) skolos prasidėjo tuomet, kai jis gyvenime padarė klaidą. Dėl jos keletą metų teko praleisti įkalinimo įstaigoje. Išėjus iš ten, gyvenimas ir toliau baudė už klaidą – vyras turėjo nemažai įsiskolinimų ir juos privalėjo sumokėti. Vytautas neketino bėgti nuo savo skolos. Vyras teigia, kad norėjo ir tebenori gyventi sąžiningai. Jis nusprendė dirbti bet kokį darbą ir po truputėlį grąžinti skolą. Tačiau paaiškėjo, kad rasti jį bus nelengva – buvusio kalinio etiketė darbdaviams dažnai tapdavo priežastimi pasakyti „ne“. Vyras nenuleido rankų ir darbą susirasti jam pavyko. Džiaugėsi, kad darbdavys suteikė galimybę dirbti ir užsidirbti. Tikėjosi, kad skolų grąžinimas pamažu pajudės.

Tačiau nebuvo taip paprasta... Vyrui per mėnesį pavykdavo užsidirbti vos per kelis šimtus eurų, ir labai didelė pinigų suma nuo atlyginimo jam buvo atskaitoma dėl įsiskolinimų; pragyventi likdavo vos keliasdešimt eurų. Manydamas, jog tai padės greičiau sumažinti skolą, Vytautas nusprendė pasiimti paskolą. Ji tik laikinai išsprendė skolų grąžinimą, kadangi palūkanos už paskolą vėl tapo slegiančiu įsiskolinimu. Vyras pripažįsta, kad labai menki jo finansinio raštingumo įgūdžiai įtraukė jį į nesibaigiantį įsiskolinimų ratą. Ši istorija – tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip žmonių kasdienybę slegia įsiskolinimai. Šiandien ir Vytautui, ir kitiems skolų turintiems žmonėms, kurie stengiasi jas grąžinti, itin sunku oriai išgyventi. Teismų nuosprendžius vykdan-

tys antstoliai retai žmogiškai žiūri į tokių žmonių problemas, – sunku susitarti dėl mokėjimų atidėjimo ar dalinių mokėjimų, taikomos maksimalios išskaitos net iš minimalaus uždarbio. Vytautas teigia, jog „sunkiausia tai, kad į mane nežiūri kaip į žmogų, antstoliams aš tik prasiskolinęs buvęs kalinys, o ne gyvas žmogus, kuriam šiandien, čia ir dabar reikia išgyventi“. Įsiskolinę žmonės skursta, – dažnas neturi ne tik kur gyventi, bet ir ką valgyti. Šiandien įsiskolinimų grąžinimo sistema negailestinga – jei žmogus turi daugiau nei vieną vykdomąją bylą, skolai grąžinti gali būti atskaityta pusė minimalaus mėnesinio atlyginimo.

Taip per mėnesį pragyventi paliekama mažiau nei 200 eurų. Neretai šie žmonės neturi pakankamo finansinio raštingumo, kad tinkamai suprastų šias sistemas, todėl ilgainiui problemų daugėja, ne vienas taip lieka be namų.

Dalydamasis savo istorija Vytautas teigė, jog jam ir kitiems jo pažįstamiems, turintiems panašių problemų, labai padėtų prieinama teisinė pagalba. Šiandien vyrui labai praverstų teisinė konsultacija, tačiau jam neužtenka pinigų net autobuso bilietui, todėl paslauga tampa neprieinama. Teisinės paslaugos išties brangios ir yra neprieinamos ne tik Vytautui, bet ir kitiems su tokiais sunkumais susiduriantiems žmonėms.

Net ir tais atvejais, kuomet skolininkai gauna veiksmingą teisinę pagalbą, įgyja finansinio raštingumo pagrindų, viena didelė problema išlieka. Tai visuomenėje vyraujantis menkinantis požiūris.

Marijos Stanulytės asociatyvinė nuotrauka

Dažnai girdime apie žmones, kurie yra įsiskolinę. Visuomenėje susiformavo stereotipinė nuostata – turintieji skolų patys dėl to kalti, jie nenori dirbti, mokėti mokesčių ir grąžinti skolų. Mūsų nuostatos ir stereotipai neleidžia pamatyti žmonių ir istorijų. Tokių žmonių, kurie iš visų jėgų bando (iš)gyventi sąžiningai, bet jiems trūksta mūsų supratimo ir gailestingumo. Remiantis statistika – vienas iš dešimties Lietuvos gyventojų turi skolą, perduotą antstoliams – tai 250 tūkst. žmonių arba beveik tiek, kiek gyventojų yra Kaune – antrajame pagal dydį Lietuvos mieste.

Įsiskolinimų išieškojimo praktika sudėtinga ir reikalaujanti labiau į žmones orientuotų pokyčių. Reikalingi kompleksiniai sprendimai, kurie pagelbėtų skurstantiesiems išeiti iš susidariusių situacijų, o ne nugrimzti į gilų socialinį ir psichologinį dugną (pvz., būtų sumažintos skolos išskaitos nuo minimalios algos iki 10 procentų). Reikia ir didesnio visuomenės sąmoningumo – skolų kamuojamus žmones palaikyti, konsultuoti, palydėti, pasiūlyti darbą ir net įdarbinti.

Rūpinkimės vieni kitais.

Justina DAUGALAITĖ, Lietuvos Caritas

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

43

Jaunimo

is

iššūk

Auka? Ryški moteris? Įkvėpimas?

Mergelė Marija šiuolaikinių merginų akimis Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ ir išmylėjo sūnų – kas žino, kaip Jis būtų išaugęs kitoje šeimoje? Ne veltui ją pasirinko tam darbui. Ji atidavė save pasmerkti, bet pagimdė. Atidavė savo gyvenimą, kad Jį augintų.

Galiausiai atidavė Jį Dievui, kai tokia buvo Dievo valia. To, kuris nuvertina Mergelės Marijos vaidmenį, norėtųsi paklausti: manote, kad ji nekentėjo? Kentėjo, raudodama lydėjo Jėzų Jo kančios kelionėje. O ką tai sako mums apie dabartį? Tai rodo motinystės aukos ir atsidavimo pagrindą: augindama atiduok viską, išaugink ir paleisk. Nekontroliuok, nevaldyk, būk nuolanki – kito gyvenimas ir kito kelias gali būti ne toks, kokio tau norėtųsi. Susitaikyk su tuo, priimk tai ir palydėk vaiką tuo keliu. Nuolankumas Marijos istorijoje įgauna kitą, nežeminančią prasmę. Nuolankumas – tai priimti tai, kas skirta moteriai ir motinai. Priimti faktą, jog Dievo planas gali nesutapti su mūsų norais. O kiek gėrio iš to priėmimo atėjo! Įsivaizduokite, jeigu ji būtų sakiusi: „Šiknon tas žmonijos nuodėmes, eitum normalaus darbo susirasti, nesitrintum pakampiais.“ Neturėtume ikonos, iš kurios galime mokytis nesavanaudiškumo ir širdingumo“, – dalijosi Ilona. „Mano nuomone, Mergelė Marija simbolizuoja tikrąjį moteriškumą, nes jau pati motinystė simbolizuoja moteriškumą“, – pritarė Lina.

Mergelė Marija – viena svarbiausių mūsų tikėjimo ikonų ir, be abejo, svarbiausioji iš moterų. Ji ilgai buvo tikrosios motinystės bei moteriškumo simbolis. Tačiau dabar, feminizmui tampant vis radikalesniam, Marijos gyvenimas neretai nuvertinamas kaip bereikalinga auka.

Kaip šiandienos moterys žvelgia į Mergelę Mariją? Ar ji tebeįkvepia merginas? Kokiomis moterimis, motinomis jos norėtų tapti? Ir kas yra tikrasis moteriškumas? Apie tai pasidalijo penkios jaunos moterys: Ilona (25 m.), Karina (25 m.), Lina (23 m.), Ieva (23 m.) ir Gerda (22 m.).

Marija mūsų akimis Gerda teigia, jog dabarties žmonių gyvenimas pernelyg atitolęs nuo senųjų idealų. „Manau, Mergelės Marijos vaidmuo vos ne mistinis. Šiuolaikinėje visuomenėje būti motina reiškia būti ir mama, ir tėčiu, ir namų saugotoja...“ – vardijo ji.

Karina neslėpė dar griežtesnės nuomonės. Pasak jos, Mergelė vaizduojama kaip auka, o tai visai neįkvepia. „Mergelė Marija ir jos gyvenimas man visada kėlė dvilypius jausmus. Iš vienos pusės – ji priimama kaip motinystės pavyzdys; daugeliui mano pažįstamų tikinčiųjų ji teikia stiprią dvasinę atramą. Iš kitos pusės – gal nesu pakankamai įsigilinusi į Šventąjį Raštą, bet man jos gyvenimo istorija visada kėlė klausimą: ar ji to norėjo.

Atrodo, kad Dievas nusprendė ir padarė ją savo Sūnaus motina be jos sutikimo. O tai jau kvepia tuo nelemtu patriarchatu, apie kurį girdime iš feminisčių. Vadovaujantis šiuolaikinio feminizmo ideologija jos pasiaukojimas gal ir atrodytų be reikalo. Taip, ji – ryški moteris, bet man asmeniškai ji atrodo kaip auka visoje šitoje „dieviškoje“ situacijoje“, – svarstė mergina.

Karina abejoja ir Mergelės, kaip Jėzaus motinos, pasirinkimais. „Man dar kliūva jos pasyvus savo vaiko aukojimas Tėvo (Dievo) valiai. Ji vertinama kaip motinystės ikona, bet... Jeigu tavo vaikas baigia gyvenimą nukankintas ir nukryžiuotas, vadinasi, nelabai gerai atlikai savo darbą“, – tvirtino Karina.

Su ja nesutiko Ilona, Mergelę Mariją laikanti didžiausiu įkvėpimu tiek šiandienos, tiek visų laikų moterims. „Mergelė Marija yra Motina iš didžiosios raidės. Per ją atėjo Jis – Viešpats, ji buvo tas indas. Ji augino, globojo 44

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Kas tas moteriškumas?

Tikrąjį moteriškumą merginos skirtingai supranta.

Tai, kas Ilonai atrodė nesavanaudiškas širdingumas, Karinai atrodo kaip savo poreikių ir emocijų atsisakymas. „Šiandien sunku apibrėžti moteriškumą, kadangi lytiškumo sąvoka tapo itin labili. Prieš 50 metų moteriškumo supratimas, manyčiau, labiau sutapo su pasiaukojančios ir tyliai besišypsančios moters vaizdiniu. Tačiau dabar tai nėra vienintelis galimas moteriškumo „variantas“. Šiuolaikinė moteris, kitaip nei Mergelė Marija, nebesimbolizuoja pasiaukojimo. Ji patylomis nebesišypso, kai vyrai kalba, ir ima iniciatyvą į savo rankas; ji leidžia sau būti pikta ir nepatenkinta, nes yra žmogus, asmuo, kuris neleis savęs išnaudoti. O jeigu pasiaukos, tai bus laisvas

Jaun

imo iššūkis

Svarbiausia – pusiausvyra Kam tie kraštutinumai – galbūt geriau rasti aukso vidurį? Kitos pašnekovės teigė negalinčios spręsti nei apie moters vaidmenį, nei apie motinystę, mat kiekvienai moteriai – savas kelias.

„Manau, kad kiekviena moteris – asmenybė ir kiekviena skirtingai gali nuspręsti, kaip nori save išreikšti. Saviraiška darbe svarbi tiek moterims, tiek vyrams. Tačiau man nepriimtini griežti pareigų pasiskirstymai – ką daro vyras, ką moteris. Kiekvienas esame skirtingas ir nereikia primesti nei namų, nei karjeros. Dauguma visuomenėje būtų laimingesni, jei elgtųsi, kaip patys nori, o ne stengtųsi atitikti tuo metu galiojančias normas. Manau, turime ieškoti, kas mus daro laimingus, kas mums patiems tinka ir yra priimtina. Jei žmogus laimingas, tai tokioje visuomenėje ir kiti gyvens ramiau, darniau. Svarbiausia būti taikoje su savimi“, – sakė Ieva.

Lina sutiko, kad viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus poreikių ir požiūrio. „Visų moterų vaidmenys labai individualūs. Mūsų visuomenėje kiekviena kažko pasiekusi tvirčiau jaučiasi, o užsidariusios namuose mamos – labiau pažeidžiamos. Bet man asmeniškai šiuo metu, kai dukrytė maža, svarbiausia yra šeima ir namų ramybė. Geriausiai jaučiuosi namuose, – šypsojosi ji. – Kadangi pagimdžiau jauna, kažko karjeroje ir nepasiekiau. Planuoju siekti vėliau. Bet ar tai svarbu, priklauso nuo asmenybės.“ Pasak šių dviejų merginų, svarbiausia ne tik jausti, kas tau priimtina, bet ir išlaikyti pusiausvyrą. Pusiausvyra – daugumos dabartinių moterų raktinis žodis. Jis tampa atsakymu renkantis, kas tuo metu svarbiausia.

Vido Venslovaičio nuotrauka

jos pasirinkimas. Manau, jog tai gerai, nes besiaukojančia moterimi lengviau manipuliuoti, prieš ją lengviau smurtauti. Kitaip tariant, nors Mergelė Marija simbolizuoja pagirtinas vertybes, aš mieliau ją matyčiau su AK-47 automatu ir įžūlia išraiška, nei nusižeminusią Dievo (vyro) valiai, kuriai gal ir nepritartų“, – ironizavo Karina.

Savarankiškumą ir savo asmeninių tikslų siekimą akcentavo ir Gerda. „Reikia būti motina, bet nereikia pamiršti savęs. Turi tobulėti, siekti karjeros. O kai nori, viskas suderinama – ir mokslai, ir darbai. Vaidmenys visuomenėje nebesiskiria. Dabar, kai vyrai mamutų nebemedžioja, o moterys neberenka šakelių, pareigomis abu turi dalytis.

Nesvarbu, ar ruošti maistą, ar automobilį nuvaryti į dirbtuves“, – įsitikinusi ji.

Ilona merginų nuomonei nepritarė ir feministines pažiūras teigė laikanti nenatūraliomis. „Dabar visuomenėje taip įsigalėjęs karjeros moters ir nepriklausomos kovotojos tipažas, kad pamirštame, kam buvome sukurtos. Apie kokią lygybę galime kalbėti, kai mūsų kūnai nelygūs? Nenorėkime tapti vyrais. Moteris per amžius buvo lyginama su indu, jos įsčioms suteikta tokia garbė, apie kokią vyrai svajoti negali. Taip, kai kurioms poroms nepavyksta susilaukti vaikų, visaip būna, tai nieko bloga apie jas jokiu būdu nesako. Tačiau atsisakyti šeimos ar vaikų dėl savo ambicijų...

Kas iš tų ambicijų bus po 50, 100, 2 000 metų? Kam jos rūpės? „Išnešioti gyvybę ar siekti karjeros – na, net toks svarstymas skamba liūdnai. Būkime moterys, jei galime – būkime ir motinos. Atiduokime viską, ką turime, o tada paleiskime žmogų. Tai natūrali gyvenimo tąsa. Esame pagerbtos, kad galime prie jos prisidėti“, – teigė ji.

Saviraiškos darbe visam laikui atsisakyti reta norėtų, tačiau kelerius metus atsidėti vien namams – priimtinas ir net būtinas pasirinkimas.

Nespausti savęs į rėmus ir visa širdimi atsiduoti tuo metu dovanų gautam motinos vaidmeniui – tokia daugumos mamų siekiamybė šiandien. O mokytis atsiduoti turime iš ko.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

45

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

Didžioji svajonė kiekvieno atžvilgiu „Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“ (Lk 2, 47).

Atpirkimas per gailestingumą Evangelija pirmąkart vaizduoja Jėzų, kalbantį ir bendraujantį su mokytojais, klausinėjantį jų bei atsakinėjantį jiems. Tai, ką Jis sako, visus stebina, jie stebisi Jo protu. Įdomu, kad Jis per šį pirmą bendravimą nemoko pašnekovams vien tyliai klausantis. Jėzus bendrauja, kalbasi, klausia, klausosi, atsako plėtodamas labai dinamišką ir gyvą, absoliučiai visus stebinantį dialogą. Jo žodis įstengia palytėti kiekvieną, ir tai jau akivaizdu iš pirmo karto, kai Jis kalba. Nuo pradžių Jėzus ne tik geba savo dialogą pritaikyti prie kiekvieno asmens, kurį sutinka savo kelyje, bet ir pirmiausia trokšta kalbėtis su visais, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Kiekvienam reikia Dievo išganymo, ir tas atpirkimas kiekvieną asmenį pasiekia per Sūnaus veide apreikštą dieviškąjį gailestingumą. „Kaip tik todėl, – sako popiežius Pranciškus, – paskelbiau Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų. Tai turėtų būti Bažnyčiai malonės metas ir padėti padaryti tikinčiųjų liudijimą stipresnį bei veiksmingesnį“ (Misericordiae vultus 3). Šis kvietimas pirmiausia skirtas Bažnyčiai, nes jai pirmutinei tenka užduotis „skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį, kuri per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė persiima Dievo Sūnaus, ateinančio pas visus be išimties, elgsena“ (MV 12).

Dieviškojo gailestingumo nepanaikina ir nesustabdo joks žmogaus trapumas, silpnumas ar varganumas, priešingai, „kartą aprengtas gailestingumu, net jei dėl nuodėmės ir išlieka silpnumo būvis, jis pranokstamas meilės, leidžiančios žvelgti tolyn ir gyventi kitaip“ (Misericordia et misera 1). Klaidinga ir kažkiek apgaulinga Dievo gailestingą veikimą laikyti atlygiu tiems, kurie savo varganumo atsikratė. Dievo gailestingumas niekada nėra užkariaujamas ar nuperkamas; priešingai, jis visada neatlygintinai dovanojamas ir siūlomas kiekvienam, kad kiekvienas žmogus, kaip sūnus palaidūnas, galėtų būti gražiausiu drabužiu aprengtas Tėvo, kuris nuo jo ar jos pasišalinimo laukė jo ar jos sugrįžtant ir pasirenkant naują gyvenimą. Iš esmės būtent Dievo gailestingumas 46

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Marijos Stanulytės nuotraukos

duoda pradžią atsivertimui, ne priešingai. Žmogaus atsivertimas niekada nepatrauks ir nelaimės dieviškojo gailestingumo. Kaip tik neužtarnauta ir netikėta Dievo atleidimo patirtis visada paskatina žmogaus širdį tikrai ir nuoširdžiai trokšti atsiversti ir pradėti naujaip gyventi. Ši žinia skirta visiems, kiekvienam jo nepakartojamoje asmeninėje situacijoje bei būklėje. Nė vienas, absoliučiai nė vienas nėra atskirtas nuo Dievo gailestingumo!

Lydėjimas iki santuokos ir santuokoje Gailestingasis Tėvas išskėstomis rankomis visada laukia net tų, kurie dėl įvairių priežasčių tebegyvena priešingai Evangelijos idealui. Todėl „išsituokusiems, kurie gyvena sudarę naują sąjungą, svarbu leisti pajusti, kad jie yra Bažnyčios dalis, nėra „ekskomunikuoti“ ir tokiais nelaikytini, nes vis dar yra bažnytinės bendrystės nariai“ (Amoris laetitia 243). Dėmesio! Toks teiginys jokiu būdu nereiškia abejonės krikščioniškuoju mokymu apie neišardomumo dovaną Santuokos sakramente. Bažnyčia gerai suvokia, jog bet kuris „santuokinio ryšio nutraukimas prieštarauja Dievo valiai“ (AL 291), nes santuokos neišardomumas yra „absoliučiai ištikimos meilės, kuria Dievas myli žmogų, o Kristus – Bažnyčią, vaisius, ženklas ir reikalavimas“ (Familiaris consortio 20). Štai kodėl popiežius Pranciškus taip kreipiasi į visą bažnytinę bendruomenę: „Ikisantuokinė ir santuokinė pastoracija pirmiausia turi būti ryšio pastoracija, kai perteikiama tai, kas padeda ir bręsti meile, ir įveikti sunkias akimirkas.

Tai nėra vien dogminiai įsitikinimai ir niekada negali būti apribota Bažnyčios siūlomais vertingais dvasiniais ištekliais, bet turi būti praktinės programos, išmintingi patarimai, iš patyrimo kilusios strategijos, psichologinės gairės. Visa tai sudaro meilės pedagogiką, kuri, kad juos viduje mobilizuotų, negali ignoruoti jaunuolių dabartinių jautrybių. Rengiant sužadėtinius, sykiu turėtina galimybė nurodyti jiems vietas ir asmenis, konsultantus ar tam pasirengusias šeimas, į kuriuos jie galėtų kreiptis pagalbos sunkumams iškilus. Tačiau nevalia užmiršti pasiūlyti ir Sutaikinimo sakramento, kuris leidžia gai-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

lestingo Dievo atleidimo ir atpirkimo galia palikti už ruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba“ (AL 291). Niekas nugaros nuodėmes bei klaidas, padarytas praėjusiame neįstengs susiaurinti dieviškosios malonės veikimo ribų, gyvenime ir paties santykio plotmėje“ (AL 211). Todėl nes ji visados žmogui nesuvokiamu būdu veikia visur ir būtina pasitelkti visas reikiamas priemones, kad galėtu- kiekviename: „Nuoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, me gyventi vedybinio sakramento nepaprasta neišardo- dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, mumo dovana ir ją pilnatviškai įgyvendinti. Pirmiausia kas silpna, – Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelkiekvienas turime suvokti, kad Kristus „per Santuokos bia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako galimo sakramentą suteikia „naują širdį“, ir sutuoktiniai gali ne gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ (AL 308). tik įveikti „širdies kietumą“ (Mt 19, 8), bet ir pirmiausia dalytis pilnutine ir nepaliaujama Kristaus meile, Naująja Kokia yra Dievo svajonė kiekvienam? ir Amžinąja Sandora, meile, kuri tapo kūnu. Kaip Kristus Prisiartinome prie pagrindinio ir esminio krikščioyra „ištikimas liudytojas“ (Apr 3, 14), tas Dievo pažaniškojo tikėjimo taško, kur labai lengvai galima pakliūti dėtasis „taip“ (plg. 2 Kor 1, 20), ir kartu tobuliausiai bei besąlygiškai įgyvendina ištikimą meilę, kuria Dievas myli į dvi kraštutinybes: pirmoji, galbūt labiau paplitusi kulsavo tautą, taip ir krikščionys sutuoktiniai yra pašaukti tūriškai, linkusi nureikšminti bet kokį santuokinį būvį, realiai dalyvauti neatšaukiamame, neišardomame ryšy- jei sąžinė Dievo atžvilgiu rami; kita, dabar laikoma laje, kuris jungia Kristų su Bažnyčia, Jo sužadėtine, kuriai biau atgyvenusia, skiria vadinamuosius tvarkingus krikščionis nuo tų, kurie gyvena „netvarkingoje“ situacijoje.

Jis parodė meilę iki galo“ (FC 20).

Turėdami priešais akis Evangelijos nepaprastų tiesų Akivaizdu, kad nė viena iš šių kraštutinybių neatitinka didžiulį turtą ir šias konkrečias, realistines pastoracines Evangelijos ar Bažnyčios mokymo. Didžioji žinia, Krisgaires, savęs turėtume paklausti: kiek laiko, vietos ir iš- taus atnešta pasauliui ir mūsų nuolatos visur ir visada teklių krikščionių bendruomenės skiria santuokinei ir kartotina, yra tai, kad Dievas visų atžvilgiu turi Didžiąją ikisantuokinei pastoracijai? Atsakomybė už daugybės svajonę, neišskiriant nė vieno. Kokia ta Dievo Didžioji santuokų žlugimą pernelyg lengvai perkeliama vien ant svajonė kiekvieno atžvilgiu? sutuoktinių pečių. Bažnytinei bendruomenei galbūt bus svarbu paŠeimoje apmąstykime klausti: kokios naudos jaunos poros Kuria prasme santuokos neišardomumo dovana skirta ne tik porai, gauna iš lydėjimo bei pamokymo bet ir visai bažnytinei bendruomenei? iki jų gyvenimo didžiojo žingsnio – Kas pasiūlytina jaunai porai, kuri pasibeldė į bažnyčios duris prašyti Santuokos sakramento priėmimo?

Santuokos sakramento?

Jiems pasiūlytina tai, kas priklauso; pirmiausia „pirmi santuokinio gyveŠeimoje įgyvendinkime nimo metai yra esmingai svarbus ir Kaip šeimos galėtų tapti atsakingomis ikisantuokinės ir santuokinės keblus laiko tarpsnis, per kurį poros tarnybos veikėjomis mūsų bažnytinėse bendruomenėse? geriau supranta santuokos iššūkį bei reikšmę. Iš to išplaukia pastoracinio Kuria prasme ir kaip sutuoktiniai pašaukti vertingai ir nepakartojalydėjimo po sakramento šventimo mai padėti visoms šeimoms, kamuojamoms kokios nors krizės poreikis (plg. FC III dalis). Labai ir santuokos trapumo? svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros.

Bažnyčioje apmąstykime Vieta, kur patyrusios poros galėtų Kokia yra visus aprėpianti Dievo Didžioji svajonė kiekvieno atžvilgiu? padėti jaunesnėms, galbūt talkinant Kiek laiko, vietos ir išteklių mūsų krikščioniškosios bendruomenės asociacijoms, bažnytiniams sąjūskiria ikisantuokinei ir santuokinei pastoracijai? džiams ir naujosioms bendruomenėms, yra parapija“ (AL 223).

Bažnyčioje įgyvendinkime Nemenkesnis dėmesys skirtinas Kokią pastoraciją, skirtą visoms šeimoms, kamuojamoms kokios visiems tiems, kurie šeimoje išgyvenors krizės ir santuokos trapumo, krikščioniškoji bendruomenė na konfliktines situacijas. „Apšviesta yra pašaukta įgyvendinti?

Kristaus žvilgsnio, Bažnyčia su meile Su kokiais sunkumais susiduria pastoracija atžvilgiu tų, kurie kartais gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuojaučiasi bažnytinių bendruomenių atstumti dėl savo ypatingos sansius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, tuokinės bei šeimyninės padėties? Ką būtų galima pasiūlyti siekiant ir drąsina juos daryti gera, su meile paskatinti Dievo Didžiosios svajonės skelbimą jiems? rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendArtuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

47

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Rengiantis Pasaulio šeimų susitikimui Dubline

Gal geriau pradėti nuo to, kokia ji nėra. Dieviškoji svajonė nėra santuoka, nė šeimos įsteigimas. Ir viena, ir kita yra Svajonės dalis, nes brėžia trajektoriją, kelią, taką, maršrutą; tačiau tai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas. Tai reiškia, jog tie, kurie pilnatviškai gyvena Santuokos sakramentu, jau žemėje nuvokia galutinį tikslą – Kristaus ir visos žmonijos amžinąsias vestuves. Vis dėlto ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių žemėje gyvena žmogiškojo trapumo situacijoje, kai jų sakramentinė santuoka bandoma ir paženklinta neišgydomų žaizdų, nebus nušalinti nuo vestuvių pokylio; priešingai, toks troškimas dėl jų dabartinio žmogiškojo būvio jų širdyse gali būti net dar karštesnis.

Tai kokia ta DieDidžioji svajoTai kokia ta Dievo Didžioji vo nė visų atžvilgiu, svajonė visų atžvilgiu, Svajonė, apimanti Svajonė, apimanti visus? visus? Amžinosios vestuvės su kiekvieAmžinosios vestuvės su nu žmogumi!

Kodėl Bažnyčios kiekvienu žmogumi! mąstyme ir, vadinasi, pastoracijoje tie skirtumai pabrėžiami taip stipriai, kad krikščionių protuose kelia dviprasmiškumą bei painiavą? Todėl, kad į Dievo Didžiąją svajonę dažnai žvelgiame iš žemiškosios, o ne iš dangiškosios perspektyvos. Žiūrėdami į atvirkščią siuvinio pusę, matysime tik beprasmį daugybės susipynusių siūlų raizginį. Bet pažvelgę į gerąją pusę, nustebsime – ta netvarkinga siūlų sampyna lemia gražų vaizdą, išsiuvinėtą mylinčio ir kantraus Dievo rankos. Lygiai taip pat Dievo svajonės grožį ir didybę galime suvokti tik žvelgdami iš amžinybės perspektyvos. Būtent tai paskatina popiežių Pranciškų Amoris laetitia pabaigoje išsakyti tokį kvietimą: „Vis dėlto žvilgsnis į vis dar nepasiektą pilnatvę leidžia mums istorinio kelio, kuriuo žengiame kaip šeimos,

neabsoliutinti ir nustoti iš tarpasmeninių santykių reikalauti tokio tobulumo, intencijų tyrumo ir nuoseklumo, kokius galima atrasti tik galutinėje Karalystėje. Be to, tai mus sulaiko nuo griežto smerkimo tų, kurie yra didelio silpnumo ženklinamuose būviuose. Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, todėl kiekviena šeima turi gyventi nuolatos jausdama šią paskatą. Keliaukime, šeimos, keliaukime toliau! To, kas mums pažadėta, visada yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nepraraskime vilties dėl savo trūkumų ir lygia greta nepaliaujamai ieškokime Dievo mums pažadėtos meilės ir bendrystės pilnatvės“ (AL 325).

Negana to, jei tiesa, kad Santuokos sakramentas – panašiai kaip Šventimų – kreipia į Bažnyčios misiją bei statydinimą, tai tiems, kurie gyvena Santuokos sakramento malone, tenka didesnė atsakomybė už santuokos bei šeimos krizes. Juk „tokios situacijos reikalauja rūpestingo įžvalgumo ir labai pagarbaus lydėjimo. Vengtina bet kokių kalbų bei nuostatų, kurias jie galėtų palaikyti diskriminuojančiomis. Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė“ (AL 243).

Tad santuokos neišardomumas nėra dovana vien sutuoktiniams; tai taip pat dovana visai bendruomenei ir ypač tiems, kurie paženklinti krizės savo santuokoje žaizdų. Kitaip tariant, jei tiesa, kad sutuoktiniai vedybine malone dieviškai patiria savo bendrystės galią, tai ta nesulaikoma galia negali būti užsklęsta jų poroje ar šeimoje. Pagal savo prigimtį ji sklinda visur leisdama visiems – ir pirmiausia tiems, kurie išgyvena santuokos ir šeimos dramas, – paragauti bendrystės, Dievo švelnumo bei atjautos balzamo, perteikiamo odės jų santuokos neišardomumui.

Tad santuokos neišardomumas yra didelė dovana visai Bažnyčiai, nes juo kiekvienam perduodama amžinai ištikima Dievo meilė Jėzuje Kristuje.

SAVAITĖ POROMS

Kanos šeimų bendruomenė ...darykite, ką tik Jis jums lieps (Jn 2, 5)

Rugpjūčio 13–19 d.

Atrasti santuokos grožį iš naujo.

Labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris atnaujina poros ryšius, moko mylėti ir atleisti. Švęsti gyvenimo poroje, šeimoje džiaugsmą.

Tėvų užsiėmimo metu vaikai turės atskirą programą Registracija iki liepos 31 d.: tel. 8 650 44 618, el. p. dianos.dezute@gmail.com

48

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

www.kana.lt

Kada tampame tėvais?

Kai po gimdymo vaikelis gulasi ant krūtinės, mums atrodo: štai aš mama, štai aš tėtis, mes šeima. O jeigu neteko vaikelio pagimdyti? Jei neteko glausti naujagimio prie krūtinės? Jei įvyko savaiminis persileidimas? Negimdinis nėštumas? Priešlaikinis gimdymas? Saugome sukurtus užšaldytus embrionus? Ar tuomet mes nesame tėvai?

Kalbuosi su keliomis NaPro* poromis, tėvystę pradėjusiomis praradimo skausmu.

Joshua Reddekopp nuotrauka

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

mėnesius praleidau ligoninėse, ir nėštumą pavyko išsaugoti tik iki 20 savaičių. Po šio įvykio suvokiau, kad jei ir toliau eisime tokiu keliu, niekas nesikeis.

Netikėtai laikraštyje pamačiau straipsnį apie NaProTechnologiją ir Kreitono metodą. Užsiregistravome. Nors vyras pradžioje buvo skeptiškas šiuo klausimu, šiek tiek pakeitė nuomonę, kai paskaitė atsiliepimų apie gydytoją lenkiškose interneto svetainėse.

Dar prieš apsilankydami Lenkijoje, pildėme Kreitono lentelę, laikėmės pasiūlytos dietos. Po vizito pas gydytoją Tadeuszą Wasilewskį Lenkijoje, toliau tęsėme dietą ir vartojome paskirtus papildus bei vaistus. Praėjus nepilniems dviem mėnesiams, sužinojome puikią naujieną – laukiamės. Mūsų mergytė rudenį švęs pirmąjį gimtadienį.

Lauros (34 m.) ir Skirmanto (34 m.) istorija prasidėjo prieš devynerius metus – pora susipažino, po pusmečio susižadėjo, dar po poros mėnesių – atšoko vestuves. Iš karto pradėjo planuoti šeimos pagausėjimą. Metus nepastojusi, pora kreipėsi į gydytojus. Atlikus kelis tyrimus ir neradus priežasčių, diagnozuotas neaiškios kilmės nevaisingumas, pasiūlytos intrauterininės inseminacijos procedūros (specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas į moters gimdą ovuliacijos metu). Tačiau dvi atliktos procedūros nedavė laukto rezultato.

Laura: Po poros metų netikėtai pavyko pastoti natūraliai. Deja, 26 nėštumo savaitę vaisius mirė. Priežastis – virkštelės patologija.

Dar po poros metų, kadangi abu jau buvome vyresni kaip 30 metų, nusprendėme imtis, kaip mums atrodė, veiksmingiausio metodo – pastoti pasitelkiant IVF (apvaisinimą mėgintuvėlyje). Po antros procedūros skaičiavome nėštumo dienas. Viskas atrodė gana gerai iki 12 nėštumo savaitės, kai prasidėjo kraujavimas. Du

Edita (35 m.) ir Tomas (35 m.) mini santuokos dešimtmetį. Pradžioje pora mėgavosi vienas kito draugija ir nesuko galvos, kad nėra vaikų.

Susimąstė ketvirtais santuokinio gyvenimo metais, kai pradėjo lauktis Editos sesuo. „Tada ir prasidėjo didžioji šeimos kelionė“, – sako Edita. Po kiekvieno vizito pas vaisingumo specialistus vilties susilaukti vaikų buvo vis mažiau...

Edita: Pamenu, iš klinikos grįždavau su ašaromis akyse, nes viltys seko, nusivylimo daugėjo. Mums pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, dėl kurio su vyru labai išgyvenome.

Esame katalikai, žinojome, kad Bažnyčia tam nepritaria.

Tomas: Pasidavėme panikai ir nusprendėme atlikti IVF. Šis procesas truko ilgai, man pasirodė, kad tai traumuojanti žmonos kūną procedūra. Užšaldė tris embrionus, tiksliau, mūsų vaikus. Nepamiršiu jausmo, kai važiuodamas į darbą kasdien galvodavau, kad kažkur laukia mano vaikai. Šis jausmas vėrė širdį. Po dviejų embrionų perkėlimo į moters gimdą procedūrų nei vienas neįsitvirtino. Sapnavau juos, man buvo sunku susitaikyti. Nekalbu apie žmonos savijautą. IVF klaidžiojimas užėmė

gerus dvejus metus ir daugiau. Po to reikėjo laiko atsigauti.

Edita: Gyvename Londone, aktyviai dalyvaujame Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenėje. Vieną sekmadienį bažnyčioje pastebėjau skelbimą apie Kreitono modelį. Girdėjau apie moters vaisingumo pažinimą ir natūralų šeimos planavimą, tad žinią apie Kreitono metodą priėmiau su dideliu entuziazmu.

Ilgai nelaukę jau buvome Lietuvoje, pirmoje įvadinėje

* Natūrali prokreacinė technologija – mokslas apie moters sveikatą, skirtas stebėti ir palaikyti moters prokreacinę bei ginekologinę sveikatą, paremtas Kreitono modelio sistemos pagrindu.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

49

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

paskaitoje. Prisimenu, po pirmos paskaitos, išėjus visoms poroms, mes dar ilgai kalbėjomės su Kreitono modelio mokytoja. Mūsų širdyse buvo tiek daug visko susikaupę, labai norėjome su kuo nors pasidalyti. Nevaisingumas buvo tarsi mūsų šeimos tabu, kuris mus graužė iš vidaus, ir niekam negalėjome, o gal nenorėjome papasakoti.

Tomas: Nebuvo lengva suprasti lentelės žymėjimų, bet konsultavomės skaipu, ir reikalai pajudėjo į priekį. Šios kelionės niekada nepamiršiu.

Edita: Nuo pirmosios paskaitos prasidėjo mūsų su Tomu geresnis vienas kito pažinimas, supratimas, įsi-

klausymas. Po to buvo vizitas į Liubliną, pas NaPro gydytoją Maciejų Barczentewiczių. Po daugelio metų vėl jautėmės laimingi, sugrįžo ramybė į šeimą. Nedėjome didelių vilčių, bet buvo gera pažinti savo vaisingumą, bendrauti su gydytoju, nedaryti nieko netinkamo, kas galėtų pakenkti naujai gyvybei. Lenkijoje buvo atlikta laparoskopijos operacija ir rasta endometriozė. Antrą mėnesį po operacijos mano mėnesinės vėlavo. Ir... Pirmą kartą po devynerių metų pamačiau du brūkšnelius – negalėjau tuo patikėti!

Su Agne (29 m.) ir Raimondu (29 m.) pradėjome bendrauti 2016 m. birželį. Pora santuokoje gyveno jau šešerius metus, laukėsi tris kartus, tačiau namuose vaikai nekrykštavo; lankydamiesi NaProTechnologijos klinikoje Lenkijoje sužinojo, kad dėl nepakankamo hormono progesterono kiekio ištikdavo ankstyvi (6–9 sav.) persileidimai.

Agnė: Kai 2013 m. pradėjome galvoti apie vaikelius, nemanėme, kad galime turėti kažkokių bėdų. Todėl po pirmojo persileidimo neieškojome pagalbos.

Raimondas: Po antrojo konsultavomės su skirtingais ginekologais Klaipėdoje ir Vilniuje, darėmės tyrimus.

Hipotezės buvo įvairios – problema dėl kraujo krešėjimo, Agnės skydliaukė. Gydėmės, bet kai įvyko trečiasis persileidimas, atrodė, vilties nebeliko.

Agnė: Nuleidau rankas; kad nukreipčiau mintis ir kažkaip išgyvenčiau, pasinėriau į darbus. Sukaustė netekties skausmas ir baimė. Tikrai nebegalvojau, kad galėsiu pati išnešioti ir pagimdyti sveiką vaikelį. Esu be galo dėkinga Raimondui, kad jis nenuleido rankų, ir sunkiausiu laikotarpiu ieškojo ir atrado NaPro. Raimondas: Po trečio persileidimo atrodė, kad NaPro – paskutinė viltis, nes daugiau nebebuvo man žinomų kelių susilaukti vaikų. Kai tai nusprendėme, pusmetį stebėjome save pagal Kreitono metodą, o nuo apsilankymo pas daktarą Lenkijoje iki nėštumo pradžios praėjo tik du mėnesiai. Tada susilaukėme sūnaus Jono.

Agnė: Visų vaikelių labai laukėme ir planavome, todėl kai tik pamatydavau dvi juosteles nėštumo testuose, lengvai įsijausdavau į vaikelio laukimo ir motinystės nuotaiką, glostydavau plokščią pilvą, kalbindavau mažutėlius, pasakodavau, kaip mes jų laukiame ir į kokį nuostabų pasaulį jie ateina.

Praradimai buvo supurtantys iš esmės, pasaulis išslysdavo iš po kojų ilgam. Likdavo tik begalinis skausmas ir pyktis ant Kūrėjo, kodėl Jis taip pasielgė su mumis ir mūsų vaikeliais. Tik po trejų metų, atradus NaPro ir susipažinus su daktaru Lenkijoje, pajutus vidinę ramybę, sugrįžo pasitikėjimas Dievu, o vėliau ir dėkingumas už visą kelią, kurį turėjome praeiti. Dabar su šypsena kartais pavadinu mūsų šeimą daugiavaike, nes taip yra iš 50

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

tikrųjų. Mūsų Jonas yra ketvirtas vaikelis, tik pirmasis, kurį galime apkabinti, glostyti, myluoti. Dar trys visuomet yra širdyje, ir žinau, kad jie šypsosi mums iš viršaus.

Maldoje prašau Dievo Motinos Marijos, kad apkabintų juos už mane. Juk kas gali tai padaryti geriau, nei Ji?!

Visa ši vaisingumo kelionė buvo mano su Dievu asmeninio santykio audimas – gija po gijos, sunkiai, lėtai audėsi tikras ryšys. Nuo pykčio ir nusigręžimo iki didžiulio dėkingumo bei visiško pasitikėjimo Dievu.

Raimondas: Man buvo labai naudingas dvasios tėvo palaikymas, kuris neleido prarasti vilties, padėjo nepasiduoti ir išgyventi netektis asmeniškai ir kaip porai. Visą šį laiką jis sakydavo: „Būsime išklausyti.“ Dabar šie žodžiai skamba kaip ištesėtas Dievo pažadas. Šiandien, stebint besisukančius skaičius nevaisingumo statistikos kreivėje, vis labiau suprantu, kad kelias į tėvystę tampa painus ir keblus vis daugiau žmonių. Džiugu, kad NaPro gydytojų jau turime ir Lietuvoje – Kaune dirba gydytoja akušerė ginekologė Akvilė Esmantienė, NaPro gydytojų gretas netrukus papildys dar dvi rugpjūtį baigiančios NaPro studijas medikės.

Ingrida VUOSAITYTĖ, Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemos mokytoja

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Mano vaisingumas yra svarbus Ar prisimenate, kaip pirmą kartą išgirdote, iš kur atsiranda vaikai?

O kaip jie ten patenka? O apie mėnesines, gleives, sėklos išsiliejimą?

Iš kokio žmogaus tai sužinojote? Kokie jausmai apėmė? Kokie tokios pažinties padariniai pasireiškė jums bręstant? Suaugusiojo gyvenime? Šeimos santykiuose? Svarbiausia – ar norėtumėte, kad taip su savo vaisingumu bei lytiškumu susipažintų jūsų vaikai? Ar sugebėsite patys tinkamai atsakyti į visus jiems iškilsiančius klausimus?

Jau 13 metų mokau žmones pažinti savo kūną bei vaisingumą ir kaskart girdžiu tą patį klausimą: „Kodėl anksčiau niekas mūsų šito nemokė, nepasakojo, kai dar tik žengėme į paauglystę?“ Viena moteris su liūdesiu pasakė: „Jaučiuosi apiplėšta. Jei būčiau apie tai sužinojusi dar būdama mergaitė, galbūt mano gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, galbūt kitaip būčiau save vertinusi, gal būčiau išvengusi kai kurių klaidų.“ Supratau, kad būtina pradėti pasakoti apie kūno grožį ir jame vykstančius procesus kuo jaunesniems žmonėms, kai nuostatos ir vertybės dar tik formuojasi. Ėmiau mąstyti apie programos kūrimą. Žinojau, kad Lietuvoje jau skaitomos paskaitos mergaitėms ir jų mamoms, bet norėjosi kalbėti plačiau, nepalikti nuošalyje berniukų ir tėvų bei vyresnių paauglių su jiems aktualiais klausimais apie tarpusavio santykius ir lytinį gyvenimą. Be to, mačiau, kad su lytiškumu susijęs renginys, kuriame dukros ir mamos dalyvauja kartu, – ne visada geriausia forma.

Kai kurios mergaitės šalia mamos jausis saugiai, bet kai kurios drovėsis, neatsivers, nepaklaus to, kas joms rūpės.

„Ciklo šou“ Tada sutikau vokietę medicinos mokslų daktarę Elisabethą Raith-Paulą, vieną iš simptoterminio metodo Sensiplan kūrėjų. Profesorė Raith-Paula dar prieš 30 metų, pradėjusi skaityti paskaitas apie vaisingumą suaugusiesiems, susidūrė su tuo pačiu prašymu: „Papasakokite apie tai ir mūsų mergaitėms.“ Taip atsirado „Ciklo šou“ – seminaras 10–12 metų mergaitėms, rengiamas kaip kamerinio teatro spektaklis, o ne paskaita. Jo vedėja yra išsamių biologijos žinių šaltinis, istorijų pasakotoja ir mergaičių palydėtoja į paauglystę, o mergaitės gauna vaidmenis ir vaidina savo pačių kūnų spektaklyje. Penkių valandų trukmės seminare mergaitės sužino, kas vyksta moters kūne per menstruacijų ciklą, kaip susitinka kiaušialąstė ir spermatozoidas, kaip užsimezga, auga motinos

įsčiose ir gimsta naujas žmogus, kas vyksta pačios mergaitės kūne prasidėjus brendimui, kokie fiziniai ir psichiniai pokyčiai jos laukia, kodėl ir kaip vyksta menstruacijos. Šios žinios pateikiamos pasitelkiant į pagalbą prabangius audinius, paveikslėlius, įvairius daiktus ir daugybę rankomis kurtų rekvizitų. Biologijos faktų ir terminų išmokstama tarsi nejučia, per palyginimus ir istorijas. Taip žadinama pagarba savo kūnui ir žavėjimasis juo, tvirtai tikint, kad vaikai, matydami, koks puikus yra jų kūnas ir koks turtas yra vaisingumas, patys norės jį saugoti. Prieš keletą metų Vokietijoje atlikta seminare dalyvavusių mergaičių apklausa parodė, kad šios mergaitės, palyginti su kontroline grupe, buvo kur kas labiau patenkintos savo kūnu, geriau priėmė paauglystės pokyčius, rečiau nuogąstavo dėl pirmųjų menstruacijų.

Seminaras mergaitėms netrukus tapo toks populiarus, kad supažindinti su tuo, kas vyksta vyro kūne, ėmė prašyti ir berniukų tėvai. Taip gimė seminaras 10–12 metų berniukams „Agentai vykdo misiją“, o vėliau ir seminaras vyresniems paaugliams apie vyro ir moters tarpusavio santykius bei lytinių santykių grožį ir iššūkius „Tiesa ir drąsa“.

„Agentai vykdo misiją“ Seminaro „Agentai vykdo misiją“ dalyviai sužino viską, ką reikia žinoti apie vyro kūną: kaip sėklidėse gaminasi spermatozoidai, kodėl vyksta erekcija, kaip ir kodėl išsilieja sėkla, kaip keičiasi kūnas prasidėjus paauglystei ir daugybę kitų vyrams svarbių dalykų.

Berniukai susipažįsta ne tik su vyro anatomija, bet ir su pagrindiniais teiginiais apie tai, kas vyksta moters kūne per menstruacijų ciklą ir apvaisinimą. Šie klausimai su berniukais aptariami todėl, kad didysis kiaušialąstės ir spermatozoido susitikimas įvyksta ir vaikelis devynis mėnesius auga moters kūne. Todėl berniukui taip pat aktualu suvokti, kad vyras šiame procese irgi yra svarbus ir atsakingas.

Seminaras „Agentai vykdo misiją“ vyksta berniukams patraukliu Jameso Bondo stiliumi: berniukai pusdieniui tampa specialiaisiais agentais, vykdančiais misiją – „pradėti naują gyvybę“. Laimės tik vienas, todėl visi kruopšArtuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

51

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

čiai ir atsakingai ruošiasi specialioje treniruočių stovykloje, studijuoja didžiojo žygio žemėlapį ir vykdo užduotis, nė nepajusdami, kad pakeliui mokosi biologijos terminų ir faktų. Seminarus berniukams veda tik vyrai.

Seminaras baigiamas sėkmingų tarpusavio santykių tema. Naudojantis programai būdingomis ryškiomis ir patraukliomis vaizdinėmis priemonėmis, net ir sudėtingi santykiai tampa suprantami. Jaunuoliams nesiūlomi iš anksto parengti sprendimai ir patarimai – jie kviečiami į diskusiją. Siekiama padėti jiems atrasti, kad tikrasis lytiškumo grožis ir džiaugsmas atsiskleidžia tada, kai lytiniai santykiai kyla iš meilės.

Paskaita tėvams

„Tiesa ir drąsa“ Vyresni paaugliai seminare „Tiesa ir drąsa“ skatinami išmokti ir išdrįsti priimti teisinga informacija grįstus sprendimus. Tarpusavio ryšiai ir lytiniai santykiai yra vienos iš labiausiai vyresnius paauglius dominančių temų.

Priešinga lytis ir visa, kas su tuo susiję, juos žavi ir vilioja, bet drauge gąsdina ir baugina. Tėvai šiame amžiuje nebėra tinkamiausi pašnekovai, nors pavyzdys ir autoritetas lieka neginčijamai. Todėl retas paauglys su tėvais aptarinės lytiškumo klausimus, pavyzdžiui, tam tikrų kontracepcijos priemonių veikimo principus ir efektyvumą. Ar tikrai norite, kad atsakymus į šiuos klausimus jūsų paaugliai rastų internete?

Nors šiuolaikiniai jaunuoliai paprastai jau būna gana gerai informuoti, vis dėlto, kalbant apie vaisingumą, dažniausiai tai būna tik padriki faktai. Tokios pusiau tikros, nesistemingos žinios gali būti labai pavojingos ir pasibaigti netikėtu nėštumu ar kitais nepageidaujamais rezultatais. Dėl laiko trūkumo ir vadovėlių kokybės mokykloje gaunama informacija dažniausiai praslysta paviršiumi. Todėl seminare „Tiesa ir drąsa“ paaugliams pateikiamos ekspertų parengtos pagrįstos ir teisingos žinios apie moters bei vyro vaisingumą ir rūpestingą šio turto valdymą. Kalbant apie skirtingas kontracepcijos priemones, ypač hormoninę kontracepciją, atskleidžiama, kaip ir ką tiksliai jos veikia, kad sprendimai, kuriuos gyvenime teks priimti, būtų pagrįsti žinojimu, bet ne vienos ar kitos priemonės reklama arba atsitiktinumu.

Sąmoningas kūno pažinimas turėtų būti kiekvieno vyro ir kiekvienos moters esminių žinių dalis, padėti ne tik tada, kai vengiama pastoti, bet ir siekiant pradėti vaikelį. Šios žinios skatina pagarbą savo kūnui ir veikia kaip pati geriausia ankstyvų lytinių santykių, nepageidaujamo nėštumo, lytiniu būdu plintančių ligų ir lytinės prievartos prevencija.

52

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Nors šiais laikais vaikai daug informacijos gauna iš žiniasklaidos ir biologijos pamokų, tėvai vis tiek yra tie asmenys, kuriais jų vaikai pasitiki pirmiausia. Į programą „Mano vaisingumas yra svarbus“ įtraukiami ir tėvai, taip stiprinant jų, kaip ugdytojų, vaidmenį. Prieš seminarus vaikams mamos ir tėčiai visada kviečiami į jiems skirtą paskaitą, joje pristatomas naujas, pagarbus kūno pažinimo būdas. Tėvai ir vaikai, turėdami tų pačių žinių ir vartodami tas pačias sąvokas, gali bendrauti kaip lygūs su lygiais, laisvai keistis informacija. Šiuos renginius vienija tas pats tikslas – parodyti, kad žmogaus kūnas yra puikus, o vaisingumą reikia branginti ir saugoti, o ne jo saugotis. Todėl programa pavadinta „Mano vaisingumas yra svarbus“ (angl. My fertility matters).

Programa Lietuvoje Per 19 projekto metų jame jau dalyvavo daugiau kaip 700 tūkst. mergaičių, berniukų ir jų tėvų. Projektas išplito į daugelį Europos šalių ir netgi Kiniją.

Nuo 2017 m. rugsėjo seminarai mergaitėms „Ciklo šou“ vyksta ir Lietuvoje. Praėjusį lapkritį Natūralaus šeimos planavimo asociacija ir Lietuvos šeimos centras organizavo būsimų renginio vedėjų mokymus, kuriuose dalyvavo 17 moterų iš visos Lietuvos. Siekiame, kad ne tik didžiųjų miestų, bet ir atokesnių rajonų vaikai turėtų galimybę tinkamu būdu pažinti savo vaisingumą. Projektą parėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, todėl raginame mokyklas ir tėvų bendruomenes pasinaudoti proga ir pasikviesti mus į savo parapiją ar mokyklą. Šį rudenį pradėsime rengti berniukų seminaro „Agentai vykdo misiją“ vedėjus, tikimės seminarą pasiūlyti 2019 m. pradžioje. Programą remia Bažnyčia, nors seminaruose ir neliečiami tikėjimo bei religijos klausimai.

Daugiau informacijos apie programą rasite svetainėje manovaisingumassvarbus.lt ir taip pat pavadintoje feisbuko paskyroje arba galite rašyti adresu manovaisingumassvarbus@gmail.com.

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ, Natūralaus šeimos planavimo asociacijos vadovė, simptoterminio metodo Sensiplan mokytoja

Akiračiai

Kankinys signataras Pranas Dovydaitis 1886 m. pabaigoje Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, skurdžioje valstiečių šeimoje gimė Vasario 16-osios Akto signataras Pranas Dovydaitis. Būsimasis politikas, valstybės ministras pirmininkas, profesorius, iškilus visuomenės veikėjas atėjo į pasaulį kaimo grytelėje, mažame, tarp miškų masyvo pasimetusiame kaimelyje. Jį pasitiko pribuvėja, vadinama „bobute“. Nei niūri Dovydaičių šeima, nei toji „bobutė“ sapne nesapnavo, kad klykiantis kūdikis taps garsiu žmogumi, o gyvenimą užbaigs kankinyste.

Pranas Dovydaitis apie 1920 m.

Šeima, vaikystė

Jaunystė

Dovydaičiai garsėjo dideliu darbštumu, tiesmuku charakteriu ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu. Bendrauti nemėgo, tai su niekuo ir nesibičiuliavo. Tačiau žmonės juos gerbė. Dėl didžiulio nagingumo ir darbštumo šeimai pavyko prasigyventi. Iš dūminės pirkios persikėlė į naują, erdvią trobą. Iš knygnešių nusipirkdavo knygų, giesmynų.

Na, ir nustebino kaimą Motiejus Dovydaitis, sumanęs vaiką į mokslus leisti! „Tik pinigus ištrotys ir vaiką sugadins“, – kalbėjo kaimynai. Juolab kad Marijona Dovydaitienė pagimdė 15 vaikų (užaugo septyni). Pranas buvo vyriausias. Neišsipildė kaimynų „prognozės“. Iš tų septynių du tapo ūkininkais, o penki baigė mokslus ir daug nuveikė jaunos valstybės labui.

Pats Pranas Dovydaitis rašo vaikystės neturėjęs. Mat tokioje gausioje ir kurį laiką varganoje šeimoje netruko pradėti žąsiaganio „karjerą“, vėliau buvo „paaukštintas“ piemeniu. Kaime vaikų nelepino.

Mokslai prasidėjo namuose. Penkerių Pranukas jau mokėjo skaityti lietuviškai. Tuoj pat pramoko rašyti ir aritmetikos. Blogiau sekėsi kirilicos raidynas ir rusų kalba. Įsisavinus „lementorių“, pereita prie kantičkų. Vakarais visa šeima draugiškai traukdavo: „Isz rojaus linksma miesta / Yra Heva iszmesta / Dėl wobuola valgima / Per zalczio pagundima / Laukan Adomai zaraz / Jau ne tawo tas dwaras.“ Namuose būta religinių knygų, giesmynų, tad šešerių būsimasis blaivybės skleidėjas ganykloje visu balsu plėšdavo: „Zun per arielka / Duszes ir kunaj, / Tegu jen uzmusz / Wisi perkunaj“.

Septyniolikmetis Pranukas baigė mokslus Višakio Rūdos pradžios mokykloje.

1903 m. Dovydaitis įstoja į tais laikais prestižinę Veiverių mokytojų seminariją. Čia jis ryškiai išsiskiria iš kitų neeiliniais gabumais ir itin geru mokymusi. Žodžio kišenėje irgi neieško. Kai bendramoksliai pasišaipo iš jo kaimiškų apdarų, atkerta taip, kad mažai nepasirodo. Slaptame lietuvių būrelyje skaito Varpą. Tačiau rusinančio pobūdžio seminarija ir joje nuolat vykstantys neramumai Prano netenkina, tad po 2,5 metų ją palieka.

Galvoja apie gimnaziją.

1908 m. Dovydaitis, savarankiškai pasiruošęs namuose, Marijampolės gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą. Tuo metu jo tėviškėje jau šurmuliavo tautiškumo dvasia, pūtė gaivūs lietuvybės vėjai. Dovydaitis visur aktyviai dalyvavo. Gavęs atestatą, įstojo į Maskvos universitetą ir baigė Teisės fakultetą. Dar mokėsi istorijos ir filologijos. Mokslai Maskvoje truko iki 1913 m.

Studijuodamas Dovydaitis daug rašė. Darbus skelbė Aleksandro Dambrausko-Jakšto žurnale Draugija, savo paties įsteigtame žurnale Ateitis, juos leisdavo atskiromis knygelėmis. Darbų temos – istorinė, filosofinė, ideologinė publicistika. Maža to, jis būrė jaunimą į ateitininkų veiklą. Beje, materialiai vertėsi labai sunkiai. JAV lietuvių šalpos organizacija mokėjo menkutę pašalpą, kažkiek paremdavo vietos lietuviai kunigai. Gavęs pirmuosius honorarus, juos išleido knygoms pirkti. Taip pradėjo kaupti biblioteką. Gyveno pasinėręs į knygas ir studijas, nedalyvaudavo pramogose, nesidomėjo moterimis.

Ir vis dėlto. Biologiniam laikrodžiui ėmus reikliai ir garsiai tiksėti, Dovydaitis vedė Marcelę Bacevičiūtę iš gimtojo Runkių kaimo. Jam buvo 26, Marcelei – 28 metai. Dovydaičio vedybos sukėlė didelę sensaciją.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

53

Akiračiai

Studentas tuokiasi su paprasta kaimiete iš skurdžios šeimos! Maža to, jokių iškilmių, vaišių, pulko. Nepaisant visko, Dovydaičiai idealiai sutarė.

Dovydaičių šeima 1918 m. Kaune. Tėvas laiko Jonuką, vidury Onutė, prie motinos – Juozukas (miręs kūdikystėje)

Darbai Lietuvoje

Profesorius

27 metų Dovydaitis grįžo į Lietuvą ir, perėmęs iš Antano Smetonos, ėmė redaguoti Viltį. Dovydaitis žurnalą pavertė dienraščiu. Redakcijos kolektyvas išėjo su Smetona, tad naujam redaktoriui teko pradėti darbą plyname lauke. Viltis tapo ryškiu katalikiškos krypties leidiniu, neapleidžiančiu mokslo bei visuomenės prusinimo reikalų.

1915 m. Viltis užsidarė, o Dovydaitis persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas pirmosios katalikiškos „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. Karo metais ją norėta paversti vokiška gimnazija, tad Dovydaitis protestuodamas iš

Pranas Dovydaitis aktyviai dalyvavo krikščionių demokratų partijos veikloje. Itin ryškus jo asmens indėlis ir iniciatyva buvo žurnalo Ateitis ir Ateitininkų federacijos įkūrimas. Ateitininkija skirta ugdyti jaunimo krikščioniškosioms vertybėms ir Tėvynės meilei. Ji tapo svariu veiksniu formuojant lietuviškąją inteligentiją ir pedagoginę universitetinę veiklą.

1922–1940 m. Dovydaitis dirbo profesoriumi universitete. Kol nebuvo universiteto (1920 m.), aktyviai dalyvavo Aukštųjų kursų veikloje, skaitė filosofijos paskaitas. Įkūrus universitetą, buvo profesoriumi, katedros vedėju, senato sekretoriumi. 1935 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Be filosofijos, dėstė senovės bei viduramžių istorijas ir pedagogikos istorijos kursą. Amžininkai labai aukštai vertino jį kaip mokslininką, bet kaip dėstytoją – vidutiniškai. Visai kitoks buvo Dovydaitis-mokytojas. Gimnazistai vienbalsiai gyrė jo mokymo metodus ir Dovydaitį labai gerbė.

Profesorius gerai mokėjo lotynų, graikų, vokiečių, rusų, kiek silpniau prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek italų, ispanų, olandų.

Smetoniškoji tautininkų partija kreivai žiūrėjo ne tik į krikdemus, bet ir į ateitininkiją, kuri plito vis plačiau ir sparčiau. Iš kitos pusės pasigirsdavo kritiškų pastabų ir apie tautininkų veiklą. Esant tokiai atmosferai, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas ir Jonas Leimonas buvo suimti ir kalinti Kretingos bei Marijampolės kalėjimuose. Tai truko tik 1,5 mėnesio, tačiau buvo suvaržyta jo mokslinė veikla. Šešerius metus laiką leido kaime netoli Čekiškės, į Kauną tik atvažiuodamas. 1936 m. net buvo trumpam atleistas iš universiteto.

Pranas Dovydaitis, Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorius, su V klasės mokiniais 1917 m. kovo 19 d.

pareigų pasitraukė. Direktoriaudamas nuvertė kalnus: subūrė ypatingą mokytojų kolektyvą, sunkias disciplinas pats ėmėsi dėstyti. Maža to, dirbdamas gimnazijoje tuo pat metu leido pedagogikos žurnalą Lietuvių mokykla.

Signataras ir diplomatas Užsimezgus Nepriklausomybės bylai, Dovydaitis, nors ir nebuvo politikos entuziastas, neliko abejingas.

Vilniaus konferencijoje jį išrinko Lietuvos Tarybos nariu.

Posėdžiuose laikydavosi daugumos nuomonės, neišsišokdavo. Tačiau dėl Nepriklausomybės Akto buvo kategoriškas ir 1918 m. vasario 16-ąją jį pasirašė neabejodamas.

54

Tokia jau buvo Dovydaičio dalia, kad jis atsidurdavo blogiausiose vietose sunkiausiu laiku. Jaunai valstybei išplaukti iš drumstų vandenų buvo ypač sunku. Pirmasis ministrų kabinetas su Augustinu Voldemaru priešakyje žlugo. Toks pats likimas netrukus ištiko ir premjero Mykolo Šleževičiaus vyriausybę. Naująją vyriausybę nusprendė pavesti sudaryti Pranui Dovydaičiui. Laikas buvo siaubingas: siautėjo vokiečiai ir rusų bolševikai.

Tad gyventa ant parako bačkos. Dovydaičio vyriausybė išsilaikė vos mėnesį, bet tą bačką gerokai nukenksmino. Priešininkai šį kabinetą pravardžiuodavo „gyvojo rožančiaus kabinetu“, pasišaipydami iš premjero didelio dievobaimingumo.

Politika Dovydaičiui buvo ne prie širdies, todėl, laikydamas šį būtiną darbą atliktu, pasitraukė.

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Okupacija 1940 m. sovietai Dovydaitį iš universiteto atleido.

Kaip signataras gavęs 20 ha žemės, persikėlė į kaimą.

Dauguma inteligentų bėgo į Vakarus. Dovydaitis griež-

Akiračiai

tai atsisakė. Liko visiškas elgeta. Reikėjo kaime užbaigti trobą, kad perkeltų šeimą, o pinigų nebuvo. Tad atkoręs Kaunan ėjo per pažįstamus, kuriuos kadaise rėmė, prašydamas paskolinti. Deja. Pora žmonių, nieko jam neskolingų, paskolino, bet tai buvo katės ašaros.

1941 m. sovietai Dovydaitį suėmė. Lietuvis ir du žydai stribai profesorių sumušė ir išsivežė. Pretekstas: neva jis nesumokėjo pyliavos už 20 ha žemės, nors faktiškai turėjo tik kelis hektarus, kita jau buvo konfiskuota.

Nuvežė į Kauną, vėliau į Donbasą. Sename vienuolyne buvo prigrūsta suimtų lenkų. Atvežtus pusantro tūkstančio lietuvių „apgyvendino“ prie vienuolyno tvoros. Netrukus lenkus kažkur išvežė, o į jų vietą sukišo lietuvius. Trumpam. Ir vėl kelionė traukiniu Šiaurės Uralo link. Sugrūdo į lagerį už 300 km nuo Sverdlovsko. Vasara ten trunka du mėnesius, žiemą temperatūra nukrenta iki –500 C.

Taip pat aktyviai darbavosi leidiniuose Kosmos, Logos, Soter. Buvo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius ir vienas iš Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigėjų (nuo 1933 m. akademikas), Katalikų mokytojų sąjungos kūrėjas, krikdemų darbininkų profsąjungos steigimo iniciatorius. Dėl straipsnio apimties visų jo darbų išvardyti neįmanoma.

Koks buvo?

Tai buvo 171 cm ūgio, kresno kūno sudėjimo, stambių veido bruožų, pilkaakis šatenas. Kalbėjo ir judėjo lėtai.

Palikdavo kaimo žmogaus, nesirūpinančio išore, įspūdį.

Pasižymėjo itin dideliu pamaldumu. Nemėgo, nes nesuprato muzikos, dailės, architektūros. Grožinės literatūros perskaitė vos keletą knygų, tačiau nuodugniai išstudijavo Dantės Alighieri trilogiją ir net rašė apie Pragarą.

Pragaras Žmones kamavo badas, parazitai, nešvara ir sunkus darbas. Teko kirsti mišką, tiesti kelius. Nebe jaunas Dovydaitis greit paliego, todėl buvo perkeltas dirbti lengvesnius darbus. Tačiau ir ten neužsibuvo. Uralo lageriuose jauno, sveiko kalinio gyvenimas trukdavo vos dvejus metus, tai ką jau kalbėti apie šeštą dešimtį einantį žmogų?!

Jį nuvežė į Sverdlovsko kalėjimą, kur naktimis tardė, marino badu, kankino. 1942 m. lapkričio 4 d. „trojka“ pagal 58 straipsnį nuteisė sušaudyti. Palaidojimo vieta nežinoma.

1942 m.

Šeimos likimas Tą pačią dieną, kai suėmė vyrą, Marcelė Dovydaitienė su dukra ir sūnumis buvo ištremti į Tomsko sritį.

Grįžo į Lietuvą 1949 m. Marcelė mirė 1972 m., būdama 88-erių. Palaidota Rasose. Dukra įgijo bibliotekininkės specialybę, vėliau dirbo archyvare. Sūnus Vytautas po gimnazijos studijavo mechaniką, vėliau baigė karo mokyklą. Tremtyje dirbo traktorininku, kroviku. Po kurio laiko buvo įkalintas. Grįžęs į Lietuvą tapo garsiu sklandytoju. Vėliau dirbo kaip savamokslis žurnalistas ir dirbo puikiai. Antrasis sūnus Jonas – taip pat ištremtas, vėliau kalintas. Grįžęs dirbo žurnalistu, po to tapo rašytoju.

Veikla ir darbai Pranas Dovydaitis pirmiausia garsus kaip ateitininkų įkūrėjas ir puoselėtojas. Retas taip supranta krikščionybės skiepijimo tarp jaunimo ne tik individui, bet ir tautai bei valstybei reikšmę. Didžiulis jo nuopelnas yra kryptingas inteligentų ruošimas ir lavinimas jaunoje valstybėje. Itin svarūs moksliniai darbai, publikuoti atskirais leidiniais ir periodikoje. Indėlio į žurnalistiką irgi neįmanoma pervertinti. Dovydaitis įsteigė ir redagavo Ateitį (1911–1940), Naująją vaidilutę (1918–1925), Lietuvos mokyklą (1918–1924).

Šeimą mylėjo savotiškai. Buvo iš tų vyrų, kurie pareina tik pernakvoti. Svečiai stebėjosi, kad jų akivaizdoje žmoną traktavo kaip kokį baldą. Jo prioritetai buvo mokslas ir darbas. Pasak dukros, tėvai tarpusavyje mažai kalbėjosi, tačiau niekada nebuvo susipykę ar susibarę.

Pranas Dovydaitis garsėjo nesavanaudiškumu ir dosnumu. Kai šiomis jo savybėmis imdavo piktnaudžiauti, ant durų pakabindavo plakatą: „PAŠALPŲ NEDUODU.“ Tuštybė ir garbė jam buvo svetimos. Nebuvo skautas, bet kasdienybėje gyveno pagal principą „Dievui, Tėvynei ir artimui“. Štai tokia įvairialypė asmenybė buvo Pranas Dovydaitis.

Atminimo ženklai Tai trys memorialinės lentos Kaune, Lietuvos katalikų mokslo akademijos Dovydaičio vardo premija, Kaune veikiantis Dovydaičio fondas studentams remti, jo vardu pavadinta gatvė Žaliakalnyje, Čekiškės gimnazija ir kt.

2000 m. gegužės 7 d. Pranas Dovydaitis įrašytas į XX amžiaus Bažnyčios Martirologą.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

55

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Netikėti susitikimai su Mergele Marija kine Ramūnas AUŠROTAS dinamas „vyrų valgytojos“ (maneater) vardu. Kine jis gavo moters vampyrės (vamp) pavadinimą: tai moteris gundytoja, kuri naudojasi savo žavesiu, kad užvaldytų vyrą. Moters vampyrės figūra išreiškė tiek nerimą, tiek ir trauką, kuriuos išgyveno vyriškoji visuomenės dalis, susidurdama su XX a. pr. moterų emancipacijos pagimdytu flapper reiškiniu.

Tai būdingai iliustruoja obsesijos (apsėdimo) temą nagrinėjanti F. W. Murnau juosta „Fantomas“ (Phantom, 1922). Pagrindinė siužeto linija pasakoja smulkaus klerko Lorenco pražūtingos meilės moteriai istoriją. Filme sutinkame kelis skirtingus moterų tipažus: flapper – Lorenco seserį Melani, susižavinčią nerūpestingu gyvenimu ir paliekančią namus; femme fatale – Veroniką, turtingo miestiečio dukrą: jos važnyčiojama karieta partrenkia Lorencą; tai jos atvaizdą, kurį stambiu kadru matome Lorenco akimis, jis beviltiškai įsimyli (neatsitiktinai ji yra apsikirpusi flapper stiliumi); ir moterį vampyrę (vamp) – tai restorane Lorenco atsitiktinai (sic!) sutikta Veronikos antrininkė, kurios seksualinės pinklės galiausiai pastūmėja Lorencą į nusikaltimą.

Kaip alternatyva šiam fatališkos moters archetipui pasirodo Mergelės Marijos figūra. Tai reakcija į flapper kultūrą, naujų socialinių papročių kritika, kartu tyros moters bei autentiško moteriškumo ilgesys. Filme fatališkos moters archetipo atsvara yra dvi marijinės figūros: Lorenco ir Melani motina bei knygų parduotuvės savininko dukra Mari. Pirmoji yra Sopulingosios Dievo Motinos (Mater Dolorosa) įvaizdis, ji miršta iš sielvarto dėl vaikų, einančių pražūties keliu. O Mari, sietina su Nekaltai Pradėtosios Mergelės (Immaculata) ikonografiniu tipu, yra kukli, klasikiniu stiliumi besirengianti mergina, įsimylėjusi Lorencą, dėl savo obsesijos jos net nepastebintį. Filmas fiksuoja kultūrinę mergeliškumo vertės slinktį: vyrą labiau traukia moters keliama aistra, bet ne skaistumas. Šios transformacijos apogėjumi laikytume Josefo von Sternbergo „Mėlynąjį angelą“ (Der blaue Engel, 1930). Jame profesorius įsimyli kabareto šokėją Lolą, o filmo pavadinimas – šio personažo apibūdinimas (ją matome ant scenos (altoriaus) mėlyna apranga, tarp butaforinių angelų). Taigi išoriškai Lola mena marijinę figūrą, bet savo etika nuo jos nukrypsta. Kartu šios dvi moterys – motina ir

Kine sutiktume ne vieną personažą, savo būdu ar išvaizda, pasirinkimais ar gyvenimo istorija turintį panašumo į Kristų. Ši personažo ir Kristaus Asmens analogija literatūroje būtų vadinama tropu. Kino teorijoje jam nusakyti vartojama speciali sąvoka – kristinė figūra (Christ figure). Panašiai kaip Jėzaus atvaizdas tapyboje leidžia simboliniu būdu ką nors apie Jį pasakyti, taip ir kristinė figūra kine yra būdas netiesiogiai kalbėti apie tai, koks yra Dievo Sūnus. Taikydami tą pačią metodologiją, kinematografinį personažą, turintį panašumo į Mergelę Mariją, vadinsime marijine figūra.

Marijinės figūros, kaip Mergelės Marijos atspindžiai kine, leidžia praplėsti sociokultūrinio Marijos interpretavimo ribas, o būdas, kuriuo evangelinė Marijos istorija yra suaktualinama, padeda atskleisti tai epochai būdingus vyrų ir moterų lūkesčius.

Tuo tikslu pasižiūrėsime į vokiškąjį ekspresionizmą, kinematografinį stilių, atsiradusį Veimaro Respublikos laikais, kai dėl Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje pradėjo sparčiai irti tradicinis gyvenimo būdas. Vokiškasis ekspresionizmas fiksavo tiek socialinių normų kaitą, tiek ir atožvalgą į tradicinio gyvenimo būdo etosą. Tuomet Švč. Mergelės Marijos figūra iškilo kaip etinis ir moralinis moteriškumo (siaurąja prasme) ir tradicinių vertybių (plačiąja prasme) standartas, kurio, iš vienos pusės, jau ilgimasi, iš kitos pusės – į jį dar gręžiamasi. Nors ir ekstravagantiško stiliaus, vokiškojo ekspresionizmo filmų turinys buvo konservatyvus.

Stilistiškai šios mokyklos susiformavimą paskatino „Gražiojoje epochoje“ (Belle Époque) atsiradusi ekspresionistinė dailė ir modernistinė architektūra, tačiau karo trauma diktavo savo siužetus. Karas sujaukė nusistovėjusią socialinę tvarką, kėlė socialinio nesaugumo jausmą, papročių ir normų sumaištį, o ypač seksualinės moralės srityje. Karas sujudino ir tradicinius socialinius vaidmenis. Į viešąją erdvę, kur iki tol iš esmės dominuoja vyrai, ateina moteris: politinėje plotmėje vyksta sufražisčių judėjimas, kultūroje atsiranda flapper stilius.

Jis reprezentuoja tas laikmečio moteris, kurias šiandien tikriausiai pavadintume pirmosiomis feministėmis. Jos nesilaikė anksčiau moteriai galiojusių socialinio elgesio normų: dėvėjo trumpus sijonus, trumpai kirposi plaukus, viešojoje erdvėje pasirodydavo be palydos, vartojo alkoholį ir tabaką, laisvai žiūrėjo į lytinius santykius. Šiuo periodu į kiną iš literatūros ateina fatališkos moters (femme fatale) archetipas, anglakalbėje erdvėje dar va56

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

mergelė – yra Bažnyčios, saugančios tradiciją, provaizdis (Lumen gentium 63), o filme atrodo kaip etinis ir moralinis moteriškumo standartas.

Marijinių figūrų atsiradimas vokiškajame ekspresionizme sietinas su rašytojos ir scenaristės Theos von Harbou vardu (būtent ji adaptavo Gerharto Hauptmanno romaną filmui „Fantomas“). Lemiamas įvykis jos gyvenime buvo susitikimas su režisieriumi Fritzu Langu.

Ir von Harbou, ir Lango kūryba pasižymėjo polinkiu į socialinį komentarą, savalaikį, taiklų ir pranašišką („Metropolis“, 1927). Abu buvo kilę iš katalikiškos aplinkos, taigi katalikybė jiems buvo nesvetima, o jos ikonografinė tradicija – pažįstama. Galiausiai vokiškasis ekspresionizmas su stilizuota, simbolius ir alegorijas mėgstančia kino kalba labai tiko katalikiškai jų vaizduotei. Bendradarbiaudama su Langu, von Harbou greitai tapo viena garsiausių scenarisčių Vokietijoje.

Pirmąją vizualinę sąsają su Mergele Marija matome jos filme „Judantis atvaizdas“ (Das Wandernde Bild, 1920). Filme pasakojama apie radikalų, laisvą meilę išpažįstantį filosofą. Jis prisiekia, kad niekada nesusiteps santuokos saitais, nebent Mergelės Marijos statula pajudėtų iš savo vietos.

Mergelės Marijos statulos stebuklingo atgijimo motyvas tuo metu ir literatūroje, ir kine buvo labai populiarus. Nebyliojo kino laikotarpiu pasirodė net keturi tokio siužeto filmai: „Stebuklas“ Vokietijoje (Das Mirakel, 1912) ir Jungtinėje Karalystėje (The Miracle, 1922), „Provanso legenda“ JAV (The Legend of Provence, 1913), „Legenda apie seserį Beatričę“ Prancūzijoje (La légende de soeur Béatrix, 1923). Literatūrinis jų šaltinis – XIII a. cistersų vienuolyno abato Cezarijaus iš Heisterbacho hagiografiniame veikale Pasakojimai apie stebuklus (Dialogus miraculorum, 1219–1223) užfiksuotas pasakojimas apie vienuolyną palikusią vienuolę Beatričę, į kurios vietą stoja atgijusi Mergelė Marija.

Tačiau von Harbou traktuotė yra kiek kitokia: tam, kad išspręstų siužeto akligatvį, režisierė taip pat naudoja deus ex machina strategiją, bet ją sumodernina.

Veiksmas vyksta kalnuose, kur kaip atsiskyrėlis gyvena priesaiką davęs filosofas. Marijos statulą filme nuneša sniego nuošliauža. Scenarijaus autorė filme panaudoja inversiją: ne Marijos statula atgyja, kad pakeistų nesančią vienuolę, bet moteris atlieka gailestingumo darbą (ji lanko mirštančią kaimo moterį, o šiai mirus nusprendžia įsivaikinti jos kūdikį), t. y. atlieka Mergelei Marijai būdingą Gailestingosios Motinos vaidmenį.

Atsitinka stebuklas. Neradęs įprastinėje vietoje statulos, atsiskyrėlis slėnyje pamato figūrą, panašią į Mariją ir nešančią kūdikį. Jis pamano, kad Marija pajudėjo ir dėl to yra atleistas nuo pažado. Ši vaizdų sutaptis ne atsitiktinumas ar autoriaus įnoris – ji galima tik dėl siužeto sutapties, t. y. personažo atliekamo veiksmo, darančio jį panašų į Mergelę Mariją. Šis filmas yra tuo

metu populiarėjančių laisvų meilės ryšių socialinis komentaras, siūlantis to meto moteriai etinį atsaką į juos marijinėje perspektyvoje.

Kultiniame filme „Metropolis“, tapusiame mokslinės fantastikos kine etalonu, sutinkame ryškiausią vokiškojo ekspresionizmo marijinę figūrą. Nors jį režisavo Langas, tačiau iš tikrųjų tai daugiau buvo von Harbou opus magnum. Remdamasis į biblinį pagrindą, filmas išreiškė ir jos suvokimą apie moters vietą visuomenėje, ir lūkesčius, susijusius su moteriškumu. Savo išvaizda ir charakteriu, veiksmais ir likimu tai yra marijinė figūra par excellence.

Jau pirmas susitikimas leidžia ją identifikuoti kaip marijinę figūrą. Joje matome Amžinąjį sodą, Metropolio miesto valdančiųjų sukurtą oazę savo vaikams (gerovės valstybės analogija). Nerūpestingą rojaus atmosferą sutrikdo netikėtai pasirodžiusi nepažįstamoji su būriu prie jos besiglaudžiančių vaikų. Tai lengvai atpažįstamas Gailestingosios Mergelės ikonografinis tipas, Vokietijoje turintis Mergelės Marijos su apsiaustu pavadinimą (Schutzmantelmadonna): jis vaizduoja Mariją, po kurios apsiaustu glaudžiasi užtarimo prašantys tikintieji.

Savo siužetu filmas „Metropolis“ – tai Herberto Wellso romano Laiko mašina perdirbinys su kur kas stipriau išreikšta Karlo Marxo mintimi apie klasinį pasidalijimą.

Savo koncepcija šis filmas atstovauja krikščioniško mąstymo paradigmai, nes laiko, jog socialines, politines ir ekonomines įtampas galima išspręsti susitaikinimo keliu. Apie tai po ketverių metų kalbėjo popiežius Pijus XI savo enciklikoje Quadragesimo anno.

Marijinė figūra filme atlieka tarpininkės (mediatrix) vaidmenį (LG 62). Įdomu tai, kad jis teologiškai teisingas. Kaip paaiškėja vėliau, ji nėra tarpininkė pati savaime, bet reikalinga kaip Tarpininko, kuris turi ateiti, tarpininkė. Ji – agentas, kuris pažadina (pagimdo) tikrąjį Tarpininką, kuriam lemta sutaikinti žmones ir išgelbėti juos iš pražūties. Būtent apie tokį – priklausomą – Marijos vaidmenį, ir kalba Bažnyčios mokymas (LG 62). „Metropolis“ yra apokaliptinis filmas. Atidžiai skaitydami Bibliją, matome, kad Marija ar jos provaizdis Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

57

Atokvėpio valandai

sutinkami lemtingomis arba apokaliptinėmis išganymo istorijos akimirkomis.

Pradžios knygoje skaitome apie pirmąją moterį Ievą, protomariją, kuri, kaip ir Mergelė, buvo sukurta be nuodėmės ir kuriai teko patirti nuopuolio apokalipsę. Filme tai reprezentuoja mirusi Metropolio šeimininko žmona Hel. Vėliau Mergelė Marija, sakanti fiat ir atverianti vartus išganymui. Galiausiai Apreiškime Jonui aprašyta Moteris, kuri yra Bažnyčios provaizdis. Filme jas abi jungia Marijos personažas. Šis susiejimas leidžia į siužetą įvesti antimarijinę figūrą – Moterį-Mašiną. Tai Apreiškime Jonui aprašyta didžioji Babelė, filme įgaunanti antropomorfinį pavidalą ir užduotį – sunaikinti Mariją (Bažnyčią). Į vokiškojo ekspresionizmo filmus marijinę figūrą įvedusiai Theai von Harbou asmeniniame gyvenime sunkiai sekėsi išpildyti pačios apibrėžiamą etinį ir moralinį moteriškumo standartą. Išsiskyrusi su aktoriumi Rudolfu KleinRogge, ji ištekėjo už režisieriaus Lango. Ilgai pakentusi jo lakstymą paskui jaunas moteris, galiausiai pati įpuolė į romaną su 17 metų už ją jaunesniu žurnalistu iš Indijos. Taigi jos knygose ir scenarijuose sutinkamos marijinės figūros išreiškė savo pačios širdyje nešiotą tyros moters ir autentiško moteriškumo ilgesį. Ir tikriausiai būdingą ne tik jai, bet ir kiekvienai moteriai.

Šeimyniniai laiškai

Amatas ir man Giovannino GUARESCHI Tą vakarą po vakarienės paliepiau Aistruolei: – Kuprinę (žodžių žaismas: nes italų kalboje tas pats žodis reiškia rankinę ir nemažai kitokių dėtuvių; vert. past.)!

Aistruolė pažvelgė į mane, paskui atsisuko į Margaritą.

– Tėtis nori karšto vandens šildyklės. Kur ji?

Energingai įsikišau: – Neprašiau karšto vandens šildyklės! Noriu tavo mokyklinės kuprinės.

Aistruolė atrodė labai nustebusi.

– Mano kuprinės? – sumurmėjo. – Ir kam ji tau?

– Noriu pamatyti, ką veiki mokykloje.

Aistruolė palengva ir burbėdama pasuko žurnaliukų kampo link.

– Šiaip, jei kiekvienas rūpintųsi savo reikalais, būtų geriau!..

Gavau kuprinę ir pradėjau vartyti sąsiuvinius. Labiausiai domėjausi rašyba, dėl to ir aptikau tai, kas man smarkiai parūpo.

TEMA: Papasakok apie savo tėvus. Aprašyk jų gyvenimą, charakterį ir darbą.

DĖSTYMAS: Mano tėvai yra geri žmonės. Mano mama yra židinio angelas ir ant „Liquigas“ (dujinė viryklė; vert. past.) ruošia kvapnius patiekalus, kurie džiugina mūsų stalą. Tačiau man mieliau dešra, geras kumpelis ir virtos bulvės. Mano mama visada jaudinasi dėl tvarkos, kitaip žmonės sako, jog esame panašūs į čigonus. Tad kasdieną pakviečia ponią, kuri labai gerai lopo, siuva ir lygina, kuri į vietas sudeda mūsų ir tėčio drabužius.

Mano tėtis yra šeimos atrama ir labai darbštus, nes visada sukinėjasi namuose kaldamas vinis paveikslams, prisukdamas vandens čiaupo veržles, reguliuodamas skysto kuro šildymo katilą arba prižiūrėdamas mūrininkus ar stalių. Mano tėtis retkarčiais nuplauna automobilį ir jį nusausina odine šluoste. Taip pat įpila vandens į radiatoriaus skylę ir stebi tepalų lygį variklyje.

Mano tėtis taip pat sugeba rašyti mašinėle, juodai arba raudonai. Jam patinka skaitymas, ir jis skaito daug laikraščių. Kas savaitę tėtis važiuoja automobiliu į Milaną ir vėliau sugrįžta, o mano mama džiaugiasi, nes reikia arba sutvarkyti šviesą, arba papildyti kuro, arba prisukti didįjį laikrodį ir taip toliau.

Mano tėvai irzlaus būdo, tačiau geri ir gana mieli, ir nors kartais mane suerzina, aš jiems visada atleidžiu.

* * *

Perskaičiau dėstymą, po to kreipiausi į Aistruolę.

– Tai visas tavo tėvo darbas susideda iš paveikslų kabinimo, laikrodžio prisukimo ir važiavimo į Milaną. O kur paimu šlamančiųjų, kurių reikia man ir jums pragyventi?

Aistruolė trūktelėjo pečiais.

– Pati nesirūpinu kitų reikalais.

– Išmintinga taisyklė! – pareiškiau. – Tačiau dukra turėtų bent jau žinoti apie savo tėvo amatą. Ar nežinai, kad aš ne tik tvarkau kriauklės čiaupą ir apšvietimo jungtuką, bet ir rašau laikraščiams bei leidžiu knygas?

– Aišku, kad žinau, – atsakė Aistruolė. – Tačiau tai nėra toks amatas kaip staliaus, gydytojo, mechaniko ar advokato.

58

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai

– Ir kas tada tai yra?! – sušukau.

– Tai tik šiaip. Visi gali apie kažką rašyti. Tačiau jei nesi daktaras, nesugebi nupjauti kojos.

Pasipiktinau.

– Tai tavo tėvas yra paprasčiausiai nevykėlis, neturintis amato?!

Aistruolė nenustebo.

– Apie amatą kalbama tada, kai kas nors daro tai, ko reikia. Kai kam nors reikia drabužio, kviečia siuvėją, kai kam nors reikia vaisto, kviečia gydytoją, kai kam nors reikia stalo, kviečia stalių. Šitie yra amatai. Niekas niekada nekviečia rašytojo, kai reikia liūdno arba linksmo pasakojimo.

– Vis dėlto tu skaitai savo knygų ir žurnalų istorijas! – surikau.

– Tai nesusiję dalykai, – atkirto Aistruolė. – Yra vaikų, kurie jų neskaito, ir nieko neatsitinka. Tačiau jei kokiam vaikui suplyšo batai ir nėra batsiuvio, kuris juos sutvarkytų, jis turi eiti basomis, arba jei koks žmogus turi eiti į teismą ir neturi advokato, atsiduria kalėjime.

Negalėjau su Aistruole pradėti tokios plačios diskusijos, kaip šiuo atveju reikėjo.

Be to, užbėgdama už akių, įsikišo Margarita.

– Štai, – atsiduso Margarita. – Faktai dar kartą patvirtina, kad aš teisi. Kiek kartų tau sakiau: „Išlaikyk egzaminus, Džiovanino, gauk diplomą. Įgyk amatą. Niekas tau netrukdys paskui toliau rašyti, bet būsi žmogus savo vietoje, o ne nevykėlis, be išmanymo ir vietos.“ Nesiskųsk, jei šiandien tavo vaikai tau sako, kad neturi amato. Įsikišo Albertino.

– Jei tėtis norėtų, – pasakė Margaritai, – galėtų dabar išlaikyti egzaminus ir gauti diplomą!

– Per vėlu! – atsakė Margarita. – Jis turėtų pradėti viską nuo pradžių, nes nieko nebeatsimena. Argi nematai, kad nebesusigaudo, kai tu jo paprašai paaiškinti lotynų arba matematiką.

– Nesvarbu, – protestavo Albertino. – Jei stengtųsi, padarytų. Jis protingas.

– Protas nenaudingas, kai visiškai trūksta atminties.

Kas padaryta, padaryta. Vilčių daugiau nebėra.

Savo balsą leido išgirsti Aistruolė.

– Jei negali gauti diplomo, visada galėtų užsiimti kitu amatu. Pavyzdžiui, atidaryti krautuvę. Norint būti krautuvininku, nereikia diplomo.

Margarita nusijuokė.

– Imtis prekybos žmogui, kuris per visą savo gyvenimą sugadino visus savo reikalus, pasirašydamas labiausiai nevykusias sutartis, uždirbdamas dešimt ten, kur jo vietoje kiekvienas uždirbtų šimtą?! Net negalvok apie tai: jei atidarytų krautuvę, žlugtų per 15 dienų.

– Galėtų būti agentu, – pasiūlė Albertino.

– Jis jausmingas: jokia prekybos forma jam netinka.

– Galėtų būti sunkvežimio vairuotoju, – pareiškė Aistruolė. – Turi teises ir moka vairuoti.

Margarita papurtė galvą.

– Sunkus amatas. Jis jau senas, ištąsytais nervais, pavargusiomis akimis.

Aistruolė pažvelgė į mane nuoširdžiai gailėdamasi.

– Tai ką, – nuliūdo, – vargšelis visai nieko negali daryti?

Margarita papurtė galvą.

– Visiškai nieko. Gali tik toliau taip traukti diena po dienos, kaip darė iki šiandienos. Toliau gyventi kaip paukščiukas ant šakelės. Išsiblaškęs ir nesusivokiantis nuo tos dienos, kai jį pažinau.

Aistruolė sukilo.

– Nereikia dabar pasakoti istorijų! – pasakė Margaritai. – Kodėl už jo tekėjai, jei buvo išsiblaškęs ir lengvabūdis?

Margarita skėstelėjo rankomis.

– Galbūt todėl, kad buvau dar didesnė lengvabūdė už jį?

Aistruolei motinos prisipažinimas padarė didelį įspūdį. Ji nutraukė kalbą ir pasišalino sutvarkyti savo kuprinės. Mačiau, kad prieš įsidėdama rašybos sąsiuvinį jame kažką parašė, tad kai visi nuėjo į lovas ir likau vienas, išsitraukiau sąsiuvinį ir aptikau, kad temos apie tėvus dėstymas buvo papildytas.

Mano tėtis rašo laikraščiams, bet jo amatas yra vairuoti sunkvežimį. Ir mano mama gali vairuoti sunkvežimį, ir kai mano tėtis turi leistis į ilgas keliones, vairuoja mano mama, o jos vyras ilsisi ant kabinos gulto. Mūsų sunkvežimis yra skystu kuru varomas „Fiat“, paskutinis modelis.

Jis labai gražus, ir ant kabinos priekio didelėm raidėm užrašyta: „Dieve, gelbėk mus.“ Aistruolė nušlavė nuo kelio visas kliūtis ir mane pakėlė sunkvežimio vairuotoju. Ir, atsižvelgdama į mano negalavimus bei norėdama palengvinti man darbą, šalia manęs kaip antrąjį vairuotoją pasodino Margaritą.

Amatą turėjau ir aš.

Užgesinau šviesą ir pasiekiau antrąjį vairuotoją, kuris miegojo ant kabinos gulto mūsų sunkvežimyje.

Netrukus sapnuose uoliai žygiavau tuščiomis gatvėmis.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

59

Sveikata

Meg Sanchez nuotrauka

Tamsioji saulės pusė

Laukti vieniems yra kančia, kitiems – džiaugsmingas nekantravimas. Laukėme ar visai nelaukėme, vasara vis tiek neišvengiamai atėjo. Vėl žvalgomės į debesų properšas, tikimės saulėtų dienų. Atostogaujantiems linkime gero oro. Lekiame lėktuvais ten, kur saulėta. Taip norisi pliką kūną saulei parodyti, pasiskrudinti, atspalvį įgauti. Manome, kad dėl sveikatos, vitamino D, imuniteto. Kai kurie dėl grožio. Teisingai manome.

Tačiau kad ne laiku, per anksti neatsidurtume „anapus saulės“, – kaip giesmėje giedama, kur „tik vienas džiaugsmas ten begalinis“, – protingai tos saulės pasisaugokime. Odos vėžys sėkmingai gydomas tik tuomet, kai anksti nustatomas. Riziką susirgti odos vėžiu didina visi aplinkos kancerogenai – tabakas, asbestas, kosmetikos parabenai, maisto konservantai; prigimtis ir paveldimumas – panašios ligos giminėje, šviesi, raudonai nudeganti oda; ultravioletiniai spinduliai – soliariumai, nesaikingas kaitinimasis.

Nuo 11 iki 16 valandos būkime pavėsyje, galvos apdangalas tegu meta še-

60

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

šėlį ant veido, ausų ir sprando, nešiokime akinius nuo saulės, apsivilkime marškinėlius, 15–30 minučių prieš išeidami iš namų tepkimės apsauginiais kremais, turinčiais aukštą apsaugos faktorių (SPF>30), ir kartokime tai kas dvi tris valandas. Kremo kiekis, reikalingas vienam kartui – maždaug šeši arbatiniai šaukšteliai. Netaupykime. Geriau, kai ant kremo pažymėta „plataus spektro“ ir „atsparus vandeniui“. Oda nudega ir vandenyje. Spindulius atspindi asfaltas, smėlis, betonas, vandens paviršius, todėl valtyje, ant liepto, sporto aikštelėje gausime didesnę ultravioletinių spindulių dozę. Pro debesis prasiskverbia iki 90 proc. šių spindulių, tad saugokimės ir apniukusią dieną. Kūdikių oda labai jautri, jų visai nereikėtų laikyti saulėkaitoje, nes vaikystėje patirti nudegimai didina odos vėžio riziką. Vitamino D pasigamina vos 15 minučių saulei pakankamai apšviečiant ketvirtadalį kūno. Geriausias auklėjimo būdas – pavyzdys. Jei norime, kad mūsų vaikai įgustų tinkamai saugotis saulės, darykime tai patys drauge su jais.

Bazalioma – dažniausia (70–80 proc.) odos vėžio forma. Ji nelinkusi plisti į kitus organus, auga labai lėtai, puikiai pagydoma. Pasireiškia kaip mėnesį ar ilgiau negyjantys netaisyklingų formų šašai, paraudimai. Antrasis pagal dažnumą (9–19 proc.) – plokščialąstelinis odos vėžys. Kiek agresyvesnis, bet gydymo rezultatai geri. Pasireiškia kaip kietas raudonas guzelis, plokščia žvynuota ar šašuota žaizda. Rečiausiai pasitaiko (apie 5 proc.) melanoma. Tačiau ji agresyviausia, mirtingumas nuo jos – iki 71 procento. Anksti, pirmoje stadijoje, pradėjus gydyti, kol melanoma neišsisėjo į kitus organus, pagydoma

apie 90 proc. ligonių. Bėda, kad ši odos vėžio forma progresuoja per keletą savaičių. Pusė melanomos atvejų vystosi apgamuose. Kita pusė – bet kur kitur.

Odos vėžio neskauda. Pabėrimų ar šašelių nelaikome rimta liga, nerodome daktarams, todėl ligą ir užleidžiame.

Dermatologo konsultacijai nereikia siuntimo. Kreipkitės, jeigu atsirado ir keletą savaičių negyja neįprasta žaizdelė, pasikeitė odos išvaizda, atsirado dėmė, iškilimas, keistų jutimų – niežti, šlapiuoja, pakraujuoja. Naujų apgamų paprastai atsiranda iki keturiasdešimties metų.

Susiformavę vyresniame amžiuje linkę supiktybėti. Įtarti, kad apgamas pažeistas vėžio, reikėtų, jeigu jo kraštai tampa nelygūs, spalva netolygi, jeigu jį skauda, jis greitai didėja, įtrūksta ar pakraujuoja.

Nereikėtų apgamų pažeisti, ypač skutantis. Jei apgamas trinasi į drabužius, pasitarkite su gydytoju dėl jo pašalinimo.

Bent keletą kartų per metus save ir savo artimuosius apžiūrėkime nuo galvos iki kojų, net tarpupirščius. Įvertinkime, ar neatsirado įtartinų odos pakitimų.

Ne tik kancerogenai ir ultravioletiniai spinduliai sukelia vėžį. Nusilpusi, nualinta, pažeista imuninė sistema neužtikrina reikiamos apsaugos. „Kaip stiprinti imunitetą?“ – dažnai girdžiu klausiant.

Svarbu higiena, ypač dvasinė.

Mityba irgi – saikingai vartoti viską, kas susivartoja. Ir be saiko dalyti viską, ko dalijant daugėja: džiaugsmo, šviesos, užuojautos, meilės...

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Gyvenimas kaip senas vynas

s Kk rRu oUp o O P O S Vanda IBIANSKA Du dalykai ateina neišvengiamai: vasara ir rinkimai. Pirmą jau turime, antro laukiame. Abiem būdingas vienas bendras bruožas – jais visada esame nepatenkinti. Nepamenu, kad kas sakytų: „Kokia šiemet graži vasara!“ Tai jau ne. Lietuvių nuomone, ji esti per šalta, per karšta, per lietinga, per sausa. Geros nebūna. Ypač žemdirbiams. Jeigu tarpukaryje būtume persikėlę į Madagaskarą, gyvenimas būtų kitoks! Tiesa, ten tektų saugoti ir puoselėti lemūrus, iš kurių neva esame išsivystę.

Kiti sako, kad iš beždžionių, ir tai panašiau į tiesą. Kad ir kaip būtų, vasara Lietuvoje, visų bendra nuomone, yra permanentinis šlamštas.

Su rinkimais labai panašiai. Nebuvo valdžios, kuria būtume patenkinti. Ir kaip galėjo būti? Išperėjome berniukus (visi jie kažkieno sūnūs ir anūkai), kurie nežino, kas yra sąžiningumas, padorumas, garbė, Tėvynė. Kitaip sakant, užauginome moralinį broką. Toji jų moralė yra ne žemiau grindjuostės, o žemiau gruntinio vandens. Priveisėme reikiamą kiekį, t. y. tiek, kad sudirbtų valstybę ir mūsų visų gyvenimą. Tai ribotas kiekis. Visą kitą publiką, vadinamą rinkėjais, galima įvardyti kaip vištų aljansą. Aš irgi jam priklausau, nes tapau pasyvi. Vištos kandidatų nepriremia prie sienos ir neišreikalauja pateikti konkrečią (!!!) programą ir itin konkrečius (!!!) būdus, kaip ją vykdys. Apskritai rinkėjai į susitikimus vaikščioja nenoriai. Jie labiau vertina televizorių. Kai koks nors nuovokus dėdukas susitikime kandidatą įvaro į kampą, tas ilgai muistosi, lyg ruošdamasis padėti kiaušinį, ir galiausiai atsako nei šį, nei tą. Va taip. Ir nepykite, nes tai tiesa. Pati irgi esu višta, ką ir pripažįstu, nes tikiu kiekvienu gavriku. Na, gal ne kiekvienu, bet visko pasitaiko.

Jei daugiau mąstytume ir būtume aktyvesni, neturėtume tiek banditų, žemgrobių ir net kadaise Artumai rašiusios korpulentiškos mergelės, prisiėmusios Aleksandro Matrosovo vaidmenį Karbauskiui ginti. Kaip žinome, rusai tą Matrosovą laiko didvyriu, o užsienio psichiatrai pateikia kaip klasikinį bepročio pavyzdį.

* * *

Rūsio spintelės stalčiuje tarp kitų senų žurnalų aptikau 1990 metų Krantų numerį. Nieko neprisiminiau, tad ėmiau vartyti iš naujo. Gera širdyje patapo skaitant latvių intelektualų šiltus, meile persunktus žodžius Lietuvai.

Ypač glostė širdį žymios filosofės, filologės, Dostojevskio kūrybos tyrinėtojos Zentos Maurinios tekstas. Krūptelėjau perskaičiusi, kad ši pasaulinio garso mokslininkė užjaučia lietuvius, jog jie kultūriškai smarkiai atsiliko nuo brolių latvių. Skaitydama toliau, aš, neišprususi višta (še

tau ir universitetinis išsilavinimas...), sužinojau, kad Latvijoje baudžiava panaikinta vos ne pusšimčiu metų anksčiau, nebuvo tokių baisumų dėl rašto uždraudimo ir turėta daugiau laisvių. Cha! Bepigu tada jiems! Ir dar srovenantys didžiulės germanų kultūros upeliai. O mus, vargetas, tik mindžiojo, lupo, kankino...

* * *

Oi, oi, dejuoja žinovai, Orientas ima prarasti savo moralinių vertybių sistemą. Gal kažkiek ir praranda, bet... Kinų, japonų, korėjiečių kultūros skaičiuoja ilgus tūkstantmečius. Jų vertybės per tokį laiką įsitvirtino genetiškai. Rytietis nesuvokia, kaip galima negerbti seno žmogaus. Juk jame glūdi vienokie ar kitokie išminties klodai. O pas mus?! Senatvė yra metas, kai žinai daugybę atsakymų, bet tavęs niekas neklausia. Ir dar. Senatvė yra silpnėjimo metas. Jaunas rytietis tai supras ir senam pagelbės. Pas mus sutryps. Žodžiais ir veiksmais. Štai kaip keičia žmogų kultūra. Jos reikšmės neįmanoma pervertinti. Kultūra yra tikėjimo padarinys, jo tikroji dukra. Visos jos gimė ir išaugo iš tikėjimo. Koks mūsų berniukų požiūris į tikėjimą ir kultūrą? Ai, jo išvis nėra. Tokia žolė šalia tako ir tiek. Kitas klausimas – pinigai. Ir pagalbinė priemonė jiems grobti – valdžia. Toji dar maloni ir tuo, kad ją turėdamas gali kitą niekinti. Oi, pasijunti tooooks stiprus!

Ir ištiko gi mane pagava baksnoti į slėpsnas valdžios tiglyje burbuliuojantiems politiniams gyvūnams, o priedo dar ir rūstauti ant tėvynainių ir savęs pačios. Fui.

* * *

Geriau jums papasakosiu, kaip dalyvavau gatvės muštynėse.

Ties mano virtuvės langu keturi paaugliai užsipuolė moterį, vedančią gražutį mulatuką. Praeinantis senas respektabilus vyras puolė ginti bernų apsuptą moterį, t. y. bartis. Tada vienas iš bernų taip trenkė kumščiu senam žmogui, kad tas parkrito. Galvojau šviesos greičiu: kol atvažiuos policija, bernų ir pėdos bus ataušusios. Farai surašys popieriuką ir išvažiuos. Tada aš kažkaip spontaniškai čiupau nuo neatmenamų laikų prie durų stovinčią tvirtą tėčio lazdą ir kaip buvusi (su frotiniu chalatu ir šlepetėmis) išlėkiau talžyti bernų. Pirmam užtvojau Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

61

Gyvenimas kaip senas vynas

per nugarą taip, kad suklupo, kitiems pyliau, kur pakliuvo. Bernai per sekundę išgaravo kaip kamparas. Verkianti moteris su vaikeliu nubėgo, o senolis liko gulėti. Patikrinau, ar niekas nelūžo, nesvaigsta galva, nepykina. Kadangi „greitukės“ jis kategoriškai atsisakė, tai palydėjau savo gatvele link sesers, kur jis ir ėjo.

Taip boba prikūlė keturis bernus, pasirodo, dar ir bailius. Paskui chalatuota ir su šlepetėmis, persimetusi per petį lazdą, vis dar kovinės parengties parėjau namo.

Troškinys buvo prisvilęs. Tiek to. Kadangi mušiausi, reikėtų eiti išpažinties. Neisiu. Tegu baudžia po mirties.

Jeigu reikės, vėl eisiu muštis.

* * *

Dabar šiek tiek vėl papiktinsiu. Štai kaip.

Galvoju, kad Lietuvoje labai gražu, be to, joje gera gyventi. Kai važiuoji per kaimus, jau retai pamatysi griūvančią trobą. Namai lentelėmis apkalti ir gėlių pasodinta. Koks traktorius, žiūrėk, stovi. Ir mašinikė ar dvi.

Mieste gyvenimas be automobilio beveik neįsivaizduojamas. Tegu ir drandaletą, bet turi net aštuoniolikmečiai. Parduotuvėse maisto į vežimėlius krauna tiek, lyg kareivių kuopą maitintų. Ir ne perlinių kruopų. Gatavų drabužių, batų parduotuvės irgi laikosi. Gero gy-

venimo rodiklis yra ir, labai atsiprašau, šūdukų parduotuvėlės (tą negražų žodį kalbininkai akceptavo, primenu sergantiems lėtiniu lituanizmu). Jose pilna nereikalingų daiktų už labai didelę kainą.

Antai nelabasis užnešė mane į juvelyrikos dirbinių parduotuvę nervams nuraminti. Nesakysiu, ką pirkau, bet nusiderėjau beveik per pusę. Paskui kokias 20 minučių nuotaika buvo puiki. Kadangi susigiedojau su pardavėja ir savininku, tai prie daikto ir apklausiau. Sakė, kad jaunimas perka papuošalus su cirkoniais, solidi publika su deimantais. Bet didesni briliantai paklausos neturi.

Parduotuvė ruošiasi plėstis. Tas faktas verčia abejoti visuotiniu skurdu.

Kai ateina žiema, damos ir nedamos apsivelka audinių, Swakara karakulio kailinius. Turbūt irgi iš skurdo.

Teisybės dėlei turiu tiesiog rėkte išrėkti, kad pensininkus tai jau rabavoja vidury baltos dienos. Pažeidžiamiausia socialinė grupė yra akivaizdžiai fiziškai naikinama.

Kaip galima išgyventi iš 300 eurų pensijos? Zimbabvėje gal ir galima, bet pas mus... Kadangi esu optimistė, tai viliuosi, jog neilgai trukus pensininkus pavyks uždubasinti, senstančiųjų gyvenimo trukmę sumažinti, ir Suvalkijoj vyšnios vėl žydės!

Kaip supratote, čia buvo apie tą atskirtį.

Liepa ir rugpjūtis – puikūs mėnesiai. Daug smagių susiėjimų, pasibuvimų, priėmimų. Tik, šiukštu, be alkoholio! Silkutę ir kitus patiekalus užgerkite tyru vandeniu iš čiaupo. Nepamirškite, kad sultys, gira, juoda duona turi po kelis procentus alkoholio! Išgėrę vandens, šalto pieno, arbatos gražiai padainuokite „Bijūnėlis žalias“, ir net paskutinis vargeta pasijus toks laimingas, kad ims girti Karbauskį beigi Agnytę Širinskienę. Apie Verygą nė kalbėti netenka.

Linksmų, smagių ir, žinoma, blaivių atostogų!

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * * Kalbasi du sodininkai.

– Augalams patinka, kai su jais kalbiesi.

– Puiku, eisiu dabar įžeidinėti piktžolių.

* * * – Mano ausys didelės?

– Ne… – Tai gal dantys kreivi?

– Na, ne…

– Tai kurių galų tu mane zuikučiu vadini?

* * * – Ar Austrijos sostinė – Viena?

– Tai ne, dvi?

62

Artuma 2018 m. liepa–rugpjūtis

* * *

– Anūkėli, būdamas tavo metų aš jau dirbau.

– O būdamas tavo metų, seneli, aš vis dar dirbsiu.

* * * Sąžinę sugalvojo blogi žmonės, kad ji griaužtų gerus.

* * * Siūlų pirkimas ir mezgimas – tai du atskiri hobiai.

* * * – Susirinkome ant šios kalno viršūnės svečioje šalyje, išleidę daug šeimos ir giminės pinigų, apsimesti, kad jūsų santuoka pernelyg ypatinga jūsų parapijos bažnyčiai...

Ateik

ir sek paskui mane!

Lk 18, 22

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami birželio 18 d.–liepos 31 d., darbo dienomis 9–13 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 2 d., 10 val.

Informacija darbo dienomis 9–13 val., tel. (8 37) 32 37 34, el. p. seminarija@kn.lcn.lt.

Plačiau internete kks.lcn.lt.

TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami darbo dienomis 9–12 val. (prieš atvykdami pasiskambinkite).

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 1–2 d. propedeutinio kurso patalpose (Vienuolyno g. 1A, Žemaičių Kalvarijos mstl.). Į stojamuosius egzaminus kandidatai turėtų atvykti rugpjūčio 1 d. 10 val.

Informacija tel. 8 618 60940.

Plačiau internete telsiuseminarija.lt.

Ir tai yra pirmasis žodis, kurį šiandien noriu pasakyti: džiaugsmas!

Niekada nebūkite liūdni: krikščionis negali būti liūdnas!

Popiežius Pranciškus

Gerhardas Mesteris. AK, TAS PRANCIŠKUS Popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje „Magnificat leidiniai“ parengė knygą, neįprastu būdu atskleidžiančią Šventojo Tėvo paprastumą ir šiltumą. Garsus vokiečių karikatūristas Gerhardas Mesteris karikatūromis taikliai vaizduoja naująjį kelią, kuriuo eina popiežius Pranciškus. Smagi, patraukli ir žmogiška karikatūrų knyga tikrai pradžiugins ne vieną!

Michel Martin-Prével ATGIMSTANTI POROS MEILĖ.

TOBIJO IR SAROS KELIONĖ Iš prancūzų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė

VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami liepos 23–27 d. 10–17 val.

Stojamieji egzaminai vyks liepos 31 d.

Informacija tel. (8 5) 270 1602; el. p. rastine@vks.lcn.lt.

Plačiau internete seminarija.lt.

Knygoje pateikiami devyni žingsniai, padedantys susigrąžinti pasitikėjimą poroje, leistis atleidimo keliu ir kurti kitokį, naują intymumą. Skirtumai gali ne tik būti ginčų priežastimi, bet ir padėti kurti vaisingą santuokinį gyvenimą. Biblijoje randame pavyzdį – Tobiją ir Sarą, kurių tvirta sąjunga atlaikė visus išbandymus. Nepaisant daugybės kelią pastojusių kliūčių, jiedu įveikė blogio ir mirties dvasią. Išsakyti savo poreikius, iš naujo atrasti dialogo taisykles, susitaikyti su savimi ir drauge kurti santuoką bei namus, kuriuose netrūktų šilumos, – štai taip galima atkurti tikrąją Meilę.

Ieškokite www.magnificat.lt ir krikščioniškuose knygynuose!

Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metai.

Paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejus 2018 m. rugsėjo 1–8 d.

Rugpjūčio 31 d.

19 val. ATLAIDŲ PRADŽIA. Švč. Mergelės Marijos – Trakų Dievo Motinos – paveikslo vainikavimo (1718–2018) iškilmingieji I Mišparai. Gieda kamerinis choras „Aidija“, VU giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“.

Danos Buinickaitės nuotrauka

Rugsėjo 1 d., šeštadienis

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU ŠV. MIŠIOS 10 ir 17 val. – lenkų kalba 12 ir 19 val. – lietuvių kalba KATECHEZĖS 9.45 ir 16.45 val. – lenkų kalba 11.45 ir 18.15 val. – lietuvių kalba ROŽINIO MALDA 9.20 val. – lenkų kalba 11.20 val. – lietuvių kalba ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA Kasdien 20–22 val.

Naktinė Adoracija iš rugsėjo 1 į 2 d. ir iš rugsėjo 7 į 8 d.

www.trakubaznycia.lt

Marija – Dievo ir mūsų Motina, globok jaunimą ir vaikus Rugsėjo 2 d., sekmadienis. Pagrindinės jubiliejaus iškilmės

Marija – Lietuvos Globėja, užtark mūsų tėvynę ir jos žmones Rugsėjo 3 d., pirmadienis

Marija – Taikos Karaliene, globok nesantaikos kamuojamą pasaulį Rugsėjo 4 d., antradienis

Marija – Vilties Motina, ir sunkumų akimirkomis globok mūsų žingsnius Rugsėjo 5 d., trečiadienis

Marija – Bažnyčios Motina, globok savo kunigus ir Bažnyčią Rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Marija – Evangelizacijos Žvaigžde, globok nutolusius ir parvesk juos į asmeninį susitikimą su Kristumi Rugsėjo 7 d., penktadienis

Marija – Nuliūdusiųjų Paguoda, globok ligonius ir atstumtuosius Rugsėjo 8 d., šeštadienis. Švč. Mergelės Marijos Gimimas

Marija – Dieviškosios Meilės Motina, globok sužadėtinius ir šeimas 19 val. ATLAIDŲ IŠKILMINGA UŽBAIGA. Švč. Mergelės Marijos – Trakų Dievo Motinos – paveikslo vainikavimo (1718–2018) istorinės iškilmingosios šv. Mišios (Missa Solemnis). Gieda kamerinis choras „Aidija“, VU giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“.

Vasarinė Artuma: Trakų Dievo Motinos metai; o kas man yra Marija?

Ar vis dar galime Lietuvą vadinti Marijos žeme? Ar Marija įkvepia šių dienų moteris? O vyrus? Kaip suprantame jos dovaną šiandienos pasauliui? Kaip ji padeda išsaugoti mūsų šeimas ir stiprinti tikėjimą?

Liepos–rugpjūčio dviguba Artuma šįkart skirta ypatingiems – Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metams pagerbti, ir ne tik – taip pat ir pačiai Mergelei Marijai geriau pažinti. Kai kurie pasakytume – juk mes, katalikai, ir taip ją labai mylime ir gerai pažįstame!

Bet ar tikrai? Pamatysite – paskaitę šią Artumą, atrasite apie ją naujų, nuostabių dalykų.

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt