anapus sienos
Monika Mikėnaitė
anapus sienos ta rsi f e nik sa s iš pe len ų
Aukso pieva Vilnius / 2016
3
UDK 821.172-93 Mi-132
© Monika Mikėnaitė, 2016 © Leidykla „Aukso pieva“, 2016
ISBN 978-609-8105-29-2
4
Skiriama mamai, tėčiui ir dviem broliams, kurie visada šalia
5
6
1
J I S y r a či a .
Po vienų ilgų skausmo, liūdesio ir neapykantos metų vėl JĮ regiu. Mintyse suvokiu, kad JIS – mano gyvenimą lėtai griaunantys nuodai, tačiau širdis krūtinėje nepripažįsta tiesos ir daužosi vis greičiau. Iš širdies išrauti piktžoles sunkiausia... skaudžiausia... dažnai nė neįmanoma. Pridedu delną prie krūtinės kvailai vildamasi, kad taip aprimsiu. Nenurimstu. Mus skiria vos keli metrai, užpildyti pilkų ir juodų žmonių būrio. Ši siena slepia mane nuo JO , asmens, kuris kadaise man buvo viskas, o dabar yra niekas. Tik taikinys. Tačiau žmonės nepajėgia paslėpti JO nuo manęs. JIS stovi pasitempęs, rimtas ir susikaupęs. Ryškiai mėlynos
akys su gelsvais pakraštėliais erelio žvilgsniu stebi susirinkusius apačioje prastuomenės atstovus, šie rėkauja, linksmai šū7
kauja, šypsosi ir mėgina prasibrauti kuo arčiau pakylos, ant kurios stovi JIS su savo tėvu. Koks melas. Kokia apgavystė. Nuostabus, vimdantis teat ras. Vos tik išnyks aukštuomenės ponai, prasčiokai ir atstumtieji ims plūstis ir švaistytis prakeiksmais. Tačiau dabar jie... Niekas nėra toks drąsus kąsti maitinančiai rankai, net jei davinys ir varganas. Prie pakylos išsirikiavę daugybė juodai uniformuotų kareivių. Visi tvirtai sudėti. Ir grėsmingi. Mirtinai pavojingi. Pasitaisau gobtuvą. Vos vos susigūžiu. Tolumoje kaupiasi tamsūs debesys. Net gamta siunta regėdama šį cirką. JIS vilki juodą, tobulai prie kūno prigludusią uniformą,
kurią kadaise mano pirštai glamonėjo šimtus kartų. JAM prie abiejų šonų pritvirtinta po ginklą. Nė trupučio nepasikeitęs, gal tik šiek tiek ilgesni juodi plaukai, į kuriuos taip mėgdavau panardinti pirštus. Sunkiai nuryju nežinia iš kur atsiradusį gumulą gerklėje. Noriu sau trenkti antausį. Skaudų, prikeliantį iš sielvarto sklidinų prisiminimų. – Šiandien visi esame čia, kad pagerbtume mano sūnų ir jo išrinktąją šią jiems nepaprastą dieną. Ūmai didžiuliai juodi ekranai iš šonų atgyja spalvomis. Jos lėtai liejasi, atkurdamos ant pakylos stovinčių asmenų veidus. Keista matyti švarius ir tvarkingus žmones šiame purvo ir skurdo pasaulyje. – Šiandieną susirinkome čia, kad atšvęstume jų sužadėtuves. Ta proga Galybės miestas jums dovanoja vandenį. Nuo 8
šiol galėsite nesibaiminti, kad jo pristigs, – skelbia JO tėvas išdidžiai. Vyro balsas stiprus, rimtas, su grėsmės gaidele. Jis aidi erdvėje, braunasi į žmonių sielas, sėdamas baimę ir pagarbą. Vyras stovi tiesiai, rankos sunertos už nugaros, smakras pakeltas aukštyn, o lūpų kampučiai išlenkti į veidmainišką šypsnį. Jis mano, kad yra geresnis už visus. Gal ir taip. Po kelių mėnesių šis vyras toks tikras nebebus. O JIS niekada tokiu netaps. Plojimų banga nusirita tarsi griaustinis. Užuot prisidėjusi prie visuotinio džiugesio, susigūžiu ir, nudūrusi akis žemyn, pradedu ieškoti skylės, kur galėčiau įkristi ir išnykti visam likusiam gyvenimui. Padariau klaidą čia ateidama. Didelę klaidą. Siaubingą klaidą. „Ką tu sakai“, – girdžiu balselį mintyse. Nepaisau jo. Kaip visada nekreipiu dėmesio į tuos pašaipius balsus, kurie tarsi tykūs medžiotojai sėlina paskui mane šešėliuose. Laukia, kada galės paleisti išaštrintas strėles į skaudžiausią vietą. Nemaniau, kad taip stipriai skaudės išvydus JĮ taip arti ir išgirdus šią žinią. Man tereikia žengti kelis žingsnius, ištiesti ranką ir... Nežinau, kodėl tikėjau JO žodžiais. Juk suvokiau, kad šiame pasaulyje jausmai nieko verti. Visi vertino jėgą ir valdžią, ir jos troško. Kiekvienas aikštėje stovintis asmuo to nori, nes 9
tai užtikrina geresnį gyvenimą, vadinasi, nereikės kiekvieną dieną sukti galvą, iš kur gauti maisto šeimai, kuri kaskart gulasi pustuščiais pilvais. Ir tai tik geriausiu atveju. Šio pasaulio valdovas puikiai supranta viso to reikšmę. Vanduo. Švarus geriamas vanduo, kuris čia, už sienos, kur mirtis – ne reta viešnia, o nuolatinė palydovė, yra vilties ženklas. Mažiau ligų. Mažiau mirčių. Daugiau... Daugybė žmonių, gerdami užterštą vandenį, amžiams užmerkė akis. Dar daugiau jų meldžiasi, laukdami panašios lemties. Kilsteliu ranką prie kaklo. Pro drabužių sluoksnį jaučiu brolio padarytą ir dovanotą pakabuką. Iš metalo pagaminta nedidelė saulė su keturiais ilgais ir keturiais trumpais spinduliais. Pirmą kartą po šešių mėnesių semiuosi iš jo stiprybės. Tarsi maldą nuolat kartoju, kad nesu naivi mergina ir galiu kontroliuoti savo mintis, kūną... širdį. Ant pakylos pasigirsta batelių kaukšėjimas ir aš neištvėrusi kilsteliu galvą aukštyn. Pasirodo jauna mergina. Ji vilki dailiai prie kūno prigludusią šviesią suknelę. Ilgi, šviesūs plaukai krenta bangomis ant gležnų pečių. Tačiau mergina nėra trapi. Ji klastinga ir pavojinga. Kaip ir JIS . Žmogus, kuris žadėjo dėl manęs padaryti viską, tačiau supratęs, kad niekada nesuteiksiu JAM galimybės susitikti su sukilėliais, išmetė mane kaip šiukšlę, pasistengęs, kad neturėčiau tolesnio gyvenimo. 10
Tai JIS įsakė kareiviui nuspausti gaiduką ir pasiglemžti man brangiausio žmogaus gyvybę. Stipriau sugniaužiu pakabuką, akimirką net išsigąstu, kad netyčia nesulaužyčiau. Taip sukandu žandikaulį, kad net paskausta dantys. Įkvepiu ir iškvepiu. Saulę akimirkai uždengia tamsus, purus debesis. Žemės paviršiumi slenka šešėlis. Kažkur tolumoje niūrūs debesys išnyksta. Žengiu žingsnį atgal. Mano akys įsmigusios į JĮ , tačiau JO dėmesys skirtas merginai, kurios veide švyti nekalta meili šypsena. Kai dalydavausi gatvėse išgirstomis paskalomis, kad paprasti žmonės JĮ poruoja su šia mergina, JIS juokdavosi. Girdint šiuos gandus pavydas kutendavo man sielą. Nemėgau jų klausytis. Bet JIS tik nuoširdžiai nusikvatodavo. Pirštu atsargiai perbraukdavo man per paraudusius skruostus, priglausdavo kaktą prie manosios ir prisipažindavo, kad greičiau jau apsimestų atstumtuoju ir būtų ištremtas į mišką, pilną pavojingų žvėrių, nei prie jos prisiliestų, o dar blogiau – bučiuotų... Rankas sugniaužiu į kietus kumščius. Jas ima peršėti. – Tau viskas gerai? – pasiteirauja Vėtra. Žvilgteliu į ją. Žalsvos akys spigina į mane iš viršaus nerimo kupinu žvilgsniu. Ranka iškelta, pakibusi ore, ji negali apsispręsti, ar saugu mane paliesti. Prisiverčiu linktelėti. Sunkiai iškvepiu. Pečiai nusvyra žemyn. – Tiesiog jis... – stipriai užsimerkiu ir nusuku veidą. 11
– Žinau, – Vėtra nuleidžia ranką man ant peties. Kūnas įsitempia. Trokštu išvengti nepageidaujamo prisilietimo, bet to nedarau. Nors noriu. Trokštu to. – Tik dėl jo Piterio nėra su mumis, – iškošia pro sukąstus dantis. – Viliuosi, kad likimas jam atseikės užtektinai skausmo. Balse juntu tramdomą pyktį, o kai pagaunu žvilgsnį, išvystu besikaupiančias ašaras. Kaltė tarytum koks skorpionas iškelia geluonį ir pajuntu, kaip užlieja širdį nuodais. Stipriai sumerkiu akis. Vėtra nežino, kad tas asmuo, stovintis prie gležnos merginos, yra... buvo... būtent JIS , mano paslaptingas vaikinas, kad aš esu kalta, jog mano brolis, jos mylimasis, dabar tik puota kirmėlėms. Aš kalta, kad jie neturės galimybės susilaukti atžalų. Kalta, kad brolis niekada negalės apkabinti nei jos, nei manęs. Kalta. Kalta. Kalta. „Tu kalta ir ši kaltė niekur nedings, kol...“ – kužda balsas galvoje. Jeigu atsimerksiu, pajusiu, kaip apgailestauju. Matysiu, kaip ji... Ne! – Kaip tau pavyksta būti arti jo ir... – Jam patarnauti? – pabaigia už mane. Linkteliu. Sunkiai. Esu kankinama nematomo budelio. Jos gerklinis juokas nuskamba tarsi mirštančiojo dejonė. – Stiprybės teikia tai, kad greitai išmuš teisingumo valanda. Kad tu tai įvykdysi, – jos balse tiek daug pasitikėjimo ir vilties, kad mano pačios kaltė pradeda dusinti. – Benksų dinastijos laikai baigsis. Amžiams. Tokiems kaip Tomas nereikės slėptis pas Kulninskių šeimą. 12
Atmerkiu akis. Mano viduje spengte spengia žiema. Girdėjau, kad Dorijanas įnirtingai ieško trylikamečio berniuko, kuris, regis, prieš kelias dienas įsigudrino jį apšvarinti aikštėje. Gerbiu jį už drąsą. Pykstu už kvailumą. – Nenoriu čia būti, – tariu nežiūrėdama į prakaulų Vėtros veidą, į ilgą supintų rausvų plaukų kasą. Spoksau į jos pilkus, kiek purvinus, skylėtus drabužius. Rūbus, kuriuos pati vilkiu kiauras dienas. Ne kartą norėjau juos sudeginti. – Būk atsargi, Maja, – perspėja ji lėtai patraukdama ranką nuo manęs. Netrukus ranka priglunda prie krūtinės. Atsidūstu. Lengviau įkvepiu. – Šiandien kareiviai ypač budrūs ir atsargūs, – Vėtra galvos mostu parodo į pastatų stogus. Paslapčia dirsteliu į viršų. Daugybė kareivių išsirikiavę aukštai ant apšepusių pastatų stogų, laiko nutaikę šautuvus į minią. Vienas. Du. Trys. Dešimt. Dvidešimt. Patyrę snaiperiai turi mažiausiai keturiasdešimt šautuvų. Jie laukia. Tikisi sukilėlių puolimo. Šiandien nesulauks. Nesame tokie kvaili. Greičiau užpultų iš miškų atklydę laukiniai žvėrys, trokštantys suleisti baltus, smailius dantis į minkštą, šiltą kūną – Nesijaudink dėl manęs, – gerklę tarytum surakina gniauž tai. – Moku savimi pasirūpinti, – nuo veido nubraukiu kaštoninio atspalvio plaukų sruogą. – Žinau, kad moki, – liūdnai šyptelėjusi Vėtra linkteli. 13
Pasitraukusi nuo manęs, ji žengia arčiau pakylos, ant jos stoviniuoja daugybė aukštuomenės ponų. Retas ypatingas reginys. Čia tiek daug manipuliacijų, intrigų, apgaulės. Nieko nevyksta šiaip sau. Viskas turi savanaudišką tikslą. Netoli JO regiu vaikiną vardu Liventas. Dar vienas apgaulingai dailus žmogus. Jis keliskart nervingai perbraukia ranka per tamsiai rudus, kiek garbanotus plaukus. Šiltos mėlynos akys sakyte sako, kad jis drovus ir sutrikęs, kad jam neįprasta stovėti prieš mus, elgetas, prasčiokus ir atstumtuosius, tačiau jis leidžia sau, apimtas šiokio tokio gailesčio, nužvelgti susirinkusią minią. Kelis kartus jo žvilgsnis stabteli ir pastebiu, kaip akys už juodų akinių rėmų mažumėlę prisimerkia. Akimirką atrodo, kad jis žvelgia į mane, akyse blyksteli susidomėjimo kibirkštėlė. Kelis kartus mintyse trenkiu sau antausį, kad leidau šiai minčiai smilktelėti į galvą. Liventas nenumano, kaip atrodys į jų namus pasiųsta sukilėlių mergina... nors pats mane išsirinko. Išsirinko... kad sugriaučiau tą pasaulį iš vidaus. Pasirinko, kad tapčiau tarsi plintanti liga, kurią sukėlė aukštuomenės išdidumas ir tuštybė. Nekenčiu Livento. Bjauriuosi TUO apgaviku. Nekenčiu tų, kurie gyvena už sienos ir gali nuspręsti, kam mirti, o kam gyventi, tačiau... Po kelių savaičių turėsiu dėtis Livento mergina. Po kelių savaičių pati būsiu tarp pabaisų. Tada mano gyvenimas pasikeis. Ir tarp pamėklių atsiras tikroji pabaisa. Žengteliu dar vieną žingsnį atgal. Apie Liventą Viljamsą sklando išskirtiniai gandai. Vieni teigia, kad jis ir JIS yra mirtini priešai, kiti – kad geriausi 14
draugai, o dar keli – tik pažįstami. Sklinda gandai, kad Liventas – tylus, gabus jaunuolis, tačiau naivus ir silpnas, lengvai pasiduodantis manipuliacijoms. Kad ir kaip ten būtų, Livento tėvas yra Henriko Benkso mylimiausias pavaldinys, nieko neklausinėja ir elgiasi šaltakraujiškai. Tačiau Livento tėvas yra ir sukilėlių šalininkas. Ištikimybė tik žodis. Ištikimybė tik svajonė. – Dorijanas ir Felicija, – sušunka Henrikas. Jo plonas lūpas išlenkia šypsena. Pasigirsta riksmai ir plojimai. Pakraščiuose stovintys juodai uniformuoti vyrai rankose tvirčiau suspaudžia ginklus. Tironas Henrikas Benksas. JO tėvas.
Obuolys nuo medžio netoli rieda. Sukilėliai šimtus kartų mėgino nuversti Henriką iš sosto, šimtus kartų nužudyti, tačiau, regis, jis nemarus kaip katinas. Bet katinas turi tik devynias gyvybes. Žengiu dar vieną žingsnį atgal. Dar vienas skaudus širdies tvinksnis apmirusioje krūtinėje. Felicija kilsteli kairę ranką, jos riešą puošia ne tik sidabrinė apyrankė. Kažkas sužiba ant pirštų. Stipriai sukandu žandikaulį. Prisiminus pažadus, kad būsiu toji, ant kurios piršto JIS lėtai užmaus žiedą, kad JIS plačiai šypsosis regėdamas, kaip mano akyse žiba laimės ašaros, burnoje sukyla šleikštulys. JIS ŽADĖJO, KAD DĖL MŪSŲ KOVOS ... kad neleis šiam pasauliui mūsų išskirti.
Niekada. 15
Žengteliu dar žingsnį. Gobtuvas nuslysta man nuo galvos. Felicijos pirštai susineria su JO . Neišpainiojamas pirštų mazgas. Vaikinas plačiai, nuoširdžiai nusišypso. Akys blizga žvelgdamos į ją, ši žengia arčiau JO . Jos petys paliečia JO krūtinę, plati šypsena atveria baltus tobulus dantis. Šypsena atrodo nuoširdi, ir mane išsyk persmelkia pavydas. 365 dienos nepajėgė ištrinti tų prakeiktų jausmų JAM. JAM ! – Mes seniai laukėme, kada mano sūnus išsirinks antrąją pusę, – kalba blogio įsikūnijimas. Regiu jo krutančias lūpas, žodžiai liete liejasi iš burnos, tačiau nepasiekia mano ausų. JIS žvilgsniu dar kartą įdėmiai perbėga per susirinkusią
minią. Akys kažko ieško. Nejaučiu, bet žinau. Sukilėliai ne tokie kvaili, kad JĮ pultų. Čia. Dabar. Juos ištiktų tik viena lemtis – lediniai mirties pirštai išsyk pasiglemžtų gyvastį. Kartais gerai pasimokyti iš savo klaidų. Žengiu dar vieną žingsnį. JO akys sustingsta ties manimi. Akimirką nuostaba užlieja JO laimingą veidą.
Viena sekundė. Dvi. Trys, o JIS vis žvelgia į mane. Mane užlieja liūdesys, o sykiu ir išdavystės kartėlis. Net neabejoju, JAM mano akys – tarsi vartai į sielą, kurią savo pažadais JIS sudaužė į menkiausias šukes. Felicijos delnas atsargiai paliečia JO skruostą, JIS atplėšia žvilgsnį nuo mano akių, ištirpdamas šėlstančioje žmonių minioje. 16
Mintyse išgirstu tylų balselį, maldaujantį, kad pagaliau dingčiau iš šios vietos, ištarčiau JAM sudie ir pamirščiau tą nuostabų sapną, galop virtusį košmaru. Buvau kvaila tikėdamasi neįmanomo. Buvau paika manydama, kad JIS kitoks. Kitoks! Už šią klaidą teko brangiai pakloti. Turiu tai nuolat prisiminti... Aš tik eilinė prasčiokė, nuolat patirianti badą, gyvenanti amžiname nepritekliuje, mano namų nesaugo aukšta mūrinė ar geležinė siena. Nesu tikra, ar rytojus tikrai išaus. O JO namai – anapus sienos, gyvenimas ten pasakiškas, JO šeima gerbiama ir užima svarbiausią vietą visuomenėje. „JIS yra tavo priešas, – mintyse kužda balselis. – Priešas, kurį sunaikinsi. Priversi kentėti.“ Stipriai užsimerkiu. Giliai įkvepiu. JAM aš buvau tik naivi mergina, vykdanti užduotis, nepri-
tyrusi prasčiokė, gyvenanti už sienos. Ironiška. Dabar JIS – mano užduotis. JIS sunaikino mane.
Aš sunaikinsiu JĮ . Tai mano tikslas. Troškimas. Atleisti – vadinasi, užmiršti. Užmiršti – vadinasi, pasiduoti. Pasiduoti... Plačiais greitais žingsniais žengiu tolyn. Kliudau žmones, kurie plūste plūsta arčiau tirono. Šis vienai dienai tapo dosniu tik tam, kad tai, ką šiandien duoda vargšams, rytoj atsiimtų su kaupu. Galiausiai išvystu minios kraštą ir lengviau atsidūstu. Kvaila buvo viltis, kad pasišalinus iš aikštės skausmas krūtinėje apmalš, tačiau tai vienintelė viltis, kuri dar leidžia judėti. 17
Bėgu link senų apgriuvusių pastatų, stengdamasi nuduoti, kad nepastebiu į mane nukreiptų įtarių kareivių žvilgsnių. Apsimetu nepastebėjusi, kai vienas jų kažką pasako į metalinį daiktą, prikištą prie lūpų. Visa tai man nė motais, tačiau jaučiu žvilgsnį, įremtą man į nugarą. Stabteliu. Susiraukiu. Žvilgteliu per petį stengdamasi pamatyti, ar JIS stebi mane. JO akys iškalbingai mėgina kažką liūdnai pasakyti, tačiau
vienas aistringas Felicijos bučinys viską nutraukia. Jos rankos apglėbia JO kaklą, o JIS tvirčiau apsiveja jos gležną liemenį. Tarsi bijotų, kad šioji išnyks kaip dūmas. Pranyks amžiams ir paliks tuštumą, kurios niekas niekada nepajėgs užpildyti. Kerštas. Tik tai man beliko.
18