Atlantidos atradimas by Aukso pieva

UDK 821.111-93 Bl-08

Versta iš: Marcus Blake AT L A N T I S : R E V E L AT I O N Penguin Books Ltd, UK, 2013

sau Marta, kai jiedu su Renu skynėsi kelią mi taksi. Juk visos tos kalbos apie grandiistalai. Piktaliežuvių pramanai. Nesvarbu, ingiausias žmogus Haityje, ar ne, vis vieienos sau už nugaros pasikabinęs motinos siai, kaip ir kiekvienas Karibų rajono nusiuodą darbą palieka samdiniams. stas juos išleido, ir jei taksi galėtų nuskuosaip ir padarė. Jie patraukė ilgu taku prie amo, apžėlusio siūruojančiais nendrynais, moteriai, prieangyje sėdinčiai su automatiėje ir kramtančiai tabaką. Ji ir parodė jiems, ulį priimamąjį kabinetą. rašomojo stalo sėdėjo Markonas. Trumpi Akiniai juodais rėmeliais, Copyright © 2013 by čežantys Marcus Blakebal© Vertimas į lietuvių Milda Dyke, 2014 iai, žvilgsnis nesvyruojantis,kalbą, o ant sienos © Leidykla „Aukso pieva“, 2014 andininis pjūklas. nsas Anchelesai, – 978-609-8105-06-3 tarė sodriu balsu, pranISBN a su kreolų tarme, – kaip malonu ir vėl jus 4

„...vėlesniais laikais, ištikus neregėtiems žemės

drebėjimams ir potvyniams, per vieną baisią dieną ir naktį, visa jūsų kariuomenė prasmego po žeme, taip pat ir Atlantidos sala pranyko, nugrimzdusi gelmėse“. Platonas. Timajas. Kritijas*

* Vertė Naglis Kardelis.

Įvadas

1945 m. balandžio 15-oji Atlanto vandenynas, 23 mylios nuo pietinio Urugvajaus smaigalio

Jų laivas sukinėjosi vandenyse ties Urugvajaus pakrante, kai pasigirdusi sirena išsklaidė paskutines viltis, kurias kapitonas fon Francas dar leido sau puoselėti. Juos puola. Povandeninis laivas sudundėjo nuo bėgančių į savo vietas vyrų žingsnių. Fon Francas brovėsi pro juos, virstančius iš siaurų gultų, traukiančius ant kojų batus, skynėsi kelią siaurais, pilkšvais laivo koridoriais. Vyrų tebuvo likusi saujelė. Visų jų veiduose išvydo tai, ką jau buvo matęs ir anksčiau – juos vagojo išsekimas. Taip žvelgia mūšio paženklinti žmonės. Tačiau kaip jie galėtų būti paženklinti mūšio? Juk jo nematė. Norėdamas rasti atsakymą, bandė įsižiūrėti į tuščias vyrų akis, bet nieko neišvydo. Tik kraupią tuštumą. O fon Osvaldas, archeo logas, jis juk nemiręs. Fon Osvaldas juk dingęs, reikėtų pripažinti. – Ar tu prisimeni? – paklausė kapitonas pirmąjį budintį karininką Hanseną. Vyras žengtelėjo atgal. – Prisimenu ką, her kapitone? Fon Francas tarsi ketino pasakyti, ką matęs... žmones, visa kas įvyko, tą pranešimą. Bet ne. Juk pagaliau tai ir keista, jis juk 7

protingas žmogus, racionalus, nelinkęs fantazuoti, tačiau nė akimirką neabejojo buvęs viso to liudininku. Tikrai nė menkiausiai neabejojo, kad niekada nėra patyręs jokių haliucinacijų nei beprotybės priepuolių. Kažin kaip žinojo, kad ta žinia – taika – tikra, kad ji vienintelė svarbi, ir jam lemta ją skleisti pasaulyje. Tai ir buvo svarbiausia. Kapitonas nubildėjo į kontrolinį kambarį, keistai tuščią kontrolinį kambarį, kur pro periskopą įžiūrėjo puolėjo pavadinimą „HMS Wildflower“. Britų kreiseris šiuo metu kaip tik lėtai apsisuka. Netrukus patrauks tiesiai į juos, bandydamas taranuoti. Ne, pagalvojo jis. Nukeliauti tokį kelią, išvysti tai, ką išvydo jis, o paskui susilaukti šitokio galo. Ne, šito jis tikrai neleis. – Neriam, – sušuko jis, – neriam. Kontrolinėje patalpoje sklendžių rankenėlės ėmė suktis, laikas, regis, sustojo fon Francui stebint, kaip „Wildflower“ skrodžia jūrą artėdamas į juos. Jų bakai prisipildė vandens. Lėtai paniro periskopas, povandeniniam laivui lėtai – nepakenčiamai lėtai – pasineriant po bangomis. Vos spėjo išvengti smūgio. Bet jis žinojo, kad dar per anksti lengviau atsikvėpti. Ten paviršiuje „HMS Wildflower“ perjungs variklius į atbulinę eigą. Fon Francas puikiausiai įsivaizdavo, kas vyksta britų laive. Specialistai ant denio puola prie bombosvaidžių, užtaiso gilumines bombas. Sraigtai sustoja, varikliai trumpam prityla, mažindami ryjamą energiją, ima dirbti tuščiąja eiga, vyrai, hidrolokatoriuje susigrūdę aplink „Asdic“ įrangos operatorių, prispaudę prie ausų ausines, klauso menkiausio įrangos dzingtelėjimo. Skamba nurodymai, vardijami gyliai ir atstumai, skanduojami įsakymai, sukamos rankenos. Tinkama kryptimi nukreipiami bombosvaidžių bokštų vamzdžiai. Pasigirsta komanda nuo kapitono tiltelio, ir giluminės bombos iššaunamos. Jos šnypščia ir dunksi, paskui vienu metu iškart pasigirsta aštuonetas pliumptelėjimų, kai didžiulės 8

statinės, – jūreiviai jas vadina šiukšlinėmis, – drioksteli į jūrą ir ima grimzti. Aštuonios dugnan garmančios mirties statinės. Atrodė, kad taip ir girdėjo: „Giluminės bombos dislokuotos, kapitone.“ Tai veikiausiai „Mark VII“ tipo giluminės bombos. Britų laivynas padvigubino jų grimzdimo greitį iki daugiau kaip penkiolikos pėdų per sekundę, prikabinęs svorius. Jos bus išdėstytos rombu, nes tai užtikrins, kad jų, vokiečių, povandeninis laivas patektų į sprogimo spindulį. Sprogmenų šiose statinėse tiek, kad jos pramuša povandeninio laivo korpusą per dvidešimties pėdų atstumą. Tačiau tai vis viena tik giluminės bombos. Tai vis viena ne „Hedgehog“ priešpovandeninio laivo bombų svaidytuvas. Jo bombos galingesnės, sprogsta vos susidūrusios su taikiniu. Ir ne „Squid“ povandeniniams laivams naikinti skirtas minosvaidis, kuris pagal sonaro nustatytą atstumą automatiškai išsiunčia į taikinį nukreiptas gilumines bombas. Ne, šias paprastas gilumines bombas paleidžia žmogus, sprendimą priima operatorius. Kaip tik tai ir kartojo sau fon Francas atsirėmęs į korpusą, vaitojantį nuo vis didėjančio vandens spaudimo, o tuo metu jų povandeninis laivas leidosi gilyn. „Du šimtai pėdų, kapitone. Du šimtai penkiasdešimt pėdų, kapitone.“ Įsivaizdavo, kaip grimzta statinės su giluminėmis bombomis, kaip paviršiun kyla burbulai. Matė paklaikusias vyrų kontrolinėje patalpoje akis. Visi, kaip ir jis, nesiskutę. Visi, kaip ir jis, pradvokę baimės ir kūno kvapais. Pavandeniniame laive šito gero per akis. Užsimerkė ir meldė išgelbėjimo. Tvirtino sau, kad jie išgyveno šimtus giluminių bombų atakų. Šimtus. Guodėsi ir tuo, kad jų 9

povandeninis laivas pajėgus panerti į vandenį giliau už bet kokį kitą šios planetos laivą. Taip giliai, kad jo nepasieks joks kitas laivas, kad tokiu gyliu neįsiraus giluminės bombos. Kita vertus. Kita vertus, jie juk negali nerti gilyn greičiau už grimztančias gilumines bombas. Jų laivas jau anksčiau apniokotas. Tarsi girdėte girdėjo kankinamo girgždančio metalo dejonę, tokio tvirto, bet tokio pažeisto. Matė, kaip pilkšvos dažų dulkelės kone dailiai plevena ant plieno grindų. Stebėjo įsitempusias kniedes. Suprantama, laivo ryšio prietaisai neveikė. Sunku net prisiminti, kada jie išsiuntė paskutinį pranešimą – turbūt daugiau kaip prieš du mėnesius. Per tą laiką šitiek visko pasikeitė. Tada jis buvo karinio laivo, ištikimo fiureriui, kapitonas. Dabar jie plaukia su taikos misija, plukdo laivą sąjungininkams. O, jei vyrai aname kreiseryje kaip nors galėtų tai sužinoti. Bet dabar galėjo viltis tik vieno, kad Dievas jiems visiems parodys malonę, nes juk britams neseniai ir taip jau pasisekė. Kai jie paleis bombas, smūgis sutrikdys „Wildflower“ sonarui priimti signalus, tuomet, kol užpuoliko prietaisai vėl ims rodyti, jie su savo povandeniniu laivu spės pasprukti. Jei tik išgyventų tų giluminių bombų smūgį... Dunkst. Bukas grėsmingas pažįstamas detonuojamų sprogmenų garsas. Viena... dvi... trys. Girdėti vis arčiau. Parblokšti pirmųjų smūgio bangų, vyrai kontrolinėje patalpoje nusitvėrė kas ko. Žinojo, kad pirmoji smūgio banga išties negailestinga, bet paprastai korpusas labiausiai nukenčia nuo antrosios. Keturios... Penkios... Šešios. 10

Juos blaškė į šalis. Septynios... Aštuonios... Bet jų povandeninis laivas vis dar kvėpavo ir vaitojo, suskaldytas metalas dejavo ir skundėsi. Kol pagaliau dunksėjimas liovėsi. Įsivyravo tyla. Jūrų kapitonas fon Francas susivokė, kad buvo užgniaužęs kvapą ir iškvėpė lygiai tuo pat metu kaip ir kiti vyrai aplink, tad kambaryje pasigirdo bendras palengvėjimo atodūsis. Jų maldos išklausytos. Gal Dievas atkreipė į juos maloningą žvilgsnį. Tačiau tada jų povandeninis laivas pasviro. Pasigirdo skylančio metalo traškesys, vidun šliūkštelėjusio vandens ūžtelėjimas. Paskutinį sykį ūktelėjo sirena.

Nuošali įlankėlė Haičio pakrantėje

Iš abiejų nuošalios įlankos pusių į vandenį tarsi kreivi dantys išsikiša prieplaukos. Prie jų prirakintos seniai užmirštos irklinės valtys. Švelniai sūpuojamos srovės, jos pūva negailestingoje Haičio saulėje. Ant tykių vandenų savo šokį šoka saulės spinduliai, vabzdžių tumulai iškyla ir vėl neria vandenin, tylą pertraukia tik prislopinti garsai iš netoli esančio Labadi paplūdimo. Tai galėjo būti mažutėlis rojus. Tai būtų buvęs rojus, jei ne vandenyje plūduriuojantis kūnas. Žvejai spoksojo į jį be žado. Nuleidę meškeres į vandenį nuo kurios nors prieplaukos, malšindami troškulį alučiu, jie buvo pratę maloniai sau dykinėti, tačiau dabar meškeres padėjo į šalį ir ilgokai stebėjo, kaip kūnas plūduriuoja veidu į vandenį, kaip atsitrenkia į prieplaukų ramsčius, juos apiplaukia vandenyje laisvai kadaruojančiom rankom ir kojom. Apžiūrėję negyvėlį, liūdnai susiraukė. Veikiausiai atplukdytas iš atviros jūros, tai buvo jauno baltojo kūnas... Jo ar jos? Sunku atskirti: negyvėlis mūvėjo džinsus, vilkėjo sportinius marškinėlius, buvo apsiavęs sportbačius. Ilgi plaukai tyvuliavo vandeny tarsi tamsi aureolė. 20

Vienas žvejys nuleido žemyn kablį laimikiui ištraukti ir bakstelėjo kūną. Šis neskubriai vandenyje apsivertė veidu į viršų. Tada jie išvydo, kad tai vaikinas. Jaunuolis, kokių septyniolikos ar aštuoniolikos. Ir nors mirė, be abejo, šiurpia mirtimi, akys buvo užmerktos, veide – taikinga išraiška. Tačiau tuomet negyvėlis netikėtai atsimerkė ir pažvelgė į trejetą žvejų. Šie aiktelėjo ir žengtelėjo atatupsti. Vyras, laikydamas kablį, pasitraukė atgal taip smarkiai, kad užkliuvo ir nugriuvo ant prieplaukos. Plačiai išplėstomis akimis žiūrėjo vienas į kitą, ir nors nė vienas neištarė nė žodžio, visi galvojo tą patį. Tai neįmanoma, juk vaikinas tikrai buvo... miręs. Jie tikrai matė, kaip šis atplaukė veidu paniręs į vandenį. Juk taip ilgai užgniaužęs kvapą niekas neištvertų. Pagaliau vienas atsitokėjo, įsirėmė rankomis į šonus ir prapliupo kvatotis, kad buvo apkvailintas. Juos apmulkino, pranešė kvatodamasis. Jaunuolis juos tiesiog apmulkino. Ar jis buvo su akvalangu, ar turėjo kvėpavimo vamzdelį, koks skirtumas, jis vis viena juos apkvailino. Vyras pasilenkė per prieplaukos kraštą, norėdamas parodyti supratęs juoką, ketindamas šūktelėti, kad viskas gerai, pasveikinti jį su vykusiu pokštu, tačiau vaikino jau nesimatė, jis arba pasislėpė, ar nuplaukė krėsti savo pokštų kur kitur, ir žvejai juokėsi galvodami apie tai, kokia nerūpestinga yra jaunystė. Juokėsi taip smarkiai, kad beveik nepastebėjo mažo greitaeigio katerio, kuris atparpė į prieplauką vairuojamas merginos. Mergina buvo vardu Marta Ancheles. Išvydus žvejus, ją nenoromis apėmė pavydas, nors jai tik septyniolika, sakytum, išties jauna, jos gyvenimas toli gražu nebuvo be rūpesčių. Bent jau šiandien. Šiandien ji beprotiškai nervinosi. Pažiūrėjęs į ją, niekas nebūtų to pasakęs. Jausmus mokėjo nuslėpti. Bet pati Marta žinojo, kaip ji jaudinasi. Žinojo iš to, kaip jai 21

skausmingai gniaužė skrandį, rankos slidinėjo ant katerio vairo, teko tvardytis, kad nekramtytų apatinės lūpos, o tai darydavo tik susinervinusi. Mažindama greitį, tarsi pastebėjo kažką po viena prieplauka. Per vandenį brido vaikinas, žvilgsnį nukreipęs į ją. Baltaodis jaunuolis, ji atkreipė dėmesį. Baltaodis ilgais plaukais. Iš toli pastebėjo skvarbias akis, kurios švytėjo net šešėlyje. Tačiau kai pažvelgė antrąkart, jis buvo dingęs. Kol mergina susikaupusi švartavo „Consuelą“ prieplaukoje, Renas iššoko iš valties, laikydamas virvę su sumegzta kilpa rankoje. Rišdama valtį, mergina vėl pagalvojo apie tai, kas jų laukia. Stengėsi nustumti šalin mintis apie tą grandininį pjūklą. Žvejai klydo spėliodami apie tą vaikiną po prieplauka. Neturėjo jis nei jokio akvalango, nei kvėpavimo vamzdelio ir neketino niekam krėsti jokių pokštų. Nors, kaip ir Marta, buvo išties jaunas, jo gyvenimas taip pat toli gražu nebuvo toks nerūpestingas. Taip, jis turėjo savų bėdų. Visų pirma jam skaudėjo galvą: skausmas sklido nuo dar jautraus gumbo ant pakaušio, kur jau traukėsi šašas. Tačiau tai tebuvo bukas skausmas, netrukus jis praeis, dėl to neverta jaudintis. Bėda, tikroji jo bėda buvo ta, – kad iš tiesų jis visai neįstengė prisiminti nieko, nė menkiausio trupinio to, kas vyko iki jam pabundant vandenyje. Aišku, turbūt netrukus iš to tik pasijuoks, nes paaiškės, kad tai viso labo tik absurdiškas nesusipratimas. Šiaip jis šį tą žinojo, štai, pavyzdžiui, ten iš valties išlipa daili mergina, sūrus vanduo turėtų išvalyti žaizdą ant jo pakaušio, paskutinis Amerikos pilietinio karo šūvis nuaidėjo 1865 m. birželio 22-ąją. Tik nieko neprisiminė apie save. Jis tarsi matė paveikslą, 22

ryškų ir aiškų, tačiau jo jame nebuvo, tarytum jo galvoje būtų prasivėrusi tuščia erdvė, ne, gal veikiau ten užrakintas kambarys, ir jis, nepaisant visų pastangų, liko jame užrakintas. Bet jam juk grįš atmintis, tiesa? Juk pagaliau tai tėra amnezija, įprastas šalutinis smūgio į galvą poveikis, dažniausiai laikinas. Jam tiesiog reikia sukaupti kantrybę, neišsigąsti, palaukti, kol kas nors pažadins jo atmintį. Taip, būtent taip, nusprendė jis. Tuo tarpu stebėjo merginą. Ji mūvėjo iš džinsų nukirptus apibrizgusiais galais šortus, laisvą baltą palaidinę, lipdama iš valties už nugaros suėmė plaukus. Kartu su ja atplaukė vyresnis vyrukas, tamsiais, ant akių krintančiais plaukais, su džinsais, iš po atraitotų juodų marškinėlių rankovių matėsi tatuiruotės. Ir nors judesiai atrodė nerūpestingi, nors jie net nusišypsojo vienas kitam, vaikinas iš vandens matė, kad jie abu dėl kažko sunerimę. Kai mergina žvilgsniu apmetė įlanką, jis pritūpė į tamsų vandenį palei prieplaukos atramas, bet žvilgsnio neatitraukė. Taip, jis neklysta. Merginos veidą temdo nerimas. Ji kramto lūpą. Pririšę katerį, nuo prieplaukos tiedu nuėjo į sužėlusius krūmynus įlankos pakraštyje. Vaikinas dar pabrido vandeniu klausydamasis žvejų klegesio, o šie, sprendžiant iš garsų, matyt, nutarė eiti pasistiprinti. Atrodė, kad jie tvarkėsi ištisą amžinybę, tačiau kai pagaliau nuėjo, jaunuolis priplaukė arčiau prieplaukos ir išniro iš vandens prie šilto atsišerpetojusio medžio, truputėlį pastovėjo, apžiūrėdamas save ir visa, kas aplink. Avėjo sportbačius, mūvėjo džinsus, vilkėjo baltus, šiek tiek jam per ankštus sportinius marškinėlius. Ir jautėsi... keistai. Trūko oro. Svaigo galva. Staiga pasidarė taip silpna, kad priklaupė ant vieno kelio, krumpliais atsirėmė į prieplauką ir, stengdamasis įveikti silpnumą, gaudė orą. Paskui blogumas praėjo. Stovėjo, skrandyje jausdamas šleikštulį. Susiėmė už galvos ir ėmė masažuoti smilkinį. Paskui sau 23

ant delno pirmą kartą pastebėjo trijų žodžių įrašą: 1 . Užrašyta graikiškai. Tai jis žinojo. Tiesiog žinojo. Svarstydamas, iš kur tai žino, ilgėliau stebeilijo į užrašą, vildamasis, kad šis pažadins jo atmintį. Deja, ne. Nieko. Graikiškai mokėjo, tačiau neįstengė prisiminti nė savo vardo. Kone nusišypsojo, tokia ironiška atrodė jo situacija. Nes žinojo ir tai, kas yra ironija.

Atpirkimas, nušvitimas, išgelbėjimas (gr.).

Legendos pasakoja, kad neregėto grožio Atlantidos miestas, nuostabi, galinga ir turtinga civilizacija nugrimzdo į jūrą. Iki šiol šią istoriją gaubia mitai ir neatskleistos paslaptys. Jaunuolis, praradęs atmintį, išplukdomas Haičio paplūdimyje. Pabudęs jis nė nenutuokia, kas jis toks ir iš kur atvyko. Vaikinas turi nepaprastų galių. Padedamas žavios merginos Martos, jis pradeda žūtbūtines tapatybės paieškas. Netrukus Achilas atsiduria pačiame dviejų civilizacijų mirtino žaidimo centre. Jo rankose raktas vienai didžiausių pasaulio paslapčių įminti. Už to slypi atsakomybė ir neregėtos galios. Tai stulbinantis veiksmo ir nuotykių trileris, atskleidžiantis Atlantidos paslaptis, čia susitinka Bornas. Sunaikinta tapatybė ir Da Vinčio kodas. Tai pirmoji trilogijos dalis. Pagal šią knygą kuriamas filmas.