Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija by Aukso pieva

Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija

Aukso pieva Vilnius / 2016

Dailės kūrinių kolekcijos kelionė: nuo Monrealio iki Marijampolės

Manosios kolekcijos rinkimas prasidėjo Monrealyje, kuomet iš Argentinos persikėlėme gyventi į Kanadą. Kai apsilankiau studijoje pas jauną dailininką Vytautą Remeiką, buvau sužavėta vienu jo paveikslu, o tiksliau – tik vienu personažu, esančiu tame kūrinyje. Tai buvo pilkai mėlynas paveikslas, vaizduojantis benamių girtuoklių grupę ir šalia jų sėdintį nuostabiai gražų, šviesaus veido jaunikaitį. Man kūrinys priminė princą ir elgetas. Tai buvo nepakartojamas meninis vaizdas: melsvai pilki benamiai ir kaip saulės spindulėlis tas jaunikaitis. Po poros dienų pas mus namuose apsilankė dailininkas ir atsinešė mažą paketėlį. Čia tau – pasakė jis ir išvyniojęs įteikė man jaunikaičio atvaizdą, kurį jis išpjovė iš to didelio paveikslo. Buvau tiesiog priblokšta ir atsakiau jam, kad man ir visas kūrinys labai patiko. Klausiau, kodėl jį sugadino. Dailininkas atsakė, jog, pamačiusi paveikslą, labiausiai žavėjausi tuo berniuku ir vadinau jį princu. Tad man jis ir priklauso... Taigi šio dovanoto kūrinio fragmentas ir tapo pirmuoju kūriniu mano dailės kolekcijoje. Vėliau paveikslai pradėjo rinktis, tai gaunant dovanų ar man atsidėkojant už kokias nors paslaugas: pavyzdžiui, spektaklio pastatymą, parodos ar kokio nors minėjimo parengimą. Jau nekalbant apie vardines, gimimo dienos ar Motinos dienos minėjimus, nes iš savo vaikų visuomet dovanų gaudavau kokį nors dailės kūrinį. Persikėlus gyventi į JAV, artimiau susipažinau su gausiu būriu čia gyvenusių dailininkų, ypač rytiniame Atlanto pakraštyje. Tai buvo Albinas Elskus, Vytautas Ignas, Aleksandra ir Vytautas Kašubos, Pranas Lapė, Petras Vaškys ir kiti garsūs dailės profesionalai. Keletą jų kūrinių esu pirkusi, daugiausia išsimokėtinai, nes iš karto sumokėti neturėjau pakankamai lėšų. Kiti, pavyzdžiui, iš skulptoriaus V. Kašubos, yra gauti dovanai, išskyrus du nupirktus kūrinius. Dovanodavo paveikslus ir artimas mano bičiulis Vytautas Ignas, išskyrus Šventojo Jurgio paveikslą, kurį patį pirmąjį iš dailininko nusipirkau... Taip kolekcija buvo kaupiama manojoje meno galerijoje Bar Harbore, esančioje Meino valstijoje, o vėliau, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, dailininkai kūrinius man dosniai dovanojo, žinodami, jog jie bus parvežti į Tėvynę ir eksponuojami gimtojoje žemėje. Taigi tapau savotišku meno langu arba tiltu į tėviškę... Kolekcijoje yra daug dailininko Adomo Galdiko darbų. Už juos turime būti dėkingi Nekaltojo Prasidėjimo seserų kongregacijai Putname (JAV), o ypač seselei Teresei, tvarkiusiai dailininko Galdiko palikimą ir troškusiai įvykdyti dailininko priesaką žmonai, tuo metu gyvenusiai vienuolyne, kad jo kūriniai būtų perduoti Lietuvai. Su sesele Terese paskirstėm A. Galdiko paliktą rinkinį keliems Lietuvos muziejams bei kitoms kultūros atminties institucijoms, kaip Išeivijos institutas Kaune ir kt. Pasamdžius konteinerį, viskas buvo pervežta į Lietuvą. Didžioji dailininko A. Galdiko darbų dalis su visu archyvu ir asmeniniais daiktais, prašant Kultūros ministerijai, atiteko Alkos muziejui Telšiuose.

Vytauto Kašubos skulptūra „Žynės“ (sapnų aiškintojos).

Vytautas Ignas „Paukščiukas“

Po kurio laiko atėjo dar viena siunta su A. Galdiko muziejiniais kūriniais, tačiau visi kiti darbai jau buvo paskirstyti, tad šiuos panaudojome parodoms, supažindinant visuomenę su dailininko paskutiniais darbais. Parodos buvo suruoštos daugelyje Lietuvos miestų: kelis kartus Kaune, Vilniuje, Nidoje, Druskininkuose, Anykščiuose, o Arvydo Juozaičio, Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade, rūpesčiu paroda buvo surengta net ir Karaliaučiuje. Vėliau šie A. Galdiko kūriniai buvo deponuoti Bažnytinio meno muziejui Kaune, tačiau jie ten nebuvo eksponuojami, tik laikomi saugykloje. Kadangi dailininko noras buvo supažindinti visuomenę su jo kūriniais, o ne tik laikyti saugyklose, pasitarus su sesele Terese, buvo nuspręsta, kad tuos kūrinius prasminga perduoti Marijampolei, kur jie galerijoje visuomet būtų prieinami žmonėms, nelaukiant kokio jubiliejaus ar kitos progos, kurios atveju, jie būtų trumpai tepristatomi visuomenei, ištraukus paveikslus iš saugyklų.

Taigi savo kolekciją pradėjau kaupti Kanadoje jau minėtu Vytauto Remeikos padovanotu kūriniu. Užbaigiau po šešių dešimtmečių, 2016 m. liepos 7 d. Vilniuje – Marijampolei ir man simbolišku dailininko Rimo Bičiūno kūriniu „Šv. Jurgis“, kuris, kaip žinome, yra Marijampolės šventasis patronas. Dabar šis puikus kūrinys eksponuojamas mano kolekciją pristatančioje galerijoje, simbolizuodamas gėrio pergalę prieš blogį. Labai džiaugiuosi, kad yra tokia galerija Marijampolėje, kad joje esantys dailės kūriniai prieinami visiems. Tikiuosi, kad jais galerijoje žavimasi, kad jie yra svarbūs ir brangūs daugeliui žmonių. Visada buvau įsitikinusi, kad žmogus, gimęs tam tikroje šalyje, gimdamas įgauna ir to krašto religiją, ir kalbą, nes tai yra žmogaus prigimtinė teisė, kuri taipogi uždeda jam ir pareigas. Garsus graikų išminčius yra pasakęs: „Nežiūrėk, ką gali tau duoti tavoji šalis, bet žiūrėk, ką tu tai šaliai gali duoti“. Šią mintį perėmė daugelis žmonių, tarp jų net kelių šalių prezidentai. Stengiausi jos laikytis ir aš, todėl mano bet kuris įnašas į Lietuvos kultūrą yra ne vien tiktai pasitarnavimas tėvynei. Tai jau yra ne tik mano prigimtinė teisė, bet ir priedermė. Todėl malonu, jog mano sukaupta kolekcija kaip dovana yra priimta Marijampolėje. Džiaugiuosi, kad ja galima pasidalinti su visais, kas tuo domisi, kam brangus menas. B E AT R I ČĖ K L E I Z A I T Ė-VA S A R I S

Adomas Galdikas Tapytojas Gimė 1893 m. Giršinuose, Kretingos apskrityje, mirė 1969 m. Niujorke, JAV

Meno mokėsi Rusijoje Petrapilyje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Dėstė Meno mokykloje, Taikomojo meno institute Kaune (1923–1944) ir Taikomojo meno institute Freiburge, Vokietijoje (1946–1947). Galdikas dalyvavo lietuvių ir tarptautinėse meno parodose. Už savąją kūrybą yra pelnęs daug aukščiausių tarptautinių pripažinimų, tarp jų Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. Grand Prix ir aukso medalį. 1950 m. ir 1962 m. Amerikoje – pirmąją premiją „Four Arts Contemporary Exhibition“, Palm Byče (Palm Beach), Floridoje. Apie Galdiką yra išleistos knygos – monografijos, meno albumai ir daug straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje. Šioje trumpoje apžvalgoje apsiribosiu keliomis pastabomis apie dailininką, remdamasi dailininkų Vytauto Jonyno, Viktoro Vizgirdos bei paties dailininko mintimis, kurias pateikė „Aidų“ redaktoriui dr. Juozui Girniui, atsakydamas į žurnalo anketą. Jis sako: „Gimiau Giršinų vienkiemyje, 1893 m. spalio 18 d. Tai buvo vienas iš didžiųjų ūkių Kretingos apskrityje. Apsuptas girios su milžinais ąžuolais, beržynais, ošiančiais epušrotais ir eglėmis... Trejų metų pradėjau tapyti. Mano „studija“ buvo gilus griovys, o dažus gamino keturi kaminai. Prieš Velykas namiškiai iškrėsdavo iš kaminų suodžius ir aš juos susinešdavau į savo „studiją“. Kitas spalvas – anilinius dažus – nukniaukdavau iš mamytės laboratorijos-spintos; juos naudodavo gijoms ir milui dažyti. Vėliau papildžiau savo „paletę“ geltonu imbieru ir spalvotais dvigaliais pieštukais. Už drabužių ir veido išsiterliojimą dažnai bausdavo, bet tas neatbaidė nuo tapybos, kaip vėliau neatbaidė ir dėdės vyskupo Karevičiaus pasakojimai apie sunkią medžiaginę menininkų padėtį...“ Galdikas išvyko į Petrapilį ir, apsigyvenęs pas giminaitį Gurauską, padavė prašymą į barono Štiglico meno mokyklą. Iš daugiau kaip šimto norinčių įstoti mokyklon, buvo išrinkti tik keturi, tarp jų ir Adomas Galdikas. Dabar jau ir dėdė vyskupas, sužinojęs, kad sūnėnas išlaikė egzaminus , tepasakė: „Matyt tokia jau Dievo valia“ ir susitaikė su savo giminaičiu. 1917 m. Adomas baigė Štiglico meno mokyklą, vedė Magdaleną Draugelytę ir mokytojavo „Žiburio“ mergaičių gimnazijoje, Tambove. Po karo grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į krašto atstatymo darbą. Kaune pasinėrė į visokias pareigas ir asmeninei kūrybai telikdavo tik šventadieniai, vėlyvi vakarai ir atostogų metas.

Atgimstanti Lietuva griebėsi atstatyti savo ekonominį gyvenimą, neretai skriausdama kultūrinio gyvenimo sritį. Nelygioje kovoje tarp praktiškumo ir idealo, tarp ekonomiškų būtinybių ir „nebūtinų menų“ Galdikas, padedamas žmonos Magdalenos ir Justino Vienožinskio, herojiškai kovėsi dėl dvasinio Lietuvos atstatymo. Jų pastangų dėka pirmieji Lietuvos valstybės lėšomis pastatyti rūmai buvo Kauno Meno mokykla Ažuolų kalne.... Nepriklausomoje Lietuvoje kelių pasišventėlių dėka buvo daug nuveikta meno-kultūros srityje. Vėliau valstybė žlugo, materialinės vertybės išnyko ir beliko tik tos kultūrinės-dvasinės vertybės, kurios palaikė tautos dvasią. 1944 m. karo sūkury Galdikai paliko tėvynę, o drauge ir visą praeitį, nežiniai palikdami savuosius kūrinius ir meno kolekciją. Tuščiomis rankomis jie pirmiausia atsirado Rytprūsiuose, vėliau trumpam apsistojo Berlyne, kurio apylinkėse Galdikas išlandžiojo laukus ir pievas, piešdamas ir darydamas eskizus. Jis visas pasinėrė į kūrybą ir kūrė daugiausia peizažus, jam primenančius tėvynę. 1946 m. dailininkas Vytautas Jonynas pakvietė Galdiką dėstyti Freiburge įsteigtoje meno mokykloje (Ecole des Artes et Metiers). Galdikui, kaip įgudusiam pedagogui, pareigos mokykloje buvo mielos. Jis mėgo šį darbą. Čia dailininkas rado sąlygas ir savo kūrybai. Dreizeno upės slėnis ir nepalyginamo grožio Baden Badeno apylinkių gamta su kalnų kalneliais, žaliais eglynais, senomis sodybomis bei sodais užbūrė Galdiką ir svajonėse nunešė į gimtąją šalį. Galdiko kūryba prasiveržė jėga, giedra nuotaika ir turtingiausiais darniais vaivorykštės sąskambiais. Dail. V. Vizgirda teigia jog „Freiburgo periodas Galdiko gyvenime yra nepakartojamas... tartum naujas Galdiko pavasaris.“ 1947 m. rugsėjo 2 d. Galdikai išsikėlė į Paryžių. 1948 m. pavasaryje garsioje M. M. Durant-Ruel galerijoje, kurioje kadaise buvo suruošta pirmoji impresionistų paroda, buvo atidaryta Adomo Galdiko kūrinių paroda, sulaukusi didelio dėmesio prancūzų spaudoje. Meno žurnaluose ir kituose leidiniuose pasirodė per 10 recenzijų, kuriose buvo kalbama apie Galdiko kūrybos savitumą. Po šios sėkmingos parodos Galdikas dar kurį laiką liko Paryžiuje, pasinėręs į banguojančią meninio gyvenimo srovę. Adomas Galdikas sako, kad jo būdas neištveria visokių „izmų“, nes juos apriboja susikurtų dogmų varžtai. Jam rodės, kada pasaulis, prisigaudęs utopiškų teorijų, reformuoja socialinį gyvenimą ir nori išauginti „naują žmogų“, apsuptą melo ir apgaulės, žmonija pradeda bėgti nuo tokios „tikrovės“ ir ieškoti nematomos, bet jaučiamos tikrovės. Tai ir pasireiškia abstrakčiajame mene. Po metų Galdikai gavo vizą į JAV. Pardavus keletą paveikslų, jie galėjo apmokėti laivakortes ir laimingai pasiekti Niujorką. Čia reikėjo apsispręsti ar eiti į fabriką dirbti, ar skursti ir kurti. Galdikas pasirinko antrąjį kelią. Septynetą metų reikėjo gyventi šaltuose butuose, kuriuose – betapant sustingdavo rankos. Žmonai baigus vakarinę mokyklą, pasisekė gauti tarnybą ir pragyvenimas palengvėjo... Gyvendamas Niujorke A. Galdikas lankė parodas ir džiaugėsi, jei kurios krypties menininko paveiksle pamatydavo naujoviškai paliestą kokį nors tapybos elementą. „Bet „popart“ nemėgstu, – sakė Galdikas, – jis atsiduoda lavonu, „popart“ – triukas akims gadinti“. Dailininkas stebėjo meno gyvenimą, jo pulsą ir pats ieškojo tinkamiausių būdų save išreikšti.

Nors tuo laiku Galdikas tapė aliejiniais dažais, bet vis dažniau pradėjo kalbėti apie kūrybą tempera. „Tai esąs begalinis užsimojimas ir užsidegimo temperoms tenka laukti kartais gana ilgą laiką, o jis nujaučiąs, kad jau tas „šventas pamišimas“ nebe toli. Neilgai trukus, kūrybinė audra prisiartino ir atsivėrė visai naujas kūrybos pasaulis. Paveikslai tapo dideli ir kiekvienas skirtingo kolorito, viskas buvo nauja ir neregėta, dramatiška ir monumentalu.“

Pacituosiu žymaus prancūzų meno kritiko Waldemaro George žodžius: „Pakeltas į europiečių menininkų rangą, Galdikas niekad nepamiršo, kad pirmiausia jis yra lietuvis dailininkas. Jis žino, kad geriausiai pasitarnaus Vakarams, ne panaikindamas savo asmeniškumą ir tapdamas dar vienu „apartadu“, bet praturtindamas bendrą Europos kultūros lobyną savitu tautiniu indėliu.“ „Šią tiesą turėtų suprasti mūsų jaunoji karta, mėgindama sekti paskui mados diktatą, o šis liepia: „Šalin, visokius jausmais išgyvenimus. Intelektas kuria kosmopolitinį meną“. Deja, tik protu niekas tikro meno dar nesukūrė. Laisva asmenybė kuria visu pajėgumu, kitaip tariant, kūrybai reikalingos visos žmogaus galios.“ Toliau Galdikas sako: „Aš branginu nuoširdžius ieškojimus, bet negaliu pakęsti tokio meno, kur ant tuščios drobės kamputy pravestos kelios drūželės arba kai visa drobė užtepama vienu tonu. Arba prikabinami laikrodžiai, puodai, motorai ar supresuotas automobilis ir tai pavadinama skulptūra.“ Tautiškumas mene – tai plati tema, kuria prirašyta daug tomų. Yra stiliai, kurie diktuoja kryptį ir madą visam pasauliui, kaip renasansas, barokas, gotika ir kt. Bet kiekviena tauta sukūrė savo baroką, savo gotiką ir t. t. Prancūzų gotika skiriasi nuo vokiečių ir anglų ir pan. Čia rasi ir tautinį meno charakterį. Tas pats ir su “izmais“. Yra amerikinis abstraktas. Yra prancūzų, vokiečių ir kitų. Jame irgi išskaitomas tautos charakteris, žinoma, tik pajėgių kūrėjų darbuose. Bet koks yra mūsų tautos charakteris? Šis klausimas yra dažnai keliamas, bet sunkiai atsakomas, nes jis yra sudėtingas. Charakteris nėra pastovus duomuo, nes laiko tėkmėje keičiasi ir pati tauta. Kadaise Stasys Šalkauskis aptardamas Čiurlionį kaip mūsų tautinį dailininką, pagrindine idėja ryškino „pasaulio gyvą vienybę“ ir pagal tai jį apibūdino „pasaulio sielos tapytoju“. Galima taip ir Galdiką vadinti, tik teikdami Čiurlionio ir Galdiko giminingumą privalome nepamiršti ir jų skirtumų: kaip Čiurlionį žavėjo Visatos darna, taip Galdiką – gamtos gaivališkumas. „Visą savo gyvenimą Galdikas buvo aistringai pasinėręs į gamtą, tad ir abstrakčiausi Galdiko paveikslai yra pagrįsti gamta“, – sako čiurlionistas, meno tyrinėtojas Stasys Goštautas. Šis įsijautimas į gamtą visą Galdiko kūrybą daro ne tik vieningą, bet ir esmiškai lietuvišką savo dvasia... Nors svetur jis jau tapė svetimus gamtovaizdžius, o savąjį gamtos išgyvenimą visai suabstraktino. Dailininkas Vytautas Jonynas teigia, kad „Galdikas, kaip ir Čiurlionis, turėdami savitus kūrybinius veidus, kartu yra ir šių epochų liudininkai, išauginti savo laiko dvasia, jie turi su ja glaudžius ryšius. Būdami didelės asmenybės, jie nesąlygiškai nepriklauso jokiai grupei ar mokyklai, tuo laimėdami didžiuosius kūrėjų laurus. Galdikas, kaip ir Čiurlionis, savo kūryboje yra nepamėgdžiojamas. Lietuvių dailės istorijoje jis stovi kaip vienišas nenuorama. Jo braižas turi tik jam būdingų savybių“. O dailininkas Viktoras Vizgirda pratęsia šią mintį sakydamas, kad „Galdikas buvo vienas iš tų kūrėjų, kurie iki gilios senatvės išlaikė dvasios budrumą ir kurių brandžiausia kūryba atitenka saulėlydžio laikotarpiui.“

Pastaroji Galdiko kūrybos dalis – tai iš formalistinių ieškojimų išaugęs menas. Galdikui, kaip ir kiekvienam avangardo dailininkui, tai buvo pradinė išeitis naujame kūrybinių ieškojimų posūkyje. Bet Galdikas, labiau negu kas kitas, tuose ieškojimuose nerimo, siautė iki pašėlimo, blaškėsi iki pamišimo. Išvada – dinamiška įtampa persunkti kūriniai, kaip ošianti jūra, kur viena banga užlieja kitą bangą, viena idėja veja kitą idėją, viena mintis gimdo kitas... Vėlesnieji Galdiko darbai (kurių Marijampolės galerijoje yra daugiausia) dažų potėpiais, dar neregėtais spalvų sąskambiais vis nustelbdavo ankstesniuosius savo polėkiu ir šuoliais. Žmogaus rankų nepaliestoje gamtoje Galdikas regėdavo žėrinčius miražus, iš kurių gimdavo jo spalvų pasakos, spalvingos žaismo vizijos. Toks tai yra Galdiko individualus braižas, galdikiškas savitumas, pasireiškiantis jo kūrybinių formų įvairumu ir spalvų šėlsmu. Ištraukos iš pokalbio, atidarant Galdiko kūrinių parodą Lietuvių išeivijos centre, Kaune, 2003 m. kovo mėn. 20 d.

ADOMAS GALDIKAS „Arpedžio“, 83x122 cm.

ADOMAS GALDIKAS „Ruduo“, aliejus, 72x112 cm.

ADOMAS GALDIKAS „Kompozicija“, guašas, 94x68 cm.