Paslaptingasis Egiptas. Gidės užrašai by Aukso pieva

Angelina Zaleckaitė

pa sl a p ting a sis

egiptas Gidės užrašai

Aukso pieva Vilnius / 2015

UDK 910.4(620) Za-115

KnygÄ&#x2026; skiriu savo dukrytei Dariai Lilicu-Zaleckaitei! Labai tave myliuâ&#x20AC;Ś

Įžanga

Tokia kontrastinga ir paslaptinga Afrikos šalis yra Egiptas. Iš pirmo žvilgsnio sakytum, kad žmonės paprasti, aplinkui smėlis ir dykuma, žvejų kaimeliai, vyrai apsirengę galabėjomis, su turbanais ant galvų, nedrąsiai pro namų langus žvelgiančios moterys. Kita vertus, kurortiniai miestai! Ryškiai apšviestos gatvės, iki paryčių dirbančios krautuvėlės, jaunuoliai, godžiai nužvelgiantys europietes merginas, kiaurą parą skersai ir išilgai kursuojantys ir pypsintys mikroautobusiukai. Kavinukės, vadinamos cafe shop, neištuštėja iki paryčių, dažnas egiptietis po darbo ateina čia ir rūkydamas šišą (vandens pypkę) stebi aplink vykstantį gatvės šurmulį ir klegesį. Vos kelis metrus nužengę iš centrinės gatvės į gyvenamųjų kvartalų gilumą, atsidursite visai kitame pasaulyje. Čia rasite ir mažyčių maisto prekių krautuvėlių, išdidžiai vadinamų supermarketais, ir skalbyklų pirmuosiuose gyvenamųjų namų aukštuose, ir egiptietiškų greitojo maisto užkandinių, kur galima paragauti fuljos, tamijos ar picos „Skandarėja“, taip pat atsigerti cukranendrių sulčių asabo1 ar šiaj košario2. Dažnas reiškinys – mečetės, kurių žaliai apšviesti minaretai ypač 1 2

Arabiškas cukranendrių sulčių pavadinimas. Juoda stipri arbata iš smulkių arbatžolių.

Raudonoji jūra

gražiai matyti pro gyvenamuosius namus vakarais. Tarp namų gatvės neasfaltuotos, o tiesiog nuklotos geltonu dykumos smėliu, čia pat galima pamatyti buitinių ir statybų šiukšlių, begales kačių, murzinų labai gražiomis akimis vaikų. Raudonoji jūra skalauja visų kurortinių miestelių pakrantes. Tačiau būtent šioje pasaulio dalyje ir turėjo būti – jos dangaus mėlio vanduo, daugybė koralų bei tūkstančiai įvairiaspalvių žuvų, atrodytų, Egipto žemėje kompensuoja gyvūnijos ir augalijos trūkumą. Ankstyvą rytą žaliais ir mėlynais laiveliais grįžtantys žvejai… Kitoje prieplaukos pusėje esančiose laivų statyklose, kur galima pamatyti ir prabangių dviejų denių jachtų, ir mažų katerių, rodos, visą parą nenutyla plaktukų tuksėjimas. O šalia esančiose iš statybinių atliekų suręstose lūšnelėse pakaitomis miega darbininkai.

Rytais daugybė laivų išplaukia tolyn į jūrą. Dažniausiai tai turistiniai laiveliai arba jachtos, kurios plukdo visus norinčiuosius prie nuostabių koralinių rifų. Šiuose kaip parkuose ar miškuose gyvena mažos ir didelės, dryžuotos ir taškuotos, margaspalvės ir vienspalvės žuvys, didžiuliai vėžliai, draugiški delfinai, nemažos kriauklės su violetiniais ir rožiniais moliuskais viduje, vandens gyvatės, murenos ir rajos, o kažkur pietiniuose vandenyse pasitaiko ir ryklių. Vieni apsiginklavę plaukmenimis, vamzdeliais ir povandeninio nardymo kaukėmis, kiti sudėtingesne povandeninio nardymo technika, šoka į sūrią jūros gelmę, kad galėtų pasigrožėti nenusakomo grožio ir spalvų nebyliu povandeniniu pasauliu. Tai taip nepakartojama ir neužmirštama, kad kone kas antras vėl sugrįžta į jūrą. Daugelis čia suserga vadinamąja žuvyčių liga: tik atvykęs į Egiptą žmogus metęs viską bėga į jūrą, pekeliui nusimesdamas marškinius ir besimaukšlindamas ant veido kaukę su vamzdeliu. Tokia ta jūra… Keliaukime toliau. Kairas – kontrastingas, didingas, kartu sukeliantis sumišusius jausmus – šoką ir nuostabą, pasibjaurėjimą ir meilę. Laikas tarytum sustoja ir sykiu viskas nenumaldomai keičiasi ir nepaliaujamai juda. Pro autobuso langą galima pamatyti viaduku važiuojantį 600-ąjį mersedesą, o šalia jo tipenantį asiliuką, tempiantį arbūzų prikrautą vežimaitį. Šalia senovinių didingų piramidžių galima sutikti klegantį šiuolaikiškai atrodančių jaunų egiptiečių būrelį, droviai nužiūrinėjantį užsienio

Raudonosios jūros grožis pritraukia gausybę turistų iš viso pasaulio

Didysis Gizos sfinksas ir piramidÄ&#x2014;s

Nilas Kaire

svečius. Prie modernių stiklinių dangoraižių ir pasaulinės šlovės viešbučių, stovinčių ant Nilo kranto, glaudžiasi žvejų lūšnelės. Bet taip pat gausu cafe shop, kur po sunkių dienos darbų vakaroja, o kartais ir „nakvoja“ egiptiečiai. Nuo Gizos rajono, pasižyminčio pačiomis pigiausiomis parduotuvėmis, labiausiai užterštu oru ir judriausiu eismu, metro pavažiavus iki linijos pabaigos atsiduri lyg kitoje pasaulio pusėje – Heliopolyje. Čia gražios apželdintos alėjos, airiško bei itališko tipo kavinukės, prestižinės pasaulinių tinklų parduotuvės, prabangios mašinos ir milijoninės vertės butai. Visur švaru, tvarkinga ir, jei ne šen bei ten šmėkščiojantys arabiški užrašai, vargu ar pagalvotum, kad tai vis dar tas pats Kairas. Gerai visiems Egipto svečiams pažįstamas Luksoras, garsėjantis žemdirbyste ir bene turtingiausiu pasaulyje archeologiniu paveldu. Pakeliui unikali galimybė stebėti, kaip keičiasi dykuma, jos kūnas, spalva ir kvapas. Kelio pradžioje iki pat horizonto matyti tik geltonų smėlynų plynės. Bet vos atmerki akis po neilgai trukusio poilsio – išvysti visiškai nepažįstamą dykumą. Pirmiausia negali atsistebėti ryškiomis oranžinio molio spalvos kalvomis tolyje. Su kiekvienu kilometru jos artėja, keičia formą ir spalvą – nuo geltonų smėlynų, oranžinių molio kalvų, kurios artėjant tampa purvinos rusvos spalvos, o toliau vis kyla, virsta akmenuotomis pilkos spalvos dykynėmis. Galiausiai nebematyti skardžių viršaus ir spalva tampa kažkokia balzgana pelkės žalumo. Taip netikėtai kelias išveda keliautojus

Memnono kolosai Luksore

12 Nilas – svarbiausias vandens šaltinis Egipte, viena ilgiausių upių pasaulyje

prie Nilo, kurį nepamanytum esant pačia ilgiausia pasaulio upe. Atrodo ji kaip kanalas, palei kurį statomi namai – visi kaip vienas neužbaigti, iš viršutinio aukšto į saulę stiebiasi metaliniai strypai, nėra išorinės apdailos, o tik kreivai sumūrytos raudonų plytų sienos. Prie namų auginami vaisiai ir daržovės, ganosi gyvuliai, teikiantys kiemo sanitarijos paslaugas ir ėdantys buitines atliekas, čia pat pešasi du ar trys tolimi mažieji faraonų palikuonys. Beje, egiptietės neprausia vaikų, stengiasi tai daryti kuo rečiau, manydamos, kad švarius ir gražiai atrodančius vaikus gali nužiūrėti bloga akis ir vaikas susirgs ar išaugs nelaimingas. Atrodo, kad moterys čia labiau laikosi islamo papročių, t. y. dieną retai kada išeina į kiemą, ne tik bijodamos karštos saulės, kuri tamsina odą, bet ir stengdamosi išvengti svetimų vyrų žvilgsnių. Tik saulei pradėjus leistis, o gal ir visai sutemus moterys pulkeliais, kartais su vyrais ir būriu vaikų, skuba į turgavietes pirkti maisto, daržovių, ko nors namams pagražinti. Tradicinis turgaus vaizdas – vyras, išdidžiai žingsniuojantis šeimynos priekyje su pinigine ir vesdamas už rankutės patį mažiausią šeimos narį. Už jo atsilikusi per pusę žingsnio lėtai tipena žmona, nešdama ryšulius, maišus ir maišelius, kurie iki pat viršaus prikrauti maisto. Į moters sijono klostes susikabinę bėga pulkelis vyresnių vaikų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad moterys yra užguitos, nevertinamos ar negerbiamos. Bet tai tik mūsų supratimu, vertinant pagal mūsų pasaulėžiūrą. Iš tikrųjų egiptiečių šeimose moteris – mama yra tartum „pilkasis kardinolas“, kuris savo rankose laiko šeimos vadžias, bet tai daro nepastebimai ir atsargiai. Užtenka vieno mamos žvilgsnio, kad įsisiautėję vaikai apsiramintų, neklaužados klausytų, o užsispyrėliai taptų sukalbamesni. Mamai nereikia pakelti balso ar imtis kitų drausminimo priemonių, ji gerbiama visose šeimose, visų šeimos narių, niekas nedrįsta jos įskaudinti ar parodyti nepagarbą savo poelgiu ar žodžiu.

Karnako šventyklos detalės

Luksore, be tradicinio egiptiečių gyvenimo, galima išvysti didingų šventyklų, kurios buvo statomos šimtmečiais, o išliko dar ilgiau – tūkstantmečius, perėjo visas epochas, skirtingus amžius, matė Egipto klestėjimą, žlugimą, svetimšalių užkariavimus, savanorišką integraciją į kitą kultūrą bei papročius. Bet šventyklos liko tokios kaip ir buvo, nebent žemės drebėjimų apgriautos ar dykumos smėlynų užpustytos. Galima sakyti, kad jei nematei Karnako šventyklos – nematei Egipto. Daugeliui tai toks pats šalies simbolis kaip ir piramidės.

Karnako ĹĄventyklos detalÄ&#x2014;s 16

Visa šventykla užima apie 100 ha. Tai pasakiškai didelis plotas, todėl per trumpą kelių valandų pasivaikščiojimą neįmanoma patirti viso grožio ar susidaryti įspūdžio. Tam reikia skirti bent dieną, o geriau kelias. Didžiausią įspūdį sudaro kolonada, sudaryta iš 134 kolonų, kurių aukštis siekia 21 metrą. Tiesiog protu nesuvokiama, kaip senovės egiptiečiai sugebėdavo tokius didžiulius akmens luitus iškelti į tokį aukštį, lygiai juos sustatyti ir hieroglifais išrėžti juose faraonų gyvenimų istorijas. Tai kone pati įspūdingiausia viso šventyklos komplekso vieta. Toliau pasižvalgykime po Luksoro, arba trijų tikėjimų, šventyklą. Jos istorija įdomi tuo, kad senovės egiptiečiai čia pasistatė šventyklą Amenchotepo III ir Ramzio II garbei (tais laikais buvo manoma, kad faraonai yra žemėn nužengę dievai), na, o atsikėlus krikščionims koptams, tuo metu jau apgriuvusioje šventykloje

Luksoro šventyklos detalė 17

18 Luksoro ĹĄventyklos detalÄ&#x2014;s

buvo statomi krikščionių maldos namai. Vėliau iki šių vietų atėjus arabams klajokliams, krikščionių bažnyčia buvo paversta mečete, kuri iki mūsų dienų yra išlikusi ir žinoma Abu’l Haggag mosque pavadinimu, išvertus reiškia „Kabančioji mečetė“. Na, o persikėlus maža žvejybine valtele į Nilo vakarinį krantą, sunku nepastebėti karšto oro srovių nuglostytos Hačepsutos šventyklos. Ji per amžius stovi taip ir nebaigta statyti. Tai ilga romantiška istorija apie meilę ir neapykantą, kurios pradžia slypi gerokai prieš mūsų erą. Hačepsuta turėjo ištekėti už savo jaunesniojo brolio Tutmozio II, kaip buvo priimta daugelyje senovės civilizacijų. Mirus jos vyrui, valdžią perėmė mažametis Tutmozis III (manoma, nesantuokinis Tutmozio II sūnus). Hačepsutai dar kartą teko švęsti vestuves su savo „sūnumi“, tada visa valdžia atiteko jai. Ji išmintingai ir garbingai valdė Egiptą apsirengusi kaip vyras, su vyriausiųjų žinių palaiminimu. Jos valdymo laikotarpiu labai sustiprėjo šalies

19 Hačepsutos šventykla

Hačepsutos šventyklos detalės

ekonomika, buvo išplėtoti prekybos keliai su kaimynais, sustiprėjo laivyba, suklestėjo architektūra. Bet jaunasis faraonas Tutmozis III augo ir stiprėjo, todėl taip pat panoro valdžios ir galybės. Beveik po 20 metų valdymo Hačepsuta paslaptingai dingo, buvo nužudytas ir ją įsimylėjęs architektas, kuris projektavo Hačepsutos garbei statomą šventyklą ir prižiūrėjo darbus. Tapęs teisėtu valdovu, jaunasis faraonas viską, kur tik buvo koks įrašas ar atminimas apie jo žmoną-pamotę, griovė, naikino ir trynė. Paliko vienintelę taip ir nebaigtą statyti šventyklą, kaip simbolį ir pamoką nepaklusniesiems. 21

Karalių slėnis

Be abejonės, reikėtų paminėti Karalių slėnį, tiesiog alsuojantį karščiu, kur palaidoti daugelis XVIII, XIX ir XX dinastijų faraonų. Deja, daugelį kapų apiplėšė dar prieš mūsų erą, kai kuriuos apvogė arabų klajoklių gentys, o paskutiniai kapų plėšikai buvo britų, prancūzų ir vokiečių archeologai, kurie XIX a. pradžioje ypač susidomėjo Egipto istorija. Tik dėl laimingo atsitiktinumo – niekam iki tol nežinomą vienintelį faraono kapą 1922 metais atrado Hovardas Karteris (Howard Carter). Šiuo metu Tutanchamono kapavietės lobiai yra žinomi visam pasauliui ir eksponuojami Kairo nacionaliniame muziejuje. Apie Luksorą, Kairą, egiptiečių gyvenimo būdą, Raudonąją jūrą bei kurortus visko nepapasakosi. Tenorėjau kilstelėti paslapties šydą ir pakurstyti norą patiems nuvažiuoti ir viską pamatyti savo akimis! Rankose laikote knygą, kuri gali padėti suprasti Egiptą, jo kultūrą, gyvenimo būdą ir pažvelgti į šį kraštą per mano pojūčių ir išgyvenimų prizmę.

23 Tutanchamono mumijos pomirtinÄ&#x2014; kaukÄ&#x2014;