Barselona. Muziejus po atviru dangumi (aut. Angelina Zaleckaitė)

1

2 Švenčiausiosios Jėzaus širdies bažnyčia ant Tibidabo kalno

Angelina ZaleckaitÄ—

ba r selona Muziejus po atviru dangumi

Aukso pieva Vilnius / 2017

3

© Angelina Zaleckaitė, 2017 © Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2017 © Leidykla „Aukso pieva“, 2017

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.

ISBN 9786098105391 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

4

KnygÄ… skiriu tikrai draugystei!

5

6 Vyskupo gatvelÄ— ir Bisbe tiltelis Barselonoje

Įžanga

Žinote, Danieli, Barselona – lyg kerėtoja. Ji įsigeria tau į odą, įsirango į širdį, nė nespėjus susivokti, kada ir kaip.

Carlos Ruiz Zafón „Vėjo šešėlis“

Katalonija yra vienas iš 17 Ispanijos Karalystės autonominių regionų. Barselonoje ir jos priemiesčiuose gyvena trys milijonai žmonių. Žymus architektas Antoni Gaudí 1852 metais gimė netoli Barselonos esančiame miestelyje Reuse, Šventosios Šeimynos bažnyčia (kat. Sagrada Família) pradėta statyti 1882 metais ir t. t.

Tiek daug ir įdomiai galėčiau papasakoti, sykiu parodyti smalsuoliams ir nestandartinį ekskursijos maršrutą. Ši knyga atsirado įveikus tūkstančius kilometrų, perskaičius daugybę knygų, papasakojus šimtus istorijų. Padariusi galybę nuotraukų, primarginusi šimtus puslapių, po šešerių metų gidės darbo Barselonoje ir dešimties mėnesių rašymo kviečiu leistis į kelionę po šį nuostabų, legendomis apipintą miestą ir atrasti ką nors nauja.

Barselona – nuostabus paslapčių kupinas miestas. Ji margaspalvė ir paslaptinga, kartais koketuojanti, viliojanti, niekada iki galo neatsiskleidžianti. Ne veltui ispanų rašytojas Carlosas Rui­zas Zafónas yra pasakęs: „Barselonoje visada klaidžioja istorijos šmėklos. Man miestai yra lyg organizmai, lyg gyvi padarai. Mad­ridas 7

yra vyras, o Barselona vienareikšmiškai – moteris, ir labai išdidi bei aikštinga moteris.“ Sykiu tai meniškas miestas – čia begalės meno galerijų, susiraizgiusių gatvelių, tai išties muziejus po atviru dangumi, čia kunkuliuoja gyvenimas, o mažesnių miestelių gyventojams net svaigsta galva nuo galybės spalvų, stilių ir kvapų.

Man Barselona visada buvo sava, net kai pirmą kartą ėjau jos gatvėmis. Atrodė, tarsi kadaise jau esu čia buvusi. Visos gatvelės artimos, kaip brangaus Vilniaus, ir netgi kažkuo jį priminė... Pažįstami gąsdino: „Atsargiai, Barselonos senamiesčio siaurų gatvelių raizgalynėje lengva pasiklysti!“ Nieko panašaus, man jos mielos ir jaukios, regis, žinojau, kas tyko už vieno ar kito kampo.

Mano Barselona – tai galimybė užkąsti tyliame užkampyje prie Šv. Onos koplytėlės, esančios vos už kelių žingsnių nuo šurmuliuojančios Katalonijos aikštės. Tai linksmuoliai gatvės muzikantai „Buenas Costumbres“, kurių šiandien galima pasiklausyti pačioje judriausioje gatvėje Portal Del Angel, o rytoj – romantiškame Güe­ lio parke, įsikūrusiame miesto pakraštyje. Mano Barselona – tai La Rambla alėja – kunkuliuojanti, srauni pėsčiųjų upė, kur kartais tenka alkūnėmis skintis kelią, ir vos kelis žingsnius nuo jos pasukus Carrer de la Boqueria gatvelė, beveik be gyvybės ženklų. Mano Barselona – tai susisluoksniavusi kaip tortas miesto istorija: prie Teat­ro aikštės (kat. Plaça del Teatre) esančioje požeminėje automobilių aikštelėje išvysi viduramžių miesto gynybinės sienos likučius arba Madrido miesto aikštėje (kat.

Plaça Villa de Madrid) prieš kelerius metus netyčia atrastą romėnų nekropolį – kapines su puikiai išsi-

8

Viena plačiausių senamiesčio gatvių – Carrer de Ferran. 2005 metais joje buvo filmuojama gimimo scena Jean-Baptiste Grenouille filmui „Kvepalai: vieno žudiko istorija“

laikiusiais sarkofagais. Mano Barselona – tai žaliosios papūgėlės Karališkosios aikštės (kat. Plaça Reial) palmėse ir krykštaujantys iš laimės vaikai Citadelės parke (isp. Parc de la Ciutadella), ekskursijos metu lakstantys ir sprogdinantys milžiniškus muilo burbulus. Juos šalimais laido gatvės aktorius (o gal linksmintojas, o gal uždarbiautojas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Mano Barselona – tai gatvės menas: mieste galima išvysti daugybę skulptūrų, namų sienų, dekoruotų margomis senovinių koklių imitacijomis, originalių grafičių. Mieste daugybė šiuolaikinių menininkų skulptūrų ar paveikslų. Tai – plevėsuojančios Katalonijos, o ne Ispanijos vėliavos; tai katalonų, o ne ispanų tradicijos ir šventės; tai katalonų kalba; tai Katalonijos ryžtas taikiu būdu pasiekti nepriklausomybę! Ši knyga – tai Barselonoje dirbančios gidės pasakojimas apie įdomias, paslėptas, turistų lankomas ir jiems nežinomas vietas. Tai nėra kelionių vadovas plačiąja prasme ar kelionių atsiminimai.

9

Ispaniškas kaimelis – čia gausu skirtingų stilių ir laikotarpių namų, būdingų įvairiems Ispanijos regionams

Apie Barselonos viešbučius, autobusų grafikus, bilietų kainas čia nerašysiu. Visa ši informacija individuali, greitai keičiasi ir ją lengva rasti beribėse interneto platybėse ar tiesiog vaikštinėjant po miestą. Šiais laikais viešbučiai ar restoranai, gavę palankų „Lonely Planet“ ar „Trip Adviser“ įvertinimą, skuba apie tai pranešti. Knygoje paminėtos vietos man pačiai patinka, yra kuo nors išskirtinės ar įdomios, jas rekomenduoju savo draugams. O aš – žmogus pap­ rastas ir lietuvišku papročiu mėgstu tai, kas gerai.

Knyga neišmokys keliautojų mėgautis „ta akimirka“, įsiklausyti į save ir aplinką. Juk ne aplankytų objektų skaičius, architektų pavardės, datos ir ausiai negirdėti pavadinimai išliks atmintyje.

Liks tik jausmas, potyris, tas nenusakomas ir neapčiuopiamas prisiminimas, kad lankeisi šioje vietoje – gatvės šurmulys, kvapas, garsas, skonis ir su pasimėgavimu išgertas puodelis kavos ar vyno taurė. Kartais reikia mokėti sustoti ir apsidairyti, nebijoti pakeisti planų arba veikti ekspromtu. Trumpai tariant, kelionės – tai dau10

Šv. Kryžiaus ir šv. Eulalijos katedra šalia Naujosios aikštės

giau jausmai nei žinios. Man dažnai sako: „Jūs tiek daug ir taip įdomiai papasakojote, gaila, nepavyks visko įsiminti.“ Tada atsakau: „Ir nereikia! Prisiminkite tą jausmą – nuostabą ar asociaciją, kilusią klausantis istorijų ar matant vaizdus. Tai ir bus stipriausias šios kelionės prisiminimas.“ Noriu, kad jūs šį miestą pamiltumėte ir suprastumėte taip, kaip aš. Jaustumėtės jame savi ir dar ne kartą į jį sugrįžtumėte.

Noriu pasidalyti savo žiniomis apie nuostabią, paslaptingą, šurmuliuojančią, viliojančią ir koketuojančią Barseloną!

11

Barselonos pakrantė

12 Pirėnų pusiasalis

Trumpa Ispanijos ir Katalonijos istorijos apžvalga

Kad galėčiau paaiškinti visą šiandieninę Ispanijos, Katalonijos ir Barselonos situaciją bei tarpusavio santykius, veikiausiai turėčiau pradėti nuo pasaulio sukūrimo – nuo Adomo ir Ievos.

Ispanijos Karalystė įsikūrusi Pirėnų pusiasalyje ir užima jo didžiąją dalį. Kaip ir daugelis daugiataučių valstybių, vienam valdovui šiandieninė Ispanija tapo pavaldi gana vėlai – tik XVI a. pradžioje. Iki tol Pirėnų pusiasalyje gyvavo daug įvairių karalysčių ir grafysčių, kurios skyrėsi ne tik gyventojų išvaizda, papročiais, kalba, bet ir tikėjimu.

Dažnai manęs klausia: „Kas gi tokie ispanai, kas jų protėviai?“ Į šį klausimą nėra vienareikšmiško atsakymo, kadangi nėra ispanų kaip tautos. Ispanas – tai pilietybė, o šios šalies gyventojai gali būti labai įvairių tautybių – katalonai, baskai, kastilai, aragoniečiai ir pan. Priklausomai nuo to, kurioje istorinėje Ispanijos dalyje jie gyvena ir kaip seniau vadinosi ta vietovė.

Pirėnų pusiasalyje nuo seno lankėsi įvairių tautų atstovų – keliautojų, prekybininkų ir užkariautojų – ir kiekvienas paliko pėdsakų šio krašto žmonių tradicijose, kalboje ir genofonde. Pietinės Ispanijos gyventojai andalūzai yra tamsesnio gymio, aukšti ir liekni, juodais it varno sparnas plaukais ir tamsiai rudomis akimis, kalba

13

Barselonos uosto ekvatorija ir žymusis viešbutis-burė „W“

14 Barselonos uostas ir tolumoje besidriekiantys Kolserolos kalnai

juokingai švepluodami ir nukanda žodžių galūnes, be to, yra labai emocionalūs. Prisiminus ispanus būtent toks vaizdas iškyla prieš akis – tai televizijos ir kino filmų įpirštas stereotipas. Šiaurinės Ispanijos dalies gyventojai katalonai yra neaukšto ūgio, žydrų, pilkų ar net žalių akių, pilkos spalvos plaukais, dažnai apvalių kūno formų, kimaus balso, santūrūs ir nemėgsta kalbėti ispanų kalba. Žodžiu, visiška priešingybė stereotipiniam ispanui.

Taip atsitiko todėl, kad šias Ispanijos dalis paveikė skirtingos tautos ir kultūros.

Nuo senų senovės, keli tūkstantmečiai prieš mūsų erą, Pirėnų pusiasalyje gyveno iberų ir keltų gentys. Beje, Pirėnų pusiasalis Ispanijoje dažniau vadinamas Iberijos pusiasaliu arba tiesiog Iberija. Iš kur atkeliavo į šiandieninės Ispanijos teritoriją iberai ir keltai, mokslininkai tiksliai nežino. Pagal vieną teorijų, iberai galėjo atkeliauti iš Šiaurės Afrikos, o keltai – iš šiandieninės Didžiosios Britanijos teritorijos. Kad ir kaip būtų, tai buvo bendruomeninės santvarkos gentys, kurios nekūrė šiose žemėse didingų civilizacijų, gyveno ramiai ir niekam netrukdė.

Maždaug XI a. pr. Kr. į šias žemes pradėjo plaukti kitataučiai – pirmiausia finikiečiai, buvę labai geri jūreiviai ir prekeiviai. Pie­ tinėje pusiasalio dalyje įkūrė kelis miestus kolonijas ir šiame krašte plėtojo prekybą. Vėliau, maždaug VI–VI a. pr. Kr., šiaurinėje pusiasalio – Viduržemio jūros pakrantės – dalyje (šiandieninėje Katalonijos teritorijoje) išsilaipino graikai. Jie ne tik vertėsi prekyba ir iš jos gerai uždirbdavo, bet ir mokė vietines gentis dirbti žemę, atvežė vynmedžių ir alyvmedžių.

Vėliau finikiečių teritorijose įsikūrė kartaginiečiai, o graikų – romėnai. Neilgai trukus romėnai ir kartaginiečiai ėmė kariauti dėl valdžios ir teritorijų Pirėnų pusiasalyje. Romėnai plėtė savo teritorijas, o kartaginiečiams reikėjo ginti savo žemes. III–II a. pr. Kr.

15