1
2
Aurelijus Zykas
Raudonas ir žalias
TAI VANAS
Aukso pieva Vilnius / 2018
3
© Aurelijus Zykas, 2018 © Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2018 © Leidykla „Aukso pieva“, 2018 Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-8105-45-2
4
Prisimindamas Wang Xizhi Kaligrafą, kuris tušo brūkšniais kūrė epochą Norėčiau pasėdėti šalia, tavojoje saloje, nukoręs kojas į bedugnę Balzganoje mėnesienoje šen bei ten skrajotų drugelis
5
6
Autoriaus žodis
Jei vėjas nepakankamai stiprus, jis negalės išlaikyti didelių sparnų. Paukštis Pengas pakyla devyniasdešimt tūkstančių li į aukštį, nes ten vėjas įgauna tikrąją jėgą, netrukdomas nieko, kas apačioje. Kai virš Pengo nugaros − vien tik dangus, ir nėra nieko, kas galėtų jam sukliudyti ar užstoti kelią, tik tada jis gali tęsti kelionę į pietus1.
Taivanas man − antroji Azijos šalis, kurią pamilau. Pamilau ramius ir kartu pietietiškai jautrius žmones, gamtos vaizdus, gyvenimo būdą, miestų šurmulį ir sudėtingą istoriją bei tapatybę. Tai ne ta šalis, kurioje esu praleidęs didelę savo gyvenimo dalį. Mano santykis su ja gerokai paprastesnis nei su Japonija, kuriai skyriau pirmąją savo knygą. Veikiausiai knygą apie Taivaną turėjo parašyti visai kitas žmogus. Vienas iš lietuvių, kuris ilgiau už mane yra gyvenęs šalyje, tiesiogiai susipažinęs su jos kultūra. Tačiau tokios knygos, skirtos Taivanui, vis nepavyksta sulaukti, todėl ryžausi parašyti šią. Šioje valstybėje, kuri, kaip matysime, net neegzistuoja, lankiausi keletą kartų, turėdamas įvairių tikslų ir kaskart įgydamas labai skirtingos patirties. Į šią knygą sugulė istorijos, tikros ir truputėlį pramanytos, iš dviejų kelionių, kurias skiria ne tik dešimt metų: jas skiria ir mano požiūris, suvokimas, branda. Pirmoji kelionė nutiko 2003 metais, kada buvau studentas, su draugais atvykęs patirti egzotiškos ir keistos kultūros. Antroji, 2013 m., kelionė buvo susijusi 1
Zhuangzi, 1, vertė Agnė Budriūnaitė. 7
8
su mano moksline veikla: važiavau į Taivaną konferencijoje skaityti pranešimo. Natūralu, kad pasaulio matymo kampas abiem atvejais turėjo labai skirtis. Viliuosi, kad skaitytojas atleis už teksto eklektiškumą, dažnai besimainančias nuotaikas ir nevieningą stilių. Tai daryta sąmoningai, kadangi tekstas dėliotas tarsi mozaika − iš prisiminimų nuotrupų, turimų žinių ir patirtų emocijų. Palyginčiau jį, kaip ir patį Taivaną, su egzotiškų vaisių salotų dubeniu. Kiekvienas vaisius yra skirtingo skonio, tačiau visi tinkami valgyti ir skanūs. Sumaišęs juos kartu gali išgauti naujų poskonių. Dar viliuosi, kad skaitytojas atleis ir už lyrinius nukrypimus, vadinamuosius intermezzo, kurie iš pirmo žvilgsnio kai kam pasirodys visiškai nesusiję su Taivanu, juo labiau − su kelionių knygų žanru. Jis turės teisę apkaltinti mane nedovanotinu nukrypimu nuo stiliaus. Tačiau negalėjau savęs varžyti pakeliauti ir pavedžioti skaitytoją po kinų filosofo Džuangdzi (Zhuangzi) tekstus ir po man kažkodėl be galo savą IV a. Kinijos epochą...
9
12
Pirmoji diena: papaja
2013 m. lapkričio 15 d. Oro uostas – Prašyčiau parodyti pasą. Šypsodamasis padaviau pasą Taojuano2 aerouosto pasienio darbuotojui, kuris ilgai jį vartė. Tai jau įprasta man, keliaujančiam su retu lietuvišku pasu. – Lith... Lithuania... Chm... – Litaowen, − ištariau, stengdamasis tinkamai išdainuoti tonus, kad būčiau suprastas. – Ahhh. Litaowen. Suprantu. Suprantu. Kodėl čia atvažiavote? A, matau, scholar. Ką veiksite? – Dalyvausiu konferencijoje Nacionaliniame Džengdži universitete. – NCCU? Oh, wonderful. Aš irgi baigiau NCCU. Labai puikus universitetas. Labai sveikinu. – Ačiū. – Regis, ne pirmą kartą Taivane? Kada buvote pirmąjį? – Prieš dešimtį metų. Jau seniai. – Ach. Seniai. Gerai, sėkmės konferencijoje, scholar. Bai bai. Atvykau į Taivaną. Į mane bloškė subtropikų drėgmė ir tvankuma. Naudojamų terminų rašyba ir daugiau informacijos apie objektus yra pateikiama žodynėlyje knygos gale. 2
13
2003 m. kovo 17 d. Popietė Prieš dešimt metų tokia pati drėgmė ir tvanka trenkė kitame Taivano oro uoste, antrajame pagal dydį Gaosiongo mieste. Susmirdę ir sumurę mes, trys vargani keliautojai, pagaliau išsilaipinome stebuklų pilnoje saloje. Skrydis iš Naritos (Tokijo) nebuvo sėkmingas: pavėlavome į lėktuvą. Registraciją baigė prieš pat mūsų nosis, ir aerouosto darbuotojos neįtikino jokie maldavimai, žavesio demonstravimai, grasinimai ar teisių paieškos. − Gerbiamieji keleiviai, − pasakė ji monotonišku balsu ir tobula japonų kalba, − registracija baigėsi 11:10. Jūs atvykote 11:13. Kol mes ginčijamės, jau yra 11:19. Ko jūs norite? Kad padarytume išlygas? Didžiai atsiprašome, bet mes galime jums padėti ir paieškoti vietų vėlesniame lėktuve. Kada jis skrenda? Po penkių valandų. Penkiomis valandomis vėliau nei planuota nusileidome Gaosionge. Reksas buvo sugniuždytas. Petra be perstojo zirzė. Manyje virė pagrįstas vakarietiškas pyktis ir pažeminimas. Buvome trys Vasedos universiteto mainų programos studentai, atvažiavę turistauti iš Japonijos į Taivaną. Storuliukas Reksas ėjo pirmas. Kitaip ir negalėjo būti! Čia jo tėvynė, tai jis suviliojo mus pažadais parodyti savo nuostabią šalį ir tų stebuklų mes laukėme kiekviename žingsnyje. Beje, Reksas nebuvo tikrasis jo vardas. Tikrojo, tiesą sakant, mes ir nežinojome, o jo pavardė buvo tiesiog Ku. Bet prisistatydamas tarptautiniame studentų bendrabutyje jis pabrėžė, kad norėtų būti vadinamas Reksu. Aš, žinoma, išmintingai nutylėjau, kad mano gimtinėje taip vadina tik šunis, bet vis dėlto paklausiau, kas paskatino jį pasirinkti tokį neįprastą vardą. – Reksas – tai karalius, − lakoniškai nudrėbė jis. Prisiminiau, kad lotyniškai rex iš tiesų reiškia „valdovą“, ir net bandžiau įsivaizduoti Čiurlionio seriją „Rex“, bet kad tas mūsų Ku į čiurlioniškąjį mistiškąjį pasaulio valdovą nė iš tolo nepanėšėjo.
14
Trumpas ir apvalutis, gana tipiško savo tautai sudėjimo, putlokomis lūpomis, ežiuku kirptais plaukais, glotniai apsiskutęs, jis buvo panašus... tiesą sakant, į vieną iš šimtų milijonų pietinių kinų. Paskui jį drimblojo kita mūsų likimo draugė Petra, kilusi iš atokiausių Bohemijos kalnynų. Garbinga čekiška jos pavardė Karlova Japonijoje buvo baisiai suniekinta, todėl ji jau pirmojo susitikimo metu perspėjo, kad nevadintume jos pavarde. – Kodėl? – paklausiau aš. – Todėl, kad tie šmikiai japonai nesugeba atskirti l nuo r, ir mano pavardė skamba kaip „karova“. O būti vadinama karve aš visai nenoriu! Į ką ką, bet į karvę Petra tikrai buvo panaši! Drambloto vyriško sudėjimo, nerangi, vaikštanti plačiais žingsniais. O kur dar vyriškos manieros... Mat Petra mielai lavino savo galingą kūną visais įmanomais japonų kovos menais, lankydama dziudo, karatė, aikido treniruotes. Buvo net išbandžiusi niat-nam, kung fu ir kitas man visai negirdėtas sporto rūšis. Žinoma, dėl savo nerangumo sporto aukštumų nepasiekė, bet treniruočių nepraleisdavo. Kai jos paklausėme, kokią prasmę ji įžiūri tame besaikiame sportavime, jos akys maloniai apsiblausė, ji netgi švelniai (na, tas jai nebūdinga) nusišypsojo ir tarsi medum teptu balsu ištarė: − Ten labai daug vyrų. Ir visi jie tokie raumeningi. Stiprūs. Man patinka juos stebėti. O kai pavyksta dar kartu grumtis... Ach, tie prisilietimai... Na, žodžiu... O iš paskos ėjau aš, ilgas ir liesas kaip kartis skandinaviško sudėjimo pribaltas iš rytinės Europos pelkių. Bet ką čia apie save... – Kaip tu taip sugebi? − užklausė Rekso Petra, pastebėjusi, kaip jis susimirkčiojo su dailiu pro šalį praeinančiu vaikinu. Pro jos klastingas akis tokie dalykai nepraslysdavo... – Radaras, − atsakė Reksas, − mes jaučiame vieni kitus.
15
166
Septintoji diena: ličiai
2013 m. lapkričio 21 d. Arbatos namai Ant medinio miniatiūrinio staliuko plytėjo pasaulis. Pasaulis, aprėžtas nedidelio stačiakampio, su ribotais veikėjais ir ribotomis taisyklėmis. Tarsi gyvenimo žemėlapis, įtalpinantis sudėtingą mūsų realybę į aiškią spalvotų dėmių, linijų, taškelių ir raidžių abstrakciją ir klaidingai priverčiantis manyti, kad bent trumpam galime ištrūkti iš žaidimo, kurį vadiname gyvenimu... Šypsodamasis atpažinau visus šio pasaulio aktorius. Kampe pūpsojo rusvas arbatinukas su snapeliu ir nedideliu įrašu vingriais rašmenimis. Žinojau, kad jis pagamintas iš isingo molio, kasamo tik vienoje Kinijos vietovėje ir turinčio nuostabių savybių išryškinti arbatos skonius. Šiandien ruošiamas ulongas, todėl meistrė naudoja jį, o ne porcelianinį gaivaną. Šalia gulėjo arbatos semtuvėlis. Trys mažulyčiai puodeliai stovėjo priešais, pasiruošę tarnauti svečiams. O tolėliau rikiavosi kelių rūšių indai, skirti mėgautis gyvenimo kvapais ir skoniais. Ir, žinoma, čia pat puikavosi pagrindinė šio pasaulio artistė − įnoringoji ulongo arbata iš Ališano vietovės. – Gongfu arbatos ruošimo tradicija atsirado Fudziano provincijoje, kaip ir daug kitų Taivano kultūros elementų, − meiliai šypsojosi mūsų meistrė, pasiruošusi plikyti arbatą mums, raudonplaukiams iš tolimų pasaulio kraštų. − Tikriausiai jos užuomazgos 167
aptinkamos dar Songų dinastijoje, tačiau galutinai ji susiformavo turbūt tik prieš šiek tiek daugiau nei du šimtus metų. Meistrė laisvai liejo karštą vandenį ant savo reikmenų, pripildydama arbatinuką ir puodelius šilumos. Vanduo tekėjo ir nyko po staleliu. Pasaulis buvo švarus ir paruoštas iniciacijai. – Temperatūra yra labai svarbi ir priklauso nuo ruošiamos arbatos rūšies. Kadangi šiandien plikome ulongą, vanduo turi būti maždaug 90 laipsnių temperatūros. Karštesnis vanduo užmuštų skonį ir aromatą, o šaltesnis neleistų jo išryškinti. Turbūt žinote, kad žaliosioms ir baltosioms arbatoms naudojamas gerokai vėsesnis vanduo... Ji išpylė vandenį iš indų, tada samteliu pasėmė nemažą kiekį susuktų ulongo lapelių, suberdama juos į arbatinuką. Arbatžolės susilietė su isingo moliu. Karštas vanduo veržliai pasipylė ant lapelių – tam, kad būtų iš karto nupiltas. Meistrė uždengė arbatinuką dangteliu, jį šiek tiek praverdama. – Tai dar nėra užpylimas. Tiesiog taip nuplauname arbatžoles ir paruošiame jas atsiskleisti. O dabar – pirmasis užpylimas. Karštas vanduo vėl užpildė arbatinuką, paskandindamas arbatžoles, godžiai gerdamasis į molį ir išryškindamas aromatus. Prisiminiau, kad kiekvienas arbatinukas naudojamas tik tai vienai arbatos rūšiai, kad nesusimaišytų skoniai. Meistrė tylomis skaičiavo laiką. Paskui tylėdama išpylė arbatą į degustavimo indą, kad atsivertų orui, o tada išpilstė į mažus kelių gurkšnių puodelius. Mėgaudamasis kvapu ir naujai atsiskleidžiančiais skoniais, panirau žalsvai pilkšvoje gongfu pasaulio spalvoje. – Antrasis užpylimas Vanduo tekėjo, skverbėsi į molį ir po truputį privertė lapelius atsiverti, atiduodant tai, ką jie turi geriausia.
168
– Trečiasis užpylimas Apėmė pilnatvės jausmas, užpildantis mane tarsi šiltas vanduo arbatinuką, suteikiantis naujų jėgų grįžti į kitą, truputėlį sudėtingesnį pasaulį, kuriame nebuvo taisyklių, o aktoriai buvo gerokai sunkiau nuspėjami... Jiems neužteko žinoti vandens temperatūros ar plikymo trukmės. – Ketvirtasis užpylimas. Ulongas atsidavė mums, paaukodamas save. Aš sėdėjau, paleidęs mintis į erdvę. Galvoje buvo visiška tuštuma, kokia kartais apninka rytais, dar prieš išgeriant didelį puodą kavos ir pasiruošiant kasdieninei kovai su pasauliu. Buvo paskutinioji mano stažuotės Taivane diena. Vakare laukė skrydis namo. Profesorius Vei atsisėdo prie manęs ir palietė petį, išbudindamas iš kažkokios tarpinės būsenos. Priverstinai šyptelėjau jam, pernelyg anksti pradėdamas socializacijos procesą. – Ar jums patiko arbatos ruošimas? – Profesoriau, viskas buvo tiesiog nuostabu! Ši viešnagė Taipėjuje yra tiesiog tobula! Aš labai dėkingas jums už pakvietimą ir už tikrai šiltą priėmimą. Dar kartą supratau, kad jūs, taivaniečiai, esate nuostabūs ir šilti žmonės. Pamilau jūsų šalį. – Malonu girdėti. Mes stengiamės, kad mūsų svečiai liktų patenkinti. Tikiuosi greitai pasimatyti Lietuvoje... Mechaniškai keitėmės mandagiomis frazėmis. Turėjom atsisveikinti, o po to aš planavau grįžti į kambarį ir ramiai praleisti paskutinę dieną. Paslankioti po universiteto apylinkes. Leisti sau prabangą tiesiog veikti tai, ką noriu. – Ar jūs esate buvęs Danšujuje? – Naa.... aš... – Manau, kad dar ne. Tai puiki vieta šalia Taipėjaus, kur galima smagiai praleisti dieną. Ten yra jūra, maloni aplinka, daug žmo-
169
Danšujus
nių, mielos krautuvėlės. Tikrai rekomenduočiau ten nuvažiuoti ir pasimėgauti. Norėčiau, kad jūsų įspūdis apie mūsų šalį liktų pats gražiausias... – Naa... tiesą sakant... – Aš net nupirkau jums bilietus traukiniui į Danšujų. Labai džiaugčiausi, jeigu priimtumėt šią mano asmeninę dovaną. Praleiskite paskutinę dieną Taipėjuje maloniai. Pasidavęs šyptelėjau. Lietuvoje jau buvau atpratęs nuo to visapusiškai apglobiančio rūpesčio, kurį jauti ryčiausiame Eurazijos pakraštyje. Kai tavo draugai ir artimi pažįstami rūpinasi tavimi, apgaubia meile ir saugumu. Individualistiniam europiečio protui šis rūpestis yra per didelis, kartais varginantis ir nereikalingas. Tačiau jo negali išvengti. Ir tada tu turi judėti taip, kaip iš tavęs tikimasi. Ir būti už tai dėkingas.
170
– O, ačiū jums... Jūs toks malonus... Būtinai pasinaudosiu šiuo pasiūlymu. Bus labai smagu pamatyti vieną gražiausių Taivano vietų. Tuo labiau, kad niekada nesu ten buvęs... Melas. Danšujuje buvau jau keletą kartų. Tai – iš tiesų miela širdžiai Taivano vieta. Ir į ją nuvažiuoju kaskart lankydamasis šioje saloje. Tačiau švelniai meluoti – irgi tam tikras mandagumas, priverčiantis pašnekovą jaustis geriau, jaustis svarbesniu, o jo padarytą paslaugą pakeliantis į aukštesnį lygį. Profesorius Vei jautėsi pamalonintas ir kukliai nusišypsojo. Jam buvo gera jaustis naudingam. Pirmasis mano apsilankymas ten buvo tada, prieš vienuolika metų... 2003 m. kovo 23 d. Pietų metas O Danšujus buvo gražus. Kažkoks tvarkingas, vakarietiškas, su aiškiomis gatvėmis ir namų fasadais. Turintis mažai taivanietiško chaoso ir gerai suprantamas mums, baltaveidžiams ir raudonplaukiams barbarams iš Vakarų. Jame net buvo pilis, kokią paprastai esame įpratę rasti istoriniuose Europos miesteliuose. Beje, ši pilis, menanti XVII a., yra vienas seniausių išlikusių mūrinių statinių visoje saloje. Drauge su Petra pėdinome Danšujaus senamiesčio gatve iš tos pilies, ir aš bandžiau jai papasakoti, ką buvau skaitęs apie šią vietovę Taivano istorijoje. Įsikūręs prie to paties pavadinimo upės žiočių, prieš pat jai ištekant į vandenyną, Danšujus ilgai buvo pagrindiniai salos vartai į pasaulį. Gyvavimą pradėjęs kaip mažas ketagalanų genties aborigenų kaimelis Hoba, XVII a. jis tapo strategiškai svarbia gyvenviete, kai čia savo koloniją įkūrė ispanai, tuo metu dar puoselėję tam tikras ambicijas Azijoje. Jie, atplaukę į Aziją iš rytų, t. y. iš savo kolonijų Naujajame pasaulyje, tyrinėjo Ramųjį vandenyną, paskelbė
171