UMBRIJA. Žalioji Italijos širdis (aut. Lina Limantaitė) by Aukso pieva

Lina Limantaitė

UMBR IJA Žalioji Italijos širdis

Aukso pieva Vilnius, 2019

ISBN 978-609-8105-47-6

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliot ekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Umbrija yra ištisas pasaulis, žemynas, o ne mažas Italijos regionas. Čia laikas turi kitą ritmą, nes visi laikrodžiai rodo ir tai, kas amžina, ir tai, kas laikina. Vittorino Andreoli

Įžanga

Vienintelė Italijos centre neskalaujama jūros, vienodai nutolusi nuo Adrijos ir nuo Tirėnų jūrų, nuo Lombardijos ir nuo Kalabrijos, Umbrija išsiskiria iš Italijos tuo, kad yra izoliuotas regionas, o tai yra ir jos trūkumas, ir jėga. Maria Laura Della Croce

Umbrija – Italijos regionas, kuriame gyvenau ir mokiausi, viešėjau pas draugus, daug keliavau. Labai myliu šį kraštą, jo viduramžiškus miestelius su siauromis vingiuotomis gatvelėmis, daugeliu bažnyčių, žaliuojančiomis kalvomis, nuo viduramžių išlikusiomis šventėmis ir tradicijomis, puikia virtuve. Tiesiog dievinu akmeninius Umbrijos miestelius ant kalvų, kuriais galiu vaikščioti ir klaidžioti valandų valandas, gėrėdamasi jų grožiu, paprastumu ir funkcionalumu. Umbrijos miestams apibūdinti labai tinkamas itališkas posakis a misura d’uomo, kuris reiškia: „pagal žmogaus mastelį“. Čia anksčiau ir dabar gyvenimas tvarkomas taip, kad atitiktų šį mastelį, žmogaus poreikius patogiai ir jaukiai gyventi. Be užburiančios miestelių atmosferos, kvapą gniaužia nuošaliose vietose įsikūrusios abatijos ir vienuolynai, žaliuojančios kalvos ir žydintys laukai, vinguriuojančios upės, tyvuliuojantys ežerai, ošiantys miškai. Noriu pasidalyti savo įspūdžiais ir patirtimi iš laikotarpio, praleisto šiame krašte, taip atsidėkodama už jo grožį, už mane priėmusių žmonių svetingumą ir nuoširdumą. Pusiau juokais, pusiau rimtai 7

Umbriją vadinu savo antrąja tėvyne (itališkai tai skambėtų patria adottiva). Umbrijoje gyveno ir kūrė genialūs dailininkai, jus tikrai sužavės stulbinantys Giotto ir Beato Angelico šedevrai, pribloškiančios Lucos Signoreli, Filippo Lippi ir Cimabue’s freskos, įstabūs Perugino, Benozzo Gozzoli, Pinturicchio darbai. Ne veltui Šv. Pranciškaus bazilika Asyžiuje dar vadinama ištisu meno lobynu, jos aplankyti plūsta keliautojai iš viso pasaulio. Orvjeto, Spoleto katedrų grožis taip pat užims amą, išsyk pakerės savo didybe ir taurumu. Umbrijos kraštas dar vadinamas žaliąja Italijos širdimi, nes yra pačiame jos centre, supamas banguojančios žalumos – laukų ir miškų. Džiaugiuosi, jog lietuviai pamažu atranda legendinius Umbrijos miestus: Perudžą, Asyžių, Gubijų, Orvjetą, Spoletą. Tai – vienintelis centrinės ir pietų Italijos regionas, neturintis priėjimo prie jūros. Nors šis kraštas neturi jūros, jame yra nemažai upių, keletas ežerų, iš kurių įstabaus grožio Trazimenas – ketvirtas pagal plotą ežeras Italijoje. Umbrijoje apie 90 savivaldybių, joje gyvena apie 900 000 gyventojų. Regiono sostinė – Perudža, kiti didesni miestai – Ternis, Folinjas, Čita di Kastelas, Spoletas, Gubijus, Asyžius, Bastija Umbra, Orvjetas. Nuostabu, kad kiekviename, kad ir mažiausiame miestelyje yra daug įdomybių, kurias verta apžiūrėti: tai gali būti bažnyčia, gynybinė siena, tvirtovė, akvedukas, aikštė, fontanas, tiltas ir t. t. Kalvos ir kalnai sudaro 70 % regiono teritorijos, todėl Umbrija yra kalvočiausia sritis visoje Italijoje. Ji ribojasi su Markės, Toskanos ir Lacijaus regionais. Pirmiausia atvykus į Umbriją pribloškia idiliška gamta, kviečianti giliai įkvėpti. Gyvenimo ritmas miestuose ir miesteliuose, regis, sulėtėjęs. Sakyčiau, čia veikia ne tik slow food („lėto maisto“), bet ir slow life („lėto gyvenimo“) principas. Miestai ir miesteliai taip darniai susilieję su kraštovaizdžiu, kad atrodo, jog tai – nutapy-

Orvjeto panorama

ti paveikslai. Istorija Umbrijoje nepriklauso praeičiai. Seni vartai, puošiantys aukštus mūrus, dar ir šiandien atveria duris į miestus. Namus, bažnyčias ir vienuolynus ištisus šimtmečius dengia ne tik laiko, bet ir kasdienės dulkės. Čia esama ir antikinio pasaulio pėdsakų, Umbrijos žemėje gyveno senovės tautos – umbrai, etruskai ir romėnai. Senieji šio regiono gyventojai – umbrai – kalbėjo umbrų kalba, ši jau seniai išnykusi ir su ja dabartinės Umbrijos tarmės neturi nieko bendra. Kalbinė įvairovė čia labai didelė: dialektai grupuojami į zonas ar grupes, bet beveik kiekvienas miestas turi savo tarmę. Tačiau nesibaiminkite, bendrine italų kalba tikrai susikalbėsite. Umbriją siūlau aplankyti tiems, kas nori sužinoti, kad Italija – ne tik Roma, Milanas, Florencija, Venecija ir kiti didieji miestai, tiems, kas nori atrasti naujų vietų, kurios nėra įtrauktos į masinio turizmo maršrutus. Umbrija niekada nenuvilia, nes joje stulbina gamtos grožis, žavi savo tapatybę turintys miestai ir miesteliai, turtinga istorija, kultūrinių įvykių ir senovinių tradicijų gausa bei nuostabi virtuvė. Nežinau, ar įmanoma suskaičiuoti, kiek šiame krašte yra bažnyčių, vienuolynų, pilių, tvirtovių, rūmų, vilų.... Umbrija – tai regionas, kurį kiekvieną kartą atrandi vis iš naujo. Tikrai kas kartą vykdama į Umbriją pamatau, sužinau kažką, ko nesitikėjau, nepastebėjau anksčiau, neįtariau egzistuojant. Taigi leiskimės kartu į kelionę po neatrastą ir paslapties šydu gaubiamą kraštą. 9

10 Trumai dar vadinami juoduoju Umbrijos auksu

Penki pojūčiai

Visi penki pojūčiai tikrai turės ką veikti Umbrijoje ir neliks nuvilti. Uoslė Priklausys nuo mėnesio, kurį atvyksite į Umbriją ir galėsite atrasti skirtingus kvapus. Sausį–vasarį nosį pasiekia nesupainiojamas baltojo Čita di Kastelo trumo ir juodojo Norčos trumo kvapas. Trumas laikomas juoduoju Umbrijos auksu ir kasmet pritraukia tūkstančius jautrių nosių. Gegužę jaučiamas skvarbus prožirnio kvapas, apdainuotas poe to Giacomo Leopardi. Kalvos nusidažo geltona šio augalo spalva. Beje, jis yra vienas augalų, daugiausiai naudojamų infiorate („gėlių kilimams“), ku rie kuriami Spelo mieste per Dievo Kūno šventę ir Čita dela Pjevėje miesto globėjo šventėje birželį. Rugsėjis–spalis – vynuogių skynimo metas ir ore tvyro misos aromatas. Puiki proga aplankyti Umbrijos slėnio miestelius ir kokią Umbrijos vyno gamybos įmonę, vaišinančią pietumis vynuogyne.

Produktai iš trumų

Spalį pasklinda svaiginamas šokolado kvapas, kuris iš istorinio „Perugina“ šokolado fabriko persikelia į Perudžos senamiesčio gatves, kai vyksta tarptautinis festivalis „Eurochoclate“. Gausybė stendų su pačiomis įvairiausiomis šokolado rūšimis, dviejų metrų šokolado blokai, Šokoladas

pasirengę virsti saldžiomis figūromis, grožio procedūros ir nuostabios degustacijos, per kurias ragaujama šio „dievų maisto“, laukia lankytojų ir jiems dovanoja daugybę saldžių akimirkų. Lapkritis – mėnuo, kai gaminamas „Umbrijos auksas“ – aliejus. Umbrija jau senokai sugalvojo alyvuogių aliejaus kelią, vingiuojantį per jos teritoriją, kad patenkintų visų nosis ir gomurius. Daugelis šių aliejų yra aromatizuojami gydomosiomis žolelėmis ar citrusiniais vaisiais. Labiausiai aliejaus kokybe garsėja slėnis, prasidedantis nuo Asyžiaus ir besidriekiantis iki Spoleto. Tikrai verta pasinaudoti galimybe ir apsilankyti aliejaus spaudyklose bei degustuoti šį vertingą produktą.

Skonis Umbrija yra švelnių kvapų, bet intensyvių skonių žemė. Negalima neparagauti skrebučių su puikiuoju Umbrijos aliejumi, turinčiu intensyvų skonį, bet labai mažo rūgštingumo (neviršijančio 0,8 %), juodųjų Trevio salierų ir Kanaros svogūnų. Skubėkite degustuoti ant Umbrijos kalvų pagamintų vynų: abi tvirtojo Sagrantino versijas – sausąjį ir passito – bei Montefalko raudonąjį. Įspūdingos Orvjeto tufo uolos papėdėje jūsų laukia galimybė paragauti baltojo vyno, sakykim, Orvieto Classico, bei originalių raudonųjų vynų, kurių aromatas ypatingas dėl vulkaninės dirvos. Apsilankę nedidelio Tordžano miestelio Vyno muziejuje, rasite Tordžano raudonųjų vynų. Norčoje galima paskanauti puikių skrebučių su juodaisiais trumais, trumų skonio saldainių, mėsos gaminių, kurių taip pat rasite ir kitose Umbrijos vietose. Trazimeno vietovėje – patiekalai su pupelėmis, auginamomis pagal senąsias tradicijas, todėl daug darbų čia atliekama tik rankomis. Trazimeno apylinkių miesteliuose neatsispirsite karpių, ešerių ir ungurių valgiams. Čita dela Pjevės mieste pasiruoškite degustuoti šafrano produktus: pvz., likerį, pagamintą su šiuo prieskonių karaliumi. Tai tikrai dar ne visos gėrybės, kurių turtinga Umbrijos žemė.

Trazimeno ežeras

Rega ir lytėjimas Tikrai turėsite kur paganyti akis Umbrijos muziejuose, bažnyčiose, pilyse ir vilose; juose lankytojų laukia paveikslai, freskos, skulptūros nuo senovės epochų iki šių laikų. Gėrėkitės tvirtomis etruskų ir romėnų sienomis, arkomis ir tiltais, kurie nė nesiruošia griūti. Glostykite akimis Umbrijos kalvas, miškus ir slėnius, įkvėpdami jų augalų aromatą. Galite keliauti keramikos keliu ir aplankyti keramikos muziejų ir laboratoriją Derutoje – žymiausiame Umbrijos keramikos mieste, taip pat Gubijuje ir Gvaldo Tadine, kurie garsėja ilgaamže keramikos, dekoruotos liustrais, tradicija, bei Orvjete, kuriame keramikos degimo krosnys buvo po žeme. Trazimeno apylinkėse driekiasi ir nėrinių bei siuvinėjimo kelias: jį sudaro trys vietovės, jose jūsų akys grožėsis vietos moterų rankų darbo kūriniais, kuriuose įdėta daug kantrybės, gebėjimų ir atsidavimo. Isola Maggiore (Madžorės saloje) dar ir šiandien keturios ar penkios moterys naudodamos labai ploną medvilninį siūlą vąšeliu neria šalikus, servetėles, staltieses, išlaikydamos 1904 m. markizės Guglielmi įkurtos nėrinių mokyklos tradiciją. Panikalės miestelyje apsilankykite Tiulio muziejuje, kuriame rasite įspūdingų ars panicalensis dirbinių. Čita dela Pjevės nedidelė asociacija atgaivino perudžietiško dygsnio techniką. 14

Keliaukite vyno maršrutais, lankykitės vynuogynuose ir vyno gamybos įmonėse; juose paimkite į ranką kekę prisirpusių vynuogių. Gėrėkitės daugybe alyvmedžių giraičių. Jei turėsite galimybę, dalyvaukite vynuogių bei alyvuogių skynimo darbuose: puikūs įspūdžiai garantuoti. Apkabinkite pilies bokštą, palieskite tvirtovės sieną, prisiglauskite prie bažnyčios kolonos, ir kas žino, kiek paslapčių ir istorijų iš tolimos praeities jie jums papasakos. Klausa Umbrijoje dar yra vietų, kurios, atrodo, nepaklūsta laiko dėsniams, jose gyvenimo ritmą dar diktuoja varpų skambėjimas, gyvulių garsai, vandens čiurlenimas. Toks pavyzdys yra Madžorės sala Trazimeno ežere. Čia galite netrukdomi vaikščioti ir klausyti žuvėdrų skleidžiamų garsų, daugelio vėjų, šiurenančių alyvmedžius ir kitus salos medžius, dviejų veikiančių bažnyčių varpų, seno laikrodžio ant pastato fasado mušamų valandų ir ypač „šeimininko balso“: ežero, kuris, saulei nusileidus, regis, nori papasakoti žvejų gyvenimo istorijų ir tragiško likimo princo Trazimeno, pasidavusio žaviosios nimfos kerams, mitą. Leiskitės į vieną iš daugelio nuošaliose vietose įsikūrusių abatijų ar vienuolynų – girdėsite tik paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą bei giedančių vienuolių balsus. Įspūdis bus toks, tarsi laiko tėkmė sulėtėjo, o gal net visai sustojo; galbūt nors trumpam pamiršite nesibaigiančius rūpesčius ir pajusite harmoningą ryšį su supančia aplinka. Dalyvaukite maisto šventėse-mugėse, vadinamose sagra, kurios skiriamos kokiam nors vietiniam produktui. Čia galėsite patenkinti visus penkis pojūčius: matysite, uosite, liesite, skanausite Umbrijos žemės gėrybes ir klausysitės jos gyventojų pasakojimų. 15

Šv. Pranciškaus vienuolynas ir Asyžiaus panorama

200

Rytas Asyžiuje

Mistiškasis Asyžius

Man labai mieli visi Umbrijos miestai, bet Asyžius turi kažką ypatinga, išsiskiria jį gaubiančia paslaptingumo, šventumo ir šiokios tokios mistikos aureole. Juk jis – dviejų didžių šventųjų: šv. Pranciškaus ir šv. Klaros miestas. Bent mane ta atmosfera veikė, nes, lankydamasi pirmą kartą, nespėjau į paskutinį autobusą, išvažiuojantį iš Asyžiaus, o kitą kartą tiesiogine žodžio prasme įšokau į benuvažiuojantį paskutinį transportą. Asyžius – piligrimystės centras, į kurį maldininkai plūsta ištisus metus, taip pat svarbus meno ir kultūros miestas, jo visi namai pastatyti iš balto ir rausvo Subasio kalno akmens, ant kurio ir įsikūrusi ši vieta. Čia šeimininkavo romėnai, ostrogotai, bizantiečiai ir langobardai, o savo likimą Asyžius į rankas perėmė tik XII a., kai tapo laisvosios savivaldos miestu. Nors ir šiuo laikotarpiu daug ramybės nebuvo, nes Asyžius buvo imperatoriaus šalininkas, o gretimas Perudžos miestas – popiežiaus, todėl šie miestai daug kartų kariavo tarpusavyje. Bet jau XV a. prasidėjo Asyžiaus smukimas, daugiausiai nulemtas nesibaigiančių vidaus vaidų ir aršių kovų tarp dviejų miesto dalių: Aukštutinės (palaikiusios gibelinus) ir Žemutinės (glaudžiai susijusios su gvelfais). Dabar Asyžius vadinamas taikos ir dialogo tarp religijų miestu. Dar per Antrąjį pasaulinį karą 201

Asyžius priglaudė šimtus pabėgėlių, daugiausia žydų tautybės. Nuo 1961 m. čia vyksta didžiausios Europoje taikos eitynės, dalyviai nueina 25 km. Kadangi įsikūręs ant kalno, Asyžius

Rocca Maggiore

jau iš toli matyti kaip gausybės bažnyčių ir varpinių miestas, apjuostas viduramžių sienų, virš kurių dominuoja Rocca Maggiore (Didžioji tvirtovė). Tai – senovinė tvirtovė, su savo bokštais ir įspūdingais bastionais, regis, dar ir šiandien norinti saugoti miestą. XII a. karštakošis jaunuolis, vėliau tapęs šv. Pranciškumi, dalyvavo maište, jo dalyviai šturmavo tvirtovę ir sugriovė. Vėliau ją atstatė kardinolas Albornozas, kuris pastatydino ne vieną tvirtovę Umbrijoje, įtvirtindamas popiežiaus valdžią. Ne taip paprasta užkopti iki jos, bet atsiveriantys vaizdai su kaupu atperka pastangas. Basilica di San Francesco (Šv. Pranciškaus bazilika), įtraukta į pasaulio meno paveldo objektų sąrašą – viena svarbiausių krikščionybės vietų. Šv. Pranciškaus bazilikos ir vienuolyno kompleksas pastatytas ant kalvos, kuri XIII a. buvo vadinama „Pragaro kalva“, nes ant jos buvo vykdomos mirties bausmės. Aišku, toks pavadinimas netiko nei tokiam reikšmingam statiniui, nei šv. Pranciškaus pasirinktai amžinojo poilsio vietai, todėl kalva buvo pervadinta į „Rojaus“. Įdomu, kad šventasis testamente jau pateikė nurodymus dėl bazilikos statybos. Taigi kriptoje ilsisi ir šv. Pranciškaus, kuris švelniai buvo vadinamas Poverello („Vargdienėliu“), palaikai. Tik jie buvo rasti gana vėlai: 1818 metais. Kodėl taip atsitiko? Vėlyvaisiais viduramžiais Asyžiaus miestas daug konfliktavo su kaimyne Perudža ir, bijodami, kad šventojo palaikai nebūtų pagrobti, asyžiečiai juos paslėpė. Vėliau neramumų laikotarpis baigėsi, užaugo ir paseno kelios kartos ir... niekas nebežinojo, kur ilsisi saugiai

202

Šv. Pranciškaus bazilikos aukštutinė bažnyčia

203

Šv. Pranciškaus bazilikos ir vienuolyno ansamblis

Šv. Pranciškaus bazilikos žemutinė bažnyčia

paslėpti šv. Pranciškaus palaikai. Praėjo keletas amžių ir popiežius Pijus VII nusprendė, kad tuos palaikus reikia surasti, tad po 52 dienas trukusių paieškų vieno darbininko kastuvas atsirėmė į sarkofagą, kuriame ir buvo sudėti šventojo kaulai. Šv. Pranciškaus bazilika – viena ant kitos 1228 m. pradėtos statyti dvi bažnyčios, todėl jos ir vadinamos: Chiesa Superiore (aukštutine bažnyčia) ir Chiesa Inferiore (žemutine bažnyčia). Sakoma, kad

204

žemutinė bažnyčia, suklupusi ant kelių, meldžiasi prie šv. Pranciškaus kapo, o aukštutinė gieda giesmes, nukreiptas į dangų. Žemutinė yra šiek tiek rūstoka, susikaupusi, nes ji yra kapo bažnyčia, o aukštutinė – tikras šviesos ir spalvų triumfas. Visam kompleksui pastatyti prireikė 25 metų. Norint patekti į Šv. Pranciškaus baziliką, galioja griežtos aprangos kodo taisyklės, kaip ir Romos bažnyčiose. Prie durų budi akyli sargai, ir jei ketinate vasarą prasmukti su apnuogintais pečiais ar šortais, tikrai nepavyks, teks kažkuo prisidengti. Apie šv. Pranciškaus gyvenimą, jo įkurtą ordiną galite sužinoti ir iš garsiųjų Giotto freskų, puošiančių aukštutinę bažnyčią. Jos pasakoja šventojo gyvenimo ir pranciškonų ordino atsiradimo istoriją bei tai, kas vyko po šv. Pranciškaus mirties. Šiuo freskų ciklu Giotto padaro tikrą revoliuciją, laužančią bizantiškojo tipo tapybą: nebėra aukso ir ikonoms būdingų pozų, nebėra sudėtingų simbolių, kurių nesupranta eiliniai tikintieji. Kasdienis gyvenimas, per amžius buvęs ištremtas iš tapybos ciklų, vėl sugrįžta į dėmesio centrą. Beje, virš kiekvienos Giotto freskos, vaizduojančios sceną iš šv. Pranciškaus gyvenimo, yra atitinkama freska iš Senojo ar Naujojo testamentų, kurias nutapė žymus italų dailininkas Cimabue bei kiti meistrai. Tokiu būdu norėta ne tik parodyti ryšį tarp šventojo ir Biblijos, bet ir supažindinti su Biblijos įvykiais neraštinguosius, pateikiant palyginimus su labiau suprantamais įvykiais iš jų laikais gyvenusio šventojo gyvenimo. Nuostabūs vitražai yra seniausi pasaulyje ir išsilaikė nuo XII a. vidurio. Žemutinė bažnyčia, pradėta statyti iš karto po šv. Pranciškaus mirties, neįtikėtinai išpuošta: nėra nė vieno kvadratinio centimetro, kuris nebūtų ištapytas. Garsas apie šiam šventajam skirtą bažnyčią pritraukė geriausius viduramžių dailininkus iš visos Italijos. Freskos, vaizduojančios pagrindines pranciškonų ordino dorybes – paklusnumą, neturtą ir skaistybę – priskiriamos dviem Giotto moki-

205

206 Aukštutinės bažnyčios freskos

niams. Čia lankytojo laukia Cimabue’s freska „Maestà“, kurioje šv. Pranciškaus atvaizdas laikomas labiausiai atitinkančiu tikrovę. Be abejo, Giotto ir žemutinėje bažnyčioje paliko savo freskų, kurias nutapė vėliau nei aukštutinėje. Kriptoje yra visos šventovės centras ir esmė: čia ilsisi šventojo palaikai. Tiesa, nenutrūkstantis žmonių srautas šiek tiek drumsčia ramybę. Relikvijų salėje, be šventojo daiktų, saugomas ir svarbiausias jo palikimas: Pranciškonų ordino regula, parašyta šv. Pranciškaus ranka. Iš viso abiejų bažnyčių freskų užimamas plotas įspūdingas – 10 000 kv. m. Per 1997 m. žemės drebėjimą, kai buvo apžiūrimi Šv. Pranciškaus bazilikai padaryti nuostoliai, aukštutinės bažnyčios skliautas, deja, įgriuvo ir stoge atsivėrė didelė skylė, pareikalavusi ir kelių gyvybių aukos. Ten buvęs šventovės restauratorių vadovas spėjo pagalvoti tik viena: „Viskas baigta ir man, ir bazilikai.“ Bet, laimė, taip neatsitiko. Tiesa, išsigelbėjo tik jis vienas, o du pagalbininkai ir du vienuoliai, deja, žuvo. Be abejo, smūgis buvo labai stiprus, bet paaiškėjo dar vienas svarbus dalykas. Pasirodo, kad tarp bažnyčios skliautų ir stogo yra erdvė, kurioje per daugelį remontų buvo sukauptas didžiulis visokių statybinių atliekų kiekis: net 1300 tonų. Tokį svorį arkos atlaikydavo, bet, kai sudrebėjo žemė, jau nebeatlaikė. Paskui sekė ilgas bei kruopštus atstatymo, sutvirtinimo ir restauravimo darbas. Visas skliautas buvo surinktas po gabalėlį (savanoriai surinko 200 000 iš 300 000 gabalėlių) ir atkurtas. Italų restauratoriai yra puikūs šio darbo žinovai, bet ir jiems tai buvo nemenkas iššūkis. Italai, norėdami apibūdinti labai kruopštų darbą, vartoja posakį lavoro da certosino („darbas kaip kartūzų vienuolių“). Dabar šv. Pranciškaus šventovė vėl laukia lankytojų, didžiuodamasi savo grožiu, nors jos atstatymas buvo pavadintas utopiniu darbu. Beje, Bazilika iki tol sėkmingai išgyveno 22 žemės drebėjimus. Stebuklas? Manykit, ką tik norit, bet tai – faktas.

207

L I N A L I M A N TA I T Ė – vertėja, dviejų lietuvių–italų kalbų žodynų autorė, italų kultūros puoselėtoja. Jau dvidešimt Čia pat esantisKalba pranciškonų metų dirba Italijos ambasadoje Lietuvoje. keturiomis vienuolynas turi savo informaužsienio kalbomis, išmaišiusi Viduržemio jūros regioną, itin pamilo Umbriją – jos viduramžiškus žmones, virtucijos centrą irmiestus, mediateką: multivę bei tradicijas. Domėdamasi kultūra ir istorija, sukaupė medijositalų sales, interaktyvius komdaug vertingų žinių, kuriomis dalijasi su skaitytojais. piuterius, didžiulius ekranus, 3D „Be užburiančios miestelių atmosferos, kvapą gniaužia Šv. Pranciškaus bazilika vaizdo įrenginius. Taigi priemonuošaliosenės vietose įsikūrusios abatijos ir vienuolynai, žaliuojančios kalvos žydintys iš tikrųjų labai modernios, tačiau jos skirtos skelbti ir irskleisti laukai, vinguriuojančios upės, tyvuliuojantys ežerai. Atrodo, jog tai – nutapyti tą pačią tikėjimo žinią, tik šiuolaikiniam žmogui turbūt labiau supaveikslai“, – sako autorė. prantama kalba. Didžių ir gabių dailės meistrų freskų, puošiančių

kiekvieną abiejų bazilikų lubų ir sienų plotelį, matyt, nebeužtenka, U M BRI J A – dar vadinama žaliąja Italijos širdimi, supama Apeninų kalnų ir ir tą pranciškonai, atrodo, puikiai supranta. Beje, vienuolyno pavabanguojančių žalumų, garsėja legendiniais miestais – Perudža, Asyžiumi, Orvjetu, dinime yra net du kartus pavartotas žodis „šventas“: Sacro Convento Gubijumi, Spoletu. Kadaise tai buvo paslaptingų etruskų ir taikių umbrų žemės, di San Francesco (Šventas Šv. Pranciškaus vienuolynas). Tai – visos svarbus viduramžių epochos centras. Umbrijoje gyveno ir kūrė genialūs dailininkai – pranciškonų vienuolijos pagrindinis centras. Kadangi pagal regulą jus tikrai sužavės stulbinantys Giotto, Lucos Signorelli, Cimabue’s, Beato Angelico pranciškonai negali turėti turto, tai vienuolynas buvo pripažintas šedevrai, įstabūs Perugino, Filippo Lippi, Benozzo Gozzoli, Pinturicchio darbai. popiežiaus nuosavybe. Iš tiesų jame viešėjo daug popiežių ir dar ir Pro Umbriją vingiuoja svarbūs piligrimų keliai, aplankyti Šv. Pranciškaus baziliką dabarkeliautojai vienuolyne įrengti nedideli, nuostabūs popiežiaus Asyžiuje plūsta iš viso pasaulio – nebet veltui ši šventovė vadinamaapartaištisu mentai. Bet įdomu tai, kad šis vienuolynas ilgus amžius išlaikė savo meno lobynu ir yra įtraukta į UNESCO saugomą pasaulio paveldą. Knygoje rasite nepriklausomybę Popiežiaus atžvilgiu, tik neseniai ne tik nuostabių iliustracijų, bet ir istorijos,valstybės legendų, patirčių beikuri vertingų patarimų. buvo atšaukta. Žinoma, gaila, kad vienuolyno aplankyti negalima. Sužinosite, kokie miestai garsėja juodaisiais bei baltaisiais trumais, vynais, tikraiirįspūdingas savo dydžiu: turi dvylika aukštų (beveik vidušokoladu,Jis šafranu kitomis gėrybėmis. ramžių dangoraižis) ir sakoma, kad net jame gyvenantys vienuoliai gerai jo viso nepažįsta. Iš Šv. Pranciškaus bazilikos siauru takeliu galima patekti į mišką, pavadintą šventojo vardu. Čia nuo seno gyveno vienuolės benediktinės, šiandien jį tvarko Italijos aplinkos fondas. Čia buvo vienuolynas, ligoninė, bažnyčia, tiltas, malūnas, bokštas: visas mikropasaulis. Po parką organizuojamos ekskursijos, jame galima rengti iškylas, pavalgyti Malūno užeigoje. Vienoje aikštelėje – trim ratais susodinti alyvmedžiai, o centre – modernaus meno skulptūra „Trečiasis rojus“, simbolizuojanti žemės ir dangaus sąjungą. Beje, šv. Pranciškaus vardo miške veikia bevielis interneto ryšys. 208