1
2
Alyvmedis GetsemanÄ—s sode
Živilė Juonytė
IZR AELIS ir jo žmonės Viena šalis. Daug veidų
Aukso pieva Vilnius / 2017
3
© Živilė Juonytė, 2017 © Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2017 © Leidykla „Aukso pieva“, 2017
Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.
ISBN 9786098105414 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
4
Skiriu Izraelio Valstybės kūrėjams, svajonę pavertusiems realybe
5
6
Įžanga
Jis mus atvedė į šią vietą ir mums davė šią žemę, tekančią pienu ir medumi (Įst 26, 9).
Izraelio visuomene domėjausi ilgą laiką – ji mane tiesiog užbūrė savo įvairove, taip retai nušviečiama Lietuvos ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Kiek pramokusi hebrajų kalbos, sekiau Izraelio naujienas, žiūrėjau izraelietiškus filmus ir dairiausi skrydžių į Tel Avivą. Galiausiai supratau, kad Izraelis mane domina ir akademiniu lygmeniu, o kur geriau studijuoti apie šalies visuomenę nei toje šalyje? Studijoms išsirinkau Jeruzalės Hebrajų universitetą – prestižiškiausią šalies aukštąją mokyklą, o paramą Izraelio visuomenės ir politikos magistro studijoms gavau iš Izraelio užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir paties universiteto, už ką esu nuoširdžiai dėkinga. Gyvendama Izraelyje nesitenkinau vien tuo, ką pasakodavo ar užduodavo skaityti dėstytojai. Bendravau su vietos gyventojais, leidausi į keliones, savanoriavau Izraelio kariuomenėje, atlikau praktiką „Stand With Us“ – organizacijoje, užsiimančioje Izraelio edukacija ir advokacija. Daug kalbėjau, bet dar daugiau klausiausi, o tuo, ką sužinojau, noriu pasidalyti su jumis. Žiniasklaida yra linkusi Izraelį pristatyti per konfliktus, o aš nusprendžiau jį parodyti per žmones, kurie gyvena kasdienį gyvenimą ir juo mėgaujasi, nepaisydami sudėtingos geopolitinės situacijos. 7
Prie Raudų sienos Jeruzalėje
Aškenaziai ir mizrachiai, ortodoksai ir sekuliarūs žydai, senbuviai ir nauji imigrantai, arabai, drūzai, armėnai – tai tik dalis Izrae lio visuomenę sudarančių etninių, religinių ir socialinių grupių. Izraelis – tai ir ant žydų aškenazių šabo stalo garuojantis troškinys čiolentas, Rytų žydų vadinamas chaminu, ir hipsterių pamėgta veganiška kavinė Baltajame mieste Tel Avive, ir kvapų, skonių bei spalvų simfonija Jeruzalės Machane Yehuda turguje. Izraelis – tai ir jidiš kalba klegantys žydų ultraortodoksų vaikai, ir pirmuosius žodžius hebrajiškai tariantys nauji imigrantai, ir arabakalbiai drūzų kaimų, beduinų gyvenviečių ir arabų miestų gyventojai. Nors Izraelyje gausu istorinių paminklų ir gamtos stebuklų, didžiausias šios šalies turtas neabejotinai yra žmonės. Kokie jie, kuo gyvena ir apie ką svajoja? Atsakymų kviečiu ieškoti drauge! 8
9
10
I DALIS
11
12 JeruzalÄ—s panorama nuo AlyvĹł kalno
Realizuota svajonė
Nuo Izraelio žemės iki Izraelio Valstybės Kartais juokais sakoma, kad Europos, Azijos ir Afrikos kryžkelėje įsikūręs Izraelis yra ir kelių tūkstančių, ir vos 69 metų amžiaus. Biblinis Izraelis iš tiesų egzistavo daugiau nei prieš tris tūkstant mečius, o moderni Izraelio Valstybė gimė 1948 m. gegužę. Tiesa, ši data žymi Izraelio Valstybės įkūrimą de jure, o žydų savivaldos institucijos pradėjo veikti gerokai anksčiau. Tai, kad 1948-aisiais Izraeliui nereikėjo nuo nulio kurti institucinės struktūros ir karinių pajėgų, padėjo jaunai šaliai išgyventi iššūkių kupinus pirmuosius valstybingumo metus ir apsiginti nuo penkių arabų valstybių kariuomenių. Taigi – kaip gimė žydų grįžimo į istorinę tėvynę idėja? XIX a. Europoje stiprėjo nacionaliniai judėjimai, o drauge – ir antisemitizmas, reiškęsis įvairiausiomis formomis. Štai 1894 m. Prancūzijoje vyko antisemitizmu atmieštas teismo procesas – žydų kilmės prancūzų karininkas ir patriotas Alfredas Dreyfusas buvo neteisingai apkaltintas šnipinėjimu, viešai pažemintas nuo uniformos nuplėšiant karines regalijas ir sulaužant kardą bei nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Nors galiausiai byla buvo peržiūrėta, o A. Dreyfusas – išteisintas, manoma, kad antisemitinės nuotaikos Prancūzijos visuomenėje teismo proceso metu tapo vienu iš akstinų, paskatinusių politinio sionizmo1 gimimą. Sionizmas – judėjimas už žydų grįžimą į Izraelio žemę ir įsikūrimą joje. Nuo mo dernios Izraelio Valstybės įkūrimo 1948 m. sionizmas siejamas su parama jai. Terminas kilęs nuo hebrajų kalbos žodžio „Sionas“, kuriuo referuojama į Jeruzalę, o ypač – į Šventyklos kalną. 1
13
Šiaurės Izraelio panorama, atsiverianti nuo Hakfitsos kalno
Vienas iš žurnalistų, rengusių reportažus apie A. Dreyfuso bylą, buvo jaunas Vengrijos žydas Theodoras Herzlis. Jis tikėjo, kad geriausias priešnuodis prieš Europoje vyravusias antisemitines nuotaikas yra ne žydų emancipacija kilmės šalyse, o valstybės, kurioje žydai būtų savo gyvenimo šeimininkai, įkūrimas. Šios mintys, išdėstytos knygoje „Žydų valstybė“ ir deklaruotos 1897 m. Bazelyje surengtame pirmajame Sionistų kongrese, rado atgarsį tarp daugybės diasporos žydų. Nors Prūsijos rabinas Tzvi Hirshas Kalisheris ir Bosnijos rabinas Judahas Alkalai žydų grįžimo į Izraelio žemę idėją iškėlė keliais dešimtmečiais anksčiau nei T. Herzlis, pastarasis šią idėją išpopuliarino ir mobilizavo jos politinius bei ekonominius rėmėjus. T. Herzlis mirė 1904 metais, tad savo vizijos išsipildymo neišvydo, tačiau skelbiant Izraelio nepriklausomybę jo portretas kabėjo garbingiausioje salės vietoje. Pirmieji imigrantai Izraelio žemę pasiekė dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje. Iš Europos atvykę žydai čia susidūrė su neįprastai karštu klimatu, dykumomis, kur jiems įprastas sniegas galėjo sušmėžuoti tik kaip miražas, negirdėtomis ligomis, infrastruktūros ir lėšų stoka. Vietos žydai buvo įsikūrę keliuose miestuose – Jeruzalėje, Tiberijoje, Cafate ir Hebrone. Čia jie sudarė nedidelę, religingą, 14
Dovydo bokštas Jeruzalėje
iš žydų diasporos paramos gyvenančią bendruomenę, nelinkusią bendradarbiauti su sekuliariais, idealistiškai nusiteikusiais atvykėliais. Dalis nusivylusių naujakurių grįžo į savo kilmės valstybes, kiti mirė nuo ligų ir sunkių gyvenimo sąlygų, tačiau 1904 m. kilo nauja migracijos į Izraelį banga, o po jos sekė dar trys. Atvykėliams įsikurti padėdavo kitų sionistų paaukotos lėšos – už jas būdavo įsigyjama žemės, įrengiama infrastruktūra, drėkinamos dykumos ir sausinamos pelkės, o jų vietoje kuriami miestai ir gyvenvietės. Taip XX a. pradžioje atsirado ir Tel Avivas, iš pradžių buvęs arabiškosios Jafos priemiestis, o šiandien – vienas didžiausių ir dinamiškiausių Izraelio miestų, kartais klaidingai tituluojamas šalies sostine. Nors Tel Avive ir jo satelituose įsikūrusios dauguma užsienio valstybių ambasadų, Tel Avivas Izraelio sostine niekada nebuvo, o šalies
15