Kelias į Nušvitimą by Aukso pieva

KELIAS Į

Nušvitimą

J O ŠV E N T E N Y B Ė

DALAI LAMA Į anglų kalbą vertė ir redagavo mokslų daktaras, tibetologas

Jeffrey Hopkins

KELIAS Į

Nušvitimą Iš anglų kalbos vertė

Milda Dyke

Aukso pieva Vilnius / 2012

UDK 29 Bs391

Versta iš: His Holiness the Dalai Lama, Jeffrey Hopkins BECOMING ENLIGHTENED 2009

Dėkojame Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktoriui, Indologijos ir budizmo studijų profesoriui habil. dr. A U D R I U I B E I N O R I U I už konsultacijas budizmo terminologijos klausimais

T ur in ys ❦

Pratarmė

♦

Knyga apie nušvitimą

♦

ANTRAS SKYRIUS.

Religijų palyginimas

♦

T R E ČI A S S K Y R I U S .

Budistinis kontekstas

♦

PIRMAS SKYRIUS.

K E T V I R TA S S K Y R I U S . P E N K TA S S K Y R I U S .

Budizmo praktika

♦

Žinokime mokytojo kvalifikaciją

ŠE ŠT A S S K Y R I U S .

Budizmas Indijoje ir Tibete

♦

PR A DI NIS DVA SI NĖS PR A K T IKOS LYGMUO S E P T I N TA S S K Y R I U S .

Įžvelkime savo situacijos sėkmingumą

A ŠT U N T A S S K Y R I U S . D E V I N TA S S K Y R I U S . D E ŠI M T A S S K Y R I U S .

Žinokime, kad mirsime

♦

Mąstykime apie būsimus gyvenimus

Budistinio prieglobsčio apibūdinimas

V I E N U O L I K TA S S K Y R I U S .

Karma

♦

105

V IDU R I NIOJI DVA SI NĖS PR A K T IKOS PA KOPA D V Y L I K TA S S K Y R I U S .

Pažinkime ligą ir raskime vaistus

T R Y L I K TA S S K Y R I U S .

Laikinumo implikacijos

♦

119

143

AU K Š T ESN Y SIS DVA SI NĖS PR A K T IKOS LYGMUO K E T U R I O L I K TA S S K Y R I U S . P E N K I O L I K TA S S K Y R I U S .

Altruizmas

151

Kaip sužadinti nuoširdžią atjautą

ŠE ŠI O L I K T A S S K Y R I U S .

Tausokime ne save, o kitus

S E P T Y N I O L I K TA S S K Y R I U S . A ŠT U O N I O L I K T A S S K Y R I U S .

Išvyskime realybę

♦

D V I D E ŠI M T A S S K Y R I U S .

Nušvitimas

♦

217

159

191

209

Trumpa kelio į nušvitimą

pakopų apžvalga

♦

179

Analitinės meditacijos metodas

D E V Y N I O L I K TA S S K Y R I U S .

♦

203

Pr ata r m ė ❦

V I S A M E P A S A U L Y J E Tibetas garsėja budistinės dvasinės

praktikos išgryninimu į lengvai suprantamas pakopas. Šioje knygoje Jo Šventenybė Dalai Lama paprastai ir prieinamai aptaria kelio į nušvitimą dvasinių praktikų seką. Įsigilinęs į pamatinį Budos mokymą apie fenomenų tarpusavio priklausomybę, Jo Šventenybė parodo, kaip ši fundamentali įžvalga veda tiek į žmogiškosios situacijos diagnozę, tiek į išeitį iš egzistencijos rato, kuriame sukdamiesi keliaujame nuo vieno gyvenimo į kitą, kartu nešdamiesi ir savo kentėjimą. Dalai Lama paaiškina, kokiu ypatingu būdu budistinės praktikos yra sutelktos apie beesmiškumo sampratą, kaip jų pagalba ugdoma altruistinė nuostata, skatinanti geraširdiškumą ir toleranciją. Dvasinio ugdymo pakopos, grindžiamos nuolat augančiais asmens dvasiniais pajėgumais, prasideda įžvelgus dabartinės mūsų žmogiškosios situacijos vertę, apmąsčius šios nuostabios žmogaus gyvenimo galimybės teikiamus pranašumus dvasiškai tobulėti. Nė akimirkai to neužmiršdamas, Jo Šventenybė Dalai Lama kalba apie gyvenimo trapumą, elgesio (karmos) prigimtį bei jos pasekmes, apie tai, kaip sušvelninti jau įvykdytų nedoringų poelgių padarinius. Dvasinės perspektyvos transformacijos pirmoji stadija su tampa su požiūrio, kreipiamo į tvaresnius dalykus, ugdymu − nuo susirūpinimo šios akimirkos malonumais mūsų susitelkimas perkeliamas prie rūpesčio būsimu gyvenimu. Naują

požiūrį imame formuoti supratę, kad laimės reikėtų siekti žvelgiant ne į šią akimirką; nuo įsijautimo į laikinus bei paviršutiniškus dalykus atsigręžiame į moralumo praktiką, kuri duos vaisių tiek artimiausioje ateityje, tiek vėliau. Užuot siekę laimės veikla, skirta kaupti turtui, galiai, draugams, išvystate, kad tokios dorybės kaip atjautos praktika yra patikimesnis kelias, ilgainiui užtikrinantis laimingą ateitį. Šios pakopos pagrindas – liautis klaidingai laikyti dabartinę situaciją nekičia, plėsti savo supratimo horizontus ir išmokti pažvelgti į tai, kas driekiasi už dabarties. Tai savaime mus paskatins svarstyti apie mirtį ir atgimimą, tad mūsų požiūris nesibaigs su šia diena. Viduriniosios pakopos dvasinės praktikos tokį požiūrį pagilina; šioje knygos dalyje aiškinama, ką reiškia troškimas išsilaisvinti iš tariamai begalinio mirties ir atgimimo rato. Šioje pakopoje svarbiausia įveikti per daug sureikšmintą savo asmeninio statuso jausmą, kitų asmenų perdėtą vertinimą, geidulingumo ir neapykantos objektų tariamą reikšmingumą. Tikrosios daiktų prigimties neišmanymas (nežinojimas) laikomas visų neproduktyvių emocijų pagrindine priežastimi. Dalai Lama aptaria, kaip, kokia seka šios žalingos emocijos kyla, paaiškina, kokias bėdas sukelia mūsų sąmonėje jų palikti pėdsakai, formuojantys būsimas mūsų patirtis, dažnai įklampinantys mus nesveikų pasekmių sūkuryje. Tad turėdami galvoje tokį žmogiškosios situacijos netikrumą, tvirčiau pasiryšite dvasinės praktikos keliu siekti išsigelbėjimo iš nekontroliuojamo gimimų, senėjimų, ligų ir mirčių rato. Taip pakeisti požiūrį įstengiame prasiskverbę į išoriškumo prigimtį, ne nusigręždami nuo laimės, bet įžvelgdami gilesnę laimę ir kelius ją pasiekti. Toks daugiau aprėpiantis požiūris verčia mus medituoti apie daiktų tarpusavio priklausomybę ir beesmiškumą, siekiant įveikti nežinojimą, iš kurio kyla visos destruktyvios emocijos. 8

Paskutiniame skyriuje Jo Šventenybė nutapo jaudinantį altruizmo paveikslą, skatinantį dvasine praktika užsiimantį asmenį pakilti į aukščiausius jos lygmenis. Tokių didesnių dvasinių galių pasiekiame, lygindami sunkią savo būklę su kitų gyvų būtybių padėtimi, suprasdami mūsų ir kitų situacijų panašumą. Šiame skyriuje akcentuojama visiškai nešališkos atjautos ugdymas, atliekant palaipsniui vis sudėtingesnius priežasties ir pasekmės įžvelgimo pratimus. Paprastas rūpestis ir atjauta ne pakeičiami anapusinio lygmens nuostatomis, bet pratęsiami tiek, kad pranoksta įprastą mastą, ir tokiu būdu transformuojami. Dalai Lama sutelkia dėmesį į tai, kaip kildinti, palaikyti ir sustiprinti šią nušvitimo nuostatą, išvengiant visko, kas ją silpnina. Kaip ir ankstesnėse pakopose, laimės siekimo ne atsisakoma, bet jis nukreipiamas į aukštesnį tikslą. Šioje pakopoje svarbiausia tokį požiūrį išplėtoti taip, kad kitų kančios taptų pirmutiniu mūsų rūpesčiu. Šioje knygoje pateiktas savišvietos ir savipagalbos procesas pirmiausia reiškia pasitraukimą nuo kelio, kuriuo eidami siekiame paviršutiniškų malonumų šią gyvenimo akimirką, paskui išsipainiojimą iš pažeistų emocijų ir pagaliau išsiveržimą iš savo egocentriškumo. Nurodydamas altruizmą kaip išmintimi grįstą kelią, Jo Šventenybė apibrėžia šios praktikos geografiją, o priešpaskutiniame skyriuje pateikia tikrosios realybės prigimties įžvalgas. Šioje dalyje pateikti meditacijos žingsniai palaipsniui leidžia nedviprasmiškai suvokti tikrąją žmonių ir daiktų būklę; tai padeda išsivaduoti iš neproduktyvių nuostatų ir pakeisti neigiamas emocijas pozityviomis. Pagaliau knygos pabaigoje Jo Šventenybė aprašo nušvitimą kaip kūno, kalbos ir proto būseną, kurios pasiekiama suderinant išmintį su ypatinga altruizmo galia. Taigi gana smulkiai, puslapis po puslapio, žingsnis po žingsnio, Dalai Lama aiškina, kaip atliekama kiekvieno lygmens praktika. Unikalus jo metodas yra suausti dvi svarbiausias 9

praktikas, atjautą ir beesmiškumo išmintį, to pasiekiant specialių pratimų pagalba. Kadangi šios dvi praktikos laikomos tarsi dviem į nušvitimą skrendančio paukščio sparnais, Dalai Lama iš pat pradžių atskleidžia kiekvienos jų poveikį bei svarbą. Kaip pats aiškina, ankstyvoji ir vėlyvesnė praktikos viena kitą įtaigauja ir pagilina. Taigi dvasinės praktikos pakopos nėra sustingusios kategorijos, reikalaujančios visiško vienos įvykdymo prieš įkopiant į kitą; jos veikiau reikalauja būti susipažinus ir nuolat praktikuoti visą pratimų diapazoną. Tik taip gali įvykti lemtingasis mūsų sąmonės apvaisinimas. Dalai Lamos žavėjimasis mokslu ir jau trejetą dešimtmečių trunkantis bendradarbiavimas su tarptautine mokslininkų bendruomene paskatino jį iš naujo ir detaliau suformuluoti pamatines budistines nuostatas ir sampratas. Dėl to ši knyga tampa dar suprantamesnė. Iš daugiaaspekčio klasikinio Tibeto švietimo, šio šiandienos pasauliui skaudžiai reikalingo dvasinės kultūros grynuolio, naudos pasisemti galime mes visi. DR. JEFFREY HOPKINS

Virdžinijos universiteto Tibeto ir budizmo studijų profesorius emeritas

K eli a s į n uš v itim ą

K n yg a a pie n uš v itim ą ❦

Į ŽE N G ĖM E Į X X I A M Ž I Ų, kurį paženklino materialinė pa-

žanga, skatinama daugiausia technologijų vystymosi, įkvėpta tikros mokslo atradimų audros. Nepaisant šito, XX amžių lydėjo smurto gausa, – tiek smurto pasaulis dar nebuvo matęs, – o XXI amžiaus pradžioje žmogžudiškas smurtas, regis, įgyja naujų formų, tampa vis grėsmingesne galia. Deja, šį chaosą pagimdė ne techninių žinių stoka, ne materialinių dalykų trūkumas, bet ramybės nepažįstantis protas. Nors daugelis šio pasaulio žmonių gyvenime mėgaujasi vis didesne gerove, ne mažesnė dalis toliau vargsta, vis smarkiau skursdama. Neįveikiamas atotrūkis tarp socialinių klasių būdingas daugeliui šalių. Stokodami medžiaginės gerovės, vargingieji tampa neapsakomai pažeidžiami. Tik pagalvokime, kiek galvijų auginama vien tam, kad juos paskerstų, – tiek daug, kad tai jau ima kelti didžiulę grėsmę aplinkai. Šie liūdni faktai byloja apie rūpestingumo, kylančio iš meilės, stoką. Jei žmonės sugebėtų išsiugdyti daugiau rūpestingumo vienas kitam, šiame pasaulyje būtų laimingesnė ne tik žmonija, jame geriau gyventų ir nesuskaičiuojama gausybė galvijų, kurių egzistencija tiesiogiai priklauso nuo mūsų. Norint išsiugdyti daugiau altruizmo, reikėtų save pačius skatinti apmąstyti savo veiklos pasekmes tiek dabarčiai, tiek ateičiai. Jeigu nuo kančios, kurios nė vienas netrokštame, galėtume išsivaduoti ir pasiekti laimę vien tik materialinės pažangos ir

turtėjimo keliu, tuomet turtingi žmonės turėtų būti laisvi nuo kentėjimo, bet juk aiškiai matome, kad taip nėra. Kai žmonės įgyja pakankamai pinigų, patogumo ir galios, jie neretai tampa ypatingai išdidūs ir pavydūs, perdėtai gobšūs, dažnai linkę kenkti kitiems ir vis labiau nerimauti dėl savęs. Aišku, ir tie, kurių ištekliai tėra kuklūs, jokiu būdu nelieka nepaliesti trejopų nuodų: geidulingumo, neapykantos ir neišmanėliškumo; tačiau neretai papildomos iš turto kylančios negandos jų nevargina. Kodėl mes nelaimingi? Mūsų sąmonė taip užvaldyta mus ardančių emocijų poveikio, kad minėtosios nuostatos toli gražu nelaikomos žalingomis, priešingai, jos sveikintinos ir skatinamos. Kaip tik dėl to mes ir blaškomės, nerasdami ramybės. Jei galėtume suderinti išorinį klestėjimą ir vidines gerąsias savybes, išorinį ir vidinį turtą, kaip tik tai ir užtikrintų ramų žmogiškąjį gyvenimą. Laimė nekyla vien iš išorinių aplinkybių, ji dažniau gimsta iš vidinių nuostatų. Šiais laikais tose šalyse, kurios pasiekė didesnės materialinės pažangos, vis dažniau išvystama, kad fizinė sveikata ir negalia, kaip ir bendra visuomenės būsena, glaudžiai susijusios su mūsų sąmonės procesais. Tad nepaprastai svarbu analitiškai nagrinėti tuos būdus, kuriais mes mąstome ir jaučiame. Per pastaruosius 3000 metų giliausiai įsiskverbusi vidinių sąmonės procesų analizė atlikta Indijoje, tad kaip tik jų įžvalgomis ir remiuosi šioje knygoje, stengdamasis paprastai ir suprantamai pateikti ištisą skalę praktikų, vedančių į Budos pasiektą būseną – nušvitimą. BU DI Z MO A PIBŪ DI NI M A S Prieš kokius 2550 metų Indijoje Buda tapo naujos religijos pradininku. Kai kurie jo idėjų aspektai ten jau buvo sutinkami anksčiau, tačiau niekas šių perspektyvų ir technikų nebuvo apibrėžęs taip konkrečiai, kaip padarė jis. Kas sudaro jų esmę? 14

Beesmiškumas (angl. self-lessness, pali anatta, skr. anātman). Jau žymiai anksčiau, iki Budos, ne vienas bandė analizuoti „aš“ statusą. Jie ne tik mokė, kad „aš“ egzistuoja, bet ir teigė, kad jo egzistencija nepriklauso nuo sąmonės ir kūno. Tačiau Buda priėjo prie išvados, kad nepriklausomos „aš“ egzistencijos teigimas augina ir įtvirtina vidinio egocentriškumo jausmą. To pasekme tampa aistros, pykčio, išdidumo, pavydo, abejonės, kylančių iš egocentriškumo, tvirtėjimas ir įsišaknijimas. Matydamas, kad ydingos sąmonės būsenos, kaip geidulingumas ir neapykanta, savo šaknimis siekia egoizmą, Buda išdėstė ir tai, kas iki tol nebuvo pasakyta − jis suformulavo beesmiškumo sampratą. Tai tapo neeiline koncepcija. Net nuo Budos laikų praėjus daugiau nei 2500 metų, niekas kitas, nesekęs jo tradicija, panašios sampratos nėra išdėstęs. XVII a. pabaigoje Tibeto mokslininkas Džamjangas Šepa rašė: „Nebudistinis ir budistinis požiūriai susiformuoja įrodinėjant arba neigiant tai, kas suvokiama kaip „aš“ samprata.“ Suformulavęs beesmiškumo sampratą, Buda mokė, kad pastovus nekintantis „aš“, atskiras nuo sąmonės ir kūno, neegzistuoja. Nebudistinės mokyklos ne tik priima tokio „aš“ sampratą, bet ir įvairiais aspektais siekia įrodyti jo savarankišką egzistavimą; tuo tarpu budistinės sistemos tokią sampratą siekia paneigti. Šiuo netvirtiname, kad „aš“ visai neegzistuoja; juk akivaizdu, kad laimės trokštantis ir kentėti nenorintis „aš“ tikrai egzistuoja. Tačiau Buda mokė, kad „aš“ yra priklausomas nuo sąmonės ir kūno. Tokiu būdu jis įtvirtino „priežastinio kilsmo“ (pratytja samutpada) terminą, pabrėžiantį priežastinį visų daiktų tarpusavio susietumą. Nors išoriškai žvelgiant ir atrodytų priešingai, iš tiesų niekas neegzistuoja vien savarankiškai ar iš tiesų izoliuotai. Visi dalykai susieti priežastiniu susietumu. Priežastinis reiškinių susietumas reiškia, jog visi fenomenai – tiek fiziniai, tiek psichiniai, tiek kiti – ima egzistuoti dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių (pasekmių). Laimė, kurios „aš“ 15

stengiasi pasiekti, kentėjimas, kurio „aš“ siekia išvengti, kyla ne nepriklausomai, ne savaime, su niekuo nesusietai, bet yra sukeliami kiekvienas savo konkrečių atitinkamų priežasčių. Pasak budizmo mokymo, jie kyla ne iš nekintančių priežasčių, kaip pastovusis, save kildinęs Kūrėjas ar amžinoji Gamta, kuo gana plačiai tikėta Indijoje. Buda mokė, jog fenomenai kyla tik priklausomai kiekvienas nuo savo priežasčių bei aplinkybių. Visa yra nuolatiniame, nepaliaujamame kitime. Manęs dažnai klausia, koks gi tas budistinis požiūris, ir aš atsakau, kad reiškinius budistai mato priežastingai susijusius, o svarbiausiu elgesio principu skelbia neprievartą. Neprievarta reiškia, jog mus motyvuoja užuojauta, raginanti padėti kitiems; jei padėti negalime, svarbu bent nedaryti žalos. Priežastinio kilsmo ir atjautos sampratos yra budizmo religijos esmė, raktai į jos aukščiausiąją būseną – nušvitimą.

Jo Šventenybės Dalai Lamos, vieno garbingiausių mūsų amžiaus dvasinių vadovų, knyga skirta visiems žmonėms, nesvarbu, kokia jų rasė, religija ir pažiūros. Kviesdamas susipažinti su pagrindi❦ niais budizmo principais, jis paprastai ir nuosekliai aptaria kelią į nušvitimą, dalijasi išmintimi ir patirtimi. Vertingi patarimai padės dvasiškai augti, o aiškūs atskaitos taškai leis suvokti pažangą.

R eligij ų pa lyginim a s

Dalai Lama pataria, kaip būti laimingam, išsivaduoti iš uždaro įvykių rato, numatyti ir lemti būsimus gimimus. Jis teigia, kad ilgas gyvenimas, gera sveikata, gausūs ištekliai, jėga − visa tai ateina iš L Y G I N A N T D A U G E L Į šiame pasaulyje pasirodžiusių relimoralaus elgesio praeituose gyvenimuose. ginių mokytojų, visų pirmiausia reikia kreipti dėmesį į tai, ko Netmokė, jei nebūtų pomirtinio jei niekad daugiau daugiaunegimtume jie ir analizuoti tasgyvenimo, sritis, kuriose jie nuveikė ir mums nerūpėtų karmos pasekmės, vis tiek moralumo, dvasinės sia. Nepakanka vien tik pacituoti jų sekėjų pagyras, nes to nemeditacijos, susikaupimo, atjautos ir linkėjimo gera kitiems praktitrūksta kiekvienoje religijoje. Palyginimo procesas reikalauja ka pajėgi padaryti ir dabartinį mūsų gyvenimą daug laimingesnį. atskyrimo, o atskirdami išvystame, kad Budos doktrina unika-

li„Jis tuo, jog nepriklausomo mūsų „aš“ suvokimą laiko klaidinpritraukia minias žmonių taip, kaip bet kuris kitas pasaulio gu, supriešindama beesmiškumo [kartais dar verčiama lyderis tik pasvajotų.jįJissužvelgia į gyvenimą visai kitaip nei mes.“ „anatmanas“, „nesavastingumas“ − vert. past.] samprata. Be The Times to, budizmas ragina rūpintis visų gyvų būtybių gerove, trans„Jo Šventenybė Dalai Lama yra įtakingiausias žmogus pasaulyje.“ formuojant įprastus mūsų požiūrius į save bei kitus; reikėtų Time magazine liautis gailėjus savęs, o imti gailėti kitų. Tokie samprotavimai atskleidžia Budos Šakjamunio ypatingą išmintį ir atjautą. J o ŠV e N t e N y b ė K e t u r i o L i K t a s i s D a L a i L a m a , Nobelio Altruistinio ketinimo pasiekti nušvitimą, kai visų pirma taikos premijos laureatas, dvasinis tibeto tautos vadovas, daugelio knyužjaučiame kitus, gailimės savęs,tremtyje svarba,vadovas; beesmiškumo gų autorius, iki 2011 om.ne tibeto vyriausybės reziduoja sampratos akcentavimas, supriešinant ją su klaidinga mūsų indijoje, Dharamšaloje. „aš“ samprata, − visa tai suteikia budizmui ypatingos gelmės. J e f f r e y H o p K i N s , žymus amerikiečių tibetologas, Virdžinijos univerTačiau ar pasaulis geresnis, jeigu visi atsiverstume busiteto tibeto budizmotaptų studijų profesorius emeritas, daugiau nei 25į knygų dizmą? ir tuometais metu,pagrindinis kai mokėJopats Buda Šakjamunis, ne autorius, Net 1979‒1989 Šventenybės Dalai Lamos vertėjas į anglų visa Indijakalbą. atsivertė į budizmą. Jei jam nebūtų reikėję kalbėti kiekvienam mokiniui atskirai, priklausomai nuo šių polinkių ir interesų, būtų galėjęs jiems visiems sykiu skelbti kuo giliausią įsitikinimų sistemą, tačiau, deja, buvo kitaip. Doktrina privalo būti prasminga ir naudinga kiekvienam individualiam mokiApsilankyk