NUOPUOLIS IR PAKILIMAS by Aukso pieva

The New York Times bestseleris

ˇ Grišu˛ trilogija • tr ecia knyga

Leigh Bardugo

Grišu˛ trilogija ˇ knyga Trecia

I Š ANGLŲ KALBOS V ERT Ė T ĖJA L U NA

Aukso pieva Vilnius / 2020

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma.

ISBN 978-609-8105-52-0

Versta iš: Leigh Bardugo RUIN AND RISING, 2014

Mano tėvui Harviui.

Kartkartėmis mūsų herojai neišgyvena iki galo

Grišos Antrosios armijos kariai Mažojo Mokslo meistrai

KORPORALKAI

(gyvuju ˛ ˛ ir mirusiuju ˛ ˛ ordinas) širdininkai gydytojai

ETEREALKAI .

(kvieteju˛ ordinas) škvaliniai inferniai . . potvyniu˛ kelejai

MATERIALKAI

(fabrikatoriu˛ ordinas) diurastai alchemikai

˛ Ivadas

onstrą vadino Izumrudu, didžiuoju kirminu, buvo ir tokių, kurie tvirtino, esą jis išrausė tunelius po Ravkos

miestu. Nestokodamas apetito jis rijo dumblą ir žvyrą, rausdamasis į žemę vis gilyn ir gilyn, ieškodamas kažko, kas numalšintų jo alkį, galop jis taip giliai įlindo, kad ir pats pasiklydo tamsoje. Tai tebuvo dar viena istorija, tačiau žmonės baltojoje katedroje stengėsi neklaidžioti pernelyg toli nuo pagrindinių urvų koridorių. Prieblandoje paskendusiuose tuneliuose aidu atsimušdavo keisti garsai, dejonės ir nepaaiškinami griausmai; šaltą tylą perverdavo pažeme slenkantis šnypštimas, kuris galėjo ir nieko nereikšti, o galėjo byloti apie ilgo kūno šliaužimą, kuris vinguriuodamas sėlina prie artimiausio koridoriaus, tykodamas aukos. Tokiomis akimirkomis visai lengva patikėti, kad Izumrudas vis dar kažkur gyvena, laukdamas, kol jį pašauks herojai, svajoja apie gardų kąsnelį, jei tik koks nelaimėlis vaikas nužingsniuos tiesiai jam į nasrus. Toks padaras snūduriuoja, jis niekada nemiršta. Vaikinas papasakojo šią istoriją merginai, sekė ją kitiems, porino visus nutikimus, kokius tik pajėgė prisiminti iš ankstesnių laikų, kai jam buvo leista sėdėti šalia jos. Jis kiurksojo šalia jos lovos, rūpindamasis, kad tik ji pavalgytų, klausėsi skausmingo jos 7

plaučių švilpimo, pasakojo jai apie upę, kurią sutramdė galingas Potvynių kėlėjas, mokydamas nerti pro uolienų klodus, ieškant magiškos monetos. Jis kuždėjo apie vargšą, prakeiktą Pelekiną, kruopščiai triūsiantį kirtikliu jau tūkstantį metų ir rausiantį urvus bei koridorius. Akivaizdu, ši vieniša būtybė tetrokšta prasiblaškyti, kraudama auksą ir brangakmenius, kurių nė neketina iššvaistyti. Tačiau vieną rytą, atėjęs prie merginos kambario, vaikinas rado ginkluotus vyrus, užtvėrusius duris. Kai jis atsisakė išeiti, buvo sukaustytas grandinėmis ir nutemptas šalin. Šventikas įspėjo vaikiną, kad tik tikėjimas suteiks jam ramybę, o paklusnumas išsaugos gyvybę. Įkalinta savo celėje, palikta viena su šlakeliu vandens, besiklausydama lėto savo širdies plakimo, mergina žinojo, kad visi pasakojimai apie Izumrudą – tiesa. Ją visiškai pasiglemžė aidinčios, alebastru išklotos baltosios katedros gelmės, iš jos liko tik vardas – Šventoji.

Kiekvieną rytą Šventoji pabusdavo, išgirdusi, kaip skanduojamas jos vardas, kasdien jos armija vis didėjo, gretas papildydavo išalkę ir viltį praradę žmonės, žaizdoti kareiviai ir vaikai, vos galintys nulaikyti šautuvus. Šventikas pranešė tikintiesiems, kad vieną dieną ji taps karaliene, ir minia juo tikėjo. Tačiau jie stebėjosi jos sumušta ir paslaptinga palyda: aštrialiežuve škvaline juodais it varnas plaukais, randais subjaurota griuvena, apsisiautusia juodu pamaldžiu šaliku, išblyškusiu mokslininku, spūdinančiu tolyn su savo knygomis ir keistais instrumentais. Tai buvo apgailėtini Antrosios armijos likučiai – nėmaž netinkama kompanija Šventajai. 8

Tik keli iš tiesų žinojo, kokia Šventoji palūžusi. Kad ir kokią galią ji turėjo – dievišką ar anapusinę – ši buvo dingusi arba bent jau nepasiekiama. Jos sekėjai buvo atskirti kuo toliau, kad nematytų, jog jos akys virto juodomis kiaurymėmis, kvėpavimas bauginamai trūkčiojo. Ji vaikščiojo lėtai, nedrąsiai, kaulai jos trapiame kūne atrodė silpni, nors į šią paliegusią mergaitę buvo sudėtos visų viltys. Paviršiuje viešpatavo naujasis karalius ir jo šešėlinė armija, jis reikalavo, jog Saulės Kvietėja būtų grąžinta. Jis svaidėsi grasinimais ir siūlė atlygį, tačiau atsakymas grįžo kaip mestas iššūkis – ištremti žmonės jį pavadino Oro princu. Jis smogė šiaurinei sienai susprogdindamas atsargas, priversdamas Šešėlių karalių atnaujinti prekybą ir keliones per kanjoną, pasikliaunant vien tik sėk me ir infernių ugnimi, idant apsigintų nuo monstrų. Vieni sakė, kad šis iššūkis – Lancovo princas. Kiti manė, kad tai Fjerdos sukilėlis, atsisakęs kautis drauge su raganomis. Tačiau visi sutiko, kad jis turi galių. Šventoji niršo savo požeminiame narve. Tai buvo jos kova, ji reikalavo laisvės, kad galėtų kautis. Šventikas atsisakė ją suteikti. Tačiau jis pamiršo, kad, prieš tapdama griša ir Šventąja, mergina gyveno kaip Keramzino vaiduoklis. Drauge su vaikinu ji saugojo paslaptis, kaip Pelekinas – brangenybes. Jiedu mokėjo dėtis vagimis ir fantomais, mokėjo nuslėpti galias ir iškrėstas šunybes. Šventikas, kaip ir mokytojai kunigaikščio valdose, tikėjo, kad puikiai pažįsta mergaitę ir tai, ką ji sugeba. Jis klydo. Jis negirdėjo jų slaptos kalbos, nesuprato vaikino ryžto. Nepastebėjo tos akimirkos, kai mergina savo silpnumą liovėsi laikyti našta ir ėmė naudoti kaip apgaulingą priedangą. 9

skyrius

tovėjau raižyto akmens balkone iškėlusi rankas, virpėdama varganuose apdaruose, stengdamasi gerai pasirodyti. Mano

durtinis buvo sudaigstytas iš rūbų, kuriuos vilkėjau tą naktį, kai pabėgau iš rūmų, skiaučių ir akį rėžiančių užuolaidų, šios, kaip man buvo pasakyta, atkeliavo iš uždaryto teatro prie Salos. Vestibiulio sietynų karoliukai atstojo drabužių papuošimus. Rankogalių siuviniai liko nebaigti. Deividas ir Ženia labai stengėsi, tačiau galimybės po žeme buvo ribotos. Iš toliau atrodė, kad šviesoje tviskantis auksinis spindėjimas, regis, sklinda iš mano delnų, mesdamas švelnų mirguliavimą ant ekstazės apimtų sekėjų veidų toli apačioje. Iš arti buvo matyti, kad visa tai tik palaidos gijos ir netikras spindesys. Visai kaip aš. Nuskurusi Šventoji. Aparato balsas dundėjo per baltąją katedrą, minia lingavo, žmonės stovėjo užmerkę akis, iškeltų rankų miškas panėšėjo į aguonų lauką, rankos tarsi blyškūs stiebeliai virpėjo nuo nejuntamo vėjo. Aš pakartojau daugybę surežisuotų gestų, sąmoningai judėjau, kad Deividas ir šįryt jam talkinantis infernis galėtų sekti mano judesius iš savo slėptuvės tiesiai virš balkono. Baiminausi 10

rytinių maldininkų, tačiau, pasak šventiko, šie netikri pasirodymai buvo būtinybė. – Dovana, kurią įteiki savo žmonėms, Šventoji Alina, – sakė jis, – yra viltis. Tiesą sakant, tai buvo iliuzija, blankus atspindys tos šviesos, kurią kadaise valdžiau. Auksinis tviskėjimas iš tiesų buvo infernių ugnis, atsispindinti nuo sudužusio veidrodinio indo, kurį Deividas sumeistravo iš likusio stiklo. Tai buvo kažkas panašaus į indus, kuriuos naudojome Os Alto mūšyje nepavykusio bandymo metu, stengdamiesi išguiti Darklingo ordą. Mus užpuolė netikėtai, neužteko mano galių, sukurto plano, Deivido išradingumo ir Nikolajaus apsukrumo, kad sustabdytume skerdynes. Nuo to laiko nepajėgiau iškviesti šviesos, išspausdavau ne ką daugiau nei saulės spindulį. Tačiau dauguma Aparato žmonių niekuomet ir nematė, ką sugeba jų Šventoji, tad dabar šios apgaulės visai pakako. Aparatas baigė pamokslą. Tai buvo ženklas nutraukti pasirodymą. Inferniai leido šviesai ryškiau tvykstelėti aplink mane. Ši šoktelėjo, padrikai nuplazdeno ir galop visai išblėso, kai aš klestelėjau rankas žemyn. Ką gi, dabar žinojau, kas šįkart budėjo kartu su Deividu. Rūsčiai dėbtelėjau į urvo viršų. Haršavas. Jį visuomet užvaldydavo emocijos. Trims inferniams pavyko pasprukti iš mūšio Mažuosiuose rūmuose, bet vienas jų po kelių dienų mirė nuo žaizdų. Iš likusių dviejų Haršavas buvo galingiausias ir nenuspėjamiausias. Žengtelėjau nuo platformos, trokšdama kuo greičiau palikti Aparato draugiją, bet kluptelėjo koja ir aš susvirduliavau. Šventikas sugriebė mano petį prilaikydamas. – Atsargiau, Alina Starkova. Nesirūpini savo saugumu. – Ačiū, – atsakiau. 11

Troškau atsiplėšti nuo jo, nuo to suplėkusios žemės tvaiko, sumišusio su smilkalais, kuris visuomet jį lydėjo. – Šiandien prastai jautiesi. – Tiesiog nerangi, – abu žinojome, kad tai melas. Buvau stipresnė nei tada, kai atvykau į baltąją katedrą – mano kaulai sustiprėjo, sugebėjau suvalgyti maistą, tačiau vis viena buvau silpna, mano kūną nuolat kankino nuovargis ir skausmai. – Tuomet veikiausiai bus diena poilsio. Sukandau dantis. Dar viena diena izoliuotoje kameroje. Nurijau nusivylimą ir menkai šyptelėjau. Žinojau, ką jis nori matyti. – Man taip šalta, – pratariau. – Šiek tiek laiko, praleisto Virdulyje, būtų į naudą. Tiesą sakant, tai buvo tiesa. Virtuvė buvo vienintelė vieta baltojoje katedroje, kur nesijautė drėgmės. Šiuo metu būtų užkurta bent jau viena pusryčių krosnelė. Dideliame, apvaliame urve skleistųsi kepamos duonos kvapai, sumišę su saldžios košės, virėjų ruošiamos iš džiovintų žirnių ir pieno miltelių, aromatu. Visa tai parūpino sąjungininkai, gyvenantys paviršiuje, o atsargas pristatė piligrimai. Kad būtų įtikimiau, kiek labiau pradėjau drebėti, tačiau šventikas išsisuko nuo atsakymo, išspausdamas „hmm“. Mano dėmesį patraukė bruzdesys urvo apačioje – ką tik atvyko nauji piligrimai. Pervėriau juos strateginiu žvilgsniu. Kai kurie jų vilkėjo uniformas, pažymėtas, kad yra Pirmosios armijos dezertyrai. Visi buvo jauni ir tvirtai sudėti. – Jokių veteranų? – paklausiau. – Jokių našlių? – Kelionė į požemius yra sunki, – atsakė Aparatas, – dauguma jų per seni ar per silpni, kad čia ateitų. Jie linkę pasilikti savo jaukiuose namuose. 12

Mažai tikėtina. Piligrimai atvyko ir su ramentais, ir su lazdomis, nepaisydami senatvės ir ligų. Net mirdami jie keliavo pamatyti Saulės Šventosios savo paskutinėmis valandomis. Akylai žvilgtelėjau per petį. Pastebėjau šventiko sargybinius, barzdotus ir sunkiai ginkluotus, serginčius arką. Jie buvo vienuoliai, mokslininkai kunigai kaip ir pats Aparatas, po žeme jiems vieninteliams buvo leidžiama nešiotis ginklus. Viršuje jie saugojo vartus, aptikdavo šnipus ir netikinčiuosius, užtikrindami, kad šventovę pasieks tik jos vertieji. Pastaruoju metu piligrimų skaičius sumažėjo, tačiau tie, kurie prisijungė prie mūsų, regis, buvo kur kas nuoširdesni ir pamaldesni. Aparatui reikėjo potencialių karių, ne vien tik burnas pamaitinti. – Galėčiau aplankyti sergančius ir pagyvenusius žmones, – pasakiau. Žinojau, kad šis argumentas bergždžias, bet vis tiek pasakiau. Tai buvo kone tikėtina. – Šventoji turi vaikščioti tarp savo žmonių ir nesislėpti kaip žiurkė aptvare. Aparatas nusišypsojo geranoriška, atlaidžia šypsena, kurią dievino piligrimai ir nuo kurios man norėjosi klykti. – Kai ateidavo sunkūs laikai, dauguma gyvūnų lįsdavo po žeme. Taip jie išgyvendavo, – pasakė jis. – Kai kvailiai kaudavosi mūšiuose, žiurkės užvaldydavo laukus ir miestus. „Ir puotaudavo ant mirusiųjų“, – pamaniau krečiama drebulio. Tarsi perskaitęs mano mintis, jis uždėjo ranką man ant peties. Aparato pirštai buvo ilgi ir balti, išskėsti ant peties tarsi koks vaškinis voras. Jei šis gestas turėjo mane nuraminti – jam nepavyko. – Kantrybės, Alina Starkova. Pakilsime, kai ateis tinkamas metas, ne anksčiau. Kantrybės. Toks visuomet būdavo jo atsakymas. Atsispyriau pagundai paliesti savo apnuogintą riešą – vietą, skirtą ugnies 13

paukštės kaulų apyrankei. Turėjau jūrų žalčio žvynus ir elnio kaulą, trūko tik paskutinės Morozovo galvosūkio dalies. Veikiausiai jau būtume turėję ir trečią sustiprintoją, jei Aparatas būtų padėjęs medžioti arba bent jau paleidęs mus į paviršių. Tačiau toks leidimas turi savo kainą. – Man šalta, – pakartojau, slėpdama susierzinimą. – Noriu į Virdulį. Jis susiraukė. – Nenoriu, kad apačioje susitiktum tą merginą... Sargybiniai už nugaros neramiai sumurmėjo ir išsprūdęs žodis pasiekė mane. Griuvena. Numečiau Aparato ranką ir nudrožiau į praėjimą. Šventiko sargybiniai sukruto. Kaip ir visi jų broliai, jie buvo apsirengę rudais drabužiais su saulės spindulių ženklu, tokiu pačiu simboliu kaip ir Aparato apdarai. Mano simboliu. Bet jie niekada nebuvo pažvelgę tiesiai į mane, niekuomet nekalbėjo su manimi ar kitais grišų pabėgėliais. Jie tylėdami stovėjo kambarių pakampėse ir sekiodavo paskui tarsi kokios barzdotos ir ginkluotos pamėklės. – Šis vardas uždraustas, – tariau. Jie spoksojo pro mano viršugalvį tarsi aš būčiau nematoma. – Jos vardas Ženia Safin, jei ne ji, dar ir dabar būčiau Darklingo belaisvė. Nesulaukiau jokios reakcijos. Tačiau mačiau, kaip jie kaskart įsitempia, išgirdę jos vardą. Suaugę vyrai su ginklais bijojo išsigandusios mergaitės. Prietaringi idiotai. – Nurimk, Šventoji Alina, – pasakė Aparatas, sugriebė mano alkūnę ir palydėjo koridoriumi iki savo audiencijų kambario. Ant sidabru dažytų akmeninių lubų buvo iškalta rožė, o sienos ištapytos šventaisiais su aureolėmis. Tikriausiai tai buvo fabrikatorių darbas, nes joks įprastas pigmentas neatlaikytų balto14

sios katedros šalčio ir drėgmės. Šventikas atsisėdo į žemą medinį krėslą ir mostelėjo man užimti vietą kitame. Mėginau nuslėpti palengvėjimą, kai nugrimzdau į jį. Net per ilgas stovėjimas mane vargino. Jis įsmeigė į mane akis, nužvelgdamas pageltusią odą, juodus ratilus paakiuose. – Tikriausiai Ženia gali kai ką daugiau dėl tavęs padaryti. Nuo mano kovos su Darklingu prabėgo daugiau nei du mėnesiai, o aš taip iki galo ir nesusigrąžinau jėgų. Skruostikauliai tik dar labiau išryškino veido įdubimus, tarsi bylotų apie piktą išraišką, o balti palaidi plaukai buvo tokie trapūs, kad, regis, draikėsi lyg voratinkliai. Galiausiai įkalbėjau Aparatą, kad leistų Ženią mane lankyti virtuvėje, pažadėdama, kad ji pasidarbuos ir padarys mane reprezentatyvesne. Per kelias savaites tai buvo vienintelis tikras mano susitikimas su griša. Mėgavausi kiekviena akimirka, kiekviena menka naujiena. – Ji labai stengiasi, – pasakiau. Šventikas atsiduso. – Regis, mes visi turime būti kantrūs. Tu išgysi laikui bėgant. Per tikėjimą. Per maldą. Mane užplūdo įsiūtis. Po galais, jis puikiai žinojo, kad vienintelis dalykas, kuris gali mane išgydyti – tai naudojimasis savo galiomis, tačiau kad tai vyktų – turiu grįžti į paviršių. – Jei tik leistum man pabandyti ant žemės paviršiaus... – Tu mums pernelyg brangi, Šventoji Alina. O tokia rizika per didelė. – Jis atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais. – Tavo saugumu niekas nepasirūpins, tad aš turiu to imtis. Tylėjau. Štai tokį žaidimą mudu žaidėme, jis vyko nuo tada, kai tik čia patekau. Aparatas daug dėl manęs padarė. Tik jo vie15

no dėka mano grišoms pavyko pasprukti iš mūšio su Darklingo monstrais. Jis suteikė mums saugų prieglobstį po žeme. Bet kas dieną baltoji katedra labiau panėšėjo į kalėjimą nei į prieglaudą. Jis sudėjo pirštus į smailę. – Tiek mėnesių prabėgo, o tu vis dar manimi nepasikliauji. – Pasikliauju, – melavau, – žinoma, kad taip. – Iki šiol neleidi tau padėti. Galbūt viskas pasikeistų, jei turėtum ugnies paukštę. – Deividas dirba šiuo klausimu, naršydamas Morozovo dienoraščius. Esu tikra, kad atsakymas ten. Aparato lėkštas juodų akių žvilgsnis įsmigo į mane. Jis įtarė, kad aš žinau, kur yra ugnies paukštė – trečiasis sustiprintojas, galintis atverti vieninteles galias, kurios padės nugalėti Darklingą ir sunaikinti Šešėlių kanjoną. Jis buvo teisus. Bent jau vyliausi, kad teisus. Vienintelės mūsų turimos žinios apie tos vietos buvimą slypėjo mano blyškiuose vaikystės prisiminimuose ir viltyje, kad dulkėti Dviejų stulpų griuvėsiai slepia kur kas daugiau nei atrodo. Nepaisant to, buvau teisi ar ne, ugnies paukštės buvimo vietą nutariau laikyti paslaptyje. Buvau izoliuota po žeme, kone bejėgė, nuolat sekama šventiko sergėtojų. Neketinau atsisakyti to vienintelio pranašumo, kurį turėjau. – Noriu tau paties geriausio, Alina Starkova. Tau ir tavo draugams. Keliems belikusiems. Jei jiems kas nors nutiks... – Leisk jiems būti, – suurzgiau, užmiršusi meilumą ir švelnumą. Aparatas skvarbiai nužvelgė mane. – Tiesiog turėjau galvoje, kad po žeme vyksta įvairių nutikimų. Žinau, kad kiekvieną praradimą skaudžiai išgyventum, o tu tokia silpna. Tariant paskutinį žodį jo lūpos išlinko virš dantenų. Šios buvo juodos kaip vilko. 16

Į mane vėl siūbtelėjo įniršis. Nuo pat pirmosios dienos baltojoje katedroje ore tvyrojo grasinimai, dusindami mane iš baimės. Aparatas niekuomet nepraleisdavo progos priminti apie mano pažeidžiamumą. Nė nesusimąstydama pirštus įsmeigiau į rankovių klostes. Ant kambario sienų šokčiojo šešėliai. Aparatas pakilo kėdėje. Dėbtelėjau į jį, apsimesdama sumišusi. – Kas nutiko? – paklausiau. Jis atsikrenkštė, akimis šaudydamas į kairę ir į dešinę. – Tai... nieko, – išspaudė. Leidau šešėliams kristi žemyn. Šventikas nusipelnė svaigulio bangos, kuri užliedavo kaskart, kai imdavau naudoti šį triuką. Tik tiek teįstengiau. Galėjau priversti šešėlius šokti ir šokčioti, bet nieko daugiau. Tai tebuvo liūdnas aidas buvusios Darklingo galios, likutis po mudviejų susidūrimo, kuris vos nepribaigė mūsų abiejų. Atradau šį triuką, kai bandžiau iškviesti šviesą, ir stengiausi išauginti ją į kažką didesnio, į tai, kas padėtų kautis. Bet man nepavyko. Šešėliai panėšėjo į bausmę, tarsi jie būtų didžiosios galios vaiduokliai, kandžiai besišaipantys iš manęs – apgaulės ir atspindžių Šventosios. Aparatas pakilo, bandydamas atgauti pusiausvyrą. – Gali keliauti į archyvus, – ryžtingai tarė, – laikas, praleistas tyliai studijuojant ir kontempliuojant, praskaidrins mintis. Nuslopinau dejonę. Tai buvo tikra bausmė – valandų valandos, praleistos bergždžiai skaitant senus religinius tekstus, ieškant informacijos apie Morozovą. Nereikia nė minėti, kad tie archyvai buvo suplėkę, apgailėtini, sykiu ten nuolat knibždėte knibždėjo šventiko sargybinių. – Aš tave palydėsiu, – pridūrė. Dar geriau. 17

– O kaip Virdulys? – paklausiau, stengdamasi balse nuslėpti neviltį.

˙ Saules ˙ Kvieteja, ˙ Kare, šventoji. – Vėliau. Griuve... Ženia palauks, – tarstelėjo, kai nusekiau ˙ kovos? Kas liks po paskutines paskui šventiką į koridorių. – Tau nėmaž nereikia lakstyti į Virdulį. Gali su ja susitikti čia. Privačiai.

Sostinė žlugo, Darklingas valdo Ravką, Žvilgtelėjau į sargybinius, kurie sekė mus sėdėdamas vos žingsnio atstušešėliniame Dabar tautos likimas priklauso tik nuo mu. Privačiai.soste. Tai juokinga. Nors mintis laikytis nuošaliai virtuvės palūžusios Saulės Kvietėjos, pėdsekio ir išblaškytų kažkada nėmaž nekėlė juoko. Gal šiandien dūmtraukis atsivers daugiau garsios magiškos armijos likučių. nei porai sekundžių. Tai buvo menkutė viltis, tačiau tai viskas, ką turėjau. Slėpdamasi senovinių tunelių ir uolų labirinte, nusilpusi Alina turi – Man labiau patinkagloba Virdulys, – pasakiau, – ten šilta. – Paskui kliautis abejotina Aparato ir tais, kurie garbina ją kaip švendroviai šyptelėjau, šiek tiek suvirpinau lūpą ir pridūriau: – Man tąją. Tačiau širdis trokšta surasti nepagaunamą ugnies paukštę tai primena namus. ir viliasi, jog atskalūnas princas išties išliko gyvas. Jam patiko nuolankios mergaitės, stovinčios prie viryklės ir žarstančios įvaizdis. Dar viena dardėmesio vienas skyrius Alinai tekspelenus, sudaryti naujų sąjungų ir iliuzija, nekreipti į iš jo Šventųjų knygos.su Malu ji turi rasti paskutinį Morozovo lenktynes, juk drauge sustip–rintoją. Ėmusi– narplioti Darklingo paslaptis, ji atskleidžia Labai gerai, pagaliau tarė. praeitį,Ilgai kuriužtrukome, visam laikuikol pakeis požiūrį į juos siejantį ryšį ir galią. sukorėme kelią iš balkono žemyn. BalUgnies paukštė – vienintelis dalykas, skiriantis Ravką nuo toji katedra savo vardą gavo dėl alebastrinių sienų ir didžiulės sunaikinimo, kaina, pakloti už jospamaldos. sugavimą,Tapagrindinės tačiau salės, kur kas kurią rytą irteks vakarą vykdavo gali užnei ką šiAlina čiau tai buvo kurbūti kasviskas, daugiau vietakovojo. – išsidriekęs tunelių ir urvų tinklas, ištisas požeminis miestas. Nekenčiau „Nuopuolis ir pakilimas“ – trečioji grišų trilogijos kiekvieno knyga. jo colio. Drėgmė skverbėsi nuo lubų, karoliukais Ši serija tapo „The New pro Yorksienas, Times“lašėjo bestseleriu ir išrinkta padengdavo man odą. Vėsuma Šungrybiai ir geriausia „Amazon“ metų neišsisklaidydavo. knygos nominacijoje. naktinės gėlės žėlė iš plyšių ir įskilimų. Nekenčiau to, kaip žymėdavome laiką: rytinės pamaldos, popietės malda, vakarinės „Absoliučiai ir nepaprastai žavinga!“

pamaldos, šventųjų dienos, pasninkas ir dienos, skirtos daliniam The Guardian

pasninkui. Tačiau labiausiai nekenčiau, kad išties jaučiuosi kaip maža žiurkė, blyški ir raudonakė, savo menkais rožiniais nagais krebždinanti labirinto sienas. 18