Kęstutis Ptakauskas
Ryto rasos sodas Japoniška Kultūra, DZeno sodai, arbatos ceremonija ir tradicijos, Bonsų estetika ir menas
Aukso pieva Vilnius, 2016
Turinys 5
Įvadas Apie save ir sodą Japoniška kultūra ir tradicijos Arbatos ceremonija Sausieji dzeno sodai Žibintai Tiltelių reikšmė Bonsų estetika ir menas Japoniniai karpiai – sodo puošmena Sezoniškumas: pavasaris, vasara, ruduo, žiema Sodas mažoje erdvėje Dievas sakė žmogui: „Rūpinkis sodu“
7
Šią knygą skiriu savo žmonai Loretai ir sūnums Tautvydui bei Vytautui
8
Įvadas Gyvenimas – lašas rasos. Nors tik rasos lašelis – vis dėlto gyvenimas... S e n ovi n ė j a po n ų d a i n a
Ar pamenate pasaką apie gerąją fėją su stebuklinga burtų lazdele, kuria mostelėjus išsipildo bet kokios svajonės? Sakote, taip nebūna?.. Šis pasakojimas beveik kaip pasaka – tik vietoj burtų ir stebuklingos lazdelės čia – medelis, padėjęs žmogui atrasti save, sugrąžinęs sielos ramybę, leidęs sutikti pasaulyje draugų ir bendraminčių, daugelį Lietuvos žmonių supažindinęs su svetima kultūra, suartinęs tautas. Ketvirta valanda. Laukiu saulės patekėjimo. Kaip ir kasdien, netrukus ji pasveikins mane, savo spinduliais paliesdama kiekvieną rasos lašelį, kuris kabo ant žolės stiebelio, augalo šakelės, lyg visas sodas pernakt būtų padabintas žėrinčiais perlais. Saulė pabudins sode nakvojusius paukščius, ir jie sveikins mane, džiaugdamiesi, kad ir vėl kartu su jais sutinku nuostabų rytą. Greitai iš miego ims busti visa, kas aplinkui, ir įsitrauks į nepakartojamą Ryto simfoniją. Vandens čiurlenimas upelyje, kaip ir oro dvelksmas, suteiks jai ritmą. Spalvingos žuvys baseinėlyje, pamačiusios mane, tęs amžiną gyvybės šokį. Kiekvienas medelis, krūmas, net žolė laukia, kol pastebėsiu juos pabudusius ir įvertinsiu jų grožį. Akmuo, ir tas, laukia dėmesio. Rasos padabintas stengiasi savitu grožiu nenusileisti augalams. O jei prisėdu ant jo, atsidūsta ir atiduoda man visą savo energiją ir stiprybę... Mano sodas – tai savitas gyvenimas, be žmogiškų nuodėmių, rūpesčių... Pasisveikinęs su kiekvienu jo gyventoju, nugrimztu į meditacijos pasaulį. Ten pabūnu su savo Dao, kuris vadinamas ir Absoliutu, Brahmanu, Visuma, Dievu, kitais vardais. Šį jausmą sunku aprašyti, jį reikia išgyventi. Dabar nė negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be ryto ir saulės, su kuria jau daugelį metų lenktyniauju, kas kurį pirmas pasveikins. Iš čia gimė ir mano sodo vardas ASA DZ UYU EN (Ryto rasos sodas). Nelengvai jis atsirado. Patyriau įvairių išbandymų gyvenime. Po sunkių patirčių prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms. Persekiojo visokios
9
10
Medituoju savo Ryto rasos sode
nelaimės: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau. Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo, o kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas. Mano dvasia ilgai nerado, ko reikėjo, bet pamažu prie to artėjo. Viskas pasikeitė 1996 m. poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką ir ji savaip pakreipė tolesnį mano gyvenimą. Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį, manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, jog privalau savo širdimi ir rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano vidinio pasaulio harmoniją. Nebaigęs atostogų prie jūros, grįžau namo ir ėmiausi darbo. Pati gamta ir kažkas iš aukščiau padėjo man. Prie sodybos augęs daržas ėmė mažėti. Vietoj jo ryškėjo būsimo sodo kontūrai. Pradžia buvo be galo sunki. Lietuvoje visiškai nebuvo literatūros apie „sodus“ be gėlių ir vaismedžių, kur maža vietos akiai, užtat neaprėpiamos erdvės širdžiai! Jį kuriant reikėjo daug kur pasikliauti tik savo nuojauta. Užplūdo lavina idėjų, minčių. Dauguma jų mano sąmonėje švystelėdavo naktį, anksti rytą. Tada nebegalėdavau miegoti,
eidavau dirbti, net jei būdavo tiktai trečia valanda ryto... Šiam sodui atidaviau visą save. Po truputį pradėjo užsimiršti praeitis, tik sode galėjau pailsėti, atsipalaiduoti, pabūti dviese su gamta. Kaip ir dabar. Pati
11
gamta padėjo suartėti su ja ir atvėrė supratimą apie daugelį dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Sode daugybė įvairiausių akmenų. Gražiausi jų atkeliavo lyg iš pasakos. Vienas tokių ilgai šaukė mane: „Ateik ir paimk!“ Radau jį toli miške, kur anksčiau niekada nebuvau lankęsis. Vieną ankstyvą pavasario rytą su šeima išėjome rinkti žibučių. Vos įžengęs į mišką pajutau didelę trauką ir pasidaviau jai. Ėjau apie 300 metrų: bridau per upelius, broviausi per brūzgynus, lyg žinočiau, kur einu. Taip pati gamta atvedė mane prie vieno gražiausių rastų akmenų. Kyšojo tik kokie trys centimetrai. Rankomis bekrapštant žemę aplinkui, vėrėsi to akmens grožis ir jėga. Atkasus paaiškėjo, kad jis sveria apie 400 kg! Mėginimas jį pargabenti į sodą – dar įdomesnė istorija... Taip į sodą ėmė keliauti gražiausi akmenys, kurie, nors tėra žemiausia gyvybės forma, turi tiek energijos, kiek niekas daugiau! Kiekvienas akmuo surado savo vietą sode ir džiaugiasi kartu su manimi ryto saule. Mane domina ne tik akmenys, bet ir medžiai – neįprasti, žemaūgiai, tinkantys japoniško stiliaus sodui. 1989 m. iš draugo nusipirkau pirmą savo gyvenime miniatiūrinį medelį – bonsą. Bonsai jau keli šimtai metų auginami Tolimuosiuose Rytuose: Kinijoje, Japonijoje ir kitur. Nuo to laiko prasidėjo mano pažintis su šiuo mažuoju pasaulio stebuklu – medžiu, kuris gali augti vazonėlyje. Pradėjau savarankiškai studijuoti literatūrą apie bonsų auginimo ir formavimo meną. Pasirodo, žmogus, auginantis tokius medelius, yra ir sodininkas, ir menininkas. Sodininkas žino, kaip augalas auga, kaip jį galima pasodinti, persodinti, formuoti, laistyti ir prižiūrėti, kad gyvuotų tiek, kiek augdamas natūralioje gamto-
Ryto rasos sode
12
Mano rankose miniatiūrinis medelis – bonsas
je, o menininkas mato medžio grožį ir suteikia jam tokį vaizdą, kad šis atrodytų kuo tikriau ir natūraliau. Panorau pats auginti nykštukinius medelius. Rūpėjo surasti jaunų, tinkamų bonsams išauginti. Jų ieškojau miške, kirtavietėse, kur buvo galima prisirinkti įvairiausių sužalotų medelių. Taip po daugelio kruopštaus darbo metų juos paverčiau nepakartojamu stebuklu. Dabar esu sukaupęs nemažą savo išaugintų bonsų kolekciją ir ji papildė mano sodą bei puikiai dera jame. Dievas sakė žmogui: „Rūpinkis sodu.“ Sulaužęs šį Dievo įsakymą žmogus tapo nuodėmingas ir pažeidžiamas. Todėl kiekvienam linkiu sukurti savo sodą ir juo rūpintis, nes tik taip žmogus gali bendrauti su svarbiausiais pasaulio sandaros elementais: Akmeniu, Medžiu, Vandeniu, Ugnimi, Oru... Vėliau sužinojau, kad esama būdų, kaip Sodo grožybės
tiesiogiai bendrauti su Dao.
13
Ryto rasos sodo detalė
Štai jau šimtus metų Japonijoje žinomas arbatos gėrimo ritualas. Specialiai įrengtame arbatos gėrimo namelyje pasitelkus sakralinius gestus, mintis, spalvas ir formas per savo pasąmonę galima siekti absoliučios harmonijos. Tokį arbatos namelį pasistačiau ir aš. Į jį atvyksta svečių ne tik pasivaišinti arbatos puodeliu, bet kartu su manimi pamąstyti apie tekantį laiką, akimirkos vertę. Pasirodo, puodelyje arbatos telpa kur kas daugiau nei visas pasaulis... Kai mano sodas ėmė įgyti norimą vaizdą, jį vis dažniau pradėjo lankyti įvairūs žmonės – ramios dvasios ir geros širdies. Vis dažniau pradėjo užsukti tie, kuriuos sieja Rytų kultūra, tradicijos, papročiai, kurie ieško šioje žemėje darnos ir Dao, savo kelio. Jie geri talkininkai tobulinant Sodą. Bonsas – laukinė obelis
14
Bonsas – sibirinė eglė (picea yesoensis)
Apie save ir sodą Jeigu Dangus nuskriaus mane dalydamas laimę, aš atsigriebsiu už tai savo dorovės didybe. Jeigu Dangus privers mane dirbti iki išsekimo, aš atsakysiu jam savo širdies kilnumu. Jei Dangus pagailės man sėkmės, aš pasieksiu ją eidamas savo keliu. Ką Dangus gali man padaryti?.. C hun C i č e n „ Š a k n ų s k o n i s “
Trisdešimt metų svajojau pamatyti Japoniją. Kodėl Japoniją? Aš pats šį klausimą sau užduodu jau daugelį metų. Galbūt todėl, kad kažkuriame gyvenime veikiausiai tame tolimame krašte gyvenau. Todėl, kad labai myliu gyvūnus ir gamtą. Man gera tarp medžių, tai gyvos būtybės, turinčios stiprią energiją. Tarp jų randu dvasinę ramybę, kurios stokoja žmonės. Medžiai supranta mano dvasinę būklę, jaučia, gydo sielą, net ir patyrus skaudžiausių išgyvenimų. Bonsai – žmogaus sukurti meno kūriniai, turintys ypatingą filosofiją, jie iš esmės pakeitė mano asmeninį gyvenimą, suteikė harmonijos ir leido patirti įspūdingų atradimų. Jau daugelį metų kiekvieną dieną pradedu medituodamas savo paties sukurtame Ryto rasos sode. Čia kalbuosi su Akmeniu, Medžiu, Vandeniu, Ugnimi ir Oru, visu tuo, iš kur atsiranda ir kur pranyksta pasaulis. Toks gyvenimo būdas yra lyg Dievo dovana, tai savitas gyvenimas, be žmogiškų nuodėmių ir rūpesčių. Per šiuos nykštukinius medžius atradau tolimąją Japoniją, susipažinau su jos kultūra ir tradicijomis. Man pačiam buvo nelengva gilintis į šios šalies estetiką, ją atrasti ir pažinti. Todėl įveikęs šiuos sunkumus pasiryžau padėti tiems žmonėms, kurie niekada negalės nuvykti į Tekančios Saulės šalį ir susipažinti su jos istorija bei kultūra.
Ryto rasos sode
15
16
Bonsas – laukinė obelis
Mano nuoseklus darbas ir bonsai suteikė galimybę keliauti ir pažinti pasaulį, žmones. Svajonėms buvo lemta išsipildyti ir pamatyti Japoniją tik po beveik 30 metų. Tam padėjo nedidelis atsitiktinumas: mane netikėtai atrado „EU – Japan Fest“ generalinis sekretorius Šuijis Kogis ir ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad galėčiau nuvykti susipažinti su Japonija. Mano norai išsipildė su kaupu: pamačiau šalį, kurią regėjau svajonėse ir sapnuose. Esu labai dėkingas Jam ir Japonijos fondui, dėl kurių tos svajonės virto realybe. Bet man pasisekė dar labiau – atradau daug naujų draugų ir su jais užmezgėme glaudžius kultūrinius ryšius. Nepaprastai svarbu, kad tokios tolimos šalys kaip Lietuva ir Japonija gali bendradarbiauti, pažinti, mokytis ir semtis patirties viena iš kitos. Bonsai – tai daugelį metų prižiūrėtas, puoselėtas, formuotas medelis, primenantis šimtametį medį. Kad išaugtų toks augalas, į jį reikia įdėti ne vienus metus darbo. Kiekvieną dieną prie jo turi prieiti nors po kartą, o vasarą net tris kartus. Tau nevalia sirgti, negali pasakyti, kad šiandien neturi laiko ir blogai jautiesi. Prarasi medį, jo pasitikėjimą ir pagarbą. Kai išvykstu kelioms dienoms ar ilgesniam laikui, juos tenka prižiūrėti žmonai Loretai. Tada jie nesupranta, kas atsitiko, nuliūsta ir nenori priimti kito žmogaus, jie tarsi klausia, kur yra Kęstutis. Grįžtu pas juos ir viskas pasikeičia, medeliai atsigauna, džiaugiasi ir prašo manęs jų nepalikti. Žmonės, net ir artimi, paprastai nemato, ką iš tikrųjų jaučiu. Jie regi mane linksmą ir energingą, bet nesuvokia mano vidaus. Medžiai, atvirkščiai, pirmiausia jaučia žmogaus sielą, o tik tada regi kūną. Mano gyvenimas nebuvo lengvas, patyriau ir šilto, ir šalto. Sunkiai kovojau už vietą po saule. Tačiau šiandien tikiu, kad net ir skausminga gyvenimo patirtis gali atverti duris į laimę ir leisti dalytis ja su kitais. Galima teigti, kad blogų įvykių tiesiog nebūna. Viskas, kas mums nutinka, galop išeina tik į gera.
Nuostabus žydintis bonsas – sakura
17