Rytų ir Vakarų išmintis by Aukso pieva

E m o c i n i s s Ä&#x2026;m o n i n g u m a s pusiausvyros psichologija

J o šv e n t e n y b ė

Dalai Lama ir Dr.

Paul Ekman

Rytų ir Vakarų išmintis E m o c i n i s s ąm o n i n g u m a s . pusiausvyros psichologija

Iš anglų kalbos vertė

Milda Dyke

Aukso pieva Vilnius / 2011

UDK 159.94 Bs391

Versta iš: A Conversation Between The Dalai Lama and Paul Ekman, Ph. D. E MOTIONAL AWAR E N E SS . Overcoming the Obstacles to Psychological Balance and Compassion. 2008

Pradžios žodis DANI E LIUS GOULMANAS

„Emocinis sąmoningumas“ reiškia sąmoningesnį požiūrį į emocinį gyvenimą: gilesnę savivoką, gebėjimą sutvardyti trikdančias emocijas, didesnį jautrumą kitų žmonių jausmams. Na, ir, suprantama, visa tai suderinus, gebėjimą užmegzti vaisingesnius, daugiau pasitenkinimo teikiančius tarpusavio santykius. Esama žmonių, kurie šioje svarbių įgūdžių srityje turi kur kas daugiau talentų už kitus. Tačiau nusiminti nereikia, nes visus šiuos gebėjimus įmanoma išsiugdyti. Kaip ir mokantis bet kokių kitų žmonėms reikalingų įgūdžių, praverčia konkrečios srities ekspertų patarimai. Sena dzenbudistų patarlė sako: „jei nori užkopti į kalno viršūnę, paprašyk patarimo to, kuris užkopia ir nusileidžia kasdien“. Taigi čia užrašytas dialogas turės ypatingą vertę visiems norintiems įgyti daugiau supratimo apie emocijas. Nežinau, ar šioje planetoje sutiktume kitus du žmones, kurie apie emocijas išmanytų daugiau negu Dalai Lama ir Polis Ekmanas. Gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti, kad Jo Šventenybė keturio liktasis Dalai Lama nėra pats giliausias emocinės įžvalgos šaltinis. Tačiau per kelias savaites trukusias jo diskusijas su moksli ninkais man pačiam su malonumu teko stebėti, kokios gausios patirties šioje mūsų vidinio gyvenimo srityje yra sukaupęs Jo Šventenybė. Mane kaskart nustebindavo, su kokiu aiškumu ir subtilumu jis imasi aptarinėti bet kurį žmogiškojo sąmoningumo aspektą, neišskiriant nė emocijų. Šioje knygoje nagrinėjamai temai jis suteikia unikalią perspektyvą – ir kaip kontempliacinės technikos meistras, su analitiko stropumu ir tiesumu ištyręs savo paties psichiką, ir kaip tūkstantmečio senumo intelektinės tradicijos, visų pirma siekiančios pozityviai transformuoti žmogiškąsias emocijas, atstovas. Dalai Lama nagrinėja emocijas kaip 5

atkaklus analitikas, kaip mokslininkas praktikas, kurio tyrimo objektas – žmogaus vidus. Polis Ekmanas, kita vertus, atstovauja minėtą intelektinę tradiciją papildančiai šiuolaikinei psichologijai, moderniausioms jos sritims. Ne vieną dešimtmetį jis buvo eksperimentinės emocijų analizės vienas įtakingiausių atstovų. Dar niekam nepavyko pralenkti jo sukauptos patirties ypatingoje universalių emocinių veido išraiškų srityje. Polis Ekmanas tęsia Čarlzo Darvino pradėtąją mokslinę tradiciją. Iš meilės ir neapykantos, baimės ir pykčio ženklų, kurie dar ir šiandien šmėkšteli žmogaus veide ir gyvulio snuky, Darvinas perskaitė mūsų evoliucijos istoriją. Polis, su kuriuo mane sieja daugelio metų bičiulystė, yra garsus emocijų supratimo praktikas, įtakingas melo fenomeno aiškinimo ekspertas. Jis sukūrė veiksmingų priemonių sistemą, suteikiančią mums naujas galimybes tiksliau paaiškinti žmogiškąsias emocijas. Polis šią diskusiją papildė nešališko mokslininko empiriko požiūriu. Su didžiausiu malonumu norėčiau pasakyti, kad buvau pirmasis, supažindinęs Polį Ekmaną su Jo Šventenybe. Tai įvyko 2000-ųjų kovą, kai man teko vadovauti Proto ir gyvenimo institute vykusiam pokalbiui destruktyvių emocijų tema. Kaip toliau pasakojama šioje knygoje, pažintis tapo proga dviejų neeilinių asmenybių ilgesniam pokalbiui. Dialogas su Jo Šventenybe pažadino Polio asmenybės transformaciją. Jo asmeninis, ypač emocinis, bei profesinis gyvenimas pasikeitė. Džiaugiuosi, kad tas pradinis susitikimas išaugo į svarbų dviejų asmenybių dialogą. Dalai Lamos ir Polio Ekmano pokalbis – tikra puota mintims. Jie aprėpia pačias opiausias temas, nevengia užduoti ir tokių klausimų, į kuriuos, atrodytų, atsakymo nėra. Kas padaro pyktį konstruktyvų? Kaip išmokti geriau suvaldyti destruktyvias emocijas? Kuo mums gali padėti tai, kad padidinsime atotrūkį tarp emocijos impulso ir ja nuspalvinto poelgio? Kodėl negalima vienodai reaguoti ir į mus suerzinusį asmenį ir į erzinantį jo poelgį? O kas iš to, jei tą poelgį nuo asmens atskirsime? Kaip galėtume išmokti užjausti kuo daugiau žmonių? 6

Pritariu Polio sprendimui perteikti dialogo nuotaiką tiksliai papasakojant skaitytojui visa, kas vyko. Tokia pokalbio forma tarsi pakviečia prie stalo ir mus, skaitytojus, kad galėtume savo ausimis išgirsti visa, kas kalbėta, užuot apie tai tik paskaitę. Toks dialogo pateikimas tampa ir istorine kronika, įamžinančia šį nepaprastą dviejų intelektinių tradicijų susitikimą, šią nelengvą dviejų iškilių galvų ir širdžių pastangą atsakyti į pačius skaudžiausius žmonijai iškylančius klausimus.

Įvadas POLIS E K MANAS

Pasaulius, kuriuose gyvename, tiek asmeninius, tiek globalius, sujungia ir suskaldo emocijos. Jos įkvepia pačius geriausius ir pačius blogiausius mūsų poelgius. Jos pajėgia išgelbėti mums gyvybę priversdamos greitai reaguoti nelaimėje. Tačiau užvaldžius emocijoms, mūsų elgesys gali paversti ir mūsų pačių, ir mums brangių žmonių gyvenimą tikra nelaime. Be emocijų nebūtų heroizmo, empatijos, atjautos, tačiau be jų nebūtų ir žiaurumo, savanaudiškumo, pagiežos. Sutaikydami skirtingus požiūrius – Rytų ir Vakarų, dvasingumą ir mokslą, budizmą ir psichologiją – mudu su Dalai Lama stengėmės paaiškinti bent dalį prieštarų ir nurodyti kelius, kurie galėtų atvesti į harmoningesnį emocinį gyvenimą, išmokytų gailestingumo visai žmonijai. Dalai Lama, tūkstantmečių senumo dvasinės tradicijos ir tremtyje gyvenančios tautos vadovas, savo tėvynainių tibetiečių akyse turi kone dievišką statusą. Jis svarbiausias iš tebegyvenančių pasaulio kovotojų prieš smurtą, 1989 metais apdovanotas Nobelio taikos premija, o 2007-aisiais JAV Kongreso aukso medaliu, aukščiausiu JAV Vyriausybės apdovanojimu civiliams. Nuo 1950-ųjų Tibetą okupavusios Kinijos Liaudies Respublikos vadovybė jo nepripažįsta, o kartais ir viešai niekina. Tačiau Dalai Lama – ne tik religinis ir politinis vadovas. Vakaruose jis populiarus tarsi roko žvaigždė. Jis parašė keliolika bestseleriais tapusių knygų, beveik nepaliaujamai keliauja, kalba žmonėms uždegdamas tūkstantines auditorijas. Dalai Lama itin domisi, kaip integruoti šiuolaikinio mokslo tiesas į budistinę pasaulėžiūrą. Šnekučiuojantis paaiškėjo, kad Dalai Lama ir toliau save laiko visų pirma budistų vienuoliu, budistinio mąstymo interpretuotoju pasauliui. Jis įsitikinęs, kad budizmo išmintis gali 9

tapti tuo etiniu kontekstu, kuris padėtų žmonijai sėkmingiau išspręsti ją skaldančias problemas. Aš esu Kalifornijos universiteo San Francisko medicinos mokyklos profesorius emeritas, daugiau kaip keturiasdešimt metų paskyręs žmonių emocinio elgesio universalumo, veido išraiškos studijoms. Aš atskleidžiau principus, pagal kuriuos iš žmogaus elgesio nustatoma, ar jis meluoja, sukūriau teorijas, paaiškinančias tiek emocijų prigimtį, tiek tai, kodėl ir kada žmonės meluoja. Mano tyrinėjimai atgaivino mokslininkų susidomėjimą emocijomis ir apgaulės reiškiniu. Parašiau arba redagavau keturiolika knygų, iš kurių penkios skirtos plačiajai visuomenei. Tai Kaukės nusiėmimas (Unmasking the Face), Žmogaus veidas (The Face of Man), Apie melus (Telling Lies), Kodėl vaikai meluoja (Why Kids Lie) ir Paaiškintos emocijos (Emotions Revealed). Per ilgus šios veiklos metus aš tapau Čarlzo Darvino teorijų apie emocines išraiškas žinovu. Mano darbais domisi daugybė įvairių organizacijų, pradedant animacijos studijomis ir baigiant policijos nuovadomis. Šiuo metu aš vadovauju verslui, kuris kuria interaktyvias mokomąsias programas, skirtas geriau suprasti emocijas ir aptikti melą. Konsultuoju keletą vyriausybinių antiteroristinių tarnybų. Esu žydų kilmės, tačiau judaizmo nepraktikuoju. Mano požiūris į budizmą, kaip ir visas kitas religijas, skeptiškas. Visą gyvenimą buvau elgsenos tyrinėtojas, kūriau ir taikiau emocijų, kurios visuomet laikytos kur kas mažiau objektyviu reiškiniu, objektyvius tyrimo metodus. Nepaisant mūsų skirtingumų, mums pavyko įžvelgti šių dviejų požiūrių bendrumų. Mes abu trokštame sumažinti žmonijos kančias, mums būdingas didelis mokslininko smalsumas, mes abu buvome įsitikinę, kad turime vienas iš kito ko pasimokyti. Iš mūsų pokalbių matyti, kaip per tas kone keturiasdešimt valandų, kol nagrinėjome rūpimas temas, užsimezgė artima draugystė. Bendras mūsų rūpestis asmens ir visuomenės gerove, gimęs ištisus dešimtmečius mąstant ir dirbant pačiomis prieštaringiausiomis sąlygomis, suvienijo mūsų pastangas ir pagimdė naujas idėjas, naujus savęs supratimo būdus. Iš to susiklostė ir praktinių žingsnių vizija, kuri suvienijo mus tiek tose 10

srityse, kuriose visiškai sutarėme, tiek tose, kuriose nuomonės išsiskyrė. Pirmą kartą su Dalai Lama susitikau 2000 metais, kai Boulde ryje, Kolorado valstijoje, dalyvavau nedidelėje Proto ir gyvenimo instituto surengtoje konferencijoje destruktyvių emocijų tema.1 Nuo 1987-ųjų šis institutas sukviesdavo mokslininkus į Indiją, Daramšalą, Dalai Lamos rezidenciją tremtyje, į konferencijas įvairiomis mokslinėmis temomis. 2000-aisiais konferencijoje aš buvau vienas iš šešių dalyvių mokslininkų, penketą dienų šnekučiavęsis su Dalai Lama. Man buvo pavesta pristatyti darvinistinę emocijų sampratą ir paaiškinti savo mokslinius tyrinėjimus emocijų raiškos ir fiziologijos universalumo srityje. Gal dėl to, kad abiem būdingas žaismingas ir tiriamasis smalsumas, gal dėl troškimo sumažinti žmogaus kentėjimą, gal dėl įsitikinimo, kad vienas iš kito galėtume daug išmokti, nepaisant tos prarajos, kuri skyrė vieno ir kito intelektinį paveldą, mes su Dalai Lama iškart užmezgėme tvirtą ryšį. Vėliau su grupe kitų mokslininkų aš dalyvavau dar trijose Dalai Lamos organizuotose konferencijose. 2004 metais Britų Kolumbijoje, Vankuveryje, buvau viešos diskusijos „Atverkime širdis“ dalyvis. Dalai Lama tada dalyvavo kaip vienas iš daugelio religinių vadovų. Dvasiniai vadovai kalbėjo vienas paskui kitą. Vyskupas Dezmondas Tutu papasakojo, kaip jo religija padėjo jam atverti širdį, dr. Džoana Arčibald, Šiaurės Vakarų Amerikos indėnė pasakojo, kaip jos religija atvėrė jos širdį, teisėjas iš Irano Širin Ibadi ir rabinas Zalmanas Šachteris-Šalomi papasakojo, kaip jų religija atvėrė jų širdis. Jo Šventenybė kalbėjo paskutinis.* Jis apsidairė pažiūrėdamas į kiekvieną iki jo kalbėjusįjį ir plačiai šypsodamasis tarė: „Tačiau religijos dažnai 1 Daniel Goleman, Destructive Emotions, New York: Bantam Books, 2003. * Man paaiškino, kad pagarbus kreipinys „Jo Šventenybė“ vartojamas, kad būtų parankiau kreiptis į Dalai Lamą, kai jis išvyksta iš vyriausybės tremtyje būstinės Daramšaloje ir atstovaudamas Tibetui keliauja po pasaulį, mat tibetiečių kalboje kreipinys į jį labai ilgas ir nepatogus. „Jo Šventenybė“ buvo priimtas remiantis analogija su kreipiniu į popiežių, kitos pasaulinės religijos vadovą. Mūsų pokalbiuose aš retai kreipiausi į Dalai Lamą šiuo pagarbiu kreipiniu, mat būdamas nereligingas laikau jį ypatinga asmenybe, tačiau ne šventuoju.

suskaldo pasaulį. O suvienija jį mūsų emocijos. Mes juk visi trokštame laimės, norime mažiau kentėti.“ Kaip teisinga, pamaniau aš, bet, deja, mūsų emocijos mus ir atskiria. Išvykdamas iš Vankuverio galvojau apie visus tos dalykus, kuriuos reikėtų patyrinėti gilinantis į emocijų prigimtį. Dalai Lamos pastaba pažadino manyje daugybę minčių. Jis teisus sakydamas, kad emocijos mus suvienija, tačiau nepaminėjo nė vieno būdo, kuriais emocijos mus atskiria, sukelia tarpusavio konfliktus. Jaudinausi, kad gal prieš ketverius metus kalbėdamas apie emocijas šią temą per daug supaprastinau. Ėmiau sudarinėti neatsakytų klausimų sąrašą. Reikėtų pasvarstyti, kaip žmonija, atskleidusi vienijančią emocijų prigimtį, galėtų sumažinti tarpusavio susiskaldymą. Reikėtų aptarti ir tai, kaip sumažinti destruktyvią emocijų įtaką mūsų gyvenimui. Pradinių mano apmatų susidarė dvidešimt puslapių. Įkvėptas vilties, kad mūsų, skirtingų tradicijų – vakarietiškosios psichologijos ir budistinės filosofijos – atstovų diskusija galėtų pagimdyti naujų idėjų, pasiteiravau, ką apie tai manytų du mano kolegos, su kuriais susipažinau Proto ir gyvenimo instituto 2000 metų konferencijoje. Vienas jų buvo Metju Rikardas. 1972 metais įgijęs biologijos daktaro laipsnį, jis apsisprendė palikti akademinį pasaulį, tapo Tibeto budistu vienuoliu, garsiu knygų autoriumi ir fotografu.2 Daugiau kaip trisdešimt metų gyveno Šečeno vienuolyne Nepale, buvo Dalai Lamos prancūzų kalbos vertėjas. Metju dažnai viešėdavo mano namuose, tad jis sutiko dalyvauti eksperimentuose, moksliškai analizuojančiuose jo išraiškas ir fiziologiją.3 Savo klausimų apmatus nusiunčiau ir Alanui Volisui, kuris 1973 metais gavo vienuolio šventimus ir mokėsi pas Dalai Lamą. Vėliau paliko vienuolyną, grįžo į Jungtines Amerikos Valstijas, baigė mokslus, vedė. Alanas parašė daug knygų apie meditaciją, Santa Barbaroje įkūrė pelno nesie2 Jo knygos: The Monk and the Philosopher: A Father and Son Discuss the Meaning of Life, New York: Schocken Books, 1999, by Ricard’s father, Jean-FranÇois Revel, and Ricard; Happiness: A Guide to Develo ping Life’s Most Important Skill, New York: Little, Brown, 2006, ir Ričardo fotografijų knygos. 3 Paul Ekman, Wallace V. Friesen, and Ronald C. Simons, “Is the Startle Reaction an Emotion?“, Journal of Personality and Social Psychology, vol. 4995 (1985): 1416–26.

kiantį Sąmoningumo studijų institutą. Su juo taip pat susidraugavau, viename iš mano tyrimų Alanas dalyvavo meditacijoje kaip mokytojas. Metju ir Alanas prie mano klausimų sąrašo pridūrė savų ir paragino mane kreiptis į Dalai Lamos biurą, pabandyti susisiekti su Jo Šventenybe. Žinodamas, kad Dalai Lamos dienotvarkė visuomet grūste prigrūsta, drovėjausi paprašyti tų dešimties dvylikos valandų, kurių tikriausiai prireiktų pokalbiui norint išsemti visas šias temas. Tačiau vis tiek nusiunčiau savo temų apmatus Thuptenui Džinpai, garsiam tibetiečių mokslininkui, buvusiam vienuoliui, kuris Dalai Lamai keliaujant už Indijos ribų dirba jo anglų kalbos vertėju. Džinpa – mielas, ramus žmogus, su juo iškart užmezgiau draugiškus santykius. Laiške jo pasiteiravau, ar, jo nuomone, mano išdėstytos problemos yra pakankamai svarbios, kad joms aptarti galėčiau prašyti asmeninio susitikimo su Dalai Lama. Džinpa atsakė su entuziazmu. Jis pasiūlė ir daugiau klausimų, kuriuos reikėtų įtraukti, ir patarė susitikimams prašyti trijų dienų. Praėjo keturiolika mėnesių, kol Dalai Lamos dienotvarkėje atsirado tos trys laisvos dienos. Džinpai tarpininkaujant, 2006 metų balandžio 22–23 dienomis, savaitgaly, mes susėdome vienuolikai valandų intensyvių diskusijų ir aptarėme dvidešimt keturis puslapius klausimų apie emocijas bei atjautą, taip pat dar keletą kitų klausimų, kuriuos netikėtai, tačiau natūraliai padiktavo mūsų pokalbio tėkmė. Tai ir tapo pirmuoju iš trejeto dialogų. Juos visus sudarė trisdešimt devynios artimo bendravimo valandos, išdėstytos per penkiolika mėnesių. Pirmasis mūsų susitikimas vyko Libertivilyje, Ilinojaus valstijoje, Prickerių šeimos, „Hyatt Corporation“ savininkų, kaimo namų prabangioje svetainėje. Sienas puošė, daugelio manymu, didžiausia Jungtinėse Valstijose privati Azijos meno kolekcija. Atsisėdau visai netoli Dalai Lamos, iš kairės. Reikėtų sakyti, nedrąsiai pritūpiau. Per visą pokalbį sėdėjau ant kėdės kraštelio, palinkęs į Dalai Lamą. Ant kavos stalelio priešais save buvau pasidėjęs dvidešimt keturius puslapius klausimų. Šalia šio sąrašo dar buvau pasirengęs ir keletą tezių, kuriomis pasidalinau 13

vykstant diskusijai. Knygoje ši medžiaga pateikta šalia pokalbių. Aptarėme kiekvieną mano sąrašo punktą ir dar daug kitų klausimų; vieni buvo tiesiogiai susiję su manaisiais, kiti paprasčiausiai per daug patrauklūs, kad juos praleistum. Mudu abu buvome aiškiai susijaudinę dėl to, kad kiekvienam savo mąstymą teks pertvarkyti pagal pašnekovą. Bet abu buvome susikaupę, stengėmės sutelkti dėmesį. Netrūko ir entuziazmo bei džiūgavimo, kuris reiškėsi garsiais balsais ir ne mažiau garsiais bei dažnais juoko pliūpsniais. Mes sėdome prie stalo su tvirtai susiklosčiusiomis pažiūromis, kylančiomis iš visiškai skirtingų šaltinių, ir vienas, ir kitas įkopęs į savo srities viršūnę. Abu žinojome, kad kitos tokios progos gali nebūti. Tada Dalai Lamai buvo septyniasdešimt vieneri, man septyniasdešimt dveji. Kai nusprendėme tų trijų dienų didžiąją dalį skirti intensyvioms diskusijoms – to niekada su niekuo nebuvau daręs, kalbama, retai taip darydavo ir pats Dalai Lama – jau buvome pajutę tvirtą tarpusavio ryšį, kuris užsimezgė dar per mūsų ankstesnius susitikimus konferencijose. Tada, 2000-ųjų konferencijoje, po kelių dienų mane apėmė deja vu jausmas, tarsi Dalai Lamą pažinočiau labai seniai. Tokį tvirtą tarp mūsų užsimezgusį ryšį pajuto ir pats Dalai Lama. Savo knygoje Visata viename atome (The Universe in a Single Atom) jis rašė: „Aš iškart pajutau jam artimumą ir įžvelgiau, kad jo darbas įkvėptas nuoširdžios etinės motyvacijos. O ją nusakyčiau taip: jei mums pavyktų geriau suprasti emocijų prigimtį ir jų universalumą, ko gera, pavyktų sustiprinti ir žmonių tarpusavio giminingumo jausmą.“ Na, o kitame sakinyje jau pajuokauta, bet, kaip ir visi jo juokai, su grūdu tiesos: „Na, o kalba Polis tokiu tempu, kad aš jo anglų kalba pateikiamas idėjas galiu sekti be jokio vargo.“ Kaip ir galima tikėtis, susitinkant su pasaulinės religijos vadovu, o dar ir su valstybės galva, kuriam grasinta mirtimi, mes nebuvome vieni. Prie įėjimo sėdėjo JAV Valstybės departamento apsaugos pareigūnas. Kas trisdešimt minučių jie keisdavosi. Apsaugos tarnybų darbuotojai buvo apsupę ir namą, netoli priekinių durų visą parą stovėjo užvestas automobilis, jei kartais prireiktų skubiai pasitraukti iš šių namų. Kitame kambario gale, 14

per geroką atstumą, nuo balkono iš aukštai atidžiai dairėsi kartu atvykęs Tibeto vyriausybės tremtyje narys. Dalai Lamos dešinėje sėdėjo man šį sumanymą vykdyti padėjęs Thuptenas Džinpa, jis ir vertėjavo, šalia jo kitas tibetietis Gešė Dordži Damdulas (vardas „Gešė“ taikomas tiems Tibeto budizmo mokslininkams, kurie įgiję vakarietiškoje sistemoje atitinkantį mokslų daktaro laipsnį). Retkarčiais mums diskutuojant, Dordži atsakydavo į Dalai Lamos klausimus apie tai, kaip mano komentarą reikėtų pritaikyti prie tibetietiškojo mokslo. Angliškai jis kalba laisvai ir be jokio vertimo suprasdavo, ką kalbėjau, tačiau su Dalai Lama šnekėjo tibetiečių kalba, ir nė karto neprakalbo nepaprašytas. Pokalbyje stebėtojų teisėmis dalyvavo keletas kitų asmenų, tarp jų ir amerikietis Dalai Lamos gydytojas Baris Kerzinas, prieš trejetą metų įšventintas į budistų vienuolius, bei asmeninis jo gydytojas tibetietis dr. Cetanas Sadutšangas. Abu gydytojai dalyvavo ir dėl to, kad juos domino tema, ir dėl su Dalai Lamos sveikata susijusių aplinkybių. Vos prieš dieną jis buvo paleistas iš ligoninės, kurioje atliktas kasmetinis jo sveikatos patikrinimas. Kitame erdvaus kambario gale sėdėjo mano šeima: sūnus Tomas Ekmanas, kuris neseniai buvo baigęs teisės mokslus ir niekada iki šiol su Dalai Lama nebuvo susitikęs, žmona Merė Ana Meison, kuri tuomet buvo Kalifornijos universiteto Berklyje Doktorantūros skyriaus dekanė, o 2003 metais stebėtojos teisėmis dalyvavo mano dvidešimties minučių audiencijoje pas Dalai Lamą, kai aptarėme moksliniam tyrinėjimui mano pasiūlytą klausimą („Kodėl į kvėpavimą sutelkta meditacija naudinga emocijoms?“), dukra Eva Ekman, menininkė, rašytoja, socialinė darbuotoja, kuri stebėjo penkių dienų konferenciją destruktyvių emocijų tema 2000-aisiais, kai pirmąsyk sutikau Dalai Lamą. Paskutinis stebėtojų grupės narys buvo dr. Klifordas Zaronas, psichologas, neurologas, šiuolaikinių technologijų žinovas, mano bičiulis. Klifas, kurio žinios apie smegenis ir budizmą smarkiai pranoksta manąsias, buvo pakviestas ne tik pasirūpinti geros kokybės pokalbio audioįrašu, bet ir per pertraukas patarti man, kaip suformuluoti klausimus apie budizmą. 15

Neįmanoma apsakyti tos patirties, kurią davė galimybė diena po dienos šnekėtis apie tuos dalykus, kuriems apmąstyti ir aprašyti paskyriau kone visą gyvenimą, galimybė dalyvauti pokalbyje, kuris tikrai nebuvo paprastas pokalbis, bet nebuvo ir ginčas. Netrūko ir prieštaravimų, ir, kaip tikėjausi, gimdavo naujų minčių – pagalvodavau apie tai, apie ką iki šiol nebuvau galvojęs. Visada jaučiuosi pakiliai, kai subręsta nauja mintis, tačiau šį sykį mano susijaudinimą padidino dar ir tai, kad vis daugiau sužinojau apie budistinį mąstymą, vis geriau susipažinau su šiuo ypatingu žmogumi ir mačiau, kaip vykstant mūsų diskusijoms keičiasi ir jo idėjos. Jei pasakyčiau, kad buvau „apsvaigęs“, tai perteiktų tik dalelę to, ką jutau mūsų pokalbiui pasibaigus, jei sakyčiau, kad buvau patenkintas, tai irgi perteiktų ne kažin kiek daugiau. Tačiau savo klausimų sąrašo aš toli gražu nebuvau išsėmęs ir nujaučiau, jog tai tikrai ne paskutinė mūsų diskusija. Tačiau negalėjau tikėtis, kad tai tebus tik mažiau nei trečdalis laiko, kurį ateinančiais metais mums buvo lemta praleisti drauge. Paskui keletą mėnesių aš vis duodavau grupei draugų, besidominčių tomis temomis, paklausyti tų įrašų. Jie daug klausinėdavo apie tai, ko paklausiau aš, ką atsakė Dalai Lama. Man aiškėjo, kad su Dalai Lama reikės pasimatyti dar kartą.4 Po metų, 2007-ųjų balandį, mes susitikome Indijoje, Proto ir gyvenimo instituto surengtoje konferencijoje. Joje kiekvienas dalyvavęs mokslininkas buvo paprašytas išdėstyti savo nuomonę apie Dalai Lamos knygą Visata viename atome, kurioje Jo Šventenybė aprašė, ko jis išmoko iš susitikimų su mokslininkais. Mums su Dalai Lama pavyko dukart susitikti per pertraukas, abu kartus bendravome po pusantros valandos. Šnekučiavomės asmeniniams susitikimams ar mažoms grupėms skirtame kambaryje. Sienas puošė thankos*, veikė oro kondicionierius. 4 Dėkoju Erikai Rosenberg, Klifui Zaronui, Margaretai Kulen, Margaretai Kemeny, Šaronai Medrick ir Marino apygardos psichiatrui, kurie ištisus metus dažniausiai lankydavosi šiose sesijose. * Thanka – tapyta ar siuvinėta budistų vėliava, kabinama vienuolyne ar ant šeimos altoriaus, lamos neša jas per iškilmingas apeigines procesijas. Thankas išpopuliarino keliaujantys vienuoliai, mat susuktas į ritinėlį tapytas vėliavas buvo nesunku gabenti iš vieno vienuolyno į kitą. Jos buvo ir svarbi mokymo priemonė, mat jose pavaizduota Budos gyvenimo siužetai, įtakingi lamos, dievybės, bodhisatvos. Budistai thankas laiko dieviškumo apraiškomis.

Dalai Lama mėgsta kur kas žemesnę temperatūrą nei aš, nors jo vienuoliškas rūbas pridengia daug mažiau kūno negu tradiciški vakarietiški drabužiai. Kaip visada per tokius neoficialius susitikimus, jis nusiavė sandalus, susikryžiavo po savimi kojas. Sėdėjome labai arti vienas kito, nė vienas neatsirėmėme į kėdės atkaltę. Mane buvo įspėję, kad jei Dalai Lama atsilošia kėdėje, tai ženklas, kad praradai jo dėmesį, tačiau taip nė kartą neatsitiko. Gešė Dordži Damdulas taip pat dalyvavo pokalbyje, vertėjavo, kartais šį tą pridurdavo. Retkarčiais jie abu ilgokai šnekučiuodavosi tibetiečių kalba bandydami nustatyti, ar mano moksliniam požiūriui būtų galima rasti atitikmenų budistiniuose tekstuose. Baigiantis pokalbiui Dalai Lamai pasakiau, kad planuoju didumą to, kas kalbėta, išdėstyti dialogu tokia tvarka, kaip buvo kalbėta. Tai skaitytojui suteiks aiškiai išsakytą kiekvieno mūsų požiūrį, o kaip tik to žmonės ir nori. Sujungtą į vienumą dialogą ketinau pateikti Džinpai, kad sutikrintų jį su įrašų tekstais, bet pasiteiravau, ar Dalai Lama nenorėtų pats peržiūrėti rankraščio prieš siunčiant jį leidėjui. Jis pasitikslino, kas bus knygos autoriai. Atsakiau, kad Dalai Lama ir Polis Ekmanas. Tada jis pareiškė norįs pakviesti mane į Indiją garsiai perskaityti jam visą rankraštį, kad galėtų patikrinti ir patobulinti. Šito numatęs nebuvau. Jau buvo suplanuotos kelios mano kelionės į Europą, kurių atšaukti negalėjau. Vėliau vienas iš vyresniųjų Dalai Lamos biuro vadybininkų mane nuramino, kad jaudintis neverta, nes gali tekti laukti ir metus, kol Dalai Lamos tvarkaraštyje atsiras bent savaitė, nes juk ne mažiau laiko prireiks perskaityti visą rankraštį ir jį pakomentuoti. Kai Džinpa tai išgirdo, dar sykį pasielgė kaip tikras knygos rėmėjas ir pareiškė, kad smarkiai uždelsti knygos išleidimo neverta. Tad 2007 metų birželio pabaigoje, prieš pat prasidedant lietingajam sezonui, aš vėl nuvykau į Indiją. Mes bendravome penkias dienas, kasdien po penketą valandų. Susitikimai įkvėpdavo ir išvargindavo. Šį sykį mūsų pokalbių stebėtojai ir dalyviai jau buvo kiti psichologai. Psichologas dr. Bernardas Šifas, išėjęs į pensiją, artimas mano draugas, garsiai skaitė mano dalį, tai, ką aš pasakiau 17

diskutuojant. Tikėjausi, kad kaip psichologas ir puikiai mane pažįstantis žmogus, pateiks vertingų pasiūlymų, tačiau netrukus paaiškėjo, kad buvau per smarkiai įsijautęs, kad girdėčiau kokius nors patarimus. Bernardas nuoširdžiai džiaugėsi galimybe susitikti su Dalai Lama, bet retkarčiais nusivildavo, kad negali tapti pokalbio dalyviu, kad jam teko tik skaitytojo vaidmuo. Aš garsiai skaičiau Dalai Lamos žodžius. Retai tepersirisdavome ir per puslapį – Dalai Lama arba aš vis nutraukdavome skaitymą norėdami ko nors paklausti arba išplėsti tai, kas buvo pasakyta. Kartais į pokalbį dar įsiterpdavo Dalai Lamos brolis, kuris keletą kartų pakomentavo mūsų žodžius, ir jo sūnus. Mokslininkas tibetietis iš vietinio Dialektikos instituto irgi dalyvavo pokalbyje, kad kartais prireikus galėtų paaiškinti, kaip konkretūs klausimai interpretuojami budistiniuose tekstuose. Visą tą laiką, kol buvo skaitoma, šis mokslininkas nė karto neprabilo angliškai. Per šiuos susitikimus knyga pasipildė dar vienu vertingu trečdaliu. Įsitikinau, kad pradinę diskusiją reikia sutvarkyti pagal temas, suaudžiant į vieną tai, ką kiekvienas pasakėme per pirmąją, antrąją ir trečiąją pokalbių sesiją.5 Stebėtojai padėjo mūsų dialoge išskirti tokias vietas, kurioms šalia mūsų su Dalai Lama pokalbio, atrodė, reikėjo ir išsamesnio paaiškinimo. Kai kuriuos šių aiškinimų pažymėjome išnašomis, ypač pateikdami ir išplėsdami budistines ar mokslines sąvokas, plačiau papasakojome apie minimas asmenybes. Pateikiami budistinių mąstytojų, pavyzdžiui, Gešės Dordži Damdulo komentarai, meditacijos mokytojų Margaritos Kalin ir Alano Voliso, kitų mokslininkų, tarp jų Franso de Volio, Ričardo Deividsono, Margaritos Kemeni, Roberto Levensono ir Klifo Zarono pamąstymai. Kai kalbėdavau aš, stengdavausi ypač aiškiai pabrėžti, kurie mano komentarai būdavo paremti mano ar kitų moksliniais įrodymais. Tačiau patys įdomiausi ir svarbiausi klausimai dar nesulaukė jokių įrodymų. Tad norėdamas plačiau atskleisti šiuos klausimus pateikiau ir kitų mokslininkų komentarus apie juos, 5 Mokslininkai, kurie pageidauja išgirsti visą trisdešimt devynių valandų pokalbio medžiagą tibetiečių kalba, ypač tai, kas buvo pasakyta, tačiau nutarta neversti, gali įsigyti šį egzempliorių iš paulekman.com.

įtraukiau ir diskusijoje iškilusius klausimus apie jų darbą. Nors mano paties idėjos dažniausiai kilo iš esamų įrodymų, jas reikėtų vertinti kaip pratęsiančias veikiau filosofijos nei mokslo tradiciją, priimti tik tada, jei jos naudingos ar įdomios, o jei ne, atmesti. Juk iš Dalai Lamos sužinojau, kad Buda ragino savo skaitytojus priimti tik tai, kas jiems naudinga. Pradėjome aptardami bendresnius žmonių požiūrius į pasaulį, mat paaiškėjo, kad tai labai svarbu Dalai Lamos atjautos sampratai, įsigilinome į tariamą mokslo ir religijos priešpriešą. Kai jau paruošėme tokią dirvą, visą dėmesį sutelkėme į emocijų prigimtį, temą, kuri ir paskatino mus šiam susitikimui. Kai aptarinėjome emocijų ir kitų psichinių būsenų skirtumus, aš supažindinau Dalai Lamą su eksperimento, kurį mudu su kolega Robertu Levensonu atlikome tirdami Metju Rikardo gebėjimą pokalbio metu nuraminti sunkaus būdo pašnekovą, rezultatais. Ar šis sugebėjimas yra Metju įgimtas, ar tai budistinio jo mokslinimosi pasekmė? Metju atvejis buvo itin pamokantis, ir mes ėmėmės plačiau nagrinėti greitai susijaudinančių žmonių problemas. Aptarėme tas emocinės pusiausvyros ugdymo strategijas, kurias galėtų pasiūlyti budistinės ir vakarietiškosios psichologijos tradicijų sankirta. Apsvarstėme pykčio, įniršio, neapykantos emocijas, ir ėmėme svarstyti, kaip galima išugdyti atjautą. Nors iš pradžių ir sutarėme, kad retkarčiais pyktis gali įgyti konstruktyvų pobūdį, Dalai Lama pabrėžė, jog ilgainiui neapykanta apneša mūsų gyvenimą rūdimis. Apmąstėme, kaip žmonės galėtų lengviau užmiršti seną neapykantą ir skriaudas, šiais laikais sukeliančias tiek daug konfliktų tarp pasaulio tautų. Pereinant prie atjautos aptarimo, pastebėjau, kad Dalai Lama jau tapo darvinistu, net pats pacitavo man Darviną! Aptardami atjautos ir kitų moralinių savybių pavyzdžius iš gyvūnų pasaulio, netrukus prabilome ir apie atjautos visoms žmogiškosioms būtybėms ugdymą. Paskutinėje pokalbio dalyje aš pasakoju apie asmeninį virsmą, kurį patyriau prieš šešerius metus, pertraukos tarp mūsų pokalbių metu. Kai mano dukra Eva uždavė Dalai Lamai klausimą apie pyktį ir meilę ir jis atsakė, mane apėmė keistas su19

pratimas, kuris visiškai pakeitė mano emocinį gyvenimą. Kaip mokslininkas aš pateikiau Dalai Lamai savo įrodymus ir paaiškinimus prašydamas, kad jis taip pat pritartų. *** Nors šios temos jau nagrinėtos ne vienoje Dalai Lamos ir mano knygoje, ši mudviejų diskusija buvo paženklinta ypatingu supratimu, įsijautimu ir įsigilinimu. Pokalbis įdomus ir tuo, kad jame puikiai atsiskleidžia nepaprasta Dalai Lamos asmenybė. Su juo diskutuodamas pasakiau, kad jaučiuosi puikiai, nes šnekantis man nereikia slopinti entuziazmo, stengtis sušvelninti savo argumentų. Man taip daryti tenka dažnai, kad mano susijaudinimo ir aistros žmonės nepalaikytų pykčiu. Į tai Dalai Lama tepasakė: „Bet kam šnekėtis, jei tai, apie ką kalbi, tavęs nejaudina!“ Paprastai šnekėdamas esu pripratęs murmėti, tačiau šį sykį kalbėjau aiškiai, garsiai ir daug ką pabrėždamas, tad vertimo dažniausiai nė nereikėjo. Taigi pokalbis galėjo tekėti kur kas laisviau, nei verčiant kiekvieną mano pasakytą žodį. Nors jo tėkmę dažnokai pertraukdavo Dalai Lamos atsakymai tibetiečių kalba, kuriuos paskui tekdavo išversti. Retkarčiais jis taip skubėdavo tęsti mintį, kad pats prabildavo angliškai. Tai suteikė unikalią progą susipažinti su jo mąstysena. Kokį trečdalį viso, ką kalbėjo, Jo Šventenybė pasakė angliškai, o vėlesniųjų mūsų susitikimų metu ir dar daugiau. Įveikiau pagundą taisyti jo gramatiką. Dalai Lama šneka su gausybe intonacijos atspalvių, akcentuodamas svarbesnes mintis, o šito, suprantama, spausdintas žodis neperteikia. Iš šių neverstų vietų kaip tik ir matyti pokalbio nuotaika. Tikiuosi, kad skaitytojui šie pokalbiai taps tokia pat gyvybingumo bei intelektinio įkvėpimo versme, kokia tapo mums.

Pasaulyje daug protingų žmonių, bet iš tiesų išmintingų – vienetai. Jų mintys ir žodžiai turi ypatingą svarbą. Ši knyga – tai pokalbis. Pokalbis tarp dviejų nuostabių Rytų ir Vakarų atstovų Jo Šventenybės Dalai Lamos ir amerikiečių psichologo Polio Ekmano. Tiesa ir melas, destruktyvios ir pozityvios emocijos, protas ir jausmai, menas būti laimingam ir finansinė sėkmė, atleidimas, atsakomybė, atjauta ir meditacijos galia – temų laukas labai platus. Kiekvienam klausimui – įdomus ir vertingas atsakymas. Perskaitykite šią knygą, kad suprastumėte, ko anksčiau nesupratote. Tik bendravimas su išmintingais žmonėmis praturtina.

Dalai Lamos ir Polio Ekmano pokalbis – tikra puota mintims. Danielius Goulmanas, The New York Times

J o Šv e n t e n y b ė ke t u r i o l i k t a s i s D a l a i L a m a , Nobelio

taikos premijos laureatas, laikinasis ir dvasinis Tibeto tautos vadovas. Menas būti laimingam (The Art of Happyness) ir daugelio kitų knygų autorius, Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas, reziduoja Indijoje, Daramšaloje. P o l i s E k m a n a s ( P a u l E k m a n ) , veido išraiškų pasaulinio gar-

so ekspertas, Kalifornijos universiteto San Francisko medicinos mokyklos psichologijos profesorius emeritas. Keturiolikos knygų, kurių garsiausia Paaiškintos emocijos (Emotions Revealed) autorius. Gyvena Šiaurės Kalifornijoje.

Apsilankyk www.auksopieva.lt