Leigh Bardugo
Grišu˛ trilogija pirma knyga
I š anglŲ kalbos v ert Ė TĖja Lu na
Aukso pieva Vilnius / 2016
Grišos Antrosios armijos kariai Mažojo Mokslo meistrai
Korporalkai
(gyvuju ˛ ˛ ir mirusiuju ˛ ˛ ordinas) širdininkai gydytojai
Eterealkai .
(kvieteju˛ ordinas) škvaliniai inferniai . . potvyniu˛ kelejai
Materialkai
(fabrikatoriu˛ ordinas) diurastai alchemikai
˛ Ivadas
T
arnai vadino juos malenčkiais – mažaisiais vaiduokliukais. Pirmiausia – jie buvo mažiausi ir jauniausi kunigaikščio na-
muose, o antra – užpildė dvarą tarsi nuolat krizenantys fantomai, lakstantys po kambarius, besislapstantys bufetuose bei sėlinantys į virtuvę nugvelbti paskutinių šios vasaros persikų ir slapta besiklausantys pokalbių. Berniuką ir mergaitę atvežė į dvarą savaitės skirtumu: eilinius našlaičius, pasienio karo aukas, bėglius suodinais veidais, ištrauktus iš tolimų miestų griuvėsių. Juos atgabeno į kunigaikščio valdas, kad išmokytų skaityti, rašyti ir šiokio tokio amato. Berniukas buvo žemo ūgio, kresnas ir drovus, bet visuomet su šypsena. O mergaitė visiškai kitokia ir pati tai puikiai suprato. Pasislėpusi virtuvės bufete, klausydamasi suaugusiųjų paskalų, ji nugirdo, kaip kunigaikščio namų šeimininkė Ana Kuja pasakė: – Ji maža bjaurybė. Joks vaikas neturėtų taip atrodyti. Išblyškusi ir irzli, tarsi sugižusio pieno stiklinė. – Ir tokia liesa! – pridūrė virėjas. – Niekada nepabaigia savo vakarienės. Susirangęs prie mergaitės, berniukas pasisuko į ją ir sukuždėjo: – Kodėl tu nevalgai? 7
– Nes viskas, ką ji pagamina, atsiduoda dumblu. – Man visai tinka. – Tu valgytum bet ką. Jie vėl priglaudė ausis prie bufeto durelių plyšio. Po akimirkos berniukas sukuždėjo: – Nemanau, kad tu bjauri. – Ššš! – sušnypštė mergaitė. Tačiau tamsių šešėlių slepiamą veidą nušvietė šypsena.
Vasarą jie kentė ilgas rutininių darbų valandas, po kurių sekdavo dar ilgesnės pamokos, praleistos tvankiose klasėse. Kai karštis darydavosi nepakeliamas, jiedu ištrūkdavo į mišką apžiūrėti paukščių lizdų arba paplaukioti mažame drumstame upelyje, kartkartėmis valandų valandas praleisdavo gulėdami pievoje ir stebėdami, kaip saulė lėtai pasislenka virš galvos, sykiu svarstydami, kur pasistatys pieno ūkelį ir ar turės dvi baltas karvutes, ar tris. Žiemą kunigaikštis išvykdavo į savo miestietiškus namus Os Alte. Kai dienos pradėdavo trumpėti ir imdavo šalti, mokytojai tapdavo ne tokie griežti ir atlaidžiau žiūrėdavo į pareigas, dažniau sėdėdavo prie židinio, lošdavo kortomis ir gerdavo girą. Namuose uždaryti nuobodžiaujantys vyresni vaikai vis dažniau įsiveldavo į muštynes. Todėl berniukas ir mergaitė imdavo slapstytis nenaudojamuose valdų kambariuose ir stengdamiesi sušilti rengdavo spektaklius pelėms.Tą dieną, kai atvyko grišų egzaminuotojai, berniukas ir mergaitė sėdėjo ant palangės dulkėmis nuklotame antrojo aukšto miegamajame, vildamiesi nors akies krašteliu pamatyti pašto karietą. Tačiau vietoje jos išvydo trijų juodų 8
arklių traukiamas roges, kurios praskriejo pro balto akmens vartus į kunigaikščio valdas. Jiedu stebėjo, kaip rogės tyliai slysta per sniegą iki pat paradinių durų. Iš jų išlipo trys figūros, dėvinčios elegantiškas kailines kepures ir sunkius vilnonius durtinius: tamsiai raudoną, tamsiai mėlyną ir ryškiai purpurinį. – Grišos! – sukuždėjo mergaitė. – Greičiau! – šūktelėjo berniukas. Jiedu akimirksniu nusiavė batus ir tyliai nurūko koridoriumi, tada pateko į tuščią muzikos užsiėmimų kambarį ir pasislėpė už kolonų balkone, atsiveriančiame į svetainę, kurioje Ana Kuja mėgdavo priimti svečius. Ana Kuja jau buvo čia, pasipuošusi juoda suknele tarsi varna ir pylė arbatą iš samovaro. Žiedas su raktais žvangėjo jai prie juosmens. – Tik du šiais metais, tiesa? – paklausė moteris tyliu balsu. Vaikai dirstelėjo pro balkono turėklus į kambarį apačioje. Du grišos sėdėjo prie židinio: dailus vyras mėlynais drabužiais ir moteris raudona mantija, išdidžios ir sykiu grakščios laikysenos. Trečiasis vyras šviesiais plaukais lėtai vaikštinėjo po kambarį, mankštindamas kojas. – Taip, – tarstelėjo Ana Kuja. – Berniukas ir mergaitė, mūsų jauniausieji. Manome, kad jiems apytikriai aštuoneri. – Manote? – pasitikslino vyras mėlynais rūbais. – Jų tėvai mirę... – Suprantame, – pasakė moteris. – Be abejonės, esame dideli jūsų įstaigos gerbėjai. Tenorime, kad aukštuomenė labiau domėtųsi paprastais žmonėmis. – Mūsų kunigaikštis – didis žmogus, – tarė Ana Kuja. 9
Aukštai balkone berniukas ir mergaitė gudriai vienas kitam linktelėjo. Jų geradarys kunigaikštis Keramsovas buvo šlovingas karo herojus ir žmonių draugas. Grįžęs iš fronto linijos, jis pavertė savo dvarą našlaičių prieglauda, sykiu įkūrė namus nuo karo nukentėjusioms našlėms. Jiems buvo prisakyta paminėti jo vardą vakarinėse maldose. – Ir kokie jie, tie vaikai? – pasidomėjo moteris. – Mergaitė turi talentą piešti. O berniukas dažniausiai leidžia laiką namuose, pievoje arba miške. – Bet kokie jie? – pakartojo moteris. Ana Kuja suraukė suvytusias lūpas. – Kokie jie? Jie nepaklusnūs, kaprizingi, pernelyg vienas prie kito prisirišę. Jie... – Jie klausosi kiekvieno mūsų ištarto žodžio, – tarstelėjo jaunas vyras purpuriniais rūbais. Iš nuostabos berniukas ir mergaitė pašoko. Griša stebeilijo tiesiai į jų slaptavietę. Vaikai susigūžė už kolonos, tačiau buvo per vėlu. Anos Kujos balsas nuskambėjo kaip rimbo kirtis: – Alina Starkova! Maljenai Oretsevai! Tučtuojau nusileiskite! Alina ir Malas nenoromis pasileido balkono gale esančiais siaurais laiptais žemyn. Kai jiedu pasiekė pirmą aukštą, nuo kėdės pakilo raudonai apsivilkusi moteris ir mostelėjo ranka žengti į priekį. – Ar žinote, kas mes tokie? – pasiteiravo moteris. Jos plaukai buvo pilki kaip plienas. Veidas išvagotas raukšlelių, tačiau gražus. – Jūs raganiai! – leptelėjo Malas. – Raganiai? – suniurnėjo ji. Tada pasisuko į Aną Kują: – Ar to mokote šioje mokykloje? Prietarų ir melo? 10
Ana Kuja susidrovėjusi nuraudo. Moteris raudonais drabužiais atsigręžė į Malą ir Aliną, jos tamsios akys blizgėjo. – Mes ne raganiai. Esame Mažojo Mokslo specialistai. Saugome šią šalį ir karalystę. – Kaip ir Pirmoji armija, – tyliai tarstelėjo Ana Kuja, jos balsas nuskambėjo gana griežtai. Moteris raudonais rūbais sustingo, tačiau po akimirkos pripažino: – Kaip ir karaliaus armija. Jaunas vyras purpuriniais drabužiais šyptelėjęs atsiklaupė priešais vaikus. Tada švelniai tarė: – Kai lapai pakeičia spalvą, ar vadinate tai magija? O kai įsipjaunate ranką ir ši sugyja? Ir kai uždedate puodą ant krosnies ir vanduo užverda, ar tai magija? Išpūtęs akis Malas papurtė galvą. Tačiau Alina susiraukusi atšovė: – Bet kas gali užvirinti vandenį. Ana Kuja susierzinusi atsiduso, tačiau moteris raudonais drabužiais nusijuokė. – Tu visiškai teisi. Bet kas gali užvirinti vandenį. Tačiau ne kiekvieno jėgoms įsisavinti Mažąjį Mokslą. Štai kodėl atvykome tavęs patikrinti, – ji pasisuko į Aną Kują. – Dabar palikite mus. – Palaukite! – sušuko Malas. – Kas nutiks, jei mes esame vieni iš grišų? Kas mums nutiks? Moteris raudonais drabužiais pažvelgusi į jį atsakė: – Jei kartais paaiškės, kad vienas iš jūsų yra griša, o tai menkai tikėtina, tuomet laimingasis vaikas keliaus į specialią mokyklą, kur grišos mokomi naudotis talentais.
11
– Turėsite geriausius drabužius, skaniausią maistą ir viską, ko tik širdis įsigeis, – pridūrė žmogus purpuriniais rūbais. – Ar to norite? – Tai geriausias būdas pasitarnauti karaliui, – atsakė Ana, stabtelėjusi prie slenksčio. – Tai tiesa, – pritarė moteris raudonais rūbais, regis, ji buvo patenkinta ir troško susitaikyti. Berniukas ir mergaitė susižvalgė, suaugusieji nėmaž nekreipė į juos dėmesio, todėl nė neišvydo, kaip mergaitė ištiesusi ranką sugniaužė berniuko delną, jie nė nepastebėjo tarp jų šmėkštelėjusio žvilgsnio. Kunigaikštis būtų atpažinęs tą žvilgsnį. Jis ilgus metus praleido prie nusiaubtos šiaurinės sienos, kur ištisi kaimai patyrė apsiaustį, o kaimo gyventojai nuolat kovojo ir sulaukė tik menkutės, neesminės karaliaus arba dar kieno nors paramos. Jis matė nepalaužiamą moterį, basą stovinčią prie savo namų slenksčio, drąsiai pasitinkančią daugybę į ją nukreiptų durtuvų. Jis pažinojo žvilgsnį vyro, kuris savo namus gynė viso labo tik su akmeniu rankoje.
12
1
skyrius
S
tovėdama pakraštyje kelio, pilno žmonių, pažvelgiau į banguotus Tulos slėnio laukus ir apleistus ūkius, tuomet pirmą
kartą išvydau šmėstelint Šešėlio kanjoną. Iki karinės stovyklos Poliznajoje mano pulkui reikės keliauti dar dvi savaites. Virš galvos švietė šilta rudens saulė, tačiau vis viena drebėjau susisiautusi paltu, žvelgdama į miglą, panėšėjančią į tamsią dėmę horizonte. Iš nugaros į mane trinktelėjo sunkus petys. Susverdėjusi vos nesiplojau veidu žemyn į purviną kelią. – Ei! – sušuko karys. – Žiūrėk, kur eini! – Kodėl pats nežiūri, kur neša riebios kojos? – atrėžiau, sykiu pasimėgaudama nuostaba, atsiradusia jo plačiame veide. Žmonės, ypač drūti vyrai, nešiojantys didelius šautuvus, nesitiki tokio įžūlumo iš prakaulios merginos kaip aš. Jie visuomet atrodo mažumėlę apstulbę. Kareivis greitai atsikvošėjo ir piktai dėbtelėjęs pasitaisė kuprinę ant nugaros, tada pradingo arklių, vyrų, vežimų ir vežėčių vilkstinėje, traukiančioje per kalno keterą į apačioje besidriekiantį slėnį. Paspartinusi žingsnį įsižiūrėjau pro minią. Prieš kelias valandas pamečiau topografų vežimo su geltona vėliavėle vaizdą. Žinojau, kad atsilieku. 13
Žingsniuodama traukiau į save žalio ir auksinio rudens medžių kvapus, į nugarą pūtė lengvas vėjelis. Keliavome plačiu Vy keliu, kuris kadaise vedė nuo Os Alto į pasiturinčius uostamiesčius vakarinėje Ravkos pakrantėje. Bet taip buvo anksčiau, prieš atsirandant Šešėlio kanjonui. Kažkas minioje pradėjo dainuoti. „Dainuoti? Koks idiotas sumanė uždainuoti pakeliui į kanjoną?“ Dar kartą žvilgtelėjau į dėmę horizonte ir mane nukratė šiurpas. Šešėlio kanjoną mačiau pažymėtą daugelyje žemėlapių – juodą brūkšnį, atskiriantį Ravką nuo vienintelės mūsų pakrantės ir paliekantį be vartų į jūrą. Kartais jis buvo vaizduojamas kaip dėmė, kartais kaip tamsus beformis debesis. Kai kuriuose žemėlapiuose Šešėlio kanjonas buvo pažymėtas kaip ilgas siauras ežeras, pavadintas kitu vardu – Nejūra, veikiausiai taip norėta nuraminti ir padrąsinti karius bei pirklius kirsti teritoriją. Šniurkštelėjau. Galbūt tai apmulkins nutukusius prekeivius, bet tik ne mane. Atplėšiau žvilgsnį nuo bloga lemiančios miglos, besidriekiančios tolumoje, ir pažvelgiau į suniokotus Tulos ūkius. Kadaise slėnyje buvo įsikūrę turtingiausi Ravkos dvarai. Kažkada tai buvo vieta, kur ūkininkai prižiūrėjo gausius pasėlius ir avis, besiganančias žaliuojančiuose laukuose. Tada idilija baigėsi, kraštovaizdyje atsirado juodas brūkšnys, kone neįžengiamos tamsos ruožas, kuris su kiekvienais metais vis didėjo, keldamas siaubą. Niekas nežino, kur dingo ūkininkai su savo kaimenėmis ir derliumi, niekas nenutuokia, kur išnyko namai ir šeimos. „Liaukis, – griežtai sudrausminau save. – Nuo to bus tik blogiau. Žmonės metų metus keliaudavo per kanjoną... įprastai pa14
tirdavo daugybę nuostolių, tačiau tiek to.“ Suėmusi save į nagą giliai įkvėpiau. – Tik nenualpk vidury kelio, – sukuždėjo balsas visai prie ausies, o nusileidusi sunki ranka spustelėjo man pečius. Pažvelgiau į pažįstamą Malo veidą, jo šviesiai mėlynos akys šypsojosi. Jis žengė koja kojon drauge su manim. – Nagi, – paragino jis. – Vieną koją į priekį, paskui kitą. Juk žinai, kaip tai daroma. – Trukdai mano planui. – Nejaugi? – Taip. Noriu prarasti sąmonę, kad kiti sutryptų ir paliktų daugybę sunkių kūno sužeidimų. – Nuostabus planas. – Ak, jei siaubingai susižalosiu, negalėsiu kirsti kanjono. Malas lėtai linktelėjo. – Supratau. Galiu stumtelėti po vežimu, jei tai padėtų. – Apsvarstysiu tavo pasiūlymą, – suniurnėjau, tačiau pajutau, kaip nuotaika mažumėlę pagerėjo. Nepaisant visų pastangų, Malas vis dar turėjo man didelę įtaką. Ir ne tik man vienai. Daili blondinė praėjusi pro šalį pamojavo ranka, per petį laidydama į Malą meilius žvilgsnius. – Ei, Rube, – šūktelėjo jis. – Vėliau susitiksime? Rubė sukrizenusi nėrė į minią. Malas plačiai nusišypsojo, bet išsyk pastebėjo, kaip aš pavarčiau akis. – Ką? Maniau, kad tau patinka Rubė. – Kaip visada nedaug turime apie ką pakalbėti, – sausai mestelėjau. Tiesą sakant, iš pradžių mėgau Rubę. Kai mudu su Malu palikome Keramzino našlaičių prieglaudą ir išvykome treniruotis – at15
likti karinės tarnybos Poliznajoje, aš nervindavausi sutikusi naujų žmonių. Tačiau daug mergaičių norėjo su manimi draugauti, o Rubė buvo viena iš labiausiai to trokštančių. Šios draugystės truko tol, kol perpratau, jog jos domisi manimi tik dėl artimo ryšio su Malu. Stebėjau, kaip jis plačiai ištiesia rankas ir pakelia veidą į rudeninį dangų, atrodė visiškai patenkintas. Jo žingsniai tapo netgi šiek tiek gyvesni, atkreipiau dėmesį su pasibjaurėjimu. – Kas tau pasidarė? – sušnibždėjau įniršusi. – Nieko, – atsakė nustebęs. – Jaučiuosi puikiai. – Bet kaip gali būti toks... savimi patenkintas? – Savimi patenkintas? Niekada nesijaučiu savimi patenkintas. Viliuosi tokiu niekada ir nebūti. – Na, tuomet kas tai? – paklausiau mostelėdama į jį ranka. – Atrodai taip, tarsi netrukus lauktų gera vakarienė, o ne mirtis ir atskirtis. Malas nusijuokė. – Tu pernelyg nerimauji. Karalius pasiuntė visą grišų meistrų būrį, kad šie pridengtų skifus1, o sykiu netgi kelis klaikius širdininkus. Galop turime savo šautuvus, – paplekšnojo vieną jų sau ant nugaros. – Mums viskas bus gerai. – Šautuvas ne ką tepadės, jei mus rimtai puls. Suglumęs Malas dėbtelėjo į mane. – Kas pastaruoju metu su tavimi darosi? Esi irzlesnė nei visuomet. Ir atrodai siaubingai. – Ačiū, – sumurmėjau. – Pastaruoju metu mane kankina nemiga. – Negi pirmąkart?.. 1
Skifas (angl. skiff) – ilga, siaura valtis su irklais (čia ir toliau vert. past.).
16
Na, žinoma, jis teisus. Niekada gerai neišsimiegodavau. Tačiau pastarosios kelios dienos buvo kur kas blogesnės. Tik šventieji žino, kad turiu užtektinai svarių priežasčių baimintis kelionės per kanjoną. Mano baimėmis pasidalijo visi būrio nariai, kuriems nėmaž nepasisekė, kad buvo parinkti keliauti drauge. Tačiau buvo dar kažkas – giliai tūnantis nerimas, kurio nepajėgiau įvardyti. Pažvelgiau į Malą. Kažkada su juo galėdavau plepėti apie viską. – Tiesiog... turiu negerą nuojautą. – Liaukis taip nerimauti. Galbūt jie išsiųs Michailą su skifu. Volkrai pakaks tik žvilgtelėti į jo didžiulį, sultingą pilvą, kad paliktų mus ramybėje. Mane užliejo neprašyti prisiminimai: mudu su Malu sėdime ant kėdės kunigaikščio bibliotekoje ir sklaidome didelės knygos odiniu viršeliu puslapius. Stabtelime prie volkros iliustracijos, kurioje ji pavaizduota ilga, bjauriais nagais, oda aptrauktais sparnais, su daugybe aštrių it skustuvas dantų, kad galėtų įsikabinti žmogui į kūną. Šie padarai akli, nes šimtmečius praleido Šešėlio kanjono tamsoje, tačiau legenda byloja, kad jie užuodžia žmogaus kraują mylių atstumu. Dūrusi pirštu į puslapį paklausiau: – Ką volkra laiko? Iki šiol girdžiu, kaip Malas sušnabžda į ausį: – Manau... manau, kad tai koja. Mudu su trenksmu užvertėme knygą ir klykdami pasileidome į saugią, saulės apšviestą vietą... Nesusivokusi sustojau ir sustingau vietoje, nepajėgdama atsikratyti šio prisiminimo. Pastebėjęs, kad neinu su juo, Malas apmaudžiai atsiduso ir sugrįžo atgal. Uždėjęs rankas man ant pečių lengvai papurtė. 17
– Pajuokavau. Niekas neketina suėsti Michailo. – Žinau, – atsakiau, nudelbusi akis į batus. – Tu toks pokštininkas. – Nagi, Alina. Mums viskas bus gerai. – Negali to žinoti. – Pažvelk į mane, – prisiverčiau pakelti žvilgsnį. – Žinau, kad tu bijai. Aš taip pat. Bet mudu tai įveiksime, ir viskas bus gerai. Kaip visada. Sutinki? Jis nusišypsojo, o mano širdis ėmė garsiai daužytis krūtinėje. Nykščiu patryniau randą dešiniosios rankos delne ir virpėdama įkvėpiau. – Gerai, – nenoromis pasakiau ir pajutau, kaip šypsena pražysta mano veide. – O, sugrįžo madam nuotaika! – sušuko Malas. – Saulė vėl gali mus džiuginti savo spinduliais! – Ar neužsičiaupsi? Pasisukau jam kumštelėti, tačiau nespėjau ir jis pastvėręs mane pakėlė aukštyn. Netoliese pasigirdo kanopų bildesys ir riksmai. Malas trūktelėjo mane į kelkraštį kaip tik tuo metu, kai didžiulė juoda karieta dundėdama pralėkė pro šalį, išblaškydama žmones, sprunkančius į visas puses, kad išvengtų keturių juodų arklių kanopų. Šalia vadeliotojo su botagu sėdėjo du kariai, vilkintys juodus kaip anglis paltus. Darklingas. Su niekuo nesupainiosi jo juodos karietos ar uniformuotų juodų sergėtojų. Dar viena karieta, tik šįkart raudonai lakuota, nudardėjo pro mus kur kas lėtesniu tempu. Pažvelgiau į Malą, širdis daužėsi nuo artumo. – Ačiū, – sukuždėjau. 18
Ūmai Malas suprato, kad laiko mane apglėbęs. Jis greitai paleido rankas ir paskubomis žengtelėjo atgal. Nusibraukiau dulkes nuo palto, vildamasi, kad jis nepastebės mano užsiliepsnojusių skruostų. Pro mus nudardėjo trečioji karieta, nulakuota mėlyna spalva, pro jos langą pažvelgė mergina. Jos garbanoti juodi plaukai kyšojo iš po sidabrinės lapės kepurės. Ji nužvelgė stebinčią minią, tuomet, kaip ir galėjau nuspėti, jos žvilgsnis stabtelėjo prie Malo. „Tu pati dėl jo svaigsti, – subariau save. – Kodėl kokia nors daili griša negalėtų to daryti?“ Jos lūpos išsilenkė į šypseną ir prikaustė Malo žvilgsnį. Mergina stebėjo jį per petį tol, kol karieta pradingo tolumoje. Malas kvailai įsispoksojo į ją, o burna mažumėlę prasivėrė. – Užsičiaupk, kol dar niekas neįskrido, – išrėžiau. Malas sumirksėjo vis dar apstulbęs. – Ar matei? – kažkas subaubė. Pasisukusi išvydau mūsų link skuodžiantį Michailą, jo veide švietė kone komiška nustebimo ir pagarbios baimės išraiška. Michailas buvo raudonplaukis, tvirto sudėjimo, turėjo platų veidą ir netgi dar platesnį kaklą. Už jo skubėjo Dubrovas – aukštas, liesas ir tamsus vyrukas. Abu jie buvo pėdsekiai, dirbantys Malo padalinyje ir niekuomet nuo jo nenutolstantys. – Žinoma, mačiau, – atsakė Malas, jo kvailoką veido išraišką pakeitė savimi pasitikinčio žmogaus šypsena. Aš pavarčiau akis. – Ji žiūrėjo tiesiai į tave! – šūktelėjo Michailas ir paplekšnojo Malui per nugarą. Malas atsainiai gūžtelėjo pečiais, tačiau šypsena dar labiau paplatėjo. 19
– Na, pažiūrėjo, – atšovė patenkintas savimi.
– Aš tavęs labai ilgai laukiau, Alina, – prisipažino jis. – Tu ir aš pakeisime pasaulį.
Dubrovas nervingai pasimuistė.
– Sakoma, kad grišų merginos gali užkerėti.
Aš prunkštelėjau. Michailas pažvelgė į mane, tarsi tik dabar Apsuptą priešų, kažkada garsią Ravkos tautą dalija pastebėjęs. Šešėlio kanjonas – neįžengiamos tamsos ruožas, knibždėte – Ei, Plokščiavidure, – jis niuktelėjo man į ranką. Susiraukiau knibždantis monstrų, mintančių žmonėmis. išgirdusi tokią pravardę, bet jis atsigręžė į Malą: – Juk žinai, kad ji nakvos stovykloje, – tarstelėjo klastingaiypatingais šnairuodamas. Alina Starkova niekuomet nepasižymėjo gabumais. – Girdėjau, kad grišų palapinė didumo sulig katedra, – pridūTačiau kai kanjone užpuolamas jos pulkas ir žiauriai sužeidžiamas rė Dubrovas. geriausias draugas, joje prabunda slypėjusios galios ir išgelbėja Ten daugybė puikiųgali tamsių užkaborių, – paantrino bičiulio–gyvybę. Šios galios padėti išlaisvinti nusiaubtąMichaiir karų las, reikšmingai pakraipydamas antakius. niokojamą šalį. Išplėšta iš savo aplinkos ir nugabenta į karališkąjį nė nare nepažvelgę į manoelito pusędalimi, jie trise dvarą,Malas Alinariktelėjo. mokomaDaugiau būti grišų – magiškojo kuriam vadovauja paslaptingasis Darklingas.vienas kitą. nužirgliojo tolyn, pakeliui šūkčiodami ir stumdydami – Ir man buvo malonu jus matyti, – sumurmėjau panosėje. Vis dėlto šiame pasaulyje niekas nėra tuo, kuo atrodo esąs. Pasitaisiusi kuprinės rankenas ant pečių pradėjau leistis keKai prieš akis dunkso neįžvelgiama tamsa, o visos karalystės liu žemyn, pasivijau paskutinius atsilikėlius, traukiančius kalnu likimas priklauso nuo Alinos nepažintos galios, ji turi atskleisti žemyn į Kribirską. Nesivarginau paskubėti. Tikriausiai būsiu apgrišų, o sykiu ir savo širdies paslaptis. rėkta, kai pasieksiu Kartotekos palapinę, tačiau dabar jau nieko nepakeisi. „Šešėlis ir kaulas“ – pirmoji grišų trilogijos dalis. Patryniau ranką, kur man niuktelėjo Michailas. „Plokščiavidurė.“ Nekenčiau tos pravardės.
Leigh Bardugo – „The New York Times“ bestselerių autorė, kurios
„Nevadinai manęs Plokščiavidure prisigėręs giros ir bandy-
knygomis žavisi viso pasaulio jaunimas, teises į šios trilogijos
damas grabinėti prie pavasarinio laužo, apgailėtinas avigalvi“, –
ekranizaciją įsigijo „Hario Poterio“ filmų režisierius Deividas Heimanas
kandžiai pagalvojau. ir „DreamWorks“ kino kompanija. Rašytojos knygos išverstos Kribirske buvo į ką žiūrėti. Pasak vyriausiojo kartografo, ši į daugiau kaip 24 kalbas ir išleistos 50 šalių. vieta, iki atsirandant Šešėlio kanjonui, buvo nedidelis apsnūdęs prekybos miestelis su dulkėmis nusėta pagrindine aikšte ir užeiga pavargusiems keliauninkams, traukiantiems Vy keliu. Tačiau 20 www.auksopieva.lt