ŠIOGŪNAS. Antra knyga by Aukso pieva

James Clavell

ŠIOGŪNAS Romanas ANTRA KNYGA

Iš anglų kalbos vertė

VLADA BAUBONIENĖ

Aukso pieva Vilnius / 2021

Versta iš: James Clavell SHOGUN II London, Hodder and Stoughton, 1975

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-8105-55-1 (visa serija) ISBN 978-609-8105-59-9 (antra knyga)

Tr isdešimt šešta s sk y r ius

– PA KVI E Č I A U TAV E PAME D Ž I OT I , Naga san, o ne klausytis

argumentų, kuriuos jau ir taip daugybę kartų girdėjau, – pasakė Toranaga. – Paskutinį kartą prašau, tėve: sustabdykite visas karines pratybas, uždrauskite naudoti šautuvus ir nubauskite svetimšalį. Paskelbkite, kad bandymas nepavyko, ir visiems laikams palaidokite šitą šlykščią idėją. – Ne. Ir tai paskutinis mano žodis. – Sakalas, tupėjęs ant Toranagos kumščio, neramiai sujudėjo, išgirdęs iš šeimininko lūpų neįprastai grėsmingus garsus, pakreipė savo po gaubtuvėliu paslėptą galvą ir baugščiai suriko. Medžiotojai slėpėsi krūmuose, varovai bei apsauga stovėjo kiek tolėliau. Diena buvo karšta, drėgna bei debesuota. Naga pakėlė galvą: – Labai gerai, bet mano pareiga priminti, kad čia jums gresia pavojus. Su visa pagarba paskutinį kartą prašau jus šiandien pat išvykti iš Andžiro. – Paskutinį kartą sakau – ne. – Tada paimkite mano galvą. – Ji ir taip priklauso man. – Tai nukirskite ją šiandien, čia pat arba leiskite man nusižudyti, jei nenorite klausyti mano gerų patarimų. – Išmok būti kantrus, pienburni! – Kaip galiu būti kantrus matydamas, kaip save žudote. Mano pareiga atverti jums akis. Medžiojate, veltui švaistote laiką, o tuo tarpu jūsų priešai susivienijo prieš jus. Rytoj susitiks regentai. Keturi penktadaliai visų daimyo šiuo metu arba jau Osakoje, arba dar 7

pakeliui į ją. Jūs vienintelis iš svarbių valdovų atsisakėte atvykti. Dabar jums pateiks kaltinimus išdavyste. Ir niekas jūsų neišgelbės. Bent jau būtumėte pasilikę namuose, Edo, tarp sau ištikimų karių. Čia mes negalėsime apginti jūsų. Vargu ar surinksite čia tūkstantį žmonių, o Jabu subūrė po savo vėliava visus Idzu karius. Argi ne taip? Daugiau nei aštuoni tūkstančiai jo žmonių išsidėstę dvidešimties ri ribose nuo čia, dar šeši tūkstančiai saugo sienas. Mūsų šnipai praneša, jog ir šiauriau yra jo laivai, pasirengę nuskandinti jus, jei mėginsite išsigelbėti su galera! Jūs vėl jo belaisvis, nejaugi nematote šito? Vienas Išido pasiųstas pašto balandis – ir Jabu pražudys jus, kada tik panorėjęs. Negi nesuprantate, kad jis rengiasi išdavystei? – Esu įsitikinęs, kad jis apie tai mąsto. Juo dėtas, aš taip ir padaryčiau. O tu? – Ne. – Tada tu pražūtum. Ir drauge su tavim pražūtų ir visa tavo šeima, visa giminė, visi vasalai. O tai jau negerai. To nebūtų galima tau atleisti. Tu kvailys, neregėtas kvailys! Nesinaudoji savo smegenimis, nesiklausai, nemąstai, nevaldai liežuvio bei charakterio! Leidi kitiems manipuliuoti tavimi, elgiesi tarsi būtum mažas vaikas. Manai, kad kardu galima išspręsti visas problemas? Jei nenukirtau kvailos tavo galvos ir tau pačiam neleidau išeiti iš gyvenimo savo valia, tai tik todėl, kad esi jaunas, gabus, kad už tavo klaidų neslypi pikti kėslai ar išdavystė, kad esi neabejotinai ištikimas bei atsidavęs. Bet jei neišmoksi tvardytis, būti kantrus, atimsiu iš tavęs garbę būti samurajumi. Ir tu, ir visi tavo palikuonys priklausysite valstiečių luomui! – Dešinysis Toranagos kumštis trenkė į balną. Sakalas vėl nervingai suriko. – Ar supratai? Naga neteko žado. Jis nebuvo matęs, kad tėvas taip piktai bartųsi ar kad netektų kantrybės. Daug kartų Nagai nuo jo kliūdavo, bet visada pelnytai. Vaikinas žinojo padaręs nemažai klaidų, tačiau tėvas visada mokėjo viską pakreipti taip, kad sūnaus klaidos neatrodytų tokios beviltiškos ir kvailos. Kai Toranaga atskleidė sūnui, į kokius spąstus jį įviliojo Omi (o gal Jabu), supjudęs su Dzodzenu, Nagą vos pavyko sulaikyti – jaunuolis veržėsi tuojau pat nužudyti šiuos du niekšus. Daimyo asmens sargybinis pylė Nagai ant galvos vandenį tol, kol jam sugrįžo sveikas protas bei sugebėjimas mąstyti. Tik tada tėvas ramiai paaiškino, kad jis, Naga, labai padėjo 8

jam, pašalindamas tokį pavojingą žmogų kaip Dzodzenas. „Bet, suprantama, būtų buvę daug geriau, jei būtum suvokęs, jog esi tik jų parankinis. Būk kantrus, mano sūnau, ir viskas ateis, – mokė tada Toranaga. – Greitai tu mokėsi pasinaudoti jais. Turi išmokti suprasti, ką žmogus galvoja, jei ketini jį valdyti arba jei jį valdo tavo ponas. Man reikalingi vadai. Veržlių bei energingų vykdytojų turiu pakankamai.“ Jo tėvas visada būdavo išmintingas ir viską atleisdavo, bet štai šiandien... Naga nušoko nuo žirgo ir nusižeminęs suklupo ant kelių: – Prašau man atleisti, tėve. Nenorėjau jūsų įžeisti... Tiesiog man labai rūpi jūsų saugumas. Atleiskite, kad sutrikdžiau jūsų harmoniją... – Prikąsk liežuvį! – sustaugė Toranaga, išgąsdindamas žirgą. Toranaga suspaudė kelius ir įtempė pavadžius. Žirgas šoko pirmyn. Praradęs pusiausvyrą, sakalas supyko, ėmė šokinėti nuo kumščio, mosuoti sparnais ir rėkti širdį veriančiu balsu „hek-ek-ek– ek“ – jis buvo nepatenkintas neįprastu sąmyšiu aplinkui. – Na, mano gražuole, na! – ramino paukštytę Toranaga. Tuo pat metu daimyo mėgino sutramdyti žirgą. Naga pasišokėjo, čiupo už apynasrio ir sustabdė tėvo žirgą. Sakalas piktai suriko. Po to labai nenoriai vėl įsitaisė ant šeimininko pirštinės, o tas įgudusia ranka paėmė paukštį už odinio dirželio, uždėto ant jo kojos. Bet sakalo sparnai vis dar nervingai plazdėjo, varpeliai ant kojyčių skambėjo. „Hek-ek-ek-ek-eek!“ – pasigirdo dar kartą. – Na, gražuole, viskas gerai, – ramino Toranaga. Jo veidą dengė raudonos įniršio dėmės. Daimyo atsisuko į Nagą, mėgindamas sutramdyti pyktį, kad vėl neišgąsdintų sakalo. – Jei tu šiandien jai sugadinsi medžioklę, aš... Tą akimirką pasigirdo įspėjamasis varovo signalas. Toranaga tuojau pat nuėmė nuo sakalo galvos gaubtuvėlį, suteikė galimybę jam apsidairyti, po to paleido. Ilgasparnė sakalo keleivio patelė, vardu Tetsuko – Ponia Plienas, kaip vėjas nėrė aukštyn, sukdama ratus pasiekė šešių šimtų metrų aukštį, iš kurio buvo įpratusi žvalgyti apylinkes. Čia apsidairė, palaukė, ar nepasirodys išgąsdintas grobis. Ir iškart nurimo. Po to, leisdamasi žemyn, pastebėjo palaidus šunis bei būrį fazanų, kurie, mosuodami sparnais, išsisklaidė į visas puses. Sakalas pasirinko auką, pasisuko ir, suglaudęs sparnus, nulėkė žemyn, pikiruoda9

mas tiesiai į taikinį, jau pasirengęs suleisti į auką nagus. Plėšrūną masino laimikis, bet jo pasirinktas senas fazanas, du kartus didesnis už sakalą, purptelėjo į šalį ir, ieškodamas išsigelbėjimo, nėrė tiesiai į medžių prieglobstį, esantį už dviejų šimtų žingsnių nuo jo. Sakalas išsitiesė, išskleidė sparnus ir stačia galva puolė savo auką. Garsiai kleketuodamas, iš aukšto smigo tarp medžių paskui fazaną, bet jam ir vėl nepavyko. Toranaga garsiai sušuko, dėkodamas sakalui ir įspėdamas apie gresiančius pavojus. Nagą jis visai užmiršo. Įnirtingai mosuodamas sparnais, fazanas skubėjo pasislėpti tarp medžių. Sakalas viesulu pakilo ir tarsi akmuo krito žemyn. Tačiau buvo jau vėlu. Gudrus fazanas kažin kur dingo. Sakalas rizikuodamas skverbėsi pro susipynusias medžių šakas, sekdamas fazaną. Po to išniro į plyną lauką ir rėkaudamas vėl pakilo virš medžių. Tuo metu pasirodė būrelis kurapkų ir nuskrido tolyn. Tetsuko nusižiūrėjo naują auką ir suglaudusi sparnus puolė ją. Šį kartą pavyko – vienu greitu smūgiu sulaužė kurapkai kaklą. Ta nukrito ant žemės, pasipylė plunksnų debesis. Tačiau Tetsuko nenutūpė šalia savo grobio, o garsiai šaukdama netikėtai ėmė kilti vis aukščiau ir aukščiau... Sunerimęs Toranaga ištraukė jauką – pririštą ant virvutės mažą negyvą paukščiuką – ir ėmė sukti virš galvos. Bet sakalės tai nesudomino. Ji pakilo taip aukštai, jog tapo mažyte dėmele padangių platybėse. Daimyo nusprendė, kad galutinai prarado savo numylėtinę. Matyt, Tetsuko paliks savo šeimininką, sugrįš į laukinį gyvenimą. Žudys grobį bei maitinsis tada, kai pati norės, o ne tenkindama šeimininko užgaidas... Ir skris ten, kur ves ją vėjas ar noras – amžinai liks laisva. Toranaga stebėjo ją... Neliūdėjo, neapgailestavo. Juk tai laukinė būtybė. Kaip ir visi sakalų augintojai, jis puikiai žinojo, kad paukštis jam priklauso ne amžinai. Kadaise daimyo pakilo į Hakonės kalnus ir paėmė sakalę, vos tik apsiplunksnavusią, iš jos tėvų lizdo. Augino, rūpinosi ja, suteikė galimybę nukauti pirmąjį grobį. Dabar stebėdamas paukštį, didingai sklandantį padangėse, jis iki skausmo norėjo štai taip nerūpestingai pakilti aukštyn ir skraidyti... toli nuo visų žemiškų rūpesčių... Tuo tarpu nusiraminęs senasis fazanas ramiai pakilo nuo medžio, ketindamas skristi toliau. Tik čia nežinia iš kur atsiradusi Tetsuko tarsi mirtina kulka krito ant jo iš aukštybių, pasirengusi lemia10

mam smūgiui. Fazanas akimirksniu išleido paskutinį kvapą, nuo įnirtingo smūgio plunksnos išsisklaidė. Sakalas čiupo grobį, krisdamas drauge su juo, sparnais skrosdamas orą... Nukritęs ant žemės, suglaudė sparnus ir atsitūpė ant fazano. Laikydama nagais savo auką, Tetsuko pradėjo ją pešioti. Čia prijojo Toranaga. Paukštis, akivaizdžiai nepatenkintas, turėjo nutraukti savo užsiėmimą. Negailestingos, rudos su geltonais taškeliais akys stebėjo, kaip šeimininkas nulipa nuo žirgo. Sakalė klausėsi, kaip žmogus saldžiu balseliu giria jos meistriškumą bei drąsą. Ir kadangi ji buvo alkana, o Toranaga visada ją maitindavo, ir dar todėl, kad ramiai, tyliai be nereikalingų garsų ar staigių judesių šeimininkas atsiklaupė ant kelių, Tetsuko leido jam prisiartinti. Toranaga, vis taip pat atsargiai girdamas sakalę, išsitraukė medžioklinį peilį ir iš lėto pjovė fazanui galvą, leisdamas Tetsuko pasmaguriauti smegenimis. Kai sakalė, paklususi šeimininko valiai, pradėjo lesti, jis nupjovė fazano galvą, taip be ypatingų pastangų priviliodamas Tetsuko vėl atsitūpti ant jo kumščio – ji buvo įpratusi iš čia maitintis. Toranaga dosniai dalijo pagyras, o kai sakalė baigė sudoroti skanų kąsnelį, švelniai paglostė jos nugarą. Paukštis siūbavo į šalis ir švilpimu išreiškė savo pasitenkinimą – ji vėl saugi, vėl ant patikimos rankos, iš kurios galima pasimaitinti. Juk nuo to laiko, kai sakalė buvo paimta iš tėvų lizdo, Toranagos ranka buvo vienintelė vieta, iš kurios ji galėjo palesti. Ir maistą jai visada duodavo tik pats Toranaga... Paukštis vėl ėmėsi ruoštis naujai medžioklei. Kadangi Tetsuko medžiojo taip sėkmingai, Toranaga nusprendė jai leisti pailsėti bei suvirškinti maistą ir tą dieną daugiau nebeišleisti. Jis išskrodė jau apipešiotą fazaną ir atidavė jį sakalei. Kol ta mėgavosi maistu, šeimininkas uždėjo jai ant galvos gaubtuvėlį. Tetsuko per jį lesė toliau, o kai pasisotinusi pradėjo čiustytis, Toranaga pakėlė nuo žemės fazaną, įdėjo į maišą ir pakvietė sakalų augintoją, kuris drauge su varovais laukė netoliese. Jie džiaugėsi medžioklės laimikiu. Tą dieną pavyko nušauti kiškį, porą putpelių bei fazaną. Toranaga leido varovams drauge su medžiokliniais paukščiais sugrįžti į stovyklą. Asmens sargybiniai užuovėjoje liko laukti savo šeimininko. Tik dabar Toranaga vėl prisiminė sūnų... 11

– Na? Naga atsiklaupė prieš tėvą ir nusilenkė: – Jūs buvote visiškai teisus, pone. Atsiprašau, kad jus įžeidžiau. – O ne už tai, kad man davei niekam tikusį patarimą? – Prašau paskirti kokį nors žmogų, kuris man patartų, padėtų, išmokytų neduoti jums blogų patarimų. Aš to niekada nenorėjau. – Gerai, dalį dienos galėsi praleisti su Andžin san. Ir judu apie viską pasikalbėsite. Jis išmokys tave visko, ką pats žino, bus vienas iš tavo mokytojų. – Su juo? – Taip. Jis tave išmokys drausmės. Ir jei į tavo akmeninę galvą kas nors pateks, tu sužinosi daug vertingų dalykų. Naudingų ir tau, ir man. Naga paniuro, įsmeigė akis į žemę. – Noriu, kad įsimintum viską, ką jis žino apie ginklus, patrankas, karinius įrengimus. Ir būsi mano patarėju. Reikia, kad taptum išmanančiu patarėju. Naga nieko neatsakė. – Ir dar norėčiau, kad taptum jo draugu. – Kaip galėčiau tą padaryti? – Pats apie tai pamąstyk. Kodėl negali savo galva galvoti? – Pamėginsiu. Prisiekiu, kad tą padarysiu. – To nepakanka. Noriu, kad viską padarytum gerai. Pasinaudok „krikščionišku gailestingumu“. Juk turėjai iki šiol suprasti, kas tai yra, ar ne taip? Naga piktai pažvelgė į tėvą: – To negalima išmokti, kad ir kiek besistengčiau. Tiesa! Viskas, ką sako Suku san, nesąmonės. Man bloga nuo jų. Krikščionybė – krikščionims, o ne samurajams. Nežudyk, negeisk artimo moters – ir dar daugybė kvailysčių. Aš tada paklusau jums, ir dabar paklusiu – visada vykdau jūsų valią! Kodėl neleidžiate man daryti to, ką aš galiu, pone? Jeigu taip norite, tapsiu krikščioniu, bet patikėti ta nesąmone... atleiskite. Gerai jau, tapsiu Andžin san draugu. Aš to noriu. – Ir atmink, jog jis vertas labai daug. Ir žino daugiau, negu tu gali sužinoti per dvidešimt savo gyvenimų... Naga tvardėsi – jis paklusniai nusilenkė. – Gerai. Tu vadovausi dviem pulkams, Omi – dar dviem, o likusį, atsargos pulką, patikėsiu Buntarui. 12

– O kaip dar keturi pulkai? – Jiems neturime šautuvų. Tai buvo apgaulė, mėginimas suklaidinti Jabu, – pripažino Toranaga, dar labiau išmušdamas sūnų iš vėžių. – Ką? – Tai tik pretekstas atgabenti čia dar tūkstantį samurajų. Rytoj jie atvyks. Turėdamas du tūkstančius žmonių galėsiu užblokuoti Andžiro prieigas ir išvykti, jei to prireiks. Juk taip? – Bet Jabu san gali... – Naga nutilo, baimindamasis vėl pasakyti ką nors ne taip. – Kodėl aš toks kvailas? – pasakė jis karščiuodamasis. – Kodėl negaliu visko numatyti, kaip tą darote jūs? Arba kaip Sudaras san? Noriu padėti, būti jums naudingas, nenuvilti jūsų, kaip būdavo iki šiol. – Tada mokykis būti kantrus, mano sūnau, ir pažabok savo užsispyrimą. Netrukus ateis ir tavo laikas. – Tikrai? Toranagai atsibodo mokyti karštakošį sūnų. Jis pakėlė akis į dangų: – Aš truputį pamiegosiu. Naga iškart nubalnojo žirgą, nuėmė nuo jo gūnią ir patiesė ant žemės. Toranaga padėkojo jam ir nuskubėjo prie sargybinių. Įsitikinęs, kad jis saugus, atsigulė ir užsimerkė. Miegoti didysis daimyo net neketino – norėjosi ramiai pabūti su savo mintimis. Šiandien jis prarado savitvardą ir tai blogas ženklas. „Tau pasisekė, kad tą matė tik vienas Naga. Jis daug ko nežino. Jei būtum leidęs sau nutrūkti nuo grandinės Omi arba Jabu akivaizdoje, jie iškart būtų supratę, kad esi apimtas nerimo, todėl ir kraustaisi iš proto. O tai lengvai galėtų pastūmėti juos į išdavystę. Šį kartą tau pasisekė. Sakalė padėjo atsipeikėti. Koks puikus skrydis! Pameni, kaip ją mokei? Su Naga reikia elgtis kaip su sakalu. Patys geriausi sakalai taip pat rėkauja ir niršta. Lygiai kaip Naga. Su juo tik viena bėda – vaikiną gali įtraukti į svetimą žaidimą. Jo žaidimas – kova, galbūt netikėta mirtis. Ir greitai šito bus pakankamai...“ Toranagos širdį vėl suspaudė nerimas. „Kas vyksta Osakoje? Aš labai klydau dėl kitų daimyo. Kas priims iššūkį, kas jį atmes? Ar mane jie išdavė? Aplinkui tiek pavojų... O Andžin san? Jis irgi kaip sakalas... Tik dar nepasirengęs nutūpti ant rankos, kaip tvirtina Jabu bei Mariko. Kas jo „laimikis“? 13

Juodasis laivas ir kapitonas Rodrigesas? Ir dar tas pasipūtėlis admirolas, kuris greitai pakratys kojas. Ir jėzuitai, visi katalikų dvasininkai bei dvokiantys ilgaplaukiai vienuoliai. Visi portugalai, ispanai, turkai, musulmonai... ir, žinoma, Jabu, Omi, Buntaras, Išidas ir aš.“ Toranaga apsivertė ant kito šono, patogiau įsitaisydamas ir šypsodamasis savo mintims. Ne, Andžin san ne ilgasparnis sakalas, puolantis ant aukštyn išmesto masalo. Jis labiau primena vanagą, kuris pakyla nuo jūsų Japonijoje, į kumštį sugniaužtos rankos, kad nužudytų Išgyvenęs viduramžių Džonas Blektornas iš egocentriško viską, kas juda. Tai maitvanagis, griebiantis kurapką, tris kartus už „purvino barbaro“ pamažu virsta asmenybe, kuri pajėgia suvokti save didesnį kiškį, žiurkes, kates, šunis, kovus, varnėnus, neapsanepaprastą, itin egzotišką japonų grožio, estetikos, proto sampratą, komai veržliu šuoliu pagaudamas juos ir nužudydamas vieninteliu neįtikėtiną moralinių bei filosofinių vertybiųkad sistemą. Mariko taikliu smūgiu. Tai vanagas, nemėgstantis, ant joDžono galvosirbūtų meilės istorijagaubtuvėlis. užburia grožiu bei netikėtais O Toranagos uždedamas Jis tiesiog tupi antpasirinkimais. rankos – išdidus, klastingas, pavojingas, negailestingas... O jo akys geltonos. Puikus bigilūs sprendimai bei laikmetį pranokstančios įžvalgos prikaustys čiulis, bet, jeigu jamdėmesį kas nors nepatiks – tada laikykitės. iki paskutinio puslapio. Taip, Andžin san su trumpais sparnais... Ką man užpjudyti šituo Sudėtingos istorinės detalės ir širdį veriantys jausmai susilieja į galingą, žmogumi? įtraukiantį apiene… nuostabų Tekančios saulės kraštą, minties galią, Omi? romaną Kol kas dar meilės gylį dar ir troškimą įveikti nepalenkiamus kultūrų skirtumus. Jabu? Irgi ankstoka. Buntarą? Kodėl iš tiesų Andžin san pakėlė prieš Buntarą pistoletus? Žinoma, dėl Mariko. Ar jiedu permiegojo? Galimybių juk turėjo daugiau, „Šiogūnas“ – didinga, egzotiška, kruvina drobė, kurioje regime Šekspyro negu reikia. Manau, kad taip. Ir nieko blogo čia nebuvo – visi plunksnos vertas aistras, samurajų garbės kodeksą, charakirįjuk ir sepuką, manė, kad Buntaras žuvo. Bet Andžin san kvailai pasielgė taip riziprozelitiškuosius jėzuitus, nuostabias geišas ir kurtizanes. kuodamas dėl ištekėjusios moters. Juk pakankamai yra kitų, laisvų „Šiogūnui“ noma atsispirti,kilmingų jo neįmanoma užmiršti. kunemažiau žavių –neįma lieknų bei stambių, bei prasčiokių, rias galima turėti nesibaiminant, jos priklauso kažkam kitam... Thekad Times Jis elgėsi kaip kvailas pavydus svetimšalis. Kaip tas kapitonas Rodrigesas. Juk jis nukovė dvikovoje kitą svetimšalį, kad galėtų vesti Kad ir kaip bežiūrėtum, tai plačių erdvių romanas su neįtikėtino masto panorasmulkaus prekybininko dukterį iš Nagasakio. Taiko tuomet nenuma. Tačiau kiek nesinori, knyga bent vienukad sakiniu būtų trumpesnė. baudė jo, nė nepaklausė manokad patarimo. Tik todėl, nužudytas buvo ne mūsiškis, o svetimšalis. Kvaila, kai vienoki įstatymai mums, o viCosmopolitan sai kitokie – svetimšaliams. Jie turėtų būti visiems vienodi... Ne, nepaleisiu Andžin san prieš Buntarą – man šitas kvailys reikalingas. Permiegojo jie ar ne, tikiuosi, Buntaras nieko nesužinos. Priešingu atveju, man teks jį nužudyti. Šiuo metu Mariko bei Andžin san man labiau reikalingi. O sužinojęs tiesą, Buntaras juos abu 14 www.auksopieva.lt