ŠIOGŪNAS
James Clavell
ŠIOGŪNAS Romanas PIRMA KNYGA
Iš anglų kalbos vertė
V L A D A B A U B O N I E N Ė , E L E N A R O M A N O VA
Aukso pieva Vilnius / 2021
3
Versta iš: James Clavell SHOGUN London, Hodder and Stoughton, 1975
Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar įrašoma jokia forma. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Copyright © 1975 by James Clavell © Vertimas į lietuvių kalbą, Vlada Baubonienė, 2021 © Vertimas į lietuvių kalbą, Elena Romanova, 2021 © Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2021 © Leidykla „Aukso pieva“, 2021
ISBN 978-609-8105-55-1 (visa serija) ISBN 978-609-8105-56-8 (pirma knyga)
4
Skiriu dviem Karališkojo laivyno jūrininkams, kurie – kaip ir tikėtasi – mylėjo savo laivus labiau, negu savo moteris
5
6
Įž a nga
V ĖJ A S P L ĖŠĖ Į G A B A L U S , skaudėjo viską viduje, ir buvo aiš-
ku, kad jeigu jie per tris dienas nepasieks kranto, visi mirs. „Per daug mirčių šioje kelionėje, – mąstė jis. – Aš esu negyvo laivyno vadas. Iš penkių laivų teliko vienas, iš jo šimto septynių žmonių komandos – dvidešimt aštuoni, ir tik dešimt iš jų gali laikytis ant kojų, o likę kartu su admirolu kalbasi su dievais. Nėra maisto, beveik nėra vandens, o tas, kuris yra, – sūrokas ir purvinas.“ Žmogus buvo vardu Džonas Blektornas, jis vienas stovėjo ant denio, išskyrus tolyn žiūrintį nebylų Saliamoną, susigūžusį bušprito apžvalgos aikštelės priedangoje, iš kur jis stebėjo vandenyną. Laivas pasviro nuo netikėto škvalo, ir Blektornas laikėsi už kapitono krėslo ranktūrio, pritvirtinto šalia vairaračio ant juto, kol laivas atsitiesė. Špantai dejavo. Dviejų šimtų šešiasdešimties tonų vandentalpos laivas vadinosi „Erazmas“. Tiktai šis tristiebis karinisprekybinis laivas su dviem dešimtimis patrankų iš Roterdamo išliko sveikas iš pirmos ekspedicijos, pasiųstos Nyderlandų priešui Naujajame Pasaulyje sunaikinti. Tai buvo pirmieji olandų laivai, atradusieji Magelano sąsiaurio paslaptis. Keturi šimtai devyniasdešimt šeši žmonės, visi savanoriai. Visi olandai, išskyrus tris anglus – du kapitonus ir vieną karininką. Jie gavo įsakymą plėšti ir degini ispanų bei portugalų gyvenvietes Naujajame Pasaulyje, atradinėti naujas salas Ramiajame vandenyne pastovioms bazėms ir, pareiškus Nyderlandų teises į naujas teritorijas, po trejų metų grįžti namo. Protestantiškieji Nyderlandai kariavo su katalikiškąja Ispanija daugiau kaip keturis dešimtmečius, kovojo, kad nusimestų nekenčiamų šeimininkų ispanų jungą. Nyderlandai, kartais vadinami Olandija arba Žemosiomis Žemėmis, oficialiai vis dar buvo ispanų 7
imperijos dalis. Anglija, vienintelė jų sąjungininkė, pirmoji iš krikščioniškojo Vakarų pasaulio nutraukė ryšius su popiežiaus dvaru Romoje ir tapo protestantiška daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų; ji taip pat kovojo su Ispanija pastaruosius dvidešimt metų, o su Nyderlandais atvirai susivienijo dar dešimčia metų anksčiau. Vėjas sustiprėjo ir laivas vėl pasviro. Jis plaukė be pagrindinių burių – vien tik su štorminiais topseliais. Vis dėlto poplūdis ir audra sparčiai nešė į priekį tamsėjančio horizonto link. „Ten dar labiau šėlsta audra, – pasakė sau Blektornas, – ir dar dau giau rifų bei seklumų. Ir nepažįstama jūra. Dieve mano! Aš visą gyvenimą kovojau su jūra ir visuomet laimėdavau. Aš visuomet laimiu. Aš pirmas anglų kapitonas, praplaukęs Magelano sąsiauriu. Taip, pirmas – ir pirmas kapitonas, kada nors plaukęs per šiuos azijietiškus vandenis, neskaitant keleto niekšų portugalų arba valkatų ispanų, kurie vis dar galvoja, kad valdo pasaulį. Pirmasis anglas šiose jūrose... Kiek daug pirmų vietų. Taip. Ir kiekviena apmokėta daugybe gyvybių.“ Vyras vėl pradėjo uosti orą, vos ne ragaudamas jį, tačiau apie tai, kad žemė arti, nebuvo nė užuominos. Džonas apžvelgė vandenyną – liūdnai pilką ir nesvetingą. Nė dėmelės dumblių ar spalvotų ratilų, rodančių netoli esantį šelfą. Jis pamatė rifo viršūnę toli už dešinio borto, bet tai nieko nereiškė. Štai jau mėnuo, kaip uolų iškyšuliai jiems graso, tačiau nė karto už jų nebuvo žemės. „Šis vandenynas bekraštis, – pagalvojo. – Visagalis Dieve! Tačiau tam ir buvo mokytas – kad tiestų kelią nežinomoje jūroje, nubraižytų tą jūrą žemėlapyje ir rastų kelią namo. Kiek dienų praėjo nuo išvykimo? Metai, vienuolika mėnesių ir dvi dienos. Paskutinį kartą jie išsilaipino Čilėje prieš šimtą trisdešimt tris dienas, už vandenyno, kurį Magelanas kirto pirmasis – prieš aštuoniasdešimt metų – ir pavadino jį Ramiuoju. Blektornas kentėjo nuo bado ir skorbuto. Jis įtempė regėjimą, kad patikrintų kursą kompasu, ir mintyse nustatė apytikrę laivo padėtį. Kadangi jie plaukė kursu, kuris buvo aprašytas ruteryje – jūriniame žurnale, – laivui šioje vandenyno dalyje niekas itin negrėsė. Ir kadangi jis kartu su savo kapitonu buvo saugus, liko viltis rasti Japonijos salas arba netgi legendinį krikščionių karalių-kunigą, presbiterį 8
Joną bei jo Aukso karalystę, kuri, pasak padavimų, buvo šiauriau Katajaus, kad ir kur tas Katajus1 būtų. „Ir su savo turtų dalimi aš vėl išplauksiu, šįkart į vakarus, namo, pirmasis anglų kapitonas, apiplaukęs Žemės rutulį, ir daugiau niekada nepaliksiu namų. Niekada. Prisiekiu savo sūnaus galva!“ Vėjo gūsis nutraukė tuščias svajas ir neleido užmigti. Miegoti dabar būtų buvę kvaila. „Šitaip ir amžinu miegu galima užmigti“, – pagalvojo jis, pasirąžė, kad numalšintų nugaros maudulį, ir labiau susisupo į apsiaustą. Džonas pažymėjo, jog burės tvarkingos, o vairaratis patikimai užtvirtintas, priekin žiūrintis nemiegojo. Tuomet įsitaisė patogiau ir pasimeldė už tai, kad pasirodytų žemė. – Leiskitės žemyn, kapitone. Aš pabudėsiu, jei norite, – trečiasis padėjėjas Henrikas Specas atsivilko laiptais į viršų; jo veidas buvo pilkas iš nuovargio, akys įkrito, oda tapo dėmėta bei liguistai blyški. Vyras sunkiai atsišliejo į naktouzą, kad tvirčiau stovėtų, – jį pykino. – Palaimingasis Viešpatie, lai būna prakeikta ta diena, kai palikau Olandiją. – Kur pirmasis padėjėjas, Henrikai? – Savo lovoje. Atrodo, nesugebės iš jos išsikapstyti iki paskutiniosios. – O... admirolas? – Kaulija ėdesio ir vandens. – Henrikas nusispjovė į vandenį. – Pasakiau jam, kad iškepsiu kaplūną ir atnešiu ant sidabrinio padėklo kartu su brendžio buteliu. – Prikąsk liežuvį! – Aš prikąsiu, kapitone. Tačiau tai jam nepadės, o ir mes, žiū, tuoj nudvėsim. – Jaunuolis įsitempė ir apsivėmė tulžimi. – Palaimingasis Viešpatie, padėk man! – Leiskis žemyn! Grįši auštant. Bet Henrikas su liguista grimasa klestelėjo į kitą krėslą. – Ten, apačioje, dvokia mirtimi. Aš pabudėsiu, jei jūs nieko prieš. Koks kursas? – Kur vėjas trauks. – Kur krantas, kurį žadėjot? Kur Japonijos krantai, kur, aš jūsų klausiu? Katajus (ang. Cathay) – Šiaurinės Kinijos pavadinimas, kuris buvo vartojamas viduramžių Europoje ir ypač paplito po Marko Polo kelionių. 1
9
– Prieky. – Visada prieky. Velniai rautų! Šito mums niekas neįsakė – plaukti į nežinomybę. Man jau derėtų grįžti namo – sočiam ir sveikam sveikutėliui, o ne vaikytis šventojo Elmo ugnių! – Leiskis žemyn arba užsikišk. Henrikas niūriai nukreipė žvilgsnį nuo aukštojo barzdočiaus. „Kur mes dabar? – norėjo jis paklausti. – Kodėl man negalima pažvelgti į slaptą ruterį?“ Tačiau jis žinojo, kad neužduos kapitonui jokių klausimų, ypač šio. „Dabar, – pagalvojo jis, – labiausiai norėčiau būti toks pat stiprus ir sveikas, koks buvau palikdamas Olandiją. Tada nieko nelaukčiau. Išlupčiau tavo žydras akis, užgesinčiau tavo pasipūtėlišką šypsenėlę ir pasiųsčiau tave pragaran, ten tavo vieta. Paskui pats tapčiau ir kapitonu, ir šturmanu, ir tuomet laivui vadovautų olandas, o ne svetimšalis, ir visos paslaptys būtų mūsų. Nes greitai mes pradėsim karą su jumis, anglais. Mes norime to paties – vadovauti jūroje, kontroliuoti visus jūrų kelius, valdyti visą Naująjį Pasaulį ir prismaugti Ispaniją.“ – Galbūt iš viso nėra jokių Japonijos salų, – burbtelėjo netikėtai Henrikas, – vienos legendos. – Salos iš tikrųjų yra. Tarp trisdešimtojo ir keturiasdešimtojo šiaurės platumos laipsnio. O dabar užčiaupk koserę ir leiskis žemyn. – Ten, apačioje, mirtis, kapitone, – sumurmėjo Henrikas ir įsistebeilijo į priekį, atsidavęs nesąmoningiems apmąstymams. Blektornas pasimuistė krėsle – šiandien kūną skaudėjo stipriau. „Tau sekasi labiau nei likusiems, – pagalvojo jis, – labiau nei Henrikui. Ne, ne labiau sekasi, o tiesiog esi apdairesnis. Tu taupei vaisius tuo metu, kai kiti nerūpestingai valgė juos, nekreipdami dėmesio į tavo perspėjimus. Taigi tavo skorbutas vis dar ne toks kraupus, kuomet kitus kamuoja kraujavimas, viduriavimas, jiems skauda ir pūliuoja akys, o dantys arba iškrito, arba kliba. Kodėl gi žmonės niekuomet nepasimoko?“ Džonas žinojo, kad jo bijo visi, netgi admirolas, o daugelis nekenčia. Tačiau tai normalu, kadangi jūroje vadovauja kapitonas – jis nurodo kursą ir valdo laivą, tai jis veda iš uosto į uostą. Bet kokioje kelionėje slypi pavojai, nes daugelis navigacinių žemėlapių nesuprantami, o kartais išvis niekuo negali padėti. Ir neegzistuoja patikimų būdų ilgumai nustatyti. 10
– Sugalvok, kaip nustatyti ilgumą, ir tapsi pačiu turtingiausiu žmogumi pasaulyje, – kalbėjo jo senas mokytojas Albanas Karadokas. – Karalienė, telaimina ją Viešpats, paskirs tau dešimt tūkstančių svarų ir suteiks hercogo titulą, jei įminsi šią mįslę. Šūdžiai portugalai duos tau aukso galioną2. Ir bekilmiai ispanai duos dvidešimt! Nematydamas žemės tu pasiklysi, vaikine. Nematydamas žemės visada nukrypsi nuo kurso. – Karadokas padaręs pauzę liūdnai palingavo galva. – Tu pasiklysi, vaikine, jeigu ne... – Jeigu neturėsi ruterio! – džiaugsmingai sušuko Blektornas žinodamas, kad gerai pasiruošė pamokoms. Tada jam sukako trisdešimt, ir jis jau metus buvo vienas iš Albano Karadoko, – šturmano bei laivų meistro, atstojusio jam prarastą tėvą, – mokinių. Karadokas niekuomet nesigriebė smurto, mokydamas jį ir kitus vaikėzus laivų statybos ir gyvenimo jūroje. Ruteris – tai maža knygelė, sudaryta iš nuodugniai aprašytų vietų, kuriose jūrininkas yra buvęs. Ten buvo įrašomas magnetinio kompaso rodomas kursas tarp uostų ir kyšulių, sustojimų vietos bei sąsiauriai. Žymimi gyliai, vandens spalva ir jūros dugnas. Nurodoma, kaip patekti į vienokią ar kitokią vietą ir kaip iš ten išsikapstyti – kiek dienų kokiu kursu plaukti; kokie kur pučia vėjai; kada prasideda audrų bei pakeleivingų vėjų metas; kur paversti laivą (apžiūrėti, remontuoti, valyti nuo kriauklių ir dumblių jo dugną), kur imti vandens, kur sutiksi draugų, o kur – priešų. Taip pat srovės, seklumos, rifai, potvynių aukščiai, uostai – žodžiu, visa, kas būtina saugiai kelionei laivu. Anglai, olandai ir prancūzai turėjo savo vandenų aprašymus, bet likusio pasaulio vandenys buvo lankomi tik kapitonų iš Portugalijos bei Ispanijos, ir šios šalys slėpė savo ruterius. Ruterius su aprašytu keliu į Naująjį Pasaulį, Magelano sąsiauriu ar su Gerosios Vilties kyšulio paslaptimis, atrastomis portugalų – vadinasi, ir jūros keliais į Aziją, – ispanai bei portugalai saugojo kaip tautos brangenybę, todėl ruterius itin medžiojo anglai su olandais. Tačiau, ar laivo žurnalas bus geras, priklausė nuo to, koks geras yra jį sudaręs kapitonas, jo perrašinėtojas, labai retai – jį atspausdinęs spaustuvininkas ar jį vertęs mokslininkas. Taigi žurnale galėjo 2
Aukso galionas – vienas iš laivų, pervežinėjusių Naujojo Pasaulio lobius į Europą.
11
atsirasti klaidų ar netgi sąmoningų klaidinimų. Kapitonas to niekada negalėjo tikrai žinoti. Bent jau iki to laiko, kol pats patekdavo į ruteryje aprašytas vietas. Jūroje tik kapitonas vadovavo laivui ir jo įgulai, vykdė teisingumą bei skyrė bausmes. Jis vienintelis įsakinėjo nuo juto. „Tai tarsi svaigus vynas, – pasakė sau Blektornas. – Vienąkart paragavęs, jau niekada neužmirši, pradėsi ieškoti, troškulio kamuojamas. Tai vienas tų dalykų, kuris išgelbėja tau gyvybę, kai kiti jau mirę.“ Jis atsistojęs nusišlapino į špigatą3. Vėliau, kai naktauzo laikrodyje išbyrėjo visas smėlis, apvertė jį ir padaužė stiklą. – Ar išbudėsi neužmigęs, Henrikai? – Taip. Manau, neužmigsiu. – Atsiųsiu ką nors, kad pakeistų tolyn žiūrintį. Pažvelk, jis stovi vėjyje, o ne priedangoje. Tai neleidžia užsnūsti. Akimirką jis susimąstė, gal apsukti laivą prieš vėją ir naktį dreifuoti, bet, nusprendęs kitaip, nusileido trapu, jungiančiu denius, atidarė bako duris. Kitas trapas vedė iš ten į kubriką, įrengtą per visą laivo plotį; ten tilpo lentynos ir pakabinami gultai šimtui dvidešimčiai žmonių. Šiluma apgaubė Blektorną, ir jis džiaugdamasis nė nepajuto triumo vandenų smarvės, sklindančios iš apačios. Nė vienas iš dvidešimties su trupučiu žmonių nesujudėjo gulte. – Kilk viršun, Matsiukeri, – ištarė juokingu žargonu, kuriuo kalbama Nyderlanduose. Džonas buvo jį tobulai įvaldęs, kaip ir portugalų, ispanų ar lotynų kalbas. – Aš mirštu, – sustenėjo mažas siauraveidis žmogus, susigūždamas savo gulte. – Aš sergu. Pažvelkite, skorbutas paliko mane visai be dantų. Viešpatie Jėzau, padėk mums, mes visi žūsime. Jeigu ne jūs, mes visi dabar saugūs sėdėtume namuose. Aš pirklys. Ne jūreivis. Ne iš jūsų įgulos... pakelkite ką nors kitą. Ten Johanas... – jis verkė, kai Blektornas ištraukė jį iš gulto ir stumtelėjo durų link. Iš Matsiukerio burnos išsiliejo kraujas, jis buvo priblokštas. Žiaurus smūgis į šoną pažadino jį iš sąstingio. – Tu iškiši savo snukį į denį ir liksi ten, kol mirsi, jei tik mes nepasieksim kranto anksčiau. Vargšelis atidarė duris ir sunkiai išėjo. 3
Špigatas – kiaurymės laivo bortuose vandeniui nutekėti.
12
Blektornas pažvelgė į likusius, o šie – į jį. – Kaip jautiesi, Johanai? – Pakankamai gerai, kapitone. Galbūt išgyvensiu. Keturiasdešimt trejų Johanas Vinkas buvo vyriausiasis kanonierius bei vyriausiojo bocmano padėjėjas, pats vyriausias laive. Plikas ir bedantis, jis odos spalva bei tvirtybe prilygo senam ąžuolui. Prieš šešerius metus nesėkmingai kartu su Džonu plaukė ieškoti Šiaurės Rytų praėjimo4, ir abu žinojo, ko kuris vertas. – Tavo metų daugelis žmonių jau miršta, o tu laikaisi geriau už mus. – Blektornui buvo trisdešimt šešeri. Vinkas liūdnai nusišypsojo. – Tai vis brendis ir bobos, ir išvis dorovingas gyvenimas, kurį gyvenau. Niekas nesijuokė. Paskui kažkas parodė į gultą: – Kapitone, mirė vyriausiasis bocmanas. – Tai pakelkite kūną į viršų! Apiprauskite jį bei užmerkite akis! Tu, tu ir tu! Šįkart žmonės guviai išsiropštė iš savo gultų ir kartu pusiau išvilko, pusiau išnešė kūną iš kubriko. – Atstovėsi saulėtekio budėjimą prie šturvalo, Vinkai, o tu, Hinseli, būsi ant nosies ir stebėsi tolį. – Taip, kapitone. Blektornas išėjo ant denio. Jis pamatė, kad Henrikas budi, taigi laive tvarka. Pakeistas tolyn žiūrintis Saliamonas prašlubčiojo pro šalį labiau jau miręs nei gyvas, jo akys ištino ir paraudo nuo aštraus vėjo. Džonas priėjęs prie kitų durų nusileido žemyn. Koridorius nuvedė jį į didelę kajutę laivagalyje – admirolo apartamentą ir kartu parako sandėlį. Kapitono kajutė buvo palei dešinį bortą, kita – šalia, arčiau patrankų portų; paprastai skirta trims kapitono padėjėjams. Šiuo metu joje gyveno Bakusas van Nekas, vyriausiasis pirklys, Henrikas, trečiasis padėjėjas, ir junga Krokas. Visi trys sirgo. Anglas įėjo į didžiąją kajutę. Admirolas Paulius Spilbergenas gulėjo ant savo gulto pusiau be sąmonės. Neaukštas, raudonveidis, Siekis tiesiogiai prekiauti su Indija bei Rylų Azijos šalimis vertė europiečius ieškoti tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno jūros kelių, einančių palei šiaurinius Europos bei Azijos krantus (Šiaurės Rytų praėjimas) arba per Kanados Arktinio archipelago jūras ir sąsiaurius (Šiaurės Vakarų praėjimas). 4
13
prieš tai buvęs labai storas, dabar smarkiai sulysęs, suglebusi oda ant pilvo kabojo klostėmis. Blektornas išsitraukė gertuvę su vandeniu iš slapto stalčiaus ir davė admirolui atsigerti. – Ačiū, – silpnu balsu ištarė Spilbergenas. – Kur žemė, kur žemė? – Priekyje, – atsakė kapitonas, netikėdamas pats savimi, ir patraukė gertuvę. Jis nepradėjo klausytis admirolo dejonių, o išėjo, ėmęs dar labiau jo nekęsti, nekęsti... ...Beveik lygiai prieš metus jie pasiekė Ugnies Žemę, palankūs vėjai sklandžiai praplukdė nepažįstamu Magelano sąsiauriu. Tačiau admirolas įsakė išsilaipinti krantan – ieškoti aukso ir brangenybių. – Dėl Dievo meilės, pažvelkite į krantą, admirole! Šiose dykynėse nėra lobių! – Pagal legendą čionykščiai kraštai turtingi aukso, ir mes galime paskelbti juos šlovingųjų Nyderlandų valdomis. – Prieš penkiasdešimt metų čia jau apsilankė gausybė ispanų. – Galbūt, bet jie nesibrovė taip toli į pietus, kapitone. – Taip toli pietuose metų laikai keičiasi vietomis. Gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį čia žiema. Ruteryje kalbama, kad dabar pats laikas praplaukti per sąsiaurį: po kelių savaičių vėjai pasikeis, tuomet mes čia užstrigsim visą žiemą – kelis mėnesius. – Po kelių savaičių, kapitone? – Ruteryje rašoma, kad po aštuonių. Tačiau sezonas nelygu sezonui. – Tuomet mes paieškosime lobių porą savaičių. Liks daug laiko, ir vėliau, jei prireiks, vėl pasukę į šiaurę apiplėšime keletą miestų, kaip manote, ponai? – Mes turime pamėginti dabar, admirole. Ramiajame vandenyne mažai karinių ispanų laivų. O čionykščiai vandenys jų knibždėte knibžda, jie mūsų ieško. Manau, turime išplaukti šiandien pat. Tačiau admirolas užkimšo jam burną, pasitelkęs kitų kapitonų pritarimą (vienas iš jų anglas, o kiti – olandai), ir beprasmiškai išsilaipino į krantą. Tais metais vėjai pasikeitė anksti ir pasmerkė ekspediciją priverstinai žiemoti; plaukti šiaurės link admirolas pabijojo dėl ispanų laivų. Praėjo keturi mėnesiai, kol laivai galėjo išplaukti. Iki to laiko šimtas penkiasdešimt šeši žmonės mirė nuo bado bei klastingo viduriavimo, jie suvalgė visą odą nuo laivavirvių. Siaubingi štormai 14
sąsiauryje išblaškė visą flotilę. „Erazmas“ buvo vienintelis laivas, atplaukęs į sutartą susitikimo vietą Čilėje. Likusių jie laukė mėnesį, o paskui, persekiojami ispanų, išplaukė į nežinią. Užrašai slaptajame ruteryje nutrūko ties Čile. ...Kapitonas nuėjo atgal koridoriumi į savo kajutę ir užsirakino duris. Kajutė buvo maža bei tvarkinga, bet bimsai – skersinės sijos, nusitiesusios nuo borto iki borto, – labai žemai, tad jam teko pasilenkti, kad pasiektų stalą. Vyras atrakino stalčių ir kruopščiai išvyniojo servetėlę su obuolių likučiais, kuriuos taip rūpestingai slapta saugojo visą kelią nuo Santa Marijos salos Čilėje. Jie buvo sumaigyti, maži, supuvusiais šonais. Suvalgė ketvirtį vaisiaus. Viduje slėpėsi keletas smulkių lervų. Jis sukramtė jas kartu su obuolio minkštimu, prisiminęs, kad senų jūrininkų tikėta, jog obuolių kirmėlės gydo nuo skorbuto ne prasčiau negu vaisiai, įtrintos į dantenas apsaugo dantis nuo iškritimo. Blektornas kramtė atsargiai – skaudėjo dantis, o išpurtusios pūliuojančios dantenos buvo labai jautrios – paskui iš vynmaišio atsigėrė šleikštaus skonio vandens. Obuolio likutį suvyniojo ir vėl užrakino stalčiuje. Žiurkė kirto šviesos ratą nuo aliejinės lempos, kabančios jam virš galvos. Špantai maloniai girgždėjo. Grindimis šmižinėjo tarakonai. „Aš pavargau. Taip pavargau“... Jis pažvelgė į ilgą siaurą gultą. Šiaudinis čiužinys kvietė prigulti. „Numik valandėlę, – šnabždėjo šėtonas. – Nors dešimt minučių – ir pailsėsi savaitei. Pastarąsias kelias dienas tu miegi tik po kelias valandas, daugiausia viršuje, šaltyje. Tau reikia numigti. Miegok! Jie tavimi pasitiki“... – Negaliu. Pamiegosiu rytoj, – tarė ir prisivertė atrakinti runduką, kad išimtų iš ten savo ruterį. Įsitikino, kad šis – portugališkas – ruteris nebuvo paliestas, apsidžiaugė, pasiėmė tuščią popieriaus lapą ir pradėjo rašyti: „Rugpjūčio 2l-oji, 1600 metai. Penkta valanda. Sutemos. 133-ia diena nuo išplaukimo momento iš Santa Marijos salos Čilėje, esančioje šiaurės platumos 32-ame laipsnyje. Bangos vis dar aukštos, vėjas stiprus, ir laivas plaukia su tomis pačiomis burėmis. Jūros spalva blyški, pilkai žalia, dugno nesimato. Mes vis dar plaukiame pavėjui 270-ies laipsnių kursu nukrypę į šiaurę–šiaurės rytus, judėdami greitai, apie dvi lygas, tris mylias per valandą. Puse valandos matėsi dideli trikampio formos rifai, nutolę per pusę lygos šiaurės rytų ir šiaurės link. 15
Naktį nuo skorbuto mirė du žmonės: burių meistras Joris, kanonierius Reisas, antrasis padėjėjas de Hanas. Kadangi admirolas vis dar serga, man teko įsakyti atiduoti šių nelaimingųjų sielas Viešpačiui, juos nuleisti į jūrą be drobulių, nes nėra kam siūti. Šiandien mirė vyriausiasis bocmanas Rijklofas. Pusiaudienį vėl negalėjau nustatyti saulės pasvirimo, vėlgi dėl debesų. Tačiau aš spėju, kad mes vis dar nenukrypome nuo kurso, ir žemė – Japonų salos – greitai pasirodys”... – Tačiau kada? – paklausė virš galvos sūpuojančio žibinto. – Kaip sudaryti žemėlapį? Turi būti kursas, – tarė jis sau milijoninį kartą. – Kaip nustatyti ilgumą? Turi būti būdas. Kaip išsaugoti daržoves šviežias? Kas yra skorbutas? – Kalbama, kad šią nelaimę atneša jūra, vaikine, – kitados mokė jį Albanas Karadokas – geraširdis dideliu pilvu ir susivėlusia žila barzda. – Galbūt daržoves reikia virti ir laikyti jas kaip sriubą? – Prasta mintis. Dar niekas nerado būdo, kaip viralą išlaikyti šviežią. – Kalbama, kad greitai išplaukia Frensis Dreikas. – Ne, tu negalėsi išvykti kartu su juo, vaikine. – Man jau beveik keturiolika. Tomui ir Vatui jūs leidote užsirašyti, juk jam reikalingas šturmano mokinys. – Jiems po šešiolika. Tau – dar tik trylika. – Kalbama, kad jis ruošiasi plaukti per Magelano sąsiaurį, paskui į šiaurę palei krantą neištirtų žemių link – iki Kalifornijos, kad rastų Anianijos5 sąsiaurį, jungiantį Ramųjį ir Atlanto vandenynus. Iš Kalifornijos visi keliai veda prie Niufaundlando, Šiaurės Rytų praėjimo, galų gale... – Prie numanomojo Šiaurės Rytų praėjimo. Niekas dar neįrodė, kad tai – ne legenda. – Jis įrodys. Jis jau admirolas, ir mes būsime pirmieji anglų jūrininkai, plaukę per Magelano sąsiaurį, pirmieji Ramiajame vandenyne, – man niekada nebepasitaikys tokia proga. – O, taip, bet jis niekada neplauks slaptu Magelano maršrutu, nebent pavogs ruterį arba pagrobs portugalų šturmaną, kad tas juos Anianijos – taip Didžiųjų geografinių atradimų epochoje buvo vadinamas sąsiauris, kuris, kaip buvo spėjama, skyrė Aziją ir Šiaurės Ameriką. 5
16
vestų. Kiek kartų turiu kartoti, tavo amatas reikalauja kantrybės. Išmok būti kantrus, vaikine. – Labai prašau! – Ne! – Kodėl? – Todėl, kad jis plaukios dvejus trejus metus, galbūt net ilgiau. Silpniausi ir jauniausi gaus patį prasčiausią maistą, mažiausiai vandens. Iš penkių išplaukusių laivų tik jo grįš atgal. Tu neišgyvensi, vaikine. – Tuomet aš užsirašysiu į jo laivą. Aš stiprus. Jis mane paims! – Paklausyk manęs, vaikine, aš buvau su Dreiku jo penkiasdešimties tonų „Juditoje“ San-Chuen-de-Ulua, kai jis su admirolu Hokinsu „Minionu“ brovėsi iš uosto per užtvarą, kurią pastatė tie šūdžiai ispanai. Mes tiekėme vergus iš Gvinėjos į ispanų Meiną6, bet neturėjome prekybai licencijos, ir jie apgavo Hokinsą – pagavo mūsų flotilę į spąstus. Jie turėjo trisdešimt didelių laivų, mes – šešis. Nuskandinom tris ispaniškas geldas, o jie nugramzdino dugnan mūsų „Kregždutę“, „Angelą“, „Karavelę“ ir „Jėzų iš Liubeko“. O taip! Dreikas kovodamas išlaisvino mus iš spąstų ir sugrąžino namo. Jei atvirai, laive buvo likę vienuolika žmonių. Pas Hokinsą – penkiasdešimt. Iš keturių šimtų aštuoniasdešimties jūreivių. Dreikas negailestingas, vaikine. Jis trokšta šlovės ir pinigų, tačiau tik sau, bet mirė per daug žmonių, tai įrodinėjančių. – Bet aš nemirsiu, aš būsiu vienas iš... – Ne, tu atiduotas mokytis iki dvidešimties metų. Palauksim dar dešimt metų, ir tuomet būsi laisvas. Tačiau iki tos akimirkos, iki 1588-ųjų metų, tu mokysies statyti laivus ir juos valdyti. Tu klausysi Albano Karadoko, laivų meistro, šturmano ir Triniti-Haus7 nario, arba niekada negausi licencijos. O be licencijos niekada netapsi jokio anglų laivo kapitonu jokiuose anglų vandenyse, niekada nenurodinėsi jute jokiuose vandenyse, todėl, kad toks yra gerojo karaliaus Hario8, amžiną jam atilsį, įstatymas. Tai buvo dar tos didžiosios ištvirkėlės Marijos Tiudor – te amžiais ji dega pragare! – įsakymas, bet Meinas – senovinis angliškas ispanų valdų Pietų Amerikoje pavadinimas. Triniti-Haus – Didžiosios Britanijos Švyturių ir laivavedybos korporacija; pastaruosius kelis amžius naudojasi išskirtinėmis teisėmis bei privilegijomis. 8 Haris – mažyb. nuo Henrikas. 6 7
17
jis yra karalienės, ir tegul valdo jis per amžius, tai Anglijos įsakymas ir yra pats geriausias iš jūros įstatymų, kuris kada nors buvo priimtas. Blektornas atsiminė, kaip jis tada nekentė savo mokytojo ir Triniti-Haus – monopolijos, sukurtos Henriko VIII 1514 metais šturmanams bei laivų meistrams mokyti ir suteikti jiems licencijas, nekentė dvylikos pusiau vergavimo metų, kurie vieninteliai, kaip jis žinojo, gebėjo atvert kelią išties trokštamam tikslui. Ir dar labiau pradėjo Kapitono po siaubingos audros išmetamas nekęstiDžono AlbanoBlektorno Karadoko,laivas kai, pelnęs negęstančią šlovę, Dreikas priebei paslaptingosios viduramžių Japonijos krantų. Laivo įgula išsyk jo šimtatonis laivas „Auksinis danielius“ stebuklingai sugrįžo į Angliją po trejų metų. Tai buvo pirmasis anglų laivas, apkeliavęs patenka į japonų nelaisvę. Tai šalis, kurioje gyvuoja samurajų aplinkkodeksas, pasaulį. Jis atgabeno Anglijos krantams turtingiausią garbės o riba tarp gyvenimo ir mirtiespatį pernelyg trapi. prisiplėštų lobių krovinį – aukso, sidabro, prieskonių ir auksinių Pakliuvęs į uždarą, karingą visuomenę, kapitonas turi pažinti indų, vertų neįtikėtino pusantro milijono svarų. ne tik Tai, nežinomą kultūrą, papročius kalbą, laivų, bet ir aštuoni derėtisišdėl savo kad žygyje pražuvo keturi iširpenkių dešimgyvybės. Dž. Blektornas, tarp kojas, dviejųo pasaulių, kuriems ties jūreivių, kad Tomas blaškomas ir Vatas pakratė Dreiko ekspediciją per Magelano sąsiaurį pervedė paimtas į nelaisvę portugalų lemta amžiams pasikeisti, patiria netektis, aistrą ir meilę.šturmanas, neapykantos nenumalšino. Tai, jog Dreikas pakorė vieną Galingas, įtraukiantis romanas, vaizduojantis prašmatnią savo karininką, atskyrė nuo bažnyčios kapelioną Flečerį iraplinką neįsten-ir gė surasti Šiaurės Rytų praėjimo, nesumažino susižavėjimo. nepagražintą feodalinės šalies tikrovę, pelnė žmonių viso pasaulio kritikų Karalienė paliko Dreikui pusę atvežto lobio ir suteikė riterio titulą. pripažinimą. Jaudinantis, kupinas veiksmo pasakojimas atskleidžia Džentriai – smulkieji dvarininkai – bei pirkliai, finansavę ekspedicipainius istorijos vingius ir ištisą žmogiškų jausmų paletę. Ši serija ją, gavo tris šimtus procentų pelno ir meldė paimti iš jų pinigų kitai ne kartą ekranizuota įtraukta įsvajojo visų laikų bestselerių sąrašą. piratų kampanijai. Visiirjūrininkai plaukti kartu su juo, todėl kad jis daug prisiplėšė ir su dideliu laimikiu grįžo namo, o nedaugelis išgyvenusių laimingųjų apsirūpino visam likusiam gyvenimui. „Šiogūnas“ – didinga, egzotiška, kruvina drobė, kurioje regime Šekspy „Aš taip pat būčiau išgyvenęs, – tarė sau Blektornas. – Būčiau ro plunksnos vertas aistras, samurajų garbės kodeksą, charakirį ir išgyvenęs. Ir mano lobio dalis būtų pakankama, kad“... sepuką, prozelitiškuosius jėzuitus, nuostabias geišas ir kurtizanes. – Priešaky rifas! „Šiogūnui“ neįmanoma atsispirti, jo neįmanoma Jis iš pradžių pajuto, o tik po to išgirdo riksmą. Iružmiršti. vėl per burių plyšojimą pasigirdo veriantis Theklyksmas. Times Džonas išpuolęs iš kajutės nulėkė trapu viršun į jutą. Jo širdis daužėsi, gerklė Buvokraujas jau tamsi naktis, lietus, ir jį Epinis romanas, nuoperdžiūvo. kurio užverda ir širdis imapylė plakti greičiau, apėmė neapsakomas džiaugsmas: prieš keletą savaičių padaryti veda keliais, kai žmones valdė laikui nepavaldus galios troškimas. drobiniai drėgmės rinkikliai greitai prisipildys iki viršaus. Praverta Knyga teisėtai užima garbingą vietą tarp istorinių pasakojimų klasikos. burna jis gaudė beveik horizontaliai lekiančias čiurkšles, jausdamas TheišNew York Times lietaus saldumą... Tačiau kur tas klyksmas? Jis pamatė Henriką, sukaustytą iš siaubo. Tolyn žiūrintis Matsiukeris susigūžė ant pirmgalio, kažką neaiškaus šaukdamas ir 18 www.auksopieva.lt