Šturmas ir audra (aut. Leigh Bardugo)

The New York Times bestseleris

GriĹĄuË› trilogija antr a knyga

Leigh Bardugo

Leigh Bardugo

Grišu˛ trilogija Antra knyga

I š anglŲ kalbos v ert Ė Ast ra Al ba

Aukso pieva Vilnius / 2016

UDK 821.111(73)-93

Ba429

Copyright © 2012 by Leigh Bardugo © Vertimas į lietuvių kalbą, Astra Alba, 2016 © Leidykla „Aukso pieva“, 2016

ISBN 978-609-8105-34-6

Versta iš: Leigh Bardugo Siege and Storm Indigo, Great Britain, 2013

1

skyrius

D

vi savaites praleidome Koftone, bet aš vis dar pasiklysdavau. Miestas plytėjo į vakarus nuo Novyj Zemo kranto,

už kelių mylių nuo uosto, kuriame išsilaipinome. Greitai keliausime toliau, į gūdų užkampį šalies pasienyje. Gal tada pasijusime saugūs.

Pažvelgiau į mažytį žemėlapį, kurį nusibraižiau, ir grįžau tuo pačiu keliu atgal. Mudu su Malu kiekvieną dieną susitikdavome po darbo, kad kartu grįžtume į pensioną, bet šiandien nuklydau visai į kitą pusę, kai padariau lankstą, norėdama nupirkti mums pietus. Į kuprinę sukišti pyragėliai su kopūstais ir veršiena skleidė keistą kvapą. Krautuvininkas tvirtino, kad jie yra zemėnų skanėstas, bet aš tuo suabejojau. Tai ne itin svarbu. Pastaruoju metu man viskas atrodė pelenų skonio.

Mudu su Malu atvykome į Koftoną ieškoti darbo, kad sutaupytume pinigų kelionei į vakarus. Čia buvo prekybos džurda centras, apsuptas laukų, pilnų mažyčių oranžinių žiedelių, kuriuos žmonės kramtė be saiko. Šis stimuliatorius Ravkoje laikomas prabanga, bet kai kurie „Verhaderio“ jūreiviai jį vartojo, kad išliktų budrūs per ilgas budėjimo valandas. Zemėnai vyrai mėgo užsikišti džiovintų žiedų už lūpos, net moterys nešiojosi juos išsiuvinė11

tuose krepšeliuose, kabančiuose ant riešo. Kiekvienos mano praeitos parduotuvės vitrinoje buvo reklamuojamos skirtingos rūšys: „Šviesialapis“, „Šešėlis“, „Dhoka“, „Stambusis“. Pamačiau, kaip dailiai apsirengusi mergina pūstu sijonu pasilenkia ir išspjauna rūdžių spalvos čiurkšlę tiesiai į žalvarinę spjaudyklę, kokios stovi prie kiekvienos parduotuvės durų. Užgniaužiau kylantį šleikštulį.

Nemanau, kad galėčiau priprasti prie šio zemėnų įpročio.

Su palengvėjimu atsidususi pasukau į pagrindinę miesto gat­ vę. Bent jau dabar žinojau, kur esu. Koftonas man vis dar atrodė ne visai realus. Kažkoks primityvus ir neišbaigtas. Dauguma gat­ vių buvo negrįstos, o aš visada nerimavau, kad plokščiastogiai pastatai netvirtomis medinėmis sienomis gali sugriūti bet kurią akimirką. Vis dėlto jie visi turėjo stiklinius langus. Moterys rengėsi aksominiais apdarais, puoštais nėriniais. Parduotuvių vitrinos lūžo nuo saldumynų ir žaislų bei visokiausių papuošalų, o ne nuo šautuvų, peilių ir mažyčių troškintuvių. Čia net elgetos avėjo batus. Taip atrodo šalis, kai jos nepuldinėja priešai.

Praėjusi alinę akies kampučiu pastebėjau šmėkštelint raudonį. „Korporalkai.“ Tuoj pat pasukau atgal, sprausdamasi į tamsų tarpą tarp dviejų pastatų, širdis daužėsi, o ranka jau siekė pistoleto prie šono. „Pirmiausia durklas, – priminiau sau, traukdama ginklą iš rankovės. – Pasistenk neatkreipti dėmesio. Pistoletą naudok, jei bus būtina. Galią – blogiausiu atveju.“ Ne pirmą kartą man trūko fabrikatoriaus padarytų pirštinių, kurias turėjau palikti Ravkoje.

Jose paslėptais veidrodėliais galėjau lengvai apakinti priešininkus kovoje vienas prieš vieną. Pirštinės puiki alternatyva smūgiui, perkertančiam ką nors per pusę. Bet jei mane pastebėjo koks korporalkas širdininkas, tiesą sakant, galiu neturėti jokio pasirin12

kimo. Jie buvo mėgstamiausi Darklingo kariai ir be smūgio būtų galėję sustabdyti mano širdį ar sutraiškyti plaučius.

Laukiau, sudrėkusia ranka spausdama durklo rankeną, paskui galų gale išdrįsau žvilgtelėti iš už sienos. Išvydau vežimą, pilną prikrautą statinių. Vežėjas sustojo pasikalbėti su moterimi, kurios dukra, seginti tamsiai raudoną sijonėlį, plasnodama ir sukdamasi nekantriai šokinėjo šalia.

Tik maža mergaitė. Jokio korporalko. Atsirėmusi į sieną giliai įkvėpiau, stengdamasi nusiraminti. „Visą laiką taip nebus, – sakiau sau. – Kuo ilgiau būsi laisva, tuo bus lengviau.“ Vieną dieną pabusiu iš miego be košmarų, gatve žingsniuosiu be baimės. Kol kas laikiau savo netvirtą durklą šalia ir troškau delne pajusti patikimą grišų plieno svorį.

Leidausi atgal į judrią gatvę, prilaikydama ant kaklo šaliką, dar labiau juo apsimuturiuodama. Tai tapo nervingu įpročiu. Po juo paslėptas Morozovo antkaklis, pats galingiausias kada nors žinotas sustiprintojas, taip pat tai vienintelis būdas mane atpažinti.

Be jo esu tik dar viena purvina pusalkanė ravkiečių pabėgėlė.

Nežinojau, ką darysiu, kai oras pasikeis. Vasarai atėjus, vargu ar galėsiu vaikščioti apsimuturiavusi šaliku, vilkėdama apsiaustą aukšta apykakle. Tikėjausi, kad iki to laiko mudu su Malu būsime toli nuo žmonių pilnų miestų ir nepageidautinų klausimų. Pirmą kartą būsime vieni nuo to laiko, kai pabėgome iš Ravkos. Ši mintis sukėlė nervingą virpulį.

Perėjau gatvę, vengdama vežimų ir arklių, vis žvalgydamasi po minią, įsitikinusi, kad bet kurią akimirką išvysiu grišų būrį ar mane užpuolančius opričnikus. O gal tai bus Šu Hano samdiniai ar Fjerdos žudikai, arba Ravkos karaliaus kariai, gal net pats Dar13

klingas. Tiek daug žmonių gali mus persekioti. Persekioti mane, pasitaisiau. Jei ne aš, Malas vis dar būtų Pirmosios armijos pėdsekys, o ne dezertyras, bėgantis nuo persekiotojų.

Atmintyje netikėtai iškilo vaizdas: juodi plaukai, pilkai melsvos akys, pergalinga Darklingo veido išraiška, išlaisvinus kanjono galią. Kol atėmiau iš jo tą pergalę.

Naujienos lengvai pasiekė Novyj Zemą, bet nė vienos nebuvo geros. Sklandė gandai, jog Darklingas kažkaip išgyveno kanjono mūšyje ir pasislėpė, kad sutelktų jėgas dar vienam bandymui užimti Ravkos sostą. Nenorėjau tuo tikėti, bet žinojau, jog nedera jo nuvertinti. Kiti pasakojimai buvo tokie pat keliantys nerimą: kanjonas ėmė tvinti ir stumti pabėgėlius į rytus bei į vakarus; atsirado naujas šventosios, galinčios iškviesti saulę, kultas. Nenorėjau apie tai galvoti. Mudu su Malu pradėjom naują gyvenimą.

Ravka liko praeityje.

Pagreitinau žingsnius ir netrukus atsidūriau aikštėje, kur kas vakarą susitikdavau su Malu. Pastebėjau jį atsirėmusį į fontano kraštą, besišnekučiuojantį su draugu zemėnu, su kuriuo susipažino dirbdamas sandėlyje. Negalėjau prisiminti jo vardo... Gal Džepas? Džefas?

Fontanas, maitinamas keturių didžiulių čiaupų, buvo ne tiek dekoratyvus, kiek naudingas, – didelis baseinas, kuriame merginos ir tarnaitės skalbė drabužius. Vis dėlto nė viena skalbėja nekreipė ypatingo dėmesio į skalbinius. Visos žiopsojo į Malą.

Kaipgi nežiopsos. Jo trumpai kareiviškai kirpti plaukai paaugo ir pradėjo rangytis ant sprando. Fontano purslų sušlapinti marškiniai prilipo prie odos, įdegusios po daugybės dienų, praleistų jūroje. Jis atlošė galvą, juokdamasis iš kažko, ką pasakė bičiulis, rodos, nekreipdamas dėmesio į vylingas skalbėjų šypsenas.

14

„Jis tikriausiai taip prie šito pripratęs, kad net nebepastebi“, – pamaniau irzliai.

Išvydęs mane Malas plačiai nusišypsojo ir pamojavo. Skalbėjos atsigręžė pažiūrėti, paskui netikėdamos susižvalgė. Žinojau, ką jos pamatė: liesą merginą su šiurkščiais, dulsvai rusvais plaukais ir išblyškusiais skruostais, nuo džurdos pakavimo oranžiniais pirštais. Niekada nebuvau gražuolė, o tos savaitės, kai nesinaudojau savo galia, man neišėjo į gera. Neturėjau apetito, prastai miegojau, dar prisidėjo košmarai. Visų moterų veidai sakė tą patį: ką toks vaikinas kaip Malas veikia su tokia mergina kaip aš?

Iškėliau galvą ir stengiausi nekreipti į jas dėmesio, kai jis mane apkabino ir prisitraukė artyn.

– Kur buvai? – paklausė. – Jau ėmiau nerimauti.

– Mane buvo užklupusi piktų lokių gauja, – sumurmėjau jam į petį.

– Vėl pasiklydai?

– Nežinau, iš kur tau kyla tokios mintys.

– Prisimeni Džesą, tiesa? – Malas galvos mostu parodė į draugą.

– Kaip sekasi? – paklausė Džesas laužyta ravkiečių kalba, ištiesęs man ranką.

Jo išraiška atrodė pernelyg rimta.

– Ačiū, gerai, – atsakiau zemėniškai.

Jis neatsakė man šypsena, bet švelniai paglostė ranką. Džesas neabejotinai buvo keistuolis.

Kiek šnektelėjome, bet supratau, kad Malas mato, jog pradedu nerimauti. Nepatiko per ilgai būti atviroje vietoje. Atsisveikinome. Džesas prieš nueidamas dar kartą metė į mane liūdną žvilgsnį ir palinkęs prie Maljeno kažką sušnibždėjo.

15

– Ką jis sakė? – paklausiau, mums žiūrint į jį, žingsniuojantį per aikštę.

– Hmm? Ai, nieko. Ar žinai, kad ant tavo antakių yra žiedadulkių? – Malas švelniai jas nubraukė.

– Gal aš norėjau, kad jos ten būtų.

– Suklydau.

Mums tolstant nuo fontano, viena skalbėja palinko į priekį, kone išvirto iš suknelės.

– Jei nusibos oda ir kaulai, – šūktelėjo ji Malui, – aš turiu kuo tave sugundyti. Įsitempiau. Jis dirstelėjo per petį. Lėtai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Ne, – atsakė neabejodamas. – Neturi.

Merginos veidas bjauriai išraudo, o kitos šaipėsi ir kikeno, taškydamos ją vandeniu. Bandžiau išdidžiai kilstelėti antakį, bet buvo sunku sulaikyti kvailą šypseną, tempiančią lūpų kampučius.

– Ačiū, – sumurmėjau, kai perėjom aikštę ir patraukėm mūsų pensiono link.

– Už ką?

Pakėliau akis į viršų.

– Už tai, kad apgynei mano garbę, bukagalvi.

Malas truktelėjo mane po tamsia stogine. Akimirką išsigandau pagalvojusi, kad jis pajuto bėdą, bet tada jo rankos apglėbė mane, o lūpos prigludo prie manųjų.

Kai Malas pagaliau atsitraukė, man kaito skruostai ir linko keliai.

– Tiesiog, kad būtų aišku: mane domina ne visai tavo garbės gynimas.

– Supratau, – pralemenau tikėdamasi, kad nepasirodžiau per daug kvailai netekusi žado.

16

– Be to, – tęsė jis, – noriu išnaudoti kiekvieną akimirką, kol grįšime į skylę.

Malas skyle vadino mūsų pensioną. Ten neturėjome jokio privatumo. Pensionas buvo perpildytas, nešvarus, bet pigus. Jis plačiai nusišypsojo, kaip visada pasitikėdamas savimi, ir ištempė mane atgal į žmonių srautą gatvėje. Nors buvau pavargusi, žingsniai neabejotinai atrodė lengvesni. Vis dar nebuvau pripratusi prie minties, kad esame kartu. Kūnu vėl perbėgo virpulys. Pasienyje nebus smalsių nuomininkų ir nepageidautinų trukdymų.

Mano pulsas šiek tiek padažnėjo – nežinau, ar dėl nervinimosi, ar dėl susijaudinimo.

– Tai ką Džesas sakė? – vėl paklausiau, kai protas kiek prasiblaivė.

– Sakė, kad turėčiau tavimi gerai pasirūpinti.

– Tai viskas?

Malas kostelėjo.

– Taip pat... jis pažadėjo melsti darbo dievą, kad išgydytų tavo negalavimą.

– Mano ką?

– Pasakiau jam, kad sergi gūžiu.

Negalėjau patikėti.

– Atsiprašau?

– Na, turėjau paaiškinti, kodėl tu visą laiką įsikibusi į tą šaliką.

Nuleidau ranką. Vėl taip darau, net nesuvokdama.

– Tai pasakei jam, kad sergu gūžiu? – netikėdama sušnibždėjau.

– Turėjau ką nors pasakyti. Dėl to atrodai gana tragiška asmenybė. Supranti, graži mergina, milžiniškas auglys.

Smarkiai stuktelėjau jam į petį.

– Oi! Ei, kai kuriose šalyse gūžiai laikomi labai madingais.

17

– O eunuchai jiems irgi patinka? Nes aš galiu tuo pasirūpinti.

– Kokia kraugerė!

– Dėl gūžio tampu irzli.

Malas nusijuokė, bet aš pastebėjau, kad jis laiko ranką ant pistoleto. Skylė buvo įsikūrusi ne pačioje maloniausioje Koftono dalyje, o mes nešėmės daug pinigų – atlyginimus, kuriuos taupėme savo naujo gyvenimo pradžiai. Dar kelios dienos, ir turėsime pakankamai, kad galėtume išvykti iš Koftono, toli nuo triukšmo, žiedadulkių pilno oro ir nuolatinės baimės. Būsime saugūs ten, kur niekam nerūpi, kas atsitiko Ravkoje, kur grišos retenybė ir niekas nėra girdėjęs apie Saulės Kvietėją. „Ir niekam nėra iš jos jokios naudos.“ Ši mintis gadino man nuotaiką, bet pastaruoju metu aplankydavo vis dažniau. Kam aš tinkama šioje keistoje šalyje? Malas galėjo medžioti, sekti pėdsakais, valdyti ginklą. Vienintelis dalykas, kurį sugebėjau aš, tai būti griša. Man trūko šviesos kvietimo, ir kiekvieną dieną, praleistą nesinaudojant savo galia, dariausi vis silpnesnė ir liguistesnė. Tiesiog žingsniuodama šalia Malo uždusdavau ir kone linkau nuo savo kuprinės svorio. Buvau tokia silpna ir nevikri, kad vos įstengiau pakuoti džurdą viename iš sandėlių. Atlygis buvo menkas, bet aš spyriausi dirbti, stengiausi padėti. Jaučiausi kaip mūsų vaikystės laikais: veiklus Malas ir niekam tikusi Alina.

Nuvijau tą mintį šalin. Gal nebebūsiu Saulės Kvietėja, bet nebesu ir ta liūdna maža mergaitė. Rasiu, kaip būti naudinga.

Pensiono vaizdas nė kiek nepataisė man nuotaikos. Tai buvo dviejų aukštų pastatas, kurį verkiant reikėjo perdažyti. Iškaba lange penkiomis kalbomis skelbė apie karštas vonias ir lovas be erkių. Išbandžiusi vonią ir lovą, supratau, jog iškaba apgaulinga, kad ir kaip ją interpretuotum. Vis dėlto, kai šalia yra Malas, viskas atrodė ne taip jau blogai.

18

Užlipome sukrypusios verandos laipteliais ir įėjome į užeigą, užimančią didžiumą pirmojo pastato aukšto. Joje buvo vėsu ir tylu po dulkėtos gatvės klegesio. Tokią valandą prie grublėtų stalų paprastai sėdi keletas darbininkų, prageriančių savo dienos užmokestį, bet šiandien užeigoje nieko nebuvo, išskyrus paniurusį pensiono savininką už baro.

Tas žmogus buvo imigrantas iš Kerčo, ir aš aiškiai pajutau, kad jis nemėgsta ravkiečių. O gal tiesiog palaikė mus vagimis. Pasirodėme prieš dvi savaites, nuskurę ir purvini, be jokio bagažo ir už apgyvendinimą sumokėti neturėjome nieko kito, tik vienintelį auksinį plaukų segtuką. Tikriausiai nuomotojas pamanė, kad jį pavogėme, bet tai nesutrukdė jam pasičiupti papuošalą mainais į siaurą lovą kambaryje, kuriuo turėjome dalytis su dar šešiais gyventojais.

Kai priėjome prie baro, jis neprašytas tėškė ant prekystalio kambario raktą ir stumtelėjo mums. Raktas buvo pririštas prie išraižyto vištos kaulo gabalėlio. Dar viena žavinga smulkmena.

Darkyta kerčiečių kalba, kurios išmoko „Verhaderyje“, Malas paprašė karšto vandens ąsočio nusiprausti.

– Papildomas mokestis, – burbtelėjo nuomotojas.

Tai buvo stambaus sudėjimo vyras, retėjančiais plaukais ir oranžiniais nuo džurdos kramtymo dantimis. Pastebėjau, kad kerčietis prakaituoja. Nors diena buvo ne itin šilta, jam ant viršutinės lūpos blizgėjo prakaito lašeliai.

Dirstelėjau į jį, kai ėjome link laiptų kitoje tuščios užeigos pusėje. Jis vis dar stebėjo mus, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, primerkęs mažas lyg karoliukai akis. Kažkas jo veido išraiškoje privertė mane sunerimti.

Dvejojau laiptų apačioje.

19

– Tas žmogus tikrai mūsų nemėgsta.

Malas jau lipo laiptais.

– Ne, bet jam labai patinka mūsų pinigai. O mes po kelių dienų iš čia išvyksim.

Pasistengiau nusiraminti. Buvau nervinga visą popietę.

– Puiku, – suniurnėjau, sekdama paskui Malą. – Aš kaip tik pasirengusi, o kaip pasakytum kerčietiškai „tu subingalvis“?

– Jer ven azel.

– Tikrai?

Malas nusijuokė.

– Jūreiviai pirmiausia išmoko keiktis.

Antrasis pensiono aukštas atrodė gerokai prasčiau nei viešos patalpos apačioje. Kilimas buvo išblukęs ir apsitrynęs. Tamsiame prieškambaryje dvokė kopūstais ir tabaku. Visos durys į asmeninius kambarius buvo uždarytos, o mes, eidami pro šalį, negirdėjome už jų nė garso. Klaiki tyla. Gal šiandien visi išėję. Šviesa sklido pro vienintelį nešvarų langą koridoriaus gale. Kol Malas apgraibomis bandė atrakinti duris, pažvelgiau pro dėmėtą stiklą į vežimėlius ir vežimus, dardančius apačioje. Kitoje gatvės pusėje po balkonu stovėjo vyras ir įdėmiai stebėjo pensioną. Jis tampė apykaklę ir rankoves, tarsi drabužiai būtų buvę nauji ir nelabai jam tiktų. Mūsų žvilgsniai per stiklą susitiko, paskui jis greitai nusuko akis į šalį.

Netikėtai mane apėmė baimė.

– Malai, – sušnibždėjau, ištiesusi į jį ranką.

Bet buvo per vėlu. Durys staiga atsivėrė.

– Ne! – surikau.

Iškėliau rankas į viršų ir koridoriumi nuvilnijo akinančios šviesos kaskados. Paskui kažkas mane šiurkščiai sugriebė, užlaužė už nugaros rankas. Besispardančią ir spurdančią įtempė į kambarį.

20

– Nusiramink, – tarė šaltas balsas kažkur kampe. – Nenorėčiau taip greitai išskrosti tavo draugo.

Atrodė, kad laikas sulėtėjo. Mačiau aptriušusį kambarį žemomis lubomis, įskilusią praustuvę, stovinčią ant apdaužyto stalo, dulkes, sūkuriuojančias siaurame saulės spindulių pluošte, spindinčius peilio ašmenis, prispaustus Malui prie gerklės. Jį laikantis žmogus šypsojosi pažįstama pašaipia šypsena. „Ivanas.“ Buvo ir daugiau vyrų bei moterų. Visi jie dėvėjo prigludusius švarkus ir bridžus, kokius dėvi zemėnai prekiautojai ir darbininkai, bet kai kuriuos jų atpažinau iš to laiko, kurį praleidau su Antrąja armija.

Jie buvo grišos.

Už jų apgaubtas šešėlių išklerusiame krėsle lyg soste sėdėjo Darklingas.

Akimirką kambaryje buvo tylu ir ramu. Girdėjau Malo alsavimą, batų čiūžavimą. Girdėjau vyrą gatvėje šūktelint sveikinimą.

Rodos, negalėjau liautis spoksojusi Darklingui į rankas – ilgus baltus pirštus, atsainiai uždėtus ant krėslo porankių. Dingtelėjo kvaila mintis, kad niekada nemačiau jo vilkinčio paprastais drabužiais.

Tada mane užgriuvo realybė. Štai kaip tai baigėsi? Be kovos?

Net nė karto neiššovus ar nepakėlus balso? Mano krūtinę draskė begalinio įniršio ir nusivylimo rauda.

– Paimkite jos pistoletą ir apieškokite, ar neturi kitų ginklų, – tyliai sukomandavo Darklingas.

Pajutau išnykstant raminantį savo šaunamojo ginklo svorį, durklą, ištraukiamą iš makšties prie riešo.

– Liepsiu tave paleisti, – tarė jis, kai šie baigė apieškoti, – perspėju, jei tik bent kilstelėsi rankas, Ivanas pribaigs pėdsekį. Parodyk, kad supranti.

21

Nenoromis linktelėjau.

Jis iškėlė pirštą, ir mane laikantys vyrai atsitraukė. Susverdėjau ir sustingau viduryje kambario, sugniaužusi kumščius.

Galėčiau savo galia perkirsti Darklingą į dvi dalis. Galėčiau visą šį dievo pamirštą pastatą perskelti per pusę. Bet Ivanas suspėtų perpjauti Malui gerklę.

– Kaip mus radai? – paklausiau gergždžiančiu balsu.

– Paliekat labai brangų pėdsaką, – atsakė jis ir tingiai metė kažką ant stalo.

Daiktelis dzingtelėjo prie praustuvo. Atpažinau vieną iš tų auksinių smeigtukų, kuriuos prieš daugelį savaičių Ženia įpynė man į plaukus. Mokėjome jais už kelionę laivu per Tikrąją jūrą, už vežimą, kuriuo važiavom į Koftoną, už mūsų apgailėtiną, ne visai be erkių lovą.

Darklingas pakilo, ir per kambarį nuvilnijo keistas virpulys.

Tarsi visi grišos būtų įkvėpę ir sulaikę alsavimą, kažko laukdami.

Jaučiau nuo jų sklindančią baimę, todėl ir mane nusmelkė nerimas. Darklingo pavaldiniai visada žvelgė į jį su baime ir pagarba, bet čia buvo kažkas kita. Net Ivanas atrodė šiek tiek susijaudinęs.

Darklingas žengė į šviesą ir jo veide išvydau vos pastebimus randus. Juos išgydė korporalkas, bet pėdsakai vis dar buvo matomi. Taigi volkros paliko ženklą. „Gerai“, – piktdžiugiškai pamaniau. Tai buvo menka paguoda, bet jis bent jau nebeatrodė toks tobulas, kaip anksčiau.

Jis stabtelėjo, tyrinėdamas mane.

– Koks gyvenimas slapstantis, Alina? Atrodai ne per geriausiai.

– Tu irgi, – atšoviau.

Pastebėjau ne tik randus. Darklingą gaubė nuovargis, panėšėjantis į elegantišką apsiaustą, jis neįstengė to nuslėpti. Po akimis 22

pasirodė vos pastebimi ratilai, o aštrūs skruostikauliai dar labiau išsišovė.

– Nedidelė kaina, – atsakė jis, šyptelėjęs puse lūpų.

Man per nugarą perbėgo šaltukas. „Už ką?“ Darklingas ištiesė ranką, ir man prireikė sutelkti visą valią, kad neloštelėčiau atgal, bet jis tik paėmė vieną šaliko galą. Švelniai truktelėjo, o šiurkštus vilnonis mezginys nuslydo man nuo kaklo ir nukrito ant grindų.

– Vėl apsimetinėji menkesne nei esi. Apgaulė tau nedera.

Nusmelkė nemalonus jausmas. Argi ne tą patį pagalvojau vos prieš kelias minutes?

– Ačiū už rūpestį, – sumurmėjau.

Darklingas perbraukė pirštu per antkaklį.

– Jis tiek pat mano, kiek ir tavo, Alina.

Nubloškiau jo ranką šalin, o grišos neramiai sujudo.

– Tada nederėjo jo dėti man ant kaklo, – atkirtau. – Ko nori?

Aišku, aš jau žinojau. Jis norėjo visko: Ravkos, pasaulio, kanjono galios. Atsakymas neturėjo reikšmės. Tiesiog privalėjau kalbomis nukreipti Darklingo dėmesį. Supratau, kad ši akimirka gali ateiti, ir pasiruošiau. Nesileisiu dar kartą jo pagrobiama. Žvilgtelėjau į Malą tikėdamasi, kad jis suprato, ką ketinu daryti.

– Noriu tau padėkoti, – tarė Darklingas. Šito tai nesitikėjau.

– Padėkoti man?

– Už dovaną.

Mečiau žvilgsnį į randus ant jo išblyškusio skruosto.

– Ne, – vos šyptelėjo, – ne už tai. Bet jie geras priminimas.

– Už ką? – paklausiau, susidomėjusi prieš savo valią.

Darklingo žvilgsnis buvo akmeninis.

23

– Kad visus žmones galima apkvailinti. Ne, Alina, dovana, kurią man davei, daug vertingesnė.

Jis nusigręžė. Dar kartą paslapčiomis žvilgtelėjau į Malą.

– Kitaip nei tu, aš suprantu dėkingumą ir noriu jį išreikšti.

Darklingas iškėlė rankas. Per kambarį nusirito tamsa.

– Dabar! – sušukau.

Malas smogė alkūne Ivanui į šoną. Tą pačią akimirką pakėliau rankas ir tvykstelėjusi šviesa apakino mus apsupusius grišas.

Sutelkiau savo galią, aštrinau skaisčios šviesos dalgį. Turėjau tik vieną tikslą. Neketinau palikti Darklingo stovinčio. Įsižiūrėjau į kunkuliuojančią juodumą, bandydama rasti savo taikinį, bet kažkas buvo ne taip.

Daugybę kartų anksčiau mačiau Darklingą naudojantį galią. Šį kartą buvo kitaip. Aplink mano šviesos ratą pynėsi ir šokinėjo šešėliai, sukdamiesi vis greičiau, – besirangantis debesis, kuris spragsėjo ir zvimbė tarsi alkanų vabzdžių spiečius. Stūmiau juos savo galia, bet jie vyniodamiesi ir raitydamiesi brovėsi dar arčiau.

Malas stovėjo greta manęs. Jam kažkaip pavyko pagriebti Ivano peilį.

– Laikykis šalia, – perspėjau.

Verčiau pasinaudosiu proga ir atversiu grindyse skylę, užuot tiesiog bejėgiškai stovėjusi. Susitelkiau ir pajutau savyje virpančią smūgio jėgą. Iškėliau ranką... ir kažkas išėjo iš tamsos. „Čia triukas, – pamaniau, kai padaras priėjo. – Tikriausiai kokia nors iliuzija.“ Tai buvo būtybė, sukurta iš šešėlio, bereikšmiu be jokių bruožų veidu. Atrodė, kad jos kūnas virpa ir liejasi, tada susidaro iš naujo: rankos, kojos, ilgos plaštakos, pasibaigiančios neaiškiomis nagų užuominomis, plati nugara su išsikišusiais sparnais, kurie 24

plakdamiesi ir keisdamiesi skleidėsi lyg juoda dėmė. Būtybė atrodė beveik taip pat kaip volkra, tik pavidalas buvo kiek žmogiškesnis. Be to, ji nebijojo šviesos. Nebijojo manęs. „Čia triukas, – atkakliai tvirtino mano įbaugintas protas. – Tai neįmanoma.“ Tai paneigė viską, ką žinojau apie grišų galią. Mes negalime padaryti medžiagos. Negalime sukurti gyvybės. Bet padaras ėjo link mūsų, o Darklingo grišos ne juokais įsibauginę gūžėsi prie sienos. Štai kas juos taip išgąsdino.

Užgniaužiau siaubą ir vėl sutelkiau savo galią. Mostelėjau ranka ir išlenkiau tviskančią nuožmią šviesos arką. Šviesa perėjo kiaurai per padarą. Akimirką maniau, kad jis, ko gero, tiesiog eis toliau. Tada baisūnas suvirpėjo, žėrėdamas lyg žaibo nušviestas debesis, ir išsisklaidė be pėdsako. Turėjau akimirką atokvėpio, kol Darklingas pakėlė ranką ir jo vietą užėmė kitas monstras, o šį sekė antras ir trečias.

– Štai kokią dovaną iš tavęs gavau, – tarė Darklingas. – Šios dovanos nusipelniau kanjone.

Jo veidas švytėjo galia ir kažkokiu šiurpiu džiaugsmu. Bet aš pastebėjau ir įtampą. Tas pasirodymas jam daug atsiėjo.

Padarams sėlinant artyn, mudu su Malu traukėmės link durų.

Staiga vienas iš jų stebėtinai greitai šoko į priekį. Malas rėžė peiliu. Padaras stabtelėjo, kiek suvirpėjo, paskui griebė jį ir lyg lėlę nusviedė į šalį. Tai buvo ne iliuzija.

– Malai! – sušukau. Švystelėjau smūgį ir padaras sudegė, bet po kelių akimirkų kitas monstras šoko prie manęs. Jis mane sugriebė, ir kūną nupurtė pasibjaurėjimas. Jo gniaužtai buvo lyg daugybė vabzdžių, ropojančių ant rankų.

25

Padaras pakėlė mane ir tada supratau, kaip klydau. Jis turėjo nasrus, žiojinčią iškreiptą kiaurymę, kuri prasivėrė dar plačiau, vieną po kitos atidengdama dantų eiles. Pajutau visus tuos dantis, kai monstras įsikirto giliai man į petį.

Skausmas buvo su niekuo nepalyginamas. Jis nuolat stiprėjo ir plėšė mane, raižydamas kaulus. Tarsi iš tolo girdėjau šaukiantį Malą. Girdėjau savo pačios riksmą.

Padaras paleido mane. Suglebusi nukritau ant grindų. Gulėjau ant nugaros, o skausmas nesibaigiančiomis bangomis vilnijo per kūną. Mačiau nuo drėgmės dėmėtas lubas, virš savęs grėsmingai dunksantį padarą iš šešėlių, išblyškusį palinkusio Malo veidą. Mačiau jo lūpas, tariančias mano vardą, bet nebegirdėjau.

Sąmonė geso.

Paskutinis dalykas, kurį išgirdau, buvo Darklingo balsas, toks aiškus, tarsi jis būtų atsigulęs šalia manęs, priglaudęs lūpas prie ausies ir sušnabždėjęs taip, kad tik aš galėčiau išgirsti: „Ačiū.“

26