51
52
3
K
Fetas itą rytą nusprendėme išeiti anksčiau. Naktį temperatūra nu-
krito, džiunglėse pasidarė vėsiau, padvelkė gaiviais kvapais. Išsitiesiau ir giliai įkvėpiau pikantiško ir saldaus bosvelijos9 aromato. Po pusryčių Kišanas patraukė į džiungles persirengti Dieviškosios skraistės sukurtais naujais drabužiais. Paėmęs ilgą pagalį, Renas pažarstė lauže atšalusius juodus pelenus. Nenorėdama trukdyti, atsistojau atokiau. Nauja mūsų „draugystės forma“ atrodė keistai. Aš visiškai nenutuokiau, kaip su juo bendrauti. Panašiai, kaip pačioje mūsų pažinties pradžioje. Norėjau, kad jis būtų panašus į mano Reną. Daugeliu atvejų jis toks ir buvo. Bet kaip jis, praradęs dalį atminties, galėjo būti tas pats asmuo? Renas buvo toks pat žavingas, malonus ir mielas. Jam patiko tie patys dalykai, tik trūko pasitikėjimo savimi. Kišanas visada būdavo pasekėjas, o Renas – lyderis, bet dabar jie pasikeitė vaid menimis. Kišanas jautėsi užtikrintai ir ėjo vienu keliu. Renas pasiliko už nugaros, tarsi šiame gyvenime jam būtų nelikę vietos. Bosvelija – burserinių šeimos medžių gentis, paplitusi Afrikoje, Arabijoje, Indijoje, iš kurio sakų gaminami smilkalai (red. koment.). 9
53
Atrodė, kad dabartinis Renas nežino, kas jis toks ir kaip jam gyventi šiame pasaulyje. Man buvo keista, kad dingo jo bendrumo jausmas. Jis nebenorėjo rašyti eilių. Retai grodavo gitara. Skaitė tik tuomet, kai mudu su ponu Kadamu paragindavome. Renas buvo praradęs save, savo įsitikinimus. Priimant sprendimus, jam niekas nerūpėjo ir jis laimingas darydavo bet ką ar eidavo bet kur, kur norėjo Kišanas. Apsilankymas pas Fetą jam buvo tiesiog pasivaikščiojimas po džiungles, o ne galimybė susigrąžinti atmintį ar panaikinti prakeiksmą. Renas nesipriešino, bet ir nėmaž nerodė pastangų. Skaudu pripažinti, kad, praradęs mane, jis stulbinamai pasikeitė. Nerimavau dėl jo. Palinkau arčiau ir nusišypsojau. – Ar nepersirengsi? Vėl keliausime visą dieną. Renas numetė pagalį į laužą ir pažvelgė į mane. – Nepersirengsiu. – Gerai, bet basas toli nenueisi. Džiunglėse gausu aštrių ak menų ir dygių augalų. Jis priėjo prie kuprinės, ištraukė tūtelę kremo nuo saulės ir padavė man. – Pasitepk veidą ir rankas. Tavo oda nuo saulės rausta. Klusniai ėmiau tepti kremu rankas ir nustebau, kai išgirdau jį sakant: – Manau, kad šiandien būsiu tigras. – Tikrai? Kodėl taip nusprendei? Ak! Turbūt dėl to, kad einant neskaudėtų pėdų. Suprantu. Tavo vietoj ir aš taip pasielgčiau. – Tai ne dėl kelionės. – Ne? Tuomet kodėl? Tą akimirką iš džiunglių išniro Kišanas, glotniai atgal sušukuotais plaukais. Renas žengė žingsnį artyn, lyg norėdamas kažką pasakyti, o aš tiesiog sustingau... 54
– Taip nesąžininga! Tu išsimaudei? – paklausiau, neslėpdama pavydo. – Netoliese yra nedidelis upokšnis. Nesijaudink. Galėsi išsimaudyti, kai ateisime pas Fetą. Pasitepiau kremu nosį ir viltingai nusišypsojau. – Gerai. Tada esu pasiruošusi. Keliaujam, Luisai ir Klarkai10. Atsisukau į Reną, kuris jau buvo pasivertęs tigru ir stebėjo mus. Kišanas kilstelėjo antakį ir, neatitraukdamas žvilgsnio nuo brolio, pakrutino smakrą. – Kas nors ne taip? – paklausiau jo. Kišanas šypsodamasis atsisuko ir pasiūlė ranką. – Visiškai nieko. Padaviau jam ranką ir mes pajudėjome. Po kelių akimirkų kita ranka pajutau Reno kailį. Šmėstelėjo mintis, kad Renui galbūt patogiau būti tigru, kaip kažkada Kišanui. Sunerimusi prikandau lūpą ir paglosčiau Reno kailį. Tada pasistengiau nuvyti šią mintį ir ėmiau pasakoti Kišanui viską, ką žinau apie smilkalus. Ėjome visą rytą, o apie vidurdienį sustojome pailsėti ir pavalgyti. Popietę oras buvo įkaitęs, tad likome pogulio, o pailsėję žingsniavome dar porą valandų, kol pagaliau priėjome laukymę, kurioje gyveno Fetas. Šamanas darbavosi sode. Jis klūpomis rovė piktžoles ir kalbėjosi su savo kruopščiai prižiūrėtais augalais. Nespėjusi pasisveikinti, išgirdau jį šūktelint: – Labas, Kal-si. Kaip džiugu vėl tave matyti! Kišanas perlipo per akmeninę Feto tvorą, tada atsargiai perkėlė mane. Renas lengvai peršoko paskui mus. 10 Garsūs tyrinėtojai Luisas Meriveteris (Lewis Meriwether) ir Viljamas Klarkas (William Clark), žinomi kaip 1804–1806 m. Levio ir Klarko ekspedicijos, kurioje dalyvavo 33 žmonės, į JAV organizatoriai ir dalyviai (red. koment.).
55
Aš pasileidau tekina per sodą. – Sveiki, Fetai! Man taip pat malonu su jumis susitikti! Fetas įdėmiai pažvelgė į mane pro salotų lysvę ir džiaugsmingai suklegėjo: – Ak! Mano gėlelė auga užsigrūdinusi ir stipri. Tada atsistojo, nusivalė dulkėtas rankas ir apsikabino. Į orą pakilo dulkių debesėlis. Jis pasitaisė savo apdarą ir nupurtė žemes. Ten, kur jis neseniai klūpojo, pažiro trąšios žemės grumsteliai. Fetas buvo bemaž mano ūgio, tačiau kuprotas, tikriausiai nuo senatvės, todėl atrodė žemesnis. Mačiau vos šviečiančią plikę, juosiamą nepaklusnių pilkų plaukų, primenančių šiurkštų paukščių lizdą. Jis pažvelgė į Kišano batus, tada lėtai keldamas galvą tiriančiomis akimis pervėrė jį visą ir sustojo, pasiekus veidą. – Šalia tavęs įspūdingo ūgio vyras. Jis žengė žingsnį prie Kišano, uždėjo rankas ant pečių ir, pakėlęs galvą, įdėmiai įsistebeilijo į auksines akis. Kišanas kantriai atlaikė kruopščią Feto apžiūrą. – Taip, matau. Gilios akys. Jose daug spalvų. Daugelio tėvas. Fetas apsisuko ir nuėjo susirinkti sodo įrankių, o aš nustebusi pažvelgiau į Kišaną ir tyliai pakartojau: – Daugelio tėvas? Kišanas nepatogiai pasimuistė. Jo kaklą išpylė prakaito lašeliai, o aš bakstelėjau jam alkūne ir sušnabždėjau: – Ką jis turėjo galvoje, tai sakydamas? – Nežinau, Kelse. Aš pirmą kartą jį matau. Gal jis kuoktelėjęs, – nervingai atsiliepė Kišanas, tarsi bandydamas kažką nuslėpti. Aš nepasidaviau. – Ką? Ką tai reiškia? Palauk valandėlę. Tu dar netapai tėvu, ar ne? Ar tu su Jesubaja... 56
– Ne! – Hm! Niekada nebuvai toks sutrikęs. Kažko man nesakai. Na, tiek jau to. Anksčiau ar vėliau viską iššniukštinėsiu. Aš landi kaip žebenkštis. Jis pasilenkė ir sušnabždėjo man į ausį: – Aš valgau žebenkštis pusryčiams. Aš taip pat jam sukuždėjau: – Esu labai gudri. Tu net nesuuosi. Jis urgztelėjo atsakydamas. Fetas monotoniškai suskandavo: – Kvailutė, kvailutė, tinginė saulutė, – tada džiaugsmingai niūniuodamas nuėjo į savo trobelę. – Eime, eime, Kal-si, – šūktelėjo iš tarpdurio. – Metas pasišnekėti. Renas pavirto į žmogų ir švelniai palietė mano ranką, bet išsyk atsitraukė. – Fetas nekuoktelėjęs, – pasakė jis Kišanui ir, atsisukęs į mane, nusišypsojo. – „Geriau protingas kvailys, negu kvailas gudruolis11“. Nusišypsojau jam ir atsakiau afrikiečių patarle: – Kai kvailys šneka, protingi žmonės klauso. Renas galantiškai nusilenkė. – Eime? Kišanas suurzgė ir stumtelėjo Reną. – Damoms pirmenybė. Tik po tavęs, Kelse. Kišanas palietė mano nugarą ir nestipriai stumtelėjo vidun, neskubėdamas atitraukti rankos. Man pasirodė, kad jis bando kažką įrodyti. Atsisukau į Reną. Jis geraširdiškai nusišypsojo, įėjo į trobelę ir atsisėdo ant lovos. Citata iš Viljamo Šekspyro komedijos Dvyliktoji naktis. Vertė A. Miškinis (vert. koment.). 11
57
Fetas sukiojosi virtuvėje ruošdamas maistą. Bandžiau jam pasakyti, kad nereikia vargti, bet jis nesiklausė. Netrukus išdėliojo ant stalo didžiules lėkštes, kupinas aromatingų pakepintų daržovių ir tešloje skrudintų baklažanų gabaliukų. Kišanas pirmiausiai prikrovė lėkštę man, o paskui įsidėjo sau. Nunešiau savo lėkštę Renui, kuris paėmė ją, valiūkiškai nusišypsojo ir mirktelėjo. Grįždama prie stalo suklupau, nes jaučiau įbestas jo akis. Renas sėdėjo ant lovos ir valgydamas spoksojo į mane. Kišanas jau buvo pridėjęs man kitą lėkštę ir piktai dėbsojo į Reną. Padėkojau jam, tada Fetui, bet jis tik mostelėjo ranka. – Fetas žino tu ateini, Kal-si, – jis palietė nosį ir mirktelėjo. – Švelnus paukščių balsas pasiekti Feto ausį. Pasakė, netrukus pasirodys tigrai. Nusijuokiau. – Iš kur sužinojote, kad tai du tigrai? – Paukščiai mato daug. Paukščiai žino daug dalykų. Sako, du tigrai įsimylėti. Tiktai viena mergaitė. – Jis garsiai nusijuokė ir tada laimingas paplekšnojo man per skruostą. – Gražutė gėlelė sužavi daugelį. Iš pradžių mažytis pumpuras. Dabar jis skleidžiasi, pusiau žiedas. Paskui apvalus pumpuras virsta gėle. Tada tobulas žiedas ir gėlės gyvenimas išpildytas. Paglosčiau jo rudą, suvytusią ranką ir nusijuokiau. – Fetai, ar neprieštarausite, jei po vakarienės nusimaudysiu? Jaučiuosi lipni, purvina ir pavargusi. – Taip, taip. Fetas pakalbėti su tigrais. Suploviau indus ir tyliai nusijuokiau, pamačiusi, kaip Fetas pagrūmojo pirštu Kišanui tiesiai prieš nosį ir griežtai parodė į du58
ris. Renas šyptelėjo man pro petį ir nusekė paskui Fetą į lauką. Nusišypsojau išgirdusi, kaip jis liepė jiems išnešti piktžoles iš daržo. Kišanas buvo labai malonus ir virtuviniu siurbliu pripumpavo tiek vandens, kad jo užtektų man išsimaudyti. Nusivilkau purvinus rūbus ir paprašiau Dieviškosios skraistės, kad pagamintų naujus. Murktelėjau į kubilą su vandeniu. Šveisdama kūną gabalėliu Feto naminio alyvų muilo, klausiausi, kaip jis barė brolius. Jo balsas buvo griežtas, lyg skaitant paskaitą. Fetas atrodė susierzinęs: – Judu privalote rūpintis trapia gėlele! Gležni ir dailūs žiedlapiai pažeisti lengvai nubyra. Sugadinti ir sužaloti. Sodas ne vieta pokštams! Netinkama priežiūra sunaikins gėlelę. Nulaužk stiebą, gėlė mirs. Žiedai turi džiuginti. Meilė yra priežiūra, ne skynimas. Švaistyti jėgas prieš derlių, reiškia viską prarasti. Prisiminkite. Nebeklausiau jo ir mėgavausi maudynėmis, galvodama, kad kvapnus vanduo kur kas geriau už pieno vonią. Paskui prisiminiau, ką apie vonią sakė Kišanas, ir smarkiai nuraudau. Feto balsas girdėjosi pro sienas. Jis tikrai davė pylos vaikinams dėl savo sodo gėlių. Keista. Nepastebėjau jokių gėlių. Pagalvojau ir murktelėjau giliau. Gerai atmirkusi, paprašiau Skraistės nuausti porą minkštų, purių rankšluosčių. Vienu apsukau savo drėgnus plaukus, o į kitą susivyniojau pati. Išlipau iš kubilo ant ką tik nupinto bambukinio kilimėlio ir apsivilkau patogią plonytę pižamą. Ant marškinėlių buvo parašyta: MYLIU TIGRUS
Kelnių apačioje buvo išausti snūduriuojantys juodasis ir baltasis tigrai. Susiraukiau. 59
Neprisimenu, kad būčiau prašiusi Skraistės tokios pižamos, bet kai ji audė, turbūt galvojau apie tigrus. Paprašiau Skraistės panaikinti piešinius, ir audinys sumirguliavo. Baltas ir juodas gijas pakeitė žydra spalva, kad derėtų su marškinėliais. Dar paprašiau mėlynų kašmyro kojinių. Apsimoviau jas ir atsidusau iš malonumo. Kai vyrai grįžo vidun, aš sėdėjau ant lovos apsikabinusi pagalvę ir skaičiau. Šlapius plaukus buvau susipynusi į ilgą kasą. Buvo tamsu, taigi įžiebiau lempą ir užsinorėjau Auksinio vaisiaus pagaminto užkandžio. Renas ir Kišanas paskubom žvilgtelėjo į akis, nežymiai šyptelėjo ir pasuko prie stalo. Rūgščiomis minomis, jie buvo panašūs ir berniūkščius, kuriuos ką tik išbarė jų senelis. Sėdėjau ant lovos, kad Renui nekiltų nepatogumų. Pagaliau į vidų įbruzdėjo Fetas ir pakabino ant kablio šiaudinę skrybėlę. – Ak! Kal-si. Švari? Jautiesi atsigaivinusi ir atsigavusi? – Taip. Šimtą kartų geriau. Ačiū. Pagaminau jums Šangrilos užkandį. Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo šalia vaikinų. Paruošiau Šangrilos arbatos vakarėlio skanėstų: vyšnių žiedlapių arbatos su medumi, sviestinių pyragaičių su persikais, trapios tešlos pyragėlių su cinamonu, grybų ir užtepėlę su gilių sviestu, sūrio traškučių, lietinių su uogomis ir grietinės padažu ir saldžių sausainėlių su mėlynių uogiene, kokių buvo patiekusios fėjos. Fetas susižavėjęs patrynė rankas ir pliaukštelėjo Kišanui, o šis mikliai čiupo pyragaitį su persikais. Šamanas prisikrovė lėkštę ir mėgavosi pikantiškais užkandžiais. Pakėlęs galvą nusišypsojo, parodydamas švarplę. – Ak! Fetas ilgai nebūti Šangriloje. Ten puikus maistas. – Ar nori dar, Kelse? Sakyk, kol nevėlu, – pasiteiravo Kišanas. 60
– Ne, ačiū. Aš soti. Ar jūs buvote Šangriloje, Fetai? – Taip taip. Prieš daug metų. Prieš daugelį metų, – nusijuokė. Tiesą sakant, nenustebau. Užverčiau knygą ir pasislinkau arčiau lovos krašto. – Taigi, Fetai, norėjote su mumis pasikalbėti? Ar galite padėti Renui? Reno ryškios akys nukrypo į mane. Jis susimąstęs spoksojo, Kišanas lėtai plėšė lietinį į gabalėlius. Fetas nusivalė cukruotus pirštus. – Fetas ilgai apie tai mąstyti. Galbūt sutvarkyti, o gal ir ne. Rytoj geriausias laikas pažvelgti į tigro akis. – Pažvelgti į akis? Kodėl? – Akys yra stiklas. Ne veidrodis. Viduje akies dūzgia kaip bitė. Oda yra kūnas. Tai nesvarbu. – Jis suėmė pirštais savo šiurkščius plaukus: – Plaukai yra niekas, – nusišypsojo pasakęs. – Dantys ir liežuvis. Nėra dūzgimo. Žodžiai nėra dūzgimo. Tik akys pasako. Sumirksėjau. – Ar norite pasakyti, kad akys yra sielos langai? Laimingas Fetas nusijuokė. – Ak! Labai gerai, Kal-si. Protinga mergaitė! Jis plojo delnu į stalą ir mostelėjo į vaikinus. – Sakau jums, jauni vyrai. Mano Kal-si labai protinga. Vos sutramdžiau juoką matydama, kaip Renas ir Kišanas linksi galvomis, lyg išbarti mokinukai. – Gerai, vadinasi rytoj atliksite apžiūrą, – tęsiau. – Mes atnešėme Durgos ginklus. Norėjote juos pamatyti? Fetas atsistojo, pristūmė savo kėdę ir sumojavo rankomis. – Ne, ne. Rytoj yra metas ginklams. Dovanos šį vakarą. Gerai. Dovanos gra-žuo-lei deivei. 61
– Ak! Norite dovanų? Gerai, – pasirausiau savo kuprinėje. – Bus sunku su jomis skirtis. Jos labai praverčia. Turint Vaisių, nereikia neštis maisto atsargų ir taupyti, kol keliaujame džiunglėmis. Bet mums tai nepriklauso. Jos skirtos Durgai. Ištraukiau iš kuprinės Auksinį vaisių ir Dieviškąją skraistę, atsargiai padėjau juos ant stalo ir skubiai grįžau prie lovos, pamačiusi, kad Renas nepatogiai pasimuistė. Fetas paėmė į rankas Auksinį vaisių, kuris suspindo blausioje trobelės šviesoje. – Puiki dovana. Ama sunahara.12 Jis paglostė Vaisių ir tyliai kažką pasakė, o šis dar labiau sušvito. Tada pasisuko prie Skraistės, švelniai palietė pirštais vaivorykštės spalvų audinį ir tarė: – Dupatta pavirta.13 Skraistės gijos pradėjo vinguriuoti tarp Feto pirštų, tarsi šie būtų apmatai. Skraistė pati prigludo prie jo rankos, kol jis meiliai kalbėjo ir glostė ją, o spalvos mainėsi vis greičiau ir greičiau. Skraistė žaižaravo ir spragsėjo kaip mažytė nova14, ir tapo akinamai balta. Jis kalbėjo su Skraiste kaip ir su Vaisiumi – murmėdamas žodžius ir caksėdamas liežuviu. Paskui Skraistė lėtai atsivyniojo nuo rankos įgydama įprastą savo pavidalą. Baltame fone vėl ėmė rastis oranžinės, geltonos ir raudonos spalvų deriniai, primenantys tviskančias žuvis žydrame vandenyne. Spalvos intensyviai maišėsi, kol balta išnyko ir liko aukso ir oranžinis atspalviai. Man pasirodė, kad Feto rankose audinys virpėjo ir dūzgė iš malonumo. Ama sunahara – Auksinis (hind.). Dupatta pavirta – Dieviškoji skraistė (hind.). 14 Kintamoji žvaigždė, kurios šviesis per trumpą laiką padidėja nuo tūkstančių iki milijonų kartų, o paskui laipsniškai atsistato (vert. koment.). 12 13
62
– Ak, juk Fetas taip ilgai laukė dovanų. Labai, labai gerai Kalsi. Dovana gerai tau. Duodi dvi dovanas, gauni dvi dovanas. Jis paėmė Auksinį vaisių ir įdavė Renui. Tada pakėlė Skraistę ir padavė ją Kišanui. Skraistė iš karto pasikeitė, tapdama tamsiai žalia. Fetas pažiūrėjo į Skraistę, o tada įdėmiai pažvelgė į Kišaną. Vaikinas nuraudo ir, perlenkęs Skraistę pusiau, padėjo ant stalo priešais save. Šamanas garsiai atsikosėjo. – Fetas įteikia jums antrą kartą. Padėti, palengvinti jums. – Norite pasakyti, kad galime juos pasilikti? – paklausiau. – Taip. Dabar Fetas dovanas siūlyti jums. Jis atsistojo ir pasiėmė saują žolelių ir kelis stiklainius su kažkokiu skysčiu. Žoleles susmulkino, įdėjo į puodelį kiekvienos po šaukštą, įlašino po kelis lašus iš skirtingų stiklainių ir užpylė verdančiu vandeniu. Tada lėtai išmaišė ir įbėrė keletą baltų granulių. Nemačiau gerai, ką jis darė, bet man buvo smalsu. – Fetai, ar tai cukrus? Jis atsisuko į mane ir šyptelėjo. – Saldu kaip cukrus. Gerti kartu, cukrus geriau. Jis nusikvatojo ir maišė toliau. Tada pradėjo murmėti ir dainuoti „vaistai karčiau, cukrus geriau“. Patenkintas rezultatu, Fetas greitai padavė puodelį Kišanui, kuris suglumęs perdavė jį Renui. Fetas caktelėjo liežuviu: – Ne, ne. Tai juodajam tigrui. Tau. – Man? Man nereikia jokių vaistų. Tik Renas turi problemą. – Fetas žino visas problemas. Tau šis gėrimas. Kišanas pakėlė puodelį, pauostė ir susiraukė. – Kas man bus? 63
– Nieko ir viskas, – Fetas nusijuokė. – Duos tau, ko labiausiai trokšti gyvenime, bet apsaugos nuo to, be ko gali apsieiti. Renas įdėmiai stebėjo Fetą. Nėmaž nesupratau, ką reiškė Feto žodžiai. Kišanas paėmė puodelį, bet vis dar dvejojo. – Ar turiu išgerti? Fetas mostelėjo ranka ir patraukė pečiais. – Tau rinktis. Pasirinkimas visada yra – gerti ar negerti. Valgyti, nevalgyti. Mylėti, nemylėti. – Jis iškėlė į viršų pirštą. – Bet tavo pasirinkimas pakeis daug. Kišanas žvilgtelėjo į puodelį, pateliuškavo skystį ir pažiūrėjo į mane. Tada prisimerkė, pakėlė puodelį prie lūpų ir išgėrė iki dugno. Fetas patenkintas linktelėjo. – Viena dovana, kitą dovaną duoti dabar. – Tai buvo dovana? – paklausiau. – Taip. Du ir du. – Bet atidavėte Vaisių ir Skraistę. Duosite mums dvi dovanas? Jis linktelėjo galva. – Jeigu šis gėrimas buvo dovana Kišanui, bent pasakykite, kas tai? – paklausė Renas. Fetas atsilošė kėdėje ir keista mina ištarė: – Soma. Kišanas pradėjo stipriai kosėti, o Renas sustingo. – Kas yra soma? – paklausiau. Renas atsisuko į mane. – Soma yra indiška ambrozijos versija. Tai dievų gėrimas. Šiais laikais vartojamas kaip haliucinogenas. – Ak! 64
Fetas negarsiai pasakė: – Mano soma ne sapnas. – Vadinasi, jis taps dievu? – paklausiau Feto. Broliai spoksojo į Fetą. Jis gūžtelėjo pečiais. – Fetas nežinoti visko, tik kai kuriuos dalykus. Dabar kita dovana. Jis paėmė iš lentynos stiklainį, kuriame buvo tąsus, skaidrus rožinis skystis. – Tu, baltasis tigre, sėsk čia. Jis parodė Renui vietą vidury kambario ir atlošė jo galvą. Tada pasėmė pilną delną rožinio želė ir ėmė trinti Reno plaukus. Renas pašoko. – Ne! Ne! Sėsk, tigre! Renas atsisėdo, o Fetas niūniuodamas pasėmė dar vieną saują ir ištepė Reno pakaušį. Netrukus visa galva buvo ištepta lipnia mase, ir Fetas pradėjo masažuoti kaip įgudęs kirpėjas. Kišanas atsilošė kėdėje ir ironiškai šypsodamasis stebėjo procesą. Renas buvo suirzęs. Neišlaikiusi sukikenau, o jis dar labiau susiraukė. – Ir kaip tai turėtų veikti? – atsargiai pasiteiravo Renas. Fetas nieko neatsakė. Jis sklaidė Reno plaukus lyg beždžionėlė, ieškanti blusų. Reno plaukai buvo pilni rožinių gumulėlių. Pagaliau Fetas pranešė, kad baigė darbą. – Dabar metas miegoti. – Tikitės, kad sugebėsiu užmigti? – Taip. Visą naktį miegoti. Atsakymas būti ryte. – Puiku. Kišanas garsiai nusijuokė. Fetas nuėjo prie kriauklės nusiprausti rankų. Renas pašnairavo labai paniuręs. Jis buvo pana65
šus į šlapią, muiluotą šunytį, kuris sėdi kubile ir niūriai spokso į jį maudantį šeimininką. Tramdydama juoką paprašiau Skraistės rankšluosčio. Jis sėdėjo sukryžiavęs rankas, rūsčia veido išraiška. Priėjau prie jo su rankšluosčiu, o tuo tarpu didžiulis tąsus gniutulas šleptelėjo jam ant nosies ir nuslydo skruostu. – Leisk, padėsiu. Pasistengsiu neliesti tavęs. Jis linktelėjo, ir jo skruostu nušliuožė dar vienas gumulėlis. Pasiėmiau šukas ir sušukavau plaukus atgal nuo veido, nubraukdama į rankšluostį gličios masės perteklių. Paprašiau Skraistės dar vieno rankšluosčio ir sudrėkinau jį. Nuvaliau Reno sprandą ir ausis, paskui veidą, braukdama nuo kaktos plaukų link, nušluosčiau nosį ir skruostus. Buvau švelni, bet kruopšti. Valydama skruostą, netyčia nykščiu brūkštelėjau per odą. Kažkas manyje įsižiebė. Užliejo švelnios emocijos. Ranka sudrebėjo ir aš sustingau. Kambaryje įsivyravo tyla. Pasidarė sunku kvėpuoti, o širdis ėmė tankiai plakti. Pajutau, kaip jis suėmė mano riešą, tuomet aš iš lėto pažvelgiau į jį. Renas stebeilijo į mane, meiliai šypsodamasis. Sutrikau, o jis tyliai padėkojo: – Ačiū tau. Staiga atitraukiau rankšluostį, o jis paleido mano riešą. Pamačiau, kaip Renas ėmė trinti nykščiu savo pirštus. Kiek laiko aš vėpsojau į jį kaip kvailė? Veikiausiai jam siaubingai degino pirštus. Aš greitai nudelbiau akis ir atsitraukiau. Dabar visi sužiuro į mane. Atsukau nugarą ir pasiklojau lovą. Atsigręžiau jau susitvardžiusi. Linksmai nusišypsojau. – Fetas teisus. Metas miegoti. Fetas suplojo rankomis. – Kal-si namie. Tigrai lauke. Fetas, – jis šyptelėjo, – su Skraiste. 66
Jis džiaugsmingai susijuokė ir paprašė sau gražios palapinės. Tada atidarė trobelės duris ir ėmė laukti, kol tigrai išeis. – Labanakt, Kelse, – tarė Kišanas, paliesdamas mano skruostą, ir nėrė laukan. Renas nusekė iš paskos, bet stabtelėjo ties slenksčiu ir apdovanojo mane kojas pakertančia šypsena. Viltis ir skausmas nutvilkė mano širdį. Jis šelmiškai linktelėjo ir išėjo. Girdėjau, kaip Fetas tyliai kažką abiem nurodinėjo, kol jie ruošėsi nakvynei. Kitą rytą pakirdau nuo Feto niūniavimo virtuvėje. – Kal-si! Nubudo. Valgyk! Mažytis staliukas jau buvo padengtas. Prisėdau prie Feto, įsidėjau vaisių salotų ir kažko panašaus į kaimišką sūrį. – Kur vaikinai? – Tigrai praustis prie upės. – Oho... Valgėme tylėdami. Fetas atidžiai nužvelgė mane ir švelniai suėmė mano ranką. Tuomet pakėlė ją ir ėmė braukti pirštu per odą. Kai palietė tą vietą, kur buvo chna dažais nupiešęs įvairius raštus mano pirmojo apsilankymo metu, žybtelėjo raudona spalva ir vėl užgeso. – Hm. Ak. Hm. Tada paėmė obuolio griežinėlį, atsikando ir gardžiavosi pasičepsėdamas, neatitraukdamas akių nuo mano rankos. – Ak, Kal-si, tavo akys matyti daug dalykų, keliauti ilgai po įvairias vietoves. – Taip. Jis įdėmiai stebeilijo man į akis.
67
– Ar stengiatės pamatyti mano sielą? – Aha! Kal-si nepaprastai liūdna. Kokia žala? – Kokia žala padaryta man? – abejingai nusijuokiau. – Daugiausia emocinė. Myliu Reną, o jis manęs neprisimena. Kišanas myli mane, o aš nežinau, kaip man elgtis. Kitaip tariant, tai bjaurus meilės trikampis, kuriame visi nelaimingi. Visi liūdni, išskyrus Reną, kuris neprisimena, ar jis laimingas, ar ne. Gal galite ką patarti? Fetas susimąstė. – Meilė panaši į vandenį. Vanduo mus supa visur. Ledas, upė, debesis, lietus, vandenynas. Vienas didelis, kitas mažas. Vieni tinka gerti, kiti per sūrūs. Bet visi naudingi žemei. Visais laikais būti nenutrūkstamas ratas. Vanduo turi išlikti. Moteris kaip žemė; reikia panerti. Vanduo su žeme veikia vienas kitą, auga. Žemė pakeičia upę, padaro naują vagą. Ežeras žino, kaip išlaikyti vandenį, kaip visą sutalpinti. Ledinis vanduo yra šaltesnis; pajudina žemę. Lietus daro purvą. Vandenynas išplauna smėlį. Visada du: žemė ir vanduo. Reikalingi vienas kitam. Tampa vienu drauge. Tau reikės pasirinkti. Greitai. – O jei nesugebėsiu arba atsisakysiu rinktis? Jeigu mano pasirinkimas bus klaidingas? – Nėra klaidingo pasirinkimo. Tai tavo pasirinkimas. Jis priėjo prie savo lovos ir paėmė dvi pagalves. – Tau patikti apvali pagalvė ar keturkampė? – Nežinau. Jos abi yra pagalvės. – Tau patikti apvali? Pasirink apvalią. Tau patikti keturkampė? Pasirink keturkampę. Nesvarbu. Nori miegoti, imi pagalvę. Tu pasirinkti akmenį? Ne! Pagalvė yra gerai. Kaip ir vanduo. Tu pasirinkti ledą? Upę? Vandenyną? Viskas yra gerai. Pasirinkti vandenyną, pakeisti smėlį. Pasirinkti upę, apsinešti dumblu. Pasirinkti lietų, būti sodo žemė. 68
– Ar norite pasakyti, kad turėčiau pasirinkti tą vaikiną, į kurį noriu būti panaši? Kokį gyvenimo būdą noriu pasirinkti? – Taip. Abu vaikinai padaryti tavo gyvenimą ypatingą. Pasirinkti vandenyną arba upę. Nesvarbu. – Bet... – Nėra bet. Yra. Kal-si pečiai stiprūs. Gali išlaikyti didelę naštą, daug pareigų. Tu kaip žemė. Tavo nugara prisitaikyti, kokį vyrą pasirinkti. – Jei teisingai supratau, sakote, kad Renas ir Kišanas yra it pagalvės akmenų pilname pasaulyje ir kad aš būsiu laiminga su bet kuriuo iš jų? – Ak! Protinga mergaitė! – nusijuokė Fetas. – Tačiau visa bėda... kad vienas iš jų bus nelaimingas. Fetas paglostė mano ranką. – Tu neturėti bėdų. Fetas būti parama tigrams. Po pusvalandžio broliai triukšmingai suvirto į trobelę. Jie abu mandagiai pasisveikino su manimi: Kišanas paspaudė ranką, o Renas linktelėjo. Tyliai paklausiau Kišano: – Ar suveikė? Ar jis prisiminė? Jis papurtė galvą ir grįžo prie stalo, padėdamas Renui ištuštinti lėkštes. Jų plaukai buvo drėgni ir sušukuoti atgal. Renas buvo nusiplovęs visą rožinę masę. Juokais pamaniau, kad arba jis šią masė nuplovė, arba per naktį ji susigėrė jam į smegenis. Kol broliai valgė, mąsčiau apie tai, ką pasakė Fetas. Ar tikrai būčiau laiminga su vienu iš jų? Ar mudu su Renu galėtume vėl įsimylėti? Jeigu taip, kaip mes elgtumėmės fizinio kontakto metu? Ar galėsiu 69
vėl liesti jį, nesukeldama skausmo? Anksčiau niekada negalvodavau apie ateitį su Kišanu, nes buvau visiškai tikra dėl santykių su Renu. Tačiau dabar, kai iš jo atminties dingo prisiminimai apie mudu, aš nežinojau, ar įmanoma susigrąžinti tai, ką praradome. Pastebėjau, kad klausydamasis Feto Kišanas kartkartėmis žvilgčioja į mane. Ar Kišanas teisus? Ar man tikrai lemta netekti Reno? Ar Kišanas yra man likimo skirtasis? O gal, kaip sakė Fetas, aš pati turiu pasirinkti, su kuo noriu būti? Su kuo noriu nugyventi gyvenimą? Bet aš negalėjau įsivaizduoti savęs laimingos, jei vienas iš brolių jausis nelaimingas. Po pusryčių Fetas paprašė parodyti ginklus. Iš kuprinės ištraukiau gadą, čakrą, Fenindrą ir lanką su strėlėmis, o Kišanas sudėjo juos ant stalo. Kiekvieną kartą, kai susiliesdavo mūsų rankos, jis nusišypsodavo. Aš taip pat nusišypsodavau, bet mano džiaugsmas išgaravo vos pastebėjus, kaip nepatenkintas nusisuko Renas. Fetas atidžiai apžiūrėjo ginklus, kiekvieną paduodamas tam, kuriam ginklas ir priklausė, – kuriam jį dovanojo Durga. – Iš kur žinote? – nustebusi paklausiau. – Kaip jūs sužinojote, kad lankas ir strėlės priklauso man, o gada – Renui? – Gyvatė atveria akis. Lyg patvirtindama jo žodžius, Fenindra išsivyniojo, kilstelėjo galvą, išskleidė savo gobtuvą ir įsistebeilijo Fetui į akis. Jis pradėjo dainuoti ir linguoti galva, o auksinė gyvatė – siūbuoti į šonus, tarsi šokdama. Kai Fetas nutilo, ji nuleido galvą ir vėl susirangė. – Ak, Fenindra parodė būti tavo dalis, Kal-si. Tu gera mergina ir rodyti dėmesį jai. Jis pakėlė Fenindrą ir švelniai padavė man. Prisitraukiau arčiau apvalią pagalvę ir paguldžiau gyvatę. Ką? Man patinka apvalios pagalvės? Įdomu, kurį vaikiną simbolizuoja apvali pagalvė. 70
Apžiūrėjęs ginklus, Fetas pareiškė, kad laikas patyrinėti Reno akis. Jis pastatė dvi kėdes vieną priešais kitą ir jiedu atsisėdo. Kišanas įsitaisė šalia manęs ant lovos ir paėmė už rankos. Renas žvilgsniu pervėrė mus abu. Fetas pliaukštelėjo jam per ranką. – Žiūrėk man į akis, tigre! Renas tyliai suurzgė ir atsigręžė į senąjį vienuolį. Fetas žvelgė Renui į akis ir caksėjo liežuviu. Jis sukiojo Reno galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, tarsi reguliuodamas užpakalinio vaizdo veidrodėlį, kol liko patenkintas ir jiedu keletą minučių tarsi suakmenėję spigino vienas kitam į akis. Nervingai prikandau lūpą. Po ilgos, nejaukios pauzės Fetas pašoko nuo kėdės. – Negaliu sutvarkyti. Atsistojau. – Ką turite galvoje? – Tigras smarkiai užsispyręs. Blokuoja mane. – Blokuoja jus? – atsisukau į Reną. – Kodėl tu jį blokuoji? – Nežinau. – Fetai, – paklausiau. – Pasakykit, ką sužinojote? Fetas atsiduso. – Sutvarkyti žaizdas nuo peilio ir narvo. Juodas blogis dingo. Bet atsiminimas užrakintas, reikia rakto, tik baltas tigras jį žino. – Gerai, kad būtų aiškiau, jūs sutvarkėte PTSS, skausmus ir prisiminimus apie kankinimus? Trauma, kurią sukėlė Lokešas, dingo? Ar jis tai prisimena? – Taip. Aš vis dar prisimenu. Jeigu ką, aš vis dar esu čia, – burbtelėjo Renas. – Gerai, bet Fetas sako, kad jis nuvijo juodumą. Ar jautiesi kitaip? 71
Jis susikaupė. – Nežinau. Gal vėliau kas nors paaiškės. Vėl pažiūrėjau į Fetą. – Bet jo atmintis vis dar užblokuota? Ką turėjote galvoje, minėdamas raktą? – Kad tigras trukdyti pats sau. Ne nusikaltimas, ne blogis. Tai tigro galvoje. Tik jis sugebėti sutvarkyti. – Sakote, kad jis pats sąmoningai užblokavo prisiminimus apie mane? Fetas linktelėjo. Nustebusi spoksojau į Reną. Jis, ne mažiau priblokštas, dirstelėjo į Fetą, susiraukė ir, nuleidęs galvą, įsižiūrėjo į savo rankas. Mano akys pritvinko ašarų. Tyliai ištariau: – Kodėl? Kodėl taip elgiesi su manimi? Renas sukando dantis ir įsmeigė žvilgsnį. Jo mėlynos akys buvo ryškios nuo užplūdusių emocijų. Jis pravėrė burną, norėdamas kažką pasakyti... bet neištarė nieko. Puoliau prie durų ir atlapojau jas. Renas atsistojo. – Kelse? Palauk. Papurčiau galvą. – Prašau, nepabėk, – tyliai paprašė. – Neik paskui mane, – mestelėjau ir, apsipylusi ašaromis, sprukau į džiungles.
72