Mažiausiai pusė mūsų pažįstamų žmonių yra introvertai. Jie mieliau klauso, nei šneka, mieliau skaito, nei siaučia vakarėliuose, jie kuria naujoves, tačiau nemėgsta savęs viešinti, mieliau suka galvą vienumoje, nei pasineria į grupės idėjų kūrimo procesą. Nors juos neretai vadiname „tyliais“, kaip tik jiems turėtume būti dėkingi už daugelį nuostabiausių visuomenės laimėjimų. Nemažai didžiausių mūsų idėjų, meno kūrinių, išradimų − ir evoliucijos teorija, ir Van Gogho saulėgrąžos, ir asmeniniai kompiuteriai, atsirado tylių ir intelektualių žmonių, mokančių įsiklausyti į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus, pastangomis. Be introvertų pasaulyje nebūtų: reliatyvumo teorijos, Chopino noktiurnų, Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Piterio Peno, filmo „Šindlerio sąrašas“, Google, Hario Poterio.
