Žinau, kad meluoji by Aukso pieva

Aukso pieva Vilnius / 2012

UDK 159.923.3 Ek27

ISBN 978-609-95125-5-6

Versta iš: Paul Ekman, TELLING LIES. Clues to Deceit in the Marketplace, Politics, and Marriage. 2001.

Pratarmė trečiajam leidimui / 9 Padėka / 11 PIRMAS SKYRIUS

Įvadas / 13 ANTRAS SKYRIUS

Melas, informacijos nutekėjimas ir kiti apgaulės požymiai / 23 T R E ČI A S S K Y R I U S

Kodėl nepasiseka pameluoti / 39 K E T V I R TA S S K Y R I U S

Kaip apgaulę pažinti iš žodžių, balso ar kūno / 71 P E N K TA S S K Y R I U S

Kaip apgaulę pažinti iš veido išraiškos / 109 ŠE Š T A S S K Y R I U S

Klaidų pavojus ir kaip jų išvengti / 143 S E P T I N TA S S K Y R I U S

Poligrafas kaip melo tikrintojas / 167 A ŠT U N T A S S K Y R I U S

Melo patikrinimas / 213

D E V I N TA S S K Y R I U S

Melo ir melagių aiškinimas 1990-aisiais / 247 D E ŠI M T A S S K Y R I U S

Melas viešajame gyvenime / 265 V I E N U O L I K TA S S K Y R I U S

Nauji duomenys apie melą ir melo tikrinimą / 289 Epilogas / 309 Priedas / 314

Skiriu Ervingo Goffmano, gero biÄ?iulio ir kolegos atminimui ir savo Ĺžmonai Mary Annai Mason, kritikei ir artimai draugei

Kai situacija tarsi yra visiškai tokia, kokia atrodo, labai gali būti, kad tai apgaulė; kai, atrodytų, akis bado klasta, didžiausia galimybė, kad nieko apgaulingo čia nėra. Ervingas Goffmanas, Strateginė sąveika Svarbiausias dalykas yra ne moralumas, o išlikimas. Kiekviename lygmenyje nuo grubios maskuotės iki poetinės vizijos kalbos gebėjimas slėpti, klaidingai informuoti, palikti dviprasmybių, kelti hipotezes, pramanyti yra gyvybiškai būtinas žmogiškosios sąmonės pusiausvyrai ir žmogaus raidai visuomenėje... George Steineris, Po Babelio Jeigu tiesa ir melas teturėtų vieną veidą, mūsų padėtis būtų nepalyginamai geresnė. Tada patikėti tereikėtų tuo, kas priešinga melo sakymui. Tačiau tiesos priešybė reiškiasi šimtais tūkstančių pavidalų, ji – it beribis laukas. Michelis de Montaigne, Esė

Dar kartą perskaitęs 1985 metų pirmąjį knygos leidimą, kurį sudarė pirmieji aštuoni skyriai, ir antrą 1992 m. leidimą, papildytą devintu bei dešimtu skyriais, su palengvėjimu atsidusau, nes neradau juose nieko, ką šiandien laikyčiau neteisingu. Vienuoliktame skyriuje, kuriuo papildytas šis, trečiasis, leidimas, yra naujų teorinių įžvalgų, trumpa naujų atradimų apžvalga ir paaiškinimai, kodėl dauguma žmonių, net profesionalų, taip prastai sugeba pažinti melą. Ilgainiui mano skeptiškumas, ar apskritai įmanoma iš elgesio kaip nors pažinti melą, šiek tiek sumažėjo. Pasitikėjimo suteikė ir visas mūsų atliekamas mokymas. Per penkiolika pastarųjų metų aš ir mano bendradarbiai bei padėjėjai Marcas Francas (Ratgerso universitetas) ir Maureen O`Sullivan (San Francisko universitetas) dėstėme knygoje Žinau, kad meluoji nagrinėtą medžiagą teisėsaugos pareigūnams Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Izraelyje, Honkonge, Kanadoje ir Amsterdame. Mūsų klausytojus ši tema domino ne akademiniu, bet taikomuoju aspektu. Jie patys pateikė mums daugybę pavyzdžių, kurie patvirtino ne vieną knygos Žinau, kad meluoji idėją. Remdamasis tiek mūsų tyrimais, tiek su teisėsaugos pareigūnais dirbant sukaupta patirtimi, drąsiai galiu pasakyti štai ką. Atskirti, kada žmogus meluoja, kada sako tiesą, sėkmingiausiai įmanoma, kai: • asmuo meluoja pirmąkart, • tokiu būdu iki šiol niekada nėra melavęs, • meluojantis daug kuo rizikuoja – svarbiausia, kad pagavus jam grėstų griežta bausmė, • kai įtariamąjį kalbinantis asmuo plačių pažiūrų, neskuba per greitai daryti išvadų, 9

• kai įtariamąjį kalbinantis asmuo moka jį ar ją paskatinti papasakoti savo istoriją (kuo daugiau pasakoma žodžių, tuo lengviau atskirti melą nuo tiesos), • kai kalbinantįjį asmenį ir įtariamąjį sieja ta pati kultūrinė aplinka, jie kalba ta pačia kalba, • kai įtariamąjį kalbinantis asmuo knygoje Žinau, kad meluoji paminėtas melo užuominas laiko ne melo įrodymu, bet signalais, apie ką reikia surinkti daugiau informacijos, • kai įtariamąjį kalbinantis asmuo suvokia sunkumus – jie aprašyti ir knygoje Žinau, kad meluoji, – kylančius išaiškinant nekaltą asmenį, įtariamą įvykdžius nusižengimą.

Dėkoju Nacionalinio psichinės sveikatos instituto Klinikinių tyrimų skyriui už paramą mano neverbalinės komunikacijos tyrimams nuo 1963 iki 1981 metų (MH 11976). Nacionalinio psichinės sveikatos instituto mokslininko tyrėjo stipendijų programa per pastaruosius dvidešimt metų padėjo plėtoti mano tyrimų programą ir parašyti šią knygą (MH 06092). Noriu padėkoti Hary F. Guggenheimo fondui, taip pat Johno D. ir Catherine T. Mac’Arthurų fondui už paramą kai kuriems ketvirtame ir penktame skyriuose aprašytiems tyrimams. Walace V. Friesenas, su kuriuo dirbu daugiau kaip dvidešimt metų, yra atradimų, kuriuos aprašau šiuose skyriuose, bendraautoris. Dauguma šioje knygoje plėtojamų idėjų pirmiausia gimė du dešimtmečius trukusiame mudviejų dialoge. Dėkoju Silvanui S. Tomkinsui, draugui, kolegai, mokytojui, paskatinusiam mane parašyti šią knygą, už jo komentarus ir pasiūlymus, kaip patobulinti rankraštį. Man padėjo daugybė rankraštį perskaičiusių bičiulių, kurie atkreipė dėmesį į tas sritis, kurias išmano geriau už kitus: gydytojas Robertas Blau, teismų advokatas Stanley Casparas, romanistas Jo Carsonas, išėjęs į pensiją FTB agentas Rossas Mullaney, politinis mąstytojas Robertas Pickus, psichologas Robertas Ornsteinas, vadybos konsultantas Billis Villiamsas. Mano žmona ir pirmoji skaitytoja Mary Anna Mason nusipelno didelės padėkos už kantrybę ir konstruktyvią kritiką. Daugelį knygos idėjų aptariau su Ervingu Goffmanu, kurį melo tema domino šiek tiek kitu aspektu. Mums abiem džiugia patirtimi tapo skirtingų, bet ne prieštaringų mudviejų požiūrių lyginimas. Šios knygos rankraštį būtų papildę ir jo komentarai, 11

jeigu ne netikėta jo mirtis prieš pat jam išsiunčiant rankraštį. Dėl šio nelemto fakto liko nuskriaustas ir skaitytojas, ir aš, nes mudviejų su Ervingu Goffmanu dialogas, deja, galėjo įvykti tik mano mintyse.

1938 metų rugsėjo 15-oji. Tučtuojau įvyks viena gėdingiausių, viena pražūtingiausių apgavysčių. Pirmą kartą susitinka Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville Chamberlainas. Pasaulis stebi tikėdamasis, kad tai, ko gera, paskutinė viltis išvengti naujo karo. (Vos prieš šešetą mėnesių Hitlerio daliniai įžygiavo į Austriją ir prijungė ją prie Vokietijos. Anglija ir Prancūzija išreiškė protestą, tačiau nieko daugiau nesiėmė.) Rugsėjo 12-ąją, likus trims dienoms iki susitikimo su Chamberlainu, Hitleris pareikalauja prijungti prie Vokietijos dalį Čekoslovakijos ir šioje šalyje sukursto riaušes. Hitleris jau slapta mobilizavęs Vokietijos kariuomenę Čekoslovakijai pulti, tačiau tam parengta ji bus tik rugsėjo pabaigoje. Jei jam pavyktų užvilkinti čekų armijos mobilizaciją dar keliomis savaitėmis, Hitleris galėtų pasinaudoti netikėto užpuolimo pranašumu. Kad laimėtų laiko, Hitleris nuslepia savo karo planus nuo Chamberlaino teigdamas, jog taiką būtų įmanoma išsaugoti, jeigu čekai įvykdytų jo reikalavimus. Chamberlainas apkvailintas, jis stengiasi įtikinti čekus nemobilizuoti armijos, kol dar esama derybų su Hitleriu galimybės. Po susitikimo su Hitleriu Chamberlainas rašė seseriai: „Nepaisant kietumo ir žiaurumo, kurį aš pamačiau veide, man susidarė įspūdis, jog tai žmogus, kurio žodžiu galima pasitikėti.“1 Įtikinėdamas Hitlerio žodžiu abejojusiuosius po penkių dienų Parlamente pasakytoje kalboje Chamberlainas patvirtina, jog Už didžiumą svarstymų apgaulės tarptautiniuose santykiuose tema esu dėkingas Roberto Jerviso knygai The Logic of Images in International Relations, Princeton, N. J.: Princeton University Press, 1970, iš kurios sužinojau ir apie Alexanderį Grothą. Ši citata analizuota Grotho straipsnyje “On the Intelligence Aspects of Personal Diplomacy,” Orbis 7, 1964, p. 833–849. Cit. iš: Keith Feiling, The Life of Neville Chamberlain, London: Macmillan, 1947, p. 367. 1

kliaudamasis asmeniniu susitikimu su Hitleriu galįs teigti, kad jo „žodžiai neprieštarauja ketinimams.“2 Kai prieš penkiolika metų ėmiausi studijuoti melo reiškinį, nė nenumaniau, kad mano darbą būtų galima pritaikyti aiškinant tokį melą. Maniau, mano analizė bus naudinga tik tiems, kurie dirba su psichikos ligoniais. Gilintis į melą pradėjau, kai psichoterapeutai, kuriems išdėsčiau savo samprotavimus apie tai, kad veido išraiškos universalios, o kiekvienos kultūros gestų prasmė skirtinga, pasidomėjo, ar toks neverbalinis elgesys negalėtų atskleisti, kada pacientas meluoja.3 Paprastai tuo įsitikinti nėra labai svarbu, išskyrus tuos atvejus, kai į psichiatrijos ligoninę paguldyti mėginusieji nusižudyti pacientai tvirtina, jog jaučiasi daug geriau. Kiekvienas gydytojas bijo būti apgautas paciento, kuris vos ištrūkęs iš ligoninės nusižudo. Toks praktinis interesas iškėlė vieną svarbiausių su žmonių bendravimu susijusį klausimą: ar žmonės, net smarkiai susinervinę, gali suvaldyti apie save siunčiamą informaciją, ar neverbalinis elgesys išduoda, ką jie slepia po žodžiais? Tada ėmiausi tikrinti pokalbių su psichiatriniais pacientais videoįrašus ieškodamas melo apraiškų. Šią medžiagą buvau sukaupęs kitam tikslui – ketinau išskirti išraiškas ir gestus, kurie gali būti naudingi diagnozuojant psichikos sutrikimų sunkumą ir tipą. Dabar, kai dėmesį sutelkiau į apgaulę, ėmė atrodyti, kad melavimo ženklus ėmiau įžvelgti didumoje šios įrašytos medžiagos. Beliko įsitikinti jų tikrumu. Kol kas neabejojau tik dėl vieno – to, kas įvyko po pokalbio. Marija – keturiasdešimt dvejų metų namų šeimininkė. Paskutinis iš jos trijų bandymų nusižudyti buvo visiškai rimtas. Padauginusią migdomųjų tablečių ją tik atsitiktinai rado dar gyvą. Bet Marijos istorija nelabai skiriasi nuo daugelio kitų vidutinio amžiaus depresiją patiriančių moterų. Vaikai užaugo, jiems pasidarė nebereikalinga. Vyras buvo užsiėmęs tik darbu. Marija pasijuto niekam nenaudinga. Tuo metu, kai atvyko į ligoninę, 1938 m. rugsėjo 28 d. Neville Chamberlaino kalba Bendruomenių Rūmuose, in Search of Peace, New York: Putnam and Sons, 1939, p. 210; cituota Grotho. 3 Šis darbas skelbtas kaip straipsnių serija 1960 m. gale ir mano redaguotoje knygoje Darwin and Facial Expression (New York: Academic Press, 1973). 2

ji jau nebepajėgdavo susitvarkyti namuose, kentėjo nuo nemigos, dažniausiai sėdėdavo viena ir verkdavo. Per pirmąsias tris savaites ligoninėje jai paskyrė medikamentų ir grupinę terapiją. Atrodė, kad pacientė labai teigiamai reaguoja į gydymą, tapo linksmesnė, nešnekėdavo apie nusižudymą. Viename įrašytų pokalbių Marija sako gydytojui, kad jaučiasi daug geriau, paprašo savaitgaliui išleidžiama. Tačiau prieš gaudama sutikimą Marija prisipažįsta pamelavusi tam, kad ją išleistų. Ji ir toliau beviltiškai troško nusižudyti. Po daugiau kaip trijų mėnesių, praleistų ligoninėje, Marijos būklė iš tiesų pagerėjo, bet po metų liga atkrito. Ją išleido iš ligoninės ir, atrodo, paskui daugelį metų ji nesirgo. Pokalbio su Marija videoįrašas apgavo daugelį jaunų ir patyrusių psichiatrų, kuriems jį parodžiau.4 Mes gilinomės į video įrašą daug valandų, peržiūrėjome šimtus kartų sulėtinę, tyrinėdami kiekvieną gestą ir išraišką, bandydami įžvelgti galimų apgaulės užuominų (clues to deceit). Ir štai žiūrėdami sulėtintą vaizdą, per trumputę pauzę, prieš pacientei atsakant į gydytojo klausimą apie ateities planus, išvydome jos veide šmėkštelint nevilties išraišką, taip trumpai tetrukusią, kad žiūrėdami pirmuosius kartus jos nepastebėjome. Kai jau įtarėme, kad už šių be galo trumpų mikroišraiškų gali pasirodyti slepiami jausmai, gilinomės toliau ir radome daugiau tokių, dažniausiai šypsenėle pridengtų mikroišraiškų. Dar mums pavyko įžvelgti mikrogestą. Sakydama gydytojui, kad ji kuo puikiausiai įveikianti ligą, Marija gūžtelėdavo pečiu, bet tai tebuvo gesto fragmentas, ne visas gestas, tik jo dalis. Ji gūžtelėdavo vienu pečiu truputėlį pakreipdama ranką. Arba abi rankas laikydama sudėtas visai ramiai akimirką kilstelėdavo petį. Mums pasirodė, kad pastebėjome ir kitus neverbalinius apgaulės ženklus, bet nebuvome tikri, ar juos tikrai įžvelgiame ar tik įsivaizduojame. Juk ir visiškai nekaltas elgesys atrodys įtartinas, jei iš anksto žinai, kad žmogus meluoja. Tačiau mūsų atraŠis darbas aprašytas pirmajame mano straipsnyje apgaulės tema: Paul Ekman and Wallace V. Friesen, “Nonverbal Leakage and Clues to Deception,” Psychiatry 32, 1969, p. 88–105. 4

dimus galėjo patvirtinti tik objektyvus patikrinimas, nepaveiktas žinojimo – meluoja žmogus ar sako tiesą. Be to, išanalizuoti reikėjo daugiau žmonių, kad būtų įsitikinta, jog aptikti apgaulės požymiai nėra išskirtiniai, saviti, būdingi tik vienam konkrečiam individui. Suprantama, norinčiam išsiaiškinti tiesą asmeniui (toliau vadinsime jį melo tikrintoju, arba verifikuotoju – vert. past.) būtų paprasčiau, jei vieno asmens melą išduodantis elgesys akivaizdžiai parodytų, kad kitas žmogus irgi meluoja. Deja, kiekvieno žmogaus melavimo požymiai gali būti individualūs. Mūsų sukurtas eksperimentas buvo paremtas tokio tipo kaip Marijos melu, kai stebimi asmenys smarkiai motyvuoti slėpti stiprias neigiamas meluojant patiriamas emocijas. Žiūrėdami ypatingai trikdantį su kruvinomis scenomis operacinėje filmą, tiriamieji turėjo paslėpti tikras emocijas – susikrimtimą, skausmą, pasibjaurėjimą – ir įtikinti pašnekovą, kad žiūri filmą apie nuostabias gėles. Šio eksperimento rezultatas aprašytas ketvirtame ir penktame skyriuose. Nepraėjo nė metai – tebuvome pasiekę pradines melo eksperimentų stadijas, kai manęs ėmė ieškoti įvairių rūšių melu besidomintys žmonės. Kažin, ar mano atradimus ir metodus būtų galima taikyti šnipinėjimu įtariamiems amerikiečiams išaiškinti? Ilgainiui, kai įvairiuose moksliniuose žurnaluose buvo paskelbti mūsų duomenys apie elgesio požymius, pagal kuriuos galima pažinti, kada pacientas meluoja gydytojui, tokių užklausų daugėjo. Gal šiuos duomenis galima panaudoti apmokant saugos tarnybų pareigūnus iš eisenos ar gestų pažinti žudikiškų kėslų turinčius teroristus? Ar galėčiau supažindinti FTB su metodikomis, kaip parengti policininkus, kad greičiau atspėtų, ar įtariamasis meluoja? Nebesistebėjau, kai manęs paklausė, ar galėčiau padėti aukščiausio lygio derybininkams pažinti oponentų melus arba gal iš Patricijos Herst fotografijų, darytų jai dalyvaujant banko apiplėšime, galėčiau pasakyti, ar ji tai darė savo noru, ar priversta? Per pastaruosius penkerius metus susidomėjimas peržengė JAV sienas. Į mane jau kreipėsi dviejų Jungtinėms Amerikos Valstijoms draugiškų šalių atstovai, o kai skaičiau paskaitą Sovietų Sąjungoje, į mane kreipėsi pareigūnai, 16

prisistatę kaip atstovaujantys kažkokiam už tardymą atsakingam „elektrotechniniam institutui“. Toks dėmesys man nepatiko, baiminausi, kad mano išvados bus panaudotos piktam, priimtos nekritiškai, pritaikytos per daug skubotai. Atrodė, kad mano neverbaliniai apgaulės požymių tyrinėjimai negali turėti nieko bendra su kriminalistika, politika ar diplomatija. Juk tai tėra mano nuojauta. Paklaustas negalėčiau paaiškinti rimčiau. Kad šią nuojautą pagrįsčiau, man reikėjo išsiaiškinti, kodėl meluodami žmonės apskritai padaro klaidų. Juk ne visi melai nepasiseka. Kartais sumeluojama tobulai. Gali nepasirodyti jokių apgaulės požymių nei veido išraiškoje, gestuose ar vos pastebimų balso permainų. Gali nebūti jokių melagį išduodančių ženklų. Tačiau aš žinau, kad melo požymiai egzistuoja. Savo elgesiu gali išsiduoti ir labiausiai užkietėję melagiai. Taigi sužinoti, kada melas pasiseka, kada sužlunga, kaip pastebėti apgaulės užuominas, o kada neverta nė stengtis jas įžvelgti, man reiškė suprasti melo, meluojančiųjų ir melo tikrintojų skirtumus. Hitlerio melas Chamberlainui ir Marijos gydytojui labai rimti – ant kortos buvo pastatyti gyvenimai. Ir vienas, ir kitas slėpė ateities planus. Abiem, kad pasisektų, buvo svarbu parodyti nejaučiamas emocijas. Tačiau skirtumas tarp vieno ir kito apgaulės didžiulis. Hitleris – puikus, iš prigimties talentingas artistas. Be įgimto talento, Hitleris dar buvo kur kas geriau nei Marija įgudęs apgaudinėti. Be to, Hitleris turėjo pranašumą dar ir todėl, kad apgaudinėjo apsigauti norėjusį asmenį. Chamberlainas tapo auka, norinčia tikėti Hitlerio melu, kad jis neplanuoja kariauti, jei tik Čekoslovakijos sienos bus pakeistos pagal jo reikalavimus. Kitaip Chamberlainas būtų turėjęs prisipažinti, kad jo nuraminimo politika žlugo ir faktiškai susilpnino jo šalį. Panašų atvejį aptaria politologė Roberta Wohlstetter, analizuodama apgaudinėjimo taktiką ginklavimosi varžybose. Svarstydama apie tai, kaip Vokietija pažeidė Anglijos ir Vokietijos 1936 m. susitarimą dėl jūrų ginkluotės, ji sako: „ir apgaudinėjantysis, ir apgaudinėjamasis manė, kad priešininkas padarys klaidų. Jiems abiem reikia iš17

saugoti iliuziją, kad susitarimas nesulaužytas. Britų nuogąstavimais dėl ginklavimosi varžybų sėkmingai manipuliavęs Hitleris pasiekė susitarimo dėl jūrų ginkluotės apribojimo, kuriuo britai, nepasitarę su prancūzais ar italais, slapta revizavo Versalio sutartį. Londono nuogąstavimai dėl ginkluotės varžybų sutrukdė britams įžvelgti ar pripažinti, kad naujoji sutartis sulaužyta.“5 Daugelyje apgavysčių auka nepastebi melagio klaidų. Dviprasmišką elgesį išsiaiškindama sau palankiausiu būdu ji slapta priima melą, kad išvengtų pražūtingų apgaulės atskleidimo pasekmių. Žiūrinčiam pro pirštus į žmonos romaną sutuoktiniui pavyksta atitolinti pažeminimą, pripažinimą, kad jis yra raguotas, ir skyrybų galimybę. Net jei pats pripažįsta žmonos neištikimybę, gali padėti jai ir toliau meluoti, kad nereikėtų jai prisipažinti ir atskleisti visų kortų. Kol niekas aiškiai nepasakyta, vyras dar gali puoselėti tegul ir menką viltį, kad gal neteisingai ją įtaria, gal žmona jo neapgaudinėja. Suprantama, ne kiekviena auka taip mielai leidžiasi apgaunama. Kartais taikstymasis su apgaule ar padėjimas meluojančiajam niekuo nenaudingas. Kai kurie melo gaudytojai laimi tik tada, kai apgaulę atskleidžia, ir tai padarę jie nieko nepraranda. Policijos kvotėjas ir už banko paskolas atsakingas banko tarnautojas gerais darbuotojais laikomi tada, kai atskleidžia meluojantįjį ir atpažįsta teisingą žmogų. Dažnai auka laimi ir pralaimi ir jei leidžiasi apgaunama, ir jei atskleidžia melą. Bet šie du aspektai ne visada pasiteisina. Marijos gydytojas smarkiai nerizikavo patikėdamas jos melu. Jei ji būtų pagijusi nuo depresijos, gydytojas galėtų sau prisiskirti nuopelną už sėkmingą gydymą. Tačiau jei pacientė iš tiesų nebuvo pasveikusi, jis ne tiek daug prarado. Skirtingai nuo Chamberlaino, gydytojas savo karjera nerizikavo. Jis nebuvo viešai prisiėmęs atsakomybės dėl neteisingo sprendimo, jei paaiškėtų, kad Marija meluoja, – gydytojas pralaimėtų daug mažiau nei laimėtų paaiškėjus, jog Marija sako tiesą. 1938 m. Chamberlainui išsiaiškinti tiesą jau buvo per vėlu, Roberta Wohlsetter, “Slow Pearl Harbors and the Pleasures of Deception,” in Intelligence Policy and National Security, ed. Robert L. Pfaltzgraff, Jr., Uri Ra’anan, and Warren Milberg, Hamden, Conn.: Archon Books, 1981, p. 23–34. 5

nes Hitleriu pasikliauti nebuvo galima, nes niekuo kitu jau nebuvo įmanoma sustabdyti jo agresijos, tai reiškė, kad Chamberlaino karjera baigta, o karas, kurio vylėsi galįs išvengti, prasidės. Nors Chamberlainas turėjo savų motyvų patikėti Hitleriu, jam apgauti nebuvo sunku, nes nereikėjo slėpti jokių emocijų. Dažniausiai melas nepasiseka dėl to, kad slepiama emocija vis viena išlenda. Kuo didesnes emocijas žmogui tenka slėpti meluojant, kuo jų daugiau, tuo labiau tikėtina, kad kokiu nors poelgiu jis išsiduos. Hitleris tikrai nesijuto kaltas, o kaltė yra emocija, kuri meluojančiam pridaro dvigubos bėdos. Mat kaltės sukelti sąžinės priekaištai kartais pastūmėja melagį padaryti tokių klaidų, dėl kurių jį pagauna. Tačiau Hitleris tikrai nesijuto kaltas meluodamas atstovui tos šalies, kuriai dar taip neseniai Vokietija buvo žeminamai pralaimėjusi kare. Kitaip nei Marijos, Hitlerio ir jo aukos nesiejo bendros vertybės, savo melo aukos jis negerbė, ja nesižavėjo. Marijai, kad pavyktų pameluoti, teko nuslėpti intensyvias emocijas. Jai teko nuslopinti norą nusižudyti motyvuojančius nusivylimą ir kančią. Be to, Marija negalėjo nesijausti nekalta meluodama gydytojams – ji juos mėgo, žavėjosi, žinojo, kad jie nori jai padėti. Dėl šių ir kitų priežasčių į savižudybę linkusio paciento ar neištikimo sutuoktinio melagingo elgesio ženklus daug lengviau pastebėti negu diplomato ar dvigubo agento. Bet ir ne kiekvienas diplomatas, nusikaltėlis ar žvalgybos agentas yra tobulas apgavikas. Klaidų padaro ir jie. Mano atlikti tyrimai leidžia įvertinti realias galimybes pastebėti melo ar pastangų apgauti požymius. Tiems, kuriuos domina galimybė atskleisti politinį ar nusikalstamą melą, mano patarimas būtų ne ignoruoti tam tikrus elgesio požymius (behavioral clues), bet atidžiau į juos įsigilinti, įvertinti jų ribotumus ir galimybes. Nors jau esama įrodymų apie apgavystės požymius, jie galutinai dar nepatvirtinti. Tiek melo, tiek melo priežasčių, tiek meluojant išaiškėjančių klaidų mano darytos analizės rezultatai sutampa su kitais melo srities eksperimentais, su istoriniais bei literatūriniais šio reiškinio aprašymais. Tiesa, neužteko laiko įsitikinti, ar šios teorijos atlaikys tolesnius eksperimentus ir kritiką. 19

Nusprendžiau nelaukti visų atsakymų ir parašyti šią knygą, nes juk tie, kuriems rūpi atskleisti apgaulę, laukti neturi kada. Jau dedamos pastangos pažinti neverbalinius apgaulės požymius tose srityse, kuriose klaidos kaina didžiausia. Su įrodymais ir argumentais nesusipažinę „ekspertai“ jau siūlo melo atpažinimo paslaugas parenkant prisiekusiuosius ir priimant žmones į darbą. Policininkai ir profesionalūs melo detektorių operatoriai jau supažindinami su neverbaliniais apgaulės požymiais. Maždaug pusė mokomosios medžiagos informacijos, kurią man teko matyti, neteisinga. Muitinės darbuotojai išklauso specialų kursą, supažindinantį su neverbaliniais kontrabandinės veiklos požymiais. Man sakė, kad šiuose mokymuose naudojamas mano darbas, bet nors ir daugybę kartų reikalavau parodyti man tą mokomąją medžiagą, baigdavosi pažadais „netrukus su manimi susisiekti“. Neįmanoma sužinoti ir ką su mano duomenimis veikia žvalgybos tarnybos, nes jų darbas slaptas. Tačiau žinau, kad juos tai domina, nes prieš šešerius metus mane buvo pakvietę į Gynybos departamentą smulkiau paaiškinti apie savo tyrinėjimus, jų teikiamas galimybes ir kylančius sunkumus. Paskui girdėjau kalbas, kad darbas vyksta, man net pavyko nugirsti kai kurių su tais dalykais, matyt, susijusių asmenų vardus. Tačiau į mano laiškus jie nieko neatsakė arba atsakydavo, kad nieko negali atskleisti. Nerimą kelia ir tai, kad nei visuomenės tiriamas žvilgsnis, nei priekabi mokslinės bendruomenės kritika neabejoja tokiais „eksperimentais“. Šia knyga noriu paaiškinti ir jiems, ir tiems, kuriems jie dirba, savo metodo trūkumus ir stipriąsias puses. Šią knygą parašiau ir skiriu ją ne tik tiems, kam rūpi atskleisti gyvybės ar mirties klausimus. Įsitikinau, kad gilinantis, kaip ir kada žmonės meluoja arba sako tiesą, įmanoma daug sėkmingiau išsiaiškinti daugelį žmonių santykių. Nedaug tėra sričių, kuriose nesama apgaulės ar bent jos galimybės. Tėvai meluoja vaikams apie seksą norėdami apsaugoti juos nuo žinojimo, kuriam, jų manymu, vaikai nepasirengę. Paaugliai vaikai slepia nuo tėvų savo seksualinius nuotykius bijodami, kad tėvai jų nesupras. Meluoja vieni kitiems draugai (net geriausias draugas 20

jums visko nepasakys), mokytojai ir mokiniai, gydytojas ir pacientas, vyras ir žmona, liudininkas ir prisiekusieji, advokatas ir klientas, pardavėjas ir pirkėjas. Melas yra tokia svarbi mūsų gyvenimo ypatybė, kad geresnis jo supratimas reikšmingas visoms žmonių veiklos sritims. Kai kas sudrebės nuo tokio teiginio, nes melą laiko smerktinu reiškiniu. Tokiam požiūriui aš nepritariu. Per daug paprasta būtų sakyti, kad žmonių santykiuose apskritai neturėtų būti melo, nieku gyvu nepatarčiau ir imtis kiekvieną melą atskleisti. Patarimų skilties redaktorė Ana Landers savo skaitytojams teisingai primena, kad tiesa gali būti panaudota ir kaip kuoka, kuria žmogų gali skaudžiai pritrenkti. Melas gali būti žiaurus, tačiau tokie ne visi melai. Yra altruistiško melo, žinoma, daug mažiau nei sako tie, kurie meluoja. Kai kurie visuomeniniai santykiai gali gyvuoti tik apgaubti mito. Tačiau nė vienas meluojantis neturėtų per lengvai patikėti, kad auka pageidauja būti apgauta. Ir nė vienas melo tikrintojas neturėtų pradėti nuo prielaidos, kad jis turi teisę atskleisti bet kokį melą. Esama nekenksmingo, net humaniško melo. Yra melas, kuris atskleistas pažemintų auką arba trečiąją šalį. Tačiau visa tai reikėtų aptarti daug smulkiau, iš anksto išsiaiškinus ir nemažai kitų dalykų. Pradėti reikėtų nuo melo apibrėžimo, nuo dviejų melo formų apibūdinimo ir dviejų rūšių apgaulės užuominų, arba požymių.

PAu l E k m A n – veido išraiškų pasaulinio garso ekspertas, Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius emeritas. Keturiolikos knygų autorius, kurių viena populiariausių – Rytų ir Vakarų išmintis (drauge su Jo Šventenybe Dalai Lama). Žurnalo „Time“ įrašytas į šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.

Ar tiesa, kad pokalbio metu šiuolaikinis žmogus meluoja vidutiniškai tris kartus per dešimt minučių? Ką gali išduoti veidas, kalba, kūno judesiai? Kaip pastebėti tiesos ženklus? Knygoje rasite išsamius atsakymus, išmoksite matyti tai, ko kiti nepastebi. Savo elgesiu gali išsiduoti ir labiausiai užkietėję melagiai. Garsus emocijų ir neverbalinės komunikacijos tyrinėtojas Paulis Ekmanas pateikia naujos informacijos apie melo tyrimus ir būdus jį atskleisti. Analizuojama daugybė apgaulės strategijų – nuo tarptautinių visuomenės veikėjų, tokių kaip Adolfas Hitleris ir Richardas Nixonas, politinių strategijų iki privačių asmenų apgaulingo elgesio. Kaip kvotėjai gali išgauti daugiau informacijos, galinčios padėti atskleisti netiesą, ir kaip žmogaus kūno kalba, balsas, veido išraiškos gali išduoti melą, bet vis dėlto apkvailina profesionalius melo „medžiotojus“? Jungtinių Amerikos Valstijų FTB agentai naudoja šią medžiagą rengiant slaptus pareigūnus. Aukščiausio lygio derybininkai, teisėjai, advokatai, policijos, poligrafo operatoriai, dirbantys Centrinės žvalgybos valdyboje, Federaliniame tyrimų biure ar Nacionalinėje saugumo agentūroje, karinėse tarnybose, net psichiatrai ir psichoterapeutai remiasi šiomis metodikomis ir patarimais. Paulio Ekmano eksperimentais paremtas populiarus FOX televizijos serialas „Melo teorija“ (Lie to Me), kuriame jis – pagrindinio herojaus daktaro Laitmano prototipas.

Apsilankyk