Žurnalas Beatos virtuvė, Vasara 2022, Nr. 36 by Beatos virtuvė

Sukurti svajojant, pagaminti „Beatos virtuves“ ledu ceche

AUTORĖ IR KŪRYBOS VADOVĖ

Laura Kalvelytė-Murinienė REDAKTORĖ

Gabjota Alūzaitė TEKSTŲ AUTORIAI:

Beata Nicholson Anna Vanagė Laura Kalvelytė-Murinienė Vilma Janulytė Laisvė Radzevičienė Ugnė Aukštakalnytė-Jokūbaitė Gintė Zurbaitė Justina Gedgaudaitė

�asaro� karoliai

MAISTO REDAKTORĖS:

Beata Nicholson Ugnė Aukštakalnytė-Jokūbaitė FOTOGRAFAI:

Dovilė Jakštaitė Joana Burn KALBOS REDAKTORĖ

Jolita Giedraitienė DIZAINAS

Živilė Adomaitytė VIRŠELIO DIZAINAS

Vasaros tortai

Andrius Petkevičius VIRŠELIO POSTPRODUKCIJA

Skomatas Šimkus REKLAMA

Vilma Janulytė vilma@beatosvirtuve.lt LEIDĖJAS

UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Gedimino pr. 12A, Vilnius 2022 m., Nr. 36 Vasara ISSN 2351-6747 VIRŠELYJE

Dovilės Jakštaitės nuotrauka Tiražas 11 000 egz. Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Kaskart naujai

88 Linų ir medžių poetas

60 Suburta moterų stovykla

Rece�ta� HITAS 38 40 42 46

Kartveliški Natios šašlykai Lenkiški Annos šašlykai Arūno Valinsko šašlykai Jautienos mėsainis su žemaitišku kastiniu 47 Kepti šonkauliai su kavos nata 47 Patys sultingiausi šašlykai 53 Stipruolių sumuštinis su garstyčių ir medaus padažu

STOVYKLOJE VASAROS KAROLIAI 9 10 11 12 13 13 15 16 17 18 18 18 20 21

122

Kūrybiškumą išlaisvinantis sodas

25 25 25 26 27 28 28 30 31 34 35

Pusryčiai į paplūdimį, arba paplūdimio blynai Šilkinis omletas su sūriu Grikių košės blyneliai Kepta šokoladinė košė Koldūnai su pomidoriukais ir feta Bulvių virtiniai su krapesto ir smidrais Žuvies sumuštinis su kopūstų salotomis Sluoksniuotos tešlos pyragas su pomidorais ir burata Ryžių makaronų salotos Kopūstų salotos su kefyro padažu Jaunų bulvyčių salotos su ožkų sūriu Traiškyti azijietiški agurkai Citrininis vištienos troškinys su perliniu kuskusu Baklažanų troškinys su raudonaisiais lęšiais Šabalbonų užtepėlė Rikotos užtepėlė su artišokais Saldi varškės sūrio užtepėlė Amerikietiškos salotos Makaronai su brokoliais Plėšyta kiauliena Plėšyta kiauliena su bulvėmis, arba turisto pusryčiai Tinginio Jono tortas Salotos su keptu varškės sūriu Klafutis su keptais persikais Nuogas šašlykas

66 Burata pusryčiams 67 Varškės apkepas 69 Turtingos makaronų salotos

VASAROS TORTAI 73 78 79 80 82

Medaus tortas Želės magija Varškės desertas su želė gabaliukais Gaivus Alfo tortas arbūze Lietinių tortas su braškių uogiene

83 Kinrožių arbatos sirupas su uogomis 83 Kmynų ir imbierų sirupas

ŠALTOS SRIUBOS 86 Šaltibarščiai pagal Arną 87 Žaliųjų žirnelių šaltsriubė su feta

LINAI 95 Nesaldi granola 96 Pusryčių šluota su linų sėmenimis 96 Pusryčių glotnutis su bananais ir džiovintomis slyvomis 97 Sumuštinis su halumio sūrio piršteliais

ŠEFAS NAMUOSE 100 Klasikiniai corn dogai 100 Mocarelos corn dogai grikių tešloje 111 Aštrūs kukurūzų blyneliai su salsos padažu 117 Buritas su malta mėsa

vasarojimai

KUO DAŽNIAU SU ŠEIMA IR DRAUGAIS VALGYTI LAUKE Valgyti lauke yra didysis gyvenimo malonumas. Mūsų namų vakarinėje pusėje aš net balkoną-terasą įrengiau, kad galėtume vakare būti gamtoje, matyti raudonėjantį dangų. Kuo daugiau laiko lauke, gamtoje – toks mano šūkis, ir net per paprastą šeimos vakarienę grūdu visus laukan.

vasarojimai

UŽTEPĖLĖS Jei reikia pamaitinti minią, tai be duonos neapsieisi. Viena ar dvi užtepėlės ir gardi duona ar lazdelės, krekeriai ir kalnas daržovių – visi sotūs ir laimingi. Šabalbonų užtepėlė smagiai ryškios spalvos ir tvirto stoto, kažkiek net primena humusą, mat abi pagamintos iš ankštinių. Rikota su artišokais ir pestu – tikras itališkų skonių šokis, nuostabiai švelnios tekstūros užtepėlė. Ja pagardintas bet koks sumuštinis bus skanesnis bent dešimt kartų. Varškės sūrio su kmynais užtepėlė maloniai nustebins visus lietuviškų skonių gerbėjus – čia puikiai dera sūrumas, kmynai ir skystas medus su uogomis.

hitas

NACIONALINIS VASAROS HITAS –

ŠAŠ LY KAI Vasaros skonių paletėje šašlykai be ginčų užima dominuojančią vietą (na, gal nusileidžia tik šaltibarščiams). Atrodo, ką čia ir pridursi, kai kiekviena šeima turi savą receptą ir neįsivaizduoja vasaros be savaitgalio, persmelkto ant žarijų gruzdančios mėsos kvapu. Iš tiesų, tarp klajojančių genčių išpopuliarėjusių kepsnių ant iešmų variacijų galima rasti daugelio tautų virtuvėse. Tik, matyt, nustebsite, kad, pavyzdžiui, Sakartvele šašlykai net nepatenka į populiariausių patiekalų trejetuką, o originalų ir daug kam negirdėtą receptą turi kaimynai lenkai. Beje, jei norite šašlykų, kurių neįmanoma sugadinti, išbandykite Arūno Valinsko receptą – užteks vos keturių sudedamųjų dalių. Na, gal dar ir penktos, svarbiausios – geros kompanijos.

AGNĖ TUZINAITĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

VALINSKO ŠAŠLYKAI

KARTVELŲ ŠAŠLYKAI

LENKIŠKI ŠAŠLYKAI

maisto ir a�aus

Grilio duetas: deriniai vasarai

Susipažinus su „Švyturio“ alaus someljė Jonu Lingiu ir virtuvės šefu, „Chef the Viking“ įkūrėju Vyliumi

Blauzdavičiumi negali likti abejingas jų draugystei ir duetui. Dera jie kaip alus su kepsniu – vienas

kito neužgožia, o sėkmingai papildo. Būtent apie gėrimų ir grilio patiekalų derinius kalbėjome su bičiuliais, eksperimentuojančiais virtuvėje

ir ieškančiais tiek klasikinių, tiek neįprastų bei stebinančių skonių dermės.

Kaip gimė jūsų duetas virtuvėje? Jonas: Alus su maistu buvo ir yra šalia jau daug tūkstančių metų, tai yra gan įprastas derinys, kurį tereikia atrasti. Mes su Vyliumi esame pažįstami gal 15 metų, tačiau maisto ir alaus derinius kurti padėjome tada, kai Vylius atsidarė savo restoraną. Jis labiausiai mėgsta gaminti būtent grilio patiekalus arba tokius, kurie susiję su gamta, lauku, laisve. Alus yra beprotiškai gastronominis gėrimas, gaminamas iš sudedamųjų dalių, kurių samplaika sukuria skirtingus skonius ir aromatus. Šefas, šiuo atveju, lygus aludariui – jie abu dėlioja skirtingus produktus ir gauna šedevrus, puikius derinius. Tai tokia sėkminga bendrystė – tiek alaus ir maisto, tiek ir mano bei Vyliaus. Abu mėgstame panašius maistus bei gėrimus, todėl nėra sunku dirbti kartu ir rasti tai, kas geriausia.

Kaip abu kuriate maisto ir alaus derinius? Vylius: Kai diskutuojame apie maistą, aš Jonui nupasakoju maisto skonį, jis man iškart pasako, koks alus tiktų šalia to patiekalo, ir tarsi ragauti nebereikia. Taip profesionaliai vyksta mūsų darbas. Na, o vėliau pagaminę tik įsitikiname, kad mintys sutapo.

Kokius netikėčiausius derinius pavyko kartu atrasti ar sukurti? Vylius: Aš pakeičiau vyną alumi daugelyje padažų, troškinių, sriubų receptų. Vyno skonis skirtinguose receptuose būna labai panašus, o alaus apyniai turi skirtingų skoninių savybių ir tu gali tiems įprastiems receptams, kuriuos jau darei ne labiau pritinka, nes jo skonis intensyvesnis. Pavyzdžiui, karamelizuotiems svogūnams, plėšytai mėsai jis suteikia papildomo prieskonio.

JUSTINA GEDMINAITĖ

VYLIUS BLAUZDAVIČIUS

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

re kla ma

kartą, suteikti kitokio prieskonio. Alus man asmeniškai

Vasara yra metas, kai praleidžiame daugiau laiko gamtoje ir ten gaminame maistą. Kaip pasiruošti grilio sezonui? Ar yra daiktų, kuriuos reikėtų turėti?

neutralizuoja saldumo pojūtį ir, atvirkščiai, saldumas –

Vylius: Turbūt pagrindiniai dalykai, ko reikia nepamiršti, tai

riebesnį maistą ir šalia derinti kartesnį alų. Bet kokiu atveju,

žnyplės, pirštinės ir termometras. Nesvarbu, kokią mėsą kepi, termometras yra būtinas, norint kokybiškai ją pagaminti. Dar gera prijuostė praverčia, kad neapsidegintumėte ar neapsilietumėte. Ir, be abejo, svarbiausia kantrybė, kad ir koks alkanas būtum. Geriau kepkite žemesnėje

kartumo. Taip ir yra kuriamas kontrastas: silpninant vieną ar kitą skonį. Taip ir su alumi – gali ragauti saldesnį arba išbandytas derinys bus malonus potyris, o ar jis jums patiks, ar ne – čia jau kiekvieno žmogaus reikalas.

Ar yra blogų derinių, jei galime skonius pildyti, kontrastuoti ir su jais eksperimentuoti įvairiausiais būdais?

temperatūroje, ilgesnis procesas lems kokybiškesnius

Jonas: Nedera, kai nedera, kai pačiam nepatinka. Tėra tik

rezultatus, neskubėkite. Aš net ir šildydamas maistą šio

derinimo kryptys, gali atsižvelgti į prieskonius ir įvairius

proceso neskubinu, tuomet sumažėja pavojus ką nors

aspektus pagal taisykles, bet galiausiai sprendi pats ir atrandi

prideginti ar sugadinti.

tai, ko nori tą akimirką.

Ką siūlai grilinti šiemet, kokios tendencijos?

Kokie dar alaus panaudojimo būdai galimi maisto gamyboje?

Vylius: Mes, lietuviai, grilinimo srityje esame tokia

Jonas: Gamyboje alaus panaudojimas įvairus. Marinavimui

išprususi tauta, kad jau nebegaliu kalbėti apie tendencijas.

tinka alus, turintis karamelinių, degintų natų. Su šiuo gėrimu

Galime kepti bet ką. Bendrai kalbant apie tendencijas,

galima puikiai troškinti. Ko nesiūlau daryti, tai pilti alaus

galiu perfrazuoti posakį apie tai, kad po trijų griaustinių

ant šašlykų ar kitos kepamos mėsos, nes tai ją išsausins. Na,

atidarome maudymosi sezoną, tai po pirmų gamtoje

jei nori pasilinksminti ir prie kepimo pridėti šou elementų,

iškeptų šašlykų – grilinimo sezoną. Šašlykai buvo, yra ir

tada, žinoma, laistykit į sveikatą! Apskritai rekomenduoju

bus nemirštanti klasika. O tada jau galime galvoti apie

turėti 4–5 rūšis skirtingo stiliaus alaus ir ragaujant patiems

dešrelių ar sūrio kepimą. Vėlgi galima eksperimentuoti,

atrasti patinkančius derinius. Daugiau galvokite apie derinių

tarkim, pasigaminti dešrainius ar tuos pačius šašlykus su

išskirtinumą ir skonius.

sūrio padažu. Taip tiesiog pakeitus padažą pasikeis ir visas receptas. Įjunkite vaizduotę ir nebūtinai darykite, kaip nurodyta recepte, tiesiog naudokite mėsos pagrindą kaip bazę, o padažą pasiimkite iš kur nors kitur. Taip sukursite naują patiekalą.

Kaip prie grilio patiekalų pasirinkti alų? Į ką atkreipti dėmesį? Jonas: Renkantis alaus derinį prie maisto, reikėtų nuspręsti,

Be konkrečių rekomendacijų vyrų nepaleidome, nors smagu eksperimentuoti skoniais patiems, tačiau turėti kokybišką juodraštį visada pravartu. Jonas su Vyliumi sujungė savo žinias ir pasidalijo geriausiais, jau išbandytais deriniais. Pateikiame maisto, kepto kepsninėje ar ant laužo, bei alaus derinius, kuriuos rekomenduoja skonio profesionalai:

kokio tikslo siekiame: papildyti maisto skonį, sukurti skonių kontrastą ar gėrimui suteikti papildomo skonio. Norint papildyti patiekalo skonį, kai mėsa kepta ant laužo ar grilio, tinka märzen stiliaus alus, lengvesnis stout stiliaus alus, turintis degintų karamelės, šokolado ar kavos skonio motyvų. Taip gėrimo saldumas papildo kepant salstelėjusią mėsą. Norint sukurti iš dalies kontrastą, iš dalies papildyti skonį – tinka IPA, sesijinė IPA, England IPA. Tai šiek tiek saldžios ir turinčios kartumo, kvepiančios vaisiais, lengvais prieskoniais alaus rūšys. Jos ir papildo patiekalą, ir suteikia jam prieskonį. Norint kurti alaus bei grilio patiekalo skonių kontrastą, tinka kartus alus, nes grilinta mėsa šiek tiek pasaldėja. Toks alus kontrastuoja su mėsos saldumu. Taip pat renkantis lager tipo alų, kontrastą kuriame mažindami patiekalo intensyvumo ir riebumo pojūtį.

Kai skoniai vienas kitą papildo, yra nesunku suprasti, kad derinys vykęs, tačiau kaip žinoti, jog derinys tinkamas, kai norime pasiekti skonio kontrastą?

Dešrelės, dešrainiai – šviesus lageris, kvietinis alus. Šonkauliai – šviesus lageris, tamsus lageris IPA (Indian Pale Ale). Kiaulienos šašlykas – märzen tipo alus, sunkesnis, stipresnis lageris, šviesus lageris. Mėsainis – new England IPA tipo alus, amber – gintarinės spalvos lageris, kitas lageris. Grilintos daržovės (pvz.: grybai, paprikos, baklažanai, cukinijos) – šviesus ir tamsus lageris; vokiškas kvietinis alus; sesijinė (session) IPA. Riebi žuvis – vokiškas kvietinis alus, vokiškas tamsus alus, belgiškas kvietinis alus, belgiškas šviesus alus (blond belgian ale); belgiškas alus (belgian ale). Liesa žuvis – belgiškas kvietinis alus; tamsus lageris. Vištiena – sesijinė IPA, gintarinis lageris.

Jonas: Vienas geriausių derinių žmonijos istorijoje yra

Sūriai – IPA tipo alus, kvietinis.

kava ir desertas, o kava juk karti, desertas – saldus. Šis

Riebūs sūriai – lambic tipo alus; sour ale; belgiškas saison stiliaus alus.

derinys visiems suprantamas ir ragautas daugelio. Kartumas

įkvėpimas

Camino Lituano – kelias per Lietuvą ir save

įkvėpimas

Kalbinti Mantvydo Popovo apie jo šešiolika dienų trukusią kelionę pėsčiomis nuo Žagarės iki Seinų nė nereikėjo. Gera buvo klausyti besidriekiančio lyg kelias pasakojimo, drauge stebėtis sutiktų nepažįstamų žmonių geranoriškumu ir retsykiais paslapčia nubraukti jautrumo neatlaikiusią ašarą. Pasakoja Mantvydas.

PRADŽIŲ PRADŽIOS MAGIJA Apie Santjagą (Camino de Santiago – piligriminis šv. Jokūbo kelias Ispanijoje, aut. pastaba) žinojau seniai, ne vienas draugas jį nuėjęs, bet kad panašus kelias yra ir Lietuvoje, nebuvau girdėjęs. Informaciją man internetas pats pakišo: pamačiau nuorodą, atidariau ir iš karto tapo aišku – čia man, čia ženklas. Tuo metu buvo tikra emocinė duobė gyvenime, įtampa darbe. Prisiminiau vieno lektoriaus mintį, kad ilgalaikį stresą malšina trumpalaikis fizinių resursų mobilizavimas. Sakoma, kad turi tiesiog atsistoti nuo sofos ir išeiti iš savo komforto zonos. Tai aš vieną dieną ir išėjau... iš darbo Telšiuose ir su 14 kg sveriančia kuprine leidausi į nežinomą kelią. Tėvai nuvežė į Camino Lituano pradžią Žagarėje ir paleido. Buvo gal net kiek nejauku, bet pradėjus eiti užplūdo tokia ramybė ir lengvumas! Pirmieji 10 km kelio veda pro laukus, nesutinki žmonių, tie kilometrai lyg padovanoti pačiam sau, kad nurimtum, apsvarstytum, kam visa tai, ar eisi toliau. Vėliau sutikau vietinių gyventojų, kurie puikiai žino, kas tie piligrimai, žino, kad čia kelio pradžia, todėl pamatę mane su kuprine klausinėjo, kiek aš eisiu, ar turiu maisto, ar nenutrynė batai, linkėjo sėkmės. Po geros savaitės Kaune su kūdroje skalbtais marškinėliais, lazda ir atžėlusia barzda sulaukiau ir kitokių žvilgsnių. Pirmosios keturios kelio dienos buvo lyg kieno tyčia surežisuotos: nutiko tiek gerų nepaaiškinamų dalykų, tiek gražių sutapimų, kad ne sykį graudinausi. Pavyzdžiui, prie parduotuvės sutikto vyro paklausiau, kur galėčiau rasti vandens telkinį išsimaudyti, nes nepavyko aptikti pakeliui. O jis pasiūlė išsimaudyti jo kieme esančiame tvenkinyje, pavaišino sula ir žmonos tik ką iškeptu aviečių pyragu. Trečią kelionės dieną Joniškyje garsiame virtinių bare pasakojant šitą neįtikėtiną istoriją, paaiškėjo, kad viena ten dirbanti mergina yra... to vyro duktė. Stebuklai!

GINTĖ ZURBAITĖ

ŽIVILĖ PAULAUSKAITĖ

Bandymai nuolat derinti bendrakeleivių poreikius anksčiau ar vėliau vis tiek ims varginti , todėl gražiausia kelionės dalis buvo atsitiktinai sutikti žmonės ir neplanuotos pažintys.

KELIO CUKRUS Įveikti visą Camino Lituano vienam, mano manymu, yra tikroji esencija, nes tai išskirtinis laikas sau, kai patiriami nepatogumai, įveikti iššūkiai ramina vidinį triukšmą, dėl kurio ir išėjai į kelionę. Turi turėti laisvės eiti. Eiti kiek ir kada gali. Sustoti kada panorėjęs, neversti nieko laukti ir pats nelaukti. Bandymai nuolat derinti bendrakeleivių poreikius anksčiau ar vėliau vis tiek ims varginti, todėl gražiausia kelionės dalis buvo atsitiktinai sutikti žmonės ir neplanuotos pažintys. Nuo pirmos dienos rašiau kelio dienoraštį, kiekvienos dienos nutikimus, atradimus. Įrašus kėliau į piligrimų grupės erdvę feisbuke (Camino Lituano Network). Žinojau, kad bus puiki motyvacija – visiems prisipasakojus, kad eisiu iki pat Seinų, silpnumo akimirką bus gėda pasiduoti. Toje pačioje grupėje pašnipinėjau, kad mane ir vieną piligrimę skiria tik kilometras, luktelėjau ir kelio gabalą ėjome kartu. Nustebino, kad su pirmą kartą sutiktu žmogumi einant gali rasti tiek bendrumo, artumo, pokalbių temų.

laikas sau

Margarita

Jolita Vitalija

Aušra

Lina

Laura

Aš esu Laura. Gražiausiai mane pristato Beata, o pati juokais mėgstu sakyti, jog Beatos virtuvėje sukuosi labiau prie ūkio nei prie puodų. Mėgstu juokauti. Mėgstu jausti, stebėti ir gyventi. Esu šiuolaikinė miesto moteris, turiu vaikų, darbų, dar neapsodintų sodų. Beveik kasdien aviu kedus, bet, kai tik galiu, vaikštau basomis, myliu Vilniaus veidus, užkaborius ir gatveles, bet taip pat myliu besitvenkiantį obels žiedą ir varnėną, kviečiantį saulėtą rytą, kurį prisišaukiau į neseniai pačios iškeltą inkilą. Man labai pasisekė. Aš sutikau moterį, draugę – Liną Zigmantę, kurią vadinu reikalų judintoja. Tokios moters dar nebuvau pažinusi. Tiek švelnios, tiek valdingos, tiek smagios, tiek gilios,

Gyvenimo

tiek savitai matančios, kūrybingos ir

paveikslas

kuriančios ne tik vienetinius drabu-

Atraskite laiko pabūti viena, savo kūne, savo sieloje...

žius bei keramikos dirbinius, bet ir mus,

sava, kad jos vis negana... Moterys, ma-

paprastas būdas, bet kiek sluoksnių jis

savo aplinkos moteris.

mos, užvėrusios namų duris, palikusios

prakrapšto: imtis atsakomybės, išsigry-

Jau ne pirmus metus Lina sukviečia

buitį, vaikus, susirenka švęsti buvimo,

ninti, rasti savyje pasitikėjimo, drąsos

moteris į savo iš meilės ir pajautimo nu-

švęsti gyvenimo. Beveik visos į namus

pasidalyti kad ir paprastu dalyku – pa-

austą sodybą. Moteris, kurias vienaip

grįžta pašviesėjusiais veidais, pilnos

vedžioti tylomis po mišką, paskaityti

ar kitaip sutiko savo gyvenime. Rodos,

įkvėpimo. Kelios dienos, rodos, atstoja

vakare pasaką ar eilėraštį, sumaišyti

nieko ypatingo, eilinis moterų suvažia-

savaitę atostogų. Kai po pirmos stovy-

visoms veido kaukę. Ne visos veiklos

vimas ir pasibuvimas, bet mūsų dienos

klos prisėdome prieš kelionę namo, at-

„prilimpa“, šioje erdvėje vyksta ir daug

ten kitokios... Pirmus kartus atvykda-

ėjo labai aiškus pajautimas – jei po mir-

nepatogių dalykų – tai irgi mokomės

vau kiek nedrąsiai, su smalsia įtampa,

ties man leistų pasirinkti, kuriame savo

priimti kaip patirtį. Nesusireikšminti,

dalies moterų nepažinojau. Bet būnant

statuse ar būvyje pasilikti amžinybei,

atsiduoti, žaisti gyvenimą ir atrasti nau-

ten, geriant naujus įspūdžius, moterų

rinkčiausi tos akimirkos ramią, saugią

jų dalykų, pasikalbėti su savimi, praver-

atsivėrimus, „pasibėdavojimus“, juoką,

ir savą šių, prieš kelias dienas dar nepa-

ti savo ribas ir įplėšti įsitikinimus, kulti-

lengvą išankstinį skepsį ar norą vertinti

žintų moterų bendrystę...

vuoti meilę ir kito priėmimą.

tiesiog nuplaudavo kažkokio gerumo

Linos sukviečiami pasibuvimai vi-

Tereikia vieno žmogaus, kad pra-

ir buvimo kartu liūtis. Į stovyklas vyk-

sada lengvai, bet atidžiai planuojami –

sidėtų didingi dalykai. Linkiu ir jums

davau kaip į svečius, o ten surasdavau

dienos turi tvarkaraštį, įtraukiame kuo

savo būryje sutikti, atrasti tokį žmogų

savo sielos namus...

įvairesnių veiklų, pasiskirstome atsa-

arba imtis lyderystės pačioms praplėsti

komybėmis, kad savaitgalis drauge ne-

savo gyvenimus, įsileisti naujų spalvų,

virstų tik pliurpimu.

jausmų – pamatysite, grįšite kitokios.

Mano aplinkoje daug moterų: darbe, mamos dažnai aktyvesnės ir vaikų mokyklose bei darželiuose, o čia dar ir sto-

Kartais pačių atrastus mokytojus

Pilnesnės ramumo, gerumo ir gyveni-

vykloje patenki į moterystės ratą. Įdo-

kviečiamės pravesti pagrindinių dienos

mo džiaugsmo. Nelaukit, kol pakvies, –

mu, kad ten sutiktas moteriškumas, toji

veiklų, bet daugiausia veikiame pačios,

imkit ir darykit.

viešumoje nenuvalkiota seserystė tokia

pasidalijame tuo, ką turime. Rodos,

LAURA KALVELYTĖ-MURINIENĖ, LINA ZIGMANTĖ

JOANA BURN

saldu

Dar vienas labai paprastas ir labai skanus desertas – tai šaldytos arba šviežios sluoksniuotos tešlos lakštas, apteptas grietinėlės sūriu, apibarstytas cukrumi ir ant viršaus apdėliotas vaisiais arba uogomis. Arba ir tuo, ir tuo. Bet! Ar gali kas nors paneigti, kad tiesiai iš lysvės nuskinta braškė yra skanesnė už daugybę įmantrių desertų? Nepersistenkime su tais vasaros desertais – dažnai pakanka tiesiog kruopščiai atrinktų uogų dubenėlio ar smilgos žemuogių.

šaltibaršc ius ˇ

Kaip kaskart naujai paruošti tobulus

Mėgstu sakyti, kad visi žmonės yra skanūs: vieni saldesni, kiti rūgštesni ar kartesni, o vieni ir labai aštrūs, bet tuo mes, žmonės, gi ir įdomūs. Mane daug kas vadina skaniu žmogumi, būtent po tokiu vardu ir slepiasi mano tinklaraštis instagrame. O kasdienybėje esu nuoširdus, empatiškas ir pasaulį mylintis žmogus, besisukantis spalvotame komunikacijos ir tekstų rašymo pasaulyje. Dėl vieno vasariško patiekalo svajingų minčių nekyla net žiemą, spaudžiant speigui. Žinoma, tai– šaltibarščiai. Ir šmaikštaudamas galiu pasakyti, kad žmones skirstau į dvi kategorijas: kurie šaltibarščius valgo tik vasarą, ir tuos, kuriems sezonai negalioja (aš, aišku, pastarasis). Pirmą kartą sutiktam žmogui uždavus šį klausimą, koks esi šaltibarščių valgytojas, galima iš karto suprasti, ar tas žmogus– tavo širdies žmogus, ar sutampa požiūriai.

Svarbūs ne tik produktai, bet ir pats procesas:

Pirmiausia – krapai ir svogūnų

laiškai. Juos smulkiai supjaustyti, sugrūsti su druska ir palikti

pastovėti tol, kol bus atliekami kiti darbai. Tai leidžia atsiskleisti labai ryškiam žolelių skoniui.

Virtuviniame kombaine arba rankiniu smulkintuvu pusę

burokėlių sutrinti su kefyru iki vientisos konsistencijos. Tai suteikia ryškesnę spalvą ir kremo konsistenciją. Agurkai – tik tarkuoti per stambią

Meilė šaltibarščiams – nuo vaikystės

tarką. Čia taisyklės nėra, bet man

Šaltibarščiai, ko gero, mano virtuvėje daugiausia kartų eksperimentuotas

taip skaniausia.

patiekalas, nors daugelis galvoja: ,,Ką gi čia eksperimentuoti, viskas ir taip aišku...“

Didžioji paslaptis – virtuviniu smul-

Bet būtent šaltibarščiai mano namuose yra tas patiekalas, kuriam kiekvieną

kintuvu sutrinti krienai, garstyčios,

produktą sveriu gramais (draugai dėl to kvailiu vadina), bet aš tiksliai žinau, koks

marinuoti agurkėliai ir citrinų sultys.

turi būti idealus skonis, tad sveriu tiek druską, tiek krapus ar kitus produktus! O ir

Sunku nupasakoti žodžiais, kokį

tie patys draugai, kurie kvaileliu vadina, kiekvienais metais sezoną atidaro būtent

skonį tai suteikia, bet, patikėkite ma-

su mano gamintais šaltibarščiais.

nimi, paragavę kitaip negaminsite.

Mano meilė tokia stipri, kad šaltibarščius tekę gaminti net Filipinuose, nes tiesiog

Bulves mėgstu ruoštas dviem

labai užsinorėjau. Kefyrą pakeitė pienas, maišytas su grietinėle, burokėlių pirkti

skirtingais būdais: retesnis – bulvių

nebuvo, nuvykau į ukrainietišką restoraną, galvoju, paprašysiu, vadovas sako, kad

košė su daug sviesto ir spirgučiais,

kitą dieną laukia atplukdant laivu, galėsiu nusipirkti... Apsidžiaugiau, bet sužinojau,

dažniausias – mažas bulves pjaunu

kad laivas strigo, krovinys nepasieks, nuvykau į turgų ir radau kažką panašaus

pusiau, išverdu, nupilu vandenį

į kilbukus, bet su dideliais lapais ir ilgais kotais; krapų, aišku, irgi nė su žiburiu,

ir tada kepinu keptuvėje. Jei yra

bet mūsų svečių namų priimamajame, žiūriu, gėlės pamerktos, vazoje – kažkas

galimybė, kepu ant anties taukų, jei

panašaus į krapus, nusiskinu, pauostau ir ką – krapas! Truputį nugvelbiau ir lėkiau

nėra – ant aliejaus ir sviesto mišinio,

gaminti, nes ko jau ko, bet agurkų ir kiaušinių netrūko. Vaizdas buvo mums labai

negailiu druskos ir pipirų. Kepinu

neįprastas, bet gamybos kelionė ir priartėjimas prie namų skonių – nepamirštamas.

tol, kol apskrunda ir tampa traškios.

Kartą Vilniuje paragavau šaltibarščių, kurie buvo nenutolę nuo klasikinių (man

Kiaušinius visada patiekiu ant

klasikiniai – tiršti, kad net šaukštas stovi, beje, čia irgi dvi žmonių kategorijos:

viršaus perpjautus pusiau, maišant

tirštų ir skystų), bet tokio ryškaus skonio, kad norėjosi tik užsimerkti, jausti

į vidų – didesnė galimybė ilgiau

tylą aplink ir sustabdyti tą akimirką. Tada po truputį grupėse pradėjau skaityti

pastovėjus šaltibarščiams sugesti.

skirtingus receptus, patarimus, patobulinimus ir pradėjau eksperimentuoti savo

O jei gaminu didesnei kompanijai,

virtuvėje it pačioje rimčiausioje laboratorijoje. Truputį to, ano, šio bei to, dar to ir

kiaušinius gi ne visi mėgsta.

truputį kito. Taip ir gimė mano pačių skaniausių šaltibarščių receptas.

ARNAS RAULINAITIS

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

šefo užrašai

šefas namuose Noriu jums pristatyti dar vieną naują, o kai kam gal jau ir žinomą patiekalą, sakyčiau, labiau užkandį – corn dog. Tai labai populiarus gatvės maistas Korėjoje ir JAV, po truputį atrandantis kelią ir į europiečių maisto kultūrą. Dešrelė ant pagaliuko kukurūzų tešloje. Paprasta, skanu, žaisminga, patogu valgyti. Man šis patiekalas žinomas jau seniai, pirmą kartą pamačiau kažkokiame filme, tad nuvykusi į JAV bėgau ieškoti tų matytųjų corn dogų... Skonis nenuvylė, o susižavėjimas nedingo! Ir vis sau pagalvodavau: kodėl jų pas mus nėra? Dešreles mėgstame, su tešlomis irgi draugaujame. Kai pati nusprendžiau namie išbandyti pasigaminti corn dogų, susidūriau su nelengva receptų paieška – jų beveik nebuvo. Taip kilo idėja pačiai parašyti corn dogų receptų knygą su variacijomis, kurioje bet kuris

JOANA GIMBUTYTĖ, Austrijoje gyvenanti knygų autorė, dėstytoja, knygų apie maistą leidyklos kulinarė

europietis atras ką nors, tinkamo savo skoniui. Po neilgų debatų su leidykla šiandien aš rankose laikau savo knygą „Corn Dogs“! Pradėjusi nuo paprasčiausių receptų ir vis drąsiau bandydama eksperimentuoti su produktais, atradau begalinę šio patiekalo įvairovę! Mano namiškiams bei draugams ir pasisekė, ir ne visai – pusę metų buvo mano testuotojai, vertintojai ir mito corn dogais. O jų gali būti įvairiausių: ir su dešrelėmis, ir su sūriu, pagamintų vegetarams bei veganams – su daržovėmis. Mane labiausiai džiugino corn dog popsų atradimas, sulaukęs didžiulio pasisekimo vaikų šventėse. Kadangi knygoje receptai vokiški, kelis jums išverčiau

JOANA GIMBUTYTĖ

JOANA BURN

CORN DOG –

DĖŠRELĖ ANT PAGALIUKO KUKURŪZŲ TEŠLOJE

Patarimai, kad corn dogai tikrai pavyktų Tešla Paruošta mirkymo tešla turėtų būti tąsi ir graikiško jogurto konsistencijos. Įmerkus šaukštą ir jį pakėlus turi lėtai nutįsti. Jei bus per tiršta, dešrelė ar kitas įdaras liks toje tešloje, o jei per skysta – mažai tešlos prilips ant dešrelės ir nesusidarys apvalkalas kepant, kitaip tariant, viskas iširs aliejuje. Netinkamą tešlos konsistenciją galima lengvai išgelbėti: jei per skysta – dar miltų, per tiršta – pieno arba vandens.

Ką verti ant pagaliuko? Verkite produktus, kurie yra kietesni, greitai nesilydo, netęžta ir ne per drėgni. Tinka dešrelės, faršas, žuvis. Įvairios daržovės: cukinijos, kukurūzai, baklažanai, paprikos, pievagrybiai. Tiesa, labai kietas daržoves, tokias kaip morkas ar salierus, prieš veriant reikėtų apvirti ir gerai nusausinti. Tinkamiausi sūriai: mocarela, gouda, halumis, tofu. Mano mėgstamiausias derinys – pieniškos virtos dešrelės, įvyniotos į garstyčiomis pateptą sūrio riekę ir pamirkytos kukurūzų miltų tešloje. Kurkite savo derinius.

Barstinys, arba apvoliojimas Tai tebūna dar viena erdvė jūsų kūrybai, spalvų ir faktūrų atradimui bei dermei. Galite pasiruošti skirtingos rūšies duonos ar batono trupinių, volioti įvairiose sėklose ar jų mišiniuose (pvz., sezamų ir aguonų, ispaninių šalavijų), kapotuose riešutuose ir netgi... bulvytėse! Taip, taip, būtent korėjietiški corn dogai kepami su mieline tešla, kuri apvoliojama pjaustytose bulvytėse. Aš dar labai mėgstu spragintus grūdus (grikius, kviečius, burnočių sėklas, bolivines balandas). Tinka ir įvairių traškučių trupiniai.

Su kuo valgyti? Prie corn dogų labai tinka traškios ir gaivios kopūstų salotos – jos atšviežins gomurį ir suteiks daugiau smagios tekstūros. Be to, valgyti daugiau daržovių – visada į naudą. Pomidorų padažas ir garstyčios – įprasti corn dogų pakeleiviai. Neprašausite į kompaniją pasikvietę ir kiek retesnių svečių: labai tinka ir obuolių bei svogūnų čatnis su razinomis – švelnus vaisių saldumas ir subtili rūgštelė puikiai paryškina patiekalo skonį. Ramesnė pomidorų salsa apskritai yra puikus pagardas prie įvairiausių riebesnių patiekalų, šis – ne išimtis.

AUGU BUITYJE

SPALVOTOS KĖDĖS ROBERTA,

antrinio dizaino dirbtuvių „CooCoo“ įkūrėja Vasarą mūsų akis vėl džiugina natūralios gamtos spalvos: ryškios pievų ir sodų gėlės, geltonuojantys rapsų laukai, prisirpę pomidorai šiltnamyje, uogos, drugiai... Saulei bučiuojant žemę viskas tampa taip gyva ir ryšku. Spalvas su visa jų energija tiesiog norisi sugerti į save. Namus taip pat puošiame ir jaukiname mums patinkančiomis ryškiomis detalėmis: merkiame gėles, kabiname paveikslus. Tačiau ar dažnas iš mūsų drįsta ryškiau ar neįprasčiau nuspalvinti savo namų ir terasų ar sodybų baldus?

106

Jau nuo labai seniai vadovaujuosi požiūriu „Kitaip, nei įprasta“. Paauglystėje tai išreikšdavau drabužių stiliumi ir matydavau savo raudonuose plaukuose. Dabar įsisukau į aplinką – ją kuriu aplink save. Namai man kaip gyvas organizmas, galintis nuolat keistis ir transformuotis, išlaikant pagrindines vertybes. Spalvos, formos ir raštai yra tai, ką įdomiausia keisti. Prieš kelerius metus įkūriau antrinio dizaino dirbtuves „CooCoo“. Čia gimsta ir yra įgyvendinami unikalūs interjero sprendimai – kurti ir keisti galime iš to, kas yra aplink mus, neišmetant seno ir neperkant naujo. Pagarba senam baldui yra didžiulė vertybė. Suprantama, kad šiuolaikiniame interjere ne visuomet jie tinka, tačiau beveik visais atvejais galima rasti idėjų, kad baldai vieni su kitais susidraugautų. Labai dažnai net mane pačią nustebina vieno ar kito baldo pokytis, atradus jam tinkamą idėją ir įdėjus rankų darbo. Tokio baldo nenusipirksi net kiečiausioje baldų parduotuvėje, jie turi savo istoriją. Ir

„

kūrėjo rankų energiją.

Jau nuo labai seniai vadovaujuosi požiūriu KITAIP, NEI ĮPRASTA

“

Skatinu jus būti drąsius ir kūrybingus. Neišmesti seno daikto ar baldo, gal net parsivežti jų iš senelių ar tėvų namų. Suteikite jiems antrą progą. Kaip ir šios lauko kėdės. Jos tokios... nuobodžios, o terasoje kaip tik norisi jaukumo ir šilumos. Apšvietimas, patogumas ir geros spalvos yra būtent tai! Tad bandome iš kelerius metus naudotų medinių kėdžių padaryti gražuoles. Akcentas bus eklektiško stiliaus derinys – skirtingų raštų ir spalvų audiniai. Juk kuo keisčiau, tuo įdomiau!

COO COO ROBERTA

MONIKA PIETARYTĖ

107

AUGINU KITUS

SESĖ SAULĖ

1. NAKVYNĖ 1000 ŽVAIGŽDUČIŲ VIEŠBUTYJE. Gyventi palapinėje, kūrenti laužą, ant jo kepti zefyrus, o atsikėlus virti avižų košę, gardintą sutirštintu pienu, o sulaukus tamsos tiesiog išsinešti miegmaišį į lauką, po atviru dangumi, ir skaičiuoti krentančias žvaigždes. Trys mūsų šeimai labiausiai patinkančios viešos stovyklavietės: Asalnų stovyklavietė Netradicinė stovyklavietė Aukštaitijos nacionalinio parko širdyje, kur galima apsistoti kupoluose, tipiuose ar nuosavose palapinėse. Parko apylinkėse galite važinėtis dviračiais, pasiplaukioti valtimis, irklentėmis, leistis į žygius ar turus, kuriuos patars entuziastingi ir paslaugūs kempingo šeimininkai. Į stovyklavietę patariu atvykti netradiciškai – Vilniuje sėskite į traukinį, vykstantį į Ignaliną. Stovyklavietės šeimininkai, iš anksto susitarus, dviračius jūsų šeimai pristatys į stotį, o jais atminsite iki vietos. Žinoma, traukiniu galite vežtis ir savo dviračius.

Asalnų stovyklavietė 55,35849 °Š, 26,040979 °V

Obuolių salos kempingas Tyli, rami vieta, gražus paplūdimys, čiuožyklos ir vaikų žaidimų aikštelės. Ramybė, gamta ir vaikų dūkimas lauke.

Obuolių sala kempingas-poilsiavietė „Obuolių sala“, Salos g. 3, Žalvarių kaimas, Molėtų r. www.appleisland.lt

Melnsils kempingas Latvijoje Kempingas įkurtas tiesiog ant jūros kranto. Miegi ir girdi jūros ošimą, esi kedenamas lengvo brizo ar siautulingesnio vėjo šėlsmo. Ar gali būti romantiškesnis poilsis ir suartėjimas su gamta? Kempingo teritorija tvarkinga, yra žaidimų aikštelė, mažas zoologijos sodas vaikams, galima išsinuomoti dviračius, irklentes ar baidares, užsisakyti maudynes pirtyje. Jei kurį vakarą nebenorėsite gaminti ant laužo – visai čia pat yra kavinė. Galima apsistoti su palapinėmis, taip pat išsinuomoti namelius ar statines ant jūros kranto.

KempingsMelnsils www.melnsils.lv

114

2. INDĖNIŠKAS NUOTYKIS Lygiai toks, kaip vaikystėje skaitytose knygose: nakvynė tipyje, jodinėjimas žirgais, indėniški ritualai ir net suteiktas indėniškas vardas. Jei atvyksite į Vinetu kaimą, išmėginsite šaudymą iš lanko, galbūt pasinersite į būgnų ar pirties ritualus, patirsite daug kitų indėniškų patirčių. Labai rekomenduoju čia ir nakvoti, kad įsijaustumėte ir patirtumėte tikrą indėnišką dvasią.

Vinetu kaimas Šlikių g. 63, LT-96337 Šlikių k., Kretingalės sen., Klaipėdos r. sav. www.vinetukaimas.lt

3. VIDURAMŽIŲ PILIES GYVENIMAS, ne stebint, o patiriant: liečiant, žaidžiant, išbandant, ragaujant. Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas – tai vieta, kurioje vaikai ir suaugusieji įtraukiami į žaismingus, teatralizuotus krašto pažinimo, karybos demonstravimo procesus. Bus lengva pajusti XIII– XIV a. pilies gyventojų dvasią – galėsite išmėginti akies taiklumą ir rankų stiprumą šaudydami iš lankų, mėtydami ietis, paskanauti papilio židinyje išvirtos čiobrelių arbatos, imituoti riterių kovas, nusivyti apyrankes, pažaisti senovinius žaidimus ir dar daugiau. Giriu ir rekomenduoju p. Bronių – nuostabus gidas ir edukatorius! Rekomenduoju edukacinę programą ir gido paslaugas užsisakyti iš anksto.

Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas J. Biliūno g. 133, 29109 Anykščiai www.baranauskas.lt/lt/left/ apie-mus/seimyniskeliupiliakalnio-kompleksas/

115

Kūrybiškumą išlaisvinantis sodas – kaip tokį susikurti? 122

Seniai praėjo tie laikai, kai į sodą buvo žiūrima vien kaip į prasimaitinimo šaltinį. Dabar daugybė galimybių sodą paversti savo kūrybine erdve ir įvairiausių idėjų įgyvendinimo aikštele. To pavyzdys – savo sodybą Vilniaus pašonėje puoselėjantis kraštovaizdžio inžinierius Gytis Lietvaitis. Gyčiui jo sodas pirmiausia yra meditacija, atradimo džiaugsmas, poilsis. Taip, kartais ir nuovargis, ir skaudanti nugara, bet daug dažniau – išraiškos priemonė ir gyvenimo būdas. Jo sode daugybė netradicinių sprendimų, kurie tikrai įkvėps ir jus į savo sodą pažvelgti kitaip. Tik neištrinkite sodo praeities Gytis šią sodybą ant Vilnelės kranto įsigijo prieš 4 metus ir visiems naujakuriams pataria neskubėti, stebėti, tyrinėti. „Pirmaisiais metais sode pamatysite dalykus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį – kaip atrodo esami augalai, pieva, kaip per sodybą keliauja saulė, kuriose vietose smagiausia būti. Visi šie stebėjimai pasitarnaus kuriant SAVO sodą.“ Visgi, pasak Gyčio, pati didžiausia sodininkų klaida yra noras ištrinti sodo praeitį. „Dažnai viską bandoma „išvalyti“, o tada jau kurti SAVO sodą. Vienas subrendęs medis vertas mažiausiai keliasdešimties naujai pasodintų! Seni medžiai – tai ne tik sodo istorijos metraštininkai, jie nepamainomi karštomis vasaros dienomis, visokiausių grybų, vabzdžių ir paukščių namai, kokybiško naminio komposto šaltinis. Nekovokite su gamta Klausiame Gyčio patarimo, kaip susikurti tokį sodą, kuriam nevergautum, kuriame liktų laiko pasidžiaugti savo kūriniais. „Kuo labiau stengsitės kovoti su gamta, tuo daugiau jėgų pareikalaus sodo priežiūra. Daugiausia laiko užima žolės pjovimas, todėl tam tikras, mažiau naudojamas sodo vietas galima šienauti kartą ar du per sezoną. Taip ir darbo sumažės, ir gamtai sode liks vietos. O kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo ir sodas bus sveikesnis. Be to, nenušienauta žolė gerokai atsparesnė sausrai, todėl sausrų metu neišdega. Lapų grėbimas rudenį – dažnai bereikalingas ir netgi žalingas darbas. Nukritę lapai – daugelio naudingų vabzdžių žiemojimo vietos. Dalis lapų per žiemą suirs ir taps kompostu vietoje, dalį sliekai susuks kaip cigariles ir įsitrauks į žemę, o kas liks – pavasarį galima nugrėbstyti ir užmulčiuoti gėlynus arba sukrauti į komposto dėžes. Jeigu daugiametės gėlės parinktos tinkamai (pagal vietos sąlygas, ilgaamžės, tvarkingai, ne per greitai augančios ir nenustelbiančios kaimynų), tokie gėlynai daug priežiūros nereikalauja. Dažniausiai pavasarį pakanka išrauti vieną kitą nereikalingą (pikt)žolę.

VILMA JANULYTĖ

IŠ ASMENINIO ALBUMO

123