Dainius JUNEVIČIUS
.$6 ,5 .2'Ē/ /,.2 8æ .$'52 ;,; a. NUOTRAUKOSE
Š
io straipsnio tikslas – pažvelgti į Lietuvos fotografijos raidą truputį kitaip. Man rūpi, ką atspindi mus pasiekęs XIX a. fotografijos fondas, kaip tiksliai jis atvaizduoja praeitį, kokią jos dalį galime jame pamatyti, o kas liko už kadro, arba ko nenufotografavo XIX a. Lietuvos fotografai ir kaip keitėsi fotografijos akiratis. Nepretenduodamas pateikti išsamaus atsakymo, tikiuosi, kad skaitytojai ras įdomios informacijos apie nagrinėjamą objektą. Apžvelgsiu laikotarpį nuo fotografijos atsiradimo Lietuvoje iki XX a. pirmojo dešimtmečio. Turima faktinė medžiaga neleidžia kalbėti apie visą Lietuvos fotografiją, teks apsiriboti beveik vien Vilniumi. Remsiuosi amžininkų liudijimais, išlikusiais jų laiškuose, atsiminimuose, dienoraščiuose, ir to meto spauda. Dviejų fotožanrų – portretų ir peizažų – raida skirtinga, todėl juos aptarsiu atskirai.
Fotoportretai – ne tik turtuolių pramoga
Kai 1843 m. Vilniuje buvo įrengta pirmoji dagerotipų studija, aliejumi tapytiems portretams, kuriuos galima pasikabinti salone ant sienos, arba akvarele lietoms miniatiūroms, telpančioms į medalioną, atsirado rimta konkurentė – fotografija. Amžininkai svarstė, ar fotografija apskritai neišstums tapybos. Jų meninio santykio plačiau nenagrinėsiu, bet norėčiau keliais faktais pailiustruoti Lietuvoje susiklos88
čiusią situaciją. Tapytas portretas XIX a. penktajame dešimtmetyje galėjo kainuoti 100 ir daugiau rublių, nelygu formatas ir tapytojas, – tokią sumą nurodo Rachelė Römerienė laiške posūniui Alfredui Römeriui. Tai dideli pinigai. Palyginkime: Edvardas Jonas Römeris XIX a. šeštajame dešimtmetyje iš fotografo, įsikūrusio jo patalpose Bokšto gatvėje, ėmė 120 rublių nuomą per metus, o šių namų ūkvedžio Pesliako metinis uždarbis buvo tik keliasdešimt rublių. Aišku, Pesliakas negalėjo sukrapštyti 100 rublių tapybos portretui, todėl mes nežinome, kaip jis atrodė. Portretus užsisakydavo tik didikai ir kiti pasiturintys asmenys. Į Lietuvą atkeliavus pirmiesiems dagerotipininkams, padėtis pasikeitė. Vietoj tapyto portreto, ypač portretinės miniatiūros, daugelis užsakovų ėmė tenkintis daug pigesne portretine fotografija. Vladas Drėma monografijoje apie dailininką Kanutą Rusecką cituoja jo laišką, 1855 m. rašytą sūnui Boleslovui: „Portretų ir nesitikėk tapyti Vilniuje. Niekas jų nebetapo nuo to momento, kai pradėjo daryti dagerotipijas. Didikai labai džiaugiasi, kad pigu. Taigi, eina pas žydą ir gauna portretą už tris rublius.“ Gali būti, kad Kanutas Ruseckas truputį nuvertino dagerotipijas. Aldonos Snitkuvienės atlikti Raudondvario Tiškevičių giminės tyrimai rodo, kad į dvaro inventorių greta kitų turtų buvo įtraukti ir dagerotipiniai portretai. Vis daugiau žmonių leidosi kankinami fotografo kėdėje, kad galėtų nusiųsti savo atvaizdą jiems brangiems K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 7/8