Viktorija Ašmankevičiūtė
TAMSOS PIEMUO
Viktorija Ašmankevičiūtė
TAMSOS PIEMUO ROMANAS
Vilnius / 2017
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
Kalbos redaktorius Vytautas P. Venslovas Viršelio autorė Monika Daužickaitė Iliustracijos Viktorijos Ašmankevičiūtės
© Viktorija Ašmankevičiūtė, 2017 © Leidykla DIDAKTA, 2017 Šis leidinys arba jo dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas, kompiuterių tinklus (internete) be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeniniais tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-442-112-9
Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.
Išdidumas, laisvė – Platūs mostai. Širdis kiekvieno Pavergta tamsos. Kasdien kovojam Su kardais ne plieno, O žodžių, meilės, šilumos. Piešiu ant rankų savo, Vedžioju linijas, darau lankus. Tik kraujas balta oda laša, Esu per silpnas užmigt ir nepabust... Piešiu ant tavo širdies – Kur prisiliečiu, lieka randai. Iškvepiu nuodus, nes andai Mano siela – juodi pelenai. Užmerk akis, Leisk tave vesti Į Pragaro ugnį, Kur liepsnose skęsi, Amžinas ratas sustos, Naktis nebepakeis dienos, Piktos dvasios iš kapų išslinks, Pelenus aplink tave barstys. Nebijok, mana avele, nebijok, – Dievas visada tau prieglobstį suras, Nesivargink klausti, kas Jis toks, Juk kaukės Jis vis tiek nenusimes.
I Mirties gurkšnis Pažadina Tikrąjį tave. Atsidusau. Prireikė kelių akimirkų suvokti, kad mano lengvas kvėptelėjimas sukėlė aidą. Gulėjau ant kieto paviršiaus. Siaubingai gėlė visą kūną. Pasimuisčiau. Į mano riešus, kulkšnis ir kaklą įsirėžė platūs odiniai diržai. Nežinojau, kur esu ir kaip čia atsidūriau. Galvoje buvo tuščia, balta. Neprisiminiau nieko. Iš atminties užkaborių atklydo pažįstama melodija, kurią pradėjau niūniuoti vis dar užsimerkęs. Pamažu prisiminimai smelkėsi pro užmaršties rūko šydą, kol galiausiai plūstelėjo į mane it sniego lavina. Ankstesnės gyvenimo nuotrupos mane baugino. Užgniaužiau kvapą. Tą vakarą patėvis grįžo iš eilinio žygio be skatiko kišenėje. Vos jam peržengus slenkstį ir pradėjus bliauti supratau, kad turčių karietų medžioklė nepasisekė. Jis su mumis gyveno jau trečius metus. Nekenčiau jo, o dar labiau nekenčiau savęs. Patėvis, vardu Brunonas, bandė mane įtraukti į savo nešvarius darbelius. Jis su keliais draugeliais stabdė netoliese mūsų trobos vingiuojančiu keliuku pravažiuojančius vežimus ir labai retai pasitaikančias karietas. – Tu, žiurkės blusa! Nemanai, kad laikas užsidirbti kąsnį pačiam? – sukniubęs ant stalo spjovė man į veidą. – Manai, taip lengva? Čia tau ne pievoj vartytis ir varnas gaudyti! Nieko nieko, išmokysiu aš tave gyvenimo. – Svyruodamas nuo alkoholio kraujyje išėjo iš trobos. Motina tik dabar išdrįso pakelti akis ir tyliai sušnibždėti atsiprašymo žodį. Užsimetęs ant pečių apsiaustą kaip nuplikytas išlėkiau paskui patėvį. Apibėgęs aplink namus jo neradau. Nužingsniavau link ne-
8
Viktorija Ašmankevičiūtė
toliese esančios pelkės. Tik susigūžus po jaunu berželiu skruostus nutvilkė karštos skausmo ašaros. Man buvo gėda, kad motina turi gyventi su tokiu gyvuliu vien todėl, kad išlaikytų mane. Sustūgau nesavu balsu, išliedamas viską vakarėjančiam dangui. Ausis pasiekė švelnus mano paties žodžių aidas. Tarp medžių šmėstelėjo žmogaus pavidalas. Pašokau ant kojų. – Pasirodyk, avigalvi! Nebe vaikas aš. Čionai ateik, susiremk kaip su vyru! Jėgų tik spjaudymui ir bliovimui pakanka? Susna tu neraliuota, kad tave kirminai surytų! – šluostydamas pykčio ašaras sutikau žalsvų akių žvilgsnį. Savo akių. Užuodęs salsvą degančios medienos kvapą apsidairiau. Padaro su mano akimis jau nebuvo matyti. Suvokęs, kas tokioje atokioje vietoje gali degti, visomis keturiomis puoliau namo. Klupinėjau ir slidinėjau, kliuvau už akmenų ir šakų. Pargriuvau ir iki kraujo nusibrozdinau dešiniosios kojos odą. Netrukus vėl buvau ant kojų, skuodžiau kaip įmanydamas. Priekyje raudonavo degantis trobesys, o virš galvos karksėjo pulkas juodvarnių, kartais susiliedamas su dangumi. – Mama! – surikau, kiek tik jėgos leido. Kažkur tarp šokčiojančių liepsnų ir traškančių rąstų išgirdau su niekuo nesupainiojamą, širdį veriantį klyksmą... Jos gyvybė užgeso, ugnis nusidažė vaiskiai raudona spalva. Susigriebęs už galvos, iš nevilties nusvirduliavau atgal į pelkyną. Įbridau per giliai. Šaltas vėlyvo rudens vanduo stingdė kaulus, judėti buvo vis sunkiau. Klimpau ir nesistengiau išsilaisvinti. Užsimerkiau ir išleidau paskutinį plaučiuose likusį orą. Leidausi apgaubiamas aksominės tamsos. Dabar bijojau atsimerkti. Bijojau savęs arba to, kas iš manęs liko. Kažkur iš dešinės pusės pasigirdo vyriškas balsas, raginantis atsimerkti. Stengiausi gulėti ramiai, sulaikiau kvėpavimą. – Na jau, su manim tai nesuveiks, – žaismingai tarė balsas. Po kiek laiko man pristigo oro, užsikosėjau ir nevalingai atmerkiau akis.
TAMSOS PIEMUO
9
– Štai taip daug geriau, – virš manęs pasilenkė pagyvenęs, pražilti spėjęs vyriškis. Nusišypsojo parodydamas dvi tobulai nugludintas iltis. Plėšrūnas. Tai nežada nieko gero. – Taigi, ponaiti Akseli. Sveikas atvykęs Tamsos karalijon, į paprastų mirtingųjų vadinamąjį Pragarą. – Išplėčiau akis suvokęs žodžių svarbą. Ne veltui motina kiekvieną sekmadienį nusivesdavo mane dvasių šventovėn. – Esu Lozorius. Įdėmiai paklausyk. Atsidūrei tarp gyvenimo ir mirties, todėl patekai pas mus. Angelai nelabai nori su leisgyviais terliotis. Dabar tave paženklinsim, tai bus tavo gyvybės įrodymas. Paskui galėsi rinktis, ar likti pas mus, ar belstis Dangun. – Lozorius sarkastiškai nusijuokė. – Taigi, kur sustojau? Ak, taip. Bet kuriuo atveju pas mus tikrai linksma. Dažniausiai priimame visus. Jeigu angeliukai tavęs neįsileis, turėsi keliauti Duobėn. O Duobėje – ne patys maloniausi pojūčiai. Daugiau sužinosi nubudęs, o dabar gulėk ramiai. Timai, laikas! – Akies krašteliu pastebėjau artinantis raumeningą vaikiną su įkaitusiomis replėmis. Po kelių akimirkų šoną nutvilkė stiprus skausmas, susipynęs su nepakeliamu karščiu, ir aš nugrimzdau nebūtin. Plaukiojau nežinioje. Nesapnavau, pasaulį mačiau lyg pro miglą. Ėjau tamsiu koridoriumi. Sienomis lašėjo purpurinis skystis. Gal tai buvo kraujas? Taip ir nedrįsau jo paliesti. Pagreitinau žingsnį, pradėjau bėgti. Po kelių akimirkų supratau, kad tolimas šviesos taškelis koridoriaus gale vis tolsta, o aš bėgu vietoje. Nebejutau savo galūnių. Nustebęs pažvelgiau į kojas. Jos grimzdo į klampią substanciją. Beviltiškai stengiausi išsilaisvinti. Kai kūnas nugrimzdo iki kaklo, prie manęs tarytum atsklendė jauna mergina. Jutau baimę, pagarbią baimę. – Nebijok. Aš tavo ponia, tu mano tarnas. – Ji švelniai pirštų galiukais prisilietė prie mano kaktos. Merginos kūnas buvo sudurstytas iš įvairiausių atspalvių odos atplaišų. Pagavau jos skirtingų – ledinio mėlio ir raudonmedžio – spalvų akių žvilgsnį. Sušnibždėjau: – Taip, mano ponia...
10
Viktorija Ašmankevičiūtė
Šįkart atsipeikėjęs nedvejojau ir atsimerkęs apsidairiau. Masyvi tvirta lenta ir odiniai raiščiai dingę, gulėjau apkamšytas baltutėle švelnia kaip pienės pūkas antklode. Buvau nedideliame šviesiame kambarėlyje, iš pirmo žvilgsnio apstatytame paprastai: lova, spinta, stalas, kėdė, naktinis stalelis. Palyginus tai su mano kamputy sumestais, pajuodavusiais šiaudais ir drobiniu užklotu, atsidūriau karaliaus miegamajame. Nuo sienų atsispindėjo pro vitražinius langus atklydę šviesos blyksniai. Gaudydamas šiuos atspindžius mėgavausi prabanga. Mano gerklė peršėjo, todėl pamatęs ant naktinio stalelio stovinčią taurę su raudonu skysčiu ilgai nesvarsčiau ir ištuštinau ją keliais gurkšniais. Gomuriu slydo malonus, raminantis ir šildantis skystis, o šnerves kuteno medaus, citrinų ir granatų aromatas. – Na jau, ponaiti, neįsismagink. – Žvalus Lozoriaus klegesys išgąsdino mane ir nutraukė gėralo sukeltą ekstazę. Pašokau ir išverčiau stiklinę. Keli užsilikę lašai ištiško ant baltos patalynės kaip kraujas ant sniego. Atsikosėjau. Truputėlį maudė šoną. – Pabudome ir kelkimės. – Lozorius, regis, nepastebėjęs išpurvintos antklodės tarškėjo toliau. – Kamilis tuoj tau atneš rūbus. O kol kas pasistengsiu trumpai viską papasakoti ir atsakyti į klausimus, jei, žinoma, jų turėsi. Tu esi Žemės širdyje, Pragare, Tamsos karalystėje, vadink kaip nori. Čia gyvena daugybė padarų. Mes nesame blogi, tik palaikome gamtos balansą. Atliekame purviną darbą, o angelai pasiima tik tuos, kurie patraukia jų akį. Taigi, mes paklūstame karalienei. Kai kurie nėra jos matę, nors tarnauja labai ilgai. Tu netrukus su ja susipažinsi – vos atkeliavęs patraukei jos dėmesį. Gyvename pagal tam tikrą struktūrą. Jeigu panorėsi likti su mumis, būsi žemiausio rango tarnautojas – pasiuntinys. Vėliau Romilė pasiims tave į darbą, viską aprodys. Jei tau patiks, ištatuiruosime ant riešo tavo rango ženklą, o ant krūtinės – karalijos simbolį. Būsi amžiams paženklintas kaip mūsiškis, angelai tavęs jokiu būdu nebepriims. Na, nežinau, ką galiu daugiau pasakyti, – kiek nusivylęs skėstelėjo rankomis, – paklausk ko nors. – Kas čia buvo? – smakru parodžiau į tuščią taurę.
TAMSOS PIEMUO
11
– O, tai mūsų, nemirtingųjų, gyvybės šaltinis. Dievų maistas, amžinojo gyvenimo eliksyras. Tuo mes panašūs į sparnuotuosius. Vienodai maitinamės. – Ar jūsų iltys tikros? – Kiek susinepatoginau klausdamas, bet man tai seniai rūpėjo. – Iš dalies. Supranti, angelai turi griežtą kodeksą: aureolės, sparnai, švytėjimas. Mums leidžiama viskas, tiesą sakant, kuo baisiau, tuo geriau. Jei liksi, galėsi rinktis: kanopos, uodega, iltys, ragai, sparnai, nagai ir panašiai. Kuo aukštesnio rango esi, tuo daugiau galimybių pasirinkti turi. Na, jaunuoli, apie ką svajoji? – Suokalbiškai mirktelėjo. – O galima nieko nesirinkti? Lozorius atrodė kiek nustebęs: – Taip, be abejo, bet karalienei nepatinka išsišokėliai. Pasigirdo beldimas: – Užeik, nesidrovėk, Kamili. Kambarin tarsi įplaukė mano amžiaus berniukas smailiomis ausimis. Sutikęs jo žvilgsnį pašiurpau. Jo akys buvo vienspalvės, sidabriškai pilkos, lyg aptrauktos migla. – Puiku, drabužiai! Akseli, renkis, tuomet Kamilis palydės tave į Kaulų menę. O kol kas paliksiu judu vienus. – Lozorius, dar prieš akimirksnį tupėjęs ant lovos krašto, dingo. Smailiaausis padavė drabužius. Nusivilkęs naktinius marškinius ant dešiniojo šono pastebėjau žymę. Nustebęs pažvelgiau į Kamilį. – Tai Trefoilio mazgas, nemirtingumo simbolis, tarsi tavo gyvybės įrodymas. Visi tokius turi: ir angelai, ir mes. Su juo tau visi vartai atviri. Linktelėjau ir apsivilkau rūbus. Atrodžiau lyg karalaitis iš mamos pasakų prieš miegą. Ilgos samanų spalvos kojinės auksiniais krašteliais, languoti tvirtos medžiagos šortai, balti marškiniai ir purpurinis švarkas. Kamilis iš spintos ištraukė sunkius rudos odos batus ir mestelėjo man prie kojų. Apsiaviau. Jie puikiai tiko.
12
Viktorija Ašmankevičiūtė
– Ačiū, – tarstelėjau. Kamilis tylėjo. Nepaisydamas to kalbėjau toliau – siekiau nutraukti nemalonią tylą. – Aš Akselis. – Ištiesiau jam ranką. Kiek padvejojęs jis ją atsargiai spustelėjo. – Mano vardas Kamilis, – tyliai pratarė. – Ar tu čia seniai? – Neseku laiko. – Kamilis nusisuko. Pamaniau, kad įsižeidė dėl klausimo ir tučtuojau puoliau atsiprašinėti. Jis nutraukė mano tiradą rankos mostu: – Viskas gerai. Nėra blogų klausimų, egzistuoja tik netikę atsakymai. Čia metai pralekia kaip diena. Beviltiška skaičiuoti, nes galiausiai vis tiek susipainiojama. Tik viena karalienė gali sužinoti tikslų laiką iš milžiniško laikasekio, bent jau tokie sklando gandai. – Ar jau esi matęs karalienę? – Ne, – trumpai atsakė. – Eime, palydėsiu į Kaulų menę. Slinkdamas painiais koridoriais Kamilis tyliai pasakojo: – Einame pro šiaurinį sparną. Čia dauguma padarų turi savo kampus, kitaip tariant, kambarius. Manasis štai šičia, – tarė praeidamas pro šviesias, neaukštas duris. – Čia yra devyni aukštai. Pats iki galo sistemos neperpratau, bet kiekviename aukšte gyvena tam tikro rango būtybės, o pirmajame aukšte yra įsikūrusi virtuvė, valgomasis ir dar keli rakandų prigrūsti kambariai. Rytiniame sparne yra karalienės rezidencija, o vakariniame – Atvartai ir Mutarai. Ten atverčiame saviškius ir sukeliame kūno mutacijas, palaikydami pareigingų velniūkščių įvaizdį. – Kamilis blankiai šyptelėjo. – Pusę pietinio sparno užima Dokeras, ten vyksta įvairiausi apmokymai. Kitoje pusėje yra biblioteka. Jeigu moki skaityti, tai tau patiks. Yra visokiausių knygų, parašytų įvairiausiomis kalbomis ir rašmenimis. Kartais karalienė įsileidžia kokį nukvankusį mirtingąjį poetą, nesugebantį skirti iliuzijų nuo tikrovės. Su savim tokie kaip jis dažniausiai atsineša knygų. Taip ir pasipildo lobynas. O ir mes patys iš kelio stengiamės parnešti šito gėrio. – Taigi, kur baigiau? Sparnų susikirtime, pilies matematiniame viduryje yra Fovemas, paprasčiau kalbant, Duobė. Pati Pragaro širdis. – Pasukęs už kampo Kamilis sustojo.
TAMSOS PIEMUO
13
– Štai ir atėjome. Kai grįši, tave pasitiks Lozorius. Sėkmės. – Taip taręs įstūmė mane į kambarėlį žemomis lubomis. Atsidūriau prietemoje, negalėjau nieko deramai įžiūrėti. Kambarys atrodė apvalus bei tuščias, tik vidury kiūtojo tamsus ryšulys. Tik jam prakalbus supratau, kad tai mergina. – Salutationes, Akseli. Mane vadina Romile. Spėjau pastebėti, kad esi truputėlį išsiblaškęs, smalsus ir linkęs vėluoti. Bet tai pataisoma. Čia Kaulų menė, – vieni iš daugybės vartų į Žemę. Iš čia keliaujama į užduotis. Tik dabar pastebėjau, kad kambario sienos nukabinėtos kaulais, nagais, dantimis ir iltimis. Kiek pašiurpau. Romilė pakilo ir mostelėjo nedidelės kiaurymės grindyse link: – Turėsi šokti paskui mane. Susitiksime apačioje, – mergina greitai šmurkštelėjo tamson, ir man neliko nieko kito, kaip sekti jai įkandin. Pakliuvau į kažin kokį tunelį, labai panašų į laukinio triušio olą, tik platesnį ir švaresnį. Blaškiausi atsimušdamas į kiaurakalnio sienas, kol pagaliau kritau ant kieto pagrindo. Sukosi galva, į veidą tvoskė karštis. Pakėliau akis ir sutikau Romilės žvilgsnį. – Nagi, kelkis, – švelniai paragino. – Pirmasis kartas sunkiausias. Vos man spėjus atsistoti ir atgauti pusiausvyrą, panelė čiupo mane už rankos ir nusivedė smulkiais nugludintais akmenėliais grįstu takeliu. Nors jos batelių iš po žemės siekiančio sijono nebuvo matyti, girdėjau ritmingą jų kaukšėjimą. Beeidamas turėjau laiko pasidairyti. Atrodė, lyg būtume atsidūrę atskirame pasaulėlyje, tik čia karaliavo tamsa bei kaitra. Šalimais liepsnojo nedideli lauželiai, smilko dar šiltos žarijos. Regėjos, kad viskas padengta pelenais. Romilė, nekreipdama dėmesio, sparčiai žingsniavo toliau. Kuo toliau ėjome, tuo sunkiau kvėpavau. Kiekvienas karšto oro gurkšnis degino plaučius, plėnys graužė akis. – Pakentėk, nebedaug liko. – Romilė spustelėjo mano plaštaką. Ėjome aplink milžinišką duobę, jos kraštai susiliejo su horizontu. Iš apačios sklido klyksmai ir dejonės. Susigūžiau, užsimerkiau ir leidau Romilei vesti mane lyg aklą kačiuką. Atrodo, ėjome visą amžinybę. Galiausiai mane perliejo ledinė srovė ir tolumoje išgir-
14
Viktorija Ašmankevičiūtė
dau jau iš atminties išgaruoti spėjusius sparnuotų dangaus giesmininkų balsus. Sumirksėjau. Mano veidą glamonėjo švelnūs pavasarinės saulės spinduliai, įkvėpiau tyro šviežios žolės aromato. Dar niekad nesijaučiau taip gerai. Net nepastebėjau, kad mergina, atvedusi mane čionai, nebelaiko už rankos, o stovi nuošaly. Tik dabar galėjau ją kaip reikiant įvertinti: kiek žemesnė už mane, apkūni, mielų veido bruožų ir išraiškingų akių panelė atrodė kažkur matyta. Jos kaštoninės, pečius siekiančios garbanos puikiai derėjo su alyvuogių spalvos suknele. Ant peties buvo užsimetusi juodą kelioninį krepšį. Romilė, regis, sutriko nuo mano vertinamojo žvilgsnio. Pasitaisė ant akių užkritusius kirpčiukus. – Pirmyn į Tebroną, – vos jai spėjus ištarti šiuos žodžius krūmuose kažkas sujudėjo. Aš nesijaudinau, nes užaugau kaime, miško apsuptyje, kur knibždėte knibždėjo gyvūnų. Romilė iškart sunerimo. – Tai greičiausiai laukinis triušis, gal voverė... – pasakiau jusdamas vis augančią Romilės baimę. Nenumaniau, ko ji turėtų taip išsigąsti. Iš žabaryno galvą kyštelėjo dar visai jaunas laukinis jautukas, matyt, atsilikęs nuo kaimenės. Mano vedlė sukliko iš nuogąsčio, jai atitarė pabūgusio gyvulio bliovimas. Nežinojau, ko griebtis. Pamažu slinkau baltnugario link, šnibždėdamas raminamus žodžius. Pirštų galais prigludau prie jo kaktos, jutau kraujagyslėmis varinėjamą kraują. Nuolankus juodų blizgančių akių žvilgsnis suvirpino mano širdies stygas. – Romile, – tyliai pašaukiau. – Eikš čionai, nebijok, jis pats dreba, – mergina nerangiai prisiartino, bet kurią akimirką pasiruošusi bėgti, girdėjau šnarant žolę po jos pėdomis. Ji sustojo per kelis žingsnius nuo veršio. – Jis dar visai jaunas. Tikriausiai bus paklydęs. Negalime palikti jo vieno. – Nežinau, ar tai gera mintis. – Prašau, Romile, prašau. Leisk man jį pasilaikyti bent jau, kol nukaksim iki Tebrono.
TAMSOS PIEMUO
15
Romilė nusimetė nuo pečių nešulį ir pradėjo įnirtingai jame kažko ieškoti. Pagaliau padavė man minkštą raudoną virvę: – Juk prižiūrėsi jį? – Kilstelėjo vešlius antakius. Padariau kilpą ir užnėriau buliukui ant kaklo. Jis nesipriešino, stovėjo ramiai. Paglosčiau jo kaklą, į mane dvelktelėjo šiltas alsavimas. Patraukėme neišmintu, apžėlusiu taku. Tylėjome, tik veršiukas kartais tyliai subliaudavo. – Romile, kodėl taip išsigandai? – mano balsas sudrumstė ramią idilę. – Miriau po jaučio kanopomis. – Nuo jos tiesmukumo susvirduliavau. Mergina tęsė toliau: – Tai nutiko Aurusine, aukso ir nuodėmių mieste. Gal tau teko apie jį girdėti? – atmintyje iškart iškilo keliaujančių aktorių trupės pasakotos istorijos. „Aurusinas, karalių miestas. Ten galima rasti visko, ko tik širdelė geidžia: brangakmeniai, gražiausios merginos, šilkiniai audiniai, pralendantys pro siauriausią žiedelį. Visi pastatai dekoruoti auksinėmis plokštėmis ir rubinais. Miesto viduryje, Kadero aikštėje, yra gryno aukso fontanas, iš kurio liejasi ne vanduo, o aukso ir deimantų dulkės. Žinoma, kur turtai, ten ir nuodėmės, bet jūsų ausytės nenorėtų to išgirsti. Į Aurusiną patenka ne kiekvienas – miestą juosia dangų remianti siena. Tik ilgiausią metų dieną, Litą, vartai atveriami visiems. Mugės, artistų, ugnies rijikų pasirodymai, keliaujančių muzikantų koncertai, keistuolių cirkas... Linksmybės trunka iki paryčių, o tada vartai lygiai metams užsidaro.“ – Savaitę iki mirties pro mūsų kaimą keliavo bardai, – toliau kalbėjo Romilė. – Sakėsi einą į Aurusiną švęsti Litos. Labai norėjau pamatyti legendų skraiste apsigaubusį paslaptingą aukso miestą, todėl naktį išsmukau iš namų ir prisidėjau prie keliautojų. Savaitę praleidome kelyje ant senų nukaršusių asiliukų. Septintąją kelio dieną išvydome Aurusiną. Saulės šviesoje auksinis miestas mirguliavo lyg miražas. Buvome džiugiai sutikti. Atsisveikinusi su bardais klaidžiojau painiomis gatvelėmis viena. Taip jau atsitiko, kad pamačiau nuostabų baltą jautį ir žūtbūt užsimaniau jį
16
Viktorija Ašmankevičiūtė
paglostyti. Man įsiropštus į aptvarą kiti gyvuliai suirzo. Baltasis pasibaidė. Kiti jaučiai pasekė jo pavyzdžiu. Neturėjau kur trauktis ir atsidūriau po jų kanopomis. Taip manyje užgeso žmogiškoji liepsna. – Atleisk, aš nemaniau... – negalėjau rasti tinkamų žodžių. – Nepadarei nieko blogo. Į Tamsos karalystę visi atklysta per mirtį. Aš ne išimtis. Tik ne kiekvienas linkęs apie tai pasakoti. Tapus vienu iš mūsų paaštrėja visos juslės, taip pat troškimai... ir baimės. – Romilė kiek pasimuistė. Išlindome iš krūmynų į platesnį, vežimams skirtą keliuką. Vėjas kėlė kelio dulkes, saulė tingiai kabojo padangėje. Prieš mus ėmė ryškėti migloti moters kontūrai. Prieš kelias akimirkas būčiau galėjęs prisiekti, kad ant kelio esame vieni. – Tylėk! – sušnypštė Romilė. Šyptelėjusi vis artėjančiai moteriai su skalbinių pintine prabilo: – Gera diena, maloningoji ponia! Gal pasakysite išrinktojo vardą? – Leikerių Grantas. – Melodingas it varpelių skambėjimas moters balsas atklydo su vėjo gūsiu. – Jūs kaip visad teisi. – Romilė dar plačiau nusišypsojo. Žengęs kelis žingsnius moters pavidalas pradėjo sklaidytis, o visai netrukus ji tiesiog ištirpo, palikdama po savęs salsvo oro šleifą. Tik po kelių minučių išdrįsau pasiteirauti: – Kas čia buvo? – Skalbėja. Nuo pat pasaulio pradžios ji skalbia greitai mirsiančiųjų drabužius. Jei gražiai paklausi, ji pasakys vardus. Esu tikra, tu ne kartą ją matęs. Kiek paėjęs išvydau tolumoje ryškėjantį Tebrono bažnyčios bokštą. Spėriai žengėme akmenimis grįstu keliuku, kartais praleisdami vežimus ar pavienius jojikus, mano mintys šuoliavo kaip laukiniai žirgai. Puikiai žinojau, kad nebepamatysiu nei motinos, nei sudegusio trobesio, nei netoliese esančios pelkės ir gimtojo Framo turgaus aikštės...
Ašmankevičiūtė, Viktorija Tamsos piemuo : romanas / Viktorija Ašmankevičiūtė. – Vilnius : Didakta, 2017. – 352 p. ISBN 978-609-442-112-9 Prieš jūsų akis atsiveria nuostabus, kupinas fantazijos ir realybės literatūrinis pasaulis. Skaitydami užklupsite pasakų pėdsakus, žingsniuosite viduramžių miestelių siauromis gatvėmis, o už posūkio susitiksite su dailiu jaunuoliu velniu, atslinkusiu pasiimti miruolių ar bemirštančiųjų sielų... Iš esmės šis pasakojimas – moderni velniava: gyvensite Pragare, labai panašiame į viduramžių karalių rūmus, pereisite į paralelinį pasaulį, patirsite žmogiškų jausmų, nors ir būsite supami mistikos ir neįtikėtinų vaizdinių.
www.didakta.lt +370 5 2137701
Viktorija Ašmankevičiūtė
TAMSOS PIEMUO Romanas Kalbos redaktorius Vytautas P. Venslovas Viršelio autorė Monika Daužickaitė Iliustracijos Viktorijos Ašmankevičiūtės 22 sp. l. Užsakymas 30951 Tiražas 1000 vnt. Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184–3, LT-04206 Vilnius Tel. (+370 5) 213 77 01, faks. (+370 5) 213 79 14, el. paštas: info@didakta.lt, Interneto svetainė: www.didakta.lt Spausdino UAB „BALTO print“, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
Susipažinkime, aš – Viktorija. Savo kūrybinę karjerą pradedu ir debiutuoju su kūriniu apie gyvenimą po mirties – „Tamsos piemuo“. Į painius Pragaro labirintus panirti ir gyvenimo bei mirties klausimus gvildenti paskatino susidomėjimas mistiniu ir mitiniu pasauliu dar vaikystėje. Meilę literatūrai įskiepijo mama, kuri kiekvieną vakarą palydėdavo į sapnų karalystę kartu su kokia nors pasaka. Nuo mažens lyg užburta klausiausi pasakų ir svajojau jose pabuvoti, o ūgtelėjusi nusprendžiau pati ją sukurti – taip gimė „Tamsos piemuo“. Šią knygą rašiau kelis metus, kad šiandien galėčiau drąsiai ištarti – leiskite man Jus vesti į nepamirštamą nuotykių kupiną kelionę iš gyvųjų pasaulio į Pragarą pirmoje triologijos dalyje, kur daugelis paslapčių yra už šydo, kurį praskleisite kartu su knygos puslapiais! „TaMSoS PieMuo“ – kvapą gniaužianti jaunuolio akselio mirties ir atgimimo istorija. Klaidžiodamas painiais Mirties karalystės klystkeliais, jis susipažįsta su daugybe pomirtinio gyvenimo subtilybių, atranda naujų gebėjimų bei draugų, su kuriais slogi tamsa tampa šiek tiek lengvesnė. akselis stengiasi išlaikyti žmogiškąją savastį, bet susidūręs su skriauda bei draugės netektimi pasiryžta pats bet kokia kaina tapti Pragaro valdovu ... ISBN 978-609-442-112-9
9 786094 421129 www.didak ta.lt