TEATRAS

TEATRAS Klaipėdos teatras

„po karūnos že nklu“

Pasaulis susiaurėjo, bet prasiplėtė. Gyvenimas ėmė labai sparčiai cirkuliuoti „vidiniuose organuose“ – namuose. Į namus – svarbiausia, turinčius internetą – susikraustė darbas, konferencijos, mokslai, teatrai, koncertai...

eatras „po karūnos že nklu“

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Sistemos perinstaliavimas

Tai, kuo anksčiau daugelis neužsiimdavo internete, nes galėjo tai padaryti gyvai, tapo svarbia dienos dalimi namuose – spektaklio ar koncerto įrašas, kino filmas, virtualūs muziejų gidai. Staiga paaiškėjo, kad daugybė žmonių nežino, kuo užsiimti, ką ir kur žiūrėti, ką skaityti ir ko klausytis – nes, pasirodo, tuščia be tikros kultūros, nes tik ji ir skiria žmogų nuo gyvuliuko. Yra tokių, kurie tiesiog susitvarkė namus...

Teatras, persikėlęs į namus, kai kada galbūt neprilygsta gyvenimo vaidinimams, bet tikro teatro niekada nesupainiosi su kinu – tebūnie jis nufilmuotas, tebūnie kelerių metų senumo. Jis alsuoja dvasia, susikuriančia scenos dėžutėje, net jeigu tai ir gatvė. Gatvės atkarpą galima „uždaryti į scenos dėžutę“ ir sustabdyti teatriniam išgyvenimui (tai ne kartą patvirtino ir Benas Šarka, ir Šeiko šokio teatras, ir Klaipėdos muzikinis teatras, ir...). Nenuvertinu internetinių žiūrovų – jie lygiai tokie pat įvairūs, kaip ir einantieji į sales.

Prasidėjus pandemijai pasaulio muziejai, teatrai pakvietė į virtualius pasimatymus. Ir, gerai pagalvojus, virtualus pasimatymas – be gėlių puokštės ar apsikabinimo – gali būti visai tikras ir nuoširdus. Esame girdėję apie tvirtas santuokas, susiformavusias po tokių pasimatymų. Gali būti, kad ir teatrai, noriai atvėrę savo fondus, atras tokių internetinių „meilių“, kurios po karantino pirmą

Pauzė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro partitūroje virto naujomis galimybėmis. KVMT archyvo nuotr.

kartą eis į tikrą teatrą pasižiūrėti, kaipgi jis iš tikrųjų veikia, kuo kvepia. Aprėpti didžiulę įvairovę veiksmo, staiga paplūdusią į tave, sudėtinga. Turėjai jau prieš tai nuolat gyventi kultūroje kaip poreikyje. Neimituojant domėjimosi.

Dabar pilasi daug tekstų, reflektuojančių esamąjį laiką ir teatro vietą jame. Kritinių ir eseistinių, susitelkiančių ties konkrečiu probleminiu aspektu ar kadais neaprašyta premjera (vienas iš karantino „privalumų“ – galimybė pamatyti kitų miestų teatrų spektaklius, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyksta pamatyti). Šis tekstas, čiuopdamas Klaipėdos teatro pulsą, konstatuoja: teatras gyvas ir net labai gyvas. Gal kai kurie pavadinimai trumpam nešmėžuoja virtualioje erdvėje, bet juk darbai vyksta. Pavadinkime, atsinaujinimo darbai, sistemos perinstaliavimas.

Pradėjo dovanoti

Dauguma Klaipėdos teatrų – turint omenyje, kad susitikimai su žiūrovais yra jų būdas užsidirbti – persiorientavo, kaip būti naujomis „rinkos sąlygomis“. Ir visų pirma pradėjo dovanoti: akcijas (Klaipėdos jaunimo teatro ir Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka vykdo bendradarbiavimo akciją – karantino laikotarpiu rizikos grupėje atsidūrusius gyventojus aprūpinti knygomis, pristatant jas į namus), spektaklių įrašus (Klaipėdos dramos teatras dovanojo ne vieną puikų spektaklį, įskaitant ir festivalinius su „TheATRIUM“ ženklu; Šeiko šokio teatras neslėpė ir naujausiųjų spektaklių įrašų), pokalbių serijas su scenos menininkais (Šeiko šokio teatro interviu ciklas „Šokio mėnuo“; Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Jono Baranausko kuriamas „Teatro bendruomenės dienoraštis“).

Tik vėliau teatrai kreipėsi į visuomenę, prašydami skirti dalį pajamų mokesčio kūrybinei veiklai plėtoti (bet tai kasmetis ritualas), vėliau kelių Lietuvos teatrų žmonės nusilenkė žiūrovams avansu – pasiūlė įvairių verčių dovanų kuponus, kuriuos vėliau bus galima iškeisti į bilietus į bet kurį teatro spektaklį ar pasirodymą.

Vis dėlto dėl pandemijos Klaipėdos dramos teatrui teko atšaukti gegužę ir birželį turėjusį vykti, dar planuotą rugpjūtį ir rugsėjo pradžioje šiemetį tarptautinį festivalį „TheATRIUM“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras balandį numatytą Jacqueso Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą turėjo nukelti į rudenį, bet miesto gimtadieniui jis irgi ruošia dovaną – Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjerą, tikėdamasis ją publikai gyvai įteikti piliavietėje rugpjūčio 1-ąją.

Kantrūs, orūs, kuriantys

Ir nors kalbėti apie pinigus ir menus vis dar atrodo nepatogu (tarp pačių menininkų yra tokių „garsiakalbių“, kad kiekvienas turi išsilaikyti pats ir jokių ten paramų), apie tai reikia kalbėti. Apie tai menininkai Vilniuje priminė savo akcija „Tyli daina prie Katedros“, Klaipėdoje – uostamiesčio Atgimimo aikštėje vykusios akcijos „Tyli daina“ flashmobu. ►

◄ Tai permanentinė akcija, į kurią jungiasi vis daugiau žmonių. „Mums svarbus valdžios požiūris į kultūrą. Šis sudėtingas laikotarpis menininkams tapo tikru iššūkiu. Mes vis dar negavome jokios paramos“, – mintimis dalijosi akcijos dalyvė, Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Marija Žemaitytė (cituoju lrt.lt publikuotą tekstą „Flashmobu primename kultūros svarbą ir medituojame“).

Šiandien teatro žmonės tikrai gyvena labai sunkiai, bet juos galima vadinti laimėtojais. Jie išlieka kantrūs ir orūs, tikintys savo darbu ir kuriantys. Kūrybingi. Laike „po karūnos ženklu“ jie be fanfarų, šmaikščiai išsidalijo „Padėkos kaukės“ apdovanojimus, be pompastikos šventė ir Kultūros dieną.

Teatras gyvas ir net labai gyvas. Gal kai kurie pavadinimai trumpam nešmėžuoja virtualioje erdvėje, bet juk darbai vyksta. Pavadinkime, atsinaujinimo darbai, sistemos perinstaliavimas.

Jie išlieka socialiai aktyvūs ir atsakingi, apmąstantys visuomenės ateities pokyčius jau dabar, čia pat, karantino metu, laikantis visų karantino reikalavimų ir dėvint apsaugines priemones. Čia kalbu apie Šeiko šokio teatro pristatytą videofilmą „Šokis į ateitį“ (idėja „Dancer“).

Šokis į ateitį

Tai tikrai informatyvus, (visuo)meniškas filmas, kuriame sociologai, ekologai, ekonomistai, filosofai, menininkai futuristai ir šokėjai tyrinėja Klaipėdos ir pasaulio ateities vizijas. Filmo kūrėjai formuluoja tokius kino juostoje nagrinėjamus klausimus: „Kokį miestą norėsime kurti į jį sugrįžę? Ar būsime sąmoningesni, bendruomeniškesni, gyvensime tvariau? Šiandien, visai žmonijai išgyvenant kolektyvinę patirtį – globalinę pandemiją, vis labiau jaučiama senosios pasaulio tvarkos pabaiga ir girdimi įvairūs ateities svarstymai.“

Nuoširdžiai rekomenduoju šį filmą jo dar nemačiusiems žmonėms – akyse tebestovi šokėjų improvizacijos pajūryje ir ant grindinio, patrauklios užsklandos, atmosferinė Kristijono Lučinsko ir Žilvino Bačkaus muzika. Vertingas darbas jau aktyviai rašomai „karantino istorijai“. Sulaukus atitinkamų laikų, bus įdomu pasižiūrėti tą „laiko kapsulę“ vėlei.

Vis linksniuoju Šeiko šokio teatrą, bet kitaip nepavyksta – jis yra aktyvus, jis yra esamajame laike, jis reprezentuoja miestą. Tai patvirtina ir gauti apdovanojimai už 2019 metus: miesto „Padėkos kauke“ jis įvertintas kaip Klaipėdos metų teatro reiškinys, dar du apdovanojimai teko šio teatro vadovei Agnijai Šeiko – Vitos Mozūraitės premija už šiuolaikinio šokio bendruomenės palaikymą Klaipėdoje, tęstinius tarpdisciplininius projektus ir dėmesį socialinės atskirties grupėms, taip pat Šiuolaikinio šokio asociacijos įsimintiniausio choreografo apdovanojimas už pripildymą šiuolaikiniu šokiu visas uostamiesčio erdves. Panašu, kad Agnijai pavyko realizuoti tikslą – paversti Klaipėdą šiuolaikinio šokio centru.

Koronos tornadas, žinoma, privertė perorganizuoti ir šio teatro veiklas, bet vargu ar nors vienas mano nepaminėtas teatras išties yra pasiėmęs kūrybines atostogas. Dar nutylėjau apie Apeirono teatro kuriamas „Šiurpes karantine“. Bet pašiurpinsiu kitąkart.