DAILĖ

DAILĖ Jaunosios grafikės kūrinių ciklą inspiravo Danės upė

Gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno kūrėjo stipendiją, menininkė Ugnė Nagrockaitė šiemet sukūrė paveikslų ciklą „Upės akimis“, kurį balandžio pradžioje planavo pristatyti Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje. Tačiau, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, dėl koronaviruso paskelbus karantiną, parodą teko perkelti į virtualią erdvę, kur ją galima pamatyti ir dabar.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Svarbi gyvenimo dalis

Jūra klaipėdiečiams yra įprasta kasdieniško gyvenimo dalis. Vasarą mėgaujamės saulėtais paplūdimiais, pavasarį ir rudenį – smagiais pasivaikščiojimais, žiemą – audromis ir štormais. Tačiau, kad ir kokia miela ji būtų, kažin, ar įmanoma jūrą prisijaukinti: vieną dieną ji romi ir draugiška, kitą – atšiauri ir labai pavojinga. Visais laikais glaudesnis, ramesnis ir draugiškesnis žmonių santykis buvo su upe. Istoriškai dauguma miestų glausdavosi ne prie jūrų, o prie upių.

Danės upė žymi Klaipėdos miesto pradžią: 1252 m. jos žiotyse buvo pastatyta pilis ir ėmė kurtis miestas. Prie Danės formavosi miesto branduolys. Prie upės apsigyveno žmonės, kūrėsi laivų statyklos, čia imta statyti prekybinius laivus ir prekių sandėlius. XVIII a. pradžioje kasmet į Danės uostą įplaukdavo kelios dešimtys burlaivių. Danė buvo neatsiejama miesto istorinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis, susitikimų, pramogų ir trumpų kelionių vieta. Klestėjo upinis turizmas, panorėjęs galėjai nuo miesto centro nuplaukti į Tauralaukį ir pasivaikščioti karalienės Luizės takais.

Šiandienos situacija kitokia: uostas iš upės pasitraukė, laivais Danėje džiaugiamės tik per laivų paradus, upinio turizmo atgaivinimo planai iki šiol dulka valdininkų stalčiuose, o vienintelis krantinėje išlikęs burinis laivas – tik miesto simboliu tapusi barkentina „Meridianas“. Tiesa, vyresni klaipėdiečiai dar pamena tarp dviejų tiltų stovėjusį gelžbetoninį monstrą – restoraną „Regata“, nuskendusį po vienos rudens audros 1992 m. Tai tiek ir teliko iš Danės uosto. Bet yra ir gerų pokyčių.

Džiugina, kad niekur nepasislinko miesto branduolys – upė išliko miestą vienijančiu, jį reprezentuojančiu simboliu. Išgražėjusios Danės krantinės, išpuoštos knechtais ir vardiniais suoleliais, dabar yra mėgstama klaipėdiečių pasivaikščiojimų vietą, o senoji perkėla, esanti toje vietoje, kur upė įteka į Kuršių marias, svarbi norintiems iš Klaipėdos patekti į Smiltynę, aplankyti Neringą ar Lietuvos jūrų muziejų. Į Danės krantinę persikėlė ryškiausi miesto renginiai: kasmetės Jūros ir folkloro šventės, gatvės teatro, džiazo, o dabar jau ir šviesų festivaliai. Upė tebėra labai svarbi ir miesto, ir kiekvieno klaipėdiečio gyvenimo dalis.

Būtent žmogaus santykį su upe savo kūrybiniame projekte „Upės akimis“ vizualizuoja grafikė U.Nagrockaitė. Jos darbų ciklą „Upės akimis“ dabar galima pamatyti bibliotekos tinklalapyje https://www.biblioteka. lt/lt/galerija. Ta proga – pokalbis su autore.

Duoklė gimtajam kraštui

– Klaipėdiečiams ir miesto svečiams gėrėtis jūra yra tarsi privaloma: retas išsiruošia į pajūrį be fotoaparato, rimti kūrėjai čia visada atranda siužetų tapybai, motyvų muzikos kūriniams, idėjų poezijai ir prozai. Jūsų kūrybinio ciklo ašis – upė. Kodėl?

– Danės upė – miesto centre esantis vandens organizmas, ji turi savo gyvenimo ciklą ir yra sugėrusi Klaipėdos miesto rutiną. Vasarą upėje treniruojasi irkluotojai, žmonės plaukioja vandens dviračiais, zuja maži laiveliai, kas vakarą tuo pačiu laiku pakeliamas tiltas, vakarais upėje atsispindi Biržos tilto šviesos. Puikiai žinome, kurioje Danės vietoje mirksta gluosnio šakos ar kada Danės vandenis sudrebina Jūros šventės koncertų garsai. Vietiniai mato upę patvinusią, šiaušiamą lietaus, pasidengusią ledu ar aplipusią žvejais. Socialinis kontaktas su upe labai artimas ir man labai įdomus, tad norėjosi jį išanalizuoti ir įamžinti savo kūryboje. Šį projektą įsivaizdavau kaip savotišką duoklę gimtajam kraštui, kurio buvau taip pasiilgusi po studijų užsienyje. ►

U.Nagrockaitė. Juoda skrybėlė. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 93 X 75 cm.

Keliaujant upe. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 56 X 76 cm.

Buvusio mylimojo pėdsakai. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 93 X 70 cm.

◄ – Kūrybiniame cikle „Upės akimis” ne

sigilinate į miesto ir upės istoriją, tiesiogiai neanalizuojate upės ekologinių problemų, tačiau, nekeldama konkrečių tikslų, per žmonių prisiminimus ir su Danės upe susijusius atsitikimus, atskleidžiate upės socialinę ir kultūrinę reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime. Kaip subrendo šio ciklo idėja ir kaip jums sekėsi ją kūrybiškai realizuoti?

U.Nagrockaitė. Meridianas. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 56 X 76 cm.

Dangus. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 60 X 86 cm.

Pasirinko dvi technikas

– Upė turi didžiulį istorinį krūvį, ir iš povandeninės perspektyvos „upės akimis“ stebimas šiuolaikinis žmogus bei jo aplinka įgauna kitokių formų. Į vandenį patekus „svetimkūniui“, žmogui priklausančiam daiktui, matyti tiesioginis dviejų skirtingų pasaulių sąlytis. Kad pavaizduočiau šias dvi sferas, pasitelkiau skirtingas kūrybos technikas – aliejinę tapybą ir šilkografiją. Paveiksluose tapybinėmis priemonėmis sukurta upės sfera – abstrakti, o šilkografijos technika vaizduojami žmonių istorijose minimi į upę įkritę daiktai – figūratyvūs.

Čia gretinamas laikinumas ir amžinybė, tėkmė ir statika, balansuojama tarp lyriškumo, romantiškumo ir diskusijų dėl taršos bei saugumo. Pasirinktos technikos – aliejinė tapyba ir šilkografija – man padėjo atskleisti projekto idėją bei tematinę gelmę. Šios atlikimo technikos yra labai skirtingos – aliejaus ir vandens nesumaišysi, taigi tai jau savaime sukuria įtampą, loginę ir technologinę trintį.

Traukia paslaptimi

– Koks jūsų pačios santykis su upe? Ar tarp žmonių papasakotų istorijų yra ir jūsų istorija? Gal koks nors asmeninis nuotykis inspiravo visą kūrybinį ciklą?

– Danė man labai artima, būdama miesto centre, neišvengiamai su ja susiduriu. Tekantis vanduo kaskart užburia, nuramina. Upė traukia ir savo estetika, ir savo paslaptimi, permainingu charakteriu: tai blizga kaip krištolas, tai juoduoja kaip derva, o kartais puošiasi žaliomis girliandomis.

Kol dar mokiausi dailės mokykloje, vieno vasaros plenero mieste metu reikėjo piešti pasirinktą Danės krantinės vaizdelį. Piešiau Žvejo paminklą ir dabartinį merijos pastatą. Vos baigiau piešinį ir nuėmiau jį nuo segtuvo, vėjas pačiupo jį ir nupūtė į vandenį. Mano akyse popierius mirko, vis tamsėjo ir sunkėjo, kol galiausiai nugrimzdo į gelmes. Šis atsiminimas ir įkvėpė pirmąjį paveikslą kūrinių cikle „Upės akimis“.

Prisimenu ir dar vieną vaikystės nuotykį: nutrūktgalviškai leidomės dviračiais nuo Jono kalnelio. Vienas mano draugas nesuvaldė dviračio, paleido vairą iš rankų ir dviratis, suraitęs ore žavingą salto, pūkštelėjo į upę. Įdomiausia, kad tas berniukas užaugęs tapo profesionaliu dviratininku.

Atskleisti bendrystę

– Kaip rinkote medžiagą savo projektui: darėte apklausą, kalbinote draugus ir pažįstamus, revizavote savo prisiminimus?

– Apklausiau beveik šimtą Klaipėdos gyventojų. Bendravau tiesiogiai, rengiau virtualias apklausas. Buvau maloniai nustebinta, kiek daug išgyvenimų ir prisiminimų susiję su

Dane ir kaip atvirai, nuoširdžiai žmonės tais prisiminimais dalijosi. Ypač jei diskutuodavome grupėje. Prisiminimus lydėdavo juokas ir klegesys, o kartais netikėtai įsivyraudavo rimtis. Taigi patirtų išgyvenimų ir jausmų spektras – labai platus. Tokie pokalbiai mane artino prie kūrybinio tikslo – atskleisti žmogaus ir upės bendrystę.

– Kiekvienas nuveiktas darbas yra pamoka sau. Ką naujo atradote kurdama šį ciklą, ką sužinojote?

– Kiekvieną kūrybos etapą lydėdavo atradimai. Labiausiai galynėjausi su šilkografijos spaudos technika. Jos išmokau profesionaliose dirbtuvėse Škotijos Roberto Gordono universitete, ten ir susižavėjau šilkografijos procesu, eksperimentiniu jo pobūdžiu. Klaipėdoje menininkams prieinamų šilkografijos dirbtuvių nėra, supaprastintą jų versiją įsikūriau namuose. Kol prisijaukinau visą įrangą, teko ir vieną kitą ašarą nubraukti. Šilkografija – kruopštus ir kaprizingas procesas, jai reikalingi šviesai jautrūs emulsija dengti ekranai, kurie vėliau apšvitinami ultravioletine lempa. Taip išgaunamas piešinys tolesniam spausdinimui naudojant dažus.

Užaugino studijos

– Menus studijavote užsienyje. Kodėl rinkotės studijas ne Lietuvoje?

– Norėjau pasinaudoti galimybe mokytis specialybės, kurios tuo metu Lietuvoje nebuvo mokoma. Universitetas Škotijoje buvo išskirtinis savo dirbtuvėmis, kurių įrangai skiriamos didelės investicijos.

– Ką jums davė studijos Roberto Gordono universitete?

– Meno rinka Didžiojoje Britanijoje kitokia nei Lietuvoje. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad, didžiųjų aukcionų (Christies, Sotheby’s) pateiktais duomenimis, Jungtinė Karalystė – antroji pasaulyje pagal parduodamų meno kūrinių vertę ir kiekį. Bet kuriuo atveju muziejai su puikiomis paveikslų kolekcijomis džiugindavo širdį. Studijų kokybė buvo puiki, dėstytojai patyrę. Išmokau daugelio grafikos technikų, žinias apie jas gilinau ir „Erasmus“ programos metu Prahos menų akademijoje. Manau, kad gavau tikrai daug ir studijos mane užaugino kaip kūrėją. Kartu net neabejoju, kad meno studijos Lietuvoje lygiai taip pat užaugina nuostabių menininkų, esu sužavėta jų gausos ir įkvėpta meno kūrinių kokybės gimtojoje šalyje.

U.Nagrockaitė (gim. 1993 m.) studijavo Škotijos Roberto Gordono universitete, Gray’s School of Art, kur įgijo šiuolaikinio meno praktikos bakalauro laipsnį. 2015 m. pusmetį praleido nacionalinėje Prahos menų akademijoje Čekijoje, kur specializavosi grafikos ir piešimo srityje. Nuo 2016 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje, moko vaikus tapybos Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje.