Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Kelionė laiku gaudžiant varpams

MUZIKA Kelionė laiku gaudžiant varpams

Klaipėdos pianistas, karilionininkas, Pasaulinės kariliono federacijos narys, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorius Stanislovas Žilevičius gegužę sulaukė solidaus jubiliejaus – jam sukako 70 metų. Gimęs Telšiuose, studijavęs Vilniuje ir darbą pasirinkęs Klaipėdoje, S.Žilevičius aktyviai dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime. Nuo 1987 m. karilionas jam tapo svarbiausia koncertinės veiklos forma. Šio instrumento atlikėjai dažniausiai „nematomi“, užsidarę centrinio pašto bokšte, tačiau jų skambinami, prakalbinami varpai miestiečius džiugina kiekvieną šeštadienio ir sekmadienio vidurdienį bei per didžiąsias šventes. ►

Likimo tvarkytojos

◄ – Kas paskatino rinktis muziko kelią? – Kaip ir daugumos bernų, pirmoji mano auklėtoja buvo mama. Matyt, labai norėjo, kad sūnelis taptų kunigėliu, tai jau pradžios mokykloje įtaisė klapčiuku Telšių katedroje, kad patarnaučiau per mišias. Keletą kartų teko patarnauti net vyskupui Petrui Maželiui. Tačiau sūneliui geriau tiko gatvės sportas ir jis pradėjo vis rečiau tarnauti bažnyčiai, todėl buvo „atleistas“ iš tarnystės. Kad mažiau sportuočiau gatvėje, mama sumąstė daryti iš manęs muzikantą ir turėjau mokytis muzikos mokykloje groti akordeonu. Net itališką akordeoną nupirko!

– O kaip padykusį berniuką pavyko pasodinti prie pianino? Kokie pedagogai nukreipė į profesionalo kelią?

– Gal vienerius metus pasimokęs groti akordeonu pareiškiau, kad man labai sunku jį tampyti ir daugiau muzikos mokytis nebenoriu. Tada mama man nežinomu būdu suveikė, kad mokyčiausi groti pianinu. Mano planas atsikratyti muzikos neišdegė. Ir toliau teko derinti gatvės sportą su muzika. Šiaip taip ištraukiau iki penktos klasės, kasmet keičiantis jaunoms muzikos mokytojoms. Tada mama, matyt, sudarė sandorį su geriau

Kai sėdi po milžinišku 48 varpų instrumentu, kuris su visomis konstrukcijomis sveria maždaug 10 tonų, tai jo garso galia ne tik užburia, bet ir fiziologiškai veikia.

sia Telšių fortepijono mokytoja Irena Dylevičiene, kad ji dar pabandytų iš manęs ką nors nulipdyti. Pas šią ypatingą, „su charakteriu“ mokytoją teko mokytis trejus metus. Nežinau nė pats, kaip ji mane sugebėjo prikalbinti tęsti mokslus ir paruošė stojamiesiems į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Tad 1965 m. išvykau tremčiai į sostinę. Matyt, paruošė gerai (per egzaminą atlikau J.S.Bacho Preliudą ir fugą c-moll iš GTK, L.van Beethoveno „9 variacijas“ ir M.K.Čiurlionio Preliudą h-moll), nes mane į savo klasę pasiėmė pati Fortepijono skyriaus vedėja Janina Kovčūgo. Pirmame kurse viskas sekėsi puikiai. Net laimėjau Fortepijono skyriaus organizuotą M.K.Čiurlionio konkursą. Tačiau antrame kurse vėl pasireiškė Telšių gatvės sporto sindromas. Todėl buvau paliktas pakartoti kursą dar metus. Pasitobulinau ir ketverių metų kursą sėkmingai baigiau po penkerių metų. 1970-aisiais įstojau į LTSR valstybinę konservatoriją ir patekau į, mano manymu, geriausios fortepijono pedagogės Olgos Šteinberg klasę. Konservatorijoje dar teko studijuoti pas prof. Eugenijų Ignatonį (pedagoginę praktiką), Virginiją Dabkutę (koncertmeisterio specialybę), Jurgį Fledžinską, Audronę Vainiūnaitę (kamerinio ansamblio specialybę). 1975 m. sėkmingai baigiau konservatoriją, bet nesėkmingai gavau paskyrimą ir buvau ištremtas profesiniam darbui į Šiaulių muzikos technikumą. O norėjau į Klaipėdą.

8-ojo dešimtmečio vėjai

– Kokie vėjai atpūtė į uostamiestį?

– Nuvykęs į Šiaulius padirbėjau porą mėnesių ir, negavęs šaukimo (buvo atidėtas) į sovietinę armiją, pats nuėjau į karinį komisariatą ir pasiprašiau šaukimo savo noru. Taip atsidūriau Rygos štabo kariniame orkestre, tapau jo muzikantu. Papoilsiavęs metus armijoje, atsiradau norėtoje Klaipėdoje pas žmoną Eleną, su kuria prieš tarnybą sukūrėme šeimą, ji dirbo dėstytoja LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Taigi nuo 1976 m. ir aš tapau klaipėdiečiu.

– Koks tas pedagogo darbas ir atlikėjiškas pianisto gyvenimas šiame krašte?

– Atvykęs į Klaipėdą pradėjau dirbti pedagoginį darbą, kurio labai nemėgau. Fortepijono katedroje teko labai didelis krūvis. Tuo laiku neseniai įkurti Klaipėdos fakultetai kasmet priimdavo daug studentų. Pedagogų labai trūko. Jų gretas kiekvienais metais papildydavo jaunieji muzikos specialistai. Šie muzikai Klaipėdoje ir šiame krašte mokyklose, įmonėse, klubuose, kultūros namuose ir kitur kūrė įvairius ansamblius, chorus, orkestrus, kapelas. Kultūrinis, meninis gyvenimas virte virė. Šiems kolektyvams, taip pat visoms mokykloms, taip pat ir muzikos mokykloms labai reikėjo pianistų koncertmeisterių, akompanuotojų. Todėl su daugeliu iš jų man teko dalyvauti įvairiuose koncertuose, konkursuose, apžiūrose, festivaliuose, šventėse. Taip pat daug metų su kolegomis vokalo pedagogais bei įvairiais instrumentalistais buvome subūrę senovinės muzikos ansamblį, kuriame aš grojau klavesinu. Su ansambliu daug koncertuodavome ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Turėjome labai gražią tradiciją – kiekvienais metais gruodžio 31-ąją rengti senųjų metų palydėjimo koncertus Klaipėdos fakultetų Koncertų salėje.

– 1992–2002 m. buvote Fortepijono katedros vedėju. Ar keitėsi ir kaip keitėsi studentai, jų požiūris į pasirinktą specialybę?

– Teko pabūti ir Fortepijono katedros vedėju. Ne visai savo noru, o gana didelės katedros (maždaug 30 etatinių darbuotojų) didžiosios dalies pageidavimu. Nepamenu, kiek buvo studentų, bet jų buvo tikrai labai daug. Vien į muzikos mokytojo specialybės pirmą kursą buvo priimama pusšimtis studentų. Tai rodo, kad jie buvo reikalingi, didžioji dauguma ir dabar tebedirba pagal įgytas profesines kvalifikacijas Lietuvoje ir už jos ribų.

Kariliono garso galia

– Nuo 1987 m. esate Klaipėdos karilionininkas. Kokie keliai atvedė prie kariliono instrumento?

– Prof. Vytautas Jakelaitis su tuomečiu Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu 1985-aisiais nutarė atsigabenti ir įkeldinti Klaipėdoje karilioną. Būti atlikėjais pasiūlė man ir dirigentui Kęstučiui Kačinskui. Neatsisakiau, todėl išvykau stažuotis į Vokietiją – ruoštis skambinti šiuo instrumentu. Ten Magdeburgo G.Ph.Telemanno muzikos mokykloje įgijau karilionininko profesiją. Egzaminus laikiau grodamas koncertus. Tačiau Klaipėdoje pradėjau skambinti tik nuo 1987-ųjų, kai Klaipėdos centrinio pašto bokšte buvo įrengtas (pavėluotai dėl gamintojų kaltės) karilionas. Ir štai iš viso jau 35 metus groju šiuo unikaliu instrumentu.

– Surengėte daug koncertų, gastroliavote įvairiose šalyse. Kokia šio instrumento

Klaipėdos kariliono varpais S.Žilevičius groja jau daugiau nei tris dešimtmečius.

Vytauto Petriko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

paveikumo galia? Ar egzistuoja kokia nors varpų muzikos magija?

– Kai sėdi po milžinišku 48 varpų instrumentu, kuris su visomis konstrukcijomis sveria maždaug 10 tonų, tai jo garso galia ne tik užburia, bet ir fiziologiškai veikia. Beje, grodami su pirmuoju nelabai vykusiai pagamintu karilionu, su kolega tiesiogine tų žodžių prasme atmušdavome rankas iki kraujo. Teko naudoti įvairias „apsaugas“. Grojimas karilionu nėra lengvas.

Senovėje varpų garsai miestiečiams pranešdavo svarbias naujienas: ar gaisras kilo, ar kas mirė, ar priešas puola... O pagal gyvavusias legendas varpų galingas gausmas galįs apsaugoti net nuo maro ar kitokių ligų...

Pamaina neateina

– Ar Klaipėda ruošia jaunimą karilionininko profesijai? Ar ateina pamaina?

– Prieš kelerius metus Klaipėdos universiteto Menų fakultetas (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas) studentams į studijų programą įtraukė galimybę laisvai pasirinkti kariliono dalyką. Buvau prikalbinęs tris studentes, kurios bandė groti, ir sekėsi visai neblogai. Tik blogai, kad viena pagrojo dvejus metus, kita – vienerius, trečia – pusę metų, ir visos „baigė“, t. y. metė kariliono studijas... Pagailo rankyčių.

Esu išleidęs skambinimo karilionu metodikos darbų. Šių metų kariliono festivaliui Klaipėdos koncertų salės vadovybė suorganizavo edukacinį projektą ir paprašė manęs sugundyti pagroti karilionu tris jaunus žmones (iš S.Šimkaus konservatorijos, E.Balsio menų gimnazijos ir LMTA). Šiuo karantino metu vyksta nuotolinės studijos, tačiau kol kas be kariliono...

Įspūdingiausi koncertai

– 1987-aisiais sumontuotą nelabai vykusį pirmąjį Klaipėdos karilioną 2006-aisiais pakeitė naujas, patogesnis. Smagu prisiminti Klaipėdoje per Jonines vykstančius kasmečius kariliono muzikos festivalius. Naujasis karilionas atvėrė kelią kviestis užsienio atlikėjus. Jums tenka dalyvauti ir užsienyje vykstančiuose varpų muzikos festivaliuose. Kaip vyksta atlikėjų bendradarbiavimas tarptautiniu mastu? Kokia šio instrumento perspektyva?

– Kasmet karilionu surengiu maždaug 60 koncertų. Nuolat dalyvauju kariliono muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Teko koncertuoti ne tik Europoje, bet ir JAV. 2001-aisiais Hamburge (Vokietija) tapau tarptautinio karilionininkų konkurso laureatu.

Įsimintiniausi koncertai įvyko 2007-aisiais Amerikoje. Čikagos „Botanic Garden“ karilionas yra sodo saloje (aplinkui – vanduo), o visos konstrukcijos pagamintos iš metalo. Parepetavęs, pasiėmęs ant pulto rastą voką su honoraru už koncertą, nuvykau į sodo kavinę pietauti. Papietavęs apžiūrėjau sodą. Bevaikštant pradėjo kilti vėjas, prapliupo lietus su griaustiniu ir žaibais. Slėpėsi visi kas kur galėjo. Laukti koncerto mane įtaisė sodo svečių namelyje. ►

◄ Likus gal pusvalandžiui iki pradžios, iš priešgaisrinės inspekcijos atėjo žinia, kad koncertas negalimas, Dievulis neleidžia. Na, o aš, nors ir negrojęs koncerto, bet pasiėmęs honorarą, rastą per repeticiją ant kariliono pulto, galiu būti laisvas.

Kitas įsimintinas koncertas vyko su Napervilio „Millennium“ karilionu, kuris yra šešių oktavų (72 varpai), o bokštas aukštesnis už Laisvės statulą. Karilionas pastatytas minint trečiojo tūkstantmečio pradžią. Lipdamas repetuoti, bandžiau skaičiuoti laiptelius, bet, sukilus spaudimui, skaičių pamečiau. Repetuojant telefonu paskambino bokšto prižiūrėtojas ir pakvietė po repeticijos nusileisti žemyn, išgerti kavos prieš koncertą. Aš tik padėkojau ir pasakiau, kad viršuje atsigersiu vandens. Kiek žinau, dabar jau yra įrengtas liftas, keliantis nuo kavos iki klaviatūros.

Dar teko koncertuoti su Čikagos universiteto Rockfellerio karilionu, o Dalase skambinti dviejų bažnyčių karilionais.

Įsimintinas festivalis įvyko Rusijoje 2019 m. Kai gavau pasiūlymą dalyvauti Belgorodo II tarptautiniame kariliono festivalyje, pagalvojau – ko ten važiuoti, juk prieš kelerius metus jau dalyvavau Sankt Peterburgo festivalyje. Tačiau, kai sužinojau, kad tai elektroninis, mobilus karilionas su „Petit & Fritsen“ pagamintu 51 varpu ir kad dar galėsiu uždarymo koncerte su Belgorodo filharmonijos simfoniniu orkestru atlikti savo aranžuotą M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ fragmentą, nutariau būtinai dalyvauti.

Klaipėdiečių atpažįstamas

– Aktualus repertuaro klausimas. Kaip jį pasirenkate, kuriate?

– Kariliono repertuaras nėra gausus, jo trūksta. Todėl savo programose dažnai groju įvairių autorių kūrinių aranžuotes arba savo paties originalius kūrinius. Festivaliuose dažnai karilionas jungiamas su kitais instrumentais, orkestru, chorais, elektronika ir pan. Klaipėdoje per Jonines vykstantis kasmetis keturių koncertų festivalis yra toks renginys, kuris suteikia progą publikai pamatyti ir išgirsti netikėtų sudėčių atlikėjus, jų savitų meninių idėjų įgyvendinimą.

– Ar neatsibodo rutina savaitgaliais lipti į bokštą ir muzikiniais garsais gyvinti miesto veidą? Kiek ten tų laiptelių?.. Kaip derinate grafiką? Ar šeima prisitaikė prie tokio gyvenimo būdo, kai savaitgaliai ir didžiosios šventės yra užimti? Juk visi koncertai vyksta gyvai?

– Yra, atrodo, toks pasakymas – „ir šuo kariamas pripranta“...

– Esate atlikėjas „be scenos“, jau tiek metų koncertuojantis, bet „nematomas“. Ar esate atpažįstamas klaipėdiečių? Tiesa, pastarųjų festivalių metu techninės galimybės leidžia videoprojekcijose atlikėjus pamatyti iš arčiau. Vis dėlto...

– Kadangi karilionininkas esu jau 35 metai, šio instrumento gerbėjai mane atpažįsta. Kartais paprašo autografo, yra vaistinė, kur mane aptarnauja be eilės...

– Ar patenkintas nueitu gyvenimo keliu?

– Manau, kad taip.