Robertas ŠLIOŽEVIČIUS. Laiku neišgirstas

GINTARO LAŠAI Laiku neišgirstas

Eugenijus Renė. Poezija. Žemaičių vaizdeliai. Iš lenkų kalbos išvertė Regina Koženiauskienė. Druka, Klaipėda, 2019, 255 p.

Robertas ŠLIOŽEVIČIUS

Tarsi dūmas, kuris išnyksta ir nebeatsiranda – Maironio žodžiais tariant. Bet čia priešingai – pasklido vėlei. Taip tiktų detalizuoti ir barono Eugenijaus Renės (Eugeniusz Karol Antoni Teofil Rönne) romantinės lyrikos sugrįžimą iš amžių tėkmės. Poezija, atlaikiusi laiko brydę, vėjo išblaškymą, istorijos sunkumus, pagaliau pasklido plačiajai visuomenei. Tai poezija, kuri apima XIX a. antrosios pusės tuo metu itin ryškų kontūrą turėjusią Gargždų dvaro istoriją, jo aplinką – augančią tautinę tapatybę, puoselėjamą literatūrinę ir kultūrinę dvasią. Pasienyje tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos gyvenęs tikriausiai mažai plačiu mastu šiandien žinomas romantinių idėjų puoselėtojas dvarininkas E.Renė (1830–1895) rašė lenkiškai. Pernai Klaipėdoje lietuviškai išleistas jo kūrybos rinkinys „Poezija. Žemaičių vaizdeliai“.

Į atmintį įsirėžė retorikos prof. Reginos Koženiauskienės knygos pristatymo metu išsakyta mintis, kad nuoširdžiai tikimasi, jog E.Renės poezija bus įtraukta į romantizmo epochos literatūrines chrestomatijas. Vis dėlto tai vienintelis vokiečių kilmės barono kūrybinis palikimas, besibaigiant penktajam autoriaus gyvenimo dešimtmečiui išleistas lenkiškai (1878).

Kuo šiandien aktuali Gargždų dvaro valdytojo kūryba? Gal vertėtų pirmiausia paklausti, ar svarbi? Viena aišku – taip.

Atvertę knygą perskaitome svarbius įvadinius tekstus. Istorikės Janinos Valančiūtės straipsnyje „Baronai Renės – Gargždų dvaro savininkai“ aprašoma ir detalizuojama Gargždų dvaro raida nuo XVI a. iki sunykimo – praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio. Straipsnis aktualus norint suprasti poeto gyvenamąją aplinką, apylinkes, kuriomis būta. Be įžvalgių idėjų, skaitytojams derėtų suklusti ties esminiais aspektais. Kitas, labiau paliečiantis barono poeziją, yra literatūrologės Brigitos Speičytės straipsnis „Dvarininko romantiko kūryba“. Jame nuosekliai plėtojama dvarininko poezijos analizė.

Knyga parašyta romantiniu stiliumi. Prasišviečia tautinės tapatybės reikšmė. Tarkime, eilėraštyje vietoj vokiško vietovardžio Memel vartojamas lietuviškas – Klaipėda. Lyrinis subjektas – tikintis poezijos galia, iškeliantis ją į aukščiausią dvasinį lygmenį. Skaitydami išlikusią lyriką kartu keliaujame ir tuo laiku, kai poeto gyventa. Atgyja Gargždų miesto objektai, pasienio gyvenimo vietos.

Norėtųsi išsamiau aptarti, pasigilinti į, subjektyvia nuomone, didesnio dėmesio vertus eilėraščius. Pradėkime nuo „Abejonė ir tikėjimas“, esančiame viename iš pirmųjų knygos puslapių. Du antonimai išreiškia eilėraščio esmę. Vienas kitam priešingi, tačiau svarbūs – vienas kitą pagrindžiantys daiktavardžiai, vienas be kito neatsirandantys. Tikėjimas visada lydimas didesnių ar mažesnių abejonių, įvairiausių ieškojimų, tiesos paieškų. Tačiau, kaip ir lyrinis subjektas, taip ir žmogus, stengdamasis vyti į šalį baimę,

abejonę, į sielos gilumą įsileidžia tikėjimo šviesą: „Lyg skėriai tos piktos mintys / Temdo spindesį saulelės / Nuo pagundų velnio gintis / Pasipiktinę tą kartą / Šnabžda: „Nori tų kančių jau galo? / Vyriškai kirsk!.. Imki kardą!“ Baimė – piktojo ginklas, kuris užvaldo žmogų, naikina viltį, kartu ir tikėjimą. Po tos pirmosios strofos sušukimo „O! Būty karčioj juodojoj / Būna lyg naktis minučių, / Kai dora suabejojęs, / Netiki žmogus jau nieko!“ atrodo, kad tikėjimą ir viltį skirs bedugnė, kuri skyrė turtuolį ir Lozorių Evangelijoje. Ne. Mintį vainikuoja visa apimanti išvada: „Kam tikėjimo pritrūksta – / Tam tada kančia be galo!..“ Kaip būdinga romantinei sielai, eilėraščio žmogus supranta, kad dvasinė sumaištis – neviltis, nepasitikėjimas praeina. Drąsina, kad žmogus be tikėjimo nepajėgia pakelti gyvenimo išbandymų. Aktualus, o gal kitiems atrodytų priešingai, visiškai nereikšmingas eilėraštis. Žmogaus dvasią ši abejonė dėl ateities ir tikėjimo kamuoja ir šiandien. Klausimas amžinas tiek, kiek egzistuoja kartų. Po kančios bus šviesesnė saulė? Kančios nasrai platūs, o viltis dažnai šviečia silpnai. Spręskime individualiai. Skaitydami barono E.Renė eilėraštį „Abejonė ir tikėjimas“, juntame lyrinio subjekto tikėjimą Apvaizda, gilų krikščioniškosios doktrinos suvokimą: „Jei lengva, tai kur malonė? / Šventvagystė?!. Gal apgaulė? / Atpildas? Anam pasauly!..“ Juntama lyrinio subjekto opozicija gėrio ir blogio kovai šiame pasaulyje, atpildo tikimasi anapusiniame. Gyvendami „greitame pasaulyje“ ir būdami jo dalimi, dažnai norime greito rezultato, viltis dažnai nustumiama į paribius, esą tai jau atgyventa ir nešiuolaikiška mąstysena. Viltis visada yra. Ji atrandama.

Verta paminėti, kas nepastebėta anksčiau, kad E.Renė daugiausia rašė trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Jaunatviškas idealizmas „Kada giedoti?“ skatina siekti ne to, kas žemiška, o to, kas dangiška. Pasitelkdamas liutnios (vienas seniausių styginių muzikos instrumentų) simbolį, eilėraščio žmogus nesuvokia poezijos be įkvėpimo, išaukština

Drezdene darytoje fotografijoje įamžinti baronas Antanas Renė, Renavo dvaro savininkas, jo brolis Feliksas Filipas Renė, Gargždų dvaro savininkas (sėdi) ir jo sūnus, Gargždų dvaro paveldėtojas Eugenijus Renė (stovi). Drezdenas. Žemaičių muziejaus „Alka“ archyvo nuotr.

kūrybą, kartu jai suteikdamas nepaprastą, antgamtinę galią: „Tada jau tavo balsas, gavęs burtą šitą, / Nutildys pačias jūras, perkūnus sutramdys, / Net kartųjį pelyną rožėmis pražydins, / Aptemusios nušvis ir tavo brolių akys.“ Kūryba be meilės ir įkvėpimo praranda savo tikrąją prasmę, paskirtį: „Tiesa – tai dvasia Dievo, juk žmogus – tik molis / Giesmė, jei šliaužioja ji prie auksinių kojų, / Nustoja galios žemei būt šviesa skaisčiąja.“ Dažnas, paklaustas apie poezijos skaitymą, kategoriškai atsako – neskaitau. Išgirstama įvairių atsakymų, dažniausi du – neįdomu ir nesuprantama. „Kada giedoti“ išreiškia poezijos kaip šviesos reikalingumą žemei, jos gyventojams – žmonėms, kūrybos gimimą iš transcendencijos, nematerialų būvį.

Kalbėta apie tikėjimą jau pradžioje, verta pažvelgti iš kitos pusės. „Akimirksnio mintis“ – vienas iš trumpųjų E.Renės kūrinių, trumpas kaip mintis, įprasminantis barono kaip žmogaus ir poeto tikėjimą ne vien negandų baigtimi, bet ir Apvaizdos ranka, kuriančiąja galia pasaulyje, skatinantis ir

Iš pietryčių pusės matyti Gargždų dvaro rūmai nudegusiu stogu. Maždaug 1915 m. J.Valančiūtės archyvo nuotr.

sielą kelti į nematerialaus būvio lygmenį: „Jei kūnas, kur siela miega, / Stiklinėm akim tik žvelgia / Į tuos gamtos grožio burtus, / Net Meistro meistrų sukurtus!.. / Įrodymus Visagalio / Kas moko lenktis ir kelia?..“ Sunku ir nemadinga šiandien ieškoti aukštesnės jėgos įsikišimo kasdieniuose įvykiuose, juolab gamtoje, jos tvarkoje. Gal šie poeto žodžiai paskatins į gamtą žiūrėti ne tik kaip į poilsiui skirtą, žaliavai naudingą vietą. Ekologinė krizė – žodžių junginys, kuris dažnai linksniuojamas, pirmiausia prasideda ne gamtoje, ekologija prasideda ten, kur žmogaus gelmė – siela, kur suvokiama, kas yra nežemiška, kai pakylame į metafizinį lygmenį.

Čia apžvelgta tik dalis eilėraščių. Norėta į atgimusią lyriką pažvelgti iš dabarties perspektyvos, pasvarstyti, ar romantinė poezija yra aktuali šiandien, paskatinti atsiversti veikiausiai daugeliui mažai dar žinomo poeto knygą. E.Renės eilėraščiuose esama laiko tėkmėje nepakitusių dvasios problemų, kitaip tariant – sub sole nihil novi – po saule nieko nauja.