IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Knyga apie operos primadoną

Klaipėdos universiteto leidykla kovą išleido muzikologės Daivos Kšanienės knygą „Lyg nužengusi nuo Rubliovo freskos“. Operos solistė Ona Glinskaitė“. Prasidėjęs karantinas sutrukdė šį leidinį viešai pristatyti muzikinei visuomenei ir jis dar nespėjo plačiau pasklisti, tačiau netenka abejoti, kad netrukus skaitytojai atkreips į jį deramą dėmesį. Juk knygos herojės gyvenimas – dalis Lietuvos, kartu ir Klaipėdos kultūros istorijos, kurią verta žinoti ir branginti.

Naujausia muzikologės prof. D.Kšanienės monografija – apie operos solistę, vokalo pedagogę O.Glinskaitę, sovietmečiu sukūrusią daug pagrindinių vaidmenų Sankt Peterburgo Marijos teatre, sugrįžusią į gimtąją Lietuvą ir apsigyvenusią Klaipėdoje.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Kad neliktų užmarštyje

Su dainininke ir pedagoge O.Glinskaite Klaipėdoje teko susidurti daugeliui solistų, choristų, muzikos mokytojų, Klaipėdos universiteto, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų bei pedagogų. Vieni apie ją beveik nieko nežinojo ir iki šiol mažai ką žino, kiti buvo viena ausimi girdėję apie jos šlovingą praeitį garsiojoje Sankt Peterburgo Marijos teatro scenoje, bet nieko tikra negalėjo pasakyti. Geriausiai su jos teatrine veikla buvo susipažinusios artimiausios draugės – Liuda Kuraitienė, Janina Neniškytė ir Daiva Kšanienė, kurias sieja bendra profesija ir bajoriška kilmė. Retkarčiais susirinkdavusios prie puodelio kavos, jos aptardavo muzikinio gyvenimo aktualijas, išsikalbėdavo ir apie prabėgusius metus. Kuklioji O.Glinskaitė taip pat pasidalydavo įdomesniais fragmentais iš savo spalvingos praeities, nors nemėgo nei girtis, nei kuo nors iš kitų išsiskirti. Draugės jos klausydavosi su susidomėjimu ir negalėjo patikėti, kad jų kolegė dainavo su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tuomet L.Kuraitienei ir kilo mintis – būtinai reikia įamžinti šios dainininkės gyvenimą. Sumanymui pritarė ir J.Neniškytė. Abiejų akys nukrypo į D.Kšanienę – Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoją, daugybės straipsnių ir šešių knygų autorę, aktyvią Klaipėdos visuomeninio gyvenimo dalyvę.

Tačiau muzikologė šią idėją sutiko labai atsargiai. Ji puikiai suprato – norint parašyti knygą, reikia turėti pakankamą kiekį medžiagos – spektaklių anotacijų, recenzijų, afišų, nuotraukų, darbinės veiklos dokumentų, amžininkų atsiminimų. Juk vien pokalbių su dainininke ar jos atsiminimų neužteks. Todėl ilgą laiką šis sumanymas pleveno ore, net atrodė, kad nėra jokių galimybių jį realizuoti.

Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad tos minties visiškai atsisakyti nėra lengva. Ji nuolat kirbėjo, žadindama smalsumą, norą kuo daugiau sužinoti apie Sankt Peterburgo konservatoriją ir Marijos teatrą, artimiau susipažinti su dainininkės kilme, šeima, scenine karjera. D.Kšanienė ėmė kalbinti asmenis, su kuriais O.Glinskaitė buvo susidūrusi studijuodama vokalą, ruošdama operinius vaidmenis, dirbdama pedagoginį darbą. Jų sąrašas itin ilgas – pradedant muzikologu Jonu Bruveriu, dirigentais Juozu ir Stasiu Domarkais, Algiu Jonu Lukoševičiumi, mieste prie Nevos režisūrą studijavusiu Eligijumi Domarku, Sankt Peterburgo I pedagoginės mokyklos dėstytoja Tatjana Grišanova, Marijos teatro solistais Liudmila Filatova, Vladimiru Kravcovu, darbuotoja

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE ros primadoną

Afiša 1964 m. koncerto, kuriame dalyvavo Sankt Peterburgo konservatorijos studentė O.Glinskaitė.

Olga Ovečkina ir baigiant kompozitoriumi Vytautu Laurušu bei artima O.Glinskaitės studijų drauge Rita Hiksaite-Šniukiene. Naudingomis gairėmis tapo pačios solistės parašyti atsiminimai. Deja, juose trūko datų, pavardžių, iš autobiografijos buvo dingę svarbūs gyvenimo epizodai. Ir D.Kšanienė pasiryžo pati ieškoti trūkstamos medžiagos. 2018 m. ji nuvyko į Sankt Peterburgą, kad susipažintų su šio miesto istorija ir pavaikščiotų O.Glinskaitės išmintais takais. Jai pasisekė išanalizuoti Marijos teatro Meno tarybos posėdžių protokolus, direktorių įsakymus, darbo sutarčių dokumentus, repertuarą ir parsivežti į Klaipėdą daug vertingos dokumentikos. Intensyvus darbas rašant knygą truko dvejus metus.

Iš kunigaikščių dinastijos

O.Glinskaitės genealoginio medžio šaknys siekia labai senus laikus – net XIII–XIV a.,

O.Glinskaitė Margaritos vaidmenyje Ch.Gounod operoje „Faustas“.

O.Glinskaitė Paminos vaidmenyje W.A.Mozarto operoje „Užburtoji fleita“.

kai iš totorių genčių kilusi giminė pasklido po Rusiją, Ukrainą, Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Pirmasis iš Glinskių Lietuvos istoriniuose šaltiniuose yra minimas Borisas Ivanovičius – kunigaikščio Švitrigailos bendražygis, vėliau ir jo vaikaičiai – Ivanas, Mykolas, Vasilijus, pastarojo dukra Elena. Šios giminės istoriją D.Kšanienė ir apžvelgia pirmajame knygos skyriuje, išryškindama neeilinę Renesanso epochos asmenybę – kunigaikštį Mykolą Glinskį – karvedį, valstybės veikėją, dvaro maršalką, gavusį išsilavinimą Italijoje ir kalbėjusį pagrindinėmis Europos kalbomis. Jo tragedija buvo blaškymasis tarp Lietuvos ir Rusijos, katalikybės ir stačiatikybės, siekis įgyti kuo daugiau valdžios ir turtų, kuris nutrūko Maskvos kalėjime. Jo dukterėčiai, iš LDK kilusiai Elenai, pavyko kuriam laikui įsitvirtinti aukščiausiuose Maskvos valdžios sluoksniuose, tačiau ir ši gyvenimą baigė ne savo mirtimi. Knygos autorė taip pat aptaria Elenos sūnaus Ivano Rūsčiojo charakterio formavimąsi, intrigomis pagrįstą Rusijos kunigaikščių bendravimą su Glinskių giminės palikuoniais.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši knygos dalis mažai ką turi bendra su dainininke O.Glinskaite – juk viskas buvo taip seniai, dar viduramžiais. Bet netrukus, skaitant kitus skyrius, tenka įsitikinti glaudžiais praeities ir dabarties saitais. Solistės šeimoje atmintis apie Glinskių giminę buvo perduodama iš kartos į kartą. O su ja – ir pagrindiniai šios dinastijos bruožai: užsispyrimas, kovingumas, užsibrėžto tikslo siekimas, aristokratiška laikysena. Solistė prisimena pasakojimus apie savo proprosenelius, atmintis „užkabina“ ir prosenelį Aloyzą, senelį Placidą bei močiutę Teklę, nekalbant jau apie tėvą Juozą ir motiną Oną Ratautaitę-Glinskienę. Muzikologė rašo: „Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais (1990), legitimavus bajorus, O.Glinskaitei, turinčiai visus kilmę įroda nčius dokumentus, identifikuoti savo aristokratišką kilmę buvo nesudėtinga.“ ►

O.Glinskaitė Tatjanos vaidmenyje P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

O.Glinskaitė Jaroslavnos vaidmenyje A.Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“.

◄ Žvelgiant į šiame leidinyje išspausdintus kunigaikščių Glinskių portretus, nejučiomis kyla mintis ieškoti ir išorinių bruožų, kuriuos galėjo paveldėti dainininkė. O jų yra akivaizdžių. Bet apie tai gali spręsti patys skaitytojai.

Nuo Siesikų iki Peterburgo

O.Glinskaitė gimė 1939 m. gegužės 13 d. Toliūnų kaime Ukmergės apskrityje, mokėsi Siesikų vidurinėje mokykloje, kur stebino visus savo gražiu balsu. Paraginta artimųjų, 1956 m. įstojo į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos (dabar konservatorija) Vokalo skyrių. Po ketverių metų sėkmingai jį baigė ir atrado savyje ryžto stoti į garsiąją Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatoriją.

Aprašydama šiuos solistės gyvenimo tarpsnius, D.Kšanienė didžiulį dėmesį skiria aplinkai, O.Glinskaitės pedagogams ir draugams, paskatinusiems ją drąsiai siekti užsibrėžto tikslo. Vienas pirmųjų, atkreipęs dėmesį į jos išskirtinius muzikinius gabumus, buvo Siesikų mokyklos mokytojas, kelerius metus ėjęs direktoriaus pareigas Algis Šmitas. Jis subūrė chorą, vadovavo vokaliniam ansambliui, pats gerai grojo akordeonu ir organizuodavo jaunimo vakarėlius. Jo dėka O.Glinskaitė tapo mokyklos pažiba. Didelę įtaką pasirenkant studijas jai turėjo Siesikų gyventojų Tarnauskų šeimos moralinė parama, artimųjų pastangos. Jiems padedant jaunajai dainininkei pavyko sužinoti stojamųjų egzaminų į J.Gruodžio muzikos mokyklą datą ir laiku nuvykti į Kauną. Knygos autorė vaizdžiai aprašė stojamuosius egzaminus, kai mergaitė iš kaimo, net nepažindama natų, nustebino komisiją ir iš kelių dešimčių kandidatų pateko į laimingųjų ketvertuką.

Dar knygos pradžioje D.Kšanienė atkreipia skaitytojų dėmesį į talentingus dainininkus, kuriuos yra išugdžiusi Lietuva, – išvardija tuos, kurie tapo šalies pasididžiavimu, ir tuos, kurie, artėjant Raudonajai armijai, buvo priversti pasitraukti į Vakarus, tarsi parodydama, koks galėjo atrodyti Kaunas bei Valstybės opera, jei ne karas. (Tik reikėtų patikslinti, kad

A.Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“ spektaklio, rodyto Nicoje 1971 m., afiša.

tokie iškilūs lietuvių solistai kaip Algirdas Brazis, Ona Katkauskaitė (Ana Kaskas) ir Arnoldas Voketaitis niekada iš Lietuvos neemigravo, nes buvo gimę JAV ir ten gyveno). Akivaizdu, norint geriau suprasti sovietinio Kauno gyvenimą, muzikologei teko ne kartą kamantinėti uždaro būdo

O.Glinskaitę, siekiant kuo detaliau atskleisti jos laikmečio atmosferą. Remdamasi solistės žodžiais, D.Kšanienė akcentavo tuos pedagogus, kurie labiausiai prisidėjo prie balso ir asmenybės ugdymo, – Aliną Andriuškevičienę, Eleną Martinonienę, Eugeniją Bimbaitę-Ragulskienę, Eleną Okulič-Kazarinienę, koncertmeisterę Sarą Langevičienę. Ji taip pat išvardijo pirmuosius spektaklius, kuriuos dar būdama moksleivė O.Glinskaitė išvydo Kauno muzikinio teatro scenoje ir patyrė tikrą palaimą bei atgaivą. Kelias į šį teatrą „tapo jos svarbiausiu ir nuolatiniu maršrutu“. Vis dėlto O.Glinskaitės studijos Kaune nebuvo lengvos. Varginant materialiniams nepritekliams, ji negalėjo nuomotis atskiro kambario ar buto, todėl pradžioje teko gyventi pas tetą susispaudus, o vėliau glaustis specialybės dėstytojos A.Andriuškevičienės pastogėje. Deja, čia laukė Pelenės dalia. Už suteiktą prieglobstį O.Glinskaitei teko atlikti pačius juodžiausius namų ruošos darbus. Ilgai ji taip gyventi nepajėgė, tad vėl apsistojo pas tetą ir sėkmingai baigė mokyklą.

Jos tolesnius mokslus Sankt Peterburgo konservatorijoje lėmė keli atsitiktinumai – peterburgiečių iš N.Rimskio-Korsakovo muzikos mokyklos apsilankymas Kaune ir atsakomasis „gruodžiukų“ vizitas Sankt Peterburge. Į kauniečių delegacijos sudėtį buvo įtraukta ir O.Glinskaitė, kuriai pavyko išvysti du spektaklius Marijos teatre. Vėliau ji prisiminimuose rašė: „Išgirdau ir pamačiau, kas tai yra tikras teatras, tikra publika, tikras pasisekimas. Bet tuomet nė į galvą neatėjo, o ir negalėjo ateiti mintis, kad aš pati kada nors dainuosiu Marijos teatro scenoje.“ Į Kauną ji grįžo vedama drąsios minties – reikia bandyti patekti į ypatinga aura apgaubtą šio miesto konservatoriją – seniausią tokio pobūdžio mokymo įstaigą Rusijoje, dar 1862 m. įkurtą Antono Rubinšteino – pianisto, dirigento ir kompozitoriaus.

Kelias į meno olimpą

Prieš pradėdama pasakoti apie O.Glinskaitės studijas Sankt Peterburge, savo knygoje D.Kšanienė supažindina skaitytojus su šio miesto istorija, lietuvių kultūrine veikla jame, su turtinga N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos praeitimi ir dainavimo tradicijomis, išvardija šioje mokslo įstaigoje besimokiusius lietuvių studentus. O jų yra tikrai nemažai. Šį sąrašą būtų dar galima papildyti kompozitoriumi Juozu Žilevičiumi, pianistais Marija Alšlebėnaite ir Kazimieru Dvarionu, dainininke bei aktore Julija Dvarionaite, patikslinti Dauguvietytės vardą, nes ji buvo ne Kotryna, bet Lidija, ir baigė konservatoriją 1920 m., o operos solistė Vladislava Grigaitienė gavo konservatorijos baigimo pažymėjimą ne 1918, bet 1919 m. (daugelyje enciklopedijų yra įsivėlusi ši klaidelė). Bet tai tik smulkmenos, neturinčios tiesioginio ryšio su knygos herojės gyvenimu.

Jei ne ši muzikologė ir jos knyga, šlovės spindulių nutvieksta solistės praeitis būtų pamažu nugrimzdusi į nebūtį.

Apžvelgdama pirmuosius O.Glinskaitės mokymosi metus, D.Kšanienė pagrįstai įvertina jos vokalo dėstytojos Natalijos Bolotinos, tapusios jaunajai dainininkei tarsi mama, nuopelnus. Muzikologė rašo: „Su Ona pedagogė dirbo savaip, pirmenybę teikdama ne tam, kad studentė greitai sužibėtų scenoje ir užsitikrintų ankstyvą sceninę sėkmę, o lėtam, nenutrūkstamam dar nesutvirtėjusio balso lavinimo, ištvermės ugdymo procesui. (...) Užteko vos poros intensyvaus darbo savaičių ir Ona nuostabiai uždainavo.“ Knygos autorė nuosekliai aptaria pedagoginio proceso eigą, O.Glinskaitės koncertinį repertuarą, su kuriuo ji pasirodydavo svarbiausiuose konservatorijos renginiuose, atskleidžia nepavydėtiną dainininkės dalią dalyvaujant sąjunginiame Michailo Glinkos vokalistų konkurse Maskvoje, kai dėl pedagogų tarpusavio nesutarimų jai teko stipriai nukentėti.

Skaitant knygą, į akis krenta intensyvus Sankt Peterburgo konservatorijos muzikinis gyvenimas – nuolat vykdavę akademiniai ir vieši koncertai, Operosstudijos rengiami spektakliai, kuriuose kartu su studentais dalyvaudavo ir profesionalūs atlikėjai, buvo bendradarbiaujama su iš užsienio atvykusiomis operos trupėmis. O.Glinskaitei, rengiant solines partijas, teko muzikuoti su žymiais Rusijos atlikėjais – pianistu Pavelu Serebriakovu, dainininkais Vladimiru Atlantovu, Igoriu Novološnikovu, Nikolajumi Kalošinu ir kitais.

Į D.Kšanienės akiratį pateko ir lietuvių studentės bendrakursiai, draugai, tarp kurių buvo tokios įžymybės kaip Jelena Obrazcova, Irina Bogačiova, Jevgenijus Nesterenka. Su jais O.Glinskaitė palaikė nuoširdžius profesinius ryšius, jau nekalbant apie savo tautiečius – Ritą Hiksaitę, J. ir S. Domarkus. 1964 m. Lietuvos filharmonija, ieškodama orkestrui dirigento, pakvietė bebaigiantį studijas J.Domarką atvykti į Vilnių ir surengti koncertą, o šis savo ruožtu pasiūlė jame dalyvauti ir O.Glinskaitei. Koncerto klausęsis kultūros ministras Juozas Banaitis, tarpukario metais studijavęs chorvedybą ir grojimą violončele Kauno konservatorijoje, liko sužavėtas ir jaunuoju dirigentu, ir soliste, kuriai prašė perduoti šiuos žodžius: „Čia – antroji V.Grigaitienė.“ Tai buvo tarsi užuomina, kad būsimai absolventei tik panorėjus atsivers Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro durys. Bet tuomet O.Glinskaitė apie tai dar negalvojo. Pirmiausia jai reikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, be to, nesinorėjo staigiai atsisveikinti su senąja Rusijos sostine. Kaip rašo D.Kšanienė, vėl įsikišo pats likimas, atvedęs solistę į meno olimpo viršūnę.

Marijos teatro scenoje

Svajoti patekti į Marijos teatrą (tuomet Leningrado S.Kirovo valstybinis akademinis operos ir baleto teatras) išdrįsdavo nedaugelis. Juk jis buvo lyginamas su Maskvos Didžiuoju, Milano La Scala, Londono Covent Garden Opera ir Bairote R.Wagnerio įkurtu teatru. Į Sankt Peterburgo sceną patekdavo tik patys ryškiausi atlikėjai, sąjunginių ir tarptautinių konkursų laureatai. Marijos teatre teko dainuoti vos keliems lietuviams. Ir D.Kšanienė skaitytojams pateikia jų biografijas – pirmiausia supažindina su mažai Lietuvoje girdėta soliste Evelina Sirvydaite-Sonchi, dainavusia jame 1890–1896 m., primena Kipro Petrausko, savo balsu žavėjusio peterburgiečius 1911–1920 m., šlovę ir Valentino Adamkevičiaus toje pat scenoje ►

O.Glinskaitė kone du dešimtmečius buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros vedėja.

◄ praleistą intensyvų artisto karjeros laikotarpį – 1950–1954 m. O.Glinskaitė juos visus pralenkė – ji kaip operos primadona olimpo viršūnėje išsilaikė net 16 metų ir sukūrė kelias dešimtis vaidmenų. Jų apibūdinimui D.Kšanienė savo knygoje skiria daugiausiai vietos, remdamasi Sankt Peterburgo ir užsienio recenzentų atsiliepimais.

O.Glinskaitė savo veiklą Marijos teatre pradėjo kaip lyrinis, o pabaigė kaip dramatinis sopranas. Atitinkamai išsirikiavo ir jos vaidmenys, pradedant Žyne G.Verdi operoje „Aida“. Vėliau buvo Tania E.Napravniko „Dubrovskyje“, Poloviečių mergaitė – A.Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, grafienė Čeprano – G.Verdi „Rigolete“, Pamina – W.A.Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, Margarita – Ch.Gounod „Fauste“, Mikaela – G.Bizet „Karmen“, Elza – R.Wagnerio „Lohengrine“, Amelija – G.Verdi „Kaukių baliuje“, Leonora – „Trubadūre“ ir Elisabeta „Don Karle“, Marija – P. Čaikovskio „Mazepoje“ ir kt. Knygos autorė ypač išskiria du šios solistės sukurtus personažus O.Čaikovskio operose – Tatjaną „Eugenijuje Onegine“ ir Lizą „Pikų damoje,“ kuriuos ji atliko daugybę kartų. Muzikologė rašo: „Klausytojams ir muzikinei kritikai ypač imponavo pagarbus solistės požiūris į „Eugenijaus Onegino“ partitūroje užfiksuotus niuansus, tikslus visų kompozitoriaus nurodymų laikymasis. (...) Visuomenę taip žavėjo O.Glinskaitės sukurtas paveikslas, kad SSRS paštas išleido atviruką su solistės nuotrauka Tatjanos vaidmenyje, tas atvirukas didžiuliu – net 10 tūkst. tiražu – pasklido visoje šalyje.“ D.Kšanienė akcentuoja ir didžiules dainininkės pastangas, įdėtas atliekant itin dramatišką Lizos vaidmenį. Solistė, prieš eidama į sceną, gerai įsigilino į savo herojės charakterį, taip pat operos libretą, parašytą remiantis A.Puškino apysaka. Vaikščiodama senosiomis Sankt Peterburgo gatvėmis, ji ieškojo lošimo namų, kuriuose Germanas surado mirtį, ir tiltelio, nutiesto per Žiemos kanalą, nuo kurio Liza puolė į tekančius vandenis. „O.Glinskaitė sukūrė ypač ryškų, vientisą Lizos paveikslą, subtiliai ir muzikaliai perteikdama herojės atvirumą, dvasios kilnumą, nuoširdumą, meilę bei didžiulę valią. Demonstruodama neeilinę vokalo kokybę ir vaidybą, ji gebėjo įsilieti į bendrą operos darną, atrasti glaudų santykį su scenos partneriais.“

Marijos teatro publika yra itin reikli, kartais ir negailestinga. Melomanai, mintinai žinodami muzikines partijas, eina į spektaklius norėdami palyginti pagrindinių vaidmenų atlikėjus, juos pagirti ar supeikti, pasigėrėti pastatymu ar juo nusivilti. Ypač nelengva buvo O.Glinskaitei, kaip kitatautei, įtikti žiūrovams, įkūnijant scenoje rusiško charakterio moteris – Eleną J.Šaporino „Dekabristuose“ ir Jaroslavną A.Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“. Bet ji, įsigilinusi į vaizduojamojo personažo epochą, mokėdama tinkamai nešioti teatrinį kostiumą, muzikaliai tiksliai atlikdama vokalines partijas, pakerėdavo žiūrovus. Matyt, dainininkei padėjo ir kunigaikščių Glinskių genai. Apie tai liudija po spektaklių ją pasiekę laiškeliai, pagiriamieji režisierių ir orkestro dirigentų – V.Kalentjevo, G.E.Dalgato, R.Tichomirovo, J.Sokovnino – žodžiai.

Šlovės spinduliuose

D.Kšanienės minčių dėstymo eiga nėra nuobodi. Premjerų ir įsimintinų spektaklių apibūdinimą ji paįvairino O.Glinskaitės gastrolių bei koncertinių kelionių aprašymais. O jų būta tikrai daug. Apsilankymai sąjunginėse respublikose – Armėnijoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje, Latvijoje – kaitaliojosi su renginiais, vykusiais užsienyje – Anglijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje... O Rusiją teko išraižyti skersai ir išilgai. Ne kartą koncertuota ir Lietuvoje. Klausytojai dėkingumą solistei išreikšdavo ovacijomis, šūksniais, gėlėmis, prašydavo autografo, o žurnalistai spausdino jos nuotraukas kultūrinio gyvenimo apžvalgose. Beje, 1968 m. vokiečiai, leisdami žymiausių TSRS atlikėjų albumą, šalia M.Pliseckajos, G.Višnevskajos bei kitų įžymybių išspausdino ir O.Glinskaitės fotografiją.

Knygoje atkuriamos ne tik sceninio triumfo akimirkas, bet ir nelengva atlikėjų dalia kelionėse už geležinės uždangos, kai bendradarbiai sekdavo vienas kitą, o paskui rašydavo ataskaitas KGB. Muzikologė praveria langelį ir į asmeninio O.Glinskaitės gyvenimo erdvę, pabrėžia jos tvirtą pasiryžimą likti lietuve, nors būta siūlymų jai tapti Ana Glinskaja.

Nepaisant lietuviškos pavardės ir kuklumo, dainininkė sugebėjo patekti į aukščiausiai kotiruojamų atlikėjų trupę, susitikti su įdomiais žmonėmis, pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tarp jų buvo ir Metropoliteno operos solistas Jerome’as Hinesas, „Fauste“ atlikęs Mefistofelio partiją ir po spektaklio ant programėlės užrašęs širdingus žodžius Margaritos vaidmens atlikėjai. Dainininkei taip pat pasitaikė reta proga su kolegomis apsilankyti prabangiame kruiziniame laive „America – Norge Line“, dalyvauti peterburgiečiams skirtame pobūvyje ir net iš kapitono, jos talento gerbėjo, gauti dovanų amerikietišką „Aidos“ plokštelių rinkinį. Iš įvairių susitikimų jai ypač įstrigo 1966 m. įvykusi pažintis su Maria Callas, apsilankiusia Marijos teatre. Primadoną lydėjo aukšti pareigūnai ir teatro vadovai. Į jos garbei surengtą iškilmingą priėmimą restorane pateko vos vienas kitas atlikėjas, bet laimė nusišypsojo ir lietuvaitei, kuri iki šiol prisimena kiekvieną įžymiosios viešnios žodį.

D.Kšanienė paliečia ir paskutiniuosius O.Glinskaitės kūrybinės veiklos metus Marijos teatre. Jie buvo itin skaudūs, nes,

pasikeitus teatro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, pradėjo keistis ir trupės sudėtis. Solistė suprato – šios scenos uždanga jai nusileido visam laikui. Tačiau noras dainuoti neišblėso. Tad beliko atsisveikinti su Sankt Peterburgu, kuriame prabėgo daugiau nei 20 pačių gražiausių bei kūrybingiausių metų, ir pradėti naują gyvenimo etapą.

Grįžus į tėvynę

O.Glinskaitė ne kartą buvo kviečiama įsikurti Lietuvoje, jos karjeros pradžioje Kultūros ministerija net vedė derybas su Marijos teatru, tikėdamasi priversti talentingą dainininkę grįžti į tėvynę. Tačiau, kai pati solistė nutarė tai padaryti, situacija jau buvo pasikeitusi – Lietuvos operos ir baleto teatrui, vadovaujamam Virgilijaus Noreikos, tuomet sopranų nestigo. Tai sužinojusi dainininkė sunkiai galėjo tuo patikėti, bet ilgai sielotis nebuvo kada – reikėjo ieškoti išeities. Ir ji buvo rasta, kai pagalbos ranką ištiesė seni bičiuliai, pasiūlę jai atvykti į Klaipėdą. Ji pasinaudojo šiuo kvietimu ir 1983 m. tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (vėliau Klaipėdos universiteto, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas) pedagoge. Buvo nelengva po Sankt Peterburgo ir jame kunkuliuojančio muzikinio gyvenimo priprasti prie niūraus, kaip tada atrodė, Lietuvos uostamiesčio. Tačiau keitėsi laikai, valdžios, kito ir O.Glinskaitės požiūris į naują aplinką bei darbą. 1991 m. ji ėmė vadovauti ką tik susikūrusiai Dainavimo katedrai ir šias pareigas kaip docentė, o vėliau ir kaip profesorė ėjo iki 2010 m.

Daugiausia laiko ir energijos ji skyrė savo studentams – juos mokė nesiblaškyti ir besąlygiškai pasiaukoti savo profesijai. Neužmiršo ji ir scenos – rengė rečitalius, dainavo kartu su savo studentais ir kolegomis, kaip vokalo pedagogė ne vienerius metus darbavosi su „Aušrinės“ choristėmis. Didžiausią džiaugsmą jai teikė sėkmingi studentų pasirodymai. Todėl neatsitiktinai D.Kšanienė pakalbino du iš jų – tarptautinių konkursų laureatą Igorį Bakaną ir Klaipėdos muzikinio teatro solistę Aureliją Dovydaitienę, kurie pasidalijo su ja, o ši – ir su skaitytojais savo įžvalgomis.

Knygą autorė baigia tarsi apmąstymu, o kartu ir apgailestavimu, kad mes visi, skubėdami gyventi, retai kada stabtelime prie žmonių, kurie nešvyti iš TV ekranų ir patys nesireklamuoja, bet yra nusipelnę didžiausios pagarbos, kaip jos herojė, savo talentu, darbštumu, ilgamečiu kūrybiniu darbu palikusi ryškų pėdsaką muzikinės kultūros baruose. Ši knyga yra tarsi bandymas ištaisyti minėtą klaidą ir O.Glinskaitės vardą įrašyti į lietuvių vokalinio meno istoriją.

Post scriptum

D.Kšanienės atliktas darbas pasižymi kruopštumu, minties nuoseklumu, kalbos sklandumu, mokslinių metodų taikymu, todėl neabejotinai yra vertingas tiek biografinio žanro, tiek nepažinto muzikinės kultūros etapo atvėrimo požiūriu. Jei ne ši muzikologė ir jos knyga, šlovės spindulių nutvieksta solistės praeitis būtų pamažu nugrimzdusi į nebūtį.

Klaipėdos universiteto leidykla taip pat įnešė savo indėlį, redaguodama, maketuodama ir meniškai apipavidalindama knygą. Šiek tiek apmaudu, kad jos viršelis nėra praktiškas (ant jo pasilieka net švariausių pirštų atspaudai) ir kad leidinys pasirodė tik 100 egzempliorių tiražu. Jų vos pakaks autorei ir buvusiems O.Glinskaitės studentams, artimiesiems, leidybą rėmusiai bendrovei „Baltnautic Shipping“ bei finansinę pagalbą suteikusiems asmenims – Irenai ir Valdui Račilams, Ritai ir Domui Šniukams. Ar jų užteks kultūros bei mokslo įstaigoms, bibliotekoms, galų gale didiesiems knygynams? Ar dalis egzempliorių neužsigulės Klaipėdos universiteto knygynėlyje?