Daiva KŠANIENĖ. Šventinis koncertas efektingai sujungė vargonų ir orkestro muziką

Šventinis koncertas efektingai sujungė vargonų ir orkestro muziką

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultetui švenčiant savo gyvavimo 50-metį, spalio 1-ąją šio Fakulteto koncertų salėje skambėjo klasikinė simfoninė ir vargonų muzika. Įsimintiną koncertą, pagerbiant šį reikšmingą jubiliejų, dovanojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Tai prasmingo, gražaus dviejų profesionalių miesto muzikos institucijų ilgamečio kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas bei daug žadančios ateities perspektyvos paraiška.

Daiva KŠANIENĖ

Sužadino prisiminimus

Klausantis nemirtingųjų baroko ir romantizmo epochų kompozitorių kūrinių, norom nenorom nevalingai šmėkštelėdavo atklydusios praėjusių metų prisiminimų nuotrupos... Per pusę šimto metų Fakultetui – Vakarų Lietuvos muzikų, teatralų, šokėjų kalvei teko patirti ir audringo augimo, klestėjimo laikus, ir reformų, permainų sunkumus, pakilimų ir nelabai sėkmingų momentų akimirkas, juridiškai priklausyti ne vienai institucijai. Štai net 23 metus Fakultetas (Menų) labai sėkmingai gyvavo savojo Klaipėdos miesto universiteto sudėtyje. Iš atminties atklysta ir ilgametė, atrodo, kažkada galėjusi išsipildyti svajonė – turėti savą Fakulteto simfoninį orkestrą. Juk čia veikė pajėgūs styginių ir pučiamųjų orkestrai. Lyg nebedaug betrūko...

Tačiau šiandien ir dabartiniai dėstytojai, studentai, darbuotojai, ir prie ištakų stovėję pedagogai pirmeiviai, ilgus metus purenę Fakulteto meninę dirvą, ir visa miesto muzikos gerbėjų bendruomenė, klausydamiesi nuostabaus koncerto, džiaugėsi, kad būtent šio Fakulteto auklėtiniai bei dėstytojai daug metų (nuo pat 1973 m.) sudarė Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro, tapusio aukšto profesionalumo kolektyvu, pagrindą.

Aukščiausia viršūnė

Manau, ne vienam vyresniam klausytojui jautrių emocijų sukėlė koncerto pradžioje nuskambėjusi baroko genijaus J.S.Bacho (1685–1750) didingoji Tokata ir fuga d-moll vargonams, BWV 565, atliekama plačiai žinomos, daug koncertuojančios vargonininkės, prof. Renatos Marcinkutės-Lesieur. Gal ne tik aš pasijutau tarsi būtų išnykę tie ilgi 46 metai, simboliškai sugrąžinę 1975-uosius, kai būtent šiuo kūriniu, tuomet vargonuojant prof. Leopoldui Digriui, buvo „atidaryti“ naujieji Fakulteto koncertiniai čekų firmos „Rieger Kloss“ dviejų manualų, pedalo, 30 registrų vargonai. Be galo džiugu, kad ilgokai tylėję, pastaraisiais metais primiršti puikieji salės vargonai vėl prabilo. Gal nebenutils.

Baroko vargonų muzikos aukščiausia viršūnė – J.S.Bacho Tokata ir fuga d-moll ne tik atgaivino praėjusių dienų emocijas, bet ir suteikė daug dvasinio pasigėrėjimo, nes vargonininkė R.Marcinkutė-Lesieur talentingai perteikė šio genialaus muzikos veikalo esmę. Jos atliekama Tokata pasižymėjo J.S.Bacho klavyre slypinčiu skambesio galingumu, pakilumu; virtuoziškai skambėjo pasažai, besipinančios sekvencijos, improvizaciniai momentai, patetiški akordai, logiškai pabrėžiant epizodų kadencijas. Jautriai perėjusi į keturbalsę Fugą, vargonininkė, pratęsdama Tokatos garsinę erdvę, kiek bravūrišką ►

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento T.Ambrozaičio, surengė koncertą, skirtą LMTA Klaipėdos fakulteto 50-mečiui. Koncertą vedė G.Griniūtė.

LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje drauge su orkestru pasirodė ir čia įrengtais koncertiniais vargonais grojo vargonininkė R.Marcinkutė-Lesieur. ◄ virtuoziškumą bei iškilnų patetinį stilių, išryškino jos polifoninio audinio gilumą, išskirtinį kompozicijos vientisumą.

Sudarė puikų ansamblį

J.S.Bachą pakeitė kito baroko genijaus G.F.Händelio (1685–1759) Koncertas vargonams ir styginių orkestrui F-dur, op. 4, Nr. 5. Šioje epochoje, visuotinai karaliaujant vargonams, net ryškiausi kompozitoriai nedažnai šį instrumentą jungdavo su orkestru. G.F.Händelis pirmasis ėmė kurti Koncertus vargonams su instrumentiniais ansambliais, daugiausia su styginių orkestru. Jų sukūrė net 20. Įdomu, kad šiuos Koncertus jis pats laikė tik interliudijomis tarp sudėtingų, ilgų, didingų savo oratorijų („Samsonas“, „Izraelis Egipte“, „Saulius“, „Mesijas“ ir kt.) dalių. Norėdamas paįvairinti oratorijų atlikimą ar kitus pasirodymus, kompozitorius pertraukų metu improvizuodavo vargonais arba su styginiais atlikdavo šiuos Koncertus. ►

◄ Klaipėdos muzikinio teatro orkestro styginių grupė, vargonininkė R.MarcinkutėLesieur ir dirigentas T.Ambrozaitis sudarė puikų ansamblį, barokiškai stilingai perteikdami G.F.Händelio Koncerto F-dur (dar labai artimo bažnytinių sonatų koncepcijai tradicinių dalių sekos požiūriu: lėtas dalis keičia greitos, mažai jas plėtojant) iškilmingą, himnišką nuotaiką, energiją bei išryškindami žanrinės, šokių muzikos intonacijas.

Pirmą kartą Klaipėdoje

Didžiausią susidomėjimą kėlė pirmą kartą Klaipėdoje atliekama prancūzų kompozitoriaus romantiko C.Saint-Saënso (1835–1921) Simfonija Nr. 3, c-moll, op. 78, dar vadinama „Vargonų simfonija“, skirta autoriaus bičiulio, garsiojo kompozitoriaus ir pianisto F.Liszto atminimui. Simfonijos dramaturgijoje įžvelgiama tam tikra F.Liszto įtaka (monotematinis dramaturginis principas; taip pat daroma prielaida, kad, panaudodamas vargonus, kompozitorius norėjo pagerbti F.Liszto religingumą, jo vienuolio statusą). Gal tai tiesa, bet vargonai apskritai

Nors daug kas nuo seno yra įpratę C.SaintSaënso muziką laikyti santūria, perdėtai tvarkinga, „neišsišokančia“, tačiau tie, kurie klausėsi Klaipėdos muzikinio teatro orkestro atliekamos jo Trečiosios simfonijos, girdėjo ir emocijas, ir aistrą, ir sielos jaudulį.

buvo vienas mėgstamiausių C.Saint-Saënso instrumentų; nepralenkiamas virtuozas – improvizatorius jis daugybę metų vargonavo įvairiose Paryžiaus katedrose ir bažnyčiose.

Po Simfonijos Nr. 3 premjeros Londone 1886 m., diriguojant pačiam kompozitoriui, autorius susilaukė pačių įvairiausių, prieštaringų, net gerokai negatyvių vertinimų: jo muzikoje „daugiau meistriškumo nei įkvėpimo“, jis „vienintelis didis kompozitorius, kuris nebuvo genijus“, tai „gerai parašyta

Į šventinį koncertą ir pasveikinti jubiliejų švenčiančio LMTA Klaipėdos fakulteto susirinko daug garbingų svečių – uostamiesčio kultūrinės bendruomenės atstovų.

prasta muzika“ ir t. t. (nežinomi kritikai). O šalia šių kritinių atsiliepimų – genialiosios operos „Faustas“ kūrėjo Ch.Gounod frazė apie C.Saint-Saënso simfoninę muziką: „Tai prancūzų muzikos Beethovenas“; P.Čaikovskis: „Savo tėvynėje C.SaintSaënsas priklauso nedideliam menininkų būreliui, skleidžiančiam naujas, progresyvias idėjas muzikoje“; V.Kalinikovas: „Ši įkvėpta simfonija – vienas geriausių C.Saint-Saënso kūrinių, technikos ir instrumentuotės stebuklas.“

Fakulteto koncertų salėje susirinkusi publika neabejotinai pritarė pastariesiems vertinimams; pasibaigus simfonijai kilo ovacijos, išreiškusios susižavėjimą ir didelį dėkingumą orkestrui.

Nuskambėjo įspūdingai

C.Saint-Saënso Trečioji simfonija nuskambėjo išties įspūdingai. Neįprasta

ulteto susirinko daug garbingų svečių – uostamiesčio kultūrinės bendruomenės atstovų. Nerijaus Jankausko nuotr.

veikalo forma (dvi labai išplėtotos, didelės apimties dalys), savita sudėtis (soluojantys vargonai), klasicizmo ir romantizmo tradicijas jungianti muzikinė kalba, monotematinis medžiagos plėtojimas, sodri orkestruotė, virtuoziškos soluojančių instrumentų partijos, gausūs nuotaikų, tempų, spalvų, faktūrų ir kt. kontrastai, galingos kulminacijos simfoniniam orkestrui išties kėlė nemažai sunkumų. Vargonų tembras suteikė veikalui neįprasto kolorito ir žadino apmąstymus. Jautriai įsipynė griežtokas, sukauptas ir jaudinantis vargonų (su styginiais) epizodas pirmosios dalies pabaigoje.

Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, vedamas dirigento T.Ambrozaičio, gana margą medžiagą, jos elementus meistriškai sujungė į vientisą, prasmingą, nedalomą paveikslą, sklandžiai, logiškai pereidamas iš vienos vidinės būsenos į kitą: valingus, herojinius, veržlius, net fanfariškus epizodus keitė ramūs, liūdni, skausmingi, neviltingi. Nors daug kas nuo seno yra įpratę C.Saint-

Saënso muziką laikyti santūria, perdėtai tvarkinga, „neišsišokančia“, tačiau tie, kurie klausėsi Klaipėdos muzikinio teatro orkestro atliekamos jo Trečiosios simfonijos, girdėjo ir emocijas, ir aistrą, ir sielos jaudulį.

Po Trečiosios C.Saint-Saënsas daugiau simfonijų neberašė, nors gyveno dar 20 metų. Koncerto vedėja Gerūta Griniūtė priminė paties kompozitoriaus žodžius: „Šioje simfonijoje aš atidaviau viską, ką galėjau padaryti tada, aš dar kartą nebepadarysiu.“