Nijolė KEPENIENĖ. Susitikimas su šveicarų kūrėjais

Susitikimas su šveicarų kūrėjais

Klaipėdos rašytojus aplankė šveicarų kūrėjai Katja Zuniga Togni ir Adrianas Hurli- mannas. Juos pakvietė Reet Kudu, klaipėdiečiams jau pažįstama rašytoja iš Estijos.

Nijolė KEPENIENĖ

Katja ir Adrianas nėra profesionalūs rašytojai, kūryba jiems yra atgaiva nuo darbų, bet buvo įdomu pabendrauti ir palyginti šveicarų gyvenimą ir mūsų. Tų skirtumų yra nemažai. Pavyzdžiui, Adrianui pasirodė, kad mes daug dvasingesni, o šveicarai tik pinigus skaičiuoja (matyt, turi ką skaičiuoti). Bet vienas dalykas maloniai stebina – šveicarai yra aktyvūs kultūros vartotojai: jie ir dainuoja, ir čiuožinėja, šoka, rašo – tegu ne profesionaliai, bet tikrai ta veikla save praturtina.

Katja, visą gyvenimą dirbusi mokytoja Peru, dabar turi kačių prieglaudą ir fondą katėms gelbėti. Adrianas, visą gyvenimą dirbęs reporteriu, turi tris kino teatrus, kuriuos jam paliko močiutė. Tokie tat šveicariško ir lietuviško gyvenimo skirtumai. Siūlau kelis svečių kūrybos vertimus.

Šveicarų kūrėjai K.Zuniga Togni ir A.Hurlimannas Klaipėdoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Katja ZUNIGA TOGNI

XXX

Jeigu norėčiau tau parašyti, Rašyčiau laišką be žodžių. Juk tai, ką jaučiu, Neišsakoma. Verčiau jau rašyčiau tau knygą Su tokiais sunkiais viršeliais, Kad tik tu galėtum Atversti.

Jei išvis tau rašyčiau, Pats būtum ir popierius, Ir pieštukas. Popierius, pasiryžęs priimti Begalinę mano istoriją. Pieštukas Toms mintims, Kurios tik mus jungia.

Einšteinas, arba Fizikos pamoka

Per fizikos pamokas Jis žiūri žemyn į mane

Nuo sienos Iš savo nuotraukos Liūdnomis akimis. Tas žvilgsnis nesikeičia Niekad Subalansuotas amžinybei. Nuotraukos Einšteinas niekad nesišypso Juo labiau nekalba Ir tikrai niekada Nuo sienos Nepasitraukia, Bet jo žvilgsnis parlydi Mane iki namų. Net prie lovos jis stovi, Užklodamas mano sapnus. Aš jo nesuprantu. Ir jis manęs nesupranta. Mūsų meilės istorija Išsprendžiama Kaip ir kiekvienas Fizikos uždavinys Mano vadovėlyje.

Reet KUDU

XXX

Prasidėjo kaip visada. Aš toje šalyje niekada nebuvau, Ji pati pas mane atėjo, Nors šaliai vienai keliauti Nepridera.

Aš viena, bet Ne vieniša. Kartais visgi norėčiau Su kažkuo apsikabinti, Gal net pasibučiuoti.

Ir atsitik tu man taip, kad Viename name išmirė visi Senukai. Kas neužsideda kaukės, Tą užsideda ant pečių mirtis Ir išsineša.

O man dar atrodė, Kad tai tik tolimo Kosulio atbalsis Dar tolimesniame Žuvų turguje.

Adrianas HURLIMANNAS

Civilizuotas

Toks dabar ir stovėjo priešais savo namą. Naktis, o jis niekaip neįstengia rasti raktų. Jau anksčiau suprato, kad su kelnėmis kažkas ne taip. Tiksliau, su kišene. Per lengva. Viskas tose kelnėse buvo kitaip. Tai dabar ir stovėjo priešais savo namą kaip svetimas. Be rakto.

Dabar jau nesvarbu, kada raktą pametė. Ar tada, kai nusimovė kelnes prie nepažįstamosios lovos, ar tai nutiko dar vonioje. Svarbu tik tai, kad dabar jis benamis. Durys neatsidaro. Likimas užtrenktas. Likimas žmogaus, stokojančio principų, bet putojančio aistra. Ir kam dabar vidury nakties paskambinti? Iš tikrųjų tai nė vienam skambinti jis nenori. Pačiam derėtų išspręsti šį reikaliuką. Gal tai Aukščiausiojo bausmė? Bet jis nepasiduos. Juk garaže turėtų būti kažkokie darbiniai įrankiai. Jis išlauš duris. Galvojo visai logiškai, bent jau jam taip atrodė. Kaip gerai, kad jau daugybę metų neveikia signalizacija. Gal jam net pavyks įrodyti, kad tai buvo įsibrovimas, kad duris išlaužė chuliganai, ir jis atgaus pinigus. Jeigu pinigų neatgaus, sutiks su aukštesnėmis jėgomis, kad tai visgi bausmė už nuodėmes. Nedera šokinėti iš vienos nepažįstamosios lovos į kitą. Na, gerai, tegu bausmė, bet stovėti šaltyje nėra malonu. Tuoj, žiūrėk, laikraščių išnešiotojas pasirodys. O jeigu laužiant duris kas nors iškvies policiją?

Taip ir stovėjo, kol išaušo.

Civilizuotas žmogus nelauš savo paties durų, o iškentęs nemigos naktį ir pabuvęs benamiu išsikvies pagalbos tarnybą.

Paulis Rusesabagina

Rytinis laikraštis pradeda pilnatvės dieną... Stop! Lygiai taip savo dieną pradėjo Holivudo filmo herojus. Jis pusnuogis pasiėmė laikraštį iš pašto dėžutės Ir lygiai taip jis numetė laikraštį ant stalo. Bet jo neerzino kavamalės garsas, Primenantis dantų gręžimo mašiną.

Laikraštyje siautėja epidemija.

Kas dar? Nieko???

Greitai laikraščiai visai suplonės, nes Be pandemijos nebebus naujienų.

Bet juk būna žmonių, kurie gelbsti Visus ir visada, kurie elgiasi teisingai. Neklysdami. Kaip Paulis Rusesabagina Ruandoj. Tas mūsų laikų herojus. Gyvas paminklas.

Išvertė Nijolė KEPENIENĖ