Paulius KLIŠEVIČIUS. Lytinis ugdymas 1.1: kaip dingsta pinigai

◄ paplito paslaptinga ir sunkiai išgydoma liga. Dažniausiai mirdavo vaikai ir senukai, nes jų imunitetas silpnesnis. Po to žaibiškai pasklido baisūs gandai, kurie atrodė neišvengiami. Televizijos žiniose ir laikraščiuose atkakliai ragino skiepytis, tačiau visiems skiepų neužteko, todėl žmonės piktinosi valdžia, keikė ją ir gydytojus. Netrukus prasidėjo visuotinė panika.

Kad nuslūgtų įtampa ir neramumai, atsistatydino premjeras ir sveikatos ministras, o prezidentas vieną vakarą kreipėsi į šalies piliečius, tačiau ir jo veidas atrodė tragiškas, tarsi būtų pasmerktas. Jo balsas virpėjo, nors stengėsi iš paskutiniųjų, kad nepalūžtų. Ir tuomet jam niekas nepavydėjo, o žmonės, sustingę iš nuostabos ir baimės, klausėsi kiekvieno žodžio. Nors vyresnio amžiaus žmonės daug ką patyrė savo gyvenime, tačiau ir jie susirūpinę klausėsi prezidento kalbos, lyg tai būtų kokia pranašystė, nes niekas taip nedrumsčia proto, kaip nežinomybė. Todėl vakarais žmonės nenorėjo klausyti televizijos žinių, nes vis vien nieko gero neišgirsdavo. Kurie mokėjo melstis – meldėsi, o kiti gėrė alkoholį, po to isteriškai juokėsi arba verkė, tarsi būtų vaikai. Šita keista ir nesuvokiama padėtis buvo panaši į marą, bet vis dėlto tai – ne maras. Kadangi žmonės suprato, kad šitas prezidentas jų neišgelbės, visuomenė laukė kito gelbėtojo. O kaip jį surasti? Juk parduotuvėje nenusipirksi, nors šiame pasaulyje daug kas perkama ir parduodama.

Netrukus pasklido gandai, kad vakarais ir naktimis apiplėšinėjami žmonės, kad pasitaiko ir žmogžudysčių. Išsigandę žmonės svarstė, kaip išsigelbėti ir kas bus toliau, juk nuo bėdų nepasislėpsi.

Paslaptingos mirtys liovėsi tuomet, kai atsklido ruduo su vėsiais vakarais ir naktimis ir kai namų langus uždarydavo. Tačiau netikėtai atsirado gydytojas, visiems aiškinęs, jog tai jis įveikė baisią epidemiją, nes turėjęs gerų vaistų. Žmonės su juo nesiginčijo, nes kiekvienas medikas išmano savo darbą, juk daug metų mokosi ir daug skaito, daug operuoja. Vis dėlto gydytojas Konstantino vardu labai troško išskirtinio dėmesio, nes toks dėmesys – tai geras uždarbis ir aukštas įvertinimas. Tačiau žinojo, kad juo nepatikės skeptiški ir pavydūs kolegos, laukiantys, kada jis suklups, nes taip atsitinka daugeliui einant per gyvenimo slenksčius. Todėl jie kantriai laukė tokios ypatingos akimirkos, bet nesulaukė. Atvirkščiai: Konstantinas tapo sveikatos ministru, o tai reiškė, kad jis gavo didelę valdžią ir įvairių galimybių.

O jo žilaplaukė motina jau kitą dieną patraukė į bažnyčią, kad padėkotų Aukščiausiajam už tokią malonę. Juk motinos širdis yra auksinė, ji džiaugiasi vaikais, kuriuos užaugino. Šia akimirka būtų džiaugęsis ir Konstantino tėvas, tačiau jis ilsėjosi kapuose.

Kai šviečiančiu veidu sugrįžo iš pamaldų, atsisėdo savo kėdėje prie lango ir įsiklausė į kambario tylą, tarsi norėtų ką nors išgirsti. Galop į rankas paėmė telefoną, bet neišdrįso skambinti sūnui, kad jam netrukdytų. Tikėjosi, kad Konstantinas paskambins. Jis paskambino tik po savaitės ir pažadėjo šeštadienį aplankyti.

Ta proga motina iškepė varškės pyragą, kurį Konstantinas mėgo nuo mažens. Iš pradžių jis svarstė, ar nereikėtų paimti ir žmonos, tačiau ji išdidžiai atkirto, kad esanti ne daiktas, todėl nevažiuos. Ką gi, atsiduso Konstantinas, kuris pažinojo prieštaringą žmonos charakterį, todėl kartais ją pavadindavo „širše“. O motina džiaugėsi, kad neatvyko „ponia“, todėl niekas netrukdė jiems atvirai pasikalbėti.

Galėtum gyventi ir pas mane, bet... Supranti, ką tau noriu pasakyti...

Labai gerai suprantu, sūneli. Tu rūpiniesi kitų žmonių sveikata, tačiau pasirūpink ir savąja.

Manau, kad viskas bus gerai. O kaip tavo sąnariai, venos? Gal reikėtų vėl pasitikrinti?

Ak, dar pakentėsiu. Tau rūpesčių ir taip per akis...

Ji atidžiai žvelgė, kaip jis valgo pyragą ir kaip geria kavą. Jei galėtų, tai žiūrėtų ir žiūrėtų. Norėjo daug ko paklausti, bet pagalvojo tai padarysianti vėliau.

Koks gražus šiandien šeštadienis... Gražus dėl to, kad mane aplankei, pasakė ji virpančiu balsu.

Konstantinas pažvelgė į jos veidą.

Viskas bus gerai, mama. Nesijaudink. O jeigu susirgsi, tai skambink, atsiųsiu gydytoją. Dėkoju tau už skanų pyragą. Tokio niekur negausi, šypsojosi, o paskui ant stalo padėjo pinigų, girdi, smulkioms išlaidoms.

Ji norėjo prieštarauti, bet nieko neatsakė, kad sūnus neužsigautų, nes buvo išdidus kaip ir jo tėvas, amžiną atilsį. Tegu mano „ponia“ galvoja, kad esu pas motiną, nusišypsojo sėsdamas į gerą automobilį, nes ministrui nevalia važiuoti su prasta mašina. Teisingai mama pastebėjo, kad „gražus šeštadienis“...

Lytinisugdymas 1.1: kaip dingsta pinigai

Paulius KLIŠEVIČIUS

Pirmadienio pavakarys. Darbai užbaigti, žurnalo pildymo laikas dar neatėjęs, savaitės pradžios nuovargis kol kas neužplūdęs, nors minčių užkaboriuose sukasi rusiška mantra darbadienis, darbadienis – negreit dar šeštadienis. Visuotinai ignoruojamas televizorius kažką neįkyriai zirzia apie teroro išpuolius netoli Kabulo, Gazos Ruožo bombardavimus, Rusijos gyvenamosios erdvės plėtrą, taip pat visokiausiais meduoliais ir devynmazgiais botagėliais ruošia visuomenę masinei vakcinacijai.

Vergilijus, šeimoje ir tarp draugų vadinamas Virgiu, pro daugiabučio virtuvės langus stebi kieme vykstančią socialinę dramą. Jos veikėjai – gaisrinės, policijos ekipažai, krūvelėmis besibūriuojantys žiopliai statistai ir drąsiai iš langų kyšantys įvairaus nuogumo puskūniai. Greitosios pagalbos darbuotojų su skafandrais nematyti, tad pagrindo pandeminei psichozei lyg ir nėra. Policijos ekipažas tai ne greitojo reagavimo arai. Dūmai iš jokių regimų laukų ir nesiveržia. Nejučia Virgiui net neprasidėjusi ši drama erdvės ir laiko požiūriu tapo tiek pat artima, kiek ir andainykštis Ekvadoro laisvės kovotojų įsitvirtinimas Kito prieigose.

Virgis mąsto, kaip dingsta pinigai. Kyla nenumaldomas noras pasikonsultuoti su savo vaikais Algiuku (jis gi po neseno rimto pokalbio jau vadinamas Algirdu) ir Aleksa. Tačiau šie padaužos kol kas gyveno savuosiuose pasauliuose ir apšilinėjo prieš paauglystę: sprendė matematinius galvosūkius, šlifavo nykstančius rašymo ranka įgūdžius, galbūt slapta mokėsi kokios nors užsienio kriptokalbos virtualiose žaidimų tikrovėse.

Ko gero, aukštesnės jėgos vedama virtuvėje pasirodo geresnioji Virgio pusė Deimena. Ji šeimoje ir tarp draugų bei

sugdymas kaip dingsta pinigai

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

draugių sutiko būti vadinama Deima, nes jai ypač imponavo sengraikiškos šio trumpinio asociacijos. – Deima, kaip dingsta pinigai? – Virgis, nors kadaise ir dirbo gaisrininkų administratoriumi, guminių žarnų tempti taip ir nepamėgo.

Žmona šiek tiek stabteli ties šaldytuvu, kur kadaise buvo durų slenkstis. Jai, kaip ir visai neseniai Virgiui, prireikia akimirkos, kad susivoktų, kur šio klausimo suktumas. – Vėl lytinis ugdymas? – šiek tiek hebrajiškai atsako Deimena ir priduria: – O tu jau susisteminai pinigų atsiradimo apmąstymus? ►

◄ – Tebekompiliuoju, – kvėpteli Virgis su menkučiais kaltės atspalviukais. Ir lengvai kresteli galva, tarsi bijodamas nupurtyti raiškiai išretėjusius plaukus. Tas trumpas ir taupus krestelėjimas, regis, sustato viską į vietas, parengia neužduotų klausimų sceną ir neišsakytų abejonių užkulisius. Deimena pavydėtinai pagavi. Tad prisėda ant kėdės ir atsiremia dilbiais į stalą. – Pinigai, mielasis, dingsta taip pat lytiniu keliu.

Vergilijui nuo visų šių klausimų jau palengva pradeda vystytis bijojimo išgąsdinti siaubą baimė arba fobofobofobofobija. Bet smalsumas, ką pasakys geresnioji pusė, baimes šalina. Virgis pasiruošia klausytis. ***

Priminsiu mitą apie tai, kaip pinigus išsineša gandras. Arba kaip jie supūva kartu su nenurinktais kopūstais.

Gandrai pas mus atskrenda dar iki gegužės 1-osios. Tada, atrodo, jau būname užpildę metinę pajamų ir išlaidų deklaraciją? Tai štai ir pamatai, kaip per metus laužytos ietys geriausiu atveju neužpildo kapšo, o kitais atvejais jį tenka dar ir papurtyti, kad gandras nepradėtų grasinti akių iškapojimu ar užmėtymu varlėmis. Baisus dalykas. Jei pinigus rankioji kopūstuose, tačiau pačių kopūstų nerenki, arba nurenki ne visą lauką, suprantama, kad jie pūva. Kas sukrenta žemėn, o kas tiesiog pasklinda ore.

Pagal šį mitą abiem atvejais pinigai iškeliauja į dangų. Į savo pomirtinę reinkarnaciją. Arba į cirkuliacinį ciklą, kaip tartų visi save gerbiantys pakalikai, jei kas nors juos suprastų.

Iš tikro aiškiausiai ir raiškiausiai pinigai dingsta lytiniu keliu. Jie yra prakrušami arba tiesiog prapisami (paaiškinimas „moralės policijai“: žodis „pisti“ dabar laikomas vulgarizmu, tačiau leksikologiniai šaltiniai (pvz., Littauische Volkslieder gesammelt, kritisch bearbeitet und metrisch übersetzt von G.H.F.Nesselmann, Berlin, 1853) leidžia neabejoti jo taurumu bei kilmingumu. O platus vartojimas įvairiais prasminiais atspalviais daugeliu atvejų gali tik praturtinti ir nuspalvinti pilką kasdienį žodyną. Kita vertus, kai kalba pinigai, nekreipiama dėmesio net į kirčiavimo klaidas, ką jau kalbėti apie leksikologiją).

Bet yra dar vienas dalykas, kurį maga papildyti. Lytinis pinigų atsiradimo ir dingimo kelias daugeliu atvejų yra dvipusis. Dvikryptis. Sueitis, mylėjimasis ir krušimasis jau savaime suponuoja mažiausiai du veikėjus. Nemanau, kad visaapimanti masinė orgija reikalauja papildomo aiškinimo. Supraskime, lytiniu keliu pinigai ir atsiranda, ir pradingsta. O tiksliau, kai pradingsta vienoje pusėje, atsiranda kitoje.

Štai, pavyzdžiui, nori kaip nors atsilyginti daktarui už gydymą. Netikėtai tavęs paklausia, ar daug pinigų turi. Na, neturi tu jų net mažai. Bet juk gali nueiti į banką, pakrušti protą tarnautojoms ar banko valdytojui. Gautum paskolą, kreditą, ar ką tik nori. Bet tada jau, mielasis, ruoškis ilgamečiam palūkiniškam dulkinimui.

Viena draugė pasakojo, kad pirmąkart vyrui atsidavė iš meilės. Aišku, kad iš meilės pinigams. Nors jos atvejis – tikros nesavanaudiškos meilės atvejis. Juk ar 20 eurų dabar ko nors vertas pinigas?

O man kartą vieną gegužę toptelėjo, kad ne visiškai tyčia nuslėpiau mokesčius. Pameni, pinigus mes tada vadindavome litais, o litiniai santykiai buvo kad ir ne patys geriausi, bet bent stabilūs. Kaip tada negalėjau naktimis užmigti... Pakyrėjus nemigai paėmiau voką, užrašiau ant jo mokesčių inspekcijos adresą, įdėjau vieną Vydūną ir vieną raštelį – paaiškinimą, esą nuslėpiau mokesčius, dėl to graužia sąžinė, nemiegu, o jei ir toliau nemiegosiu, atsiųsiu ir nuslėptą likutį. Atrodo, tada mokesčių inspekcija ir pradėjo ne juokais krušti per visus galus. Litiniai santykiai pašlijo galutinai, o euriniai nėmaž nebesugrąžino aistros daryti pinigus.

Bet dar norėčiau priminti vieną lytinio kelio apibūdinimą, praleistą 1.0 pasakojime. Tai onanizmas. Arba fizinė bei emocinė masturbacija. Privati ir vieša.

Privatus onanizmas – būdingiausias pinigų pradanginimo atvejis. Jie dingsta valymo priemonėms, nuleistam vandeniui, išnaudotam rašalui ar losjonui, elektros energijai, specialaus turinio žurnalams, kitokioms pagalbinėms priemonėms. Pinigai dingsta, kai privačiai smaukomasi prieš priimant svarbius viešus sprendimus, lemiančius vienokią ar kitokią tolesnių veiksmų kryptį.

Ir priešingai – viešoji masturbacija. Taip, teko praslinkti pro įvairius pusiau ir visiškai atvirai prieinamus internetinius resursus. Ir čia šios lytinio kelio cirkuliacijos apstu. Ir šis kelias taip pat dvipusis. Štai gyvenimo mėtytas vėtytas vyriokas tampo savo chemikalais sustiprintą instrumentą prieš kamerą. Na, tuo viskas ir pasibaigtų. Bet viso pasaulio vujaristai ir vujaristės į to dėdulės sąskaitą pamėto kreditų ir įvairiai pakoreguoja kameros bei tampymo kampus. Vyrukas apsipatenkina, o pasaulinės vujaristų lygos finansai senka.

Su viešuoju emociniu onanizmu tas pats. Pamenu Oprahos Winfrey interviu su Velso nebe princu Henry ir jo žmona Sasekso nebe kunigaikštiene Meghan Markle. Štai ten buvo smaukynos. Ištisas masturbatonas. Kiek milijonų negamtosauginių žaliųjų tatai kainavo Oprahai? Daug milijonų, štai kiek. Iškrypusių žiūrovų buvo nė kiek ne mažiau.

Taigi pinigai yra prapisinėjami. Bet grįžkime prie cirkuliacijos fakto. Lytiniam pinigų dingimo keliui galima taikyti energijos tvermės dėsnį. Pinigai nėra iš niekur iškrušami ir niekur nepradulkinami, tik vienos rūšies pisliava yra keičiama kitos rūšies krušatimi. Kaip ir fizikoje, taip ir gyvenime čia dar įsipaišo entropija. Dalis kintančių pinigų kažin kur negrįžtamai prapuola. Jei suprasčiau minjoniškai, aiškinimas būtų gana sudėtingas. Tačiau, mano manymu, jie nusėda pakalikams. Už visas okultiškai seksualines konsultacijas. Tai taip pat lytinis kelias. ***

Deimena, šeimoje ir tarp draugų bei draugių vadinama Deima, bet dėl to visiškai neprieštaraujanti, nutyla ir katiškai pasirąžo, užtvirtindama, jog pasakojimas baigtas.

Vergilijus intuityviai jaučia, kad ir šis pasakojimas yra kupinas tylos duobių, mažumą pretenzingas, gal kiek aršokas, tačiau vis dėlto organiškai papildantis lytinio ugdymo 1.0 naratyvą. Virgio galvoje jau sukasi konceptualizavimo prošvaistės. Nejučia užsimezga ir kritinės žiūros poreikis. Ar iš tikro pinigai atsiranda ir dingsta lytiniu keliu? Ar ne dažniau jie anapilin iškeliauja ekskrementinių trąšų pavidalu – paprastai tariant, būna prašikami. Tiek gandrų, tiek kopūstų dirvose.

Vergilijui pradeda kilti tikslinamieji klausimai, tačiau jie formuojasi pilvo srityje. Virtuvėje juos aptarinėti vyras nesiryžta. Užuolaidų stygius ir priešais stovinčio daugiabučio langų gausa bei nuo jų neatlimpantys puskūniai savo dėmesį grasina nukreipti nuo vienos niekaip neišsirišančios socialinės dramos prie visiškai neakademinio lytinio ugdymo seminaro. – Keičiam erdvę. – Virgio akyse pamačiusi tikslinamuosius klausimus, siūlo Deima. – Kompiliuosim. – Pritaria Virgis ir vis dar mąstydamas apie gandrus bei kopūstų lysves kartu su savo geresniąja puse persikelia į seminarams skirtą daugiabučio auditoriją, puikiai tinkančią bet kokiam pinigų pradanginimui.