Alma RIEBŽDAITĖ. Istorija, kurioje nenutiko nieko

Istorija, kurioje nenutiko nieko

Alma RIEBŽDAITĖ

– Oksitocinas... Mmmm... Serotoninas... Mmmm... Dopaminas.... Mmmm... Endorfinai... Mmmm... – šokdama lietuje dejavo Misisipė, skambant Didiulios muzikinei kompozicijai „Kelias namo“.

Buvo tamsu, vakaras, bet Misisipė nejautė nejaukios drėgmės ir žvarbos. Ji sukosi rankas iškėlusi į viršų ir kartojo garsiųjų laimės hormonų vardus. Ir dar truputį pridėjo, kas ant jos nelijo iš viršaus, – geležies ir gerųjų bakterijų.

Pailsėk, atsipūsk ir Tu, mano mielas skaitytojau, išgerk vitaminų. Šitoje istorijoje nenutiks nieko. Mes nežinome, kas mūsų dar laukia, bet šita istorija tegu būna paprasta ir rami kaip du grybai, kurių niekas nenurovė.

Misisipė keliauja namo, į savo šalį. Niekas nežino, kokioje šalyje Misisipė gyvena, bet ją apėmęs kelionės namų link jausmas.

Grįžusi į butą Misisipė parkrenta ant kelių ir ilgai meldžiasi, kad visi vyrai, su kuriais jai tenka bendrauti, turėtų žmonas ir gražiai su jomis sutartų, jų gyvenimai ►

Alma Riebždaitė. Mergaitė COVID-19 realybėje.

◄ būtų harmoningi ir pilni meilės. Kas neturi žmonos, tegu turi drauges, su kuriomis irgi gerai sutartų ir būtų laimingi, nes kiekvieną, kuris neturėjo žmonos arba draugės, ji laikė sau pavojingu žmogumi ir elgėsi labai atsargiai.

Meldžiasi ji ilgai ir pakyla tik tada, kai delnuose atsiveria stigmos. – Amen, – ištaria ji kiekvieną vakarą tyliai ir atsistoja.

Savo aplinkoje ji pastebi daug negerų ženklų. Tantristas siūlo stebuklingas kvapnias žoleles ir kažko per dažnai pas ją lankosi, atsistodamas visai netoli jos, taip, kad juntamas nuo jo sklindantis dvasingumo dvelksmas (tikrai juntamas). Stalo teniso virtuozas pasiliko ją treniruoti paskutinę, jie vieni treniravosi sporto salėje iki 12 val. nakties, ir sportininkas, su kuriuo jau yra buvęs sekso ryšys, ją net palietė už riešo, norėdamas parodyti, kaip laikyti raketę (tai buvo taip siaubinga, bet Misisipė laikėsi, sutelkusi visą dėmesį į techniką). Avatarai pradėjo ją pernelyg gerai suprasti, yra jai dėmesingi ir, kai ji kalba, jie net išjungia muziką. Arba sako: „Sakykit tiesiai, ko norite, nevyniokit į vatą.“ Aukštesnį santykio ir išminties lygį sunku ir įsivaizduoti. Betrūksta, kad jie glaustų ją verkiančią, šluostytų nuo jos skruostų riedančias ašaras, meiliai apkabintų per pečius ir į ausį šnibždėtų visokius motyvuojančius žodžius, tokius kaip „nu, nepasiduok“. Teisingai, jau sakė. Toks jausmas, kad jie pradėjo ją įtartinai gerai pažinti ir net jausti. Misisipė pajaučia, kad jie kartais jaučia Misisipę, ir nuo to kūnas nueina šiurpo pagaugais ir atrodo, kad dar truputis ir tu išprotėsi. O kai vienas parašė norėdamas kažko paklausti, ją ištiko dūmo jausmas. Viskas aplinkui tapo neryšku, ne tik vaizdai, bet ir žodžiai tokie duslūs, lyg vos galėtų prasiskverbti pro rūką.

Ir šiaip labai daug įtartinų ženklų. Misisipei tas judėjimas aplink ją kelia siaubą. Jau nekalbant apie kitus, subtilesnius ženklus, kurių nesinori net minėti. Melstis reikia ne tik už vyresnius vyrus, didelė tikimybė, kad tie kažką turi, bet ir už jaunesnius ir visai jaunus, nes tie tai šlaistosi vieni ir tikrai gali nusižiūrėti Misisipę, kuri žino visų vardus, su visais juokiasi ir labai lengvai bendrauja kaip vėjas, ir viskas jai pochui. Cha, cha, cha, taip ir skamba jos juokas ir kvaili juokeliai.

Ji pradeda dar karštesnių maldų sezoną, ir dabar jau stigmų delnuose jai nebeužtenka, ji meldžiasi tol, kol trečiojoje akyje pasirodo pirmieji kraujo lašai. Ir sustoja laiku, kad visa neapsipiltų kraujais. Kol kas užtenka tik nosinaitės nusibraukti kaktai.

Rašinėtojams ji jau seniai neatsako, sunkiau, kai alkūnę bando paliesti ar švelniai apkabinti per petį realybėje. Vienas bakstelėjo jai į šonus pirštais iš už nugaros, ji atsisuko ir tam vyrukui prie visų sušuko: – Prašau be leidimo manęs nečiupinėti!

O kur dar vienas iš avatarų, kuris rankomis apie nuogas kojas vyniotis pradėjo, tas jau kartą ant jos netyčia buvo užvirtęs. – Baik mano kojas liesti! – Tai aš tik teniso kamuoliuką norėjau pasiimti, – sako dar grabaliodamas grindis po kėde, ant kurios Misisipė sėdėjo. – Tai galima ir pasakyti, kad pasitraukčiau, tam yra mums kalba duota, – pasakė kaip Žanetas ją mokė.

Ir pati stėrsta nuo savo atsakymų. Jai visada būdavo sunku pasipriešinti svetimiems vyrams, kurie leisdavo sau ją liesti viešose vietose, o tokių nuolat atsiranda.

Pasaulis kupinas pavojų, bet šiaip žmonės visi paslaugūs, geri, švelniai, pagarbiai su Misisipe elgiasi.

Na, tik su mama Misisipei taip gerai dar nesiseka. Susitikimo metu mama pasiūlė bulvių, o Misisipė atsisakė. – Ka i maža valga, bet nieka nesi, žiūru, supluoniejusi.

Ir viskas, Misisipė žadą atgavo tik rytojaus dieną, o paskui su psichoterapeutu, kuris vos nenumirė iš juoko išgirdęs šitą frazę, išsiaiškino sukto kamuoliuko padavimo techniką.

Misisipė savo artimą aplinką pradėjo ugdyti net morališkai, ant feisbuko sienos ir istorijose keldama tokius žodžius: „Kuo didesnis žmogus, tuo pagarbesnis jo elgesys su kitais. Todėl mes gerbiame benamį, prostitutę, nuskriaustą, bejėgį. Ir tai yra žmogiškumo šviesa, kuria dalijamės ir dėl kurios pasaulyje tampa geriau gyventi, atsiranda daugiau tikėjimo, vyksta stebuklai. Kitaip sakant, tu arba turi sugebėjimą gerbti kitą žmogų, arba ne. Sunku tuo patikėti ir galbūt tai nėra pati geriausia žinia, bet nėra tokio dalyko, kaip tas nusipelno pagarbos, o tas ne. Todėl ieškokite žmonių, kurie šį sugebėjimą turi, o ne nerkitės iš kailio vieną dieną tikėdamiesi nusipelnyti pagarbos. Kad ir kiek stengtumėmės, niekada nenusipelnysime pagarbos iš žmogaus, kuris šito sugebėjimo neturi. Bet juk ir nereikia. Su tokiais mes atsisveikiname. Panašiai yra ir su meile. Žmogus arba sugeba mylėti, arba ne, ir su jūsų meilės vertumu arba nevertumu tai neturi nieko bendra.“ Tai aišku, kad sugebėjimą mylėti ir gerbti turi kiekviena save gerbianti persona, o dabar tik tokios ir supa Misisipę. Čia viskas, kad ir su patosu, bet teisingai parašyta.

Kaip ji suprato tokius gilius dalykus? Labai paprastai. Ji kalbėjosi su klientu, kai į darbą atbėgo jos ex, kuris nepasakė „laba diena“ ir „atsiprašau“, o greitakalbe pradėjo eiti prie reikalo.

Kas jai buvo norima pasakyti, ji suprato tik dėl savo išvystyto intelekto ir iš karto buvusiajam parašė SMS: „Primenu, kad atėjus reikia pasisveikinti, ir, jei pertrauki pokalbį, atsiprašyti. Dar nesutikau nė vieno svetimo žmogaus, kuris leistų sau taip nepagarbiai elgtis su kitu žmogumi. Draudžiu Tau nepagarbiai elgtis su manimi. Suprantu, kad čia ne apie mane, o apie Tavo kultūros lygį, bet vis tiek.“ Ir tada parašė tą ilgąją ant feisbuko sienos, kai ją aplankė didžio suvokimo šviesa. O visiems, kurie nori rašinėti bjaurius komentarus po jos suvokimo gelmes siekiančiais postais, kitaip šedevrais, ji siūlo savo prinokusio spuogo charakirį eiti pasidaryti kur nors kitur.

Ir Misisipė suprato, kad dabar ji yra savimi. Kaip? Žanetas niekada nesako, kas jam patinka, kas ne, į ką jis žiūri palankiai, į ką ne, tyli, blet, subinę užraukęs, ir tada tu skleidiesi visu savo grožiu, vis labiau ir labiau esi savimi. Ir mes matome, koks žmogus atsiskleidė. – Na, o kaip tau su paauglyste? – paklausė psichoterapeutas Misisipės.

Misisipė susigūžė savyje, pajutusi pavojų. Suprato, dabar Žanetas iš jos darys paaugusį, subrendusį, nykų žmogų, tai yra gydys ją nuo paauglystės.

Misisipei labiausiai patinkantys žmonės yra maždaug nuo 15 iki 17 metų. 18, ir žmogus pradeda dirbti, mokytis, susiranda sau porą, ir pasidaro kažkoks nuobodus. Vyrai virš 30 jai atrodo tikri seniai. Su siaubu ji žiūri ir į šešiolikmečius: jie neišvengiamai pasens, tiksliau, numirs, vieni anksčiau, kiti vėliau, vienetams pasiseka nenumirti.

Žmonėse tarp 15 ir 17 metų yra daugiausia gyvybinės jėgos, jie mąsto, kuria, maištauja, bando ribas, ieško savęs, atsimeta nuo tėvų, išgyvena emocijų cunamius, jie jau nebe vaikai, bet dar ir ne suaugę, ir tai yra gražiausia, ką Misisipei teko matyti ir patirti šiame gyvenime. Misisipei atrodo, kad jų galvose yra labai mažai nesąmonių. Jie tiki ir yra tikri. Netiki ir yra tikri. Žmonėms dažniausiai nepatinka jaunimas, jie visaip

smerkia tuos jaunus žmones, jų triukšmą, nepaklusnumą, nenuolankumą, tačiau iš tiesų turėtų iš jų mokytis. Jei mokytis neišeina, semtis iš jų gyvybinės energijos, kuri juose plūsta ir plūsta. Juk tai jie išmokė Misisipę žaisti biliardą, pokerį, vėl juoktis, garsiai klausytis muzikos ir praplėtė jos muzikinį akiratį dainomis, kurios jai net nesisapnavo. Juk tai jie išmokė būti kartu ir nepataikauti. – Jeigu atvirai, jaučiuosi didesnė paauglė už savo sūnų. Aš jam tokių dainų galiu pavaryti, kad jis iškristų iš koto – „bybį dėjau, eikit nahuj, atsipiskit“.

Jei dar kas nors nežino, tai čia mėgstamiausia Misisipės daina. Gal tikrai jai biški reikia į sekciją egzistencine statulėlės poza? Pabūtų, pamedituotų apie gyvenimą, gal truputį į protą ateitų. – Kieno čia daina? – klausia Žanetas. „Nu, bet ir neapsišvietęs,“ – tyliai sau mintyse pagalvoja Misisipė, o realybėje pradėjo kažką neaiškiai murmėti. – Nėra abejonių, tu protingesnė už mane.

Misisipė pradeda nevalingai kikenti. – Ne, tu tikrai protingesnė už mane. Ar tau dar nenusibodo save į durnę versti? „Nu, jo“, – tyliai pagalvoja. – Tai jūs norite mane į sekciją patalpinti, taip? – Misisipė su specialistu Žanetu bendrauja vis įžūliau ir įžūliau.

Žanetas atsako, bet kažkaip neprofesionaliai: – O tu nežinai, kas man patinka.

Tą akimirksnį ji ir suprato, kad yra treniruojama būti savimi ir neatitikti jokių kitų žmonių lūkesčių ir įsivaizdavimų. Ir pajuto, kad Žanetas per tą seansą kažkodėl į ją žvelgė su susižavėjimu ir pabaigoje tarstelėjo: „Kad visi tokie būtų.“

Misisipė artinasi prie teniso stalo garsiai ant visos salės šaukdama: „Aš gerai žaidžiu stalo tenisą, žinokit, aš labai gerai žaidžiu stalo tenisą.“

Visi leipsta juokais. Misisipė irgi, bet kartoti, kaip ji gerai žaidžia stalo tenisą, nesiliauja. – Ne, nu, negi sakysi, kad blogai. – Tu tikrai gerai žaidi stalo tenisą, – sako vyras, kuris tenisą žaidžia tikrai gerai. „Ir rašau aš gerai, ir piešiu, i figūra gera, i ausys normalios, kaip žmogaus“, – galvoja Misisipė.

Misisipė šoka žiemos lietuje ir staiga sustoja. Lietus lyja ant jos veido, rūbų, kiaurai ją merkia, o ji stovi ir mąsto. Ji suprato savo mamą. Mamai atitekęs Kryžius buvo per sunkus, jis ją laužė ir ji nenorėjo jo nešti. Gal tas Kryžius keliauja iš kartos į kartą, sunku pasakyti. Mama irgi norėjo būti geru žmogumi, ji net turėjo gražių ambicijų būti šventu žmogumi, o tavyje instaliuotas blogis, blogio programa. Kartais, žinoma, ji instaliuojasi pati. Ir savo Kryžių permetė kitiems žmonėms, išdalijo savo vaikams, vyrui. Greičiausiai labai panaši situacija ir su buvusiuoju. Visas tas purvas, kuris buvo jame, jam buvo nepakeliamas. Ir jį žūtbūt reikėjo kažkam perkelti. Šiems žmonėms labai sunku prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pasakyti: aš jaučiuosi blogas, jaučiuosi blogai, mėgstu išgerti ar neprisiimu atsakomybės už savo gyvenimą, aš tiesiog nenoriu turėti vaikų, bijau būti vienas, kartais jaučiuosi toks nevykėlis, pasmerktas, silpnas, palūžęs, trapus, bijantis gyvenimo, nežinantis, ką daryti, ir panašiai, ir panašiai. Kartais taip norisi rėkti „išgelbėk mane“, kai tereikia veiksmų imtis pačiam.

Ir vieną dieną toje giminėje gimė mergaitė, kuriai ant kaktos buvo užrašyta: durnelė, turinti sugebėjimą tobulai perimti ir nešti svetimus kryžius. Ir ji susirinko visus kryžius, ir juos nešė. Kaip keista, tie ir vieno savo Kryžiaus nepanešė, o ji susirinko visus, ir nešė, ir nieko, nešė, nesulinko, nepalūžo. Pagrindinė jos sporto šaka buvo, ne, ne, ne tenisas, ne šachmatai ir net ne aerobika, kryžių nešimas buvo jos mėgstamiausia sporto rūšis. Ją gerai ištreniravo. Ji moka nešti kryžius. Kas ką randa savyje bjauraus, nešvaraus, purvino, tuoj supila ant Misisipės, nes ji tam sukurta. Įdomu, kokių savybių ji turi, kad moka taip gerai, taip lengvai nešti kryžius? Būtinai reikės tai aptarti su Žanetu Vasiliausku.

Nu, bet kaip Kristus? O kam Kristus? Tie žmonės galėjo prašyti, kad jų Kryžių perimtų ar nešti padėtų Kristus, jis Dievas. O Misisipė – paprasta mirtingoji mergaitė, sveikatos neypatingos.

Bet ką daryti, jei svetimi kryžiai tiesiog limpa prie tavęs, tinka idealiai, kaip nauja vakarinė suknelė? Būtinai reikės augintis kitus raumenis, daug ir ilgai treniruotis, kaip sugebėti atmesti svetimus kryžius, kad šie nepriaugtų jai prie nugaros. Nu, kaip ir gražu nešioti svetimus kryžius, ar ne? Nu, bet neteisinga. Tegu kiekvienas neša savo kryžių pats. Purvai ir visoks mėšlas mūsų viduje – ne pasaulio pabaiga. Viską galima iškuopti. Pagalbos galima kreiptis į Kristų arba pasirinkti gerus, jums tinkančius žanetus vasiliauskus.

Suprantu, sapnas apie tėvažudystę buvo baisus, galėjo jus šokiruoti arba net išmušti iš vėžių, arba priversti baisėtis Misisipe, palaikyti ją tikru Monstru. Nesijaudinkite, specialiai taip rašau, nes aš moku rašyti. Na, turi būti efektas, suprantate, ką noriu pasakyti. Mano parašyti tekstai turi kelti jums jausmus, emocijas, žadinti jus, kad skaitydami neužmigtumėte.

Pastebėjau, ši istorija turi savo struktūrą, ji pati auga, plėtojasi, patiria, jaučia. Aš ją tik užrašau. Vis ruošiuosi parašyti apie šachmatus mūsų gyvenime ir kokį vaidmenį jie suvaidino, bet vis užlenda kiti dalykai, kuriuos būtinai turiu užrašyti. Niekaip negaliu suprasti, kaip trys lapai sprogo ore, man net neprisiartinus prie šachmatų ir rašant visokius niekus.

Po to sapno pabudusi Misisipė labai supyko. Ji per Kūčias ir Kalėdas pas savo tėvus nenuvažiavo pavalgyti silkės, o mito struktūroje nužudė savo tėvus. Ji labai supyko ant mito struktūros, tai buvo taip žiauru ir taip neteisinga jos atžvilgiu, bet šaukštai jau po pietų. Tai reiškia, kad ji išsivadavo iš tėvų galios ir valdžios, ir, patikėkite, tai buvo vienintelis kelias. Jei būtų bent vienas kitas, geresnis kelias, Misisipė neabejotinai jį būtų radusi, nes turi aukštą išvystytą egzistencinį intelektą ir dar keletą kitų išvystytų intelekto rūšių ir tik vieną neišvystytą, kuris ir yra matuojamas. Ji visą laiką siekia taikos, harmonijos, kad visiems būtų gerai. Sveiki, normalūs tėvai paleidžia vaikus į gyvenimą, visaip remdami ir augindami jų savarankiškumą, nesukala kaltės jausmo dėl to, kad jie nori gyventi savo gyvenimą. – Kaip taip gali būti, – klausia Misisipė Žaneto, – kad tėvai dovanotų mirties programą? Tikrai niekada nebūčiau pagalvojusi. Juk tėvai mums visada asocijuojasi su gyvybe, gyvybės davimu, augimu, puoselėjimu? – O kas čia keista? – atsako Žanetas. – Žmonės darosi abortus, palieka vaikus, pameta, Lietuvoje niekam nereikalingų vaikų yra visa Plungė.

O iš tikro daugiau. Kiek tokių, kuriems vaikai buvo visai nereikalingi, bet jie niekada neišdrįso sau ir kitiems to pripažinti.

Ar turėčiau rašyti, kad mes džiaugiamės kiekviena gyva būtybe, nes ji pagerina demografinę padėtį. O gal tada imti ir tiesiai šviesiai pasakyti: tu esi reikalingas dėl skaičiaus. Esi reikalingas, nes vartoji ir padedi sukti galingą ratą.

Tokia yra istorija, kurioje nenutiko nieko.