askutiniai zikiniai puslapiai

Simfoninės muzikos garsai

Iš dviejų šįkart simfoninei muzikai skirtų vakarų pavyko išgirsti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) koncertą „Vestsaido istorija“ su fortepijono virtuoze, kylančia Lietuvos žvaigžde soliste Onute Gražinyte. Simfoninio orkestro pasirodymai visada verti ypatingo dėmesio, ne tik dėl atliekamų programų, kas be ko, tai labai svarbu, bet ir dėl paties orkestro, jo galingo skambėjimo, tos garso pilnatvės, tarsi apgaubiančios tave visą ir leidžiančios prie muzikos prisiliesti, ją net fiziškai pajusti daug stipriau.

Svarbiausiu šio koncerto akcentu tapo Leonardo Bernsteino orkestrinė siuita „Simfoniniai šokiai“, perkomponuota remiantis miuziklo „Vestsaido istorija“ muzikine medžiaga. Žymioji romantinė melodrama melomanams, manyčiau, gerai žinoma iš 1961-aisiais pastatyto filmo (2021-aisiais perkurtas Steveno Spielbergo), laimėjusio net dešimt „Oskarų“ ir specialųjį prizą. Ši kino juosta, kad ir kaip keista, buvo rodomas net Sovietų Sąjungoje.

Siuitos partitūra gana komplikuota ir marga, čia daug minimalių įvairių instrumentinių grupių solo fragmentų, itin kaprizinga ritmika ir dinamika. Dirigentui Modestui Barkauskui su šia užduotimi, sakyčiau, pavyko susitvarkyti gana gerai, bendra kūrinio nuotaika ir temperamentas perteikti puikiai. Taip tarsi ir matei prieš akis praslenkančius vaizdus: pasalūniškai ir grėsmingai gatvėmis slankiojančius, pirštais spragsinčius „džetus“, jų priešininkus „ryklius“ – karštakošius emigrantus iš Puerto Riko, pirmąjį Tonio ir Marijos susitikimą. ►

◄ Kita labiau įsiminusi šio vakaro kompozicija – rusų modernizmo atstovo Aleksandro Skriabino Koncertas fortepijonui ir orkestrui fis-moll, op. 20. Nors

A. Skriabinas tarp savo kartos muzikų buvo žinomas kaip vienas gabiausių pianistų ir kompozitorių, priekaištų po šio opuso premjeros susilaukė daug: dėl kapoto ar pernelyg silpno fortepijono garso, orkestre „paskęstančios“ solisto partijos. Besiformuojantis naujasis kompozitoriaus stilius, jo pasakojamasis pobūdis, netipiškas minties plėtojimas tik vėliau, maždaug po penkerių metų, sulaukė deramo pripažinimo, kūrinys buvo įvertintas M. Glinkos premija.

Fortepijoninis koncertas – vienintelis šio žanro pavyzdys kompozitoriaus kūryboje, parašytas per stebėtinai trumpą laiką, tarsi vienu atsikvėpimu, ir tai muzikoje labai jaučiama, bent jau O. Gražinytės interpre- tacijoje. Nuoširdus jausmingumas, virtuoziškos garsų kaskados, nuostabi antrosios dalies elegija – šviesūs lyriniai epizodai su „nepasiekiamos žvaigždės“ užuomina, filosofiniu žmogaus būties apmąstymu ir galutinis visų jausmų išsiliejimas, triumfas pačioje pabaigoje – tobula! Sunku net patikėti, kad šioje jaunoje atlikėjoje slypi tiek daug aistros ir valios (juk fortepijono partija labai intensyvi, beveik nėra laiko pailsėti, vos kelios dešimtys taktų pauzėse), tiek daug gelmės.

Kiti koncerte skambėję opusai – Jurgio Juozapaičio Simfonija Nr. 1 „Rex“, tarsi atiduodant duoklę lietuvių muzikai ir autoriaus jubiliejui, bei pačioje pabaigoje atlikta, bisui tinkanti orkestrinė miniatiūra, efektinga ir ugninga meksikiečių autoriaus Arturo Márquezo „Conga del Fuego Nuevo“ – savotiškas muzikinis „saldainiukas“.

Genialumo įkvėpta klasika

Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) programa festivalyje šįsyk apsiribojo dviem autoriais: baroko meistru Georgu Friedrichu Händeliu ir vienu genialiausių, unikaliausių visų laikų kompozitoriumi, klasicizmo atstovu Wolfgangu Amadeusu Mozartu.

Publikos vertinimui pateikti G. F. Händelio Concerto grosso kūriniai (F-dur, op. 3 Nr. 4 ir d-moll, op. 6 Nr. 10) nuskambėjo kaip niekada veržliai ir efektingai, išgautos visos šiam stiliui reikalingos spalvos, orkestro narių susiklausymas ir virtuoziškumas abejonių nekėlė.

Svarbus vakaro akcentas – W. A. Mozarto Koncertas smuikui (solistas S. Krylovas) ir orkestrui Nr. 3 G-dur nėra sudėtingiausias šio žanro pavyzdys kompozitoriaus kūryboje. Jį

W. A. Mozartas parašė būdamas vos devyniolikos metų. Kūrinys žymi tam tikrą perėjimą nuo vien tik pramogai skirtos prie sunkesnio mąstymo principais grįstos muzikos. Jaunasis genijus tuomet dar dirbo Zalcburgo rūmų kapelmeisteriu, tad jam neretai tekdavo šiuo instrumentu groti pačiam (smuiku griežė nuo vaikystės). Ir šį kūrinį greičiausiai irgi parašė tikėdamasis atlikti pats, bent jau laiškuose tokių užuominų randama. Gražus, dainingas garsas (ypač gražiai suskambo antrosios dalies smuiko solo kantilena) ir natūraliai, tarsi taip turėtų būti, išgaunamas bet kuris štrichas, sudėtingiausias pasažas ar dvigubos natos –štai žodžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą prisiminus S. Krylovo interpretaciją.

Ne mažiau efektingas buvo ir jaunosios solistės Linos Dambrauskaitės (sopranas) pasirodymas paskutinėje šio vakaro kompozicijoje – W. A. Mozarto motete „Exsultate jubilate“, toks žaižaruojantis optimizmu ir nenumaldoma jaunatviška energija, stebinantis balso skaidrumu ir virtuoziškomis koloratūromis. Įspūdingai nuskambėjo šio opuso finalinis Alleluja, koncertinėje praktikoje dažnai atliekamas kaip atskira arija. Įdomus faktas – šį kūrinį parašyti kompozitorių įkvėpė susitikimas su žymiu to meto Italijos dainininku kastratu Venanzio Rauzzini’u. Sužavėtas, net galima sakyti, sukrėstas vokalisto, jo operos premjeroje atlikusio pagrindinį vaidmenį, pasirodymo –„jis dainavo kaip angelas“ – šešiolikmetis genijus motetą parašė vos per tris savaites. Kartu galima prisiminti ir kitą artimo žanro kūrinį, gražiai nuskambėjusį „Salve Musica“ koncerte „Rojaus paukščiai“. Tai jauno autoriaus Donato Zakaro „Magnificat“ sopranui (L. Dambrauskaitė), bosui (Tadas Girininkas), mišriam chorui (choras „Jauna muzika“, meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir styginių orkestrui (Šv. Kris- toforo kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas M. Barkauskas). Įdomu, kad kompozitorius pasirinko originalų lotynišką tekstą, nieko nekeisdamas (tai nebūdinga šiems laikams) – kiekvienai jo eilutei pagal žodžių prasmę atrasdamas vis kitą charakterį, orkestrinę spalvą. Įsiminė jautrus soprano solo „Et exultativ“ – Mergelės Marijos džiaugsmas toks trapus ir subtilus, boso itin žemas ir ramus tonas, primenantis apie Dievo pažadą Abraomui ir jo palikuonims „Sicut locutus“ dalyje, dinamiški ir labai intensyvūs „Quia fecit“ ar „Suscepit Israel“.

Tarsi vartant albumą

Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO), švenčiančio savo 30 metų jubiliejų, koncerto programa ir jos dalyviai iš anksto ►

◄ nebuvo skelbiami. Juos publika sužinojo tik atėjusi į renginį, jo metu. Buvo galima tik numanyti, kad tai bus gimtadienio šventė. Pabūti kartu, prisiminti ir paminėti svarbiausius su šiuo orkestru susijusius faktus ar žmones, tokius kaip pirmoji jo vadovė Liuda Kuraitienė, – toks buvo svarbiausias šio vakaro sumanymas.

Nors koncertas prasidėjo gana rimta gaida, šmaikščių pasveikinimų ir netikėtų amplua čia netrūko. Tarkime, dirigento Martyno Staškaus šokis su sportinių šokių trenere ir dizainere Aina Zinčiukaite, ne kartą papuošusia KKO jos sukurtais rūbais. Dirigentas M. Pitrėnas kartu su žmona soliste Ieva Prudnikovaite, pritardamas jai fortepijonu, atliko dar jaunystėje, gal prieš tris dešimtmečius sukurtą savo Kalėdinę giesmę. Vytautas Lukočius orkestrui groti skyrė muzikinę provokaciją, tokią „susapnuotą“ ir „suimprovizuotą“, jis gi ne kartą prieš šį kolektyvą stovėjo ant dirigento pakylos ir gerai žino, ko jis nemoka.

Pirmiausia prisimintas pirmasis KKO pasirodymas, atlikta Arija iš Johanno Sebastiano Bacho orkestrinės siuitos D-dur Nr. 3 – vienas iš kūrinių, skambėjusių 1992-aisiais. Kitas svarbus faktas – per muziką gimusi 30 metų draugystė su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje Reinhartu Krause ir bendras projektas bei gastrolės su Šiaulių kameriniu orkestru. Ilgesingai ir švelniai scenoje suskambo šių dviejų kolektyvų atlikta Astoro Piazzollos kompozicija „Tanti anni primo“ (smuiko solo – Vilhelmas Čepinskis).

„CATcerto“ (kompozitorius ir dirigentas Mindaugas Piečaitis) su katyte Nora – tai 2009-ųjų ryškiausias įvykis KKO gyvenime, išaugęs į edukacinių koncertų ciklą „Žaismingos muzikos orkestras“. Šio kūrinio įrašas „YouTube“ platformoje peržiūrėtas maždaug devynis milijonus kartų. Katytė, nors jai jau aštuoniolika metų, gyva ir sveika, po dvejų metų pertraukos, anot šeimininkės, vėl pradėjo groti.

Su šveicarų dirigentu ir fleitininku Kasparu Zehnderiu orkestrą sieja daugiau nei dešimt pažinties metų, kartu dalyvauta nuostabiose koncertinėse kelionėse Šveicarijoje, Čekijoje, Lietuvoje, pasirodyta Montrė džiazo ir „Murten classics“ festivaliuose. Šįkart šis nepaprastas muzikas interpretavo

Carlo Philippo Emanuelio Bacho Koncerto fleitai ir orkestrui d-moll, Wq 22 trečiąją dalį (Allegro di molto). Žėrintys virtuoziški pasažai, kerintis fleitos garsas – gaila, kad tiek trumpai.

Vakaro svarbiausieji

Pianisto Alexanderio Paley muzikinė dovana KKO gimtadienio proga – tai prancūzų autoriaus Camille’io Saint-Saënso valsaskaprisas „Vestuvinis tortas“ fortepijonui ir styginių orkestrui, kompozitoriaus dedikuotas pianistei Caroline Montigny-Rmaury jos vestuvių proga – lengvas, sparnuotas, šiek tiek lengvabūdiškas ir kaprizingas, kaip šiam žanrui privalu. Vėliau suskambo Andante iš W. A. Mozarto Sonatos fortepijonui Nr. 16 C-dur, K 545 – tokiu subtiliu ir jautriu garsu, kaip moka tik šis muzikas, ir duetu kartu su M. Bačkumi (per naktį surepetuotas) Luigi’o Boccherini’o Menuetas, kuriame pianistas pasirodė jam neįprastame klavesinininko amplua. Priminsiu, kad

A. Paley – ypatingas puslapis orkestro kūrybinėje biografijoje, kartu su šiuo atlikėju realizuotas ne vienas svarbus projektas, vienas iš jų itin reikšmingas – atlikti visi

W. A. Mozarto klavyriniai koncertai. Koncerto metu įvyko filmo „Kryžkelės apeigos“ (kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, režisierius Vilius Keras) premjera – dar vienas netikėtas posūkis orkestro gyvenime ir kartu pasiekimas. Žymaus italų kompozitoriaus, muzikos filmams autoriaus Ennio Morricone „Once Upon a Time in the West“ pasirinkimas šiam vakarui – vėlgi savotiškas simbolinis paties M. Bačkaus, 2009 metais atvykusio į šalies vakarus, į Klaipėdą, ir čia tapusio kamerinio orkestro vadovu (labai jau atviras ir jausmingas tas violončelės solo) gyvenimo ženklas. Ir paskutinis, baigiamasis šio vakaro štrichas, jautria gaida palietęs širdis, – skambant Vidmanto Bartulio „I like Marlene Dietrich“, į sceną vienas po kito sugrįžo nemažai buvusių KKO narių, bent kelioms minutėms realiu laiku jie vėl susijungė dėl tų brangių minučių, praleistų kartu, kūrybinių svajonių ir atradimų, dėl muzikos ir bendrystės.

Kamerinė salelė

Vokalinio ansamblio iš Jungtinės Karalystės „The Queen’s Six“ (Elizabetha Paul – mecosopranas, Tomas Liburnas – kontratenoras, Nicholas Maddenas ir Dominicas Blandas –tenorai, Andrew Thompsonas ir Simonas Whiteley’us – bosai-baritonai) koncerto programos didžioji dalis buvo sudaryta iš tradicinių advento ir Kalėdų laikotarpio giesmių bei dainų, daugiau ar mažiau girdėtų. Tarp mums žinomesnių galima būtų paminėti Franzo Gruberio „Silent Night“ ar Jameso Lordo Pierponto „Jingle Bells“ ir legendinėmis jau tapusių Stevie’o Wonderio „Isn’t She Lovely“ bei Beno E. Kingo „Stand By Me“.

Kiekviena daina – su savo istorija. Sakykim, ilgai nepripažinto Johno Davido singlas „Born on a New Day“ netikėtai išpopuliarėjo grupei „King’s Singers“ padarius chorinę jo versiją. Sekundinių sąskambių keistai persmelktoje Johno Tavernerio „The Lamb“ mažas avinėlis apiberiamas klausimais apie Kurėją, pasivadinusį jo vardu, tokį pat švelnų ir nuolankų Dievo avinėlį – daina kaip garso takelis buvo panaudota Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“.

Šio kolektyvo interpretacija stebino ne tik muzikalumu, bet ir itin švaria garso intonacija, tobulu ansamblio pojūčiu – tikra atgaiva gero a cappella išsiilgusiai sielai, papildyta neapsimestiniu ansamblio narių nuoširdumu bendraujant su publika. Sunku išskirti kurią nors vieną tą vakarą skambėjusią vokalinę kompoziciją, visos ypatingos ir išskirtinės. Mano nuotaiką tuokart labiausiai atitiko, gražiais daugiabalsiais sąskambiais sužavėjo Melo Tormé „The Christmas Song“ ir Hugho Martino / Ralpho Blane „Have Yourself A Merry Little Christmas“. Priminsiu, kad „The Queen’s Six“ Klaipėdoje svečiavosi nebe pirmą kartą.

Post scriptum

Džiugu, kad ir šiame festivalyje atsiranda vietos edukacijai, nepamirštami vaikai ir jaunimas. ►

Bent kelioms minutėms realiu laiku jie vėl susijungė dėl tų brangių minučių, praleistų kartu, kūrybinių svajonių ir atradimų, dėl muzikos ir bendrystės.

◄ Jiems buvo skirtas šokio spektaklis „Mergaitės Marijos istorija“ pagal Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ muziką ir koncertas šeimai „Giesmės šv. Liucijai“ su Klaipėdos Vydūno gimnazijos merginų ansambliu (ansamblio vadovė ir koncerto vedėja Jonė Girdzijauskaitė) bei choro „Aukuras“ choristais, kvepiantis arbata ir imbieriniais sausainukais. Tradiciškai dvi skirtingas programas – kalėdinę ir naujametę – karilionui parengė Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius. Sakyčiau, kad gruodis, laukiant svarbiausių metų pabaigos švenčių, kartu su „Salve Musica“ festivalio koncertais tikrai neprailgo.