Klaipėdos krašto prijungimas: ne viskas buvo paprasta

Švęsdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 metų sukaktį, klaipėdiečiai ir visos šalies žmonės turėjo progą dar kartą prisiminti ypatingus 1923 metų sausio 15-osios įvykius, dalyvauti iškilminguose ir teatralizuotuose renginiuose. Ne vienam ši istorija tapo atradimu. Kalbindami Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikę, docentę daktarę Silvą Pocytę, norėjome pažvelgti į šiuos įvykius Klaipėdos krašto gyventojų akimis. Pašnekovė yra ne tik temos žinovė. Vadindama Klaipėdos kraštą savu, ji visu 100 proc. teisi, mat kilusi iš Agluonėnų, yra tiesioginė klaipėdiškių arba šišioniškių palikuonė ir krašto praeitį išmano ne tik kaip tyrinėjimų objektą, bet ir savo giminės istoriją.

Daiva JANAUSKAITĖ

Nesitikėjo pralaimėjimo

– Ar klaipėdiškiams ir Klaipėdos krašto žmonėms buvo didelis netikėtumas – 1923 metų sausio 15-osios įvykiai ir krašto perėjimas į Lietuvos sudėtį?

– Pirmiausia turėtume kalbėti apie didesnį vietinių gyventojų patirtą šoką, kai Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą 1918 metais. Kelis šimtmečius, ypač nuo XIX a. Prūsija, o vėliau ir Vokietijos imperija buvo stipri, dominuojanti Europoje valstybė tiek ekonomiškai, tiek kariniu atžvilgiu. Tai, kad karas Vokietijai buvo nesėkmingas, jos ir ypač paribių gyventojams, o tai reiškia, kad ir Rytų Prūsijos žmonėms, buvo didžiulis sukrėtimas. Juos neramino mintis apie tolesnį likimą. Mat po pralaimėjimo buvo žinoma, kad karo laimėtojos Antantės valstybės spręs pralaimėjusiųjų likimą. Iki Versalio sutarties pasirašymo 1919 metų birželį vyko diskusijos, kokia turėtų būti Vokietija, kurios jos teritorijos turėtų būti atimtos, galbūt tose žemėse bus skelbiamas plebiscitas arba jos turėtų būti iškart atimamos ir perduodamos kitoms valstybėms. Klaipėdos krašte, kurio gyventojai save laikė Rytų Prūsijos teritorija, viešojoje erdvėje ir vokiškoje spaudoje (ypač nuo XIX a. vidurio Klaipėdoje leistame laikraštyje „Meme- ler Dampfboot“) buvo rašoma ir kalbama, kad neįmanoma būtų suvokti, jei kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos. Ilgametis buvimas vokiškos valstybės dalimi jiems buvo labai svarbus, todėl buvo sunku suvokti, kad bus atskirti nuo vokiškos tėviškės. Kai buvo paskelbtas Versalio sutarties tekstas ir tapo žinoma, kad Klaipėdos kraštas bus atskirtas, vietos gyventojai vokiečiai tai priėmė kaip tam tikrą laikiną būseną, tikėdamiesi, kad Vokietija šio krašto neišduos ir darys viską, kad jis būtų sugrąžintas.

– Ar taip galvojo visi krašto gyventojai?

– Negalima sakyti, kad visi čia gyvenantys lietuviai laikėsi pasyviai. Aktyvioji lietuvininkų dalis savo veikla dar iki Pirmojo pasaulinio karo labai aiškiai reflektavo ►

◄ lietuviškas idėjas, vystė lietuvišką kultūrinę veiklą. Karą Vokietijai pralaimėjus ir susikūrus Prūsų lietuvių tautinei tarybai, kurios nariai vėliau pasirašė vadinamąjį

Tilžės aktą, dabar jau žinomą Pareiškimo vardu, aktyvieji lietuvininkai išreiškė norą šlietis prie Lietuvos. Bet taip manantys tikrai neatspindėjo didžiosios lietuviškai kalbančios krašto gyventojų dalies nuotaikų. Lietuvių ir vokiečių savojo tautiškumo gynimas iki ir po Versalio sutarties pasirašymo, ideologinė kova tarp šių krašto gyventojų dalių nedingo. Lietuviškai orientuoti žmonės, turiu galvoje Martyną Jankų, Joną Vanagaitį ir kitus kultūrininkus, labai aktyviai pasisakė už tolesnį bendravimą su Lietuva. Vokiečiai ganėtinai rezervuotai žiūrėjo į galimas krašto prijungimo prie Lietuvos perspektyvas.

Unijos nenorėjo

– Ar viešojoje erdvėje buvo svarstomi kiti krašto likimo variantai?

– Apie 1921 metus tarp vietinių vokiečių buvo pradėta skleisti laisvosios valstybės idėja. Vokiečiai nebuvo palankūs krašto prijungimo prie Lietuvos perspektyvai. Turime nepamiršti ilgaamžės visiškai skirtingos politinės kultūros, ekonominės ir religinės Prūsijos Lietuvos istorijos. Laikraščio „Memeler Dampfboot“ vedamuosiuose straipsniuose vokiškoji pozicija kaskart būdavo pabrėžiama. Mat Lietuva tuo metu kalbėjo apie Klaipėdos krašto prijungimo perspektyvą. Akcentuota, kad šis kraštas Lietuvai labai svarbus.

– Kokie dar variantai tuo metu buvo aptariami?

– Tuo metu Lenkija painiojo Lietuvą į bendros unijos koncepciją, o Klaipėdos kraštas čia buvo tam tikras lakmuso lapelis. Mat Klaipėdos kraštas Lietuvai buvo žadamas, jei ji sutiktų su tokia unija. Klaipėdos krašto vokiečiams tokia perspektyva buvo savos kultūrinės ir istorinės tradicijos sumenkinimas. Vokiškoje spaudoje dažnai buvo kalbama, kad Lietuva ir Rytų Prūsija yra skirtingos istorijos kraštai. Lietuvoje buvęs žemesnis švietimo lygis. Tuo metu Klaipėdos krašte visi gyventojai buvo baigę pradines klases, mokėjo skaityti ir rašyti, buvo aukšta periodinės spaudos skaitymo kultūra. Jau nuo XIX a. pradžios čia ėjo laikraščiai, o knygos spausdinamos jau nuo XVI a. vidurio. Šie skirtumai buvo labai aiškiai pabrėžiami.

– Ar vieninga buvo lietuviškai kalbančių gyventojų nuomonė šiuo klausimu?

– Kai kalbame apie Klaipėdos krašto lietuvius, turime išskirti dvi grupes. Aktyvusis lietuvių sluoksnis, kuris orientavosi į lietuviškąją krašto perspektyvą, nebuvo itin gausus. Jis neatliepė visų krašto gyventojų tautinių interesų. Antroji lietuviškai kalbančių gyventojų dalis buvo politiškai pasyvi. Lietuvininkai išsiskiria politiniu pasyvumu. Oponentai galėtų argumentuoti, kad lietuvininkai dar iki Pirmojo pasaulinio karo dalyvavo rinkimuose į reichstagą ir landtagą, bet jų kandidatų nebuvo daug išrenkama, jie eidavo į rinkimus kartu su įvairiomis vokiečių partijomis. Dauguma krašto gyventojų pasyviai stebėjo įvykius, kurie čia klostėsi 1920–1923 metais. Žinoma, jie jautė krašto atskyrimo nuo Vokietijos pasekmes, ypač ekonominiu požiūriu. Juk Klaipėdos kraštas tapo lyg ir atskira teritorija, todėl ekonominė situacija kraštui nebuvo palanki. O ir Lietuva pradėjo daryti ekonominį spaudimą Klaipėdos krašto ūkiui, norėdama parodyti, kad tapimas Lietuvos dalimi šiam kraštui būtų ekonomiškai naudingesnis.

– Ar Klaipėdos krašto gyventojams sąjunga su Lenkija buvo labiau nepageidautina nei su vien tik Lietuvos Respublika?

– Lietuvos-Lenkijos unijos, vadinamojo Hymanso plano svarstymas buvo aktyvus tik vienerius metus. 1921 metų pabaigoje Lietuva atsisakė dalyvauti tolesnėse šio plano diskusijose. Kol šis variantas atkrito, vietinėje spaudoje tokios Lietuvos ir Lenkijos sąjungos klausimas buvo plačiai aptarinėjamas. Dažniausiai būdavo teigiama, kad jei jau Klaipėdos kraštas atitektų Lietuvai, iškiltų nemažai problemų. Buvo labai pabrėžiamas religinis skirtumas. Tuo metu tai buvo labai svarbus aspektas. Krašto prijungimas prie su Lenkija susijungusios Lietuvos buvo vertinamas dar blogiau, nes Lenkija turėjo dar ir koridorių, buvo įsiterpusi tarp likusios Vokietijos dalies ir Rytų Prūsijos. Perspektyva jungtis prie unijinės valstybės grėstų tuo, kad Lenkija galėtų „suvalgyti“ Rytų Prūsiją. Kai Lietuva atsisakė Hymanso plano, prisijungimui prie Lietuvos priešprieša išliko. Buvo rašoma: „Nesijungsime su bet kokia Rytų valstybe.“

Lietuva buvo traktuojama kaip žemesnės civilizacijos valstybė. Tai – XIX a. vertinimas, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai ir buvo vadinama maskolių Lietuva. Dažnai buvo pabrėžiama, kad per Rytų Prūsijos sieną eina ir civilizacinė riba. Tokia samprata išliko iki 1923 metų, kai spaudoje vyko labai aktyvi polemika ir diskusijos, kaip galėtų būti išspręstas Klaipėdos krašto likimas.

Pokyčiai neskubėjo

– Ar iš viso to galime manyti, kad vietiniams gyventojams Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos džiaugsmo nesukėlė?

– Lietuviška spauda, pavyzdžiui, „Prūsų lietuvių balsas“ bylojo apie vietinių lietuvių nuotaikas, dalis jų palankiai žiūrėjo į šį susijungimą. Džiūgauta, kad vietiniai lietuviai galės plėtoti savo tautiškumą. Kita vertus, ne visi krašto socialiniai sluoksniai buvo skeptiškai nusiteikę Lietuvos valstybės ir patekimo į jos sudėtį atžvilgiu. Prekybininkai ir pramonininkai Lietuvą matė kaip prekių realizavimo rinką. Tai buvo pragmatiškas žvilgsnis. Žinoma, šio krašto pavertimas laisvąja valstybe būtų buvęs vertinamas palankiau. Tik nežinia, kaip tai būtų įmanoma realizuoti. Nepamirškime, kad kraštas buvo valdomas prancūzų, o jie buvo labai palankiai nusiteikę Lenkijos atžvilgiu. Ne tik Klaipėdos krašto kontekste, bet ir kitų paribio regionų atžvilgiu, kurių likimas buvo sprendžiamas po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvai Klaipėdos kraštas buvo vartai į pasaulį.

Mokėdami abi kalbas, būdami vokiškoje kultūrinėje aplinkoje, klaipėdiškiai lengviausiai identifikavo save šiuo žodžiu, neprievartaudami savęs priimti kažkurią grynąją tautiškumo išraišką.

– Kaip greitai po sukilimu vadinamos karinės operacijos 1923 metų sausį krašto gyventojai pajuto gyvenimo pokyčius?

1933 m. birželio 16 d. Agluonėnuose Jono Laukstėno (1902–1994) ir Anos Pėteraitytės (1911–1946) vestuvės. Vestuvės nufotografuotos prie Pėteraitytės tėvų namų, kuriuose iki šiol gyvena dukra Elfrida Laukstėnaitė-Pocienė ir anūkė S. Pocytė. J. Laukstėnas Agluonėnuose dirbo laiškanešiu, 1943 m. buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę. Pasibaigus karui, į gimtinę nebegrįžo, mirė Vokietijoje. A. Pėteraitytė mirė Agluonėnuose.

– Dauguma krašto gyventojų galbūt pasikeitimų ir nepastebėjo. Vietinė spauda rašė, kad kraštas atiteko Lietuvai. Žinoma, tam tikro nerimo būta – kaip klostysis gyvenimas naujomis sąlygomis, kurios galutinai krašto valdymo sistemą lėmė 1924 metų gegužės mėnesį patvirtintoje Klaipėdos krašto konvencijoje. Tačiau gyventojai išliko tie patys, krašte buvo vartojamos įprastos vokiečių ir lietuvių kalbos. Nuo 1923 metų sausio politika pasikeitė, bet kasdienis gyvenimas tekėjo ta pačia vaga, išskyrus tai, kad lietuvių aktyvumas tapo labiau pastebimas, ypač tose įstaigose, kurios pateko į valstybės centro priežiūrą ir priklausė jam: pašte, uoste, muitinėje, tai yra, įstaigose, į kurias dirbti atvažiuodavo arba būdavo paskiriami Didžiosios Lietuvos lietuviai. Pradėjo keistis ir Klaipėda. Atsirado daug įvairių lietuviškų draugijų, organizacijų, įstaigų. Tas lietuviškumo augimas buvo akivaizdžiai pastebimas. Galbūt jis nebuvo panašus į intelektualinį sprogimą, kad galėtų atsilaikyti prieš per kelis šimtus metų susiformavusią vokišką kultūrą, čia gyvavusias tradicijas. Prisimindami balandį Klaipėdoje vykusias riaušes ir demonstracijas, turime pasakyti, kad greitų pokyčių nebuvo galima tikėtis ir jie negalėjo taip greitai atsirasti, ypač tokiu sudėtingu laiku, žinant, kad po sausio 15-osios Ambasadorių konferencijos valstybės dar svarstė galutinį Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai įteisinimą.

– Prašyčiau priminti faktus, kurie byloja, kad po prancūzų direktorijos pastato užėmimo dar kurį laiką nebuvo tikrumo, kad Lietuva įgyvendino savo planus.

– Pirmasis mėnuo po 1923 metų sausio 15osios buvo gana nerimastingas. Lietuviai jau buvo Klaipėdos krašte, bet buvo laukiama Ambasadorių konferencijos sprendimo dėl krašto patekimo į Lietuvos Respublikos rankas. Kaip liudija archyviniai šaltiniai, tai nebuvo labai paprasta. Vis dar buvo nelabai aišku, koks bus galutinis sprendimas. Manau, kad valstybių, priėmusių Vasario 16-osios sprendimą pripažinti Klaipėdos kraštą Lietuvai, tokia nuostata jų vadovų galvose brendo anksčiau, žinant Lietuvos problemą su Vilniaus kraštu. Sprendimas leisti Lietuvai prisijungti Klaipėdos kraštą turėjo išspręsti tolesnę Lietuvos valstybės politinę ir ekonominę ateitį. Nepamirškime, kad po Sausio 15-osios Klaipėdos uosto prieigose pasirodė prancūzų laivai. Jei didžiųjų valstybių sprendimas būtų buvęs nepalankus Lietuvai, visa tai būtų buvę greitai išspręsta. Todėl 1923 metų vasario 16-osios, kai Santarvės valstybės de facto perdavė kraštą Lietuvai, data mums yra labai svarbi. Nepamirškime, kad Klaipėdos krašto Konvencijoje įteisinta autonominė trinarė valdymo sistema – seimelis, direktorija, gubernatorius – skyrėsi nuo Lietuvos, kurioje parlamentinės demokratijos laikotarpis truko tik septynerius metus – nuo 1920 iki 1927 metų.

Atlietuvinimas nuvylė

– Ar Lietuvos žmonės noriai važiavo dirbti ir gyventi į Klaipėdos kraštą, jį prijungus?

– Atsakymas į šį klausimą negali būti vienprasmiškas. Pirmiausia turėtume paminėti inteligentijos sluoksnį, nes viena Lietuvos misijų buvo krašto atlietuvinimas. Vietos lietuviai į šį siekį žiūrėjo šiek tiek su nusivylimu, sakydami, kad jie juk ir kalba lietuviškai, tai kokio dar atlietuvinimo čia reikia.

– Kaip lietuviška kultūra buvo diegiama Klaipėdos krašte ir mieste?

– Lietuvišką įtaką stengtasi plėsti per lietuviškos kultūros sklaidą. Norėta stiprinti istorinį sąmoningumą per lietuviškos prekybos ir pedagoginio institutų įsteigimą 4-ajame dešimtmetyje, kai atvažiavo dėstytojai –inteligentijos žiedas, arba Šiaulių dramos teatrą su žymiais režisieriais ir aktoriais įkurdinant Klaipėdoje. Tai buvo lietuviškos kultūros stiprinimas šiame krašte, kur vokiškos kultūros šaknys buvo ypač gilios. ►

◄ Kalbu apie įvairias vokiškas draugijas, o muzikinės kultūros pozicijos buvo itin stiprios. Kita iš Lietuvos atvykusių žmonių dalis buvo įvairūs tarnautojai, kurie dirbo lietuviškose arba centro įstaigose, pavyzdžiui, gubernatūroje. Beje, vietiniai žmonės dėl to skundėsi, jie tikėjosi, kad jais bus pasitikima, o paaiškėjo, kad net valytojos gubernatūroje buvo iš Didžiosios Lietuvos. Tas pats pasakytina apie muitinės, pašto, uosto infrastruktūros darbuotojus. Tiesa, ir tarp jų buvo vietinių gyventojų.

– Ar į Klaipėdos kraštą veržėsi paprastesni Lietuvos žmonės?

– Darbininkai buvo gausiausia Klaipėdos kraštą pasiekusi grupė. Jie daugiausiai dirbo sezoninius darbus: tiesiant kelius, uosto infrastruktūroje. Darbai čia prasidėdavo pavasarį, baigdavosi rudeniop. Tada atvykėliai išvažiuodavo namo ir pavasarį vėl grįždavo. Šie žmonės čia tikėjosi didesnio atlyginimo nei Lietuvoje.

– Ar ši atvykėlių dalis kėlė vietinių žmonių nepasitenkinimą?

– Nemaža jų dalis likdavo žiemai ir tai kėlė problemą Lietuvos valstybei ir Klaipėdos kraštui, nes jiems buvo mokamos bedarbių pašalpos, kadangi šaltuoju metų laiku jie neturėjo darbo. Pripažinkime, kad atvažiuodavo taip uždarbiauti ne patys geriausi Lietuvos darbininkai, ir vietos gyventojai skųsdavosi ne visada geru jų elgesiu, pasitaikydavo muštynių, girtavimo atvejų, ir tai nereprezentavo Lietuvos valstybės iš gerosios pusės. Kita vertus, sezoninių darbininkų pasilikimas Klaipėdos krašte iš dalies buvo skatinamas Lietuvos valstybės, nes tikėtasi, kad jie balsuos Klaipėdos krašto seimelio rinkimuose ir taip sustiprins ar padidins lietuviškųjų balsų skaičių. Bet iš tikrųjų tie čia likę darbininkai iš Didžiosios Lietuvos nesudarė kritinės balsuotojų masės. Į seimelį buvo renkami 29 nariai, o per visus 6 seimelius, kurie buvo renkami iki pat 1938 metų, lietuviai buvo gavę daugiausiai vos 5 vietas. Juose visada dominavo vokiečių partijų atstovai, tad ta lietuvių darbininkų politika nelabai pasiteisino.

– Kaip stiprėjanti Vokietija palaikė Klaipėdos krašte saviškius?

– Vokietija ir vokiečiai skyrė labai daug lėšų politinei agitacijai, saviems vokiškiems kandidatams proteguoti. Kova aštrėjo jau nuo 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių sandūros. Kai vyko Noimano ir Zaso procesas ir buvo suiminėjami vokiečių atstovai, lietuviškumo ir vokiškumo priešprieša įkaito iki maksimumo. Tada vokiškoji pusė labai garsiai trimitavo, kad Lietuvos politika kelia grėsmę krašto istoriškumui, jo vokiškumui. 4-ojo dešimtmečio pradžioje vykdyta gana stipri gubernatoriaus Jono Navako atlietuvinimo politika, deja, nepatraukė nemažos dalies lietuviškai kalbančių gyventojų į Lietuvos pusę ir taip pat suteikė pretekstą stiprėti antilietuviškoms nuostatoms tarp vietinių vokiečių. Vietiniams lietuviams, ypač aktyviajai šios visuomenės daliai tapo aišku, kad jie pralaimi nelygią kovą su vokiškumu. Jie neturėjo tiek jėgų ir lėšų stiprinti krašte lietuviškumą.

Kas yra klaipėdiškiai?

– Prašom priminti kokia tarpukariu buvo tautinė krašto gyventojų sudėtis. – 1925 metų sausio 30-osios Klaipėdos krašto gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 tūkst. gyventojų lietuviais pasisakė esantys 26,6 proc., vokiečiais – 45,2 proc., klaipėdiškiais save įvardijo 25,2 proc. gyventojų. Pastaroji grupė iki šiol yra istorikų diskusijų objektas. Klaipėdiškių grupė labai aiškiai atspindi paribio regiono gyventojų statusą. Lietuviais užsirašė ir vietiniai žmonės, ir tie, kurie per porą metų buvo čia atvažiavę iš Lietuvos. Čia jokių abejonių nėra. Vokiečiais užsirašė gyventojai, tarp kurių buvo nemažai dvarininkų, mokytojų, pramonininkų, prekybininkų, bei paprasti žmonės, išsibarstę po visą kraštą, kurie jautė turėję vokiškąją tapatybę. Kodėl klaipėdiškiai nepriskyrė savęs nei vieniems, nei kitiems? Galima manyti, kad pasivadinę lietuviais jie nenorėjo būti sutapatinti su Didžiosios

S. Pocytės tėčio Hanso Pocio seneliai Jokūbas (1873–1949) ir Ieva (1882–1977) Šikšniai prie savo namų Kalviškių kaime (dab. Priekulės seniūnija) maždaug 1928 m. su dukromis Elze, Marija, Ieva, Ana ir sūnumi Viliumi. Močiutė Ana Šikšniūtė (stovi pirma iš dešinės), gim. 1905 m., 1933 m. ištekėjo už Martyno Pocio iš Gedminų kaimo Dovilų apylinkėse. Silvos Pocytės šeimos archyvo nuotr.

Lietuvos žmonėmis – katalikais, kitos kultūrinės tradicijos žmonėmis. Su vokiečiais nenorėta tapatintis dėl nusivylimo, nes po 1919 metų, kai Vokietija turėjo pasirašyti Versalio sutartį ir pripažinti sienas, kurios jai buvo apibrėžtos, gyventojų nusivylimas buvo akivaizdus, vyravo nuotaikos, kad Vokietija juos paliko, kad jie Vokietijai nerūpi. Per porą metų nuo 1923-iųjų ekonomika nespėjo kilti, ir tai taip pat vietiniams gyventojams priminė, kad kraštas nebepriklauso

Vokietijai, o santykis su vokiečiais buvo rezervuotas. Mokėdami abi kalbas, būdami vokiškoje kultūrinėje aplinkoje, klaipėdiškiai lengviausiai identifikavo save šiuo žodžiu, neprievartaudami savęs priimti kažkurią grynąją tautiškumo išraišką.

– Ar tokios tapatybės įvardijimas yra unikalus?

– Klaipėdiškio terminas nėra mūsų regiono išskirtinumas. Panašiai buvo Aukštutinėje Silezijoje, kur buvo surengtas plebiscitas. Vietiniai žmonės save vadino sileziečiais ir neaišku, ar tai labiau į Vokietiją, ar į Lenkijos pusę palinkę gyventojai. Elzaso Lotaringojoje vietiniai žmonės save vadino elzasiečiais – prancūziškos-vokiškos aplinkos gyventojais. Todėl mūsų klaipėdiškiai bendrame Europos kontekste atliepė paribio regiono gyventojų tapatumo suvokimą ir problemą svarbių geopolitinių pokyčių kontekste. Mūsų klaipėdiškiai tapo savotišku teniso kamuoliuku. Tarpukario tekstuose visi savinosi šia grupę kaip savo tautybės gyventojus. Iš Lietuvos perspektyvos klaipėdiškiai vadinti lietuviais, nes daugumos jų pavardės buvo lietuviškos, jie mokėjo abi kalbas, buvo paveikti vokiškos kultūros, bet pagal kilmę ir kalbą jie save laikė lietuviais, todėl kalbėta apie trapią lietuvių daugumos išraišką. Vokiečiai vykdė analogišką politiką, sakė, kad nėra tokios klaipėdiškių tautybės. Gyventojai kalba abiem kalbomis, bet yra labai paveikti vokiškos kultūros, todėl turėtų būti priskirti prie vokiečių. Todėl svarus vokiečių gyventojų procentas buvo pateikiamas kaip krašto vokiškumo argumentas ir pretekstas sakyti, kad lietuvinimo politika žlugdo jų vokiškumą.

– Ar Lietuvos valstybė suprato Klaipėdos krašto gyventojų tapatybės subtilumus?

– Istorikas Vytautas Žalys savo pranešime apie Klaipėdos kraštą tarptautinėje konferencijoje 1992 metais, minint 740-uosius Klaipėdos įkūrimo metus, išsakė pirmines tezes apie Klaipėdos krašto situaciją ir Lietuvos veiklą šiame krašte. ►

◄ Jis tada teigė, kad klaipėdiškiai buvo ta grupė, kuri nulėmė arba turėjo nulemti Vokietijos arba Lietuvos politikos sėkmę. Į kurią pusę nusvirs klaipėdiškiai, ta valstybė ir laimės įtaką Klaipėdos krašte. Istorija parodė, jog Lietuvos politikai darė viską, kad Klaipėdos kraštą integruotų į Lietuvą, bet ne iki galo suprato jo reikšmę ir traktuodavo, kaip ne itin savą, apvokietintą, kito tikėjimo kraštą. Lietuvos politika Klaipėdos krašto lietuviams nesuteikė visų jo tapatumo užtikrinimo perspektyvų. Jie turėjo paklusti Lietuvos politikos siūlomai lietuviškai perspektyvai arba orientuotis į vokiškąją perspektyvą, kuri istoriškai jiems buvo artimesnė. Mat santykis tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių ir Klaipėdos krašto lietuvininkų buvo probleminis. Tai teigiant, galima remtis įvairiais dokumentais. 1934 metais Klaipėdoje buvo sukurtas Lietuviškųjų organizacijų komitetas, kuris suvienijo visas lietuviškas organizacijas, veikusias

Klaipėdos krašte. Tikslas buvo vieningai jas finansuoti, stiprinti lietuviškumą. Tarp jų buvo Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė, giedotojų draugijos, darbininkų ir amatininkų susivienijimas, „Santara“ ir kitos draugijos. Pastebėtina, kad jos labai puikiai atspindėjo, kas jas sukūrė ir kokios jos yra krypties. Kai kurios jų buvo atneštos iš Lietuvos, o kai kurios, pavyzdžiui, „Santara“ buvo įkurta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tilžėje, ji buvo vietinės kilties. Skaitant narių sąrašus, galima suprasti, kad draugijos, sukurtos po 1923 metų, daugiausiai turėjo iš Didžiosios Lietuvos atvykusių lietuvių. O draugijų, kurių pradžia buvo Klaipėdos krašte dar iki Pirmojo pasaulinio karo, veikloje daugiausiai dalyvavo vietiniai gyventojai. Tenka konstatuoti, kad lietuvių iš Lietuvos ir Klaipėdos krašto sugyvenimas nebuvo labai paprastas ir turėjo įvairiausių niuansų. Lietuviškų organizacijų komitetas egzistavo iki 1939 metų pradžios. Kelis mėnesius iki jo veiklos pabaigos buvo rengiami susirinkimai Klaipėdos krašto praradimo akistatoje, diskutuojama apie lietuviškumo stiprinimą, tačiau tai labiau buvo panašu į desperaciją, kai buvo aišku, kad krašto situacija gana sudėtinga, jau buvo garsiai sakoma, kad Klaipėdos kraštas vėl atiteks Vokietijai, tik dar nebuvo žinoma ta diena, kada tai įvyks.

– Kokių klaidų Lietuvos valstybė padarė Klaipėdos krašte?

– Išlikusiuose Lietuviškųjų organizacijų komiteto posėdžių protokoluose vietinių lietuvininkų elito atstovai (Jonas Užpurvis, Jonas Kybrancas ir kiti) neslėpė nuoskaudų Lietuvai dėl nepakankamo supratimo apie Klaipėdos krašto savitumą, vietinių žmonių mentalitetą. Nesutarimas tarp lietuvių ir lietuvininkų nesuteikė vienybės ir stiprybės, nepadėjo pasipriešinti vokiškumui, kurį Vokietija gana stipriai finansavo. Ir Lietuva finansavo lietuviškas draugijas, kultūrinę bei politinę veiklą, bet palyginti su Vokietijos galimybėmis, tai buvo kur kas menkesnė parama.

Žemaičių traukos centras

– O koks Klaipėdos krašto gyventojų santykis buvo su artimiausiais kaimynais buitiniame lygmenyje?

– Kartais istoriją dramatizuojame ir matome tik tai, kas yra juoda ir balta. Tyrinėdami Klaipėdos kraštą po 1945 metų, klausinėjome krašto gyventojus, nemaža jų dalis buvo atsikėlę iš kitos Lietuvos pusės, jie sugyvenimą su Klaipėdos krašto žmonėmis dar iki karo atsiminė labai šviesiai. Paribyje – Tauragės, Kretingos pasienio miesteliuose ir kaimuose pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ypač daugiavaikės šeimos vaikams, jei tėvai neturėjo galimybės išleisti į mokslus visų vaikų, buvo darbas Klaipėdos krašto ūkiuose samdiniais. Jie važiuodavo ir į Klaipėdą dirbti. Todėl pasienio regionų ryšiai su Klaipėda buvo labai glaudūs. Žemaitijos ūkininkai važiuodavo į turgų Klaipėdoje. Čia ne tik parduodavo savo žemės ūkio produktus, bet ir nusipirkdavo prekių, kurių pas save negalėjo gauti. Aišku, turguje buvo nesunku atskirti, kuris vežimas žemaičio, o kuris klaipėdiškio. Žmonės prisiminė, kad Klaipėdos krašto ūkininko arklys gerai nušertas, vežimas –dailus, žemaičio vežimas mažesnis ir ne taip prabangiai atrodantis. Ekonominis ir kultūrinis skirtumas prasiverždavo ir liudijimuose po daugelio metų, ir tarpukario spaudoje. Bet negalima sakyti, kad šių regionų žmonės nesugyveno. Buvo ir santuokų tarp šišioniškių ir iš toliau atvykusių jaunų žmonių. Krašto kitoniškumas visada buvo matomas ir pabrėžiamas. 1924 metų pabaigoje „Klaipėdos žiniose“ buvo išspausdintas feljetonas žemaičių kalba. Jis labai puikiai atspindi skirtumus tarp Žemaitijos ir Klaipėdos krašto.

Supratimo vis dar negana

– Ar ne keista, kad ir dabar, po tiek daug metų, pastebime, jog valdžia sostinėje nesupranta Klaipėdos reikšmės valstybei?

– Kai žmogus yra gimęs prie žagrės, gal ir nenuostabu, kad nelips į valtį ir jūrinės kultūros nesupras. Manau, kad Didžiosios Lietuvos požiūris į mūsų kraštą tebėra ganėtinai rezervuotas. Klaipėdos krašto savitumas ir kitoniškumas, kuris susipina su vokiškos, lietuvininkiškos, protestantiškos istorijos ir kultūros pėdsakais, Didžiosios Lietuvos žmonėms uždeda kažkokį nepilnavertiškumą primenantį štampą. Rezervuotas požiūris į mus, į visą kraštą prasiveržia nenoru suprasti. Tai labai keista, juk Klaipėdoje ir krašte gyvena jau visai kiti žmonės – tie patys atvykusieji iš Didžiosios Lietuvos, čia jau formuojasi antra, trečia pokarinio krašto gyventojų karta. Vietinių žmonių belikę labai mažai. Itin džiugina, kad dalis čia įsikūrusių žmonių labai puikiai perėmė Klaipėdos krašto istorijos supratimą, formuoja savo kitokį naujojo klaipėdiškio tapatumą, jaučia čia buvusį vokišką, prancūzišką ar anglišką pėdsaką. Tai sudaro išskirtinį mūsų krašto fenomeną.

– Gal galėtumėte paakcentuoti teigiamąsias Lietuvos ir Klaipėdos krašto susijungimo puses?

– Neabejotinai Klaipėdos krašto priklausymas Lietuvai, kad ir kiek būta priešpriešų ir konfliktų ar politinių įtampų, turėjo teigiamų dalykų. Didžioji Lietuva pažino Klaipėdos kraštą, kad ir kaip sunkiai sekėsi, bet sužinojo jo istoriją. Ekonomikai šis susijungimas turi patį didžiausią pliusą. Lietuvos artėjimas prie jūrinės valstybės, kad ir koks buvo sudėtingas, bet turėjo didžiulės reikšmės. Pakartosiu daugelio istorikų frazę – jei ne 1923-ieji, kažin kaip būtų susiklostęs krašto likimas po Antrojo pasaulinio karo. Ir Lietuva davė Klaipėdai ir kraštui nemažų ekonominių postūmių. O ir kultūrinių pažinčių turėtume nepamiršti. Klaipėdos kraštas Lietuvai davė kitokio istorijos pažinimo ir supratimo, kultūrinio paveldo vaizdą, mokė sugyvenimo ir tolerancijos. Nieko nuostabaus, kaip ir šeimose, tam tikrų kraštų sugyvenimas nebūna be problemų, bet gerųjų reiškinių taip pat netrūko.