D. Kužmarskytė: balsas – visatos duotybė, o tai supratau visai neseniai

28-ąjį karjeros sezoną Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre skaičiuojanti talentingoji solistė Dalia Kužmarskytė – viena iš šio teatro legendų. Ji tikina, kad jei tektų vėl rinktis, neabejodama bristų į Muzikinio teatro vandenis.

Žaneta SKERSYTĖ

Sunkus darbas

– Kodėl savo atėjimą į Muzikinį teatrą vadinate stebuklu?

– Visata mane labai mylėjo ir mano gyvenime vyko stebuklai. Į dainavimą aš atėjau nepasiruošusi, tačiau mane pastebėjo maestro Stanislavas Domarkas, kuris mane priėmė į teatrą iš karto solistės pozicijai. Aš dirbau kaip arklys ir stengiausi.

Mane užaugino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Esu labai dėkinga mane pastebėjusiam ir man padėjusiam maestro S. Domarkui: jei matė, kad pats nieko nedarai, jis į tave tiesiog nekreipdavo dėmesio, bet jei išvysdavo pastangas ir norą, jis padėdavo atrasti net tau pačiam netikėtus talentus ir vesdavo tobulėjimo keliu. Būdavo, dirbi, dainuoji ir vis nesijauti pasiekęs to, ko reikia, o čia staiga pavyksta. Tu gali scenoje pasakyti, t. y. padainuoti tai, ką tu nori skirti publikai. Balsas – sudėtingas dalykas: atrodo norėtum išguldyti žmonėms visą sielą, o nesiseka, o po kurio laiko pavyksta ir tu gali publikai dainuoti iš visos širdies.

Visiems norintiems dainuoti patariu: klausykitės kuo įvairesnės muzikos – tai labai praverčia, bus sudėtinga dainuoti, jei girdėti tik gerai žinomi kūriniai. Muzikoje tu turi maudytis lyg šiltoje jūroje ir gerai jaustis. Girdėta muzika atgimsta pasąmonėje: prireikus atgaminama stilistika, garsai...

– Ar tenka susidurti su rimtosios muzikos vengiančiais ar nesuprantančiais jos?

– Visokių žmonių tenka sutikti. Teko susidurti ir su nuomone, kad solisto profesija –ne ta, už kurią reikėtų mokėti atlyginimą. Dainuoji, gražiai atrodai, šokinėji? Už tai mokėti algą, iš mokesčių mokėtojų surinkus pinigus? Jie nesupranta, koks tai sunkus darbas. Koks sudėtingas buvimas scenoje, tarp įvairių žmonių, kurie dažnai individualistai ar, kaip žmonės sako, „savotiški“, be to, statyti spektaklių atvyksta vis kiti kūrėjai, o tu, kaip kūrybinio proceso „įrankis“, turi prisitaikyti. Mano jauniausias sūnus, kuriam dabar 18 metų, klausosi tik geros muzikos, o ne popso. Prieš pakviesdama į „Lokio“ premjerą aš jam papasakojau kūrinio siužetą, o vaidindama scenoje jaudinausi, kaip jis reaguos. Bijojau, kad nesakytų, jog nepatiko. Po spektaklio jis buvo toks laimingas, nes jam labai patiko! O dar laimingesnė buvau aš.

Neįmanoma žmogaus pakreipti: arba jam duota meilė muzikai, arba ne. Gali aiškinti kiek nori, tačiau jo supratimo nepakeisi.

Vienas visą gyvenimą galvos, kad scenos žmogaus profesija nerimta, o atlyginimas jam mokamas veltui... Seniai nieko nebeįtikinėju.

Prie rimtosios muzikos reikia įprasti. Mano susipažinimas su I. Stravinskio muzika užtruko, kol vienu iš pirmųjų ►

◄ mano vaidmenų Muzikiniame teatre tapo Jokastė iš „Karaliaus Edipo“. Atsiverčiau klavyrą ir pagalvojau, kaip sunku bus tai išmokti, kaip negražu. Bet norint pamilti širdimi rašiusių kompozitorių muziką, kuri nepavaldi žmonėms, prireikia laiko. Kuo ilgiau jos klausaisi – tuo labiau patinka.

I. Stravinskio muzikos pasiklausysi 100-ąjį kartą ir ji tik dar labiau patiks. Ir niekada nepabos. R. Wagnerio muzikos klausausi nuo studijų laikų. Tai tokio gražumo muzika!

Buvo verta tai patirti

– Ar patiko visi vaidmenys, kuriuos teko atlikti?

– Žinoma, nes, kol gimsta spektaklis, praeina daug laiko, ir tu pamilsti savąjį personažą. Tačiau būna vaidmenų, kurie tave „paima ir neša“.

Bėgant metams gęsta balsas. Ir jis nebėra toks, koks buvo prieš kelerius metus. Kai klausausi savo dainavimo įrašų, net pati sunkiai patikiu, kad tai galėjau būti aš...

Kiekvienas etapas turi pradžią ir pabaigą, o pirmus penkiolika dainavimo metų aš buvau beprotiškai laiminga. Buvo verta tai patirti! O tada atrodė, kad aš neverta, negraži, dainuoju ne taip, ir staiga viskas ėmė klostytis teigiama linkme. Bet jei pradedi kaprizintis, Dievas parodo, kas čia vadovau- ja. Ir man parodė... Nemanau, kad tai buvo žvaigždžių ligos užuomazgos, bet kolegos gal geriau atsakytų. Aš daug dirbau, dėl to nerimavau, pykau. Man atrodė, kad daug ką galiu, ir gal kartais imdavausi net to, ko negaliu. Būtina jausti ribas, o aš galvojau, kad viską galiu pasiekti. Ir šeimos negalima apleisti, nes vaikai ir artimieji – svarbiausia. Svarbiausia, kad negalima pradėti manyti, jog tavo talentai ir sėkmė – nuoširdaus darbo pasekmė. Ne, tai gamtos, visatos duotybė. Vadink kaip nori, bet suprask iš kur tai. Šis supratimas atėjo visai neseniai, gal prieš metus...

– Jūs spindėjote scenoje. Kaip aplinka tai vertino?

– Niekaip. Čia Klaipėda (juokiasi). Gal kada kokį laiškelį esu gavusi, bet nieko daugiau. Gatvėje pabaksnodavo pirštu, parduotuvėje šnibždėjosi „čia ta, balerina“. Jei buvai scenoje, tai tu balerina (juokiasi). Aš visada buvau „neformalė“, tad pažįstami mane sudrausmindavo. Sakydavo, kad dauguma mano būdo bruožų netinka scenoje matomam žmogui, tad aš turiu tapti tokia kaip visi.

– Jūsų sukurtų vaidmenų kraitėje – įvairiausių amplua herojės – dramatiškos, karingos, paslaptingos, romantiškos, išmintingos ir šelmiškos. Kaip susigyvenate su savo kuriamomis herojėmis? Kurios jums arčiausiai širdies?

– Niekas nesakys, kad senes ar raganas vaidinti patinka, nes visos solistės ►

◄ nori būti princesėmis, grafienėmis, karalienėmis (juokiasi). Te nesupyksta operečių ar miuziklų gerbėjai, bet šį žanrą aš anksti išaugau, nes operetes labai mėgau vaikystėje, tad linksmojo žanro damos nebuvo mano mėgstamiausi vaidmenys.

Man patiko Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), kažkur septintoje eilėje – Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), bet labiausiai įsiminė koncertai, kuriuose teko dainuoti ištraukas iš R. Wagnerio žymiųjų operų. Rimti kūriniai. Nors ir operetes būna, kad reikia pasistengti sudainuoti: tarkime, R. Strausso muziką žymiai sunkiau dainuoti nei parašytą I. Kalmano, G. Puccini. Veristai rašė atsižvelgdami į žmogaus balsą, o operečių meistrai kūrė tai, kas gražu publikai.

„Išeiti“ iš vaidmens

– Sakoma, kad lengviau tapti kažkuo, nei vaidmens atsikratyti. O ką manote jūs? – Iš vaidmens „išeiti“? Jokių problemų. Aš visada esu savimi.

Sudėtingumas „išeiti“ iš vaidmens pasireikšdavo karjeros pradžioje. Pamenu, kad po spektaklio vyras mane sunkiai išsivesdavo namo, nes man dar pusvalandžio prireikdavo apverkti herojų išgyvenimus. Aš raudodavau net po spektaklio, nes įsivaizduodavau, kad esu ta herojė ir išėjusi iš scenos tarsi kažko netenku. Man ta netektis būdavo tokia stipri ir skausminga.

Dabar man jau 54 metai. Spektaklis baigiasi, o aš jau po penkių minučių ramiai einu namo. Jaunystėje mes neturime tiek patirties, „nesinešiojame“ tiek daug žmonių savyje. O dabar aš savyje prireikus randu ir princesės, ir kunigaikštienės, ir Vienaakės senės amplua. Scenoje įsijausti į vaidmenį trukdo daug dirgiklių: kolegos, dirigentas, scenografija, negirdėjimas... Tad ir scenoje aš išlieku

Dalia. Na, nebent porą kartų gyvenime teko būti kažkuo kitu, bet tai pavyksta tik su ypatingais režisieriais, kurie supranta, kaip tą daigą iš solisto išpešti. Pavyzdžiui, kai KVMT operą „Lokys“ statė Gintaras Varnas, solistai net liko pasimetę ir nesupratę, kaip režisierius iš jų „ištraukia“ tai, ko reikia.

– Kas tie ypatingi kūrėjai, sugebantys atskleisti solistą?

– Žinoma, režisierius Jonas Vaitkus, ypač kai jis KVMT statė C. Monteverdi operą „Orfėjas“, G. Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“. Režisierius nekalbus, daugiau tylėjo, o mes, visi atlikėjai, taip stebuklingai atsivėrėme. Patys nesupratome, kaip tai įvyko. Per C. Monteverdi operą „Orfėjas“ verkiau ir negalėjau sustoti, nes buvo sunku suprasti, kad tai įvyko. Verkiau iš laimės.

Tai patyriau ir žiūrėdama kolegų rodomą

Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“. Po pirmo veiksmo negalėjau pakilti iš žiūrovės vietos, nes spektaklis buvo toks pagavus, jog tu juo visiškai patiki. Gyvenimas šalia tavęs.

G. Varnas – nerealus kūrėjas.

Išskirtinį kūrybinį procesą patyrėme ir kai režisierė Yana Ross (JAV) pas mus statė

G. Puccini vienaveiksmes operas „Sesuo

Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

Vienas režisierius vienoje srityje – puikus, kitas – kitoje. Visiems dėkinga. ►

Žadina norą gyventi

◄ – O kuo unikalūs sutikti dirigentai?

– Svarbiausias – maestro S. Domarkas. Jis kolektyvui buvo griežtas. Solistai partijas pridavinėdavo drebėdami iš baimės. Tarp solistų vyravo sveika teatrinė konkurencija. S. Domarkas labai palaikė visus, kurie stengiasi ir tobulėja, visiems leisdavo pasitaisyti, niekas nebuvo negrįžtamai nurašomas. Bet turėjai įrodyti, kad tu gali ir esi vertas pasitikėjimo. Man su juo būdavo ramu, nors ir kankindavo atsakomybė ne tik prieš publiką, bet ir prieš dirigentą.

Muzikiniame teatre ilgai dirbo dirigentas Ilmaras Harijus Lapinis (Latvija) – eruditas, profesionalas. Iš jo sklido tokia pagarba aplinkiniams, kad jauteisi ypatingas. Puikus dirigentas Modestas Barkauskas. Man ramu ir gera dirbti su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu, nes aš, kaip žemaitė, gerai suprantu žemaičius ir jo nurodymus perprantu iš žvilgsnio.

– Šiandien daug kalbama apie kultūros reikšmę ir jos svarbą visuomenėje ar ugdant jaunąją kartą. Ką apie tai manote?

– Jei jaunoji karta prieštarauja, pirmą kartą į spektaklį ar koncertą galima atvesti priverstinai (juokiasi), tačiau būtina jaunimą gerai paruošti, parinkti tinkamą kūrinį. Net mano vaikas kartais naują maistą pamėgsta per prievartą, nes liepiu išbandyti, ir tik vėliau supranta, kad tai labai skanu.

Padės tinkamas psichologinis pasiruošimas. Juk muzikos klausomės širdimi.

Nerkime į kūrinių gylį. Tai puikus būdas lavinti ne tik savo protą, bet ir širdį.

– Mūsų šiandienos aplinka vis labiau grėsminga. Žmonės ieško atgaivos, o muzika gali padėti?

– Spektakliai, muzikos kūriniai mums žadina norą gyventi. Deja, mūsų visuomenėje daugėja žmonių, kurie nemato perspektyvos, šviesos tunelio gale. Jie turi ateiti į spektaklius ir rasti viltį, suprasti, kad viskas visuomet kažkaip baigiasi, o gyventi visada verta.

Tarkime, opera „Lokys“ – siaubo pasaka, bet skatina žmones susimąstyti. Kol žmogus spektaklyje – jis pasineria į gilius dalykus, o ne kasdienius tirli pirli. Spektakliai – nėra šou ar fejerverkai. Jie pasakoja apie žmonių vidinį pasaulį. Visi mes skirtingi, dažnai jaučiamės nuskriausti, o spektakliai parodo, kad yra dar sunkiau gyvenančių žmonių, patyrusių dar daugiau, o mums sekasi visai gerai.

Jei norisi linksmybių, jaunystės energijos, būtina pamatyti miuziklą „Čikaga“. Įsikrauni ir linksmas eini namo.

Į sceną – iš padangių

– Kokių iššūkių yra tekę patirti scenoje?

– Kai dainavau Frumos Sorės partiją

J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, supratau, kad bijau aukščio, nes tenka į sceną nusileisti iš padangių. Būdama Pepita

I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“ turėjau šokti lyg balerina, tad per generalinę repeticiją scenoje išsitiesiau visu ūgiu (juokiasi). Daug ką scenoje išbandome, tačiau režisieriai neskiria neįvykdomų užduočių.

– Turite kone tris dešimtmečius sceninės patirties. Ar nors truputį jaudinatės išeidama į sceną?

– Kiekvieną kartą drebu kaip epušės lapas, kol įžengiu į sceną, ypač po ilgesnės pertraukos. Kai spektakliai eina vienas po kito, su kolegomis užkulisiuose atsipalaiduojame, net kartais pasišnekame taip, kad tenka tildyti (juokiasi). O jei tai spektaklis, kur daugiau jaudiniesi ar reikia susikaupimo, tai sėdi ir lauki savo išėjimo į sceną.

– O smagių istorijų, kai kažkas vyksta ne taip, būta?

– Pirmajame G. Puccini operos „Sesuo Andželika“ pastatyme, kai buvau dar pradedanti solistė, dainuodama pamiršau ne tik tekstą, bet ir melodiją. Ir tai įvyko ne tik pirmame, bet ir antrame spektaklyje. Dažniausiai dainininkai pamiršta tekstą, o melodijos pamiršti neįmanoma, bet man pavyko. Aš mėgdavau dainuodama tarsi galvoti į priekį: vieną frazę dainuoji, o kitą jau mintyse ruoši, tad visai susipainiojau. Arba taip būna nuo per didelio pasitikėjimo savimi: kad aš viską žinau ir galiu padainuoti be kartojimo. Teksto pamiršimas solistams – nei naujiena, nei tragedija. Jie nenutyla, sukuria savo žodžius ir dainuoja toliau, o operos „Sesuo Andželika“ herojei teko pritaikyti net melodiją (juokiasi).

– Kaip solistai įsimena tokią daugybę skirtingų tekstų ir melodijų?

– Niekada nebūčiau patikėjusi, kad ir baigus mokyklą man teks daug mokytis, kalti tekstus atmintinai. Sakoma, kad kuo labiau žmogus savo atmintį lavina, tuo daugiau informacijos gali atsiminti. Jums reikėtų ir jūs išmoktumėte.

– Jei labai prireiktų, galėtumėte prisiminti karjeros pradžioje dainuotų vaidmenų žodžius?

– Jokastę iš I. Stravinskio operos-oratorijos „Edipas karalius“, Bertą iš G. Rossini’o operos „Sevilijos kirpėjas“ galėčiau sudainuoti.

Visos svajonės išsipildė

– Scenos žmonių gyvenimas yra ypatingas, dažną vakarą, šventę ar poilsio dieną tenka praleisti ne namuose. Kaip pavyksta derinti scenos ir šeimos gyvenimą? ►

Vizitin Kortel

Dalia Kužmarskytė 1987 m. baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, 1995 m. – solinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos akademijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Nuo 1995 m. yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistė. Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkurso laureatė (1985), taip pat pelnė tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ Kaliningrade IV premiją (2000) ir Lietuvos kultūros ministerijos premiją (2003) už Maricos vaidmenį Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Surengė solinių koncertų Lietuvoje, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje – JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje. 1998–2020 m. kasmet dalyvavo tarptautiniame operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Klaipėdoje. 2003 m. dainavo X tarptautiniame Baltijos šalių meno ir muzikos festivalyje „Probaltica“. 2003 m. ir 2004 m. dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, 2005 m. – koncerte-maratone „Didysis muzikų paradas“.

KVMT sukūrė daugiau kaip pusšimtį vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Tarp jų svarbesni: Flora (G. Verdi operoje „Traviata“), Misis Eynsford-Hill (F. Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“), Anundienė (A. Bražinsko miuzikle „Šnekučiai“), Ceitelė, Fruma Sorė (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Selija Pičem (K. Weillio „Trijų grašių operoje“), Larina (P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“), Dzita (G. Puccini operoje „Džanis Skikis“), Misis Peidž (O. Nicolai operoje „Vindzoro šmaikštuolės“), Ragana (V. Kuprevičiaus operoje vaikams „Batuotas katinas“), Madalena (G. Verdi operoje „Rigoletas“), Pepita (I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“), Klementina (I. Kalmano operetėje

„Cirko princesė“), Rozalinda (J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“), Silva (I. Kal- mano operetėje „Čardašo karalienė“), Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Kunigaikštienė (G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“), Eglė (A. Žigaitytės operoje „Žilvinas ir Eglė“), Marica (I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“), Dona Elvyra (W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“), Tangolita (P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), Grafienė Cedlau (J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“), Aušrinė (V. Bartulio operoje „Aušrinė“), Besė (koncertinėje programoje pagal G. Gershwino operą „Porgis ir Besė“), Ženevjeva (C. Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“), Veronikos Motina (G. Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“), Otonas (C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“), Flerdelisė (Z. Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“), Berta (G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Uršulė (V. Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“), Lazanijos auklė (A. Kučinsko operoje vaikams „Makaronų opera“), Mis Džouns (F. Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Sesuo Marija Huberta (D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“), Ema Parker (F. Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Laura (P. Čaikovskio operoje „Jolanta“), Ponia Ramzi (R. Mačiliūnaitės operoje „Į švyturį“), Lauma (G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“), Senoji dama (L. Bernsteino operetėje „Kandidas“), Dainininkė, Anė (E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“), Viešoji nuomonė (J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“), Mari (R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“), Markizė de Berkenfyld (G. Donizetti operoje „Pulko duktė“), Ragana (A. Dvoržako operoje „Undinė“), Vienaakė senė (B. Kutavičiaus operoje „Lokys“).

◄ – Vyras Zigmantas Brazauskas, ilgametis KVMT pirmasis smuikas, mane puikiai suprato. Sunkiau buvo vaikams, nes mama vis repetavo, dainavo. Rinkdamasi dabar, daugiau dėmesio skirčiau vaikams. Buvau pernelyg susikoncentravusi į save. Mano jaunesniajam sūnui pasisekė labiau nei vyriausiajam, nes po vyro mirties 2012 m. atsirado kitos vertybės, o karjera persisuko į antrą pusę, nebebuvau tokia užimta.

– Esate publikos mylima ir gerbiama solistė, jūsų vaidmenys palydimi aplodismentais. Ko palinkėtumėte sau ir jus mylinčiai publikai?

– Palinkėčiau daugiau skaityti. Žymiai smagiau stebėti ir priimti tai, kas vyksta scenoje, kai apie kūrinį daug žinai. Aišku, yra daug muzikos gerbėjų, kurie apie įvairiausius veikalus daug išmano, tačiau kitiems žmonėms kartais kūrinio siužeto ar sukūrimo aplinkybių nežinojimas sumažina tą pažinimo džiaugsmą. Nerkime į kūrinių gylį. Tai puikus būdas lavinti ne tik savo protą, bet ir širdį.

– Pasakojote, kad KVMT pildėsi jūsų svajonės, čia dainuota daugybė išsvajotų vaidmenų. Apie ką svajojate dabar?

– Nebeturiu svajonių. Visos jos jau išpildytos. Savo aukščiausiame karjeros taške, būdama mecosopranas, dainuodavau soprano partijas ir net svajojau sudainuoti Turandot. Ačiū Dievui, kad tai neįvyko (juokiasi).

– Kurie iš šiuo metu KVMT repertuare esančių spektaklių jūsų mėgstamiausi?

– J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“! Jis scenoje karaliauja jau du dešimtmečius, tad bėgant laikui išbandžiau įvairius vaidmenis. Labai didžiuojuosi, kad buvau viena pirmųjų Ceitelių, dainavau senelės Frumos Sorės partiją, o neseniai tapau Golde. Goldė buvo tarsi mano svajonės išsipildymas. Šiame amplua jaučiuosi tarsi grįžusi namo... „Smuikininkas ant stogo“ –mūsų teatro istorija, kuri kiekvienam sava. Tai kiekvieno žiūrovo istorija, kuri nepalieka abejingų. Žiūri J. Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ ir matai save.

Darytų tą patį

– Kaip pradėjote dainuoti?

– Jaunystėje mes patys nesuvokiame, kad tikime aukščiausiomis jėgomis, ir mano- me, kad viską pasiekiame patys, tačiau dabar aš manau, kad į Muzikinį teatrą mane atvedė likimas. Aš neplanavau nei groti, nei dainuoti. Mano geriausia draugė nutarė studijuoti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Dėl draugystės nutariau ten studijuoti ir aš. Ką aš galėjau rinktis, neturėdama jokių muzikinių pagrindų?

Dainavimą! Ir didžiausiai net mano pačios nuostabai buvau priimta. Pirmi dveji studijų metai, kol nebuvau tapusi jaunųjų atlikėjų konkurso trečios vietos laimėtoja, man buvo sunkūs: aš bėgdavau iš pamokų, nesupratau, ko dėstytojai iš manęs nori. Pastato prieš veidrodį ir prašo „pastatyti“ balsą. Va, popžvaigždės – tai gražiai dainuoja (taip man tada atrodė), o man liepė dainuoti kažkaip keistai... Galiausiai muzika mane įtraukė. Ypač pajutau norą studijuoti, kai įstojau į Lietuvos muzikos akademiją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įveikusi didžiulį konkursą: dėl vienos vietos veržėsi dešimt jaunuolių. Mūsų kursas buvo ypatingas. Aš užsikabinau. Supratau, kaip labai muzika mane traukia.

Lietuvos muzikos akademijoje paskaitos buvo tikrai labai įdomios, tad ilgainiui vis mažiau norėdavau jas praleisti. Labai imponavo ir tai, kad dėstytojai su mumis bendravo kaip su lygiais sau. Niekas nešaukė, nepamokslavo. Labai mylėjome dėstytoją Viktorą Gerulaitį. Beje, su V. Gerulaičiu buvo įdomių istorijų. Jis mane iš vieno egzamino išvijo. Tiesiog ištraukiau bilietą, kuriame buvo parašyta, kad turėsiu pasakoti apie Mozartą. O aš nebuvau šio kompozitoriaus gerbėja, tad tiesiai šviesiai ir pareiškiau, kad Mozartas man nepatinka.

Aš nuo mažens buvau „neformalė“, kitokia nei mano šeimos nariai, kurie buvo stabilūs, žemiški žmonės. Neturiu jų jau 22 metus. Mane stebi iš Amžinybės... O aš šnekėdavausi su savimi, atsistojusi prieš veidrodį, vaidindavau, bet niekam to nesakiau. Ir nuolat klausiausi muzikos.

Paradoksas, kad labiausiai mokykloje man nesisekė muzika. Nežinau, gal dėl to, kad pradinėse klasėse buvo labai pikta muzikos mokytoja. Atsimenu tik tiek, kad ji nuolatos ant mūsų rėkdavo ir aš labai jos bijojau. Natos atrodė sudėtingos, o pirmoje klasėje manęs net nepriėmė į mokyklos chorą. Pasakė, kad neturiu klausos. Įsivaizduojate, kaip vaikams greitai galima uždėti štampą. Iki šiol pamenu, kiek aš verkiau, nes norėjau į „Dainų dainelę“.

Iš ankstyvos vaikystės ne kažką atsimenu. Žinau tik, kad pabėgdavau iš darželio. Kodėl, net negaliu pasakyti. Iki šiol prisimenu tą nemalonų darželio kvapą, matyt, man viskas atrodė labai baisiai, nes žiauriai verkdavau.

– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje esate 27 metus. Dešimtys spektaklių, režisierių, dirigentų... Ką išskirtumėte, žvelgdama į praėjusius metus šiame teatre?

– Šis sezonas KVMT man jau 28-asis. Kiekvienas laikotarpis teatre buvo labai skirtingas, ypatingas ir įdomus. Kai solisto karjera persisveria į antrą pusę, atsisveikinimo link, atsiranda liūdesys. Neseniai atsisėdau ir ramiai pagalvojau. Ir jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią „upę“ nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip... Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems.

Nuo mažens buvau svajotoja, tad džiaugiuosi, kad įgyvendinau visas savo svajones, sudainavau kone visas išsvajotas partijas ir padainavau net tai, ko nedrįsau norėti.

Esu dėkinga, kad Dievas mane vedė ir nuvedė teisingu – dainavimo – keliu.