aikams „Buratinas“ ėdoje

instrumentalistų iš įvairių Klaipėdos ir Vilniaus muzikos mokymo institucijų; susibūrė pakankamos sudėties simfoninis orkestras. Projekte dalyvavo ir keli Klaipėdos muzikinio teatro solistai, vaikų operos studija, orkestrą pastiprino teatro instrumentalistai.

Po visą pusmetį trukusio įtempto, nelengvo, bet didžiulį pasitenkinimą teikusio entuziastingo jaunimo darbo muzikinėse ir sceninėse spektaklio repeticijose, edukaciniuose užsiėmimuose, seminaruose, diskusijose, kūrybinėse dirbtuvėse ir laboratorijose, vadovaujant dirigentui Giedriui Vazniui, gimė puikus spektaklis – rampos šviesą išvydo jau daugiau nei 50 m. nuo scenos nenueinanti, net kelių kartų pamilta lietuviška opera vaikams „Buratinas“ (pirmoji premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko

1969 m., tas pats teatras ją pastatė dar kartą 1985 m., o 2009 m. rampų šviesą ji išvydo Klaipėdos muzikiniame teatre).

Populiarumo paslaptis

Nors paskutiniais dešimtmečiais radosi ir daugiau lietuviškų operų vaikams – Algirdo Martinaičio „Avinėlio teismas“, Rasos Dikčienės „Naktis“, Zitos Bružaitės „Grybų karas“, Jono Tamulionio „Bruknelė“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, kiek anksčiau – Jurgio Juozapaičio „Marių paukštė“, Antano Belazaro „Kupriukas muzikantas“ ir kt., vis dėlto jos kažkodėl nesulaukė didesnio populiarumo, netapo repertuarinėmis ir nepralenkė „Buratino“. (Išskirti reikėtų puikią kompozitoriaus Antano Kučinsko operą „Bulvinė pasaka“, nuo 2007 m. nuolat rodomą Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.)

Savojo „Buratino“ sėkme labai džiaugėsi pats kompozitorius J. Gaižauskas, kukliai prasitaręs: „Ši opera vis dar scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Melodijos turi būti paprastos. Jos esti visokios, bet svarbu, kad būtų gražios, lietuviškos ir nepernelyg sudėtingos.“ Ypač maestro gyrė A. Matučio libretą: „O ir pats siužetas labai geras. Labai svarbu rasti raktą į vaikų širdis, jiems artimą temą. Mažiesiems svarbu, kad būtų veiksmas, būtų įdomu.“ Išties kas ne kas, o J. Gaižauskas, su žmona Zofija užauginęs 10 sūnų ir dukterų (iš jų dauguma tapo muzikantais), vaikų pasaulį, jų psichologiją gerai pažino. ►

◄ Juk tarp gausybės (apie 1 000) jo sukurtų kompozicijų (operų, simfonijų, siuitų, styginių kvartetų, sonatų, kantatų, chorinių ir solo dainų ir kt.) kaip sėkmingiausi ir populiariausi, be muzikos liaudies instrumentų kapeloms, išsiskiria būtent opusai vaikams – baletas „Drevinukas“, vokalinė siuita „Meškiukas Rudnosiukas“, legendaoperėlė „Nemunėlė“, opera „Jaučio trobelė“ ir, žinoma, pati ryškiausia opera „Buratinas“.

Akivaizdu, kad nepasitvirtino prieš kelerius metus išsakyta gana kritiška muzikologų nuomonė, esą „40 metų „atlaikęs“ bet visiškai nusidėvėjęs J. Gaižausko „Buratinas“ galų gale yra nurašytas. Kaip matome, žaismingoji vaikiška opera apie medinio berniuko nuotykius, baisųjį Karabasą

Barabasą ir jo lėles, gerąjį tėtę Karlą, žaviąją Malviną dar kartą atgijo Klaipėdos muzikiniame teatre.

Surado „raktą“

Jaunuosius rezidencijos atlikėjus ir statytojus „Buratinas“ viliojo daugeliu aspektų: patrauklia siužeto intriga, akcentuojant svarbias, bendražmogiškas temas, ryškia, įsimenančia, nuoširdžia melodika, paįvairinta liaudies dainų intonacijomis, individualizuotais, charakteringais personažų paveikslais, turtinga orkestruote, aiškiomis klasikinėmis numerių formomis, tradicine muzikine kalba ir kt. Be to, opera nedidelės apimties, taikliai orientuota į vaikų klausymosi galimybes; muzikinį kūrinio suvokimą palengvina nesunkiai įsimenami, ryškūs pagrindinių veikėjų leitmotyvai ir leittembrai.

Dirigentas G. Vaznys ir režisierius Kristupas Biržietis (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultetas), surado tinkamą „raktą“ emocionaliai ir paveikiai operos interpretacijai. Likdami ištikimi tradicijai, išsaugodami visiems žinomos pasakos autentiškumą, jie sugebėjo pateikti spektaklį gana šiuolaikiškai, moderniai, spalvingai, per šiandieninių aktualijų prizmę. Tad visiems žinoma istorija apie Buratino nuotykius papasakota tarsi iš naujo. Sceninis veiksmas vyko dinamiškai, judriai, tvarkingai, o juk dalyvaujant gausiam solistų būriui, nemažam vaikų chorui, žaibiškai keičiantis situacijoms, tai nėra lengva.

Sėkmingą režisūrinį sprendimą papildė gana asketiška, abstrakti, vaizduotę žadi- nanti, kartu išradinga ir mobili scenografija, pasakiškai spalvingi dailininkės Augustės Zukaitės (Vilniaus dailės akademija) sceniniai kostiumai ir įspūdingas, vaikų įsivaizduojamų pasakos herojų išvaizdą atitinkantis grimas bei šukuosenos (grimo dailininkė Aira Braždienė).

Patrauklų, tarsi iš pasakos puslapių nužengusio Buratino vaidmenį premjeroje sukūrė LMTA studentas Giedrius Gečys (prof. Vladimiro Prudnikovo klasė). Jo herojus – naivus, nepatyręs, atviras, geras ir draugiškas. Savo kelyje susidūręs su piktuoju Karabasu Barabasu, Lapės ir Katino klasta ir apgavyste, vos nežuvęs, jis, drąsiųjų draugų padedamas, nugali daug kliūčių ir išsivaduoja nuo piktųjų kėslų. Džiugino natūrali, įtikinama G. Gečio vaidyba, malonaus tembro balsas, puiki dikcija.