Durys 2023 01 1 dalis

IR MENO ŽURNALAS / 2023 SAUSIS / Nr. 1(109)

Scena iš Klaipėdos pilies teatro premjerinio spektaklio „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ (rež. A. Vizgirda). Algirdo Kubaičio nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas

2023 sausis / Nr. 1 (109) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES

SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija nastopkienė

ADRESAS naujojo sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2023 uAB „ilada“

SPAUSDINO uAB „spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2023.

4 psl. – Arvydo stačioko nuotr.

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2023 m.“ SRTRF skyrė 57 tūkst. eurų finansinę paramą

ŽURNALĄ REMIA

S. Pocytė, dalyvaudama Klaipėdos krašto ir Lietuvos susijungimo iškilmėse, vilkėjo šio krašto tautiniais rūbais. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdos krašto prijungimas: ne viskas buvo paprasta

Švęsdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 metų sukaktį, klaipėdiečiai ir visos šalies žmonės turėjo progą dar kartą prisiminti ypatingus 1923 metų sausio 15-osios įvykius, dalyvauti iškilminguose ir teatralizuotuose renginiuose. Ne vienam ši istorija tapo atradimu. Kalbindami Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikę, docentę daktarę Silvą Pocytę, norėjome pažvelgti į šiuos įvykius Klaipėdos krašto gyventojų akimis. Pašnekovė yra ne tik temos žinovė. Vadindama Klaipėdos kraštą savu, ji visu 100 proc. teisi, mat kilusi iš Agluonėnų, yra tiesioginė klaipėdiškių arba šišioniškių palikuonė ir krašto praeitį išmano ne tik kaip tyrinėjimų objektą, bet ir savo giminės istoriją.

Daiva JANAUSKAITĖ

Nesitikėjo pralaimėjimo

– Ar klaipėdiškiams ir Klaipėdos krašto žmonėms buvo didelis netikėtumas – 1923 metų sausio 15-osios įvykiai ir krašto perėjimas į Lietuvos sudėtį?

– Pirmiausia turėtume kalbėti apie didesnį vietinių gyventojų patirtą šoką, kai Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą 1918 metais. Kelis šimtmečius, ypač nuo XIX a. Prūsija, o vėliau ir Vokietijos imperija buvo stipri, dominuojanti Europoje valstybė tiek

ekonomiškai, tiek kariniu atžvilgiu. Tai, kad karas Vokietijai buvo nesėkmingas, jos ir ypač paribių gyventojams, o tai reiškia, kad ir Rytų Prūsijos žmonėms, buvo didžiulis sukrėtimas. Juos neramino mintis apie tolesnį likimą. Mat po pralaimėjimo buvo žinoma, kad karo laimėtojos Antantės valstybės spręs pralaimėjusiųjų likimą. Iki Versalio sutarties pasirašymo 1919 metų birželį vyko diskusijos, kokia turėtų būti Vokietija, kurios jos teritorijos turėtų būti atimtos, galbūt tose žemėse bus skelbiamas plebiscitas arba jos turėtų būti iškart atimamos ir perduodamos kitoms valstybėms. Klaipėdos krašte, kurio gyventojai save laikė Rytų Prūsijos teritorija, viešojoje erdvėje ir vokiškoje spaudoje (ypač nuo XIX a. vidurio Klaipėdoje leistame laikraštyje „Meme-

ler Dampfboot“) buvo rašoma ir kalbama, kad neįmanoma būtų suvokti, jei kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos. Ilgametis buvimas vokiškos valstybės dalimi jiems buvo labai svarbus, todėl buvo sunku suvokti, kad bus atskirti nuo vokiškos tėviškės. Kai buvo paskelbtas Versalio sutarties tekstas ir tapo žinoma, kad Klaipėdos kraštas bus atskirtas, vietos gyventojai vokiečiai tai priėmė kaip tam tikrą laikiną būseną, tikėdamiesi, kad Vokietija šio krašto neišduos ir darys viską, kad jis būtų sugrąžintas.

– Ar taip galvojo visi krašto gyventojai?

– Negalima sakyti, kad visi čia gyvenantys lietuviai laikėsi pasyviai. Aktyvioji lietuvininkų dalis savo veikla dar iki Pirmojo pasaulinio karo labai aiškiai reflektavo ►

◄ lietuviškas idėjas, vystė lietuvišką kultūrinę veiklą. Karą Vokietijai pralaimėjus ir susikūrus Prūsų lietuvių tautinei tarybai, kurios nariai vėliau pasirašė vadinamąjį

Tilžės aktą, dabar jau žinomą Pareiškimo vardu, aktyvieji lietuvininkai išreiškė norą šlietis prie Lietuvos. Bet taip manantys tikrai neatspindėjo didžiosios lietuviškai kalbančios krašto gyventojų dalies nuotaikų. Lietuvių ir vokiečių savojo tautiškumo gynimas iki ir po Versalio sutarties pasirašymo, ideologinė kova tarp šių krašto gyventojų dalių nedingo. Lietuviškai orientuoti žmonės, turiu galvoje Martyną Jankų, Joną Vanagaitį ir kitus kultūrininkus, labai aktyviai pasisakė už tolesnį bendravimą su Lietuva. Vokiečiai ganėtinai rezervuotai

žiūrėjo į galimas krašto prijungimo prie Lietuvos perspektyvas.

Unijos nenorėjo

– Ar viešojoje erdvėje buvo svarstomi kiti krašto likimo variantai?

– Apie 1921 metus tarp vietinių vokiečių buvo pradėta skleisti laisvosios valstybės idėja. Vokiečiai nebuvo palankūs krašto prijungimo prie Lietuvos perspektyvai. Turime nepamiršti ilgaamžės visiškai skirtingos politinės kultūros, ekonominės ir religinės Prūsijos Lietuvos istorijos. Laikraščio „Memeler Dampfboot“ vedamuosiuose straipsniuose vokiškoji pozicija kaskart būdavo pabrėžiama. Mat Lietuva tuo metu kalbėjo apie Klaipėdos krašto prijungimo perspektyvą. Akcentuota, kad šis kraštas Lietuvai labai svarbus.

– Kokie dar variantai tuo metu buvo aptariami?

– Tuo metu Lenkija painiojo Lietuvą į bendros unijos koncepciją, o Klaipėdos kraštas čia buvo tam tikras lakmuso lapelis. Mat Klaipėdos kraštas Lietuvai buvo žadamas, jei ji sutiktų su tokia unija. Klaipėdos krašto vokiečiams tokia perspektyva buvo savos kultūrinės ir istorinės tradicijos sumenkinimas. Vokiškoje spaudoje dažnai buvo kalbama, kad Lietuva ir Rytų Prūsija yra skirtingos istorijos kraštai. Lietuvoje buvęs žemesnis švietimo lygis. Tuo metu Klaipėdos krašte visi gyventojai buvo baigę pradines klases, mokėjo skaityti ir rašyti, buvo aukšta periodinės spaudos skaitymo

kultūra. Jau nuo XIX a. pradžios čia ėjo laikraščiai, o knygos spausdinamos jau nuo XVI a. vidurio. Šie skirtumai buvo labai aiškiai pabrėžiami.

– Ar vieninga buvo lietuviškai kalbančių gyventojų nuomonė šiuo klausimu?

– Kai kalbame apie Klaipėdos krašto lietuvius, turime išskirti dvi grupes. Aktyvusis lietuvių sluoksnis, kuris orientavosi į lietuviškąją krašto perspektyvą, nebuvo itin gausus. Jis neatliepė visų krašto gyventojų tautinių interesų. Antroji lietuviškai kalbančių gyventojų dalis buvo politiškai pasyvi. Lietuvininkai išsiskiria politiniu pasyvumu. Oponentai galėtų argumentuoti, kad lietuvininkai dar iki Pirmojo pasaulinio karo dalyvavo rinkimuose į reichstagą ir landtagą, bet jų kandidatų nebuvo daug išrenkama, jie eidavo į rinkimus kartu su įvairiomis vokiečių partijomis. Dauguma krašto gyventojų pasyviai stebėjo įvykius, kurie čia klostėsi 1920–1923 metais. Žinoma, jie jautė krašto atskyrimo nuo Vokietijos pasekmes, ypač ekonominiu požiūriu. Juk Klaipėdos kraštas tapo lyg ir atskira teritorija, todėl ekonominė situacija kraštui nebuvo palanki. O ir Lietuva pradėjo daryti ekonominį spaudimą Klaipėdos krašto ūkiui, norėdama parodyti, kad tapimas Lietuvos dalimi šiam kraštui būtų ekonomiškai naudingesnis.

– Ar Klaipėdos krašto gyventojams sąjunga su Lenkija buvo labiau nepageidautina nei su vien tik Lietuvos Respublika?

– Lietuvos-Lenkijos unijos, vadinamojo Hymanso plano svarstymas buvo aktyvus tik vienerius metus. 1921 metų pabaigoje Lietuva atsisakė dalyvauti tolesnėse šio plano diskusijose. Kol šis variantas atkrito, vietinėje spaudoje tokios Lietuvos ir Lenkijos sąjungos klausimas buvo plačiai aptarinėjamas. Dažniausiai būdavo teigiama, kad jei jau Klaipėdos kraštas atitektų Lietuvai, iškiltų nemažai problemų. Buvo labai pabrėžiamas religinis skirtumas. Tuo metu tai buvo labai svarbus aspektas. Krašto prijungimas prie su Lenkija susijungusios Lietuvos buvo vertinamas dar blogiau, nes Lenkija turėjo dar ir koridorių, buvo įsiterpusi tarp likusios Vokietijos dalies ir Rytų Prūsijos. Perspektyva jungtis prie unijinės valstybės grėstų tuo, kad Lenkija galėtų „suvalgyti“ Rytų Prūsiją. Kai Lietuva atsisakė Hymanso plano, prisijungimui prie Lietuvos priešprieša išliko. Buvo rašoma: „Nesijungsime su bet kokia Rytų valstybe.“

Lietuva buvo traktuojama kaip žemesnės civilizacijos valstybė. Tai – XIX a. vertinimas, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai ir buvo vadinama maskolių Lietuva. Dažnai buvo pabrėžiama, kad per Rytų Prūsijos sieną eina ir civilizacinė riba. Tokia samprata išliko iki 1923 metų, kai spaudoje vyko labai aktyvi polemika ir diskusijos, kaip galėtų būti išspręstas Klaipėdos krašto likimas.

Pokyčiai neskubėjo

– Ar iš viso to galime manyti, kad vietiniams gyventojams Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos džiaugsmo nesukėlė?

– Lietuviška spauda, pavyzdžiui, „Prūsų lietuvių balsas“ bylojo apie vietinių lietuvių nuotaikas, dalis jų palankiai žiūrėjo į šį susijungimą. Džiūgauta, kad vietiniai lietuviai galės plėtoti savo tautiškumą. Kita vertus, ne visi krašto socialiniai sluoksniai buvo skeptiškai nusiteikę Lietuvos valstybės ir patekimo į jos sudėtį atžvilgiu. Prekybininkai ir pramonininkai Lietuvą matė kaip prekių realizavimo rinką. Tai buvo pragmatiškas žvilgsnis. Žinoma, šio krašto pavertimas laisvąja valstybe būtų buvęs vertinamas palankiau. Tik nežinia, kaip tai būtų įmanoma realizuoti. Nepamirškime, kad kraštas buvo valdomas prancūzų, o jie buvo labai palankiai nusiteikę Lenkijos atžvilgiu. Ne tik Klaipėdos krašto kontekste, bet ir kitų paribio regionų atžvilgiu, kurių likimas buvo sprendžiamas po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvai Klaipėdos kraštas buvo vartai į pasaulį.

Mokėdami abi kalbas, būdami vokiškoje kultūrinėje aplinkoje, klaipėdiškiai lengviausiai identifikavo save šiuo žodžiu, neprievartaudami savęs priimti kažkurią grynąją tautiškumo išraišką.

– Kaip greitai po sukilimu vadinamos karinės operacijos 1923 metų sausį krašto gyventojai pajuto gyvenimo pokyčius?

1933 m. birželio 16 d. Agluonėnuose Jono Laukstėno (1902–1994) ir Anos Pėteraitytės (1911–1946) vestuvės. Vestuvės nufotografuotos prie Pėteraitytės tėvų namų, kuriuose iki šiol gyvena dukra Elfrida Laukstėnaitė-Pocienė ir anūkė S. Pocytė. J. Laukstėnas Agluonėnuose dirbo laiškanešiu, 1943 m. buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę. Pasibaigus karui, į gimtinę nebegrįžo, mirė Vokietijoje. A. Pėteraitytė mirė Agluonėnuose.

– Dauguma krašto gyventojų galbūt pasikeitimų ir nepastebėjo. Vietinė spauda rašė, kad kraštas atiteko Lietuvai. Žinoma, tam tikro nerimo būta – kaip klostysis gyvenimas naujomis sąlygomis, kurios galutinai krašto valdymo sistemą lėmė 1924 metų gegužės mėnesį patvirtintoje Klaipėdos krašto konvencijoje. Tačiau gyventojai išliko tie patys, krašte buvo vartojamos įprastos vokiečių ir lietuvių kalbos. Nuo 1923 metų sausio politika pasikeitė, bet kasdienis gyvenimas tekėjo ta pačia vaga, išskyrus tai, kad lietuvių aktyvumas tapo labiau pastebimas, ypač tose įstaigose, kurios pateko į valstybės centro priežiūrą ir priklausė jam: pašte, uoste, muitinėje, tai yra, įstaigose, į kurias dirbti atvažiuodavo arba būdavo paskiriami Didžiosios Lietuvos lietuviai. Pradėjo keistis ir Klaipėda. Atsirado daug įvairių lietuviškų draugijų, organizacijų, įstaigų. Tas lietuviškumo augimas buvo akivaizdžiai pastebimas. Galbūt jis nebuvo panašus į intelektualinį sprogimą, kad galėtų atsilaikyti prieš per kelis šimtus metų susiformavusią vokišką kultūrą, čia gyvavusias tradicijas. Prisimindami balandį Klaipėdoje vykusias riaušes ir demonstracijas, turime pasakyti, kad greitų pokyčių nebuvo galima tikėtis ir jie negalėjo taip greitai atsirasti, ypač tokiu sudėtingu laiku, žinant, kad po sausio 15-osios Ambasadorių konferencijos valstybės dar

svarstė galutinį Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai įteisinimą.

– Prašyčiau priminti faktus, kurie byloja, kad po prancūzų direktorijos pastato užėmimo dar kurį laiką nebuvo tikrumo, kad Lietuva įgyvendino savo planus.

– Pirmasis mėnuo po 1923 metų sausio 15osios buvo gana nerimastingas. Lietuviai jau buvo Klaipėdos krašte, bet buvo laukiama Ambasadorių konferencijos sprendimo dėl krašto patekimo į Lietuvos Respublikos rankas. Kaip liudija archyviniai šaltiniai, tai nebuvo labai paprasta. Vis dar buvo nelabai aišku, koks bus galutinis sprendimas. Manau, kad valstybių, priėmusių Vasario 16-osios sprendimą pripažinti Klaipėdos kraštą Lietuvai, tokia nuostata jų vadovų galvose brendo anksčiau, žinant Lietuvos problemą su Vilniaus kraštu. Sprendimas leisti Lietuvai prisijungti Klaipėdos kraštą turėjo išspręsti tolesnę Lietuvos valstybės politinę ir ekonominę ateitį. Nepamirškime, kad po Sausio 15-osios Klaipėdos uosto prieigose pasirodė prancūzų laivai. Jei didžiųjų valstybių sprendimas būtų buvęs nepalankus Lietuvai, visa tai būtų buvę greitai išspręsta. Todėl 1923 metų vasario 16-osios, kai Santarvės valstybės de facto perdavė kraštą Lietuvai, data mums yra labai svarbi. Nepamirškime, kad Klaipėdos krašto Konvencijoje įteisinta autonominė trinarė valdymo sistema – seimelis,

direktorija, gubernatorius – skyrėsi nuo Lietuvos, kurioje parlamentinės demokratijos laikotarpis truko tik septynerius metus – nuo 1920 iki 1927 metų.

Atlietuvinimas nuvylė

– Ar Lietuvos žmonės noriai važiavo dirbti ir gyventi į Klaipėdos kraštą, jį prijungus?

– Atsakymas į šį klausimą negali būti vienprasmiškas. Pirmiausia turėtume paminėti inteligentijos sluoksnį, nes viena Lietuvos misijų buvo krašto atlietuvinimas. Vietos lietuviai į šį siekį žiūrėjo šiek tiek su nusivylimu, sakydami, kad jie juk ir kalba lietuviškai, tai kokio dar atlietuvinimo čia reikia.

– Kaip lietuviška kultūra buvo diegiama Klaipėdos krašte ir mieste?

– Lietuvišką įtaką stengtasi plėsti per lietuviškos kultūros sklaidą. Norėta stiprinti istorinį sąmoningumą per lietuviškos prekybos ir pedagoginio institutų įsteigimą 4-ajame dešimtmetyje, kai atvažiavo dėstytojai –inteligentijos žiedas, arba Šiaulių dramos teatrą su žymiais režisieriais ir aktoriais įkurdinant Klaipėdoje. Tai buvo lietuviškos kultūros stiprinimas šiame krašte, kur vokiškos kultūros šaknys buvo ypač gilios. ►

◄ Kalbu apie įvairias vokiškas draugijas, o muzikinės kultūros pozicijos buvo itin stiprios. Kita iš Lietuvos atvykusių žmonių dalis buvo įvairūs tarnautojai, kurie dirbo lietuviškose arba centro įstaigose, pavyzdžiui, gubernatūroje. Beje, vietiniai žmonės dėl to skundėsi, jie tikėjosi, kad jais bus pasitikima, o paaiškėjo, kad net valytojos gubernatūroje buvo iš Didžiosios Lietuvos. Tas pats pasakytina apie muitinės, pašto, uosto infrastruktūros darbuotojus. Tiesa, ir tarp jų buvo vietinių gyventojų.

– Ar į Klaipėdos kraštą veržėsi paprastesni Lietuvos žmonės?

– Darbininkai buvo gausiausia Klaipėdos kraštą pasiekusi grupė. Jie daugiausiai dirbo sezoninius darbus: tiesiant kelius, uosto infrastruktūroje. Darbai čia prasidėdavo pavasarį, baigdavosi rudeniop. Tada atvykėliai išvažiuodavo namo ir pavasarį vėl grįždavo. Šie žmonės čia tikėjosi didesnio atlyginimo nei Lietuvoje.

– Ar ši atvykėlių dalis kėlė vietinių žmonių nepasitenkinimą?

– Nemaža jų dalis likdavo žiemai ir tai kėlė problemą Lietuvos valstybei ir Klaipėdos kraštui, nes jiems buvo mokamos bedarbių

pašalpos, kadangi šaltuoju metų laiku jie neturėjo darbo. Pripažinkime, kad atvažiuodavo taip uždarbiauti ne patys geriausi Lietuvos darbininkai, ir vietos gyventojai skųsdavosi ne visada geru jų elgesiu, pasitaikydavo muštynių, girtavimo atvejų, ir tai nereprezentavo Lietuvos valstybės iš gerosios pusės. Kita vertus, sezoninių darbininkų pasilikimas Klaipėdos krašte iš dalies buvo skatinamas Lietuvos valstybės, nes tikėtasi, kad jie balsuos Klaipėdos krašto seimelio rinkimuose ir taip sustiprins ar padidins lietuviškųjų balsų skaičių. Bet iš tikrųjų tie čia likę darbininkai iš Didžiosios Lietuvos nesudarė kritinės balsuotojų masės. Į seimelį buvo renkami 29 nariai, o per visus 6 seimelius, kurie buvo renkami iki pat 1938 metų, lietuviai buvo gavę daugiausiai vos 5 vietas. Juose visada dominavo vokiečių partijų atstovai, tad ta lietuvių darbininkų politika nelabai pasiteisino.

– Kaip stiprėjanti Vokietija palaikė Klaipėdos krašte saviškius?

– Vokietija ir vokiečiai skyrė labai daug lėšų politinei agitacijai, saviems vokiškiems kandidatams proteguoti. Kova aštrėjo jau nuo 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių sandūros. Kai vyko Noimano ir Zaso procesas ir buvo

suiminėjami vokiečių atstovai, lietuviškumo ir vokiškumo priešprieša įkaito iki maksimumo. Tada vokiškoji pusė labai garsiai trimitavo, kad Lietuvos politika kelia grėsmę krašto istoriškumui, jo vokiškumui. 4-ojo dešimtmečio pradžioje vykdyta gana stipri gubernatoriaus Jono Navako atlietuvinimo politika, deja, nepatraukė nemažos dalies lietuviškai kalbančių gyventojų į Lietuvos pusę ir taip pat suteikė pretekstą stiprėti antilietuviškoms nuostatoms tarp vietinių vokiečių. Vietiniams lietuviams, ypač aktyviajai šios visuomenės daliai tapo aišku, kad jie pralaimi nelygią kovą su vokiškumu. Jie neturėjo tiek jėgų ir lėšų stiprinti krašte lietuviškumą.

Kas yra klaipėdiškiai?

– Prašom priminti kokia tarpukariu buvo tautinė krašto gyventojų sudėtis. – 1925 metų sausio 30-osios Klaipėdos krašto gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 tūkst. gyventojų lietuviais pasisakė esantys 26,6 proc., vokiečiais – 45,2 proc., klaipėdiškiais save įvardijo 25,2 proc. gyventojų. Pastaroji grupė iki šiol yra istorikų diskusijų

S. Pocytės močiutė, gyvenusi Klaipėdos krašte, buvo išsiuvinėjusi namų puošmenas su lietuviškais ir vokiškais užrašais. Tai rodo puikų abiejų kalbų naudojimą kasdieniame gyvenime.

S. Pocytės tėčio Hanso Pocio seneliai Jokūbas (1873–1949) ir Ieva (1882–1977) Šikšniai prie savo namų Kalviškių kaime (dab. Priekulės seniūnija) maždaug 1928 m. su dukromis Elze, Marija, Ieva, Ana ir sūnumi Viliumi. Močiutė Ana Šikšniūtė (stovi pirma iš dešinės), gim. 1905 m., 1933 m. ištekėjo už Martyno Pocio iš Gedminų kaimo Dovilų apylinkėse. Silvos Pocytės šeimos archyvo nuotr.

objektas. Klaipėdiškių grupė labai aiškiai atspindi paribio regiono gyventojų statusą. Lietuviais užsirašė ir vietiniai žmonės, ir tie, kurie per porą metų buvo čia atvažiavę iš Lietuvos. Čia jokių abejonių nėra. Vokiečiais užsirašė gyventojai, tarp kurių buvo nemažai dvarininkų, mokytojų, pramonininkų, prekybininkų, bei paprasti žmonės, išsibarstę po visą kraštą, kurie jautė turėję vokiškąją tapatybę. Kodėl klaipėdiškiai nepriskyrė savęs nei vieniems, nei kitiems? Galima manyti, kad pasivadinę lietuviais jie nenorėjo būti sutapatinti su Didžiosios

Lietuvos žmonėmis – katalikais, kitos kultūrinės tradicijos žmonėmis. Su vokiečiais nenorėta tapatintis dėl nusivylimo, nes po 1919 metų, kai Vokietija turėjo pasirašyti Versalio sutartį ir pripažinti sienas, kurios jai buvo apibrėžtos, gyventojų nusivylimas buvo akivaizdus, vyravo nuotaikos, kad Vokietija juos paliko, kad jie Vokietijai nerūpi. Per porą metų nuo 1923-iųjų ekonomika nespėjo kilti, ir tai taip pat vietiniams gyventojams priminė, kad kraštas nebepriklauso

Vokietijai, o santykis su vokiečiais buvo rezervuotas. Mokėdami abi kalbas, būdami vokiškoje kultūrinėje aplinkoje, klaipėdiškiai lengviausiai identifikavo save šiuo žodžiu, neprievartaudami savęs priimti kažkurią grynąją tautiškumo išraišką.

– Ar tokios tapatybės įvardijimas yra unikalus?

– Klaipėdiškio terminas nėra mūsų regiono išskirtinumas. Panašiai buvo Aukštutinėje Silezijoje, kur buvo surengtas plebiscitas. Vietiniai žmonės save vadino sileziečiais ir neaišku, ar tai labiau į Vokietiją, ar į Lenkijos pusę palinkę gyventojai. Elzaso Lotaringojoje vietiniai žmonės save vadino elzasiečiais – prancūziškos-vokiškos aplinkos gyventojais. Todėl mūsų klaipėdiškiai bendrame Europos kontekste atliepė paribio regiono gyventojų tapatumo suvokimą ir problemą svarbių geopolitinių pokyčių kontekste. Mūsų klaipėdiškiai tapo savotišku teniso kamuoliuku. Tarpukario tekstuose visi savinosi šia grupę kaip savo tautybės

gyventojus. Iš Lietuvos perspektyvos klaipėdiškiai vadinti lietuviais, nes daugumos jų pavardės buvo lietuviškos, jie mokėjo abi kalbas, buvo paveikti vokiškos kultūros, bet pagal kilmę ir kalbą jie save laikė lietuviais, todėl kalbėta apie trapią lietuvių daugumos išraišką. Vokiečiai vykdė analogišką politiką, sakė, kad nėra tokios klaipėdiškių tautybės. Gyventojai kalba abiem kalbomis, bet yra labai paveikti vokiškos kultūros, todėl turėtų būti priskirti prie vokiečių. Todėl svarus vokiečių gyventojų procentas buvo pateikiamas kaip krašto vokiškumo argumentas ir pretekstas sakyti, kad lietuvinimo politika žlugdo jų vokiškumą.

– Ar Lietuvos valstybė suprato Klaipėdos krašto gyventojų tapatybės subtilumus?

– Istorikas Vytautas Žalys savo pranešime apie Klaipėdos kraštą tarptautinėje konferencijoje 1992 metais, minint 740-uosius Klaipėdos įkūrimo metus, išsakė pirmines tezes apie Klaipėdos krašto situaciją ir Lietuvos veiklą šiame krašte. ►

◄ Jis tada teigė, kad klaipėdiškiai buvo ta grupė, kuri nulėmė arba turėjo nulemti Vokietijos arba Lietuvos politikos sėkmę. Į kurią pusę nusvirs klaipėdiškiai, ta valstybė ir laimės įtaką Klaipėdos krašte. Istorija parodė, jog Lietuvos politikai darė viską, kad Klaipėdos kraštą integruotų į Lietuvą, bet ne iki galo suprato jo reikšmę ir traktuodavo, kaip ne itin savą, apvokietintą, kito tikėjimo kraštą. Lietuvos politika Klaipėdos krašto lietuviams nesuteikė visų jo tapatumo užtikrinimo perspektyvų. Jie turėjo paklusti Lietuvos politikos siūlomai lietuviškai perspektyvai arba orientuotis į vokiškąją perspektyvą, kuri istoriškai jiems buvo artimesnė. Mat santykis tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių ir Klaipėdos krašto lietuvininkų buvo probleminis. Tai teigiant, galima remtis įvairiais dokumentais. 1934 metais Klaipėdoje buvo sukurtas Lietuviškųjų organizacijų komitetas, kuris suvienijo visas lietuviškas organizacijas, veikusias

Klaipėdos krašte. Tikslas buvo vieningai jas finansuoti, stiprinti lietuviškumą. Tarp jų buvo Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė, giedotojų draugijos, darbininkų ir amatininkų susivienijimas, „Santara“ ir kitos draugijos. Pastebėtina, kad jos labai puikiai atspindėjo, kas jas sukūrė ir kokios jos yra krypties. Kai kurios jų buvo atneštos iš Lietuvos, o kai kurios, pavyzdžiui, „Santara“ buvo įkurta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tilžėje, ji buvo vietinės kilties. Skaitant narių sąrašus, galima suprasti, kad draugijos, sukurtos po 1923 metų, daugiausiai turėjo iš Didžiosios Lietuvos atvykusių lietuvių. O draugijų, kurių pradžia buvo Klaipėdos krašte dar iki Pirmojo pasaulinio karo, veikloje daugiausiai dalyvavo vietiniai gyventojai. Tenka konstatuoti, kad lietuvių iš Lietuvos ir Klaipėdos krašto sugyvenimas nebuvo labai paprastas ir turėjo įvairiausių niuansų. Lietuviškų organizacijų komitetas egzistavo iki 1939 metų pradžios. Kelis mėnesius iki jo veiklos pabaigos buvo rengiami susirinkimai Klaipėdos krašto praradimo akistatoje, diskutuojama apie lietuviškumo stiprinimą, tačiau tai labiau buvo panašu į desperaciją, kai buvo aišku, kad krašto situacija gana sudėtinga, jau buvo garsiai sakoma, kad Klaipėdos kraštas vėl atiteks Vokietijai, tik dar nebuvo žinoma ta diena, kada tai įvyks.

– Kokių klaidų Lietuvos valstybė padarė Klaipėdos krašte?

– Išlikusiuose Lietuviškųjų organizacijų komiteto posėdžių protokoluose vietinių

lietuvininkų elito atstovai (Jonas Užpurvis, Jonas Kybrancas ir kiti) neslėpė nuoskaudų Lietuvai dėl nepakankamo supratimo apie Klaipėdos krašto savitumą, vietinių žmonių mentalitetą. Nesutarimas tarp lietuvių ir lietuvininkų nesuteikė vienybės ir stiprybės, nepadėjo pasipriešinti vokiškumui, kurį Vokietija gana stipriai finansavo. Ir Lietuva finansavo lietuviškas draugijas, kultūrinę bei politinę veiklą, bet palyginti su Vokietijos galimybėmis, tai buvo kur kas menkesnė parama.

Žemaičių traukos centras

– O koks Klaipėdos krašto gyventojų santykis buvo su artimiausiais kaimynais buitiniame lygmenyje?

– Kartais istoriją dramatizuojame ir matome tik tai, kas yra juoda ir balta. Tyrinėdami Klaipėdos kraštą po 1945 metų, klausinėjome krašto gyventojus, nemaža jų dalis buvo atsikėlę iš kitos Lietuvos pusės, jie sugyvenimą su Klaipėdos krašto žmonėmis dar iki karo atsiminė labai šviesiai. Paribyje – Tauragės, Kretingos pasienio miesteliuose ir kaimuose pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ypač daugiavaikės šeimos vaikams, jei tėvai neturėjo galimybės išleisti į mokslus visų vaikų, buvo darbas Klaipėdos krašto ūkiuose samdiniais. Jie važiuodavo ir į Klaipėdą dirbti. Todėl pasienio regionų ryšiai su Klaipėda buvo labai glaudūs. Žemaitijos ūkininkai važiuodavo į turgų Klaipėdoje. Čia ne tik parduodavo savo žemės ūkio produktus, bet ir nusipirkdavo prekių, kurių pas save negalėjo gauti. Aišku, turguje buvo nesunku atskirti, kuris vežimas žemaičio, o kuris klaipėdiškio. Žmonės prisiminė, kad Klaipėdos krašto ūkininko arklys gerai nušertas, vežimas –dailus, žemaičio vežimas mažesnis ir ne taip prabangiai atrodantis. Ekonominis ir kultūrinis skirtumas prasiverždavo ir liudijimuose po daugelio metų, ir tarpukario spaudoje. Bet negalima sakyti, kad šių regionų žmonės nesugyveno. Buvo ir santuokų tarp šišioniškių ir iš toliau atvykusių jaunų žmonių. Krašto kitoniškumas visada buvo matomas ir pabrėžiamas. 1924 metų pabaigoje „Klaipėdos žiniose“ buvo išspausdintas feljetonas žemaičių kalba. Jis labai puikiai atspindi skirtumus tarp Žemaitijos ir Klaipėdos krašto.

Supratimo vis dar negana

– Ar ne keista, kad ir dabar, po tiek daug metų, pastebime, jog valdžia sostinėje nesupranta Klaipėdos reikšmės valstybei?

– Kai žmogus yra gimęs prie žagrės, gal ir nenuostabu, kad nelips į valtį ir jūrinės kultūros nesupras. Manau, kad Didžiosios Lietuvos požiūris į mūsų kraštą tebėra ganėtinai rezervuotas. Klaipėdos krašto savitumas ir kitoniškumas, kuris susipina su vokiškos, lietuvininkiškos, protestantiškos istorijos ir kultūros pėdsakais, Didžiosios Lietuvos žmonėms uždeda kažkokį nepilnavertiškumą primenantį štampą. Rezervuotas požiūris į mus, į visą kraštą prasiveržia nenoru suprasti. Tai labai keista, juk Klaipėdoje ir krašte gyvena jau visai kiti žmonės – tie patys atvykusieji iš Didžiosios Lietuvos, čia jau formuojasi antra, trečia pokarinio krašto gyventojų karta. Vietinių žmonių belikę labai mažai. Itin džiugina, kad dalis čia įsikūrusių žmonių labai puikiai perėmė Klaipėdos krašto istorijos supratimą, formuoja savo kitokį naujojo klaipėdiškio tapatumą, jaučia čia buvusį vokišką, prancūzišką ar anglišką pėdsaką. Tai sudaro išskirtinį mūsų krašto fenomeną.

– Gal galėtumėte paakcentuoti teigiamąsias Lietuvos ir Klaipėdos krašto susijungimo puses?

– Neabejotinai Klaipėdos krašto priklausymas Lietuvai, kad ir kiek būta priešpriešų ir konfliktų ar politinių įtampų, turėjo teigiamų dalykų. Didžioji Lietuva pažino Klaipėdos kraštą, kad ir kaip sunkiai sekėsi, bet sužinojo jo istoriją. Ekonomikai šis susijungimas turi patį didžiausią pliusą. Lietuvos artėjimas prie jūrinės valstybės, kad ir koks buvo sudėtingas, bet turėjo didžiulės reikšmės. Pakartosiu daugelio istorikų frazę – jei ne 1923-ieji, kažin kaip būtų susiklostęs krašto likimas po Antrojo pasaulinio karo. Ir Lietuva davė Klaipėdai ir kraštui nemažų ekonominių postūmių. O ir kultūrinių pažinčių turėtume nepamiršti. Klaipėdos kraštas Lietuvai davė kitokio istorijos pažinimo ir supratimo, kultūrinio paveldo vaizdą, mokė sugyvenimo ir tolerancijos. Nieko nuostabaus, kaip ir šeimose, tam tikrų kraštų sugyvenimas nebūna be problemų, bet gerųjų reiškinių taip pat netrūko.

S. Pocytės delmonui siuvinėti panaudoti mamos siuvinėtų staltiesių tulpių motyvai, o rugiagėlės – iš močiutės Anos Pėteraitytės-Laukstėnienės iki karo siuvinėtų staltiesių. Asmeninio archyvo nuotr.

„Salve Musica“ – p praėjusių metų mu

Gruodį nuskambėjo „Salve Musica“ festivalio akordai. Šis festivalis jau skaičiuoja savo antrąjį dešimtmetį, tradiciškai rengiamas baigiantis metams ir taip tarsi apibendrina visą Klaipėdos koncertų salės renginių maratoną, vainikuoja jį ir užverčia paskutinius metų muzikinius puslapius.

Įdomi, kiekvienais metais vis kažkuo nauju pradžiuginanti programa, profesionalus atlikimas, žymiausi Lietuvos kolektyvai, pasaulinio lygio muzikos žvaigždės – tokiais epitetais galima apibūdinti ne vieną Klaipėdos koncertų salėje vykstantį festivalį ar renginį. „Salve Musica“ – ne išimtis, nuo jų skiriasi nebent savo itin pozityvia ir šventine nuotaika, galbūt labiausiai atitinkančia pradinę žodžio „festivalis“ reikšmę.

Festivalis „Salve Musica“ orientuotas į tradicinę akademinę muziką, demokratiškesnius ir labiau klausytojams suprantamus kūrinius, gal todėl ir pritraukia daugiau publikos – į kai kuriuos koncertus bilietai buvo išpirkti vos ne prieš mėnesį. Festivalio užmojai – grandioziniai, 2022-ųjų programa sudaryta iš trylikos renginių, net septyni jų skirti orkestrinės muzikos opusams. Tai daro nemenką įspūdį. Publika išgirdo visus žymiausius Lietuvos kamerinius ir simfoninius orkestrus, net tris programas parengė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus).

Danguolė VILIDAITĖ

„Giesmės šv. Liucijai“: Klaipėdos choras „Aukuras“ ir Vydūno gimnazijos merginų vokalinis ansamblis.

askutiniai zikiniai puslapiai

Simfoninės muzikos garsai

Iš dviejų šįkart simfoninei muzikai skirtų vakarų pavyko išgirsti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) koncertą „Vestsaido istorija“ su fortepijono virtuoze, kylančia Lietuvos žvaigžde soliste Onute Gražinyte. Simfoninio orkestro pasirodymai visada verti ypatingo dėmesio, ne tik dėl atliekamų programų, kas be ko, tai labai svarbu, bet ir dėl paties orkestro, jo galingo skambėjimo, tos garso pilnatvės,

tarsi apgaubiančios tave visą ir leidžiančios prie muzikos prisiliesti, ją net fiziškai pajusti daug stipriau.

Svarbiausiu šio koncerto akcentu tapo Leonardo Bernsteino orkestrinė siuita „Simfoniniai šokiai“, perkomponuota remiantis miuziklo „Vestsaido istorija“ muzikine medžiaga. Žymioji romantinė melodrama melomanams, manyčiau, gerai žinoma iš 1961-aisiais pastatyto filmo (2021-aisiais perkurtas Steveno Spielbergo), laimėjusio net dešimt „Oskarų“ ir specialųjį prizą. Ši kino juosta, kad ir kaip keista, buvo rodomas net Sovietų Sąjungoje.

Siuitos partitūra gana komplikuota ir marga, čia daug minimalių įvairių instrumentinių grupių solo fragmentų, itin kaprizinga ritmika ir dinamika. Dirigentui Modestui Barkauskui su šia užduotimi, sakyčiau, pavyko susitvarkyti gana gerai, bendra kūrinio nuotaika ir temperamentas perteikti puikiai. Taip tarsi ir matei prieš akis praslenkančius vaizdus: pasalūniškai ir grėsmingai gatvėmis slankiojančius, pirštais spragsinčius „džetus“, jų priešininkus „ryklius“ – karštakošius emigrantus iš Puerto Riko, pirmąjį Tonio ir Marijos susitikimą. ►

Eglės Sabaliauskaitės / KKS archyvo nuotr.

◄ Kita labiau įsiminusi šio vakaro kompozicija – rusų modernizmo atstovo Aleksandro Skriabino Koncertas fortepijonui ir orkestrui fis-moll, op. 20. Nors

A. Skriabinas tarp savo kartos muzikų buvo žinomas kaip vienas gabiausių pianistų ir kompozitorių, priekaištų po šio opuso premjeros susilaukė daug: dėl kapoto ar pernelyg silpno fortepijono garso, orkestre „paskęstančios“ solisto partijos. Besiformuojantis naujasis kompozitoriaus stilius, jo pasakojamasis pobūdis, netipiškas minties plėtojimas tik vėliau, maždaug po penkerių metų, sulaukė deramo pripažinimo, kūrinys buvo įvertintas M. Glinkos premija.

Fortepijoninis koncertas – vienintelis šio žanro pavyzdys kompozitoriaus kūryboje, parašytas per stebėtinai trumpą laiką, tarsi vienu atsikvėpimu, ir tai muzikoje labai jaučiama, bent jau O. Gražinytės interpre-

tacijoje. Nuoširdus jausmingumas, virtuoziškos garsų kaskados, nuostabi antrosios dalies elegija – šviesūs lyriniai epizodai su „nepasiekiamos žvaigždės“ užuomina, filosofiniu žmogaus būties apmąstymu ir galutinis visų jausmų išsiliejimas, triumfas pačioje pabaigoje – tobula! Sunku net patikėti, kad šioje jaunoje atlikėjoje slypi tiek daug aistros ir valios (juk fortepijono partija labai intensyvi, beveik nėra laiko pailsėti, vos kelios dešimtys taktų pauzėse), tiek daug gelmės.

Kiti koncerte skambėję opusai – Jurgio Juozapaičio Simfonija Nr. 1 „Rex“, tarsi atiduodant duoklę lietuvių muzikai ir autoriaus jubiliejui, bei pačioje pabaigoje atlikta, bisui tinkanti orkestrinė miniatiūra, efektinga ir ugninga meksikiečių autoriaus Arturo Márquezo „Conga del Fuego Nuevo“ – savotiškas muzikinis „saldainiukas“.

Genialumo įkvėpta klasika

Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) programa festivalyje šįsyk apsiribojo dviem autoriais: baroko meistru Georgu Friedrichu Händeliu ir vienu genialiausių, unikaliausių visų laikų kompozitoriumi, klasicizmo atstovu Wolfgangu Amadeusu Mozartu.

Publikos vertinimui pateikti G. F. Händelio Concerto grosso kūriniai (F-dur, op. 3 Nr. 4 ir d-moll, op. 6 Nr. 10) nuskambėjo kaip niekada veržliai ir efektingai, išgautos visos šiam stiliui reikalingos spalvos, orkestro narių susiklausymas ir virtuoziškumas abejonių nekėlė.

Svarbus vakaro akcentas – W. A. Mozarto Koncertas smuikui (solistas S. Krylovas) ir orkestrui Nr. 3 G-dur nėra sudėtingiausias šio žanro pavyzdys kompozitoriaus kūryboje. Jį

„Skambanti šviesa“: Klaipėdos brass kvintetas, vokalinis kvartetas – Beata Ignatavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė (sopranai), Tadas Jakas (tenoras), Valdas Kazlauskas

W. A. Mozartas parašė būdamas vos devyniolikos metų. Kūrinys žymi tam tikrą perėjimą nuo vien tik pramogai skirtos prie sunkesnio mąstymo principais grįstos muzikos. Jaunasis genijus tuomet dar dirbo Zalcburgo rūmų kapelmeisteriu, tad jam neretai tekdavo šiuo instrumentu groti pačiam (smuiku griežė nuo vaikystės). Ir šį kūrinį greičiausiai irgi parašė tikėdamasis atlikti pats, bent jau laiškuose tokių užuominų randama. Gražus, dainingas garsas (ypač gražiai suskambo antrosios dalies smuiko solo kantilena) ir natūraliai, tarsi taip turėtų būti, išgaunamas bet kuris štrichas, sudėtingiausias pasažas ar dvigubos natos –štai žodžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą prisiminus S. Krylovo interpretaciją.

Ne mažiau efektingas buvo ir jaunosios solistės Linos Dambrauskaitės (sopranas) pasirodymas paskutinėje šio vakaro kompozicijoje – W. A. Mozarto motete „Exsultate jubilate“, toks žaižaruojantis optimizmu

ir nenumaldoma jaunatviška energija, stebinantis balso skaidrumu ir virtuoziškomis koloratūromis. Įspūdingai nuskambėjo šio opuso finalinis Alleluja, koncertinėje praktikoje dažnai atliekamas kaip atskira arija. Įdomus faktas – šį kūrinį parašyti kompozitorių įkvėpė susitikimas su žymiu to meto Italijos dainininku kastratu Venanzio Rauzzini’u. Sužavėtas, net galima sakyti, sukrėstas vokalisto, jo operos premjeroje atlikusio pagrindinį vaidmenį, pasirodymo –„jis dainavo kaip angelas“ – šešiolikmetis genijus motetą parašė vos per tris savaites. Kartu galima prisiminti ir kitą artimo žanro kūrinį, gražiai nuskambėjusį „Salve Musica“ koncerte „Rojaus paukščiai“. Tai jauno autoriaus Donato Zakaro „Magnificat“ sopranui (L. Dambrauskaitė), bosui (Tadas Girininkas), mišriam chorui (choras „Jauna muzika“, meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir styginių orkestrui (Šv. Kris-

toforo kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas M. Barkauskas). Įdomu, kad kompozitorius pasirinko originalų lotynišką tekstą, nieko nekeisdamas (tai nebūdinga šiems laikams) – kiekvienai jo eilutei pagal žodžių prasmę atrasdamas vis kitą charakterį, orkestrinę spalvą. Įsiminė jautrus soprano solo „Et exultativ“ – Mergelės Marijos džiaugsmas toks trapus ir subtilus, boso itin žemas ir ramus tonas, primenantis apie Dievo pažadą Abraomui ir jo palikuonims „Sicut locutus“ dalyje, dinamiški ir labai intensyvūs „Quia fecit“ ar „Suscepit Israel“.

Tarsi vartant albumą

Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO), švenčiančio savo 30 metų jubiliejų, koncerto programa ir jos dalyviai iš anksto ►

(bosas).

Eglės Sabaliauskaitės / KKS archyvo nuotr.

◄ nebuvo skelbiami. Juos publika sužinojo tik atėjusi į renginį, jo metu. Buvo galima tik numanyti, kad tai bus gimtadienio šventė. Pabūti kartu, prisiminti ir paminėti svarbiausius su šiuo orkestru susijusius faktus ar žmones, tokius kaip pirmoji jo vadovė Liuda Kuraitienė, – toks buvo svarbiausias šio vakaro sumanymas.

Nors koncertas prasidėjo gana rimta gaida, šmaikščių pasveikinimų ir netikėtų amplua čia netrūko. Tarkime, dirigento Martyno Staškaus šokis su sportinių šokių trenere ir dizainere Aina Zinčiukaite, ne kartą papuošusia KKO jos sukurtais rūbais. Dirigentas M. Pitrėnas kartu su žmona soliste Ieva Prudnikovaite, pritardamas jai fortepijonu, atliko dar jaunystėje, gal prieš tris dešimtmečius sukurtą savo Kalėdinę giesmę. Vytautas Lukočius orkestrui groti skyrė muzikinę provokaciją, tokią „susapnuotą“ ir „suimprovizuotą“, jis gi ne kartą prieš šį kolektyvą stovėjo ant dirigento pakylos ir gerai žino, ko jis nemoka.

Pirmiausia prisimintas pirmasis KKO pasirodymas, atlikta Arija iš Johanno Sebastiano Bacho orkestrinės siuitos D-dur Nr. 3 –

vienas iš kūrinių, skambėjusių 1992-aisiais. Kitas svarbus faktas – per muziką gimusi 30 metų draugystė su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje Reinhartu Krause ir bendras projektas bei gastrolės su Šiaulių kameriniu orkestru. Ilgesingai ir švelniai scenoje suskambo šių dviejų kolektyvų atlikta Astoro Piazzollos kompozicija „Tanti anni primo“ (smuiko solo – Vilhelmas Čepinskis).

„CATcerto“ (kompozitorius ir dirigentas Mindaugas Piečaitis) su katyte Nora – tai 2009-ųjų ryškiausias įvykis KKO gyvenime, išaugęs į edukacinių koncertų ciklą „Žaismingos muzikos orkestras“. Šio kūrinio įrašas „YouTube“ platformoje peržiūrėtas maždaug devynis milijonus kartų. Katytė, nors jai jau aštuoniolika metų, gyva ir sveika, po dvejų metų pertraukos, anot šeimininkės, vėl pradėjo groti.

Su šveicarų dirigentu ir fleitininku Kasparu Zehnderiu orkestrą sieja daugiau nei dešimt pažinties metų, kartu dalyvauta nuostabiose koncertinėse kelionėse Šveicarijoje, Čekijoje, Lietuvoje, pasirodyta Montrė džiazo ir „Murten classics“ festivaliuose. Šįkart šis nepaprastas muzikas interpretavo

Carlo Philippo Emanuelio Bacho Koncerto fleitai ir orkestrui d-moll, Wq 22 trečiąją dalį (Allegro di molto). Žėrintys virtuoziški pasažai, kerintis fleitos garsas – gaila, kad tiek trumpai.

Vakaro svarbiausieji

Pianisto Alexanderio Paley muzikinė dovana KKO gimtadienio proga – tai prancūzų autoriaus Camille’io Saint-Saënso valsaskaprisas „Vestuvinis tortas“ fortepijonui ir styginių orkestrui, kompozitoriaus dedikuotas pianistei Caroline Montigny-Rmaury jos vestuvių proga – lengvas, sparnuotas, šiek tiek lengvabūdiškas ir kaprizingas, kaip šiam žanrui privalu. Vėliau suskambo Andante iš W. A. Mozarto Sonatos fortepijonui Nr. 16 C-dur, K 545 – tokiu subtiliu ir jautriu garsu, kaip moka tik šis muzikas, ir duetu kartu su M. Bačkumi (per naktį surepetuotas) Luigi’o Boccherini’o Menuetas, kuriame pianistas pasirodė jam neįprastame klavesinininko amplua. Priminsiu, kad

„Viva la diva“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius, solistės Ona Kolobovaitė (sopranas), I. Prudnikovaitė (mecosopranas),

A. Paley – ypatingas puslapis orkestro kūrybinėje biografijoje, kartu su šiuo atlikėju realizuotas ne vienas svarbus projektas, vienas iš jų itin reikšmingas – atlikti visi

W. A. Mozarto klavyriniai koncertai. Koncerto metu įvyko filmo „Kryžkelės apeigos“ (kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, režisierius Vilius Keras) premjera – dar vienas netikėtas posūkis orkestro gyvenime ir kartu pasiekimas. Žymaus italų kompozitoriaus, muzikos filmams autoriaus Ennio Morricone „Once Upon a Time in the West“ pasirinkimas šiam vakarui – vėlgi savotiškas simbolinis paties M. Bačkaus, 2009 metais atvykusio į šalies vakarus, į Klaipėdą, ir čia tapusio kamerinio orkestro vadovu (labai jau atviras ir jausmingas tas violončelės solo) gyvenimo ženklas. Ir paskutinis, baigiamasis šio vakaro štrichas, jautria gaida palietęs širdis, – skambant Vidmanto Bartulio „I like Marlene Dietrich“, į sceną vienas po kito sugrįžo nemažai buvusių KKO narių, bent kelioms minutėms realiu laiku jie vėl susijungė dėl tų brangių minučių, praleistų kartu, kūrybinių svajonių ir atradimų, dėl muzikos ir bendrystės.

Kamerinė salelė

Vokalinio ansamblio iš Jungtinės Karalystės „The Queen’s Six“ (Elizabetha Paul – mecosopranas, Tomas Liburnas – kontratenoras, Nicholas Maddenas ir Dominicas Blandas –tenorai, Andrew Thompsonas ir Simonas Whiteley’us – bosai-baritonai) koncerto programos didžioji dalis buvo sudaryta iš tradicinių advento ir Kalėdų laikotarpio giesmių bei dainų, daugiau ar mažiau girdėtų. Tarp mums žinomesnių galima būtų paminėti Franzo Gruberio „Silent Night“ ar Jameso Lordo Pierponto „Jingle Bells“ ir legendinėmis jau tapusių Stevie’o Wonderio „Isn’t She Lovely“ bei Beno E. Kingo „Stand By Me“.

Kiekviena daina – su savo istorija. Sakykim, ilgai nepripažinto Johno Davido singlas „Born on a New Day“ netikėtai išpopuliarėjo grupei „King’s Singers“ padarius chorinę jo versiją. Sekundinių sąskambių keistai persmelktoje Johno Tavernerio „The Lamb“ mažas avinėlis apiberiamas klausimais apie Kurėją, pasivadinusį jo vardu, tokį

pat švelnų ir nuolankų Dievo avinėlį – daina kaip garso takelis buvo panaudota Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“.

Šio kolektyvo interpretacija stebino ne tik muzikalumu, bet ir itin švaria garso intonacija, tobulu ansamblio pojūčiu – tikra atgaiva gero a cappella išsiilgusiai sielai, papildyta neapsimestiniu ansamblio narių nuoširdumu bendraujant su publika. Sunku išskirti kurią nors vieną tą vakarą skambėjusią vokalinę kompoziciją, visos ypatingos ir išskirtinės. Mano nuotaiką tuokart labiausiai atitiko, gražiais daugiabalsiais sąskambiais sužavėjo Melo Tormé „The Christmas Song“ ir Hugho Martino / Ralpho Blane „Have Yourself A Merry Little Christmas“. Priminsiu, kad „The Queen’s Six“ Klaipėdoje svečiavosi nebe pirmą kartą.

Post scriptum

Džiugu, kad ir šiame festivalyje atsiranda vietos edukacijai, nepamirštami vaikai ir jaunimas. ►

Evelina Sašenko (vokalas). Eglės Sabaliauskaitės / KKS archyvo nuotr.

„Klaipėdos kameriniam orkestrui – 30!“: KKO meno vadovas, violončelininkas M. Bačkus, dirigentas M. Staškus su sportinių šokių trenere ir dizainere

Naujametis Klaipėdos kamerinio orkestro koncertas su dirigentu ir solistu Federiko Mondelci (saksofonas, Italija).

Bent kelioms minutėms

realiu laiku jie vėl susijungė dėl tų brangių minučių, praleistų kartu, kūrybinių svajonių ir atradimų, dėl muzikos ir bendrystės.

◄ Jiems buvo skirtas šokio spektaklis „Mergaitės Marijos istorija“ pagal Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ muziką ir koncertas šeimai „Giesmės šv. Liucijai“ su Klaipėdos Vydūno gimnazijos merginų ansambliu (ansamblio vadovė ir koncerto vedėja Jonė Girdzijauskaitė) bei choro „Aukuras“ choristais, kvepiantis arbata ir imbieriniais sausainukais. Tradiciškai dvi skirtingas programas – kalėdinę ir naujametę – karilionui parengė Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius. Sakyčiau, kad gruodis, laukiant svarbiausių metų pabaigos švenčių, kartu su „Salve Musica“ festivalio koncertais tikrai neprailgo.

A. Zinčiukaite, solistė I. Prudnikovaitė ir dirigentas M. Pitrėnas. Eglės Sabaliauskaitės / KKS archyvo nuotr.

Gedimino Sasso / KKS archyvo nuotr.

D. Kužmarskytė: balsas – visatos duotybė, o tai supratau visai neseniai

28-ąjį karjeros sezoną Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre skaičiuojanti talentingoji solistė Dalia Kužmarskytė – viena iš šio teatro legendų. Ji tikina, kad jei tektų vėl rinktis, neabejodama bristų į Muzikinio teatro vandenis.

Žaneta SKERSYTĖ

Sunkus darbas

– Kodėl savo atėjimą į Muzikinį teatrą vadinate stebuklu?

– Visata mane labai mylėjo ir mano gyvenime vyko stebuklai. Į dainavimą aš

atėjau nepasiruošusi, tačiau mane pastebėjo maestro Stanislavas Domarkas, kuris mane priėmė į teatrą iš karto solistės pozicijai. Aš dirbau kaip arklys ir stengiausi.

Mane užaugino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Esu labai dėkinga mane pastebėjusiam ir man padėjusiam maestro S. Domarkui: jei matė, kad pats nieko nedarai, jis į tave tiesiog nekreipdavo dėmesio, bet jei išvysdavo pastangas ir norą, jis padėdavo atrasti net tau pačiam netikėtus talentus ir vesdavo tobulėjimo keliu. Būdavo, dirbi, dainuoji ir vis nesijauti pasiekęs to, ko reikia, o čia staiga pavyksta. Tu gali scenoje pasakyti, t. y. padainuoti tai, ką tu nori skirti publikai. Balsas – sudėtingas dalykas: atrodo norėtum išguldyti žmonėms visą sielą, o nesiseka, o po kurio laiko pavyksta ir tu gali publikai dainuoti iš visos širdies.

Visiems norintiems dainuoti patariu: klausykitės kuo įvairesnės muzikos – tai labai praverčia, bus sudėtinga dainuoti, jei girdėti tik gerai žinomi kūriniai. Muzikoje tu turi maudytis lyg šiltoje jūroje ir gerai jaustis. Girdėta muzika atgimsta pasąmonėje: prireikus atgaminama stilistika, garsai...

– Ar tenka susidurti su rimtosios muzikos vengiančiais ar nesuprantančiais jos?

– Visokių žmonių tenka sutikti. Teko susidurti ir su nuomone, kad solisto profesija –ne ta, už kurią reikėtų mokėti atlyginimą. Dainuoji, gražiai atrodai, šokinėji? Už tai mokėti algą, iš mokesčių mokėtojų surinkus pinigus? Jie nesupranta, koks tai sunkus darbas. Koks sudėtingas buvimas scenoje, tarp įvairių žmonių, kurie dažnai individualistai ar, kaip žmonės sako, „savotiški“, be to, statyti spektaklių atvyksta vis kiti kūrėjai, o tu, kaip kūrybinio proceso „įrankis“, turi prisitaikyti. Mano jauniausias sūnus, kuriam dabar 18 metų, klausosi tik geros muzikos, o ne popso. Prieš pakviesdama į „Lokio“ premjerą aš jam papasakojau kūrinio siužetą, o vaidindama scenoje jaudinausi, kaip jis reaguos. Bijojau, kad nesakytų, jog nepatiko. Po spektaklio jis buvo toks laimingas, nes jam labai patiko! O dar laimingesnė buvau aš.

Neįmanoma žmogaus pakreipti: arba jam duota meilė muzikai, arba ne. Gali aiškinti kiek nori, tačiau jo supratimo nepakeisi.

Vienas visą gyvenimą galvos, kad scenos žmogaus profesija nerimta, o atlyginimas jam mokamas veltui... Seniai nieko nebeįtikinėju.

Prie rimtosios muzikos reikia įprasti. Mano susipažinimas su I. Stravinskio muzika užtruko, kol vienu iš pirmųjų ►

◄ mano vaidmenų Muzikiniame teatre tapo Jokastė iš „Karaliaus Edipo“. Atsiverčiau klavyrą ir pagalvojau, kaip sunku bus tai išmokti, kaip negražu. Bet norint pamilti

širdimi rašiusių kompozitorių muziką, kuri nepavaldi žmonėms, prireikia laiko. Kuo ilgiau jos klausaisi – tuo labiau patinka.

I. Stravinskio muzikos pasiklausysi 100-ąjį

kartą ir ji tik dar labiau patiks. Ir niekada nepabos. R. Wagnerio muzikos klausausi nuo studijų laikų. Tai tokio gražumo muzika!

Buvo verta tai patirti

– Ar patiko visi vaidmenys, kuriuos teko atlikti?

– Žinoma, nes, kol gimsta spektaklis, praeina daug laiko, ir tu pamilsti savąjį personažą. Tačiau būna vaidmenų, kurie tave „paima ir neša“.

Bėgant metams gęsta balsas. Ir jis nebėra toks, koks buvo prieš kelerius metus. Kai klausausi savo dainavimo įrašų, net pati sunkiai patikiu, kad tai galėjau būti aš...

Kiekvienas etapas turi pradžią ir pabaigą, o pirmus penkiolika dainavimo metų aš buvau beprotiškai laiminga. Buvo verta tai patirti! O tada atrodė, kad aš neverta, negraži, dainuoju ne taip, ir staiga viskas ėmė klostytis teigiama linkme. Bet jei pradedi kaprizintis, Dievas parodo, kas čia vadovau-

D. Kužmarskytė ir Nida Grigalavičiūtė O. Nikolai komiškoje operoje „Vindzoro šmaikštuolės“. Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje D. Kužmarskytė studijavo kartu su Daina Bilevičiūte (sėdi dešinėje). Asmeninio albumo nuotr.

Lauma G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Martyno Aleksos nuotr.

ja. Ir man parodė... Nemanau, kad tai buvo žvaigždžių ligos užuomazgos, bet kolegos gal geriau atsakytų. Aš daug dirbau, dėl to nerimavau, pykau. Man atrodė, kad daug ką galiu, ir gal kartais imdavausi net to, ko negaliu. Būtina jausti ribas, o aš galvojau, kad viską galiu pasiekti. Ir šeimos negalima apleisti, nes vaikai ir artimieji – svarbiausia. Svarbiausia, kad negalima pradėti manyti, jog tavo talentai ir sėkmė – nuoširdaus darbo pasekmė. Ne, tai gamtos, visatos duotybė. Vadink kaip nori, bet suprask iš kur tai. Šis supratimas atėjo visai neseniai, gal prieš metus...

– Jūs spindėjote scenoje. Kaip aplinka tai vertino?

– Niekaip. Čia Klaipėda (juokiasi). Gal kada kokį laiškelį esu gavusi, bet nieko daugiau. Gatvėje pabaksnodavo pirštu, parduotuvėje šnibždėjosi „čia ta, balerina“. Jei buvai scenoje, tai tu balerina (juokiasi). Aš visada buvau „neformalė“, tad pažįstami mane sudrausmindavo. Sakydavo, kad dauguma mano būdo bruožų netinka scenoje matomam žmogui, tad aš turiu tapti tokia kaip visi.

– Jūsų sukurtų vaidmenų kraitėje – įvairiausių amplua herojės – dramatiškos, karingos, paslaptingos, romantiškos, išmintingos ir šelmiškos. Kaip susigyvenate

su savo kuriamomis herojėmis? Kurios jums arčiausiai širdies?

– Niekas nesakys, kad senes ar raganas vaidinti patinka, nes visos solistės ►

D. Kužmarskytė ir A. Janutas I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Karalius Edipas“. 1999 m.

D. Kužmarskytė, A. Tamošauskienė ir V. Tarasovas G. Bizet operoje „Karmen“. Asmeninio albumo nuotr.

Scena iš spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ pagal H. Berliozo muziką.

◄ nori būti princesėmis, grafienėmis, karalienėmis (juokiasi). Te nesupyksta operečių ar miuziklų gerbėjai, bet šį žanrą aš anksti išaugau, nes operetes labai mėgau vaikystėje, tad linksmojo žanro damos nebuvo mano mėgstamiausi vaidmenys.

Man patiko Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), kažkur septintoje eilėje – Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), bet labiausiai įsiminė koncertai, kuriuose teko dainuoti ištraukas iš R. Wagnerio žymiųjų operų. Rimti kūriniai. Nors ir operetes būna, kad reikia pasistengti sudainuoti: tarkime, R. Strausso muziką žymiai sunkiau dainuoti nei parašytą I. Kalmano, G. Puccini. Veristai rašė atsižvelgdami į žmogaus balsą, o operečių meistrai kūrė tai, kas gražu publikai.

Vytautas Juozapaitis ir D. Kužmarskytė. V. Klovos opera „Pilėnai“ 2006 m. pristatyta Čikagoje minint lietuvių operos JAV 50-metį.

D. Kužmarskytė dainavo L. Bernsteino „Kandide“. KVMT archyvo nuotr.

D. Kužmarskytė (Ragana) ir Ona Kolobovaitė (Undinė) A. Dvoržako operoje „Undinė“. Olesios Kasabovos nuotr.

„Išeiti“ iš vaidmens

– Sakoma, kad lengviau tapti kažkuo, nei vaidmens atsikratyti. O ką manote jūs? – Iš vaidmens „išeiti“? Jokių problemų. Aš visada esu savimi.

Sudėtingumas „išeiti“ iš vaidmens pasireikšdavo karjeros pradžioje. Pamenu, kad po spektaklio vyras mane sunkiai išsivesdavo namo, nes man dar pusvalandžio prireikdavo apverkti herojų išgyvenimus. Aš raudodavau net po spektaklio, nes įsivaizduodavau, kad esu ta herojė ir išėjusi iš scenos tarsi kažko netenku. Man ta netektis būdavo tokia stipri ir skausminga.

Dabar man jau 54 metai. Spektaklis baigiasi, o aš jau po penkių minučių ramiai einu namo. Jaunystėje mes neturime tiek patirties, „nesinešiojame“ tiek daug žmonių savyje. O dabar aš savyje prireikus randu ir princesės, ir kunigaikštienės, ir Vienaakės senės amplua. Scenoje įsijausti į vaidmenį trukdo daug dirgiklių: kolegos, dirigentas, scenografija, negirdėjimas... Tad ir scenoje aš išlieku

Dalia. Na, nebent porą kartų gyvenime teko būti kažkuo kitu, bet tai pavyksta tik su ypatingais režisieriais, kurie supranta, kaip tą daigą iš solisto išpešti. Pavyzdžiui, kai KVMT operą „Lokys“ statė Gintaras Varnas, solistai net liko pasimetę ir nesupratę, kaip režisierius iš jų „ištraukia“ tai, ko reikia.

– Kas tie ypatingi kūrėjai, sugebantys atskleisti solistą?

– Žinoma, režisierius Jonas Vaitkus, ypač kai jis KVMT statė C. Monteverdi operą „Orfėjas“, G. Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“. Režisierius nekalbus, daugiau tylėjo, o mes, visi atlikėjai, taip stebuklingai atsivėrėme. Patys nesupratome, kaip tai įvyko. Per C. Monteverdi operą „Orfėjas“ verkiau ir negalėjau sustoti, nes buvo sunku suprasti, kad tai įvyko. Verkiau iš laimės.

Tai patyriau ir žiūrėdama kolegų rodomą

Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“. Po pirmo veiksmo negalėjau pakilti iš žiūrovės vietos, nes spektaklis buvo toks pagavus, jog tu juo visiškai patiki. Gyvenimas šalia tavęs.

G. Varnas – nerealus kūrėjas.

Išskirtinį kūrybinį procesą patyrėme ir kai režisierė Yana Ross (JAV) pas mus statė

G. Puccini vienaveiksmes operas „Sesuo

Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

Vienas režisierius vienoje srityje – puikus, kitas – kitoje. Visiems dėkinga. ►

D. Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld G. Donizetti operoje „Pulko duktė“.

Vilius Trakys, D. Kužmarskytė ir Modestas Narmontas operoje „Pulko duktė“. Martyno Aleksos nuotr.

Žadina norą gyventi

◄ – O kuo unikalūs sutikti dirigentai?

– Svarbiausias – maestro S. Domarkas. Jis kolektyvui buvo griežtas. Solistai partijas pridavinėdavo drebėdami iš baimės. Tarp solistų vyravo sveika teatrinė konkurencija. S. Domarkas labai palaikė visus, kurie stengiasi ir tobulėja, visiems leisdavo pasitaisyti, niekas nebuvo negrįžtamai nurašomas. Bet turėjai įrodyti, kad tu gali ir esi vertas pasitikėjimo. Man su juo būdavo ramu,

nors ir kankindavo atsakomybė ne tik prieš publiką, bet ir prieš dirigentą.

Muzikiniame teatre ilgai dirbo dirigentas Ilmaras Harijus Lapinis (Latvija) – eruditas, profesionalas. Iš jo sklido tokia pagarba aplinkiniams, kad jauteisi ypatingas. Puikus dirigentas Modestas Barkauskas. Man ramu ir gera dirbti su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu, nes aš, kaip žemaitė, gerai suprantu žemaičius ir jo nurodymus perprantu iš žvilgsnio.

– Šiandien daug kalbama apie kultūros reikšmę ir jos svarbą visuomenėje

ar ugdant jaunąją kartą. Ką apie tai manote?

– Jei jaunoji karta prieštarauja, pirmą kartą į spektaklį ar koncertą galima atvesti priverstinai (juokiasi), tačiau būtina jaunimą gerai paruošti, parinkti tinkamą kūrinį. Net mano vaikas kartais naują maistą pamėgsta per prievartą, nes liepiu išbandyti, ir tik vėliau supranta, kad tai labai skanu.

Padės tinkamas psichologinis pasiruošimas. Juk muzikos klausomės širdimi.

Nerkime į kūrinių gylį. Tai puikus būdas lavinti ne tik savo protą, bet ir širdį.

– Mūsų šiandienos aplinka vis labiau grėsminga. Žmonės ieško atgaivos, o muzika gali padėti?

– Spektakliai, muzikos kūriniai mums žadina norą gyventi. Deja, mūsų visuomenėje daugėja žmonių, kurie nemato perspektyvos, šviesos tunelio gale. Jie turi ateiti į spektaklius ir rasti viltį, suprasti, kad viskas visuomet kažkaip baigiasi, o gyventi visada verta.

Tarkime, opera „Lokys“ – siaubo pasaka, bet skatina žmones susimąstyti. Kol žmogus spektaklyje – jis pasineria į gilius dalykus, o ne kasdienius tirli pirli. Spektakliai – nėra šou ar fejerverkai. Jie pasakoja apie žmonių vidinį pasaulį. Visi mes skirtingi, dažnai jaučiamės nuskriausti, o spektakliai parodo, kad yra dar sunkiau gyvenančių žmonių, patyrusių dar daugiau, o mums sekasi visai gerai.

Jei norisi linksmybių, jaunystės energijos, būtina pamatyti miuziklą „Čikaga“. Įsikrauni ir linksmas eini namo.

Į sceną – iš padangių

– Kokių iššūkių yra tekę patirti scenoje?

– Kai dainavau Frumos Sorės partiją

J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, supratau, kad bijau aukščio, nes tenka į sceną nusileisti iš padangių. Būdama Pepita

I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“ turėjau šokti lyg balerina, tad per generalinę repeticiją scenoje išsitiesiau visu ūgiu (juokiasi). Daug ką scenoje išbandome, tačiau režisieriai neskiria neįvykdomų užduočių.

R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“.

D. Kužmarskytė – Vienaakė senė B. Kutavičiaus operoje „Lokys“. Martyno Aleksos nuotr.

– Turite kone tris dešimtmečius sceninės patirties. Ar nors truputį jaudinatės išeidama į sceną?

– Kiekvieną kartą drebu kaip epušės lapas, kol įžengiu į sceną, ypač po ilgesnės pertraukos. Kai spektakliai eina vienas po kito, su kolegomis užkulisiuose atsipalaiduojame, net kartais pasišnekame taip, kad tenka tildyti (juokiasi). O jei tai spektaklis, kur daugiau jaudiniesi ar reikia susikaupimo, tai sėdi ir lauki savo išėjimo į sceną.

– O smagių istorijų, kai kažkas vyksta ne taip, būta?

– Pirmajame G. Puccini operos „Sesuo Andželika“ pastatyme, kai buvau dar pradedanti solistė, dainuodama pamiršau ne tik tekstą, bet ir melodiją. Ir tai įvyko ne tik pirmame, bet ir antrame spektaklyje. Dažniausiai dainininkai pamiršta tekstą, o melodijos pamiršti neįmanoma, bet man pavyko. Aš mėgdavau dainuodama tarsi galvoti į priekį: vieną frazę dainuoji, o kitą jau mintyse ruoši, tad visai susipainiojau. Arba taip būna nuo per didelio pasitikėjimo savimi: kad aš viską žinau ir galiu padainuoti be kartojimo. Teksto pamiršimas solistams – nei naujiena, nei tragedija. Jie nenutyla, sukuria savo žodžius ir dainuoja toliau, o operos „Sesuo Andželika“ herojei teko pritaikyti net melodiją (juokiasi).

– Kaip solistai įsimena tokią daugybę skirtingų tekstų ir melodijų?

– Niekada nebūčiau patikėjusi, kad ir baigus mokyklą man teks daug mokytis, kalti tekstus atmintinai. Sakoma, kad kuo labiau žmogus savo atmintį lavina, tuo daugiau informacijos gali atsiminti. Jums reikėtų ir jūs išmoktumėte.

– Jei labai prireiktų, galėtumėte prisiminti karjeros pradžioje dainuotų vaidmenų žodžius?

– Jokastę iš I. Stravinskio operos-oratorijos „Edipas karalius“, Bertą iš G. Rossini’o operos „Sevilijos kirpėjas“ galėčiau sudainuoti.

Visos svajonės išsipildė

– Scenos žmonių gyvenimas yra ypatingas, dažną vakarą, šventę ar poilsio dieną tenka praleisti ne namuose. Kaip pavyksta derinti scenos ir šeimos gyvenimą? ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Dalia Kužmarskytė 1987 m. baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, 1995 m. – solinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos akademijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Nuo 1995 m. yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistė. Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkurso laureatė (1985), taip pat pelnė tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ Kaliningrade IV premiją (2000) ir Lietuvos kultūros ministerijos premiją (2003) už Maricos vaidmenį Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Surengė solinių koncertų Lietuvoje, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje – JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje. 1998–2020 m. kasmet dalyvavo tarptautiniame operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Klaipėdoje. 2003 m. dainavo X tarptautiniame Baltijos šalių meno ir muzikos festivalyje „Probaltica“. 2003 m. ir 2004 m. dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, 2005 m. – koncerte-maratone „Didysis muzikų paradas“.

KVMT sukūrė daugiau kaip pusšimtį vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Tarp jų svarbesni: Flora (G. Verdi operoje „Traviata“), Misis Eynsford-Hill (F. Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“), Anundienė (A. Bražinsko miuzikle „Šnekučiai“), Ceitelė, Fruma Sorė (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Selija Pičem (K. Weillio „Trijų grašių operoje“), Larina (P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“), Dzita (G. Puccini operoje „Džanis Skikis“), Misis Peidž (O. Nicolai operoje „Vindzoro šmaikštuolės“), Ragana (V. Kuprevičiaus operoje vaikams „Batuotas katinas“), Madalena (G. Verdi operoje „Rigoletas“), Pepita (I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“), Klementina (I. Kalmano operetėje

„Cirko princesė“), Rozalinda (J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“), Silva (I. Kal- mano operetėje „Čardašo karalienė“), Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Kunigaikštienė (G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“), Eglė (A. Žigaitytės operoje „Žilvinas ir Eglė“), Marica (I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“), Dona Elvyra (W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“), Tangolita (P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), Grafienė Cedlau (J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“), Aušrinė (V. Bartulio operoje „Aušrinė“), Besė (koncertinėje programoje pagal G. Gershwino operą „Porgis ir Besė“), Ženevjeva (C. Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“), Veronikos Motina (G. Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“), Otonas (C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“), Flerdelisė (Z. Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“), Berta (G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Uršulė (V. Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“), Lazanijos auklė (A. Kučinsko operoje vaikams „Makaronų opera“), Mis Džouns (F. Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Sesuo Marija Huberta (D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“), Ema Parker (F. Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Laura (P. Čaikovskio operoje „Jolanta“), Ponia Ramzi (R. Mačiliūnaitės operoje „Į švyturį“), Lauma (G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“), Senoji dama (L. Bernsteino operetėje „Kandidas“), Dainininkė, Anė (E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“), Viešoji nuomonė (J. Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“), Mari (R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“), Markizė de Berkenfyld (G. Donizetti operoje „Pulko duktė“), Ragana (A. Dvoržako operoje „Undinė“), Vienaakė senė (B. Kutavičiaus operoje „Lokys“).

D. Kužmarskytė 2-ojo Klaipėdos festivalio gala koncerte. Martyno Aleksos nuotr.

◄ – Vyras Zigmantas Brazauskas, ilgametis KVMT pirmasis smuikas, mane puikiai suprato. Sunkiau buvo vaikams, nes mama vis repetavo, dainavo. Rinkdamasi dabar, daugiau dėmesio skirčiau vaikams. Buvau pernelyg susikoncentravusi į save. Mano jaunesniajam sūnui pasisekė labiau nei vyriausiajam, nes po vyro mirties 2012 m. atsirado kitos vertybės, o karjera persisuko į antrą pusę, nebebuvau tokia užimta.

– Esate publikos mylima ir gerbiama solistė, jūsų vaidmenys palydimi aplodismentais. Ko palinkėtumėte sau ir jus mylinčiai publikai?

– Palinkėčiau daugiau skaityti. Žymiai smagiau stebėti ir priimti tai, kas vyksta scenoje, kai apie kūrinį daug žinai. Aišku, yra daug muzikos gerbėjų, kurie apie įvairiausius veikalus daug išmano, tačiau kitiems žmonėms kartais kūrinio siužeto ar sukūrimo aplinkybių nežinojimas sumažina tą pažinimo džiaugsmą. Nerkime į kūrinių gylį. Tai puikus būdas lavinti ne tik savo protą, bet ir širdį.

– Pasakojote, kad KVMT pildėsi jūsų svajonės, čia dainuota daugybė išsvajotų vaidmenų. Apie ką svajojate dabar?

– Nebeturiu svajonių. Visos jos jau išpildytos. Savo aukščiausiame karjeros taške, būdama mecosopranas, dainuodavau soprano partijas ir net svajojau sudainuoti Turandot. Ačiū Dievui, kad tai neįvyko (juokiasi).

– Kurie iš šiuo metu KVMT repertuare esančių spektaklių jūsų mėgstamiausi?

– J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“! Jis scenoje karaliauja jau du dešimtmečius, tad bėgant laikui išbandžiau įvairius vaidmenis. Labai didžiuojuosi, kad buvau viena pirmųjų Ceitelių, dainavau senelės Frumos Sorės partiją, o neseniai tapau Golde. Goldė buvo tarsi mano svajonės išsipildymas. Šiame amplua jaučiuosi tarsi grįžusi namo... „Smuikininkas ant stogo“ –mūsų teatro istorija, kuri kiekvienam sava. Tai kiekvieno žiūrovo istorija, kuri nepalieka abejingų. Žiūri J. Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ ir matai save.

Darytų tą patį

– Kaip pradėjote dainuoti?

– Jaunystėje mes patys nesuvokiame, kad tikime aukščiausiomis jėgomis, ir mano-

me, kad viską pasiekiame patys, tačiau dabar aš manau, kad į Muzikinį teatrą mane atvedė likimas. Aš neplanavau nei groti, nei dainuoti. Mano geriausia draugė nutarė studijuoti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Dėl draugystės nutariau ten studijuoti ir aš. Ką aš galėjau rinktis, neturėdama jokių muzikinių pagrindų?

Dainavimą! Ir didžiausiai net mano pačios nuostabai buvau priimta. Pirmi dveji studijų metai, kol nebuvau tapusi jaunųjų atlikėjų konkurso trečios vietos laimėtoja, man buvo sunkūs: aš bėgdavau iš pamokų, nesupratau, ko dėstytojai iš manęs nori. Pastato prieš veidrodį ir prašo „pastatyti“ balsą. Va, popžvaigždės – tai gražiai dainuoja (taip man tada atrodė), o man liepė dainuoti kažkaip keistai... Galiausiai muzika mane įtraukė. Ypač pajutau norą studijuoti, kai įstojau į Lietuvos muzikos akademiją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įveikusi didžiulį konkursą: dėl vienos vietos veržėsi dešimt jaunuolių. Mūsų kursas buvo ypatingas. Aš užsikabinau. Supratau, kaip labai muzika mane traukia.

Lietuvos muzikos akademijoje paskaitos buvo tikrai labai įdomios, tad ilgainiui vis mažiau norėdavau jas praleisti. Labai imponavo ir tai, kad dėstytojai su mumis bendravo kaip su lygiais sau. Niekas

Atostogos kaime su knyga. Šilutės rajonas, 1983 m. Laimingi po išlaikyto egzamino LMTA. Asmeninio albumo nuotr.

nešaukė, nepamokslavo. Labai mylėjome dėstytoją Viktorą Gerulaitį. Beje, su V. Gerulaičiu buvo įdomių istorijų. Jis mane iš vieno egzamino išvijo. Tiesiog ištraukiau bilietą, kuriame buvo parašyta, kad turėsiu pasakoti apie Mozartą. O aš nebuvau šio kompozitoriaus gerbėja, tad tiesiai šviesiai ir pareiškiau, kad Mozartas man nepatinka.

Aš nuo mažens buvau „neformalė“, kitokia nei mano šeimos nariai, kurie buvo stabilūs, žemiški žmonės. Neturiu jų jau 22 metus. Mane stebi iš Amžinybės... O aš šnekėdavausi su savimi, atsistojusi prieš veidrodį, vaidindavau, bet niekam to nesakiau. Ir nuolat klausiausi muzikos.

Paradoksas, kad labiausiai mokykloje man nesisekė muzika. Nežinau, gal dėl to, kad pradinėse klasėse buvo labai pikta muzikos mokytoja. Atsimenu tik tiek, kad ji nuolatos ant mūsų rėkdavo ir aš labai jos bijojau. Natos atrodė sudėtingos, o pirmoje klasėje manęs net nepriėmė į mokyklos chorą. Pasakė, kad neturiu klausos. Įsivaizduojate, kaip vaikams greitai galima uždėti štampą. Iki šiol pamenu, kiek aš verkiau, nes norėjau į „Dainų dainelę“.

Iš ankstyvos vaikystės ne kažką atsimenu. Žinau tik, kad pabėgdavau iš darželio. Kodėl, net negaliu pasakyti. Iki šiol prisimenu tą nemalonų darželio kvapą, matyt, man viskas atrodė labai baisiai, nes žiauriai verkdavau.

– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje esate 27 metus. Dešimtys spektaklių, režisierių, dirigentų... Ką išskirtumėte, žvelgdama į praėjusius metus šiame teatre?

– Šis sezonas KVMT man jau 28-asis. Kiekvienas laikotarpis teatre buvo labai skirtingas, ypatingas ir įdomus. Kai solisto karjera persisveria į antrą pusę, atsisveikinimo link, atsiranda liūdesys. Neseniai atsisėdau ir ramiai pagalvojau. Ir jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią „upę“ nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip... Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems.

Nuo mažens buvau svajotoja, tad džiaugiuosi, kad įgyvendinau visas savo svajones, sudainavau kone visas išsvajotas partijas ir padainavau net tai, ko nedrįsau norėti.

Esu dėkinga, kad Dievas mane vedė ir nuvedė teisingu – dainavimo – keliu.

D. Kužmarskytės sūnūs Matas Ričardas ir Nerijus. Švenčiamas pirmasis Mato Ričardo gimtadienis.

„Vyras Zigmantas Brazauskas, ilgametis KVMT pirmasis smuikas, mane puikiai suprato. Sunkiau buvo vaikams, nes mama vis repetavo, dainavo. Rinkdamasi dabar daugiau dėmesio skirčiau vaikams“, – teigė D. Kužmarskytė. Asmeninio albumo nuotr.

J. Gaižausko opera v

sceną sugrįžo Klaip

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kūrybinius 2022 metus, skirtus pasakinio žanro veikalams („Undinė“, „Lokys“ ir kt.), užbaigė nuotaikinga Jurgio Gaižausko (1922–2009)

opera vaikams „Buratinas“ (libretas Anzelmo Matučio), kartu paminėdamas ir kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines.

Daiva KŠANIENĖ

Projektas su jaunimu

Klaipėdos teatras, tvirtai laikydamasis nuostatos siekti aukšto meninio meistriškumo, per pastaruosius kelerius metus nė karto „neslystelėjęs“ abejotinos meninės vertės ar menkesnės atlikimo kokybės muzikinių spektaklių link, ėmęsis statyti „Buratiną“, parodė, kad išmintingai rūpinasi ir savo rytojumi. Tai išties toliaregiškas, į ateitį orientuotas teatro vadovybės sprendimas, nes visuose Lietuvos muzikiniuose (operos) teatruose gerokai stinga operų

ar kitų muzikinių spektaklių vaikams ir paaugliams.

Jau kurį laiką, teatras, reguliariai vykdydamas meninę edukacinę jaunimo rezidencijų programą, siekia atrasti, lavinti, ugdyti tikruosius talentus, kurių ne vienas vėliau įsilieja į Muzikinio teatro gretas. Sėkme apsivainikavo ankstesnės rezidencijos – „Statykime operą“, „Išbandyk profesiją“, „Renkuosi Klaipėdą“. Šį kartą jaunimo rezidencijos vadovai pakvietė talentingus jaunuolius savo muzikines ir kitas menines kompetencijas tobulinti statant J. Gaižausko operą „Buratinas“ (rezidencija vyko nuo 2022 m. birželio iki lapkričio). Norinčiųjų dalyvauti projekte atsirado nemažai, teko konkuruoti. Reikli komisija po kelių atrankų pakvietė devynis solistus (studijuojančius vokalą, džiazą, miuziklą), nemažai

Akimirkos iš J. Gaižausko operos vaikams „Buratinas“ (dirig. G. Vaznys, rež. K. Biržietis, 2022), pastatytos Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

aikams „Buratinas“ ėdoje

instrumentalistų iš įvairių Klaipėdos ir Vilniaus muzikos mokymo institucijų; susibūrė pakankamos sudėties simfoninis orkestras. Projekte dalyvavo ir keli Klaipėdos muzikinio teatro solistai, vaikų operos studija, orkestrą pastiprino teatro instrumentalistai.

Po visą pusmetį trukusio įtempto, nelengvo, bet didžiulį pasitenkinimą teikusio entuziastingo jaunimo darbo muzikinėse ir sceninėse spektaklio repeticijose, edukaciniuose užsiėmimuose, seminaruose, diskusijose, kūrybinėse dirbtuvėse ir laboratorijose, vadovaujant dirigentui Giedriui Vazniui, gimė puikus spektaklis – rampos šviesą išvydo jau daugiau nei 50 m. nuo scenos nenueinanti, net kelių kartų pamilta lietuviška opera vaikams „Buratinas“ (pirmoji premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko

1969 m., tas pats teatras ją pastatė dar kartą 1985 m., o 2009 m. rampų šviesą ji išvydo Klaipėdos muzikiniame teatre).

Populiarumo paslaptis

Nors paskutiniais dešimtmečiais radosi ir daugiau lietuviškų operų vaikams – Algirdo Martinaičio „Avinėlio teismas“, Rasos Dikčienės „Naktis“, Zitos Bružaitės „Grybų karas“, Jono Tamulionio „Bruknelė“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, kiek anksčiau – Jurgio Juozapaičio „Marių paukštė“, Antano Belazaro „Kupriukas muzikantas“ ir kt., vis dėlto jos kažkodėl nesulaukė didesnio populiarumo, netapo repertuarinėmis ir

nepralenkė „Buratino“. (Išskirti reikėtų puikią kompozitoriaus Antano Kučinsko operą „Bulvinė pasaka“, nuo 2007 m. nuolat rodomą Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.)

Savojo „Buratino“ sėkme labai džiaugėsi pats kompozitorius J. Gaižauskas, kukliai prasitaręs: „Ši opera vis dar scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Melodijos turi būti paprastos. Jos esti visokios, bet svarbu, kad būtų gražios, lietuviškos ir nepernelyg sudėtingos.“ Ypač maestro gyrė A. Matučio libretą: „O ir pats siužetas labai geras. Labai svarbu rasti raktą į vaikų širdis, jiems artimą temą. Mažiesiems svarbu, kad būtų veiksmas, būtų įdomu.“ Išties kas ne kas, o J. Gaižauskas, su žmona Zofija užauginęs 10 sūnų ir dukterų (iš jų dauguma tapo muzikantais), vaikų pasaulį, jų psichologiją gerai pažino. ►

◄ Juk tarp gausybės (apie 1 000) jo sukurtų kompozicijų (operų, simfonijų, siuitų, styginių kvartetų, sonatų, kantatų, chorinių ir solo dainų ir kt.) kaip sėkmingiausi ir populiariausi, be muzikos liaudies instrumentų kapeloms, išsiskiria būtent opusai vaikams – baletas „Drevinukas“, vokalinė siuita „Meškiukas Rudnosiukas“, legendaoperėlė „Nemunėlė“, opera „Jaučio trobelė“ ir, žinoma, pati ryškiausia opera „Buratinas“.

Akivaizdu, kad nepasitvirtino prieš kelerius metus išsakyta gana kritiška muzikologų nuomonė, esą „40 metų „atlaikęs“ bet visiškai nusidėvėjęs J. Gaižausko „Buratinas“ galų gale yra nurašytas. Kaip matome, žaismingoji vaikiška opera apie medinio berniuko nuotykius, baisųjį Karabasą

Barabasą ir jo lėles, gerąjį tėtę Karlą, žaviąją Malviną dar kartą atgijo Klaipėdos muzikiniame teatre.

Surado „raktą“

Jaunuosius rezidencijos atlikėjus ir statytojus „Buratinas“ viliojo daugeliu aspektų: patrauklia siužeto intriga, akcentuojant svarbias, bendražmogiškas temas, ryškia,

įsimenančia, nuoširdžia melodika, paįvairinta liaudies dainų intonacijomis, individualizuotais, charakteringais personažų paveikslais, turtinga orkestruote, aiškiomis klasikinėmis numerių formomis, tradicine muzikine kalba ir kt. Be to, opera nedidelės apimties, taikliai orientuota į vaikų klausymosi galimybes; muzikinį kūrinio suvokimą palengvina nesunkiai įsimenami, ryškūs pagrindinių veikėjų leitmotyvai ir leittembrai.

Dirigentas G. Vaznys ir režisierius Kristupas Biržietis (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultetas), surado tinkamą „raktą“ emocionaliai ir paveikiai operos interpretacijai. Likdami ištikimi tradicijai, išsaugodami visiems žinomos pasakos autentiškumą, jie sugebėjo pateikti spektaklį gana šiuolaikiškai, moderniai, spalvingai, per šiandieninių aktualijų prizmę. Tad visiems žinoma istorija apie Buratino nuotykius papasakota tarsi iš naujo. Sceninis veiksmas vyko dinamiškai, judriai, tvarkingai, o juk dalyvaujant gausiam solistų būriui, nemažam vaikų chorui, žaibiškai keičiantis situacijoms, tai nėra lengva.

Sėkmingą režisūrinį sprendimą papildė gana asketiška, abstrakti, vaizduotę žadi-

nanti, kartu išradinga ir mobili scenografija, pasakiškai spalvingi dailininkės Augustės Zukaitės (Vilniaus dailės akademija) sceniniai kostiumai ir įspūdingas, vaikų įsivaizduojamų pasakos herojų išvaizdą atitinkantis grimas bei šukuosenos (grimo dailininkė Aira Braždienė).

Patrauklų, tarsi iš pasakos puslapių nužengusio Buratino vaidmenį premjeroje sukūrė LMTA studentas Giedrius Gečys (prof. Vladimiro Prudnikovo klasė). Jo herojus – naivus, nepatyręs, atviras, geras ir draugiškas. Savo kelyje susidūręs su piktuoju Karabasu Barabasu, Lapės ir Katino klasta ir apgavyste, vos nežuvęs, jis, drąsiųjų draugų padedamas, nugali daug kliūčių ir išsivaduoja nuo piktųjų kėslų. Džiugino natūrali, įtikinama G. Gečio vaidyba, malonaus tembro balsas, puiki dikcija.

Kūrybingai ir kokybiškai naujai pastatytas „Buratinas“ visiškai įtikino klausytojus.

Sužibėjo solistai

Gerą įspūdį paliko visi solistai, sukūrę taiklius, išraiškingus ir spalvingus savo personažų paveikslus. Ryškų, tikrai piktą ir grėsmingą Karabasą Barabasą įkūnijo

Klaipėdos muzikinio teatro solistas Vilius

Trakys, gerąjį, kuklųjį Tėtę Karlą / Kvailių

šalies karalių – šio teatro solistas Valdas

Kazlauskas, naiviąją, vaikiškąją Malviną –šešiolikametė Klaipėdos J. Kačinsko

muzikos mokyklos mokinė Mirabela

Zakrevskaja (mokytoja Aistė Ruškienė), klastingąją, koketiškąją gudruolę apgavikę

Lapę – LMTA studentė Smiltė Murencevaitė (lekt. Ievos Prudnikovaitės klasė), piktąjį klastūną Katiną – Farshadas Abbasabadi’s, lėtąją išmintingąją Vėžlienę Tortilą – LMTA Klaipėdos fakulteto studentė Evelina Liasytė (doc. Giedrės Zeicaitės klasė), ištikimuosius draugus Pjerą ir Arlekiną / Svirplį – LMTA studentas Nojus Vytis Gutauskas (prof. Irenos Milkevičiūtės klasė) ir LMTA Klaipėdos fakulteto studentas Ignas Smilgevičius (doc. G. Zeicaitės klasė).

Kituose „Buratino“ spektakliuose publika išvys daug naujų solistų, parengusių vaidmenis šioje operoje. Tai – teatro

solistas Tadas Jakas ir Gytis Šimelionis (Buratinas), LMTA studentė (doc. Aušros Stasiūnaitės klasė) Virginija Bartušytė ir teatro solistai Judita Butkytė (Malvina), Aurimas Raulinavičius (Pjeras), Mindaugas Rojus (Arlekinas / Svirplys), Vitalija Trinkė (Lapė), Šarūnas Šapalas (Katinas), Aurelija Dovydaitienė (Vėžlienė Tortila), Rosana Štemanetian, LMTA Klaipėdos fakulteto studentė (doc. Stepono Januškos klasė) Žyginta Jašinskaitė ir LMTA Klaipėdos fakulteto studentė (doc. G. Zeicaitės klasė) Ieva Andriulionytė, taip pat teatro vaikų operos studijos dalyvis Vytautas Valys jaunesnysis (Berniukas).

Su atsidavimu ir meile

Masinėse scenose intonaciškai švariu dainavimu žavėjo nepriekaištingai paruoštas teatro vaikų operos studijos choras (vadovas – Klaipėdos muzikinio teatro chormeisteris Vytautas Valys). Mažieji dainininkai puikiai jautėsi scenoje, nesiblaškė, nepasimetė ir neklysdami tiksliai dainavo savo partiją, lanksčiai atliko visas gana sudėtingas mizanscenas.

Spektaklį į darnią muzikinę visumą sujungė profesionaliai grojęs simfoninis orkestras, vadovaujamas talentingo jaunosios kartos dirigento ir pastatymo vadovo

G. Vaznio. Prie operos gimimo svariai prisidėjo jaunimo rezidencijos meno vadovas Tomas Ambrozaitis, režisieriaus asistentė Karina Novikova ir šviesų dailininkas Andrejus Lavrinovičius.

Su atsidavimu ir meile teatrui pastatyta J. Gaižausko opera „Buratinas“ sulaukė didžiulio pasisekimo. Klaipėdiečiai ir iš visos Lietuvos susirinkę mažieji klausytojai užgniaužę kvapą klausėsi melodingos muzikos, jaudinosi, nerimavo dėl mylimo herojaus, juokėsi iš kvailų Lapės ir Katino poelgių, niršo ant piktojo Karabaso, džiūgavo teisybei nugalėjus. Kūrybingai ir kokybiškai naujai pastatytas „Buratinas“ visiškai įtikino klausytojus – ir emocionaliai reaguojančius mažuosius žiūrovus, supratusius, kaip svarbu būti draugiškiems ir sąžiningiems, ir jų tėvelius bei senelius.

Nėra abejonių, kad J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ taps dar vienu mėgstamu repertuariniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliu ir ilgai nepaliks scenos.